Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas Jono Noreikos anūkė Silva Foti savo asmeninę istoriją ir atradimus, susijusius su J. Noreikos veikla Antrojo pasaulinio karo metais, atskleidė BBC „Hard Talk“ laidoje, mesdama kaltinimus Lietuvai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją. Užvakar tai pranešė LRT.lt straipsnyje “Lietuva vėl skamba pasaulyje: Jono Noreikos anūkė priekaištauja šaliai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją”.

S. Foti kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), kad jis nėra išnagrinėjęs Lietuvoje saugomų dokumentų.

LRT.lt atsiųstame komentare LGGRTC nurodo, jog Lietuvos ypatingajame ir centriniame valstybės archyvuose bei kitur šalyje saugomi dokumentai jau yra išnagrinėti. Vis dėlto centras pripažįsta, kad reikėtų papildomo tyrimo, siekiant įvertinti šiuos dokumentus, taip pat aiškumo galėtų įnešti ir Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke teismo proceso Vakarų Vokietijoje dokumentų analizė.

Taigi, naujų dokumentų nėra, o esamus jau įvertino aukštesnė, negu LGGRTC, instancija – teismas. 2020 m. balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G. A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Tik ką naujuoju LGGRTC generaliniu direktoriumi Seimas patvirtino Arūną Bubnį, Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorių. Prieš patvirtinant departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Alfredas Rukšėnas, “daugiausiai istorinių tyrimų šia tema atlikęs”, sakė, kad J. Noreikos asmenybės ir veiklos vertinimo klausimu yra priešingų nuomonių, kurioms patvirtinti arba paneigti reikalingi stipresni nei šiuo metu žinomi argumentai, tad istorikų darbas šiame žinojimo etape nėra baigtinis.

Priminsiu, teismo nutartis dėl J. Noreikos, kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvio, gelbėjusio ir žydus, vertinimo yra neskundžiama, nebent atsirastų naujos dokumentinės aplinkybės (bet ne Silvos Foti ar Vladimiro Putino interviu).

Nejaugi ruošiamės kapituliuoti prieš įžūlų prokremlinių jėgų, turinčių įtakos agentų ne vienoje valstybėje (kurie, pavyzdžiui, reikšmingai įtakojo prieš tai buvusio JAV Prezidento rinkimų rezultatą), spaudimą?

Greitai mūsų laukia ir kitas valdančiosios daugumos bei Prezidento panašus išbandymas. Birželio 23-osios 80-mečio paminėjimas valstybės mastu.

Parengė Kastytis Stalioraitis

2021.04.23; 06:30

Ado Jakubausko spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigų atleistas Adas Jakubauskas tvirtina, kad jo vadovavimas Centrui valdantiesiems neįtiko dėl atsisakymo pasiduoti politiniam spaudimui, o Lietuvoje pasikeitusi politinė kultūra skatina telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, kuris užkirstų kelią globalistinėms idėjoms. A. Jakubauskas priduria, kad jis būtų pasirengęs tapti vienu tokio sąjūdžio iniciatorių.
 
„Lietuvoje keičiasi politinė kultūra. Atėjo laikas telkti žmones į Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, užkirsti kelią globalistų idėjoms ir įtakai, kitaip mes prarasime valstybę ir tautą“,– penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje tvirtino A. Jakubauskas.
 
Jis pažymi, kad Lietuvai pavyzdžiu galėtų būti Lenkija, kuri, jo nuomone, tinkamai kovoja už savo vertybes.
 
„Jeigu bus toks poreikis, aš esu pasirengęs būti vienas iš naujojo Lietuvos sąjūdžio telkėjų. Galiu pasakyti, kad toks pavyzdys būtų Lenkijos Respublika, kuri sugeba kovoti už savo vertybes“,– teigė iš LGGRTC vadovo pareigų atleistas A. Jakubauskas.
 
Pasak buvusio LGGRTC direktoriaus, tikroji jo atleidimo priežastis yra pasipriešinimas neva keliamam politikų spaudimui pasmerkti Lietuvos rezistentus, Birželio sukilimo dalyvius ar Lietuvos aktyvistų frontą.
 
„Tapau taikiniu dėl to, kad atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui be mokslinių įrodymų, iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius“, – sakė A. Jakubauskas, pridurdamas, kad lūkesčius pasmerkti dalį rezistentų jau yra išsakę ir valdantieji politikai.
 
„Pastaruoju metu žiniasklaidoje tiek apžvalgininkai, tiek valdantieji politikai nedviprasmiškai išsakė lūkesčius, kad pašalinus mane ir vykdant tolesnius pokyčius Centre, reikėtų pereiti prie dalies rezistentų statuso, titulų ir įamžinimų panaikinimo“, – teigė jis.
 
ELTA primena, kad Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu iš pareigų atleido LGGRTC direktorių A. Jakubauską. 79 Seimo nariai balsavo už atleidimą, 4 – prieš, vienas biuletenis buvo sugadintas. Tam, kad A. Jakubauskas būtų atleistas, reikėjo bent 71 balso.
 
Šio centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme.
 
Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“.
Adas Jakubauskas. Spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Darbuotojai taip pat pareiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko, ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitraukiąs iš einamų pareigų.
 
Pastaruoju metu įtampas pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.02; 13:20

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Įdomiausi yra laiko dokumentai – jie kalba patys už save, dažnai nereikalingi papildomų paaiškinimų ar komentarų. Štai, kad ir 1941 m. Birželio sukilimo atžvilgiu – koks aiškus, suprantamas ano meto balsas demokratinės šalies, cenzūros nesuvaržytos spaudoje skiltyse!
 
Jau išsyk po Sukilimo pasigirdo balsų: ar „apsimokėjo“ sukilti, gal verčiau reikėję „palaukti“, vokiečiai ir taip būtų „išvadavę“.
 
1941 m. liepos 25 d. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė“ paaiškinama kodėl sukilti vis dėlto „apsimokėjo“.
 
Vidmantas Valiušaitis
 
XXX
 
AR GERAI, KAD LIETUVIAI SUKILO PRIEŠ BOLŠEVIKUS LIETUVOJE?
 
Ar gerai, kad lietuviai sukilo prieš bolševikus

Girdėti kalbų, kad nebuvo reikalo žmonėms sukilti. Girdi, būtų palaukę porą dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos būtų išvijusi bolševikus. Nebūtų buvę tiek aukų.
 
Taip kalba ne tik taip sau mėgstą patogų, ramų gyvenimą politikuoją piliečiai, bet arti tokios nuomonės ir vieno dienraščio redaktorius, padėjęs į kabutes, kad žuvę „dėl Lietuvos laisvės“. Jam, deja, neaišku kokiu būdu tie sukilėliai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Jo nuomone, tai tik kerštas ir ne daugiau. Labai ir labai gaila, kad herojiškas drąsuolių žygis tik taip įvertintas.
 
Ne kiekviena kova susilauks laimėjimo ir tauta laisvės, bet nebus laisvės be kovos, be gyvybės ženklo ir aktyviai parodyto noro laisvai gyventi.
Kuomet Suomija atkakliai gynėsi prieš sovietų armiją, viso civilizuoto pasaulio simpatijos buvo jos pusėje. Kad ji nelygios kovos neišlaikė, vis dėlto tautos heroizmas ir aukos nenuėjo veltui.
 
Baltijos valstybės buvo okupuotos klasta ir todėl jos užimtos be kovos, bet tą, faktą mums dažnai prikaišioja, politikai, kurie nepažinojo Baltijos kraštų padėties iš arti ir nepasistengė giliau susipažinti. Jei ir dabar žmonės pasyviai lauktų tik vokiečių atėjimo, tai tie vokiečiai atėję rastų ten gyventojus, kurie savo likimu nesidomi ir dėl savo laisvės nė piršto nepajudina. Teisybė, Lietuvos kariuomenė, šauliai ir šiaip gyventojai, tapę sovietų okupantų visiškai nuginkluoti, anksčiau nematė galimumo prieš nepakenčiamą režimą sukilti.
 
Dabar gi per radiją ar kitokiu būdu išgirdę apie galimą sau pagalbą, stvėrė kas buvo po ranka ir išsilaisvino iš vieno žiauraus okupanto. Nauji atėjūnai rado jau ne supančiotus kalinius, bet laisvus piliečius su savo valdžia.
 
Tuo lietuviai parodė, kad 22 laisvo gyvenimo ir tautinio auklėjimo metai nepraėjo veltui, kad lietuviai politiniai yra subrendę. Legendos, kad lietuviai „savo noru“ prisijungė prie Sov. Rusijos, tuo būdu išblaškytos. Vokiečiams irgi tenka skaitytis su įvykusiu faktu ir esama vyriausybe – jei jie to nepadarytų, tuo pačiu ir gyventojai žiūrėtų į juos kitaip. Bet neradę vyriausybės, vargu leistų jai susidaryti.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
 
Lietuvą dabar dar negalima laikyti laisva, betgi tenka atiduoti pagarbą politinei išminčiai ir narsumui ten likusių žmonių – dėka jų sumanumui ir narsumui padaryta didelis šuolis pirmyn į laisvę. Negalima peikti žmonių, kuriems grėsė pavojus ir jie, gelbėdami savo gyvybę, iš ten pabėgo – reikia džiaugtis, kad daug šviesuomenės išsigelbėjo. Betgi dabar valdžios sudaryme pirmą žodį turi tie, kurie metus kentėjo ir vargo, ir pirmieji griebė ginklą ar kirvį ne keršto jausmo vedami, bet rizikuodami galvas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą!
 
Kaip Lietuvos žmones nusistatys prieš dabartinius atėjūnus, priklausys nuo tų atėjūnų elgesio. Mes suprantame, kad jie negalėjo tik pavergtus kraštus vaduoti, bet ir laukiame, kad jie respektuos žmonių norą laisvai gyventi, patiems valdytis.
 
J. KLAJŪNAS
 
2021.03.15; 09:00

LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Šiemet birželio 23-ąją sukaks aštuoniasdešimt metų nuo Lietuvių Tautos sukilimo, kuris paskelbė atkuriamą Lietuvos valstybę ir Laikinąją Vyriausybę, vijo okupantą ir perėmė krašto administravimą anksčiau negu pasirodė vokiečių armijos daliniai.

Sukilimas buvo Lietuvių Tautos ginkluotos rezistencijos pradžia ir penkis dešimtmečius trukusios kovos už Lietuvos laisvę bei valstybinę nepriklausomybę istorinės reikšmės gairė. Nuo tada Lietuvių Tauta nesiliovė priešinusis okupantams. Keitėsi rezistencijos veikėjai ir organizacijos. Keitėsi rezistencijos formos ir metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas atkakliausiai reiškėsi. Tačiau nepakitusi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai. Dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gyventi ir kurti laisvėje, pasiryžimą priešintis smurtu primetamam svetimam gyvenimo būdui. Dvasia, kuri atvedė Lietuvą ir į Kovo 11-ąją.

1941 sukilimas įsirikiavo Tautos istorijoje į kitų sukilimų eilę – šalia 1794 metų, šalia 1831 ir 1863 sukilimų. Taip pat šalia 1905-ųjų metų. Pagaliau šalia 1919-21 ir 1944-1954 metų kovų dėl laisvės. Tai vis Tautos ginkluotos kovos pastangos nusikratyti baltosios, carinės ir dar žiauresnės raudonosios, diktatūrinės Rusijos okupacija.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Prancūzų filosofas Ogiustas Komtas (Auguste Comte) yra sakęs, kad Tautą sudaro gyvieji ir mirusieji. Mūsų istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo apie „piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę“, kuri XIX a. pabaigoje „žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos“.

Su šia viltimi akis užmerkė tūkstančiai laisvės kovotųjų ir jų simboliais tapusieji Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurių atminimą vertai pagerbėme laisvę atgavusioje Tėvynėje. Taip pat ir Juozas Lukša-Daumantas bei Julijonas Būtėnas, kurių žūties 70-ąsias metines minėsime šiemet. Juo sąmoningesnė Tautos dalis yra gyvieji, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Mums natūralu saugoti savo piliakalnius, žyminčius praeities buvimo aukštumas, kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.

Juozas Brazaitis, dar viena šviesios atminties rezistencinio sąjūdžio asmenybė, apie tai sako: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje.“

Filosofas Antanas Maceina, demaskuodamas melą kaip esminę Blogio karalystės žymę, skatina rezistenciją prieš melą. Artėjanti sukaktis suteikia progą pasipriešinti sovietinės istoriografijos orkestruotam melui, kuriuo bandoma sumenkinti Birželio sukilimą. Sukilimo 80-metis – dėkinga proga pabrėžti, kad:

1.Lietuvių Tautos sukilimo faktas paneigė sovietinį melą, jog Tauta savanoriškai prašėsi būti priimama į kruvinojo Stalino režimo engtą dirbtinę Sovietų Sąjungą.
2. Sukilimo veiksmas prieš įsakmiai pareikštas vokiečių direktyvas neskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir nesudarinėti Vyriausybės paneigė sovietinį melą, kad sukilimo iniciatoriai buvo Vokietijos naciai.
3. Sukilimui vadovavusios organizacijos vadovų suėmimai ir tremtys į sovietų bei nacių koncentracijos stovyklas, kovotojų paskelbimas okupanto „išdavikais“ patvirtino faktą, kad naciai ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jų sąjungininkai Kremliuje – kalėjimais, deportacijomis ir žmonių žudynėmis gniaužė laisvės siekimą. Tauta turėjo sukilti.

SUKILIMĄ PAMINĖTI kviečiame plačiąją visuomenę renginiais ir paskaitomis, sukilėlių kapų sutvarkymu bei sukilimo kovas įamžinančių vietų lankymu, jų paženklinimu ir pagerbimu, pasisakymais žiniasklaidoje, knygų ir dokumentų rinkinių leidyba. Tegul visa tai gaivina ir stiprina pasipriešinimo neteisybei dvasią ir tegul reiškia pagarbą rezistencijos aukoms – tiek pat visuotinę, kiek visuotinis buvo lietuvių džiaugsmas ir entuziazmas, 1941 m. birelio 23-osios rytą Kauno radijui prabilus Nepriklausomos Lietuvos vardu.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šia proga pranešame, kad visuomeninės iniciatyvos pagrindu sudarėme redakcinę komisiją, kuri rengia straipsnių ir dokumentų rinkinį, skirtą Sukilimo 80-mečiui. Tarp jos autorių – Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Kestutis Skrupskelis, Bronius Makauskas, istorinės asmenybės Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Vincas Trumpa, Jonas Algirdas Antanaitis ir kiti.

Leidinio Sukilimo 80-mečiui redakcinės kolegijos sudėtis: Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas, Vidmantas Valiušaitis

Vilnius, 2021 m. Kovo 11 d.

Prof. Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Pietų Karolinos universiteto profesoriaus, VDU garbės daktaro Kęstučio Skrupskelio paskaita, skaityta „Į Laisvę“ fondo studijų savaitėje Anykščiuose, 1999 m. birželio 24 d. Ji pavadinta – „KRITINĖ ISTORIJA IR 1941 METŲ SUKILIMAS“. Istorikas, istorijos tyrinėtojas, publicistas Vidmantas Valiušaitis tvirtina, jog šį tekstą verta atidžiai perskaityti.

Kęstutis Skrupskelis

Kritinė istorija ir 1941 metų sukilimas

Truputį paaiškinsiu, apie ką kalbėsiu. Temą išprovokavo konfliktas, pristatomas kaip konfliktas tarp istorikų profesionalų ir istorikų mėgėjų. Šitas aspektas kai kuriuose veikaluose yra labai aiškiai išreikštas, nes sukilimo kritikai dažnai kalba mokslo vardu.

Filosofas Stasys Šalkauskis

Aš norėčiau į šitą kontroversiją pasižiūrėti tam tikros mokslo sampratos šviesoje. Ši mokslo samprata, kurią bandysiu pritaikyti šiai kontroversijai išryškinti, būtų labai svetima Šalkauskiui. Todėl tuos, kurie esate Šalkauskio mokiniai, mano žodžiai gali piktinti. Tačiau tai nebūtų labai svetima Maceinai.

Šita mokslo samprata teigia, kad mokslą vykdo tyrinėtojų bendruomenė, kuri tam tikro proceso eigoje gali kažką patvirtinti. Pagal šią mokslo sampratą nesutarimai nėra neigiamas dalykas, bet yra tai, kas tokius tyrinėjimus varo į priekį. Gana standartinė, gana plačiai priimta mokslo samprata. Čia nieko naujo nėra. Aš tik bandysiu ją pritaikyti minėtiems kontroversiniams klausimams.

