Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, trečiojoje, dalyje skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos karininko Igno Stankovičiaus pastabos.

2020.02.21; 13:07

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, antrojoje, dalyje – istoriko Broniaus Makausko komentaras.

Trečiojoje dalyje bus skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 13:00

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, pirmojoje, dalyje – žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir knygai dienos šviesą pamatyti padėjusio dr. Petro Gervės komentarai.

Antrojoje dalyje skelbiamos istoriko Broniaus Makausko, o trečiojoje – atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 11:49

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Paaiškėjus naujiems Jono Noreikos-generolo Vėtros biografijos faktams, kai kurie kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti, teigia profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat, pasak profesoriaus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius šioje situacijoje išliko prieštaringas.
 
Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.
 
„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.
 
Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus.
 
Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją.
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
 
„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką neprieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.
 
V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.
 
„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.
 
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.
 
„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.
 
„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius.
 
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.
 
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
 
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
 
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
 
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
 
Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
 
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.23; 05:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00

Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.

Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.

Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.

Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.

Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.

Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.

Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.

Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?

Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.

Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?

Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?

Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.

Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.

Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.

Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.

Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.

Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.

Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?

Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.

Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.

Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.

Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.

Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?

Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.

Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.

Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:

O, juk bus ta diena…
Kai pro vėliavų
Plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils
Ir aukštai danguje suspindės…

Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.

Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.

Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.

Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.

2019.09.14; 06:37

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Didelį pasipiktinimą sukėlė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir jo komandos išpuolis prieš Lietuvos Laivės ir Nepriklausomybės gynėjus ir kūrėjus: pirmąjį savanorį ir antibolševikinio 1941 m. Birželio sukilimo rengėją ir vadą plk. Kazį Škirpą, panaikinus jo vardo alėją Vilniuje; prieš vieno iš partizanų vadų gen. J. Noreiką – Generolą Vėtrą, nuplėšus jo atminimo lentą nuo LMA bibliotekos, kurioje J. Noreika dirbo antrosios TSRS okupacijos pirmaisiais metais.

Tai Vilniaus valdžia padarė, motyvuodama, kad tie du lietuviai didvyriai nacių Vokietijos okupacijos metais tariamai prisidėjo prie žydų holokausto, nors jų nusikaltimą patvirtinančių neginčytinų faktų ir nepateikė.

Beje, paskutiniu metu gausu ir visų lietuvių kovotojų dėl Laivės ir Nepriklausomybės priskyrimo prie žydšaudžių atvejų. Puikus to pavyzdys yra JAV žydai, kurie per visą pokarį, naudodamiesi KGB perduotomis pažymomis, kaltino vos ne visus JAV ir kitose laisvose šalyse atsidūrusius žymesnius lietuvių veikėjus. Tokiais kaltinimais šie žydai labai pasitarnaudavo TSRS – atrodydavo, kad okupacijai ir aneksijai priešinosi tik nusikaltėliai, kurie prieglobstį gavo JAV ir kitose „antisovietinio bloko“ kraštuose. Tokiu būdu apjuodinus Lietuvos partizanus, užsieniuose net buvo imta skelbti, kad lietuviai – tai tik buvę žydšaudžiai, ir, kad visa lietuvių Tauta yra nusipelniusi pasmerkimo.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1947 m., balandžio 14-15 d., Miunchene susirinkę „Lietuvos žydų sąjungos“ nariai, priėmė tokią rezoliuciją: „Mes, sudarantieji menką likutį iš buvusių 160 tūkstančių Lietuvos žydų, esame išlikę gyvi iš tų pasibaisėtinų žiaurumų, kuriuos padarė lietuviai jų žydiškų kaimynų atžvilgiu (…). Didelė dalis tų žudikų – lietuvių, randasi amerikiečių, anglų, prancūzų zonose bei Austrijoje, kur jie figūruoja „kaip pabėgėliai“ (…). Konferencija konstatuoja, kad: a) visi lietuvių tautos sluoksniai (inteligentai, valdininkai, ūkininkai, amatininkai, darbininkai ir kiti, kartu su nacių banditais, išžudė Lietuvos žydus (…)“.

Šioje konferencijoje nei žodžiu nebuvo užsiminta, kad Lietuva buvo nacių Vokietijos okupuota ir žydų – Lietuvos piliečių naikinimas buvo nacių okupacinės politikos dalis. Bet per visą sovietmetį TSRS „teisingumo organai“, ieškoję prisidėjusių prie tokio šėtoniško darbo, tesurado apie 800 lietuvių. Surastieji TSRS, vienaip ar kitaip talkinusieji okupantams vokiečiams, buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis. Tarp nusikaltėlių nebuvo minimi nei plk. K. Škirpa, nei partizanas J. Noreika-Vėtra. Lietuvių – žydų gelbėtojų buvo priskaičiuota per 3 tūkst,, bet JAV žydai ir toliau skelbė, kad ten atsidūrę lietuviai, ypač veikliausi, nacių okupacijos metais žudė jų tautiečius. Ta varoma propaganda buvo naudinga TSRS ir sovietų Lietuvos valdžiai. TSRS toliau sėkmingai kurpė bylas apie lietuvius, tariamus „žydšaudžius“ JAV, reikalavo departuoti juos į TSRS, net ir tuos, kurių kaltės nesugebėjo įrodyti net sovietinis „teisingumas“.

