Viskonsino valstijoje paskelbta nepaprastoji padėtis. EPA-ELTA nuotr.

Po smurtinių protestų, kilusių dėl policininkų šūvių į juodaodį amerikietį, JAV Viskonsino valstijoje paskelbta nepaprastoji padėtis.
 
Gubernatorius Tony‘is Eversas kartu nurodė sustiprinti Nacionalinės gvardijos gretas Kenošos mieste. Jis pabrėžė, kad yra riba tarp taikaus protesto ir riaušių, keliančių grėsmę šeimoms ir parduotuvėms.
 
Daugelis ginčytiną policijos akciją prieš afroamerikietį Jacobą Blake‘ą laiko naujausiu rasizmo ir policijos smurto JAV pavyzdžiu.
 
29 metų šeimos tėvas sekmadienį Kenošoje buvo sunkiai sužeistas į nugarą, kai į jį šūvius paleido policija.
 
Vaizdo įraše matyti, kaip J. Blake‘as eina prie savo automobilio, o paskui jį seka du ginkluoti policininkai. Vienas ginklas nukreiptas į vyro nugarą. Kai J. Blake‘as atidaro automobilio dureles ir pasilenkia, pasigirsta šūviai. Šeimos advokato duomenims automobilyje sėdėjo J. Blake‘o vaikai, kurių amžius – treji, penkeri ir aštuoneri metai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.26; 12:17

Belgijos policija protestuoja. EPA – ELTA nuotr.

Penktadienį keli šimtai Belgijos policijos pareigūnų surengė demonstraciją, kuria siekė pareikšti nepasitenkinimą dėl esą nesąžiningos kritikos ir spaudimo, kurį jie turėjo patirti pastarųjų prieš rasizmą nukreiptų protestų metu.
 
Pareigūnai dėvėjo daugiausiai civilinius drabužius. Besirikiuodami priešais Teisingumo rūmus Briuselyje, jie simboliškai sudėjo savo antrankius ant žemės.
 
Prieš rasizmą ir policijos smurtą nukreipti protestai JAV prasidėjo gegužę. Juos lėmė juodaodžio George’o Floydo nužudymas. Vėliau protestai išplito visame pasaulyje, taip pat ir Belgijoje.
 
Mažiausiai vienas protestas Briuselyje, kurio metu demonstrantai susirinko prie karaliaus Leopoldo II statulos, virto smurtine demonstracija.
 
Belgijos policijos pareigūnai tvirtino nesielgią taip, kaip jų kolegos JAV, tačiau jiems esą taip pat tenka būti apkaltinamiems rasizmu ir nusistatymu prieš šalyje gyvenančias imigrantų mažumas.
 
Panašus protestas penktadienį vyko ir Lježe, jį organizavo feisbuko grupę turinti „Policijos susivienijimo iniciatyva“.
 
„Belgijos policija nėra Amerikos policija, – pabrėžė protesto dalyvis inspektorius Vincentas De Clerqas. – Turėtume nustoti generalizuoti. Dauguma policijos pareigūnų savo darbą atlieka gerai. G. Floydo žūties atvejis yra skandalingas, tačiau tai buvo susiję su (policininkų) mažuma.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.20; 06:00

Londono protestuotojai. EPA-ELTA nuotr.

Trečiadienį Londone į gatves išėjo šimtai žmonių, protestuojančių prieš JAV policijos pareigūnų elgesį ir George’o Floydo nužudymą. Jungtinės Karalystės (JK) premjeras Borisas Johnsonas nužudymą pasmerkė.
 
Protestuotojai, dauguma dėvintys kaukes, nepaisė koronaviruso apribojimų ir susibūrė Londono gatvėse. Jie laikė plakatus su šūkiais „Teisingumo dėl George’o Floydo!“, „To jau pakaks!“ ir žygiavo nuo Haid parko iki Vaitholo vyriausybės rajono centriniame Londone.
 
Praėjusią savaitę Mineapolyje policijos pareigūnas keliu užspaudė beginklio juodaodžio G. Floydo kaklą, jis užduso. Incidentas sukėlė visuotinį pasipiktinimą, o policijos pareigūnui pareikšti kaltinimai trečio laipsnio žmogžudyste.
 
B. Johnsonas trečiadienį kreipėsi į Donaldą Trumpą sakydamas, kad visuomenėje smurto iš viso neturėtų būti. Premjeras teigė pasibaisėjęs G. Floydo nužudymu, esą pagalvojus apie šį incidentą jam darosi bloga.
 
„Mano žinutė prezidentui D. Trumpui, visiems JAV gyventojams, žinutė iš JK, nors esu įsitikinęs, kad su manimi sutiktų didžioji dauguma žmonių visame pasaulyje: rasizmui ir rasizmu grindžiamam smurtui mūsų visuomenėje vietos nėra“, – žurnalistams sakė B. Johnsonas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.04; 07:31

Amerikoje nerimsta protestai dėl juodaodžio žūties. EPA-ELTA nuotr.

JAV Mineapolio mieste, Minesotos valstijoje, jau kelias dienas nerimsta protestai dėl afroamerikiečio žūties aplinkybių.
 
Dėl brutalios vyro mirties kaltas policijos pareigūnas.
 
Mieste kilo riaušės, buvo padeginėjami pastatai. Pranešama apie demonstrantų susirėmimus su policininkais, parduotuvių apiplėšimus ir padegimus.
 
Policininkai prieš įtūžusius protestuotojus panaudojo ašarines dujas ir gumines kulkas. Per protestus, kaip pranešama, žuvo vienas žmogus.
 
Protestus paskatino juodaodžio Floydo George’o mirties aplinkybės. Gatvėje praeivio nufilmuotame ir paviešintame vaizdo įraše matyti, kaip sulaikytas F. George’as guli ant žemės, jo rankos surakintos antrankiais, o baltaodis policininkas keliu laiko prispaudęs jo kaklą. Galima girdėti, kaip F. George’as sako, kad negali kvėpuoti. Kiek vėliau ligoninėje jis buvo paskelbtas mirusiu.
 
