Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, nuotoliniu būdu susitikęs su Danijos gynybos ministre Trine Bramsen, pasidžiaugė stipriu šalių kariniu bendradarbiavimu.
Ministras pabrėžė, kad gynybos stiprinimas, finansavimo ir pajėgumų didinimas yra Lietuvos Vyriausybės prioritetas, ir tai, kad vienareikšmiškai esame už tvirtą transatlantinį ryšį bei NATO pajėgų buvimą Lietuvoje, sakoma pranešime.
„Sąjungininkų pajėgų buvimas regione yra ypač svarbus, todėl labai vertiname Danijos indėlį į regioninį saugumą. Didžiuojamės danų lyderyste NATO pajėgų integravimo vienete Vilniuje“, – pažymėjo ministras.
Vilniuje įsteigtam NATO pajėgų integravimo vienetui šiuo metu vadovauja būtent Danijos kariuomenės pulkininkas Jacobas Sogardas Larsenas, kurį vasarą pakeis kitas Danijos karininkas plk. Peteris Nielsenas.
Danijos Karalystė 2020 metais skyrė apie 200 karių NATO priešakinių pajėgų batalionui Estijoje, o tokia pati kontribucija planuojama ir 2022 metams.
Danija aktyviai dalyvauja ir NATO oro policijos misijoje Baltijos šalyse – nauja danų karių rotacija į Šiaulius atvyks rugsėjį.
NATO misijai Irake šiuo metu vadovauja Danija. Lietuva aktyviai rengiasi prisijungti prie danų kontingento Irake 6 mėnesių rotacijai nuo šių metų pabaigos.
Nuo pat Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžios Danija Lietuvai skyrė nuoseklią politinę bei praktinę paramą. Karinėje srityje šalių ryšiai yra bene glaudžiausi, mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ ilgus metus itin artimai bendradarbiavo su Danijos divizija.
Šiemet minimas Lietuvos ir Danijos diplomatinių santykių 100-metis.
Danijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Danijos saugumo policija (PET) surengė operaciją, per kurią buvo suimti septyni žmonės, jie kaltinami planavę vieną ar kelis teroro aktus. Dar šeši su šia byla susiję asmenys gali būti suimti po teismo sprendimo. Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame PET pranešime.
„Glaudžiai bendradarbiaudama su Centrinės ir Vakarų Zelandijos policija, PET vasario 6-8 dienomis surengė didelę operaciją. Septyni žmonės buvo suimti ir apkaltinti planavę vieną ar kelis teroro aktus, – pažymima pranešime. – Dar šeši žmonės bus nugabenti į teismą Holbeke prašant leidimo juos suimti“.
Sulaikytieji kaltinami įsigiję medžiagų ir komponentų sprogmenims gaminti, taip pat ginklų. Dar vienas įtariamasis buvo suimtas Vokietijoje, sakoma pranešime. Šiuo metu policija negali suteikti papildomos informacijos.
Anksčiau ketvirtadienį leidinys „Spiegel“ pranešė, kad Vokietijos ir Danijos pareigūnai sulaikė tris sirus ir rado pas juos cheminių medžiagų, kurios galėjo būti panaudotos sprogmenims gaminti.
Vokietijoje bylą tiria Naumburgo generalinė prokuratūra. Įtariama, kad sirai – trys broliai – ruošėsi įvykdyti sunkų nusikaltimą, keliantį grėsmę valstybės saugumui. Pas juos, be chemikalų, rasta propagandinės medžiagos, liaupsinančios teroristinę „Islamo valstybės“ (IS) organizaciją.
Praėjusią savaitę Vokietijos federalinė kriminalinių bylų žinyba (BKA) gavo informacijos, kad Danijoje gyvenantis 33 metų amžiaus siras internetu užsisakė Lenkijoje 5 kilogramus sieros ir 5 kilogramus aliuminio pudros. Kaip pristatymo punktą jis pardavėjui nurodė savo 36 metų brolio adresą VFR Desau-Roslau mieste (Saksonijos-Anhalto federalinė žemė). Per kratas Vokietijoje policininkai nerado užsakytų chemikalų, bet aptiko ne vieną kilogramą pirotechnikos, dagčių ir IS vėliavą.
Sirui pavyko pasprukti, bet vėliau jis buvo sulaikytas jau su savo broliu Danijoje. Ten buvo rastos ir cheminės medžiagos. Praėjusį savaitgalį Vokietijos policija Dycenbache (Heseno federalinė žemė) sučiupo ir trečiąjį brolį. Kur konkrečiai buvo planuojamas teroro aktas, kol kas nežinoma.
Danijos premjerė Mettė Frederiksen. EPA – ELTA nuotr.
Danijos socialdemokratė premjerė Mette Frederiksen pareiškė, kad jos vadovaujama šalis tikisi pasiekti nulinį prašymų suteikti prieglobstį lygį, sugriežtinant jau ir taip gana griežtą šalies požiūrį į imigraciją.
2020 m. Danijoje prieglobsčio prašytojų skaičius buvo mažiausias nuo 1998 m. – 1 547.
„Negalime pažadėti nulio prieglobsčio prašytojų, tačiau galime išsikelti tokią viziją“, – parlamente sakė M. Frederiksen.
Mažas prieglobsčio prašymų skaičius pernai gali būti paaiškintas koronaviruso pandemija. Pernai pateiktų prieglobsčio prašymų skaičius sudarė mažiau nei dešimtadalį per pabėgėlių krizę 2015 m. pateiktų prašymų skaičiaus.
Palyginimui, Danijoje 2015 m. buvo pateikta apie 21 300 prieglobsčio prašymų, o kaimyninėje Švedijoje – apie aštuonis kartus daugiau. 5,8 mln. gyventojų turinti Danija neslepia, kad nori atkalbėti žmones nuo bandymų šalyje prašyti prieglobsčio.
„Turime būti atsargūs, kad į mūsų šalį nepatektų per daug žmonių, antraip mūsų socialinė darna negalės egzistuoti“, – tikino M. Frederiksen.
2017 m., vadovaudama socialdemokratams, M. Frederiksen pristatė planą išsiųsti „ne vakariečius“ migrantus atgal į vadinamuosius priėmimo centrus Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.
Pernai rugsėjį Kopenhaga paskyrė ambasadorių migracijai, kad pagal Europos prieglobsčio suteikimo sistemą paspartintų vienos ar daugiau migrantų stovyklų įrengimą už ES ribų.
Danijos vyriausybės vadovė Mettė Frederiksen ir du trečdaliai ministrų priversti karantinuotis. 13 kabineto narių iš 20 dirba iš namų, trečiadienį Kopenhagoje pranešė vyriausybė.
Prieš tai paskelbta, kad koronavirusu užsikrėtė Danijos teisingumo ministras Nickas Haekkerupas. Infekcija nustatyta ir keliems Danijos parlamento deputatams.
Po kontakto su teisingumo ministru ar infekuotais parlamentarais M. Frederiksen ir 11 ministrų izoliavosi. Premjerei šiuo metu simptomai nepasireiškia, jis tęs darbus nuotoliniu būdu, informavo vyriausybė.
Paroda „Lyngby kirvis”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje trečiadienio vakarą atidaroma unikalaus radinio paroda. Biržų rajono Parupės kaime atrastas kirvis tapo seniausiu šiuo metu žinomu ir datuojamu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitaisė labai retai Europoje randamų Lyngby tipo kirvių sąraše.
Seniausiam kirviui Lietuvoje – 13 tūkstančių metų. Mokslininkų teigimu, tokio senumo rago dirbiniai įprastai sunyksta, tad stebuklas yra ne tik tai, kad jis išliko, bet ir tai, kad po virtinės atsitiktinumų pasiekė mūsų laikus.
„2014 m. kasdami žemę Viliaus Venckūno sodyboje vyrai aptiko netikėtą radinį – ragą. Ragas jiems padarė įspūdį, užtat jį atidavė sklypo savininkui. Po kiek laiko pas V. Venckūną viešėjo draugas iš Vokietijos. Pamatęs radinį, prisiminė, kad panašų matė Vokietijos muziejuje. Savininkas, supratęs, koks senas ir retas šis radinys, atidavė jį specialistams, o nuo šios savaitės unikalų radinį bus galima išvysti ir parodoje, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė.
Prakalbinti unikalų eksponatą padėjo Klaipėdos universiteto specialistų dr. Tomo Rimkaus, prof. habil. dr. Algirdo Girininko, dr. Gvido Slah atlikti tyrimai, leidžiantys kalbėti apie kirvio naudojimo paskirtį bei intensyvumą. Kirvis buvo tiriamas Klaipėdos universiteto Archeologinės medžiagos tyrimų bei Londono Biomokslinių inovacijų centro (BETA) radiokarboninėje laboratorijose.