Jono Noreikos ir Kazio Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Tiems ir panašiems gandams patikrinti, 1978 m., JAV Atstovų rūmai įsteigė Specialiųjų tyrimų skyrių (OSI). Šis skyrius tyrė šalyje gyvenančių ir kitų lietuvių tariamus nusikaltimus nacių okupacijos metais. OSI buvo pasirašęs sutartį su TSRS KGB ir kitomis „teisingumo“ institucijomis, kad jos tieks reikalingus dokumentus JAV gyvenančių „nusikaltėlių“ demaskavimui. Bet ir JAV „temidei“ nepasisekė surasti bei deportuoti tokių veikėjų. TSRS ėmė dar įnirtingiau ieškoti tokių „nusikaltėlių“, kai nuo 1988 m. lietuvių Tauta ryžtingai pakilo kovon dėl savo Laisvės ir Nepriklausomybės.

JAV žydai irgi nepasidavė – vykdydami TSKP ir KGB pageidavimus, vėl ėmė įrodinėti, kad lietuviai neverti Laisvės. Beje, karo metais taip elgėsi ir lenkų Amija Krajova. Vyriausybės iš Londono nurodymu, AK smogikai kūrė „dokumentus“ apie tariamą lietuvių pagalbą okupantams vokiečiams, jų nusikaltimus žmoniškumui ir siuntė juos demokratinių valstybių vyriausybėms. Taip buvo daroma, viliantis, kad po karo, Taikos konferencijos metu, demokratinių valstybių vyriausybės šiuos dokumentus pateiks kaip „įrodymą“, jog Lietuva, kaip nacių Vokietijos talkininkė, turi būti „globojama“ tik Lenkijos.

1990 m. pradžioje, lietuvių Tautai paskelbus apie savo nepriklausomos valstybės atkūrimą, JAV ir Izraelio žydai grįžo prie savo pokario metų melo, kad visa lietuvių Tauta prisidėjo prie žydų holokausto. Apie tai imta skelbti ir angliškoje spaudoje, pirmiausiai – tęstiniame leidinyje „Lithuania Crime and punishment“ („Lietuvos nusikaltimas ir bausmė“). Šio leidinio šeštajame tome (1999 m.) net 140 puslapių buvo išvardinti tariami lietuviai – žydšaudžiai: beveik 23 tūkst. lietuvių partizanų sąrašai, paimti iš „Tremtinio“ ir kitų lietuvių patriotų leidinių. Suprask – kovojo už Lietuvos Laisvę, vadinasi, buvo ir žydšaudys.

Tariamų žydšaudžių pavardės leidinyje buvo suskirstytos pagal Lietuvos rajonus. Kiekvieno rajono pavardžių sąrašas baigiamas prakeiksmu: „Mano Dieve, nubausk tuos bailius. Padaryk, kad prakeiksmas ir nelaimės lydėtų ir visą jų bendruomenę, kad prakeiksmas kristų ir ant jų palikuonių ir jų vaikaičių (slaptai.lt pastaba – plačiau A. Liekio monografijoje: „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. 1941 06 22 – 08 05“. Vilnius, 1999m., p. 293 – 299).

Ir vėl nei žodelio apie tai, kad lietuvių Tauta buvo okupuota nacių Vokietijos, kuri ir vykdė žydų – Lietuvos piliečių genocidą. Jokia okupuota tauta neatsako už ją okupavusios tautos nusikaltimus. Tačiau ir šiandieninėje Lietuvoje nuolatinis „holokausto“ linksniavimas ir vis naujų „nusikaltėlių“ paieškos naudingos tik tiems, kurie nori toliau kištis į Lietuvos vidaus reikalus, diktuoti savo valią ar „išmelžti“ iš valstybės vis naujų kompensacijų, kad ir kadaise nukentėjusiųjų vaikaičiams, nors jie nieko bendro su Lietuva neturėjo ir neturi. „Holokaustas“ kai kuriems jau tapo rimtu „bizniu“.

Viltasi, kad visam tam užkirs kelią 1998 m. rugsėjo 7 d. Prezidento Valdo Adamkaus dekretu įsteigta „Tarptautinė nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimų Lietuvoje tyrimo komisija“. Tačiau ta komisija, kaip ir daugelis panašių komisijų, tariamai įsteigtų „teisingumo“ įgyvendinimui, irgi buvo tarsi „tarnaitė“. Jos „Misijoje“ nurodoma, kad Komisijos strateginis tikslas ne Tiesa ir Teisingumas, o tik „derinti skirtingas valstybes atstovaujančių bei skirtingą politinį patyrimą turinčių jos narių požiūrius ir pateikti bendrai priimtiną vertinimą …“ (ar gali būti suderinami „požiūriai“ budelio ir jo aukos? Daugelyje TSRS represinių ir partinių bei sovietinių organų svarbiausiuose postuose buvo įsitaisę „rinktosios tautos“ atstovai, tad suprantama, kad kas kovojo prieš TSRS, buvo ir iš dalies tebėra tariamais tuometinių ir dabartinių „rinktųjų“ priešais). Pagal tos Komisijos darbo reglamentą, sprendimai priimami „bendru, daugumos nutarimu“.

Tokie Komisijos nariams suteikti įgaliojimai prieštaravo ir Lietuvos Konstitucijai. Jos 109 str. nurodyta, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“, o 112 str., kad „Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“. Tuo tarpu Prezidento V. Adamkaus patvirtintoje 22 narių Komisijoje (vadovauti paskirtas „amžinasis Seimo narys“ – Emanuelis Zingeris, pakomisijų vadovais – prof. Saulius Sužiedėlis ir LRS narys dr. Arvydas Anušauskas), net 16 narių buvo JAV, Izraelio ir kitų valstybių žydai – po 8 holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisijose. Žinoma, tai nieko blogo „tarptautinei komisijai“, bet objektyvumo iš jų mažai būta, nes, kaip teigta, jų seneliai ar net tėvai, vienaip ar kitaip, buvo susiję su TSRS valdžios, jos represinių organų, TSKP nusikaltimais Lietuvoje, o po to buvo traktuojami nacių okupacijos metų aukomis.

