Mažoji Lietuva

Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.

Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus  kraštą pasitaiko nemažai.

Lenkiškos lapės gudrumėliai

Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…

Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.

Klastinga politika virto tragedija

1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.

Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.

Gviešėsi į Klaipėdos uostą

Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją

Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?

Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.

Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.

Informacijos šaltinis – www.voruta.lt

2018.11.21; 09:18

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.

Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos.

Atminties diena. Ar bus kam prisiminti?

Taigi, šiame derybų sūkuryje lapkričio 11-oji tapo svarbiu taikos posūkiu Europoje. Beje, ant šio posūkio tarp kelių galingų jėgų grūdosi ir Lietuva. Būtent lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės tarybos pavedimu buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė. Tik šešių ministrų kabinetas išsilaikė vos pusantro mėnesio, ir jam teko nelengva užduoti: po Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto užsitikrinti tarptautinį pripažinimą. Bet kol ministras pirmininkas (kartu jis buvo ir užsienio reikalų, ir krašto apsaugos ministras) važinėjo po Europą rūpindamasis paskolų reikalais, prie Lietuvos grėsmingai artėjo Raudonoji armija, ir taikiais pareiškimais garsėjančiam A. Voldemarui teko užleisti vyriausybės vadovo postą Mykolui Sleževičiui.

Bet grįžkime į tariama taikos ramybe apimtą Europą. Teisingiau, tęsdami sutapimų virtinę, peršokime šimtmečiu į priekį. Lapkričio 11-ąją, pažymint karo pabaigos šimtmetį kaip Atminties dieną, Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, vyks šventinė ceremonija su didžiuliu paradu ir iškilmėmis. Jau žinoma, kad į jas atvyks JAV ir Rusijos prezidentai. D. Trumpas dėl to atidėjo savo vizitą į Airiją.

Šventės šventėmis, o visuomenę labiausiai sudomino Paryžiuje numatomas surengti trečiasis V. Putino ir D. Trumpo susitikimas. Pirmieji du įvyko liepą – septintąją Hamburge, o formaliai draugiškas – liepos 16 d. Helsinkyje. Dar gali įvykti ir kitas – lapkričio 30 d. G20 šalių lyderių pasitarime Buenos Airėse. Ir visur iškils nedviprasmiškas klausimas: ar galingiausių pasaulio valstybių lyderiams pavyks nutraukti vėl įsibėgėjusias branduolines varžybas ir užtrenkti duris į Trečiąjį pasaulinį karą?

D. Trampas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kai prieš trejus metus, praėjus metams po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios, DELFI skaitytojus pagąsdinau Trečiojo armagedono grėsme, primindamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, kai kurie internautai tiesiog pasiuto, kardami ant autoriaus visus neišmanymo, neišprusimo, neraštingumo šunis. Jie šaukė lyg Sąjūdžio laikais žmonių minios: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“…

Abudu pasauliniai konfliktai buvo pradėti visai „nekaltai“, įžiebti iš nereikšmingos kibirkšties: vienas kilo serbų studentui Gavrilui Principui Sarajeve vykusiame parade nužudžius 50-metį kronprincą Frantzą Ferdinandą, antrasis – neva lenkų kovotojams nušovus du vokiečius Gleivico radijo stotyje (beje, šiai provokacijai vadovavo lietuvių kilmės SS karininkas Alfredas Helmutas Naujocks).

Trečias pasaulinis iškart po antrojo…

Dar daugiau globalių karų galėjo kilti, jei būtų susiklosčiusios palankios sąlygos. Dažniausiai jie būtų susiję su branduolinio ginklo panaudojimu. Pavyzdžiui, 1962 m. spalio 14–28 d. kilo Karibų krizė, kai spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas U-2, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo SSRS raketinių bazių statybos įrodymų. Nikita Chruščiovas buvo pasiruošęs smogti Amerikai, kuri neva siekia nuversti Sovietų Sąjungai draugišką Fidelio Castro režimą. Po slaptų derybų spalio 28 d. buvo pasiektas susitarimas, kad SSRS raketas išgabens namo, o JAV pašalins Turkijoje dislokuotas tolimojo nuotolio raketas.

Keletą karo grėsmių lėmė techniniai nesklandumai: 1979 m. klaidingas Amerikos NORAD atakos įspėjimo sistemos darbas, 1983 m. netiksli NATO Able Archer 83 programos interpretacija, 1983 m. klaida Sovietų Sąjungos atakos įspėjimo sistemoje. Be to, 2004 m. Rusijos Federalinių tyrimų agentūra savo portale pranešė, kad 1984-ųjų rugsėjo 26 – osios naktį Kosminio raketinio antpuolio perspėjimo vadavietės (Serpuchovas-15) operatyvinis budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas užfiksavo, jog JAV iš vienos savo bazės paleido tolimojo nuotolio branduolinę raketą, kuri atskris per 15 minučių. Kilo sumaištis. Paspaudus vadavietės pulto mygtuką „Start“, galutinį sprendimą turės priimti generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, kurio rankose buvo lemiamas lagaminėlis. Bet laimei karininkas suabejojo tų laikų kompiuterio patikimumu, kodėl tariama raketa paleista tik iš vienos bazės, ir apie incidentą pranešė smarkiai pavėlavęs, kai jau viskas buvo aprimę. Tuo metu SSRS spaudoje rašė, kad papulkininkis buvo rastas užmigęs ant pulto išgėręs puslitrį „vodkos“… Paskui jį norėjo apdovanoti, tačiau atvirkščiai – atsipirko kaltinimu, kad vadavietės žurnale neužregistravo incidento.

Amerikiečių kariai Vilniuje, Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po 2014 metų Rusijos agresijos Vakarų žiniasklaidoje sumirgėjo prognozių, kad dabartinė situacija Europoje gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Dargi buvo spėjama, kad Rusija jį pradės, pasitikdama Pergalės praėjusiame kare 70-ąsias metines. Ne vienas istorikas ar politikas tvirtina, kad šiandien susidarė panašios sąlygos kaip prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Antai slovėnų kultūrologas ir „froidomarksistinės“ pakraipos filosofas Slavojus Žižekas Šveicarijos laikraščiui „Tagesanzeiger“ teigė, kad, žemindami ir juokdamiesi iš pirmojo Rusijos lyderio Boriso Jelcino, Vakarai padarė didelę klaidą ir paskatino rusus išsirinkti „kietos rankos“ vadovą V. Putiną. „Taigi, mes patekom į situaciją, panašią prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai žaidimo taisyklės neaiškios“, – sakė filosofas. Jis primena, kad ir prieš abu karus daugelis netikėjo, jog jie kils. Konfliktai prasideda nuo įtakos sferų perdalijimo.

Galima tvirtinti, kad Vakarų mindžikavimas neleido Maskvai įsidrąsinti ir žengti toliau. Bet, kita vertus, Kremliaus propaganda kuria šovinistinę terpę, esą Vakarai nori Rusiją pažeminti, jai grasina, todėl jai reikia laikytis aukštai pakėlus galvą ir didinti karinį potencialą, koks buvo geriausiais SSRS laikais. Prieš keletą metų žurnale „Forbes“ buvo paskelbta Amerikos branduolinės energetikos eksperto Jameso Conca‘o analizė „Ar Rusijos branduolinis ginklas atneštų jai pergalę?“ „Amerikiečiai turi kur kas trumpesnę atmintį negu rusai, – pastebėjo apžvalgininkas. – Praėjo trys dešimtmečiai nuo Berlyno sienos griūties, bet Rusijai Šaltasis karas dar nesibaigė. Jeigu jos įsiveržimas į Ukrainą nekelia nerimo Vakaruose, tai gal nauji Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai privers juos susirūpinti…“ JAV sukaustė save branduolinio nusiginklavimo sutartimis, o trečioji Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START-3, atnaujinta 2010 m.) buvo naudinga Rusijai, kuri ir toliau pirmavo pagal tokių užtaisų galingumą.

Kas ką išprovokuos?

Dabar kilo pavojingas ažiotažas dėl Vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutarties (Intermediate Nuclear Forces Treaty, INF). Dar 1987 m. buvo pasirašytas ir 1988 m. įsigaliojo susitarimas, kad JAV ir SSRS sunaikins šio tipo branduolinį užtaisą galinčias nešti, nuo 500 iki 5500 km skriejančias raketas. Nuo 2014 m., tai yra, po Rusijos agresijos Ukrainoje, Vašingtonas siuntė depešas Maskvai, kad ši pažeidžia minėtą sutartį. Praėjusį gruodį JAV įvedė sankcijas antžeminių sparnuotųjų raketų 9M729 komponentus ir savaeigius raketinius įrengimus gaminančioms Rusijos kompanijoms „Novator“ ir „Titan-Barikady“. Šie ginklai patenka į JAV Pramonės ir saugumo biuro administruojamą „Export Administration Regulations“ (EAR) sąrašą. Šių metų gegužę D. Trumpas įsakė parengti naujų sankcijų už sutarties pažeidimus paketą.

Tuo tarpu V. Putinas puolė demonstruoti „multikus“, kaip rusų raketos su branduoliniais varikliais skrieja į įvairius pasaulio taškus, kaip sukuriamas „hipergarso“ įrenginys, galintis sunaikinti Amerikos lėktuvnešius bei oro gynybos sistemas. Gi nauja raketa „Avangard“, Kremliuje vadinama „superginklu“, ruošiama paleisti į kosmosą ir iš ten sunaikina bet kokį taikinį.

Vladimiro Putino karikatūra

Ar tai buvo tik propagandinis žaidimas saviesiems padrąsinti? Ne tik. Karinio ginklavimosi isterija, priešų paieškos ir jų likvidavimas šalies viduje, monstriškas grėsmės iš Vakarų vaizdavimas – tai visų karų preliudija. Neapsikentęs JAV prezidentas D. Trumpas spalio 21 d. pareiškė: mes pasirengę pasitraukti iš INF sutarties. V. Putinas atrėžė: jeigu amerikiečiai iš jos pasitrauks, Europos šalys, priėmusios jų raketas, bus sunaikintos „atsakomuoju smūgiu“. Štai tada, pridūrė jis su saugumiečio ironija, rusai pateks į rojų…

Taip V. Putinas sąmoningai sukeičia priežastis su pasekmėmis: Vakarai mums grasina, o mes nekalti, tad reikia gintis. Nebuvo inspiruoto karo Gruzijoje, nesikišome į Ukrainos reikalus, neužgrobėme Krymo, negrasiname Baltijos šalims… Istorijoje ne kartą girdėti motyvai.

Prieš trejus metus Maskvai simpatizuojantis čekų apžvalgininkas Tomášas Grohas „Svobodne noviny“ portale priminė, kad popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, jog „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“, netoli nuo tiesos. Tada jis teigė, kad artėjanti nauja finansinė krizė, per kurią dėl vietos po saule rungsis doleris, euras ir juanis, krintanti naftos kaina ir jos įnirtingos paieškos Arktyje, Europą ir Ameriką smaugianti musulmoniškųjų pabėgėlių kilpa sukurs tokią pavojingą padėtį, kuriai pakaks menkiausios kibirkšties.

Dabar Trečiojo pasaulinio karo kibirkštį žiebia ne islamo fundamentalistai, finansų krizė ar pabėgėliai. Vyksta pasaulio turtų ir įtakos dalybos. Dar vienas pasaulio perdalijimas vyks po atominiu grybu. Lapkričio 11-oji, kaip ir prieš 100 metų, šių dalybų nesustabdys…

2018.11.10; 08:00

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Spalis baigėsi masišku mirusiųjų pagerbimu, kuriame susimaišė ir susikaupimas prie mirksinčių žvakelių, ir ilgos automobilių voros link kapinių, ir miesčioniškas 3D antkapių kičas… Oras tarsi „paturavojo“ žmonėms: ramios, gana šiltos ūkanos supo žvakių ir chrizantemų jūras…

I pabambėjimas

Iš kaimiečio vėl tapus miestiečiu, neapleidžia įspūdis, kad kažką vertingo palikai: ar lėtą mąslų kaimyno kalbėjimą, ar skaidrėjantį belapį miškelį, pro kurį prasišviečia nutilusi paežerė, ar šiltą pakūrentą krosnį su rytine kava… Bet pasiilgsti ir miesto: jo patogumų, savotiškos švaros ir dvasinės higienos, patogių ėjimų ir vykimų, susitikimų ir, žinoma, politinio šurmulio.

Žmonės dejuoja: niekaip neišsirenka kandidato į prezidentus. Vienas vienoks, kitas kitoks. Juos lyginti irgi neišeina – pernelyg skirtingi. Kažin ar sugretinsi Nausėdą su Puteikiu, Šimonytę su Skverneliu. Bet diskusijos – gerai, jos padeda „subalansuoti“ nuomones apie būsimą kandidatą ir taip išvengiama emocionalių pozicijų.

Jau lapkričio pradžioje kilo nemažas „kibišas“ dėl konservatorių surengto balsavimo – apklausos, kurios metu reikėjo pasirinkti tarp Ušacko ir Šimonytės. Vieni tai vadina „demokratijos švente“, kiti – tiesiog eksperimentu. Visgi gerai, kad TS-KDP ryžosi tokiam bandymui, kuris parodė, kad kuo daugiau įtraukiama būsimų rinkėjų, tuo objektyvesni rezultatai, atspindintys ir būsimų prezidento rinkimų baigtį.

Aišku, Šimonytė neturėtų švytėti euforija, nes tai tik etapinė pergalė. Laukia sunki dvikova su reitingų lyderiu Nausėda. Savo žodžio dar netarė Skvernelis, daug simpatikų gali atimti Juozaitis ir Puteikis. Socialdemokratai tyli, nors daug kas kalba apie prieštaringą Andriukaičio kandidatūrą. Kiti tikisi sunkiąją artileriją pasitelkti per Seimo atostogas – iki kovo 10 d., kai iki rinkimų liks pora mėnesių. Tiesa, ne mažiau svarbus (o gal net svarbesnis) bus kovo 3 d. vyksiantis pasirinkimas į savivaldybių tarybas…

Viena reiktų pasakyti: jeigu esame subrendusi, garbinga tauta, būtina vengti prasto skonio diskusijose – rietenų, asmeniškumų, purvo pilstymo, nuogų emocijų ir klišių klijavimo. Solidus kandidatų programinių teiginių ir pozicijų aptarimas tik padėtų pasirinkti mums patiems ir išgryninti pretendentų vertybes.

II pabambėjimas

Ginčas dėl LRT tęsiasi. Ji bijo, kad taps politikų nuosavybe, ir įnirtingai tam priešinasi. Parlamento dauguma „galanda kirvius, kalavijus aštrius“. Pagaliau savo poziciją pareiškė ir Daukanto aikštė. Seimui ketinant sugrįžti prie LRT veiklą tyrusios komisijos išvadų svarstymo, Prezidentūra būgštauja, kad valdantieji tiesiog siekia įgyti daugiau politinės kontrolės visuomeniniam transliuotojui. Susirūpinimą pareiškė ir Europos transliuotojų sąjunga.

Nėra abejonių, kad LRT politinė kontrolė netrukus gali peraugti į dominavimą Konarskio gatvėje. LRT valdymo ir tarybos narių keitimas, įvedant mistinės valdybos struktūrą, įtariama, tėra Karbauskio noras kontroliuoti šį transliuotoją. Beje, kaip rašė buvęs šios tarybos vadovas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Žygintas Pečiulis, visais laikais buvo mėginama LRT pajungti „valstybiniams“ interesams. Jis prisiminė dar 1990 metus, kai LRT (tada – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas) laviravo tarp oficialiosios valdžios ir Sąjūdžio spaudimo.

Žinoma, lyginti tuos audringus laikus ir dabartinę padėtį šiek tiek nesąžininga. Gerai prisimenu TVR ir sovietiniais, ir Sąjūdžio laikais. Tuomet nebuvo pasirinkimo: Sąjūdis ėjo tarsi galinga Atgimimo banga, ir atsinaujinusiai Brazausko kompartijai nebuvo šansų kontroliuoti šį transliuotoją. Televizijos ir radijo žurnalistams tai buvo palankiausias „pjūties“ metas: byrėjo viena barikadų pusė, lyg mūras kilo kita, ir viskas priklausė nuo tavo pasirinkimo, kurion pusėn stosi.

