Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Štai kur galop nuvedė vingiais „Aukštųjų Šimonių likimas“ – ogi Ingrida Šimonytė tapo Lietuvos premjere!

Literatūrinis kontekstas įpareigoja prisiminti ir tai, kad savo ruožtu viena iš mėgstamiausių Šimonytės knygų yra naujųjų laikų humoristikos šedevras „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar prieš tapdama Lietuvos premjere Šimonytė kartą nesusilaikiusi ėmė ir prasiplepėjo, kad būtent ši knyga  jai yra padėjusi lengviau pernešti arba su humoru priimti akistatos su absurdu ir neretai išlendančio į paviršių valdininkų luomo bukumo (tarkime taip būna greičiau retai nei dažnai, tačiau, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko) situacijas valstybės tarnyboje.

Bijau, kad naujoji dabartinės premjerės padėtis įpareigos pereiti į naująjį, labiau intensyvų humoro lygį, prisiimant kaip savo naštą jau „Dievų miško“ sarkazmo sudaiginamas pasaulio matymo perspektyvas, ne kitaip!

Žinia, „Dievų miško“ krizenimai yra labai savotiškas lagerinis humoras, taigi – ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti mirtininko ironijos atveriamą hiperrealistinį konclagerio vaizdinį su kraštutinai demokratinių jėgų pergale Lietuvos politikos siurrealistinėje terpėje? Bijau jau bijoti, bet nevalingai tebebijau dėl to, kad, skambant pergalės fanfaroms, jau nuo pirmųjų dienų čionai gali prasidėti žmonių nuomonių įvairovės tramdymo koncentracijos stovyklų statybos.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dar neapšilę kojų valdžioje, į mūsų duris jau beldžiasi mažumų žmogaus teisių gynimo esesininkai, pasiryžę policinėmis priemonėmis persekioti kiekvieną, turintį kitą nuomonę, brėkšta naujojo Teisingumo aušra, kuri, kaip atrodo bent man, galutiniame taške gali netikėtai nuvilti daugumos žmonių lūkesčius. Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien Lietuvoje, pakeliui į šviesų rytojų, pravartu būtų įsteigti daugumos žmogaus teisių priežiūros ombudsmeno tarnybą.

Kas be ko, mažumų teisių užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių demokratijos reikalavimų. Kita vertus, čia dar kyla kitas teorinis klausimas – kaip galima ar negalima imti ir pradėti priešinti daugumą bei mažumą, visumą su dalimi žmogaus teisių požiūriu? Iš tiesų, vadinamoji dauguma nėra homogeninis darinys, ji susideda iš skirtingų, kitaip tariant, heterogeninių mažumų, o vienokio ar kitokio pavidalo koncentracijos stovyklos mentalitetas suklesti tada, kai homogeninė mažuma primeta savo valią heterogeninei daugumai.

(Be galvos, bet ne raitelis, – kas tai? Taip tikriausiai būtų galima tituluoti tuos šiandieninės Lietuvos teisės profesorius, kurie įrodinėja, kad Laisvės partijos kandidatė į naujojo Teisingumo ministrus vien dėl savo politinio užsiangažavimo yra keliomis galvomis aukštesnė už anksčiau buvusius nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministrus, nežiūrint net to, jog kai kurie iš pastarųjų yra teisės mokslų korifėjai su profesoriaus  vardu.)

XXX

Ar didelį nuostolį mes patiriame dėl to, kad, tarkime, Ingrida Šimonytė yra graži ir protinga moteris viename. Dėl to moterų skaičius, kaip atrodo, Lietuvoje nesumažėja. Tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu tikriausiai tiesa yra ir tai, kad dėl tokio abipusiškumo Šimonytė yra linkusi mylėti save, o ne kitą, trečiosios puselės jai neprireikia…

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu Šimonytė dėl Lietuvos daugiau nepadarytų nieko gero, prie to, ką jau nuveikė tėvynės labui, jai vis tik privalėtume surašyti pašlovinančią odę vien už tai, kad iš Šimonytės ji nepersivadino Šimone. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonėms, nemačiusiems dabartinės premjerės iš veido ir nieko nežinantiems apie anosios įsidėmėtiną saviraišką, užkeikimas „Šimonė“ skambėtų kaip nuoroda į kažkokią akmeninę bobą, kai savo ruožtu kasdieninis Ingridos Šimonytės vardo ir pavardės linksniavimas mūsų aplinkoje padeda išsaugoti gerą nuotaiką ir žaismingumo perspektyvas.  