 

Pasaulio teisuoliai. Paminklinė lenta Vilniaus senamiestyje. Užuot sulaukę padėkos, kad Antrojo pasaulinio karo metais aktyviausiai ir drąsiausiai iš visų Europos tautų gelbėjome į bėdą pakliuvusius žydus, šiandien sulaukiame ne „ačiū“, o „žydšaudžių“ etiketės. Slaptai.lt nuotr.

Štai Komisijos veikėjai, kurie buvo paskirti nuspręsti, kas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir gynėjų verti atminimo: Andrėjus Beikeris (Andrew Baker) JAV, Kristoferis Diekmanas (Christoph Dieckman) dr., Šveicarija, Jurgenas Matausas (Jurgen Matthaus) dr., JAV, Antonis Polianskis (Antony Poliansky) prof. JAV, Dina Porata (Dina Porat) prof., Izraelis, Joachimas Tauberis (Joachim Tauber) prof., Vokietija, Arkadijus Zeltseris (Arkady Zeltser) dr., Izraelis, Džonatanas Brentas (Jonathan Brent) JAV, Alesanderis Danielas (Alesander Daniel) Rusija, Nikolas Leinas (Nicolas Lane) JAV, Normanas Naimarkas (Norman Naimark) JAV, Janosas M. Raineris (Janos M. Rainer) dr., Vengrija, Timotis Snyderis (Timothy Snyder) prof., JAV, Frankas Tomas (Francoise Thom) prof., Prancūzija ir kiti.

Daugeliui jų nežinoma, kad lietuviams ir TSRS, ir nacių Vokietija – abu atrodė tokie pat sunkūs banditiniai režimai. Ir lietuviai prieš juos kovojo vienodai atkakliai.

Tuo tarpu Lietuvoje gyvenantiems žydams TSRS okupacija buvo kaip išsigelbėjimas nuo Vakaruose įsiplieskiančio antisemitinio laužo. Tad neatsitiktinai daugelis jų rėmė TSRS, buvo TSKP(b) nariais. Jie buvo pirmieji, kuriuos sovietiniai okupantai skyrė į okupuotos Lietuvos represines ir valdžios struktūras. Kad žydų tautos atstovai turėjo didelį pasitikėjimą TSRS ir TSKP (b), KGB struktūrose, iš dalies paliudytų ir tai, kad apie 1965 m., daugiau nei pusė senų žydų tautybės žmonių gaudavo „personalines“ – padidintas pensijas kaip tie, kurie prisidėjo prie tarybų valdžios pergalės Lietuvoje.

Tas TSRS išskirtinis pasitikėjimas žydais, jų dominavimas okupuotos Lietuvos valdžioje dar prieš karą sudarė įspūdį, kad žydai ir okupantai bolševikai – „broliai dvyniai“. Nors, žinoma, jokios vyraujančios nuotaikos negali pateisinti tų Lietuvos žydų žudynių. Tačiau teisingumo, vertinant praeitį, negali garantuoti ir jokios „tarptautinės“ komisijos.

Lietuvos saugumas (VSD)

Beje, tos „tarptautinės komisijos“ narių, jų geranoriškumo ir objektyvumo, atrodo, nėra tyręs ir Lietuvos VSD, bet, nepaisant to, Lietuvos valdžia akcentavo ir akcentuoja, kad ir praeities didžiavyrius įvertinti gali tik minėto pobūdžio „tarptautinės komisijos“. 

Neatsitiktinai sakoma, kad ant pražūties ribos stovi tos tautos ir jų valstybės, kurios savo istoriją patiki rašyti ir įvertinti  svetimiesiems, atėjūnams.

2019.08.11; 07:00

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt

Profesorius Vytautas Landsbergis interneto portale Tiesos.lt rašinyje „Verta ir teisinga“ (2019 m. liepos 17 d.) rašė:

Nestygstant karui prieš Lietuvos laisvę, pagrindinis geopolitinis ekspansinis kariautojas grįžta ir grįžta prie jautriausios jam vietos. Mums, esantiems neišvengiamoj savigynos padėtyje, tai irgi turėtų būti svarbiausia ideologinio bei kitokio fronto linija. Alijantinio, energetinio ir taip toliau.

Kai Stalinas ir Hitleris dalijosi tautas bei žemes, esančias tarp jų to meto „socialistinių“ imperijų, aukos tegalėjo arba nuolankiai sutikti likimą, arba priešintis. Antrasis pasirinkimas vadintinas rezistencija.

Priešintis buvo teisinga, tad verta…

Dabar, kai minime Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-metį, aktualiai matoma SSSR agresija prieš Lietuvą ir tautos 1941 metų birželio sukilimas prieš agresiją – okupaciją – sovietizaciją.

Birželio sukilimo diena – birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.

Tai ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą – istorinį akcentą? Turime pareiškimą  „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti. Štai jis:

„Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.

Vilniuje Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas jau treti metai iš eilės vyko Nepriklausomybės aikštėje, vyksta Kaune ir kitose Lietuvos vietose, tik valstybiniu lygmeniu neskiriama ir minutė pagerbti 2000 žuvusių sukilimo dalyvių atminimą.

