Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.

Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.

Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.

Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.

Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau. 

Hitlerio ir Stalino "vestuvės". 1939-ųjų metų karikatūra.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės“. 1939-ųjų metų karikatūra.

Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome  mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.

Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!

O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.

1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.

„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?

Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.

Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).

Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.

Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.

Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.

„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.

Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.

Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.

Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.

(Bus daugiau)

2016.11.06; 08:54

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. įvyko konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“. 

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsižvelgdama į Sovietų sąjungos Komunistų partijos (SSKP) ir jos padalinio Lietuvos Komunistų partijos (LKP) nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, Konferencija greta kitų, priėmė rezoliuciją:

Konferencijos dalyviai, naujų grėsmių valstybei akivaizdoje, laiko būtinu:

 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ reikalinga teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu.

Birželio sukilimo diena – birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta  tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.

Tačiau ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą –  istorinį akcentą? Turime pareiškimą  „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti. Štai jis:

„Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.

Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Pernai minint Birželio Sukilimą, atsiliepdami į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos kvietimą, būrys motociklininkų dalyvavo Pirmame Lietuvos baikerių žygyje iš Kauno į Vilnių, taip pagerbdami kritusius 1941m. Birželio sukilimo didvyrius. Lietuvos Baikerių kongreso atstovai iš Kauno atvežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą kreipimąsi į Seimą, raginantį greičiau pripažinti Lietuvos Laikinosios vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Lietuvos Respublikos teisės aktu. Jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Tačiau tik praėjus metams, minint Sukilimo 75-metį, jo minėjimas jau valstybiniu lygmeniu birželio 18 d. įvyko Obeliuose, o Seimas birželio 23 d. Sukilimo įteisinimo valstybės aktu reikalą svarstyti pagaliau ryžosi.

Vilniuje Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas vyko Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje birželio 23 d., į kurią atvyko Antrojo Lietuvos baikerių žygio dalyviai ir kurioje, grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, Garbės kuopos kariai iškėlė vėliavas, pagerbė 1941 m. Birželio žuvusius sukilimo dalyvius, išklausė Sukilimo 75-erių metų sukakčiai skirtas kalbas. Baikerių žygio dalyviams buvo įteikti dailininko A.R.Šakalio tai progai sukurti padėkos raštai bei vienetiniai suvenyriniai pašto vokai su renginiui skirta simbolika.

Baikeriai Vilniuje, pagerbiant Birželio sukilimo dalyvių atminimą. Slaptai.lt nuotr.
Baikeriai Vilniuje, pagerbiant Birželio sukilimo dalyvių atminimą. Slaptai.lt nuotr.

Tądien Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“ savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą:

Dėl 1941 m. birželio 23-osios sukilimo įvertinimo 2016 m. birželio 23 d.

2016 m. birželio 18 d. projektas

Lietuvos Respublikos Seimas,

 paminėdamas svarbią lietuvių tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę datą – 1941 metų birželio 23-ąją, kai per Kauno radiją buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaracija, kuri buvo neabejotinas mūsų tautos laisvės siekio išsiveržimas;

konstatuodamas, kad 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos, mūsų tautai nušvito galimybė sukilti, buvo atkurta iki okupacijos veikusi Lietuvos administracija ir savivalda, sudaryta Laikinoji Vyriausybė, kurios vardu 1941 m. birželio 23 dieną ir buvo paskelbtas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“, išreiškęs nepalaužiamą tautos ryžtą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę;

pažymėdamas, kad tūkstančiai sukilėlių tuomet stojo ginti šalį nuo besitraukiančios sovietinės kariuomenės siautėjimo ir nuožmių keršto aktų ir tai buvo patriotinė tautos reakcija, savotiška kompensacija dėl ankstesnio neryžtingumo, kai 1940 metų birželį be ginkluoto pasipriešinimo buvo leista sovietams okupuoti Lietuvą;

p a r e i š k i a: Minint šį nepelnytai primirštą istorinį įvykį, pasigirsta nepagrįstų abejonių dėl sukilimo prasmės – esą, jo metu žuvo tūkstančiai Lietuvos jaunuolių, o laisvė tuomet taip ir nebuvo iškovota. Nors 1941-ųjų sukilėliams ir nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, sukilimo poveikis Lietuvos visuomenei buvo itin reikšmingas: tauta suprato, kad tik ji pati ir niekas kitas privalo nuspręsti savo valstybės ateitį. Valstybingumo siekis tapo neišsenkančiu šaltiniu tolesnei rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išsaugojo tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990-aisiais.