Dabar tokio pasirinkimo nėra, bet yra kitoks: ar tu kritikuoji valdžią, jos sprendimus, ar esi jos atstovas. Štai tas susidūrimas nepuošia žiniasklaidos. Žurnalistai dažnai renkasi arba apolitiškumą, arba menkavertes temas ir idėjas. Vienas patyręs vyresnės kartos LRT žurnalistas, nenorintis veltis į šį svarstymą, pasakė: anuomet LRT valdė „šaika“, o dabar atėjo kita… Turbūt ne šiaip sau prie LRT susirinkusi minia reikalavo, kad dabartinė šios įstaigos vadovybė išgrynintų savo gretas, atsisakytų antitautinės politikos ir tendencingų žurnalistų. Tada kyla klausimas: ar LRT kontrolė tokia jau neperspektyvi ir pavojinga?

III pabambėjimas

Prisipažinkime: daugelis mūsų, ypač vyresnės kartos, anais sovietiniais laikais buvo tylūs tos sistemos kolaborantais. Ar plušome prie staklių, ar kolūkio laukuose, ar kurdami, užsidirbdami sau duonai, tvirtinome esamą sistemą. Tai objektyvu ir nuo tos istorijos niekur nepabėgsi.

Tad šiandien gūdu skaityti, kai koks buvęs LKP CK sekretorius ar komjaunimo lyderis, vėliau pralindęs pro Sąjūdžio filtrą ir tapęs laisvos Lietuvos funkcionieriumi, viešai didžiuojasi, kad buvo (ir išliko) komunistu su visais kairiojo smegenų pusrutulio, komunistinės sąmonės ir pasąmonės likučiais. Jis esą buvo „visai kitoks“, neva kovotojas prieš sovietinę sistemą, o štai kaimynas, suviliotas į SSKP, turėtų viešai išpažinti savo nuodėmes ir atgailauti…

Aš ne apie atgailą. Ji seniai atlikta. Sau pačiam. Aš apie tai, kad neokomunistinis tvaikas dar dvelkia iš kai kurių viešosios erdvės ertmių, o tai nėra jau taip nekalta. Buvę partiniai veikėjai širdies kertelėse ilgisi SSRS, jos jiems teiktų malonumų, garbina Putino politiką, purvu dergia savo šalį ir joje mato vien neigiamus pokyčius.

Štai kodėl manau, kad spalio 30-ąją Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) laisvės centro suorganizuota diskusija „Neužbaigti darbai – Lietuvos dekomunizacija“ gali tapti paskata iš naujo parengti ir įgyvendinti kažkada įteisintą bedvasį ir ignoruojamą Liustracijos įstatymą. Apie tai rašiau straipsnyje „Kada uždrausime komunistinę ideologiją?“.

Trumpa vieno iš diskusijos dalyvių Gasparo Genzbigelio pasisakymo citata: „Algirdas Mykolas Brazauskas grūdo savo partinius bičiulius į pirmas gretas gražinti Vilniaus Katedrą, o paskui juos vedėsi iš paskos per visas valdžios viršūnes, trukdydamas liustracijos procesui. Neva koks jo didvyriškas mostas buvo Maskvai, kai partija persivadino LKP…“ Ir tai yra vieni iš liudijimų, kodėl Lietuvoje desovietizacija vyko daug sudėtingiau negu kaimyninėje Estijoje.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Beje, šie „bičiuliai“ arba jų vaikai, priminiau straipsnyje, ir šiandien tupi suglaudę ausis, o kai kurie buvę aktyvūs pasekėjai mušasi į krūtinę, kokie jie buvo sąžiningi komunistai ir kaip daug davė naudos Sąjūdžiui. Daugelis jų iš persimainiusios LKP mynė tiesų takelį į Persitvarkymo Sąjūdžio vadovybę…

Ko iš jų galima tikėtis šiandien, kai liustracijos procesas taip ir neįgauna pagreičio? Antai, netgi toks svarbus veikėjas Europos Komisijoje eurokomisaras Povilas Vytenis Andriukaitis vasarį „Žinių radijui“ (šiuos teiginius bemat pasigavo „Sputnik“ naujienų agentūra) pareiškė, kad didžiausia nepriklausomybės atkūrimo klaida yra „desovietizacija“, kad kvailiausi Lietuvos darbai buvo desovietizacija, dekagėbizacija ir liustracija…

2018.11.06; 11:30

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaimas ištuštėjo. Po didelių vasaros kaitrų užėjusios vėtros tarsi iššlavė visus daržus, nukratė sodus, o ir laikinieji sodybų gyventojai, daugiausiai atsikėlėliai iš miestų (toks ir šių eilučių autorius) susikrovė mantą ir pasipustė padus grįžti į savo niūrius blokelius. C‘est la vie – pasakytų prancūzas.

Bet vis tiek rugsėjis dar buvo kaimiškas, tad ir žvilgsnis iš Aukštaitijos aukštumų į Lietuvą – šiurkštus, dygus ir senatviškai bambekliškas…

I pabambėjimas.

Prezidento rinkimai daugiau kaip po 7 mėnesių, gegužės 12 d. Tarp I ir II šių rinkimų turo, o greičiausiai per antrąjį (tikslią datą likus 6 mėnesiams paskelbs Seimas), vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Gi keletu mėnesių anksčiau, kovo 3 d., – savivaldos rinkimai. Vienas išrinktasis savivaldybės tarybos narys taps meru.

Pagal Konstituciją Dalia Grybauskaitė negali kandidatuoti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, bet padariusi 5 metų pertrauką ji vėl gali tikėtis valdyti šalį. Antroji jos kadencija baigiasi kitų metų liepos 12 d., tad po antrojo rinkimų turo (jeigu jo prireiks) ji dar spės šį tą nuveikti.

Neimsime vertinti D. Grybauskaitės 10 metų prezidentavimo, bet, atrodo, su ja „tauta grybo nepjovė“ (tai aliuzija į mano ironišką straipsnį „Ar tauta grybą pjaus?“, paskelbtą Bernardinai.lt 2009 m. kovą (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663).

Nepaisant jos kai kurių biografijos niuansų, nepamatuotų pareiškimų, pabrėžtinai Vakarų lyderiams įsiteikiančio elgesio, dabartiniams aštuoniems apsisprendusiems kandidatams sunkoka sukomplektuoti kažkuo išsiskiriančią savo vertybių sistemą. Vienas užsimojęs pakeisti visą pasaulį, kitam užtenka išgryninti tautinę savastį, trečias gi pasisako už besąlygišką bendravimą su Maskva, ketvirtas – atvirkščiai – siūlo visiškai nutraukti santykius su Kremliaus Rusija…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas retas rinkėjas linkęs apsispręsti, už ką jis balsuos. Pretendentai į kandidatus dairosi, kaip vienas kitam įkąsti, ir šioje varžybose pirmauja Pavilionis bei Ušackas. Kiti gi užsiima „zondažu“: kalba aptakiai, neneigdami būsimo varžovo, tik, pataikaudami visuomenei, negailestingai kritikuoja valdžią.

Žmonės vis dar laukia mesijo. Tarp pretendentų įsiterpusi Šimonytė daug kam įžiebė naują viltį, tačiau su šypsena prisimenu 92 metų itin aktyvios senolės iš Aukštaitijos žodžius: na, ir vėl boba, tai jau ne… Kiti vis dar viliasi matyti Matijošaičio pavardę, kai kas tikisi Konstitucijos barjerus pralaušiančio Pakso atgimimo, Juozaičio „šviežio vėjo“ dvelktelėjimo…

Politologas A. Krupavičius „Respublikoje“ taikliai pastebėjo, kad „kai kuriems kandidatams į prezidentus geriau neiti“. Jis tvirtina, kad ir iš televizijų pagalbos perdaug tikėtis neverta. Antai, sako politologas, „Nacionalinis transliuotojas turėtų būti neutralus ir objektyvus, pateikti visų kandidatų požiūrius visuomenei. Dabar šališkumas yra akivaizdus.“ Į vieną diskusiją jis pamiršo tik Juozaitį…

II pabambėjimas.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kažkas yra pasakęs, kad miškai – valstybės plaučiai. Dar jaunystėje, rašydamas eiles, mišką palyginau šilta krosnimi… 2014 m. duomenimis jie užima lygiai trečdalį šalies teritorijos, arba 2177 tūkst. ha plotą. Turime 5 nacionalinius, 30 regioninių parkų, 6 gamtos rezervatus ir kitus saugomus miškų objektus (Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenys). Bet kas čia atsitiko, kad visuomenė muša pavojaus būgnus? Valdžios vyrai ir verslininkai sako, kad keliama bereikalinga isterija. Susikūrusi visuomeninė organizacija „Tinklas“, jau surinkusi kelis šimtus tūkstančių parašų prieš plynus miško kirtimus, tvirtina, kad mūsų miškai neleistinai niokojami ir parceliuojami.

Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rašydamas šias eilutes, žvelgiu pro savo sodybos Labanore langą. Iš trijų pusių ją supa kirtimai. Vieni senesni, čia jau sužėlę liauni berželiai, kiti padaryti tik ką, paliekant suverstų šakų biržes, aukštus kelmus ir vieną kitą apykreivę pušelę, išsaugotą neva natūraliai sėjomainai. Bet po kelerių metų nuo vėjų ir ta išvirsta. Regioniniame parke lieka dar viena skurdi plynė. Net šimto metų neturinčios pušys oranžiniais dažais jau sužymėtos ir iš ketvirtos pusės. Anksčiau stirnaitės, briedžiai ir lapės apsilankydavo tiesiog sodybos kieme, dabar gi jos vengia tuščių plynių.

Reikia daug kabinetų durų pavarstyti, kad sužinotum, kur čia valstybinis, kur privatus miškas. Kažkada Molėtų savivaldybėje mane (žurnalistą) pasiuntė kuo toliau, kai paprašiau valdininkės paaiškinti, kodėl kirtėjai gavo leidimą nesubrendusį mišką regioniniame parke kirsti plynai. Kas gali paneigti, kad taip susižeriami nemaži „otkatai“…

Vienas giminaitis, puikus biologas, dirbęs bendroje su austrais medienos eksporto įmonėje ir atrinkdavęs eksportuojamą medieną, sakydavo, kad beveik visa ji išvežama į užsienio šalis, o sugrįžta brangiais baldais ar medienos ruošiniais. Lietuviai tiesiog neįsivaizduojamais mąstais išparduoda šį brangų gamtos turtą…

Vienas iš miško gynimo entuziastų Andrėjus Gaidamavičius pranešė, kad pagaliau ledai pajudėjo: penktadienį į pirmą posėdį Aplinkos ministerijoje susirinko darbo grupė dėl plynų kirtimų mažinimo Lietuvoje. Ji kol kas apsiribojo vien tik valstybiniais miškais ir ypač esančiais saugomose teritorijose. Privačių miškų atstovai įsijungs vėliau, bet jiems nebent bus pasiūlytos skatinimo priemonės (per įvairias išmokas), kad plynų kirtimų atsisakytų patys.

Ruduo ateina į Lietuvos miškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunas žmogus optimistas. Aš nesu toks. Kaip įtartinas ir Aplinkos ministro sprendimas laikinai sustabdyti plyną miško kirtimą saugojamose teritorijose, nors Vyriausybės nutarimas 6 proc. padidinti miško kirtimo normą išlieka, taigi, kirtėjai, savininkai ir verslininkai jau suplanavę kitų metų pelno apimtis… Šie juk visagaliai.

Vidzgiris rudenį. Vytauto Visocko nuotr.

Leisiu sau priminti dar 1858-1859 m. Rytų aukštaičių tarme parašytos A. Baranausko graudulingos poemos-odės miškui pradžią:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki?

 Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?

 Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,

 Kai balto miško lapeliai šlamėjo

 Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

 Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,

 Katrų čilbančių teip ramu klausytis?

 Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?

 Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai?

 Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

 Kelios pušelės apykraivės liko!..

 Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą

 Kepina saulė nenaudingą plotą,

 In kurį žiūrint teip neramu regis:

 Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,

 Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,

Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

III pabambėjimas.

Popiežiaus Pranciškaus (Jorge Mario Bergoglio) apsilankymas Lietuvoje buvo antras šv. Tėvo vizitas mūsų šalyje. Lygiai prieš 25 metus čia viešėjo Jonas Paulius II. Tai 26-as Pranciškaus apsilankymas užsienyje nuo pontifikavimo pradžios 2013 m. kovą.

Be apaštališkojo vizito pobūdžio be galo svarbu, kad tai buvo puiki proga pareklamuoti Lietuvą ir Vilnių. Tai pripažino netgi draugiškumu mūs šaliai netrykštanti Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“. Šių eilučių autorius, deja, tuo metu keliavo po audrų blaškomą Rytų Europą, ir tik per katalikiškąją „Lux“ televiziją Brno mieste stebėjo šv. Tėvo apsilankymą Genocido aukų ir rezistencijos muziejuje (beje, transliacijos metu buvo išsaugomas vertimas į lietuvių kalbą). Pasididžiavimas ir graudulys sumišo, stebint lėtą ir atidų žingsniavimą tamsiais buvusio KGB kalėjimo koridoriais…

Popiežius Pranciškus ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai kodėl sugrįžęs nustebau, kad atsirado tokių „viešosios erdvės“ teršėjų, kurie Popiežių ir Bažnyčią vadino „gyvo kūno valgytojais ir kraujo gėrikais“, kurie nesibodėdami priešino senąjį baltų tikėjimą, pagonybę su krikščionybe, kurie net mažiausiose detalėse įžvelgė „sąmokslo teorijų tąsą“.

Štai Popiežių Prezidentės svitoje sutikusi tamsiaodė mergaitė tautiniais drabužiais sukėlė kai kurių žinomų žmonių pasipiktinimą. Legendinės dainos „Laisvė“ atlikėja Eurika Masytė „Facebook“ paskiroje leptelėjo: „Jau geriau UFO su LT tautiniais drabužiais nei juodaodė“. Daugelis šiuos žodžius įvertino kaip rasistinius. Netgi žurnalistas Tomas Čyvas, šiaip jau neieškantis mandagesnio žodžio, pareiškęs, kad „visas tas renginys geru valdišku netikrumu atsidavė“, rašė: „Kylanti neva antirasistinė isterija yra dar labiau komiška, nei cypavimai apie guliašo skonį dainos šventėje. Priedurniai jau net kriuksi, kad istorinės dainos vertė krito.“

Iš tikrųjų, ar mes suprantame, ką dainuojame, ar sakralinė daina „Laisvė“ ir tikras laisvės jausmas nepavirsta į tautinę aroganciją ir demokratijos iškamšą?

Didžiuokimės Popiežiaus vizitu Lietuvoje. Pasak kunigo Sauliaus Rumšo, tai laiptelis, nuo kurio atsispyrę, turime eiti toliau.

2018.09.30; 17:22

iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…

Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…

I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.

Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.

Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.

Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.

Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.

III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!

Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.

Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…

Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.

***

Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.

2018.09.03; 06:05

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.

Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.

Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma

 

Jie dar degino savo mirusius,

Kai Dievas pasakė: no smoking.

Pakeitė aukurą kryžius,

šarvą ir lokeną- smokingas,

taip nuriedėjo daugybė metų 

Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,

liko Rominta suminta,

srutomis Įsrūtė švinta,

O Netimeras – 

šiandien jau meras.

 

Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.

 

Aš nieko nieko nežinau.

Aš niekam nieko neatleidau.

Atleisdavau tik sau tik sau

raudoną stribo veidą.

Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną

tačiau tik sau tik sau.

Į pelkę kažin kur nukėblinau

ir kelią pamiršau.

 

Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.

Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.

Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.

Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.

Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.

Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…

Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?

Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.

*daugiau jo kūrybos: http://www.landsbergis.lt/articles/category/23/page:20

**„Tėvynės Sąjungos žinios“, 2010 m. gegužės 13 d., Nr. 18 (223).

Publikacija paskelbta žurnale „Apžvalga“, 2010 m. gegužę, ir knygoje „Česlovas Iškauskas, Paaukota Lietuva“, Vilnius, 2014 m.

2018.08.14; 16:38

EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.

Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.

Vargu, ar  galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.

Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.

M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.

Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.

Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…

Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.

Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.

Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.

Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…

A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“

Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.04.09; 11:30

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 6-ąją sukanka 14 metų, kai Rolandas Paksas po Seime inicijuoto apkaltos proceso už Konstitucijos pažeidimus bei priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš prezidento pareigų. Tai pirmasis Europos šalies vadovas, nušalintas apkaltos proceso metu. Dabar 61-rių sulaukęs politikas ketina grįžti į didžiąją politiką, ir tam vartai šiek tiek prasiveria.