2016 m. birželio 23 d. Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“ savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą, tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, Seimo nariui Arvydui Anušauskui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas pritarė redagavimui.

Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsaja su žydų genocido pradžia.

Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susiję su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes, nes jų pradžia neva sutapo su Sukilimo paskelbimu.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Sostinėje viešą Birželio sukilimo minėjimą nuo 2015 m. organizuoja Lietuvos Laisvės kovotojų ir kitos visuomeninės organizacijos. Tiesa, šiemet prie „Per amžius kovojusių ir žuvusių“ visuomeninių organizacijų rūpesčiu įsteigto relikvijoriaus Lukiškių aikštėje nusifotografavo sostinės meras Remigijus Šimašius, nors to relikvijoriaus įrengimui trukdė, jo parėdymu buvo pagrobta (vėliau grąžinta) plokštė su relikvijų sąrašu.

Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J. Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.

Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje 2016 m. birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi, balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.

Gėdingas Seimo ir sostinės savivaldybės tūnojimas, kai visuomenė sostinėje Sukilimą mini su pakilimu, kai sukilėlių atminimas pagerbiamas atitinkamais ženklais, netenka abejoti, kad gėdą nusiplauti privalo pačios institucijos.

Bet kai matai, rašo Profesorius, kad sukilimą už laisvę smerkia lyg pačių lietuvių intelektualai – sunku suvokti priežastis. Nebent, kad išsivadavimas iš sovietizmo dar nepasibaigęs.

Karas yra baisus dalykas, ir kiekviename kare būna nežmoniškų žiaurybių. Tačiau smerkiant karą – taip ir aptariamąjį – nepamirština, kas jį sumanė, susimokė ir pradėjo. Kas sukūrė genocidines ideologijas. Ten didieji nusikaltėliai, kuriems patogu rodyti pirštu į mažesnius. Ir į nusikaltimus, lydinčius didįjį nusikaltimą. Tegu didysis apiblėsta, nors jo pasekmėse tebegyvenam.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje iki to karo holokausto nebuvo. Net carinės Rusijos pogromai („bej židov, spasaj Rosiju“) Lietuvos nepalietė, nebent kokią lenkiškai-gudišką Balstogę. Todėl paskirų asmenų bei politinių kontorų kampanijos, neva Lietuvos 1941 m. sukilimas prieš agresorių SSRS turėjęs tikslą niokoti, plėšti, žudyti savus piliečius žydus – nerimtos ir piktybiškos. Kai kas iš to darosi politinį bei materialųjį kapitalą, bet čia atskiras klausimas, galbūt sąžinės.

Verta ir teisinga atskirti pavergtųjų teisę sukilti – ir tos teisės nacionalinį, gal desperatišką, nulaužtą realizavimą – nuo visokių karo meto žiaurybių, demoralizacijų, neteisybių. Teigiantys, jog sukilti prieš sovietiją (raudonąjį terorą ir t. t.) buvę neteisinga, jog sukilėliai „neturėję teisės“ kovoti ir žūti – stoja į sovietijos, į stalinines pozicijas. Kai sukilėlius vadina „antitarybininkais“, tai jau melo kloaka.

Šios klaidõs, nors ir baisiai nukentėję per holokaustą, Sąjūdžio laikų žydai nedarė. Stojo už Lietuvą. Nesutiko, kad jų kančios atminimas būtų manipuliatorių nukreiptas prieš Lietuvos laisvę. Neturėtų to būti nė dabar.

Seimui ir sostinės valdžiai būtina nedelsiant perskaityti Profesoriaus tekstą, susivokti ir  nebedemonstruoti savo gėdos!

2019.07.29; 16:30

Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.

„Tai, ką šiandien matome, girdime, jaučiame Lietuvoje, tai yra kaimyninių valstybių istorijos politika. Lietuva neturi savo istorijos politikos. Tačiau pasekmės tų politikų, kurias vykdo Baltarusija, Rusija, – mes jaučiame. Čia, kalbėdami apie Kazį Škirpą, mes matome, kaip mums bando primesti tam tikrus stereotipus ir, kas blogiausia, bando tai padaryti mūsų pačių, Lietuvos piliečių rankomis. Tai yra aukšto meistriškumo istorinės politinės diversijos…“

Parlamentaro Audroniaus Ažubalio pozicija

Ši ištrauka – iš Seimo nario Audroniaus Ažubalio kalbos, nuskambėjusios liepos 10-ąją Europos aikštėje priešais Vilniaus miesto savivaldybę. Karu su keliomis dešimtimis susirinkusiųjų į protesto piketą parlamentaras A.Ažubalis gynė lietuvių teisę turėti sostinėje pulkininko Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją.

Parlamentaro A.Ažubalio pastabas, kad mes vis dar prievartaujami į savo istoriją žvelgt svetimųjų akimis, kad klastingai pratinami prie svetimųjų požiūrio į skausmingus ir skaudžius praeities įvykius, – pravartu įsiminti. Pasakyta trumpai ir aiškiai, kietai ir atvirai.

Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Deja, žvelgti į istoriją ne savo, lietuvių, akimis mus stumia ne vien Rusija, ne vien Baltarusija. Aš net taip pasakyčiau – kodėl mes stebimės, kai Maskva drumsčia vandenį? Tarp mūsų valstybių ir tautų būta kivirčų. Kai kurie šiandieniniai priekaištai, nesusipratimai, net informaciniai – dezinformaciniai karai, provokacijos, klastotės, – tiesiog neišvengiami. Jei kuo nors ir reikia stebėtis, tai ne Maskvos ar Minsko bandymais mums primesti savąją traktuotę, o mūsų nesugebėjimu atsispirti tokiam spaudimui.

