Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.

Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).

Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…

Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.

Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.

Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.

Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais, aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.

Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.

Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.

Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.

Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba“

Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.

Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas  buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.

Šios istorijos Rusija iki šiol nėra išslaptinusi.

2020.06.01; 17:14

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi. Taip Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, kur penktadienį pašarvoti kovotojo už laisvę palaikai, sakė istorinę knygą apie A. Ramanauską-Vanagą parašęs Arvydas Anušauskas.

Kaip pabrėžė istorikas, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago istorija – tai ir jo žmonos Birutės istorija.

„Ji neatskiriama šios istorijos dalis. Jie buvo dviese, kartu kovojo. Buvo šeima. Kas atsitiko po jų sulaikymo, kai juos įkalino, ko iš tiesų KGB tikėjosi, kokius melagingus gandus apie jį platino, kaip ir apie kitus pasipriešinimo kovų dalyvius?“ – klausė A. Anušauskas, kalbėdamas, kad šie žmonės, kaip ir kiekvienas, buvo iš kūno ir kraujo, patirdavo nevilties akimirkų pasitikdami savo lemtį, jautė savo ir kitų skausmą.

A.Anušauskas priminė, kad pirmuosius trejus savo gyvenimo metus A. Ramanauskas-Vanagas praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo tėvas dirbo paprastu darbininku, o į Lietuvą grįžo dėl savo tėvų, kurie labai sunkiai vertėsi.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuvės. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

A.Ramanausko-Vanago tėvai buvo išprusę ir iš paskutiniųjų rėmė gerai besimokantį Adolfą. 1936 metais jis baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Panevėžio pedagoginį institutą. Mokytojauti nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje, kaip yra pats sakęs, norėjo būti mokytoju, mokydamas kitus mokėsi pats.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 metų balandžio 25 dieną A. Ramanauskas tapo partizanu ir pasirinko Vanago slapyvardį.

Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui, o vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais – Merkio rinktinės vadu. 1947 metų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 metų vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 dieną buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 metų pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima – žmona Birute ir dukterimi Auksute. Turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones.

Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimus „Partizanų gretose“.

Kaip pabrėžė istorikas A. Anušauskas, A. Ramanauskas-Vanagas buvo medžiojamas sovietinio saugumo nuo pat pirmųjų pasipriešinimo okupaciniam režimui akimirkų, jam surasti KGB buvo pasitelkusi šimtus čekistų.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

1956 m. spalio 12 dieną su žmona Birute Mažeikaite A. Ramanauskas-Vanagas buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į KGB kameras.

Beveik po metų kalinimo ir kankinimų LTSR Aukščiausiasis Teismas generolui skyrė mirties bausmę. Žmona B. Mažeikaitė buvo nuteista 8 metams laisvės atėmimo.

A.Ramanausko-Vanago egzekucijos aplinkybės galutinai išaiškintos tik šiais metais.

Birželio 8 dieną Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) bei Vilniaus universiteto tyrėjai pranešė apie vadinamose Našlaičių kapinėse rastus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip sakė mokslininkai, odontologinis, kaukolės ir fotonuotraukos sugretinimas bei DNR ekspertizė ne 100, bet 150 proc. garantavo, kad tai yra A. Ramanausko-Vanago palaikai.

Pasak A. Anušausko, mirties nuosprendis partizanų vadui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.

„Jis išdrįso pasižiūrėti mirčiai į akis ir kelias minutes mirė kankinio mirtimi“, – sakė A. Anušauskas.

Penktadienį aukščiausi šalies vadovai pagerbė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą A. Ramanauską-Vanagą, kurio palaikai penktadienio rytą buvo pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.

Prie trispalve uždengto karsto prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis padėjo gėlių, generolą pagerbė valstybės, mokslo, visuomeninių organizacijų atstovai.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Penktadienį visuomenės atsisveikinimas su Velioniu truks iki 20 valandos, vidurdienį A. Ramanauską-Vanagą pagerbs valstybės vadovai, 18 valandą už jį bus aukojamos Šv. Mišios.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vado, LLKS Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signataro, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, nuo 1953 metų – aukščiausiojo LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojusio Lietuvos pareigūno, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago valstybinė laidotuvių ceremonija tęsis ir šeštadienį.