Debatai Jungtinėse Valstijose dėl policijos pareigūnų jėgos panaudojimo prieš juodaodžius netyla jau ne vienerius metus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.29; 00:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?  

Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.

Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius  jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai  būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?

Senjoras. Slaptai.lt nuotr.

Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti  galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.

NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?

O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.

Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.

Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.

Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.

Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?

Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.

Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.

Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek  sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo  pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.

Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra  tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.

Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!

Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?

Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį  demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.

(Bus daugiau)

2020.05.11; 15:40

Vilniaus r. savivaldybės tarybos opozicija piktinasi LLRA-KŠS narių taryboje vangumu: diskriminuojami lietuviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Diskusijos netyla po pastarąją savaitę įvykusios konferencijos, kuomet Vilniaus opozicijai priklausantys rajono savivaldybės tarybos nariai pareiškė nepasitinkinimą, esą rajone dominuojantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) politikai nesprendžia esamų problemų švietimo srityje.
 
Rajono opozicija prieš savaitę surengtoje konferencijoje tvirtino, kad Vilniaus rajone yra nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos ir, nepaisant esamų poreikių, LLRA-KŠS dominuojama savivaldybė tiesiog ignoruoja paraiškas organizuoti darželius ir mokyklas valstybine kalba.
 
Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė ir jos merė Marija Rekst tuomet suskubo opozicijos priekaištus paneigti, deklaruojant, kad visos sąlygos vaikus ugdyti nacionaline kalba yra sudarytos. Antradienį į savivaldybės deklaruotą pareiškimą, neigiantį opozicijos keliamas problemas, opozicija sureagavo vėl.
 
„Deja, tenka konstatuoti, kad, kaip ir ankstesniais kartais, toliau ciniškai ir atkakliai kartojami teiginiai, kuriais bandoma apmulkinti viešąją informacinę erdvę. Savivaldybės administracija yra puikiai įvaldžiusi demagogiją ir manipuliacinius mechanizmus, kuomet su realia padėtimi nesusipažinę asmenys ir gali pagalvoti, kad čia vyksta puolimas prieš lenkų tautinę mažumą“, – rašoma Vilniaus rajono opozicijos išplatintame pranešime.
 
Pasak rajono opozicijos nuomonę pareiškusio Centro dešinės frakcijos seniūno Gedimino Kazėno, Vilniaus rajono savivaldybės teiginiai apie atidarytas naujas grupes ar pastatytas naujas švietimo įstaigas dar nereiškia, kad rajono opozicijos keliamos problemos realiai sprendžiamos.
„Faktas yra tas, kad tai nelabai atliepia ugdymo valstybine kalba poreikius (…), dažnai nutylima, kad ten ugdymas vyksta lenkų kalba. Tuo metu ten, kur jau seniai yra milžiniškas poreikis (Riešė, Avižieniai, Sudervė, Mickūnai ir kt.), užsispyrusiai ir ciniškai ignoruojami tėvelių prašymai“, – pabrėžia G. Kazėnas.
 
Jo teigimu, rajone augant gyventojų skaičiui, poreikis ugdymo įstaigų, kuriose būtų mokoma lietuvių kalba, tik didėja.
 
„Sudervės seniūnijoje iki šiol nėra savivaldybės ugdymo įstaigos valstybine kalba (veikia tik ŠMSM įsteigtas Buivydiškių mokyklos skyrius, kuriame yra ir darželis, ir pagrindinė mokykla su apie 180 vaikų). Tuo metu Sudervės M. Zdziechovskio pagrindinės mokyklos Rastinėnų skyriuje (kuriame beliko vos keletas darželinukų), niekaip nepavyksta prisiprašyti, kad būtų papildomai įsteigtos grupės valstybine ugdomąja kalba. Vietoje to, artimiausiame Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdyje bus patvirtinta, kad ten atidaromos spec. poreikių grupės lietuvių ir lenkų kalbomis“, – teigiama pranešime.
 
Vilniaus rajono savivaldybė, reaguodama į opozicijos mestus priekaištus, teigė, kad iš viso 2019-2020 metais Vilniaus rajono savivaldybės švietimo įstaigose sukomplektuotos 118 ikimokyklinio (iš jų 42 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k. ir 2 proc. – rusų k.) ir 61 priešmokyklinio ugdymo grupės (iš jų 41 proc. – lietuvių ugdomąja kalba, 56 proc. – lenkų k., 3 proc.– rusų k.), kuriose ugdomi 2 858 vaikai.
Tuo metu, pasak opozicijos, remiantis ŠMSM duomenimis, jau nuo 2008 m. įvyko savotiškas lūžis, kuomet poreikis mokykloms, kuriose būtų ugdoma lietuvių kalba, ėmė labai sparčiai augti.
 
„Valstybine kalba ugdomų mokinių skaičius yra apie 30 proc. didesnis nei tautinės mažumos kalba. Ši tendencija nuolat auga. Nėra jokio pagrindo manyti, kad kitokios tendencijos yra su ikimokykliniu ir priešmokykliniu ugdymu“, – opozicijos nuomonę deklaravo G. Kazėnas.
 
ELTA primena, kad pastarąją savaitę surengtoje spaudos konferencijoje Vilniaus rajono opozicija pareiškė, kad Vilniaus rajone itin opios švietimo problemos – trūksta darželių, mokyklų, nesudaromos mokymosi valstybine kalba sąlygos. Savo ruožtu Vilniaus rajono savivaldybė neigia šiuos mestus kaltinimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.29; 07:47

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Specialistai sako, kad somatiniai susirgimai ar ilgalaikiai negalavimai, ypač vėžinės ligos, uždeda juodą anspaudą ant visos asmenybės elgsenos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Premjerui Sauliui Skverneliui mes linkėjome ir linkime pasveikti. Aš manau, kad tai nuoširdu, žmogiška ir krikščioniška.

Bet premjeras, matyt, dėl tų pačių priežasčių vis pažeria tam tikrų perliukų, kurie turi arba turi ne tik vietinį, bet ir tarptautinį atgarsį. Jo nuolatinis įtampos su Prezidentu eskalavimas jau peržengia valstybės ribas.