„Parodoje lankytojai išvys ganėtinai lygaus paviršiaus kirvį, tačiau mikroskopu priartinus vaizdą 115 kartų, galima matyti paviršiaus blizgesį ir įsirėžusias linijas. Jos parodo, kad įrankis buvo naudojamas dažnai, o tik tam tikroje vietoje pastebimas blizgesys išduoda kirvio rankenos sąlytį su kailiu ar oda. Rankena dėl patogumo galėjo būti apvyniota oda arba nešiojamas kirvis intensyviai kontaktavo su kailiniais ar odiniais šiaurės elnių medžiotojo rūbais”, – tyrimų akcentus atskleidžia G. Slah. Paroda „Lyngby kirvis”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Viename rago įtrūkime aptiktas mažytis angliukas iš vėlesnės žmogaus veiklos nepaliesto sluoksnio. Tai leidžia spėti, kad kirvis ilgą laiką, o gal ir niekuomet po to, kai buvo pamestas, nebuvo judintas.
Tokie iš šiaurės elnio rago pagaminti kirviai buvo naudoti regione aplink Baltijos jūrą. Nors savo laiku jie buvo plačiai paplitę, tačiau yra randami itin retai. Pirmasis tokio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų rastas Nųrre Lyngby vietovėje Danijoje, ir nuo tada visi tokio tipo kirviai vadinami šios vietovės vardu. Šiaurės Europos regione aptikta kelios dešimtys tokių kirvių, o Rytų Baltijos šalyse jų žinomi tik vienetai – penki dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo aptikti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, o 2009 metais toks radinys aptiktas ir Latvijoje.
Danija antradienį pranešė, kad iškvietė Rusijos ambasadorių pasikalbėti dėl oro erdvės pažeidimo. Praėjusią savaitę per NATO pratybas Rusijos naikintuvas įskrido į Danijos oro erdvę.
Pagal pranešimus, Rusijos naikintuvas per NATO pratybas sekė JAV bombonešį ir įskrido į Danijos oro erdvę.
„Labai rimtai vertinu nepriimtiną Rusijos įvykdytą Danijos oro erdvės pažeidimą. Labai svarbu, kad visi, įskaitant Rusiją, gerbtų pagrindines taisykles ir tarptautinius principus“, – teigė Danijos užsienio reikalų ministras Jeppe Kofodas.
„Ši žinutė šiandien buvo perduota Rusijos ambasadoriui. Buvo aiškiai pasakyta, kad tai neturi pasikartoti“, – sakė ministras.
NATO taip pat pasmerkė agresyvų Rusijos elgesį.
Pasak NATO, „incidentas, įvykęs penktadienį virš Danijai priklausančios Bornholmo salos Baltijos jūroje, pirmas tokio pobūdžio incidentas per kelerius pastaruosius metus ir rodo naują Rusijos provokuojančio elgesio lygį.“
Amerikiečių bombonešis B52 praėjusį penktadienį dalyvavo pratybose „Allied Sky“, per kurias šeši tokie orlaiviai per vieną dieną praskrido virš visų 30 NATO šalių narių.
Virš Baltijos jūros „Air Force“ lėktuvas staiga sulaukė Rusijos naikintuvo SU-27 palydos – šis sekė JAV bombonešį iki Danijos Bornholmo salos.
Danija. EPA – ELTA nuotr.
Paroda „Eskimai ir Grenlandija“, atidaryta Danijos nacionaliniame muziejuje dar 1992 metais, keičia pavadinimą, kadangi, pasak įstaigos direktoriaus Martino Appelto, žodis „eskimas“ yra niekinamas ir negali būti vartojamas nuolatinės ekspozicijos pavadinime.
Tai ketvirtadienį pranešė laikraštis „Kristeligt Dagblad“.
„Nėra jokių abejonių, jog čia, Nacionaliniame muziejuje, mes turime liautis vartoti žodį „eskimas“, nes tuose rajonuose, iš kurių atgabenta didelė dalis muziejuje surinktų eksponatų, daugelis gyventojų laiko jį niekinamu“, – sakė muziejaus vadovas interviu leidiniui „Kristeligt Dagblad“. Eskimas kajake
Danų žodynuose žodžiu „eskimai“ apibūdinami žmonės, „priklausantys senosioms Azijos tautoms, gyvenančioms Grenlandijos arktinėje dalyje“. Ten taip pat atkreipiamas dėmesys į jo niekinamą pobūdį ir rekomenduojama vietoj jo vartoti žodį „inuitai“.
Diskusija dėl žodžio „eskimas“ kilo Danijoje po to, kai JAV stiklo gamybos bendrovė ir Kanados futbolo komanda nusprendė atsisakyti žodžio „eskimas“. Jų pavyzdžiu pasekė ir Danijos ledų gamintoja kompanija „Hansen’s Ice Cream“, kurios asortimente „eskimo“ ledai buvo vieni iš populiariausių produktų.
Beje, Švedijos akademijos žodynuose taip pat rekomenduojama vietoj „eskimo“ vartoti žodį „inuitas“.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – naujas rašinys, skirtas skyreliui „Tekstai”. Į jį nederėtų žiūrėti kaip į autobiografinį pasakojimą. Taip, čia – daug asmeninių faktų, pastebėjimų, pergyvenimų. Bet „Karo korespondento išpažintyje” rasite ir dirbtinai sukurtų situacijų, išgalvotų personažų. Kas – tikra, o kas – ne, – tegul lieka paslaptyje.
Šį pasakojimą vadinu grožiniu kūrinėliu, nors puikiai suprantu, kad jis – per silpnas vadintis apsakymu. Lietuvos rašytojai, su kuriais užsimezgė rimta draugystė, mane, be abejo, kritikuotų, jei tik teiraučiausi jų nuomonės. Labai nenorėčiau išgirsti priekaištų, girdi, atsirado dar vienas grafomanas. Tačiau suprantu, kad tokių vertinimų tikrai sulauksiu.
Ir vis tik drįstu skelbti. Vadovaujuosi taisykle: geriau jau tik tokie, negu – visai nieko…
Žadu publikuoti ir daugiau žurnalistinių prisiminimų. Kada jie atsidurs „Tekstuose”, – nežinau. Juos rašyti – labai sunku. Noriu pabrėžti, kad juos rašau pirmiausia sau, savo archyvui. Jų niekam neprimetu. Įdomu – skaitykite, neįdomu – užverskite.
Beje, šiandien prisimenu šviesios atminties fotografą Juozą Kazlauską, kuris šių eilučių autorių ne sykį lydėjo kelionėse po Čečėniją. Jis buvo labai mielas, kantrus, ištikimas bendražygis. Jei ne jo įgudusi profesionalo ranka, nūnai neturėčiau kelių labai brangių fotografijų, primenančių 1994-ųjų metų Grozną.
Pagarbiai – Gintaras Visockas
XXX
Gintaras VISOCKAS
Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė
Sunkiausia pašokti iš lovos, kai suburbuliuodavo žadintuvas. Kiekvieną sykį, kai jis imdavo triukšmauti, saldžiai pūsdavau į ūsą. „Jei ne skambutis, miegočiau lyg užmuštas“, – suspausdavo širdį. Tas žadintuvo keliamas triukšmas man buvo toks pat bjaurus, kaip ir bombų švilpimas tomis dienomis, kai bombarduodavo Grozną.
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Bet susigundęs dar mažumėlę snustelėti, visuomet gailėdavausi. Kietai jau nebeįmigdavau, užtat po to tekdavo lėkti tarsi išdegus akis. Paskubomis prausdavausi, paskubomis vakarieniaudavau. Stengdavausi kuo greičiau sulįsti į firmos dovanotus drabužius. Nors per keletą mėnesių įpratau vikriau užsisegti kišenėles, sagutes ir užtrauktukus – vis tiek prarasdavau keletą minučių.
Tuomet – apsižiūrėdavau, ar nepamiršau įsimesti paso, kurį, kaip sykį pamokė lietinga naktis, patartina rūpestingai suvynioti į neperšlampamą maišelį. Taip pat tikrindavau, ar kišenėje pūpso mobilusis. Neturėsi po ranka mobiliojo telefono – nepaskambinsi į firmą ištikus bėdai, pavyzdžiui, prakiurus padangai. O dviračio padangos prakiurdavo dažnai.
Tada – tuščiomis Lingbio rajono gatvėmis sparčiu žingsniu kulniuodavau stotelėn, kad nepavėluočiau į 23 valandą privažiuosiantį autobusą. Iki stotelės – puskilometris. Toji atkarpa – dar vienas pretekstas liūdesiui. Žygiuodamas vienaaukščiais namukais iš visų pusų apstatyta gatve pro užuolaidas languose matydavau, kaip danų namuose šilta ir jauku – šeima sėdi priešais mirguliuojantį televizorių arba draugiškai vakarieniauja prie plataus stalo. Manęs gi laukė kalnas laikraščių, kuriuos iki aušros privalu išvežioti pagal nurodytus adresus nepaisant lietaus, nuovargio, paslydimų.