Pastaraisiais metais turėjau progų Lietuvoje vartyti ir skaityti prieškarinių jaunųjų katalikų intelektualų spaudą. Būtent, XX amžių, Židinį, Naująją romuvą. Jaunaisiais katalikais intelektualais vadinu tuos, kurie pasirašė deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrimą – Brazaitį, Ivinskį, Maceiną, Dielininkaitį, Pankauską ir kitus.

a.maceina_skaitymai
Filosofas Antanas Maceina

Kol kas (toli gražu ne viską esu perskaitęs) nesu radęs jokių duomenų, rodančių, jog ši karta žavėjosi fašizmu. Maceina dažnai pristatomas kaip lietuviško fašizmo ideologas. Pabrėžiu: jokių duomenų, kad ši karta žavėjosi fašizmu, nacionalsocializmu ar Hitlerio asmenybe, neradau. Priešingai. Jie manė Hitlerį esant labai pavojingu Europos civilizacijai. Frazė „Europos civilizacija“ – iš ikikarinių laikų.

Hitlerio politinė programa, išdėstyta nuo pat jo valdymo pradžios ir Lietuvoje plačiai komentuota, reiškė įsitvirtinusios Europos tvarkos sunaikinimą. Tvarkos, kurios sąrangoje gyvavo ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Esama daug duomenų – tereikia pavartyti to meto spaudą, – rodančių, kad visa jaunųjų katalikų grupė tai suprato ir, grėsmės akivaizdoje, ieškojo priemonių Lietuvai gelbėti. Šitos nuotaikos itin ryškios 1938–1939 metais.

Lietuvos valstybei Hitleris, jų nuomone, pirmiausiai kenkė Klaipėdos krašto vokiečių rankomis. Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai. Laikai pasikeitė ir ano laikmečio temas šiandien daug kas yra primiršę.

Nors jaunieji katalikai vis dar irgi skelbė „mes be Vilniaus nenurimsim“ nuotaikas, spėčiau, kad dauguma jų buvo susitaikę su tos dienos politine tikrove ir manė Vilnių esant prarastą Lietuvai visiems laikams. Nesant tikrų galimybių Vilnių atgauti, konflikto su lenkais tęsimas kenkė Lietuvos interesams tuo metu, kai jau reikėjo sukaupti visas jėgas, artėjant visuotiniam ir Europos civilizacijai pražūtingam karui.

Ši išvada yra mano spėjimas, ir galbūt klaidingas.

Žydų klausimas nacionalsocialistine prasme jiems nekilo. Jeigu vartai ano jaunųjų katalikų spaudą – žydų problemos Lietuvoje nėra. Neradau jokių užuominų, jog žydų buvimas Lietuvoje kaip nors trukdytų lietuvių tautai, slopintų lietuvių kūrybinius pasireiškimus. Tai jau būtų nacių retorika, jeigu šitokios retorikos būtų buvę. Tačiau neradau jokių reikalavimų „Lietuvą išvalyti“.

Ne vien Vokietija tuo metu priiminėjo žydų veiklą varžančius įstatymus. Ir apie tai minėtų laikraščių skaitytojai buvo informuojami. Tačiau niekur nebuvo siūloma lietuviams daryti tą patį. Lietuviai nebuvo raginami „pasivyti“ kaimynines valstybes ir Lietuvoje priimti prieš žydus nukreiptus rasinius įstatymus.

Nerinkau duomenų apie kitas sroves – tiek katalikiškas, tiek nekatalikiškas. Esu toje spaudoje užtikęs vieną kitą užuominą apie tautininkų spaudoje pasirodžiusius teigiamus Hitlerio vertinimus. Nežinau, ar tai buvo išimtys, ar tarp tautininkų plačiau paplitusių nuotaikų išraiška.

Katalikiškoji spauda, kaip žinome, buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį ir mano skaitinėjimai šia data ir baigiasi. Todėl apie jaunųjų katalikų nusiteikimą tiek Hitlerio, tiek žydų atžvilgiu sovietinės okupacijos metu – jokių duomenų neturiu. Nežinau, ką jie galvojo sukilimą rengdami. Ir negalime atmesti nuotaikų pasikeitimo galimybės, patyrus okupacijos smūgius. Tačiau manau esant tikra, jog ligi 1940 m. birželio jie nesimpatizavo nei fašizmui, nei nacionalsocializmui, nei antisemitizmui.

Esu bandęs kartais tikrinti, kaip šitie kontroversiniai argumentai yra pristatomi. Ir dažniausiai yra naudojama argumentacijos forma, kuri nuo Aristotelio laikų yra žinoma, kaip klaidinga argumentacijos forma. Argumentuojama analogiškai maždaug pagal tokią schemą: žmonės turi kojas; stalas turi kojas; dėl to žmonės yra stalai.

Labai aiškiai klaidinga, ydinga argumentacijos forma. Ir labai dažnai, kai juos kaltina simpatijomis fašizmui, naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas; dėl to jaunieji katalikai yra fašistai. Ligi sovietinės okupacijos pradžios Hitleris jiems buvo pavojingas vokietis imperialistas, bet jokiu būdu ne vadas, visas tautas vienijąs kovoje prieš bolševizmą.

Nepalankumo Hitleriui faktas yra svarbus bandant įvertinti 1941 m. sukilimo duomenis. Apie šį sukilimą pamažu kuriasi nuomonė, jog sukilimą rengė ir valdė jaunieji katalikai, kurie dar prieš karą buvo fašistuojantys ir ieškojo progos Lietuvą išvalyti rasine prasme. Šitokios nuotaikos ženklina visus sukilimo dokumentus, apie kuriuos sakoma „apstu nacizmo bei antisemitizmo“, nors pripažįstant (dažniausiai tai pripažįstama), jog patys jaunieji katalikai žydų naikinime nedalyvavo.

Teigiama, jog, „jie kurstė keršto ir netolerancijos nuotaikas krašte, o tai skatino lietuvius gausiai dalyvauti žydų naikinimo darbe“. „Sukilimui vadovaujantys jaunieji katalikai, – sakoma, – savo valdomų sukilėlių netramdė“ ir tai darė todėl, kad „savo širdyse šiai akcijai pritarė“. Ir šitas pritarimas argumentuojamas tuo, kad jau prieš karą tokias nuotaikas reiškė.

Ši pažiūra, manau, tampa ortodoksine, pabrėžiant moralinę kaltę bei atsakomybę, neradus duomenų, kuriais remiantis būtų galima formaliai teisiškai kaltinti. Ir ji dažnai skelbiama kritinės istorijos vardu. Įvairiuose kontekstuose šie du dalykai yra jungiami. Tai labai dviprasmė sąvoka, ir ta dviprasmybė liečia visą šią temą.

Žodis kritika mūsų laikais ženklina (bent tai labai ryšku tekstuose anglų kalba) iš Markso įvairiais kanalais ateinantį buržuazinių vertybių atmetimą. Kreipiu dėmesį į Marksą ne dėl to, kad noriu išgąsdinti. Marksas buvo ne vien bolševizmo ideologas, bet taip pat ir filosofas, kuris pasakė daug įdomių dalykų. Ir jis yra paveikęs ne vien komunistus, bet ir daug kitų žmonių. Iš šitos tradicijos kyla pažiūra, tam tikra vertybinė kritika, vertybių atmetimas. Tai viena kritinės istorijos samprata.

Antroji – pažiūra į istoriją kaip mokslą. Kritinę istoriją pirmąja prasme galėtume vadinti ideologizuota istorija, nes tokios istorijos pagrindinė interpretacinė taisyklė yra ideologinė. Pagal ją visi, kurie tvirtina kovojantys už tam tikras vertybes, tarp jų – ir už tautinę valstybę, tik gražiais žodžiais dangsto savo aistrą valdyti.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Labai stiprūs kaltinimai sukilimo rengėjams būtent tokie ir yra: iš tikro jie ne sukilo, o tik norėjo paimti valdžią į savo rankas. Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą. Ideologizuoti istorikai nekreipia dėmesio į kontekstą ir į kitas su jų teorija nesuderinamas aiškinimo galimybes. Sukilimo istorija kuriama ideologizuotos istorijos metodais, atsisakant pilnos padėties analizės ir atrenkant tik tuos duomenis, kuriuos galima pavartoti, diskredituojant jaunuosius katalikus.

Lietuviškame kontekste tai nebūtinai liudija marksistinės buržuazijos kritikos įtaką. Nepaisant to, kad tos įtakos esama ir ji atsispindi tada, kai vartojamas dekonstrukcijos žodis. Tai palyginti neseniai atsiradusi madinga sąvoka, kuria šita kritinė tendencija pasireiškia.

Tačiau panašūs metodai vartojami visose ideologinės kovose. Iš tiesų mes patys juos naudojam ir tai gana normalu. Šių metodų paplitimas galbūt liudija, kad kova tarp vienos katalikiškos srovės ir jų priešų, dažnai save vadinančių liberalais, tebesitęsia.

Verta pažymėti, kad Kęstutis Girnius, Naujajame židinyje recenzuodamas Liūto Mockūno knygą apie Deksnį, labai pagrįstai kai kuriuos tokio pobūdžio teigimus paneigia. Išanalizavęs žodžio liberalas turinį, jis parodo, kad Deksnys ir kai kurie jo draugai nebuvo liberalai. Antra, parodo, kad daug įvairių nesutarimų buvo ir tarp katalikų. Ir tai nebuvo kova tarp katalikų ir liberalų, bet buvo dažnai vidiniai katalikų nesutarimai. Šia recenzija, mano nuomone, buvo įvykdyta, sakyčiau, labai rafinuota knygos autoriaus „intelektualinė žmogžudystė“.

Girnius tiksliai išdėstė antikatalikiškojo sparno visai rezistencijos istorijai taikomas prielaidas. Gana įtikinamai parodo, kaip šališkai nuo pradžių tam tikra istorijos interpretavimo linija yra stumiama ir šitai atsispindi taip pat ir vėliausiuose tyrinėjimuose.

1999 metais pasirodė Antano Smetonos laiškų, rašytų jau pasitraukus jam iš Lietuvos, rinkinys. Akademiškai parengta, gražiai išleista. Vienas malonesnių leidinių, kuriuos teko Lietuvoje užtikti. Ten esama labai įdomių detalių, kurios padeda suprasti, kodėl dėl šitų dalykų ginčijamasi.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Smetona nuolat kalba apie jo priešų trejybę. Ta priešų trejybė buvo katalikai, socialistai (socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai) ir bolševikai. Katalikai ir bolševikai jam buvo tos pačios plotmės blogis.

Kitas dalykas, kuris krito į akis, buvo tas, kad Smetona, sprendžiant iš jo laiškų, sukilimu nesidomėjo. Laiškai, žinoma, nėra išsamūs dokumentai, laiškuose ne viską žmogus užregistruoja. Tačiau natūralu būtų manyti, kad pabėgęs valstybės prezidentas, skaitydamas laikraščiuose apie jo krašte vykstantį sukilimą, kažkaip į tai reaguotų. Laiškuose to visiškai nėra. Jis rūpinasi, ar bus jam nutraukta alga, kaip dalį algos perduoti giminaitei ir pan.

Kęstutis Girnius savo recenzijoje gana ryškiai jungia sukilimo puolimą su žmonių grupe, kilusia iš tautininkų aplinkos. Galima įsivaizduoti žodinį tam tikros tradicijos tęstinumą.

Taigi, pirmoji kritinės istorijos samprata, kaip jau minėta, yra ideologinė. Markso įkvėpta, bet dabartiniu metu jokiu būdu ne komunistinė. Antroji samprata – metodinė. Pagal ją, mokslinę istoriją, t. y. istoriją kaip mokslą, tegali sukurti tam darbui pasirengę istorikai. Jie ieško dokumentų, juos vertina ir bando nustatyti, kaip buvo iš tikrųjų, kai turimi duomenys tarpusavyje prieštarauja. Mokslinės istorijos prasme, istorijos negali sukurti to įvykio dalyviai, nes jie negali turėti istorikams būtino nesuinteresuotumo.

Tokiu būdu 1941 m. sukilimo interpretacijos negali sukurti ir Brazaitis. Jis pats „Vienų vieni“ apibūdina kaip metmenis, kaip medžiagą istorijos studijoms. Vadinasi, jis tą dalyką supranta. Sukilimo istorijos negali sukurti nei Škirpa, nei Ivinskis. Nors pastarasis ir buvo istorikas akademinio pasirengimo prasme. Sukilimo istorikais negali būti ir kiti sukilimo dalyviai. Šis teiginys nėra kokia nors asmeninė tų žmonių kritika, bet grynai metodologinė prielaida, kuri išplauktų priėmus tam tikrą mokslinės metodikos sampratą.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau visi sukilimo dalyviai ne tik gali, bet ir turi liudyti apie tai, ką jie tuo metu galvojo ir matė. Jų pasisakymai turi būti istorikų vertinami ir jungiami į bendrą objektyvumo siekiantį įvykių vaizdą.

Metodine prasme, kritinės istorijos reikalavimams, mano nuomone, turėtų pritarti įvairių pakraipų istorikai – tam tikro proceso dalyviai, – pabrėždami tačiau, kad šitas pritarimas nėra reikalavimas kokios nors specifinės išvados. Tarkim, išvados, kad didžioji blogio versmė mūsų laikais yra nesantaika tarp tautų. Tokiu būdu, kritinė istorija, artėjanti prie savo tyrinėjimų pabaigos, gali patvirtinti ir brazaitišką sukilimo versiją, kad sukilime dalyvavusieji jaunieji katalikai nuoširdžiai siekė nepriklausomos valstybės atstatymo, nenorėdami nei neteisėtai pasiglemžti valdžią, nei išnaikinti žydų, nei pataikauti Hitleriui.

Brazaitis, pagal šitą metodologiją, turi tai sakyti, jeigu taip galvoja. Jo teiginiai gali būti teisingi. Kritinės istorijos uždavinys būtų šituos teiginius patikrinti ir išvadoje galbūt pasakyti: Brazaitis sako teisybę. Tai būtų irgi kritinės istorijos galimybė. Brazaitis Hitleriui palankumą reiškiančius Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimus traktuoja kaip politinio mandagumo gestus, vadina paprasčiausiais taktiniais ėjimais, kurie nereiškia tikrosios jaunųjų katalikų pažiūros į Hitlerį. Ir galbūt ilgainiui istorija tai patvirtins.

Tie, kurie iš anksto tokią galimybę atmeta, jau mąsto ideologizuotos istorijos erdvėje. Brazaičio versiją iš anksto atmesti tegalima ideologiniais, partiniais tarpusavio kovų motyvais. Istorikai negali remtis istoriniais tyrinėjimais, nes tokių tyrinėjimų vis dar yra labai mažai. O sintetinių veikalų, kurie apibendrintų įvairių tyrinėtojų ir liudytojų duomenis, pateiktų sąlygiškai patikimą sukilimo vaizdą, kol kas dar apskritai neturime. Jiems dar neatėjo metas. Tokie darbai tegali pasirodyti tik po to, kai jau yra gerai ištirta faktografinė medžiaga.

Pirminė tyrinėjimo medžiaga – sukilimo dokumentai, to meto laiškai, atsišaukimai, nutarimai, posėdžių protokolai, sukilėlių spauda – tai tiesioginiai sukilimo liudininkai. Kadangi nėra apspręsti vėlesnių įvykių, vėliau atsiradusių interesų. Žmonės tuos dokumentus kūrė, nežinodami kuo ta istorija pasibaigs.

Dalyvių atsiminimai, šia prasme, yra jau kitos kategorijos šaltinis. Kiekvienas atsimename tai, kas vėliau atsiradusių interesų šviesoje yra svarbu. Įvykių atsiminimas yra praeities kūryba. Kadangi iš chaotiškų įvykių visumos paprastai atrenkame tai, kas vėliau pasirodo reikšminga.

Tačiau be atsiminimų išsiversti negalima, nepaisant kiek jie būtų subjektyvūs. Be jų – negalima dokumentų interpretuoti. Kadangi dokumentai yra palyginti tylūs, mažai apie save kalbantys laiko ženklai. Patys dokumentai dažniausiai buvo gaminami ne tam, kad įvykiai būtų visapusiškai aprašyti. Dokumentai tarnavo tik kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką.

