Daugiau nei pusė (55 proc.) birželį apklaustų suaugusių šalies gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija, o keturi iš dešimties (39 proc.) respondentų buvo patenkinti demokratija Lietuvoje. 6 proc. neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, pasitenkinimo demokratija lygis Lietuvoje per pastarąjį mėnesį nepakito, tokie patys vertinimai buvo ir lygiai prieš metus (2016 metų birželį).

Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, daugiau patenkintas jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (daugiau kaip 900 eurų), vadovai, specialistai ir tarnautojai bei besimokantis jaunimas, valstybiniame sektoriuje dirbantys respondentai.

Dažniau už kitus demokratijos veikimu šalyje yra nepatenkinti kaimo gyventojai (net 70 proc. iš jų tuo nepatenkinti), darbininkai, ūkininkai, bedarbiai ir pensininkai, respondentai, kurie savo šeimos finansinę padėtį įvertino kaip blogą, lenkų tautybės gyventojai bei privataus sektoriaus darbuotojai.

Tuo, kaip Lietuvoje veikia demokratija, šiuo metu daugiau patenkinti trijų partijų rėmėjai: valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, opozicinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei opozicinio Liberalų sąjūdžio rinkėjai. Labiausiai demokratijos padėtimi šalyje nepatenkinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (78 proc. iš jų tuo nepatenkinti) bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ (61 proc.) rinkėjai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.24; 01:00

Tai – ketvirtasis interviu su Dzūkijoje gyvenančiu Lietuvos istorijos žinovu, populiarintoju Jonu Juravičiumi. Šį sykį – apie spaudimą, kurį teko atlaikyti dirbant seniūnu, ir teismus, kurių nepavyko išvengti. 

Beje, Jonas Juravičius mano, kad Lietuvoje nėra tikros demokratijos. Tik butaforija.

video

2017.06.01; 05:50

Gavau pranešima savo el. pašto adresu, kad gegužės 24 d., trečiadienį, 10 –11 val., Kauno miete, vadinamajame Studentų skvere, tarp KTU ir VDU centrinių rūmų, LR Švietimo ir mokslo ministerija surengs neformalią diskusiją apie užmanytą aukštojo mokslo pertvarką ir jos įgyvendinimo planą, dalyvaujant pačiai ministrei Jurgitai Petrauskienei. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Buvo kviečiami diskusijoje dalyvauti Kauno universitetų bendruomenės nariai – dėstytojai, darbuotojai, studentai, taip pat žiniasklaida, planuojama pokalbio metu apsikeisti  nuomonėmis apie svarbiausius iššūkius ir galimybes, susijusias su aukštojo mokslo pertvarka.

Kadangi gyvenu ne per toliausiai nuo įvykio vietos, nusprendžiau pasižmonėti ir atvykau į renginį beveik nevėluodamas. Tikrai nesigailiu užsukęs ir noriu pasidalinti savo džiugiais įspūdžiais.

Labiausiai užbūrė pats renginio formatas, jeigu norite, mūsuose dar neišbandyta bendravimo su valdžia ir nuomonių apsikeitimo forma, kai diskusija įvyksta po atviru dangumi, jaukioje miesto aikštėje, tokioje štai improvizuotoje agoroje. Valdžia atėjo į minią, bet – svarbiausia –  jokio pertempimo, dirbtinumo ir diskusijos išlaisvinimo idėjos sukarikatūrinimo nebuvo nė lašo, nežiūrint net to, jog diskusijose dalyvavo KTU Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Ainis Lašas.

Vadinamasis nuomonių apsikeitimas Kaune tarp akademinių bendruomenių įvyko taip natūraliai, tarsi išties universitetų bendruomenės būtų perėmusios diskusijų dvasios estafetės lazdelę, ištiestą per kelis tūkstantmečius iš Atėnų demokratijos laisvųjų piliečių susirinkimo centrinėje miesto aikštėje. Jeigu norite, štai tokio formato bendravimo atgaminimas yra pats didžiausias šios kadencijos valdžios iškovojimas, net jeigu visa tai įvyko visiškai atsitiktinai, kaip kažkoks nesusipratimas, vieną kartą pažeidžiant dargužaitiško bendravimo stiliaus kanoną.