Liūdnas mintis vydavau šalin. Tik jas pakeitusios nebuvo nė trupučio šviesesnės. Niekuo kitu neturėjau jėgų domėtis. Man terūpėjo, kiek šįsyk M-P savininkai skirs laikraščių, ar be painių klaidžiojimų surasiu visas nurodytas gatves, ar smarkiai pliaups rudeniškas lietus?
Jau dvejis mėnesius gyvenau tik šiais rūpesčiais. Sakykim, kas nutiks, jei nespėsiu atbėgti stotelėn? O nutiks štai kas. Kitas autobusas atpūškuos po pusvalandžio, vadinasi, į laikraščių platinimo verslu besiverčiančios kompanijos būstinę nusigausiu prasidėjus darbams. Tai – bloga pradžia. Kiekviena prarasta sekundė – tragedija. Paskutinysis terminas, kada reklaminiai „Dato“ ir „Timer 24“ bei politiniai „Politiken“, „Jyllands-Posten“, „Estrabladet“ privalo gulėti pašto dėžutėse, – aštuonios ryto. Net jei netinginiausiu, – beveik neįmanoma suspėti. Jei žioplinėsiu, – tikrai vėluosiu. Tada pasipils skundai iš rytinių laikraščių nesulaukusių danų, ir, jei tai pasikartos, mane išspirs lauk. Likčiau be uždarbio, suteikiančio galimybę nuomuotis kambariuką ir turėti šiek tiek pinigų maistui.
Štai kodėl jausdavausi pakiliau, jei tarsi vergas paklusdavau žadintuvo komandoms. Tai buvo solidi garantija, jog, prieš pradėdamas kiaurą naktį truksiantį lakiojimą tamsiomis Kopenhagos gatvėmis, turiu galimybę pasimėgauti bent jau sočia vakariene ir stiprios juodos kavos gurkšneliu.
Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.
Supraskite, plušant firmoje, kurioje, laimei ar nelaimei, įsitaisiau, – linksmybių maža. Vienas iš tikrai nenuginčijamų malonumų – miegoti kiek geidžia širdis. Voliotis lovoje tiek ir taip, kad prabudus nebemaustų nei raumenų, nei sąnarių. Štai tikrasis, neišgalvotas džiaugsmas.
Prie saldžiųjų valandėlių neabejotinai priskirtina ir laisvoji naktis, kai nereikėdavo į pašto dėžutes grūsti įgrysusių laikraščių. Vienintelę laisvą naktį per savaitę praleisdavau drauge su likimo broliais. Mūsų buvo dešimt. Mes, naktiniai paštininkai, nuomavomės Symfonivei gatvėje dviaukštį šešerių kambarių kotedžą, kurio erdvioje palėpėje susirinkdavome tik savaitgaliais, sulaukę išganingosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį. Ši vakaronė – be didelių įmantrybių, bet vis tik pramoga. Gerdavome degtinę, viskį, alų, krimsdavome rūkytas dešreles, žiūrėdavome dedektyvus ir, žinoma, filosofuodavome, kokių klaidų padarėme, kad likimas taip bjauriai iš mūsų pasijuokė.
Moderniai įrengtoje palėpėje praleista naktis labiau priminė primityvias išgertuves, nei intelektualiais pokalbiais įprasmintą vakarą. Ir vis tik būtent tą naktį laikėme šaunia privilegija – mums niekur nereikėjo skubėti. Niekas mums nenurodinėjo, ką privalome daryti. Turėjome teisę ją praleisti kaip tinkami.
Širdis dar džiūgaudavo, jei dirbant kiaurą naktį nė sykio nenušniokšdavo lietus. Paaiškinsiu, kodėl tai svarbu. Sušlapę laikraščiai tapdavo gerokai sunkesni. Be to, sudrėkusį popierių sudėtingiau ištraukti iš krepšio, taip pat – sunkiau sugrūsti į siaurą pašto dėžutės plyšį. Tad džiaugdavomės net tuomet, jei silpnai lynodavo. Nuo krapnojimo tiek reklaminius, tiek politinius laikraščius pajėgdavome apsaugoti.
Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.
Tiesa, pamiršau gražiuoju paminėti akimirką, kada pašto dėžutė prarydavo paskutinį krepšyje gulėjusį „Politiken“ arba, sakykim, „Jyllands-Posten“. Tai nutikdavo jau švintant. Tikrai ne anksčiau. Nepatikėsite, bet ant dviračio sukabinti subliuškę paštininko krepšiai, – širdžiai mielas vaizdas. Krepšiai tarsi džiūgaudavo – ei, vaikine, šios nakties vargai liovėsi, važiuok miegot!
Į namais tapusį dviaukštį namą Symfonivei gatvėje grįždavau tuo pačiu autobusu, kokiu atsibelsdavau į centrinę firmos būstinę vakarais. Rytinė kelionė ilsintis minkštame autobuso krėsle neprailgdavo. Nuovargio iškamuotas dažniausiai snausdavau. Tačiau būtent rytiniame autobuse pasijusdavau nieko nevertas. Nevykėliu manydavau esąs ne tik todėl, kad aplink mane sėdėdavo išsimiegoję, švarūs, linksmi žmonės, kuriems viskas, kas juos supa, – sava, brangu, o man – svetima ir nemiela. Labiausiai žeidė, kad negaliu imtis veiklos, kurią laikiau vieninteliu prasmingu užsiėmimu. Kas neleidžia griebtis mėgiamo darbo? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kas viską sujaukė, – nesupaisysi. Aišku tik tai, kad Danija dar ilgai manęs nepaleis. Mažų mažiausiai – dešimt mėnesių.
O jei nesiseks uždirbti rimtesnių pinigų, – Danijoje užtruksiu ilgiau nei vienerius metus. Mat teks prašyti, jog kontraktą pratęstų dar dvylikai mėnesių. Tai jau būtų visai nepakeliama. Čečėnai kariauja, žūsta, o aš, neišspausdinęs svarbiausių, aštriausių „Čečėniško dienoraščio“ dalių, lyg niekur nieko vežioju pašto siuntas. Čečėnai vylėsi, jog esu kietas vaikinas, tad lietuviškoje spaudoje būtinai paskelbsiu publikacijų, pasakojančių, kas 1994-aisiais dėjosi Grozne. Deja, jau keletą mėnesių atiduodu visas savo jėgas tik tam, kad keli šimtai danų, pakirdę iš miegų, prie pusryčių stalo galėtų pavartyti laikraštį.
Dar tokioje kvailoje padėtyje nebuvau atsidūręs: vakar – karo korespondentas, šiandien – ant dviračio sėdįs pašto pastumdėlis. Jei neprieteliai žinotų – išjuoktų negyvai. O ir čečėnų kariai, kuriuos kadaise mačiau Grozne prie Vyriausybės rūmų, įvažiavimų į miestą ar prie prezidento Džocharo Dudajevo darbo kabineto, gūščiuotų iš nuostabos pečiais.
Tikiuosi, Alachas mato: grįžęs į Vilnių užbaigiau knygą, kurioje smulkiai aprašyti Šiaurės Kaukaze patirti įspūdžiai, ypač tos dienos, kai Rusijos kariuomenė pirmąsyk agresyviai veržėsi į Čečėnijos sostinę. Viską sudėliojau iki paskutinio sakinio taip, kaip supratau, kaip buvau matęs. Bet prisiminimai knyga netapo. Leidyklos, redakcijos, televizijos, kurioms siūliau savo pasakojimus, vengė čečėniškų temų. Tokias išpažintis vadino slidžiomis, nedėkingomis, net pavojingomis. Aš buvau bejėgis ką nors pakeisti.
Mėginsite nuraminti, kad tai – ne mano kaltė? Taip, ar aš kaltas, kad Lietuvoje apie Džocharo Dudajevo valdomą respubliką susiformavo du kardinaliai priešingi požiūriai, kad persvėrė tas – juodasis, negatyvusis, Rusijos propagandistų dirbtinai primestas? Ir vis tik jaučiausi sumautai. Traukdamasis iš degančio Grozno žadėjau labiau sau nei čečėnams: kaip gi, knyga bus. Ir pats, beje, šventai tikėjau, jog mano pasakojimus Lietuvoje graibstyte graibstys. Juk aš – gyvas liudininkas!
Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Blogiau nė nesugalvosi. Varstydamas redakcijų, leidyklų duris ilgainiui įtariau, kad kalti ne tik skirtingi žvilgsniai, kuo laisvės karys skiriasi nuo teroristo. Be susikirtimų vertinant Džocharą Dudajevą atsirado dar kažin koks sunkiai paaiškinamas priešiškumas. Tik žymiai vėliau ir, be abejo, atsitiktinai, sužinojau, kas paskleidė gandą, jog Grozne mane neva supančiojo čečėnų mafija.
Po tokių kompromitavimų tapau „persona non grata“, bergždžiai besibeldžiančiu į redakcijų duris. Kelias savaites beprasmiškai šliaužiojau Vilniaus gatvėmis, ieškodamas išeities. Buvo akivaizdu, kad privalu pačiam griebti jautį už ragų. Kuo greičiau – tuo geriau. Man niekas nepadės. Privalau pats išsikapstyti iš šios duobės.