O jeigu  vis tik kada nors, nusivylusi savo tauta, Šimonytė mūsų, t. y. paprastųjų žmonių paerzinimui, persivadintu Šimone, to niekados neatleistų Ieva Simonaitytė, mojuojanti savo lazda virš Lietuvos.

Ir dar, – jeigu pirmosios ar antrosios kadencijos metu Ingrida Šimonytė įsitaisytų kokį nors sutuoktinį, anas privalėtų pasivadinti Šimoniu, kitaip neįmanoma. Kitaip pasielgti neleistų nei literatūros istorijos nelygstamų vertybių sergėtojai, nei partijos pirmininkas, nei paprastieji žmonės.

                                                                          X

                                                                        menu

                                                                        fundamentalumo

                                                                        nebuvo

                                                                        damai

                                                                        nuo

                                                                        lūpų

                                                                        nuslinkę

                                                                        dažai

                                                                        trumpam

                                                                        pakibo

                                                                        įsivaizduojamoje

                                                                        vakuumo

                                                                        ertmėje

                                                                         kol

                                                                         nusileido

                                                                         ant

                                                                         prakąsto

                                                                         obuolio

                                                                         (čia

                                                                         kaip reta

                                                                         derėjo

                                                                         grakščioji

                                                                         lūpų

                                                                         užtepėlė

                                                                         prie retų

                                                                         dantų

                                                                         muliažo)

                                                                          kai

                                                                          kitame puslapyje

                                                                          nusirąžęs

                                                                         fortepijonas

                                                                          perėjo

                                                                          į menę

                                                                          bene

                                                                          tada

                                                                          prie benediktino

                                                                          taurės

                                                                          palinko

                                                                          mūsų auros

                                                                          katino ūsų

                                                                          supelijusios pelės

                                                                          ir

                                                                          klaustuko

                                                                          (gulbės?)

                                                                          formų

                                                                          puota

                                                                          dar

                                                                          tęsėsi

                                                                          peraugdama

                                                                          į amžinybę

                                                                          paniškai

                                                                          užsibaiginėjo

                                                                          lapkritis

2020.11.26; 16:00

Knygos. Vytauto Vsocko nuotr.

Rašytojų klube ketvirtadienį vilniečiai skaitys lenkų ir lietuvių kalba du klasikinius lenkų ir lietuvių literatūros kūrinius: Juliuszo Słowackio „Balladiną“ ir Balio Sruogos „Milžino paunksmę”.
Knygos. Slaptai.lt nuotr.
 
Visuotinė skaitymo akcija – tai skaitymą skatinanti akcija, nuo 2011 m. vykstanti visoje Lenkijoje ir tarp užsienyje gyvenančių lenkų, globojama Lenkijos prezidento su žmona. Kasmet lenkai renkasi viešose vietose ir kartu skaito tam tikrą literatūros klasikos kūrinį. Šiais metais, kaip pažymi Lenkijos institutas Vilniuje, nuspręsta pasidalinti patirtimi su kaimynais Lietuvoje ir pirmą kartą surengti akciją kartu, taip atkuriant bendrą Abiejų Tautų Respublikos kultūrinį palikimą.
 
„Balladiną“ prieš kelis mėnesius pasirinko Lenkijos visuotinio skaitymo akcijos rengėjai. Kasmet jie parenka vieną ilgą arba kelis trumpesnius klasikos kūrinius, įtrauktus į mokyklinę programą. Prie šio pasirinkimo lietuvių literatūros pasaulio atstovai nusprendė priderinti tematiškai panašų kūrinį. Taip buvo pasirinkta B. Sruogos „Milžino paunksmė”, kurioje pasakojama apie bendrus lietuvių ir lenkų istorijos momentus. Jos herojai – Jogaila, Vytautas ir jų aplinka.
 