Priminsiu, kad galutiniu ir neskundžiamu Konstitucinio teismo sprendimu bei jo išaiškinimu apkaltos būdu nušalintas pareigūnas niekada negalės užimti pareigų, reikalaujančių duoti priesaiką (pagal LR Konstituciją apkaltos būdu iš pareigų gali būti pašalintas Prezidentas, Seimo nariai, Konstitucinio, Aukščiausiojo ir Apeliacinio teismų teisėjai). R. Paksas buvo pripažintas atskleidęs valstybės paslaptį savo stambiausiam rinkimų kampanijos rėmėjui Rusijos piliečiui Jurijui Borisovui.

Ne kartą įvairioms teismo institucijoms apskundęs šį verdiktą R. Paksas ne tik sušvelnino tolesnius jų sprendimus, bet ir iškovojo galimybę tęsti politinę karjerą. Jam vartus atkelia ir Seimas, praėjusią savaitę pritaręs Konstitucijos pataisos projektui, kad per apkaltą pašalintajam būtų atvertas kelias kandidatuoti ir į Seimo narius, ir į prezidentus. Seimo narys „tvarkietis“, advokatas Rimas Andrikis teigė, kad per septynerius metus nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo dėl R. Pakso Konstitucijos pataisos likimas nepajudėjo iš mirties taško. Todėl jis vylėsi, kad ši pataisa turėtų stumtelėti problemą link finišo. Konstitucijai pakeisti reikia ne mažiau kaip 94 Seimo narių balsų, ir tai R. Paksui nemenkas iššūkis.

Šiaip jau R. Paksui nejaučiu jokios antipatijos – nei kaip politikui, nei kaip žmogui. Jo iš Lietuvos liberalų sąjungos atskilusi partija teikė daug vilčių: pagaliau bus tvarka ir teisingumas! Tiesa, „Tvarkai ir teisingumui“ (TT) įsikūrus 2002-ųjų kovą ir rudenį prasidėjus Prezidento rinkimų kampanijai, vienoje TV studijoje partijos atstovei spaudai priekaištavau, kad TT logotipas – išskėtęs sparnus erelis ir į svastiką panašus ženklas – ir rinkimų šūkiai labai jau primena nacistinės Vokietijos laikus. Atstovė (garsi TV žurnalistė, dabar vienos „pijaro“ kompanijos vadovė) tuomet labai užsirūstino ir visaip gynė partiją.

Bet radikalia nacionaline idėja TT net nekvepėjo, nors naujos partijos šūkis „Lietuva, kelkis!“ ir politinės programos „laisvai tautai“ teiginiai buvo uždegantys. Įspūdinga preambulės pradžia: „Didžiuodamiesi Karaliaus Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo istorine praeitimi;

– gerbdami Tautos ryžtą kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės;

– jausdami atsakomybę už lietuvių tautinį tapatumą ir Lietuvos valstybę;

– pabrėždami, kad Rytų Europos tautos XX a. viduryje patyrė iki tol istorijoje dar neregėtą nacių ir sovietų režimų masinį smurtą;

– tvirtai remdamiesi Senojo žemyno krikščioniškąja tradicija;

– keldami sau uždavinį sukurti tokią Lietuvą, kokia norėtų didžiuotis čia ir visame pasaulyje gyvenantys lietuviai“ ir t.t.

Iš tikrųjų, tada TT buvo už tvirtą Europą, vieningą ES, krikščioniškąsias vertybes, mūsų integraciją į euroatlantines struktūras, kurios galėtų sumažinti Rytų kaimyno keliamą grėsmę, ir kt.

Bet kas atsitiko, kad partijos vedlys netrukus suklupo, o TT programiniai teiginiai virto tuščiais žodžiais? Kaip 2004-ųjų birželį rašė laikraštis „XXI amžius“, „R.Paksas per savo prezidentavimo laikotarpį ne kartą parodė visišką negebėjimą eiti valstybės vadovo pareigų ir nepaisymą visuomenės moralės normų. Kai kurie politikai ne be pagrindo Prezidento veiksmus vertino kaip Lietuvos valstybingumą neigiančių jėgų įtakos agento darbą, sąmoningą kenkimą valstybės interesams“. Tuomet Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, kuris juridiškai panaikino galimybę kada nors įgyvendinti aiškiaregės Lenos Lolišvili išpranašautą Rolandui Paksui devynerių metų prezidentavimą. Laikraštis rašė, kad priesaikos sulaužymas reiškia Tėvynės išdavimą.

Dabar TT lyderis ir europarlamentaras vėl atsigauna. Savo pernai išleistoje knygoje „R. P. Vardan ko?..“ jis tebeieško atsakymo, „kodėl prieš 13 metų buvo nuverstas demokratiškai žmonių išrinktas Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas, kodėl iki šios dienos neatkurtos jo pilietinės ir politinės teisės Lietuvoje?..“ 2004 metus jis tebelaiko valstybinio perversmo metais ir, pasitelkęs būrį bendraminčių, ruošiasi naujam skrydžiui.

Skraidantis aparatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausimas kitas: ar žmonės gali pasitikėti politiku, kuris jau tuomet buvo tampomas už svetimos valstybės virvučių ir galimai leido savimi pasinaudoti? Tikėti kaip žmogumi – viena (ir tuomet mes sakome: „nieko asmeniška“), tačiau peržengti įstatymo ribas, – reiškia, bristi į nusikaltimą, į kolaboravimą. Manau, kad vis tik ateis laikas, kai R. Paksas vėl pakils lyg Feniksas iš pelenų (jam vos 61-ri – politinės brandos metas, jis ambicingas, treniruotas, išvaizdus), tačiau „agentūrinis“ šleifas lyg akmuo jį spaus prie žemės ir trukdys išskėsti sparnus.

Nebent Lietuvoje pasikeis politinė konjunktūra, ir „debesėliai iš Rytų šalelės“ pakvips pražūtingomis Lietuvai permainomis. Ne paslaptis, kad juos uodžia ne šis vienintelis tariamai valdžios nuskriaustasis ir savo kaltės nepripažįstantis…

P.S. Kitame straipsnyje – apie vadinamus „kitaminčius“, visokius valdžios kritikus ir radikalus, įtartinus verslo ryšius su Rusija, kuriais sumaniai naudojasi Maskva, kad čia suburtų Penktąją koloną…

2018.04.06; 06:00

Krymo žemėlapis

Prieš ketverius metus Rusija aneksavo Krymą. 2014 m. vasario 27 d. „žalieji žmogeliukai“ įžengė į pusiasalį. Kovo 18 d. aneksija buvo baigta.

Bet Rusijos prezidentas V. Putinas Krymo pusiasalio aneksijos klausimą iškėlė savaite anksčiau – per pasitarimą siaurame rate, vykusį prieš ketverius metus, naktį iš vasario 22-osios į 23-ąją, neseniai pareiškė buvęs Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas. Prezidentas buvo susijaudinęs ir įsiutęs: prieš tai, 22-ąją, vos nepateko į sraigtasparnio avariją Sočyje, kurą jis laikė užsienio specialiųjų tarnybų įvykdytu pasikėsinimu.

V. Putinas aiškiai skubėjo. Jo nuotaika buvo prasta. Tą pačią dieną iš Kijevo pabėgo V. Janukovyčius. Maidanas kunkuliavo, o Maskvos remiami separatistai niekaip negalėjo nuslėpti, kad į Ukrainos rytus veržiasi iki dantų ginkluoti Rusijos kareiviai, gabenama ginkluotė. Reikėjo užsitikrinti geras geopolitines pozicijas Juodosios jūros regione, motyvuojant tai JAV ir NATO interesais regione.

Paskui jis melavo. Kad į Rytų Ukrainą rusų savanoriai atvyksta pakariauti atostogų metu, o „žalieji žmogeliukai“ – tai vėlgi „entuziastai“, kurie esą komufliažinę uniformą gali nusipirkti bet kurioje karo reikmenų parduotuvėje. Nerangus buvo tas humoras, bet V. Putinas spaudos konferencijoje ir neslėpė pokštaująs. Juk visi žinojo: specialios paskirties būriai be atpažinimo ženklų įžengė į Krymą tam, kad užtikrintų referendumo spektaklį, izoliuotų ir šiaip bejėgius Ukrainos karinius dalinius ir užčiauptų burnas nepatenkintiems.

V. Putinas okupacijos ir aneksijos tempais pralenkė J. Staliną. KGB papulkininkis Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 metų vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną. Maždaug trys savaitės. J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 dieną. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną, t.y. net po 49 dienų.

Paskui V. Putinas girsis, kad referendume už pusiasalio prijungimą prie Rusijos balsavo 95 proc. Krymo gyventojų. Tiesa, čia J. Stalino jis nepralenkė: SSRS generalisimą išrinkdavo 99,99 proc. sovietų rinkėjų. Bet kaip ir jo pirmeivis, V. Putinas žadėjo, kad priims sprendimus, jog Kryme šalia ukrainiečių ir rusų būtų gera gyventi ir totoriams, kurių kalbą aiškino paskelbsiąs valstybine.

Totoriams jis priėmė kitokį nuosprendį: jų parlamentą – medžlisą – paskelbė teroristine organizacija ir išvaikė, totorių bendruomenės vadovus – teroristais ir neįsileido į pusiasalį. Apie Krymo totorių kalbą, priklausančią senai tiurkų kalbų grupei, žinoma, pamiršo.

Ar kitaip elgėsi J. Stalinas? Gal neatsitiktinai kone tuo pačiu metu, tik prieš 70 metų, 1944 m. gegužę apie 200 tūkstančių Krymo totorių buvo deportuota į Vidurinę Aziją, jų būstus užėmė atėjūnai. JAV leidinys „American Journal of Political Science“ rašė, kad kelionėje į tremties vietas ir pirmaisiais jos metais mirė apie 46 proc. Kryme gyvenusių totorių. Tik 1989 m., kai SSRS ėmė byrėti, jiems buvo leista grįžti į pusiasalį.

Krymo totoriai
Krymo totoriai

Savo nugalėtojiškoje kalboje 2014 m. kovo 18 d. V. Putinas apgailestavo, kad Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Kremliaus ideologai ir šiandien kalba, jog tuometinis SSKP CK generalinis sekretorius tai padarė lengva ranka, netgi lengvai apgirtęs, esą gerokai padauginęs per iškilmes, skirtas 300-osioms Pereslavlio sutarties prijungti Ukrainą prie Rusijos metinėms…

Bet neseniai išleistoje Vitalijaus Portnikovo knygoje „Krymas. Realijos“ rašoma, kad tai buvo ne N. Chruščiovo, o tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo – J. Stalino įpėdinio – dovana. Į tokias naujai sugalvotas pareigas N. Chruščiovas buvo paskirtas 1953 m. rugsėjį, jau po J. Stalino mirties, ir kitų metų pavasarį vykusiam prezidiumo posėdžiui jis dar nevadovavo.

N. Chruščiovas 11 metų dirbo Ukrainoje, bet nebuvo ukrainietis: jis rusas iš Kursko srities. Bet V. Putinui tai nė motais: paprastai Rusijos liaudžiai ir šis menkas melas tiko pagardinti Krymo aneksijos šou. Apžvalgininkai ironizuoja, kad anglišką Krymo pavadinimą (Crimea) Rusijos lyderis neatsitiktinai tapatina su crime (angl. nusikaltimas, kriminalas)…

***

Ketinau apsiriboti tik Krymo aneksijos tema ir V. Putinui priimtinomis „zekų“ (kalinių) manieromis, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar dėmesį patraukė „lietuviškas“ niuansas: vasario pabaigoje trims Lietuvos piliečiams buvo paskelbtas nuosprendis, apkaltinus juos antivalstybine veikla. Jų nuoseklus raginimas priešintis eurui, Lietuvos narystei ES ir NATO, skalūninių dujų išgavimui Žygaičiuose, valdžios kritika, įvairių proklamacijų platinimas – dar pusė bėdos. Kai kuriuos jų veiksmus galima vertinti kaip radikalių nuomonių raišką.

Tačiau šis procesas, užsitęsęs kone ketverius metus, priminė šių žemaičių „patriotų“ agitaciją pasirašyti peticiją, kad Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Rusijos Federacijai. Apie tai rašiau DELFI straipsnyje „Po Krymo atėjo eilė Klaipėdos kraštui?“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-po-krymo-atejo-eile-klaipedos-krastui.d?id=64275204).

Būtent prieš Kovo 11-ąją minėti veikėjai, susibūrę į 2013 m. spalį į Klaipėdos savivaldybėje registruotą viešąją įstaigą – judėjimą „Būkime vieningi“, šiaip jau pasisakę už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, ėmė platinti provokacinę peticiją. Ją paskelbė Amerikoje registruotas 2007 m. sausį įsikūręs portalas Avaaz.org, kuris save įvardija žmogaus teisių gynėju. Šios organizacijos lyderis – žydų kilmės Kanadoje gimęs 41-rių metų Rickenas Patelis (tėvas gimęs Kenijoje, motina – britė), beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“. „Avaaz“ iš sanskrito kilęs hindi kalbos žodis reiškia „balsą“. Per JAV prezidento rinkimų kampaniją R. Patelis oponavo D. Trumpui.

Netrukus peticija atsirado ir judėjimo „Būkime vieningi“ portale, bet prieš tai, 2013-ųjų rugpjūtį, jo lyderiai sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti nuo laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose. Nepriklausomybės metinių proga rūpestis dėl ekologijos virto didžiuliu galvos skausmu, kad Krymo aneksijos pavyzdžiu Klaipėdos kraštas, šimtmečiais ėjęs iš rankų į rankas, atiteks Rusijai. Kartu su Karaliaučiaus sritimi tai taptų strateginiu placdarmu kovoti su „agresyviomis Vakarų užmačiomis rytinėje fronto linijoje“. Kitaip sakant, Krymo ir Rytų Ukrainos frontas galėtų persikelti ir prie Baltijos krantų… Minėtos ir jau neegzistuojančios viešosios įstaigos tinklalapis internete buvo atvirai prorusiškas, jame naujoji Ukrainos valdžia buvo vadinama fašistais, o konfliktas Kryme – JAV ir ES karu prieš Rusiją. Po keleto dienų paskelbta, kad po peticija jau surinkta daugiau nei 100 parašų. Organizatorių tikslas – surinkti 10 000 parašų.

Parašų rinkimo organizatoriai, aiškindami, kodėl Klaipėdos kraštas turėtų būti atplėštas nuo Lietuvos, teigė, kad Rusija tam turi ir juridinę, ir moralinę teisę. Esą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais 1945 metais, vaduodami Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos nacių kariuomenės, žuvo apie 130 tūkst. sovietų karių. Bet vienos iš Klaipėdos miesto taryboje atstovautų politinių partijų „Rusų aljansas“ narys Aleksandras Michailovas tąkart atsiribojo nuo šios akcijos ir vadino ją provokacija.

Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai tuomet buvo kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat buvo raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikino, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivertų didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Buvo tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…

Akivaizdu, kad tokią provokacinę veiklą reikėjo nutraukti. Pernai balandį Klaipėdos apygardos teismas ėmėsi antivalstybine veikla kaltinamų trijų vyrų bylos. Neseniai paskelbtas nuosprendis, kurį puolė smerkti Rusijos propagandiniai kanalai, tokie kaip Sputnik ar Rusijos televizijos…

Neabejotina, kad panašūs eksperimentai, nors ir pridengiami patriotizmu, yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuojama intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu, padedant Penktajai kolonai, galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.

www.iskauskas.lt

2018.03.19; 10:05

Mitingas „Mes kaltiname“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nesupraskite tiesiogiai: jokiu kremliumi (rusų senoji miesto dalis, apjuosta gynybinėmis sienomis su bokštais, vandens grioviais; senąja rusų kalba – detinecas, gradas ir t.t.) mūsų Seimas neapjuostas, tėra tik Sausio 13-osios išlikusių užtvarų fragmentai, bet ir juos ketina iškelti, nes jie esą darko parlamento rūmų vaizdą…

Bet Kremlius tapo Rusijos politiniu bastionu, carų, generalinių sekretorių, prezidentų, valdančiojo elito įtvirtinimu, todėl paprastai siejamas su visais iš jo išeinančiais tuo metu egzistuojančio režimo sprendimais. Pastarąjį dešimtmetį šie sprendimai šokiravo pasaulį.