Turėdamas galvoje Prezidentūrą, neseniai DELFI jis pareiškė: „Didžiausią problemą matau tame, kad nukrypstama į galimą diskriminaciją (nekalbu apie konkrečias institucijas) tautiniu pagrindu. Dabar jau linksniuojama viskas – ir priklausymas partijai, ir Vilniaus, Trakų rajonų [valdžios] veikla“. Jis atskleidė, kad J. Narkevičiaus kandidatūra į ministrus jau nuo pat pateikimo dienos Prezidentūroje buvo vertinama skeptiškai. Kitaip sakant, tai, kad jis lenkas, G. Nausėda ir jo patarėjai akcentuoja kaip trūkumą. Premjeras savo interviu pridūrė, kad J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu, o dešinieji stengiasi koalicijos partnerius – Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) sutapatinti su Rusijos grėsme.

Premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai, kad S. Skvernelis neprisiima atsakomybės už neskaidrią susisiekimo ministro veiklą ir klaidas, tarsi ir suprantama: premjeras nenori, kad būtų kompromituojama Vyriausybė ir jis pats, likus iki rinkimų devyniems mėnesiams. Ne paslaptis, kad kartu su R. Karbauskiu jie sutarę, jog valdančioji koalicija turi likti tvari, nors S. Skvernelio ir „valstiečių“ lyderio keliai artėjant rinkimams spalį gali išsiskirti.

Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet štai tautinės diskriminacijos akcentai gerokai pakerta valstybės prestižą ir V. Tomaševskiui bei Varšuvai įduoda į rankas galingus antilietuviškus argumentus. Juk premjero pareiškimų klausosi ir tarptautinės bendruomenės veikėjai. Juos be abejo išgirs ir tik ką Vilniuje viešėjęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius (Jacek Czaputowicz), kuris jau prikišo Lietuvai, kad jos valdžia nepakankamai remia lenkų švietimą. Anot aukšto svečio, Lenkija vis dar nepatenkinta ir dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo. Kitais žodžiais tariant, Vilnius ir toliau diskriminuoja vietos lenkus, o Varšuva, anot žurnalisto Anatolijaus Lapinsko, visam pasauliui rėkia, jog Lietuvos lenkams gyvenimas tampa pekla…

Gi premjero S. Skvernelio manymu, šitos peklos žaizdrą kursto ir Prezidentūra, reikalaujanti atsakomybės už neskaidrią lenkų atstovo J. Narkevičiaus veiklą. Štai taip Lietuva, pasak šiuos pranešimus sumaniai lukštenančio SPUTNIK‘o, tampa tautines mažumas diskriminuojančia šalimi. „Kur žiūri Briuselis?“ – klykia agentūros komentatoriai.

Linkime pasveikti, pone Premjere.

2020.01.20; 15:26

Vienintelis Vokietijos juodaodis parlamentaras paskelbė savo biuro lange šovinių padarytas skyles. Tai sukėlė nerimą ir visuomenės pyktį dėl šalies politikų patiriamo spaudimo ir smurto.
 
Centro kairės Socialdemokratų partijos (SPD) parlamentaras Karamba Diaby apie išpuolį paskelbė tviteryje. Pasak jo, policija ir saugumo tarnybos jau tiria incidentą. Jis taip pat paviešino nuotrauką, kurioje matomos trys šovinių padarytos skylės lange.
 
„Viename lange su mano atvaizdu ant jo buvo kelios šovinių padarytos skylės“, – teigė parlamento narys.
 
Užsienio reikalų ministras ir K. Diaby partijos kolega Heiko Maasas tviteryje pareiškė, kad įtariamas išpuolis yra „neįtikėtinas, bjaurus ir bailus“.
 
„Mes ir toliau būsime su tavimi dėl laisvos, tolerantiškos ir įvairios demokratijos“, – pridūrė ministras.
 
Išpuolis įvykdytas tuo metu, kai įvairaus rango Vokietijos politikai vis dažniau tampa smurto aukomis, o policijos statistika atskleidžia, kad dauguma įtariamųjų yra susiję su kraštutine dešine.
 
Savaitraščio „Welt am Sonntag“ šią savaitę paskelbti duomenis rodo, kad tokie išpuoliai prieš politikus daugelyje Vokietijos federalinių žemių tampa vis dažnesni.
 
Tiuringijoje ir Saksonijoje, kurios ribojasi su K. Diaby Saksonijos-Anhalto žeme, išpuolių 2019 m., palyginti su 2018-aisiais, padvigubėjo atitinkamai iki 101 ir 197 incidentų.
 
Senegale gimęs K. Diaby į tuo metu komunistinę Rytų Vokietiją persikėlė 1980-aisiais, gavęs studijų stipendiją.
 
2017 m. naujienų agentūrai AFP duotame interviu politikas sakė patyręs rasistinių išpuolių tiek iki Berlyno sienos griuvimo, tiek ir po jo. 1991 m. K. Diaby sumušė neonaciai.
 
Nepaisant rasizmo jis tapo chemijos mokslų daktaru, vedė vokietę ir 2001 m. tapo Vokietijos piliečiu.
 
Nuo 2013 m. jis atstovauja Halės miestui. Jam pavyko išlaikyti savo pozicijas Halėje ir 2017 m., kai į parlamentą pirmąkart pateko kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.16; 00:30

Ar pavyks Švedijai tapti nerūkančia šalimi? EPA-ELTA nuotr.
Pirmadienį švedai priėmė griežtesnius rūkymą ribojančius įstatymus, skelbė „Deutsche Welle“. Viešosios vietos, kuriose galima prisidegti cigaretę, buvo dar labiau apribotos.
 
Skandinavijoje rūkyti baruose ir restoranuose buvo uždrausta jau 2005 metais. Švedija šią savaitę žengė dar vieną žingsnį, siekdama tapti šalimi be rūkalų.
 
Pirmadienį šalis priėmė įstatymą, draudžiantį rūkyti švedams tam tikrose vietose. Rūkymas buvo uždraustas žaidimų aikštelėse, traukinių stotyse, net šalia restoranų ir barų. Draudimas taip pat taikomas el. cigarečių vartotojams.
 
