Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sako, kad nereikėtų demonizuoti vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių specialistų, tų dorų valstybės tarnautojų, pasišventusių labai atsakingam ir sunkiam darbui. Taip ministras reaguoja į kilusį žmonių masinį pasipiktinimą, pasipylusius prakeiksmus, pamačius, kad kai kurie šios tarnybos specai pradėjo drastiškai savivaliauti, kartas nuo karto be jokio pagrindo paimdami vaikus iš šeimų.

Tačiau dabar visų pirma užkliūna pati formuluotė, kad esą kažko nereikia demonizuoti, tampanti atgrasi dėl pernelyg dažno vartojimo, pykina širdį žodžiai, dėvimi taip dažnai, jog gali susidaryti įspūdis, kad mūsų pasauliui iškilo baisus demonizavimo pavojus, kur tik vienas kitas šviesuolis vis dar  bando išsaugoti sveiko proto likučius, atsispirdamas viską pajungiančiai demonizacijos pagundai. Žinia, išsireiškimas – „nereikia demonizuoti“ yra įkyrėjusi mąstymo ir kalbos nuodėva, kitaip tariant, klišė, savo tuščiaviduriškumu prilygstanti nebent taip pat dažnai vartojamam beminčiam išsireiškimui, kad neva Lietuva jau padarė ar nepadarė savo namų darbus; pastarasis įvaizdis paprastai yra forsuojamas kalbant apie šalies santykius su ES institucijoms ir kviečia įsivaizduoti, kad ta Lietuvėlė yra nepažangiausia klasės mokinė, tarkime, į debilizmą linkstanti paauglė, kurią galima išgelbėti nebent tik užkrovus nepakeliamą naštą namų darbų. Kaip atrodo, tai yra tos dvi klišės, kurias labiausiai myli Lietuvos klišiai.

Ministras L. Kukuraitis yra geras, empatiškas žmogus, sugebantis užjausti ne tik jo pavaldume esančius darbuotojus, tačiau ir kitus Lietuvos žmones – tiek tėvus, tiek vaikus. Tai leiskite pasakyti be jokios užkulisinės ironijos šešėlių, pastebint, kad sugebėjimas išsaugoti žmogišką jautrumą, užimant aukštą postą valstybės tarnyboje, nėra tokia jau dažna kaip mums to norėtųsi tarnautojo pasija, taigi yra net labai godotina vertybė. Tačiau, pamintykime kartu, koks prisiekęs demonizuotojas įstengtų įsprausti bent uodo snapą į situaciją, kai vaikų teisių apsaugos tarnyboje įsidarbina ir skandalo centre atsiduria už kriminalinį nusikaltimą teistas, ne kartą už administracinius prasižengimus baustas, su nacistine simbolika užsižaidęs žmogus, koks spalvų sutirštinimas galimas tokiu atveju, kai susiduriame su mūsų tikrovės akibrokštu, pranokstančiu labiausiai ligotą vaizduotę?

Kitas tos pačios serijos pavyzdys, kurio neišneša net paprastai daug ką linkusi sutirštinti vaizduotė, yra faktas, kad to paties Kauno vaikų teisių apsaugos skyriaus vadovė apsimelavo prieš visą Lietuvą labiau prasikišančiu pavidalu nei sugebėtų tai padaryti pati nešvankiausia tamsaus kaimo boba. Ar šio fakto konstatavimas rodo kažkokį mūsų polinkį į demonizavimą?.. Visai nesiruošiu tvirtinti, kad padėtį čia padėtų atitaisyti iškviestas egzorcistas, tačiau, kaip atrodo, patalpų detoksikacija tikrai praverstų…                       

Kas be ko, galima spėti, kad Kauno skyriuje dirba ne vienas pasišventęs savo darbui žmogus, mums nežinant apie jo nuveiktus gerus darbus. Tačiau kyla klausimas – kodėl į paviršių šio skyriaus veikloje prasimuša būtent bukaprotystės pavyzdžiai? Kaip atrodo, tuščioje vietoje tokie dalykai neatsiranda.

Diržai. Slaptai.lt nuotr.