Šios įsimintinos dienos proga sveikiname sukilimo dalyvius, jų artimuosius ir visus Lietuvos žmones, linkėdami bet kokiomis aplinkybėmis jaustis savo šalies patriotais, ranka rankon, širdis širdin kurti bendrą visų mūsų ateitį.

Teikia Seimo nariai: Paulius Saudargas, Valentinas Stundys, Vytautas Saulis, Arimantas Dumčius, Povilas Urbšys, Rima Baškienė, Sergejus Jovaiša, Stasys Šedbaras.

Tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, vienam Seimo nariui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas redagavimui pritarė.

Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsajai su žydų genocido pradžia. Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susijęs su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes nes jų pradžia sutapo su Sukilimo paskelbimu.  

Čia dera grįžti į Sukilimo ir Laikinosios vyriausybės vertinimą, įvykusį anksčiau.

Čikagos „Draugas“ 1941 m. birželio 25 rašė: „Paskutinieji pranešimai iš Berlyno sako, jog pulk. Škirpa (Lietuvos naujos Vyriausybės vadovas – A. Z.) uždraudė žydų persekiojimus Lietuvoje“.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, minima ir valstybiniu lygmeniu, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.

Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.

Iškilmingas 1941-ųjų Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Pakeliamos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Iškilmingas 1941-ųjų Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Pakeliamos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Rezoliucijomis paprastai išreiškiami siekiai, įpareigojimai, padėties vertinimai, nesuteikiantys sankcijos privalomai juos vykdyti, todėl valstybės aktais nelaikomi. Taigi Seimas pasinaudojo tokiu dokumento statusu, savo aukščiausios valstybės institucijos galiomis, ir, tarsi pingpongo kamuoliuką atmetė, grąžino 2015 m. gegužės 22 d. konferencijai, vietoj Seimo nutarimo paskelbti „Birželio sukilimo deklaravimą Valstybės teisės aktu.

Taip, birželio 9 d. ir birželio 23 d. balsavimai akivaizdžiai atskleidė koks gyvastingas komunistinės kilmės paveldas, kas yra kas Seime, kam tas paveldas jau svetimas, kam artimas, kam – nei šiltas, nei šaltas. Taip minimi balsavimai patvirtino, kad Vasario 16-sios Respublikos tikrieji tęstinumo pradai yra prarasti.

Tačiau 1941 m. Birželio Sukilimo deklaravimas, kaip vadavimosi iš sovietinės okupacijos istorinis akcentas ir viešas signalas sukilti nei iš Tautos ir jos valstybės atminties, taigi ir iš jos teisinės sistemos negali būti ištrintas, todėl jo priėmimas ateityje – neišvengiamas. Teks iš naujo sugrįžti prie Birželio sukilimo deklaravimo įteisinimo gal po artėjančių, gal dar po kitų Seimo rinkimų, tačiau teks.

Nelengvas vadavimosi iš komunistinio paveldo kelias, tačiau turėsime eiti tik juo.

2016.06.30; 10:51

Šiemet birželio 23 dieną Lietuva mini 75-ąsias 1941-ųjų metų Birželio sukilimo metines. Tai sukilimas, tapęs paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti išsivadavimo kovoms bei akcijoms.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tai ištisą dešimtmetį užtrukęs partizaninis karas pokario Lietuvoje… Tai 1972-ųjų metų gyvuoju Romo Kalantos fakelu nušviestas Kauno pavasaris… Ir kiekvienais metais tai viename, tai kitame Lietuvos mieste ar provincijos miestelyje suplevėsuodavusi komunistinio okupanto uždrausta mūsų trispalvė, simbolizuodama, jog Lietuva gyva ir nepalaužta! 

