Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Konservatorius Laurynas Kasčiūnas sako, kad antradienį paaštrėjusi situacija Rytų Ukrainoje, Donbase, kai prorusiški separatistai užpuolė Ukrainos pozicijas, yra geriausias kontrargumentas Prancūzijos vadovui Emmanueliui Macronui, kuris siūlo ES gerinti santykius su Rusija.
 
„Tai dar vienas įrodymas, kad sankcijos Rusijai, kurios dabar yra, jos turi būti tęsiamos. E. Macrono siūlymams ES pradėti eiti su Rusija į tam tikrą sąlytį, manau, pastarosios savaitės įvykiai Donbase yra geriausias kontrargumentas“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
 
Paklaustas, ar, atsižvelgiant į šios savaitės įvykius Rytų Ukrainoje, ES galėtų įvesti papildomas sankcijas Rusijai, konservatorius teigė, kad nėra paprasta įvesti papildomas sankcijas.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
 
„Po kalinių apsikeitimo, visų susitarimų lyg ir buvo iš Rusijos tokie „positive steps“. Bet kas įvyko šią savaitę, galime teigti, kad viskas yra labai sudėtinga. Separatistai atakos juk patys negalėjo surengti – ją tikrai kažkas koordinavo. Taigi Rusija viską kontroliuoja, visiems čia viskas kaip ir aišku. Bendra nuostata turėtų būti tokia – išlaikyti sankcijas, kurios yra. Tai dar vienas įrodymas, kad sankcijos Rusijai, kurios dabar yra, jos turi būti tęsiamos. Taip, galėtume mėginti sustiprinti sankcijas, bet manau, kad tai būtų labai sudėtinga“, – teigė jis.
 
Rusijos remiami separatistai antradienį užpuolė Ukrainos pozicijas Donbase, atakavo Ukrainos karius ir bandė peržengti demarkacinę liniją, primena ELTA. Vienas Ukrainos kareivis žuvo, dar keturi – sužeisti. Skubos tvarka sušauktame posėdyje susidariusią situaciją svarstė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, kuri pasmerkė Rusijos agresinius veiksmus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 00:55

Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidento Gitano Nausėdos patarėja, Užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė sako, kad antradienį paaštrėjusi situacija Rytų Ukrainoje, Donbase, kai prorusiški separatistai užpuolė Ukrainos pozicijas, parodo, jog Rusija ciniškai primena apie prieš šešerius metus įvykdytą Krymo aneksiją.
 
A. Skaisgirytė taip pat pažymi, kad Lietuva ES turi bendraminčių, raginančių palikti įvestas sankcijas Kremliui.
 
„Kalbant apie Donbasą, Normandijos ketvertukas rinkosi ne taip seniai ir dar sykį buvo pakartota – Minsko susitarimai tebegalioja, juos reikia vykdyti. Rusija turi atitraukti savo pajėgas. Deja, vietoje to, matome dar vieną jėgos proveržį. Iš tikrųjų labai ciniškas būdas paminėti šešerius metus nuo Krymo aneksijos pradžios“, – ketvirtadienį LRT radijui sakė A. Skaisgirytė.
 
Jos teigimu, ES yra daugiau šalių, siekiančių, kad situacija Ukrainoje nebūtų pamiršta, o įvestos sankcijos Rusijai paliktų galioti.
 
„Turime bendraminčių, ir mūsų bendraminčiai pirmiausia yra Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavija. Kitaip sakant, regioninės šalys, kurios supranta, kas darosi Ukrainoje, ir bendromis pastangomis siekia europiniu mastu kalbėtis apie tai, kad Ukrainos reikalas nebūtų pamirštas.
 
Po tiek laiko gali kilti iniciatyvų, kad gal jau Rusija buvo pakankamai nubausta, gal jau reikia atšaukti sankcijas. Ne. Sankcijos buvo įvestos dėl to, ką Rusija darė Ukrainoje, ir kol nepajudėjo Ukrainos reikalas, tol nemanome, kad sankcijos gali būti atšauktos“, – sakė A. Skaisgirytė.
 
„Europos lyderiai įvedė sankcijas, ir jos kol kas yra išlaikomos. ES nėra ta institucija, kuri kalbėtų apie kažkokias karines poveikio priemones. Turime tik politines ir jos yra naudojamos“, – pridūrė ji.
 
Rusijos remiami separatistai antradienį užpuolė Ukrainos pozicijas Donbase, atakavo Ukrainos karius ir bandė peržengti demarkacinę liniją, primena ELTA. Vienas Ukrainos kareivis žuvo, dar keturi – sužeisti. Skubos tvarka sušauktame posėdyje susidariusią situaciją svarstė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, kuri pasmerkė Rusijos agresinius veiksmus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 11:01

Rytų Ukrainoje antradienį nuo priešo ugnies žuvo vienas ukrainiečių karys ir dar keturi buvo sužeisti, skelbė Kijevas.
 
Tai buvo smarkiausias Ukrainos pajėgų ir prorusiškų separatistų susirėmimas per kelis mėnesius.
 
Kaip skelbia „Ukrinform“, Ukrainos užsienio reikalų ministerija paragino tarptautinę bendruomenę pasmerkti konflikto eskalaciją Donbase.
 
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigė, kad šis kraujo praliejimas yra „ciniška provokacija“, kuri pakenkė naujoms pastangoms išspręsti konfliktą. V. Zelenskio teigimu, Kijevas yra įsipareigojęs taikai, bet Ukraina „ryžtingai priešinsis bet kokiai ginkluotai agresijai.“
 
Pasak Ukrainos kariuomenės, vienas Ukrainos karys žuvo ir dar keturi buvo sužeisti, kai pateko į apšaudymą iš ginklų, uždraustų pagal paliaubų susitarimą. Kariuomenė nurodė, kad separatistai atakavo Ukrainos pozicijas šalia Novotoškivkos ir Krymskės kaimų.
 
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas savo ruožtu sakė, kad abi pusės patyrė nuostolių, ir pridūrė, kad Maskva „nežino detalių, kas išprovokavo susirėmimus.“
 
Konfliktas tarp Ukrainos karių ir Rusijos remiamų separatistų vyksta nuo 2014 metų. Jis prasidėjo po to, kai Maskva aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nuo kovų pradžios žuvo daugiau kaip 13 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.19; 07:19

Sekmadienį popiežius Pranciškus pareiškė paramą artėjančioms aukšto lygio deryboms dėl taikos Rytų Ukrainoje ir pažadėjo šiuo tikslu karštai melstis.
 
Šį pirmadienį Paryžiuje susitiks Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai. Tai bus pirmas tokio lygio susitikimas per pastaruosius trejus metus. Derybų metu tikimasi iš naujo pradėti taikos procesą Rytų Ukrainoje.
 
„Susitikimą palaikau savo maldomis, karštomis maldomis, nes ten reikalinga taika. Ir jus raginu daryti tą patį, kad ši politinio dialogo iniciatyva galėtų atnešti tai teritorijai ir jos žmonėms taikos vaisius“, – popiežius Pranciškus kalbėjo tikintiesiems Šv. Petro aikštėje po „Viešpaties angelo“ maldos.
 
2014 m., Kijevui išvarius prorusiškai nusiteikusį prezidentą ir atsigręžus į Vakarus, dalį Luhansko ir Donecko regionų Ukrainos rytuose okupavo prorusiški separatistai.
 
Karinis konfliktas iki šiol nesibaigė, nors 2015 m. vasarį Minske buvo pasirašytos paliaubos. Jungtinių Tautų duomenimis, per konfliktą žuvo apie 13 tūkst. žmonių.
 
Vokietija ir Prancūzija bando tarpininkauti Ukrainai bei Rusijai. Derybos tarp keturių valstybių vyksta vadinamuoju Normandijos formatu.
 
Informacijijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.09; 04:45

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį pagyrė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, pavadindamas jį „maloniu“. Tai Rusijos vadovas sakė artėjant ilgai lauktam viršūnių susitikimui dėl konflikto Rytų Ukrainoje, kuriame ir susitiks abu prezidentai.
 
Viršūnių susitikimas Ukrainos krizei sureguliuoti vyks gruodžio 9 dieną.
 
Į susitikimą vadinamuoju Normandijos formatu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pakvietė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, Rusijos prezidentą V. Putiną ir Ukrainos prezidentą V. Zelenskį.
 
„Mes nepažįstame vienas kito, kalbėjomės tik telefonu“, – investicijų forume Maskvoje sakė V. Putinas, tačiau pridūrė, kad nors neturi „jokio ryšio“ su kolega iš Ukrainos, jis mano, kad „V. Zelenskis yra malonus žmogus ir nuoširdus“.
 
„Manau, jis tikrai nori pakeisti padėtį į gera, įskaitant Donbase“, – teigė Rusijos prezidentas, omenyje turėdamas teritoriją Rytų Ukrainoje, kurią valdo Rusijos remiami separatistai.
 
„Kiek jis yra pajėgus tai padaryti, kol kas nežinau. Jau buvo žengti tam tikri teigiami žingsniai“, – pridūrė V. Putinas, paminėdamas dalies karinių pajėgų ir įrangos atitraukimą nuo kontaktinės linijos, skiriančios Ukrainos pajėgas ir separatistus.
 
Tarp kitų pastarųjų veiksmų, kurių buvo imtasi, siekiant sumažinti įtampą, yra rugsėjį įvykęs Rusijos ir Ukrainos apsikeitimas belaisviais. O šią savaitę Rusija dar grąžino Ukrainai tris prieš metus užgrobtus jos laivus.
 
Gegužę Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis teigė, kad karo Rytų Ukrainoje užbaigimas bus svarbiausia jo kadencijos užduotis.
Viršūnių susitikimas konflikto Rytų Ukrainoje klausimu vyks Paryžiuje. Antradienį Ukrainos užsienio reikalų ministras Vadymas Pristaika teigė, kad Kijevas viliasi pasiekti Paryžiuje „realią pažangą“. Pasak ministro, Ukraina į derybas vyks „be išankstinio nusistatymo“.
 