Štai kodėl atsidūriau Danijoje.
————————————–
Danija – graži šalis, danai – puiki tauta. Bet kaip bjauru, kad jūs žinotumėte, gyventi Danijoje, kai mintys – visai kitur? Danijos Karalystė norom nenorom tapo kalėjimu. O kalėjime, nors ir savanoriškai pasirinktame, – kalinio dalia. Kartais, išvargęs po naktinės pamainos, sapnuodavau, kaip su Oschabu lipu kalnų keliuku, kaip kremtu aūle ant laužo pačirškintus sultingus šašlykus, kaip Grozno turgavietėje, apsuptas smalsių čečėnų vaikų, skanauju vaisių, kaip jaudinuosi, belaukdamas interviu generolo Dudajevo laukiamąjame, kuriame vos telpa nuo galvos iki kojų ginkluoti asmens sargybiniai. Žinokite, niekur kitur nesu įkvėpęs tokio gaivaus oro – tik Čečėnijos kalnuose, niekur kitur nekrimtau tokių sultingų kepsnių, tik Vedeno apylinkėse, niekur kitur nesutikau mirties visiškai nebijančių karių – tik Generolo aplinkoje.
Dažnai prisimindavau, kaip su čečėnų vyrais naktį važiuoju apžiūrėti postų, kurie iš smėlio maišų įrengti prie visų įvažiavimų į Čečėnijos sostinę. Aplink – tamsu, pilna automatų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, kur nepasisuksi – kariai ir jų neįprastai gomuringi, rūstūs čečėniški šūksniai. O baimės, kad esu visiškai vienas tarp visiškai svetimų ginkluotų žmonių, – nė trupinėlio … 1994-aisiais čečėnai buvo labai draugiški, vaišingi, paslaugūs. Visi, visur ir visada. Kartais dėl jų nuoširdaus bičiuliškumo pasijusdavau nejaukiai. Ar ne per daug garbės mano personai? Ar ne per daug jie tikisi iš manęs? Juk aš – tik jaunutis, akivaizdžiai rimtos gyvenimiškos patirties neturintis žurnalistas, kurio tekstus redaktorius arba spausdina, arba atmeta nė nepaaiškinęs tikrųjų atmetimo priežasčių.
Keletą sykių buvau prisiminęs čečėnų merginą, su kuria atsitiktinai susipažinau valstybinėje informacijos agentūroje „Čečėnpress“. Belos būta labai dailios. Net nesupratau, kodėl ji taip krito į akį. Gal dėl to, kad mes tokie priešingi: ji – juodaplaukė, juodaakė, tamsaus gymio, o aš – šviesiaplaukis? Belos akys žybtelėjo, kai nežinia kodėl pareiškiau imsiąs ją į žmonas. Mergina nepasimetė. Ryžtingai mostelėjo rankomis – neišdegs. Čečėnėms neleidžiama tekėti už svetimtaučių. Argi aš šito nežinau? Nenusileidau: jei draus, tai, pasitelkęs pagalbon čečėniškus senoviškus papročius, ją pagrobsiu. O ji atkirto, kad aš – ne čečėnas, man negalima vadovautis čečėniškomis taisyklėmis. Aš privaląs gyventi pagal lietuviškus kanonus.
Prie įvažiavimo į Grozną. 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.
Mes, žinoma, juokavome, bet jos išdidų žvilgsnį įsiminiau visam gyvenimui. Sutikusi persimesti keliais žodžiais su nepažįstamuoju, ji elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Tačiau kiekvienas juodaplaukės judesys šaukte šaukė, kaip nuoširdžiai ji didžiuojasi esanti čečėnė. Už jokių lietuvių ji niekad netekės. Nė nesvajokite. Ji puikiai žino, kad patys geriausi vyrai – jos tautiečiai. Ir niekas niekad jos neprivers manyti kitaip.
Prabudus iš tokių prisiminimų M-P firmos angaras tapdavo dar pilkesnis, laikraščiai dar labiau pasunkėdavo, o mano pusrūsis, kuris teturėjo mažytį langelį, leidžiantį matyti vien praeivių kojas, – tapdavo dar ankštesniu. Džiugu, kad bent Bela nemato, kaip vegetuoju tarp lovos, mažiuko staliuko ir senos spintos su darbui skirtais drabužiais. Taip, spintoje – nė vienos išeiginės eilutės, vien darbiniai drabužiai ir nudrengti sportbačiai. Kostiumo, kaklaraiščio, baltų marškinių nepasigesdavome, vis tiek niekur neidavome. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko, nei noro, nei kronų…
——————————
Senbuviai paštininkai tvirtina, kad pavasarį, o ypač vasarą, bus lengviau. Nusimesime sunkius žieminius drabužius, o ir žibintų nereikės – gatvės pavadinimus įžiūrėsime be papildomo apšvietimo.
Gal ir tiesa. Pagyvensime – pamatysime. Tačiau be perstojo kirbantis beprasmybės jausmas skaudžiai žeidė. Jį dar labiau aitrino nuojauta, jog firma, kuriai atiduodu visas jėgas, atseikėja labai menkus honorarus. Jeigu savininkai būtų mokėję tiek, kiek žadėjo, po 12 mėnesių trukusių vargų tapčiau apvalią sumelę susitaupusiu jaunuoliu. Už tuos pinigus būtų galima imtis rimtos žurnalistinės veiklos. Bet danų darbdaviai traktavo, kad laikraščius, kuriuos vos spėdavome išvežioti per aštuonetą valandų, sumėtyti į pašto dėžutes įmanoma per dvi – tris valandas. Todėl mums mokėdavo tik už tris valandas. Vilniuje žadėtas solidus valandinis atlygis Kopenhagoje subliuško keletą kartų. O drauge išgaravo ir viltis greit išleist „Čečėnijos dienoraštį“. Nebeliko nieko – net vilties. Kai nebėra vilties – tai jau labai nyku.
Štai tada, kai, regis, nemačiau nė menkiausių pragiedrulių, likimas atsiuntė išeitį, kuri iš pradžių atrodė kaip dar vienas nemalonumas. Paklausykite, gal sudominsiu…
Vieną vakarą ruošiantis darban į mano kambariuką atbildėjo jau metus naktiniu paštininku plušantis latvis Edgaras, laikytas tarsi vyresniuoju. Jis pranešė, kad mumis susidomėjo Danijos televizija. Jos atstovai atvažiuosiantys savaitgalį, kai turėsime laisvąją naktį. Kadangi aš – žurnalistas, man teks vadovauti „paradui“.
Viešumos nenorėjau. Nebuvo nė menkiausio noro didžiuotis „pasiekimais“. Tik nuoskauda, jog buvau priverstas palikti namus Lietuvoje, – ne pats didžiausias galvos skausmas. Bijojau, kad į viešumą prasprūdusi žinutė, kaip Dudajevo karių drąsa žavėjęsis korespondentas nūnai prasimano pinigų pragyvenimui, pakenks ne tik mano, bet ir tų, apie kuriuos rašiau „Čečėniškame dienoraštyje“, reputacijai.
Ir vis tik neturėjau kur dėtis. Symfonivei gatvės 54-ojo namo gyventojai buvo vieningi. Vienas kitam visuomet padėdavome. Jei manęs paprašė – negaliu neateiti į palėpę. Toks akibrokštas būtų palaikytas niekinga išdavyste.
Kai užsikabarojau laiptais, viršuje jau sėdėjo keletas mūsiškių. Ant stalo – tik kava, arbata, sausainiai. Nė lašo alkoholio. Danai nevėlavo. Operatorius atsibeldė su stovais ir ryškią šviesą plieskiančiomis lempomis. Dvi merginos atsitempė mažesnius darbo įrankius – fotoaparatus ir diktofonus. Mus kankino trejetą valandų. Reikalavo be perstojo pasakoti. Karštis išmušė, suprakaitavome, burna išdžiūvo. O jie vis tiek neatlyžo: dar patikslinkite, priminkite…
Prie Džocharo Dudajevo rūmų. Groznas, 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.
Tačiau maloniausia, kad danų žurnalistai pasirodė esantys supratingi žmonės. Jie žvelgė į mus taip, kaip man atrodė, kad turėtų žiūrėti. Be užuojautos, be susižavėjimo, ir vis tik – pagarbiai. Štai kaip lietuviai su latviais kabinasi į gyvenimą!
Be reikalo baiminausi, kad būsime pavaizduoti Tėvynę išdavusiais svieto perėjūnais. Vyliausi, kad būtent toks reportažas jei nepadės, tai ir nepakenks vėliau ieškant padoresnės redakcijos.