Europos Sąjungos statistika rodo, kad pagal rūkalų suvartojimo kiekį Švedija yra mažiausiai nuolatinių rūkal
Švedija iki 2025 metų žada tapti nerūkančia šalimi: priimtas rūkymą ribojantis įstatymas. EPA-ELTA nuotr.
ių turinti šalis. Dabartinis Švedijos premjeras Stefanas Lofvenas iškėlė tikslą iki 2025 metų švedams tapti visiškai nerūkančia tauta.
 
Vis dėlto naujasis įstatymas sukėlė pasipriešinimą. Rūkantis pilietis Niklas Qvarnstromas sukūrė rūkymo įstatymui oponuojančią feisbuko grupę, buvo surengtas ir nedidelis protestas.
 
Grupės įkūrėjas teigė, kad rūkymo problemos turėtų būti sprendžiamos tikrai ne draudimais. Jo požiūriu, naujasis Švedijos įstatymas dėl rūkymo buvo moraliai netinkamas – jis diskriminuoja rūkančius žmones, žeidžia juos asmeniškai, tokia rūkančius ir nerūkančius žmones atskirianti situacija, N. Qvarnstromo nuomone, yra nesąžininga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.03; 07:00

Seimo narių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno spaudos konferencija „Dėl lietuvių šeimų diskriminacijos Vilniaus rajone“. Dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybės opozicijos lyderis Gediminas Kazėnas ir Vilniaus rajono tėvų bendruomenės atstovė Diana Legan. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas dėl sistemingos Vilniaus rajono savivaldybės tarybos daugumos dešimtmečius vykdomos lietuvių gyventojų diskriminacijos, vaikų ikimokyklinio ir mokyklinio švietimo valstybine kalba problemų ignoravimo kreipėsi į premjerą Saulių Skvernelį ir švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių. 

Parlamentarai kviečia juos prisiimti atsakomybę dėl Lietuvos Respublikos piliečių konstitucinių ir pilietinių teisių Vilniaus rajone užtikrinimo.

„Susidariusi padėtis rodo, kad atėjo metas tiesioginiam Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsikišimui. Vienas iš efektyviausių būdų spręsti minėtas problemas būtų 2020 metų valstybės biudžete numatyti papildomų lėšų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai įsteigti jai pavaldžius darželius su grupėmis lietuvių kalba ar steigti papildomas ikimokyklinio ugdymo grupes lietuvių kalba ministerijai pavaldžiose Vilniaus rajono švietimo įstaigose“, – pirmadienį spaudos konferencijoje Seime sakė A. Ažubalis.

Pasak A. Ažubalio ir L. Kasčiūno, Vilniaus rajone jau kelis dešimtmečius nekreipiamas dėmesys į naujakurių ir jų vaikų švietimo lietuvių kalba problemas. 

Spaudos konferencijoje kalbėjusio Vilniaus rajono savivaldybės tarybos opozicijos lyderio Gedimino Kazėno teigimu, Vilniaus rajono tėvų bendruomenės daug kartų kreipėsi į rajono savivaldybės tarybą dėl darželių arba papildomų grupių lietuvių kalba steigimo, tačiau šie prašymai nebuvo net tinkamai svarstomi. Vien per pastaruosius metus nemažai Vilniaus r. tarybos opozicijos atstovų parengtų sprendimų (iš viso 19 sprendimo projektų) dėl naujų darželio grupių lietuvių kalba steigimo buvo atmesti. Pasak G. Kazėno, Vilniaus r. savivaldybė dėl susidariusios padėties yra gavusi pastabų iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, tačiau tai situacijos nepakeitė.

G. Kazėnui antrina Seimo narys L. Kasčiūnas, pasak kurio, švietimo problemos yra ignoruojamos, kas galiausiai kelia problemų ir Vilniaus miestui.

„Matant nemažai metų Vilniaus rajono tarybos valdančiųjų ignoruojamą akivaizdų ir dėl naujakurių skaičiaus didėjimo nuolat augantį poreikį steigti lietuviškas ikimokyklinio ugdymo grupes, kyla įtarimas dėl rajono valdančiųjų sistemingai vykdomos lietuvių tėvų ir vaikų diskriminacijos. Apie 5000 vaikų kasdien važiuoja į Vilniaus miesto švietimo įstaigas. Šiuo atveju įžvelgiu ir politinį visos situacijos aspektą: tėvai privalo registruotis ten, kur jų atžalos lanko švietimo įstaigas – Vilniaus mieste. Situacija paprasta: kur esi registruotas, ten balsuoji. Žinant, kad lietuviai tėvai nėra linkę balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą, Vilniaus rajono valdantieji nėra suinteresuoti lietuviškų švietimo įstaigų steigimu ir tuo, kad tokie tėvai registruotųsi rajone“, – teigė L. Kasčiūnas.

Pasak spaudos konferencijoje dalyvavusios tėvų atstovės, Vilniaus rajono gyventojos Daivos Legan, valstybinės institucijos nededa pakankamai pastangų situacijai išspręsti.

„Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba teigia bendradarbiaujanti su savivaldybe, sprendžiant lietuvių vaikų švietimo problemas, tačiau sprendimai dėl darželių žadami anksčiausiai 2024 m. – tuo metu dauguma vaikų, kuriems šiuo metu nėra vietos ugdytis Vilniaus rajone, jau bus mokyklinio amžiaus…“ – teigė D. Legan.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.29; 13:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau oficialiai paskelbta, kad kartu su prezidento rinkimais Lietuvoje vyks dar ir du referendumai. Vienas – dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, o kitas – dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo tiems, kurie jos atsisako, priimdami kitos šalies pilietybę…

TS-LKD partija jau suskubo paskelbti savo oficialią poziciją: referendumą dėl Seimo narių skaičiaus ignoruoti, o dėl pilietybės pasisakyti „UŽ“.

Pavydžiu tiems, kurie viską, ką teigia autoritetingi ar bent jau vadovaujančias pozicijas užimantys lyderiai, priima be abejonių, tuščia galva, kurioje nesisukioja jokie klausimai.