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais. Netrukus po Rusijos įvykdytos aneksijos Rytų Ukrainoje kilo karinis konfliktas. Ukrainos vyriausybės pajėgos nuo 2014 metų balandžio kovoja su Rusijos remiamais separatistais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.21; 02:00

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vadinamasis „Ukrageitas“ įgauna apsukas. D. Trumpui šis skandalas, susijęs su artėjančia nuožmia rinkimine kova, kaip nuo žąsies vanduo, o štai Ukraina nuo jo gali smarkiai nukentėti.

Įsivėlęs į vidines peštynes JAV, V. Zelenskis ne nepajuto, kad Ukrainos fronte jis praranda pozicijas. Galbūt iš didelio noro įtikti Vakarams, ypač D. Trumpui, skubėdamas vykdyti savo rinkiminius pažadus – atkurti taiką Donbase, jis net nepastebėjo, kad ima pataikauti V. Putinui. Teisingai kritikuodamas Paryžių ir Berlyną ir priešpastatydamas juos Vašingtonui, buvęs komiško serijalo herojus praranda populiarumą kaip prezidentas. Jis dar labiau pastūmėjo Merkel ir Macroną į Putino draugiją, o šis trina rankomis: jo Kijevui numestas „Stainmeierio formulės“ kabliukas nepatyrusio 41-rių metų V. Zelenskio buvo tučtuojau prarytas…

Jis žino, ko laukia ukrainiečiai: taikos Donbase, kad nežūtų ten jų sūnūs ir vyrai, kad pagaliau liautūsi sproginėti minos, poškėti šūviai, kad būtų galima nekliudomai susisiekti su ten gyvenančiais artimaisiais. Krymas palauks, nes pusiasalio susigražinimas – nereali arba ne šio laikmečio idėja. Ir V. Zelenskis verčiasi per galvą, atsisakydamas savo rinkiminių pažadų – besąlygiškai išvesti Rusijos karines pajėgas iš separatistų kontroliuojamo regiono ir jame atkurti Ukrainos jurisdikciją. Dabar juos pakeičia „kompromisine“ „Stainmeierio formule“, kuri, pasirodo, tenkina ir konjuktūrinę Europą, ir Maskvą, ir diplomatijos subtilybių nepramokusį buvusį komiką.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Kijevas mano, kad pirmas laimėjimas pasiektas – rugsėjį su Rusija apsikeista kaliniais. Kita pergalė turėtų būti keturių lyderių – Putino, Macrono, Zelenskio ir Merkel – susitikimas vadinamuoju „Normandijos ketverto“ formatu. Jo data dar nenumatyta, bet jis turėtų patvirtinti taikos proceso Ukrainoje pažangą ir iš esmės revizuoti Minsko susitarimus, kurie nėra vykdomi. Kol kas vykęs gynybos ir užsienio reikalų ministrų pokalbis formatu “2+2”, kaip pastebi Paržiaus „Le Monde“, praėjo šaltai…

„Bet dabar kamuolys yra Putino rankose, – komentuoja prancūzų laikraštis. – Jis mano, kad yra gera proga užbaigti krizę Donbase. Bet kokiomis sąlygomis? Amerikos demokratijos suterštas įvaizdis ir Trumpo diplomatijos traukimasis iš Ukrainos tik stiprina tą Putino ranką…“

Buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko-Walterio Steinmeierio pateiktas Ukrainos krizės sureguliavimo planas numato Donbasui suteikti ypatingą Ukrainos teritorijos statusą, kurį jis gautų po ESBO pripažintų rinkimų. Bet kodėl jis dar vadinamas „Putino planu“?

Apžvalgininkai daro septynias Kremliui palankias išvadas:

1.Neabejojama, kad ESBO pripažins rinkimų į vietinius valdžios organus teisėtumą, galų gale abi separatines respublikas toliau kontroliuos prorusiška administracija, o tvarką palaikys vietos policija.

2.Ukrainos-Rusijos sieną Donbaso ir Luhansko respublikose saugos „savanorių korpusai“, suformuoti DLR ir LLR, o ne Ukrainos pasienio tarnyba.

3.„Normandijos formato“ susitikime V. Zelenskis pakartos pritarimą „Stainmeierio formulei“, po to jis jau negalės trauktis atgal, nes Kremlius iškart sakys Vakarams: štai perspėjome, kad su Ukraina negalima turėti reikalų…

4.Ukrainiečiai negali masiškai priešintis naujiems susitarimams, nes jie yra pavargę nuo karo. Vidaus reikalų ministrui A. Avakovui nebus problemų atskirus protestus, kurie Ukrainoje jau prasidėjo, neutralizuoti.

5.V. Zelenskis bandys visuomenei šį žingsnį pateikti kaip „taiką vietoj reformų ir pagreitintos kovos su korupcija“, o šis delsimas padės ateiti Rusijos verslui.

6.Po šios pergalės Rusija gali tikėtis sankcijų sušvelninimo ir galimybės daryti įtaką Ukrainos politinei sistemai, dabar jau – per įmontuotą „Donbaso saugiklį“.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Taigi, Ukraina pateko į pavojingą pasaulinio masto akivarą. Skandalas JAV ją aptaškė purvu, nepatyręs V. Zelenskis, atrodo, gavo gerą diplomatijos pamoką, tačiau daug svarbiau, kad jis nebūtų „išdurtas“ kitame – visos Ukrainos likimą galinčiame nulemti – fronte.

Kai Vakarų šalys mieliau spaudžia ranką V. Putinui, o nusisuka nuo Ukrainos krizės, reiktų prisiminti taurią trijų Rytų ir Vidurio Europos lyderių misiją, kai Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vadovai – Adamkus, Kwasniewskis ir Juščenka – derindavo savo pagalbos šiai šaliai veiksmus ir taip ją atvedė į Maidaną.

Nejaugi šiandien kaimynai liks tik stebėtojais, kaip Ukraina vėl slysta į Rusijos glėbį?

Skaitykite – www.iskauskas.lt

2019.10.05; 07:17

V. Zelenskis apsilankė Donbase. EPA-ELTA nuotr.
Naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pirmadienį pirmą kartą surengė darbo vizitą į Donbasą (Rytų Ukrainoje), kurio metu prezidentas apžiūrėjo Ukrainos kariuomenės pozicijas Stanicos Luhanskajos kaime ir Sčastios miestelyje, Luhansko regione.
 
V. Zelenskis susitiko su Ukrainos kariais ir klausinėjo jų apie gyvenimo sąlygas, maisto kokybę, klausė, ar jiems buvo suteikta pakankamai įrangos, būstas, socialiniai privalumai bei kita.
 
Stanicos Luhanskajos kaime prezidentas apsilankė fronto linijoje. Nuo čia artimiausia priešo pozicija yra už 400 metrų.
 
Kaip teigiama, Ukrainos prezidentas pabrėžė būtinybę užtikrinti geresnes sąlygas kariuomenei.
 
„Kariuomenės, ginančios Ukrainą, sąlygos turėtų būti normalios“, – sakė V. Zelenskis.
 
V. Zelenskis, kuris Ukrainos prezidentu inauguruotas gegužės 20 d., inauguracinėje kalboje sakė, kad svarbiausia jo prezidentavimo užduotis bus pasiekti taiką Donbase. Prezidentas sakė, kad šiam tikslui pasiekti yra pasiruošęs „dėti visas įmanomas pastangas“.
 
Kruvinas konfliktas tarp vyriausybinių pajėgų karių ir prorusiškų separatistų Donecko ir Luhansko teritorijose, Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, nuo 2014 metų pareikalavo daugiau kaip 13 000 žmonių gyvybių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.28; 16:00

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Dar prieš savo inauguraciją dabartinis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, jog  pagrindinis jo tikslas – nutraukti karą Donbase ir susigrąžinti prarastas teritorijas.

Po 2014 m. Krymo okupacijos Donbaso prorusiškieji separatistai, remiami Rusijos taip vadinamų karių savanorių, Donbasą sudarančiose srityse įkūrė taip niekieno ir nepripažintas Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas.

Net Rusija ligi šiol nesiryžo to padaryti, nors iškart po V.Zelenskio išrinkimo Kremliaus šeimininkas V.Putinas pasirašė įstatymą, kuriuo remiantis leista dalyti Rusijos Federacijos piliečių pasus visiems norintiems Donbaso gyventojams skubos tvarka. Toks buvo naujojo Ukrainos prezidento „pasveikinimas“.

Tačiau skubos darbą, kaip sakoma, velnias neša. O turint galvoje Rusijos biurokratijos „nacionalinius ypatumus“ jau imta rypauti, jog per vieną dieną šiose taip vadinamose liaudies respublikose sugebama priimti vos du šimtus paraiškų rusiškajam pasui gauti.

Ir tai pripažįsta patys Kremliaus propagandistai. Antai vienas jų,  garsusis demagogijos meistras Vladimiras Solovjovas vakar savo laidoje, kreipdamasis į Rusijos migracijos tarnybų valdininkus prokuroro tonu pradėjo isteriškai rėkti: nedelsiant pradėkite vykdyti Putino įstatymą, nediskredituokite Rusijos, žmonės vargsta eilėse, juos kasdien žudo ukrainiečiai nacistai ir banderovcai, jeigu nesugebate, išeikite arba pasodinsime…

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Rėžęs piktų, grasinančių žodžių tiradą valdininkų adresu, vis dėlto neatsargiai išsidavė, jog jam rašo labai daug minėtų respublikų gyventojų ir skundžiasi, jog matuška Rusija jiems moka vos 3 tūkst rublių (72.0834 rub. =1 EUR) pensijas, o jie dar ir priversti iki apalpimo stovėti eilėse norėdami gauti taip išsvajotus rusiškus pasus…

Rusijos melas – jokia naujiena. Tačiau šįkart Kremlius jaučiasi įvarytas į kampą. Jis nežino, kaip reaguoti į V. Zelenskio naujai suformuotą komandą (dauguma joje jauni žmonės), įsaką dėl Aukščiausiosios Rados paleidimo,  dėl serialo „Tautos tarnas“ jo vardu pavadintos partijos libertalizmo filosofinės krypties postulatais suformuotos programos.