Armėnijos ambasadoriaus pasakojimai

Tačiau apmaudžiausia, kai mums tarsi privaloma pamoka primetamos net labai tolimų, su Lietuva mažai susijusių šalių istorijos. Omenyje turiu, žinoma, Armėniją. Jau esu rašęs portale slaptai.lt bei pasakojęs susitikimų su skaitytojais metu, pavyzdžiui, Šiaulių apskrities bibliotekoje, kaip Baltijos šalyse reziduojantis Armėnijos ambasadorius Migranas Mkrčianas stegiasi pripratinti mus prie nežinia iš kur ištraukto teiginio, esą viduramžiais Žalgirio mūšyje sumušti vokiečių ordinus lietuviams padėjęs … armėnų karių pulkas. Šiuo „faktu“ niekas netiki. Net istorijos nemėgstančiam diletantui keblu suvokti, kaip ir kodėl karinis armėnų junginys anuomet atsirado Griunvaldo lauke. Juolab kad ambasadorius, maždaug prieš dvejis metus pradėjęs pasakoti šią pasaką, iki šiol mūsų istorikams bei žurnalistams nepateikė nė menkiausių įrodymų.

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau „neginčijamas“ armėnų karių dalyvavimas Žalgirio mūšyje, – ne pati klastingiausia gudrybė. Armėnija visomis priemonėmis bando įpiršti nuomonę, jog Kalnų Karabachas – tai jų žemė. Kaip ir Žalgirio mūšio atveju, – jokių įrodymų. Beje, įrodymų ir negali būti. Visi įrodymai – ne Jerevano naudai. Jau pavargau kartoti, bet dar sykį pabrėžiu, akcentuoju, atkreipiu dėmesį: visos NATO ir Europos Sąjungos šalys nuo pat Armėnijos – Azerbaidžano konflikto pradžios 1988-aisiais metais laikosi nuostatos, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei vadovausimės kita nuostata, girdi, Kalnų Karabachas – ne Azerbaidžano žemė, tada lengva susipainioti, kam priklauso Krymas, Rytų Ukraina, Pietų Osetija, Padniestrė, Klaipėda, Vilnius, Latgala, Narva… Akivaizdu, kad Juodasis Sodas (toks pavadinimas pažodžiui išvertus iš azerbaidžaniečių į lietuvių kalbą) nuo seno buvo vadinamas Kalnų Karabacho chanatu, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Argi tai įmanoma užginčyti?

Beje, kam tuščiai ginčytis su Armėnijos pusę aklai palaikančiais fanatikais dėl azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų, jei istoriniai šaltiniai bylote byloja, jog XX amžiaus pradžioje net Jerevanas, šiandieninė Armėnijos sostinė, buvo musulmoniškas miestas – ten daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, ten stūksojo vien mečetės.

Žvelgiant dar giliau, akivaizdu, kad tuometinė carinė Rusija kelis šimtus metų iš eilės dirbtinai kėlė dešimtis, šimtus tūkstančių armėnų į Kaukazą (nepatinka azerbaidžaniečių, turkų istorikų darbai, atsiverskite lietuvių istoriko Algimanto Liekio monografiją „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei publicisto Leono Juršos monografiją „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“). Tie perkėlimai buvo žiaurūs, ciniški, nes atkeltieji apgyvendinti azerbaidžaniečių teritorijose – jėga ir klasta išstumiant vietinius gyventojus.

Istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik Lietuvoje atsiranda lengvatikių, kuriems vaidenasi, neva Kalnų Karabachas – tai teritorija, kuri privalo priklausyti nežinia iš kur atsiradusiai, armėnams giminingai Arcacho tautai. Nors, žvelgiant giliau ir atidžiau, pamatysime, kad net dabartinė Armėnijos respublika – carinės Rusijos, o paskui ir sovietų dirbtinai, per prievartą musulmonų žemėse sulipdytas darinys, privalėjęs atlikti Trojos arklio vaidmenį.

Lietuviškas vienpusiškumas

Bet blogiausia, kad Lietuva beveik prieš 15 metų, t.y. 2005-aisiais, pripažino 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje buvus … armėnų tautos genocidu. Pritariu nuostatai: Lietuva privalo užjausti armėnų tautos netektis, gerbti žuvusiųjų armėnų atminimą. Ir vis tik noriu paklausti, kuo remiantis Lietuvos Seimas priėmė šį svarbų, didelę politinę potekstę turintį nutarimą (iškart susipykome su Turkija, NATO nare, ir Azerbaidžanu, labai artimu Turkijai). Kodėl mes, vaizdžiai tariant, pasitenkinome vien Jerevano traktuote? Kodėl 2005-aisiais nė nebandėme, net formaliai nesiteikėme išklausyti Ankaros ir Baku argumentų?

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Tvirtinsite, kad užteko autoritetingos Prancūzijos nuomonės? Jei Lietuva pretenduoja vadintis sąžininga, objektyviai į istoriją žvelgiančia valstybe, prancūziškos nuomonės negalėjo užtekti. Paryžiaus vadinti objektyvumo etalonu neapsiverčia liežuvis. Prancūzijoje gyvena gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė. Be to, dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, ten rengė žiaurius teroristinius aktus: sprogdino bombas oro uostuose, civilių lėktuvuose, šaudė į turkų diplomatus, puldinėjo armėniškos pozicijos nepalaikančius Vakarų politikus, grasino prancūzų teisėjams, nagrinėjusiems suimtų ASALA smogikų bylas… Taigi Prancūzija vargu ar gali būti nešališka, objektyvi.

