Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

„Mes žinias pirma parašome, paskui jas įgyvendiname“ (Teodoras Herclis)

 Tai, ką puikiai suvokė XIX a. austrų žurnalistas ir teisininkas Teodoras Herclis (Theodor Herzl), teisininko mantiją iškeitęs į literato karjerą, pastaruosius pusantro šimto metų ketvirtoji valdžia vykdo su triuškinama jėga. Tik jei sionizmo pradininkas kovojęs su antisemitizmu ir siekęs sukurti Izraelio valstybę, tai yra, vietą po saule, kurioje žydų tauta galėtų saugiai plėtoti savo unikalias vertybes, ir žodžio galią perkurti pasaulį naudojęs savo tautos sąmoningumui sutvirtinti, dabartiniai ideologai siekia priešingų tikslų: ištrinti tautas ir valstybių sienas ir sukurti mišrią kosmopolitinę globalią rasę.

Ir jei Herclis buvo fanatiškas idealistas, tai kairiojo liberalizmo apologai, XXI a. valdantys kone visą didžiąją pasaulio žiniasklaidą, yra varomi pirmiausia ciniško valdžios svaigulio perdalinti pasaulį, nusavinti neaprėpiamus išteklius ir tapti žinijos pranašais, kurioje žmogus būtų padarytas ne pagal Dievo paveikslą, bet „visagalio“ ir nuolat save perkuriančio (perkonstruojančio) ateistinio gyvūnžmogio prototipą su numanomomis implantais pagerintomis smegenimis ir iš atliekų perdarytais – mat natūralių žaliavų nebebus – persodinamais perpetuum mobileorganais; arba gyvame donore išaugintomis naujomis ir sveikomis ir nė kiek nenatūraliomis, o greičiausiai genetiškai perdirbtomis detalėmis. Tokio primityvumo pakaitalų nebuvo sumąstę nei neandertaliečiai, nei Velykų salų aborigenai. Jeigu ką, pirmykščiai žmonės kaldindavo skulptūras ar gamindavo totemus ir lėles. Paversti savo kūną bedvase (tai yra, lėle), idealiu atveju marionete, ateiti į galvą galėjo mažne vien mengelizmo pradininkams bei sekėjams.

Theodor Herzl. Wikipedia foto

Žodis didžiosiose pasaulio kultūrose esti šventas, galutinė jo svarba suteikiama tikėjimui aukštesne nei žmogaus galia, teisė kalbėti – Dievo vietininkams žemėje, o išminčiai iškeliami į luomų ir sprendimų galios viršūnę. Tačiau natūrali baimė prieš visatos Kūrėją, arba dvasinę sąmoningą Jėgą, buvo nuolat išbandoma Jo Priešų, žmogų padarančių aklu įrankiu, idant nesusivokdamas kas esąs šis griautų nusistovėjusią tvarką ir tradicijas mainais į efemerišką „geresnį rytojų“, kuris niekada neateina. Tokiais istoriniais laikotarpiais būdavo sparčiai prarandama didžiulėmis pastangomis įsteigta gerovė ir taika, normalus santykis su būtimi ir gamta, žmogus žmogui tapdavo priešu, žūdavo viltis ir meilė, smukdavo kultūra, o civilizacijos laimėjimai virsdavo griuvėsiais ir dulkėmis.

Daryti pažangą, nestovėti vietoje, tobulintis, siekti glaudesnio tautų bendradarbiavimo (brolybės) – tokia idėja niekada neprieštaravo visų dvasinių tradicijų žinijoje aptinkamiems įstatymams žmogui, veikiau net buvo kildinama iš paties Dievo. Todėl jose kalbama apie pavojų užimti Jo vietą ir ne Jo vardu, ne Jo priemonėmis keisti kosminės sąrangos dėsnius. Sugriauti šiosios hierarchiją, vadinasi, prarasti būtiną savisaugos instinktą ir pasinerti į juodus nežinomų galių vandenis, į drumzlinus verpetus, iš kurių išnirus jus gali pasitikti tik Charonas, prieš tai pagal nūdienos „žynių“ vadybininkų rekomendacijas sudaręs klastingą sandėrį su Marsu, o šis, kaip tikras „mūsiškis“, nukreipęs ietį prieš saviškius, juk atnešiąs Stikso keltininkui didžiausią pelną? Vargšas Marsas! Nagi ir smogė jam peiliu į nugarą feminizmo vėliavą nešanti žmona Nerija!

Tiesa, po pažinties su Charonu jums gali tekt bendrauti ne su, tarkim, šv. Petru, kurio paslaugų atsisakėt, bet su tais padėjėjais, kurie „užkūrė pragarą jūsų priešui“ ir netikinčius naujuoju progresyvizmu ištrėmė į ledines Marso dykumas užu gimtosios planetos. Panašias draugystes įvaizdina ir nevaržomą spaudoje skelbiamų manifestų manifestaciją pasaulių pragarmėse įkandin Jeronimo Boscho perteikia Šarūnas Sauka ir kiti dailininkai intuityvistai. „Ar tau neprimena šios diẽnos Romos imperijos žlugimo?“ – neseniai pasiteiravo vienas profesorius, filosofas ir civilizacijų tyrinėtojas. Lygiai taip pat retoriškai (kadangi panašumas akivaizdus) atsakiau: „Žinoma, tik anuomet į pagalbą atėjo krikščionybė. Kas ateis dabar?“

Kaip tyčia, vos susidūrus su kraupia Hado tikrove, vis arčiau, visai arti lyžtelinčia kruvina puta, kai akistata tampa nebepakeliama, tučtuojau skubu nusiraminti – pasižiūrėti siaubo filmo. Vienas paskutiniųjų buvo visai vykęs „Kliedesys“ (Delirium). Deja, didžiam mano nusivylimui, nė vienas virtualus siaubas (mistika) nė iš tolo neprilygsta tikrovėje vykstantiems procesams, ir tik laikinai suteikia ironišką refleksijos katarsį. Iki pirmo kompiuterio įjungimo ir pirmosios žinių eilutės.

Trampo meškiukai – prekyboje

Romos imperijos žlugimo priežastys – per keletą šimtmečių išsamiai išgvildenta tema, bet ją norima paversti banalia ir todėl „ne brendu“, kaip smulkiam niekšeliui ir kišenvagiui paprasčiausiai nugvelbti sąsajas ir tapatumus su nieko naujai fundamentalaus, nebent naujas žinių pateikimo ir įkūnijimo formas, taip ir neišradusia žmonija. Visas nūnai progresyvistų diegiamas visuomenėse „žmogaus teises ir laisves“ galima aptikti Romos imperijoje, paveldėjusiose papročius iš šumerų, babiloniečių ar graikų (laisvą visokiausio tipo partnerystę, vergijos formas, prekybą žmonėmis, suktą karybą ir taip toliau ir panašiai). Skirtumas tik tas – ir grąsiai baugus – kad anuomet į „biblinius“ papročius atokiai nuo „Europos civilizacijos lopšio“ gyvenančios tautos ir bendruomenės, kad ir „barbarai“ baltai, gyvenę pagal visai kitus etikos kodeksus, būtų žvelgę it avinas į naujus vartus, o globalizacijos amžiuje jie tampa visų priederme ir prievole.

Pagal Herclio dėsnį, tai, kas įkyriai kartojama žiniose (andai aikštėse), ilgainiui tampa tiesa, tiesa – teise, teisė – prievarta diegiamu įstatymu. O pagal psichologijos dėsnius žinių turiniu besąlygiškai tiki ir jį remia žmonės, kurie nieko bendra su peršamomis vertybėmis neturi, nėra to vaisiaus ragavę ir juolab patyrę padarinių, arba naiviai tikisi niekada su tais dalykais nesusidurti. Su viena sąlyga: idėjos turi būti įvilktos į humanišką rūbą. (Prekyba vaikais – į jų „teises“ be jų pačių ir tėvų žinios, žemių aneksija – į mažumų „gynimą ar apsisprendimą“, karas svetimoje teritorijoje – į „humanitarinę pagalbą“, žaliavų ir išteklių užgrobimas – į „užsienio investicijas“, kultūrinio, kalbinio ir rasinio identiteto išstūmimas – į kitataučių ir pabėgėlių „teises“, ir taip be galo). Mokyklų, universtitetų ir valdžios institucijų palaikoma žinių versija iš karto angažuoja jaunąją kartą. Jos skirtos tiems, kurie skaito žinias ir jomis tiki. Romėnai gal ir karstuose vartosi, vėlių paštu sužinoję apie jų garsiosios teisės pakitimus ir transformacijas, nes jie bent jau daiktus vadino tikrais vardais. Šiuo pamatu kuo toliau, tuo labiau skaldoma tarptautinė bendrija ir jos priimti tarpusavio įsipareigojimai, paskutiniu metu ypač atakuojamas pagrindinis sveiko proto ir vilties ramstis – Jungtinės Tautos. Tačiau niekada nebūna taip, kad propagandos iniciatoriai nebūtų atleisti nuo skelbiamų prievolių, o jos vykdytojai vietoj 30 sidabrinių dažniausiai gauna draugėn Charono kompaniją.

Kam, sakysite, skirtos ideologijos? Ar jos sąžiningai, kaip pridera minties pionieriams, ginčijasi dėl tiesos ar geresnės visų žmonių ateities? Tikrai ne. Tuo užsiima filosofai, idėjas kelia vizionieriai ir pasaulėžiūros grindėjai. Ideologija – bet kuri – yra politizuotas supaprastintų mąstytojų minčių kratinys, kuriame kiekviena formuluotė tarnauja tik ideologams žinomiems tikslams. Kitaip sakant, ideologai yra originalių mąstytojų darbų plagiatoriai, išmėsinėjantys tekstus ir sudarinėjantys savas politines suvestines, kuriose tam tikru ritmu turi it plienas spindėti metaliniai ir nepalaužiami šūkiai, galintys pasiekti mases. Ryškus pavyzdys yra Hitlerio „Mein Kampf“, sukurptas iš kada nors girdėtų ir studijuotų veikalų citatų, palankių trečiojo Reicho reikalui. (Sąrašą pratęskite patys). O kai masių pasąmonė ir kūno atoveiksmiai yra pakankamai prifarširuoti pasikartojančių žodžių darinių, ateina metas skelbti „demokratinius rinkimus“, referendumus, revoliucijas, perversmus ar kažką panašaus.

Dabartiniai ideologai norėtų, kad visos iki jų egzistavusios ideologijos nugarmėtų po žeme ir netrukdytų jiems išmušusiai valandai. Ir ne tik ideologijos, bet ir visas mokslas, kuris prieštarauja tam, kad būtų vykdomas mokslo apiplėšimas ir jo pasiekimų naudojimas neaiškiems politikos  avantiūristams, įgyjantiems tai vienoje, tai kitoje šalyje hipertrofuotą galią veikti žmones ir valstybes.

Tačiau ideologija yra paremta masių sąmonės manipuliacijomis, kurios paveikios būtent dėl aliuzijų į vienam ar kitam sluoksniui svarbias vertybes. Tas vertybes sutelkus ir supriešinus pagal numatytą seką, išvengti chaoso (klasikinės anarchijos) įvairių bendruomenės sluoksnių sąmonėje ir veiksmuose tampa beveik neįmanoma.

Kokiam bepročiui ateitų į galvą griežto režimo kalėjime paskelbti liberalizmą (laisvę)? O štai SSRS, „tautų kalėjime“, liberalizmas buvo įdiegtas iš karto, vos tik subraškėjo jo siūlės. Tuomet pasimatė, kuriose Sovietų Sąjungos dalyse kalėjimo „poniatkės“ ir elgesio modeliai turi ilgametį stažą, ir kuriose respublikose tęsia šlovingas komunistinės ideologijos tradicijas. Kaip „laisvė“, mindoma tų pačių klanų, akyse virsta savivale. Lietuva gavo pakankamą dozę šios indoktrinacijos, kuri transformavosi į vakarų demokratijos ir laisvės sampratą. Tačiau ši transformacija neatmetė okupacijos padarinių, todėl nesugebėjo pateikti savos interpretacijos. Mūsų valstybės žiniasklaida laviruoja tarp autentiškų ir pavienių, istoriškai gerokai pavėluotų bandymų atgauti savą savivertę įprasminant valstybingumo žymenis, ir juos totaliai užgožiančių globalistinių ideologijų smurto, siaubiančio kontinentus. Šiaip jau tuštybių, nešvankybių ir keiksmų prisotintas laidų ir filmų turinys, ugdantis išlepusį, aštrių malonumų ieškantį žiaurų plevėsą, kurtinantis nusigyvenusio popso lalėjimas vos paspaudi pultelio mygtuką su gyvenimo tikrove prasilenkia taip, kad nė pamojuoti vienas kitam negali. Ekrano gyvenimas sau, gyvenimas – ne mums.

Teodoro Ruzvelto ir sužeisto lokio istorija

Štai kasdien per pagrindines dienos žinias pateikiama socialinių tinklų analizė. Simpatiška mergina skaito tviterį ir feisbuką, bet atranda labai kryptingus dalykėlius. Prieš kelias dienas pateiktas „žurnalistinės analizės“ pavyzdys sukrėtė paprastumu. Buvo pranešta, jog FOX News, vienintelis kanalas skelbiantis realias žinias apie JAV prezidentą Donaldą Trampą, reklamavo naują žaislą – simpatingą meškiuką su geltonų plaukų sruoga ir šlipsu, pavadintą „Trumpy bear“. Ir kaip vienintelį teisingą liaudies komentarą diktorė perskaitė kažokio piliečio atsaką, kuriame šis meškiukas lyginamas su rusų meška. Suprask, dirba tas Trampas rusams, oi kaip dirba…

O gal reikėjo pasidomėti, kaip ši idėja kilo? Juk akivaizdu, kad „Trumpy bear“ pratęsė prezidentinę tradiciją ir buvo padarytas pagal Teodoro Ruzvelto „Teddy bear“. „Teddy bear“ rinkoje atsirado po legendos, kada JAV prezidentas medžioklės metu pagailėjo nušauti sužeistą žvėrį – juodąją mešką. Puiki verslininkų uoslė ir švelnus humoras. Ir nieko bendra su politika.

Neabejoju, kad meškiukas Trampas atneš milijardus žaislų pramonei. Užtat kokius milijardus Lietuvai atneš tokio lygio žinios, kasdien žeminačios JAV prezidento įvaizdį? Gal galima per žinias pranešti apie opozicionierių kairiarankį (pateikti nuotrauką, kai dokumentai pasirašomi kaire), kuris tokiu būdu akivaizdžiai tarnauja kairiesiems, veikiausiai Kremliui? Sudie, proteli.

Štai tokio lygmens yra „teisinga“ žiniasklaida Lietuvoje. Bet man atrodo, kad panašiais kurioziniais atvejais net Herclio dėsnis nesuveiks, jau nekalbant apie tai, kad Trampas kaip tyčia jo idėją stiprina ir palaiko, kaip koks superpatriot tankas atlaikydamas visų šalių antitautininkų ir antivalstybininkų laviną. Meškiuko nuotykiai tik prasideda ir gresia tapti ideologiniu fetišu. Kas žino, kas laukia „liberalų“ jų eteriuose, kuriuose jie jau dabar primena nuo šimtakojų apsvaigusius lemūrus blizgančiomis akutėmis? Gaila prarasti ganyklas…

Tokiomis aplinkybėmis geriausia žiūrėti gražius filmus apie gamtą ir astronomiją. Nuo ten iki prarasto dangaus – ne taip ir toli.

2018 11 27

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, visuomenininku, ekonomistu plk. ltn. Kęstučiu Eidukoniu

Šalia darbo visuomeninėse pasaulio lietuvių ir JAV bendruomenių tarybose esate ir paklausus patarėjas ekonomikos klausimais Lietuvoje. Papasakokite apie savo veiklos pobūdį.

Kadangi atsirado valdiški finansavimai, buvo bandoma mane įtraukti į verslą, norima parduoti prekių Amerikoj. Ten rinka labai plati, bet į ją patekti labai brangu. Vienos valstijos rinkai rasti distributorių, kad ant lentynos atsirastų tavo produktai, kainuoja apie vienas milijonas dolerių.

Ar lietuviai turi nusistovėjusį eksportą į šią šalį?

Yra smulkių verslininkų. Daugiausia daromos reklamos išeivijai. JAV gyvena maždaug milijonas lietuvių.

Kaip ketinate padėti marketingui?

Lietuvoje kai kurios firmos išleidžia iki 7-8 mln. eurų marketingui Europoje. Kitos galėtų tai daryti susibūrę. Valstybė šiuo metu yra atidėjusi išlaidų dėl marketingo. Tik tuomet reikia rašyti projektus.

Paskui vyksta konkursai.

Nežinau tiksliai, ką Lietuvoje tokiu atveju reikia daryt. Tik dažnai verslininką „suraišioja su virvutėmis“, ir nepasisekus reikia ieškoti, kas kaltas. Atlikau tyrimą dėl investuotojų, bet amerikiečių kompanijos susiduria su labai dideliais mokesčiais, su „Sodros“ mokesčiais ir turto apsaugojimo problemomis. Tada nutariau, kad būtų lengviau lietuviškus produktus Amerikoje pristatyt. Kai lietuviai atveža produktą, jie daro marketingą arba rusams, arba lietuviams, tačiau jų rinka tokia maža, kad neretai nusiviliama.

Ar lietuviai turi pakankamai prekių eksportui?

Žemės ūkio, maisto produktai tinka, nes rinka Lietuvoje sumažėjo. Jie labai geri ir kitoniški. Čia (JAV) platintojai sako, kad paėmę naują produktą, turi nuimti kažką kita. Mažiausioj maisto produktų parduotuvėj produktų yra 50 tūkstančių rūšių. Jei nori gauti vietą ant lentynos, turi ją stačiai nupirkti. Keliems verslininkams sudarius bendrą krepšelį, į jį gali įeiti dešros, sūriai, alkoholis ir pan. Būtų gerai duona, bet ji turi trumpą galiojimo laiką. Čikagoj, Lemonte yra lietuviško maisto parduotuvių, restoranų. Arizonoj restoraną „Sonata“ labai mėgsta amerikiečiai, kuriems labai patinka kepta duona su sūriu.

Naujiems interesantams reikėtų paaiškinti, kaip veikia Amerikos rinka, o reklamą galima padaryti ir Lietuvoje, pasamdžius marketingo kompaniją. Ten būtų išperkamas reklamos laikas per televiziją arba internetą. Norėčiau padėti išplėsti eksportą į visą JAV rinką. Tam sąlygos yra, nes vyksta daug parodų. Reikia pateikti pavyzdžius, kalbėti, važinėti, įtikinėti – tai didelis darbas. Jis reikalauja ir nemažai išlaidų.

Kokios problemos gali kilti tokioje didelėje rinkoje?

Pirmiausia reikia žinoti, kad pavykus nebus parduodama viena dvi dėžės, o 40 – 50 konteinerių, tai yra, prekybos mastai labai dideli. Eksportuojantys į Kiniją sako, kad jau pritrūko lietuviškų karvių…

Nenuostabu, nes nuo pat įstojimo į ES ūkininkai buvo priversti beveik visas likviduoti, nes buvo „nebereikalingos“, o pieno produktai gamintojui iki šiol kone tik nuostolius neša, nes viską pasiima tarpininkai. Gal amerikiečiai padėtų pirkdami prekę ir lietuvišką žalmargę susigrąžinti.

Būtų pliusas, tik reikia sudaryti sąlygas. Lietuviška produkcija aukštos kokybės, organiška, o už ją mokama kaip už sintetinį, chemiškai apdorotą produktą. Žmonės dar nesusigaudo, kad už gerą natūralų daiktą gauna per mažai. Kita vertus, ne visi pieno produktų, pavyzdžiui, sviesto, sūrio gaminiai yra skanūs, itin kokybiški, todėl skonį ir kokybę reikėtų gerinti, jie turėtų skirtis nuo kitų.

Amerikoje vadinamasis „biomaistas“ (natūraliai išaugintas) labai paklausus.

JAV sumažėjus emigrantų srautui, iškart šoktelėjo darbo užmokestis. Per pastaruosius du mėnesius atlyginimai pakilo 3 procentais. Sumažėjo mokesčiai. Žmonės gauna daugiau pinigų.

Deja, mes čia apie visa tai beveik nieko negirdime.

Bedarbystė JAV 3,7 procentai. Darbo ieško 6 milijonai, o darbų yra 7 milijonai. Bet rengiant apklausas žmonės bijo pasakyti nuomonę, nes gal kitą dieną jei pasakysi, kad esi patenkintas, prie tavo namų demokratai surengs demonstraciją. Jei esi respublikonas, gali tave restorane užpulti, į maistą spjaudyti. Nes 95 procentai žinių apie prezidentą D. Trumpą yra negatyvios, žiniasklaida yra demokratų rankose. Bet įdomu, kad kuo daugiau apie jį kalba, tuo daugiau yra žiūrovų.

Per ką tik pasibaigusius rinkimus JAV demokratai perėmė Atstovų rūmų kontrolę, bet respublikonai išlaikė daugumą Senate. Bet impičmento, regis, vengiama.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Demokratai nebėra tikri demokratai. Jei nesutinki su jų nuomone, jie nori tave užčiaupti. Jie nukeliavo į kairę pusę, viskas turi būti už dyka: mokslas, sveikatos draudimas. Jie skaldo žmones pagal rasę, nes tikisi surinkti sau balsuotojus iš meksikiečių, juodaodžių, ispanakalbių emigrantų, baltųjų atsisako. Bet 39 procentai juodaodžių eina už Trumpą. Todėl emigrantai iš Pietų Amerikos demokratams reikalingi. Jie galėtų balsuoti už miesto valdybą. Anksčiau tradiciškai demokratai buvo darbininkai. Dabar demokratai yra visi milijonieriai. Blumbergas, Sorosas, Stajeris  – jie rinkimams išleidžia milijardus. Vienam kandidatui į Senatą jau surinko milijoną dolerių. Kadangi universitetai valdomi socialistų ir komunistų, jaunimas toks pats. O Trumpą išrinko baltieji darbininkai, kuriuos demokratai atstūmė.

Perėmę Atstovų rūmus demokratai vėl kels mokesčius, nes yra įsitikinę, kad valstybė geriau generuoja mokesčius, negu patys žmonės.

Neįsivaizduoju socialistinės Amerikos.

Geras pavyzdys – Venesuela.

Tai amerikiečių jaunimas statys komunizmą JAV?

Jie suskilę per pusę, nes daugelis dar išauklėti tėvų. Bet jau mokykloje jie perauklėjami. Kai mokytojavau, iš 30 mokytojų aš vienintelis buvau respublikonas, konservatyvus.

Tai visuotinis reiškinys, jis matyti ir Europoje.

Nors B. Obama sakė, kad gamyba niekada negrįš į JAV, Trumpo dėka per 400 000 darbų sugrįžo į Ameriką. Todėl dabartinė situacija (žmonės turi daugiau pinigų, ieško naujų produktų, kurių nematę) Amerikoje yra dar palankesnė lietuviškam eksportui.

Ir nėra nė vieno demokrato, kuris matytų bent kažką pozityvaus?

Vienas Vakarų Virdžinijoje balsavo už teisėją, bet tik pabaigoje, kai jau matė, kad už jį surinkta dauguma balsų. Kitaip būtų balsavęs prieš. 

Lietuviai yra klaidinami, kad Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje yra socializmas. Ten jie patys save apmokestino, bet jų kapitalas didelis, sukauptas per šimtą metų, lietuviai jo neturi.

Lietuvoje užsienio investuotojai tampa kapitalistais, kurie viską ir nusavina. Nemokama savo kapitalo atgauti, saugoti, gausinti.

Tam trukdo valstybė per mokesčių sistemą. Tu dar nieko neuždirbai, o jau tave apmokestina.

Jei įvyktų stebuklas, ir mokesčiai sumažėtų, o pradedantiesiems iš viso būtų atidėti, kokioj srity jį galima būtų auginti? Ne tik dešrų ir pieno?

Dešros ir pienas gerai.

Bet buvo anekdotas: atvyko Izraelio premjeras B. Netanjahu. Jis pamatė, kad Lietuvoje daug talentingo jaunimo, kuris laimi visokias tarptautines olimpiadas ir pasiūlė bendradarbiauti aukštųjų technologijų srityje. Neabejoju, kad tai perspektyviausias kelias. Tačiau per žinias buvo ištransliuota, kad lietuviai ir gali pasiūlyti tik dešras ir pieną… Tai buvo panašu į reportažą, pajuokiantį lietuvius. O juk turėjo būti bent pasakyta, kad taip, mes stengsimės bendradarbiauti pasiūlytose srityse?

Aš pažįstu tokių žmonių Kaune, kalbinu dėl technologijų pardavimo JAV. Bet jie neturi net pinigų vertėjam pasisamdyti… Per 20 metų, kiek pažįstu lietuvius, jie sako: tu viską finansuok ir būk mums pardavėjas. Tokia filosofija.

Lietuviams dar stinga prekybininko instinkto, jis buvo sunaikintas ir per sovietmetį – ir liko sugebėjimas „kombinuoti“, nusukti, nusavinti. Ne darbu uždirbti ką nors, bet perskirstant, įsisavinant, uždedant prievoles ir pan.

Didžiausias lietuvių trūkumas tas, kad jie nemoka pardavinėti. O antra, į pardavėjus žmonės žiūri kreivai. Pardavėjas nėra profesija, kuria gali pasigirti. Ir išeivijoje lietuviai kalbėjo tik apie aukštąjį mokslą – ar būsi daktaras, ar inžinierius, būtinai – profesorius. Lietuvių kultūroj visi turi turėti aukštąjį išsilavinimą. O Amerikoje daugiausiai uždirbantys žmonės yra pardavėjai. Tai labai svarbu, nes gali turėti geriausias idėjas, išradimus, bet nemokėsi parduoti, ir niekas nepirks. Viskas ir guli stalčiuose. Marketingas yra strategija. O pardavimas yra kitas darbas. Kas nors turi nueiti pas žmogų ir įkalbinti jį pirkti tą prekę.

Maisto produktai. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje yra tokia mistinė profesija – vadybininkas. Jų prikepta labai daug.

Visi nori iškart turėti gerą automobilį, ofisą, ir sako: o aš vadovausiu.

Kitaip sakant, duokit man viską, o aš pavadovausiu? Lietuviškas „kapitalizmo“ variantas.

Vadybininkas yra prestižinis asmuo, o pardavėjas – pažemintas.

Vadinasi, Lietuvoje reikia kelti pardavėjo prestižą ir mokyti pardavinėti. Kaip Amerikoje vadinasi pardavėjai (kad būtų prestižiška)?

Įdomu, kad firmose visi jie yra viceprezidentai. Jeigu pas tave ateina salesman’as, su juo nesikalbės. Bet jei ateina viceprezidentas, tai jis lygus su manim, ir gal jis man ką nors parduos.

Prekybos psichologijos išmanymas irgi duoda pelno.

Viceprezidentas dirba su didelėm pinigų sumom. Jei ateini į firmą, turi iš pradžių įrodyti, kad esi „rainmaker’is“, pritraukti klientų, tik po to gali tapti partneriu.

Įrodyti, kad gali padaryti, kad lytų pinigais…

Kad gali pritraukti daugiausia klientų, pirkėjų.

Taigi lietuviai turi daugiausia profesorių, vadybininkų, teisininkų, inteligentų su aukštuoju išsilavinimu, paskui dar klerkų, aptarnaujančio personalo, biurokratų, darbininkų, bet neturi pardavėjų (prekijų) klasės.

Neturi net pardavėjų, kad parduotų lietuvišką prekę. Iš savo pusės noriu rasti tą kabliuką žmonių galvose, kodėl kol kas nesame sėkminga valstybė. Ko mums trūksta? Ir viską mes išvardinom. Ką turim, o ko neturim. Konsultuodamas mokau, kad stalas karvei melžt stovi ant trijų kojų: tai personalas, produktas arba servisas ir trečias dalykas, trečia ir svarbiausia koja – mokėti tuos dalykus pardavinėt. Jei stovi ant krėslo, kuris turi tik dvi kojas, tai nepastovėsi ir greitai atsidursi ant žemės.

Ačiū už pokalbį.

2018. 11. 12; 06:32

Dr. Daiva Tamošaitytė, šios studijos autorė. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho konfliktas, kuris tęsiasi jau trisdešimt metų, ir kurio istorinės šaknys glūdi carinės Rusijos kolonizavimo ir tautų perkėlinėjimo politikoje, nėra „įšaldytas“ tikrąja žodžio prasme, nors to buvo siekta. Jis nėra natūralių procesų padarinys, o veikiau ideologinių kovų ir karinės agresijos išdava, todėl yra grėsmingas ir bet kada galintis virsti dar blogesniu konfliktų sprendimo placdarmu, kaip nutiko Sirijoje. Dar daugiau, tai vienas svarbiausių ir karščiausių nestabilumo židinių ne tik Pietų Kaukaze, bet ir apskritai pasaulyje. Tai rodo, kad Kalnų Karabachas turi ypatingą geopolitinę svarbą, ir būtent dėl to jis tapo politinių manipuliacijų objektu.

Nors pastaraisiais metais Azerbaidžano Respublika pasiekė daug gerų rezultatų, laikydamasi principingos konflikto sprendimo pozicijos, pagal kurią visi klausimai gali būti pradėti spręsti tik Armėnijai išvedus armiją iš okupuotų teritorijų, taip pat tarptautinę bendruomenę nuosekliai supažindindama su agresijos faktais ir padaryta žala teritoriniam valstybės vientisumui bei kultūros paveldui, ir, kas dar svarbiau, žmonėms, tapusiems žudymų aukomis ir pabėgėliais, tarpusavyje konkuruoja du diskursai, kurių kiekvienas savaip argumentuojamas, tačiau prioriteto nustatymas – kas pirminis ir svarbesnis, o kartu vienintelis teisingas veiksnys norint pasiekti teigiamų rezultatų abiems pusėms ir pagaliau pajudėti iš „mirties taško“ – grimzta prieštaringų teiginių gausoje ir tampa nenustatomas dėl konflikto pateikimo viešojoje erdvėje, kuri daro milžinišką įtaką pasaulio opinijai. Tai Azerbaidžano teritorinis vientisumas ir buvusios autonomijos gyventojų apsisprendimo teisė.

Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kaip konflikto nušvietimas viešojoje erdvėje veikia jo sprendimo būdus, kokios yra galimos jo eskalavimo priežastys ir svarba ne tik dviejų šalių, Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pasaulio kontekste, taip pat pateikti galimus sprendimų padarinius. Iškeliama tezė, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra informacinio karo objektas ir priemonė siekti ekspansinių tikslų nesilaikant tarptautinės teisės normų arba ketinant sudaryti sąlygas jas pakeisti, kartu sukuriant pamatą naujoms normoms, įgalinančioms pasaulio žemėlapio perdalijimą pozicionuojant tiek istorines prielaidas, tiek modernius civilizacinius postūmius. Daroma išvada, jog dviejų diskursų konfliktas arba konkurencija yra paremta ne tiek racionaliomis prielaidomis, kiek iracionaliais mitais, kurie savo ruožtu remiasi į emocionalų turinį, suformuluotą pagal tendencingus teiginius, naudingus ne Azerbaidžanui ir Armėnijai, o trečiosioms suinteresuotoms šalims. Tiriant konfliktą iš dalies remiamasi jo recepcija Lietuvoje.

Kalnų Karabacho konflikto programavimas

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo galingas lūžis, leidęs jos okupuotoms valstybėms atkurti nepriklausomybę. Taip pat žlugo socialistinių valstybių sandrauga, Vidurio Europos šalys (Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) panaikino komunistinį režimą, Vakarų ir Rytų Vokietija susivienijo, Jugoslavija ir Čekoslovakija subiro į atskiras valstybes. Trumpas tiesos laikotarpis tokioms valstybėms, kaip Lietuva, Estija, Latvija leido atsiskirti nuo Rusijos gana sėkmingai. Tuo pat metu Pietų Kaukazo respublikoms buvo sudėtingiau dėl ilgesnį laiką trukusio Rusijos viešpatavimo tose žemėse. Jeigu Baltijos šalyse Rusija mėgino atkurti „savanoriško“ grįžimo į naujo tipo sąjungą precedentą, pasinaudodama tuo tikslu sutelktomis rusakalbių organizacijomis, reikalavusiomis sąjungos su Rusija, eskaluodama maištą ir karinę intervenciją („Jedinstvo“ grupė ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje)[1], ir tai nepavyko, tai Čečėnija, Armėnija, Azerbaidžanas, o vėliau Sakartvelas (Gruzija), Moldova ir Ukraina patyrė kur kas sėkmingesnius perversmų ir kruvinų konfliktų scenarijus.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Tądien žuvo 137 žmonės (neoficialiai – apie 300). Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų spalio mėnesį buvo baigta nagrinėti rezonansinė Sausio tryliktosios įvykių byla, jos rezultatai bus paskelbti 2019 m. vasario mėnesį, ir ta proga Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis pirmasis atkurtosios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešai per nacionalinį radiją pareiškė, kad tada SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas siekė sukurstyti karinį konfliktą ir parodyti jį ne kaip užsienio (Rusijos) intervencijos, bet pilietinio karo padarinį. Pasak jo, Rusija taip pat siekė sukurstyti valstybių ambicijas, kad jos mėgintų karine jėga atgauti buvusias istorines žemes arba buvusias aneksuotas teritorijas. Šiuo požiūriu, mūsų nuomone, klausimas galimai liestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Lenkijos XX a. pradžioje okupuotos 20 proc. Rytų Lietuvos teritorijos (Suvalkų, Seinų ir Punsko, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto), dėl Vokietijai priklausiusių nuo Lietuvos atplėštų Klaipėdos krašto, dar anksčiau – Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado srities). Suprantama, Lietuva tokių ambicijų nereiškė, ir nepriklausomybę atkūrė taikiu būdu. Savo dalyvavimą ALFA būrio bei Raudonosios armijos dalinių (Pskovo) operacijoje Lietuvos teritorijoje (žinojimą apie ją ir veiksmų sankcionavimą) M. Gorbačiovas neigia, o dabartinė Rusija visiškai atsisako buvusio prezidento Boriso Jelcino nuostatų ir mėgina įrodyti, kad ne tik kruvinųjų sausio įvykių, bet ir prievartinės okupacijos nebuvo.