O ką daryti žmogui, kuris ne vieną dešimtį metų valgė duoną iš to, kad užduodavo klausimus, pavyzdžiui, kad ir tokius: kodėl? kaip? vardan ko? ir kas iš to išplaukia? Išversti kailį ar apsimesti, jog negirdėjo nurodymų, kurie nesutampa su jam įprastomis vertybėmis?

Renkuosi įprastinį kelią: klausinėti. Juolab, kad ir Užsienio reikalų ministerija, pripažindama, jog Lietuvoje dar liko piliečių, kuriems kartais kyla klausimai, paruošė tokią savotišką lyg ir atmintinę galimų klausimų ir siūlomų atsakymų į jas forma.

Deja, atmintinė nuvylė. Nežinau, kokį išsilavinimą turintis žmogus ar žmonės ją kūrė, bet su logika atmintinės kūrėjų santykiai aiškiai blogi. Gal net – jokie.

Štai į numanomą klausimą „Ar referendumu pakeitus Konstituciją, būtų sukurtos papildomos privilegijos gyvenantiems užsienyje?“ atsakoma lyg ir teisingai: „Pilietybė – tai asmens nuolatinis teisinis ryšys su valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nurodo ne tik teises (politines, ekonomines, socialines, kultūrines ir pan.), kuriomis naudojasi konkrečios valstybės pilietybės turėtojas, bet ir pareigas bei atsakomybę, kurios jam tenka ir kurias jis privalo atlikti (karo prievolė, mokesčiai ir kt.). Kitos valstybės pilietybės turėjimas piliečių neatleidžia nuo pareigų Lietuvos Respublikai vykdymo.[Paryškinta mano – J.L.] Kokia bebūtų referendumo baigtis, visiems Lietuvos piliečiams Lietuvoje ir užsienyje ir toliau galios visos tos pačios Konstitucinės teisės ir prievolės. Jokių papildomų privilegijų (ir prievolių) referendumas jokiai piliečių grupei nesukurs, nepriklausomai nuo jo baigties.“

Dviguba pilietybė. Slaptai.lt nuotr.

Bet štai į klausimą „Ar pilietybę išsaugojęs Lietuvos pilietis mokės mokesčius Lietuvos valstybei“ atsakoma: „Mokesčių objektas nėra susijęs su turima pilietybe. {Paryškinta mano – J. L.} Mokesčiai mokami ten, kur uždirbamos apmokestinamos pajamos“.

Tad kaip ten su pirmajame klausime deklaruojamomis piliečio pareigomis, nuo kurių jis lyg ir neatleidžiamas?

Kaip matote, galai su galais niekaip nesueina. Iš dviejų pagrindinių doro (tikro?) piliečio pareigų – Tėvynės gynimas ir mokesčių mokėjimas, – į užsienį išvykusiems paliekama tik viena pareiga, ir tai be garantijų, nes nesename TV interviu UR ministras Linas Linkevičius į klausimą dėl karinės prievolės tik atsiprašančiai šypsojosi ir konkretaus patvirtinimo „taip, prievolė būtina“ nedavė.

Todėl į klausimą dėl galimų privilegijų užsienyje gyvenantiems piliečiams tenka atsakyti nedviprasmiškai: taip, užsienyje gyvenantys ir kitos šalies pilietybę įgiję piliečiai, palikus jiems dar ir Lietuvos pilietybę, tampa privilegijuotais, aukštesnės rūšies piliečiais, nes jiems neprivalomos pilietinės pareigos Lietuvai: mokesčių mokėti nereikia, dėl karinės prievolės aiškaus atsakymo vengiama.

O jei taip, nelieka jokių priežasčių užsieninius Lietuvos piliečius laikyti tikrais piliečiais, lygius su Lietuvoje gyvenančiais. Juos teisingiau bus vadinti “šiaudiniais piliečiais“, panašiai kaip kad esti tikros našlės, tokį statusą gaunančios mirus  teisėtam vyrui, ir „šiaudinės našlelės“, kurių santykis su vyru-sutuoktiniu greičiau menamas, o ne realus (atsiprašau būsimųjų kelias pilietybes turėsiančių piliečių, bet tokia išvada plaukia iš nepakankamai apgalvotų URM klausimų ir atsakymų, o ne iš mano simpatijų ar antipatijų…).

Tiesa, URM klausimyne esama ir aiškių klausimų bei atsakymų. Pavyzdžiui: „Ar kitos valstybės pilietybę turintis Lietuvos pilietis gali būti renkamas Lietuvos Respublikos Prezidentu ar Seimo nariu?“ Atsakymas: „Asmuo, turintis kitos šalies pilietybę, Lietuvos Respublikos Prezidentu ir Seimo nariu renkamas būti negali“.

Bet kodėl niekam neatėjo į galvą toks klausimas: „Ar asmuo, turintis kitos šalies pilietybę, galės dalyvauti renkant Prezidentą ir Seimo narius?“

Dabar, kol asmenų, išimties keliu be kitos šalies pilietybės gavusių ir Lietuvos pilietybę, yra nedaug, jie tokiuose rinkimuose dalyvauja. Jie prilyginami tikriems (ne šiaudiniams) piliečiams, kurie laikinai dėl tam tikrų priežasčių atsidūrė už Lietuvos ribų, ir valstybė suteikia jiems galimybę rinkimuose dalyvauti užsienyje. Bet jei „šiaudinių piliečių“, atitrūkusių nuo Lietuvos socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo masiškai padaugės, ar jiems bus suteikta teisė spręsti, koks asmuo, kokia partija turės teisę vadovauti Lietuvos valstybei?

Agitatoriai, pasisakantys „už“ daugybinę pilietybę, mėgsta priminti Izraelį, kuris neva dalija savo pilietybę į kairę ir dešinę visiems jos pageidaujantiems. Bet jie kažkodėl nepastebi, kokiomis sąlygomis iš tiesų Izraelis leidžia tą daugybinę pilietybę. O juk labai svarbu žinoti, jog balsuoti, renkant Izraelio valdžią leidžiama tik tiems piliečiams, kurie nuolat, pastoviai gyvena Izraelyje! Elegantiška ir aišku.