Knygos, kurias apie sovietinės okupacijos baisumus išleido LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Abiejų kūrinių tekstai lietuvių ir lenkų kalba skelbiami Lenkijos instituto puslapyje. Organizatorius ir partneriai kviečia Vilniaus publiką skaityti abu kūrinius lietuviškai ir lenkiškai. Skaitymo akciją ves Vilniaus aktoriai. Taip, kaip ir per ankstesnius skaitymus, dalyviai gali pasirinkti norimą ištrauką lietuvių arba lenkų kalba iš vieno kūrinio ir garsiai perskaityti jį ant scenos.
Knygų lentyna. Slaptai.lt nuotr.
 
Visuotinio skaitymo akcija, sumanyta siekiant populiarinti skaitymą ir literatūros klasiką tarp lenkų, šiemet turi ir dar vieną tikslą, nurodoma Lenkijos instituto pranešime. Ja siekiama atkurti ir stiprinti bendrą Abiejų Tautų Respublikos civilizacinę erdvę, svarbią šiuolaikinio pasaulio iššūkių ir artimos Lietuvos bei Lenkijos kaimynystės kontekste.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.03; 00:30

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Vieną 2017 rugpjūčio popietės karštą pavakarę atsidūrėme Kauno Geležinkelio stojyje. Pradėjo lyti. Žmona Veronika, pamačiusi stotyje knygų skrynelę, patarė man: „Eik ir išsirink knygą“.

Išsirinkau, – Jūros Marijos Baužytės knygą „ŠVIESA IŠ TOLI“ ,išleistą laikraščio „Vorutos“ leidykoje 2000 metais… Šviesa iš istoriškai tolimų laikų, (knygos paantraštė „Knygnešys Karolis Baužys ir jo palikuonys“). Autorę šiek tiek pažinojau, kai ji dirbo žurnaliste „Tiesos“ redakcijoje.

Aš po konfliktų su „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi Osvaldu Aleksa dirbau „Tiesoje“ laikinai neetatiniu korespondentu. „Tiesos“ vyriausias redaktorius buvo Albertas Laurinčiukas, tuo metu garsus žurnalistas, pamėgęs aprašyti keliones, ypač užsienines…  Joje dirbo ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kurio pavykusius rašinius gamybiniuose aptarimuose gyrė kolegos. Dar dirbo ir jaunesnis už mane korespondentas, bet jis kviesdavo į rūmų apatinį aukštą lošti stalo teniso… Menu, jis dirbo sekretoriate. Į pastabą, kad Vyriausiasis dėl pavėlavimo gali užpykti, atrėždavo: Ot,  Laurinčiukas klauso manęs!“ Dabar Gediminas Vainauskas vadovauja kitam garsiam laikraščiui „Lietuvos rytui“.

Autorė savo garsaus senelio, sakosi, gyvo dar nepažinojusi: „Jis paliko šį pasaulį man tik kūdikiui esant. Per ilgą sovietinių metų virtinę geriau buvo iš viso tylėti, kad tavo gentyje buvo knygnešys, nors jis, dažnai rizikuodamas laisve ir net gyvybe, skleidė tarp žmonių lietuviškus elementorius, maldaknyges, kitus spaudinius. Jei štai būtų nešiojęs „Iskrą“ ar panašius leidinius, tąsyk kalba būtų buvusi visai kitokia“.

Karolis gimė 1865 metais Tverečiuje Mykolo ir Viktorijos Baužių šeimoje. Dar be jo augo dvi seserys ir keturi broliai. Suaugę broliai liko dirbti tėvų žemę, o Karoliui, anot autorės, „likimas nulėmė kitą kelią“. „Kitas kelias“ buvo susietas su tautiniu darbu. Ir su lietuvių bažnyčia. Daug turėjo įtakos Tverečiaus klebonas, vėliau kanauninkas Jonas Burba, garsusis „knygnešių globėjas“. Per kunigo rankas ėjo iš Prūsų gabenamos maldaknygės, giesmynai, „Tėvynės Sargo“, „Vilties“ laikraščiai. Kunigas Jonas Burba paragina Karolį mokytis, vėliau nukreipė į Varšuvą siekti mokslų.