Plakatas tragiškoms sukaktims atminti
Plakatas tragiškoms sukaktims atminti

Tos, 1941 m. birželio 22-28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu, išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

Pernai birželio 23-ąją, atsiliepdami į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos kvietimą, būrys motociklininkų dalyvavo Pirmame istoriniame baikerių žygyje iš Kauno į Vilnių, taip pagerbdami kritusius 1941 m. Birželio sukilimo didvyrius.

Lietuvos Baikerių kongreso atstovai iš Kauno atvežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu, ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Seimas iki šiol to nepadarė.

Kviečiame visus patriotiškai nusiteikusius Lietuvos žmones kuo gausiau dalyvauti istorinės atminties renginiuose, skirtuose paminėti šiai garbingai sukakčiai. Ypač lauktume galinčių ir turinčių teisę vairuoti motociklus, motorolerius bei mopedus 2016-06-23 atvykti į žemiau nurodytas vietas 12 val. Kaune ir 16 val. Vilniuje. Turinčius tinkamą vairavimo patyrimą ir pakankamos galios motociklus, dalyvaukite žygyje iš Kauno į Vilnių.

Žygio pradžia – 2016 m. birželio 23 d. 12 val. Kauno Vytauto Didžiojo (Karo) muziejaus sodelyje. 16 val. motociklininkai bus laukiami Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kur grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, kartu su Garbės kuopos kariais pakelsime vėliavas ir pagerbsime 1941 metų Birželio sukilimo dalyvius.

Žygio dalyviams bus įteikti dailininko A.R.Šakalio specialiai šiai progai sukurti padėkos raštai bei vienetiniai suvenyriniai vokai su renginiui skirta simbolika.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdyba.

2016.06.23: 10:42

Vis nenurimsta žymius rezistencijos dalyvius Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį ir Joną Noreiką dalyvavimu žydų genocide kaltinantys asmenys. Savo kaltinimams pagrįsti į viešumą jie vis mesteli įvairių „dokumentų“ ir „liudijimų“.

1941 m. birželio sukilimą surengė ir vykdė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio iniciatorius ir vadovas buvo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai Kazys Škirpa. Kazio Škirpos atminimo ženklų panaikinimo siekiantys asmenys teigia, kad LAF'as savo antisemitiniais atsišaukimais, parengtais Berlyne ir perskaitytais pirmomis sukilimo dienomis Lietuvoje, neva prisidėjo prie holokausto, vos ne inicijavo jį.

Continue reading „Kaltinimai – iš klastočių“

1941 m. birželio 14–18 dienomis Lietuvą sukrėtė masiniai žmonių trėmimai. Tai buvo tragiškos lietuvių „galutinio praregėjimo dienos“.

Ankstų 1941 m. birželio 22-osios rytą Vokietija nepaskelbusi karo smogė Tarybų Sąjungai. Tą pačią dieną visoje Lietuvoje prieš raudonuosius okupantus prasidėjo sukilimas, dabar vadinamas Birželio sukilimu.

Tam reikšmingam Lietuvos kovų už savo valstybę istorijos epizodui skirta profesoriaus Vytauto Landsbergio knyga „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“. Knyga parengta ir išleista suaktyvėjus Sukilimo istoriniam įprasminimui, kurį paskatino Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimas Lietuvoje 2012 m. gegužės 20 d.

Continue reading „Respublika pradeda pasipriešinimą“

Šių metų Birželio 23 dieną, 15:30, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Kauno tautininkai kviečia rinktis patriotiškus kauniečius ir miesto svečius į Rotušės aikštę.