O pas mus niekas neaišku. Neaišku netgi tai, kas pasikeitė geopolitikoje,  kur ir kuo sustiprėjo Lietuvos saugumas, jei norima keisti būtent tą Konstitucijos punktą, kuris buvo priimtas, siekiant užtikrinti Lietuvos valstybės ir piliečių saugumą, užkardant Lietuvos pilietybės įsigijimą Lietuvai nedraugiškų šalių piliečiams.

Bet juk kažkas turėjo pasikeisti, jei mes dabar patikliai atveriam savo valstybės įstatymus ir įsipareigojimus tokiems piliečiams, kurie niekaip „neranda“ savęs Lietuvoje?

Vienok vietoj paaiškinimų, kada ir kaip Lietuva pagaliau atsidūrė saugesnėje erdvėje, mes didiname savo biudžeto išlaidas gynybai, lyg grėsmė Lietuvai ne tik ne mažėtų, o didėtų…

Vėlgi kairė nežino, ką daro dešinė

Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.

Padėties negelbsti ir ta sukta referendumo klausimo dalis, kurioje skelbiama, kad Lietuvos pilietybės nepraranda „Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę…“.

Jau dabar referendumo rengėjai rausta ir blaškosi, spaudžiami prie sienos patikslinančių klausimų. Pavyzdžiui, Australija nėra nei Vakarų Europos, nei NATO šalis, bet ar dėl to ji tampa mums priešiška? Ne…

O Pietų Afrikos Respublika, kur prieglobstį rado daugybė litvakų ir jų palikuonių?

Pagaliau, ką darysime su lietuviais, priėmusiais Ukrainos ar Gruzijos pilietybę? Juk mes visam pasauliui visa gerkle deklaruojame meilę ir pagarbą toms šalims, o dabar – še tau! Priimdami būtent tokią referendumo formuluotę, nustumiame tas valstybes į Lietuvai nedraugiškų ar priešiškų šalių užribį..

Vadinasi, dar nė nebalsavę, jau turime imtis pataisų, patikslinimų, išimčių? Maža to, net ir sudarę sąrašą tų valstybių, kurios, mūsų valdžios nuomone, nekelia pavojaus mūsų saugumui, mes vėliau ar anksčiau susidursime su skundais į Žmogaus teisių komisiją dėl to, kad šis įstatymas yra diskriminacinis… Ir kas gali paneigti, kad jis toks, kokį jį kuria referendumo iniciatoriai ir rengėjai, nėra diskriminacinis pasaulio teisuolių akimis?

Ne, kaip sau norite, bet negavus atsakymų bent į šituos klausimus (o kiek dar liko neužduotų!), aš negaliu nerti savo valstybei kilpos ant kaklo, balsuodama „už“ tokį daugybinės pilietybės įstatymą, koks yra teikiamas dabar… Šiaudai (o tuo pačiu ir šiaudiniai piliečiai) visada buvo ir liko labai pavojinga, labai degia medžiaga…

Dega Paryžiaus Dievo Motinos katedra. EPA-ELTA nuotr.

Tad tegu tą kilpą valstybei užneria tie, kuriems nebuvo klaiku, žiūrint, kaip pleška ugnyje Paryžiaus Dievo Motinos katedra, tie, kurie šitą valstybei priešišką referendumą sugalvojo…

2019.04.19; 07:30

Rugpjūčio 2-ąją paminėta Tarptautinė romų Holokausto aukų atminimo diena primena apie šimtų tūkstančių romų tautybės žmonių nužudymą Antrojo pasaulinio karo metu, skelbia „Euronews“.

Nors nėra jokių oficialių duomenų, apytikriai skaičiuojama, kad naciai ir jų sąjungininkai Antrojo pasaulinio karo metu nužudė nuo 220 tūkst. iki 500 tūkst. romų ir sintų.

Beveik 20 tūkst. jų buvo nužudyti Aušvice. Didžioji dalis romų Holokausto aukų buvo nušautos arba mirė dėl prastų sąlygų kalinimo stovyklose.

„Daugeliui europiečių romai yra pamirštos Holokausto aukos. Atsimindami istorinį jų persekiojimą, prisimename apie būtinybę kovoti su problemomis, su kuriomis jie susiduria ir šiuo metu ir į kurias pernelyg dažnai neatsižvelgiama“, – teigiama bendrame Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo Franso Timmermanso ir Komisijos narės Veros Jourovos pranešime.

„Praėjus septyniems dešimtmečiams, sintai ir romai kasdien vis dar susiduria su neapykanta, smurtu, diskriminacija ir rasizmu“, – rašoma pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.03; 06:00

Italijos valdžia teigia, kad Romoje įsikūrusi romų stovykla kelia grėsmę žmonių sveikatai. EPA – ELTA nuotr.

Protestų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nurodymo nepaisydama Italijos policija ketvirtadienį pradėjo griauti ilgai egzistuojančią romų stovyklą sostinėje Romoje, skelbia BBC.

Romai atsisako išsikelti. EPA – ELTA nuotr.

Stovyklos, namais esančios apytikriai 300 žmonių, likvidavimo operacija pradėta auštant.

Romos miesto savivaldybės teigimu, stovykla tapo grėsme visuomenės sveikatai.

Policija neigė kai kurių romų tvirtinimus, kad prieš stovyklos gyventojus buvo naudojama jėga. Kol kas nežinoma, ar romų šeimoms bus suteikti kiti būstai.

Dauguma Italijos romų (čigonų) gyvena skurde.

Stovykloje romai protestavo laikydami plakatus su užrašais, skirtais Romos merei: „Virginia Raggi, palikite mūsų šeimas ramybėje“.

Italijos vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvinis ir jo partija „Lyga“ kaltina romus vagystėmis. Tuo tarpu daugelis romų skundžiasi, kad dėl diskriminacijos jiems sunku susirasti darbus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 05:00

Žurnalas „Time“ paskelbė Metų žmogumi moteris, prabilusias apie priekabiavimą. EPA-ELTA nuotr.

Neigiamai asmens psichologinę ir fizinę sveikatą veikianti problema, apie kurią pastaraisiais mėnesiais prabyla vis daugiau su seksualiniu priekabiavimu susidūrusių Lietuvos moterų, turi turėti sprendimą. Ir jį lengviau rasti, anot Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos klinikos darbuotojos, Psichologijos katedros mokslininkės dr. Kristinos Žardeckaitės – Matulaitienės bei studentės Monikos Čeponytės, remiantis užsienio šalių akademinių bendruomenių patirtimi.