Savo ruožtu, ši skaldomoji taktika pasirodė gerokai veiksmingesnė tiek Sakartvele (Gruzijoje), tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje. Tačiau jeigu dirbtinai sukurtos „respublikos“ – Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Luhanskas ir Doneckas – taip pat ir Rusijos aneksuota Ukrainos dalis, paversta Krymo autonomine respublika, Vakarų pasaulio yra matomos kaip nekonvencinio Rusijos karo pasekmė, tai Kalnų Karabachas papuola į visai kitą, daug sudėtingesnę politinių konfliktų kategoriją. Priežastys, dėl kurių taip sudėtinga teisiškai sureguliuoti konflikto sprendimą, yra mažiausiai trys. Pirma, labai sunku įrodyti, kad Kalnų Karabachas yra Rusijos projektas, nes tiesioginis įvykių kaltininkas arba dalyvis, nelygu kaip pažvelgsi, yra Armėnija, ir nors ši šalis yra beveik visiškai izoliuota ir pagrindinės jos ekonominės bei politinės struktūros yra priklausomos nuo Rusijos, o šalyje, Giumri mieste dislokuota Rusijos karinė bazė, tai nėra pakankamas pagrindas oficialiai teigti, jog Armėnija veikia nesavarankiškai. Panašiai ir Baltarusija de jure yra nepriklausoma respublika, nors jos padėtis strateginiu požiūriu analogiška Armėnijai, tik šiuo atveju Rusija stengiasi daryti įtaką Baltijos šalims, pirmiausiai Lietuvai.

Antra, tarptautiniu mastu konfliktai sprendžiami teisiškai, o istorinės priežastys vaidina antraeilį vaidmenį, tai yra, buvusių SSRS respublikų atsiskyrimas nuo Rusijos regimas paskutinių, 1988-ųjų ir vėlesnių metų įvykių šviesoje, o anksčiau vykę carinės Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos vykdyti etniniai tautų perdislokavimai, konkrečiai armėnų perkėlinėjimas į Azerbaidžano žemes, armėnų diasporos iš Irano ir Turkijos pajudėjimas į Kalnų Karabachą, azerbaidžaniečių priverstinė migracija iki to laikotarpio sprendžiant šį klausimą paliekami už teisinės jurisdikcijos ribų. Kadangi atvirkštinis etninis valymas (kolonistų deportacija) būtų šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, pasiliekama prie kito siūlymo – azerbaidžaniečių repatriacijos į šiuo metu okupuotas teritorijas (teisiniu požiūriu ši sąvoka galėtų būti platesnė, apimanti piliečių nepriklausomai nuo tautybės grįžimą į Tėvynę). Tačiau būtent dėl to, kad šis punktas patenka į vienas kitam prieštaraujančių istorinių naratyvų kategoriją (kas yra tikrasis autochtonas, o kas ne), daug didesnę reikšmę jis turi informacinio karo plotmėje, apie kurią kalbėsime vėliau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad išsprendus konfliktą, istorinis aspektas taip pat turėtų juridinių padarinių: jeigu etninės grupės daug kartų buvo perkeliamos valdančiosios valstybės lėšomis, naujakuriams sudaromos lengvatos ir teikiamos privilegijos, tai įvykus Kalnų Karabacho okupacijai gyventojai bei Azerbaidžano valstybė patyrė milžiniškus nuostolius, kurie turėtų būti atlyginti.

Ir trečia priežastis būtų ta, jog baigiantis Šaltojo karo epochai pasaulyje vienu metu susidarė tiek daug konfliktinių židinių, be kitų vyko ir Persijos įlankos krizė, kad Kalnų Karabacho klausimas tebuvo vienas iš daugelio, kurį reikėjo nedelsiant spręsti, todėl galbūt nebuvo pakankamai ištirtas iš esmės, o dažnai ir užgožtas kitų pasaulio įvykių.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi Karabachas Kaukazo biuro sprendimu 1921 metais buvo pripažintas Azerbaidžano dalimi, tai yra, dar iki SSRS įsikūrimo, ir įstojo į SSRS priklausydamas Azerbaidžanui, vėlesni Karabacho aukštutinėje dalyje suformuotos autonominės srities reikalavimai atsiskirti nuo Azerbaidžano remiantis armėnų daugumos pageidavimu tapo laikomi separatistiniais ir prieštaraujančiais tiek SSRS, tiek Azerbaidžano Respublikos Konstitucijai bei provokaciniais veiksmais, pažeidžiančiais šalies teritorinį vientisumą. Dėl to 1991 metų lapkričio 26 d. įstatymas, panaikinantis Kalnų Karabacho autonomiją, buvo logiškas teisinis žingsnis siekiant išvengti pavojingo precedento, kuris sudarytų sąlygas keliais etapais atplėšti šalies dalį, idant ši galutiniame etape taptų „savo noru“ aneksuota kaimyninės šalies.

Toks sprendimas buvo žūtbūtinis atsakas į nuo 1988 metų vasario 20 d. pradėtą konfliktą Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos sprendimu „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities deputatų prašymo perleisti KKAS iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį“, kuris sukėlė neramumus ir azerbaidžaniečių persekiojimus. Šiuos antikonstitucinius veiksmus sustiprino Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susijungimo“.

Hodžaly aukoms atminti

Vidinis konfliktas savo ruožtu virto atvira agresija, kurią įkūnijo strategiškai svarbaus Chodžali miesto taikių gyventojų skerdynės 1992 m. vasario 25-26 d., Kalnų Karabacho ir gretimų septynių sričių, sudarančių sanitarinį kordoną, okupacija ir 1994 m. gegužės 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasirašyto ugnies nutraukimo susitarimo pažeidinėjimai, trunkantys iki šiol. Svarbu tai, kad Azerbaidžanas 1991 metais spalio 18 d. Konstituciniu aktu paskelbė apie savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtines Tautas buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Todėl Armėnija po SSRS žlugimo ne tik įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, surengdama kaimyninės šalies teritorijų užgrobimą, bet ir pažeidė JT keturias rezoliucijas, kuriomis reikalaujama išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Taip pat Armėnija nesilaiko ESBO Minsko grupės nutarimų.

Kyla klausimas, kodėl tuo metu SSRS nepadėjo spręsti šio konflikto, nors lemiamais 1988–1989 metais buvo sudarytos tiek oficialios, tiek liaudies frontų komisijos, kuriose dalyvavo deputatai iš įvairių SSRS respublikų, tarp jų ir Lietuvos, taip pat buvo konstatuota, kad Armėnijos SSR nutarimai dėl Kalnų Karabacho neatitinka SSRS Konstitucijos“ (1990 m. sausio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas)? Taip pat buvo pradėtos derybos tarp palankiai nusiteikusių ir taikiai mėginančių išspręsti klausimą Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų. Galbūt šį procesą sustabdė radikalios jėgos, per ribotai suvokiamų nacionalistinių paskatų vedamus lyderius atstovaujančios globalių galios centrų valdymui angažuotiems dariniams?

Lygindami analogiškus separatistinius judėjimus griūvančios megavalstybės išvakarėse, matyti aiškios paralelės: sutampa laikotarpiai, tendencijos, metodai, taip pat panašiai vualiuotas Michailo Gorbačiovo vaidmuo, kuris, nepaisant kruvinų scenarijų nuo Vilniaus iki Baku, kuriuos rašant kaltė tenka ne tik sovietų armijai, KGB ar kitiems spec. padaliniams ir jų vadovams, bet ir aukščiausiajai politinei šalies valdžiai, nes be jos žinios tuo metu kažin ar galėjo būti rezgami tokio maštabo sąmokslai ir perversmai, lieka tik geranorišku ir Vakarų mėgiamu Sovietų Sąjungos reformuotoju, minkštu ir charizmatišku, gavusiu už nuopelnus Nobelio taikos premiją. Darytume prielaidą, jog nei M. Gorbačiovas, nei kiti aukštieji asmenys dėl svarbių tik jiems žinomų priežasčių nerizikavo kompromituoti galingos Rusijos įvaizdžio pasaulyje, kurį suvokė kaip internacionalinio tautų telkimo pavyzdį, o jo moderniosios ištakos remiasi į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Tai – atskiras Rusijos galios diskursas, pasak kurio Rusija geba ir privalo vadovauti kaip pozityvi telkianti jėga, ir šiame kontekste bet koks įtakos susilpnėjimas buvusiose pavaldžiose valstybėse, – apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą šiame mite negalima kalbėti, nebent okupacijai būtų suteikta dar negirdėta pozityvi prasmė (!), – jų pačių praradimas ir ypač sprendimų perleidimas kitiems galios centrams suvokiamas kaip nuostolis ir neleistinas paklydimas.

Tačiau šį galios diskursą reikia matyti pirmiausia šiuolaikinės tarptautinės teisės fone: ar jis atitinka egzistuojančius tautų apsisprendimo kriterijus, ir kokiais būdais siekiama palaikyti atskirus palankius tarptautinius ryšius bei savitarpio hierarchiją. Šiuo požiūriu atrodo, jog Rusija ne tik stengiasi atgauti buvusias SSRS respublikų teritorijas jau naujos sąjungos sudėtyje, jas valdyti, bet ir naudojasi civilizacinių naujovių teikiamais pranašumais perkeisti pasaulio žemėlapį su žymiai rimtesniais padariniais viso pasaulio visuomenei.

Filosofas Bronislovas Genzelis

Hab. dr. prof. Bronislovas Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras pasakoja: „Michailas Gorbačiovas mane pasikvietė ir pasiūlė į komisiją. Man Kalnų Karabacho konfliktas buvo aiškus, nes jis siejasi su mumis ir su estais. Kadangi Estija pasielgė analogiškai, kaip Azerbaidžanas, bet prieš estus jau nedrįso imtis tokių sankcijų; kur respublika, o kur pasienio kraštas. Kalnų Karabachas buvo autonominė sritis, bet armėnai praktiškai ten neturėjo jokių teisių. Jie vedė vidines derybas, susitarė su Azerbaidžanu, kad iš autonominės srities padarytų autonominę respubliką. Tada jie būtų gavę savivaldą mokyklose ir kitur. Maskva įtūžo, kad tai daroma be jos žinios, ir kad tai yra Maskvos kompetencijoje. Pareikalavo derybas nutraukti. Kada tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai atsisakė, buvo panaikinti vadovavimo postai ir įvestas tiesioginis valdymas. Arkadijui Volskiui buvo suteiktos visos teisės, jo dispozicijoje buvo divizija. Bet atsitiko taip, kad jo pradėjo nebeklausyti nei vieni, nei kiti: kur gyveno azerbaidžaniečių dauguma, ten pakluso Azerbaidžanui, o rajonuose, kur vyravo armėnai – klausė Armėnijos. Prasidėjo visiškas nesusikalbėjimas. Gorbačiovas ir kiti matė, kad nepaprastosios padėties įvedimas sukėlė dar didesnį chaosą.“[2]

Iš šio pasažo matyti, kad M. Gorbačiovas iš tiesų buvo žmogus, kuris siekė kontroliuoti situaciją, o nepasisekus neužkirto kelio tolesniems įvykiams. Panašiai Sausio 13-osios byloje liudija ir V. Landsbergis, iš apgulto Seimo rūmų asmeniškai bandęs susisiekti su M. Gorbačiovu. Jo teigimu, M. Gorbačiovas ne tik nemiegojo per sausio įvykius, kaip bandoma parodyti, bet ir davė sankcijas vykdyti karinius bei operatyvinius veiksmus Lietuvoje, remdamasis tuo, kad lietuviai pažeidžia SSRS Konstituciją. Jis cituoja B. Jelcino žodžius, kuris skambino M. Gorbačiovui siekdamas sustabdyti Rusijos agresiją, ir M. Gorbačiovo atsaką („Pabandykite“). V. Landsbergio nuomone, jis nesustabdė sau pavaldžių karinių darinių veiksmų, todėl nuteisus konkrečius vykdytojus klausimas dėl jo kaltės išlieka.[3] 

Taip pat B. Genzelio liudijimas svarbus tuo, kad pasako apie geranoriškus armėnų ir azerbaidžaniečių siekius susitarti. Šį siekį nusvėrė reguliavimas iš Maskvos ir mėginimas paveikti tą armėnų dalį, kuri tikėjo SSRS pažadais labiau, nei Azerbaidžano: „Kalnų Karabache buvau kaip derybininkas. Mes vedėm derybas pačiam Karabache su liaudies frontu. Galų gale, po ilgų derybų sėdėdami iki išnaktų suradom formulę, kad visi gali susėsti už vieno stalo, taip pat ir Maskvos atstovai. Tai Gorbačiovui rašte ir išdėsčiau. Tą raštą atidaviau Gorbačiovui, o nuorašo neturiu. Slaptam posėdy jis jau dėsto, kad bendro susitarimo negalima pasiekti. Jis man sako: „Dar nespėjau perskaityti“. Paskui slaptam uždaram posėdy buvo kalbama bendrom frazėm. Pritrūkau kantrybės, įėjau į tribūną ir pasakiau, kad šio konflikto neišsprendimu suinteresuota Maskva ir kai kurie čia sėdintys. Pirmą kartą pamačiau Gorbačiovą taip įtūžusį. Jis pradėjo šaukti: „Tai ką, reikia tau iškviesti greitąją pagalbą? Tau su psichika negerai?“ Po kiek laiko apie tai man Gorbačiovas nepriminė. Mus pasiuntė, kad viską baigtume, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo. Mūsų funkcijos buvo kontaktuoti su konfliktuojančiomis pusėmis. Viskas liko, kaip buvę.“[4]

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lemiamą vaidmenį konflikto užuomazgose ir vėlesniuose įvykiuose suvaidino centras Maskvoje. Iškeltume teiginį, jog Kalnų Karabachas tapo pirmuoju taikiniu – bandymų aikštele programuojant Rusijai pavaldžių regionų seką. Laikinam tiesos laikotarpiui pasibaigus (po B. Jelcino ir D. Medvedevo), dabartinė Rusijos politika atskleidžia faktą, jog carinės, imperinės Rusijos ambicijos niekur nedingo, o tik laikinai buvo įvilktos į internacionalizmo ir visuotinio komunizmo rūbą. Tai patvirtina pasikeitusi arba veikiau išryškėjusi šalies užsienio politikos kryptis, naujų mitų kūrimas istoriniu pamatu ir uždaviniai, atvirai keliami informacinių karų fronte. Vadinasi, Kalnų Karabacho konflikto sprendimas taip pat galėtų būti pirmasis ir lemiamas veiksnys, pradedantis keisti Rusijos galios diskursą civilizuotesne, pažangesne, teisine linkme ir atkuriantis teisingumą kituose konfliktiniuose židiniuose ne tik Pietų Kaukaze, bet ir Centrinėje Europoje bei Viduriniuosiuose Rytuose.

Dezinformacijos galia

Konflikto sureguliavimui padėtų suvokimas, jog „šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė nepripažįsta prievartos kaip būdo arba metodo sukurti naują valstybę. Naujos valstybės sukūrimas šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įmanomas tik esant teisinei sutarčiai, kuomet visos suinteresuotos pusės laisva valia sutaria peržiūrėti sienas“.[5]

Šio požiūrio laikosi tiek ES, tiek JT, kurios savo dokumentuose svarstant SSRS ir buvusių sąjungos respublikų statusą pabrėžia teritorinį vientisumą ne etninio sėslumo, o uti possidetis juris principu. Azerbaidžano teritorinį vientisumą palaiko Lietuva ir visas laisvasis pasaulis. Tačiau paradoksas tas, jog laisvasis pasaulis skelbia žinias, kurias dažnai galima apibūdinti kaip fake news fenomeną. Principas pateikti skirtingas nuomones demokratijoje neturėtų reikšti tiesos ir melo skelbimą po vienu stogu, nes nuomonės yra nuomonės, o faktai yra faktai. Dar daugiau, jeigu melagingi faktai arba iškreiptas jų interpretavimas formuoja melagingas nuomones, ir jeigu jos dominuoja svarbiausioje pasaulio spaudoje kuriuo nors klausimu, galima įtarti, jog tai daroma nenuoširdžiai ir galiausiai nolens volens tampa dezinformacija kaip informacinio karo dalimi.

Kaip pavyzdį galima pateikti 2016 m. balandžio 6 d. „The Washington Post“ paskelbtą Gerardo Toalo ir Johno O‘Loughlino straipsnį, kurio dalį paskelbė Lietuvos mėnraštis „Veidas“. Pirmiausiai krenta į akis, kad anglų kalba parašytame pavadinime ir tekste autoriai junginyje „Kalnų Karabachas“ vartoja rusišką žodžių derinį „Nagorno Karabakh“ vietoj įprasto vertinio „Upper Garabagh“ arba originalo „Daǧlıq Qarabaǧ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Pačiame tekste stebina tonas ir formuluotės, kurios separatistus savaime pateikia kaip laisvės kovotojus, o Azerbaidžaną – kaip netikusį žmogaus teisių uzurpatorių, nevaldantį situacijos („Veido“ vertėjas vartoja normalų vertinį „Kalnų Karabachas“): „Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.[…] Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui. Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.“[6] Tekste dar implikuojama, kad Rusija gali norėti į Kalnų Karabachą įvesti stebėtojus ir perimti taikdario vaidmenį. Jeigu tokias selektyvias žinias pateikia rimtas JAV leidinys, tai nenuostabu, kad tas pats naratyvas plačiai pateikiamas ir kitose šalyse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kokiu būdu lemiamais SSRS žlugimo metais proarmėniška Kalnų Karabacho įvykių interpretacija įsitvirtino Lietuvos žiniasklaidoje, analizuoja Kristina Petrauskė, kurios nuomone, tam nemaža įtakos turėjo nuo XIV a. Lietuvoje gyvenusi armėnų diaspora, kuri aktyviai dalyvavo „Sąjūdyje“: įsteigė kultūros draugiją „Garun“, sekmadieninę mokyklą, laikraštį, 1992 metais atsirado Lietuvos ir Armėnijos draugija. Lobistinė veikla ir tamprūs ryšiai su lietuvių sąjūdininkais lėmė tai, kad Lietuva pirmoji pripažino krikščioniškos šalies Armėnijos nepriklausomybę. To meto spaudoje, didžiausiuose dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ dominavo tik tie straipsniai, kurie Armėniją pozicionavo kaip nukentėjusią ir išsivadavimo Kalnų Karabache siekiančią teigiamą pusę.

Įsidėmėtina, kad apie Chodžali įvykius tuomet spaudoje nebuvo žinoma beveik nieko, ir nors po to dienraščiai pradėjo spausdinti dvi nuomones, išsivadavimo metu suformuluotas Azerbaidžano kaip agresoriaus, o Kalnų Karabacho kaip aukos santykis išliko, kadangi buvo įtvirtintas mitiniame „senosios armėnų tautos“ naratyve. Taip pat pasiteisino krikščioniškos ir musulmoniškos šalių supriešinimas, kada musulmoniškas Azerbaidžanas spaudoje buvo pozicionuojamas kaip kultūriškai ir religiškai svetimas ir pavojingas regionas, o vėlesnių teroristinių islamo valstybės išpuolių fone kai kurių fundamentalistų ir toliau regimas kaip nepatikimas partneris, nors Azerbaidžanas yra demokratiška pasaulietinė valstybė, ir ilgą laiką stiprios kariuomenės iš viso neturėjo.

„Ypač aktyvus Kalnų Karabacho nepriklausomybės siekio palaikymas buvo juntamas iš Sąjūdžio palaikytojų gretų (beje, kaip ir šiandieną)“.[7] Kaip tik šio įtvirtinto naratyvo laikosi 2013 m. kovo 24 d. Seime įregistruota Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupė, kuriai vadovavo Dalia Kuodytė, o šiuo metu – Povilas Urbšys.[8] Nors tuo metu Lietuvoje išryškėjo tikroji padėtis ir kilo daug ginčų, nes dauguma diplomatų ir pati Lietuva oficialiai palaiko Azerbaidžano politiką ir vienareikšmiškai pripažįsta teritotinį jo vientisumą, atrodo, kad šiuo atveju mitinis pasakojimas yra stipresnis už tarptautinę teisę, kuri nepajėgi panaikinti „draugystės ryšių“. Tai yra, draugystė su neegzistuojančia ir nepripažinta separatistų respublika įmanoma net valstybiniu lygmeniu, nes remiamasi į tautų apsisprendimo diskursą, o tautos ar žmogaus teisės šiais laikais yra itin eskaluojama liberalistinės ideologijos tema. Tad nors faktiškai tai atrodo kaip nesusipratimas, visiškai prasilenkiantis ir su realia analize (neašališku Kalnų Karabacho lyginimu su kitomis atplėštomis pseudorespublikomis Pietų Kaukaze), ir su pasauline sutartimi, kurios oficiali Lietuva laikosi, emocinė klausimo pusė bei kitos paviršiuje nematomos priežastys lemia dviprasmišką situaciją.

Todėl gįžtame prie straipsnio pradžioje suformuluotos minties, kad Kalnų Karabacho apsisprendimo teisė yra ne racionaliu, o emociniu pamatu sukurtas pasakojimas, grindžiamas klaidingomis premisomis,  ir jis viešai atrodo taip: „Būtent Kalnų Karabacho (Arcacho) klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva rėmė ją pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25 metus tai buvo aktualu ir Lietuvai.“[9]Lieka neaišku, kodėl viešoje erdvėje liko nepastebėta tarptautinė grupė, kurios uždavinys buvo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, ir kurios narys buvo B. Genzelis, taip pat aktyvus sąjūdininkas. Jis buvo nešališkas liudininkas įvykių, kada patys armėnai vykdė atentatus prieš „pernelyg nuolaidžius“ aukštus armėnų politikus, ką jau kalbėti apie kitus teroristinius aktus arba vienpusišką Maskvos laikyseną, neleidusią suvokti, kas iš tiesų vyksta: „Būdavo taip. Reikia atvykti pas generolą Volskį aštuntą valandą. Tada mums sako: „Armėnams nukirto galvas ir pamovė ant kuolų“. Kas tai padarė – aišku. Tada divizijos vadas sako: „Mes pasiuntėm juos suimti, bet kalnuose mus sutiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Taigi, ar galima ten mums lįsti?“ Taip raportavo generolas, aš to nemačiau. Bet generolas nieko nesprendė, sprendė valdžia.“[10] Galiausiai B. Genzelis, sovietų Aukščiausioje Taryboje per posėdžius bendravęs su Elmira Kafarova, pirmuoju Baku miesto komiteto sekretoriumi Mustafa Mamedovu, kitais teigia: „Aukščiausiojoj Taryboj azerbaidžaniečiai mus visada palaikydavo. Susitardavo ir su kitais musulmonais, kad mus palaikytų. Paskui jie iš mūsų šaipydavosi: „Va, matote, mes jus palaikome, o jūs koketuojate su armėnais“. Bet iš tikrųjų su armėnų aukščiausiais deputatais mes nebendravom. Geriausi ryšiai buvo su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžaniečiai mus palaikydavo be jokių išlygų. O su armėnais Maskvoje mes neradom bendros kalbos – bent jau aš.“[11]

Iš tiesų atrodo, kad lietuviams nekaip sekasi išbalansuoti tarp dviejų šalių interesų, ir kad juos labiausiai veikia aktyvesnė bendrijos Lietuvoje, šiuo atveju, armėnų, dalis, taip pat armėnų lobistiniai ryšiai ES ir pasaulyje. Kita vertus, padėtis keičiasi į gerąją pusę, nes į viešąją erdvę patenka vis daugiau objektyvios informacijos. Nors šiuo metu Azerbaidžanas tapęs patikimu Lietuvos ekonominiu ir kultūriniu partneriu, stiprėja abipusiai šalių ryšiai, o mokslininkai ir žurnalistai, visuomenės nuomonių tyrėjai, politikai Kalnų Karabacho konfliktą kuo toliau, tuo labiau mato iš tikslesnės perspektyvos, kurią brėžia ne tik vietiniai pasakojimai, bet ir tarptautinių įvykių ir Rusijos vaidmens juose analizė, vis dėlto platesnio pagrindimo problemai spręsti vis dar stinga.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Pasakojimas, kuris daro įspūdį pačiai armėnų tautai ir jų bičiuliams remiasi į viziją apie „Didžiąją Armėniją“. „Didžioji Armėnija“ – tai XX a. armėnų nacionalistų puoselėta idėja atsiimti iš kaimyninių šalių istorines žemes: Rytų Anatoliją (Turkija), Kalnų Karabachą ir Nachičevanę (Azerbaidžanas), Džavahetiją (Sakartvelas). Šiame straipsnyje neketinama tyrinėti istorinių šaltinių, kurie gali būti traktuojamai įvairiai. Tačiau akivaizdu, kad armėnai yra ne vienintelė tauta, kuri šimtmečiams bėgant prarado gyvenamąsias žemes, kai kur išnyko arba buvo asimiliuoti. Plintant islamui jie buvo „susiaurinti“, bet tam tikra prasme „susiaurinti“ buvo ir azerbaidžaniečiai, kurių istorinė sostinė Tabrizas šiuo metu yra Irano teritorijoje. Karų, imperijų plėtimosi ir ypač tautų kraustymosi bei demografinis faktorius ne vienos tautos egzistencijai sukėlė grėsmę. Vis dėlto pavaldžių tautų valdymas istoriškai labai skiriasi. Vienos tautos galėjo daugmaž sėkmingai plėtoti savo kultūrą ir išlikti etninėse ribose, kitos buvo jėga asimiliuotos arba fiziškai naikinamos. Dažniausiai tai priklausė nuo imperijos valdymo stiliaus, kuris galėjo būti minkštas, bet su nelojaliais piliečiais elgiamasi pagal atitinkamus įstatymus. Totalitarizmo epocha pademonstravo išskirtinai žiaurius, žmogiškumui nusikalstamus režimus.

XXI a. labai atidžiai žvelgiama į tai, kad tautoms nebūtų taikomos prievartinės priemonės. Suvokimas, kad armėnai yra biblinė tauta, neturėtų jai daryti išimties, jei kalbama apie taikos ir gerovės palaikymą legaliomis priemonėmis. Išimtis numatyta tik savigynos tikslu (JT Statuto 51 str.) ar atveju, kai tenka taikyti poveikio priemones, priimamas JT Saugumo Taryboje taip pat pagal Statutą. Kaip tik čia ir atsiveria didelė žaidimų aikštelė strategams, vis plačiau naudojantiems nekonvencines priemones saviems tikslams pasiekti, tarp kurių tinklaveika ir internetas dar tik pradeda savo žygį. Lietuvoje atlikus tyrimą konstatuota, kad „nesaugumo sampratų (angl. perception of insecurities) analitikai ypač sureikšmina žiniasklaidos vaidme­nį“; „mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad konkretaus žiniasklaidos kanalo var­tojimas daro reikšmingą poveikį viešajai nuomonei. Teigtina, kad tasai povei­kis juo didesnis tais klausimais, kurių atžvilgiu dauguma respondentų neturi tiesioginės patirties.“[12] Žiniasklaidai vis didesnę konkurenciją ir įtaką žmonių sąmonei darys socialiniai tinklai ir kitos mišrios (dez)infomacijos priemonės. Todėl manytina, kad romantinis armėnų kilmės diskursas Kalnų Karabacho atveju didžia dalimi buvo sėkmingas būtent dėl žiniasklaidos poveikio.

Dabar mėginsime pagrįsti, kodėl šiuo atveju apsisprendimo teisės diskursas remiasi emociniu pagrindu, kuris yra klaidinga premisa. Emocinis pagrindas – tai polėkis sugrįžti į didingą praeitį. Jausmų pakylėjimas visad buvo didelių sąmyšių, masių įaudrinimo veiksnys, revoliucijų ir judėjimų akstinas. Kalnų Karabacho gyventojai armėnai, kurie į viršutinę dalį susikėlė palyginti neseniai kaip kolonistai ir dramatiškai pakeitė gyventojų etninę sudėtį, nusprendė ne tik atsiskirti, bet simpatizavo Armėnijos siūlymui prisijungti prie Armėnijos. Šis apsisprendimas turėjo suponuoti išvadą, kad armėnai ten ir gyveno nuo amžių, kad azerbaidžaniečiai ten gyventi neturi teisės ir panašias mintis. Mito panaudojimas tiesioginiams politiniams procesams paveikti yra klaidinga premisa ir dėl to, kad kertasi su tarptautinės teisės normomis, nes žmonių žudymas, išvarymas ir kariniai išpuoliai negali būti pateisinami kaip neišvengiamos priemonės teisingumui atkurti.

Kad į Kalnų Karabachą keliais etapais atsikraustę armėnai nėra tikrieji autochtonai pagal jų mitą rodo jų pačių 1978-aisiais Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatytas paminklas, skirtas pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 – mečiui paminėti. Kadangi atėjus metui vykdyti apsisprendimo teisę šis paminklas mitą kompromitavo, armėnai patys tą paminklą nugriovė. Taip pat vyko su pagarba senajai savo praeičiai nesuderinami veiksmai: buvo pradėtos falsifikuoti ten esančios albanų šventyklos ir vienuolynai (perstatomi, ant jų lipdomi armėnų religiniai ženklai), naikinami pastatai, namai, paminklai, muziejai – visas regionas virto griuvėsiais. Nors azerbaidžaniečių į Kalnų Karabachą neįleidžiama, mokslininkai sudarė įspūdingą sunaikinto kultūrinio paveldo aprašą artefaktais ir skaičiais.[13] Nukentėjo ne tik Kalnų Karabachas ir sostinė Šuša, bet ir Kalbadžaras, Lačinas, Gubadli, Džebrailas, Zangilanas, Agdamas ir Fizuli. Vandalizmo neišvengė net kapinynai.

Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tauta, besididžiuojanti savo kultūra ir paveldo vertybėmis, kaip teigia „The Washington Post“, be atodairos ją naikina? Atsakymas gali būti vienas: tai ne jų kultūra, ne jų paveldas. O tam, kad ant griuvėsių pastatytum „savo“ paveldą, reikia tokių išteklių, kokių Armėnija neturi. Reikia šimtmečių. Tuo tarpu materialus ir nematarialus paveldas, turintis azerbaidžanietišką kilmę, nors ir pavėluotai, pradėtas registruoti. Ir jis iš tiesų daro didelį įspūdį. Kalnų Karabachas, Šuša daugelį amžių buvo azerbaidžaniečių kultūros, mokslo ir meno lopšys, iš jo kilo nacionalinių muzikantų, kompozitorių, mugamo atlikėjų, poetų, literatų, amatininkų, žemdirbių ir žirgų augintojų dinastijos, kurioms teko viską palikus bėgti į žemumas, netekus namų ir turto kurtis kaip pabėgėliams naujose vietose. Gal todėl konfliktą mėginama įšaldyti? Praėjus dar dešimtmečiams, gal išmirs tiesioginiai paveldėtojai ir liudininkai, o armėnai gaus paramą iš Rusijos arba Irano krašto atstatymui?

Tokių konfliktinių židinių, kai panaudojamas plataus masto naikinimas, likimas ir analizė rodo, kad negrįžtamai nukenčia tautos senabuvės, bet ir naujosios merdi, jų pragyvenimo lygis ilgai lieka žemas, infrastruktūra ilgai neatsigauna, labai sunku adaptuotis naujomis sąlygomis ar megzti visaverčius tarptautinius ryšius. Visą laiką tenka priklausyti nuo svetimų karinių dalinių ar stebėtojų kontrolės. Jeigu konfliktas dar ilgai nebus sprendžiamas, jo perspektyva yra liūdna abiems pusėms. Abipusis susitarimas būtų protingiausias veiksmas. Lietuvos karo akademijos ekspertai siūlo įvesti tarptautinę taikdarių grupę ir siekti taikos regione: „Baku turėtų būti suinteresuota stiprinti, o ne silpninti Jerevaną, kaip įprasta manyti. Tik stipri nepriklausoma Armėnija galėtų būti pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos ir savo diasporos manipuliacijas ir siekti savo nacionalinių interesų – išeiti iš regioninės izoliacijos, pasiekti ekonomikos augimą, pritraukti užsienio investicijas ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas savo piliečiams.“[14]

Tad pamėginkime pažvelgti, kam iš tikrųjų naudingas chaosas naudingųjų išteklių turtingame krašte.

Informacinis karas kaip būdas įtvirtinti įtaką pasaulyje

Šį konfliktą nepaprastai apsunkina tai, kad Azerbaidžano pagrindinė partnerė Turkija, nutraukusi su Armėnija diplomatinius santykius, pati yra atsidūrusi konfliktų zonoje, kurioje yra priversta palaikyti Iraną kaip musulmonišką valstybę su didelėmis turkų ir azerbaidžaniečių bendruomenėmis, o Iranas yra ne tik Rusijos partneris, bet ir Armėnijos rėmėjas Kalnų Karabache. Būdama NATO valstybė, Turkija su Vakarais turi problemų dėl armėnų nuolat eskaluojamo armėnų genocido XX a. pradžioje. Taip pat dėl padėties Sirijoje šios šalies armėnai ketinami apgyvendinti tame pačiame Kalnų Karabache. Tačiau Turkija ir Azerbaidžanas yra dvi giminingos pasaulietinės demokratinės respublikos, kurios deda pastangas palaikyti ir stiprinti draugiškus ryšius su Vakarais. Todėl aktyvesnis Vakarų įsitraukimas į Kalnų Karabacho konflikto sprendimą būtų geriausias būdas ne tik padėti stiprinti Azerbaidžano savarankiškumą, bet ir sureguliuoti santykius su sunkumus patiriančia Turkija bei atkurti jėgų pusiausvyrą regione, kuriame vis daugiau įtakos turi Rusija, pastaruoju metu išėjusi į pirmą planą veiksmais Sirijoje. Vargu, ar Rusija galėtų atlikti taikdario vaidmenį geriau, nei jau yra dariusi. Tam ji turėjo visas sąlygas.

Kaip jau minėjome, nepaisant tarptautinės bendruomenės palaikymo Azerbaidžano pusėje, Kalnų Karabacho klausimas yra įstrigęs ne tik dėl Armėnijos nuostatų, bet ir Rusijos siekiamos naudos. Jo sprendimą siūlantys diskursai veikia kaip savotiška politinė idioma, kurios sudedamosios dalys prasmingai nekoreliuoja, tai yra, galima Kalnų Karabacho gyventojų apsisprendimo teisė kurti nepriklausomą valstybę ir Azerbaidžano teisė į valstybės žemių vientisumą niekaip negali būti įgyvendintos en bloc, nes diskursai yra iš principo nesuderinami, o bendras sprendimas, pateisinantis abu diskursus ir patenkinantis abi puses, neįmanomas dėl vieno iš jų konstravimo klaidingomis prielaidomis. Vadinasi, norint rasti teisingą sprendimą, tenka atmesti klaidingomis prielaidomis grindžiamą diskursą ir jo pamatu formuluojamus reikalavimus, kitą paliekant galioti. Kad jokio „trečiojo kelio“ nėra, liudija tai, kad klausimą išspręsti nesugebėta daugelį metų, o sprendimo vilkinimas tik sunkina padėtį ir kuria naujas problemas.