Susirinkę eisena pagerbsime 1941 metų sukilimo didvyrius. Sukilimo, kuris drąsiai gali vadintis Tautos pakilimu prieš ją okupavusį žvėrį. 15:30 pradėję rinktis ir sudarę tvarkingą rikiuotę 16:00 pajudėsime iš Rotušės aikštės į Ramybės parką. Keliausime per Vilniaus gatvę ir visą Laisvės alėja. Eisenos metu skambės dainos, bus skanduojami patriotiniai ir tautiniai šūkiai.

Continue reading „Birželio 23-iąją kauniečiai kviečiami į Rotušės aikštę“

{sigplus}fotoreportazai/laki{/sigplus}

Kai buvau studentas, Vilniuje lankėsi mano dėdienė su mažamete dukrele, mano pussesere. Mergaitę ji atvežė pas daktarą. Kai iš Žvėryno prospektu važiavome pro Lenino aikštę, pusseserė, sėdėjusi prie lango kairėje pusėje, staiga garsiai sušuko: "Mamyte, va dievulis!"

Visi keleiviai garsiai nusikvatojo. Vaikai kartais taip pasako, kad geriau nesugalvosi.  Tas "dievulis" nuo 1953 m. ilgai ranka rodė į aukščiausią ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje pastatą, "nuo kurio net Sibiras matėsi". 1990-aisiais tas "dievulis" minios akivaizdoje pakilo į dangų, palikdamas tvirtai į Lietuvos žemę įaugusius batus.

Nuo to laiko Lenino aikštė jau ne Lenino, o Lukiškių. Tais laikais Lukiškėmis buvo vadinamas pastatas, kurio ne kiekvienas galime išvengti (Juk sakoma: niekas neapdraustas nuo tiurmos, ligos ir ubago lazdos). Nuo to laiko Lukiškių aikštė tuščia. Kartais atsiranda koks paminklas "dievukui" iš smėlio, kartais – Gedimino stulpai iš šiaudų… Bet smėlis byra, o šiaudai dega. Ši dykvietė Vilniaus centre vis dažniau vadinama ne Lukiškių aikšte, o Lietuvos gėda. Jau trečias dešimtmetis ją rekonstruojame, puošiame pažadais ir ketinimais, nevaisingais konkursais, o ji tebestovi dar vis – apleista, paniekinta…

Continue reading „Ilgai laukę – dar palaukim…“

fr_111

Buvo 1941-ųjų pavasaris. Beveik metus Lietuvoje šviečia paleckių, venclovų, cvirkų, salomėjų, girų iš Maskvos atvežta Stalino saulė.

Juodai, tragiškai, siaubingai šviečia. Taip juodai, kad žmonės kaip išganymo laukia artėjančio karo.

Puikiai žino – liesis kraujas, liepsnos ir grius miestai ir kaimai, bet vis tiek laukia, nes baisiau negu yra – nebus. Ne tik pasyviai laukia, bet ir rengiasi kovoti, priešintis.

Okupantai ir kolaborantai supranta: 1940-aisiais tankais pasiekta pergalė dar ne pergalė, tauta dar gyva, todėl Lietuvą reikia palikti be lietuvių. Reikia tremti, reikia žinoti jų mintis ir ketinimus, ir naikinti iš vidaus, pirmiausia karininkus, inteligentiją.

Telšiai. 1941-ųjų pavasarį grupelė “buržuazinių nacionalistų” slaptai tariasi, ką daryti,  bet neįtaria, kad jų tarpe yra judas. Ir aktyviausi atsiduria Telšių kalėjime.

Continue reading „Du kartus palaidotas“

bubnys_arunas

1941 m. pavasarį susiformavusioje Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) Vilniaus vadovybėje galėjo būti apie 10-20 karininkų bei civilių (didelė pastarųjų dalis buvo atsargos karininkai)1.

Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, civilių LAF Vilniaus vadovybėje galėjo būti 8-10 asmenų, tarp jų teisininkas Mykolas Naujokaitis, advokatas Aleksas Kamantauskas, teisininkas Vladas Nasevičius, dr. Pranas Padalskis-Padalis, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, ekonomistas Jonas Morkūnas, ekonomistas Antanas Petkelis ir galbūt kažkas iš Vilniaus universiteto aplinkos.