Leiskite priminti, kad visų pirma Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus, anuo metu buvusio savivaldybės pavaldume, konformistinis apsiribojimas, pataikaujant miesto mero Andriaus Kupčinsko tėvo, vieno iš violetinės isterijos kurstytojų, paranojai neleido užkardyti Garliavos skandalo dar užuomazginiame pavidale. Dabar tas pats skyrius, įgijęs naują, respublikinį pavaldumą apturėjo naujosios konjunktūros orientyrus, siekdamas visus pralenkti įgyvendinant nesveikos bernevernet įtarumo metodologijos apvaisintoje dvasioje sukurptas direktyvas. Kauno skyrius konjunktūros lenktynėse, užsimojęs žiemos metu visą žemę apsėti kukurūzais, įsiveržė į priekį, savo pavyzdžiu parodydamas, kad tiesmukiško prisitaikėliškumo ir pigios konjunktūros mentalitetas anksčiau ar vėliau pražysta bukaprotystės žiedais. Vardan pilnesnio vaizdo prisiminkime tai, su kokia panieka ir pasišlykštėjimu violetmečiu buvo vartojami žodžiai „biologinė motina“, savo ruožtu šiandien labai panašiai intoksikuotos bernevernet metodologijos dvasioje į vaikus žiūrima kaip į nuodėmės vaisius, o šeima yra traktuojama kaip baisiausių nuodėmių potenciali irštva (toks požiūris neturi nieko bendro su krikščionybėje išpažįstama gimtosios nuodėmės mistine doktrina arba, dar daugiau, yra diametraliai priešingas krikščionybės kaip meilės religijos nuostatoms).

Jeigu leisite, nepraleisiu progos įkišti savo trigrašį taip pat ir į įsiliepsnojusią diskusiją dėl smurto sąvokos ir jos apibrėžimo. Iš tiesų, arba smurtas yra, arba jo nėra, panašiai kaip moteris negali būti tik iš dalies nėščia, o iš dalies ne nėščia. Tačiau prisiminkime ir tai, kaip turėtume apibrėžti smurto sąvoką pagal sąvokų darybos logiką, kokia apskritai yra apibrėžimo logika. Taigi, pagal apibrėžimo logiką privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą (pavyzdžiui, pagal dedukcinę apibrėžimo logiką sakytume, kad lova yra baldas, skirtas miegoti ar pan.). Kyla klausimas – į kokią labiau bendrą gimininę sau sąvoką nurodo smurto sąvoka? Kas be ko, smurtą visi daugmaž panašiai suprantame kaip prievartos rūšį, o Lietuvių kalbos žodynas labai tiksliai nusako žodžio „smurtas“ reikšmę ir pateikia sąvokos apibrėžimą, nurodydamas, jog smurtas yra šiurkšti prievarta.

Kaip matome, kalbėdami apie smurtą, nuorodos į laipsnį aukštesniosios sąvokos lygmenyje neišvengiame, tai yra panaši rūšinė nuoroda kaip ir tokiu atveju, kai meilę vadiname intensyviu prisirišimo, atsidavimo ar potraukio jausmu. Kaip atrodo, smurtas negali būti laipsniuojamas dar ir todėl, nes yra apibrėžiamas kaip kraštinė prievarta, kita vertus, tai reiškia, kad nešiurkšti prievarta pagal apibrėžimo logiką nėra smurtas. Kad ir kaip būtų liūdna, socializacijos seka yra persmelkta prievartos! Tarkime, blaivus protas mums sako, kad vaiko pasodinimas ant ramybės kėdutės arba įpareigojimas nepilnametį sūnų grįžti laiku į namus nėra smurtas, tačiau maištaujantis paauglys neretai vien dėl to yra linkęs savo tėvus laikyti tironais. Tikriausiai ne visados jis ir klysta, taip vaikiškai pasišiaušęs, nes perdėta mamos globa, maniakiškas rūpinimasis, dusinimas meilės glėbyje atskirais atvejais jau už apibrėžimo logikos ribų gali būti prilyginamas smurtui (vis tik tikimės, kad už tokį smurtą ar „smurtą“ vaikai nebus atskiriami nuo mamų).

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai prasidėjusiose diskusijose mane nuliūdino, beveik pravirkdė garbusis profesorius Dainius Pūras, žymus vaikų psichiatras, kadaise garsinęs Lietuvos vardą tarptautinių organizacijų vadovo poste, ir, kas yra ne mažiau svarbu, anąkart sugebėjęs labai tiksliai įvertinti Garliavos istorijos falšą. Anąkart profesorius kalbėjo labai išmintingai, o dabar – retransliuodamas kažkokius sąmonės automatizmus, nematydamas reikalo peržengti tarptautinių organizacijų robotizuotos naujakalbės stilistikos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dainius-puras-vaiku-teisiu-apsauga-ir-pagalba-seimai-tarptautines-patirtys-ir-lietuvos-situacija.d?id=79690149. Ką reiškia tokie pasakymai, kad Lietuvai vaikų teisėse nereikia išrasti dviračio, jos bėda neva yra ta, kad nesugeba atlikti namų darbų? Tokiais ne kartą jau girdėtais užkeikimais siūlomas tas pats bernevernet puoselėjamas idealas, nekvaršinant galvos, kad trolių (norvegiškai troll) žemės pavyzdys netinka Lietuvos lygumoms. Nežinau kodėl taip yra, bet bernevernet ideologiją puoselėjantys žmonės dažnai mėgsta pameluoti arba yra linkę kalbėti šalia tiesos. Profesorius sako, kad reikia laikytis Vaiko teisių konvencijos nuostatų, užmiršdamas paminėti, kad ta pati Norvegija ratifikavo minėtą konvencija tik visai neseniai, smarkiai spaudžiant pasaulio bendruomenei.  