Nedaug kam yra pavykę įžengti į Maskvos Kremlių. Tik Krymo chanatas 1571 m. sudegino miesto centrą, o prieš tai, 1534-1535 m., LDK kariuomenei nepavyko įveikti jo įtvirtinimų. Bet 1610 m. spalio 11 d. į Kremlių įžengė lietuvių ir lenkų kariuomenės įgula. M. Strykovskis rašė, kad „Algirdas tarsi Vakarų riteris sulaužo ietį į Kremliaus sieną“, o A. Vijūkas – Kojelavičius pridūrė, kad „smeigia jis ją į Kremliaus vartus, galiausiai išsitraukia kalaviją…“

Tiesa, Maskvos Kremlius buvo užimtas neilgam: 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas, kurio metu po apsiausties Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo, o visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti. Po keleto šimtmečių, 1812 m. rugsėjo-spalio mėn., Maskvą buvo neilgam užėmusi į Rusiją įsiveržusi Napoleono armija.

Tai tiek apie rusiškąjį Kremlių. O dabar apie lietuviškąjį…

Pasirodo, jis įsikūrė Vilniaus centre, kažkada buvusioje Nerimi plukdytų sielių apdorojimo ir paskirstymo, paskui stadiono, šiuo metu didingai stūksančio valstybės parlamento vietoje. Tautai ji svarbi dar ir todėl, kad čia 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Nepriklausomybės aktas, o kitų metų Sausį ošė didinga laisvės ištroškusių žmonių minia. Jos suręstos užtvaros, lyg dainuojančios revoliucijos bastionas, atlaikė sužvėrėjusių okupantų išpuolį.

Po 28 metų ši istorinė vieta tapo taikaus tūkstančių žmonių pasipriešinimo valdantiesiems placdarmu. Ne, kovo 15-osios protesto akcija prieš Seimo darbą nevirto langų daužymu ar policijos atkirčiu, kaip 2009-ųjų sausio 16 d. Tuomet profsąjungų surengtas protesto mitingas virto riaušėmis, kai į Seimo langus pasipylė akmenys, kiaušiniai, o policija panaudojo ašarines dujas, daug riaušininkų suėmė, paskui teisė. Vėliau pasirodė komentarų, kad smurtu buvo suinteresuotos kelios radikalios organizacijos, anarchistų judėjimai, netgi Penktosios kolonos, likusios dar nuo garsiosios „Jedinstvos“, palikuonys (apie tai rašiau straipsnyje).

Tuomet galėjai įtarti, kad Kremliaus pasiuntiniai pasirengę parlamento šturmui, kaip darė 1991-ųjų sausio 10 d., po K.D. Prunskienės vyriausybės sprendimų. Dabar gi, kaip pasakė vienas opozicijos politikas, Kremlius jau įsikūrė pačiame Seime ir būtent jis daro lemiamą įtaką kai kuriems jo sprendimams. Akivaizdu, kad visos šios parlamentinės krizės detonatoriumi buvo paslaptimis ir sąmokslo teorijomis apaugęs balsavimas dėl M. Basčio apkaltos.

Mitinguotojai piktai kaltino Seimą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Protesto mitingas „Mes kaltinam“, sutraukęs apie 5000 žmonių, tapo ta jėga, kuri turėjo sukrėsti valdančiąją daugumą permainoms. Protesto akcijos organizatoriai kitą dieną Seimo vadovui įteikė reikalavimus, kurių pagrindinis – surengti naujus parlamento rinkimus. Galima abejoti, kodėl tarp tų organizatorių – savo retorika išgarsėję žurnalistai, o ne plačiosios visuomenės atstovai, visuomenininkai, tautos pasiuntiniai iš visos Lietuvos. Galima įtarti, kad taip A. Tapinas ar R. Miliūtė tiesia sau takelį į būsimą valdžią, kad tokiais metodais LRT suvedinėja sąskaitas su R. Karbauskiu ir parlamentine komisija jos veiklai tirti.

Tai, kaip sakoma, jau išvestiniai samprotavimai. O mitingo esmė – užkirsti kelią dabartinei valdžios daugumai savivaliauti, tarnauti tiems interesams, kurie neatitinka nei nacionalinio saugumo reikalavimų, nei žmonių poreikių, ir visa tai apgaubiant imitacine paslapties skraiste, slapto balsavimo šydu.

Apskritai, kokiais atvejais Seimas nutaria pasirinkti ne viešą balsavimą? Pagal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais: dėl nepasitikėjimo vyriausybe, premjeru arba vienu iš ministrų. Bet štai Seimo statute numatytas slapto balsavimo atvejų sąrašas išplėstas sudaro galimybes neskaidriems sandoriams ir manipuliacijoms. Tai pabrėžė Prezidentė D. Grybauskaitė.

Dar daugiau: kaip išaiškino Seimo teisininkai, jeigu Seimo narys paviešina, kaip balsavo per slaptą balsavimą, tai galima laikyti slapto balsavimo principo pažeidimu. Netgi biuletenio fotografavimas, net jei tos nuotraukos ir nebus paviešintos, jau yra pažeidimas. Susidaro užburtas ratas: tautos patikėtinis, pasislėpęs už laisvo apsisprendimo galimybės, gali pareikšti bet kokią savo nuomonę, net ypač žalingą valstybei, ir už tai jis jokios atsakomybės neneša. Jo rinkėjai niekada nesužinos, kaip, pavyzdžiui, jo rinktas parlamentaras vertina galimą Rusijos invaziją į Lietuvą.

M.Basčio precedentas irgi neeilinis. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad M. Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Kiti jo veiksmai, dėl kurių buvo inicijuota apkalta, buvo atlikti iki 2016 m. lapkritį jam duodant priesaiką.

Kitaip sakant, antradienį slaptai balsavę parlamentarai nepritarė M. Basčio mandato panaikinimui, taip lyg ir pritarę jo nusikalstamiems ryšiams su KGB agentais. Kilus erzeliui Seimo nariai – pozicija ir opozicija – ėmė vieni kitus kaltinti nesąžiningu požiūriu į valstybei iškilusias grėsmes. Šie nesutarimai dar kartą pademonstravo, kad Seimo vadovybė ir valdančioji dauguma nekontroliuoja padėties vienoje aukščiausių šalies institucijų. Jie išryškėjo ir protesto mitinge ketvirtadienį.

Susikompromitavusį Seimą kitą antradienį dar kartą patikrins dar viena „byla“ – dėl socialdemokratų darbo partijos (grupės, atskilusios nuo LSDP) frakcijos nario Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų pažeidimo bendradarbiaujant su Baltarusijos įmonėmis ir nedeklaruojant savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jam ketinama pradėti apkaltos procesą. Bet ar vėl Seimas nepaslys ant keisto teisinio reglamentavimo?

Tokie įvykiai perša įtarimą, kad būtent Seimas, o ne kokios nors radikalios organizacijos, atskiri visuomenės veikėjai, tampa Kremliaus irštva, kuri čia randa gerą dirvą reikšti savo interesus. Kol kas šie interesai pasireiškia tik atskirose ekonomikos, finansų ar asmeninio pasipelnymo srityse, bet kas gali paneigti, kad Seimo nariai taip nebalsuos, kai bus svarstomi esminiai ir neatidėliotini nacionalinio saugumo, iškilusių grėsmių užkardymo, gynybos srityse?

Ar toks politiškai angažuotas ir nesubrendęs parlamentas sugebės pasipriešinti valstybei žalingiems sprendimams? Ar patirsime 1940-ųjų okupacinio marionetinio Liaudies seimo sprendimų  žalą?

www.iskauskas.lt

2018.03.17; 08:13

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Praūžė šventės. Ačiū Dievui, jų nenustelbė dirbtinas priekabiavimo šou. Dešimtmečius suvėluotos mergelių aimanos ir pretenzijos pasirodė niekas prieš tautiškumo dvasią, nors ir pridarė žalos atskiriems politikams, jų šeimoms ir ypač vaikams.

Bet – pakilome ir kelkimės!

Vis dar keliamės. Klumpam, slystam, repečkojam keturiomis, bet – keliamės. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis paliudijo, kad daugumos Lietuvos žmonių širdyse atsiranda pasididžiavimo už savo šalį jausmas, vienybės poreikis, auga patriotizmas. Kai minioje pasikalbi su nepažįstamu, kai džiaugiesi krykščiančiais vaikais, kai mandagumo ir pakantumo banga užlieja net kasdieniuose susitikimuose, – kas tai, ne patriotizmas? Kai akyse suspindi ašaros, matant dainuojančią minią ar žiūrint senus Sąjūdžio mitingus, kai 91-rių močiutė sako „Tai ačiū, sūneli, kad išgyvenau iki tokio gražaus laiko…“, kai mažas anūkas prašo nupirkti gėlytę, kad pasveikintų tėvelį šventės proga, – kas tai, ne tautos jėga? Kai jaunimo eisena, skanduojanti „Už Lietuvą – vėl didžią!“, nusitęsia per visą sostinės centrą ir kviečia išlaikyti savo tapatybę, – kas tai, smerktinas tautiškumas?

„Diena atrištom akim“, – rašė Just. Marcinkevičius. Atsirišom akis. Tiesa, mus apakino ryški laisvės saulė ir kurį laiką akyse aptemo: mes tapome pikti, nepakantūs, irzlūs, dejuojantys, piktdžiugiški, kerštingi, nemylintys artimo ir artimos – savo Tėvynės. Net Kovo 11-osios įkarštyje kaltinom vieni kitus, kad gyvenome ir dirbome sovietinės okupacijos laikais, kad nebuvo kitos išeities, kaip tik, sukandus dantis, tarnauti okupantui už duonos žiauberę savo vaikams, kad neišsilaisvinom iš komunistinių pančių, kaip didvyriškai tai padarė mūsų disidentai. Bet vieni išpirko kaltę, kiti iki šiolei ją nešioja savyje. Kankinasi, sapnuoja naktimis, guodžiasi tik artimiausiems arba niekam.

O buvęs kolega mesteli: o tu gi buvai „šlovingoj“ partijoj, klaupkis ant kelių, niekše. Tu gi man vadovavai sovietinėj įstaigoj ir liepei paklusti okupanto taisyklėms, eik, atgailauk. Tu gi nėjai prie A. Mickevičiaus paminklo, nesakei uždegančių kalbų Vingio parke, o dabar „pakeitei odą“, reiškia, tu esi išdavikas. Ką besakyti… Nesvarbu, kad savo kaltę Tėvynei išpirkai gerais darbais, kuriuos pastebėjo visuomenė, naudingomis idėjomis, savo aiškia pozicija, kai anas kaltintojas tūnojo po šluota ir trynė kelnes valdiškoj šiltoj tarnyboj…

Tad dar kartą klausiu – kas yra patriotizmas?

Antai, Žmogaus studijų centro psichologinio klimato ir žmonių jausenos tyrimai parodė, kad valstybės atkūrimo šimtmetį Lietuva sutiko pagerėjusiomis nuotaikomis. Laimingi arba gana laimingi jaučiasi beveik 70 proc. šalies gyventojų, o besididžiuojančių, kad yra Lietuvos piliečiai, skaičius per metus išaugo nuo 69 proc. iki 82 proc.

„Akivaizdus dalykas: klausiami, ar didžiuojasi būdami lietuviais, ar didžiuojasi Lietuva, absoliuti dauguma atsako teigiamai. Žmonėms svarbu gimtoji šalis, protėvių žemė, istorija, kalba“, – sakė Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys. Bet lietuviškas patriotizmas skiriasi nuo kitų šalių. Pavyzdžiui, pasakoja sociologas, švedo neįtikinsi, kad kovojant su negerovėmis reikia badauti.

„Net Estijoje, protestantiškoje erdvėje, labiau laikomasi pozicijos, kad jei matau blogį, turiu apie jį pranešti ir prieš jį kovoti, kažkur kreiptis, rašyti peticijas. Jei nerašau – kam apie tai kalbėti. Yra didesnis pilietiškumo momentas, paremtas aktyvia pastanga“, – kalbėjo jis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politologas A. Krupavičius sako, kad nuolatinė valdžios kritika nesikreipiant į ją ir nereikalaujant permainų, yra lietuviškos demokratijos fenomenas. Socialinė nelygybė, geopolitinis nesaugumas, vadinamojo elito susireikšminimas tarsi stiklo kalnas, kuris gerai matomas, bet į jį paprastas žmogelis nesiryžta kopti, nes tai, mano jis, Sizifo darbas. Taip tas akmuo, kiek aukštyn paridentas, vėl rieda apačion…

Štai čia ir baigiasi patriotizmas. Gali kiek nori iš savo inkilo kaukti, griežti dantimis, virkauti ir ilgėtis sovietinės praeities, – jokių pokyčių neįvyks, kol tu nepatrauksi pas savo deputatą, į valdžios įstaigą, neišeisi į gatves, neparodysi savo aktyvios pozicijos. Kol aiškiai nepasakysi „ne“ lietuvių kalbos menkinimui, priešiškoms kaimynų manipuliacijoms, kol rinkimuose neparodysi savo principingumo.

Tarpukario filosofas A. Maceina rašė: “Patriotizmas yra tautinė savimeilė. Mes mylime tautą bei tėvynę dėl to, kad mylime patys save ir visa tai, kas mums yra sava”. Vadinasi, patriotiniai jausmai siejami su asmenybe, pereina per kiekvieno mūsų prizmę. Tautos, valstybės šventes mes išjaučiame savyje. Neigti tautos aspiracijas reiškia niekinti save.

… Kovo 11-oji. Lietuvos televizija, visą dieną pagarbiai parodžiusi Nepriklausomybės Akto priėmimo 28-ųjų metinių iškilmes, vakare puolė į balą: „Eurovizijos“ finalas, kiek jis bebūtų valstybinės garbės reikalas, su savo angliškomis dainelėmis, besimaivančiais svetima kalba vograujančiais jaunaisiais europiniais talentais niekaip netiko šventiniam patriotiniam vakarui.

Ar jau tikrai pabudome ir keliamės?

www.iskauskas.lt

2018.03.12; 04:00

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Pirmajame straipsnyje jau aptarėme Lietuvos vadovų rinkimų istoriją ir šiek tik paanalizavome 2019 m. gegužę įvyksiančių 15-ojo prezidento per 100 Lietuvos nepriklausomybės metų rinkimus bei pristatėme šiuo metu tarp galimų kandidatų lyderiaujantį bankininką Gitaną Nausėdą.

Prasideda „trolinimas“

Bet čia atsitiko keistas dalykas: vienas iš galimų pretendentų į šį postą, Seimo narys Žygimantas Pavilionis  kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“ – pagrindinio SEB akcininko – prezidentą Peterį Valenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Šiolcą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo Gitano Nausėdos statuso. Laiške teigiama, kad Seimo nariui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Vieno iš opozicijos lyderių, taip pat pristatomo kaip būsimo kandidato artėjančiuose rinkimuose, TS-LKD atstovo akibrokštas neliko nepastebėtas ir partijos kolegų, ir apžvalgininkų ir įvardintas kaip neetiškas mėginimas panaudoti „juodąsias technologijas“ prieš kitą galimą varžovą, nors nei vienas iš jų dar nėra paskelbęs apie savo pretendavimą. Kitomis versijomis, esą G. Nausėda ir Ž. Pavilionis susitarę dėl šio tariamo abiejų konflikto…

G. Nausėdos reakcija buvo gana taiki. „Taip, aš komentuoju daugybę įvairiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimų. Įskaitant ir užsienio politiką, – sakė bankininkas naujienų portalui Lrytas.lt, – ir matyt, nebūkime naivūs, turbūt įvertinant ir tai, kad šioje reitingų lentelėje aš atsiradau, aš susilaukiau ir nemažai klausimų ir užsienio politikos tematika. Bet kaip vyriausiasis ekonomistas esu ne kartą panašius klausimus ir praeityje komentavęs. Tik tiek, kad tuo metu nebuvo jokių politinių poteksčių. Ir niekas iš to didelės dramos nedarydavo“, – prisiminė pašnekovas.

Kiek dar tokių išpuolių bus per šiuos 15 mėnesių?

Asmenybė su žmogiškuoju veidu

Bet šįkart apie kitus būsimus kandidatus iš populiariausiųjų trijulės. Balandį 61-rių sulauksiantis Visvaldas Matijošaitis taip pat santūriai kalba apie būsimus rinkimus. Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjas ir savininkas, iš garsiųjų Šančių kilęs dabartinis Kauno miesto meras, kuris „Veido“ tyrimo duomenimis užima 8 vietą tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių, kaip ir S.Skvernelis taip pat buvo milicininku bei policininku, kriminalistu, pernai rugsėjį interviu pareiškė, kad, „jeigu bus blogi kandidatai“, dalyvaus 2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose. Tokia sąlyga reiškia, kad V. Matijošaitis rimtai galvoja apie tolesnę politinę karjerą.