Dar 1940 m. pabaigoje LAF Vilniaus štabas ėmė rengti ginkluoto sukilimo prieš sovietinius okupantus planus. Pagal mjr. Vytauto Bulvičiaus ir kpt. Juozo Kiliaus parengtą lietuviškų karinių dalinių sukilimo planą, prasidėjus nacių-sovietų karui, lietuviai kariai slapta ir mažais būriais turėjo trauktis į Rūdninkų girią (Valkininkų apylinkes) ir ten susitelkus pradėti ginkluotus partizaniškus veiksmus.

Continue reading „1941-ųjų metų Birželio sukilimas Vilniuje“

skiudaite-audrone

2011 m. buvo paskelbti Lietuvos laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Viena didžiausių netekčių – Rainiuose 1941 m. birželio 24-25 d. naktį žiauriai nužudyti 76 politiniai kaliniai – žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai. Taip įvardijami šie vyrai, bet tai tik dalis tiesos apie juos.

Iki šiol niekas nesidomėjo, kodėl sovietai buvo su jais tokie žiaurūs, kodėl šiai psichopatiškai egzekucijai buvo atrinkti būtent šie vyrai iš apytikriai pusantro šimto tuo metu Telšių kalėjime buvusių suimtųjų. Tragedijos 70-mečio minėjimai paskatino šių eilučių autorę giliau pasidomėti šiais žmonėmis.

Autorė, remdamasi vieno – Luokės – valsčiaus, priklausiusio Telšių apskričiai, pavyzdžiu norėtų pabandyti įrodyti, kad Rainių kankiniai buvo 1941 m. sukilimo rengėjai, tik jo nesulaukę, nes buvo išduoti iki lemtingų įvykių likus 1-2 mėnesiams. Panašiai mąstė ir po karo sovietiniam NKVD liudijusi Musia Blecherienė: „Baltieji partizanai buvo visi Luokės valsčiaus gyventojai“. Tik šie žodžiai liudytojos lūpose reiškė pasmerkimą. Mums tai turėtų skambėti kaip aukštas įvertinimas, nes tai reiškė nesusitaikymą su okupacija ir savęs aukojimą.

Continue reading „Rainių žudynės ir 1941 metų sukilimas“

tyla_antanas

Stebint bendriausias ilgalaikes Lietuvos ir lietuvių tautos raidos kryptis galima išskirti tris vertybes, kurios buvo perduodamos iš kartos į kartą – tai valstybinės laisvės branginimas bei dora, darbštumas ir siekis pažinti pasaulį savišvieta ir mokslo keliu.

Šioms vertybėms įgyvendinti tauta parodė daug pasiryžimo, valios, jėgų ir pasiaukojimo tiek senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – laikais, tiek ginant lietuvių kalbą ir raštą Rusijos okupacijos ir spaudos draudimo laikotarpiu, Lenkijos okupuotoje Lietuvoje bei praėjusiame amžiuje du kartus atkuriant modernią Lietuvos valstybę. Nereikia šių vertybių aukštinti kaip kažką ypatinga. Iš tikrųjų tai yra natūralus, normalus civilizuotos tautos mentalitetas.

Continue reading „Birželio sukilimas už Nepriklausomą Lietuvą: prieš bėgantį ir ateinantį okupantus“

skiudaite-audrone

„Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę.

Visi vykite pas savo apskričių karo komendantus, nes atėjo laikas ginti savo tėvynę. Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų savanorių ir partizanų kraujas neveltui pralietas.

Tęskime jų pradėtą darbą ir neužmirškime mūsų tautos himno žodžių: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Tad, vyrai, už ginklų“.

Iš gen. Povilo Plechavičiaus kreipimosi į Lietuvos gyventojus 1944 m. vasario 16 d.