Armėnijai būtų tikslinga siekti gerovės valstybės savo šalies ribose ir susilaikyti nuo abejotinų veiksmų svetimose teritorijose siekiant apginti savo mažumų teises, atidžiai sekti, kad būtent tos mažumos būtų lojalios kitų valstybių įstatymams. Panašūs „ginties“ ir „palaikymo“ modeliai buvo naudojami didžiųjų valstybių kolonijiniuose ir okupaciniuose karuose, šiuo metu jie dar neišnykę, bet anksčiau ar vėliau jų žala tampa akivaizdi. Blogiausioje padėtyje visada atsiduria mažos tautos ar tautinės mažumos, mat dažniausiai jos tampa arba aukomis, arba atpirkimo ožiais, ir, svarbiausia, bet kuriuo atveju įgyja ilgai trunkančią blogą reputaciją, jei dalyvauja ekspansiniuose arba ardomuosiuose projektuose, arba jeigu tampa taikiniu informaciniame kare, įvykius nušviečiant priešingai, nei buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti vieną iš daugelio istorinių momentų, kai kurdai, armėnai ir siriškai kalbantys krikščionys traukėsi į pietus nesutikdami su naujuoju Kemalio Atatiurko režimu Turkijoje. Atsidūrę buvusioje Osmanų provincijoje Sirijoje, kurią pagal mandato teises perėmė Prancūzija, jie ir vėl atsidūrė „ne toje pusėje“. Prancūzija, gavusi Jungtinių Tautų mandatą Sirijos ir Libano nepriklausomybei ruošti, užuot tai dariusi, žiūrėjo savo interesų. Ginkluotei ir saugumui, savo gerovei išleidusi 4 milijonus frankų iš penkių, ji nebeturėjo ką skirti Sirijos infrastruktūrai ir ekonomikai, švietimui, žemės ūkiui ir viešajam sektoriui.

Neigiamą dirbtinai sukurtų valstybių sienų poveikį dar labiau sustiprino prancūzų įvykdytas Damasko ir Alepo perskyrimas. Nepatenkinti sirai sukilo Alepe, Homse, Hamoje, drūzai – Haurane (atvykę kaip taikūs derybininkai drūzų lyderiai buvo kapitono Carbilett įmesti į kalėjimą), Maidane ir kitose srityse. Nacionalinė sąmonė ir vienybė Sirijoje tarp skirtingų religinių ir etninių grupių augo ne dienomis, o valandomis. Prancūzija sukilėlius malšino žiauriai. „Prancūzai pasamdė gaujas iš čerkesų ir armėnų mažumų atlikti jų purviną darbą. Kaimai, įskaitant drūzų gyvenamąją vietą Jaramanoje šalia Damasko, buvo sistemingai sugriauti, kaliniai sušaudyti.  Buvo atvejis, kai valdžia įvykdė mirties nuosprendį 100 Goutos kaimelių gyventojų, o šešiolika jaunuolių nugabeno į Damaską sušaudyti centriniame Marjos parke, kuriame kūnai buvo palikti viešai apžiūrai.“[15]Britų tarptautinės teisės specialistas, arabistas Johnas McHugo fiksuoja, kaip sukilėlių partizanai, remiami visų sluoksnių, pasielgė su „stribais“: „Tuzino sugautų čerkesų milicininkų kūnai buvo aptikti šalia Bab Šargi, rytinių Damasko vartų.[…] Spalio 18-tą sukilėliai perėmė Damasko kontrolę ir supleškino vyriausybės rezidenciją – Azmo rūmus, kur tikėjosi sučiupti generolą Maurice‘ą Sarrailį. Taip pat jie išžudė armėnų pabėgėlius iš Turkijos, susitelkusius miesto pietuose Kadame. Šie pabėgėliai, kaip įtariama, buvo milicijos nariais, kurie dalyvavo žudynėse Goutoje“.[16] Nepaisant aukų, Sirijai pavyko išsivaduoti iš Prancūzijos kontrolės ir su Didžiosios Britanijos pagalba įtvirtinti nepriklausomybę, paskelbti savo Konstituciją ir pasmerkti nacistinį režimą, Sirija buvo priimta į JT.

Kokią Siriją regime dabar? Regime kolapsą, siaubingus anų laikų politikos padarinius. Pro tyrėjo žvilgsnį neprasprūsta ne tik paralelės tarp prancūzų ir rusų vykdytos politikos (apie Prancūzijos neigiamą vaidmenį tuo pačiu laikotarpiu apie 1920-uosius ir vėliau Lietuvoje, skatinant Lenkijos grobiamuosius žygius verta taip pat užsiminti), bet ir akivaizdus palikimas bei ryšys tarp to meto įvykių ir dabartinių, vykstančių Viduriniuosiuose Rytuose. Į tai atkreipėme dėmesį norėdami susieti armėnų problemas su jų galimomis ištakomis bei padėti jas reflektuoti, o kartu ir mėginti padėti jas išspręsti.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Rusijos interesas įtvirtinti savo įtaką NATO šalyse ir besiribojančiose teritorijose nemąžta. Tarptautinės bendrijos uždavinys yra sekti, ar tai atitinka sutartines normas. Kalnų Karabachas yra atsidūręs hibridinio (mišraus) karo dominantėje, ir nelygu, kokią poziciją nuspręs pasirinkti jo dabartiniai vadovai, kaip Armėnija spręs savo santykius su Rusija, priklauso ir normalizuotų santykių su kitomis Pietų Kaukazo respublikomis, ir kitomis demokratiškomis valstybėmis baigtis. Informacinis karas, kuriame kol kas Kalnų Karabachas pozicionuojamas kaip galimai savarankiška erdvė, yra hibridinio karo, vykstančio visame pasaulyje, sudedamoji dalis: „Hibridinio karo koncepcija leidžia geriausiai paaiškinti Rusijos sie­kius posovietinėje erdvėje bei projektuoti šių šalių bei NATO atsaką į kylančias grėsmes.

Bendrai hibridinio karo samprata susijusi su gerokai anksčiau plėtota ketvirtosios kartos karo koncepcija, kurios esmė – manipuliavimas žiniasklaida, teroristiniai veiksmai, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros ne­buvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių įgyvendinimas. Tai yra veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.“[17] Ši analizė, skirta Ukrainos padėčiai įvertinti, tinka ir kitoms Rusijos generuojamoms tikslinėms grėsmėms, galimai tarp jų ir Kalnų Karabache, atpažinti.

Pagal Briuselio 2016 m. komunikatą, „mišrioms grėsmėms kurti gali būti naudojamos plataus masto de­zinformacijos kampanijos, kai, pasitelkus socialinę žiniasklaidą, kontroliuojama politikos eiga, radikalizuojami ir samdomi pakaitiniai veikėjai ir jiems duodami nurodymai.“[18]Padėtų analizė, kuri leistų matyti, kaip Armėnijoje ir kitose šalyse įtraukiamos atskiros grupės į Armėnijai (kartu ir Rusijai) palankius naratyvus, plačiai vykdoma kibernetinė veikla, gyventojų perkėlimas, siekiant pakeisti įšaldyto konf­likto regiono etninę sudėtį (Sirijos armėnai Kalnų Karabache ir pan.), kultūrinė diplomatija, tėvynainių politika ir kitos įtakos priemonės.

Baigiamosios pastabos

Šiais, 2018-aisiais metais, spalio 18 d. Azerbaidžanas švenčia nepriklausomybės šimtmetį. Viena gražiausių dovanų šia proga buvo įteikta šių metų liepos 11 dieną Briuselyje NATO viršūnių susitikime, kurio metu priimtoje rezoliucijoje buvo pripažintas Pietų Kaukazo šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinis vientisumas. Tą pačią dieną buvo parafuotas dvišalis ES ir Azerbaidžano dokumentas „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų oficialiai išreikšta parama tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste. Dokumentai priimti pagal išankstinį 28 šalių konsensusą ir suderinti su dviem ESBO Minsko grupei pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Trečiosios šalies, Rusijos, Saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas patvirtino Maskvos poziciją sutinkant konfliktą sureguliuoti etapais. Tai, kad šias iniciatyvas oficialiai palaiko ir Rusija, yra geras ženklas. Tokiu būdu tarptautinė teisė yra ramstis ir Armėnijai, kuri gali palaipsniui keisti savo santykį su Kalnų Karabacho klausimu, nes ligšiolinė jos interpretacija nebeturi validumo.

Šušos griuvėsiai

Iš šalies atrodo, kad Azerbaidžanas padarė labai daug, tad daugiau iniciatyvos turėtų imtis tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto akivaizdu, kad svarbiausi sprendimai dabar laukiami iš Armėnijos pusės, be kurios geranoriškumo konflikto židinys jei neužges, tai pavojingai rusens, neleisdamas kaimyninėms tautoms ramiai gyventi. Destruktyvios informacijos monitoringas būtų veiksminga priemonė siekiant pripažinti tikrąją padėtį Kalnų Karabache.

Nuorodos

Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.

Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016.

Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Landsbergis, V. Komentaras per radiją „Svoboda“. // https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014.

Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

„Penki dalykai, kuriuos reikia žinolti apie Kalnų Karabacho konfliktą“. Veidas, 2016 04 07//Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta.

Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Tamošaitytė, Daiva. Pokalbis su Bronislovu Genzeliu 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[1] 1988-1989 metais visa eilė Pietryčių Lietuvos regionų, taip pat ir Vilniaus krašto, kur gyveno lenkais save laikantys gyventojai, vietinės tarybos savavališkai skelbė „nacionalines teritorijas“. Šiame tekste pateikiamos nuorodos į 1991 m. sausio 13 d. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą komparatyvistiniu požiūriu reikšmingos tuo, kad panašiomis aplinkybėmis, jeigu Vilniuje „autonomininkų“ (autonomijos siekiančių lenkakalbių ir rusakalbių, nenorinčių Lietuvos nepriklausomybės) organizacijai būtų pavykę išprovokuoti plataus masto kruvinus susirėmimus ir pasiekti savo tikslų, Lietuva būtų turėjusi giminingo tipo problemą, kaip Azerbaidžanas. 

[2] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[3]V. Landsbergio komentaras per „Svobodos“ radiją//https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

[4]Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[5]Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.

[6]http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta. Paskelbta 2016  04 07.

[7]Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 81.

[8] Visais atžvilgiais padorus parlamentaras visiškai nesileido į  jokias kalbas, mėginant bent pradėti suprasti Baku poziciją. Arcachininkai buvo tapatinami su lietuvių sąjūdininkais: „Jie, kaip ir mes, siekia savo nepriklausomybės, ir mes tada buvome „nelegalūs“, – teigė jis. P. Urbšys kategoriškai atsisakė net 10 minučių pasikalbėti šia tema. Iš pokalbio su parlamentaru Povilu Urbšiu 2017 liepos mėnesį. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.

[9] Iš 2013 m. kovo 27 d. Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupės pirmininkės D. Kuodytės pareiškimo.

[10] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas. Taip pat žr. Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016, p. 110-153.

[11] Ten pat.

[12]Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 416, 435.

[13] Žr. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

[14]Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 41.

[15]McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014, p. 85.

[16] Ten pat, p. 86.

[17]Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 129. Dėl dezinformacijos taip pat žr. Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

[18]Ten pat, p. 135.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Antanas RAŠIMAS

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neseniai svečiavosi Prancūzijoje. Paryžiuje jis gyrėsi, kaip su savo komanda sėkmingai šalina iš valdžios visus korupciniais ryšiais susipainiojusius politikus.

Tačiau mums vidinės Armėnijos trintys – ne tiek svarbios. Mums pirmiausia turėtų rūpėti tarptautiniai reikalai. Taigi: ką naujasis Armėnijos lyderis Paryžiuje prakalbo apie Kalnų Karabacho konfliktą?

Leidinio „Le Monde“ žurnalistai Markas Semo ir Gaidz Minasianas, paėmę interviu iš Paryžiuje su oficialiu vizitu viešėjusio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, išgirdo:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Įžūliau meluoti, nei meluoja N.Pašinianas, – nebeįmanoma. Vakaruose puikiai žinoma, kad nėra jokios neva ypatingomis sąlygomis susiformavusios Kalnų Karabacho tautos, kaip ir nėra neva natūraliai atsiradusios Kalnų Karabacho valdžios. Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupuotame Kalnų Karabache šiandien gyvena armėnai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų armėnų, sakykim, gyvenančių sostinėje Jerevane. Tai ta pati tauta. Skirtumas tarp jų nebent toks, koks susiformuoja tarp, sakykim, lygumose ir kalnuose gyvenančių čečėnų, šiaurinėje ir pietinėje Kazachstano dalyje gyvenančių kazachų ar tarp lietuvių žemaičių ir lietuvių dzūkų.

Jūs norite paklausti, kodėl „Didžiosios Armėnijos“ fanatikai kiekviena proga apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, neva Kalnų Karabache gyvena ne šiaip armėnai, o armėnams gimininga Kalnų Karabacho tauta, panorusi atsiskirti nuo Azerbaidžano dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą? Atsakymas akivaizdus. Jei šią „tiesą“ Jerevano propagandistams pavyktų įpiršti tarptautinei bendruomenei, Armėnija teoriškai pridengtų Kalnų Karabacho okupacijos faktą. Bet, kaip rašo, pavyzdžiui, slaptai.lt ir propatria.lt portaluose rašytoja dr. Daiva Tamošaitytė, „Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą“.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

Žodžiu, beveik visos Armėnijos valdžios, įskaitant buvusį prezidentą Seržą Sargsianą ir dabartinį premjerą Nikolą Pašinianą, stengiasi paslėpti didįjį melą: esą Kalnų Karabache dabar šeimininkauja specifinės kilmės karabakiečiai, norintys atsiskirti nuo azerbaidžaniečių, bet nenorintys prisijungti prie Armėnijos.

Ir vis dėlto melo kojos – trumpos. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, tiek NATO ir ES narė Lietuva suvokia: Kalnų Karabachas atplėštas nuo Azerbaidžano lygiai tokiu pat būdu, kaip ir atplėštos teritorijos nuo Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Skirtumas tarp Kalnų Karabacho ir, sakykim, Krymo okupacijos – mažytis. Krymą okupavo Rusija, o Kalnų Karabachą užėmė Rusijos padedama Armėnija (apie tai portale slaptai.lt daug rašė žurnalistas Gintaras Visockas ir istorikas Algimantas Liekis).

Žodžiu, Azerbaidžano valdžia elgiasi teisingai, kai atsisako derėtis su šiandien Kalnų Karabache įsitvirtinusiais armėnų separatistais. Ukraina, Gruzija ir Moldova elgiasi lygiai taip pat teisingai ir išmintingai, kategoriškai nesutikdama derėtis su Padniestrės, Abchazijos ar Donbaso separatistais kaip „lygus su lygiu“. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas teisus, nenorėdamas derėtis su azerbaidžaniečius iš Kalnų Karabacho išstūmusiais kolonizatoriais, o Armėnijos premjeras N.Pašinianas primityviai meluoja, kai dedasi nesuprantantis, „kodėl Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia“.

Taip pat akivaizdu, kad N. Pašinianas blefuoja, kai sako, jog nūnai Kalnų Karabache gyvenantys armėnai tenori atsiskirti nuo Azerbaidžano, bet nenori prisijungti prie Armėnijos – siekia tapti nuo niekieno nepriklausoma valstybe. Jei armėnų separatistams pavykų įyvendinti šį klastingą planą, jie ilgainiui vis tiek prisijungtų prie Armėnijos. Nes tikrasis jų tikslas – prisijungimas prie Armėnijos. Atskira Kalnų Karabacho valstybė – tai tik dėmesį nuo tikrųjų tikslų nukreipianti apgaulė – kaip ir Padniestrės, Pietų Osetijos ar Donbaso respublikos.

Tačiau pats įžūliausias N. Pašiniano melas – „esą gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei“. Be išankstinių nusiteikimų atidžiai pažvelkime į azerbaidžaniečių – armėnų tarpusavio santykių istoriją ir taps akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – ne tokie baisūs, kaip juos vaizduoja armėnų propagandistai, o armėnai – ne tokie šventi, kaip dedasi.

Juolab kad tvirtinimas, girdi, „armėnams pavojinga kartu gyventi su azerbaidžaniečiais“, – panašus į šovinistinę abrakadabra. Visos tautos gali taikiai bendrauti: vokiečiai ir žydai, rusai ir ukrainiečiai, gruzinai ir osetinai, lietuviai ir lenkai… Draugiškai gyventi galėtų ir armėnai su azerbaidžaniečiais. Tik reikalinga abipusė tolerancija. Taip pat svarbu, kad būtent abi pusės atsisakytų nepagrįstų teritorinių ambicijų bei pripažintų savo klaidas. Bet armėnų separatistai nenori girdėti tarptautinės bendruomenės tvirtinimų, jog, remiantis visuotinai pripažįstama tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Būtent taip ir ne kitaip: armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui iš jo atimtas Kalnų Karabacho teritorijas (maždaug 20 proc.), liautis pretenduoti į Nachičevanės autonominę respubliką ir, vaizdžiai tariant, dėkoti, kad oficialusis Baku nereikalauja atiduoti kadaise carinės Rusijos okupuotos Irevanės gubernijos (dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas ir jo apylinkės).

O kol Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas linkęs akiplėšiškai meluoti net tarptautinėse išvykose (turiu omenyje vizitą į Paryžių), siūlau rimčiau panagrinėti ir kitas panašaus pobūdžio falsifikacijas. Nebūtinai – karyboje ar politikoje.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Imkime muzikinius atvejus. Prisiminkime azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo sukurtą operetę „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusią 1913-aisiais metais (vėliau ji visame pasaulyje pripažinta muzikiniu Azerbaidžano šedevru). Taigi vienas armėnų kilmės verslininkas pabandė uzurpuoti šio šedevro autorystę. Tai 1917-aisiais metais padarė išeivis iš Tifliso (dabartinio Tbilisio) režisierius Rubenas Mamulianas. Beje, šis vyras puikiai žinojo, kad muzikinis perlas „Aršin mal alan“ priklauso azerbaidžaniečių muziko plunksnai. Tačiau tai jam nesutrukdė Holivude pastatyti neva „klasikinę armėnų muzikinę komediją „Aršin mal alan“.

Bandymas muzikinį akivaizdžiai azerbaidžaniečio autoriaus kūrinį paversti armėnišku – iškalbingas. Iškalbingas todėl, kad istorija nežino priešingų nutikimų: argi azerbaidžaniečiai kada nors savinosi armėnų autorių muzikinius kūrinius kaip savus, ar azerbaidžaniečių autoriai kada nors apkaltinti plagijavę kitų tautų kūrinius?

Todėl siūlau: kodėl nepratęsus pasakojimų apie politines ir kultūrines falsifikacijas bei klastotes, kurių pagalba oficialusis Jerevanas iškraipo tikrąją Pietų Kaukazo istoriją? Turėtume išsamų, ilgą straipsnį iš mažų mažiausiai keliolikos dalių. Arba storą knygą, kaip istoriją klastoja ne tik Rusija, bet ir Rusijos karines bazes į savo teritoriją ilgam įsileidusi jos sąjungininkė Armėnija.

2018.09.23; 11:40

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio komentaro autorė. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės atkūrimo šimtmetis ir koncertų sezono atidarymai prestižinėse salėse suponuotų savaime aiškų tikslą – savam klausytojui ir užsienio svečiams, ambasadoriams ir kitiems Lietuvoje gyvenantiems svetimtaučiams pateikti įspūdingą akordą, liudijantį nacionalinės reikšmės pasiekimus klasikinės muzikos sferoje.

Regis, savaime aišku, kad tokia proga reikia nertis iš kailio, kad visiems parodytume, kokią turtingą nacionalinę kompozicijos mokyklą turime, pateiktume nors keletą svarbiausių kūrinių, atspindinčių mūsų simfoninės muzikos ar koncerto žanro raidą. Valstybės šimtmetis ir iškilminga, džiugi muzikos šventė, atskleidžianti Lietuvos kūrėjų pasiekimus. Juk tai ne tik proga, bet ir būtinybė, pareiga, ne eilinis sezono koncertas. To tikėjausi, bet tai neįvyko.

Turime puikius orkestrus, solistus ir dirigentus, bet valstybinio mąstymo ir strategijos formuojant nacionalinius prioritetus vis dar nėra. Stengiamasi patraukti klausytoją užsienio naujovėmis, bet daugiausiai – pataikauti auditorijai pateikiant žinomus kūrinius. Milijoną kartų atliekami kūriniai, atlikėjams nusibodę ir nugroti, aišku, yra lengviausias kelias patikti. Nes eiliniam piliečiui atrodo, kad jeigu jis ateina ir išgirsta vis tą patį, tai yra ne tik svarbu, bet ir jis pats yra ne iš kelmo spirtas, nes yra gerai susipažinęs su brendu, išprusęs. Toks žinomas psichologinis triukas. Todėl liūto dalį sudaro Vakarų ir Rusijos muzika, per projektus dar įsiterpia Skandinavijos ar Baltijos kraštų kolektyvai su savo repertuaru. Mūsų kūryba dažniausiai atliekama tik kūrėjų sukakčių progomis arba ne didžiosiose salėse, o Taikomosios dailės muziejuje ar kitose mažose erdvėse.

Ar norint sutraukti pilnas sales, lietuvių muzika netinka? Ar ji verta tik kartą nuskambėti per premjerą, o paskui dūlėti neatliekama? Per trisdešimt metų galima buvo ir reikėjo ugdyti ne tik klausytoją, bet ir pagarbą savam kūrėjui. Kuo daugiau būtų girdima lietuviškos muzikos, tuo geriau ji būtų priimama. Būtų matyti tradicija ir jos tęstinumas, sukurtas plačiai žinomas svarbus savito muzikinio mentaliteto laukas, galų gale prestižas ir poreikis puoselėti bei skatinti savą braižą. Ir problema ne ta, kad ji nėra visavertė Vakarų klasikinės tradicijos dalis. Ji yra. Bet pirmiausia ir svarbiausia – ji yra mūsų, ji yra tai, kas išskiria mūsų tautą ir valstybę ir parodo tik mums būdingą kūrybinį potencialą, savastį, tai yra tai, kas kitos kultūros žmogui, svečiui visada esti įdomiausia pamatyti ir išgirsti. Pridurkime – tokiam, kuris sugeba įsijungti radiją, Mezzo TV kanalą arba kada nori pasiklausyti tų žinomų kūrinių kompaktinių plokštelių, bet yra smalsus kažkam netikėtam, autentiškam. Atviras dialogui su gyvai skambančiomis originaliomis muzikos vertybėmis.

Negalima kaltinti tik koncertinių organizacijų vadovus, nes jų veikla priklauso nuo bendros kultūros politikos ir, suprantama, ne tik požiūrio, bet ir jo išraiškos finansiniu skatinimu. O jis yra, kaip žinome, apverktinos būklės. Bet siekti ir reikalauti, apie tai kalbėti vis dėlto būtina. Ypač 100-mečio proga – juk galima tikėtis valstybės paramos?

Rugsėjo 14 d. įvyko sezono atidarymas Nacionalinėje filharmonijoje. Programa iš karto leido suprasti, kad, matyt, galimybės neleido minėtą prioritetą realizuoti – surengti įspūdingą nacionalinės muzikos ir atlikėjų panoramą. O tiksliau – istorinį koncertą. To buvo atsisakyta. Sezono pradžios koncertas turėjo pradžiuginti naujove – supažindinimu su žymiu italų violončelininku ir kompozitoriumi Giovanni Solima. Tačiau jis staiga susirgo, ir jo griežiamo savos kūrybos koncerto violončelei ir orkestrui „Liaudies pasakos“ neišgirdome. Tiesa, antrojoje dalyje skambėjo jo kūrinys „Violončelės, vibrato!” dviems violončelėms ir styginiams (griežė latvis Erikas Kiršfeldas ir lietuvis Glebas Pyšniakas, akompanavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno). Nepasakytum, kad kūrinys ar atlikimas buvo didžiulis atradimas. Itališka intriga sužlugo, bet įsižiebė netikėta kita. Į pirmą planą įžengė armėnų violončelininkas Narekas Chaknazarianas (Narek Hakhnazaryan) ir pagriežė Piotro Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“. Paskui jis išreiškė pagarbą Armėnijos ir Lietuvos draugystei, prisistatė kaip Giovanni draugas ir bisui suskėlė virtuozišką jo gabalą.

Kiti du kūriniai buvo koncerto pradžioje atlikta Aarono Coplando siuita „Apalačų pavasaris“ – ilga ir gana manieringa, išskyrus lyrines dalis ne itin įdomi ir visai „ne į temą“, bei pabaigoje – Kristinos Vasiliauskaitės Choralas, Tokata ir Postliudas iš „Simfonetės“. Gerai skambanti ir įgudusia ranka parašyta kompozicija, nepaisant trijų lietuviškų dainų citatų, paradoksaliai skambėjo kaip tikriausias eurokūrinys. Skaidrus kompozitorės pasaulis, kaip jai būdinga, atvėrė universalius mažorinius sąskambius bei žaismingai slėpiningas nuotaikas.

Lietuvos Nacionalinėje Filharmonijoje

Todėl vakaro nugalėtoju tapo armėnų violončelininkas ir rusų kompozitorius. Solistas dėl to, kad parodė aukščiausią meistriškumo lygį, dar ir grieždamas Gvarnerio instrumentu. 2011 metais jis pelnė pirmą premiją XIV P. Čaikovskio konkurse, kuriame „Variacijos rokoko tema“ yra privalomas kūrinys. Čaikovskis – dėl to, kad rusiškos melodikos persmelktu šedevru eilinį kartą nušluostė nosį globalistams ir nė neketina išeiti iš pirmaujančių pozicijų pagal atlikimo dažnumą. Profesionalus dirigento ir orkestro darbas dar labiau sustiprino iškilumą. Net bisui skirta Solimos pjesė patraukė dėmesį Viduržemio folkloro ir klasikinės italų mokyklos intonacijomis bei virtuoziniais elementais.

Pasibaigus koncertui liko nejauku: lietuviškas ne tik akcentas (kūrinys ar solistas pirmojoje dalyje), bet ir pati idėja apie valstybingumo paminėjimą lietuviška dvasia, melodika, harmonija, intonacijomis liko tokiame nokdaune, kad teko sliūkinti nunarinus galvą. Pagalvojau, kaip pasirodėme tiems patiems užsienio svečiams, kad ir turistams, atvykusiems pamatyti kažką nacionalinio (gal pagal svarbą panašų į Sibelijų ar Grygą, kurį nors lietuvių solistą virtuozą)? Ogi kaip gūdi skonio ir savigarbos neturinti pilka paribio šalis kažkur tarp Rusijos ir ES, bet greičiau Rusijos tradicijos įtakojama zona, nes centriniu įvykiu tapo tai, kas jau aprašyta (belieka prisiminti, kad Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą). O jeigu tie patys klausytojai dar nukaks į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą 21 rugsėjo dieną, kuriame Vadimas Repinas smuikuos P. Čaikovskio „Valse Scherzo“, S. Prokofjevo Koncertą smuikui, o pabaigoje su orkestru jo vadovas Gintaras Rinkevičius atliks P. Čaikovskio simfoniją „Manfredas“, mat ją diriguodamas sovietmečiu 1983 metais laimėjo sąjunginį konkursą ir dėl to kolektyvo 30-mečio proga sezono atidarymą nusprendė pašvęsti šio įvykio garbei? O dar sugrįš gruodžio mėnesį į filharmoniją, kur 1, 8 ir 26 dienomis skambės P. Čaikovskio simfonijos ir kiti kūriniai? Gal jau metas Piotrą Čaikovskį skelbti nacionaliniu lietuvių kompozitoriumi?

Užtat jaunasis armėnų maestro, priešingai nei vadyba, puikiai suprato momento svarbą. Dar niekada negirdėjau prieš pasakant biso pavadinimą padaryto politinio reveranso (apie tautų draugystę ir panašiai)! Trumpai, galantiškai ir taikliai. Nebent specialų renginį pradėtų oficialūs ambasadoriai ar kultūros atašė. Tiesa, anksčiau, prieš pusę amžiaus, įvadas į bet kokį renginį turėdavo būti tik su tokiu kontekstu – nuo Armėnijos iki Lietuvos.

Žuvėdra

Tuo metu, kai Rusija Karaliaučiuje blizgina „Iskanderius“ ir grasina atomu, o politkorektininkai švyti eurofederalizacijos lemputėmis, Lietuvos padangėje krykštauja čaikos. Bent jau iš rampų šviesos Rusija niekur neišėjo. Neišėjo iš atminties ir įtakos zonų, kurios stiprėja kasdien. Kam leisti milijardus tankams ir raketoms, jei galima tiesiog pagroti? Poigratj na čiom ugodno, v tom čisle na nervach. Bet klausimas perdėm subtilus, todėl švelnių poteksčių vibrato galima ir nepajusti. Geriausia gėrėtis virtuozais, atsilošus, paskui atsistojus kurtinančiai ploti. Žodžiu, pasinaudoti Maironio patarimu: „Spjauki, drauguži, į viską“ (vieta, aplinkybės ir laikas nesvarbu).

Būtų juokinga, jei nebūtų pikta.

2018 m. rugsėjo 17 d.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Youtube.com nuotr.

Teko bendrauti su Lietuvoj pusę metų praleidžiančiais Romu ir Angele Nelsais, kuriuos žinia apie kardinolą Vincentą Sladkevičių kaip esantį asmenų, galimai bendradarbiavusių su KGB, sąraše, pribloškė. Jie nori pasidalinti svarbiu liudijimu, kuris iš moralinės ir etinės pusės paneigia galimą kaltinimą. Pasak, jų, tai labai svarbu, kadangi Lietuvos Genocido centro paskelbta labai neaiški informacija pasirodė Lietuvos laikraščiuose, paskui ji buvo išimta, o netrukus – vėl įdėta. Tokią žinią skelbti Lietuvos 100-mečio atkūrimo proga, o dar prieš atvykstant Šventajam Tėvui Popiežiui Pranciškui, yra visai pagrįstai abejotina.

Kodėl tokiam kaltinimui nėra pateikta jokių įrodymų?

Angelė Nelsas teigia: „Amerikoje dalyvavau lietuviško visuomeninio ir katalikų tikėjimo, ir kovos prieš tikinčiųjų persekiojimą judėjime, visada žinojau ir tikėjau, kad kardinolas Sladkevičius buvo  sovietų persekiojamas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos dvasiškių bei tikinčiųjų. Artimai bendraujant su artimu žmogumi, pusbroliu, Lietuvos marijonų provincijolu Tėvu Pranciškumi Račiūnu, jam lankantis Amerikoje, visada buvo kalbamasi šia tema, dažnai minint ir kalbant apie jam artimus asmenis tarp marijonų ir kitų dvasiškių bei tikinčiųjų. Viena iš tų pavardžių, tų asmenų buvo Jo Eminencija Vincentas Sladkevičius. Todėl po tiek metų Jį, tiek dėl savo tikėjimo ir pašaukimo iškentėjusį ir iššsislapsčiusį, išgyvenusį persekiojimą, matyti paviešintą kolaborantų sąraše man yra tiesiog neįtikėtina ir pribloškianti aplinkybė. Šia proga norisi kalbėti paties kardinolo žodžiais, pasakytais po jo bičiulio Tėvo Pranciškaus mirties 1997 m. rugpjūčio 24 d.“ 

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.
1987 m. Šv. Petro ir Povilo bazilikoj Lietuvos marijonų provincijolas Pranciškus Račiūnas įteikia Šventajam Tėvui dovaną iš Lietuvos – dešimties vaikų motinos iškeptą duonos kepalą.

Siūlome paskaityti Jo Eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus žodį „Pašaukimo džiaugsmas“, publikuotą mirus bičiuliui ir sielos bendražygiui, kolegai kun. Pranui Račiūnui.

„Skaudžiai išgyvenu dėl mano labai artimo žmogaus – Tėvo Pranciškaus Račiūno mirties. Pašaukimas mus jungė savo pareigomis, Dievo lūpomis, dovanomis. Vienijo ir kitais būdais, savo kunigiškame pašaukime turėjome daug taškų, kuriais mūsų pareigos buvo sujungtos. Nuo tos vienybės priklausė mūsų pareigų, mūsų pašaukimo sėkmė ir džiaugsmas. Apvaizda leido, kad pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis mes turėjome galimybę dalintis tuo pašaukimu. Tėvas Račiūnas dažnai mane priimdavo kaip tremtinį, pas save suteikdavo nakvynę ir prieglobstį. Susidraugavome visom prasmėm, pašaukimo paskatinti žinojom, ko siekti, kam pasišvęsti. Mes tapom labai artimi. Tekdavo dažnai būti jo gyvenamose, jam skirtose pašaukimo vietose, lankydavausi pas Tėvą Račiūną jausdamasis saugiai nuo tuometinio persekiojimo. Jo dėka, galima sakyti, aš išgyvenau tuos sunkiausius metus. Patyriau ne tik broliškos meilės, bet ir broliškos pagalbos džiaugsmą. O globa tuo metu man buvo reikalinga. Aš nieko neturėjau, tik pašaukimo meilę. Mes mokėmės kartu Kunigų seminarijoje, bendrai studijavome. Tai buvo brangios dienos, bet brangiausios tos, kai teko kartu gyventi slapstantis nuo persekiojimo, jaučiant netikrumą, kaip ilgai galėsiu ta globa naudotis. Mano pagarba dabar Jam ir broliškos meilės išraiška – malda už Tėvo Pranciškaus vėlę. Broliška meilė, kuria naudodavausi tuomet, stiprindavo mane. Tvirtybės suteikdavo žinojimas, kad jis pats išgyvenęs tokius pačius persekiojimo sunkumus ir nepalūžęs, dvasioj išlaikęs optimizmą. Tai dar labiau padrąsino mane eiti pašaukimo keliu ir su visu pasišventimu jam aukotis. Tas pašaukimas buvo didelė dovana ne tik marijonų vienuolijai, bet ir visai Bažnyčiai.“ (Tęsinys faksimilėje)

Kardinolo V. Sladkevičiaus teksto „Pašaukimo džiaugsmas“ faksimilė

Iš šio liudijimo matyti, kokia svarbi šiems dvasios milžinams buvo sąsaja su savo sąžine, gyvenimo tikslo ir pašaukimo laikymasis. Visiškai neįtikima, kad tokios dvasios žmonės galėtų išduoti pirma savo sąžinę, o paskui jau Dievą ir Tėvynę – juo labiau, iškentėję tokias kančias. „Pranciškus labai mylėjo jaunimą, ir jauni žmonės mylėjo jį. Jis buvo žmonių sielų gydytojas“, – prisimena A. Nelsas.