Politikos tikslai bei pobūdis dokumentuose paprastai nėra, o dažnai ir negali būti išreikšti. Tai gali būti nustatoma tik renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas. Čia svarbūs ir atsiminimai, ir ankstesni ar vėlesni tų žmonių pasisakymai.

Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą. Skaitant jį pažodžiui, nieko nežinant apie visus tuos įvykius, tokiu draugystės liudijimu jis galėtų atrodyti. Tačiau mes žinome, kokie buvo tų dviejų ideologijų santykiai. Tai žinodami, kai kurių pakto straipsnių neskaitom pažodžiui. Žiūrim į juos kaip į priemones, kuriomis abi pusės siekė tam tikrų savo slaptų tikslų.

Molotovo – Ribentropo paktas

Sutartyje atpažįstame diplomatijai būdingą ritualinę kalbą, mažai pasakančią apie tikruosius pakto signatarų tikslus. Būtų buvę labai naudinga, jeigu Molotovas būtų parašęs atsiminimus. Arba koks sekretorius išpasakojęs Kremliuje vykusių pokalbių turinį. Be tokių dokumentų, tikrieji bolševikų tikslai visiems laikams pasiliks neišsprendžiama mįslė.

Stalinas apie save mums beveik nieko nepasakė. Jo draugai apie jį labai mažai tepasakė. Skaitant akademines Stalino biografijas, matyti, kad žmonės apie Stalino motyvus, tikslus nieko nežino. Šiek tiek spėlioja, bet visa ta dalis yra paslėpta.

Kitas pavyzdys. Nustatę visą Žalgirio mūšio įvykių chronologiją, išanalizavę visus to meto dokumentus, vis tiek neturėtume atsakymo į patį įdomiausią tų įvykių klausimą: kodėl Vytautas ir Jogaila kryžiuočių nesunaikino galutinai? Dokumentai mums šito nepasako. Gal Vytautui, gal Jogailai kryžiuočiai buvo reikalingi tolimesnėse varžybose vienam prieš kitą? Deja, tegalime spėlioti. Kadangi nežinome, ką Vytautas iš tikrųjų galvojo. Vytauto atsiminimai, nors ir kokie šališki bebūtų (o būtų šališki neišvengiamai), istorijai turėtų neįkainojamą vertę. Tačiau jis jų neparašė.

Kritinė istorija metodine prasme dokumentus interpretuoja dalyvių vidinio gyvenimo šviesoje, o dalyvių bandymus vėliau paaiškinti, ką jie galvojo ir planavo, – tikrina dokumentų šviesoje. Tad ir tie pirminiai šaltiniai, ir tie vėliau atsiradę šališki šaltiniai lygiai taip pat svarbūs, bandant galų gale nustatyti kas gi atsitiko iš tikrųjų.

Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis.

Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas.

Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas.

Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.

Esu skaitęs tris skirtingas Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų versijas. Vieni teigia, kad Laikinąją vyriausybę vokiečiai atleido. Tokia frazė panaudota vieno istoriko straipsnyje. Kiti – kad Laikinoji vyriausybė atsistatydino pati. O Brazaitis sako, kad vyriausybės nariai, po paskutinio posėdžio, visuomenės lydimi, nuėjo prie Nežinomo kareivio kapo, padėjo vainiką ir paskelbė, jog vyriausybė pati savo veiklą suspenduoja.

Juozas Brazaitis

Brazaitis sako: „Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti“. Dėl to jie kalbėjo apie veiklos suspendavimą, nutraukimą.

Brazaitis taip pat sako, kad buvo parašyti įvairūs protokolai bei memorandumai, kuriuose vokiečiai buvo kritikuojami dėl jų akcijos prieš žydus. Brazaitis gana aiškiai tai tvirtina, ir kad visa ši medžiaga buvusi pasiųsta Škirpai į Berlyną. Škirpa ją perdavęs įvairių valstybių diplomatinėms misijoms.

Šių dokumentų turėtų būti išlikę bent pėdsakai. Dokumentus patikrinę ir ištyrę pogrindžio spaudą, perskaitę atsiminimus ir apklausinėję liudininkus, galėtume sukurti sąlygiškai patikimą Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų vaizdą.

Į šitą epizodą aš kreipiu dėmesį, nes metodologiniu žvilgsniu jis atrodo ypač daug žadantis, turi daug patikrinimo galimybių. Kalbama apie viešą veiklą, apie vainiko padėjimą prie paminklo, kalbama apie dokumentų siuntimą, kalbama apie diplomatinę veiklą. Tokie dalykai nedingsta be pėdsakų. Epizodas turtingas galimybėmis patikrinti, kaip buvo iš tikrųjų.

Jis taip pat yra ir iškalbingas, daug pasako apie Laikinosios vyriausybės nuotaikas. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, kaip rašo Brazaitis, negalima sakyti, kad Vyriausybė bandė vokiečiams pataikauti. Nors taip sakoma.

Tarkim, tyrinėjimo eigoje Brazaičio versijos esminiai bruožai pasitvirtina. Nuvykstam, pavyzdžiui, į Švedijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, ten randame iš Škirpos gautą memorandumą, paliudijantį minėtą procesą. Ką tai reikštų?

Tuomet turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad Laikinoji vyriausybė iš tiesų manevravo, kad jos tariami pronaciški pasisakymai buvo priedanga, bandymas prieš vokiečius gudrauti. Tokios paskutinės vyriausybės valandos rodytų, kad buvo siekiama valstybinių tikslų. Vyriausybės nariai, nepaisant didelės asmeninės rizikos, vykdė (jeigu ta versija teisinga) tik valstybėms prideramą diplomatinę veiklą. Žmonės iš gatvės neina į svetimą ambasadą ir joms neteikia oficialių raštų, tai – valstybinė funkcija.

Taip pat negalėtume sakyti, kad vyriausybė buvo pavaldi vokiečiams. Jeigu būtų buvę taip, vyriausybės nariai, įsitikinę, kad gali išsilaikyti kaip vokiečių įsakymų vykdytojai, savo veiklą būtų tęsę. Tačiau ją nutraukė protesto demonstracija. Šiai versijai pasitvirtinus, tai turėtų labai svarbių pasekmių visai šių įvykių interpretacijai.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau metodine prasme, tos pasekmės nebūtinai pasitvirtins. Negalėtume visiškai atmesti galimybės, jog Brazaičio antivokiška veikla buvo tik tariama, su vokiečių okupacine vadovybe suderinta. Siekianti apgauti lietuvius. Galėjo būti apgaudinėjama daug kas, ne vien vokiečiai.

Jeigu tokia interpretacija kiltų, turėtume išsiaiškinti Brazaičio ir jam artimų žmonių nuotaikas. Nustatę, kad Brazaitis ir jo artimiausioji aplinka jau prieš karą reiškė simpatijas naciams, turėtume pripažinti lietuvių visuomenės mulkinimo tikimybę.

Todėl dar kartą pabrėžiu: ikikarinės jaunųjų katalikų nuotaikos yra labai reikšmingi faktai, bandant vertinti ir Sukilimo laikotarpio bei Laikinosios vyriausybės veiklos įvykių visumą. Kadangi tai, ką jie kalbėjo iki karo, tikėtina, išreiškia tikruosius jų įsitikinimus – jie neturėjo priežasčių meluoti. Tada jie galėjo atvirai įvykius vertinti, svarstyti, dažnai ir kartu. Galėjo viešai savo tikruosius įsitikinimus išreikšti.

Tačiau okupacijos bei pogrindžio sąlygos šias galimybes panaikino. Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti. Okupacijos bei pogrindžio sąlygomis pasirodžiusi spauda negali būti interpretuojama kaip normaliomis sąlygomis leidžiama spauda. Lygiai tas pats galioja ir tokiomis sąlygomis atsiradusių dokumentų atžvilgiu. Jie turi būti labai atsargiai ir kritiškai interpretuojami.

Tuo metu inkriminuojančios medžiagos ieškojimo metodas yra nesuderinamas su kritine istorija metodine prasme, nes kaip tik atmeta kritinį vertinimą.

Ką kritinė istorija turėtų pasakyti apie pronaciškus gestus arba žodžius, pasirodžiusius sukilimo pradžioje? Žurnalistinio polinkio žmonės, mano nuomone, poleminės aistros pagauti, siūlo maždaug tokią interpretaciją: tai liudija jau prieš karą tarp jaunųjų katalikų pasireiškusias fašistines nuotaikas.

Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau kaip tuos gestus interpretuoti, jeigu prieš karą tokių nuotaikų nebuvo? Ir tai ne hipotetinis teigimas – tokių nuotaikų iš tiesų nebuvo. Tai bandžiau parodyti savo straipsnyje Naujajame židinyje.

Mažiausiai tikėtina hipotezė, kad per vienerius sovietinės okupacijos metus, nors ir intelektualinę lygsvarą išskirtinai griaunančius, visa ši grupė pakeitė savo nuomonę ir Hitlerio asmenį pradėjo vertinti kaip garbingos visų tautų bendros kovos vadą. Svarstau, žinoma, ir įvairiausias kitas hipotetines galimybes, kaip šituos epizodus galėtume aiškinti ir suprasti.

Nuomonę apie nacizmo pavojus jie buvo girdėję nuo pat jaunų dienų iš savo mokytojų ir kitų autoritetingų asmenų, dar prieš Hitlerio iškilimą. Šalkauskis skatino tautinį auklėjimą, kaip vaistą nuo agresyvaus nacionalizmo, kuris gimsta Lietuvos kaimynystėje. Jie buvo Šalkauskio mokiniai.

Maceina, kuris tuo laikotarpiu taip pat rašė apie tautinį auklėjimą, pasako maždaug tą patį. Tiek Maceinos, tiek Šalkauskio to meto raštuose, žodis nacionalizmas yra blogo turinio sąvoka, tam tikra patriotizmo parodija, jo iškreipimas, atsisakymas tautą pajungti bendražmogiškųjų vertybių orientyrui. Jie labai aiškiai tai dėsto, jokio dviprasmiškumo nėra.

Kitas jauniesiems katalikams autoritetingas asmuo, vyskupas Mečislovas Reinys, 1939 m. skaitė Kaune paskaitas, pasmerkė nacizmą tiek intelektualiniu, tiek moraliniu požiūriu. Reinys labai aiškiai sako: didysis pavojus yra visiems, bet žydams – labiausiai.

Vadinasi, abejonių dėl vokiško nacionalizmo neturi. Beveik per visą dešimtmetį jie rinko žinias apie katalikų persekiojimą naujojoje, Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoj. Naciai tai darė, be kita ko, ir tokia forma, sukūrus savotišką „Tėve mūsų“ parodiją, kai, vietoj Dievo įterpus Hitlerio vardą, vaikai buvo verčiami ją kartoti prieš valgį, nelyginant maldą. Viena vertus, tai labai menkas epizodas, bet kita vertus, kai tokius reiškinius matai katalikiškomis akimis, sunku tikėti, kad tokiam žmogui galėtum vėliau įgyti gilesnių simpatijų.

Kitas atvejis. 1999 metų pradžioje mirė paskutinysis šitos grupės dalyvis Jonas Pankauskas. Įdomu tai, kad Pankauskas studijavo Leipcige kaip tik tuo metu, kai Hitleris atėjo į valdžią. Jį buvau sutikęs prieš trejetą metų, dar gana gyvai atsiminė, kaip anuomet klausėsi ir sekė vokiečių profesorių ginčus tuo klausimu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, jie mėgdavo sėdėti kartu ir gerti kavą. Sunku tikėti, kad grįžęs iš Vokietijos Pankauskas visai šitai publikai nebūtų pasakojęs, ką girdėjęs iš gerbiamų Vokietijos profesorių apie Hitlerį. Tokia žodinė informacija, kuri turėjo juos pasiekti, neišvengiamai turėjo formuoti ir pažiūrą į Vokietijoje vykstančius procesus.

Todėl sakau: sunkiai tikėtina, žvelgiant į tą dešimtmetį, kad per vienerius metus šių žmonių pažiūros būtų radikaliai pasikeitusios. Žmonės buvo maždaug 40 metų. To amžiaus žmonės savo pažiūrų radikaliai jau nebekeičia. Tad versija, kad jie visi tapo Hitlerio gerbėjais per metus, yra sunkiai įtikima.

Daugiau tikėtina, kad vienas kitas šios grupės atstovas, sovietinės okupacijos paveiktas, galėjo prarasti tiek savo intelektualinę, tiek moralinę pusiausvyrą ir Hitleriu susižavėti. Gal, tarkim, Maceina, kuris šioje polemikoje yra išskiriamas ir kartais vadinamas lietuviškojo fašizmo ideologu, atsidūręs Berlyne ir negalėdamas su savo draugais Lietuvoje susisiekti, Hitleriu patikėjo? Gal. Negalime tokios galimybės atmesti.

Tačiau tokią galimybę galėtų patvirtinti išsamūs pirmojo sovietmečio dokumentų tyrinėjimai. Man nei tokie dokumentai, nei tokie tyrinėjimai nėra žinomi [tekstas rašytas 1999 m. – V.V.] Prieš porą metų Drauge pasirodė skelbimas, kad renkami Maceinos laiškai, ir kad jie bus išleisti. Gal tuose laiškuose kas nors bus? Kol kas duomenų apie tai neturime. Maceina savo jaunystės laikotarpiu buvo imlus, kartais nebūtinai kritiškai galvodavo. Tokios galimybės atmesti negalime. Bet kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie tokią galimybę patvirtintų.

Dar daugiau tikėtina, kad nacizmu atsiduodantys dokumentai atspindi vidinius sukilimo rengėjų nesutarimus. Aktyvistų frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai nėra tas pats. Išeivijoje susidarė toks tapatumo įspūdis. Kai pirmą kartą tuos du dalykus sutapatinau, mama mane išbarė. Gavau aiškią pamoką, kad tuos dalykus dera skirti.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Juozą Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“.

Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.

Tačiau nežinome, kas iš tikrųjų vyko Berlyne, kaip jie tarpusavyje ginčijosi. Ir gal niekada nesužinosime. Kadangi išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino, kaip jie atsirado. Gal dėl to, kad spaustuvininkai paskutinę minutę kažką įkišo ar pan. Tikriausiai taip nebuvo, bet ir tokios galimybės atmesti negalima.

Kadangi nacizmo doktriną sociologiniu ir psichologiniu požiūriu jaunieji katalikai vertino neigiamai, galima būtų interpretuoti, kad iš jų negalėjo kilti daug pronaciškas tendencijas rodančių ženklų. Jie buvo pirmoji karta, subrendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač vertino nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas. Pagal juos, tai labai ryšku Šalkauskio tautiškumo sampratoje: tik savo valstybę turėdami lietuviai gali tikėtis užimti deramą vietą Europos civilizacijoje.

1932 m. svarstymuose Šalkauskis skiria tautą nuo nacijos. Nacija yra kultūringa, save valdanti tauta. Tik nacijos gali dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime. Manau, kad tai svarbu pabrėžti. Europos civilizaciją, kuriai, jų nuomone, Hitleris buvo pavojingas, sudarė to meto Europai būdingos tautinių valstybių struktūros.

Vertindami tokią Europos civilizaciją, su kurios ateitimi jie siejo ir savo asmeninės gerovės siekimus, negalėjo nuoširdžiai pritarti Hitleriui. Sunku tikėti, kad taip susiformavę žmonės būtų rėmę dar vieną okupaciją. Šitokie sociologiniai-psichologiniai samprotavimai remtų brazaitišką versiją, kaip galbūt patikimiausią aiškinimą, kad tą kontroversinę retoriką jie naudojo norėdami savo tikruosius tikslus pridengti ir, to siekdami, į savo raštus įterpė įvairių vokiečiams politiškai palankių frazių.

Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai?

Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi?

Šio klausimo nesiimu svarstyti, tik noriu pabrėžti vieną aspektą. Jis paaiškina, kodėl seni laikraščiai pasidaro tokie svarbūs.

Tiek istorikai, tiek neistorikai žinome, kaip karas pasibaigė. Ypač tie, kurie gyvename Vakaruose, iš savo aplinkos esame gavę tam tikrus moralinius šio karo vertinimus. Žinome tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos naciai yra pasmerkti. Sukilimą rengiant karo pabaiga buvo nenuspėjama, o holokaustas – vos prasidėjęs. Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas. Tokių daug yra. Tie visi baisūs dalykai prasideda truputį vėliau, gal net su mūsų drama.