Tačiau reitingai nūnai  rodo, kad šią partiją jau dabar remia per 40 proc. žmonių.

Pasimetimas akivaizdus. Kremliaus dvaro tarnai net nežino kaip elgtis, nes matyt ir aiškių instrukcijų iš jo nėra.

Tačiau viena jau dabar aišku – Kremliaus klika Ukrainos nepaliks ramybėje, o dar labiau kurstys nesantaiką tarp Ukrainos Rytų ir Vakarų, tarp Prezidento institucijos ir jau nueinančios aštuntojo šaukimo Rados. Be jokios abejonės, jie aktyviai kišis ir į liepos 21-ąją vyksiančius naujojo parlamento rinkimus.

O štai garsus kino režisierius, „Mosfilmo“ direktorius Šachnazarovas viešai per vieną propagandinį Maskvos kanalą net pareiškė esąs tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis kelias, kad Ukraina galutinai nesubyrėtų – karinis perversmas. Ir čia, pasak ištikimo Kremliau tarno, Kijevui galėtų padėti „patyrę“ Donbaso (…) kariai.

Ir kiti taip vadinamieji Rusijos ekspertai unisonu reikalauja, kad dabartinė Ukrainos valdžia tiesiog „pasodintų“ daugybę jiems neįtikusių jau paleistos Rados politikų, jau nekalbant apie buvusį prezidentą Petro Porošenką. Atviru tekstu kalbama, kad reikia naujo Maidano, bet, suprantama, ne tokio, koks buvo 2014-aisiais, o rusiškojo kolobaracionistinio, kad atitiktų Maskvos norus ir si

Ukrainietė mergina

O jie civilizuotam pasauliui jau seniai aiškūs – tai galutinai sužlugdyti Ukrainą kaip valstybę. Tik ar vakarai padės jai sustabdyti ordų puolimą, ar pats V.Zelenskis nesuklups ties pirmuoju posūkiu, – neaišku.

Bent kol kas Rusija nori parklupdyti Ukrainą ekonomiškai. Jau numatytos sankcijos rusiškosios naftos importui į Ukrainą. Krymo tiltas, kuris anot V. Putino, buvo nutiestas, kad „mus visus dar labiau suartintų“, t. y. rusus ir ukrainiečius (kokia atviro cinizmo viršūnė), buvo pastatytas turint strateginį tikslą – smaugti Ukrainos ekonomiką pakenkiant jos komercinei laivybai Azovo jūroje.

Aukščiausią įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos buvo kilusi pernai lapkritį, kai Rusija apšaudė ir sulaikė tris Ukrainos laivyno laivus ir jų įgulas šiems mėginant perplaukti sąsiaurį ir patekti į Azovo jūrą.

Ligi šiol įgulos nariai yra Rusijos įkalinti, o į naujojo Ukrainos prezidento raginimus apsikeisti belaisviais (visus į visus) Maskva niekaip nereaguoja.

2019.05.23; 15:14

Išrinktasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis sekmadienį išreiškė pasiruošimą aptarti su Maskva padėtį Rytų Ukrainoje, praėjus dienai po Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimo, kad jis yra pasirengęs vesti derybas su Ukrainos prezidento rinkimų laimėtoju dėl konflikto Donbase užbaigimo. 

V. Putinas šeštadienį sakė, kad konflikto Rytų Ukrainoje klausimui būtų skiriama daugiausiai dėmesio, jei jis kada nors susitiktų pasikalbėti su išrinktuoju Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu. 

„Jei kada nors susitiktume derybų – aš neatmetu tokios galimybės – mes pirmiausia turėtume aptarti būdus, kaip užbaigti konfliktą Pietryčių Ukrainoje“, – sakė Rusijos vadovas.

Į Rusijos prezidento pareiškimą reaguodamas V. Zelenskis pabrėžė, kad yra pasirengęs deryboms su Rusija Normandijos formatu. 

„Aš dar kartą norėčiau pasakyti, kad esu pasiruošęs deryboms. Viliuosi, kad kitame susitikime Normandijos formatu Rusija pademonstruos pasirengimą deeskalacijai. Esame pasiruošę aptarti naujas sąlygas, kuriomis vadovaujantis, Ukraina ir Rusija galėtų kartu gyventi“, – sekmadienį sakė V. Zelenskis, pridurdamas, kad santykių normalizavimas įmanomas tik kai Krymo pusiasalis ir Donbaso regionas nebebus okupuoti. 

V. Zelenskis taip pat išreiškė viltį, kad „Rusija yra linkusi daugiau kalbėti nei šaudyti“.

Konfliktas Rytų Ukrainoje tarp Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų prasidėjo 2014 metais. Jungtinių Tautų duomenimis, konflikto metu žuvo apie 13 tūkst. žmonių.

Rusija Krymo pusiasalį aneksavo taip pat 2014 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.29; 02:00

Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Rusijai reikia ne mažos dalies, o visos Ukrainos

Sprogimas Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“ nugriaudėjo apie 17 val., o praėjus pusantros valandos Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė iš atitinkamų Donecko „struktūrų“ sužinojusi, kad „suimta keletas žmonių, Ukrainos diversantų ir su jais susijusių asmenų, kurie įtariami pasikėsinimu į respublikos vadovą“.

Jie esą mėgino pasprukti automobiliu, tačiau aplinkinės gatvės buvo jau užtvertos… Netrukus Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova nužudymą pavadino teroristiniu aktu: užuot vykdžiusi pažadus dėl taikos „Kijevo karo partija“ nusprendė imtis kruvinų skerdynių. Dar po valandos (20.15) Kremliaus internetinėje svetainėje pasirodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino užuojautos žuvusiojo artimiesiems ir „visiems Donbaso gyventojams“ tekstas. Tiesa, nei apie Ukrainą, nei apie Kijevą joje nerašoma, tačiau kas dar galėtų būti „tais, kurie pasirinko teroro, prievartos, gąsdinimo kelią“?

Artėjant pusiaunakčiui, prabilo neseniai „respublikos laikinuoju vadovu“ išrinktas Dmitrijus Trapeznikovas: suimtųjų parodymai patvirtino, kad tai buvo „ukrainiečių diversija“. O Rusijos valstybės dūmos narys, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Nikolajus Kovaliovas net konkrečiai nurodė: Ukrainos saugumo tarnyba…

Rytojaus dieną žiniasklaidai parūpo „kaipgi galėjo atsitikti, kad Ukrainos diversantai šeimininkauja respublikos sostinėje kaip savo namuose?“ 2015-ųjų rudenį likvidavo „Motorolą“, 2017-ųjų – pradžioje – „Givį“, dabar – Zacharčenką… Politinis apžvalgininkas Dmitrijus Babičius leidinyje „Svobodnaja presa“ pareiškė „absoliučiai įsitikinęs“, kad teroristinis aktas Donecke – Ukrainos diversantų darbas. Visas būrys Donbaso vadų buvo nužudyti teroristinių atakų metu. Jeigu jie užmušinėja vienas kitą, kaip niekšingai meluoja Kijevas, tai kodėl neliko gyvų? Taip nebūna – juk turėjo laimėti kuri nors grupuotė. Tačiau kuri iš Ukrainos specialiųjų tarnybų tai daro ir kaip – „kitas klausimas“. Sirijoje į Bašarą Asadą pasikėsinimą surengė, žinoma, islamistai, o kieno rankomis – kitas klausimas. „Svobodnaja presa“ tekstą pavadino „Pasikėsinime į Asadą ir Zacharčenkos nužudyme – vienas braižas“ (У покушения на Асада и убийства Захарченко — один почерк).

Tas pats leidinys supažindino su Maskvos universiteto profesoriaus, politinių mokslų daktaro, Mokslo tarybos prie Rusijos saugumo tarybos nario Andrejaus Manoilos įžvalgomis. Sprogmenį padėję diversantai žinojo, kada Zacharčenka užeis į kavinę, vadinasi, jiems kažkas apie tai pranešė. Išduoti galėjo kažkas iš savų. Tačiau Zacharčenkos ir kitų pasipriešinimo lyderių aplinkos žmonės, buvusio įsitikinimu, labai motyvuoti ginti savo respublikas (jie – idėjiniai) ir sunkiai tikėtina išdaviką buvus tarp jų, todėl klausimas, kas išdavė, lieka atviras ir atsakyti į jį gali tik tyrimas.

Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Leidinys „Vzgliad“ suskato aiškintis, „ar Ukrainos specialiosios tarnybos pajėgios šalinti Zacharčenkos lygio asmenis“. „DLR lyderį“ akylai saugojo, todėl jį nužudyti galėjo tik labai profesionaliai veikiančios specialiosios tarnybos, o juk Ukrainos tarnybos prie tokių nepriskiriamos, tokia sudėtinga operacija – ne jų nosiai. Tuo tarpu teigiama, kad tai padarė Ukrainos specialiųjų operacijos pajėgos.

Atsakydamas į šį klausimą, buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos pulkininkas Sergejus Voroncovas suabejojo, ar Zacharčenkos apsaugos tarnyba, neapgynusi nuo teroristinio akto, buvo tokia jau kvalifikuota, kaip kalbama. Be to, kariaujančioje šalyje įvykdyti tokią operaciją nėra labai sudėtingas darbas. Ir iš viso – „įvykdyti bet kokį teroro aktą yra tūkstančius milijonų kartų pigiau negu apginti žmogų“.