Spalio 6 dieną visuomenė su Velionio palaikais galės atsisveikinti nuo 10 iki vidurdienio. 12 valandą karstas su A. Ramanausko-Vanago palaikais bus išnešamas iš Šv. Jonų bažnyčios, gedulinga procesija vyks į Arkikatedrą baziliką.

13 valandą Šv. Mišias už Velionį aukos Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Po jų laidotuvių procesija vyks į Antakalnio kapines.

Amžinojo poilsio A. Ramanauskas-Vanagas atguls Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.06; 08:00

rusrep

Kuo Putinas geresnis už Koržakovą

Plano detalės: plane nenumatyta

Šiaip ar taip, jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje buvę organų bendradarbiai ėmė tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti milžiniškas finansines lėšas.

Kodėl gi jie nepasinaudojo jomis, kad, kaip ir prisakė visuotinis numylėtinis Jurijus Andropovas, iškart paimtų valdžią?

Gal kaip tik todėl, kad bijojo tas lėšas prarasti.

Pradžioje „oficiali“ korporacinė versija, išdėstyta generolo Kondaurovo:

Continue reading „Vladimiro Putino – Jurijaus Andropovo planas ( 2 )“

v.visockas_slaptai.lt

Prieš knygos „KGB slaptieji archyvai 1954 – 1991 m.“ pristatymą Genocido aukų  muziejaus koridoriuje, kur buvo galima įsigyti šį leidinį, poniai Teresei Birutei Burauskaitei pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau: jeigu gaučiau nemokamai – pareklamuočiau. Tai kad mes turime savo internetą… Knyga kainuoja, mes negalim kiekvienam…

Negalit tai negalit. Todėl recenzijos nerašysiu. Šį bei tą apie KGB veiklą Lietuvoje žinau ir be šitos knygos. Kaip ir kiekvienas mano amžiaus žmogus. Daug esu skaitęs. Kai ką sužinojau knygos pristatyme. Pavyzdžiui, rašytoja Eglė Juodvalkė papasakojo, kaip ji, priklausomybės laikais atvažiavusi į Lietuvą iš JAV, buvo sekama, nusikaltimo vietoje sučiupta Kaune, į kurį amerikonams be leidimo įvažiuoti nebuvo leidžiama.

Continue reading „Vietoj recenzijos“

artis_pabriks

Nedidelė organizacija – Latvijos rusų draugija (LRD) – ilgą laiką veikė atvirai reikšdama ekstremistines antivalstybines pažiūras.

Žiniasklaida apie tai prabilo po to, kai Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas parašė laišką Saugumo policijai su prašymu įvertinti šios organizacijos veiklą.

Ministro manymu, organizaciją reikia uždaryti. Peržiūrėjęs LRD parengtą žemėlapį ir jos tinklalapio turinį, A. Pabrikas pareiškė, kad jie rodo šios organizacijos „antivalstybiškumą, antieuropietiškumą, radikalų rusų nacionalizmą, imperinį revanšizmą ir užslėptą antisemitizmą“.

Continue reading „Latvijos gynybos ministras ragina uždaryti ekstremistinę rusų draugiją“

pp_pagrindinis

Kambario sienos nuo lubų iki grindų nukabinėtos nuotraukomis. Net akys raibsta. Daug panašių vaizdų: miškas, išsirikiavę ginkluoti vyrai, vieni šypsosi, kiti – susimąstę, treti atsirėmę į automatus.

Prie sienų ir per kambario vidurį pastatyti stikliniai stendai. Ir čia viskas sugrūsta – nuotraukos, išrašai iš archyvinių bylų, partizanų pažymėjimai, laiškai motinoms, mylimosioms, surūdijusių gilzių sauja, rankinė granata. Kambarys per ankštas tokiai turtingai ekspozicijai, tačiau Politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo dalyvių Panevėžio skyriaus muziejus geresnių neturi.

Continue reading „“Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”“