Dėl to ypač svarbu atstatyti to meto galvojimą, to meto faktus, nes mūsų perspektyva yra pasikeitusi. Štai pavyzdys. Vartant partizanų 1944 m. pogrindžio spaudą man buvo įdomu pastebėti žinią, kad kai kurie partizanai laukė Lenkijoje karo tarp pačių lenkų – tarp Varšuvos lenkų ir laisvųjų lenkų. Savo partizaninę veiklą ir strategiją kai kas formavo neatsižvelgdamas į tai, į ką mes atsižvelgiam, bet į tai, kad Lenkijoje gali kilti karas ir mes į jį įsivelsim. Šitą faktą mes dažniausiai jau esame pamiršę.

Sukilimą rengiant politinė padėtis Europoje buvo išskirtinai skurdi, kiek tai liečia galimybes veikti. Ir ji buvo ypatingai miglota. Prancūzai tuo metu jau buvo nugalėti ir priversti talkinti vokiečiams. Prancūzų daliniai, nenoromis, dar 1940 m. priešinosi sąjungininkų išsikėlimui Šiaurės Afrikoje. Anglai po didelių pralaimėjimų buvo užsidarę savo saloje ir tesirūpino tiktai savigyna. Kariauti kontinente jėgų jie jau nebeturėjo. O Jungtinės Amerikos Valstybės dar buvo neutralios ir jų prezidentas, ką tik pasibaigusių rinkimų metu, deklaravo karo išvengimo politiką. 1940-ųjų rinkimų kampanija vyko būtent šia dvasia ir Roosveltas tvirtino, kad Amerika karo išvengs: „Tik mane išrinkę išvengsite įsivėlimo į karą Europoje“.

Jungtinės Amerikos Valstybės į karą įstojo tiktai 1941 metų pabaigoje. Ir įstojo ne dėl Europos įvykių, bet dėl įvykių Azijoje. Europos įvykiai nepaveikė galutinio Amerikos apsisprendimo. Todėl 1941 m. birželio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų įsivėlimas į karą Europoje buvo labai problemiškas dalykas. Tuo metu artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama.

Padėties analizę sunkino ir tai, kad buvo prisimenamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris mūsų regione baigėsi labai dviprasmiškai. Vokietija, nors Vakaruose karą ir pralaimėjusi, Rytuose laikėsi daug tvirčiau. Šita patirtis labai sunkino analizę, kaip iš tikro Antrasis pasaulinis karas gali pasibaigti. Pagaliau atskirų taikos sutarčių galimybė buvo visai reali. Apie tai buvo kalbama viso karo laikotarpiu.

Nedramatizuojant, Lietuvos specifines sąlygas, kuriomis sukilėliai turėjo veikti, galima būtų apibūdinti maždaug šitaip.

Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.

Nei vienos pusės pergalė mums nebuvo naudinga valstybės atstatymo požiūriu. Mūsų padėtis šiuo atžvilgiu labai skyrėsi nuo belgų, kurių interesai buvo labai aiškiai vienoje pusėje. Neaišku, kur mūsų interesai buvo tuo metu. Mums naudingiausias buvo visų jėgų pralaimėjimas. Bent mūsų regione. Kadangi visiškas tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Lenkijos išsisekimas užtikrintų Lietuvos atstatymą.

Štai iš tokios padėties teko ieškoti geros išeities, kurios nebuvo. Nors pareiga surasti geriausią išeitį visada lieka. Turint galvoje tai, kad neveikla taip pat yra savotiška veikla. Ir ji turi savų pasekmių, už kurias istorija pateikia savo sąskaitas.

Anykščiai, 1999 m. birželio 24

2021.02.14; 06:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš 2020 m. Seimo rinkimus ne viena partija savo programoje didelį dėmesį žadėjo skirti švietimui. Po rinkimų susiformavusi valdančioji koalicija paskelbė bendrą pareiškimą, kuris lyg ir patvirtino, jog naujoji vyriausybė iš tikrųjų rimtai žiūri į švietimo problemas ir imsis jų sprendimo.

Deja, karantinas pakoregavo daugelį vyriausybės planų, ir pirmoje vietoje kol kas – rūpesčiai dėl paties švietimo bei ugdymo proceso reguliavimo karantino sąlygomis. Tačiau atskrido ir žvali kregždutė, ant sparnų atnešusi naujos  istorijos programos pagrindinėms mokykloms projektą (toliau – Programa).

Sunku pasakyti, kuri programa iš pagrindinėje mokykloje dėstomų dalykų skubiausiai reikalinga peržiūros ir atnaujinimo, bet istorijos programa tikrai buvo aštriai kritikuojama ne vienus metus.

Kuo bloga buvo ligšiolinė istorijos programa?

Dar 2012 m. LR  Seime vyko konferencija, skirta tautos istorijai ir jos sklaidai. Jame pranešimą skaitė mano bendravardė ir kraštietė, istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, pateikusi ir pastabų, ir konkrečių pasiūlymų.

Pedagogė pasigedo dėmesio baltų genčių istorijai. Jei Lietuvos istorijai teskiriama 40 proc. bendro valandų skaičiaus, tai baltų istorijai pagal programą  – vos kelios pamokos: „Septintoje klasėje – 5 pamokos iš 64 numatytų programoje. 2 pamokos iš 64 – aštuntoje klasėje. Kitose klasėse apie tai nekalbama, baltų istorija visai nedėstoma 11-12 klasėje. Programa numato tokią galimybę, tačiau egzamino programose baltų istorijos nėra, tad tikėtis, kad mokytojai patys dėstys apie baltus – puiku, bet neatsakinga“,-  sakė J. Litvinaitė.

Programa neteikė vilties, kad moksleiviai gerai išmoks ir mūsų kultūros istoriją. Mokytoja siūlė papildyti programas baltų ir lietuvių kultūros istorija, nes Lietuvos valstybės šaknys – baltai, jų unikali kultūra, ir jei išlikusios dvi baltų tautos, dvi valstybės „nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kritikos susilaukė ir prasti vadovėliai. Juose, mokytojos-ekspertės nuomone, nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. Daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija „pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai“, „vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – teigė J.Litvinaitė.

Padėčiai taisyti mokytoja – ekspertė siūlė:

*suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu;

* organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą;

 *kitaip vertinti vadovėlių kokybę: jei vadovėlis neugdo pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.

Ar buvo atsižvelgta į jos pastabas ir siūlymus? Deja…

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.

Dar po poros metų kantrybė trūko kitam istorikui ekspertui, vienam geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui. 2014 m. jis „Delfi“ svetainėje paskelbė straipsnį „Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų“.

Jau vien pavadinimas rodo, jog S. Jurkevičius turi dar daugiau priekaištų tiek šiuolaikinės istorijos mokymo programoms, tiek ir vadovėliams (pvz.: Galiausiai atėjome prie enciklopedinio, konspektą primenančio teksto, kurio esmine ašimi tapo blankūs, sausa faktologija paremti tekstai“).

Tačiau jo straipsnyje nestinga ir naudingų siūlymų.

Pavyzdžiui, dėmesio vertas siūlymas istorijos mokymą sieti su atitinkamos istorinės epochos literatūros kūriniais, kurie gali iliustruoti sausus istorijos faktus. S. Jurkevičiaus nuomone, reikėtų derinti ne tik šių disciplinų laikotarpius, bet ir privalomų skaityti kūrinių sąrašus: pavyzdžiui, būtų labai prasminga, kad mokiniai perskaitytų Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, būtų susipažinę bent su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkiu“ ar galiausiai su mokiniams tikrai prieinamu ir patraukliu Eriko Marijos Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“. Toks mokymo pobūdis, kai istorija yra atsiejama nuo literatūros ir abi disciplinos paverčiamos savitikslėmis, ne tik ne padeda, bet, S. Jurkevičiaus nuomone, dargi trukdo puoselėti mokyklose žmogaus moralę ir vertybes.

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pedagogas greičiausiai teisus, tik pasigedau siūlymo per literatūros kūrinius pažvelgti ir Lietuvos istoriją. Manau, jog suminėtų garbingų autorių kūrinių kompaniją labai gražiai papuoštų Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“.

S. Jurkevičius atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip ir daugelis dalykų Lietuvoje, mokymo programos buvo paremtos „nuolatiniu dairymusi į kitų šalių patirtį bei negebėjimu kompetentingai ir su tikru reikalo išmanymu įgyvendinti pakeitimus. Viso šio proceso galutinis rezultatas yra prastos mokinių žinios bei gebėjimai‘ – reziumuoja pedagogas. Jo nuomone, „istorijos programų turinys yra ypač paviršutiniškas ir nereikalaujantis nei vienos temos rimto ir brandaus suvokimo“, nes istorijos programų autorius kamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Tai mėginama padaryti tris kartus ir iš esmės nei vienas iš tų kartų nepasiekia savojo tikslo. Pirmą kartą mokiniai su visa istorija supažindami 5-6 klasėse, antrą kartą jau išsamiau tai bandoma padaryti 7-10 klasėse, trečią kartą mėginama tai daryti 11-12 klasėse. Akivaizdu, kad prideramai išmokti visą istoriją yra sudėtinga, tačiau plaukimas jos paviršiumi nereikalauja ypatingų pastangų nei iš mokinių, nei iš mokytojų“.

Plaukimo istorijos paviršiumi rezultatas toks, kad didelė dalis mokinių nesugeba ne tik įsiminti elementarių istorijos faktų, bet ir suprasti Lietuvos ir pasaulio istorijos esminių problemų. Kaip parodė tų metų istorijos brandos egzamino statistinė analizė, net 74 proc. abiturientų nesugebėjo atsakyti į klausimą, kokia institucija išrinko Lietuvos Tarybą! O į klausimą, kokia buvo santvarka iki nepriklausomybės atkūrimo, nesugebėjo atsakyti apie 92 proc. mokinių.

Aukštesnieji gebėjimai literatūros ir istorijos pamokose, S. Jurkevičiaus įsitikinimu, gali būti pasiekti tik pradėjus skaityti literatūros kritikos tekstus ir istorikų analitinius darbus. Tokių tekstų skaitymas padėtų ugdyti kritinį mąstymą bei brandesnį tekstų suvokimą. O šiandieniniai  mokiniai nežino nei žymesnių istorikų, nei supranta, kaip turi atrodyti rimtas istorinis tekstas. S. Jurkevičius ne be pagrindo teigia, jog tik gebėjimas analizuoti ir vertinti ugdo brandų ir pilietišką žmogų, kuris geba savo mintis reikšti ne emocijų pliūpsniais, nukreiptais į asmenį, bet argumentais paremta nuomone ir gerai apgalvotomis išvadomis. Tai, jo nuomone, „yra sudėtingiausia mokymo sistemos dalis, kuri Lietuvos mokyklose iš esmės yra paliekama nuošalyje“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Vidmanto valiušaičio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Pedagogas atkreipė dėmesį į tai, kad mokyklose „šiandien vis dar sudėtinga ir nedrąsu kalbėti apie 1926 m. valstybės perversmą, 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kažkodėl partizaninis pasipriešinimas kelia irgi tam tikrų problemų, jau nekalbant apie sovietmetį“.

Ir, galiausiai, nuskamba nerimą ir susirūpinimą kelianti išvada, tolygi nuosprendžiui visam istorijos (ir ne tik istorijos) mokymui mokyklose: „Šiandien kaip niekada matome, jog realios padėties iškreiptas suvokimas ir noras diegti abejotinos vertės naujoves duoda tam tikrus rezultatus. Vis labiau klampinam mokinius į neraštingumo ir analfabetizmo liūną, negebėjimą mokytis ir suprasti, kad tik atkaliu darbu galima pasiekti gerus rezultatus. Prastos mokinių žinios rodo latentinę diagnozę, kad didžioji Lietuvos mokinių dalis yra verčiami mankurtais, nežinančiais elementariausių savo tėvynės ir tautos istorijos faktų. Galiausiai toks mokymo procesas formuoja intelektinę tinginystę ir žemą intelektualinio gyvybingumo lygį tiek mokinių, tiek ir mokytojų“.

 Galų gale negaliu nepacituoti istorijos „vartotojo“, žinomo advokato Vytauto Sirvydžio nuomonės: „Kai skaičiau savo dukrų istorijos vadovėlius, joms besiruošiant egzaminams, pasak klasiko, “verkė iš skausmo širdis”. Jokio dėmesio Lietuvos viduramžiams, klasikinė polonofilija. Savo tikrųjų didvyrių – partizanų ignoravimas ir nutylėjimas“.

Tad suprantama, jog tokių vertinimų šviesoje  labai rūpi, ką nauja, ką gera siūlo naujoji istorijos programa pagrindinėms mokykloms.

Tokią analizę profesionaliau galėtų atlikti patys istorijos mokytojai, ne vienus metus teikę moksleiviams istorijos žinias pagal įvairias programas. Bet jie (kol kas?) tyli. Aš gi galiu kalbėti tik apie tai, kas net ir ne specialistui kelia nusistebėjimą, klausimus ir net atmetimą.

Teikiamos naujos Programos įdomybės

Į akis krenta tai, jog programos autoriai labai stengėsi atsižvelgti į pageidavimus, kad mokiniai išmoktų rašyti argumentuotą analitinį tekstą. Tačiau tai daroma labai negrabiai, itin formalizuotai, paviršutiniškai, be aiškaus adresato.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, vienas uždavinių pagrindinio (!) lavinimo mokykloms formuluojamas taip: [mokiniai] „mokosi rinkti, dokumentuoti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose ir žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie istorinius įvykius, pateikti jų vertinimą; skirti ir nustatyti pagrindinius istorinio šaltinio ir istorinio teksto bruožus; apmąsto demokratijos, pilietiškumo ir laisvės idėjų bei jų alternatyvų istorinę raidą ir reikšmę praeityje ir šiandieniniame gyvenime; įžvelgia [?! – J.L.] skirtingas istorinių įvykių interpretacijas ir aiškinasi jų vertybines  bei ideologines priežastis“.

 Visa tai skambėtų labai neblogai, jei užmirštume, jog tokie uždaviniai keliami pagrindinio ugdymo mokykloms, kuriose vyriausi mokiniai – dešimtokai. O juk su taip suformuluotais uždaviniais sunkiai susidoroja net studentai – istorikai bei politologai (kai kurie, beje, taip ir neišmoksta…).

Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Itin nustebino skyrelis, pavadintas „Kompetencijų ugdymas istorija“ bei jo poskyris „Kompetencijos raiška“. Ten skaitome: „Ugdymo procese mokiniai kelia mokymosi uždavinius [pagirtina – J. L.], planuoja mokymosi ir istorijos šaltinių tyrimo veiklą, pasirenka mokymosi šaltinius ir mokymosi būdus. Kelia probleminius klausimus, kritiškai atsirenka informacijos šaltinius, atlieka tyrimą ir pateikia pagrįstus  atsakymus. Siekia įvairiais aspektais (?! – bet ar visi pedagogai susigaudo tuose aspektuose?) nušviesti pasirinktą nagrinėti problemą ar klausimą“. O poskyryje apie kūrybiškumo kompetenciją tikimasi, jog devintokai ar dešimtokai sugebės nustatyti „Lietuvos ir Europos įvykių ir reiškinių priežastis“, įvertins „jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorijos kaitai“.

Na, gal kuris nors iš jų sugebėtų „iškalti“ vadovėlyje pateiktas „įvykių ir reiškinių“ priežastis ir t.t., bet kad tai atliktų patys, savarankiškai?! Nebent jei dauguma mūsų moksleivių – neatpažinti, užsislaptinę genijai…

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Toks įspūdis, kad šitas ir kiti panašūs programos „gabalai“ nurašyti nuo programų istorijos bakalaurams ar net magistrams. Kai pasidalijau savo spėjimu su istorijos mokytojais, jie tik gūžtelėjo pečiais, atseit, jie prie panašių, realybės neatitinkančių, abstrakčių frazių jau pripratę ir nebekreipia į jas dėmesio… O aš negaliu nekreipti dėmesio, nes išugdžius tokias ir kitas Programoje sudėtas kompetencijas, galima būtų uždaryti istorijos  fakultetus. Pasiekus Programoje nubrėžtus tikslus ir išsprendus išsikeltus uždavinius, tokie išprusinti dešimtokai be papildomų laiko ir finansinių sąnaudų drąsiai galėtų užimti mokytojo vietą istorijos kabinete, sutaupydami lėšų atitinkamų specialistų rengimui universitetuose.