Pranciškus Račiūnas Vorkutoje

P. Račiūnui jau esant ligoninėje ir paskutinį kartą atsisveikinant (kaip pati sako, nežinia kodėl) jo paklausė: “Kokie buvo sunkiausi išgyvenimai, turbūt metai Sibire?“ „Sunkiausia buvo, kai mane įtarinėjo kolaboravimu ar net bendradarbiavimu su KGB, o aš negalėjau pasakyti teisybės, nes būčiau išdavęs draugus,“ – atsakė P. Račiūnas.

Pranas Račiūnas buvo labai artimas kunigo Juozo Zdebskio, prelato Alfonso Svarinsko, kunigo Vaclovo Aliulio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus draugas. Sovietų okupacijos laikotarpiu nešė „Katalikų bažnyčios kroniką“ į Amerikos ambasadą, buvo sugautas, be teismo ištremtas ir kalintas 18 metų (ilgiausiai kalintas lietuvis). Kalinimo metu Vorkutoje, vieno kilometro po žeme šachtoje jis laikydavo kaliniams mišias, klausė išpažinčių, o kai jie pasiduodavo nevilčiai, griebdavosi už akordeono ir ragindavo vyrus kartu su juo dainuoti.

Kun. P. Račiūnas prie trobelės paveiksle, kurioje, jo teigimu, klausydavosi partizanų išpažinčių.

Kunigas Pranas, sugrįžęs į Lietuvą, vėl aktyviai įsitraukė į pogrindžio veiklą, iš Šventojo Tėvo gavo leidimą steigti pogrindžio seminariją. Parašė ir išspausdino tūkstančius straipsnių jaunimo ir santuokos temomis, skubėjo užbaigti penkis „Lietuvos vyskupų istorijos“ tomus. Motinos jam persiunčiamais antibiotikais, tarpininkaujant prelatui A. Svarinskui, išgelbėjo gyvybę ukrainiečių kardinolui J. Slipij. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui, į jį aktyviai įsijungė ir tapo Alytaus Sąjūdžio padalinio vadovu. Apie kunigą Praną Račiūną, MIC, yra išleista knyga „Vienuolis nenuorama: kunigo Prano Račiūno asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“ (Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas: 2015).

Mirusiuosius, šventuosius po mirties Dievo akivaizdoje apgins jų darbai. O kas laukia jų antagonistų?

Parengė Daiva Tamošaitytė

Foto iš A. Nelsas asmeninio archyvo.

2018.09.12; 12:00

Jonas Vytautas Prunskis. Daivos Tamošaitytės nuotr.

Pokalbis su Lietuvos Respublikos garbės konsulu JAV, medicinos mokslų daktaru Jonu Vytautu Prunskiu

Gerbiamas konsule, nors Jūsų veikla Lietuvos labui yra daugiametė, daugiašakė, regis, tik Jums tapus patarėju JAV prezidento administracijoje, Lietuvoje bus pagaliau atkreiptas pelnytas dėmesys į Jūsų asmenybę ir veiklą ta prasme, kad tapsite plačiau žinomas visuomenei. Pirmiausia paklausiu, kada pradėjote dirbti prezidento Donaldo Trumpo aplinkoje?

Pradėjau dirbti per rinkimų kampaniją, kai buvo likę du kandidatai: Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas. Iki tol kandidatą atsisakiau remti, nes norėjau pažiūrėti, kas išeis į rinkimų pabaigą. Tai buvo mano asmeninė nuomonė. Tuomet pradėjau jį remti finansiškai, bendravau su jo dukra ir sūnumi, susitikau su bendraminčiais. Padėjau, kiek tik galėjau. D. Trumpas buvo išrinktas, ir tai buvo daug kam netikėta. Tris dienas prieš rinkimus, pasitaręs su D. Trumpo sūnumi, raginau savo pažįstamus, kurie turi daug skaitytojų tviteryje, išsiųsti „tvitus“. Buvo išsiųsta 120 000, o replikų (retweets) buvo daug daugiau. Po rinkimų gavau darbo pasiūlymų įvairiose pozicijose. Tačiau man labai svarbus darbas, kurį dirbu dabar, – ne tik kaip didžiausios intervencinio skausmo grupės gydymo Čikagoje vadovas, bet ir kaip mokslininkas iš grupės, JAV tyrinėjančios kamienines ląsteles, todėl atsisakiau pareigų prezidento administracijoje visu etatu (full time), o ieškojau galimybės daliai (part time).

Kaip tikriausiai žinote, niekur kitur neegzistuoja tokia didelė problema su narkotikais, kaip JAV. Nuo jų pagal statistiką kasdien miršta 115 žmonių. Kadangi man buvo numatyta patarėjo pozicija sveikatos srityje, užsiėmiau šiuo klausimu. Prezidentas, kongresmenai – visa Amerika žino, kad ši problema liečia ne tik vieną kurią nors klasę, bet visus, tiek turtingus, tiek vargšus. Šiuo metu su kitais išrinktais žmonėmis sprendžiame šią problemą, teiksime siūlymus kongresui ir Baltiesiems rūmams.

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip formuluotumėte savo pareigas ir uždavinius?

Vienas kolega vakar ar užvakar per konferenciją pasakė, kaip įsivaizduoja tokį darbą: patarėjui paskambina, ir šis pasako savo nuomonę (juokiasi). Taip tikrai nėra. Jei esi patarėjas, turi ieškoti sprendimo, kaip išspręsti šią ar kitą problemą. Mūsų komisija skaito, rašo, diskutuoja, dirbą didelį darbą, ne vien atsakinėja į klausimus.

Kai esi patvirtintas patarėju, atsiveria ir kitos durys. Pavyzdžiui, mano veikla Amerikoje jau daugelį metų yra surišta su Lietuvos reikalais, taip pat ir Barako Obamos administracijoje, kurioje turėjau ryšių. Tuomet buvau neoficialus patarėjas. Kai esi oficialus, atsitinka du dalykai: pirma, į tave pradeda kreiptis žmonės su įvairiomis problemomis ir klausimais, antra, administracijoje tampa lengviau kalbėtis dėl reikalų, kurie nėra tiesiogiai susiję su sveikatos sfera – gavęs kontaktus, gali skambinti ir tartis. Mane išrinkus, jau esu kalbėjęs dėl Lietuvos su asmenimis, atsakingais už šalies reikalus prezidento administracijoje.

Galbūt tai Jūsų profesinės paslaptys, bet pasitikslinsiu: ar imsitės naujų priemonių, nebenaudosite anksčiau taikytų bet mažai veiksmingų, kaip antai labai brangios prevencijos ar gydymo metadonu programos? Kadangi prekyba narkotikais yra milžiniškas nelegalus verslas, dar giliau žvelgiant tai ir policijos, teisėtvarkos klausimas, ne vien medicinos, kuri yra priversta šalinti padarinius. Ar galite pateikti nors vieną užuominą į tai, kad turite visiškai naujų idėjų?

Heroinas vežamas iš Meksikos, o sintetinis narkotikas fentanilas gaminamas Kinijoje. Dabar galvojama, kad ten veikia virš tūkstančio nelegalių laboratorijų. Taigi iš tiesų tai yra muitinių ir policijos reikalas. Pridursiu, jog daugelis yra įsitikinę tuo, kad Kinijos valdžia žino apie tą nelegalią veiklą. Bet tai nesusiję su tuo, ką aš darau.

Viena iš priežasčių, kodėl buvau pakviestas dirbti šiuo klausimu, buvo mano klinikų, kurios dirba jau dvidešimt penkerius metus, darbo specifika. Nuo pirmos dienos mūsų principas buvo: „Nustatyk skausmo priežastį“. Tokio požiūrio laikosi mažuma. O dauguma sako: „Duok vaistų nuo skausmo“. Dabar sunku patikėt, bet ir Amerikos valdžia „stūmė“ narkotikus skausmui malšinti per organizaciją, kuri sprendžia, ar vaistas geras, ar blogas. Tokių vaistų gamintojai ir platintojai buvo ne tik palaikomi, bet, galima sakyti, net remiami. Todėl narkotikų problema Amerikoje yra daug opesnė, nei kur kitur. Pavyzdžiui, rytoj dalyvausiu didelėj tarptautinėj intervencinio skausmo problematikos konferencijoj Budapešte. Kai dėstau Europoje ar Lotynų Amerikoje, matau, kad gydytojams tai neįdomu, nes jų pacientai taip nesielgia.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mane įtraukė į šią komisiją. Tarp kitko, Amerikos istorijoj nė viena komisija, kaip Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas, nebuvo gavusi tiek daug prašymų ir rekomendacijų. Todėl jaučiu didelę garbę ir pareigą atlikti darbus kokybiškai. Ilinojaus skausmo institute (Illinois Pain Institute), kuriame esu vyriausiasis gydytojas, ketvirtį amžiaus sėkmingai konkuruojam, nors mums būtų buvę daug lengviau išrašinėti narkotikus: turėtume žymiai daugiau pacientų, siuntimų, ligoninės administratoriai būtų patenkinti. Bet mes manome, kad  narkotiniai vaistai kenkia. Nesiskundžiu, nors vietoj aštuonių klinikų būčiau turėjęs daug daugiau.

Einate sunkesniu keliu…

Ir daugelis, kurie elgėsi kitaip, dabar sako, kad esu teisus, kad ir jie taip darė… Mes, komisijos nariai, šiuo metu tyrinėjam, skaitom mokslinius straipsnius, juos cituojam, nes Kongresui turime pateikti dokumentą iki metų galo. Jį svarstys devyniasdešimt dienų. Kongresmenai, sužinoję, kad esu komisijoje, mane apipylė klausimais, nes kiekvieno iš jų rajone nuo narkotikų miršta daug žmonių, ir jie gauna daug laiškų. Keturi kongresmenai, su kuriais dalyvavau Valdo Adamkaus konferencijoje Vilniuje, turėjo daug gerų klausimų apie narkotikų problemą. Žinoma, turiu ryšių su daugiau kongresmenų.

O kokia padėtis su Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymu, populiariai vadinamu „Obama care“ (Affordable Care Act), kurį norėta reformuoti?

Vieno balso (senatoriaus Johno McCaine‘o) persvara pasiūlymas nepraėjo. Manau, kad prezidentas vėl bandys. Yra ten ir gerų, ir blogų dalykų. Juos reikia taisyti. Šiuo klausimu užsiima kongresmenai.

Kokius matote teigiamus poslinkius per pusantrų prezidento D. Trumpo kadencijos metų, apie kuriuos mes nieko nežinome?

Daug kas nežino, nes televizijos – CNN, CNBC – dažniausiai neigiamai pasisako apie prezidentą D. Trumpą. Jeigu tą pačią dieną žiūrėsi šiuos kanalus ir Amerikos FOX, gali pamanyti, kad tai skirtingų dienų pranešimai.

Gaila, kad mes nematome FOX kanalo ir negalime palyginti nuomonių.

Iš tiesų, siūlau įvesti FOX Lietuvoje, bet ne dėl to, kad vieni transliuoja tiesą, kiti meluoja, o kad patys žmonės galėtų susidaryti nuomonę. Jeigu apie asmenį girdi tik neigiamą informaciją (nebūtinai apie prezidentą), tai nėra gerai. Pabrėžiu: būtina susidaryti vaizdą, kas iš tikrųjų vyksta.

Juolab, kad daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, internete neieško Ruperto Murdocho, kuriam priklauso ir FOX News, žiniasklaidos informacijos. TV lieka vienas svarbiausių ir greičiausių šaltinių.

Grįžtant prie klausimo, Amerikoje algos kyla, bedarbystė mažiausia nuo Antrojo pasaulinio karo ar dar senesnių laikų. Tai liečia visus piliečius: vyrus ir moteris, afroamerikiečius ir meksikiečius, azijiečius ir kitus žmones. Aš, kaip vyriausias vykdantysis pareigūnas (chief executive officer) turėjau kelti visiems algas, juo labiau, kad gerą darbuotoją rasti sunku. Apie tai CNN nekalba arba kalba retai.

Antras pasiekimas yra prezidento pozicija dėl Nord Stream-2. Kai buvo vykdomas Nord Stream-1, ar kas nors Baltuosiuose rūmuose išreiškė aiškią nuomonę? D. Trumpas viešai iškėlė šį klausimą, kurį Lietuva kėlė jau pirmojo rusiško dujotiekio per Baltijos jūrą projekto metu. Jam reikėtų padėkoti, nes visi dabar tik ir kalba apie tai, svarsto, kas darosi su NATO nariais. Ne kritikuoju, tik pasisakau. Nežinia, kas su tuo bus.

JAV prezidentas Donaldas Trampas Davose. EPA – ELTA nuotr.

Penkerius metus kaip PLB ir Seimo komisijos pirmininkas dirbau su Seimo nariais, kad Lietuva skirtų 2 procentus gynybai. Galų gale tai buvo pradėta vykdyti. Darbas atliktas. Ir kitos šalys, pasirašiusios sutartį, moka daugiau, todėl NATO turi daugiau lėšų. Šį klausimą taip pat iškėlė D. Trumpas. Sykiu ir eilinis amerikietis pradeda mąstyti, už ką jis moka, kodėl tik Amerika turi padengti didžiausias išlaidas, kaip buvo anksčiau. Tai svarbiausi pasiekimai, kurie iškelti į dienos šviesą.

Bet štai vakar per TV žinias Lietuvoje kaip svarbiausia užsienio naujiena buvo ištransliuota žinutė, kad D. Trumpas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai,  jog jis vienam aukštam asmeniui, kuris yra teisiamas, esą nurodė sumokėti kažkokiems modeliams ar kitokios profesijos merginoms. Panašios žinutės išmetamos į eterį nuolat. Stebina faktas, kad skandalingos naujienos apie žymius asmenis užima tvirtas pozicijas mūsų žiniasklaidos kanaluose. Bent nacionalinis transliuotojas turėtų užsiimti rimtais dalykais, o ne bulvarinių sensacijų propagavimu ar advokatavimu suinteresnuotų grupių Amerikoje naudai, ieškančių kaip pakenkti prezidento įvaizdžiui. Pasiklausius paprastam žmogui iš tiesų turėtų tapti baisu (gal baigsis kaip prezidentui Rolandui Paksui, gal ponas Trumpas ne toks jau tvirtas, teisingas ir pan.). O norėtųsi rimtesnių politologinių prezidento veiklos apžvalgų, adekvataus sprendimų įvertinimo per TV žinias.

Pataikėte į dešimtuką. Jeigu visi rodikliai kyla, opozicija turi kažką daryti, nes lapkričio mėnesį laukia rinkimai į Kongresą. Amerikoje sumažėjo mokesčiai vidurinei klasei – ne turtingiesiems, bet tai neskelbiama. Sumažinta biurokratija, kad būtų lengviau atidaryti verslą. Bet CNN vykdo priešingą propagandą. Egzistuoja reiškinys – „Trump derangement syndrom“. Taip buvo ir kitiems prezidentams, taip pat ir Barackui Obamai (ką bepadarytų, viskas blogai), tik ne tokiu mastu. O reikia bendrauti su Amerikos prezidentu, stengtis pozityvia linkme. Esu gimęs ir augęs Amerikoje, bet nesu matęs, kad žmogui kiekvieną mielą dieną šitaip „duotų per galvą“. Net sunku suvokti, koks turi būti stiprus žmogus vidumi, kad visa tai atlaikytų. D. Trumpas kaip reta tokiomis sąlygomis sugeba padaryti svarbius žingsnius ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoj.

Spėčiau, kad, nepaisant nieko, prezidentą palaiko pojūtis, jog jam palankūs paprasti amerikiečiai, kurie džiaugiasi dėl teigiamų poslinkių, jų simpatija didėja, ir jis toliau dirba matydamas tame prasmę. O žiniasklaida tokia jau yra – jos uždavinys „kibti į atlapus“.

Amerikiečiai mano, kad jis tvarkosi gerai. Pažiūrėsim, ar daugiau žmonių ateis į rinkimus. Tačiau pagal istorinę tradiciją turėtų laimėti demokratai. Praėjus dvejiems metams po prezidento rinkimų tradiciškai laimi opozicinė partija.

Kalbant apie Lietuvą, esame transatlantiniai sąjungininkai, ir turėtumėme objektyviai santykiauti su prezidento institucija JAV, nušviesti jose vykstančius teigiamus poslinkius ir stengtis kuo glaudžiau vykdyti bendrus siekius. O koks Jūsų, kaip piliečio požiūris į Amerikos išėjimą iš JT Žmogaus teisių tarybos? Paradoksalus poslinkis, ypač turint galvoje, kad JT yra JAV žemėse.

Galiu tik pasakyti, kad Jungtinės Tautos yra išlaikomos labai didelės amerikiečių mokėtojų dalies. Dažnai kalbama arba rašoma, kam amerikiečiams to reikia.

Regis, amerikiečiai tikrai pasižymi vadinamuoju sveiku protu, jei kelia tokius klausimus. Galbūt taip mąsto vidurinioji ir aukštesnioji vidurinioji klasė? Kita vertus, gajus mitas, kad D. Trumpą išrinko tamsi, neapsišvietusi ir prietaringa darbininkų ar smulkių tarnautojų, mažadarbių provincialų masė…

Į tai galiu atsakyti humoro forma. Paprastai – ir Lietuvoje – publikai apsnūdus užtenka pasakyti, kad esu Trumpo rėmėjas, kaip visi staiga pabunda. Tai veikia geriau, nei kavos puodelis (juokiasi). Tada pradeda klausinėti, kodėl, argi nesu daktaras, profesorius, o mano žmona ar neturi afroamerikietiško kraujo? Ir tada visos rasistinės teorijos dingsta.

Iš tiesų D. Trumpas per kampaniją sakė, kad jam patinka paprasti žmonės.

Bet jis nesakė, kad jam nepatinka išsilavinę! Tai rodo politiko sugebėjimus. Svarbu matyti tai, ką D. Trumpas realiai daro, o ne interpretuoti pasisakymus tviteryje. Jau 60 procentų žadėtų dalykų per rinkimų kampaniją jis yra atlikęs. Dar nepastatyta siena su Meksika, tik dalis, bet tai jau priklauso nuo Kongreso.

Ko Lietuva gali tikėtis iš dabartinės JAV užsienio politikos krypties?

Matome, kad JAV sankcijos Rusijai yra griežtesnės, nei Europos Sąjungos šalių. Jau kitą dieną po ne visiškai gero D. Trumpo pasirodymo Helsinkyje keli šimtai milijonų dolerių skirta Ukrainai. Taigi JAV rems Europą ir Lietuvą ir toliau. Bet amerikietis jaučiasi, kad yra išnaudotas. Tėtis, mama Amerikoje dirba, augina vaikus, o jam tenka papildomi mokesčiai gelbstint kitas šalis.

Donaldas ir Melanija Trampai. EPA – ELTA nuotr.

D. Trumpo tariamas ar galimas „prorusiškumas“ buvo neadekvačiai eskaluotas?

Reikia žvelgti jo akimis. Per rinkimus D. Trumpo tikslas buvo įveikti varžovę Hillary Clinton. Kam jam pyktis su Vladimiru Putinu? Kaip Lietuvos patriotas supratau, kad D. Trumpas nori laimėti, ir jam nėra ko peštis su Rusija. Tačiau jis nėra prorusiškas. Todėl dieną po rinkimų laimėjus D. Trumpui lietuvių lyderiams sakiau, kad viskas bus gerai, nes jie nebuvo tam pasiruošę.

Kaip vertinate verslumą ir verslą Lietuvoje?

Sąlygos galėtų būti geresnės. Man liūdna ir pikta, kad Seimas per tiek metų nepadarė lengvatų verslui. Tai padarius kiltų ir algos, ir pensijos. Tai parodė ir D. Trumpas. Šešėlinė ekonomika, kuri egzistuoja dėl to, kad darbdavys negali sudurti galų su galais, išnyktų. Lietuviai emigruoja šimtais ir tūkstančiais, tad reikia kažką kuo skubiau daryti. Kai verslininkas investuoja į Rytų Europos šalis, nori atidaryti įmonę, jis suveda duomenis apie Lietuvą, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Bulgariją ir daro atranką, nes turi pateisinti investicijas, kodėl nori investuoti į tą, o ne kitą valstybę.

Buvote PLB ir Seimo komisijos pirmininkas. Kaip vertinate naujos kadencijos darbą, konkrečiai siekį įtvirtinti dvigubą pilietybę?

Per mano dvi kadencijas komisijoje tris sykius sustabdėm Seimo balsavimą dėl referendumo rengimo. Laukėme naujo prezidento ar Konstitucinio teismo sudėties, kurie galėjo pareikšti kitą nuomonę.

Vilniaus universitete vyko prezidento Valdo Adamkaus tarptautinė konferencija „Restoring European and Transatlantic Resilience“, kurioje dalyvavote ir Jūs. Kaip skelbė oficialus dalyvių pasirašytas konferencijos dokumentas, siekta inicijuoti transatlatines diskusijas dėl ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, taip pat pasibaigus V. Putino erai. Ar konferencijos tikslai pasiekti?

Buvau kviestas pasisakyti uždarojoje dalyje.  Diskusijos buvo vaisingos, nes dalyvavo stiprūs savo srities ekspertai, ir buvo naudinga išgirsti jų nuomonę.

Baigiant pokalbį norėčiau paklausti, kas Jums yra Lietuva, kodėl į ją grįžtate?

Man tėvai įskiepijo pareigą, o be to, lengvai bendrauju su visais žmonėmis nepriklausomai nuo socialinės padėties ir čia, ir Amerikoje.

Dėkoju už pokalbį ir gimtadienio proga linkiu kuo geriausios kloties.

Vilnius, 2018 08 22

2018.08.27; 11:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį filosofinį esė paskatino imtis rašyti pastaruoju metu nežinia kodėl eskaluojama antisemitizmo tema. Per bemaž trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų šalis padarė viską, kad būtų ištirti jos teritorijoje nacių okupacijos metu vykę Holokausto nusikaltimai, priimti įstatymai, atlyginantys žalą, nuosekliai dirbama, kad žmonės būtų supažindinti su žydų kultūra. Labai daug mokslinės ir grožinės literatūros skirta šiai temai. Viskam, kas susiję su žydais, uždegta žalia neblėstanti šviesa. Ne tik aukščiausiu valstybiniu, bet ir kitais lygmenimis. Tuo džiaugiuosi.

Bet stebina vis dar egzistuojanti praraja, kuri nepadeda suvokti problemos esmės. Kaip susikūrė nesusikalbėjimas? Kodėl veši paviršutiniškas požiūris į lietuvių ir žydų santykius? Trauminės patirtys gyja ilgai, tačiau jos turėtų padėti atrasti naują, šiuolaikišką dimensiją, kurioje galima būtų kurti tai, kas tautas ne skiria, o vienija. Manau, kad mano, kaip lietuvės, asmeninė ir kultūrologinė patirtis leis pateikti dar vieną, tegu ir milijoninę, bet autentišką jei ne ataskaitą, tai bent pajautą ir moralinę poziciją.

Kas mane auklėjo nuo vaikystės klostantis natūraliems žmogiškiems santykiams? Be abejo, tėvų patirtis ir pavyzdys. Mano pačios patirtis. Todėl visada remiuosi autentišku gyvenimu, o ne sukonstruotomis dogmomis, kurias moksliniu požiūriu taip pat stengiuosi verifikuoti iš humanistinės pozicijos. Niekada savo namuose negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie žydus. Nė vieno. O kai rengiau monografiją apie savo Tėvą, profesorių, nusipelniusį artistą ir ilgametį dainų švenčių dirigentą, visą gyvenimą dirbusį liaudies kultūros baruose, jo autobiografiniuose atsiminimuose, monografijoje publikuotuose, radau iškalbingą pastraipą, atspindinčią nemeluotą situaciją baisiais nacių okupacijos metais Jurbarke.

„Baigiantis kolonai, vieną dieną matom: eina pro šalį žydai, tarp jų keletas lietuvių ir skulptorius Vincas Grybas. Daugelis nešėsi kastuvus, o iš šonų juos lydėjo vokiečių žandarmerijos kareiviai su skrandomis ant krūtinės bei vienas kitas lietuvis su šautuvais, ant rankų užsirišę baltus raiščius. Mama sako, gal juos varo į kokius darbus? O tėvas, nujausdamas kažką negera, atrėmė, kad negali būt. Ir tikrai: praėjus kokiai valandai, Kauno pusėje pasigirdo kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas. Pasirodo, juos visus ten sušaudė. Netoli Jurbarko buvo senos žydų kapinės. Ten jiems liepė išsikast duobes… Kad ir keista, žydai nebėgo, o du lietuviai vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Jie pabėgo Nemuno šlaitu, į juos šaudė, bet pridengė krūmai. Jie viską papasakojo, ką matė. Tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų. Trečią karo dieną jie padėjo galvas; kartu su jais ir Vincas Grybas. Tai buvo šiurpu. Paskui vokiečiai sugalvojo, kad reikia sudeginti sinagogą. Tuomet Jurbarke gyveno labai daug žydų. Jie turėjo dvi sinagogas. Viena buvo labai sena, dar caro laikais statyta, kelių šimtų metų, o greta naujesnė, mūrinė. Nutarė sudeginti senąją. Vokiečiai suvarė didelę grupę žydų, liepė išnešti visus šventus raštus, surašytus ant odelių ir susuktus į rulonus, visas knygas, sukrovė didžiulį laužą ir liepė padegt. Paskui liepė padegt sinagogą ir saugoti, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Medinė sinagoga sudegė greitai kaip degtukų dėžutė. O vargšai žydai – murzini suodini. Nutarė, kad juos reikia praust. Sustatė į rikiuotę, paėmė tokius morus, su kuriais mirusiuosius neša, padėjo priekyje, ant jų paguldė mūsų kirpėją, jauną vaikiną, ir į rankas įdavė kažkokią knygą. Jį turėjo nešt keturi žydai. Ir visi patraukė į Nemuno pusę atseit nusipraust. Suprantama, nė vienas iš suaugusiųjų, išskyrus porą girtuoklių, nėjo artyn, tik vaikai. Ir aš tarp jų. Ir aš lydžiu procesiją, žiūriu, kas čia bus. Vokiečiai sukomandavo dainuot tarybinę dainą – „Katiušą“. Žydai verkia, dainuoja, kas moka, kas nemoka. Kraupu žiūrėti. Vargšą mūsų kirpėją nunešė prie upės, į prieplauką. Prieplauka aukšta, ten garlaiviai sustodavo. Smarkiai įsūpavę, įmetė vandenin. Gerai, kad kirpėjas mokėjo plaukt, tai išplaukė. Visus kitus išrengė, nors nenuogai, ir liepė praustis. Kai grįžau namo ir pradėjau pasakoti tėveliui, ką mačiau, jis jau buvo nusijuosęs diržą, kuriuo man prigrasino, kad daugiau nelįsčiau, kur nereikia. Kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai. Paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo. Gavęs nuo tėtės bart, daugiau nebėgdavau žiūrėt. Paskui kitus žydus išvežė į Smalininkų pusę ir taip pat visus sušaudė. Kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose. Bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo. Tokie buvo pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai.“ (Vyžintas A., Tamošaitytė D. Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vilnius, 2011: p. 53-54.)

Dešimtmečio vaiko akimis pamatyti įvykiai liudija pirmiausia tai, kad gausi žydų bendruomenė Jurbarke buvo gerbiama („tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų“), o absoliuti dauguma padorių žmonių baisėjosi tuo, kas pradėjo dėtis vokiečių kariuomenei įžengus į miestą („paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo“). Tai patvirtina ir tikslius tyrimus apie žydų elgesį varant juos į getus ir mirties vietas („bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo“). Lakoniškai įvardijamas ir faktas, jog nebodami bausmės mirtimi, patys jurbarkiečiai kiek galėjo žydus gelbėjo („kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose“). Pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai vaikui davė neišdildomą pamoką dėl principingos tėvų pozicijos, kai tėvas uždrautė net žiūrėti į vykdomas egzekucijas ir iškaršė sūnui kailį („kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai“). Pačių lietuvių patirtas žudynes, sunkmetį atėjus sovietų armijai vaiko akimis taip pat galima rasti monografijoje. Tėvo šeima išgyveno karo baisumus per stebuklą, nes mano senelis, tėvas ir dėdė buvo garsūs miesto muzikantai, o muzikos visais laikais reikėjo. Tėvas gelbėjo daugybę knygų iš siaubiamos Jurbarko bibliotekos, drebančiais pirštais spaudė akordeono klavišus švilpiant kulkoms ir matant velkamus sušaudytus miškinius į aikštes, o stribams laidoti kalant vis neužtenkamus karstus: viename pjautynių metu ir pats turėjo pasislėpti.

Liudininko akimis pamatyti įvykiai ir vėliau visu gyvenimu patvirtinta principinė nuostata leidžia sakyti, kad ne tik mano, bet ir daugelio kitų padorių žmonių šeimose žydšaudžių (kurie aklai vykdė nacių nurodymus), nebuvo. Priešingai – asmeniškai patirtas Holokausto metas arba vėlesnės žinios apie tuos laikus humanistinę nuostatą ir atjautą tik sustiprina. Ir nors sovietiniais metais ši tema buvo, galima sakyti, kone uždrausta, būtent todėl – dėl auklėjimo ir jau savos patirties – į skaudžią antisemitizmo temą teko gilintis jau vėliau, maždaug su nepriklausomybės atkūrimu.

Leonidas Dorfmanas ir Daiva Tamošaitytė jo namuose Frankfurte prie Maino, 1995. (D. T. Asm. Archyv.)

O pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų gyvenau apsupta draugų žydų; žinojimas apie buitinį antisemitizmą gyvavo lygia greta su kitais rasistiniais pasireiškimais, kurių patys patyrėme sovietmečiu, ir sąmonėje buvo atskirtas kaip neprideramas reiškinys iš principo, todėl neturintis vietos asmeninėje erdvėje. Geriausias mano vaikystės ir klasės draugas buvo pianistas Leonidas Dorfmanas. Su juo kaip su broliu: važinėta iš mokyklos ir į ją, švęsti gimtadieniai, žaistas badmintonas miške Lazdynų mikrorajone ir būta daugybė pasivaikščiojimų su rimtais pokalbiais. Visi mokslai ir pramogos vyko kartu. Liova visada tryško juoku, ir būtent iš jo sužinojau daug žydiškų chochmų – taip pat ir tai, kad patys žydai turi nuostabų humoro jausmą ir moka iš savęs pasišaipyti.

Kiti draugai besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje buvo pianistės Aviva Aronaitė (po trijų klasių emigravusi į Izraelį ir tapusi garsia atlikėja) ir Estera Agranovskaja (šiuo metu gyvenanti Olandijoje), o smuikininkas Amosas Traubas tapo bendraminčiu, kai pagal tradiciją dešimtoje klasėje kūrėme „čiurlioniukų“ operą: jis komponavo muziką pagal mano libretą. Daug valandų prasėdėjome prie pianino jo namuose Antakalnyje. Beje, toje operoje, – pasirinkau „Orfėjo ir Euridikės“ temą, – Liova dainavo pagrindinę Orfėjo ariją… Kostiumus kūrė „dekų“ klasė, kurioje mokėsi Giedrius Jonaitis, Kristoforas Valaitis, Marius Grušas, Laisvūnas Kavaliauskas ir kiti šiuo metu žinomi menininkai. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.

Dar iš mokyklos laikų atminty ir fotografijose, įrašuose išliko retas tais laikais projektas su Vladimiru Tarasovu – mūsų klasė, vadovaujama šviesios atminties Mokytojos Vidos Krakauskaitės, dirbo pagal eksperimentinę Karlo Orfo programąsu unikaliais mušamaisiais instrumentais, ir Lietuvos televizijoje padarė improvizacijų studiją, kurios metu dirigavau mokinių ir Tarasovo „orkestrui“. Laidą vedė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

TV studijoje. Iš kairės į dešinę: Estera Agranovskaja, Daiva Tamošaitytė, Gražina Kučinskaitė, Ela Želtouchova, Zbignevas Tatolis, Giedrius Kuprevičius. 1978 m.

Vėliau, studijuodama Valstybinėje konservatorijoje, draugavau su pianistu, intelektualu Valiumi Zaikinu, šiuo metu taip pat gyvenančiu Izraelyje. Turėjau laimės studijuoti Veronikos Vitaitės fortepijono klasėje (mokykloje ir konservatorijoje) ir gauti pamokų iš garsios pedagogės Olgos Šteinbergaitės. Visada pamokos būdavo ne tik profesionalios, bet ir didžiai gyvenimiškos. Dar vėliau gyvenimas ir kūryba suvedė su daugybe nuostabių žydų tautybės žmonių. Kaip muzikos kritikė dariau interviu ir recenzavau žymių muzikantų veiklą: Davido Geringo, Gidono Kremerio kamerinio orkestro, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir daugelio kitų. Su Vladu Zalatoriumi (amžinatilsį) kūrėme pirmąją Lietuvoje orientalistikos konferenciją ir festivalį.

Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08
Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08

Bet ypač jaudinanti draugystė mano šeimą siejo su Stanislovo Rubinovo šeima. Jis buvo ne tik mano Tėtuko bendrakursis solistas, bet daug metų mūsų šeimos atostogavo prie Sartų ežero. Mano Tėtukas išmokė jaunąjį Aleksandrą gaudyti lydekas (Tėtukas per vieną liniją kilęs iš garsios Skirsnemunės žvejų dinastijos). Nuo tada ir matydavome senojo ir jaunojo Rubinovų duetą plaukiantį valtimi per ežerą: išplaukia anksti ryte ir grįžta tik vakare; toks entuziazmas, atsidavimas žūklei nematytas… Būdavo, matai jau atplaukiančią valtį ir raudonuojantį megztinį: „Kiek pagavot?“ „Ai, blogai kimba, bet kokia dešimt yra…“ tada ant lieptelio darinėdavo; kiek prigaudydavo, dar ir visiems draugams aplink išdalindavo. Mūsų vaikai augo kartu ir patyrė visokių nuotykių. Ilgametė draugystė su Rubinovais buvo kažkokia vasariška, nors nestokojanti intelektualių pokalbių, o vėliau visada lankydavausi Stanislovo įkurto Kamerinio teatro Kaune gastrolėse Vilniuje.