Buvęs Izraelio specialiosios tarnybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmis atsakė, kad nežinant visų pasikėsinimo detalių keblu atsakyti, ar tai buvo profesionaliai atlikta operacija, ar ukrainiečiams šį kartą tiesiog  pasisekė. Vis dėlto Ukrainos specialiųjų tarnybų nereikėtų visiškai nurašyti. Jos perėmė sovietinių KGB ir karinės žvalgybos patirtį. Be to, Ukrainoje daugelį metų dirba amerikiečiai, turintys patirties tokioje veikloje.

Jokių abejonių – Ukrainos specialiosios tarnybos! Sakote, ne jų nosiai toks „puikiai suplanuotas niekšiškas nužudymas“ (Pravda.ru)? Šį kartą pasisekė. Amerikiečiai pamokė („…vienas braižas“). Ir apsauga pražiopsojo. Tuo neabejojančios „Svobodnaja presa“ vienas redaktorių yra rašytojas Zacharas Prilepinas – rusų rašytojas, karo Ukrainoje karo dalyvis, pastaruosius pustrečių metų – Zacharčenkos padėjėjas. Internetinį leidinį „Vzgliad“ nuo 2015 metų globoja „Socialinių tyrimų ekspertinis institutas“, susijęs su Rusijos prezidento administracija.

Žurnalistas Dmitrijus Babičius – Rusijos valstybinei naujienų tarnybai RT priklausančios radijo stoties „Sputnik“ apžvalgininkas. Politologas Andrejus Manoila 1998 metais baigė Maskvos valstybinio universiteto fizikos fakultetą (atmosferos fizikos specialybė), 1999 metais –FSB vadovaujančių kadrų parengimo fakultetą (operatyvinė veikla). 2012 metais tapo Maskvos universiteto politologijos fakulteto Rusijos politikos katedros profesoriumi (jo biografijoje sakoma: В Литве работы А. В. Манойло по информационным войнам получили название «русский подход» и преподаются в военных академиях). Žinomu karo ir politikos apžvalgininku vadinamas Jakovas Kedmis sugeba taip pagirti Putino sprendimus Rusijos TV laidose, kad net dantis praėdę Kremliaus propagandistai nuščiūva; kai kas jį vadina tiesiog „Kremliaus provokatoriumi“.

„Grąžinti negalima pripažinti“ – kur rašyti kablelį?

Rugsėjo 2 d. valstybinis leidinys „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad „Kijevas atsisako nuo taikos Vakarų lyderiams patylomis nuolaidžiaujant“ (Киев отказывается от мира при молчаливом попустительстве западных лидеров). Pasirodo, veikė net trys Ukrainos diversantų grupės, viena sekė Zacharčenką, kita įvykdė sprogdinimą, trečia dengė sprogdintojų pasitraukimą. Diversantus parengė Vakarų instruktoriai, matyti JAV specialiųjų braižas: šitaip kitų rankomis buvo žudomi neįtinkantys lyderiai Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl „tautinio terorizmo akto“. Neatmetama naujų provokacijų galimybė. Pranešama apie galima Ukrainos kariuomenės puolimą rugsėjo 14 d. Prieš imdamasis pasakoti apie velionio gyvenimą ir didvyriškus žygius, teksto autorius tarytum prabėgomis brūkštelėjo: buvęs futbolo klubo „Šachtior“ vadybininkas ir vienas iš trijų Zacharčenkos pavaduotojų „DLR vyriausybėje“ Trapeznikovas vadovaus iki rinkimų, kurių data dar nežinoma, ir labai didelė tikimybė naujuoju „respublikos vadovu“ galint tapti dabartinį „liaudies tarybos pirmininką“ Denisą Pušiliną.

Didžiausias pasaulio melagis

Praėjusį pirmadienį iš pat ryto Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS paskelbė pokalbį su „Politinės konjunktūros centro“ direktoriumi Aleksejumi Česnakovu – apie padėtį „Donecko liaudies respublikoje“ po Aleksandro Zacharčenkos nužudymo. Šis ekspertas prieš kelias dienas tai pačiai tarnybai pasakė, kad „liaudies taryba“ Trapeznikovą paskelbė „respublikos vadovu“ netesėtai, o po dviejų parų TASS pranešė, kad Donecke „laikinuoju vyriausybės pirmininku“ paskyrė Denisą Pušiliną – būtent Česnakovo pagirtą tame komentare. Koks įžvalgumas! Tiesa, „Rosijskaja gazeta“ pirmoji parašė apie „labai didelę tikimybę“, tačiau ekspertas paaiškino, kas ir kodėl.

Dabar kalbama apie „liaudies tarybos“ sprendimą lapkričio 11 d surengti „parlamento“ ir „respublikos vadovo“ rinkimus, Minsko susitarimų likimą, kita, tačiau TASS‘ui kažin kodėl svarbiausia pasirodė antraštėje pabrėžti: Aleksandro Zacharčenkos nužudymas „highly likely“ yra Kijevo darbas (Эксперт: за убийством Александра Захарченко „хайли лайкли“ стоит Киев). Highly likely – Britanijoje taip sakoma reiškiant įsitikinimą iki teismo sprendimo, kaip antai: „labai tikėtina“ prie pasikėsinimo nunuodyti buvusį Maskvos šnipą prisidėjus Rusiją.

Tiesa, ekspertas prisipažįsta nesąs tyrėjas ir galįs tik numanyti, kas yra Zacharčenkos žūties kaltininkas, tačiau labai tikėtina, kaip kalbama Donecke ir Gorlovkoje, kad Kijevas“. Ir kas dabar perkalbės įniršusius žmones? Dėl Zacharčenkos nužudymo Vakarų valstybių sostinės, galima sakyti, pratylėjo ir, suprantama, šią tylą Donecke palaikė pritarimu teroristiniams Kijevo režimo metodams. Suprantama, tai sukėlė Donbaso gyventojų pasipiktinimą ir jie pareikalavo rinkimų. Rinkimai vyks ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Dėl Minsko susitarimų, tai ekspertas sutinka su sakančiais, kad nors susitarimai ir nevykdomi, alternatyvos jiems nėra. „Mūsų Ukrainos krypties kuratoriai puikiai suvokia, kad dabartinis Kijevo režimas nevykdys Minsko susitarimų.“ Tačiau Ukrainai, anot Česnakovo, anksčiau ar vėliau vis dėlto teks priimti įstatymą dėl ypatingojo statuso, numatančio vietinės liaudies milicijos kūrimą, rusų kalbos vartojimą ir kita, kas įrašyta susitarimuose ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje. Tai jiems nori nenori reikės padaryti, niekur nesidės.

GRU emblema – skraidančioji pelė

Ką gi daryti, klausiama eksperto, kad Vakarai priverstų Ukrainą vykdyti Minsko susitarimus? „Užsienis mums nepadės, – atsako tas. – Ne Vakarai, o laikas viską sustatys į vietas.“ Kada nors Ukrainoje į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės, o Vakaruose suirs ir dabar ne tokia jau tvari sankcijas palaikanti koalicija. Dar klausimas: daug kalbama apie Ukrainos rengiamus karinius veiksmus prieš DLR – ar tai įmanoma? Ekspertas atsako „kažin kodėl“ esąs įsitikinęs, kad Kijevas kuriuo nors momentu tam ryžis, nes kursto už Atlanto esantys globėjai, o ir pačioje Ukrainoje netrūksta bepročių. Taip atsitikus, aukų būtų nepalyginti daugiau negu per Ukrainos karą 2014 metais, tačiau Kijevą, kaip ir tada, privers sustoti. Istorija gali prieiti iki to, kad Rusija pripažins LDR ir LLR, kaip atsitiko su Pietų Osetija ir Abchazija po Saakašvilio avantiūros.

„Surkovo propaganda“?

„Dvylikoje kėdžių“ Ostapas Benderis tikina: „Užsienis mums padės“; dabar Rusijos spaudoje mirga „Užsienis mums nepadės“. Memu tapo ir mūsų dienų Kremliaus propagandisto posakis: „Sutapimas? Nemanau“. Tą patį pirmadienį šio „auksaburnio“ vadovaujamos RT leidinyje pasirodė „apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DLR) laikinuoju vadovu“ pristatyto Deniso Pušilino išskirtinis interviu. (Украина уже разучилась понимать Донбасс: Пушилин об убийстве Захарченко, ситуации в ДНР и минском процессе).

Pokalbį nuo Zacharčenos žūties pradėjusiam žurnalistui Pušilinas praneša: tyrimo duomenys rodo, kad šį teroro ir agresijos aktą įvykdė „tam tikra Ukrainos specialioji tarnyba, pavaldi vos ne Ukrainos prezidentui“, be to, „veikė paties aukščiausio lygio profesionalai“. Todėl labai liūdna, kad Europos žiniasklaidoje jis (prezidentas) vaizduojamas vos ne taikos prezidentu, uoliu Minsko susitarimų vykdytoju ir panašiai, nors iš tikrųjų taip nėra. Žurnalistui nusistebėjus, kad teroro aktą pasmerkė tik Rusijoje, o pasaulio bendrija – pratylėjo, Pušilinas pritaria: tai atsitiko 200 metrų atstumu nuo viešbučio, kur apsistoję ESBO atstovai, jie tikrai viską girdėjo ir matė, tačiau nepakėlė balso. „Deja, mes nuo 2014 metų susiduriame su dvigubais standartais.“

Žurnalistas: kaip reikėtų vertinti kalbas, kad rugsėjo 14 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėl puls? Pušilinas: Ukraina rengė labai rimtą provokaciją per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje, tačiau mes apie tai pranešėme ir Rusijos prezidentas pasakė jiems, kad nedarytų to, nes praras valstybingumą. Tai paveikė. Tačiau neturime nusiraminti. „Ukraina klastinga, Ukraina valdoma iš išorės – tai mes žinome. Ir kokius įsakymus ji gaus, kaip visa tai bus daroma – niekas nežino. Todėl reikia būti pasirengusiems viskam.“ Dėl Minsko susitarimų: Donbasas ten turi balsą, tačiau Ukraina nieko nedaro – būtent tai ir rodo, kad jie nenori šiuo metu taikaus sureguliavimo. Buvo susitarta padaryti – jie nepadarė. Apie ką kalbėti? Jie netgi nepasmerkė Minsko susitarimą pasirašiusiojo mirties. Dabar Ukrainoje sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi susitarimai.