Juokauju, žinoma: juk tam, kad  žmogus išmoktų, sugebėtų nustatinėti įvykių, reiškinių priežastis ir pasekmes, jis privalo sukaupti itin nemenką žinių bagažą, įgyti savarankiško tiriamojo darbo įgūdžius. Tam reikia ir daug laiko, ir asmeniškos gyvenimo patirties – ko kaip tik labai stokoja pagrindinių mokyklų ir net gimnazijų moksleiviai.

Nesunku prognozuoti, kad įdiegus naują Programą, moksleivių žinios apie Lietuvos istoriją bus dar skurdesnės, negu iki šiol. Ir šios Programos autorius tebekamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų“. Lietuvos istorija, išdraskyta, išskaidyta gabaliukais skirtingose klasėse, nuo penktos iki dešimtos, tiesiog skęsta ir nyksta skęsta kitų šalių, viso pasaulio istorijos faktų pertekliniame margumyne ir yra praradusi daug Lietuvos istorijai svarbių faktų, įvykių, asmenybių.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai Programoje šokiravo tai, jog nuograužose, skirtose Lietuvos istorijai, praktiškai nebeliko nieko, kas primintų, kad  Lietuvos valstybė nuo seniausių laikų buvo sudaryta iš dviejų kunigaikštysčių, Lietuvos ir Žemaičių. Net po unijos su Lenkija Lenkijos karaliai prie savo titulo, be Lietuvos kunigaikščio, prisijungdavo ir Žemaičių kunigaikščių titulą – ko, matyt, nežino Programos kūrėjai.

Nebeliko vietos žemaičių indėliui į kovą su rusinimu (Kražių, Kęstaičių skerdynės), į lietuviškos raštijos ir pirmųjų mokslo darbų žemaičių – lietuvių kalba kūrimą. Nė vienoje klasėje neužsimenama apie iškiliausią ano meto asmenybę, eruditą kunigą, vienuolį, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, kaip ir apie visą Kretingos pranciškonų vienuolyną, kuris buvo tapęs aktyviausiu slaptos lietuviškos literatūros platinimo židiniu; nebeliko Varnių, vieno pirmųjų, ryškiausio lietuviškos kultūros centro, nors vyskupas Motiejus Valančius, kad ir puse lūpų, bet paminimas, kartu su pirmos Lietuvos istorijos lietuvių – žemaičių kalba autoriumi Simonu Daukantu.

Simonas Daukantas. Wikipedia.org

Bet ko tikėtis iš istorijos, kurios mokymosi turinys V-ai klasei apibrėžiamas taip: „Praeitis, dabartis ir istorijos mokslas. Lietuva Europoje: asmuo, bendruomenė, valstybė“? Tarsi esminis ir vienintelis Lietuvos  kaip valstybės nuopelnas yra tik tas, kad ji – Europoje? O ar yra dar kita Lietuva, ne Europoje? O gal Lietuvomis vadintinos lietuvių bendruomenės Amerikos ar Australijos žemynuose?

Gilinantis į Programą stiprėja įspūdis, jog Lietuva programos autoriams yra kažkoks lyg atsitiktinai parinktas taškelis Europos platybėse, nes skurdžios, fragmentiškos žinios apie to taškelio istoriją, asmenybes nukišamos kažkur į paskutines eilutes. Štai V-je klasėjetemai „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė“ laiko skiriama tiek pat, kaip ir temai „Abiejų tautų Respublika“, o kai taip planuojama, tai suprantama, kad nebelieka laiko tokiai „smulkmenėlei“, kaip Žemaičių kunigaikštystė ir žemaičiai. (Prisipažinsiu, labai norėčiau išgirsti, kaip mokiniams bus aiškinama Lietuvos valstybės kovų su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais istorija, nutylint didvyrišką ir dramatišką žemaičių vaidmenį tose kovose…).

Gvildenant temą „Kelias į nepriklausomybę“, tarp „Nepriklausomos Lietuvos valstybės tėvų ir motinų“, žinotinų penktokams, nebeliko Jono Basanavičiaus. Jis iš užmaršties išnyra tik dešimtokams skirtose temose.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Temoje „Ką pasakoja svarbios XX a. Lietuvos ir Europos istorijos atminties vietos ir žmonės“ yra Aušvicas ir Černobylis, bet nėra Rainių, o tarp jaunuolių, kurie, Programos autorių nuomone, kūrė XX-XXI a. istoriją, yra Icchokas Rudaševskis, amerikiečių sportininkė – sprinterė Vilma Rudolph, bet nėra garsiausio  lietuvių boksininko Algirdo Šociko, krepšininkų Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio, nėra dar gi jaunojo Romo Kalantos, nors jo auka itin stipriai buvo supurčiusi „tautų kalėjimą“ – SSSR.

Temoje „Antrojo pasaulinio karo baisumai vaikų ir suaugusiųjų istorijose“ nedovanotinai nutylėta „vilko vaikų“ tragedija…

Atskirai išskirta tema „Lietuva ir lietuvybė pasaulyje“, kurioje siūloma nagrinėti lietuvybės centrą Čikagoje bei svarbų lietuvybės simbolį bei gelį, bet pamirštamos etnines lietuvių salos Lenkijoje ar Baltarusijoje ar lietuviškai ornamentuoti kryžiai, rūpintojėliai, statomi visame pasaulyje, kur tik susikuria didesnės lietuvių bendruomenės.

Programa VI-ai klasei. Temoje „Jausmai ir emocijos istorijoje“ siūloma gvildenti meilės, džiaugsmo, liūdesio, atjautos jausmus, iliustruojant juos  garsių žmonių meilės istorijomis, (pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto ir pan). Bet ar tikrai šeštokams būtinos tos meilės istorijos? Gal jos labiau tiktų aštuntokams ar devintokams, su atitinkamu auklėjamuoju prieskoniu? O šeštokų emocinį pasaulį labiau praturtintų pavyzdžiai, išryškinantys tuos jausmus, be kurių valstybės kūrimas ir gynimas neįmanomi: patriotizmas, didvyriškumas, ištikimybė bei jos antipodas – išdavystė. Bet apie juos Programoje – nė žodžio! Kaip ir nė žodžio apie Margirį ir Pilėnus… O ko verta bus valstybė, jei nauja jos piliečių karta nežinos, kas yra patriotizmas?

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Supažindinant šeštokus su šventinėmis Europos tradicijomis,jie bus „turtinami“ žiniomis apie Vienos valsą ir Venecijos karnavalą, bet nieko-o-nieko nekalbama apie Dainų švenčių tradicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kitose Europos šalyse. Gal tuo norėta pabrėžti, kad į Europos kultūrą Lietuva jokių tradicijų neįnešė?

Programoje palyginti nemaža dėmesio skiriama žydams „litvakams“, bet kitoms į Lietuvą atkeliavusioms tautinėms grupėms – lenkams, baltarusiams, rusams, netgi karaimams ar totoriams, kurie Lietuvos valstybės istorijoje suvaidino ne mažesnį, o gal ir didesnį vaidmenį, nei žydai – jokio dėmesio. O paskui piktinsimės, kad lenkai Lietuvoje skelbiasi esą skriaudžiami?

VII klasės programoje įvedama tema „Baltų gentys“, bet laiko tokiai lietuviams svarbiai temai gvildenti skiriama tiek pat, kiek ir žydų įsikūrimui Pažadėtoje žemėje ar Antikos kultūriniams ženklams, ir mažiau, nei valstybės ir valdžios santykiams senovės Rytų civilizacijose. O baltų kultūroms svarbi tema apie piliakalnius net iškeliama už pagrindinės programos ribų į rekomenduojamas papildomas temas, šalia hinduizmo, šintoizmo bei Indijos civilizacijos. Deja, J.Litvinaitės pastabos apie menką dėmesį baltų kultūroms liko neišgirstos.

Kernavės piliakalniai. Vytauto Visocko nuotr.

VIII klasei numatyta tema apie viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus – Lietuvos valstybės kūrimosi, klestėjimo ir smukimo intensyviausią laikotarpį. Tačiau Lietuvą sunku net įžiūrėti aibėje kitų Europos valstybių istorijų, ir to nedėmesingumo nepajėgi kompensuoti tema „LKD paveldas už dabartinės Lietuvos ribų“, nes etninės lietuvių žemė taip ir liko už Programos ribų? O gal Programos kūrėjai apie jas patys nieko nežino?

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

IX klasei numatyta tema „XIX a. politinė Europa…“ su jos revoliucijomis ir tautiniais sąjūdžiais. Suminimas ir „Nacionalinis judėjimas Lietuvoje“, bet  realiai jis pranyksta „šeštąja“ sese tarp kitų penkių, lyg nebūta Varnių šviesos ir Kražių, Kęstaičių skerdynių, nei Kretingos vienuolių ir kunigų, kurių veikla į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir rašymą įtraukė net ir grafaitę Mariją Tiškevičiūtę… Bet Programos kūrėjų nuomone, Lietuvos moksleiviams svarbiau žinoti apie Vienos kongresą ar nacionalinių valstybių kūrimąsi Italijoje ir Vokietijoje…

Kas galėtų paaiškinti, kodėl programoje daugiau laiko numatyta ATR, o štai savarankiškai egzistavusiai LDK – kur kas mažiau? Kad įkaltų moksleiviams į galvą, jog savarankiškos Lietuvos valstybės kaip ir nebuvo, o jei buvo, tai vis sąjungoje su kuo nors?

XVIII-XX a. nematerialųjį paveldą Lietuvoje siūloma nagrinėti per Mykolo Riomerio, Česlovo Milošo, Ježi Giedrojco asmenybes, dėl kurių neturėčiau pretenzijų, jei programos autoriai nebūtų pamiršę Oskaro Milašiaus, kuris buvo ne tik kūrėjas, rašytojas, bet ir tarnavo Lietuvos valstybei, eidamas diplomatines pareigas Prancūzijoje (buvo Lietuvos diplomatinis sekretorius, atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje ir t.t.), todėl jo nuopelnai Lietuvos valstybei, jos istorijai gerokai didesni nei, sakykim, jo gerbiamo bendrapavardžio.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

X klasei numatyta tema „Pasaulis padalintas geležinės uždangos“, tačiau tokiam unikaliam visai Rytų Europai reiškiniui – Lietuvos partizanų karui su SSSR –  laiko vėl, kaip ir senojoje programoje, skiriama nepateisinamai mažai, mažiau nei ginklavimosi varžyboms ar Karibų krizei. O kai nagrinėjamos socialistinio lagerio krizės, prisimenami Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai, bet nė žodžio –  apie įvykius Gruzijoje (Sakartvele), po kurių Sovietų armijoje buvo išformuotos nacionalinės divizijos, nepri(si)menami įvykiai Kaune per Vėlines, Romo Kalantos susideginimas, nors tie įvykiai, ugdant moksleivių pasididžiavimą savo tauta, nelyginamai svarbesni, nei Karibų krizė ar sukilimas Vengrijoje.

Nerasta vietos ir katalikų bažnyčios vaidmeniui Lietuvos laisvėjimo procese, neminimi nei KGB nužudyti kunigai, nei ilgai gyvavęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Atrodo, kad  per Lietuvos istoriją vėl pervažiavo KGB cenzūros tankai.

Iš skyriaus apie XX a. trauminę atmintį ir jos paveldą  Lietuvoje išcenzūruota Rainių tragedija, nors suformuluota speciali tema „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais.“

Pastabų sąrašą  galima būtų tęsti ir tęsti. Bet jau ir išsakytųjų pakanka tam, kad profesorius Eugenijus Butkus, prieš pat pasirodant programai suformulavęs klausimą „Švietimas – ar gali tapti ne vien deklaruojamu prioritetu?“ įsitikintų, kad naujoji Programa faktiškai padėties nepagerino, ir padėtis lieka tokia, kaip ir jo išsakytoje išvadoje: „Nuolatinė ugdymo programų kaita ir fragmentiškas jų rengimas išderino mokymo turinį ir įnešė daug painiavos į visą ugdymo procesą. Be to, parengtoms programoms trūksta mokomojo dalyko profesionalaus ir kompetentingo išmanymo. Lietuvoje neliko institucijų, atsakingų už švietimo turinio mokslinį pagrindimą. Lietuvoje per metus apginama daugybė disertacijų iš taip vadinamos edukologijos (ugdymo mokslų), tačiau jų mokslinis lygis, nekalbant apie rezultatų pritaikymą, yra praktiškai nulinis. Mechaniškai ir nekūrybingai bandoma tiesiogiai perkelti arba kopijuoti kitų šalių patirtį. Neužtenka valios ir pasitikėjimo savo jėgomis kurti švietimo sistemą, kuri remtųsi tradicija ir geriausia pasaulio patirtimi“ (15min.lt).

Post scriptum

Šiandien visuomenėje nuolat eskaluojamos grėsmės mūsų valstybės savarankiškumui ir laisvėms, kurios kyla iš agresyviai nusiteikusios kaimynės-didvalstybės. Kas gali padėti atsilaikyti prieš srautą priešiškos informacijos, kuri dažniausiai primena dezinformaciją? Tai rūpi ne tik politikams, bet ir šviesiems mūsų visuomenės protams, kuriems mūsų tautos ir valstybės ateitis rūpi ne todėl, kad už tai jiems atlyginama sočia biurokrato duona, bet dėl jautrios pilietinės ir tautinės sąžinės.

Filosofo Krescencijaus Stoškaus nuomone, informacinį imunitetą nuo priešiškų mums valstybių „minkštųjų galių“ būtų pajėgussuformuoti tautinis patriotinis ugdymas, tačiau filosofui kyla pagrįstas klausimas: „Kiek  ši tema gali būti šiandien prioritetu politinėms jėgoms?“

Kaip liudija pastarųjų dienų skandalas dėl profesoriaus Valdo Rakučio pasisakymo lietuvių ir žydų santykių klausimu bei aptartoji Programa, ši tema ne tik ne prioritetinė, bet ji apskritai eliminuojama iš visuomenės sąmonės, pradedant jauniausia karta.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žurnalistas, ištikimas Lietuvos kultūros vertybių kolekcininkas Vilius Kavaliauskas neabejoja, kad: „geriau už priešus tautą sutelkia bendra istorija, bendras darbas ir bendri tikslai“. Ir priduria: „Tiesa, nuo 2004 metų Lietuvos valstybė jau neturi jokių strateginių tikslų – važiuojam pakalnėn paskui Europos Sąjungą, ir tiek./…/ Lietuvos politinės vadovybės požiūrį į bendrą istoriją matėm, žymėdami (tiksliau, nežymėdami atkurtos valstybės 100-metį, Kovo 11-sios akto 30-metį. Ta proga ėmėme drausti Vyčius, bijojom net diskusijos apie Tautos ir valstybės simboliką“.

Galima pridurti – bijom net savo pačių valstybės istoriją iškelti į pirmą planą ir blaškome savo vaikus po pasaulio istorijas, jų užkulisius, tarsi kokius benamius, betaučius, menkesnius už visas kitas tautas ar jų atplaišėles Lietuvoje.

Istorikas, politologas, politikas Povilas Urbšys primena, jog dar 2006 m. Seime buvo priimtas nutarimas dėl ilgalaikės tautinės patriotinės programos. Tik  ilgainiui dokumentas liko tuščia deklaracija, nes Seimas nuo gerų ketinimų nusišalino ir programos vykdymą nuleido Švietimo ir mokslo ministerijai. Buvo sukurptas 2015-2020 metų tarpinstitucinis planas, susijęs su  tautiniu ir patriotiniu ugdymu.

Gal kada nors tokio ugdymo ir būta, bet kai prie švietimo ir mokslo buvo dar prijungtas ir sportas, iš patriotinio ugdymo nebeliko nei ragų, nei nagų. Apie tai liudija čia analizuotos Programos projektas. Tai, beje, pastebėjo ir P. Urbšys: „pilietiniam ugdymui, kurio svarbos niekas neginčija [ignoruoti galima ir  nesiginčijant – J.L.], švietimo sistemoje yra skirta tik kertelė NEFORMALAUS ugdymo procese. Mes išsiskiriame tuo, kad pilietinio sąmoningumo ugdymui mokyklos suole skiriame mažiausiai valandų. Tik 9-10 klasėse jis yra išskiriamas (p. Urbšys, matyt, turi galvoje senąją programą… – J.L.) kaip atskiras dalykas, nors kitose valstybėse, kurios yra daug toliau nuo Rusijos sienos ir jos interesų, yra tam skiriama daug daugiau laiko. Štai Prancūzijoje pilietiniam ugdymui skiriama dvylika metų“.

Bet viso to nežino (ar kažkieno užsakymu ignoruoja) Programos autoriai.