Dalyvavusieji šioje demokratijos šventėje paliudys, kad diskusijų nesutrukdė, bet savotiškai jas pagyvino net tokie nekviesti personažai kaip keli pagėrę piliečiai ar narkomanai, draugiškai plojimais išprašyti iš aikštės, nepiktas lietutis, besiveržiantis prie mikrofono kalbėti laike ir erdvėje pasiklydęs profesorius emeritas. Net diskusijoms moderavęs E. Jakilaitis, kurį gyvą stebėjau pirmą kartą, atrodė labiau įtaigus ir demokratiškas žmogus nei matomas iš studijos per TV ekranus laidų vedėjas. Baudžiausi viskam pasibaigus pakviesti jį „ant alaus“,  tačiau garsusis žurnalistas renginiui pasibaigus išgaravo staiga ir kažkaip nepastebimai.

Diskusiją dėl aukšto mokslo pradėjo ir kažkokius apibendrinimus pabandė suregzti ministrė J. Petrauskienė. Net jeigu tokių apibendrinimų negalėtume pavadinti pernelyg genialiais, kaip tiesa yra ir tai, kad subendravardiklinti  diametraliai priešingas nuomones beveik neįmanoma net minties titanui, ministrė tikrai buvo savo vietoje, – graži, trapi, inteligentiškos kalbėsenos moteris, besistengianti suvaldyti procesus, kurie paprastai nepasiduoda administravimo valiai kaip ir tie padraikos formos, audros pradžią pranašaujantys debesys.

Tačiau visi supranta ir tai, kad po dabartinės ministrės pirmtakės, pavardžių čia neminėsime, viskas yra įvaizdis, nes dar vienos įvaizdžio ir manierų katastrofos populiacijai pernešti būtų nebeįmanoma. Žiūrint šiuo požiūriu, ministrė J.Petrauskienė sėkmingai vykdo savo misiją, – tai ypač akivaizdžiai paliudijo susitikimas studentų skverelyje.

Trečiadienio susitikimas Kaune, kaip ir galima buvo tikėtis, nenutiesė naujų tiltų, neatgaivino susikalbėjimo vilties, o tik dar labiau užaštrino žinomą alternatyvą: KTU atstovai kvietė visus Kauno universitetus jungtis po viena vėliava, savo ruožtu kiti Kauno universitetai iš esmės tokios brolystės su KTU baidėsi kaip velnias kryžiaus.

Galima guostis nebent tuo, kad dialogo teorijos plėtotei be pozityvių pavyzdžių taip pat svarbu yra išryškinti kraštutinio nesusikalbėjimo atvejus. Iš tiesų, kodėl  aistringi KTU kvietimai apsijungti yra sutinkami labai rezervuotai, nepasakius stipriau?

Tarkime, kitų universitetų bendruomenė baiminasi dėl to, kad nepastebimai ir be pėdsako ištirps didesniojo universiteto glėbyje. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai baugina ne pati ištirpimo galimybė, o tai, kur būtų lemta ištirpti, kokioje pekloje?

Tas pats A. Lašas diskusijos metu kvietė nesibaiminti, labiau pasitikėti vienas kitu, tačiau drauge nepraleido progos labai šiurkščiai, švonderišku stiliumi pažeminti savo kolegą, anksčiau dirbusį KTU, dabar – VDU Socialinių mokslų dekaną. Nebeliko jokios iliuzijos, kad vadinamasis universitetų jungimasis vilioja KTU kaip galimybė užsiauginti raumenis, kitų universitetų resursus be didesnių sentimentų panaudojant kaip statybinę medžiagą. Be jokios abejonės, toks jungimas prasidėtų užsitęsusia ilgųjų peilių naktimi.

Vykdamas į susitikimą buvau pasižadėjęs sau trūks plyš išsaugoti objektyvumą, neutralaus stebėtojo poziciją. Vardan to iliuzinio objektyvumo pastebėsiu, kad nekaltai pralinksmino Aleksandro Stulginskio universiteto bendruomenės lyderių netikėtas pareiškimas, kad tikro universiteto stuburas turėtų būti humanitarinių ir socialinių mokslų sektorius, tarsi anie neva visados būtų buvę filosofijos draugais, o tik dabar apturėjo progą driokstelėti apie savo slaptą, deja, pernelyg ilgai slėptą meilę humanitariniams mokslams. Tačiau tikrai nekyla juokas matant, kad mechaninio visų Kauno universitetų jungimo į vieną visumą   užmanymai gali nuvesti – neduokdie! – į raumeningo monstro be refleksijos pasigaminimą.