Prabėgo keletas dienų. Vėl artinosi laisvoji naktis. Prieš užlipant į palėpę, kaip visuomet, nutariau snustelėti. Saldžiai įmigus, kaukšėdamas batais ir trankydamas visomis durimis, kiek tik jų buvo, įlėkė latvis. Įtariau, kad nutiko kažkas baisaus. Mes visuomet vaikščiodavome tyliai, ant pirštų galiukų. Kad nepažadintume po naktinės pamainos įmigusių draugų. O čia – bildesys toks, kad, regis, važiuoja tankas.
Darkyta rusų kalba susijaudinęs latvis puolė klausinėti, ką blogo esu padaręs čečėnams.
Nieko blogo, visiškai nieko, – nustebau.
Tavęs ieško čečėnai… Pamatė televizijos reportažą… Buvo atėję, tokie juodi, niūrūs, kamantinėjo, kada galėtų pamatyti tave. Mes melavome, kad grįši rytoj vėlai vakare. Kad turėtum galimybę pasprukti… Jei nedingsi – liksi be galvos. Mums atrodo, kad jie nejuokauja…
Atsisėdau ant lovos krašto. Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Kad ir kaip minkiau atmintį, negalėjau suprasti, kas būtent iš čečėnų mane prisiminė? Daug draugų, su kuriais susipažinau Grozne, greičiausiai jau žuvę, sužeisti arba patekę rusams į nelaisvę. Dudajevas – žuvęs, jo aplinka – išblaškyta po visą pasaulį. Tad kam manęs prireikė?
Laikiau save pesimistu. Pirmiausia apsvarstydavau blogiausius variantus. Palankiausius palikdavau nuošaly kaip vis tiek neišsipildysiančius. Bet šį kartą jaučiausi ramus. Čečėnijoje neiškrėčiau nieko bjauraus, kvailo, nepriimtino. O kad lietuviški leidiniai paskelbė tik kelias ištraukas iš „Čečėniško dienoraščio“, – tai ar aš atsakingas, kad nepalankiai susigulėjo politinė konjunktūra?
Teturėjau vieną silpną vietą. Keletą savaičių Grozne gyvenau kartu su paslaptinguoju vilniečiu, kuris dėjosi esąs nuoširdus Džocharo draugas. Jis išties su generolu kadaise tarnavo kažkur Sovietų Sąjungos platybėse. Jis tikrai buvo pažįstamas su Dudajevu. Ir, regis, vienas kitu pasitikėjo. Tačiau kresno, judraus, visuomet besišypsančio vyro demonstruojama draugystė su Čečėnijos prezidentu ėmė erzinti. Nuolatinis pabrėžimas, esą jie – beveik kraujo broliai, priminė dirbtiną, nenatūralią vaidybą.
Ypač įtarimų padaugėjo, kai Dudajevo draugu besidedantis vyriškis pažadėdavo supažindinsiąs su aukšto rango čečėnų karo vadais. Pajutau, kad čečėnai, pas kuriuos jis nuveda, tarsi atsiriboja, nenorėdami turėti jokių bendrų reikalų. O karo vadai, su kuriais užmegzdavau pažintį be jo pagalbos, būdavo draugiškesni, nuoširdesni, atviresni. Pradėjau suvokti, kad be įkyruolio rekomendacijų lengviau sektųsi medžioti įdomius interviu.
Tuomet, gyvendamas Grozne, negalėjau patikėti, jog iš Vilniaus į Grozną atsibeldęs vyriškis galėtų būti užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų. Bet tokia mintis karts nuo karto šmėstelėdavo. Tada pašiurpdavo oda: o jei jis tikrai į Čečėniją atskrido tik tam, kad priešams teiktų konfidencialių žinių apie Dudajevą ir jo aplinką?
1994-ieji. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.
Žodžiu, kelios savaitės, kurias kartu praleidau su juo po vienu stogu, – vienintelis iki šiol ramybės neduodantis galvosūkis. Gal po Dudajevo nužudymo kažkas iš čečėnų sumanė išsiaiškinti, kas mus siejo?
Matydamas, kad vis dar svarstau, ko griebtis, latvis pasiūlė:
O net jei reikėtų nešdintis, kur akys mato, tai už kokius pinigus? Piniginė tuščia, pats žinai, – pasiguodžiau.
Mano atsakymas Edgaro neįtikino.
Na, žiūrėk, perspėjome, o tu pats laužyk makaulę, kaip išnešti sveiką kailį, – tarstelėjo latvis.
Jis palaukė, kol apsirengsiu, tada abu užlipome į viršų švęsti laisvadienio.
Nakties būta įtemtos. Susitikimo su čečėnais nebijojau, bet vis tik laukti buvo sunku. Prisipažįstu, – prisigėriau iki žemės graibymo. Ištuštinau visą butelį viskio. Auštant griuvau į lovą, numigau keletą valandų. Keista, bet pakirdęs iš miegų jaučiausi visiškai blaivus. Nusliūkinau į virtuvę gamintis pietų.
Čečėnijos dienoraštis
Kai į kiemą netikėtai įvirto du tamsaus gymio vyrai, pietavau su saviškiais. Lauko durų niekas nerakindavo, todėl po kelių akimirkų atvykėliai jau stovėjo verandoje, priešais virtuvę, kur mes užkandžiavome. Kai tarpduryje pamačiau du tvirto sudėjimo vyrus, vieną aukštesnį, kitą – kiek mažesnį, – sutrikau. Mintyse sukirbėjo, jog sprukti per vėlu – anksčiau reikėjo galvoti apie pasitraukimo kelius.
Lyg ir susitvardžiau. Bent man pačiam atrodė, kad neišsiduodu esąs velniškai susirūpinęs. Maniškiai gi žado neteko. Puikiai nujaučiau, kaip jie vertino įėjusius čečėnus: gal ir ne samdomi žudikai, bet… O aš, tarp čečėnų pragyvenęs vienerius metus, žinojau, kad niūri išvaizda nieko blogo nereiškia.
Aukštesnio ūgio čečėnas netikėtai nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai man į akis.
Tave dažnai prisimindavome… Kaip tau sekasi, kur prapuolęs? – tarė aukštaūgis.
Tuomet supratau, kad jį jau esu kažkur matęs. Prisiminiau – tai generolo asmens sargybinis Vaha, vežiojęs mane po Grozną senu mersedesu, rodydamas gatves, kuriomis turėtų veržtis priešo tankai, jei vis tik įsipliekstų karas.
Dar kelios sekundės praėjo, ir nė nepajutau, kaip atsidūriau jo glėbyje. Vaha mane apkabino pagal čečėnišką paprotį – tarsi brolį. Aš atsakiau tuo pačiu. Paskui čečėniškai pasisveikinau su jį lydinčiu vyru.
Įtampa Symfonivei gatvėje nuslūgo. Visi supratome, jog kraujo praliejimo nebus.
Su čečėnais pasišnekėjome apie šį bei tą, ir mano likimo broliai paštininkai taktiškai išsivaikščiojo po kambarius, leisdami aptarti reikalus be liudininkų.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai. Juozo Kazlausko nuotr.
Būtent toje įvairiausių maisto kvapų pritvinkusioje, ne itin rūpestingai iššluotoje virtuvėje išgirdau pasiūlymą, apie kurį visąlaik slapta svajojau.
Vaha dėl nieko nepriekaištavo. Jis elgėsi taip, tarsi jam būtų aiškiau negu aišku. Jis nujautė, kad pakliuvau bėdon – nerašau ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad nepublikuoja…
Dar ir dabar prisimenu, kaip jis atsargiai pasiteiravosi, ar nenorėčiau dviračio pedalų iškeisti į žurnalistinį plunksnakotį? Generolo asmens sargybinis prisipažino žinąs redakciją, kuri mielai išspausdintų ne tik visas „Čečėniško dienoraščio“ ištraukas, bet ir imtųsi knygos leidybos keliomis užsienio kalbomis, priimtų mane politikos apžvalgininku. Vaha siūlė tai, ko aš labai norėjau.
Išpylė šaltas prakaitas: o jei tą vakarą nebūčiau pasirodęs danų žurnalistams? Vaha dabar nežinotų, kad aš – Kopenhagoje. Tebevežiočiau daniškus laikraščius per savaitę šešetą naktų iš eilės, o dienomis miegočiau kaip užmuštas, neturėdamas jėgų domėtis, kas dedasi pasaulyje…
Čečėnas nespėjo iki galo išdėstyti pasiūlymo, kai nejučiomis išsprūdo: „aš sutinku“. Labai bijojau, kad šis šansas neišsprūstų iš rankų.
Paskutiniąją naktį nesudėjau bluosto. Keista: kol nebūta vilties ištrūkti, tuomet labai norėjau pabėgti iš Danijos, o kai pasitaikė tokia galimybė, – lyg kažko pagailo.