Kas tada galėtų būti mums autoritetu? Įsidėmėkime, kaip 1915-uosius metus vertina mūsų artimiausi kaimynai – latviai ir estai? Tiek Talinas, tiek Ryga nepripažino Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusios tragedijos armėnų tautos genocidu. Estija ir Latvija priėmė kur kas abstraktesnius vertinimus už Lietuvą.

Mūsų kaimynai pasielgė sąžiningiau, apdairiau. Jų atsargumas nulemtas itin svarbios aplinkybės: estų ir latvių istorikai iki šiol nėra studijavę turkiškų bei azerbaidžanietiškų archyvų, todėl jie ir negali turėti tvirtos nuomonės. Štai taip: protingiausia, kai vadovaujamasi savo galva, o jei nesi susidaręs tvirtos asmeninės nuomonės – verčiau patylėk, susilaikyk, prisipažink nežinąs…

Švedijos laikysena

Be kita ko, Lietuva galėtų įsiklausyti ir į Švedijos poziciją. Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Valstrem žurnalistams visai neseniai surengtoje specialioje konferencijoje pareiškė, kad „bus labai sunku 1915-ųjų metų karinius susirėmimus pripažinti prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Švedijos diplomatijos vadovė M.Valstrem šitaip atsakė žurnalistams, klausiusiems, ar Švedijos vyriausybė palaimins specialų įstatymą dėl „armėnų genocido“.

Švedijos URM ministrė Margot Valstrem

Švedijos URM vadovė įsitikinusi, kad karinius veiksmus pripažinti genocidu labai keblu dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, jau nėra likusių gyvų liudininkų, kurių pasakojimais būtų galima pasiremti. Ji neneigia, kad kai kurios valstybės 1915 metų karines turkų operacijas yra įvardijusios „prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Tačiau Švedijos URM vadovė mano, kad tai – „bloga praktika“.

„Kad būtų įmanoma kaltinti valstybę vykdžius genocidą, reikalingi rimti, neginčijami įrodymai“, – pabrėžė Švedijos diplomatijos vadovė. Ji dar pridūrė, jog Švedija sudarė specialią komisiją, į kurią įtraukta daug kompetetingų istorikų. Būtent tie istorikai dabar specialiai domisi tuometinėje Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusiais įvykiais.

Labai protingas Stokholmo žingsnis – švedai nepripažįsta egzistavus armėnų genocidą, kadangi susipažinę tik su Armėnijos pozicija. Kai išnagrinės visų suinteresuotų šalių argumentus, tada ir paskelbs verdiktą.

Tad ar ne metas ir Lietuvai sudaryti specialią istorikų, kurie visapusiškai pasidomėtų 1915-ųjų įvykiais Osmanų imperijoje, grupę? Kodėl bent keli mūsų istorikai negalėtų nuvažiuoti į Turkiją ir Azerbaidžaną ir ten, pasėdėję keletą mėnesių archyvuose, pateikti savo požiūrį?

Tabu neturėtų būti nė vienai temai

Tokia mintis kilo birželio 19 dieną klausantis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos surengtos diskusijos „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Tąsyk komisijos pirmininkas Seimo narys Arūnas Gumuliauskas pareiškė: „Jau ne vienerius metus Birželio sukilimas Lietuvoje keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių. Seimas turėtų parodyti atviro kalbėjimo pavyzdį“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Puikūs istoriko, politiko A.Gumuliausko žodžiai – iki šiol mes buvome pratinami, esą 1941-ųjų sukilėliai tebuvę bjaurūs … žydšaudžiai. Dabar, besigilindami į šią skaudžią temą, matome, kad buvo priešingai – sukilėliai labai sudėtingomis sąlygomis sėkmingai iš Lietuvos vijo sovietų okupantus ir jiems tarnaujančius prisitaikėlius. Pasirodo, 1941-ųjų birželio 23-osios sukilimas – toks pat svarbus Lietuvai, kaip ir Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios Aktų paskelbimai. Deja, iki šiol šis įvykis, kurio metu praradome per du tūkstančius vyrų, tačiau grumtynes vis tik laimėjome, Lietuvoje nutylimas arba į jį mes iki šiol žvelgėme tik rusų, žydų, vokiečių akimis. Pažvelgti per savąją prizmę nedrįsdavome.

Panaši situacija, regis, susiklostė ir dėl armėnų istorijos. Ar ne keista: mes, lietuviai, iki šiol deramai neišsiaiškinome mums gyvybiškai svarbių 1941-ųjų sukilimo priežasčių bei pasekmių, užtat mes puikiai žinome, kas 1915-aisiais dėjosi tolimojoje Osmanų imperijoje?! Ironiškai kalbant, taip tiksliai ir išsamiai pažįstame Osmanų imperijos istoriją, kad net ryžomės parlamento vardu skelbti patį griežčiausią vertinimą?! Belieka šaipytis iš lietuviško patiklumo, naivumo: nė vienas Lietuvos istorikas nėra nė vienai dienai pravėręs Turkijos Ir Azerbaidžano archyvų, bet mums to ir nereikia, nes mums esą „visą tiesą sąžiningai išguldė armėnų istorikai“.

Kada Seime bus surengta konferencija 1915-ųjų įvykiams apžvelgti?