Rusijoje skrajoja dar vienas posakis: „Surkovo propaganda“ (Rusijos televizijos kompanijos NTV žurnalistams vienoje rinkėjų teisių gynėjų organizacijoje kalbinamas darbuotojas daugiau kaip 80 kartų pasakė: „NTV – Surkovo propaganda“). Vladislavas Surkovas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, sumanęs projektą „Novorosija“. Iki pasirašant Minsko susitarimus šiuo vardu buvo vadinama Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų konfederacinė sąjunga“, manyta į „Novorosiją“ įtraukti šešias Ukrainos pietryčiuose esančias sritis (bendras plotas – 249 000 km).²). Ne kartą sklido kalbos Surkovą traukiantis iš Putino padėjėjų būtent dėl sužlugdytos „Novorosijos“, pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį.

Štai šitaip kalba ekspertas: Ukrainos diversantams susprogdinus „respublikos vadovą“, žmonės pasipiktino ir pareikalavo… rinkimų! Ekspertui jau žinomas ir asmuo, kurį jie ketina išrinkti į valdžią. „Teroras neišsklaidė, neišgąsdino Donbaso liaudies, – aiškina Česnakovas. – Priešingai – sutelkė. Todėl su 99% tikimybe galima spėti laimėsiant Denisą Pušiliną DLR ir Leonidą Pasečniką LLR. Respublikų parlamentuose daugumą gaus jų šalininkai.“ Vakarai nenori nieko matyti, nieko girdėti. Ukraina nevykdo Minsko susitarimų, tačiau kada nors ten „į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės“, taigi suvokiantys, jog alternatyvos tiems susitarimams nėra. Gali rastis ir naujų susitarimų, tačiau „visi jie neturės prieštarauti Minsko proceso dvasiai ir jo galutiniam siekiui – taikai ir ypatingam Donbaso statusui“… Aleksejus Česnakovas dar vadinamas „Surkovo kalbančiąja galva“.

Pušilinas varo tą patį: Kijevas įvykdė teroro aktą, o Vakarai – tyli. Donbase „absoliuti dauguma“ nusiteikę prieš klastingą Kijevą. Pačioje Ukrainoje „adekvačių“ žmonių yra daugiau negu norinčių matyti „maskvėną ant šakos“ (москаляку на гiляку), tačiau valdo radikali mažuma su „visu pajėgumu veikiančia represijų mašina“ ir Vakarai tam neprieštarauja. Ukrainoje dabar sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi Minsko susitarimai… Neseniai Pušilinas buvo ne tik „Liaudies tarybos pirmininkas“, tačiau ir visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske.

„Surkovo propaganda

Tepavykus užimti 1/3 Donecko ir Luhansko sričių, Surkovas ėmėsi tame pačiame fronte vadovauti naujai Kremliaus specialiajai operacijai, kurią galima pavadinti „Apgaulingas Donbaso grąžinimas Ukrainai“ ar „Donbasas mainais į Krymą“. Jos esmę dar 2014-ųjų rudenį išdėstė Rusijos dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas. Girdi, dabar Rusija kaltinama išdavyste: žadėjo, nepadarė, nepalaikė, kodėl nepuolė toliau, kodėl sutiko su paliaubomis. Taip kalbantys yra neabejotinai patriotai, tačiau daugelis jų – avantiūristai, nesuvokiantis, jog kenkia Rusijai.Mes negalime atsisakyti nuo Novorosijos palaikymo, tačiau strateginis tikslas yra ne „Novorosijos“ pripažinimas nepriklausoma valstybe. Jai tapus atskira valstybe, likusi Ukraina virs Baltijos šalimis, istoriniu priešu, kur po kiekviena lova vaidensis „Maskvos ranka“. Tikslas yra priversti Kijevo valdžią – šią ar būsimą – pradėti kalbėtis apie tai, kad Doneckas ir Luhanskas, Kijevas ir Charkovas lieka tokioje Ukrainoje ar kaip ji vadinsis, kuri bus federacija ar konfederacija ir kurioje bus leidžiamas didelis nuomonių skirtumas – nuo Vakarų iki Rytų. Ir kuri dėl to negalės priimti sprendimo stoti nei į NATO, nes Rytai – prieš, nei į Eurazijos sąjungą – nes Vakarai prieš. Tegul geriau bus neutrali Ukraina, o ne Ukraina – Jungtinių Valstijų ginklas prieš Rusiją.

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

2015 metų  rudenį  pasirodė pranešimų į Donbasą atvykstant FSB ir GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiosioms grupėms. Atvykėlius pavadino „likvidatoriais“. Esą jiems įsakyta šalinti smogikus, kurie nesutinka su Kremliaus pakeista strategine linija dėl okupuotų teritorijų statuso: ne „prijungimas prie Rusijos“, o „Donbasas – Ukrainos regionas su ypatinguoju statusu“. 2016 metų rudenį vėl: GRU ir FSB jungtinis būrys pradėjo „valymus“  Donbaso separatistų pajėgose. Pirmiausia imasi būrių „Sparta“ (Doneckas), „Somali“ (Luhanskas) ir „Vostok“ (Makejevka). Nepaklususius nurodymams ir pasipriešinusius numatyta sunaikinti. Gal tai tiesiog sutapimas: 2016-ųjų rudenį susprogdintas „Motorola“, 2017-ųjų pradžioje – „Givis“. Šiedu – labiausiai žinomi iš paslaptingai žuvusiųjų. 2017 metų rugpjūtyje abi „respublikas“ aplankė pats Surkovas ir paliepė rengtis „reintegracijai“.

Praėjus pastarajam Putino rinkimui į prezidentus, sužinota Surkovą liekant Kremliuje. Vadinasi, Putinas pritarė patarėjo operacijai Ukrainoje. Iš pradžių, pavasarį, į valdžią atvestinas Kremliaus visiškai kontroliuojamas prezidentas. Jo šalininkai turėtų sudaryti rudenį renkamo šalies  parlamento daugumą. Tada naujoji Kijevo valdžia turėtų pradėti tiesiogines derybas su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ dėl jų prisijungimo prie Ukrainos didelę laisvę turinčios autonomijos teisėmis, suprantama, tarpininkaujant taikos darytojai Maskvai. Pataisius Konstituciją ir paskelbus Ukrainą federacine valstybe, Donbase įvyktų nauji vadovų ir parlamentų rinkimai bei referendumas dėl grįžimo į Ukrainą autonomijos teisėmis. Pareiga finansuoti naująsias autonomijas tektų Ukrainai („Čečėnijos pavyzdžiu“), o Vakarai, išvydę tokią taikingą Kremliaus politiką, nuimtų nuo Rusijos kaklo sankcijų jungą (ir nuo paties „Kremliaus pilkojo kardinolo“), palikę Krymą Maskvai. Be to, Doneckui ir Luhanskui sugrįžus į Ukrainos sudėtį, Rusijai palankių rinkėjų dalis taptų lemiančiąja.

Ilja Ponamariovas nė neabejoja Kremlių dar iki Rusijai pradedant karą Donbase turėjus scenarijų, kas bus daroma pasisekus. Buvusio Dūmos deputato (vienintelis balsavo prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) manymu, Maskva ir pradėjo visą šitą istoriją tik dėl Krymo mainų. Tačiau karas su Ukraina nenusisekė. Tada Putinas dėl to paties žengė į Siriją. Klausykite, Jungtinės Valstijos: mes jums nusileidžiame dėl Sirijos, o jūs pamirštate Krymą ir išlaisvinate iš sankcijų. Dėkui Dievui, tokie mainai dar negresia. O su Ukraina tartis nereikia, nes praeis kiek laiko ir valdžia Kijeve pasikeis. Leonidas Radzichovskis irgi neabejoja, kad Putinas mielai atsikratytų Donbaso, tačiau taip, kad galėtų „pateikti tai kaip savo laimėjimą, tarytum jam, Putinui, pavyko įgyvendinti visus savo planus“. (Šis rusų publicistas Krymo referendumo išvakarėse parašė, kad visiems žinoma jo baigtis, tačiau kaina, kurią Rusiją sumokės už tai, bus „agresoriaus ir  grobiko reputacija“. Kiek vėliau jis apkaltino Rusijos vadovybę apgavus Ukrainą: pasirašė draugystės sutartį, kurioje garantavo neliečiamybę, teritorijos vientisumą, o po to paėmė iš Ukrainos branduolinį ginklą ir užgrobė Krymą.)