Daniškus sentimentus netrukus pakeitė čečėniški prisiminimai. Aš vėl regėjau Čečėniją. Nusileidęs lėktuvu „Mineraliniuose Vandenyse“, pasisamdau Groznan važiuosiančią „Volgą“ ir šešetą valandų įsitempęs sėdžiu per į stepes panašias lygumas lekiančiame automobilyje. Net keliolika kartų postuose stabdo nežinia kam priklausantys ginkluoti patruliai, atidžiai tikrina vizą, bet nedaro kliūčių, nors teturiu teisę keliauti tik į Ingušiją. Nervinuosi, kada galų gale pasieksime Grozną. Mano likimas – jau ne mano rankose. Jei kas nors nutiktų, Lietuva nepadėtų. Per daug toli.
Džocharo Dudajevo knygos „Ternistyj put k svobode” antrasis viršelis.
Tik atvažiavęs į Grozną apstulbstu. Visur – ginkluoti vyrai. Net į kavinę užeinantys čečėnai nesiskiria su ginklais. Prie Vyriausybės rūmų čečėnai temperamentingai žygiuoja pagal religinio šokio ritmą. Aukštaūgiai sargybiniai, saugantys įėjimą į Vyriausybės rūmus, teiraujasi, ar aš turįs leidimą peržengti slenkstį? Kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nebereikia jokio leidimo. Net nežvilgtelėję į pasą palydi tiesiai pas „Čečėnpreso“ vadovą. Jei norėsiu – nuves pas viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, jei manysiu esant reikalinga – supažindins su gynybos štabo viršininku Aslanu Maschadovu. Čečėnai lietuvius anuomet vertino taip, tarsi nė vienas lietuvis negalėtų būti Kremliaus užverbuotas. Pasitikėjimas – absoliutus…
Džocharo Dudajevo knyga. Slaptai.lt nuotr.
Prisimenu pirmuosius Grozno bombardavimus, kaip sykį, užvirus tikrai peklai, teko slėptis gyvenamojo namo sandėliuke su keliomis čečėnų šeimomis, auginančiomis mažamečius vaikus, matyti sunerimusių motinų, tėvų žvilgsnius. Prisimenu pirmąjį mūšį, kaip rusų tankų kolonos bandė prasiveržti iki miesto centro, riaumodamos vos už kelių metrų nuo buto, kuriame apsistojau, kaip juos iš granatsvaidžių sunaikino nežnia iš kur paslaptingai išdygę čečėnų kariai, kaip džiaugiausi spėjęs nufotografavuoti išdraskytas, bokštelių netekusias šarvuotąsias mašinas, kaip klaikiai nuo pat ankstyvo ryto iki popietės dundėjo sproginėjantys sviediniai, kaip išdužo visų aplinkinių namų ir parduotuvių stiklai ir einant gatve, po kojomis gurgždėjo stiklų šukės, kaip, išgąsdinti sprogimų, krūpčioja valkataujantys šunys, kaip dega šašlykinė Dagestano gatvėje…
———————————–
Sėdėjau Vahos automobilyje. Važiavome dviese. Iki vakaro privalėjome nusigauti į redakciją, kuri, anot čečėno, mielai skelbs mano rašinius ir dar mokės honorarą. Dž. Dudajevo apsaugos būrio karininkas pasakojo, kaip klojosi reikalai Čečėnijoje, kai žuvo Prezidentas Dudajevas ir, svarbiausia, pasakė pavardę žmogaus, kurį įtarė žaidžius dvigubus žaidimus. Vaha įsitikinęs, jog apsimetėlis bus sąmoningai paskleidęs žinią, girdi, lietuvių žurnalistas, t.y. aš, susidėjo su Kaukazo mafioziais, todėl nevertas nė menkiausio pasitikėjimo. Vaha omenyje turėjo energingąjį vyrą, su kuriuo beveik mėnesį gyvenau Čečėnijos priemiestyje esančiame bute.
Tave miegantį galėjo nušauti, o pėdas sumėtytų taip, kad niekas nė nesuprastų, kas nutiko. Nelaimę pateiktų, lyg tu pats nusišovei, supratęs, jog neišsivaduosi iš mafijos rankų, – svarstė Vaha.
Džocharo Dudajevo autografas. Slaptai.lt nuotr.
Knietėjo pasiteisinti: mes, du vilniečiai, atsidūrę Grozne, negalėjome nuomuotis skirtingų butų. Kvailai atrodytų, jei gyventume skirtingose vietose. Be to, iš pradžių anas atrodė itin naudingas kompanionas, galintis padėti ieškant įdomių pašnekovų. Bet nutilau pamatęs, kaip čečėnas paskęsta savo mintyse.
O aš mintyse puoliau tobulinti „Čečėnijos dienoraštį“, karštligiškai svarstydamas, kokius skyrius reikėtų taisyti, papildyti.
Džiūgavau kaip mažas vaikas: po keliolikos valandų sėdėsiu prie rašomojo stalo!
Jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Vargai, kuriuos teko nugalėti, siekiant komandiruotės į Grozną, ieškant tinkamos redakcijos Vilniuje ar vargstant naktinės Kopenhagos gatvėse, atrodė nereikšmingi, lyginant su jausmu, kad žurnalistinė pergalė – čia pat, ranka pasiekiama.
———————–
Jūs klausiate, ar derėjo tiek daug kentėti vardan kelių laimės akimirkų? Vertėjo. Tai, ką patyriau karingame Grozne ir lietingoje Kopenhagoje, – tūkstantį kartų brangesnė gyvenimiška patirtis nei toji, kuri manęs būtų laukiusi Vilniuje rašant banalius tekstukus apie vietines politikų intrigas ar vaikščiojant į nuobodžias spaudos konferencijas ministerijose ir departamentuose.
Jei manęs, paliekančio Daniją, būtumėte pasiteiravę, kas yra laimė, atsakyčiau – žinau. Tik ji trapi ir permaininga. Jei kamantinėtumėte, ar suvokiu, kas yra gyvenimo prasmė, atsakyčiau: o kaip gi, suvokiu. Tačiau prasmingai gyventi nėra lengva.
Šio požiūrio nepakeičiau iki šiol, nors nuo visam gyvenimui įsiminusių kelionių prabėgo daug metų.
Danijoje per parą patvirtintų užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejų skaičius padidėjo 169 – iki 7 242. Tai šeštadienį pranešė Valstybinis kovos su infekcinėmis ligomis institutas.
Nuo koronaviruso sukelto susirgimo padarinių mirusių žmonių skaičius išaugo 10 – iki 346. Šiuo metu ligoninėse gydoma 317 infekuotųjų (33 mažiau negu penktadienį), iš jų 87 guli intensyviosios terapijos skyriuose. Dėl koronaviruso patikrinti 91 437 žmonės.
Danijos vyriausybė dėl koronaviruso plitimo kovo 14-ąją uždarė sienas užsieniečiams, paragino šalies gyventojus nesirinkti didesnėmis kaip 10 žmonių grupėmis. Valdžia taip pat uždarė visas mokyklas. Valstybės tarnautojai, neatliekantys kritiškai svarbių užduočių, nuo kovo 13-osios iki balandžio 13-osios dviem savaitėms buvo paleisti į namus paliekant jiems darbo užmokestį.
Anksčiau Danijos ministrė pirmininkė Mettė Frederiksen paskelbė, kad po Velykų apribojimai laipsniškai bus atšaukiami, jeigu užsikrėtimo ir mirties atvejų statistika smarkiai nepablogės. Trečiadienį duris atvėrė dalis vaikų darželių ir pradinių klasių.
Visuomeninis transportas pradėjo dirbti antradienį, kai kurios mažojo verslo įmonės, tarp jų – grožio salonai ir vairavimo mokyklos, taip pat teismai bus atidaryti balandžio 20 d. Bet kavinės, barai ir restoranai bus uždaryti iki gegužės 10 d.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugumą pasaulio šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 2,2 milijono žmonių, per 150 tūkstančių infekuotųjų mirė.
Danija nuo kitos savaitės pamažu pradės švelninti apribojimus, įvestus, siekiant kovoti su naujojo koronaviruso plitimu. Nuo balandžio 15 d. šalyje bus atidaromi vaikų lopšeliai, darželiai ir pradinės mokyklos.
Danijos premjerės Mettės Frederiksen teigimu, remiantis šalies sveikatos priežiūros institucijų išvadomis, „tikslinga ir pateisinama pradėti pamažu švelninti ribojimus, tačiau su sąlyga, kad kiekvienas laikysis atstumo vienas nuo kito ir plausis rankas“.
Tuo metu vidurinės ir aukštosios mokyklos turės dar palaukti iki gegužės 10 dienos.
Barai, restoranai, naktiniai klubai, prekybos centrai, kirpyklos ir masažų salonai toliau lieka uždaryti ir tebedraudžiami didesni negu 10-ies žmonių susibūrimai. Didžiuliai susibūrimai Danijoje draudžiami iki rugpjūčio.