Vėliau Karolis dirba zakristijonu Labanore, Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. O bendraudamas su kunigu Jonu Burba, vis labiai įsitraukia į aktyvią  tautinį veiklą. Jis pradėjo mokyti lietuviškai Labanoro vaikus ir jo apylinkių vaikus. Karolis pradėjo daraktoriauti, vis išvengdamas, kad nebūtų caro valdininkų užkluptas.

Tačiau likimas, kaip rašo knygos autorė, jam buvo palankus. Knygų ir knygnešystės reikalais jam tekdavo nuvykti į Vilnių. „Tad K. Baužys neblogai pažinojo ne tik mūsų Tautinio atgimimo tėvą Joną Basanavičių, bet ir kitus kovotojus už Lietuvos laisvę.“ Įkopęs į 33-uosius metus, Karolis Baužys vedė 14-a metų jaunesnę Karoliną Meidutę iš Pašiekščio kaimo. Jiems gimė 16 vaikų. Tačiau užaugo tik keturios dukros ir tiek pat sūnų“. 

Apsigyvenęs pas sūnų, kunigą Zenoną, dirbusį Kernavėje, tėvas Karolis mirė 1935 metais. Autorė rašo, kad „Jo vardas, kaip daraktoriaus ir knygnešio, paminėtas ir Bostone (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 14, P. 14).

Baigusi knygos pirmąją dalį „Spausdinto žodžio riteriai“, autorė įdėjo kunigo Švogžlio – Milžino nekrologą iš laikraščio „Mūsų Vilnius“…Paėmęs knygą iš Kauno geležinkelio stoties knygų skrynelės, autorę prisiminiau, bet aš apie tą knygą nežinojau ir nebuvau jos skaitęs. Grįžęs skaičiau ir antroje dalyje „Vaikai ir vaikaičiai“ radau ne vieną asmenį, su kuriuo esu bendravęs. Vieną pirmųjų norisi paminėti Karolio Baužio dukraitę Galiną Baužytę – Čepinskienę, kuri mūsų kursui dėstė Vilniaus universitete užsienio literatūrą. Dėstė puikiai, o iš gražaus veido lūpų sklindantys žodžiai apie Tomą Maną, apie Prustą, apie airių poetą Tomą Mūrą ir kitus žymius rašytojus rasdavo sau vietą studentų atmintyje…

Apie Karolio dukraitę Galiną (kitaip sakant, tetą), autorė Jūra Marija rašo: „Panevėžyje baigė šešis reformuotos pradžios mokyklos skyrius. – 1940 – ųjų birželio 16-ąją, mūsų išleistuvių dieną, Panevėžį užklupo rusai – mena ji. – Jau ketvirtą valandą ryto išgirdome kaip tirta langų stiklai. Važiavo tankai“.

Gimusi ir pergyvenusi karą, profesorė Galina žinojo istorinio laiko skonį. Profesorės vardas jai buvo suteiktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Prasidėjus Atgimimui, studentai sakydavo, kad šiai docentei persitvarkyti nereikia. Ir ne tik todėl, kad ir tarybiniais metais per paskaitas pabrėždavo, „jog socialistinis realizmas nėra estetinė kategorija, tad jo neverta tyrinėti“.

Žinojau, kad rašytojas Romualdas Lankauskas buvo pirmaisiais nepriklausomybės Lietuvos metais tarptautinio PEN klubo sekretorius, bet pamiršau, kad Galina Baužytė 1989 metais buvo išrinkta Tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centro generaline sekretore, 1995-1999 metais jo prezidente. Ji daug kalba autorei apie klubo veiklą, pavyzdžiui, kad rašėme į PEN centrus dėl Rusijos intervencijos į Čečėnijoje. Įspėjome, kad toje šalyje gali pasikartoti tas pats scenarijus, kokį buvusi Sovietų sąjunga pritaikė 1991 metais Lietuvoje. PEN centro nariai rašė dėl pakibusios grėsmės Lietuvoje pirmais nepriklausomybės metais… Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje konferencijoje. „Kalbėdama kongresuose visada pabrėžiu, kad intelektualas šiandien neturi likti vienišas. Reikia organizuotis, priešintis smurtui… Tik tokioje aplinkoje gali gyvuoti intelektualus protas“.