Stanislovas kiek pamenu būdavo labai mąslus, išmintingas, dažnai griaudėdavo jo sodrus vokalisto juokas kai žaisdavome biliardą vasarvietės kavinėje. Ir nė už ką nežinojau, ką jam teko patirti karo metais. Tik kai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo išspausdinti jo atsiminimai apie siaubingus trejus metus, paauglio praleistus su motina miškuose išsikastose žeminėse, kai jie mėgino išgyventi Holokaustą, ir išgyveno, tada suvokiau, kad viskas pasikeis. Iš tų atsiminimų didžiausią įspūdį padarė du dalykai: Vilniaus lenkės, šeimos draugės išdavystė (atėjus naciams) ir keturiolikmečio badu mirštančio vaikino vidinė inteligencija: jam teko eiti į sodybą maisto, bet tik dešrą nukniaukė ir nieko daugiau… Kamerinis teatras skyrė didelį dėmesį Holokausto temai (spektaklis „Koba“ ir kt.). Buvo skaudu matyti atsivėrusias žaizdas. Stanislovas dar spėjo parašyti biografinę knygą – vieną iš įspūdingiausių liudijimų apie žydo (karaimo) likimą ir atrastą vietą Lietuvoje per pervartų laikotarpius. Jo garbei – niekieno neprašyta – parašiau ir nekrologą į „Literatūrą ir meną“. Norėjau, kad būtų paminėtas didžiulis mūsų žemiečio žmogiškumas – pamokantis visų tautų žmones.

Jeronimo Mantvydo Seibučio magistro studijų teorinis darbas „Pereinamumas: atminties judėjimo žemėlapis Vilniuje“ VDU, 2017 06 09
Jeronimo Mantvydo Seibučio grafikos magistro gynimas VDU, 2017 06 09

Ir vėl likimas draugyste susiejo su ypatingu žmogumi – poetu Alfonsu Bukontu. Jis visą gyvenimą kūrė poeziją ir išvertė į lietuvių kalbą indų „Bhagavadgytą“. Tik vėliau sužinojau, kad jį, dar kūdikį, išgelbėjo lietuvių šeima ir augino kaip savo vaiką. Pagal gimimą pavarde Mordechajus, Alfonsas liko toje šeimoje ir lietuvių šviesuolių garbei pasiliko gelbėtojų pavardę – Bukontas. Jis visą gyvenimą širdimi ir gyvenimo būdu buvo lietuvis.

Draugysčių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau svarbiausia patirtis lieka: lietuviai ir žydai nuo senų senovės gyveno santarvėje, tam tikru bendruomenių susitarimu, ir net XX a. nežiūrint pasaulinių karų abipusės sąsajos aukštojoje kultūroje, versle buvo išlaikytos. Kaip kitaip – jei šimtmečiais gyveni priėmusioje žemėje, tai turi išlikti lojalus esamai valstybei ir jos santvarkai. Kiek dabar rašydama galiu apžvelgti, buvome natūraliai suaugę. Kitais atvejais savastys galėjo taikiai koegzistuoti. Šią simbiozę trikdė tik išorinės grėsmės, kai tekdavo rinktis. Ne visada pasirinkimai būdavo išganingi.

Prieš pereidama į lakonišką filosofinę mintį dar pratęsiu diskursą, kuris sako, kad ir šiandien lietuviai turi natūralų atvirą žvilgsnį į žydų klausimą. Štai mano sūnus pats savarankiškai pasirinko žydų temą baigiamosioms magistro studijoms Vilniaus dailės akademijoje (bakalauro diplominis darbas buvo iš Dariaus ir Girėno, estampų ciklas „Pranašas“). Klaidžiodamas po Vilnių jis patyrė savotišką nušvitimą, kai pamatė žydų antkapiais išgrįstus liuteronų bažnyčios laiptus. Jį sudomino žydų antkapių likimas ir apskritai žydų laidojimo tradicijos Vilniuje. Jis parašė teorinį magistro darbą, sukūrė praktinį darbą „Chronotipija“ ir puikiai apsigynė grafikos magistro studijas. Menininkui rūpi žydų antkapių likimas, barbariškas jų panaudojimas sovietmečiu statybos darbams, įmūrijant juos į sienas ar laiptus. Neabejotina, kad šis klausimas turės būti išspręstas ir pagarba mirusiųjų pasauliui atstatyta.

M. K. Čiurlionio meno m-los dešimtokų, operos „Orfėjas ir Euridikė“ kūrėjų grupė. Pirmoje eilėje antra iš kairės D. Tamošaitytė (libretas), trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Leonidas Dorfmanas (Orfėjo partija), trečias iš viršaus dešinėj Amosas Traubas (kompozitorius). 1979 m.

Studijuodama žydų istoriją susidūriau su faktu, kad, viena vertus, po pasaulį išsklaidyta tauta išliko formuodama tik jai būdingus religijos, kultūros ir sociumo modelius, kita vertus, nėra atviresnės tautos pasaulio atžvilgiu. Užsiangažavę dirbti kurios nors valstybės labui, perėmę įvairių kultūrų savastį, jie ne tik išrutuliojo pačias skirtingiausias ir įvairiausias savimonės formas, bet ir nuveikė milžiniškus darbus, žinomus pasauliui. Pasauliui jie davė Kristų, ir davė Marksą. Pasirinkau šias figūras kaip simbolines, atspindinčias žydams būdingą pažiūrų amplitudę. Nuo pasaulio Mesijo iki materializmo filosofijos genijaus – tai nurodo į milžiniškas pastangas kurti savą diskursą, pažiūras ir ideologijas, kurios išvaduotų juos iš egzistuojančių konservatyvių visuomenių stereotipų. Jie aistringai diskutuoja ir turi ką pasiūlyti.

Kalbant apie žydus Lietuvoje, neabejotina, kad jeigu mūsų šalis nebūtų patyrusi 200 metų svetimųjų tironijos, būtų susiformavusi žymiai galingesnė valstybei ir lietuvių kultūrai lojali žydų diaspora. Sudėtingas ir dažnai žiaurus likimas lėmė atsargumą ir tapatinimąsi su stipresniuoju. Todėl ir carizmo metais, ir vėliau, sovietmečiu, net ir puikiai mokėdami lietuvių kalbą, žydai tarp savęs kalbėdavosi rusiškai arba jidiš. Vis dėlto man imponuoja LDK laikotarpiu žydams suteiktos privilegijos ir ypač Vilniaus Gaono veikla, kuri litvakų kultūrą garsina pasaulyje, laikoma prestižine. Litvakai savo „Šiaurės Jeruzalę“ išlaikė išeivijoje, ypač JAV. Straipsnio tikslas nėra skirtingų litvakų savimonės formų tyrinėjimas, bet pastanga atkreipti dėmesį į tai, jog XXI a. mums būtina suvokti tą nacionalinio charakterio prieštaringumą, spalvingumą ir jautrumą, susijusius tiek su istoriškai priverstiniu tapatinimusi su galios diskursais, tiek savų naratyvų kūrimu, tiek Holokaustu.

Iš asmeninės patirties ir studijų padariau išvadą, kad nėra neperžengiamų krantų ar pagrindo nuolatinio nepasitikėjimo ir neapykantos eskalavimui, išskyrus jau ne tautos, bet asmeninio pasirinkimo būdu vykdomus santarvės idėjai nepalankius kažkokios trečiosios šalies interesus. Tačiau nuo to kenčia pirmiausia patys litvakai. Aš juos laikau kaip reta galinga ir protinga žmonijos dalimi, todėl galinčia deramai priimti visus iššūkius ir tiesą. Juk neliečiami, nekritikuojami ir išvis ramybėj paliekami tik silpnieji ir neįgalūs. Taip manyti apie žydus, sutikime, būtų baisus įžeidimas. Kartu niekada nepamirškime, su kokiais išbandymais ir skriaudomis jiems teko susidurti XX a., iš kokios juodos tamsos vaduotis.

Šis pasakojimas – vienas iš daugelio. Tokia pozicija ne visiems patiks: vaizdingai tariant, jei įtiksi Kristui, neįtiksi Marksui. Bet aš rizikuoju viešindama savo intymius įspūdžius vedama vienintelio tikslo: kiek galima amortizuoti antisemitizmo, faktinio ir menamo, smūgius. Nes taip gyventi tiesiog nusikalstama. Pažvelkime ir stiprinkime šviesiąją sugyvenimo pusę. Juk Lietuvoje daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai ieško savo tapatybės. Dažnai mišrios šeimos vengia pripažinti žydišką kilmę iš kurios nors pusės. Tai – asmeninio apsisprendimo reikalas, bet kartu rodo į (visai pagrįstą) nepasitikėjimą ir baimę, sudėtingą savimonės tapsmo procesą. Gravituojama į kosmopolitinius ir todėl ne tokius skausmingus modelius. Kitais atvejais įvardijimas save lietuviu suprastinas kaip lietuvių politinės tautos pripažinimas ir pagarba.

Baigdama akcentuočiau kuo geresnių santykių su Izraelio valstybe kūrimą ir dabartinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu palaikymą. Neabejoju, kad tai – vienas greičiausių būdų ištaisyti istorijos klaidas ir kurti naujus lietuvių ir žydų taikaus sambūvio modelius.

2018 m. birželio 2 d.

Publikuota iš: muzikos ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, 2018 Nr. 5-6 birželis.

Nuotraukos – iš dr. Daivos Tamošaitytės asmeninio archyvo.

2018.08.23; 09:33

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Azerbaidžano Nacionalinė konservatorija

Viešint Azerbaidžano Respublikos sostinėje Baku, stebina šios šalies dėmesys tradicinei kultūrai, kuri yra akivaizdus valstybės prioritetas. Baku gerbiamas ir klasikinis Vakarų paveldas, kurio viena garsiausių išraiškų yra šiame mieste gimusio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus vardu pavadintas tarptautinis festivalis, vykstantis kas dveji metai.

Balandžio 23-27 dienomis vyko Olgos Rostropovich kuruojamas dešimtasis festivalis, skirtas jos Tėvelio 90-osioms gimimo metinėms. Pirmieji koncertai vyko filharmonijoje. Tarp visų kolektyvų sakytum, nežemišku subtilumu ypač išsiskyrė Vienos-Berlyno kamerinis orkestras, diriguojamas Rainerio Honecko ir solistas Danielis Müller-Schottas (violončelė), atlikę W. A. Mozarto ir J. Haydno kūrinius.

Ryškus buvo ir Drezdeno Staatskapelle pasirodymas. Mozarto koncertą f-nui Es-dur Nr. 9 paskambino jaunas virtuozas Janas Lisieckis, o simfoniją g-moll Nr. 25 muzikantai griežė stovėdami. Išgirdau tikrą Mozartą ir tikrą muzikinę dramą – gyvą, aistringą, įspūdingus instrumentų grupių dialogus. Bisų tą vakarą buvo daug: pianistas paskambino R. Schumanno pjesę „Kodėl?“, kamerinis orkestras – Mozarto „Andantino“, o dirigentas Omeras Meiras Welberis atsinešė akordeoną ir solo pagriežė Piazzolą. Tokio triuškinančio atlikimo dar nesu girdėjusi, nors ir Lietuvoje, ir pasaulyje šio kompozitoriaus kūriniai, ypač tango, ypač mėgstami.

Įspūdingi buvo uždaromieji koncertai, vykę H. Aliyevo rūmuose: Jurijaus Temirkanovo diriguojamas Sant Peterburgo filharmonijos orkestras su solistais Vadimu Rudenko (fortepijonas) ir Sergejumi Dogadinu (smuikas) atliko rusų S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo klasikinius veikalus.

Afišos Baku centre

Baku Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuolat eina klasikiniai veikalai, pirmiausia nacionalinės operos, operetės ir baleto pradininko Uzeyiro Hajibeyli (Hajibeyovo) „Leili ir Medžnūnas“ (pirmoji opera, pastatyta 1908 m.), „Kioroglu“, operetė „Aršin Mal Alan“, Fikreto Amirovo baletas „Arabiškos naktys“ (eina pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“), Gara Garayevo baletas „Septynios gražuolės“ ir kiti pagrindiniai scenos kūriniai, kartu su puošniomis dekoracijomis, rūbais, scenografija sudarantys šių scenos žanrų paveldo aukso fondą.

Daugelis žymiausių kūrėjų yra kilę iš Šušos ar kitų Devlig Garabagh‘o (Kalnų Karabacho) vietovių, kur iš seno (dar iki Garabagh‘o chanato laikų) buvo susiformavęs stambiausias kultūros židinys: literatūros, poezijos, dailės ir ypač – muzikos.

Šuša – Azerbaidžano tradicinės muzikos, legendinių iš kartos į kartą žinias perdavusių muzikantų lopšys. Iki šiol daugelis laiko didele garbe turėti giminėje iš ten kilusį mugamo atlikėją arba instrumentininką, išmokti griežti arba dainuoti tradicinę muziką. Azerbaidžano mugamas 2003 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus oralinio meno žmonijos vertybių sąrašą. Mugamui skirti puošnūs nauji rūmai Baku, kuriuose savaitėmis vyksta mugamų konkursai, jų atlikėjai koncertuoja visose didžiausiose šalies scenose. Mugamo partiją U. Hajibeyli parašė iš meilės išprotėjusio Medžnūno personažui. Aukštas specialiai mugamo atlikimui išlavintas stiprus balsas, sudėtingi numeriai sulaukia iš publikos ovacijų, kaip ir operoje panaudoto tradicinio instrumento – taro – epizodiniai  intarpai.

Baku operos ir baleto teatras

Liaudies muzikos gyvieji dainiai – ašugai – dar viena valstybės palaikoma tradicija. Ašugai sau akompanuoja sazu, kartais jų ansamblių instrumentus papildo balabanas (pučiamasis), sakytinės poezijos intarpai. Prieš dvidešimt metų į vyrų šventovę įsiveržė moterys – jos puikiai atlieka mugamus ir liaudies dainas. Gegužės 15 d. nacionalinėje filharmonijoje per koncertą, skirtą poeto Molla Panah Vaqif‘o 300 metų metinėms, šalia įvairių ansamblių ir solistų iš 62 šalies regionų, dainavo žymi ašugė, kuriai ta proga prezidentas Ilhamas Aliyevas suteikė garbų apdovanojimą.

Tačiau vienas žymiausių pastarųjų metų pasiekimų kultūros srityje yra naujoji Azerbaidžano nacionalinė konservatorija. Kaip teigė atlikėjų fakulteto dekanė Leyla Gulijeva, „ji egzistuoja nuo 2001 metų. Anksčiau liaudies instrumentų katedra įėjo į Baku muzikos akademijos sudėtį, tačiau prezidento H. Aliyevo įsaku klasikinė muzika buvo atskirta nuo nacionalinės, ir 2001 m. atskirai įsteigta Azerbaidžano nacionalinė konservatorija (ANK).“ Ji sukurta buvusios liaudies instrumentų k–dros pagrindu, rektoriumi paskirtas prof. Siyavushas Karimi, ir reformuotas darinys pradėjo dirbti nuo 2002 metų. Taigi reforma įvykdyta per rekordiškai trumpą laiką – vienerius metus.

Pasak L. Gulijevos, kada U. Hajibeyli sostinėje 1921 m. įkūrė muzikos konservatoriją (dabar – akademija, jai nuo 1991 m. vadovauja žymus pianistas, dirigentas ir meno veikėjas Farhadas Badalbeyli), ten šalia Europos muzikos pagrindas taip pat buvo tradicinė muzika, kurią jis siekė išaukštinti. Tuo tikslu 1931 m. buvo įkurtas liaudies instrumentų orkestras, 1936 m. – dainų ir šokių ansamblis. Filharmonija ir simfoninis orkestras buvo įkurti vėliau – atitinkamai 1936 ir 1938 metais. 

Nacionalinė konservatorija buvo įsteigta siekiant pakelti nacionalinę muziką į dar aukštesnį lygmenį. Į naują didžiulį septynaukštį pastatą buvo persikelta ir ANK atidarymas įvyko 2013 m. vasario 13 d. Pagal moderniausius reikalavimus pastatyta įstaiga dvelkia prabanga: marmuras ir paslaugūs pasitinkantys darbuotojai prie apsauginių užkardų hole, šviesios koncertų ir konferencijų salės, milžiniška tradiciškai dekoruota patalpa užsienio svečiams, liaudies instrumentų laboratorija, net baseinas, didelis kiemas su augmenine skulptūra – fortepijono pavidalo krūmu…

Baku opera Leyli ir Medžnūnas

Teorijos ir atlikimo padalinius sudaro 9 katedros, kuriose kartu su magistrais mokosi daugiau nei 400 studentų. Dėstomos disciplinos – solinis dainavimas, nacionalinis vokalas, instrumentai taras, kemanča, balabanas ir kiti, muzikos teorija, istorija ir muzikos kritika, vyksta konferencijos, mokslo darbų gynimai, veikia asistentūra, liaudies instrumentų orkestras ir chorai. Konservatorija bendradarbiauja su kitomis Baku aukštosiomis mokyklomis, Vokietijos ir Turkijos muzikos akademijomis ir universitetais. Iš Norvegijos kasmet atvykstantis profesorius skaito paskaitas apie norvegų tradicinę muziką.

Kalbiname ANK laboratorijos vedėją, instrumentų gamintoją Mammadovą Mammadali Miralioglu, kuris yra modifikavęs (sukūręs) apie 40 nacionalinių instrumentų, taip pat rašo knygas apie jų rekonstrukciją su schemomis ir brėžiniais.

„Kazachstanas ir Rusija jau turi orkestrus su septynių oktavų styginių ir pučiamųjų instrumentų diapazonu, o mes dar stengiamės tokį parengti, padirbdinti instrumentus, – sakė M. Mammadovas. – Mūsų santūrui (4,5 oktavos) analogų nėra, nes visų stygų įtempimas – vienodas. Kemanča (dvistygis strykinis) ir balabanas (pučiamasis) jau yra modifikuotas nuo sopraninio iki kontrabosinio. Gaminame ir mušamuosius –nagarą (davulą), dafą“. 

Daiva Tamošaitytė su Azerbaidžano Nacionalinės konservatorijos rektoriumi Siyavushu Karimi

Iš garbaus meistro sužinojau, kad Azerbaidžanas turi Nacionalinį karinį pučiamųjų orkestrą, sudarytą iš tradicinių instrumentų! Jų kilmė – turkiška. M. Mammadovo 32 pagamintus instrumentus rodė parodoje Italijoje. Jis juos gamina rankomis, turi ir pameistrių. Tačiau mokiniai – nelengvai randamas auksas. Jie turi išmanyti fiziką, akustiką, matematiką, kaip griežti. „Tai – ne žaidimas, – rimtai sako Mammadovas. – Tai pats sunkiausias dalykas.“ Unikalūs azerbaidžaniečių instrumentai brangūs (40-45 tūkst.), reikia ir laiko jiems įgauti galutinį pavidalą – tarkim, mušamajam, gaminamam iš abrikoso, reikia ketverių metų, kad išdžiūtų. Aprodęs daugybę pagamintų ir dar gaminamų instrumentų, M. Mammadovas sakė, kad viskam reikia laiko, o su laiku ir toliau vystysis nacionaliniai instrumentai.

Ekskursija po Nacionalinę muzikos konservatoriją padarė didžiulį įspūdį. Buvo akivaizdu, kaip toli azerbaidžaniečiai aplenkė lietuvius šioje srityje. Deja, lietuvių tradicinių (net nevadinamų nacionaliniais) instrumentų ateitis gana miglota, nes jų panaudos arsenalas siaurėja, iki šiol nesukurtas nacionalinis liaudies instrumentų orkestras, nors prof. Pranas Tamošaitis tokį eksperimentinį buvo sukūręs ir parengęs dvi programas (gaila, kad nepaisant didelio muzikantų entuziazmo, pinigų jo išlaikymui nebuvo rasta).

Galiausiai šių metų sprendimas panaikinti Liaudies instrumentų katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuri sėkmingai gyvavo ir buvo vienas svarbiausių lietuvybės židinių, ir ją jungti prie Styginių katedros – tai žingsnis, kuris rodo ne tik abejingumą mūsų liaudies muzikos ateičiai, bet ir nacionalinės svarbos klausimų menką suvokimą. O gal vis dėlto bus persigalvota? Juk tokius svarbius klausimus turėtų spręsti visi Lietuvos liaudies muzikos baruose dirbantys žmonės kartu su Kultūros bei Švietimo ministerijomis, Nacionaliniu kultūros centru.

2017.09.01; 06:00

Azerbaidžaniečiai sporto renginių metu

Azerbaidžanas – šalis, svetingai atsiverianti draugiškam pasauliui. Ji dalyvauja Eurovizijoje, Baku 2015 metais buvo surengtos įspūdingos Europos olimpinės vasaros žaidynės, kurių atidarymą transliavo ir Lietuvos televizija, šių metų gegužę vyko ketvirtosios Islamo solidarumo žaidynės, o birželį – Formulė-1.

Megarenginiai, ypač sporto srities, labai patrauklūs ir vaisingi stiprinant geros valios tarptautinius ryšius. Tarp tokių pavasarinių tarptautinių renginių ypač svarbus buvo taip pat ketverto skaičiumi pažymėtas tarptautinis forumas, vykęs gegužės 5-6 dienomis ir prasidėjęs iš vakaro spaudos konferencija ir iškilmingu koncertu filharmonijoje.

Tarptautinis tarpkultūrinio dialogo forumas (7th World Forum on Intercultural Dialogue – BAKU PROCESS) – įspūdingas renginys, vykęs H. Aliyevo kongresų rūmuose ir centre. Ta proga UNESCO išleistoje straipsnių rinktinėje („Interculturalism at the cross roads“, Ed. Fethi Mansouri, 2013-2022 UNESCO Publishing) pabrėžiamas taikos ir religijų sankalbos vaidmuo.

Viena svarbiausių temų – ekstremizmas – buvo gvildenama pirmosios dienos pradinėje sesijoje. Įžangos žodyje Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mammadyarovas teigė, jog prieš radikalias ideologijas ir smurtinį ekstremizmą itin svarbus yra mokymas ir švietimas, jog reikia kalbėti apie pabėgėlius, perkeltuosius asmenis (DP), migrantus. „Tikiu, jog ši konferencija dialogui nuties tiltus“, sakė ministras. Sesijos koordinatorė Nihal Saad pridūrė, kad „šiuo keliu einama penkiolika metų“. Inkliuzyvios visuomenės kūrimas forumo programoje regimas kaip viena svarbiausių priemonių dialogui vystyti.

Baku shopping festivalis

Jungtinių Tautų viešosios informacijos departamento atstovas Maheras Nasseras priminė, jog smurtas ir ekstremizmas – ne naujiena istorijoje, daranti didžiulę ekonominę žalą. Tačiau „šiandien internetas, kurį turi iki 80 procentų pasaulio žmonių, tapo priemone nusitaikyti į reklamą, todėl niekad nepakaks saugumo priemonių“. Jis iškėlė klausimą: „Kas stumia ekstremistus veikti?“ Į jį mėgino atsakyti atstovai iš įvairių šalių.  

Specialusis patarėjas šiais klausimais Alexanderis Zuevas (Rusija) pažėrė daug įdomios statistikos ir įžvalgų. Jo nuomone, „tarptautinis dialogas šiais klausimais – labai svarbus elementas.“ Šia linkme veikia 36 naujos organizacijos plius Interpolas. A. Zuevas pabrėžė, jog pasaulyje daug stereotipų, ypač islamo atžvilgiu. Jis pasakė, kad „Europoje yra 160 kalėjimų, skirtų krikščionių ekstremistų grupuotėms“, kurios „stiprios atmesti kitas religijas ir etnines grupes“. Kita vertus, žiūrėdamas Viduriniuosiuose Rytuose interviu su ekstremistais, jis pastebėjo, jog visuomenėse jie priimami gerai, nes savo veiklą grindžia socialine nelygybe ir panašiais skauduliais, tad problemų yra daug. „Puiki idėja – dvasiniai religiniai lyderiai ir jų vaidmuo“, nes „visos demokratinės šalys pasirengusios kurti inkliuzyvias visuomenes“. Tarp šešių šalių, kuriose plačiausiai veikia teroristai, jis paminėjo Iraką, Iraną, Siriją, Nigeriją ir Pakistaną bei pridūrė, jog į teroristų rankas gali patekti ir Tadžikistanas. Šiais klausimais Rusija turinti 188 regioninius ir globalius projektus.

Kito forumo dalyvio Kamalio Abhelsalamo Hasano (Egiptas) nuomone, geriausias sprendimas yra vietinės bendruomenės, nes “prevencija – pigiau ir geriau“. NATO atstovas Tacanas Ildemas tiksliausiai reagavo į M. Nassero iškeltą problemą, teigdamas, jog ją reikia spręsti praktiškai – dorotis su emigracija, naudoti puikią priemonę – internetą – kuris turi būti prieinamas žmonėms. Svarbu matyti iššūkius: poliarizaciją, populizmą, visuomenės grupių diskriminaciją. 

„Reikia ir politinių tarptautinių organizacijų sutelkto veikimo, reakcijos“, sakė T. Ildemas. „Reikia pasakoti „geras istorijas“, protingai panaudoti viešąją erdvę“.

Be abejo, aptariamų problemų konferencijoje buvo daug, išeičių pasiūlyta apsčiai, jų sprendimai laukia įsikūnijimo, tačiau svarbiausia, kad toks dialogas vyksta.

Praktiškai ir diplomatiškai Azerbaidžanas atsiveria tokioms šalims, kaip Kuveitas, Marokas ir kitoms geranoriškoms Vakarams šalims, daugėja turistų iš stabilių arabų kraštų. Labai įdomus religinis klausimas, kuris Baku skamba labai delikačiai. Savo ruožtu, akivaizdu, jog mieste ir šalyje nieko panašaus į islamo religijos iškėlimą virš kitų nėra, taip pat ir minėtame forume jo dalyviai vienbalsiai pasmerkė antisemitizmą ir ksenofobiją.

Religijos dažniau žmones skiria, nei jungia, ir sudaro sąlygas tarptautinėms įtampoms, religiniai skirtumai motyvuoja neapykantą ir legitimuoja smurtą. UNESCO inicijuotas tarpkultūrinis dialogas skirtas šiai problemai spręsti. Pagal M. McGuire‘ą, vienos religijos yra „įpavidalintos“, kitos – „išgyvenamos“. Pagal G. Boumą, gyvas religijas padaro dvasingumas, terminas, kurį svarbu įvesti norint suvokti kaip žmonės įprasmina tikėjimą. Įpavidalinta priklausomybė kuriai nors religijai yra vienaskaitinė, ją apibrėžia dogmos, bažnyčia ir ritualai. Religiniai lyderiai per tikėjimo organizaciją kontroliuoja ganomuosius ir tarpkultūriniame dialoge stengiasi įtvirtinti savas pozicijas. Taip pat tai yra dominuojančio patriarchato sfera, atmetanti „įtraukiančią kalbą“. Nuo Vestfalijos taikos sutarties 1648 metais kiekviena nacija suvokiama kaip turinti savo religiją, ir UNESCO bendrauja per šią prizmę su nacijų religiniais lyderiais – vyskupais, mufčiais, ajatolomis, rabinais, svamiais ir kitais.

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Gary D. Bouma mano, jog to nepakanka, ir reikėtų kreipti dėmesį į dvasines religines praktikas, kurios stengiasi atrasti gėrį ir viltį, yra įvairios, sumišusios, asmeninės, lokalinės, išvestosios, gyvybingos. Jas dažnai praktikuoja moterys, jos turi gydomąją ir holistinę funkciją, siejamos su meditacinėmis praktikomis, vietine etika, gamta ir jos apsauga. Pasak Boumos, UNESCO dokumentuose ši „išgyvenama“ religija per mažai atsispindi, maža to, juose užtikrinamos tikėjimo laisvės atakuojamos religinių subgrupių, kurios stengiasi primesti ortodoksines pažiūras. Vakarų hegemoniją rodo ir juose populiarūs socialiniai mokslai, kurie laiko, jog religijos nebevaidina jokio vaidmens ir greitai atmirs. Neformali žmonių veikla mėginant religijas panaudoti smurto įteisinimui suartina dešiniąsias politines jėgas ir islamistus bei jų neodžihadą. Jauni ekstremistai retai atlieka religines praktikas. Tai rodo, jog formaliosios religijos prarado kontrolę globaliu mastu.

Tarpkultūrinis ir religinis dialogas turi tapti politikų ir švietėjų dėmesio objektu, kad religinis gyvenimas būtų ištirtas plačiai ir išsamiai. Mokslo tyrimai rodo, kad religinėms ortodoksinėms praktikoms abejingi jauni žmonės nėra nei ateistai, nei netikintieji, bet plėtoja religines ir dvasines įžvalgas. Atmesdami diktatą jie ieško savo dvasinio gyvenimo kelių ir veikia pagal savo supratimą. Pasak P. Lentini, tarpkultūrinis dialogas (ICD) neapima tų veiklos būdų, taip pat ir radikalizacijos studijų. Bouma teigia, jog jokių religijos formų nebegalima palikti virti savo pačių sultyse kaip atskiroje privačioje erdvėje, nes kaip ir kitos kultūros sritys jos turi ir teigiamus, ir neigiamus aspektus. Juos būtina įvertinti ir apibrėžti jų vaidmenį žmonių ir visuomenių gyvenime ieškant taikaus sugyvenimo būdų: „UNESCO gali pateikti naujus ir kūrybingus kelius propaguodamos žmonijos gerovę ir tarpgrupinius santykius“. Gyvybinga religija, suteikianti vertę asmens gyvenimui, yra šiuo klausimu ypač jautri.

Analizuodamas UNESCO Tarpreliginių studijų vadovo su tarptautinėmis mokslininkų grupėmis penkiolika metų vykdytus projektus Elijah Interfaith Institute, Alanas Goshenas–Gottsteinas teigia, jog projektas „Pasidalinimas išmintimi“ (Sharing Wisdom) siekia atrasti bendrą balsą, bendrą gramatiką, kuri leistų atpažinti tą pačią realybę visose skirtingose kultūrose. Sykį atrasta fundamentali vienybė gali tapti pagrindu dalintis, teikti pasiūlymus, taikyti strategijas ir pagerinti kiekvienos religijos įvaizdį viena kitos akyse. „Dalinimasis yra praktikuojamas ne kaip intelektinio smalsumo dalykas, o dvasinė būtinybė“. Be abejo, mokslininkų indėlis – pirmutinės svarbos. Vienas tokių indėlių yra minimo instituto leidžiama „Tarpreliginių refleksijų“ serija ir kiti darbai.

Tuo metu, kada Lietuvos humanitarinis mokslas gravituoja tolyn nuo atsiskyrusių religijos studijų, tyrimuose visu tempu plinta kūno kultas, o dvasingumo sąvoka kuluaruose tapo neformaliai draudžiama ir atvirai išjuokiama, dar sykį atrodo, jog šviesa gimsta Rytuose.

Baku muedzinai penkis kartus per dieną per garsiakalbius, trikdydami tylą, nešaukia tikinčiųjų maldai, kaip kituose kraštuose, kuriuose islamiškasis ekstremizmas turi gilias šaknis. Pamaldumas ten kažkoks tylus: matai galvas apsigobusias, bet veidus atidengusias pamaldžiai apsirengusias moteris, kurios dirba viešajame sektoriuje lygiai su kitais, bet bent jau man jas iš kitų išskiria grakštus romus kuklumas ir itin moteriška laikysena. Matai vyrus, kurių tikėjimą rodo vien saujoje laikomas rožinis. Ir tiek. Turistams skirtuose leidiniuose nurodoma daugiau lankytinų sinagogų, nei mečečių. Nurodomos ir krikščionių katedros. Ir vėl norėtųsi pajuokauti: Azerbaidžanas įgyvendina tai, kas nepavyksta Prancūzijai ir kitoms Europos valstybėms?

O gal tai ir ne juokai, o iš tikro nedirbtinė, natūrali tolerancija ir demokratijos raida.

Forume nuskambėjusios temos apie internetą ir mediją – pačios aktualiausios šiandien. Azerbaidžane jaunimui prieinamas internetas su visomis gėrybėmis ir blogybėmis. Tačiau švietimas šalyje toks stiprus, jog manytina, kad auganti karta sugebės atskirti propagandą nuo tiesos.

2017.08.23; 08:30

Azerbaidžanas – dažnam lietuviui nežinomas arba neatrastas kraštas. Sovietmečiu užmegzti ryšiai buvo ilgam nutrūkę, po Sovietų sąjungos subyrėjimo pradėti megzti nauji ryšiai skinasi kelią pamažu, nes dvi buvusios tarybinės respublikos, stovėjusios petys petin sprendžiant nepriklausomybės klausimus, pasuko kiekviena savu keliu. 

Baku. Vaizdas į įlanką Kaspijos jūroje

Tai lėmė skirtinga geografinė padėtis ir trajektorijos, du tūkstančiai kilometrų atstumo, tačiau viena buvo ir liko bendra: abi šalys siekia kuo didesnės nepriklausomybės nuo išorės veiksnių bei grėsmių, mėgina kritiškai peržvelgti istorijos padarytas žaizdas, demokratiškai sugyventi su kaimyninėmis šalimis.

Dabartinė šalies sostinė Baku visada buvo Pietų Kaukazo perlas, turistus viliojanti Kaspijos pakrantė, saugiai apglėbusi įlanką, kurioje matyti plaukiojantys laiveliai ir Krištolo rūmų bei nacionalinės vėliavos būstinės ansamblis. Pagalvoji, kad mūsų trispalvė plevėsuoja ant sostinės įkūrėjo Gedimino kalno, o azerbaidžaniečiai savąją įkurdino ten, kur jų gerovės versmė. Juk dar XX a. pradžioje Baku davė pasauliui pusę naftos, o prezidento Heydaro Aliyevo inicijuotas ir įgyvendintas „tūkstantmečio projektas“ šaliai davė milžinišką šuolį kultūriškai ir ekonomiškai plėtotis.

Paminklas žymiam azerbaidžaniečių išminčiui, filosofui, poetui Nizami Gandževi (1140 – 1209)

Dieną iš kursuojančio garlaivio, nuo kalvų ar naktį, įsižiebus žiburiams iš apžvalgos rato atsiveria stulbinanti Baku panorama. Svečiai regi ryškiai apšviestus modernius pastatus, pakrantės promenadą, įžymiuosius „Ugnies bokštus“, modernius pastatus ir visu tempu vykstančias naujas statybas. Kasdien vakarais ar savaitgaliais palei krantą vaikščioja šeimos su vaikais, ir nesant mūšos žmonės jaukiai sėdi prie pat vandens.