Dar prieš eilę metų, kai žolė buvo žalesnė, Saulė švietė karščiau ir niekas  pernelyg neskubino jungtis universitetų, straipsnelyje „Žuvies lenktynės sausumoje“, publikuotame kultūros savaitraštyje „Nemune“, o po to ir kitur http://kultura.lrytas.lt/istorija/musu-laiku-svonderiai.htm, bandžiau atkreipti dėmesį į  tą patį A.Lašą kaip į mokslininką, neteisėtai primetantį gamtamokslio ar net techninių mokslų metodus ir tyrimo įpročius humanitarijos sferai.

Suprantama, kad būtent tokių metodologinių nuostatų mokslininkas galop surado savo prigimtinę vietą KTU, technologinės mokslų ir studijų krypties universitete, kaip Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tačiau bijau net pagalvoti, nešiurpinsiu savo vaizduotės dėl to, kas atsitiktų, jeigu tokios metodologinės nuorodos taptų humanitarinės minties apskritai jungtinio universiteto apimtyje kelrode žvaigžde…

2017.05.24; 19:48

Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.

Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai? 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties. 

Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.

Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.

Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?

Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.

Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.

Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?

Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.

Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.

Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…

Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.

Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę  viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.

Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.

Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?

2017 kovo 8 d.

Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus iniciatyva įvyko konferencija „Demokratijos erozija: iššūkiai ir sprendimai“.

Konferencijoje įžangos žodį taręs A. Kubilius pažymėjo, kad tokią diskusiją paskatino įvykiai ir tendencijos, išryškėjančios šios dienos politikoje. Ir ne tik atskiros istorijos, kaip Vijūnėlės dvaras Druskininkuose, bet ir aibė kitų, plačiai nuskambėjusių viešojoje erdvėje.

Continue reading „Lietuvoje demokratija panaši į ananasinį obuolį, kai išorėje viskas gražu, bet kai prakandi – viduje randi puvėsį“

„Prieš daug laiko tolimoje tolimoje galaktikoje…“, prasideda pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo pasakojimas.

Žiūrint iš Vilniaus, rinkimai Ukrainoje irgi gali atrodyti kaip tolima galaktika.

Ateinantį savaitgalį Ukrainos rinkėjai didmiesčiuose rinksis į antrą rinkimų turą – ir ta proga negaliu neprisiminti pirmojo, kurį stebėjau tiesiogiai, Odesoje.

Continue reading „Mantas Adomėnas: „Chewbacca” prieš demokratiją“

Du pasauliai ne tik Lietuvoj. Visur modernybė niekina runkelius. Kuriuospatisėja ir pjauna. Šaiposi, pataikaujair baisiai bijo. Nes be jų negali egzistuoti.

Buvo kadaise ikidemokratinė, Apšvietimo Epocha. Lavinti žmones. Pažinimas ir informacija – priemonė. Tikslas – sukurti demokratiją. Teisingą daugumos atsakingų žmonių visuomenę. Pastatytą ant prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties. Protas, prietarų atsisakymas ir dorovė kaip aukščiausia vertybė. Aš Privalau yra valdovas. Pareiga visuomenei aukščiau asmens intereso.

Continue reading „Pasirinkimai“

Bėgioti nuo ko nors sveika. Galima šiaip. Bet už taiką geriau. Labai sveika ir už blaivybę, ir už Zambijos vaikus. Kovai su vėžiu palaikyti. Taip, teisingai – už laisvę ir nepriklausomybę. Už gyvybę žemėje. Lengviau pasakyt už ką nebėgioja. Netikit – paklauskit dėdės Googl‘o.

Aš irgi koja kojon su laikmečiu. Pusryčiams žmona iškepė pyragą. Ir lovoj su kava sučiaumojom. Už šeimą be smurto. Kiek pavirškinę drošim šiaurietiškai pažygiuoti. Nesutariam, už ką – ar už Ekselenciją, ar už toleranciją. Jei ką, visada lieka senas geras kompromisas – pasivaikščiosim už demokratiją.

