Mišelis de Nostradamas, žinomas ir Nostradamuso vardu, gimė 1503 m. gruodžio 14 d. Sen-Remi mieste.

Jo protėviai – išeiviai iš Ispanijos. Būdamas žydas, perėjęs į katalikų tikėjimą, jis sau niekados nepripažino jokios valdžios – nei karaliaus, nei  bažnyčios. Ir vis dėlto nuo jaunų dienų labai domėjosi Biblija ir kabala.

Keliaujantis gydytojas Nostradamas 1530 m. laimingai apsivedė, bet per keletą metų maras atėmė iš jo du vaikus ir mylimą  žmoną. Jis – gydytojas, deja, negalėjęs jų išgelbėti. Tokios „aukos“ priežastis galėjo būti jo talentas: dvasiškai stiprūs žmonės neretai pajaučia „dvasios apsivalymo“ dėsnio poveikį.

Continue reading „Kieno rankose mūsų ateitis? Mokestis už talentą“

„Man buvo trylika metų, kai Stalinas pradėjo karą su Suomija. Raudonoji armija perėjo sieną, ir kitą dieną Sovietų žmonės išgirdo per radiją: „Teriokio mieste sukilę darbininkai ir kareiviai sudarė Suomijos Demokratinės Respublikos Laikinąją liaudies vyriausybę“.

Tėvas pasakė: „Matai, nė viena šalis negalės su mumis kariauti, nes iškart bus revoliucija“.

Aš nepatingėjau, paėmiau žemėlapį, pasižiūrėjau ir sakau: „Tėti, o juk Teriokis visiškai šalia sienos. Atrodo, kad jie ten įėjo pirmą dieną. Nesuprantu – koks sukilimas ir liaudies vyriausybė?“

Continue reading „„Melagingesnės sistemos už rusiškąją žmonijos istorijoje nebuvo““

moteris_tyrinetoja

Gandai kaip propagandos ginklas

Melagingų žinių ir gandų platinimas yra seniai pripažinta ir efektyvi propagandos priemonė. Yra nemaža žmonių, kurie mano, kad gandai turi beveik tokį pat poveikį visuomenės nuomonei, kaip radijas ir spauda. Gandus galima panaudoti, norint sustiprinti juos skleidžiančių pozicijas arba padėti jiems siekti savo tikslų.

Kita vertus, jie gali būti panaudojami ir norint pasėti liaudies nepasitikėjimą savo vadovybe, priversti žmones suabejoti savo tikslo teisingumu ir – ypač – siekiant sukelti išankstinį jų nepasitikėjimą opozicija.

Continue reading „Amerikiečių žvalgas Ladislas Faraga: protų karas ( IV )“

13. Ką niokojo ir ko nenaikino mongolai

Įsidėmėtina, kad Rusios užkariautojai mongolai, be gailesčio naikindami jiems pasipriešinusią politinę valdžią ir jos šalininkus, stebėtinai tolerantiški buvo kitų tautų tikyboms.

Popiežiaus pasiuntinys į mongolų sostinę P. Karpinis (it. Giovanni da Pian del Carpini, 1182–1252) iš Rytų pasaulio į Vakarų Europą atvežė, tarp daugelio kitų nuostabių žinių, šokiruojantį liudijimą, kad vadinamieji „šėtono kariai“ tiki Dievą. Ir ne šiaip sau kokį pagonišką dievą iš daugelio dievų, o būtent vienintelį Dievą, visa ko Kūrėją:

Jie tiki vieną Dievą, kurį pripažįsta visko, kas matoma ir nematoma, Kūrėju, taip pat pripažįsta, kad Jis yra palaimos šiame pasaulyje, lygiai kaip ir kančių, Kūrėjas[1] .

Panašius liudijimus yra palikę ir daugiau viduramžių keliautojų (G. Rubrukas, Markas Polas, Raidas-ad-dinas, Gaitonas Armėnas ir kt.), nors jie patys aprašė ir kitas mongolų garbinamas dievybes – saulę, mėnulį, ugnį, taipogi vandenį ir žemę.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( X )“

10. Bizantinės kultūros židiniai Lietuvos kaimynystėje

XIII a. pirmoji pusė, kai Mindaugas augo, brendo, vienijo, plėtė ir stiprino savo valstybę, smarkiai skyrėsi nuo to paties šimtmečio antrosios pusės, kai brendo Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas, ilgainiui sumanęs įkūnyti naujovišką Lietuvos tikybos, religinio švietimo ir tuo pačiu – kultūros reformą.

Suvokti skirtybę nelengva, nes daugelį dešimtmečių ir net šimtmečių Lietuvoje vyravo rusiškosios istoriografijos sukurtas mitas apie totalinį Kijevo Rusios nunykimą po mongolų įsiveržimo (1237–1240) ir Kijevo užėmimo 1240 m., kai Čingischano (1155–1227) anūko Batuchano (1208–1255) vedami mongolai atliko žygį į Vakarus (1236–1242), kur sutriuškino lenkų ir vengrų kariuomenes.

Be abejo, Kijevo Rusia po mongolų invazijos merdėjo politiškai, kaip kiekviena svetimšalių nukariauta valstybė.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( VIII )“

venckiene_neringa

Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi.

Valdžia praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Tai patvirtino faktą, kad Lietuvos Respublikos valdžios postuose sėdi žmonės, kurie nebegina ir neatstovauja bendražmogiškų vertybių. Ką jau bekalbėti apie tautines, patriotines, kurių samprata šių žmonių sąmonėje jau seniai visiškai išblankusi.

Continue reading „Nužmogėjimas“