Mano supratimu, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija privalėtų surengti diskusiją ir Osmanų imperijos tema. Bent sykį atidžiai išklausykime turkų bei azerbaidžaniečių istorikus. Pakvieskime į konferenciją ir tuos Vakarų pasaulio istorikus, politikus, rašytojus, kurie į 1915-ųjų Osmanų imperijoje nutikusias nelaimes žiūri ne Jerevano akimis. Tik tiek – išklausykime juos, kaip išklausėme armėniškąją pusę. Jei Ankara ir Baku neįtikins, jei neįrodys savo tiesų, tada bus bent jau ramu, kad 2005-aisiais mūsų Seimas nesuklydo.

Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.

Beje, perverskite 2005-ųjų metų (kai priimtas nutarimas) bei 2015-ųjų (kai Armėnija minėjo 100 metų sukaktį) Lietuvos spaudos pranešimus, ir pamatysite, kaip akivaizdžiai tuomet mūsų žiniasklaidoje per kraštus liejosi Armėnijos pozicija. Tribūna turkų ir azerbaidžaniečių nuomonei nebuvo suteikta. Visi, bent truputėlį suabejoję Jerevanu, – smerkiami, niekinami…

Į 1915-ųjų grumtynes byrančioje Osmanų imperijoje anuomet žvelgėme išskirtinai Armėnijos akimis. Ar tai – teisinga?  

Tiems, kurie visuomet visko bijo, pridursiu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, reziduojantis Strasbūre, neuždraudė abejoti Jerevano po pasaulį atkakliai platinamomis nuomonėmis.

2019.07.14; 12:30

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kritikuoja Seimo valdančiųjų sprendimą išbraukti jų, kartu su parlamentaru Pauliumi Saudargu, pateiktą rezoliucijos „Dėl 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo pagerbimo“ projektą iš Seimo posėdžio darbotvarkės.
 
Pasak A. Ažubalio, valdančiųjų balsavimas parodė politinės brandos trūkumą.
 
„Šiandien, minint Lietuvos šaulių sąjungos šimtmetį, Seimo valdantieji paskutinę minutę nutarė „torpeduoti“ rezoliucijos „Dėl 1941 m. birželio 23-iosios sukilimo pagerbimo“ projektą, kuriuo siekta pagerbti sukilimo dalyvius ir jų artimuosius. Tarp sukilėlių buvo nemažai šaulių, kurių aukos valdantiesiems nė motais. Apmaudu, kad Lietuvos istorijai itin reikšmingų datų tinkamas paminėjimas tapo smulkių politinių intrigų įkaitu“, – teigė Seimo narys.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
 
Anot L. Kasčiūno, Seimo valdančiųjų „trypčiojimas“ vietoje yra nesuprantamas.
 
„1941-ųjų sukilėliams nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, tačiau šis įvykis pažadino visuomenės sąmoningumą, leisdamas suvokti, kad tauta yra atsakinga už valstybės ateitį ir gali ją spręsti. Būtent šis suvokimas tapo svarbia tolesnės rezistencinės kovos dalimi. Seimas, valdančiųjų dėka, praranda istorinę galimybę pagaliau pagerbti ir pripažinti šį Lietuvos istorijai itin svarbų įvykį“, – sakė L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.28; 07:00

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Kastytis Stalioraitis

Buvau vakar Nepriklausomybės aikštėje Birželio sukilimo paminėjime. Kam Rasos šventė, kam Joninės, kam sodai, giminių lankymas, miestas – kaip iššluotas.

Tad ir atėjusių nebuvo gausu. Iš įžymių politikų buvo tik du, paskutinio sukilimo Sovietų Sąjungoje lyderis, kuriam dėkingos visos išsilaisvinusios ar tebeišsilaisvinančios tautos, pirmasis atkurtos šalies vadovas Vytautas Landsbergis ir buvęs užsienio reikalų ministras Seimo narys Audronius Ažubalis.

Rikiuotė. Slaptai.lt nuotr.

Pritrenkė Vytauto Landsbergio ištvermė. Saulei kaitinant tiesioginiuose jos spinduliuose su švarku išstovėjo pusantros valandos ir dar rėžė netrumpą kalbą.

Duok Dieve jam ir toliau tokios sveikatos.

2019.06.24; 15:43

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą. 

Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.

Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:

„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.

Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos. 

Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose. 

Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.

Mano dėdė, Algirdas Eduardas  Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius“ (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį). 

Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.

Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.

Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.

P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus. 

Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.

2019.06.21; 06:18

Prof. Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Diskusija apie Birželio sukilimo reikšmę ir atmintį šiandienos Lietuvoje organizuojama artėjančių Birželio sukilimo metinių proga.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Diskusijoje pranešimus skaitė istorikai prof. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas), prof. Valdas Rakutis (Klaipėdos universitetas), dokt. Simonas Jazavita (Vytauto Didžiojo universitetas), Karolis Zikaras (Lietuvos kariuomenė). Renginį moderavo A. Gumuliauskas.

„1941-ųjų metų vasara buvo viena baisiausių ir sudėtingiausių Lietuvos istorijoje. Tragediją sekė tragedija. Šiandienos Lietuvai tai paliko labai sudėtingą palikimą, kuriuo labai dažnai manipuliuojama. Valstybės tyla prie to prisideda. Šia diskusija kviečiame visus ne tik paminėti Birželio sukilimą, per 2000 žuvusių jo dalyvių, tačiau ir analitiškai pasvarstyti apie jo organizatorių likimą, paties sukilimo reikšmę Lietuvai, skirtingas egzistuojančias jo atmintis ir vietą informacinio karo kontekste“, – sako A. Gumuliauskas.

Šiame videoreportaže skelbiame Valdo Rakučio pranešimą.