Continue reading „Už Lietuvą, vyrai !“

Demokratija, visų pirma, pasižymi savo procesais, priimant sprendimus aktualiais klausimais. Dėl šios priežasties, net ir kategoriškai nepritariant vienam ar kitam klausimui, Demokratijos principai reikalauja besąlyginės tolerancijos iškilusių klausimų viešam aptarimui. Demokratija nepripažįsta "burnų užčiaupimo" politikos. Vienas iš JAV Prezidentų, deja, dabartės tiksliai nepamenu kuris, todėl nenorėčiau Jūsų suklaidinti, yra mėgęs kartoti šitokį Fransua Mari Arujė – Voltero posakį: "Nors nepritariu Jūsų mintims, tačiau esu pasiryžęs numirti dėl Jūsų teisės jas išsakyti".

Taigi, jei manomės esant demokratinių vertybių puoselėtojais ir sekėjais, negalime leisti sau šitaip niekinti Lietuvos žmonių, nusprendusių iškelti bet kurį klausimą viešam Lietuvos žmonių aptarimui ir jų sprendimui. Lietuvos žmonės turi neatimamą ir nepaniekinamą teisę pasisakyti, ką manantys. Kita vertus, ar nėra keista, kuomet negirdėjome šitokių pareiškimų dėl kažkieno reikalaujamos teisės į vienalytes santuokas? Priešingai, buvome reikalaujami būti tolerantiškais. O dabar?

Continue reading „Referendumas – konstitucinis Valstybės valdymo ar kenkimo jai būdas?“

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina nepatingėt susirasti liepos mėnesį pasirodžiusį žurnalo "Metai" numerį ir perskaityti rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu "Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai" (rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus, žurnalas "Metai",  2013-ieji, liepa). Puikus, gilus tekstas: demaskuojantis mus supančius pavojus bei grėsmes, persmelktas nostalgijos, liūdesio, ironijos, bet raginantis nepasiduoti asimiliacijoms ir nutautėjimams.

Rašytojos B.Jonuškaitės atsakymuose apstu gilių pastebėjimų ne tik apie literatūrą, eseistiką, poeziją ar rašytojų santykį su ne itin džiugia lietuviška tikrove. Ten kalbama ir apie Lenkijos lietuvių rūpesčius, mat rašytoja kilusi iš Punsko krašto. Ten apmąstoma ir lietuviškoji teisėsauga, su kuria, sprendžiant iš atsakymų, jai teko asmeniškai susidurti.  

Štai tos labiausiai portalui Slaptai.lt įsiminusios ištraukos.

Continue reading „Kodėl įsiminė rašytojos Birutės Jonuškaitės interviu“

Europa didžiuojasi savo nuopelnais demokratijai, tad kodėl gi grupelei užguitų disidentų taip sunku kovoti su paskutiniuoju žemyno diktatoriumi? – klausia "Foreign Policy" puslapiuose Kristina Odonė, Centre for Policy Studies (Londonas) mokslinė bendradarbė, leidinio Free Faith redaktorė.

Garsus dramaturgas Tomas Stopardas remia Baltarusijos laisvąjį teatrą (kurio spektakliai uždrausti Baltarusijoje už Aleksandro Lukašenkos kritiką). Buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus opozicionierius Andrejus Sanikovas mano, kad išėjo į laisvę (praleidęs už grotų 16 mėnesių) dėka T.Stopardo įsikišimo.

Ir vis tiktai nei tas disidentas, nei tas dramaturgas nesugeba rimtai pasipriešinti A.Lukašenkai, mano straipsnio autorė. Baltarusija garsėja kaip viena iš blogiausių šalių politinių teisių ir pilietinių laisvių paisymo požiūriu. Režimas kruopščiai režisuoja rinkimus ir referendumus. „Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos veikia slapta „mirties komanda“. Apie tuzinas opozicionierių dingo be žinios, kai kurie aktyvistai laikomi politiniais kaliniais“, – rašo K.Odonė. Baltarusijos KGB seka piliečius. A.Lukašenka taip pat organizuoja kibernetines atakas prieš aktyvistus.

Continue reading „Mažytė purvina Europos paslaptis“

Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.

Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.

Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.

Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš). 