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, visa bernevernet sukurta infrastruktūra ir prieštaringa pasaulinė šlovė vaiko teisių užtikrinimo požiūriu nė iš tolo negali prilygti paprastai žmogiškai nuovokai apie tai, kad net tokiu atveju, kai vaikai iš šeimų yra paimami ne be didesnio ar mažesnio pagrindo, už tėvų nuodėmes visų pirma yra baudžiami vaikai.

2018.11.30; 05:12

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Plačiai nuskambėjusios istorijos apie vis dažniau pasitaikančius nemotyvuoto vaikų paėmimo iš šeimų atvejus įaudrino žmones, sujudino visuomenę. Kalbama apie labai skaudžius įvykius, kai vaikai neretai išgalvotu pretekstu atplėšiami nuo tėvų, tačiau, iš kitos pusės,  guodžia bent tai, kad žmonės jau pradeda priešintis brutaliam institucijų užpuolimui, stoja ginti vienas kitą.  

Be jau detaliai aprašytų, spaudoje išviešintų pavyzdžių apie tarnybų savivaliavimą, iš lūpų lūpas keliauja tokie neįtikėtinai baisūs pasakojimai apie vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nekompetentingumą miestuose ir rajonuose, kad esame priversti griebtis už galvos. Tarkime, ne kiekvieną folklorinį pasakojimą būtų galima priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje prasidėjo kažkas panašaus į kolapsą, su pagreičiu riedant stačia nuokalne, jau mažai kam kelia abejonių. Savo ruožtu šiame straipsnelyje keliamas klausimas – ar tokia akis badanti nesėkmė vaikų teisių gynimo sferoje yra suaugusių žmonių kvailumo, peraugančio į institucinį kvailumą ir galop kretinizmą pasekmė, ar čia susiduriama su kažkokiais dar labiau giluminiais, ne visados iki galo įsisąmonintais neototalitarizmo atkūrimo mechanizmais?

Pradėsiu nuo to, jog garsusis Immanuelis Kantas žmogaus kvailumą pačia intensyviausia to žodžio reikšme apibrėžė vis dėlto ne kaip intelekto ar proto (tai I.Kanto filosofijoje yra atskiriami dalykai) nepriteklius, o būtent kaip sugebėjimo spręsti arba, dar kitaip tariant, sprendimo galios trūkumą, tokį štai deficitą. Jeigu I.Kantas būtų gyvas, neabejoju, šio teiginio pagrindimui paminėtų Lietuvoje ką tik prasidėjusios vaiko teisių apsaugos reformos faktą, o ypač priimto naujojo vaiko teisių įstatymo mechaniškai sukurptus poįstatyminius aktus ir nusirašytas instrukcijas.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale, I. Kantas inventorizuodamas žmogaus mentalines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas (gabumas), kurio negalima išmokti, tačiau kurį iš dalies galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia, jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Įdomu tai, kad tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, turime galvoje visai ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų savo brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Pasaka porina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į  tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

Sakykite, ką norite, tačiau sunku bus užginčyti faktą, kad su panašia apvertimo situacija susidūrėme dabar, kai „Bernevernet“ sukaupta institucinė patirtis poįstatyminių aktų, instrukcijų, pavojų vaikui lygių nustatymo metodinių rekomendacijų pavidalu buvo perkelta į mūsų lietuvišką dirvą. Todėl kai šiandien, tarsi ir pripažindami vaiko teisių apsaugos skyrių darbo trūkumus, aukšti valdininkai sako, kad bus siekiama taisyti padėtį, institucijų darbuotojai bus dar intensyviau mokomi, man iš baimės šiaušiasi plaukai, bauginantis net pagalvoti – į kokius tolesnius klystkelius tokie bernevernetiniai mokymai mus gali nublokšti. Didžioji motina, apsaugok mus nuo tokių mokymų ir bernevernetinės pakraipos valdiškos išminties!