Jeigu kiti blogi, jis yra geras. Tokia formulė arti tiesos. Jis santūrus, turi verslininko gyslelę, gerai tvarkosi Kaune ir yra visiška priešingybė buvusiam miesto vadovui, istorikui ir politologui R. Kupčinskui. Bet kas gi trukdytų jam pasiekti savo tikslą?

Komunikacijos ekspertė Orijana Mašalė viename portale svarsto, kad tiek S. Skverneliui, tiek V. Matijošaičiui susitelkti į prezidento rinkimų kampaniją gali trukdyti jų užimamos pareigos, reikalaujančios daug energijos ir darbo. Kita vertus, žinomumas, dažni pasirodymai žiniasklaidoje duoda peno jų vertintojams, ir dažnai tie vertinimai ne patys palankiausi pretendentams. Priskirdamas save verslo klanui, nors ir puikiai tvarkydamasis Kaune (bei sėkmingai varžydamasis su R. Šimašiumi Vilniuje), jis kartu apriboja savo simpatikų gretas. Mat, dažnai rinkėjai stambųjį verslą tapatina su „juoduoju“ verslu, net su šešėline ekonomika (V. Uspaskichas čia padarė didelį indėlį), kuri esą tik apiplėšinėja žmones.

Šia prasme rinkėjo savimonę prieš rinkimus taikliai apibrėžė politologas Lauras Bielinis savo 2003 m. išleistoje knygoje „Prezidento rinkimų anatomija“, skyriuje „Situacija elektorato lauke, kur rašo: „Rinkėjas visada labiau pasiryžęs balsuoti už žmogų, o ne už partiją; už idėją, o ne už ideologiją; už ateitį, o ne už praeitį; už spektaklį, o ne už kasdienybę; už save, o ne už kandidatą; už autentiškumą, o ne už regimybę; už svajonę, o ne už banalybę; už lūkestį, o ne už pažadą; už aktyvų, o ne už pasyvų; už laimintį, o ne pralaimintį“ ir t.t. A. Valinskas ir kiti politiniai marginalai, atėję į valdžią kartu su skambaus pavadinimo Tautos prisikėlimo partija, nieko neprikėlė, bet iškart užkariavo „spektaklio“, o ne problemų ištroškusią visuomenę.

Vis dėl to politikos apžvalgininkas R. Celencevičius tvirtina, kad „ir dėl savo sveikatos būklės, ir dėl projektuojamo gyvenimo V. Matijošaitis vargu ar norėtų užsiimti kažkuo daugiau nei vadovavimas Kaunui. Ponas V. Matijošaitis jau ir dvarelį nusipirko šalia Kauno, kur norėtų leisti laiką su anūkais…“ Nepamirškime, sako politologai, kad jis pasilieka rezerve 2019 m. vasarį vyksiančius savivaldos rinkimus…

V. Matijošaitis „žmogiška“ asmenybė. Jam neprilipo ir visokie bjaurūs gandai dėl ankstesnės žmonos žūties, padaręs avariją jis elgiasi „žmogiškai“ – neišsisukinėja, atsiprašo, padeda; viešai visuomenei pristato savo naują simpatiją, ši per TV nevengia apibūdinti savo gyvenimo draugą…

Visa tai sudėjus, kaip neseniai rašė portalas Slaptai.lt, V. Matijošaitis net pranašesnis už kitą spėjamą pretendentą S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino. Vien ko vertas vilnietiško Vyčio perkėlimas į Kauną…

Žmogus, mėgstantis Jupiterių šviesą…

Dabartinį premjerą Saulių Skvernelį į trečiąją pretendentų vietą skiriame dėl tos pačios aukščiau minėtos priežasties: jis prisikalbėjo ir prisidirbo dėl savo aktyvumo viešojoje erdvėje. Dabar dar tik 47-rių sulaukęs fizikas, automobilininkas, teisininkas, politikas turi turtingą asmeninę ir darbo biografiją: buvo ir paprastu policininku, ir policijos šefu, ir ministru, ir Vyriausybės vadovu.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Bet kartu susidarė aplinkybės konfliktuoti su valstybės vadovais. Prisimename jo aštrius pasisakymus tuometinės Seimo pirmininkės L. Graužinienės adresu, žodinę dvikovą su Prezidente D. Grybauskaite, naują mūšį pernai metų vidury dėl Vyriausybės kritikos šalies vadovės metiniame pranešime, nuolatinius Vyriausybės ir Prezidentūros priekaištus viena kitai dėl silpnos veiklos. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigia, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

S. Skvernelio reakcija į Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis taip pat kontroversiška. Pernai rugsėjį jis Vilnių ragino stiprinti Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, esą „kamuoliukas yra mūsų pusėje“. Jis ragino palaikyti aktyvesnius ryšius su Izraeliu, o su Rusija – stipresnius kontaktus. Pastarasis akibrokštas sukėlė Prezidentės susierzinimą. Netgi įsikišimas į skandalą dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriams Vigilijaus Sadausko pasiūlymo skirti 1000 eurų už atskleistus žydų nusikaltimus XX amžiuje buvo perteklinis. Apžvalgininkai pastebėjo, kad premjeras nėra išsakęs savo aiškios pozicijos dėl kitos kontroversijos – R. Vanagaitės knygos apie tariamą masinį lietuvių dalyvavimą holokauste ir žydų naikinime…

Apie premjero raginimus stiprinti kontaktus su Rusija apžvalgininkas Vladimiras Laučius LRT portale rašė taip: „Gerų ryšių su Rusija nėra ne todėl, kad Lietuvos užsienio politika – antirusiška, o todėl, kad Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo. Ar S. Skvernelis pasirengęs mokėti tokią kainą? Greičiausiai – ne, nes juk sako, kad ligšiolinės užsienio politikos vertybės ir principai neturėtų keistis. O jei nesikeis, tai ir Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Mėginti megzti glaudžius ryšius su dabartinės politikos nekeičiančia Rusija – tai tas pats, kas mėginti pasikalbėti ir padiskutuoti su televizoriaus ekranu, kuriame matote kalbantį Vladimirą Putiną.“

Patyrimo stoka tarptautinių santykių vertinime ir noras dalyvauti bei išsakyti nuomonę dėl kiekvieno kontroversiško vidaus įvykio stumia S. Skvernelį į jo pirmtako A. Butkevičiaus padėtį: pastarojo prieštaringi pasisakymai jau buvo tapę visuomenės pajuokos objektu… Štai kodėl dabartinio premjero bandymai kiekvieną kartą atsiriboti nuo jį į šį postą pasiūliusios Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos, nors su R. Karbauskiu jis susijęs nuo seno, S. Skvernelį leidžia apibūdinti kaip gana dažnai konfliktuojantį, naivų, nesubrendusį tolesnei politinei karjerai.

Kas prilygs D.Grybauskaitei?

Šie „trys muškietininkai“ dar neiškėlė savo špagų ir nepuolė į mūšį už karalių. Jie žvalgosi, laukia palankaus meto ir rinkiminių procedūrų pradžios. Juo labiau, kad be šio trejeto randasi daugiau pretendentų. Tiesa, jie reitinguose atrodo prasčiau, tačiau kas gali paneigti, kad verslininkas Robertas Dargis, diplomatas Vygaudas Ušackas, politikas Žygimantas Pavilionis, ekonomistė Ingrida Šimonytė ar tas pats Ramūnas Karbauskis neapsispręs ir nepareikš savo pretenzijų į aukščiausią valstybės postą?

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kol kas nė vienas jų negali prilygti dabartinei vadovei D. Grybauskaitei – ir ryžtingais vertinimais, ir aštria kritika, ir „tvirta ranka“, ir bekompromisiu požiūriu į agresyvius kaimynus. O kažkada, 2009 – ųjų kovą, kai ji dar tik ruošėsi pirmai savo kadencijai, portale Bernardinai.lt straipsnyje „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663) rašiau:

„Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“ 

Amžiną atilsį mano stropiajai kaimynei, kuriai dabar pasakyčiau pagiriamąjį žodį: jūsų pastangos nenuėjo veltui – Lietuva 10 metų turi stiprią Prezidentę. Lietuva grybo nepjovė. O kitąmet?

2018.02.12; 05:52

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiek čia beliko iki naujų Prezidento rinkimų – maždaug 16 mėnesių. VRK interneto svetainėje rašoma, kad jie vyks 2019 m. gegužę, bet prieš tai, vasarį, rinksime savivaldybių tarybas, o iš karto po Prezidento rinkimų, birželį, balsuosime už atstovus į Europos Parlamentą.

Žinoma, daugiausia dėmesio skiriama artėjantiems 7-ojo nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir 14 – ojo po Nepriklausomybės Akto pasirašymo 1918 m. Lietuvos vadovo rinkimams. Kitaip sakant, per 100 metų nepriklausoma valstybė turėjo 14 prezidentų, o jei faktiškuoju šalies vadovu pripažintume ir V. Landsbergį – po kitų rinkimų jų bus 15.

„Smetoniškųjų“ rinkimų dešimtmečiai

Trumpai apie prieškario rinkimus. Ši informacija yra laisvai prieinama oficialiuose portaluose. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.) Prezidento rinkimai vyko septynis kartus: 1919, 1922, 1923, du kartus 1926-aisiais, 1931 ir 1938 metais. Pirmieji rinkimai įvyko 1919 m. balandžio 4 d., praėjus daugiau nei metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Beje, anuomet pirmiau buvo išrinktas Prezidentas (1919 m.) ir tik po metų įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą (1920 m.). 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, Aleksandras Stulginskis tapo jo pirmininku ir nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. gruodžio 21 d. Prezidento rinkimų laikinai ėjo ir Prezidento pareigas.

Įdomu ir tai, kad anuomet Prezidentas buvo renkamas netiesioginiuose rinkimuose. Pirmąjį Lietuvos Prezidentą 1919 m. rinko Lietuvos Valstybės Tarybos nariai. Vėliau Prezidentą iš savo atstovų rinko I, II, ir III Seimo nariai. Net ir po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo iš Prezidento pareigų atsistatydinus Kaziui Griniui, Seime jau po dviejų dienų įvyko rinkimai, kurių metu Prezidentu buvo išrinktas Antanas Smetona. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Seimą ir artėjant Prezidento A. Smetonos kadencijos pabaigai, 1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas šalies Prezidento rinkimų įstatymas. Remiantis juo Prezidentą rinko Ypatingieji Tautos atstovai. Šiuos atstovus išrinkdavo valsčių, apskričių ir miestų tarybos (vienas rinkikas atstovaudavo 20 tūkstančių gyventojų). Prezidentą rinkdavo Kaune susirinkę Ypatingieji Tautos atstovai. Kandidatą galėjo iškelti ne mažesnė kaip dvidešimties atstovų grupė.

Smetona
Prezidentas Antanas Smetona

Rinkimai buvo vykdomi žaibiškai, kad mažiau galėtų triukšmauti opozicija. 1931 m. gruodžio 11 d. Kaune susirinkę 116 Ypatingųjų Tautos atstovų vienbalsiai Respublikos Prezidentu išrinko vienintelį kandidatą A. Smetoną. Panašiai vyko ir vėlesni Prezidento rinkimai.

Kaip ir šiandien, Prezidentas pradėdavo eiti pareigas ne nuo išrinkimo momento, bet nuo tos akimirkos, kai prisiekdavo pagal Konstitucijoje nustatytą tvarką. Prieškariu būta atvejų, kai Prezidentas buvo išrinktas ir prisiekė tą pačią dieną. Mažiausiai kandidatų į šį postą – vienas – buvo 1926 m. gruodžio 19 d. rinkimuose, kai prezidentu vienvaldiškai tapo A. Smetona. Tą patį jis pakartojo ir 1931 m., ir 1938 m. rinkimuose. Daugiausiai pretendentų – net keturi – Prezidentu norėjo tapti prieš pat perversmą vykusiuose rinkimuose – 1926 m. birželio 7 d., kai didele 78-ių II-ojo Seimo narių – rinkikų persvara laimėjo Kazys Grinius.

Tarp A. Brazausko ir… nežinomybės

Pertrauka tarp šalies vadovo rinkimų buvo nemaža – beveik 55 sovietinės ir nacių okupacijos metai. Tik 1993 m. vasario 14 d. vykusiuose rinkimuose nugalėjo A.M. Brazauskas, nurungęs Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį. Daugiausiai kandidatų į šį postą susirinko 2002 m. gruodžio 22 d. rinkimuose – jų buvo net 17. Antrajame ture nedidele persvara V. Adamkų nurungė R. Paksas, kuris vis dėl to po kelerių metų dėl apkaltos buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, ir tuojau pat, 2004 m. birželį, surengti neeiliniai rinkimai.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prezidento rinkimai vyko Lietuvoje 2014 m. gegužės 11 ir gegužės 25 dienomis. Neišrinkus prezidento pirmajame ture, gegužės 25 d. buvo rengiamas antras turas (kartu su rinkimais į Europos Parlamentą). Juose varžėsi septyni kandidatai. Antrame ture dalyvavo Zigmantas Balčytis ir Dalia Grybauskaitė, kuri ir laimėjo, surinkusi 57,87 proc. dalyvavusių rinkėjų balsų.

„Prezidentas Lietuvoje nėra tokia įtakinga ir daug galių beturinti institucija, kaip Seimas ar Vyriausybė, tačiau simbolinė prezidento galia bei moralinis visos tautos palaikymas sukuria stiprią prezidento galimybių bei įtakos iliuziją. Prezidentas mūsų šalyje tampa savotišku simboliniu šalies vadovu, įpareigotu ne tiek vykdyti valdžią, kiek atstovauti moralines tautos ir valstybės ambicijas“. Taip prezidento vaidmenį Lietuvos politikoje ir valdyme apibūdino politologas prof. Lauras Bielinis 2003 m. išleistoje pirmoje šio ciklo monografijoje „Prezidento rinkimų anatomija. 2002 metų prezidento rinkimai Lietuvoje“.

Prof. Ona Voverienė, apžvelgusi ir kitus L. Bielinio kūrinius, lygina tų metų rinkimus su būsimais kitąmet ir pastebi, kad tuomet ir dabar Lietuva turi tris ryškius kandidatus. 2019 m. gali būti jų kur kas daugiau, nes „mūsų liaudis serga savęs susireikšminimo liga, dažnas neturintis nei politikos, nei valdymo įgūdžių, ką ryškiai pademonstravo praėjusieji visi rinkimai į Prezidento postą“, taikliai rašo O. Voverienė.

Profesorė išvardija tris ryškiausias kandidatūras: dabartinį premjerą Saulių Skvernelį, bankininką Gitaną Nausėdą ir Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Žinoma, jų yra ir bus daugiau. O. Voverienė mano, kad be šitų trijų dar 24. O ir paminėtieji neaiškiai įvardija savo ketinimus. Aiškiau skamba G. Nausėdos pavardė.

Naujas Vilties prezidentas?

Panagrinėkime bent jo privalumus ir trūkumus.

G. Nausėda – 53-jų finansininkas, švediško SEB banko prezidento patarėjas, žinomas finansų analitikas. Vadinamas „Vilties prezidentu“, tarsi sugretinant su garsiuoju Stasiu Lozoraičiu, prieš gerus 25 metus rinkimuose pralaimėjusiu A. Brazauskui. Pernai spalį, duodamas interviu vienai TV laidai, G. Nausėda žaismingai pasakojo apie savo 17 metų karjerą vienose pareigose, apie „velnio išradimą“ Facebook‘ą, kurį jis prastai įvaldęs, ir santykius su banko vadovu Raimondu Kvedaru.