Continue reading „Imantas Kalninis: „Iš tiesų ir Latvija per tuos 20 metų tapo kolonizuota““

„Žmogui, kilusiam iš Niujorko, sunku Rytų Europoje pasijusti kaip namuose, bet yra būdų – tai ir pašnekesys su Estijos prezidentu Ilvesu“, – taip žurnalistas Michaelis Veissas pradeda interviu, išspausdintą "Foreign Policy".

Toomas Hendrikas Ilvesas užaugo Naujajame Džersyje ir angliškai kalba su lengvu šios valstijos akcentu, paaiškina autorius. „Pasibaigus sovietinei okupacijai T.H.Ilvesas grįžo į savo protėvių žemę prie Baltijos jūros. Jis buvo Estijos ambasadorius JAV, du kartus ministras pirmininkas. Dabar antroji jo prezidentavimo kadencija“, – sakoma straipsnyje.

T.H.Ilvesas daro įspūdį žilstelėjusio valstybės veikėjo – europietiško laisvamanio ir „dar laisvesnio kalbant“ žmogaus. 

Continue reading „Intelektualas iš Talino“

Esminė klaida yra galvoti, jog ši politinė tvarka, kuri įprastai vadinama demokratija, yra "daugumos valia". Kažin ar ši „demokratija“ nusipelno būti  šitaip vadinama. Nebent, jei lygintume su autokratija ar panašiais režimais – laisvės šioje demokratijoje, suprantama yra daug daugiau. Ir vis tik, tai nėra demokratija, kokia ji turėtų ir galėtų būti.

Wikipedijoje skyrelyje „Demokratija“ teisingai parašyta, jog „šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi“. Ši viena iš tikrovių  – tai elito manipuliavimas taip vadinamomis „demokratinėmis procedūromis“. Ir tai ne vien mūsų šalies problema.

Šia liga serga visas Vakarų pasaulis. Čia ir gimsta ir tikrovės simuliakrai apie daugumos valią. Nėra daugumos, ir ne tik todėl, kad  į rinkimus dažnai ateina mažiau nei 50 proc. rinkėjų. Tiesa, kartais pavyksta peržengti šią psichologiškai svarbią  50 proc. aktyvumo rinkimuose ribą, tačiau problema išlieka. 

Continue reading „Manipuliacinė demokratija“

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Valstybės išlaidas ir pajamas ribojo  kasmetiniai biudžetai. Jo sudarymą kontroliavo Finansų ministerija ir Lietuvos bankas, o vykdymą ir lėšų panaudojimą – Valstybės kontrolės įstaigos. Per visą prezidentinės Lietuvos laiką valstybės išlaidos neviršydavo pajamų ir Lietuva buvo vienintelė Europoje beveik neturėjusi skolų kitoms valstybėms.

Prezidentas A. Smetona visą laiką domėjosi ir socialine padėtimi. Jis ragino, kad žmonės uždirbtų ne mažiau, kad vienas dirbantis galėtų išlaikyti keturių žmonių šeimą (tėvai ir du vaikai). Maistas Lietuvoje buvo vienas pigiausių pasaulyje. Tačiau palyginti  brangūs buvo pramonės gaminiai.

Lėtai gerėjo gyvenimas kaime. Ypač samdinių, nes esant pigiems žemės ūkio produktams, ūkininkų pajamos didėjo lėtai. Valstybė stengėsi visiems gyventojams garantuoti išlaikymą senatvės, ligos atvejais, buvo priimti įstatymai dėl pensijų ir pašalpų mokėjimo.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 14 )“

Daugeliui netikėtas valdžios institucijų nesiskaitymas su viešąja nuomone (Kusaitės byla, Garliavos įvykiai) bei jėgos struktūrų pabrėžtinas noras demonstruoti prievartinę jėgą (vaikų persekiojimas už rašymus kreida, kai turinys nepatinka „galingiesiems“, demonstratyvus „nesankcionuoto“ antisovietinio plakato viešintojų suėmimas) jau yra ženklas, kad su „pilietinėmis teisėmis“ kažkas netvarkoj.