Kai aš buvau jaunesnis ir darbavausi literatūros kritikoje, profesorę susitikdavau kelionėje iš Vilniaus centro į namus Lazdynuose. Profesorė Galina išlipdavo Savanorių gatvėje. Ji teiraudavosi apie tai, ką dabar rašau, kas naujo literatūros kritikos žanre? Nei profesorės vardas, nei PEN centro vadovės pareigos jai nesutrukdė su manim kalbėtis.

Iš knygos sužinojau, kad profesorės vyras Vincas Čepinskis jau miręs. O dukra Irena Aleškovski yra JAV Veslio (Wesleyan) universiteto  profesorė, dėsto civilzacijos ir kultūros kursą bei rusų kalbą. Kita duktė Marytė Audzevičienė – ekonomistė, dirba gamykloje. Sūnus Vincas Čepinksis – fizikas. Dirbo Pramoninio komplekso Skaičiavimo centro grupės vadovu, vėliau bankuose. Vieną jų „įvedė“ į tarptautinio Svifto sistemą.

Profesorė Galina Baužytė užsimena apie kilmę iš knygnešių: „Mano tėvelis Alfonsas palaikė ryšius su žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi, susirašinėdavo laiškais. O kai mačiau mūsų senelį, buvau dar maža. Jis tuo metu buvo zakristijonas Labanoro bažnyčioje. Žinoma, apie knygnešystę aš tuo metu nieko nenutuokiau ir kažin ar senelis yra man apie tai pasakojęs. Prisiminenu tik, kad jis mėgo meistrauti. Darydavo stalus, kėdes. O kas žino, gal ir iš senelio persidavė man meilė knygai?“

Dar vieną Karolio Baužio dukraitę Nijolę Angelę Baužytę pažinau. Ji – maždaug mano metų. Autorė glaustai aprašo jos darbą: „Lietuvoje yra apie 3000 miestelių. Kiekvienas jų turi savą, tik jam vienam būdingą istoriją, iš jų kilusių žmonių darbai buvo ar yra reikšmingi ne tik tenykščiams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Karolio Baužio dukraitei kilo noras kiek galima daugiau jų įamžinti telvizijos videofilmuose, kad brangūs mums įvykiai ir vardai išliktų ateinančioms kartoms…. Ji, padedama režsisieriui R. Jarašauskui ir operatoriui H. Trumpakojui sukūrė apie 70 miestelių filmų.. Už šiuos filmus Lietuvos žurnalistų sąjunga paskyrė jai Sasio Lozoraičio premiją“.

Nijolė yra lankiusi Juozo Miltinio dramos studiją 1953-1955. Aš esu matęs B. Sruogos pjesę „Milžino paunksmėje“ Vilniaus profsąjungos rūmuose. Be Njolės vaidino ir žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas bei kiti kultūros veikėjai.

Ir apie autorę/t.y. save/ parašyta keli svarūs sakiniai. Pamėgtos kūrybos temos – dorovė, etika. (Parašytos knygos, redaguotos knygos: Konstantino Šakenio atsiminimų knygas „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ ir „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995 ir 1997 m.). Ji yra istorinės knygos „Lietuva. I.13“ skyriaus apie žuvusius prie televizijos bokšto ir RTV autorė ir sudarytoja.

Jūrai Marijai Baužytei suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusios žurnalistės vardas.

XXX

Knygoje aprašyti dviejų Karolio Baužio sūnų, tapusių įžymias kunigais, gyvenimai. Tai Danielius ir Zenonas Baužiai. Pirmasis, baigęs Vilniaus ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, kunigavo Dieveniškėse. Jis Voronežo pabėgėlių bendrabutyje gyveno su būsimuoju LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kurį dėl nedidelio ūgio ir vikrumo vadino Sniečkučiu. Kai kartą Sniečkui būnant aukščiausios valdžios poste, jiedu vėl susitiko, „jis nepraėjo pro mane nuduodamas nepažįstąs  pasireiravo, kaip gyvenu“.