Premjerė įspėjo, kad šiuo metu gyvenimas vis dar nebus toks, koks buvo anksčiau, ir teigė, kad „dar daugybę mėnesių gyvensime su įvairiais apribojimais“. M. Frederiksen taip pat paragino danus toliau laikytis nustatytų sveikatos taisyklių ir socialinio atsiribojimo priemonių.
Danijoje patvirtintų koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejų skaičius siekia 4 875, o mirčių – 187. Kovo 14 d. Danijoje užregistravus pirmąjį mirties nuo COVID-19 atvejį, šalis uždarė savo sienas užsieniečiams. Kiek vėliau buvo uždaryti barai, restoranai ir dauguma parduotuvių.
Danija jau balandžio viduryje greičiausiai pradės švelninti griežtas priemones kovoje su koronavirusu.
Jei pozityvios tendencijos tęsis, jei danai ateinančias dvi savaites ir toliau taip protingai kovos su viruso plitimu, kaip iki šiol, vyriausybė žingsnis po žingsnio vėl atvers šalį, pirmadienį spaudos konferencijoje Kopenhagoje sakė ministrė pirmininkė Mettė Frederiksen.
Daniškos priemonės prieš koronavirusą Sars-CoV-2 yra veiksmingos, kalbėjo premjerė. Atrodo, kad virusas šalyje plinta lėčiau nei būgštauta. „Tai yra ženklas atsargiam optimizmui“, – pabrėžė M. Frederiksen. Ji atkreipė dėmesį, kad danai turėtų nusiteikti skirtingu metu eiti į darbą ir į mokyklą. Dėl sienų uždarymo kol kas niekas nesikeis.
Danija ypač anksti griežtomis priemonėmis reagavo į koronakrizę. Nuo kovo 14-osios šalies sienos uždarytos visiems užsieniečiams. Taip pat nedirba mokyklos, vaikų darželiai, restoranai, kavinės, teatrai ir kitos laisvalaikio erdvės. Be to, draudžiama būriuotis didesnėmis nei 10 žmonių grupėms.
M. Frederiksen prieš savaitę pratęsė priemonių galiojimą po Velykų. Savaitgalį ji feisbuke rašė, jog nei tikisi, nei mano, kad prireiks mėnesių, kol Danija palaipsniui vėl atsivers.
Iki pirmadienio vakaro Danijoje patvirtinta per 2 500 infekcijos atvejų, 77 žmonės mirė.
Lietuvos kariuomenės vadu generolas majoras Valdemaras Rupšys. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys trečiadienį Danijos sostinėje Kopenhagoje dalyvaus kasmetiniame Šiaurės ir Baltijos šalių kariuomenių vadų susitikime.
Lietuvos, Danijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos kariuomenių vadai ir Islandijos Užsienių reikalų ministerijos Gynybos direktorato generalinis direktorius aptars aktualius regiono saugumo klausimus ir bendrus karinio bendradarbiavimo projektus.
Susitikime bus įvertinti praėjusių metų Šiaurės ir Baltijos šalių praktinio karinio bendradarbiavimo rezultatai bei aptarti šių metų prioritetai. Be to, kariuomenių vadai aptars regiono saugumo situaciją, kariuomenių aktualijas bei bendradarbiavimo Baltijos jūros regione vystymo perspektyvas.
Šiaurės ir Baltijos šalių kariuomenių vadų susitikimai vyksta kartą per metus vis kitoje šio formato šalyje. Pernai Šiaurės šalių kariniam bendradarbiavimui pirmininkavo Švedija, šiemet pirmininkaus Danija.
Lietuvoje toks susitikimas buvo organizuotas 2007 ir 2013 metais. Planuojama, kad 2021 metais jis vėl galėtų vykti Lietuvoje.
Konstruktyvus bendradarbiavimas gynybos srityje Šiaurės ir Baltijos šalių formate vyksta nuo Paramos Baltijos šalių saugumui forumo įkūrimo 1997-aisiais.
Danijos policija trečiadienį pranešė sulaikiusi 20 žmonių, įtariamų teroristinių išpuolių planavimu.
Policijos teigimu, įtariamieji bandė įsigyti ginklų ir medžiagų, reikalingų sprogstamųjų užtaisų gamybai.
Per spaudos konferenciją Kopenhagos policijos vadas Jorgenas Bergenas Skovas sakė, kad policininkai apieškojo kelias dešimtis adresų ir sulaikė 20 žmonių, bet neatskleidė galimo išpuolio taikinio.
„Tai žmonės, turintys ketinimų ir galintys įvykdyti teroristinį išpuolį“, – teigė jis.
Žydų kapinėse Danijos Randerso mieste vandalai išniekino daugiau kaip 80 kapų, sekmadienį pranešė policija.
Policijos pranešime nurodoma, kad 84 antkapiai buvo išterlioti žaliais dažais, o kai kurie iš jų nuversti, bet ant antkapių nebuvo pripiešta jokių simbolių ar žodžių. Šios kapinės įkurtos itin seniai, XIX amžiaus pirmajame dešimtmetyje.
„Tai didelis vandalizmas, turintis įtakos daugybei žmonių, dėl to mes į šį reikalą žiūrime labai rimtai“ , – sakė policijos inspektorius Bo Christensenas.
Kaip pranešama, policija pradėjo tyrimą dėl vandalizmo kapinėse. Apie kapų išniekinimą institucijoms pranešta šeštadienį, tačiau kol kas nėra žinoma, kada tiksliai buvo išniekinti kapai.
Šeštadienį kaip tik buvo minimos Krištolinės nakties metinės. Naktį iš 1938 m. lapkričio 9-osios į 10-ąją Vokietijoje ir Austrijoje naciai per iš anksto suplanuotą operaciją puolė žydus, naikino ir grobė jų turtą. Tąnakt buvo nužudytas mažiausiai 91 žmogus ir nusiaubta 7 500 žydų įmonių.
Be kita ko, buvo sudeginta daugiau kaip 1 400 sinagogų, suimta iki 30 tūkst. žydų vyrų.
Didžioji dalis jų išgabenti į koncentracijos stovyklas, tokias kaip Dachau ir Buchenvaldas.
Danija suteikė leidimą šalies teritoriniuose vandenyse tiesti „Nord Strem 2“ dujotiekio ruožą, trečiadienį pranešė šalies vyriausybė.
Numatytas kelias, kuriam pritarta, kirs Danijos žemyninį šelfą į pietryčius nuo Baltijos jūroje esančios Bornholmo salos, skelbė Danijos energetikos agentūra.
Iš dviejų 1230 km ilgio gijų sudarytas dujotiekis „Nord Stream 2“ yra tiesiamas Baltijos jūra. Vamzdynas sujungs Rusiją ir Vokietiją, o bendras dujotiekio pralaidumas siekia 55 mlrd. kub. m dujų per metus.
Nuo 2017 metų „Nord Stream“ konsorciumas Danijos energetikos agentūrai buvo pateikęs keletą prašymų ir dujotekio maršruto alternatyvų.
Trečiadienį paskelbtame pareiškime Danijos agentūros atstovai teigė, kad 147 km maršrutas pasirodė priimtinesnis nei kiek ilgesnis pietrytinis maršrutas ir atmestas šiaurės vakarų maršrutas. Teigta, kad pirmasis variantas „kelia mažiausiai grėsmės, žvelgiant iš aplinkosauginės ir laivybos saugumo perspektyvos“.
Dujotiekio maršrutas taip pat driekiasi Rusijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos teritoriniais vandenimis. Rusijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos vyriausybės leidimus tiesti „Nord Stream 2“ dujotiekį suteikė jau anksčiau.
Dujotiekis sukėlė nemažai debatų – projektas Rusijai suteikia šansų Baltijos regione įgyti tvirtesnę poziciją, taip pat diskutuojama, kiek „Nord Stream 2“ atitinka Europos Sąjungos siekį išvengti pernelyg didelės priklausomybės nuo vieno tiekėjo ar energijos šaltinio.
Ketvirtadienį Danijos Folketingas (parlamentas) balsų dauguma priėmė įstatymą, leidžiantį atimti šalies pilietybę užsienio nelegalių ginkluotų formuočių, pirmiausia – teroristinės „Islamo valstybės“ (IS) grupuotės, nariams. Tai pranešė Danijos radijas.
Įstatymo projektas buvo svarstomas skubos tvarka, gavus atitinkamą vyriausybės prašymą. Jame ministrai pabrėžė, jog ši priemonė būtina Danijai turint omenyje Turkijos operaciją Sirijoje „Taikos šaltinis“ ir kurdų kontroliuojamų stovyklų IS smogikams griovimą.
Pagal naująjį įstatymą, integracijos ir imigracijos ministras Mattias Tesfaye`ė dabar galės neteismine tvarka anuliuoti Danijos piliečių, kariavusių IS ir kitų neteisėtų formuočių pusėje, pasus. Spėjami džihadistai turės keturias savaites šiam sprendimui apskųsti.