Kas maloniai stebina pirmą kartą atvykusiojo akį, tai iš vietinio smiltainio pastatyti šviesūs, erdvūs pastatai, patogiai suprojektuotas centras, daugybė kruopščiai prižiūrimų skverų ir parkų, kuriuose žydi rožės, palmės ir kaktusai, smagiomis čiurkšlėmis liejasi fontanai. Žmonių rankomis sukurtas rojaus kampelis išmintingai panaudojant malonų klimatą ir gamtos dovanas – tokia mintis ateina į galvą. O pirma mintis, pirmasis įspūdis – visada teisingas. Pasak psichologų, apsukęs abejonių ir priešingų įtaigų ratą, stebėtojas visada sugrįžta į pradinį tašką. Bet aš abejonių kol kas neturiu. 

Nacionalinės tekstilės iš Šeki pardavėjas

Taigi man pradinis taškas yra tas, kuris galbūt buvo svarbus ir rašytojui Vincui Krėvei-Mickevičiui, gyvenusiam čia gerą tuziną metų iki 1920-ųjų pradžios: svetinga aplinka, palankios aplinkybės išsilavinimui, ir daug kas, kas lieka individualiomis simpatijomis vertinant svečios kultūros gėrybes. Į akį krenta ir kitas reiškinys: tuose skveruose stovi nepriekaištingi, svarūs meniniu požiūriu paminklai nacionaliniams poetams, dainininkams, kompozitoriams, dirigentams ir visiems pagrindiniams kultūrininkams, taip pat ir gatvės pavadintos jų vardu. Tokio fenomeno nemačiau niekur kitur. Net Teslai paminklas yra – priešais gamtos mokslų akademiją. Stebina universitetų ir gerai koordinuotų mokslo institucijų gausa, o ypač būriai studijuojančio jaunimo – sapnas ar vaizdas, seniai pamirštas mano gimtinėje… Ir visai nestebina pagarba, taip pat išreikšta architektūros simboliais prezidentui ar paminklais tautą vadavusiems turkų kariams. Kam – asmenybės kultas, o kam – padėka už drąsą ir įžvalgumą sunkiais laikais, ištikimybė tikriems patriotams, dirbantiems savų žmonių, ne svetimų naudai. Kaip Basanavičiui. Kaip Lietuvai įvairiais laikotarpiais padėjusiems lojaliems ginklo brolių pulkams.

2017-ųjų Baku – tai kažkoks ypatingas, sėkmingas senovinio paveldo, turkiško išdidumo ir gyvastingumo, persiško (iranėnų) prabangumo ir skonio pojūčio, išlikusio sovietinio pragmatizmo ir socialinių utopijų dalinio įsikūnijimo mišinys. Ši šalis pagal skirtingų tendencijų kantrų derinimą, modernaus ir tradicinio prado suliejimą ir aukštą viešosios kultūros lygmenį neturi analogų pasaulyje. O dabartinė sostinė – tai megapolis, kuriame virte verda gyvenimas, rieda prabangūs automobiliai, stiebiasi tokie viešbučiai kaip „Hilton“ ir „Four Seasons“, veria duris visos įmanomos garsiausių vakarietiškų brendų parduotuvės bei įstaigos. Šalia gali pamatyti vis dar važinėjančius „Žigulius“ ar kuklius smulkius prekybininkus, prekiaujančius nebrangiais, užtat labai skaniais nacionaliniais patiekalais ar užsiimančiais tradiciniais amatais bei rankdarbių prekyba. Į sostinę atvežamos gėrybės iš provincijos randa vietą gausiose mugėse ir renginiuose, ypač pavasarį, kai vyksta gėlių šventė ar kiti projektai, o senamiesty įrengtos pakylos netyla nuo muzikos ir šokių pradedant tautiniais kolektyvais ir baigiant kitų šalių kultūros prezentacija.

Tačiau tokios prarajos tarp skurdo ir turto, kaip Indijoje, nematyti. Galbūt devyni milijonai yra tikrai geriau, nei milijardas gyventojų, kuriuos sunku net išmaitinti… Nėra rėksmingai reiškiamos konkurencijos tarp atneštinių vertybių ir nacionalinio paveldo, kaip trečiojo pasaulio šalyse. Nematyti netvarkos ar nusikalstamumo. Ir taip pavydūs lietuviai galėtų pavydėti džentelmeniško vairavimo, viešai nematomų elgetų būrių, agresyvių ir girtų, besikeikiančių žmonių. Sakytum, kažkas čia vykdo išsvajotąjį liberalų „nematomos rankos planą“, tačiau liberalizmo fazė, kurią matome Vakaruose – tai saujelės gobšumas, chaosas, nepritekliai ir betvarkė daugeliui, atvirai rodomos žmogiškosios prigimties grimasos. Spėju: toji nematoma ranka – ne tik valdžios sustyguota sankloda, saugumo kontrolė, bet ir pačioje nacijoje slypinti galinga savigynos ir bendrumo jėga.

Memorialas turkų kariams

Nedideli socialiniai mokesčiai, pigus transportas ir ryšiai, nebrangūs vaistai, vaistinės, veikiančios iki išnaktų, ant kiekvieno kampo praeiviui reikalinga parduotuvėlė ar paslaugų biuras, jaukus aptarnavimas ir mažose, ir didelėse institucijose. Uoliai prižiūrimi keliai, gatvės, kiemai. Jei užeini kokį apleistą kampą, net nustembi. Bet ir užmiesčio turgūs su aplink tįsančiomis dykumomis, priemiesčiai su neturtingų žmonių kasdienybe – gan tvarkingi ir nė iš tolo neprilygsta kai kurių kitų Azijos šalių šiukšlynams, triukšmui ir nuolat tvyrančiai smarvei. 

Rankų darbo armudai su arbatinuku

Paslaugumo, svetingumo, tolerancijos ir žmoniškumo nesuvaidinsi, juolab per prievartą neįdiegsi milijonams. Neturi azerbaidžaniečiai ir imperijoms būdingos arogancijos. O patirtį turi panašią, kaip ir mes: Juodąją Sausio 20-ąją su daug daugiau aukų, blokadas, persitvarkymo nelaimių ir nepriteklių istoriją. Ir štai dabar, net vykstant kariniam konfliktui su šalimi, atsirėžusia 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, negirdėjau jokių keiksmų ar nepakantumo kitų etninių atstovų atžvilgiu, vien klausimą: kodėl? Nuoskaudą, sielvartą, ilgesį jų akyse mačiau. Bet neapykantos žmonių širdyse nėra. Ir tai iš tiesų nuostabu. Užuot kursčius nesantaiką, tauta jaučiasi ramiai, nes valstybė skiria ypatingą dėmesį ir finansavimą policininkams, kariškiams ir jų šeimoms, stato jiems namus. Keblius klausimus sprendžia faktų rinkimu, akademiniu jų teikimu ir debatais tarptautiniuose forumuose, o ne priešindami gyventojų grupes. Gegužės 28-oji nevirsta pompastiškomis eitynėmis ar kažkaip ypatingai oficialiai pabrėžiama nepriklausomybės data. Tai – taip pat sveikos savivokos požymis.

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Galvojau, galvojau ir pagaliau radau ką pakritikuoti: labai brangi žuvis. Kaip ir Lietuvoje, tai keista, nes jūrinės valstybės, regis, galėtų gyventojus aprūpinti pigios žuvies gausa. Čia, matyt, ir įsikišus ta nelemtoji globalaus liberalistinio kapitalizmo rankelė… Tačiau azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, kantrūs. Tą jų kantrumą ir pakantumą galėtų simbolizuoti nacionaliniai patiekalai: mažulyčiai nago didumo koldūnai ir dolma, taip pat mažučiai apvalūs į palmės ar kopūsto lapus įdaryti „balandėliai“. Ir kava – brangi. Azerbaidžanietis mieliau gurkšnoja arbatą iš panašių, kaip ir turkai, stiklinaičių – armudų.

„Dvi valstybės – viena nacija“ – tai gražus šūkis apie senas glaudžias Azerbaidžano ir Turkijos sąsajas bei santykius. Tačiau azerbaidžaniečių kultūra per laiką dėl įvairių aplinkybių susiformavo nors ir artima, gimininga, bet savita ir ryškiai išsiskirianti iš kitų, taip pat ir kaimyninių šalių paletės.

2017.06.21; 08:23

Oportunizmas esti sąmoningas, atviras ir latentinis. Sąmoningas – tai komjaunuoliškas pataikavimas arčiausiai esamam galios centrui ar centriukui, vietos ar partijos lyderiui; pastaruoju metu ypač svarbu kuo greičiau pripulti prie mikrofono ir periodiškai prisidėti prie LAF, Kazio Škirpos vardo ir kitų Lietuvos valstybingumo ramsčių dergimo, kad tik Lietuva neiškiltų į stipriausiųjų gretas. 

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ fagmentas

Atviras – kai garsiai šaukiama ar pareiškiama, jog su Rusija reikia draugauti, sudarinėti gražias bendradarbiavimo ar nepuolimo sutartis, gėrėtis jos dvasine kultūra ir pan. Vis dėlto įdomiausias yra latentinis, kurio gali visai neįtarti esant.

Atėjus į valdžią JAV prezidentui Donaldui Trumpui, o ES strategams siūlant „trijų bėgių“ Europą, tuo pat metu jų kairiesiems siekiant visiškai neutralizuoti valstybes, sukurti federaciją ir bendrą kariuomenę, nuomonių išsiskyrimas visais klausimais ir pasimetimas šalyje smarkiai padidėjo. Norint suvokti, kokių šiaudų griebiamasi, būtina atkreipti dėmesį į bent kelis vidaus dalykus. Didėjantis tarptautinis chaosas labai parankus įvairioms dažnai priešiškoms viena kitai lobistų grupėms tyliai stumti savo projektus.

Vienas bjauriausių – galutinis aukštojo mokslo atidavimas verslui. „Profesionalų“ valdžiai kurpiant visokius universitetų bei įstaigų sujungimus ir perkėlinėjimus, negirdėjau, kad būtų rūpinamasi, kur bus dedami iš darbo dėl reformos, o ne dėl savo pačių kaltės atleisti dar likę kvalifikuoti specialistai. (Žinoma, to tikėtis galima nebent jau po to, kai vidurinę baigusios itin brangios mergužėlės bus aprūpintos aukščiausiais postais iki pat Jungtinių Tautų.)

Prie to paties unikalaus verslumo, tarsi jis savaime laiduos kokybę, suvokimo turbūt reikėtų priskirti niekaip nesibaigiančias naktines tėvelių eiles prie vaikų darželių. Nors vaikučių sparčiai mažėja, jiems skirtų lėšų irgi mažėja, darželiai jungiami. Ar taip skatinama lankyti privačius, o kas neįstengs (dauguma) – ne mūsų reikalas? Prie to pridėjus nesuvokiamai žiaurią socialiai remtinų vaikų padėtį (atskira tema) manytina, kad vaikai nėra ir nebuvo šitos šalies strateginė ateitis.

Lyg ir to būtų negana, tradicinė nors ir daugiasluoksnė visuomenininkų ir inteligentų bendruomenė, iki šiol daugmaž prasmingai palaikiusi svarbios kritinės minties balansą, jį pamažu praranda. Kažin, ar „Naktinei reformai“ įžūlumu prilygstanti nugarmėjusių „socdemų“ dovanėlė jiems – apmokestinti kone 50 procentų intelekto, kultūros ir švietimo produktų – yra tik jų keršto, ar įgimto plėšrumo išraiška, tačiau mušamas gulintis jau ir nebesistengia atsikelti. Dabar itin palankus metas atsikratyti teisaus, nustumti nevagiantį, suvelti kriterijus, kad nebūtų įmanoma atskirti, ar nukentėjo silpniausias, ar pats stipriausias, bet oportunistui – pavojingiausias protinio darbo specialistas. Arti metas, kai jau realizuosis liaudies išmintis: „Katinėli, bėkim, dangus griūva!“ O aš net savo katei nesiūlau nei bėgti, nei rėkti, nei vaistų duodu, nei po peiliu guldau. Ir ką – sveika, gyva, prigimties balso klauso, bet ir žmonių bendravimo kultūros mokosi.

Tokiomis sąlygomis, kai vykstant pozicijos ir opozicijos rietenoms blogėja gyventojų savijauta ir pragyvenimas, griebiamasi šiaudo. Mėginama bet kuria kaina glaustis prie didesnės Lenkijos, žvilgčiojama į dešiniųjų veiksmus vidurio Europoje, baimė verčia remti „tvorų“ strategiją ir net Marine Le Pen revanšizmą laikyti protinga išeitimi. Latentinis oportunizmas neleidžia matyti, kad susiskaldymas ne mažiau pavojingas nei dirbtinis jungimasis. Užsidarymas „savo kieme“ tiek pat padeda Rusijai, kiek ir galima ES kariuomenė, nes tokiu būdu suyra taikaus pasaulio idėja ir savarankiškų valstybių pagalba viena kitoms per NATO ir kitas gana sėkmingai veikiančias demokratiškas tarptautines struktūras. D. Trumpui pradėjus „America first“ akciją ir „musulmonų draudimą“, pajuokavau, kad jei JAV taps eiline nuo kitų užsibarikadavusia valstybe, Jungtines Tautas teks iškelti į Šiaurės ašigalį. Bet ar neteks pajuokavus verkti? 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Įvairių nevyriausybinių organizacijų siūlomos išeitys – kaip sureguliuoti emigraciją, ugdyti prioritetines sritis, gerinti dirbančiųjų socialines garantijas, tinkamai pasitikti valstybės šimtmečio minėjimą, įtvirtinti konstitucines teises ir pareigas – nors ir palaikomos sąmoningos tautos dalies, lieka pasiūlymų ir deklaracijų pavidalu realių sprendimų paraštėse. Kodėl nepasinaudojama specialistų siūlymais? Oportunistų būdas reaguoti kad ir į „Vilniaus forumo“ iniciatyvas – nusikopijuoti vertingiausias mintis ir inkorporuoti į savas programas ar įvaizdžio atnaujinimą, pažadų konvejerį. Patiklūs lietuviai tiki pažadais ir laukia jų įgyvendinimo. Neįgyvendinti pažadai, nuolatinis neaiškumas dėl ateities, suvokimas, jog Sąjūdžio idėjas pakeitė reali politika, diktuojama oportunistų – prie šalies moralinės sveikatos gerovės neprisideda.

Tolesnis savivertės menkimas, tautos galių sekinimas veda į politinės sąmonės atrofiją ir vergo būklę su visais iš to išplaukiančiais padariniais – susvetimėjimu, patyčiomis, nesaugumu. Istorija kupina pavyzdžių, kai nacija, virtusi tarp įvairių valstybių padalintu etnosu, praradusi laisvės dvasią ir išdidumą, tampa svetimų įkaitu ir yra panaudojama nešvariems darbams. Labai norėtųsi tikėti, kad lietuviai tokios negarbingos dalios išvengs.

Demokratinis valdymas neturėtų būti tapatinamas su leidimu sakyti ir daryti kas naudinga sau, bet žalinga valstybei. Skirtingų pažiūrų ir idėjų svarstymas, diskusijos turėtų vykti aukščiausiame lygmenyje, mėginant rasti bendrus valstybei naudingiausius sprendimus, neleidžiant nacijai išsibarstyti, išlaikant svarbiausius valstybingumo ramsčius. Valstybinės kalbos, pilietybės klausimai turėtų būti nejudinami kaip vieni iš kertinių tokių ramsčių. Yra esminiai klausimai, kurie neturi tapti politinės nuovokos ar principingumo neturinčių žmonių grupių kąsniu ir padėti jiems priešinti socialines grupes siekiant sau naudos. Jei jie keliami ir „svarstomi“ žiniasklaidoje, tai jau ne demokratijos, o paslėptos propagandos ar ideologijos ženklas ir padarinys. Klaidinantys ir silpninantys pilietiškumą tokie diskursai tęsia kelią į niekur.

Tikroji reali politika – tai tvirti vyrai, kurie neleidžia, kad būtų išnaudojama jų šalis ir žmonės, moterys ir vaikai. Ne vienas ne lietuvių kilmės pilietis, užaugęs arba atvykęs į Lietuvą tikroviškiau suvokia padėtį ir jų parama, jų ryžtas ir pagarba mūsų vertybėms turėtų būti itin branginama. Sąrašą galėtų pradėti ištikimi Lietuvai totoriai, žydai, tokios įspūdingos asmenybės, kaip Johnas Ohmanas. Sąrašas būtų netrumpas. Per jų prizmę tarsi vėl išvysti save be laiko apnašų, pajunti kraują, tekantį gyslose. Lietuviams trūksta vitalinių jėgų, jas reikėtų telkti, ne barstyti menkaverčiams reikalams.

Ar Lietuva turi savą civilizacinį paveldą, kuris skiriasi nuo kitų? Turi ne vien dėl to, kad nėra tikrąja prasme Šiaurės ar Vakarų šalis, nepaisant šimtamečių prekybinių ir kultūrinių ryšių ar kadaise apgyvendintų plačių teritorijų, ar kad istoriškai buvo susijusi su Rytų kultūromis. Šalis Europoje, vienintelė kalbanti senąja indoeuropiečių kalba, išsaugojusi tradicinius papročius yra ta Čiurlionio „Pasaka“, kuri privalo būti ginama kaip per stebuklą išlikusi unikali kultūra visa, su viskuo, kas išlikę – ir ginama kaip pasaulinis paveldas UNESCO bei kituose pasaulio forumuose.

Kur tie karaliai, saugiai laikantys Lietuvą savo delnuose?

2017 birželio 12 d.

2017.06.13; 04:05

Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.

Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai? 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties. 

Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.

Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.

Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?

Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.

Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.

Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?

Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.

Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.

Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…

Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.

Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę  viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.

Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.

Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?

2017 kovo 8 d.

Šiomis dienomis Lietuvoje vyksta renginiai, skirti žudynių, vykusių 1992 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano mieste Chodžaly, aukų atminimo 25-mečiui. 

Chodžaly atminimui. Dainuoja Nomeda Kazlaus

Vasario 20 dieną Vilniaus rotušėje vyko iškilmingas koncertas, kurį organizavo Europos azerbaidžaniečių asociacija, Azerbaidžano ambasada Lietuvoje ir tarptautinis Heydaro Aliyevo fondas „Justice for Khojaly“.

Genocido aukų atminimui skirtą vakarą buvo parodytas 10 minučių dokumentinis filmas apie įvykius Chodžaly, kalbėjo Azerbaidžano atstovai iš ambasados Lietuvoje, Strasbūro, LR Seimo.

Anot jų, svarbiausia žinia – priminti pasauliui, kad armėnų okupantų Kalnų Karabache įvykdytos civilių žudynės, kurių metu mirė 613 nekaltų žmonių, tarp jų moterys ir vaikai, nepasikartotų. Taip pat buvo priminta, jog Chodžaly įvykiai sutapo su panašiomis nelaimėmis Srebrenicoje ir Ruandoje, todėl pasaulis žvilgsnį nusuko nuo karštų įvykių „Juodajame sode“, apie kuriuos anuomet rašė pasaulio spauda – Reuters, Agence France Presse, Human Rights Watch, New York Times, Lietuvos karo reporteriai.

Tačiau, kaip pažymėjo Europos azerbaidžaniečių asociacijos Strasbūre vadovė Eliza Pieter, pagal Jungtinių Tautų rezoliuciją (iš viso šiuo klausimu priimtos keturios) Armėnija turi išvesti savo okupacines pajėgas, taip pat turi būti skiriamos sankcijos dėl svetimų teritorijų okupavimo (šiuo metu – 20 procentų Azerbaidžano žemių) ir tarptautinės opinijos nepaisymo.

Filme sukrečia trumpai išdėstyti faktai ir statistika. Pasak E. Pieter, „kaltininkas yra žinomas“. Ar tai – operacijai vadovavęs generolas, vėliau tapęs Armėnijos prezidentu?..

Chodžaly atminimui. Dainuoja Deividas Staponkus

Baisu, kada sužinai apie panašias skriaudas, ne taip seniai – dar gyvi liudininkai – ištikusias ir lietuvius, baisu, kada to nežino ir neprisimena, o gal ir nenori žinoti jaunoji karta.

Tačiau yra drąsių ir sąžiningų žmonių, kuriems brolystė ir pagalba žmogui nelaimėje, kad ir kas jis būtų – ne sovietų družba narodov ir ne sapnas, o kilnus tikslas ir pareiga. Štai buvo padėkota Nacionalinio kraujo centro direktorei Joanai Bikulčienei, kuri dalyvavo kraujo donorystės akcijoje.

Nuo to laiko, kai vasarį, žydint migdolams, vyko viena kruviniausių dramų, prabėgo ketvirtis amžiaus, per kurį užaugo karta, nemačiusi tėvynės, o milijonas pabėgėlių toliau glaudžiasi svetur. Tragedijos aidas tebeaidi, jis – kažkur labai arti mūsų.

Azerbaidžanas turi ką parodyti ir kultūros, ir taikos idėjų pasaulyje požiūriu. Tai liudijo puikus koncertas, kuriame skambėjo įžymių atlikėjų atliekama muzika. Vakaro programą sudarė lyrinės ir dramatinės kompozicijos. Žymus Lietuvos sopranas Nomeda Kazlaus atliko azerbaidžaniečių kompozitoriaus Tofiqo Quliyevo (1917–2000) dainą „Qemgin mahni“ ir Zitos Bružaitės „Elegiją“ (akompanavo Linas Dužinskas). Baritonas Deividas Staponkus atliko Sevil Aliyevos (g. 1955) dainą „Ana“ ir Juozo Tallat-Kelpšos „Už aukštųjų kalnelių“ (akompanavo Aušra Motuzienė). Čia negali neprisiminti, kaip šį harmonizuotos lietuvių liaudies dainos šedevrą dainavo Vaclovas Daunoras, akompanuojamas kamerinio liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ (vadovas Pranas Tamošaitis) – ir dabar į istorinę plokštelę įrašytas neturintis sau lygių atlikimas stingdo gilia lietuvių tautos dramos pajauta ir teatrine įtaiga apdainuojant palaidotą už Tėvynę kovojusį lietuvių karį – „žalnierėlį“. 

Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas

Žymaus iraniečių kilmės muzikų dinastijos atstovo, pirmojo azerbaidžaniečių baleto kūrėjo, knygų apie klasikinės muzikos sklaidą tėvynėje autoriaus ir ilgamečio Azerbaidžano valstybinio operos ir baleto teatro libretisto, dirigento Afrasiyabo Badalbeyli (1907–1976) azerbaidžaniečių tradicinės dainos instrumentinę išdailą „Azad bir quşdum“ atliko latvių klarnetininkė Anna Gagane (g. 1992), tarptautinių konkursų laureatė (tarp jų – II vieta ir orkestro prizas 2016 m. Jurjanu Andrea ir Grand Prix 2010 m. E. Medna jaunųjų atlikėjų konkurse).

Koncertą-minėjimą baigė iškilus specialiai šiai tragedijai atminti parašytas kūrinys. Išgirdome Prancūzijos styginių kvarteto „Rhein-Quartett“ (Benjamin Brandeleer-Ligier, Ola Sendecki, Julie Fuchs, Diane Lambert), Nazrin Rashidovos (smuikas) ir Annos Gagane (klarnetas) atliekamą prancūzų kompozitoriaus Pierre‘o Thilloy (g. 1970) kūrinio „Khojaly 613“ op. 197, Nr. 3 smuikui, klarnetui, perkusijai ir orkestrui kamerinę versiją.

Pierre‘as Thilloy nuo septyniolikos metų susižavėjo Beethovenu ir Musorgskiu ir pasišventė kompozicijai, kurią studijavo pas Noelį Lancieną, Jean-Pierre Rivière ir Alexanderį Mullenbachą. Jis išmoko griežti įvairiais instrumentais – trombonu, fortepijonu, kontrabosu, studijavo vokalą. Muzikos estetiką studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje Mario di Bonaventura klasėje. Platus akiratis lėmė, kad P. Thilloy laimėjo keletą tarptautinių prizų, tapo Concours Général Laureate, o Olivier Messiaen–La Cité Céleste tarptautiniame kompozitorių konkurse Berlyne laimėjo II vietą. Vėliau jo kūrybos kelias per Niujorką ir Rokfelerio fondą nusidriekė per visą pasaulį. Tai kompozitorius, kuris visada – kelyje, ir kurį kaip nieką kitą žadina estetinės, politinės ir socialinės idėjos. 45 metų kompozitorius jau sukūrė virš 200 visame pasaulyje atliekamų kūrinių, kuriais jis pirmiausia išreiškia atvirumą pasauliui ir kovą su neteisybe.

Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas

„Khojaly 613“ – gilus, sugestyvus, skoningas ir meistriškai „surežisuotas“ kūrinys, pavadintas pagal miesto, kuriame vyko okupacinių Armėnijos pajėgų įsiveržimas į Kalnų Karabachą, pavadinimą ir civilių aukų skaičių. Tai tarsi muzikinis testamentas, kuriame nėra tiesmukiškų lėkštų temų ar ritmų, tik intonacijos, užuominos, bet labai daug vidinės impresijos, nerimo, universalios emocinės kalbos, pranokstančios konkretų įvykį ta prasme, kad skatina susimąstyti apie žmogaus skausmą, kuriam vardo nėra.

Trijų dalių kūrinyje ( I dalis Largo funebre, II dalis iš trijų sudedamųjų – Moderato quasi allegro, Cadenza – Largo doloroso e intenso, Presto diabolico subito ir III – Epitaphe – Largo doloroso – Quasi „hors temps“) pavadinimais nusakomas ketinimas atspindėti veiksmą, kuris dramatiškai vystosi iš lėtos, blogų nuojautų, liūdesio ir apmąstymų kupinos pradžios (improvizacinio pobūdžio smuiko solo, smuiko ir klarneto dialogo) per nerimastingą kulminaciją į reziumuojantį finalą.

Pagrindinė mažosios tercijos ribose varijuojama tema įgauna stretto pavidalus, atkartojama smuikų, ir yra lydima leitmotyvo – žemyn slenkančio garsaeilio. Pakeliui pereinama į greito tempo akcentuotos ritmikos epizodą, regimai simbolizuojantį priešo puolimą, nacionalinio charakterio intonacijas, kampuotą, virtuozišką smuiko solo kadenciją, atkaklų styginių pokalbį su ryškia taškuota tema ir galiausiai sugrįžusią šalutinę temą-leitmotyvą – vis garsėjančią ir palaipsniui nuslopstančią slinktį, kurią sudaro minorinė gama per visą oktavą, krintanti pilnais tonais žemyn. Grįžta ir burdonas, palaikomas styginių. Vėl išnyra klarneto melodija, smuikų flažoletai. Kūrinys – vieningo tamsaus kolorito, paremto a-moll tonaciniu branduoliu. Baigiasi jis lyg klaustuku, tyliu klausimu: „Kodėl?“

KHOJALY 613. Pierre Thilloy

Tiek kameriniame variante, kurį girdėjome, tiek trečiojoje versijoje (išleistoje atskiru albumu) ypatingą vaidmenį atlieka smuiko partija. Koncerto metu ją atliko Nazrin Rashidova. Ši smuikininkė debiutavo Wigmore Hall 2013 metais. Trejų metų Baku ji atliko solo rečitalį, o būdama šešerių buvo apdovanota Kairo Opera House aukso medaliu. 2011-2015 ji buvo BP ambasadorė įskaitant tokius renginius, kaip 2012 metų Londono olimpiada. Jungtinės Karalystės Karališkoji muzikos akademija ją priėmė 15-kos metų, ji buvo pavadinta „talentingiausia muzike per 40 metų, kuri įžengė per šias duris“. Nazrin vadovauja „FeMusa“, kurią įkūrė pirmoji – kameriniame orkestre griežia tik moterys.

Jos talentą netruko pastebėti ir BBC. Nazrin įrašus leidžia NAXOS (neįrašytų Leopoldo Godowskio kūrinių smuikui visa kolekcija, azerbaidžaniečio Tofiqo Guliyevo dainų aranžuotės gitarai ir smuikui, Moritzo Moszkowskio retai atliekami virtuoziniai kūriniai, kuriuos ji įrašė su pianistu Danieliu Grimwoodu). Su gitaristu Stanislavu Hvartchilkovu ji vėl ketina išleisti albumą „Carnival“, kuriame naujai atskleis populiarių Mozarto, Bizet, Bacho ir Elgaro kūrinių aranžuotes. Šiuo metu ji RAM siekia mokslo daktaro laipsnio.

Nazrin Rashidovos partiją girdėjome atliekant milaniečio G. B. Guadagnini smuiku, kuriam suteiktas  jos vardas (suteikė Davidas Rattray, Londonas, 2009). Pierre‘as Thilloy parašė epizodą, kuris nenusileidžia geriausiems smuiko literatūros pavyzdžiams. Toji kadencija – labai sunki atlikti, joje daug dvibalsumo, flažoletų ir paganiniškų triukų. Tačiau Nazrin ją atliko „in a proper mood“ – neafišuodama  savo virtuoziškumo ir perteikdama bendrą kūrinio dvasią. Persmelkianti, sutelkta interpretacija paliko neišdildomą įspūdį. 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

„Khojaly 613“ – tragedijos aidas, kuris labai arti mūsų. Tai verta pakartoti. Tokia kūrinio žinia.

Renginio svečiams buvo dovanota kompaktinė plokštelė su trečiąja kūrinio versija. Joje autorius panaudoja varpus, mušamuosius, pučiamuosius ir azerbaidžaniečių liaudies pučiamąjį instrumentą balabaną. Įraše smuiko partiją atlieka Sabina Rakcheyeva, pirmoji azerbaidžanietė, priimta į Džuljardo mokyklą Niujorke ir jau koncertavusi 48 šalyse. Baku gimusi smuikininkė tapo BBC, CNN ir Voice of America Radio žvaigžde, šiuo metu gyvena Londone. Ji yra Europos kultūros parlamento narė, apsigynusi kultūros diplomato daktaro vardą Londono Rytų ir Afrikos studijų mokyklos universitete. Klarneto partiją atlieka iškilus prancūzų atlikėjas Alainas Toironas, Mulhauzo simfoniniam orkestrui diriguoja Fuadas Ibrahimovas.

2017.o2.22; 20:06

Po penkerių metų pertraukos „Muzikos barai“ vėl pradėjo eiti, jam rašė Juozapas Banaitis, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Konradas Kaveckas, Teodoras Brazys, Klemensas Griauzdė ir kiti autoriai.

Klemensas Griauzdė apibrėžia keliamus leidinio uždavinius, pagrindinį dėmesį skirdamas chorinės muzikos analizei ir istoriniu žvilgsniu, ir nurodydamas perspektyvas: „Muzikinei žmogaus plėtrai ir individualiai kūrybai skatinti prieinamiausia priemonė yra daina. Jai kultivuoti instrumentas — žmogaus balsas. O mokykla — chorai, kurių tikslas ir yra sutelkti plačias, ypač jaunimo, mases į dainininkų kolektyvus. Jie pasiektu dainos meniniu lygiu paruoš dirvą ir bendrajam muzikos kultūros kilimui mūsų tautoje. Kartu plėtosis ir savosios dainos pamėgimas bei būdingų jos bruožų supratimas. Visa tai pasiekiama sistemingu bei aktyviu veikimu: dažnais chorų koncertais, dainų dienomis, chorų varžybomis, lietuviškomis muzikos kūrybos šventėmis etc. Tokia pačių dalyvių veikla sukels ir plačiosiose masėse akstiną tąja sritimi daugiau domėtis. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šito tikslo siekti reikalinga ir atitinkama organizacija, kuri visame krašte vadovautų ir propaguotų planingam veikimo darbui. Kol tokia organizacija bus sudaryta, jam vadovauti ėmėsi Lietuvių Muzikų Dr-ja, kuri, šalia savo profesinių siekimų, artimai susijusi ir su plačiųjų masių muzikine pažanga.(…) Sistemingam mūsų tautoje muzikos kultūros darbui plėsti, taipgi ir lietuvių muzikų profesiniam vieningumui sudaryti d-ja steigia atskirų muzikos sričių sekcijas.

Dabartiniu metu jau veikia muzikos mokytojų ir vargonininkų sekcijos. Steigiama ir kompozitorių sekcija. Projektuojama sudaryti „chorų talka“. Toks lietuvių muzikų susivienijimas bendro darbo dirbti būtų naudingas ne tik profesiniu atžvilgiu, bet ir visai mūsų tautai.

Prasiplėtus d-jos darbams, pribrendo gyvas reikalas turėti periodinį spaudos organą, kuris didele dalimi palengvintų ir patį organizacinį veikimą. Savoji spauda, kurioje būtų keliami, gvildenami įvairių muzikos sričių moksliniai, teoriniai, pedagoginiai, metodiniai ir praktiniai klausimai, be to, informuojama ir nurodoma apie d-jos veiklą ir siekius nusibrėžtiems darbams atlikti. Todėl, gavus iš Šv. M-jos pašalpą, nuo š. m. sausio mėn. 31 d. vėl atnaujino „Muzikos Barai“ žurnalo leidimą.“ (Klemensas Griauzdė, Ko siekia Lietuvių Muzikų Draugija.// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas).

Chorams didelį dėmesį skyrė ir K. Kaveckas.