Įsiminė Ievos Snamienskienės – Sužiedėlienės ir Lidijos Mickūnienės noveliškai aprašytos kunigo Danieliaus pasipriešinimas naktiniams grobikams, valančiška kova prieš lenkomanus, prieš kai kurių miestelėnų netinkamą gyvenimą, „kurie ne tik šventą ir paprastą dieną smuklininkui Šmulkei palieka paskutinį litą“.

Antrasis brolio, kunigo, Zenono likimas žymiai tragiškesnis. Autorė aprašo šio drąsaus, patriotiško kunigo, knygnešio padermės palikuonio, remdamasi archyviniais dokumentais, kuriuose nurodytos saugumiečių, pavardės, laipsniai. Po ilgų tardymų naktimis dėdė Zenonas iš Kernavės etapais „nudangintas“ per Nachodką į Magadaną. Tragiškai Zenono Baužio baigmei autorė pasitelkia mokytojo, žurnalisto Jono Rudzinsko ir Galinos Baužytės stiprius atsiminimus. Juose iki simbolinės reikšmės išauga įdėti eilėraščiai, dainos. Atsiveria nostalgijos gelmė, simbolinė metaforos reikšmė. Jono Rudzinsko apybraižos pacituotoje dainoje skleidžiasi kovos dėl Vilniaus aidas. („Vėliavos iškeltos plakas. Renkas vyrai – žygis bus…//Už kalnų karaliaus takas – Vilnius vėl priglaus pulkus“)…

O profesorės atsiminimų pabaiga irgi eiliuota. „Ne man pasaulis šis, ne man gėlė graži, ne man paukščių daina širdelę ramina“…

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Iš knygos matosi, kaip broliai Baužiai, sesės Baužytės – knygnešių Karolio ir Karolinos Baužių – palikuonys – užsidengia etine bei etnine – folklorine migla… Taip ir  ant mūsų tautos gėrybinio pamato užsidengia simbolinis paminklas, kaip ir tasai kunigo Zenono Baužio iš medžio išskobtas ir ilgai prižiūrėtas Geležinis Vilkas, „nuolat primenąs praeiviams taip brangią sostinę Vilnių“.

Kaip rašo autorė, „vėliau Kernavėje klebonavusio Nikodemo Švogžlio – Milžino paakinti, kunigo Z. Baužio giminaičiai atvežė jam skirtą paminklinę lentą, kuri įmūryta bažnyčios sienoje.“ Tik daug vėliau, 1996 metais, prie tėvo knygnešio Karolio Baužio kapo iškilo paminklas ir Magadano, tarp kurių buvo ir kunigų, ir paprastų Lietuvos žmonių, kankiniams“. O 2000 m. gegužės 8 d. Popiežius tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir ir kunigą Zenoną Baužį.

…Kunigo Z. Baužio bareljefą bažnyčios sienoje mačiau 1997 metų liepos 20 dieną Kernavėje per Šv. Mergelės Škaplierinės atlaidus… Pakvietė nuvežti kunigas Kazimieras Vasiliauskas, daug metų kalėjęs sovietinėje Rusijoje. Su gerbiamuoju monsinjoru siejo naujas leidybinis sumanymas. Buvo nusivedęs į savo butą Pylimo gatvėje, iš kurio neišleisdavo, kaip daugiavaikio tėvo, tuščiomis; du kartus buvau, ir gavau po vištą… Kaip liudija ištremtasis į Nachodką Mykolas Gaigalas, „kunigo Zenono niekada neužmiršau, Ir kaip užmirši? Juk mes, kaliniai, patys mažai turėdavom, o jis man gerą savo kostiumą padavonojo. Be ašarų to dalyko prisiminti negaliu…“

O aš nebuvau alkanas, o tik atvira širdimi gaudžiau, ką monsinjoras Vasiliauskas mums pasakojo, retkarčiais atėjęs į Rašytojų sąjungos klubą.

Su žmona ir nuvažiavau į Kernavę. Buvo ir knygos autorė, ir jos sesė Nijolė. Klausiausi Karolio Baužio provaikaičio  Juozo Vytauto Baužio eilėraščio… „Knygnešy geradari, /Lenkiu galvą ir klaupiuos/ skaitydamas Palikimą/ Tavo“… Kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis… Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka…

Tuo ši knyga man brangi ir ypatinga. Jau 7 metai praslinko nuo jos išleidimo, bet knygos vertė nemažėja… Turiu viltį, kad ją istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo „speckursą“….