Jie ir bus tie, kurie, vykdydami užkulisinių Lietuvos politikos formuotojų nurodymus (na, negali būti, kad jie tai darė savo nekompetencijos ribose!), ištrynė iš Lietuvos istorijos Žemaičių kunigaikštystę  ir patriotiškumą, kuris, beje, kartu su užsispyrimu ir nenuolankumu sudaro žemaičių etninės tapatybės šerdį.

2021.02.02; 06:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Virš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) toliau pakibę tamsūs, brutualūs susidorojimo su nauja vadovybe debesys. Savaitgalį šios institucijos vadovo patarėjas Vidmantas Valiušaitis jau pasitraukė iš užimamų pareigų po to, kai, anot LRT.LT, dalis centro mokslininkų atskleidė ir paviešino faktus, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti (lrt.lt).

Ta dalis mokslininkų nieko neatskleidė ir jokių faktų nepaviešino, bent jau visuomenei. Apsiribojo tuščiais, niekuo neparemtais, žodžiais.

Pirmadienį dalis istorikų bendruomenės išplatino kreipimąsi Seimo pirmininkei (kodėl ne Romos Popiežiui?), kuriame teigia, jog nemato galimybių bendradarbiauti su LGGRTC ir bendradarbiavimą nutraukia.

„Matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo primityvaus karo citadele. Dėl to LGGRTC palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“, – rašoma išplatintame pranešime.

Grėsmingi debesys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vėl – jokių įrodymų. Tuščios frazės. Be to, V. Valiušaičio Centre jau nebėra. Tad taikinys – LGGRTC vadovas?

Bet panašu, kad tas LGGRTC vadovybės puolimas – tūlos Fainos Kukliansky nepakantumo tiesos paieškoms tęsinys. Pradžia buvo, kai tik V. Valiušaitis buvo paskirtas Centro vadovo patarėju.

„Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras bei veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus“, – buvo teigiama Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškime.

Kurie tie „tikrovės neatitinkantys faktai“, suprantama, nenurodyta. O paminėtos Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvados nei istorikams, nei politikams nėra privalomos. Teko man toje Komisijoje dirbti, nieko blogo apie ją negaliu pasakyti, bet joje dirbantys, taip pat, gali klysti. Tik, kiek žinau, viešai ta Komisija su V. Valiušaičiu argumentų kalba diskutuoti nebandė.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu V. Valiušaitis tuomet patikino, jog pareiškime nėra nė vieno fakto, kuris rodytų jo nesąžiningumą. Jis teigė daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis rezistenciją, išleidęs tris knygas, parašęs šimtus straipsnių ir nė vienas jų, anot jo, nebuvo sukritikuotas.

„Nebijau nei vieno istoriko, nei vieno kito žmogaus, kuris eitų ir mano faktus paneigtų. <…> Mano faktų niekas nepaneigė, tik kažkodėl nepatinka, kažkam nepatinka. Bet jūs paneikite faktus, visi mano tekstai yra atviri, knygos prieinamos. Paneikite faktus, o ne kaltinkite kažkokiais nebūtais dalykais, laužtais iš piršto. <…> Aš gi čia dar nepadariau jokio žingsnio. Jei aš padaryčiau kokį nors sprendimą, yra dalykiška kritika, kai yra vertinami veiksmai, žodžiai, sprendimai, nutarimai. Tada suprantu, kad galima padaryti klaidą. Bet čia gi yra visiškas ad hominem smūgis, žemiau juostos. Tai ką gali diskutuoti, svarstyti“, – portalui LRT.lt sakė V. Valiušaitis.

Kieno pusėje tiesa, aiškinti, turbūt, nereikia. Ir ji – tikrai ne per vidurį.

2021.02.01; 16:00

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.

Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.

Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.

E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Pulkininkas Kazys Škirpa

Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?

Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.

Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.

Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.

Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.

Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“

Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?

Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.

Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.

Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu“

Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.

Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.

Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.

Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.

Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)

Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“

Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso

Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“

„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“

Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)

Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)

Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.

Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)

Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.

LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)

Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“

Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas

Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)

Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)

„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.

Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“

Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“

„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)

Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas

Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>

Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“

Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“

Owen Norem

Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“

[1] Negaliojančiais (pranc.)

[2]Nervų.

2020.11.17; 14:38

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šie metai – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Ta proga per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo įvairūs renginiai, skirti, kaip paprastai, ir įamžinti, ir prisiminti, ir nulenkti galvą liūdesy.

Ne, klystu – ne „kaip paprastai“. Iki šiol renginiuose, skirtuose žydams, jų istorijai, dėmesys būdavo skiriamas vien žydų žudynių istorijai. Šiemet vyko renginiai,  kuriuose buvo ne tik gedima, priekaištaujama, kaltinama, bet ir pradedama atsiverti pozityvui: atsigręžiama į gyvenimą, buvusį, spalvingą, bet dabartinei lietuvių kartai visai nepažįstamą.

Pozityvios gaidos pasigirdo jau pernai, kai ėmė skambėti prisiminimai apie žydų gelbėtojus, kurių gausa Lietuva išgarsėjo visoje Europoje. Beje, už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.

Žydai – ypatinga tauta, sugebėjusi išgyventi, išlikti, nepraradusi savo tapatybės didžiausiose istorinėse negandose, įkvėpusi gyvybę nesvetingai dykumai, sukaupusi savo rankose didelę dalį pasaulio finansinių išteklių ir kaip tauta užauginusi pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų. Žinoma, tai toli ne visi nuopelnai ar gebėjimai, kuriais galėtų pasigirti ši tvirta tauta, ir nenuostabu, kad aplink ją visais laikais sūkuriavo pavydo ir apkalbų debesys.

Apmaudu, kad ir lietuviai neatsispyrė tendencijai pavydžiai šnairuoti į žydų tautos, jų valstybės pasiekimus, nors, atrodytų, niekas netrukdė patiems mokytis, imti pavyzdį iš bendrabūvio kaimynų.

Tiesa, iki II-jo Pasaulinio karo lietuviai kai ko iš žydų jau buvo spėję išmokti. Išmoko verslo, kai kurių „miestietiškų“ amatų… Didesnį dėmesį ėmė skirti vaikų išmokslinimui.

Tačiau karas, viena po kitos sekusios okupacijos, nepriklausomos valstybės praradimas, pralietas kraujas, politiniai – socialiniai pokyčiai taip sujaukė lietuvių gyvenimus ir protus, kad iš griuvėsių prikėlę miestus, sutvarkę kelius, moralines, sielos žaizdas tebesilaižome iki šiol.

Todėl nėra teisinga nuolat priekaištauti lietuviams, kad jie neva beširdžiai, nenori įsijausti į žydų tautos netektis, skausmą, nepastebint, kaip juos erzina, įžeidžia tam tikros žydų visuomenės dalies nuolatinės pastangos aitrinti, draskyti praeities žaizdas, dar ir druskos užbarstant… Vis atsiranda žmonių, kurie nori neįmanomo: kad viena tauta gyventų kitos tautos gyvenimu, jos prioritetus iškeldama virš savųjų…

Sociologai, filosofai, politologai tiria, nagrinėja visuomenės nuotaikas, simpatijas, svajones, stengiasi suvokti, paaiškinti, kodėl viskas vyksta, taip, kaip vyko ir tebevyksta.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O Lietuvoje daug kas vyksta su minuso ženklu, ypač kultūros srityje. Nesuvaldoma emigracija, savižudybės, patyčios, korupcija. O kur dar jaunimo bendrojo išsilavinimo, žinių, elgesio kultūros  lygio smukimas!

Čia reikalinga gilesnė analizė, priežasčių ir pasekmių atskleidimas, bet dažniausiai apsiribojama nuoga statistika, ir tai – fragmentiška.

Tai ypač krenta į akis, kalbant apie demografinius pokyčius. Jau suskaičiavome, kiek buvo nužudyta žydų – beje, ne todėl, kad mes tokie kruopštūs, tikslumą mylintys žmonės, bet spaudžiant tarptautinėms žydų organizacijoms. O štai kiek žmonių buvo ištremta, kiek sušaudyta, nukankinta pirmosios rusų okupacijos metu, kiek – jau antrosios rusų okupacijos metais? Kiek išdavikų buvo tarp partizanų ir kiek -provokatorių, partizanais perrengtų enkavėdistų? Kiek įvairių tautybių, skirtingos kultūros žmonių buvo privežta į Lietuvą, dirbtinai pakeičiant tradicine tapusią demografinę-tautinę sudėtį? Dar tebeskaičiuojama, ir galo tam nesimato. Nes nėra autoritetingo, socialiai pagrįsto ir įprasminto užsakymo.

O ką išsiaiškinome apie 1941 m. birželio sukilimą? Bet kokios kalbos užgęsta, kai tik pasigirsta balsas, primenantis, kiek tomis dienomis žuvo žydų. Tačiau nenorima girdėti patikslinimų, jog tomis dienomis buvo ne vien žydai žudomi, o suvedinėjamos sąskaitos su įvairių tautybių žmonėmis, jei paaiškėdavo, jog jie padėjo rusų okupantams terorizuoti Lietuvos gyventojus pirmosios okupacijos metu.

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“. Joje nagrinėjami lietuvių – žydų tarpusavio santykiai.

Kai į šitą aspektą nekreipia dėmesio Vakarų tyrėjai, asmeniškai nesusidūrę su pirmųjų metų sovietų okupacijos „ypatumais“, tik sausai konstatuojantys, jog „Rytų Europoje“ žydų žudynių mastas buvęs didesnis, nei Vakarų Europoje, galima juos suprasti: savi marškiniai visada buvo ir bus arčiau kūno.

Jų akims tie pirmieji metai, Rytų europiečių praleisti po kruvinu „laisvės nešėjų“ batu – nereikšminga akimirka viso II pasaulinio karo istorijoje. Tačiau tautoms, kurioms betarpiškai tiksėjo baisusis teroro chronometras, tie metai paliko neišdildomas psichologines pasekmes.

Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu.

Už ką? Kodėl?

Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie savo išgyvenimus 1940 m. Lietuvoje rašė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. […] Juk komunistas nebuvau, bet buvau… žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien… Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Taigi, žydus tarnauti okupantams galėjo pastūmėti įskaudinta savimeilė. Tai gal kažką paaiškina, bet ar pateisina? Ar to pakanka pateisinti išdavystę valstybės, kurioje pačių žydų prisipažinimu, sąlygos jiems gyventi buvo geresnės, negu bet kur kitur Europoje? Išeitų: už gera atsimokėjo piktu? Kodėl?

O kodėl okupantams stojo tarnauti lietuviai? Juk buvo ir tokių?

Kodėl, kaltinant visus lietuviams dėl to, kad dalis (ypač menka, palyginus su žydų gelbėtojų skaičiumi) jų tautiečių padėjo vokiečiams vykdyti vadinamąjį „rasinį valymą“, laikoma nekorektiška skaičiuoti, kiek  žydų padėjo rusų okupantams kruvinai „sovietizuoti“ Lietuvą? Argi ne kiekviena nekalta auka vienodai nusipelno teisybės bei bausmės kaltininkams, nepaisant tautybės, tikėjimo, rasės?

Kita vertus, juk ne visi žydai puolė tarnauti okupantams rusams, kaip ir ne visi lietuviai klusniai vykdė vokiečių įsakymus? Kaip dabar elgtis? Ar skrupulingai tirti kiekvieną smurto, išdavystės faktą – o ar tai įmanoma šiandien, po tiekos metų ir tam tikriems organams piktybiškai sunaikinus daugybę dokumentų? Arba padėti tašką skaudžiai, kupinai smurto ir neteisybės praeičiai, nulenkiant galvas aukų atminimui tam skirtomis dienomis, ir darbuotis gyvenimui, nesišvaistant abipusiais kaltinimais?

Panašūs klausimai daug metų buvo laikomi nekorektiškais, ypač klausimas apie žydų atsakomybę. Tačiau kelis dešimtmečius trunkanti „korektiška“ tyla nė per decibelą nesumažino to triukšmo, kurį kelia grupė žydų (bei jiems pritariančių ne-žydų), siekianti išlaikyti amžino kaltintojo pozicijas ir nė per nago juodymo neprisileidžianti minties apie tai, kad nebūna visuomet kaltų ir visuomet teisių tautų. Ypač kai kalbame apie tautas, ne savo valia įtrauktas į karo sūkurį.

Beje, kaltintojų „teisumą“ klibina ne vien negyvenimiškas jų noras gyventi gatvėje su vienos krypties judėjimu, bet ir  laikas nuo laiko viešinami faktai, jog Holokausto tragedija imama spekuliuoti anaiptol ne kilniais tikslais. Galima priminti išsamų Normano G. Finkelšteino tyrimą, sudėtą į knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“ (lietuviškas leidimas 2000 m.). Nors Londono „The Guardian“ ją pavadino kontroversiškiausia metų knyga, manyti autorių norėjus apšmeižti tautiečius vargu ar yra pagrindo, nes autorius gimė  ir užaugo  Maidaneko, Aušvico koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Pasak N. G. Finkelšteino, Holokausto industrija remiasi „nepateisinamomis  Holokausto išskirtinumo ir neracionalios bei amžinos nežydų neapykantos žydams dogmomis“. Autoriaus nuomone,  keldama vis naujus kompensacijos ieškinius (turi galvoje ieškinius Šveicarijos bankams, Vokietijos verslininkams, Rytų Europos kraštams, taigi, ir Lietuvai), iš kurių tikrosios aukos teturi visai maža naudos, „Holokausto industrija pati labiausiai prisideda  prie antisemitizmo palaikymo ir kurstymo“.

Spėju, kad ir Lietuvoje ne vienas žmogus, prisiminęs pastarųjų metų kai kurių žydų ir jiems dirbančių vanagaičių išsišokimus, pritars šiai išvadai.

Stanislawas Aronsonas, Lenkijos žydas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas straipsnyje „Nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“  (The Guardian) rašė: „Svarbu suprasti, jog mes buvome karta (jam 93 m. – J. L.), gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti /…./ Kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos“.

Karas – tokia visuomenės būsena, kuri išprovokuoja pačias blogiausias žmogaus savybes: žiaurumą, bailumą, egoizmą, polinkį išduoti, skųsti, žeminti… O jei taip, tai priminti, ryškinti reikėtų, gal būt, ne tik tai, kaip žmogus virsta žvėrimi, bet ir tuos faktus, kuriuose žmonės atsiskleidžia kaip Žmonės: ištikimi, užjaučiantys, pasiaukojantys…

Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir  padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus.

O kaip pas mus? Mes  tik žengiame pirmuosius žingsnius ta linkme, ir neretai klumpame.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė  žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko). Be to, kadangi net vyresnio amžiaus darbėniškiai priklauso kartai, kuri gimė arba prieš pat karą, ar jau karo metais, ir čia gyvenusių žydų nebeprisimena, atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.

Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.

Patys tai patys…

Miestelio bendruomenė ta kryptimi jau nemažai nuveikė, nepaisant to, kad santykiai su Jakovo Bunkos fondu, ypač jo vadovu, klostėsi anaiptol ne taip sklandžiai ir šviesiai, kaip to būtų galima tikėtis iš žmogaus, pelniusio netgi metų Tolerancijos žmogaus titulą. Bet tai jau kita istorija…

Prieš trejetą metų miestelio visuomenei buvo pristatyta edukacinė programa „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“, į kurią buvo įtraukta ne tik gimnazijos, bet ir miestelio bendruomenė, o pagrindinį parengiamąjį darbą nuveikė mokytojos Editos Gliožerienės vadovaujamo gimnazijos Kraštotyros būrelio nariai.

Savotiškoje atviroje istorijos pamokoje buvo priminti ryškiausi ne tokios jau trumpos (virš 400 metų) miestelio istorijos etapai, išradingai įpinant į ją ir miestelio žydų gyvenimo vaizdus.

Prieš metus Darbėnų miestelio bibliotekoje buvo surengta popietė „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą žydų gelbėtojams. Darbėnų miestelis pasižymi tuo, kad čia, palyginus su likusiais Kretingos rajono miesteliais, buvo daugiausia, net 10 šeimų, gelbėjusių žydus.

O šį rudenį miestelio žmonės rinkosi į bibliotekos suorganizuotą dar platesnio užmojo renginį, skirtą susipažinimui su įvairiais žydų gyvenimo pasaulyje, Lietuvoje ir Darbėnuose aspektais.