Žurnalo puslapiuose randame būdingą problematiką, visiškai taip pat aktualią ir mūsų laikais. Štai Zenonas Slavinskas savo tekstuose iškelia ir muzikos, dainos paskirties klausimą žmogaus gyvenime, jos vaidmenį tautų santykiuose. Apsidžiaugiau, radusi jo įvertinimą, kurį pati sau senokai buvau suformulavusi mėgindama atsakyti į klausimą, kodėl lietuviai vis mažiau dainuoja – iš esmės buvusi daininga tauta, surengusi net „dainuojančią revoliuciją“ nebėra tokia, daina nebeskamba natūralioje aplinkoje – kaime,  o kai susirenka masės žmonių, gėda klausytis kad ir atliekamo tautos himno – nepataikydami į toną, baikščiais išderintais balsais, ne tik nemokėdami žodžių, susirinkusieji su retomis išimtimis daro gėdą. Pasiklausius atrodo, kad Lietuvoje dainavimo nebemokoma, niekas neturi klausos, ir tenka leisti himno įrašus…

Tarpukario Lietuvoje tokio viešai girdimo nemokšiškumo dar nebuvo, nes buvo tebegyvas kaimas, maža buvo radijo ir televizijos griaunanti įtaka, tačiau Slavinskas problemą, nūnai įgijusią didelį mastą, įžvelgė anksti: „Dabartiniame gyvenime, ypač miesto gyvenime, žymu susiskaldymas į išpildytojus ir klausytojus. Operos, koncertai, radijas, kinas, džazinė muzika verčia daugiau klausyti, negu dainuoti. Iš to susidaro nelyginant kokia „specializacija“, — iš vienos pusės dainininkai profesionalai, iš kitos — klausytojai. Tačiau liaudies gyvenime ir dainininkais ir klausytojais būna tas pats žmogus. Čia estetinį išgyvenimą susikuria pats dainuotojas, kuris dainuodamas, kad ir paprastą dainą, pilniau ją supranta, stipriau išgyvena, negu nuo jos nutolęs klausytojas. Pagaliau, ar ne artimesnė paprasta daina „paprastai“ kaimo žmogaus sielai, ar piemens dūdelė, anksti rytą žaliuojančioje pievoje stipriau nesujaudina, negu rafinuota šių dienų muzika?! Liaudies dainos, palyginus su kultūrinės muzikos sudėtingumu, yra pirmykščios, paprastos, todėl ir jų klausytojai turėtų joms taikyti atitinkamą vertinimo mąstą, turėtų ieškoti jose mažiau efektingumo, daugiau natūralaus, gryno jausmo, nes „grožis“ — ne didybėje, bet grožyje — didybė.“ (Zenonas Slavinskas, Lietuvių liaudies dainų būdingieji bruožai..// „Muzikos barai“ Nr. 1, 1938, sausis, Kaunas)

Toliau plėtojamos pedagogikos, šiuolaikinės kūrybos temos pasaulio kontekste. J. Kačinskas tautiškumo muzikoje problemą analizuoja aptardamas Stasio Šimkaus, Juozo Gruodžio, Vlado Jakubėno, Kazimiero Viktoro Banaičio, Vytauto Bacevičiaus kūrybos bruožus: „Mūsų muzikos kūryba turi tendencijų išsilieti įvairiomis muzikos išraiškos kryptimis. Gal tai todėl, jog toli buvome atsilikę nuo Europos muzikos praeito kelio. Dabar nesąmoningai veržiamės per trumpą laiką išgyventi tai, ką Europa išgyveno per šimtmetį. Nemanau, kad tą kūrybinę ekspansiją reikėtų trukdyti, ieškant kokių ,,bendrų“ lietuviškos muzikos principų.“ (Jeronimas Kačinskas, Lietuvių kompozitorių kūrybos žymės.// „Muzikos barai“ Nr. 3, 1938, kovas, Kaunas)

Akivaizdu, kad į europinės muzikos gretas skubantys modernistai nutolo nuo Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio požiūrio į liaudies dainos reikšmę, dėl to ėmė ryškėti takoskyra ir nesutarimai, liaudies meno ir „liaudininkų“ menkinimas sustiprėjo ypač sovietmečiu, daug kas ėmė su panieka žvelgti į harmonizuotas liaudies dainas ir apskritai į lietuvių instrumentų, etninių motyvų panaudojimą originalioje kūryboje, nepaisant B. Bartoko judėjimo svarbos. Kartu toks atsiribojimas skandino J. Švedo ir jo bendraminčių viziją sukurti adekvatų pamatą atgaivinti muziejuose dūlančias menines vertybes ir paliko ją neva ideologinei ir mėgėjiškai sferai. O šiandien matome – tai buvo trumparegiška ir neteisinga… Pamatyta, kad kitų tautų, ypač indų, japonų, kinų pagarba liaudies menui, instrumentams ir jų tobulinimas rodo, kad ideologijos tėra dirbtinis anstatas, ir muzikantų pareiga apsaugoti liaudies meno raidą nuo kenksmingų laikmečio vėjų yra nacionalinės svarbos uždavinys. Regis, dabar niekas netrukdytų atsigauti ir pasimokyti iš klaidų. Tačiau vis dar neturime savarankiško, tikro liaudies instrumentų orkestro, nors jų galėtų būti ne vienas. Matyt, trūksta ne tik pasikeitusio kolegų žvilgsnio, bet ir tinkamo valdžios požiūrio, neskiriama lėšų kaip ir anuomet, kai prof. Pranas Tamošaitis su eksperimentiniu liaudies instrumentų orkestru parengė dvi dideles gerai įvertintas programas, daugybė specialistų entuziastingai dirbo orkestre, tačiau pažadėto finansavimo nesulaukė.

Apie šią opią temą ir palyginti jauną instrumentinę muziką, kamerinę ir simfoninę, rašo Matas Buivydas. Jam labiausiai rūpi instrumentalistų parengimo ir ypač – finansavimo klausimai. Skaitant jo mintis, atrodo, kad tos pačios nenuoseklaus piniginio skatinimo, tęstinumo, nepakankamo uždarbio ir kitos problemos atsikartoja ir šiomis dienomis, o jų šaltinis tas pats: valdžios neišprusimas ir šykštumas…

Ir nūdien jauni atlikėjai dėl panašių priežasčių vyksta į užsienį, nebaigia mokslo muzikos mokyklose ir keičia profesiją: „Gabumai ir talentai ne visuomet atrandami tik pasiturinčiuose, galinčiuose savo lėšomis mokytis. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad muzikos mokslas būtų ne tik kiekvienam prieinamas, bet ir patraukiantis, nes didelę atranką gabių ir darbščių žmonių bus galima sudaryti tada, kada tautos jaunimas bus suinteresuotas veržtis prie muzikos mokslo. Bene geriausias ir išbandytas būdas tokiom sąlygom sudaryti būtų įsteigti didesnį skaičių stipendijų, kad ir nedidelėmis sumomis. Duodant minimumą pragyvenimui ir mokslą, tokiems studijozams ir reikalavimus galima būtų griežtesnius statyti. Nebereikėtų tada Konservatorijos mokytojams sėdėti ir laukti ištisas valandas ateinant mokinių į pamokas, o dažnai, jų visai nesulaukus, ir patiems išeiti.(…) Valstybės meno įstaigose dirbantiems menininkams, kaip ir visiems valstybės tarnautojams, yra įstatymais numatytos atlyginimo normos sulig jų kvalifikacijomis ir užimama vieta, tačiau kai kurios tų įstaigų labai mažai taiko tas normas, o kai kada ir visai jų nesilaiko. Instrumentistai tokius nenormalumus pergyvena gana sunkiai. Daugumui jų kiekvieno sezono gale tenka nervintis ir derėtis dėl savo atlyginimo. Arba, panorėjo įstaigos vadovybė ir nubraukė keliasdešimt litų ateinančiam sezonui, visiškai neprisilaikydama jokių kategorinų normų, kurias per ilgesnį laiką instrumentistas buvo išsitarnavęs. Tokiai padėčiai esant, ne vienas jau yra atsisakęs nuo šių sunkių pareigų ir pasiieškojęs sau darbo kitoje muzikos srityje, nors ir gerai suprasdamas, kad kaip instrumentistas po ilgesnės darbo pertraukos vargiai kada bebus naudingas.“ (Matas Buivydas, Mūsų instrumentalinės muzikos ir instrumentistų klausimai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Nuostabu, kaip tarpukario problemos ir trumparegiškumas atsikartoja ne tik valdžios požiūrio į muzikantų finansavimą, bet ir muzikinės politikos ir tautų draugystės požiūriu. Štai J. Banaitis remiasi sovietų paradine puse, kai mėgina aptarti sovietijos muzikos raidą: „Apie Sovietų Rusijos muzikos gyvenimą mūsų spaudoje buvo jau ne kartą įvairiomis progomis rašyta. Apie jų instrumentistų laimėjimą pirmųjų premijų tarptautiniuose konkursuose Vienoje, Varšuvoje, Briuselyje taip pat mes buvome informuoti. Bet dabartiniu metu, kai mūsuose ypatingai susirūpinta lietuviškosios muzikos propagavimu, kai po kai kurių kompozitorių apžvalginių koncertų kalbama apie jų kūrybos būdingumą, kai mėginama kalbėti apie tautiškumo bruožus mūsų kompozitorių kūriniuose, pravartu mums susipažinti su tokio pat amžiaus Sovietų muzikos kūryba ir kaip jie šiuos klausimus yra išsprendę arba dar sprendžia.(…) Apie pastarojo meto sovietų kompozitorių, Dzeržinskio (autorius operų „Ramusis Donas“, „Pakeltieji dirvonai“), čiškos (oper. „Šarvuotis Patiomkinas“), Šebalino (oratorija „Leninas“), Miaskovskio (16 simfonijų), Vasilenkos (baletas „Čigonai“, siuita „Sovietų rytai“), Chrenikovo, Kabalevskio, Polovinkino, Šostokovičiaus, S. Prokofjevo, Knipperio, Gedikės, Dunajevskio ir daugelio kitų, kūrybą kalbėdamas, G. Polinnovskis ją šitaip charakterizuoja: „Sovietų kompozitoriai savo kūryboje remiasi principu maksimalinio paprastumo ir natūralumo formoje išdėstyti gilias ir ryškias muzikos mintis. Visi jausmai vispusiškai išlavinto žmogaus savo atspindį turi rasti muzikoje. Ir džiaugsmas dėl klestėjimo naujojo pasaulio, sukurto laisvojo žmogaus rankomis, ir jo svajonės apie visišką nugalėjimą gamtos gaivalų, ir meilė, ir neapykanta priešams — visa tai yra išreikšta goresniuose stambesnių Sovietų muzikų kūriniuose. Susižavėjimas Sovietų šiaurės tyrinėtojų ir lakūnų žygiais būtinai sugels atgarsius simfonijose ir dainose. Žmonių įsisąmoninimas, užgimimas naujų, kolektyvizmui artimų bruožų — ir tai atsispindi operose, simfonijose. Tokiu būdu Sovietų muzikinės kūrybos vedamosios tendencijos yra: realizmas, liaudiškumas, optimistiškas nusiteikimas taikos atžvilgiu, išvystymas nacionalinės formos, ryškiai parodant socialistišką jų turinį.“ (Juozapas Banaitis, Sovietų Rusijos muzikos kūrybos bruožai.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Ir čia – jokio kritiško požiūrio! Remiamasi tik sovietų pateikiama medžiaga. Tikrasis gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo nežinomas, o piešiami rožiniai vaizdai ir kryptingai dirbanti Lietuvos ir SSRS kultūros draugija, neva stiprinanti dviejų draugiškų šalių kultūros ryšius, iš tikrųjų buvo panaudojama kaip priedanga lietuvių budrumui užmigdyti. Istorikų darbai, pavyzdžiui, dr. Mindaugo Tamošaičio monografija „Didysis apakimas“ tiksliai įvardija priežastis, kodėl Lietuva pasidavė propagandai ir nesipriešino okupacijai: čia didelį vaidmenį suvaidino naivus pasitikėjimas kultūrinių ryšių nekaltumu. Nūdien Lietuvos nacionalinio saugumo specialistai įspėja, kad situacija kartojasi, o Rusijos propaganda naudoja tas pačias priemones, pavyzdžiui, per rusų muzikos eksportą.

Tad šis klausimas itin opus ir reikšmingas, ypač turint omenyje neproporcingai didelį sovietinio laikotarpio ir šiandienos Rusijos solinės, kamerinės ir simfoninės muzikos, operų ir baletų gyvavimą mūsų koncertinėse scenose. Tai ne tik estetinis klausimas, kai nuolat skamba įkyrėjusios, socrealizmo pripildytos, atgyvenusios stabais paverstų kompozitorių kompozicijos, atgrasi „kabalevščina“, motyvuojant tuo, kad toks publikos poreikis. Juk aišku, kad poreikis yra formuojamas. Kartu ir naujas klausytojas yra nuolat pratinamas prie gausaus rusiškos muzikinės kultūros ir iš viso slaviškos tradicijos buvimo, tarsi ta terpė yra natūrali ir nekvescionuotinai privalo būti dominuojanti Lietuvoje. Juk melomanas su tos muzikos pavyzdžiais gali susipažinti iš įrašų, jei nori. Tokia invazija vyksta, kai nuolat kalbame apie tai, jog lietuvių kūrybai neskiriamas nei pakankamas dėmesys koncertų scenose, nei finansavimas, daugybė puikių kūrinių dūla – net tų, kurie nuolat buvo sovietmečio programose ir repertuaruose. Taigi šia prasme padėtis nepagerėjo, o net pablogėjo.

Kad muzika visada buvo galingiausias politikos įrankis, liudija ir Z. Slavinsko tekstas, kuriame rašoma apie lietuvių paveldo klastojimą: „Neseniai pakliuvo į rankas Vilniaus krašto liaudies dainų rinkinėlis (Piesni ludowe ziemi Wilenskiej i Nowogrodskiej) su gaidomis, išleistas Vilniaus Liaudies Teatrų ir Chorų Sąjungos (Wydawnictwo Wilenskiego Związku Teatrow i Chorovv Ludowych), kuriame pasistengta, kaip matysime, derinti šiaip jau gyvenime, rodos, skirtingas sritis — dainas ir… politiką. Tad, nors ir pavėluotai (dainininkas išleistas 1935 m.), vis dėlto tenka iškelti jame padarytieji netikslumai, kad ateityje, ypač užmezgus diplomatinius santykius su lenkais, būtų vengiama panašių klaidų. Leidinyje šalia 16 lenkiškų, 25 gudiškų dainų randame ir 9 lietuviškas dainas (jų tarpe vieną šokio melodiją — suktinį), taigi atrodytų, jog lietuviai čia neužmiršti. Tačiau, susipažinę su leidinio melodijomis ir jų paskirstymu pagal tautybę (leidinyje dainos suskirstytos į skyrius su antraštėmis: lietuvių, gudų dainos…), pamatysime, jog kaip visur, taip ir čia, neįstengta išvengti tendencingumo, neįstengta išsilaikyti „sine irae et studio“, kur tik susiduriama su tuo, kas lietuviška.

Todėl nieko nuostabaus, jeigu šio nedidelio dainų rinkinėlio puslapiuose rasime lietuvių melodijų, „okupuotų“ lenkiškiems tekstams, niekas nenustebs, kad lietuviškam Vilniui atstovauja, palyginti, mažesnis lietuviškų dainų skaičius, negu lenkų ir gudų, ir kad tam tikras folkloristiškos tvarkos pakeitimas taikomas išimtinai tik lietuvių dainoms. Tad suprantama, kodėl leidinio redaktorė nedavė lietuvių dainoms metrikos (kilmės, užrašymo vietos), tuo tarpu kai lenkų ir gudų dainoms ją pateikė su visomis smulkmenomis. Argi metrikos nenurodymu būtų buvęs reikalas vengti pasisakyti, jog tose ar kitose Vilniaus krašto vietovėse gyvena tik vieni lietuviai, ir kad ne tik gyvena, kalba, bet ir dainuoja lietuviškas dainas, jog kraštas yra etnografiškai lietuviškas. Redaktorė, pasirinkdama lietuviškas dainas iš tų St. Šimkaus dainynų (leidinyje nurodoma, kad dainos „Wedlug špiewnika St. Šimkusa“), kuriuose nenurodytos dainų užrašymo vietovės, stebina mus, kuriuo būdu nepažymėtos kilmės dainos galėjo virsti Vilniaus krašto dainomis.

Lygiai nesuprantama, kodėl nepasinaudota čia pat Vilniuje po ranka esančia lietuvių dainų medžiaga ir šaltiniais. Žinia, jog yra valdinių (oficialinių) ir privačių lenkų įstaigų (pvz., „Institut d‘ Ėthnologie a 1‘ Universitė Wilno“ ir kt.), kurios tyrinėja ir net fonografu užrašinėja Vilniaus krašto dainas, jog yra tūkstančiai senųjų lietuvių, kurie čia pat vietoje tebedainuoja puikiausias ir originaliausias lietuviškas dainas, jog yra Lietuvių Mokslo Draugija, jog pagaliau yra išleistas kun. P. Bieliausko dainų rinkinys („Varguolių dainos“, Vilnius 1936 m.). Pasirinkti kilmės atžvilgiu autentiškų dainų, rodos, buvo iš ko.“ (Zenonas Slavinskas, Dainos ir politika.// „Muzikos barai“ Nr. 4, 1938, balandis, Kaunas)

Šį tekstą turint omenyje esamas lenkų-lietuvių įtampas verta paskaityti ištisai, tačiau ne šios apžvalgos tikslas gilintis į problemas, o tik nurodyti į jų priežastis ir aktualumą, jei toks yra. Matyti, kad nors ir nedaug buvo išleista „Muzikos barų“ numerių iki karo ir okupacijos, juose buvo mėginama brėžti svarbios gairės ir keliamos problemos. Kai kurias tenka spręsti ir nūdien, bet svarbiausia jas pamatyti, o toks sąsajų matymas labai svarbus, norint pajudėti į priekį. Labai didelė pažanga padaryta, tačiau yra uždavinių, iškeltų atgavus nepriklausomybę, kurie dar laukia įgyvendinimo, tarp jų – tautinės muzikos mokyklos koncepcijos įgyvendinimas ne vien programoje ar žurnalo puslapiuose. Kartu globalėjantis pasaulis, greitėjantis gyvenimo tempas, internetas ir ryšiai diktuoja naujus iššūkius, kuriais būtina kūrybiškai pasinaudoti stiprinant nacionalinę muzikos aplinką nuo mokyklų iki koncertų scenų.

(2016 m. lapkričio 20 d.)

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.02.19; 06:39

Kiek daug vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai Kaune 1931 metais spalio mėnesį pasirodė pirmasis muzikos ir meno žurnalas, skirtas plačiajai visuomenei! Kiek daug nuveikta, kad jis atgimtų nepriklausomoje Lietuvoje 1989-tųjų birželio 14 d. kaip dvisavaitinis Lietuvos muzikos draugijos leidinys ir iš nespalvoto, neiliustruoto nedidelio spaudinio taptų šešiasdešimt šešių puslapių apimties blizgiu storuliu, mirgančiu įdomiausiomis nuotraukomis ir turinčiu priedą – kompaktinę plokštelę, supažindinančią su naujausia ir archyvine dainininkų ir instrumentininkų, dirigentų ir kompozitorių veikla… 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinis žurnalo veidas tikrai nedarytų gėdos ne tik mūsų visuomenei, o ir bet kuriai turtingai ir didelei Europos šaliai; jis netgi prabangus, turint galvoje, kiek daug žinių lietuviai per šį laikotarpį sukaupė, surinko po kruopelę ir sudėjo į vienintelį profesionalų ir visas sritis apimantį muzikos leidinį.

Atsispindi jame ir per 50 metų nuveikti darbai sovietų Lietuvoje, tad muzikų draugijos valdybos pirmininko Povilo Dikčiaus iškelti kuklūs uždaviniai atgimstant žurnalui, galima sakyti, buvo įvykdyti su kaupu. Su Sąjūdžiu pasipylė ir publikacijos apie lietuvių muzikantų veiklą anapus geležinės uždangos. Dirbant redaktoriumi Vaclovui Juodpusiui, buvo atsiradusi labai vertinga „Kalbos kertelės“ rubrika, kurioje LMA terminijos komisijos mokslinis sekretorius Algimantas Kalinauskas nuosekliai supažindino su svarstytais muzikos terminais ir rekomendacijomis.

Ypač žurnalas atsinaujino ir gana greitai įgijo dabartinį pavidalą, 1998 metais jį ėmus redaguoti ir leisti Audronei Žigaitytei-Nekrošienei, kiek pamenu, investavusiai į šį projektą daug ir asmeninių lėšų (pavyzdžiui, galingam leidybiniam kompiuteriui įsigyti). Čia ir muzikos kritika pradedant smulkiaisiais žanrais ir baigiant opera ir baletu, naujausių leidinių ir kompaktinių plokštelių pristatymai, ir jubiliejinės sukaktys, pokalbiai, pažintys, koncertinė kronika, istorijos puslapiai, žinios iš muzikos mokyklų ir LMTA, iš festivalių, konkursų ir meistriškumo kursų, analitiniai straipsniai, aktualios diskusijos – visko nė neišvardysi. „Muzikos barai“ turi internetinę svetainę ir iki šiol lieka svarbiausiu pagrindinių akademinės muzikos įvykių metraščiu – apima lietuvių veiklą tėvynėje ir svetur bei kitų šalių muzikantų indėlį į Lietuvos muziką, taip pat nušviečia plačiausią pedagoginę, atlikėjinę ir kūrybinę panoramą. Džiugu ir tai, kad jis tebetelkia rimtajai muzikai ištikimus pagalbininkus ir kol kas gana sėkmingai atsilaiko prieš populiariosios ir alternatyviosios kultūros iššūkius.

„Muzikos barų“ redaktorius ir leidėjas Motiejus Budriūnas įvadiniame straipsnyje „Naują barą pradedant“ rašė: „Muzikos menas Lietuvoje, neturėdamas savo spaudos, nors ir ne menkai valdžios, o kai kur ir visuomenės remiamas“, rodo stagnacijos požymių, „nes darbas dirbamas be tikslesnio jėgų apskaitymo, be patyrimo koncentracijos ir analizės.“ Nurodęs, kad iškilę daug aktualių, degančių klausimų, „kuriems net iškelti be muzikos laikraščio trūksta galimumų“, M. Budriūnas teigia: „Nebegalima taip pat ilgiau toleruoti, kad inteligentas mūsų muzikininkas turėtų tenkintis tik dienraščio informacijomis apie savo šalies ir užsienio muziką. Muzikos laikraštis gal dar ilgai mums turės pavaduoti ir savąją moksliną muzikos literatūrą, kurios atskirais stambesniais veikalais mūsų sąlygose kažin dar kada sulauksim.“

Muzikologijai įsitvirtinus kaip atskirai mokslo šakai ir atsiradus specializuotiems muzikos mokslo leidiniams, mokslo skiltis „Muzikos baruose“ apmirė, nes be profesionalių muzikologų geranoriško bendradarbiavimo ją plėtoti kažin ar išeina. O Budriūnų laikais teorijos žurnale buvo apsčiai. Štai ir pirmajame numeryje pats Motiejus skiria daug vietos muzikos psichologijai, muzikantus suskirstydamas pagal tipus, o pakviestas vienas pirmųjų bendradarbiauti Prahos muzikos akademijos profesorius Aloisas Haba pateikia išsamų straipsnį apie Jeronimo Kačinsko studijas Prahoje ir jo kompozicinius gabumus. Rašinyje jis svarsto naujovišką netematinio mokymo sistemą platesniame kultūrologiniame ir istoriniame kontekste, atkreipia dėmesį į užmirštas kultūrines tradicijas: „Diskusijose atkreipiau J. Kačinsko dėmesį, kad tematinį stilių, chromatiką ir diatoniką ir klasiškų formų tipus paveldėjome iš senesnių kompozitorių, kurie priklausė Vakarų Europos tautoms. Kas gi tada savo tautinio yra lietuvių, čekų ir kitų rytų Europos tautų muzikoje? Stilius ir tonacijų sistema? Ne. Forma? Tik iš dalies. Tai kas gi? Tipingos ritminės vertybės ir melodinis charakteris! Ketvirtinių tonų sistemą žinojo jau arabai prieš Kristų. Graikų teorijoje ketvirtiniai tonai laikomi intervalais enharmonijos tetrachorde. Mokslo patirta, kad choralų muzikoje (Montpelliero kodeksas Prancūzijoje) dar XII šimtmetyj buvo naudojamasi ketvirtinių tonų intervalais. Beveik visų tautų liaudies muzikoje yra intervalų, mažesnių kaip pustoniai.“

Prisimena, kaip bendradarbiaudama su „Muzikos barais“ pasiūliau ciklą straipsnių apie muzikos psichologiją, o apie klasikinės indų muzikos ypatybes, jų ketvirtatonių sistemą ir estetinę teoriją rašiau nepaisant didžiulio gal iš sovietmečio paveldėto muzikologų pasipriešinimo minčiai, jog būtina imtis studijuoti indų muzikos teoriją ir estetiką, nes visame pasaulyje ji pripažinta kaip sudėtingiausia ir turtingiausia muzikinė sistema, be kurios pažinimo kompozicijos studijos, bent jau JAV ir Vakaruose, yra nevisavertės. Kažin, ar požiūris labai pasikeitė per dvidešimt metų, nepaisant pavienių kūrėjų mėginimo skolintis įkvėpimo iš Rytų kultūrų? A. Haba padaro reikšmingą pastabą: „J. Kačinsko nuopelnas yra tas, kad ne 50 ar 100 metų vėliau, kaip kiti menininkai, bet pačioje pradžioje ketvirtinių tonų sistemos plėtojimosi netematiniu stiliumi bendradarbiauja, nešdamas pasaulinei ir lietuvių muzikai naujų kūrybinių vertybių.“

Šiame straipsnyje kalbėdamas daugiausia apie muzikos stilių, čekų profesorius pabrėžia kitą šiais laikais ignoruojamą būtinybę: „Kova už netematinio stiliaus muzikos formą yra kova už žmogaus dvasios potencingumo ypatybę tonuose. J. Kačinskas, jaunas ir labai talentingas lietuvių menininkas, skelbia naujas muzikos meno vertybes, realią muzikos meno reiškinių laisvę, įgyvendinimą meno pritaikymo dvasinės būtybės principų linkmei, kuri reiškiasi nepasikartodama, gyva, nežemiškos, nemirštamos žmogaus dvasinės ypatybės forma, įsikūnijančia laiko cikle kaskart naujose kūno formose. Tas kosmologijos tiesas visais amžiais mokė žmonių dvasios vadai“. Apie dvasinį primatą muzikoje ir apskritai menuose pomoderniais laikais kalbėti, žinia, pasidarė visai nepadoru, o žymių mąstytojų, – tokių kaip Rudolfas Steineris, kurio idėjos regimai autoriui darė didelę įtaką, – darbai ir mintys marginalizuojamos, joms neleidžiama įsikūnyti.

O dar A. Haba teigė: „Pabrėžiu, kad apie muzikos stilių mano aiškinama prasme nesusigalvota ištisais šimtmečiais, nesusigalvojama ir dabar. Šiandien muzika po impresionizmo ir ekspresionizmo stadijų gyvena nereikšmingo garsų žaidimo laiką (judėjimas judėjimui), garsai ir ritmai mechanizuojami (realizmas ir naujas mechaniškas romantizmas vietoje natūralaus XIX šimtmečio romantizmo). Kada muzika propaguojami politiniai ir socialiniai klausimai, kada ji naudojama grynai pasilinksminimams (užplūdimas populiarių jazzo šokių), galima pakelti ją dvasinio pagrindo aukštumon tik tada, kai jaunoji Europos kūrėjų generacija supras gyvą dvasinį inspiracinį pradą.“ Deja, tenka konstatuoti, kad tokio požiūrio laikosi vis mažiau žmonių, o pozityvizmas moksle kartu su masinėmis pramogų formomis ima viršų.

Dar kelios pirmojo numerio autoriams svarbios temos – pedagogika, dainų šventės, chorai ir opera. M. Rimtautas mokytojams skirtame straipsnyje propaguoja naujos priemonės – patefono – svarbą diegiant pažangias to meto technologijas į ugdymo procesą, o tūlas Chorvedis O. rašo apie būtinybę atsakingiau rengtis jubiliejinei 1933 metų dainų šventei. Kai kurias mintis verta pacituoti ištisai: „Lietuvių dainų švenčių ruošimo idėja pirmiausiai buvo kilusi Varšuvos konservatorijos auklėtinių lietuvių būrelyje 1913 metais, o jau sekančiais metais Marijampolėje buvo susidarąs dainos šventės ruošimo komitetas ir buvo pradėti paruošiamieji darbai. Tik užėjęs karas darbą sutrukdė. Po karo 1923 metais per šaulių šventę Kaune buvo suruoštas liaudies dainos vakaras, kaipo prirengiamasis mėginimas visos Lietuvos dainų šventei, kuri įvyko 1924 metais. Sekančios dainų šventės buvo suruoštos 1928 ir 1930 – Vytauto Didžiojo – metais.

Paskutinioji buvo dainininkų skaičiumi didžiausia, bet bendras choras net kitose dainų šventėse jau dainuotas dainas kartodamas, atliko jas gana primityviai. Iš visų dainų švenčių paaiškėjo iš vienos pusės didelis pasišventimas ir pasiaukojimas provincijos chorų dirigentų ir jų dalyvių, iš kitos pusės nemokėjimas ir nesugebėjimas laiku paruošti tinkamą chorams repertuarą ir pakelti mūsų dainų švenčių meninę vertybę. Mūsų kaimynai latviai, estai dainų šventėms ruošiasi 4–5 metus, ir mums laikas suprasti, kad dainų švenčių negalima ruošti paskubom. Čia reikia atsidėjus, visu rimtumu ir mokėjimu dirbti keletą metų, jei norime, kad mūsų dainų šventės atitiktų tikrąjį jų pavadinimą.“

Tai priminimas apie dainų švenčių svarbą ir šiandien. Vėl pabūsiu nepopuliari ir priminsiu, kad po šiai dienai Lietuvoje egzistuoja elitizmo bacila užsikrėtęs muzikologų formalistų sluoksnis, kuriam ne tik dvasingumo muzikoje nereikia, bet ir liaudies daina kelia nuobodulį, o dainų šventės yra „sovietmečio produktas“… Šį klausimą būtina ir vėl kelti, nes nepaisant dainų švenčių populiarumo ir pripažinimo pasauliniu paveldu UNESCO, panieka tebėra gaji, naujų tekstų, tyrinėjančių šią epochą beveik nematyti. Vis dėlto reikėtų parodyti daugiau pagarbos žmonėms, išsaugojusiems ir perdavusiems mums unikalią tradiciją bei tinkamai įvertinti pasiekimus, nuėmus „socialistinį“ sluoksnį, repertuare sudariusį tik paradinę ir labai mažą dalį.

Vilius K. rašo apie dainą Klaipėdos krašte ir daro išvadą: „Klaipėdos kraštas savo chorų organizacija ir darbu gali būti Didžiajai Lietuvai pavyzdžiu, nes tenai yra, bendrai paėmus, ne mažiau kaip 40 lietuvių ir vokiečių chorų, susiorganizavusių į atskiras giedotojų draugijas“. Kad chorinė kultūra visada buvo itin svarbi rodo ir tai, kad „Muzikos barai“ turėjo choro partitūrų priedą. Galiausiai keletas labai kritiškų (ir todėl, matyt, nepasirašytų) sakinių skirta naujai operos sezono pradžiai.

Antrajame žurnalo numeryje J. Kačinskas savo ruožtu pristato naująją čekų muziką, straipsnyje paminėdamas ir A. Habos, „ketvirtinių tonų“ (t .y. ketvirtatonių) mokyklos įkūrėjo ir žymaus kompozitoriaus, naująja sistema sukūrusio operą, nuopelnus muzikos evoliucijai. Miunchene pastatyta opera sulaukė didelio vokiečių pripažinimo. M. Budriūnas rašo apie vadovėlius ir metodikos problemas, dainų šventei skirta daugiau vietos. Jų svarbą apibrėžia Antanas Vaičiūnas įžangoje: „Tautoms, kaip ir pavieniams asmenims, tenka kovot už savo egzistenciją ir gerovę. Šitoj kovoj ypač mažosios tautos turi rūpintis, kad jos būtų tinkamoj civilizacijos ir kultūros aukštumoj ir savo kultūra imponuotų kitoms tautoms. Tam dera auginti visus savo kultūros privalumus, savumus, auklėti kas tautoje yra vertinga ir gražu. Vienas iš mūsų vertingų savumų, mūsų bočių mums paliktų, yra mūsų dainos, kurios mums davė dainų šalies vardą.“

A.Vaičiūnas rašo ir apie Česlovo Sasnausko kūno perlaidojimą – atvežimą iš Petrapilio į Kauną 1931 metais. Straipsnio pabaigą verta pacituoti, nes požiūris į savą kūrėją, savą inteligentą ir idėjų generuotoją simptomiškai nepasikeitęs ir šiandienos Lietuvoje: „Iškilmingas Č. Sasnausko laidojimas Lietuvoje, platus jo minėjimas periodinėje mūsų spaudoje, paskaitomis, koncertais primena, kad gyvą Č. Sasnauską geriau suprato ir įvertino svetimieji, negu savi. Tik vienas kitas savųjų jį gyvą tinkamai įvertino, kai kiti nenorėjo jo pripažinti. Bet varginga Č. Sasnausko jaunystė, nesusipratimai su tais, nuo kurių jis turėjo priklausyt, be abejo pakenkė jo sveikatai ir sutrumpino amžių. Ne vienintelis tai toks tragingas mūsų kultūros istorijoj faktas. Lyg kokio nelemto likimo persekiojami, mes ir šiandie tas pačias klaidas kartojam, nemokėdami įvertint gyvųjų ir su pavėluotu, gal dažnai ir nuduotu gailesčiu gausiai dėdami vainikų ant mirusiųjų kapų.“

Chorvedžio išsakyta karti tiesa tampa itin aktuali mūsų laikais, kai talentingiausieji išvažiuoja iš Lietuvos, nes čia jiems nėra nei darbo, nei pripažinimo, o grįžę vėl turi apsisukti ir važiuoti į užsienį, nes negali tėvynėje pramisti. Vienas iš svarbiausių klausimų šiandien turi būti toks: kas lemia, kad ketvirtį amžiaus nepriklausoma Lietuva elgiasi su savo kūrėjais panašiai, kaip anuomet? Ar toli nuėjome keldami bendrą kultūros lygmenį ir pasididžiavimą nacionaline kultūra? Be abejo, laimėjimų taip pat daug; tik klausimas, kokia kaina jie pasiekiami?

Analitinių straipsnių serija tęsiama: Antanas Budriūnas parašo apie Muzikos istoriją, skirdamas dėmesio senovės tautų, tarp jų japonų, kinų ir indų, muzikai. Pasirodo ir kritikos žurnalo atžvilgiu atgarsiai „Lietuvos aide“, kuriems Budriūnas randa tikslų atkirtį. M. Budriūnas rašo didelį tekstą apie muzikos estetiką. Brolių Budriūnų pasirinktosios temos nuosekliai tęsiamos per kelis leidinius (apie muzikos istoriją – per visus trejus metus); susiklosto ir pastovių bendraautorių draugė – tai pirmiausia A. Vaičiūnas ir J. Kačinskas; Ignas Prialgauskas, Juozas Strolia (teigiamai apie modernizmą), čekų autorius Karelas Raineris, įdomiai svarstantis netematinio stiliaus komponavimo temą „tarptautinės liaudies muzikos“ atžvilgiu, ir kiti.