Kam širdies atgaiva, o kam – galvos skausmas

Rugsėjo 5 d. tas pats Zatulinas, Rusijos valstybės dūmos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, eurazinės integracijos ir tėvynainių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federalinei naujienų tarnybai (tai pačiai, kuri siejama su „Putino virėju Jevgenijumi Prigožinu) paaiškino, kodėl Rusija negali oficialiai pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“. Donbaso gyventojai praleido Ukrainos sudėtyje daugiau kaip 30 metų ir todėl padėtis ten labai skiriasi nuo Krymo pusiasalyje. Donbase įvykus referendumui, prisijungimui prie Rusijos pritartų 20-30%, 10-20 ar 30% – nieku gyvu, o likusiems būtų tas pats. Todėl Doneckas ir Luhanskas grąžintini į Ukrainos politikos erdvę. Žinoma, priimtinomis sąlygomis, tai yra be susidorojimų, be sąskaitų suvedinėjimo, su ypatingu statusu – kaip federacijos ar konfederacijos elementas. Tai paskatins Ukrainos virtimo federacija grandininę reakciją. „O federacinė Ukraina – tai, kas turėtų nuraminti širdį.“

Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Naujienų tarnyba „Novorosija“ pasipiktino tokiu Rusijos deputato postringavimu: „nepakankamai rusiškas Donbasas“ jau penkti metai kovoja prieš sugrąžinimą į Ukrainą! Ir priminė, ką kalbėjo velionis Zacharčenka. Antai praėjusių metų spalyje pareiškė, kad Donbasas gali grįžti į Ukrainą dviem atvejais: arba Kijevui reikės nužudyti 1,5 milijono žmonių, nesutinkančių su tenykščiu režimu, arba tos šalies valdžia turi iš esmės pakeisti savo politiką. Gruodyje sakė: nėra prasmės kalbėti apie Donbaso grįžimą į Ukrainos sudėtį, nes Kijevas per visus karo metus nežengė nė vieno žingsnio tam, kad DLR ir LLR gyventojams kiltų noras grįžti į šios šalies sudėtį; respublikų gyventojai nedovanos Kijevui už sugriautus likimus ir miestus. Šį pavasarį jis kalbėjo, kad „Ukrainos artimiausioje ateityje laukia milžiniškos permainos“ ir Donbaso veiksmai priklausys nuo to, kokie pasikeitimai ten įvyks. Dar jis sakė, kad „Donecko liaudies respublikos kursas yra stiprinti visokeriopus ryšius su Rusija ir kad ateityje gali būti sudaryta viena su Maskva karinė-politinė, ekonominė ir kultūrinė erdvė.

FSB emblema

Žuvusio „Donecko liaudies respublikos vadovo“ laidotuvių dieną vienas iš labiausiai skaitomų Rusijos leidinių „Moskovskij komsomolec“ iškėlė klausimą, „kokią problemą išspręs Zacharčenkos mirtis“ (Негодяи не закончатся: какую проблему решит смерть Захарченко). „Rusų pavasario“ svajonei nebuvo lemta išsipildyti, Donbasas atsidūrė aklavietėje ir anksčiau ar vėliau reikia pradėti derybas. Tai greičiausiai būtų buvę neįmanoma Zacharčenkai esant gyvam – istorija jį užkėlė ant pjedestalo, tačiau vėliau jis tapo stabdžiu ir Ukrainoje, atvirai sakant, su juo nebūtų leidęsi į kalbas. Tačiau netgi Putinas pripažįsta, kad sukilę regionai – Ukrainos dalis, ir dabar galima pradėti taikos derybas nuo švaraus lapo…

Tą pačią dieną MK atsiliepė ir apie „laikinąjį vadovą“ Trapeznikovą – labai nekaip. Nekariavo. Labiausiai pagarsėjo viename vakarėlyje iš pistoleto peršovęs Zacharčenkos administracijos vadovui koją ir vėliau užėmęs jo vietą. Nustekeno „Šachtioro“ futbolininkų gerbėjų klubą, o pats pralobo. Ne generolas – karjeros valdininkas… Kai po savaitės Trapeznikovo neliko, MK leidosi į svarstymus, „kokia yra Pušilino paskyrimo prasmė“. Po tragiškos Zacharčenkos žūties ima manyti, kad Maskvos požiūris į Donbasą radikaliai pasikeis. Nemažai aukštų Rusijos valdžios pareigūnų prabilo apie būtinybę pripažinti DLR ir LLR, pasitraukti iš Minsko derybų. Tačiau Pušilino paskyrimas parodė nugalėjus jėgas, kurios ir toliau teigia, kad „nėra alternatyvos“. (Apie „Moskovskij komsomolec“ kalbama, kad valdžia per jį leidžia „gandus“, norėdama iki priimant kokį jai reikalingą sprendimą sužinoti žmonių nuomonę ir parengti visuomenę. Ankstėliau MK suteikė žodį ekspertui, FSB atsargos generolui: tai, kad Rusijos saugumiečiai išvyko į Donecką Zacharčenkos žūties aplinkybių tirti, liudija Rusiją galint ateityje pripažinti apsišaukėles respublikas).

„Svobodnaja presa“ tiesiai parašė, kad „Donecko liaudies respublikoje Pušilinas daugeliui nepriimtinas.“Aleksandras Zacharčenka buvo charizmatiškas žmogus, turėjo savo įsitikinimus. Minsko susitarimų protokolus pasirašė tik praėjus dviem savaitėms nuo pačių derybų dalyvaujant Putinui ir Merkel – po namų arešto. Dabar tokių asmenybių, istorinio fondo direktoriaus nuomone Aleksejaus Anpilogovo nematyti. Žurnalistas: nuolat girdime ryžtingus DLR karininkų, irgi nestokojančių charizmos, pareiškimus. Ne, atsako pašnekovas, jų niekas neiškels. Visiems, ir Donecke, ir Maskvoje, reikalingi pilki vykdytojai. „Bet kuri ryški asmenybė DLR sąkygomis rizikuoja tapti mirtininku.“

SP nutyli, kad pastarųjų minčių autorius buvo aktyvus „Rusų pavasario“ veikėjas, o jo vadovaujamas fondas, be kita ko, rinko aukas „Novorosijai“. Tačiau sužinome, kad Trapeznikovą vietiniai išrinko „automatiškai“, nespėjus įsikišti „elitui“. Tuo tarpu Pušilinas „priimtinas visoms įtakoms grupėms, pretenduojančioms kontroliuoti padėtį DLR“. (Kaip pamename, vos paskirtas Donecko „respublikos vadovu“ Trapeznikovas pareiškė, kad „nekintamas lieka ir mūsų užsienio politikos kursas“: galiausiai prijungti prie Didžiosios Rusijos. „Šiam kursui jau pritarė įvairiose valstybėse esantys respublikos bičiuliai, atsiliepę į Ukrainos specialiųjų tarnybų įvykdytą teroristinį aktą.“ Pušilino, visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske įsitikinimu, Donbaso sugrąžinimas į dabartinę, unitarinę Ukrainą neįmanomas, tačiau jis įsitikinęs, kad prorusiškų jėgų atėjimas į Ukrainą – tik laiko klausimas“.) Represines žinybas „respublikoje“ kontroliuoja Rusijos „galiūnai“ (силовики), o politinę sferą – Vladislavui Surkovui artima įtakos grupė. Šiuo metu elito vidaus kovoje laimi „politinė grupė“, tačiau dar gali visko atsitikti, nes „galiūnų“ pozicijos Rusijos vidaus politikoje tvirtėja.

Kiti tokiai išvadai pritartų su išlygomis. Donbase tarpusavyje kaunasi Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios valdybos (ji senu papratimu vadinama GRU, nors „žvalgybos“ jos pavadinime jau nelikę) kariaunos. Ir vieni, ir kiti siekia valdyti respublikų lyderius ir daugiau pagriebti iš Doneckui ir Luhanskui Maskvos siunčiamų milijardų (be to, anglių, degtinės, cigarečių  kontrabanda, o dar heroino „takas“ iš Afganistano į  Europą – jį  kontroliuojantys abejose skiriamosios linijos pusėse „banknotus gabenasi 260 litrų talpos šiukšlių maišais“).

FSB kelia savo kandidatą

Velionis Aleksandras Zacharčenka liepos mėnesį dar teigė rinkimus esant reikalingus visiems ir jie „dar kartą parodys, kad DLR – savarankiška valstybė“. „Laikinasis Luhansko respublikos vadovas“ Leonidas Pasečnikas irgi pareiškė kovosiąs dėl išrinkimo. O rugpjūčio 20 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad rinkimai apsišaukėlėse Donbaso respublikose atidedami. Leidiniui RBK artimas šaltinis Kremliuje paaiškino, kad nesama „tiesioginės būtinybės“, be to, neturima iš ko finansuoti. Naujienų tarnybai „Interfax“ Donecke nurodė dar vieną priežastį: „2019 m. kovo 31 d. įvyks Ukrainos prezidento rinkimai, po kurių Kijevo požiūris į Minsko susitarimų vykdymą gali pasikeisti.“ Prabilo ir kiti šaltiniai: Kremliuje nuspręsta rinkimus nukelti po Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų su JAV prezidentu Donaldu Trampu Helsinkyje ir Vokietijos kanclere Angela Merkel Berlyne.

TASS kreipėsi į mums iš vėlesnių komentarų jau pažįstamą Aleksejų Česnakovą ir šis paaiškino, kokiomis nuotaikomis gyvena Donecko ir Luhansko lyderiai: jų sprendimas dėl rinkimų priklausys nuo tarptautinės padėties ir to, ar Ukraina pratęs įstatymo dėl „Donbaso ypatingojo statuso“ veikimą. „Aukščiausiajai radai ir prezidentui to nepadarius laiku visa apimtimi, Minsko susitarimai bus laikomi žlugę dėl jų kaltės. Esu tikras, kad tokiu atveju rinkimai Donbaso respublikose įvyks šiais metais.“

Ukranos slaptoji tarnyba SBU

Ukrainos įstatymo, numatančio suteikti kai kuriems Donecko ir Luhansko rajonams ypatingąjį statusą (kai čia bus sudarytos atitinkamos sąlygos), galiojimas baigiasi spalio 10 d., ir specialusis JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris (Rusijai atstovauja Vladislavas Surkovas) dar liepai baigiantis prakalbo apie reikalą pratęsti įstatymo veikimą. Jo nuomone, nuo to ukrainiečiams nebus jokios žalos, tačiau Rusija neteks dingsties skųsti Kijevo veiksmais. ESBO atstovas tripusėje kontaktinėje grupėje irgi paragino Ukrainos aukščiausiąja radą pratęsti šio įstatymo veikimą – tai prisidėtų prie pastangų pasitelkti Jungtinių Tautų pajėgas konfliktui spręsti.

Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko pritarė: to nepadarius, „apie sankcijų atšaukimą svajojantys Kremliaus draugai Europos Sąjungoje įgytų gelžbetoninį argumentą“. Tuo tarpu kitas „Petro Pošenkos bloko“ narys, Ivanas Vinikas, pareiškė, kad šių metų pradžioje pradėjo veikti vadinamasis deokupacijos įstatymas ir todėl senojo nereikia. Naujajame įstatyme „liaudies respublikos“ teritorijos vadinamos net ne „kai kuriais Donecko ir Luhansko rajonais“, kaip Minsko dokumentuose, o „Rusijos Federacijos laikinai okupuotomis teritorijomis“, pati Rusija – „okupante“, privalančia atlyginti jos „karinės agresijos prieš Ukrainą“ metu padarytą žalą. Tuo tarpu pats Porošenka mano, kad „šis įstatymas neprieštarauja nei vienam Ukrainos tarptautiniam įsipareigojimui, taip pat ir Minsko susitarimuose“.

Rugpjūčio 29 d. iš Donecko „liaudies tarybos“ atėjo gandas ten pradėjus kalbėti apie pasirengimą referendumui dėl nepriklausomybės. Rugpjūčio 31-osios rytą ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka tikino, kad Urainos parlamentas dar turi laiko apsispręsti dėl „ypatingojo statuso“ ir apskritai: „Įvairių šaltinių, taip pat ir Rusijos, duomenimis, Putinas lauks parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje baigties.“ Rugsėjo 6-ąją Rusijos prezidento spaudos tarnybos vadovas Dmitrijus Peskovas žurnalistų klausiamas dėl gandų apie rinkimus Donbase gūžčiojo pečiais: tokius sprendimus ne Maskva priima, kreipkitės į Donbaso atstovus. O kitą dieną Donecke „laikinuoju respublikos vadovu“ paskyrė Denisą Pušiliną ir paskelbė po dviejų mėnesių įvyksiant rinkimus.

Tuoj po šito leidinio „Komersant“ tarptautinis apžvalgininkas Maksimas Jusinas pareiškė, kad taip nusprendė Maskvoje ir tai keičia visą „Normandijos ketverto“ derybų filosofiją. Paryžius ir Berlynas kalbėjo apie rinkimus Ukrainos įstatymus ir vėlesnį respublikų grįžimą į Ukrainos sudėtį su labai plačia autonomija, tačiau Maskvos sprendimas griauna visą šitą konstrukciją. Rusijos santykiai su Vakarais tiek pairo, tiek kitų dirgiklių (ir Skripaliai, JAV rengiamos sankcijos), kad šis žingsnis, kuris Vakarams, žinoma, nepatiks, dar labiau jų nepablogins. Ну что еще может быть хуже? Greičiausiai, Maskvoje nuratė, kad užteks vaidinti komediją ir vaizduoti rimtą požiūrį į derybas, kuriose sėkmės negalima tikėtis iki Ukrainoje neįvyks nauji rinkimai.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Rugsėjo 12 d. Kurtas Volkeris pasakė, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ numatyti rinkimai yra neteisėti (DW). Sekant Minsko susitarimų ir šios teritorijos sugąžinimo Ukrainai logika šie dariniai turi išnykti. „Manau, Rusijos pusė nusprendė tuo tarpu nesiimti jokių pastangų dėl taikos ir laukti rinkimų Ukrainoje rezultatų.“ (Kaip pamename, Putino ir Trampo susitikimo Helsinkyje išvakarėse Volkeris vokiečių leidiniui „Das Bild“ pasakė, kad Ukrainos rytuose konfliktą įžiebė Rusija, tačiau to neprižįsta, todėl JAV pozicija dėl Krymo aneksijos liks tokia pati griežta. Volkerį piktina kalbos apie galimą Krymo „išmainymą“ į Donbasą: „Jeigu imtume ir išmainytume kurias nors Vokietijos dalis? Kas turi tokią teisę?“) Tą pačią dieną Donaldas Trampas pasirašė įsaką, numatantį taikyti apribojimus valstybėms, įtariamoms kišimusi į rinkimus JAV. MK nusprendė, kad „naujos JAV sankcijos daro galą santykiams su Rusija“ (новые санкции США ставят крест на отношениях с Россией).

Tačiau FSB ir GRU kova dėl šėryklų, kaip parašė vienas autorius, yra kita siužetinė linija. Kitas: ten tiek daug konkurentų, kad net Rusijos žiniasklaida ne visada žino, kas yra Donbaso šeimininkas, ir kuriuos reikia palaikyti. Ir vis dėlto: „kontrataka Pušilinu“ laikoma „Surkovo pergale prieš FSB Donecke“ ir revanšu už triuškinamą pralaimėjimą praėjusių metų rudenį Luhanske, kur saugumiečiai perėmė „respublikos vadovo“ kėdę. Tačiau „Kremliaus pilkojo kardinolo“ laimėjimas ne visiškas: teko nusileisti dėl „rinkimų“ Donecke ir Luhanske paskelbimo (ir galimybės juos laimėjus skelbti referendumą ar kas pasirodys reikalinga).

Jau eina garsas, kad FSB veikėjams tinkamiausiu kandidatu į Donecko „respublikos vadovus“ regisi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka. Valstybės valdymo mokslų kandidatas. Jis kilęs iš Donecko ir yra kai kurių tenykščių sluoksnių gerbiamas už tai, kad įsakė išvaikyti Maidaną. Tuo tarpu Surkovas rengia slaptus pasitarimus Maskvoje ir Rostove prie Dono su naujaisiais Donecko „valdovais“, kuriuose pasirodo ir PER specialistas Aleksejus Česnakovas. Gal netrukus jis praneš Pušiliną, buvusį garsiosios „MMM piramidės“ statytoją, energingai šluojant savo valdose korupciją ir smarkiai gerinant piliečių gyvenimą. Specialioji operacija tęsiasi.

2018.09.14; 09:50

EPA – ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Rusų generolams, kurie be gailesčio sprogdina ir šaudo, labiau už klastingiausią priešą pavojingas jų vyriausiasis vadas – čekistas šaltomis žuvies akimis, pasirengęs viskam…

Rusų generolai krinta kaip lapai

Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose; du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko. Praėjusį rudenį žuvo dar vienas – priešakinėse pozicijose, kur generolams ne vieta.  

Boriso Jelcino valdymo metu gal didžiausio atgarsio sulaukė Valstybės dūmos deputato, Visos Rusijos sąjūdžio armijai, gynybos pramonei ir karo mokslui remti pirmininko generolo leitenanto Levo Rochlino mirtis – jį 1998 metų liepos pradžioje nušovė jo paties vasarnamyje pamaskvėje. Nežinia, ar kas patikėjo prokurorų išvada, kad tai padarė jo sutuoktinė. Rochlinas vadovavo Čečėnijos prezidento rūmų šturmui Grozne, kitoms operacijoms. 1997 metais sukūrė politinį sąjūdį, kritikavo Jelciną ir, pasak kai kurių autorių, kūrė planus išversti jį iš valdžios ginklu. Beje, būdamas Dūmos gynybos komiteto pirmininku, pirmas prabilo apie slapta siunčiamas dideles ($ 1 milijardas) rusiškų ginklų partijas Armėnijai.

2010 metų rudenį buvęs Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1992) Michailas Poltoraninas, pristatydamas iš spaudos išėjusią savo knygą  (“Власть в тротиловом эквиваленте. Хроника царя Бориса“) papasakojo bendravęs su generolu Rochlinu kelios dienos iki jo žūties ir tas jam ištaręs: Mane užsakė. Girdi, Rochlinui paskambinęs prezidento žentas („Jelcino šeimos“ narys): Borisas Nikolajevičius siūlo gynybos ministro pavaduotojo pareigas; generolas pasiuntęs prezidentą velniop…

Generolą nušovė liepos 3-iosios paryčiais, o dieną ne per toliausiai nuo jo vasarnamio miške rado trijų smarkiai apdegusių 25-30 metų vyrų lavonus; tą pačią dieną pasikėsinta į generolo bendražygį – teisinių paslaugų bendrovės vadovą. Liepos 23 d. Jelcinas paskyrė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi dar mažai kam šalyje žinomą prezidento administracijos viršininko pavaduotoją Vladimirą Putiną. Kalbos apie tai, kad prie Rochlino nužudymo prisidėjo Putinas, pasigirdo dar naujojo amžiaus pradžioje. Poltoraninas žurnalistams pareiškė tada negalėjęs tiesiai pasakyti, kad Rochlino nužudymą parengė Putinas, nes iškart būtų padavę į teismą ir pareikalavę įrodymų. Tačiau tikrai nustatytų įvykių ir faktų visuma rodo, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo. Jelcino artimiausioji aplinka iš pradžių norėjo šį reikalą patikėti FSB Maskvos padalinio viršininkui, tačiau vėliau pasirinko čekistą šaltomis žuvies akimis, pasirengusį viskam… 

Borisas Jelcinas

Paties Putino valdymo pradžioje daugiausia kalbų sukėlė generolo Aleksandro Lebedžio žūtis 2002-ųjų pavasarį, nukritus sraigtasparniui, skraidinusiam jį su palyda; generolą sutraiškė 1,5 tonos sveriantis sraigtas… Tuo metu jis buvo Krasnojarsko krašto gubernatorius. Iki tol desantininkų generolas pabuvojo daugelyje „karštų vietų“. Kariavo Afganistane, vadovavo Rusijos kariuomenės desantininkams, siautėjusiems 1989 metų balandį Tbilisyje (žuvo 18 žmonių), 1990 metų sausį Baku (130 aukų), o 1992 metais – 14-ai armijai Padniestrėje… Su Putinu nedraugavo, tačiau ir nieko pikta, regis, nebuvo jam iškrėtęs. Tačiau daug kitų jo nemėgo, tarp jų ir buvęs prezidentas Jelcinas, pasakęs: Šito žmogaus negalima leisti prie šalies valdymo nė per patrankos šūvį. Karštos galvos ragino pakelti 14-ą armiją ir nukreipti ant Maskvos, tačiau generolui šie raginimai buvo tuščias garsas. 