Kitame ankstesniame interviu sakosi buvęs padykęs vaikas, šuns kaulu išdaužęs bendrabučio langą, pridaręs kitokių eibių. O karjera prasidėjo nuo visiems tuomet įprastų sąlygų: VU „Tauro“ bendrabutis, kur gyveno aspirantai, vaiko sauskelnės, nekoks kvapas dukart mažesniame kambarėlyje negu dabar turi SEB banke, o „čia užeina žinomas apžvalgininkas jo filmuoti savo TV laidai, praskleidžia šlapias palutes, ir taip mes bendraujam“ (taip pernai rudenį bankininkas LNK laidoje pasakojo apie mano vizitą į bendrabučio kambarėlį ant Tauro kalno…). O jau paskui – stažuotė Vokietijoje, vakarietiškos pagundos, viliojantys pasiūlymai Lietuvoje…

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Neabejotini būsimo kandidato bruožai – sugebėjimas analitiškai ir apibendrinanti mąstyti, prognozuoti, išskirti pagrindinius makroekonominius veiksnius, sąlygojančius socialinį žmogaus gyvenimą. Jis nevengia numatyti artėjančios krizės požymius, duoti patarimų šeimai taupyti pinigus, kokį darbą pasirinkti baigus aukštąjį mokslą, pakritikuoti Vyriausybę dėl nepakankamo ES pinigų panaudojimo… Iš tiesų, G. Nausėda kol kas laikosi buvusio šalies vadovo V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

Tačiau politologai įžvelgia, kas galėtų pakišti koją jo kandidatūrai. Vieni mano, kad gali atsirasti kitų, vertingesnių kandidatų į šalies vadovo postą. „Viena pagrindinių G. Nausėdos problemų – jis visiškai neturi jokios organizacinės sistemos, kuri leistų užtikrinti nuoseklią komunikaciją per visą Lietuvą,“ – mano viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas. Nėra privalumas ir „bankininko žymė“, nes bankų sektorius visuomenėje yra kritiškai vertinamas. „Jis nėra sukūręs daug darbo vietų kaip V. Matijošaitis. Iš principo, jei V. Matijošaitis yra toks labiau tėvas ar patinas, kuris savo griežta ranka Kaune bent jau įvedė tvarką, tai G. Nausėdai pasigirti kažkokiais nuveiktais darbais bus sudėtinga“, – aiškino A. Katauskas.

Nuolatinis šmėžavimas žiniasklaidoje taip pat dažnai sukelia prieštaringus rinkėjų vertinimus. Be to, jis neturįs patyrimo užsienio politikoje, ir pasaulinius procesus vertinąs per siaurą finansininko ekonomisto prizmę.

Pasak politikos apžvalgininko T. Dapkaus, G. Nausėda panašesnis į buvusį šalies vadovą V. Adamkų, o ne į D. Grybauskaitę. Jis esą būtent ir laikosi V. Adamkaus linijos – būti ramiu, nekonfliktišku, galinčiu visuomenę vienyti kandidatu.

„Akivaizdu, kad jis būtent šią liniją paėmęs, o ne D. Grybauskaitės, kuri turi labai aštrią poziciją visais klausimais“, – pridūrė T. Dapkus.

Bet ar to pakaks? Nuo savęs pridursime, kad ramus, nekonfliktiškas šalies vadovas tinka valstybės gerovės ir taikaus sambūvio metu, o kriziniais, grėsmę keliančiu laikotarpiu reikia dabartinės Prezidentės ryžtingumo ir net akibrokštų.

Kituose rašiniuose aptarsime dar keletą populiariausių kandidatūrų į Lietuvos Prezidento postą 2019 m. rinkimuose.

2018.02.06; 00:06

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškosios specifikos frontas pasidalino į keletą apkasų: viename jų su visa galinga mass media artilerija įsitaisė LRT su jos 12 personų taryba, palaikoma kai kurių žiniasklaidos batalionų, kituose knibžda dalis Seimo politikų, nuskriausti prodiuseriai ir visokie kritikai savanoriai, nepatenkinti tokia LRT vadovų arogancija.

Žodžiu, frontas platus, karo būgnai dunda garsiai, niekas nenusileidžia, jau yra ir aukų, ir kažin kada bus skelbiamos paliaubos. Paprastai ugnį įžiebti lengva, pakanka vieno degtuko ar saulės blyksnio stiklo šukėje sausoje žolėje, bet užgesinti reikia daug pastangų. Padėtį švelninti mėgina konstitucinės teisės specialistai, visokie patarėjai, netgi Prezidentė.

Nesu nei teisininkas, nei ekonomistas, o tik žurnalistas, visą gyvenimą dirbęs žiniasklaidoje, niekada nemanęs, kad ji taps ketvirtąja, o gal net aukščiausia valdžia, formuojančia visuomenės nuomonę. Savimeilę pakutendavo malonūs vertinimai, pagyros, užgaudavo šleikštūs asmeniškumai, sovietinės praeities užuominos („kas be kaltės, meskite į mane akmenį…“), bet niekada netvirtinau, kad žurnalistas, o juo labiau žiniasklaidos funkcionierius, yra visa lemiantis visuomenės elitas, besišildantis šiltoje kėdėje ir gaunantis už ministro didesnius atlyginimus.

Dabar tokie tave gali apšaukti „neadekvačiu“, puspročiu, neišmanėliu, bet juk jie patys kada nors nueis nuo valdžios Olimpo ir teks paduoti ranką paprastam žmogeliui ar kolegai, kurį anąkart į mėšlą mindė… Tokia gyvenimo logika.

Teisėjauti dvikovoje LRT vs Seimas neperspektyvu. Jau vien dėl to, kad Konarskio gatvės ambrazūroje įsikūrusi galinga transliacinė mašina, daranti poveikį visai visuomenei. Pasakei frazę, ir iš Seimo reitingų lieka tik išnaros. Jie ir taip gana žemi. Pagal naujausius „Vilmorus“ tyrimus žiniasklaida yra 11-oje nuo viršaus, o Seimas 18-oje arba antroje nuo galo vietoje.

Ne paslaptis, kad LRT kaip ir kitų žiniasklaidos kanalų palaikymą lemia tai, kad tai galinga politikų, verslo atstovų, valdininkų tribūna, kuri ypač vilioja tuos, kurie siekia populiarumo ir matomumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams. Žiniasklaidos vadybininkai tuo spekuliuoja, taip pelnydami savo rėmėjų palankumą. Vargas tam, kuris šio dėsningumo nepaiso… Nepaisė jo ir R. Karbauskis.

Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kare tarp LRT ir Seimo it nuogas į dilgėles įšoko Naglis Puteikis, per TV ir savo padėjėjos vardu paskelbęs demaskuojančius faktus apie LRT vadovų paramą turtingiems verslininkams Trakų istoriniame nacionaliniame parke statyti prekybos centrą.

Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro griovimo atveju TV prieš visuomeninio judėjimo „Gelbėkim Trakus“ iniciatorius panaudojo visą valstybinės televizijos armadą, ir viskas baigėsi kaip ir turėjo baigtis: politikai ir visuomenininkai pakėlė rankas, N. Puteikis apskųstas, ir policija pradėjo tyrimą dėl jo žodžių apie A. Matonį… 

Bet tai smulkmena. LRT ir Seimo dvikova įgavo platesnį užmojį, kai įtakingiausias Lietuvos žurnalistas E. Jakilaitis atakavo R. Karbauskį. Neseniai jie atvirai susikibo Seime. Strėlės buvo laidomos ir dėl „Eurovizijos“ finalo sąmatos, ir dėl atlygių viešinimo, ir dėl nepilnų LRT ataskaitų Seimui. Žinoma, R. Karbauskis nežinojo, kiek kainuoja „Švyturio“ arenos nuoma, kitų skaičių, ir čia oponentai jį „pagavo“: nežinai, reiškia, ir Seimo sudaryta komisija sudilusio skatiko neverta, o pats užsitarnavai bjaurias klouno karikatūras…

Bet ir tai smulkmena. Kaip ir tai, jog kai kurie atlikėjai teigia negavę pinigų už savo atliktus kūrinius, kad antai kilnojamai televizijos stočiai LRT išleido apie 3,5 mln. eurų, apie ką TV laidų prodiuseris S. Jakutavičius sakęs, kad „už tokią sumą E. Muskas (garsus verslininkas ir technologijų kūrėjas Elonas Muskas, bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas – Č.I.), į kosmosą paleistų raketą…“

Taip, smulkmenos, bet jos iškalbingos. Visuomenei (rinkėjams, mokesčių mokėtojams, LRT auditorijai) sunkiai suprantama, kaip ši organizacija, maitinama iš valstybės biudžeto (pernai jos dalis siekė beveik 40 mln. eurų), vengia pateikti pilną ataskaitą, dengdamasi „konfidencialiomis“ sutartimis su prodiuserinėmis kompanijomis. Dar pernai lapkritį politologas K. Girnius stebėjosi, kaip LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis „atvirai meta iššūkį Seimui, pranešdamas, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Ž. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis…“

K. Girnius rašė ilgai dirbęs Laisvosios Europos radijuje. „Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų“, – tvirtino žinomas apžvalgininkas DELFI portale. Net „Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai“, – priduria K. Girnius.

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

LRT vadovai mano kitaip. LRT direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis pripažino, kad dalies prodiuserinių kompanijų sutarčių neteikti Seimui nutarė pats nacionalinis transliuotojas, baimindamasis galimų teismų procesų. Dalis jų esą žodžiu pasakė „taip“, bet paskui perspėjo: paviešinimo atveju LRT atsako už visus galimus nuostolius. Jis bijąs, kad iš Seimo, kurio dalis narių turi leidimus dirbti su slapta informacija, ji gali nutekėti…

Vadinasi, prodiuseriai diktuoja sąlygas, jų veiklos taisyklės yra aukščiau Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, kurio suvestinė redakcija patvirtinta 2015 m. sausį. 10 straipsnio 6 punkte pabrėžiama, kad „LRT tarybos veikla yra vieša… Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje“.

Kitaip sakant, LRT pateikia ataskaitas Seimui, kuriam belieka jas kišti giliai į stalčių, nesiimant jokių veiksmų? Sausio 12 d. Seimas sudarė laikinąją komisiją visuomeninio transliuotojo finansinei ir ūkinei veiklai tirti, ir po dviejų savaičių įvyko jos pirmasis posėdis. Tyrimas numatomas baigti net iki birželio 1 d. Nutarta kreiptis į 14 šalies institucijų atlikti išorės auditą. O kol šis tyrimas vyks, per nacionalinį transliuotoją toliau bus eskaluojama ir šią komisiją, ir visą Seimą, neišskiriant ir R. Karbauskio, demaskuojanti kampanija. Įdomu, kad į ją tarsi keršto motyvu įtrauktas ir jo trąšų verslas, ir „Agrofirmos“ reikalai, ir santykiai su V. Putino režimu, ir dar galas žino kas. To puolimo nesibodi pats E. Jakilaitis, kuris atsiribojo nuo administracinės priklausomybės LRT, bet naudojasi jos priemonėmis, kad suvedinėtų sąskaitas su nemėgstamu politiku. Į pastabą, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, žymus žurnalistas sausai atsakė: toks mano darbas…

Neabejoju nei konstitucinės teisės žinovų, nei garsių ekonomistų, finansininkų, politologų kompetencija, analizuojant LRT ir valdžios santykius. Tačiau moraliniu aspektu kolegos Konarskio gatvėje, kurioje prieš 27 metus vyko baisi tragedija, vardan taurios atminties turėtų atsisakyti arogantiško jausmo būti „ketvirtąja“ ar dar aukštesne valdžia ir paklusti pagrindiniam nacionalinio transliuotojo vertam postulatui – tarnauti visuomenei, kuri jį ir išlaiko.

2018.01.30; 04:44

LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Gal skaitytojas man atleis, kad pradžioje nuklysiu į nostalgiškus savo žurnalistinio darbo pradžios prisiminimus. Tačiau praeityje visada įžvelgiu sąsajų su dabartimi, o juk iš tolimos ir netolimos istorijos mokomės.

„Esi nereikalingas…“

Dirbau LRT (anksčiau – Televizijos ir radijo komitetas arba TVR) 17 metų. Paskirtas į propagandos redakciją komentatoriumi, su kolega Stasiu Patacku rengdavome 5 min. trukmės rytinius komentarus – verstinius ir savo. Paskui kaip jauną specialistą (kadrų rezervą) paaukštino – tapau radijo programų direkcijos dir. pavaduotoju. Dar porą metų vadovavau Vaikų ir jaunimo redakcijai, o prieš Sausio įvykius paskirtas komentatoriumi užsienio klausimais (vidaus – Benas Rupeika).

Paskui rūmų okupacija, glaudėmės kas kur, bet (leisiu sau pabrėžti) niekada neperšokau žurnalistui nusikalstamos ribos – bendradarbiavimo su okupantais. O tokių juk buvo visokių, netgi kažkada buvusių bičiulių…

Atėjus 1992 m. rudens Seimo rinkimams pajutau pavojų: juos laimėjusi LDDP puolė keršyti. TV direktorius priekaištavo: na, tu ten kalbinai V. Landsbergį, rengei interviu su A. Smetonos šeimininke, važinėjai į Čečėniją, liaupsinai Dž. Dudajevą. Klausiu: tai jeigu nereikia mano laidos, suprantu, kad nereikia ir manęs? „Supratai teisingai…“ – nudelbė akis TV vadas (atskleisiu – Saulius Sondeckis, dabar VŠĮ PRO S STUDIJA vadovas).

Po rinkimų, artėjant 1993-ųjų pavasariui, neprireikė ir patyrusios „Panoramos“ žurnalistės Vandos Preidytės paslaugų. Pasipiktinę LDDP pavestu TVR vadams valymu, Aukščiausioje Taryboje surengėme spaudos konferenciją. Tai buvo paskutinis lašas, įsiutinęs TVR vadovus, nusprendusius mus išvaryti.

Finansiniu požiūriu nusiminęs nebuvau: sužinoję, kad esu „laisvas“, pakvietė bankininkai, o kūrybinį darbą patikėjo kitos televizijos – G. Songailos vadovaujama Baltijos TV, L. Baškauskaitės Tele 3. Tačiau įžūlus ekskomunistų pradėtas valymas priminė J. Burokevičiaus laikus, kai Nacionalinis gelbėjimo komitetas buvo sudaręs „neutralizuotinų“ žurnalistų sąrašus, kuriuose buvo ir mano pavardė…

Diskusijos diskusijos…

Kodėl šiandien primenu šiuos daug kam neįdomius darbo biografijos faktus?

Prabėgo kone 30 metų nuo tų laikų, kai TVR kūrėsi Sąjūdžio grupės – techniniame centre vadovaujama Eduardo Potašinsko, kūrybinių darbuotojų pusėje – B. Rupeikos. Neslėpsiu, daugelis buvome mirštančios SSKP gretose, bet kartu atstovavome Atgimimo srovę tuometinėje elektroninėje žiniasklaidoje. Juo labiau susidorojimas su mumis po tragiškojo Sausio, kažkokiam dirigentui pamojus lazdele, buvo akibrokštas laisvam žodžiui ir tam pačiam Sąjūdžiui…

Šiandien LRT pasikeitusi neatpažįstamai. Dar anuomet, Atgimimo priešaušryje, grupelė redaktorių aktyviai priešinomės jos vadovų diktatui, kai rūmų II aukšto salėje vykdavo profsąjungos ar darbuotojų susirinkimai, laidų vertinimai. Ar „prezidiume“ sėdėdavo J. Januitis ar vėliau J. Kuolelis, ar partinės organizacijos sekretorius Vl. Leipus, kandūs pranešėjų žodžiai apie televizijos ir radijo programą, laidų lygį ir politinį jų vertinimą, darbuotojų atlyginimus ir visą valdymo sanklodą erzino viršininkus, ir – neabejoju – tie signalai pasiekdavo LKP centro komiteto propagandos skyrių, tą patį Č. Juršėną, kuris, ačiū Dievui, juos slopindavo, nes dažnai kaip politikos apžvalgininkas būdavo kviečiamas į „Panoramą“… Be to, artėjo istorinės Sąjūdžio permainos, ir partinė nomenklatūra į jas įsiklausė ištempusi ausis…

Dabar diskusijos vėl atsinaujino. LRT viduje jos vyksta vangiai, nes profesinės sąjungos šiais laikais bejėgės, žurnalistų bendrija susiskaidžiusi, o administracija ir visuomeninė LRT taryba su jiems tinkančiais žurnalistais ir visokiais viršininkais sudaro nepersmelkiamą kitokiai minčiai branduolį. Kalbantis su vyresniais ten dirbančiais ir jau tik priebėgomis kokį darbelį surandančiais kolegomis, susidaro įspūdis, kad neveltui minimas čia susiformavęs „klanas“, į kurį paprasti mirtingieji ir naujokai neprisileidžiami, o jeigu ir pretenduoja į elitą, turi pritarti ir jo ideologijai.

„O vežimas ir šiandien ten pat…“

„Klano“ struktūrą pabrėžiu, visai nenorėdamas minėti pavardžių, nes tai nieko neišspręstų. Socialiniuose tinkluose dažnai tenka susidurti su arogantiška LRT vadovų pozicija, tarsi visuomeninio transliuotojo kritika užgautų juos asmeniškai. Tuomet pasipila vertinimai, kad esi „neadekvatus“ (t.y. nesusitapatini su tikrove, nes, matyt, senas ir ligotas), kad neišmanai TV specifikos, teisinių subtilybių, valdymo mechanizmo, o, tariant R. Valatkos ar A. Užkalnio terminologija, tiesiog esi idiotas ir kvailas.