Dainų šventei ir chorinei muzikai skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat suprantamas muzikos metodikos gerinimo būtinumas, šia tema rašo keli autoriai. Tačiau ne tik brolių Budriūnų, bet ypač J. Kačinsko pastangos prusinti žmones atrodo labai svarbios, jo teoriniai ir apžvalginiai tekstai (antai V. Bacevičiaus kūrybos) aukšto lygmens, įžvalgūs ir nepraradę aktualumo. Jis mąsto apie svarbiausius bendruosius klausimus ir siūlo sprendimus.

Straipsnyje apie muzikos tautiškumą jis teigia: „Tautiškumo sąvoką reikia imti plačia prasme. Lietuviška gali būti ne vien tai, kas betarpiškai jungiasi su senųjų liaudies dainų struktūra ir dvasia. Pažinkime, kaip XX-jo amžiaus lietuvis traktuoja muzikos meną, kaip jis derina savo pažiūras su naujų priemonių atsiradimu. Kodėl dabartinis lietuvis kompozitorius, turįs daugiau iniciatyvos ir intuityvinio nujautimo, pažinęs ne tik savo, bet ir kitų tautų muzikos charakterio bruožus, negali laisvai kurti lietuvišką muziką taip, kaip kūrė ją senųjų laikų vaidilos? Senovės žmogus nejautė taip giliai priežastingumo, jo pažinimas nebuvo taip išplėtotas, kaip dabar, o vis dėlto mes jam pripažįstam teisę išreikšti savo individualinius pergyvenimus dainomis, raudomis, giesmėmis ir kitomis senosios lietuvių muzikos formomis. Kodėl, ieškodami lietuviškumo dainose ir giesmėse, Lietuvos gamtoje — miškuose, upėse, ežeruose, — aplenkiam svarbiausią tautiškumo šaltinį — savo individualybę? Argi laisvais kūrybiniais pagrindais išsiauklėjusi individualybė gali būti kažkas svetima lietuvių dvasiai? Anuo keliu eidami, neįvertindami kūryboj savo individualybės, mes tik kartotumėm seniau žmonijos pergyventus kultūros etapus ir priešintumės kūrybinei evoliucijai. Negalima kitų savo tautos individų sudarytų muzikos vertybių subendrinti siaura prasme (melodijų, ritmo, harmonijos struktūros, mechaniškas; bendrinimas) su savo individualiniais savumais. Naujo individo kūrybinės vertybės yra savitos ir nesikartojančios. Tautiška muzika kuriama bendruoju meno kūrybos principu, kuris yra: laisvas savo asmens kūrybinių žymių traktavimas. Savitumas taip kuriančio lietuvio kompozitoriaus kūrybos, skirtumas nuo kitų tautų kūrybos ypatumų bus neišvengiamas.“ (Kačinskas J., „Tautiškos lietuvių muzikos kūrybos klausimai“.// „Muzikos barai“ Nr. 2, 1933, vasaris, Kaunas)

Tokie buvo pirmieji „Muzikos barų“ žingsniai. 1931-1933 metais ėjęs žurnalas buvo atnaujintas 1938-aisiais ir ėjo iki 1940 metų okupacijos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.02.18; 15:15

Vasario 16–tąją pasitinkame neramia širdimi. Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo planai ne visai sklandūs ir ne visada žinomi plačiajai visuomenei. Vėluoja ir stringa paminklų Jonui Basanavičiui ir laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje projektai. Socialinė atskirtis ir emigracija toliau gilėja bei didėja. Auga poreikis stiprinti gynybą nuo užsienio priešo, kai sustiprėję separatistų išpuoliai Rytų Ukrainoje, Kaliningrado pavertimas sustiprintu kariniu poligonu ir kone milijono Rusijos karių pritraukimas prie Baltarusijos sienos privertė prezidentą Lukašenką nerimauti dėl prievartinio kaimyninės kariuomenės įvedimo ir paskelbti visuotinę mobilizaciją. Visa tai verčia niekais galimą Minsko susitarimų įgyvendinimą ir Baltijos šalis daro pirmojo pavojaus zona. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Vidinės negerovės klesti, pasauliui ritantis į nežinią. Dabar tikrai ne laikas apsimesti, kad niekas nevyksta, kad viskas gerai, skaičiuoti pažangius ekonominius rodiklius ir baksnoti pirštu į gerovę, kylančią saujelei žmonių, tarsi tai apsaugotų nuo likimo smūgių ne tik silpniausius, bet ir visus eilinius Lietuvos piliečius. Kažin ar daugelis gyventojų gali pasinaudoti Lietuvos kariuomenės strategijos departamento patarimais kuo greičiau susidėti į kuprinę būtiniausius daiktus, dokumentus, konservų ir prisipirkti karo „valiutos“ – stipraus alkoholio ir cigarečių. Būti visada pasirengus bėgti. Kai daugelis nė ginklo nėra matę, nemokės apsiginti, nežino, kaip suteikti pirmąją pagalbą, skaičiuoja centus iki būsimos algos ir neturi lėšų būtiniausiems kasdienos pirkiniams – ką jau kalbėti apie gerai įrengtus bunkerius trims mėnesiams…

Priešiška propaganda toliau gilina žmonių susipriešinimą, naudojama rasizmo, etninių grupių kiršinimo ir antisemitizmo kurstymo taktika, skaldanti net elitą, nebežinantį, prieš ką pritūpti žemiau, nors tai, suprantama, nepadės, kaip apsimestinis grėsmių nematymas ir tiesos vengimas, neutralumas nepadėjo išsaugoti valstybės kilus II pasauliniam karui. Ta pati korupcija, gobšumas, parsidavimas, nuolaidžiavimas, pasimetimas ir susiskaldymas jau buvo. Tik dabar – dar mažiau patriotiškumo, savų gynybinių pajėgumų, vilties ir tiesiog žmonių.

Šis vaizdelis toli gražu ne pilnas ir ne pats juodžiausias. O kad žmogaus sąmonė linkusi išstumti turinį, kurio nėra pajėgi priimti, apsimesdama, kad viskas OK, – tai psichologijos pradžiamokslis. Bauginanti, žiauri tikrovė verčia slėptis, šalintis problemų ir kovos bailų ir neapsaugotą. Psichiškai silpni ir nestabilūs tampa lengvu manipuliacijų grobiu. Ramybė už lango – tai tyla prieš audrą.

Matyti, kad šalis per 26 metus nustekenta ir tiesiog „išvalyta“, iššluota nuolatinių skersvėjų nereiškia, kad kažkam neprabudo sąžinė ir nors pavėluotai, bet imamasi priemonių kelti dvasią ir pradėti priešinimosi katastrofai darbus. Ne panikos kėlimas, o sveikas protas valdžios viršūnėse ragina atvirai pateikinėti ir komentuoti dar neseniai neįtikimai atrodžiusius faktus apie ardomąjį darbą viduje ir išorės grėsmes. Tuo metu, kai tūkstančiai ir milijonai eurų mėtomi pramogoms ir prabangiems projektams, neturintiems nieko bendra su realybe – nes jaunuomenė buvo mokoma ko tik nori, šou ir „alkūnių meno“, bet ne rengiama tikram gyvenimui – šitą kone Kolodžio kvailių sala paverstą kraštą, kur ne vienam jau išaugo asilo ausys, krauju gina ukrainiečiai.

Tauta, iš kurios šimtmečiais nuosekliai atiminėjama istorija, kultūra ir net vardas, įvardijus rusėnus „pakraštiniais“, stoiškai, lyg tai būtų normali kasdienė būklė, pasitinka bombų ir kulkų krušą. Savanoriai krenta, laidoja savo žuvusiuosius ir vėl keliasi, nežinodami, kada ateis pabaiga – gal po kelių dešimtmečių? Kaip laimėti tokį nematytą karą? Nekariauti – irgi negali. Man gėda, kad jiems padedame per mažai. Gėda dėl suvalkietiško pragmatizmo ir dėl europiečių cinizmo, kai jie šaltakraujiškai stebi, kaip plečiasi kruvini kovų židiniai ir ištisos tautos ir valstybės stumiamos į naujo Gogo ir Magogo glėbį.

Bet tai jau buvo.

Pasikeitimai valdžios struktūrose visame pasaulyje liudija liberalizmo mutacijų krachą, o kartu ir tai, kad totalitarizmo šmėkla nemirė, nebuvo pastatytas (todėl vis konstruojamas) komunizmas, sekuliarizmas netapo susikompromitavusių religinių fanatizmų pakaitalu. Kraštutiniai kairieji ir dešinieji judėjimai supanašėjo radikalizmu ir tikslo siekimo priemonėmis.

Ar tikslas pateisina priemones? Ne, nes tikslas ir priemonė turi būti viena. Priemonė ir yra tikslas. Savo prigimtimi būdama priešinga tikslui, priemonė tikslą pasiekia, bet ne tą. Gražių transparantų dengiamas toks tikslas akumuliuos ir išreikš tik destrukciją ir prievartą, lygiai kaip po šūkiu „visa valdžia taryboms“ slypėjo naktinės odiniais paltais apsivilkusių valytojų brigados, o „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ reiškė badą, perkėlinėjimą, vergovinį darbą magistralėse ir sovietų laimėjimų apdainavimą pasaulyje dovanai. Pažiūrėjai į supuvusį kapitalizmą akies krašteliu – ir atgal į gulagą skurdžiomis drapanomis, nuo alkio linkstančiomis kojomis, bet lakštingalos daina galugerklyje. Aš mačiau, kaip per speigą medyje pragysta paukščiai, ir gieda tol, kol mirtinai sušalę nukrenta ant sniego.

Iljičiaus lemputę pakeitė greičiausias pasaulyje internetas, lietuvišką pramonę ir gegužines – sodybos užkaltais langais, apleista ir parceliuojama gamta, besiplečiantys sąvartynai ir spindintys paskubomis sukalti gėrybių pritutinti barakai. Tįso nežinia kam perparduotos vargšų dirbamos plantacijos. Kur ne kur stūkso aptverti turtuolių gyvenamieji plotai, SPA ir arenos, skirtos apspangusioms minioms nuleisti garą. Bet Romos tai neprimena nė iš tolo.

Ir pati Roma jau nebeprimena savęs. Šiukšlini Romos ir kitų pasaulio didmiesčių priemiesčiai išsiliejo į kelius ir platumas. Industrializacijos erai pasibaigus, technologijų progresas milijonus žmonių padarė nebereikalingais, ir jei jie neturi galimybės gauti pašalpą ir užsiimti vargšų pramogomis – televizija ir internetu – prasideda naujasis tautų kraustymosi laikotarpis ieškant bent menkiausios galimybės išlikti. Ką daryti atsidūrusiems už civilizacijos borto, jei gyvi žmonės laikomi pertekliniais žmogiškaisiais ištekliais? Gal rūšiuos kaip užšaldytus embrionus? Iki-žmones, ne-žmones?

Bet tai – irgi buvo.

Alkanų, neraštingų, įpykusių žmonių masių bangos ant savo keterų iškelia naujuosius pasaulio gelbėtojus, kurių mentalitetas atitinka grubią plebso vaizduotę. Dažnas iškilimas turtuolio, mėginančio paskui save vesti liaudį, pranašauja greitą jo nukirsdinimą. Kadaise viena garsi dama pasiūlė vietoj duonos valgyti pyragą, nūdien – ne mažesnė garsenybė nori prisiteisti milijonus už neva sužlugdytą barbės brendą, nes milijonų visada – maža. Dar kitai maža visureigių ir brangių kailinių. Ant pjedestalo ropščiasi žemiausią išsilavinimą teištvėrusios būtybės, kurioms patikėti aukščiausi postai pradedant skurdo mažinimu pasaulyje ir baigiant Jungtinėmis Tautomis, kurių posėdyje – su tarptautine misija! – matyt, galima panuobodžiauti kaip nagų lakavimo salonėlyje. Kaip reprezentuoti valstybę, didelę ar mažą, jei nėra nei paveldėtų, nei išmoksimų gebėjimų ir pastangų, nėra vien dėl to, kad kultūrinis liberalizmas pagimdė ir išnešiojo liberalistinį barbarizmą, savo šiltnamiuose išaugino tuščią ir žiaurų neronų padermės kloną su padidintais nasrais, krūtine ir biomechanine pompa vietoj širdies, ir šį naujadarą pridengė brangiais statkevičių ir versačių šilkais?

Inteligentiškus, iškilius vadovus politinėje scenoje nuo JAV iki Europos pamažu keičia oportunistai, populistai ir riboto proto personos. Kad ir kaip patraukliai kam nors skambėtų žadamas išsigelbėjimas stiprinant uždarų sienų politiką neva tarnaujant saviems piliečiams, bukas Marine le Pen veidas nieko gera nežada. Jei ne pats lyderis, tai jo aplinka kelia pagrįstą nusistebėjimą, todėl žiūri, pavyzdžiui, į Trumpą, bet matai… Paksą. „Marselietės“ šalyje mechaniškas kažkieno gudriai surašytų programinių popierių citavimas negali nuslėpti neapykantos, baimės, savimylos ar pagaliau jokio turinio, išskyrus valdžios paėmimą. Negali užpudruoti primityvaus santykio su pasauliu, įspausto veido raukšlėse. Panašių į le Pen populistų galimas išrinkimas Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur stiprina Rusijos gravitacijos lauką. Raudonoji milžinė gali gravituoti dar ilgai, pasiglemždama per arti priartėjusius dangaus kūnus.

Per visatą aidintis naujų retežių žvangėjimas ir dar vienas neregėto masto globaliai pavergtos žmonijos dantų griežimas nėra vien rašytojų fantastų hipotezė. Tokie ateities vizionieriai, kaip Čiurlionis, galėjo visa tai išvysti jau anuomet; ir kas gali paneigti galimybę, kad jis ne šiaip sau neatlaikė, bet buvo nutildytas, galbūt įtaigiai, švelniai, skambant raminamiems mazurkos garsams… Psichiatrinė palata, diagnozė – visada patikimas režimų ar būsimų okupacinių scenarijų vykdytojų talkininkas. Perdėtas menininko jautrumas atvirkščiai proporcingas žaliamarškinių iš Marso entuziazmui. O vertėtų pakalbėti apie viena kalbančių, kita darančių politikų šizofreniją, į šizofreninę būklę stumiančių ištisas bendruomenes, verčiamas kramtyti iš karto „dviejų tiesų“ teoriją.

Kažin, ar gelbėtojai nuoširdžiai tiki, kad išgelbės valstybes nuo pabėgėlių, globalistų, teroro ir Soroso. Bet poreikių nišą užpildyti maga. Prasčiokų plūdimas į valdžios viršūnes yra net ne liberaliosios demokratijos, o dešiniosios pakraipos nomenklatūros socialinio aklumo, kietumo ir pasipūtimo išdava. Nors ja niekas nebetiki, nomenklatūra tvirtai žino: net po III pasaulinio karo išliks statinys Nr. 1 – Bankas.

Vis dėlto kirba retorinis klausimas. Pasaulyje išsivysčiusios šalys turi nedidelį gyventojų tankumą, jose pragyvenimo lygis aukščiausias. Milijonus ir milijardus turinčios šalys gyvena skurdžiausiai. Kodėl Lietuvos gyventojai, kurių tankumas kaip europiečių, gyvena kaip meksikiečiai? Įmink šią mįslę, ir suprasi, kuo skiriasi tarpukario Lietuva, švenčianti Vasario 16–tąją, nuo nūdienės.

Norėčiau, kad šis tekstas būtų skirtas ne Vasario 16 – tajai, bet balandžio 1–majai. Skaičiuoju metus ne nuo naujųjų, bet nuo vasario šventės, kuri – o stebukle! – vis dar su mumis. Vasario 16–toji – žvaigždė kelrodė, nušviečianti kelią ir stiprinanti dvasią. Tokia ir Birželio 22–roji, sukilimo prieš nacių ir bolševikų okupantus data. Prieš tuos, kurie įsirėžę kalė kosmines grandines žmogiškiesiems ištekliams.

Vis dėlto per šiuos metus nuo vasario iki vasario didžiausią įspūdį paliko Alepas, kurio nušlavimas nuo žemės paviršiaus su visais pastatais ir žmonėmis, sąmoningai atkirtus civilius nuo humanitarinės pagalbos, bejėgiškai stebint Jungtinių Tautų saugumo tarybai, spaudai ir visuomenei tampa kraupiu būsimų įvykių simboliu. Visi matė, kaip vakarietiško išsilavinimo Sirijos vadovas su šypsena virto tėvynainių budeliu, ką tik klestėjusi senovės kultūra – išdeginta dykyne, o Stalino metodus kur nori taikantis Rusijos valdytojas – įtakingiausiu pasaulio politiku prie JT stalo.

Dabartinių tektoninių politinių lūžių ir stulbinamai greitai besivystančių įvykių objektyvi refleksija ne ką mažiau neadekvati, nei galimybė saugiai per atstumą per televizorių žiūrėti, kaip kasdien žudomi nekalti žmonės. O sužiaumojus picą, jį išjungti ir eiti į feisbuką – pasižmonėti ir save parodyti. Įkelti naują selfį ir savo šunyčio nuotrauką.

 Po Alepo įmanoma viskas.

2017 vasario 15 d.

Daily News viršelis skelbia: „Trumpas užveria auksines duris“; „verkianti laisvės statula“; „antikonstitucinis“, „neamerikietiškas“, „pažeidžiantis įstatymus“ – tokie ir panašūs šūkiai bei epitetai lydi pirmuosius Baltuosiuose rūmuose įsikūrusio išrinktojo JAV prezidento sprendimus. Lydi ir nuo 1960 metų šalyje nematyto chaoso bei protestų visoje šalyje banga. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Donaldas Trumpas nuosekliai vykdo programą, dėl kurios jį rinko darbo klasė. Akcentuodamas smulkiojo verslo skatinimą ir 25 milijonų darbo vietų sukūrimą, jis jau pasiekė, kad kai kurios didžiosios korporacijos atitraukia gamybą iš užsienio.

Kitas daugelio ilgai lauktas žingsnis – tikros sienos su Meksika statyba. Šiuo požiūriu jam pasisekė mažiau: Meksikos prezidentas Enrique Peña Nieto nesutiko mokėti už sieną tarp JAV ir Meksikos, tai lėmė susitikimo atšaukimą ir D. Trumpo sprendimą apmokestinti Meksikos eksportą 20 procentų. Ekonominius  sprendimus priimant pirmenybė teikiama dvišaliams susitarimams.

„Transformuojanti politika“, kaip ją įvardija nuosaikieji, gana nuosekliai atmeta Baracko Obamos inicijuotus potvarkius, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje. Bendra D. Trumpo programos kryptis kelia daug klausimų ne tik dėl konservatyvumo, būdingo respublikonams.

Pasauliniame kontekste ji keičia JAV įvaizdį ir rodo sąmoningą mėginimą grįžti į šaltojo karo laikus – jūs sau, mes sau. Tai recesija, kurios mastas tik pradeda aiškėti, o dėl iš verslo pasaulio atėjusio žmogaus politinių įgūdžių stokos ir kitų subjektyvių priežasčių yra pagrindo manyti, kad darbo principus radikaliai keičiantis D. Trumpas suka ne tik regresyviu, bet ir pavojingu keliu, kuris gali išbalansuoti tarptautines jėgas.

D.Trumpas – pirmasis šalies vadovas, beatodairiškai keičiantis iki šiol išrinktųjų prezidentų vadovavimo stilių, tiek demokratų, tiek respublikonų. Tarp daugiausiai aptarinėjamų yra jo pomėgis žiūrėti televiziją, sekti socialinius tinklus ir žinių pagrindu savo nuomonę iškart skelbti trumpomis žinutėmis „Twitter“‘yje anksti ryte. Niekas iš administracijos tokiais būdais iki šiol nesinaudojo, o į „New York Times“ kritiką prezidentas atsakė liepimu patylėti. Tvitinti ir konfrontuoti su žiniasklaida, juolab laikyti ją „opozicine partija“ galėtų privatus asmuo, tačiau šalies vadovas rado būdą tiesiogiai kreiptis į rinkėją, kad ir kaip neįprastai ir vaikiškai tai atrodytų. Turint galvoje, jog „Twitter“‘is galingai padėjo pasiekti pergalę, galime manyti priešingai: kad ir neįprasta, bet efektyvi priemonė gali tapti rimtu įrankiu manipuliuoti masių jausmais, o žiniasklaidos analitikų refleksija nebebus reikalinga.

Kitas ir daugiausiai bangų sukėlęs prezidento dekretas yra dėl sienų kontrolės, vadinamasis „Keliavimo draudimas“ (Travel Ban), pagal kurį 90 dienų draudžiama atvykti žmonėms iš 7 šalių (Jemeno, Sirijos, Irano, Irako, Somalio, Libijos ir Sudano), 120 dienų sustabdyta pabėgėlių programa. Pabėgėliams iš Sirijos iš viso neribotam laikui uždrausta atvykti į šalį. Buvo nustatyta, kad iš šių 7 šalių nė vienas pilietis neatliko teroro aktų JAV, todėl draudimas laikomas „musulmonų draudimu“ su kita žodžio potekste – „ištrėmimo nuosprendis“. Administracija vėliau mėgino šią poziciją švelninti, juolab, kad krikščionių lyderiai parašė atvirą laišką, kuriame teigia visų religijų ir tikėjimų lygybės viršenybę.

Nacionaliniame JFK oro uoste ir kituose sustabdyti atvykėliai su vizomis, visoje šalyje išplito protestai. Daugelis žmonių įstrigo tarp dviejų šalių: sutuoktiniai, verslininkai, studentai, dėstytojai, kurių judėjimas automatiškai tapo apribotas dėl kilmės šalies ar darbo vietos. Sulaikytų žmonių speciali apklausa ir patikra bei prieglobstis, galimi teismo procesai mokesčių mokėtojams kainuos nemažai. Kita vertus, D. Trumpas teigia, kad draudimas „veikia gražiai“, ir kad jo tikslas nuo terorizmo pavojaus apsaugoti pirmiausia amerikiečius. Buvęs R. Reagano politinis patarėjas Edas Rollinsas taip pat sako, kad grėsmė iš islamo teroristų pusės išlieka, o Jeffrey Lordas primena Rugsėjo 11-ąją ir mini du sirus, dėl kurių žuvo amerikiečiai.

Tačiau nelogiškas ir prieštaringas potvarkis pranoksta kitų prezidentų taip pat taikytus apribojimus kaip dalines priemones norint JAV piliečius apsaugoti nuo teroristų atakų. Į ypač nemalonią padėtį pateko irakiečiai, kurie kartu su Irako valdžia dešimt metų remia JAV kovą su ISIS. Aštriausiai šiuo aspektu dekretą kritikuoja respublikonai Johnas McCane‘as ir Lindsey Grahamas. Taip pat gali būti, kad dėl plataus dekreto pobūdžio ir reakcijų į jį laikina priemonė gali tapti nuolatine, ypač turint omeny terorizmo prigimtį, kuris iš esmės skaičiuoja šimtmečius ir yra faktiškai neprognozuojamas.

Kitas šio potvarkio aspektas – ne techninis, bet moralinis. Sureagavo „Microsoft“, „Apple“ ir „Facebooke“ vadovai ir pabrėžė būtinybę laikyti atviras duris visiems pabėgėliams nepaisant šalies, kalbos ar religijos, nes žmonių laisvė neturi nukentėti, o imigracijos įstatymai turi juos ginti. Vėliau panašią nuomonę išreiškė „Wikipedijos“ kūrėjas. Iš politikų neigiamai šį potvarkį įvertino ką tik Vašingtone viešėjusi Theresa May, taip pat Angela Merkel. Anglijos ministrė pirmininkė susitikime su D. Trumpu patvirtino istorinio bendradarbiavimo tęstinumą ir NATO svarbą, tačiau ji pasakė, kad stebės, kaip „Keliavimo draudimas“ paveiks šalių santykius. Regis, poveikis buvo žaibiškas, nes surinkta jau beveik du milijonai britų balsų, kviečiančių nepriimti D. Trumpo pagal numatytą vizitą.

Iranas savo ruožtu rengiasi deportuoti amerikiečius iš šalies, jais gali pasekti kiti juodojo sąrašo kraštai. Yra balsų, teigiančių, kad dekretas ne tik atkreips islamistų įtūžį, bet ir paskatins rasistinius Vakarų šalių gyventojų išpuolius. Sekmadienio vakarą Kanados ministras pirmininkas paskelbė, kad kviečia sirų pabėgėlius į savo šalį, o jau pirmadienio rytą pasaulis sužinojo, kad Kvebeke į musulmonų kultūros centrą per pamaldas įsiveržė šauliai, 6 nukauti, 8 sužeisti. Jauno prancūzų kilmės kanadiečio, garbinančio Marine Le Pen ir D. Trumpą išpuolį policija kvalifikuoja būtent kaip teroro aktą, už kurio gali būti tarptautiniai ryšiai.

Iš esmės tai nėra paprastas klausimas „leisti–neleisti“. Tokio masinio įvairaus išsilavinimo, rasės, kilmės ir lyties žmonių nepritarimo vien priešiškų ideologijų provokatoriams ar atskiriems judėjimams neprirašysi. Daugelis mano, kad visus 7 šalių piliečius ir visus musulmonus iš anksto paskelbti nusikaltėliais yra betikslis ir žalingas, diskriminuojantis ir žeminantis požiūris, visiškai nebūdingas amerikiečių pasaulėžiūrai. Kadangi dekretu nusitaikyta kur kas giliau, nei paprasta atsargine priemone, jis išjudino ypač galingus svertus ir tikrai turės milžiniškų pasekmių, kurias dar ne visi pajuto.

Pirmieji tai suprato teisėsaugininkai. Teisėjai laikinai sustabdė dekreto vykdymą, o demokratų senatorius iš Niujorko Chuckas Schumeras sunkiai sulaikė ašaras, teigdamas, jog „šis dekretas buvo blogos dvasios ir neamerikietiškas. Jis buvo įdiegtas siekiant sukurti chaosą ir sąmyšį šalyje ir pasitarnaus padrąsinti ir įkvėpti tuos pasaulyje, kurie mums padarys žalos. Jis turi būti kuo greičiau atšauktas, ir demokratai pradės įstatymų leidybą taip greitai, kaip įmanoma“.

Tačiau D. Trumpas per vieną dieną pasiekė tai, kam R. Nixonui prireikė dešimtmečio: sausio 31 dieną jis atleido iš pareigų generalinę teisėją Sally Yates, kuri atsisakė vykdyti dekretą ir paskyrė naują, Daną J. Boente. Vasario 1 dieną išrinko jauną konservatyvių pažiūrų Aukščiausiojo teismo teisėją Neilą Gorsuch‘ių. Nepaisant nieko, nežinia, kaip demokratams pavyks oponuoti, nes D. Trumpas kongrese turi daugumą, kurios B. Obama neturėjo per abi vadovavimo kadencijas.

Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, kurios yra Vakarų demokratijos kraštinis sparnas, ypač svarbu, kokios politikos JAV prezidentas laikysis su Rusija. Jeigu kitoms valstybėms tai rūpi daugiau dėl ekonominių ar pasaulėžiūrinių sumetimų, buvusios sovietų imperijos „dalims“ tai – gyvybės ar mirties klausimas. D. Trumpas teigia, kad visos NATO šalys turi mokėti deramą įnašą ir pritaria Vladimiro Putino nuomonei, esą “NATO pasenusi“. Jis mano, kad sankcijų didinimas Rusijai yra per ankstyvas.

Tačiau daugiausia nerimo sukėlė tai, kad jis suabejojo savo šalies žvalgybos institucijų pateiktais faktais dėl Rusijos kibernetinio įsikišimo į JAV prezidento rinkimus. Sausio 28 dieną kalbėdami telefonu apie 45 minutes JAV ir Rusijos prezidentai šių jautrių temų nelietė arba apie tai neskelbė, svarbiausia tema buvo kova su ISIS ir terorizmu, taip pat aptartos Šiaurės Korėjos, Irano ir Krymo problemos. Pašnekovai pokalbį laiko dalykišku ir kuriančiu naujus Vašingtono ir Maskvos ryšius. Žinome, jog D. Trumpas dar tik susitiks su V. Putinu asmeniškai. Tačiau vargu ar sutapimas, kad po pokalbio ir net penktadienį sustiprėjo separatistų atakos Rytų Ukrainoje. Šalies prezidentas Petro Porošenka paskelbė, jog „prieš civilius buvo panaudoti sunkieji pabūklai“.

Gali būti, kad tokios linijos D. Trumpą laikytis verčia įvykiai Vidurio Rytuose, nes jis pareiškė, kad „mes saugosime savo žmones ir sienas atsižvelgdami į tą siaubą, kuris vyksta Sirijoje“. Reali politika ar nekritiškas Rusijos prezidento siūlymų priėmimas lemia jo užsienio politiką, dar pamatysime. Tačiau vasario 1 dieną Europos tarybos vadovas Donaldas Tuskas padėtį įvertino vienareikšmiškai: „Donaldas Trumpas – tai grėsmė“. Tačiau kažin ar D. Trumpas supranta, kad „grėsmingai“ atriša rankas Rusijai taikyti Alepo scenarijų ne tik Ukrainoje, bet ir visur, kur siekia jos sukti interesai.

Status, stambus ir dantytą diagramą primenantis Donaldo Trumpo parašas rodo pasitikėjimą savimi, polinkį rizikuoti, kartu kategoriškumą ir sprendimų kietumą. Kai žiūri į JAV prezidentą, stulbinamu greičiu paraidžiui vykdantį rinkimų pažadus, matai ir aikštingą papūstomis lūpomis vaiką, kuris linkęs įsižeisti, jei jo užgaida netenkinama. Kartais atrodo, jog D. Trumpas ne tik nelinkęs dirbti komandoje, bet dirba pagal įvaldytą šou programų scenarijų, kai gali tučtuojau sušukti: „Tu atleistas! Sekantis…“ ir palikti net savo aplinkos žmones pasimetusius. Į vienvaldystę linkusį charakterį rodo tai, kad jis net užsienio šalių vadovus linkęs mokyti tarsi jie būtų kandidatai eilėje į darbo vietą… Anksčiau „mokęs“ Kiniją ir Japoniją, Vokietiją apkaltino dėl esą dirbtinai sumažinto euro, gadina santykius su Iranu griaudamas tai, ką susitarimais pasiekė B. Obama, o štai susikivirčijęs su Australijos ministru pirmininku dėl pabėgėlių šiurkščiai nebaigęs pokalbio metė telefono ragelį… Visi šie poslinkiai signalizuoja apie neregėtą susipriešinimą moderniojoje JAV ir jų sąjungininkių bei potencialių partnerių istorijoje.

Dėmesį patraukia ir faktas, jog pirmoji šalies dama visą šį laiką buvo Niujorke ir dar nepadarė nieko, ką paprastai iškart atlieka išrinktųjų prezidentų žmonos. Galbūt neryžtingą ir mielą Melania Trump sėkmingiau pavaduos prezidento duktė Ivanka?

Dekretai ir spalvingai atsiskleidžiantis netipiškas prezidentas smarkiai išjudino viso pasaulio žiniasklaidą ir verčia stebėtis tuo, kas vyksta galingiausioje pasaulio šalyje. Tačiau kad ir ką  nuspręstų JAV administracija, kiekvienas veiksmas turės ilgalaikį atgarsį ir pasekmes globaliu mastu. Belieka tikėtis, kad D. Trumpo aplinka įtikins savo lyderį, jog politika nėra tik linksmas spektaklis, o už sprendimus teks atsakyti.

2017.02.02; 23:30

Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų, atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo, skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose. (Roberto de Mattei)

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.

Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos nepaisant stiprėjančios Europos šalių integracijos, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje kontinento dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).

„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose  nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos buvo priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai buvo klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomus rūpesčius, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalintas pasaulis, ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta.

Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kažkada okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos, nei savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.

Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti  bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse, nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.

Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais, nei savo piliečių gerove. 

Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai jose bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso nepaisant šalies dydžio ar karinių pajėgumų. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis faktorius, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visa žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.

Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, jog „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, R. De Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį  prieškarinį mentalitetą ir rodo, jog kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.

Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms, kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“ ir ypač diskriminuojamiesiems siekiais.

Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, jog Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata?  Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, jog pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“ – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.

Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nepaisant šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone 30 nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), su kuria tarsi susigyventa – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo.

Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklus, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.

Tuo tarpu prieš kelias dienas per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau, nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems, ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip ant koncentracijos stovyklų buvo iškaltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).

Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, jog kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.

Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, dar daugiau – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius.

Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūty jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, jog minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), tuo tarpu ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?

O tai reiškia, kad lietuviai privalės sudaryti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas, nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių iš viso nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastuminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis ir prekybos centrais, ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.

Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją.  Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams. 

Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nejudamo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes jį remia daugiausia aukštojo mokslo neturintys amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.

Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą –  senyvo amžiaus kanditatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save – vyksta ne tik spartus grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas,  rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo tik taps skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis nepaisant kol kas palankios socialinės Vakarų politikos? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją?

Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, jog senosios Azijos ar šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams? 

Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georges-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalino būsimas kolonijas pasibaigus I pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, pietų Turkija ir dalis šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė  Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būt smagu.

Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917 m.), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną neatsižvelgiant į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi koflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ (Inside Syria, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir  „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų“. Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve.“ (vertė Sigitas Geda).

Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė apmulkintam kaimynui ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.

Taigi žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.

Agresyvi retorika Azijos tautų ažtvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins raktinį vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove bebūtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia susitvarkyti santykius su artimiausiais kaimynais?  

Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.

Šis rašytojos Daivos Tamošaitytės tekstas skelbta Rašytojų sąjungos leidinyje „Metai“ (2016 gegužė-birželis, Nr. 5-6).

2016.09.22; 04:53

Metų pradžioje vykusio Vilniaus Forumo dalyvė ir pranešėja, žinoma visuomenininkė ir kultūrininkė Daiva Tamošaitytė neseniai buvo atleista iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto.

Žurnalistui ir poetui Rimvydui Stankevičiui duotame interviu atskleidžiamos šio atleidimo aplinkybės (atleidimas nepaisant objektyvių darbo rezultatų ir argumentuojant anoniminiais komisijos balsais) verčia apmąstyti ir leidžia geriau suvokti šalies kultūrinėje ir akademinėje bendruomenėje vykstančius iki šiol viešai neįvardijamus procesus. 

Continue reading „Daiva Tamošaitytė. „Iš Lietuvos mokslo įstaigų eliminuojami nepriklausomai mąstantys žmonės““