Deja, tik dabar, su dideliu pavėlavimu, Lietuvoje ima plisti nerimas dėl naujų, neva Lietuvos, pasų, nes jų forminimas yra susijęs su asmens biometrinių duomenų platinimu jau už Lietuvos Respublikos ribų. Į argumentą, kad stodama į Europos Sąjunga Lietuva paaukojusi dalį suvereniteto mainais už saugumą ir vakarietišką klestėjimą, galima atkirsti, kad vakarietiškas lygis nepasiektas sąmoningai, nes Lietuva moka Rusijai už dujas ir naftą daug brangiau nei Vakarai, ir jokia ES nieko nepakeičia, tik vietos „tarpininkai“ nugriebia „atkatus“, o svarbiausia – kad biometriniai duomenys patenka ne vien į Briuselio „Žvėrį“, bet iš ten yra prieinami visam „Vakarų aljansui“, t.y. globalinei, stambiųjų Britanijos ir JAV bankininkų valdomai sistemai.

Continue reading „Kas nutiko laisvei?“

gintaras_originalas

Šiandien norėčiau prisiminti kadaise per LRT televizijos Kultūros kanalą rodytą poeto Valdo Kukulo pokalbį su rašytoju Liutauru Degėsiu. Minėtoje laidoje buvo pavartota itin taikli ir vaizdinga metafora, apibūdinanti lietuviškosios demokratijos trūkumus.

Lietuva palyginta su sausakimšu troleibusu, kurio keleiviai nepajėgia įveikti smulkiausių tarpusavio nesutarimų, ir būtent dėl šios priežasties ilgainiui visi su visais susipyksta.

Taip aršiai susipyksta, kad vienas kito nekenčia “visa savo širdimi”. Tačiau vis tiek bus priversti būti kartu – važiuoti tame pačiame perpildytame troleibuse. Taigi priversti vienas kitam žvelgti į akis arba alsuoti vienas kitam į pakaušį. Mat troleibusas lekia nesustodamas nė vienoje stotelėje.

Continue reading „Lietuva – kaip sausakimšas troleibusas“

g.visockas-portretas

Viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo patarimų, kaip rinkėjai galėtų susigaudyti, už kurią partiją jiems protingiausia balsuoti 2012-ųjų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko pranašai sudaro net specialius klausimynus.

Esą protingais klausimais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus.

Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai. Bet politiniai žaidimai klausiant – atsakant turi silpnąją pusę. Žodžiai skiriasi nuo darbų, o darbai – nuo prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik Lietuvoje. Tik pats kandidatas į parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus. Juk kandidatų nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek jų žodžiuose – nuoširdumo.

Be to, siekiantys perrinkimo politikai dažnai sugalvoja netikėčiausių pasiteisinimų, kodėl per pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau nei žadėjo. Ir pasiteisinimai ne visuomet – laužti iš piršto. Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai susiklosto aplinkybės, trukdančios atlikti numatytus darbus.

Continue reading „Amžiaus „vagystė“, kontaktai su KGB ir primityvus demokratijos gynimas“

stasaitis37

Ir vėl „bolševikinis“ buldozeris važiuoja, traiškydamas demokratiją Lietuvoje. 2012-08-30 dieną vyko 66 rinkimų apygardos (Kauno kaimiškosios) posėdis.

Pirmininkaujant Audronei Bendokienei, kurią delegavo Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, jos pavaduotoja Vida Jankauskienė deleguota Lietuvos socialdemokratų partijos.

Vienas iš svarbiausių klausimų buvo apylinkių komisijų pirmininkų tvirtinimas. Tai vienos iš svarbiausių pareigybių rinkimuose, nuo kurių priklauso, ar bus demokratija, ar jos nebus Lietuvoje. Pasekmės – daugiau nei liūdnos. Iš 26 rinkimų apylinkių net 19 „pasidalino“ Lietuvos socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kitoms palikdamos vos devynias apylinkes.

Continue reading „Rinkimai prasideda „bolševikiniu“ buldozeriu“

Gintaras_originalas

Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės…

Tačiau kai kurios mūsų pastangos – kenksmingos bei pražūtingos. Prieštaraujančios sveiko proto dėsniams. Vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Deja, Lietuva būtent bando įteisinti tokias žaidimo taisykles.

Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė kai kurių mūsų didžiųjų miestų vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Tiksliau tariant, sostinės valdžia pasakė, kad baus namų savininkus, kurie neskuba operatyviai valyti nuo savų būstų sienų šlykščių teplionių ir užrašų.

Continue reading „Kelias, vedantis į niekur“