Toks bendravimas su savo auditorija ir oponentais demonstruoja LRT vadovų puikybę ir prisirišimą prie savo postų. Net anais laikais, pavyzdžiui, komiteto pirmininkas J. Januitis ar jo pavaduotojas radijui J. Mitalas skubėdavo į CK užtarti jauną žurnalistą ir draugiškai mums patardavo: nekalbėkit visokių niekų telefonu ir viešai nepasakokit politinių anekdotų, nes „ir sienos turi ausis“.

Net J. Kuolelis, kai programų direktorė Br. Zabulytė mane nusivedė pas jį, kilus ginčui dėl vienos radijo laidos jaunimui apie neformalius judėjimus, papriekaištavo jai: drauge Brone, leiskim jauniems žmonėms plačiau žvelgti į pasaulį…

Atrodo, šiandien LRT viešpatauja ortodoksiškas požiūris į viešąją nuomonę ir savus darbuotojus. Tai liudija Vladimiro Laučiaus – LRT portalo vadovo – pavyzdys. LRT administracija ir taryba (ko gero, tarp jų nesutarimų nebūna) „optimizuoja“ Lrt.lt portalą, atlieka jo pertvarką, steigdamos interneto departamentą, skaitmeninių aktyvų skyrių (štai koks sumanus pavadinimas!), apie reorganizaciją nepranešdamos portalo vadovui.

LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis sakė pripažįstantis, kad komunikacija galbūt buvo vėluojanti, bet V. Laučius apie tai žinojęs. Netiesiogiai šiam darbuotojui buvo rodomas kelias: arba sutik su pertvarka, arba, na, pats supranti… Kaip tai panašu į S. Sondeckio metodus 1993-aisiais…

Sausio 23 d. dieną vykęs LRT tarybos posėdis jokio sprendimo nepriėmė. V. Laučius linkęs taikiai ir racionaliai spręsti reorganizavimo klausimus – palaukti iki naujo generalinio direktoriaus rinkimų. A. Siaurusevičiui, apibendrinusiam posėdį (kodėl ne tarybos pirmininkas?), išsprūdo, kad „portalo redakcijoje irgi dirba žmonės…“ Pagal dabartinę situaciją LRT pagrindą sudaro valdomi darbuotojai, kurie „irgi žmonės“… Kaip tai girdėta!

***

Tiesą sakant, neketinau šios temos apeiti be LRT ir Seimo sandūros, be E. Jakilaičio ir R. Karbauskio konflikto, be klausimų-atsakymų dvikovos, trąšų, hektarų ir LRT veiklos kontrolės niuansų, bet tai jau kito rašinio tema. Ir nelengva, nes dvikova ar trikova tik aštrėja, palikdama už Seimo ir visuomenės nugarų gyvybiškai svarbius nacionalinius klausimus.

(Bus daugiau)

2018.01.25; 06:22

Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos seimo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio 13-oji dar ilgai neišblės iš atminties. Tūkstančiai lietuvių (ir ne tik jie: tarp mano pažįstamų ir bendradarbių buvo nemažai rusų, žydų, ukrainiečių, moldavų, kitų tautybių žmonių) į šią tragediją ėjo iškėlę „dainuojančios revoliucijos“ vėliavas, ir sovietinės mašinos brutalumas buvo didžiulis akibrokštas laisvės troškimams.

Bet ar visi? Iš tikrųjų, juk atsirado tokių, kad – perkeltine prasme – „savi šaudė į savus“. Ir tebešaudo.

Kai rašau apie sovietinę jėgos mašiną, turiu galvoje ne tik Maskvos partinę nomenklatūrą, karinius ir saugumo generolus, būsimus „gėkačepistus“, „Alfos“ ir kitas baudėjų grupuotes, bet ir vietinius tos mašinos sraigtelius – pradedant visokiais burokevičiais, jermalavičiais, kuoleliais ir baigiant uoliais jų padėjėjais iš „Jedinstvos“, prorusiškų gamyklų ir „kaspervizininkais“.

Prisiminimai: chaosas prasidėjo nuo valdžios…

…Tą Kūčių vakarą su paaugliu sūnumi, užsimaukšlinęs šiltą lapinę kepurę (lyg tyčia prieš kelionę užklupo trišakio nervo uždegimas, ir pusė veido buvo paralyžiuota) šaltame kaip visa 1990-ųjų gruodžio pabaiga vagone dundėjome link Berlyno: čia turėjo pasitikti mus iškvietusi šeimos draugė, ištekėjusi ten anksčiau ir pakvietusi žmoną padirbėti. Traukinys ropojo Berlyno priemiesčiais, ir matėme, kaip už neuždengtų langų Kūčias ruošiasi švęsti vokiečiai: žvakės, nukrauti stalai, pasipuošę žmonės… Graudu pasidarė. Tuo metu Lietuva kentė pokyčių audras.

Dar didesnis šokas buvo, kai sausio pradžioje sugrįžome. Išlepintas germaniškos ramybės ir vokiško alučio, sūnus – daugybės nematytų TV kanalų, bananų ir kitokių skanėstų, Vilniuje radau didžiulį sambrūzdį: omonininkai su sovietinių kareivių pagalba užiminėjo valstybinius pastatus, ginkluoti milicininkai ir tanketės kontroliavo eismą sostinės prieigose, siautėjo Makutinovičiaus sėbrai, apsišaukėliškas Nacionalinio gelbėjimo komitetas šaukėsi M. Gorbačiovo prezidentinio valdymo.

Bet paprastiems žmonės begalinis šokas buvo netikėtas kainų pakėlimas. Parduotuvėse ir taip buvo nyku ir pilka, vitrinas „puošė“ nebent kiaulių ir karvių kanopos, dėl naujametinio šampano ar žirnelių reikėdavo stumdytis ilgose eilėse, o čia dar premjerė K. Prunskienė, grįžusi iš Maskvos, staiga išmetė baisią kortą –  sausio 4 d. jos vadovaujama Vyriausybė priėmė nutarimą dėl kainų pakėlimo (vidutiniškai iki 3,5 karto). Nutarimas turėjo įsigalioti sausio 7 d., o Aukščiausioji Taryba tuo metu kaip tik dvi dienas – sausio 7 ir 8 d. – turėjo nedirbti. AT tada iš anksto pareikalavo, kad Vyriausybė sustabdytų nutarimo dėl kainų kėlimo įsigaliojimą, bet K. Prunskienė griežtai atsisakė, ir kainos buvo pakeltos. Tokios jos buvo gal parą, kol 100-as AT deputatų nubalsavo už jų atšaukimą. Sausio 8-osios popietę K. Prunskienė atsistatydino.

Justiniškių parduotuvė tą pirmadienį atrodė kaip cunamio nusiaubta: kas žinojo apie kainų pakėlimą, prekių prisipirko išvakarėse, tad dabar ant prekystalių mėtėsi nebent vermišeliai ar tos pačios kanopos su gyvulių inkstais… Žmonės buvo įsiaudrinę, gatvėse ir turguose netilo diskusijos, o šiaip sliūkino susigūžę, rūškani ir užguiti. Ore tvyrojo blogio nuojauta. Su sūnumi išsivirėme makaronų ir įsijungėme televizorių: K. Prunskienė skėsčiojo rankomis, kad kainų pakėlimas buvo neišvengiamas, V. Landsbergis drąsino, kad tai tik laikina, ir parlamentas išspręs šią problemą, o R. Ozolas su jam būdingu filosofiniu patosu kvietė išlaikyti vienybę ir ramybę. 

Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmona nutraukė darbus Vokietijoje ir skubiai grįžo į Vilnių, bet sausio 11 d. vėlai vakare jo jau negalėjo pasiekti nė vienas traukinys: kariškiai buvo užgrobę Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę. Traukiniui iš Berlyno sustojus Žemuose Paneriuose, keleiviai su visu bagažu „po špalam“ keletą kilometrų tamsoje kulniavo iki stoties. Čia žmoną ir pasitikau. Džiaugėmės nebent tuo, kad buvome kartu…

Penktoji kolona – iš savų…

Vartau Kęstučio Čeponio, buvusio K. Antanavičiaus rinkimų komandoje, žinomo publicisto, visuomenės veikėjo, kraštotyrininko ir „žygeivio“, prieš 7 metus paskelbtus prisiminimus „1991 m. sausio įvykiai – „slaptasis karas“. Jis tvirtina, jog buvo rasti dokumentai, liudijantys, jog NGK buvo slapta sudarytas dar 1990 m. balandžio 28 d., nors oficialiai „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“ paskelbtas tik sausio 11 d. 15 val. Bet būtent jis koordinavo sausio 8 d. „Jedinstvos“ smogikų bandymą įsiveržti į AT rūmus ir jų didžiulį provokuojamą sambūrį kitą dieną po pietų.

NGK turėjo savo propagandos ir agitacijos skyrių. Į jį įėjo „kaspervizija“ ir radijas „Tarybų Lietuva“, įtraukusios keletą buvusių LRT darbuotojų. Beje, radijas „ant platformos“ pradėjo savo veiklą kur kas anksčiau – 1990 m. birželio 2 d. buvusioje Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje. Jame bendradarbiavo iki šiol Lietuvos teisėsaugos ieškomas Stanislovas Mickievičius, iki tol buvęs Lietuvos radijo laidų rusų kalba redaktorius, bei Kostas Šilgalis, garsėjęs kaip neblogas solistas ir muzikos žinovas. Sovietinio karininko Edmundo Kasperavičiaus vadovaujamai televizijai nemažai padėjo pas „platformininkus“ perbėgęs TV programų direktorius Gintautas Steigvila, kuris gerai išmanė televizijos archyvus ir sovietinei propagandai panaudojo ankstyvesnius, dar sovietiniais laikais sukurtus įrašus.

Pas J. Burokevičių perbėgo dirbti Fatina Būtienė – radijo ateistinės laidos „Akiračiai“ redaktorė. Gana ilgai mes dirbome vienoje redakcijoje, viename kabinete. Šiaip ji buvo miela moterytė, 1974 m. gavusi Vinco Mickevičiaus – Kapsuko premiją už aktyvią antireliginę propagandą, ir turėjo paties Petro Griškevičiaus palaikymą. Rengdama laidas buvo nepaprastai kruopšti, bet jos tekstų negalėdavo ginčyti nei TVR pirmininkas Jonas Januitis, nei pavaduotojas radijui Jonas Mitalas, ką bekalbėti apie redakcijos vadovą Antaną Šimkūną. Tomis Sausio dienomis paskambinau kolegei, kuri jau senokai buvo perbėgusi pas J. Burokevičių, stebėdamasis, kaip ji pasuko į Lietuvai priešiškų jėgų gretas. „Tai juk Landsbergis surengė tas žudynes, – neabejodama pareiškė ji, – o mes norime išvaduoti Lietuvos žmones iš jo valdžios…“ Nebeliko ko daugiau diskutuoti…

Užgrobtame radijo ir televizijos pastate, kuris 222 dienoms buvo tapęs „kaspervizija“ (išskirstę skiemenimis šį terminą, žmonės traukė pečiais: „kas per vizija“?), sąmoningesni darbuotojai pasilikti nenorėjo, nors visi rūpinosi savo pragyvenimo sąlygomis. Joje tuo metu labai stigo kvalifikuotų specialistų, ypač lietuvių. Iš Maskvos kas savaitę atvažiuodavo komandiruoti “Ostankino” televizijos darbuotojai, kurie prižiūrėdavo techniką, nes nebuvo mokančių su ją elgtis. Televizijos vadovai nesugebėjo sustabdyti jos turto grobstymo: atvykėliai vogė aparatūrą, o kitus daiktus ištampydavo pastate budėję kariškiai. Daug technikos galėjai rasti tuomet jau veikusioje Gariūnų turgavietėje.

Bomba iš vidaus

2003 m. rugsėjį „Druskininkų naujienos“ rašė apie žvalgybininką Virgaudą Jakucevičių, kuris Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus pavedimu buvo įsidarbinęs „kaspervizijoje“. Čia jis slapta filmavo, rinko informaciją, kol, kilus įtarimams, jam pavyko pabėgti. Iš parlamento transliuojama Lietuvos televizija tuomet parodė „kaspervizijoje” V. Jakucevičiaus nufilmuotus vaizdus, o kitą rytą apie Lietuvos žvalgo veiklą užgrobtoje televizijoje parašė „Lietuvos aidas”. Tai buvo tarsi bomba, susprogdinusi „darbo žmonių“ remiamos „kaspervizijos“ įvaizdį.

Sausio 13-oji. Nuotraukų paroda Lietuvos Seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kilus triukšmui, kad užgrobėjai savinasi darbuotojų paliktus daiktus, plėšia brangią techniką, direktoriui G. Steigvilai NGK pavedė įsileisti grupę buvusių darbuotojų. Ką jie ten pamatė, sunku aprašyti. Netrukus buvo įsileista dar viena grupė: savo darbo kabinete neradau nei eteriui tinkančių drabužių, nei batų, nei dešimčių kasečių, nei primityvaus kompiuterio su povandeniame laive naudojamu radijo imtuvu. O iš dabartiniuose Vyriausybės rūmuose įsikūrusio NGK pasklido bauginantis sąrašas: „gelbėtojai“ buvo pasiruošę „neutralizuoti“ dešimtis jiems neįtikusių žurnalistų, tarp kurių buvau ir aš… Jeigu Konarskio rūmų okupacija būtų užtrukusi ilgiau, kažin ar mes būtume išvengę naujų sibirų…

Apie tuos laikus rašyti galima daug. Sausio 13-oji buvo svarbus posūkis tiek žurnalistų, tiek visos visuomenės savimonėje. Rinktis okupantų kelią ryžosi tik nedidelė dalis konformistų. Vargu, ar jie tikėjosi, kad „ant platformos“ jiems pavyks išsilaikyti ilgai. Juk pati SSRS braškėjo: 1991 m. pabaigoje ji subyrėjo, M. Gorbačiovas, neatsiliepdavęs į AT vadovo šaukinius (tai jis „pietaudavo“, tai „miegodavo“), nulipo nuo pjedestalo, pučas su trenksmu žlugo, Maskvoje įsigalėjo demokratinės – bent jau pradžioje – jėgos su B. Jelcinu priešakyje… Kolaborantai pasitraukė. Keletas jų buvo nuteisti, kiti savo nuodėmę nusinešė į kapus (praėjusį rugsėjį Anapilin iškeliavo ir save nuosaikiu vadinęs, buvęs vienas iš TVR vadovų Juozas Kuolelis, kažkada mane baręs už „socializmo linijos neatitinkančius“ komentarus).

***

Bet klausimas svarbus iki šiol: tie, kurie pasitraukė į tylą, tūno it pelė po šluota, jų artimieji, vaikai, anūkai iki šiol mano, kad kolaboravimas buvo jų vienintelė išlikimo sąlyga? Ar negalima buvo pasirinkti kito kelio – kartu su visa tauta?

Šių dienų skandalinga aktualija, susijusi su KGB agentų sąrašo paviešinimu, suformuluoja lygiai tokį patį klausimą: ar kolaboravimas su okupantu, tegul ir be nusikaltimo požymių, yra nekaltas pasirinkimas? Ar nebuvo suteikta dingstis – siekis geresnio posto, atlyginimo, padėties visuomenėje, socialinių sąlygų šeimai – įtraukti juos į tą sąrašą? Kas dabar tai išsiaiškins… Telieka tikėtis kiekvieno išpažinties prieš save: kas tu buvai, kuo tikėjai, kokie bus tavo vaikai?

Ar Lietuva vėl neįžengs į panašius savęs išbandymo brūzgynus, kai savi šaudys į savus?

2018.01.10; 06:00

Anąkart šešiamečio anūko klausiu: ar žinai, kas yra Sausio 13-oji?

Žinau, – išpūtė tas akis. – Darželyje aiškino. Tada rusai užpuolė lietuvius…

Va taip. Kad tai buvo ne „rusai“, o Kremliaus statytiniai, ištikimi jau vos ne karste gulinčios SSRS šunys, kad jie vykdė agresiją ne tik prieš lietuvius, bet prieš visą laisvą Lietuvą, ir ne tik prieš ją, – aiškinti tokiam vaikui per anksti.