2017.10.10; 22:30

Rugsėjo 19-21 dienomis Lietuvoje vyks Europos paveldo dienų (toliau – EPD), tema „XX a. pradžios skonis", renginiai. Europos Tarybos programą „Europos paveldo dienos" Lietuvoje koordinuoja ir organizuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) kartu su Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybėmis, kultūros ir švietimo įstaigomis, kultūros paveldo objektų valdytojais, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Šių metų EPD tema „XX a. pradžios skonis" skiriama pažinčiai su praėjusio amžiaus pradžia ir šio laikotarpio politinės, ekonominės ir mokslo situacijos atspindžiu kultūros pavelde.

Continue reading „Europos paveldo dienos – perprantant XX a. pradžios skonį“

Šį rūstų metą, kada baisioje ugnyje griūva vertybės, dar taip neseniai atrodžiusios amžinomis, kada mirtis pakeičia valstybių sienas, visuomenės sluoksnių ir tautų santykiavimą, dulkėmis paverčia amžiais susislėgusius gyvenimo klodus, – šį rūstų metą kruvino gaisro pašvaistėje gyvenimas atvarė lietuvį ir lenką į naujus santykius.

I. Metas susiprasti*

Visi žino, kad tuose santykiuose praeityje, netolimoje ir tolimiausioje, buvo daug negera, buvo daug to, kas nuodyte nuodijo lietuvio ir lenko gyvenimą ir kūrybą. Gyvenamieji tikrovės įvykiai parodė, kad senieji santykiavimo pagrindai buvo niekam tikę. Šiandien reikia su šaknimis išrauti iš gyvenimo, iš žmonių širdžių tą piktą sėklą, kuri trukdė lietuvio ir lenko taikų bendradarbiavimą, kuri užteršdavo gyvybės šulinius ir kūrybos pastangas neapykantos ugnimi padegdavo (…).

Continue reading „Balys Sruoga: lietuvio žodis lenkams“

juskaitis

Kiek laiko ir kaip Jums sekėsi “tarnauti” anuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje? Kas ir kaip ten dirbo?

Savo nuomonės turėti negalėjai. Tik “pagal partinę liniją”. O su ta linija būdavo didžiausias vargas. Kiekvieną įtartiną straipsnelį nešk Juozui Žiugždai, Kostui Korsakui, Romui Šarmaičiui, kam kitam arba į Centro Komitetą. Nunešu Kazio Ambraso varomas Žiugždai kažkieno apie G.Lukačą. “Kas tas Lukačas?” – “Vengras, revizionistas.” – “Kad jį velniai, nuo savų gali nuplikti, o dar su vengru terliokis. Kur apie jį pasiskaityti?” Arba redaktorius Vacys Reimeris siunčia su Vytauto Svetulaičio straipsniu apie Liudą Girą pas Korsaką. “Kad man atrodo aišku, nežinau, ką Korsakui sakyti.” – “Tau visada viskas aišku, bet kitiems neaišku. Jei nežinai, papasakok jam viską apie Liudą Girą. Ką žinai.”

Continue reading „Savo nuomonės turėti negalėjai“

kniuksta_2

„Lietuvos ryte“ paskelbtas Loretos Vaiciekauskienės interviu (LR, 2011 01 26) svarsto aktualius ir opius kalbos dalykus ir kelia visokių minčių.

Aš, kaip žmogus, dirbęs kalbos kultūros darbus ir kaip buvęs Loretos bendradarbis, jaučiu pareigą išsakyti savo pastabas.

Abu interviu autoriai pabrėžtinai nusistatę  prieš griežtą kalbos standartizaciją ir perdėtą reguliavimą, o dėl tokio reguliavimo daugiausia kliūva Kalbos komisijai. Kalbininkams interviu pasirodė kaip išsišokimas, o dalis visuomenės puolė jį entuziastingai palaikyti. Atmetę emocijas, pamėginkime viską aptarti nuosaikiau ir nuodugniau.

Continue reading „Kalbą reikia saugoti ir puoselėti“