Buvo suorganizuota istorikės Irenos Giniotienės parengta ekskursija po  miestelio vietas, menančias čia gyvenusius žydus, veikė fotografijų paroda „Žydiškieji Darbėnai“. Konferencijos metu buvo perskaityti pranešimai apie žydų kilmę, priežastis, atvedusias juos į Lietuvą; apie sionizmą ir vieną žymiausių jo lyderių, Izraelio valstybei ypatingai nusipelniusį darbėniškį Dovydą Volfsoną; buvo parodytas filmukas apie štetlų žydų buitį, papročius. Konferenciją užbaigė įspūdingas koncertas, kuriame dainas jidiš ir hebrajų kalbomis atliko solistė Olga Žorova, akompanuojant garsiam džiazo pianistui Sauliui Šiaučiuliui.

zydai_lietuva_01
Žydų gyvenimas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Miestelio gyventojų susidomėjimas buvo toks didelis ir nuoširdus, kad maloniai nustebino netikėtą viešnią iš Vilniaus, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kuklianski.

Nors ir ekspromtu, viešnia aktyviai įsijungė į renginį. Žinoma, nebuvo apsieita be priminimo apie miestelyje vykusias žydų žudynes, kas renginyje, skirtame GYVENIMUI, nuskambėjo disonansu. Bet, kita vertus, F. Kuklianski pasidalino ir įdomiais faktais iš žydų gyvenimo, kurie ne žydui greičiausiai būtų praslydę pro akis. Tai įtikino mane, jog  nuostata „jums reikia – jūs ir stenkitės“, kai kalbama apie lietuvių norą sužinoti apie žydus ne vien tai, kaip jie buvo žudomi, bet ir kaip gyveno, nėra konstruktyvi, kaip ir  susipažįstant su kiekviena kita, „kitokia“ tauta.

Tačiau, kita vertus, gal žydams įdomu pasižiūrėti į save kitų tautų atstovų akimis?

Iki šiol žydai mėgino lietuvius įtikinti žiūrėti į save lietuvių įskaudintų žydų akimis. Vaizdelis, pasak vieno žinomo verslininko ir politiko, „nykoks“. Nes iki šiol atkakliai diegiama nyki asociacija: žydas – žudomas.

O kaip atrodys, jei žydai pasižiūrės į save akimis lietuvių be jiems dirbtinai primetamų stereotipų? Gal pamatys visko: ne tik „išrinktąją tautą“, bet ir klystančią; ne tik tokius žmones, nuo kurių (dėl viso pikto?) stengiamasi laikytis atokiai, bet ir tokius, su kuriais ir linksma, ir įdomu, ir perspektyvu? 

Tai, kas krenta į akis stebėtojui iš šalies, neretai pasirodo esą atsitiktiniai dalykai, neatskleidžiantys kitos tautos tapatybės esmės, arba tokie, kurie nėra svarbūs pačios tautos akyse, bet gali pasirodyti labai svarbūs, norint suprasti, kodėl kiti mus priima ne taip, kaip mums patiktų, ne tokius, kokiais mes norėtume atrodyti.

O tai aktualu kiekvienai tautai, kuriai tenka gyventi kitų tautų, kitų tautinių bendrijų apsuptyje.

2020.11.03; 10:32

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?

Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.

Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!

Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.   

Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su  visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.

Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.   

Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.  

Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.

Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.

Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.

Savo ruožtu D.Stanciko  istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.

O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.

Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.

2020.06.25; 12:20

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“

Kalbėti apie Birželio sukilimą „neatsiprašinėjant ir nesiteisinant“ tapo jau kaip „blogas tonas“. Sukilėliams „kaltė“ implikuojama jau „pagal nutylėjimą“…

Dera pripažinti, kad Birželio sukilimo traktavimo susidariusi padėtis rodo ne ką kita, o mūsų pačių vangumą. Per 30 nepriklausomybės metų šaltinių viešinimo ir pirmosios sovietų bei nacių okupacijų tyrimo srityse padaryta žymiai per mažai, atsižvelgiant į klausimo svarbą. Todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.

Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“.

Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis savo vertingoje, daugiau kaip 500 psl. knygoje „Kruvinos žemės“, apie Lietuvą rašo vos keliolikoje puslapių. Bet lemtingai. Pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, padarė esminių faktografinių klaidų. Jis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K. Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

Dar daugiau. Pirmojoje knygos „The Blood lands“ laidoje anglų kalba (2010) T. Snyderis teigė, kad K. Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right).

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Tuo metu istorijos faktai yra visiškai priešingi: nei K. Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Jeigu K. Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K. Škirpą sulaikė. Kodėl?

Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.

Vėl klausimas, į kurį rusišką propagandą aptarnaujantys istorikai ir komentatoriai neįstengia duoti rišlaus atsakymo: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.

1941 m. birželio įvykių tikslus pats K. Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“

Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.

Todėl prof. Kęstutis Skrupskelis daro teisingą išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali.“

Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.

„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“ (This organized mass murder was carried out by our country and nooneelse. Individual collaborator schange nothing about that.)

Žinomas Izraelio politologas, profesorius Baris Rubinas (Barry Rubin) pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“

Tai tik dalis priežasčių, kodėl praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Birželio sukilėlių aukos?

„Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sakė filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“

2020.06.24; 06:00

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kviečiame dalyvauti 1941 birželio sukilimo Vilniaus išvadavimo minėjime, kuris įvyks 2020 birželio 23 dieną, antradienį, 18:00 prie buvusios miesto areštinės, LDK generolo T.Kosciuškos g. 1, Vilniuje.

Šioje vietoje lietuviai kariai bei paprasti vilniečiai pradėjo sukilimą, iškėlė lietuvišką trispalvę Gedimino bokšte ir dar sykį išvadavo Lietuvos sostinę.  

Minėjimo  metu pasisakys istorikai ir visuomenės veikėjai, pagerbiant didvyrius bei atsakant į klausimus kuo ši vieta yra svarbi Lietuvai, Vilniui, Užupiui, bei išgirsime to meto gyvai atliekamas patriotines dainas.

Minėjimą rengia Užupio bendruomenė, vykdydama LR KAM finansuojamą projektą „1941 birželio sukilimo įamžinimas Vilniuje“.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Atminkime, kad 2021 metais garbingai švęsime šio sukilimo 80metį.

Už vilniečių kartas apgynusias savo šalies sostinę nuo priešų!

1655-1794-1831-1863-1905-1918-1939-1941-1991

Linkėjimai ir pilnas dar tikėjimo, kad turime ir dabar galinčių pasiaukoti lygiai taip pat vėl.

Tik tokių piliečių dėka Lietuva drąsi šalis ne vien popieriuose bei kalbose.

Sakalas Gorodeckis, Užupio Respublikos premjeras, seniūnaitis, 1941 birželio sukilėlių kuopos vado sūnus

(Užupyje, Baltajame skersgatvyje, gyvenusi tėvo teta Niurkienė-Gorodeckaitė 1941 metais neteko savo vyro, LK majoro, ir sūnaus, LK leitenanto, tarnavusių motorizuotoje rinktinėje, kuri buvo dislokuota Olandų gt. kariniame miestelyje).

2020.06.02; 00:30

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

*   *   *

V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.

Žmonės norėjo išgyventi

Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.

Jacekas Komaras

Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.

Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.

Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.

Esama noro klausimą kelti toliau

A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.

V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.

J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.

Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.

Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.

A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.

Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.

Supriešintų tautas

J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.

A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.

J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!

A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.

J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.

A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.

Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.

Neteisingas kelias

V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…

J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.

Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.

Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.

A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.

Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.

Nacionalinio saugumo plotmės tema

V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..

A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?

Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.

Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.

Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.

Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą

J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.

A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.

Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.

Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus

V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?

J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.

Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.

Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.

Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.

A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.

Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.

Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.

Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.

V.Valiušaitis. Dėkoju už pokalbį.

2020.06.06; 09:00

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis.

*   *   *

Vidmantas Valiušaitis. Prieš keletą metų rengiau interviu su Gerardu Binkiu, poeto Kazio Binkio sūnumi, dabar jau velioniu. Kalbėjome apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos žūties išvakares. Tarptautinėje aplinkoje tada jau niaukėsi debesys. Jis sakė, kad buvo juntama visuotinė karo nuojauta: kažkas artėja, bus didelių įvykių, tvenkiasi audros, kurios mus gali nusiaubti… Ar dabar jaučiam, kad kažkokie svarbūs įvykiai artėja? Kad niaukiasi politikos dangus ir tai nežada nieko gera, ypač mažoms tautoms Europoje?.. Jacekai, ką manote?

Jacek J. Komar. Na, galima poetiškai pasakyti: griaustiniai girdimi, kažkur toli… Bet tiesiogiai virš mūsų debesų dar nėra.

Be abejo, yra visokių pavojų. Situacija pasikeitė po 2014 metų Rusijos veiksmų Ukrainoje, pavojus mūsų laisvei ir nepriklausomybei padidėjo. Bet tas pavojus, manau, yra ne tiek tiesioginės, fizinės invazijos, kiek per poveikį kultūrai, ekonomikai, energetikos sektoriui.

Skirtingos patirtys

Politikoje rusams dar nesiseka, mes čia dar tvarkomės pakankamai gerai. Tačiau politika nėra vienintelė gyvenimo sritis. Poveikio siekiama kitais svertais – per energetiką, ekonomiką, kultūrą. Matomi bandymai mus paveikti iš visų pusių. Paveikti taip, kad taptume priklausomi, daugiau įsiklausytume į tai, ko nori mūsų didelė kaimynė.

Tokia politika vykdoma ne vien mažų valstybių atžvilgiu. Rusija iš tikrųjų bando paveikti ir dideles – Vokietiją, Prancūziją, Italiją. Italijos premjeras dabar yra vienas iš atviresnių prezidento V. Putino šalininkų. Ir dėl to mums daug sunkiau prasimušti į viešumą su mūsų naratyvu, kad mes vis dėlto jaučiam pavojų, kad mūsų padėtis yra pavojingesnė nei jūsų, Vakaruose, ir kad mes norėtume daugiau solidarumo, siekiant tą pavojų sumažinti.

Geriausias pavyzdys, mano manymu, nuolatinė diskusija dėl komunistinių ir nacių nusikaltimų, ar galima juos sulyginti? Mes suprantam, kad įvykdyti nusikaltimai yra tolygūs, išskiriant iš jų holokaustą, tačiau Vakarams atrodo, kad holokaustas yra pagrindinis įvykis, kuris neleidžia jų lyginti. Čia turim problemą.

V. Valiušaitis. Europos Parlamentas 2009 metais priėmė svarbią rezoliuciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kur labai aiškiai pasakyta, kad tiek nacių, tiek sovietų nusikaltimai yra tos pačios plotmės blogis ir aukoms nebuvo svarbu dėl kokių motyvų ir kokiais tikslais jie buvo žudomi…

J. J.Komar. Tai čia buvo politinis sprendimas. Aš kalbu apie skirtingą visuomenių pasąmonės plotmę.

V. Valiušaitis. Skirtingos patirtys?

J. J. Komar. Taip.

Didžiausia grėsmė – įtampos su Kinija

Algis Avižienis. Taip, netrūksta karų, bent penki konfliktai šiuo metu pasaulyje vyksta, kur šaudoma, žūsta žmonės. Labai paaštrėjusi ekonominė konkurencija – tiek tarp Amerikos ir Kinijos, tiek ir tarp Amerikos bei Europos Sąjungos. Tai irgi reikia pažymėti.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jaučiama vis didesnė neapykanta vienos pusės kitai. Tai ypač ryšku Amerikoje. Prezidentui Trampui jau nuo pirmos dienos tenka gintis nuo įvairiausių kaltinimų. Jeigu viena tema maždaug užbaigiama, atsiranda nauja.

Vokietijoje irgi matyti didelė poliarizacija: visos partijos nusistačiusios prieš Alternatyvą Vokietijai, ji dalyvauja labai aštriuose retoriniuose konfliktuose dėl socialinių problemų, dėl imigracijos. Austrijoje, matome, irgi buvo pakeista valdžia dėl kažkokio neaiškaus šantažo, kuris buvo gerai surežisuotas Ibizos saloje. Austrų Laisvės partijos vadovas įkliuvo į dviprasmišką padėtį, kai pradėjo diskutuoti su neva Rusijos oligarcho atstove dėl įtakos Austrijoje. Tokių skandalų ir kovų daugėja.

Tarptautinėje plotmėje daugiausia nerimo kelia galimas konfliktas mūsų pašonėje. Manau, kad jei Vakarai toliau išlaikys spaudimą Putino režimui, tai didesnio pavojaus, kad čia prasidės karas, aš nematyčiau. Putinas vis dėlto norėtų, manau, išlaikyti gerus santykius su Europa. Nepaisant kiek jį kas puola, vis tiek kalba apie „mūsų partnerius Vakaruose“. Jis norėtų, kad Rusija galėtų laisvai naudotis tarptautinio bendradarbiavimo privalumais: pinigais, investicijomis, technologijomis, žiniomis, naujų rinkų atvėrimo galimybėmis. Tai matyti.

Aišku, jam gali kilti pagunda kokiomis nors aplinkybėmis savo karinę galią šiek tiek pademonstruoti. Bet jeigu išliks maždaug toks pat pasiruošimas, koks dabar yra Vakaruose, tai karinio konflikto nematau.

Ilgesniu laikotarpiu, sakykim, daugiau nei penkerių metų, gal iki 10-ties, matyčiau gana grėsmingą situaciją, susijusią su Kinija. Kinijos ekonomika jau po 7-10 metų gali tapti stipresnė negu Amerikos. Nemažai istorikų nurodo fenomeną: stipriausia šalis, kuri mato kylantį konkurentą, nežiūri indiferentiškai į tą kilimą, bet reaguoja. Ir dabar matyti, kad spaudimas Kinijai iš Vašingtono didėja. Vyksta prekybos karas. Jeigu kinai liktų tik didelė ekonominė galia, dar nebūtų blogai. Bet jie jau pademonstravo, kad siekia būti įtakingi ir regione. Pietų Kinijos jūroje jie kuria dirbtines salas, jas militarizuoja, vyksta susidūrimai su laivais, konfliktai su aplinkinėmis valstybėmis. JAV laivai ten dabar demonstratyviai plaukioja, nori parodyti, kad prekybos laisvė negali būti varžoma. Man atrodo, kad didžiausia didelio karo grėsmė kyla būtent iš įtampų su Kinija.

Primesti Lenkijai – nepavyko

V. Valiušaitis. Grįžkime prie mūsų regiono ir to, ką paminėjo Jacekas, kad pavojingas yra nebūtinai vien fizinis susidūrimas. Esama ir kitų poveikio priemonių. Istorinės atminties laukas yra vienas iš jų. Ir čia labai aiškiai juntama konkurencija dėl praeities. Norėčiau, kad pažvelgtume į šį lauką įdėmiau. Ar turime potencialą tą konkurenciją atlaikyti? Matome atakas prieš tam tikrus nepriklausomybės kovų simbolius. Pavyzdžiui, puolant Kazį Škirpą, iš esmės atakuojamas Birželio sukilimas. Bandant diskredituoti Škirpą, norima parodyti, kad Sukilimas nebuvo kova už laisvę, o galbūt tik kažkoks abejotinos reputacijos asmenų sambrūzdis. Ir Lietuvoje nėra tuo klausimu vieningos nuomonės. Kaip apibūdintumėte tą padėtį, aktyvaus spaudimo iš užsienio akivaizdoje?

J. J. Komar. Vieningos istorinės atminties, matyt, nebus niekada. Vis dėlto Lietuva yra demokratinė šalis ir primesti kažką iš viršaus beveik neįmanoma. Reikia palikti vietos visokioms interpretacijoms. Net jeigu būtų tam tikra valstybinė politika šia linkme, vargu ar visa visuomenė vieningą viziją priims. Bus diskusijų. Bet tai labai gerai. Kadangi tada yra proga vertinti ne tik interpretacijas, bet ir faktus. O faktai tokiais atvejais pristatomi.

Problema ta, kad Rusijos valdžia stebi kas vyksta pas mus ir bando tuo pasinaudoti. Ne tiek Lietuvoje (nors Lietuvoje – taip pat), kiek pažeminti mus tarptautinėje aplinkoje, sumažinti mūsų įtaką pas kaimynams, ypač Vakaruose. Jie siunčia signalą: žiūrėkite, jie garbina kažkokius antisovietinės rezistencijos herojus, bet yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai buvo karo nusikaltėliai. Sunku pasakyti kiek patys rusai inicijuoja tokius procesus, o kiek tik laukia ir bando tuo pasinaudoti. Rusijoje tokios diskusijos negalėtų vykti, būtų iš karto užgniaužtos.