Bet ką jis nusineš į savo ateitį? Kad rusai – „blogiečiai“, kad lietuviai nuolat kovoja už savo laisvę, ir šito naratyvo jam ilgai neišmuši… Paklauskime: kas dėl to kaltas? Ar ne tie patys agresoriai, ilgus šimtmečius skerdę ir pjudę lietuvių tautą, naikinę jos kalbinius, etninius, socialinius daigus?.. Ar ne tie jų palikuonys, dabar reanimuojantys seniai pašvinkusią SSRS ir siekiantys atstatyti jos sienas Ukrainoje, Kaukaze, Baltijos šalyse, visoje Rytų Europoje? Ar ne jų imperinė politika lietuvių ir kitų tautų genuose palieka vergo, o kartu ir gilios neapykantos „rusams“ virusą?

Už padarytus nusikaltimus būtina atsakyti. Toks teisingumo principas. Lygiai prieš metus straipsnyje „Ar išjudinsime iš mirties taško Sausio 13–osios bylą?“ džiaugiausi, kad, nuo tragiškų įvykių praėjus 25-riems metams, sausio 27-ąją, jau buvo numatytas  Vilniaus apygardos teismo posėdis, kuriame pagaliau pradėta nagrinėti ši sudėtinga, istorinė, ilgai vilkinta byla. Nukentėjusių joje – beveik 500, liudytojų – dar apie tūkstantį, bylą sudaro apie 700 tomų dokumentų, daugiau kaip 60 tūkst. puslapių, iš kurių vien kaltinamasis aktas – 13 tomų. Byloje yra 65 kaltinamieji, posėdyje turėjo dalyvauti tik du – anksčiau sulaikyti Genadijus Ivanovas ir Jurijus Melis, kiti teisiami už akių. Jiems atstovauja apie 40 advokatų.

Tokia statistika. O už jos – nedrąsūs laiškai į Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos teisėsaugos institucijas su draugiškais prašymais išduoti įtariamus nusikaltimais žmonijai. 1999 m. pavyko nuteisti šešis antivalstybinių organizacijų kūrėjus, iš jų Stanislavas Mickievičius (buvęs perversmininkų „Tarybų Lietuvos radijo“ vadovo pavaduotojas) išvengė bausmės, pabėgdamas į Baltarusiją ir Rusiją; beje, 2000–aisiais jis sutiko atvykti į teismo procesą Lietuvoje, jei bus užtikrintas jo saugumas. Koks buvo prokurorų atsakymas, informacijos neaptikau.

Už tos statistikos – kaimyninių šalių prokuratūrų atsikalbinėjimai arba tyla: Maskva ir Minskas neatsakinėjo į Vilniaus „teisinės pagalbos prašymus“. Tokie pasiteisinimai lėmė, kad, kaip prieš šešerius metus „Ūkininko patarėjui“ sakė istorikas Liudas Truska, buvo nuteisti tik 6 nereikšmingi kaltinamieji, keturi mirę (J. Kuolelis Anapilin išėjo praėjusį rugsėjį), o net 23 agresijos vadai jaučiasi nebaudžiami ir tik šaiposi iš mūsų teisėsaugos ir Sausio 13–osios aukų. Dabar ir šie skaičiai yra pasikeitę Lietuvos nenaudai.

Prieš metus pastebėjau, kad netgi Ukraina, kurios Maidano dalyvius taip gynė ir rėmė Lietuva, ilgai nebuvo numačiusi penkių čia apsistojusių įtariamųjų ekstradicijos galimybės. „Vadovaujantis Ukrainos Konstitucijos 25 straipsniu ir kitais Ukrainoje galiojančiais teisės aktais, Ukrainos pilietis negali būti išduotas ar perduotas kitai valstybei“, – remdamasi Kijevo atsakymu skėsčiojo rankomis Lietuvos generalinė prokuratūra. Į ekonominį ir politinį chaosą įklimpusi Ukraina vargu ar skubės greitai pakeisti savo įstatymus.

Lapkričio pradžioje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Zigmas Vaišvila ir Eimantas Grakauskas kreipėsi į teismą, kaltindami teisėsaugos organus vilkinimu, abejingu požiūriu į bylą, taikomu „pasirinktiniu teisingumu“. Reakcijos stoka buvo prikišama ir šalies Prezidentei. Šiame procese teismui buvo perduotos kelios bylos. Antai, liepą Vilniaus apygardos teismui perduota nagrinėti dar viena Sausio 13-osios įvykių byla, kurioje įtarimai dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų pareikšti dviem Rusijos piliečiams. Kaltinamųjų pavardės nebuvo viešinamos, tik patikslinama, kad tai „buvę desantininkai, dalyvavę veiksmuose prie Televizijos bokšto“.

Spalį išskirta dar viena byla dviems sovietų karininkams Vladimirui Kotliarovui ir Sergejui Kostecui. Šis tyrimas nuo didžiausios apimties Sausio 13-osios bylos atskirtas 2014 metais. Atskirtoje byloje iš viso buvo devyni įtariamieji. Likusių septynių asmenų veikla tirta dar kartą atskirtame tyrime, tačiau jis sustabdytas, „išnaudojus visas galimybes tiksliai nustatyti nusikaltimą padariusius asmenis“.

Po to visuomenė  nebuvo maitinama jokia informacija apie šios bylos tyrimo eigą ir teismo posėdžius. Generalinės prokuratūros tinklapyje apie ją užsiminta tik… 2014 m. sausį. Vilniaus apygardos teismo portale rasime ne ką šviežesnes naujienas – 2016 m. balandžio… Tad leiskite paklausti: ar 14 žuvusiųjų atminimas, jų artimųjų skausmas, šimtų nukentėjusių per tragišką Sausį neužsitarnavo deramos pagarbos – bent pranešti apie prasidėjusį teisingumo procesą? O gal tik Sausio 13-osios išvakarėse valdžios atstovai surengia paminėjimus prie Seimo, prie Aukų kalnelių, pasako oficialias kalbas ir – vėl viskas nugrimzta į gilią užmarštį?

Tad prieš metus klausiau: kažin, ar Sausio 13–osios byla neužsitęs dar tiek pat, ketvirtį amžiaus, nes antai jau pačioje pradžioje bylą nagrinėsianti teisėja sudejavo: tokio liudytojų ir nukentėjusių skaičiaus teismo patalpos sutalpinti negalės…

Todėl pasiūliau: šį teismo procesą surenkite „Siemens“ arenoje! Tegul nusikaltėlius teisia Tautos susirinkimas!

2017.01.05; 06:04

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?

Gruziniškas nukrypimas

Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…

Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…

Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo. 

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).

O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.

Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…

Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…

Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.

Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?

Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.

Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas. 

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.

Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.

Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.

Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.

Kodėl Lietuva laviruoja?

Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį. 

Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.

Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.

2017.12.14; 06:00

Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.

Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.

Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.

Kodėl jiems turime padėti?

Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.

Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.

Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.

Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…

Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…

Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams

Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai  neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Ukrainos kariais – savanoriais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.

Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.

Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform“ su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais“.

Trišalė brigada suerzino Maskvą

Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.

Ukrainietė mergina

Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…

Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…

Žodžiai, svarstymai, abejonės…

Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin“ ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.

Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias“.

„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

***

Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?

Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.  

2017.12.06; 04:30

Už mūsų ir jūsų laisvę. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Solidžių bandymų lyginti lietuvių ir ukrainiečių pokario rezistencinę kovą tikrai būta, ir jų gilinti ar plėsti net nepretenduoju. Tai atliko garsūs abiejų šalių istorikai ir tyrinėtojai.

Bet vis tiek tos sąsajos įdomios keliais aspektais: kaip buvo bandoma koordinuoti tuos pasipriešinimo frontus? Kokios to pasipriešinimo sąsajos?Ar buvo koks ryšys, kontaktai, bendros pastangos?

Kitoje dalyje pasvarstysime, kokią pagalbą, remiantis tuo bendru pasipriešinimu okupacijoms, Lietuva ir pasaulis Ukrainai gali teikti dabar, kai ši šalis vėl atsidūrusi tikro karo už savo laisvę ir teritorinį vientisumą apkasuose, kai vėl būtina vieninga užkarda iš Rytų (ir ne tik) plaukiančioms grėsmėms?

Ukrainiečių pasipriešinimas buvo vadinamas ne partizaniniu judėjimu, o tiesiog sukilimu prieš okupantą. Štai kodėl, kaip rašė istorikas Dalius Žygelis, ukrainiečių, kovojusių dėl savo tautos laisvės ir Ukrainos valstybės nepriklausomybės, organizacija buvo vadinama Ukrainos sukilėlių armija (UPA). Formaliai susikūrusi 1942 m. spalį kitą mėnesį ir kitų metų pradžioje jau rengė slaptas karines stovyklas Polesės ir Voluinės miškuose, kuriose dalyvavo apie 600 savanorių.

Bendras Lietuvos partizanų ir Ukrainos kovotojų pasipriešinimo bruožas bus tas, kad jie neturėjo užnugario. Jų kovos atrama buvo vietos gyventojai, kurie reikalavo, kad būtų imtasi ne tik antibolševikinės, antilenkiškos ir antinacinės propagandos, bet ir ginkluotos kovos. Ukrainos vakaruose susikūrė net atskiros UPA kontroliuojamos respublikos ir perimta okupacinių jėgų kontrolė. UPA sudarė tris karinius korpusus (išskyrus Rytų), gausiausia buvo Vakarų, kurią 1944 m. sudarė šešios apygardos su karinių divizijų teisėmis.

Tokia struktūra sudarė sąlygas efektyviai priešintis iš pradžių vokiečių, paskui sovietų okupacijai. Žinoma, pastaroji buvo nuožmesnė. Nepaisant to UPA būriai nesunkiai pereidavo sieną į Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją, net Vakarų Vokietiją ir Austriją. Antai, 1947 m. daugiau kaip 30 ukrainiečių partizanų per Lenkiją ir Čekoslovakiją prasiveržė į amerikiečių okupacijos zoną su visa ginkluote, su dokumentais, įrodančiais sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose. 1947 m. keliasdešimt sukilėlių lankėsi Rytų Prūsijoje.

UPA būriuose kovojo ir lietuviai. D. Žygelis rašo, kad, pavyzdžiui, 1943 metais iš Ukrainos teritorijoje dislokuotų vokiečių šucmanšafto (vok. Schutzmannschaft) batalionų pasitraukę lietuviai įstojo į UPA gretas. Buvo suformuota lietuviška šimtinė (kuopa), ji kurį laiką kovojo ukrainiečių pusėje. 1943 m. rugsėjį, suderinus su UPA vadovybe, šis lietuvių padalinys per Baltarusijos teritoriją patraukė į Lietuvą. Čia tikėtasi tęsti kovą dėl savo valstybės. Tačiau šio padalinio, jų vadovų likimas kol kas yra mįslė tiek Ukrainos, tiek Lietuvos istorikams.

Pokariu buvo mėginta užmegzti partizaninius ryšius tarp Lietuvos ir Ukrainos pasipriešinimo. Ukrainos istorikai Lvove pasakojo apie maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją 1948 m. Kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinumą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas ir t. t. Bet netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, matyt, kažkieno išduotas ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovos. Šis bandymas taip pat dar mažai ištyrinėtas.

Abiejų šalių laisvės kovoms buvo padėtas pagrindas dar prieš karą. Ukrainiečių istorikas Oleksandras Vovkas savo tyrime „Paskutinis karinis ir politinis sąjūdis dėl Ukrainos nepriklausomybės“ atkreipė dėmesį į prieškarinės Lietuvos paramą UNO – Ukrainos nacionalistų organizacijai, vėliau tapusiai kariniu UPA sparnu. Autorius rašė, kad visą ketvirtąjį dešimtmetį, padedant sukarintoms Lietuvos formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi UNO leidiniai ¬ žurnalai „Surma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug brošiūrų. Kaune, Laisvės alėjoje 20, oficialiai veikė Lietuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija.

konovale-akordas
UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas

Ukrainiečių nacionalistų organizacijos atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Ivanas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos vyriausybės atstovais, konkrečiai – su Užsienio reikalų ministerija. Ne paslaptis, kad pirmasis UNO vadovas Jevgenijus Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir čia lankydavosi (lygiai prieš penkerius metus, 2012 m. gruodžio 5-ąją, Kauno miesto savivaldybėje vyko konferencija, skirta Ukrainos kovų lyderio atminimui bei Ukrainos ir Lietuvos istorinių ryšių pristatymui; konferencijos metu buvo parodytas filmas apie J. Konovalecą „Rezistencija Ukrainoje ir Lietuvoje“, o ant namo Laisvės al. 34 atidengta Lietuvos piliečiui skirta memorialinė lenta su bareljefu). UNO per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas gaudavo iš Lietuvos daugiatūkstantines subsidijas JAV doleriais.

Reikia pridurti, kad tuometinis Kaunas palaikė prieškarinės Ukrainos karinės organizacijos (UKO), kovojusios prieš lenkų okupaciją, veiklą, o jos nariu buvo Stepanas Bandera (it. bandierra – vėliava), kuris 1928 m. lenkų buvo nuteistas mirties bausme. Akivaizdu, kad tada Kauno ir Lvovo tikslai – išvaduoti dalį užgrobtos šalies iš lenkų okupacijos – buvo tie patys. Šiandien tos nuosėdos santykiuose tarp Ukrainos ir Lenkijos, kaip ir tarp Lietuvos ir Lenkijos, tebetemdo kaimyninių šalių kasdienybę.

Panašumų galima atsekti ir karo pradžioje. Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) jau 1941 m. birželio 23 d. paskelbė sukilimą prieš nuo vokiečių bebėgančią sovietų valdžią, o paskui – ir nepriklausomybės deklaraciją. Ukrainiečiai ją deklaravo birželio 30-ąją, tačiau abiejų organizacijų vadovai, taip pat ir S. Bandera, kūręs „mobilias grupes“, ir naujos vyriausybės pirmininkas Jaroslavas Steckas nacių gestapo buvo sugrūsti į kalėjimus. S. Bandera buvo išgabentas į teismą Berlyne, kuriame jis nesutiko atšaukti „Ukrainos valstybės atgimimo akto“, todėl buvo išsiųstas į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą. Joje jis išbuvo iki 1944-ųjų gruodžio, po kurio į Ukrainą jau negrįžo. Du Stepano broliai mirė Osvencime. S. Bandera KGB agento ukrainiečio Bogdano Stašinskio buvo nužudytas Miunchene 1959 m. spalio 15 d.

Stepanas Bandera

Kitas klausimas be atsakymo: ar palaikė ryšius abiejų antisovietinės rezistencijos vadovai? Įrodymų, kad, sakykime, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir Stepanas Bandera turėjo kokius nors kontaktus, nėra, tačiau apie galingą ukrainiečių ir baltijiečių pasipriešinimo frontą, be abejo, jie žinojo. Lietuvių partizanų vadas buvo 9 metais jaunesnis ir tik 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, o sovietinio saugumo buvo žiauriai nukankintas 1957 m. lapkričio 29 d. S. Bandera iki 1954 m. vargo pabėgėlių stovyklose ir slapstėsi išgalvotais vardais Rytų Vokietijoje. Apie tai rašiau DELFI portale 2013 m. kovą straipsnyje „S. Bandera – kovotojas, kolaborantas ar tiesiog „kalės vaikas“?“

Istorikas Arvydas Anušauskas nesigilina į šių pasipriešinimo vadovų likimo panašumus ar skirtumus, bet teigia, kad galima išvesti tam tikras lygiagretes tarp ukrainiečių nacionalistų lyderio S. Banderos, jo šalininkų ir 1941-aisiais trumpai veikusios, nacių išvaikytos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimo bei vertinimo.

P.S. Labai gaila, kad Maidano gaisuose gimęs sutelktas Ukrainos laisvės kovotojų palaikymas virto tuščiomis politinėmis deklaracijomis, skambiais „solidarumo“ vizitais į Kijevą. Išnyko visuomeninių patarėjų iš Lietuvos įdirbis Ukrainos vyriausybėje, nutilo ir buvęs jos ekonomikos ministras A. Abromavičius, kiti garsiai šaukę politikai ir apžvalgininkai. Tartum veltui praėjo V. Adamkaus, Aleksandro Kvasnievskio (Alexander Kwaśniewski), kitų Rytų Europos lyderių pastangos remti Oranžinę revoliuciją ir atsiliepti į Ukrainos pagalbos šauksmą.

O gal dar nevėlu? Apie tai – kitoje dalyje.

2017.12.04; 09:00