VDU atstovių teigimu, asmenys, patiriantys seksualinį priekabiavimą, neretai išgyvena nerimą ir depresiją, patiria galvos skausmus, o studentų patiriamas seksualinis priekabiavimas yra susijęs ne tik su žemesniais akademiniais pasiekimais, bet ir su žalingu alkoholio vartojimu, išgyvenamu pykčio jausmu. Darbe ir akademinėje aplinkoje patiriamas seksualinis priekabiavimas turi ne tik demoralizuojantį efektą, tačiau dėl žemesnio darbuotojų darbo produktyvumo ir didesnės darbuotojų kaitos siejamas su finansiniais nuostoliais organizacijoms.

M. Čeponytės teigimu, tyrimai rodo, kad Europos Sąjungos šalyse bent kartą per savo gyvenimą su seksualiniu priekabiavimu yra susidūrę 55 proc. moterų, vyresnių kaip 15 metų amžiaus. Vis dėlto taip pat dažnai su tuo susiduria ir studentai. Vyrai seksualinį priekabiavimą patiria ne tik iš dėstytojų, bet ir iš kitų studentų. Remiantis Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo duomenimis, 37 proc. studenčių ir 12 proc. studentų yra patyrę seksualinį priekabiavimą universiteto teritorijoje. Tačiau per 60 proc. apklausoje dalyvavusių studentų nurodė nežinantys, kur reikėtų kreiptis pagalbos, arba mano, kad jų skundas jį gavusiems neatrodys rimtas.

Seksualinio priekabiavimo atvejai nėra išimtis ir geriausiuose pasaulio universitetuose. Penkiuose į geriausių pasaulio universitetų dvidešimtuką patenkančių Didžiosios Britanijos universitetų (Kembridžo, Oksfordo, Edinburgo universitetai, Londono universiteto koledžas (UCL) ir Imperatoriškasis Londono koledžas) 2011/2012-2017 metų laikotarpiu buvo pateikti 29 pareiškimai dėl universiteto darbuotojų seksualinio priekabiavimo prie studentų ir 27 pareiškimai dėl seksualinio priekabiavimo tarp darbuotojų. Tyrimai atlikti dėl 33 atvejų. Po to 8 universitetų darbuotojai buvo atleisti ar pakeitė darbą. Aukštojo mokslo įstaigos ėmėsi priemonių, kad užkirstų kelią seksualiniam priekabiavimui.

Vykdant nuoseklią universitetų vidaus politiką šios atžvilgiu ir kuriant socialiai atsakingą bei jautrią šiai temai akademinę bendruomenę, rekomenduojama imtis keleto pagrindinių priemonių.

Dr. K. Žardeckaitės-Matulaitienės nuomone, būtina sukurti Elgesio kodeksą, nes įstatymai, draudžiantys diskriminaciją lyties pagrindu, taip pat ir seksualinį priekabiavimą, ne visada gali užtikrinti veiksmingą problemos sprendimą. Tyrimai rodo, kad saugi bei socialiai atsakinga aplinka aukštojo mokslo įstaigose neatsiejama nuo institucijos elgesio kodekso, nustatančio profesines ribas ir apibrėžiančio tinkamus darbuotojų ir studentų santykius (taip pat santykius tarp pačių įstaigos darbuotojų ir studentų atskirai). Aiškiai įvardintos ribos tarp priimtino ir nepriimtino elgesio sukuria saugumo jausmą ir leidžia jaustis užtikrintai, kad, susidūrus su seksualiniu priekabiavimu, skundas bus priimtas rimtai.

Turėtų būti aiški tokio pobūdžio skundų priėmimo ir nagrinėjimo tvarka. Viešai pateikiama tokio pobūdžio informacija ne tik rodo, kad įstaiga turi tvirtą ir nuoseklią vidaus politiką seksualinio priekabiavimo atžvilgiu, tačiau suteikia reikiamos informacijos nukentėjusiam asmeniui. Seksualinis priekabiavimas turi būti suprantamas ir priimamas ne tik kaip teisės aktuose egzistuojantis reiškinys, tačiau kaip rimta socialinė problema. Dėl rimtų psichologinių seksualinio priekabiavimo pasekmių aukai svarbu užtikrinti ne tik sklandų skundų nagrinėjimą ir numatyti aiškias pasekmes priekabiautojui, tačiau užtikrinti ir reikiamą psichologinę bei emocinę paramą nukentėjusiam asmeniui. Tik empatiškas požiūris į aukos patirtį gali paskatinti kurti saugią studijų ir mokslo aplinką.

Anot VDU atstovės Inos Žurkuvienės, vis dažniau viešumoje pasakojamos seksualinio priekabiavimo aukų istorijos apie Lietuvos aukštojo mokslo įstaigose patirtą seksualinį priekabiavimą suteikia pagrindą tikėti, kad pagaliau šalyje kažkas keičiasi. Ir pradedama garsiai kalbėti apie tai, kas ilgą laiką neegzistavo jokioje statistikoje, o tik neoficialiai keliavo iš lūpų į lūpas.

„Vis dėlto kartu su šiomis istorijomis kyla klausimas, kodėl taip ilgai delsėme imtis keleto paprastų žingsnių, kurie galėtų padėti išspręsti seksualinio priekabiavimo problemą švietimo sistemoje?“ – sako VDU studentė M. Čeponytė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.13; 02:30

Spalio 17-ąją prie Valdovų rūmų Vilniuje rinkosi 12-ojo Europos turizmo forumo dalyviai. Gidų ir kelionės vadovų profesinė sąjunga "Solidarumas" rengė piketą "Ne – Lietuvos gidų diskriminacijai !"

Šiuo piketu Gidų ir kelionės vadovų profesinė sąjunga nori atkreipti Europos Sąjungos ir Lietuvos institucijų dėmėsį į tai, kad Lietuvos gidai jau keletą metų Lietuvoje diskriminuojami kitų šalių gidų atžvilgiu.