Socialdemokratų vyriausybės pasiūlytą įstatymo projektą opozicija kritikavo už nuostatą, pagal kurią pilietybės netekę asmenys apie sprendimą bus informuojami elektroniniu paštu. Pasak ministro M. Tesfaye`ės, jeigu asmuo neapskundė sprendimo per keturias savaites dėl svarbios priežasties, klausimas toliau bus nagrinėjamas teisme.
„Šios sudėties Folketingo kadencijos pabaigoje, t. y. iki 2021 metų vasaros, mes vėl turėsime patvirtinti įstatymą. Tada mes galėsime įvertinti, ar jis gerai funkcionuoja. Galimas dalykas, kad reikės papildyti jį pataisomis“, – pareiškė ministras.
Spalio 9 d. Ankara paskelbė pradedanti Sirijos šiaurėje karinę operaciją „Taikos šaltinis“, kurios tikslas – sudaryti ten buferinę zoną. Ji prasidėjo Turkijos karinių oro pajėgų smūgiais kurdų formuočių pozicijoms.
Sirija pavadino šią operaciją agresija, o pasaulio bendrija pasmerkė Ankaros veiksmus.
Spalio 17 d. JAV ir Turkija susitarė dėl karo veiksmų pristabdymo. Turkija sutiko 120 valandų nutraukti ugnį, kad kurdų būriai, priklausantys Demokratinės Sirijos pajėgų koalicijai, paliktų Ankaros kuriamą pasienio saugumo zoną.
Spalio 22 d. Rusijos ir Turkijos prezidentai Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoganas per susitikimą Sočyje priėmė memorandumą dėl bendrų veiksmų padėčiai Sirijos šiaurės rytuose sureguliuoti.
Pagal šį dokumentą, Rusijos karinė policija ir Sirijos kariškiai nuo trečiadienio vidurdienio įžengė į rajonus, kurie ribojasi su Turkijos operacijos Sirijoje zona. Kurdų formuotėms duodama 150 valandų, per kurias jos turi visiškai pasitraukti iš 30 kilometrų pločio zonos nuo Turkijos sienos, po to Rusijos ir Turkijos kariškiai pradės kartu patruliuoti.
Danijos premjerė Mettė Frederiksen. EPA – ELTA nuotr.
Danijos premjerė Mettė Frederiksen trečiadienį buvo „susinervinusi ir nustebusi“ dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimo nukelti vizitą į Daniją. D. Trumpas teigė, kad į Daniją nevyks dėl to, kad šalies vyriausybė nurodė, jog Grenlandija yra neparduodama, taip sužlugdydama JAV prezidento planus įsigyti teritoriją. Vis dėlto M. Frederiksen patikino, kad Danijos ryšiai su JAV išlieka stiprūs.
Savaitgalį Baltųjų rūmų nacionalinės ekonomikos tarybos vadovas Lawrence’as Cadlow patvirtino, kad JAV prezidentas išties išreiškė šalies norą įsigyti Danijos Karalystei priklausančią Grenlandiją. Jo žodžiais, Jungtinės Valstijos Grenlandiją laiko strategiškai svarbia taip pat ir dėl vertingų mineralinių išteklių gausos.
Pirmadienį Danijos premjerė pareiškė, kad D. Trumpo išsakytas noras yra absurdiškas, nes Grenlandija negali būti parduota. Vėliau JAV prezidentas pareiškė atsisakantis vykti vizitui į Daniją dėl nesutarimo Grenlandijos klausimu.
M. Frederiksen teigė, kad yra labai nustebinta, jog dėl šio incidento D. Trumpas atšaukė vizitą. „Danijos ir JAV santykiai nėra ištikti krizės, JAV yra vienos iš artimiausių Danijos sąjungininkių“, – teigė premjerė.
Danijos policija trečiadienį pranešė apie sprogimą, kuris sudrebino šalies mokesčių inspekciją Kopenhagoje. Pastato konstrukcijai per incidentą padaryta daug žalos, žmonės sprogimo metu sužeisti nebuvo.
Sprogimas pasigirdo antradienio vakare, 22 val. (23 val. Lietuvos laiku) mokesčių inspekcijos patalpose, Kopenhagos Osterbro rajone, jo priežastis policijai dar nebuvo žinoma.
Vis dėlto Kopenhagos policijos atstovai įtaria galimą nusikalstamą veiklą. „Tiriame tai kaip įtartiną įvykį“, – jie sakė AFP žiniasklaidos agentūros reporteriams.
Per sprogimą išdužo mokesčių inspekcijos pastato langai, nugriuvo paradinė siena.
Danijos Mokesčių ministras Mortenas Bodskovas „Ritzau“ naujienų agentūrai teigė, kad jam akivaizdu, jog fasadas išsprogdintas tyčia. M. Bodskovas išpuolį pavadino „visiškai nepriimtinu veiksmu“.
Dujotiekio „Nord Stream 2“ maršruto patvirtinimo atidėjimas dėl Danijos neapsisprendimo, ar suteikti leidimą tiesti dujotiekį, gali lemti nuostolius, o juos esą reikės kompensuoti, įspėja „Gazprom“ valdybos narys Sergejus Kuznecas.
„Yra atsakomybė, kuri anksčiau ar vėliau gali iškilti. Bendrovė „Nord Stream 2 AG“ jau užsiminė apie tai, kad investicijos atliktos, o dujotiekio maršruto patvirtinimo atidėjimas gali lemti nuostolius, kuriuos mes anksčiau ar vėliau turėsime kompensuoti“, – spaudos konferencijoje kalbėjo S. Kuznecas. Tiesa, S. Kuznecas tiesiogiai nekalbėjo apie tai, ar „Nord Stream 2 AG“ reikalaus iš Danijos kompensacijos.
„Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotoja Jelena Burmistrova savo ruožtu pabrėžė, kad dujotiekio operatorė „Nord Stream 2 AG“ artimiausiu metu su Danijos energetikos agentūra aptars paraiškas dėl „Nord Stream 2“ tiesimo.
Dujotiekiu siekiama apeiti rusiškų dujų tranzito valstybes, pirmiausia – Ukrainą. „Nord Stream 2“ tiesiamas Rusijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose. Kol kas leidimo tiesti dujotiekį nėra suteikusi vienintelė Danija.
ELTA jau skelbė, kad 50 proc. „Nord Stream 2“ akcijų valdo Rusijos dujų koncernas „Gazprom“. „Gazprom“ partneriai – Vokietijos „Wintershall“ ir „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“ ir Jungtinės Karalystės (JK) bei Nyderlandų „Royal Dutch Shell“ – finansuos 50 proc. projekto ir valdys taip pat pusę dujotiekį administruojančios bendrovės akcijų.
Iš dviejų 1230 km ilgio gijų sudarytas dujotiekis „Nord Stream 2“ yra tiesiamas Baltijos jūra. Vamzdynas sujungs Rusiją ir Vokietiją, o bendras dujotiekio pralaidumas siekia 55 mlrd. kub. m dujų per metus.
Buvęs Danijos premjeras ir NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas palaiko Jungtinių Valstijų sankcijas dujotiekio „Nord Stream 2“ projektui, net jei į sankcijų akiratį patektų ir Danijos įmonės, rašo danų laikraštis „Politiken“.
Tiesa, A. F. Rasmussenas pripažino, kad sankcijos sąjungininkams turėtų būti paskutinis JAV žingsnis bandant sustabdyti „Nord Stream 2“ tiesimą.
„Aš suprantu amerikiečių kritiką dėl to, kad jie moka didžiulius pinigus Europos gynybai, o mes tuo metu tampame vis labiau priklausomi nuo Rusijos“, – „Politiken“ sakė buvęs Danijos premjeras.
Pasak A. F. Rasmusseno, JAV sankcijos gali būti pritaikytos ir Danijos įmonėms.
„Nord Stream 2“ finansavime ar tiesime dalyvaujančios Danijos bendrovės taip pat yra JAV akiratyje“, – tikino A. F. Rasmussenas.
Dujotiekio projekto oponentai, tarp jų – JAV, Ukraina, Lenkija ir Baltijos šalys, „Nord Stream 2“ projekte įžvelgia Rusijos bandymą padaryti Europą dar labiau priklausomą nuo rusiškų dujų, tuo pačiu panaikinant Ukrainos gaunamas pajamas iš dujų tranzito.
ELTA jau skelbė, kad 50 proc. „Nord Stream 2“ akcijų valdo Rusijos dujų koncernas „Gazprom“. „Gazprom“ partneriai – Vokietijos „Wintershall“ ir „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“ ir Jungtinės Karalystės (JK) bei Nyderlandų „Royal Dutch Shell“ – finansuos 50 proc. projekto ir valdys taip pat pusę dujotiekį administruojančios bendrovės akcijų.
Iš dviejų 1230 km ilgio gijų sudarytas dujotiekis „Nord Stream 2“ yra tiesiamas Baltijos jūra. Vamzdynas sujungs Rusiją ir Vokietiją, o bendras dujotiekio pralaidumas siekia 55 mlrd. kub. m dujų per metus.