V. Valiušaitis. 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, o 2005 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa – Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Jo specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergejus Jastržembskis tvirtino, kad Bendrijoje yra „grupė rusofobiškai nusiteikusių valstybių, o kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją yra nesusipratimas, faktai yra priešingi, jos „įstojo laisvanoriškai“…

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

A. Avižienis. Galbūt esame truputį jautresni tokiems pareiškimams už Lenkiją, nes Lenkija vis dėlto turėjo satelitinį statusą, o mes buvome paversti sovietine respublika, kuri juo toliau, juo mažiau turėjo įgaliojimų ir buvo kilusi grėsmė, kad ten ir ištirpsime.

V. Valiušaitis. Svarbu atkreipti dėmesį: neigiamas pats okupacijos faktas ir sykiu pabrėžiama, kad „jūs išstojote neteisėtai“! Labai pavojinga, savotišką netiesioginį garsinimą slepianti politinė pozicija.

J. J. Komar. Aš sutinku. Bet kalbant apie Rusijos istorinės atminties politiką, dera pažymėti, kad XXI a. pradžia buvo intensyvi, tačiau po to Kremlius šiek tiek atvėso, labai dramatiškų išpuolių nedemonstravo. Ir paskui padėtis staigiai vėl pasikeitė po įvykių Ukrainoje. Tada Putinui reikėjo įrodyti daug tokių dalykų: Krymas, pavyzdžiui, „visada buvo rusiškas“, priklausė Rusijai ir pan.

A. Avižienis. Ukraina slydo iš Rusijos įtakos zonos. Putinas, kaip Rusijos valdžios paveldėtojas, turėjo kažko imtis. Nutarė parodyti „stiprią ranką“. Iš pradžių bandė paveikti politiškai, ekonomiškai, bet to nepakako, provakarietiška orientacija laimėjo. Kas jam beliko? Pabandyti panaudoti karines priemones. Aišku, Europai tai nepaprastai pavojingas precedentas. Kadangi bandymas keisti nusistovėjusias sienas pagal tautinę priklausomybę gali atveri daugybę konfliktų. Bent iki 2014 m. šia prasme buvo sąlygiška taika. Buvo visuotinai sutinkama, kad sienos, kokios dabar egzistuoja, turėtų likti, nes per daug ten sukaupta „sprogstamosios medžiagos“. Geriau nejudinti.

V. Valiušaitis. Kaip šiuo požiūrius yra kitose šalyse – Lenkijoje, kitur Europoje?

J. J. Komar. Lenkijoje padėtis šiek tiek kitokia. Ji nebuvo tiesiogiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, turėjo satelito statusą, buvo šiek tiek laisvesnė. Tačiau iki 1989 m. vyravo praktiškai Maskvos diktuojama atminties politika: viskas, kas vyko po 1944-1945 metų buvo „banditizmas“, bandymai „stabdyti reformas“. Buvo skleidžiamas naratyvas esą dabar atėjo „darbininkų ir valstiečių valdžia“, visus fabrikus atiduosim darbininkams, o visą žemę – valstiečiams. Ir tik kažkokios „reakcinės grupės“, kurios nesutinka, kovoja prieš „naują santvarką“.

Per 50 metų tai buvo bandoma įskiepyti lenkams. Tačiau dėka to, kad Vakaruose buvo didelė lenkų diaspora, per „geležinę uždangą“ ėjo ir kitas naratyvas. Visiškai kitas.

Jacekas Komaras

Ir dar vienas labai svarbus dalykas – Lenkijos katalikų bažnyčios vaidmuo. Iš tikrųjų lenkų komunistams nepavyko likviduoti arba neutralizuoti Bažnyčios. Būtent tie du centrai – Vakarų lenkai, su savo istoriniu naratyvu, visiškai skirtingu nei komunistų, ir Bažnyčia, kuri tą naratyvą palaikė – turėjo svarbios reikšmės Lenkijos raidai. Dėl to komunistams nepavyko primesti savo naratyvo.

Geriausias pavyzdys – Katynės žudynės. Viena pusė neigė, kad jas įvykdė rusai, vertė kaltę vokiečiams, o kita pusė tvirtino, kad čia vis dėlto komunistų darbas. Reikia pažymėti, kad komunistai keletą kartų bandė išdiskutuoti tą temą tarpusavyje, susitarti su „draugais iš Maskvos“, kad gal vis dėlto reikėtų tai pripažinti. Bet visada atsirasdavo „kietų galvų“, kurios sakydavo „ne“: jeigu jau yra toks naratyvas, tai jo keisti negalima.

A. Avižienis. Vykdamas į Lietuvą, į Vilniaus universiteto kursus, 1974 m. turėjau progą aplankyti Lenkiją. Nusileido mano lėktuvas, išėjau iš oro uosto. Ir pirmas lenkas, kurį susitikau (man tuomet buvo 20 metų), iš karto pasakė: „Ar jūs žinote, ką sovietai mums padarė per sukilimą 1944 metais? Mes visą mėnesį iki paskutiniųjų kovojom su naciais, o rusai ten sėdėjo ir laukė kol mus vokiečiai sutraiškys.“ Ir pradėjo tas žmogus „varyti“…

Vadinasi, komunistų naratyvas gilesnių šaknų neturėjo. Ir kitur, kiek tais laikais teko bendrauti, lenkai atrodė žymiai drąsesni su savo kontrnaratyvu, negu žmonės Lietuvoje. Lietuvoje apie tai buvo kalbama tik tyliai, kur nors šeimos arba labai artimų draugų rateliuose. O Lenkijoje – daug drąsiau.

Neturėtų prisistatinėti „išvaduotojais“

J.J. Komar. Taip, bet Maskvos prievartos ir pavergimo politika Lietuvoje buvo daug stipresnė, daug agresyvesnė negu Lenkijoje…

A. Avižienis. Tai tiesa, lenkams Maskva daug ką paliko: laisvus ūkininkus, veikė net katalikų universitetas, buvo kažkiek smulkių verslininkų. Lietuvoje viso to nebuvo. Ten griežtai įvykdyta kolektyvizacija, buvo daug didesnė kontrolė.

J.J. Komar. Lietuva buvo palikta viena pati sau, be pagalbos iš išorės. O Lenkijoje ta pagalba vis dėlto buvo – iš lenkų diasporos, iš Bažnyčios. Buvo kita padėtis. Dėl to ir pasekmės čia kitokios nei Lenkijoje. Lietuvoje dabar gana daug žmonių mano, kad okupacijos nebuvo, kad antisovietinė rezistencija, pogrindis, buvo „banditai“.

A. Avižienis. Taip. Sovietinis naratyvas aiškina, kad įvyko „teisėtas“ Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos, o pasipriešinimas – tai tik „banditizmas“ arba santalka žmonių, kurie dirbo „kitai valstybei“, šiuo atveju – odiozinei nacių Vokietijai. Taip buvo tvirtinama 50 metų. Išeivijoje taip pat teko girdėti viso to aidus. Ateidavo knygos, kurios diskredituodavo žinomus asmenis, įskaitant vyskupą Vincentą Brizgį, ministrą Mykolą Krupavičių, generolą Stasį Raštinį, kurie buvo „demaskuojami“ kaip neva „baisūs žmonės“. Čia nieko naujo. Ilgai darbavosi žmonės, gaminę dezinformaciją, kuri turėjo kompromituoti Lietuvos laisvės kovą.

Jonas Noreika
Pulkininkas Kazys Škirpa

Bet vieną dalyką norėčiau pakoreguoti. Nesakyčiau, kad ta kontraversija dėl lentelių ir gatvės pavadinimo iškilo tik dabar, ir kad tai inicijavo rusai. Paraleliai veikė ir žydų bendruomenė. Nenorėčiau pasakyti, kad jie palaikė sovietų naratyvą, bet savo naratyvą jie irgi turėjo. Ir tas naratyvas mūsų sukilėlių atžvilgiu buvo neigiamas.

Tas matėsi iš įvairių pasisakymų didžiojoje spaudoje. Prisimenu pavyzdį dar iš savo studijų laikų. Per populiarią Amerikos televizijos programą vienas istorikas kalbėjo apie vokiečių puolimą prieš Sovietų Sąjungą 1941 metais. Ir jis sakė: „Ir jūs žinote ką? Buvo net tokių sovietų piliečių, išdavikų, kurie veikė iš pasalų prieš heroiškai besikaunančius sovietų karius. Galite įsivaizduoti? Tai buvo tokie asmenys, kurie padėjo naciams. Tai vyko ir Baltijos šalyse, ir Ukrainoje.“ Laidos vedėjas, matyt, buvo visiškai neinformuotas, tas teiginys taip ir praslydo, žurnalistas į jį nereagavo. Bet buvo mestas akmuo į mūsų istorinės atminties daržą.

Pritarčiau Jūsų minčiai, pone Komarai, kad rusai turėjo tikslą – diskredituoti mūsų valstybingumą ir sukilimą, kurie yra susiję. Ir dabar jie vėl pamatė šią progą. Bet iniciatyva atėjo iš Vilniaus mero. Nemanau, kad jis Maskvos agentas. Jis artimai susijęs su didelėmis Amerikos ir tarptautinėmis korporacijomis, buvo Laisvosios rinkos instituto direktorius. Toks žmogus nebus rusų agentas. Bet yra kitų, kurie tuo suinteresuoti.

V. Valiušaitis. Na, suprantama, kad kiekvienas, kuris kritiškai pasisako, nebūtinai rusų agentas. Greičiau tai rodo galbūt nesupratimą fakto, kad sovietai savo istorinį pasakojimą skleidė 50 metų, per tą laiką pasikeitė dvi kartos, istorijos vadovėliuose buvo aiškinama, kad interesų poliai buvo tik du – arba Maskva, arba Berlynas. Jokio Lietuvos intereso nebuvo ir būti negalėjo. Todėl visi, kurie bandė reikšti Lietuvos interesą, kurie nebuvo nei su Maskva, nei su Berlynu, o bandė pasinaudoti karo aplinkybėmis ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sovietų propagandos automatiškai buvo priskiriami Berlynui. Lietuvai, tarp kitko, vienintelei tai pasisekė padaryti – paskelbti nepriklausomybę. Vienintelei! Nei Latvijoje, nei Estijoje, nei kur nors kitur to padaryti nepavyko. Maskvai tai buvo ir tebėra didelis moralinis pažeminimas – iš Lietuvos jie turėjo bėgti. Sukilimas sugriovė mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą – ji pakartotinai deklaravo savo nepriklausomybę. Vokiečiai atėję į Lietuvą rado iškeltas trispalves vėliavas, suformuotą ir veikiančią administraciją. Todėl rusai ir dabar stengiasi prie tos temos sugrįžti, vėl ir vėl bando rodyti, kad jokio Lietuvos intereso nebuvo, veikė tik „nacių kolaborantai“, ir pasirinkimas galėjo būti tik Maskva arba Berlynas. Jeigu nebuvai su vienu – buvai su kitu.

A. Avižienis. Jeigu kada nors ateityje pradėtume rimtai dirbti ir gerinti santykius su Rusija, mano nuomone, reikėtų pradėti nuo istorijos. Ir Maskvai reikėtų aiškiai pasakyti: jeigu norite gerų, patikimų, konstruktyvių santykių, pradėkite atsisakyti savo naratyvo, kad jūs esate „išvaduotojai“. Kad jūs atėjote į Rytų Europą – Lietuvą, Lenkiją – vaduoti nuo to „rudojo“ jungo. Iš tikrųjų atėjote oportunistiniais sumetimais – pasitaikė proga išplėsti įtaką ir užvaldyti pusę Europos. Ir prašome neprisistatinėti pas mus „išvaduotojais“: dėl to mes patyrėme milžiniškų nuostolių.

Molotovo – Ribentropo paktas

Ieškodami pasitikėjimo su kaimynais, rusai pamažu turėti tai daryti. Truputį to buvo Jelcyno laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie Molotovo-Ribentropo paktą, prabilo Katynės klausimu, rimčiau ir objektyviau ėmė tuos klausimus nagrinėti. Bet netrukus tas reikalas „nuslydo nuo bėgių“. Dabar turime daug didesnę įtampą, negu tais laikais.

Įžvelgia pavojų

V. Valiušaitis. Jau ir M. Gorbačiovo laikais buvo prabilta. Molotovo-Ribentropo paktą Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Tarybą pripažino niekiniu nuo pat jo pasirašymo momento. Ir tada atrodė, kad pasiektas svarbus politinis laimėjimas.

A. Avižienis. Dabar V. Putinas bando įrodinėti, kad tas paktas nebuvo toks jau blogas. Bando surasti ir lenkų kažkokią kaltę. Ne tik vokiečiai, bet ir lenkai su savo politika, neva kalti…

J.J. Komar. Dabartiniai Rusijos istorikai bando primesti savo naratyvą. Jie aiškina, kad visi esą „buvo prieš mus“, „mes turėjom užtikrinti savo saugumą“; jeigu ne lenkai, kurie „provokavo vokiečius“, tai karo „nebūtų buvę“…

Aišku, tai tik pusė tiesos. Sovietų Sąjungos situacija išties buvo nepavydėtina – niekas su ja nenorėjo draugauti.

A. Avižienis. Prancūzai draugavo. 1935 m. pasirašė karinio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga sutartį.

J.J. Komar. Taip, bet nebuvo bandymų, kuriuos matome šiandien, įtraukti Rusiją į Europą. Kodėl – irgi žinoma: visi puikiai suprato kas yra stalinistinė Sovietų Sąjunga, kad tai pakankamai agresyvi valstybė.

Stalinas iš tiesų neturėjo patikimesnių sąjungininkų. Bet ir nelabai ieškojo draugų Vakaruose. Todėl savaime aišku, kad jis bandė išnaudoti kintančią tarptautinę padėtį savo interesais. Jis irgi suprato, kad vokiečiai – panašioje situacijoje, bando atsikovoti prarastas pozicijas ir įsivyrauti Europoje. Taip pat suprato, kad anksčiau ar vėliau Hitleris karą pradės. Todėl naudojosi proga ir bandė šiek tiek pristabdyti Hitlerį, kad jis toliau neitų.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

A. Avižienis. Neužmirškime pasaulinės revoliucijos primato. Vienas, kuris norėjo pasaulinės revoliucijos nedelsiant, buvo išvarytas ir nužudytas – L. Trockis. O kitas – J. Stalinas – veikė lėčiau, norėjo, kad socializmas įsitvirtintų pirmiausiai vienoje šalyje, kad Sovietų Sąjunga pakankamai sustiprėtų ir tik tada kariniu būdu Europa būtų „sutvarkyta“. Kad pradėtų vystytis „teisingu keliu“.

V. Valiušaitis. Kokia viso to išvada? Ar įžvelgiate šiame procese kažkokių bendrų tendencijų visai Europai?

A. Avižienis. 1936-1939 metais pusė milijono ispanų išsižudė, kovodami vieni už fašizmą, kiti už respubliką. Vyravo didžiulė priešprieša, didžiulė agresija. Praėjo daug metų ir dabar atveriamos senos žaizdos.

Galima argumentuoti, kad kartais galbūt geriau užmiršti praeitį, tiesiog galvoti apie gyvenimą, jo dabartinius iššūkius, o ne skęsti nesibaigiančiose diskusijose dėl praeities. Todėl matyčiau čia ir tam tikrą grėsmę mums, jeigu per daug įsivelsim į šitą kovą dėl Škirpos ir Vėtros.

(Bus daugiau)

2020.06.05; 15:10

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, trečiojoje, dalyje skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos karininko Igno Stankovičiaus pastabos.

2020.02.21; 13:07

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, antrojoje, dalyje – istoriko Broniaus Makausko komentaras.

Trečiojoje dalyje bus skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 13:00

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, pirmojoje, dalyje – žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir knygai dienos šviesą pamatyti padėjusio dr. Petro Gervės komentarai.

Antrojoje dalyje skelbiamos istoriko Broniaus Makausko, o trečiojoje – atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 11:49

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Paaiškėjus naujiems Jono Noreikos-generolo Vėtros biografijos faktams, kai kurie kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti, teigia profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat, pasak profesoriaus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius šioje situacijoje išliko prieštaringas.
 
Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.
 
„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.
 
Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus.
 
Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją.
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
 
„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką neprieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.
 
V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.
 
„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.
 
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.
 
„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.
 
„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius.
 
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.
 
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
 
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
 
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
 
Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.23; 05:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00