Jau keletas metų mūsų padangėje buvo intensyviai klykaujama, kad neva privalome, nieko nelaukę, pertvarkyti Lietuvos vaikų teisių apsaugos  sistemą pagal norvegišką pavyzdį, buvo per jėgą įrodinėjama, jog tik „Bernevernet“ skiepas, perkeltas į mūsų dirvą, padės išspręsti visas susikaupusias vaikystės teisių gynimo ir apsaugos problemas. Vertas dėmesio faktas, kad tokiu „Bernevernet“ pavyzdžio protegavimu visados labiausiai susirūpinusios yra visuomeniškai ultra-aktyvios merginos ir moterys, neturinčios savo vaikų, o taip pat konservatorius Mykolas Majauskas.

Kadangi nesu psichopatologas, nepulsiu įrodinėti, kad čia tarp visuomeninio užsiangažavimo ir asmeninio gyvenimo posūkių galima būtų įžvelgti kokį nors priežastinį ryšį, drauge ilgiau nelaukdamas, susikaupus kritinei masei faktų, surizikuosiu pats pasakyti tarsi ir žinomą daugumai žmonių dalyką, kad „Barnavernet“ yra nei daugiau, nei mažiau, o labai liūdnos šlovės nusikalstama organizacija. Sociologiniai tyrimai rodo, kad nuo tėvų „Bernevernet“ atplėšiami vaikai yra labai skaudžiai traumuojami visam gyvenimui, būtent tokio likimo, t. y. praėję „Bernevernet“ procedūras vaikystėje žmonės renkasi nusikaltėlio, narkomano ar savižudžio kelią kelis ar net keliolika kartų dažniau nei užaugę gimdytojų šeimoje.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi tikriausiai problema nesusiveda tik į tai, kad mums bandoma primesti pavyzdį, netinkantį čia dėl mūsų specifikos, unikalumo, savitumo. Pats pavyzdys yra ydingas, atmestinas kaip nešvankumo užkratas. Klausiate – ar taip galima kalbėti iš principo apie labai modernios, gerovės valstybės žinomą visame pasaulyje institucinės veiklos pavyzdį, apie garsiąją Norvegijos „Bernevernet“? Iš tiesų, vertėtų, labai vertėtų išplėtoti diskusiją, be prietarų kalbant apie moderniosios valstybės pastangas naujomis priemonėmis kontroliuoti žmogų, prasiskverbiant į labiausiai asmeniškas žmogaus gyvenimo sferas, apie valdžios pastangas pakabinti žmogų „už konkolų“, apie dažnai įmantriai maskuojamus politikų bandymus vienaip ar kitaip užveržti visuomenės varžtelius.

Zygmuntas Baumanas  detaliai yra aprašęs mechanizmą – kaip ilgalaikės paskolos, tapimas amžinu bankų klientu vartotojiškoje visuomenėje ne tik įpareigoja žmogų didesnei socializacijai, bet ir ugdo jo nuolankumą, didesnį paklusnumą, imlumą manipuliacijoms, daro jį valdamobiliu. Kaip atrodo, yra pagrindas kalbėti ir apie tai, kad vaiko teisių gynimo valstybinių institucijų veikla yra intensyvinama dėl naujai organizuotos visuomenės  sisteminio poreikio šantažuoti žmogų per labiausiai artimą atstumą, sukuriant pačią klaikiausią baimės rūšį, t. y. siaubą dėl to, kad  net ir formaliu pagrindu gali būti atimti tavo vaikai, paverčiant tėvus kafkiškų procesų dalyviais. Savo ruožtu matome ir tai, kaip per keletą mėnesių subujojo  vaiko teisių apsaugos kuriama naujoji subkultūra, pagrįsta viršenybės hipostazavimu, seklios visažinystės tiražavimu, galop melu ir statistikos klastojimu, galimas daiktas, tarnybos personalui daugiau ar mažiau, bent jau pasąmoniniu lygiu nutuokiant, kad jie dalyvauja galios dalybose.

Labai simptomiška, kad tokios problemos, siejamos su vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, iškilo dabar, kai valdžia siekia visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma, užveržti varžtelius. Tačiau kažin ar tokius užmanymus mūsų padangėje gali palydėti didesnė sėkmė, kažin kažin… Taip būčiau linkęs suabejoti jau vien dėl to, kad vidutinis lietuvis yra didesnio refleksijos laipsnio žmogus nei, tarkime, norvegas.

Kas be ko, vaikų skriausti, juolab taikyti fizinio poveikio priemones jų auklėjime negalima, šiukštu!

2018.11.08; 17:38