Lietuvos piliečiai, norintys dirbti gidais Lietuvoje, privalo turėti aukštąjį išsilavinimą, baigti specialius gidų kursus ir išlaikyti Lietuvos istorijos bei ekskursijos vedimo egzaminą. Tačiau tai neprivaloma kitiems ES šalių piliečiams. Prieš keletą metų Lietuvoje, įsigaliojus Europos sąjungos direktyvai dėl laisvo darbo jėgos ir paslaugų judėjimo, užsienio šalių piliečiams užtenka tik kreiptis į Lietuvos turizmo departamentą ir pateikus įrodymus, kad asmuo du metus dirbo gidu savo šalyje, jam suteikiamas "laikinas" pažymėjimas neribotai dirbti Lietuvoje.

Continue reading „Neskriauskime Lietuvos gidų“

Rugsėjo 11-ąją sulauksime svarbios žinios. Vilniaus Apygardos administracinis teismas tądien skelbs nuosprendį, ar, lietuviškosios Temidės manymu, Lietuvos Vyriausybė nuskriaudė Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojus, sumažindama jiems kasmetines atostogas ir prailgindama darbo valandas.

Priekaištai – rimti. Įsidėmėkime: Vyriausybė kaltinama priėmusi diskriminacinius sprendimus! Nors demokratinėje, civilizuotoje valstybėje diskriminacijos neturėtų būti nė kvapo. Ypač dėl diskriminacinių veikų neturėtų sulaukti priekaištų valstybinės institucijos.

Netrukus paaiškės, kokią praktiką formuoja Vilniaus apygardos administracinis teismas

Žodžiu, ši byla aktuali ne vien tiesiogiai suinteresuotoms grupėms. Šio teisminio ginčo svarba – gilesnė, platesnė. Lietuva netrukus žinos, kokią praktiką, iškilus konfliktams tarp Vyriausybės ir profesinių sąjungų, formuoja lietuviškoji Temidė. Šios dvikovos baigtis gali nulemt tolimesnę valstybės raidą: arba profsąjungoms taps lengviau nei iki šiol ginti savo interesus, arba Vyriausybei bus dar paprasčiau nepaisyti teisėtų profesinių sąjungų reikalavimų. Vaizdžiai tariant, netrukus paaiškės, kokio ilgio pavadėlis atseikėtas Lietuvos piliečiams ginčijantis su valdžia.

Continue reading „Kada liausimės skriaudę Greitosios medicinos pagalbos darbuotojus?“

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimo vykdymo

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2009, Nr. 60-2354) (toliau – Nutarimas Nr. 412) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 411 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2009, Nr. 60-2353) (toliau – Nutarimas Nr. 411) panaikino atitinkamų Sveikatos priežiūros specialistų, tame tarpe ir Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, garantijas susijusias su sutrumpintu darbo laiku ir prailgintomis atostogomis, motyvuodama tuo, kad įvykdė socialinę lygybę.

Šių nutarimų iniciatorė buvo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Continue reading „Lietuvos Nacionalinei sveikatos sistemos trišalei tarybai – DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS NUTARIMŲ“

Viešai nuskambėjusi žinia apie tai, kad kažikuriuose vaikų darželiuose gauti savivaldos institucijų nurodymai „mokyti vaikus vieniems kitus vadinti ne berniukais ir mergaitėmis, o "žmogeliais", o registruojant vaiką į eilę darželiuose jau „nustatytos skiltys „tėvas I ir tėvas II, arba motina I ir motina II“,palietė nūdienos laikų piktžaizdės temą ir privertė ne juokais, rimtai susimąstyti.

Tikiuosi neprieštarausite, jog ši belytės ar homoseksualios asmenybės formavimo vaikų darželiuose tema nebėra jau vien diskusijų klausimas. Sodomos ir Gomoros likimas vaizdžiai aprašytas Biblijoje.

Viliuosi, pritarsite, kad nuolatinis bandymas iškraipyti ir pakeisti Žmogaus prigimtį bei įgimtas teises, dangstantis pseudo tolerancijos sąvoka, negali būti toleruojamas. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos politikų tarpe dar yra sugebančių suvokti, jog tai, kas prieštarauja Žmogaus prigimčiai, veda į Žmogaus, Šeimos, Tautos ir Valstybės pražūtį.

Tai, beje, žeidžia daugelį žmonių, tačiau apie toleranciją tradicinių vertybių besilaikantiesiems kažkaip keistai pamirštama.

Continue reading „Pseudo tolerancijos pasekmės peržengė bet kokias ribas“

Briuselio kova prieš Vengrijos premjerą neduoda lauktų rezultatų: „Fides“ lyderio populiarumas auga, o Europos Sąjungos niekinamas Budapeštas žengia Maskvos link“, – rašo Cicilia Tozzi laikraštyje "Legno Storto".

„Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas priešinosi kiek galėjo, gindamas demokratinį visų savo iniciatyvų charakterį, bet jam vis dėlto teko kapituliuoti. Jis buvo priverstas pakeisti Konstitucijos 4 pataisą, kad Europos Komisija neįgyvendintų grasinimų dėl taisyklių pažeidimo procedūros. Europos Sąjungos prezidentas Barozas įtikino kolegas priversti Vengriją pasirinkti: arba jūs mūsų klausysite, arba būsite nubausti sankcijomis“, – rašo žurnalistė.

Continue reading „Europa demonizuoja V.Orbaną ir priartina Vengriją prie Rusijos“

video_cip

Kokio pobūdžio skundų dažniausiai sulaukia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – dėl lyties, amžiaus ar religijos? Kas dažniau linkęs kreiptis į šią įstaigą – vyrai ar moterys? Ar dažni skundai dėl tautinės diskriminacijos? Kas neramina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovus? Kas dažnesni veiklos palydovai – padėkos ar priekaištai? Ar šios tarnybos populiarumas Lietuvoje stiprėja? Kokiose Europos Sąjungos šalyse ši tarnyba populiariausia? 

Į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovė Aušrinė BURNEIKIENĖ.

Continue reading „Kas neramina Lygių galimybių kontrolierę?“