Manote, kad karžygių būta tik senovėje? Nieko panašaus. Štai penkiasdešimt Pašvitinio apylinkės (dabartinis Pakruojo rajonas) vyrų 1944 m. vasarą, kviečiamų Lietuvos laisvės armijos ir Lietuvių aktyvistų fronto, su ginklais žygiavo į Žemaitiją ir ten, prie Sedos, susikovė su iš naujo Lietuvą okupuojančia sovietine kariuomene.

Continue reading „Pašvitinio karžygiai prie Sedos“

b.burauskaitem

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt viešnia – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė. Mums rūpi išsiaiškinti, kodėl pastaruoju metu šią įstaigą tikrina auditoriai? Taip pat mums rūpi sužinoti, kokiais darbais galįs pasigirti B.Burauskaitės vadovaujamas centras.   

Su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generaline direktore Birute BURAUSKAITE kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kodėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą atakuoja auditoriai“

vytautas_visockas

Kai “Panorama” pagarsino konservatorių partijos suvažiavime pasakytą prof. Vytauto Landsbergio frazę – “Lietuvai artėja didžiausio išbandymo laikotarpis – nenuspėjama nei Europos, nei Rusijos ateitis, o abiem ji gali būti ne kokia. Suprantama, tai atsilieps mūsų tėvynei…” – pagalvojau, kad vienas didžiausių mūsų laikų politikų šį kartą pasakė kažką labai svarbaus, naujo, kas pagaliau mus visus supurtys, privers atsikvošėti, sutelks, paskatins imtis konkrečių veiksmų. Juk jis ten, Europos Sąjungos koridoriuose, iš arčiau mato, kas dedasi Vakarų pasaulyje, turi galimybių į jį pažvelgti iš už kulisų. Bezdonyse ar kur Balbierišky badmiriaudami mes jaučiame, kad “demokratiniame” pasaulyje dedasi negeri dalykai, primenantys XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigą, bet gal ne viską žinome. Kas dėl to kaltas, ką mums reikėtų daryti?

Continue reading „Pamilę auksą labiau už savo artimą“

birzelio_sukilimas

Šį birželį minime 1941-ųjų metų birželio sukilimo metines. Prieš 70 metų įvykęs sukilimas akivaizdžiai parodė, kad daug Lietuvos piliečių yra nusiteikę priešintis raudoniesiems okupantams ir su ginklu rankose kovoti už savo krašto laisvę.

Šį sukilimą rengė Lietuvos Aktyvistų frontas (LAF) – pogrindinė patriotinė organizacija. Šios organizacijos padaliniai veikė įvairiose krašto vietose, o pagrindiniai centrai buvo Kaune ir Vilniuje. Jau nuo 1940 metų balandžio pabaigos buvo tikimasi, kad prasidės karas tarp SSSR ir Vokietijos, o birželio pradžioje LAF vadovai gavo duomenų, kad karas prasidės tarp birželio 17 ir birželio 27 dienos. Buvo atliekamas pasirengimas sukilimui ir laukiama karo pradžios. Sukilimui rengtasi pagal 1941 metų vasario – balandžio mėnesiais parengtą bendrąjį sukilimo planą (jo autoriai – V.Bulvičius, K.Antanavičius, J.Vėbra. Vėliau prie plano rengimo prisijungė L.Prapuolenis, P.Žukauskas-Narutis ir A.Damušis. Plano autorius konsultavo ir K.Škirpa).

Continue reading „Minime 1941 metų birželio sukilimo metines“

mmmmmm

Mieli tautiečiai ! Šių metų birželio 23 dieną, 16 valandą Kaune, prie Vytauto Didžiojo paminklo, įvyks mitingas, skirtas paminėti 69-ąsias 1941 metų birželio 23 dienos sukilimo metines.

 Mitingo metu bus pagerbtos 1941 metų birželio sukilimo aukos, bus kalbama apie šiandieninę padėtį Lietuvoje – oligarchų ir pedofilų klanų siautėjimą, apie konkrečias priemones, kaip pažaboti šiuos klanus ir galimybę atkurti teisinę valstybę.

Continue reading „Kaune rengiamas dar vienas mitingas“