2019.06.20; 11:01

Birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Diskusija apie Birželio sukilimo reikšmę ir atmintį šiandienos Lietuvoje organizuojama artėjančių Birželio sukilimo metinių proga.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Diskusijoje pranešimus skaitė istorikai prof. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas), prof. Valdas Rakutis (Klaipėdos universitetas), dokt. Simonas Jazavita (Vytauto Didžiojo universitetas), Karolis Zikaras (Lietuvos kariuomenė). Renginį moderavo A. Gumuliauskas.

„1941-ųjų metų vasara buvo viena baisiausių ir sudėtingiausių Lietuvos istorijoje. Tragediją sekė tragedija. Šiandienos Lietuvai tai paliko labai sudėtingą palikimą, kuriuo labai dažnai manipuliuojama. Valstybės tyla prie to prisideda. Šia diskusija kviečiame visus ne tik paminėti Birželio sukilimą, per 2000 žuvusių jo dalyvių, tačiau ir analitiškai pasvarstyti apie jo organizatorių likimą, paties sukilimo reikšmę Lietuvai, skirtingas egzistuojančias jo atmintis ir vietą informacinio karo kontekste“, – sako A. Gumuliauskas.

Šiame videoreportaže skelbiame Rasos Čepaitienės pranešimą.

2019.06.20; 10:00

Karolis Zikaras. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Diskusija apie Birželio sukilimo reikšmę ir atmintį šiandienos Lietuvoje organizuojama artėjančių Birželio sukilimo metinių proga.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijoje pranešimus skaitė istorikai prof. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas), prof. Valdas Rakutis (Klaipėdos universitetas), dokt. Simonas Jazavita (Vytauto Didžiojo universitetas), Karolis Zikaras (Lietuvos kariuomenė). Renginį moderavo A. Gumuliauskas.

„1941-ųjų metų vasara buvo viena baisiausių ir sudėtingiausių Lietuvos istorijoje. Tragediją sekė tragedija. Šiandienos Lietuvai tai paliko labai sudėtingą palikimą, kuriuo dažnai manipuliuojama. Valstybės tyla prie to prisideda. Šia diskusija kviečiame visus ne tik paminėti Birželio sukilimą, per 2000 žuvusių jo dalyvių, tačiau ir analitiškai svarstyti apie jo organizatorių likimą, paties sukilimo reikšmę Lietuvai, skirtingas egzistuojančias jo atmintis ir vietą informacinio karo kontekste“, – sako A. Gumuliauskas.

Šioje videreportažo dalyje skelbiame Arūno Gumuliausko ir Karolio Zikaro pranešimus.

2019.06.20; 08:40

Kodėl šiandieninė Lietuvos visuomenė tiek mažai žino apie 1941-ųjų metų birželio sukilimą? Kodėl svarbu giliau pažinti Birželio sukilimo didvyrių likimus? Kuo skyrėsi Vilniuje ir Kaune veikusių sukilėlių taktika? Ar galėjo sukilėliai laimėti? Koks likimas ištiko Vilniaus apskrityje veikusius sukilėlius – kaip sovietai juos tardė, kankino? Ar sukilėliai galėjo atremti sovietų armijos puolimą? Nejaugi sukilėlių atminimas vertas tik paminklinės lentos? Ką apie savo tėvus prisimena sukilėlių vaikai?

Slaptai.lt pateikia 2-ąją diskusijos, kuriai vadovavo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis.

Diskusijoje dalyvavo (iš kairės į dešinę) Jonas Burokas, Romualdas Skripkauskas, Dalia Sadzevičiūtė – Vabalienė, Aras Lukšas.

2018.12.18; 08:30

Antroji diskusijos „Vilnius turėjo tapti svarbiausiu sukilimo centru“ dalis. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl šiandieninė Lietuva tiek mažai žino apie 1941-ųjų metų birželio sukilimą? Kodėl svarbu giliau pažinti Birželio sukilimo didvyrių likimus? Kuo skyrėsi Vilniuje ir Kaune veikusių sukilėlių taktika? Ar galėjo sukilėliai laimėti – deramai pasipriešinti sovietinei armijai? Koks likimas ištiko Vilniaus apskrityje veikusius sukilėlius – kaip sovietai juos tardė, kankino? Kuo įsimintina gruodžio 18-oji? Nejaugi sukilėlių atminimas tevertas paminklinės lentos Gedimino prospekte Vilniuje? Ką apie savo tėvus prisimena sukilėlių vaikai?

Slaptai.lt pateikia pirmąją diskusijos, kuriai vadovavo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, dalį. Diskusijoje dalyvavo (iš kairės į dešinę) Jonas Burokas, Romualdas Skripkauskas, Dalia Sadzevičiūtė – Vabalienė ir Aras Lukšas.

Gruodžio 18-ąją bus paskelbta antroji šio videointerviu dalis.

2018.12.17; 08:30

Videodiskusija „Vilnius turėjo tapti svarbiausiu sukilimo centru“. Pirmoji dalis. Slaptai.lt

Spalio 16-ąją prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Vilniuje buvo surengtas protesto mitingas, kurio dalyviai reikalavo liautis šmeižt Lietuvos patriotus. Oficialios, legalios protesto akcijos metu paaiškėjo, jog nūnai šmeižiamas ne tik Jonas Noreika (Generolas Vėtra).  Šmeižto kampanija – kur kas platesnė, agresyvesnė.

Slaptai.lt skelbia Jono Buroko, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko, komentarą, pasakytą prie Lietuvos URM spalio 16-ąją.