Lebedį iškėlė į Rusijos prezidentus ir jis rinkimuose (1996) iškovojo trečią vietą. 1998 metais jį išrinko Krasnojarsko krašto gubernatoriumi. Buvo ūmaus ir valdingo būdo; be kita ko, žmonėse paplito kai kurie jo „sparnuotieji posakiai“ (Paskutinis juokiasi tas, kas šaudo pirmas; Lekiančio laužtuvo nepagauti; Aš stukteliu du kartus, pirmą kartą – į kaktą, antrą – į karsto dangtį…), paprasti žmonės jį mėgo. Daugelis jį, „rusų Pinočetą“, laikė Jelcino įpėdiniu (ar tik ne Jelcino aplinkoje ir pažadėjo jam, kad „Senis“ ilgai netrauks ir tada prezidento postas teks jam, Lebedžiui, rinkimuose atėmusiam nemažai balsų iš komunistų kandidato; Jelcinas žinojo generolą laukiant jo paskutinių dienų, todėl ir nemėgo ).

Vienas Krasnojarsko krašto deputatas paskleidė per generolo laidotuves Maskvoje iš dviejų GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) karininkų išgirdęs, kad daugeliui neįtinkantis generolas žuvo specialios operacijos metu. Kalbos apie tai, kad sraigtasparnis nukrito ne šiaip sau, sklandė iki 2004-ųjų, kai teismas pripažino įgulos kaltę. Tačiau įsidėmėtina, kad diversija laikyta visiškai įmanoma… Tais pačiais 2002-aisiais vienas armijos generolas mirė nuo širdies priepuolio, kitas, generolas majoras, – eismo įvykyje, dar vieną generolą majorą nušovė atsitiktinė pakeleivė iš jo paties pistoleto, trečias generolas majoras sudegė savo automobilyje, ketvirtas – mirė; vienas generolas leitenantas žuvo automobilio avarijoje, o kitą su visa automobilyje buvusia palyda sušaudė Grozne. Galiausiai rudenį numirė dar vienas armijos generolas – šis buvo senyvo amžiaus ir ilgai sirgo, tačiau kiekviena aukšto rango karininko mirtis jau rodėsi įtartina.

Kiek kryžių – tiek klaustukų

2009 metų lapkričio pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė GRU karininkas 48-erių Antonas Surikovas. Tikrai net nežinoma, kokį laipsnį jis turėjo – pulkininko ar generolo, dar tirštesnė migla dengė jo žygius. Kaukaze jį pažinojo Mansuro Načojevo vardu. Kalbėta, sukėlė karą Abchazijoje, vertė iš prezidentų Zviadą Gamsachurdiją Gruzijoje, sukurstė Šamilį Basajevą užpulti Dagestaną… Surikovą siejo su paslaptinga bendrove „Far West Ltd.“, ginklų prekyba (pardavinėjo strategines raketas X-55 Iranui, siuntė ginklus į Afganistaną, Šiaurės Afriką, Kalnų Karabachą) ir dar daug su kuo… Rodosi, jam buvo žadamos GRU viršininko pareigos…

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Pulkininką (ar generolą), slaptąjį Rusijos vyriausybės patarėją palaidojo Maskvoje, dalyvaujant aukštiems valdžios pareigūnams ir lydint  šnabždesiui, kad buvo nunuodytas Rusijos ginklų kalvėje, Iževsko mieste, kavinėje… Vadinasi, vyksta pjautynės tarp Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų viduje? 1996 metais Surikovas kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis tuo atveju, jeigu šios įstosiančios į NATO. Keli mėnesiai prieš mirtį samprotavo: Pašalinus Putiną ir išlaisvinus Chodorkovskį, prasidės Perstroika-2 ir Rusijos tautoms reikia būti pasirengusioms nepriklausomybei. Jeigu to neįvyks, tai, jo galva, dar 10–15 metų tęsis „primityvios žaliavinės ekonomikos“ griūtis, o Rusijos federacijos ir buvusios Sovietų sąjungos tautos turės rengtis karui. Trečio kelio nėra… 

2010-ieji tapo paskutiniais gyvenimo metais dar keliems generolams. Atsargos generolo leitenanto Georgijaus Dubrovo žūtis spalio 28 d. buvo itin, pasakytume, nepritinkanti generolui: nukrito nuo perono po atriedančio traukinio ratais. Kodėl imta manyti, kad tai buvo ne tragiškas incidentas, o užsakomoji politinė žmogžudystė? 73-ejų Dubrovas buvo Rusijos aukščiausiosios karininkų tarybos pirmininkas, 2010 metų vasario mėnesį jam pirmininkaujant įvyko Visos Rusijos karininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta priešintis Putino ir Medvedevo režimui. Lapkričio 7-ąją Dubrovas turėjo sakyti kalbą Rusijos desantininkų sąjungos telkiamame mitinge „Armija prieš  Serdiukovą“ (tuometį gynybos ministrą); žuvo grįždamas namo iš šio mitingo organizavimo komiteto posėdžio.

Šio mitingo nesulaukė ir atsargos generolas leitenantas Borisas Debašvilis: jį spalio 30 d. rado negyvą prie vieno daugiaaukščių Maskvos centre be smurto žymių. Mitinge turėjo dalyvauti ir generolas leitenantas Vladimiras Šamanovas, tačiau tą pačią dieną prie Tulos automobilį, vežusį Oro desanto pajėgų vadą, taranavo į priešingą eismo juostą išvažiavęs sunkvežimis; žuvo BMV vairuotojas, o sužalotas Šamanovas atsidūrė ligoninėje.

Rusijos oro desanto pajėgų vadu Šamanovą paskyrė 2009 metais, o iki tol jis vadovavo desantininkų padaliniams per abejus karus Čečėnijoje (1999 metais jam suteikė Rusijos didvyrio vardą), Abchazijoje, Gruzijoje, Kryme. Jau pačioje pradžioje čečėnai jam davė „Antrojo Jermolovo“ pravardę, prilyginę Kaukazo kare XIX amžiuje žiaurumu pagarsėjusiam caro generolui. 1999 metų rudenį rusų aviacija subombardavo čečėnų pabėgėlių minią, žuvo ne mažiau kaip 150 gyventojų ir Strasbūro žmogaus teisių teismas atsakingu dėl jų žūties pripažino Šamanovą. Tad nenuostabu, kad jį dar vadino „mėsininku“, „čečėnų tautos maru“…

Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbama, daug kas nerimavo dėl būsimojo mitingo, neišskiriant ir Kremliaus šeimininko. Ar tik ne karinis perversmas rengiamas? Prokuroras atsiuntė Rusijos desantininkų sąjungos vadovui, buvusiam Oro desanto pajėgų vadui Vladislavui Ačalovui įspėjimą užkardyti mitinge net ir menkiausią ekstremizmą. Mitingo išvakarėse Maskvoje įvyko šios sąjungos konferencija, kurioje perskaitė generolo Šamanovo laišką, raginantį nestoti į priešpriešą su gynybos ministerija; Šamanovas rašė (ar jam kas parašė) neabejojąs, jog oro desanto pajėgos po reformų bus dar galingesnės.

Lapkričio 7 d. Maskvoje, ant Poklonajos kalvos, įvykusiame mitinge „Apginsime armiją ir laivyną nuo valdininko Serdiukovo savivalės“ dalyvavo, anot „Lenta.Ru“, apie 1 000 žmonių (rengėjai prašė miesto valdžios leisti susirinkti 10 000, gavo leidimą 5 000). Kas tikėjosi mitingo dalyvius ryžtingai patrauksiant Kremliaus link, tas turėjo smarkiai nusivilti… (Beje, generolas pulkininkas Ačalovas, dėl nesutaikomo priešiškumo Putino režimui vadinamas „generolu maištininku“, mirė 2011-ųjų vasaros pradžioje, eidamas 66-uosius, tačiau ir šią mirtį lydėjo abejonės: ar tikrai dėl ilgos ir sunkios ligos?).

Paslapčių nugramzdintas skenduolis

Bene su didžiausiomis paslaptimis šį pasaulį 2010 metų rugpjūtį paliko GRU viršininko pavaduotojas, generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tačiau pradėkime nuo kiek ankstėliau buvusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininką Sergejų Tretjakovą ištikusios mirties. Šis iki 2000 metų buvo rusų šnipų Niujorke rezidento pavaduotoju, dėdamasis Rusijos atstovybės Jungtinėse Tautose pirmuoju spaudos atašė (vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas), o po to perėjo į amerikiečių pusę. 2008 metais išleido prisiminimų knygą. Mirė savo namuose 2010 m. birželio 13 d., teigiama, paspringęs, tačiau žiniasklaidoje tuo ne visi patikėjo: esą tai Maskva atkeršijo išdavikui. Priminė, ką velionis sakęs po Lenkijos prezidento lėktuvą prie Smolensko balandžio 10 d. ištikusios katastrofos: Rusijoje naudojami įvairūs planai ir scenarijai užsienio lyderiams likviduoti, kai to pageidauja Putinas ir FSB. Esama įrodymų, patvirtinančių Putiną ir jo specialiąsias tarnybas prikišus ranką prie Kačinskio žūties

Samdomas žudikas

O rugpjūčio 13 d. turkų žiniasklaida paskelbė, kad prieš penkias dienas Viduržemio jūros pakrantėje žvejai užėjo skenduolį su stačiatikių kryželiu ant kaklo. Rusijos pasiuntinybės Turkijoje aiškinimu, tai buvo 53-ejų metų rusų diplomato Jurijaus Ivanovo kūnas; diplomatas atvyko į Sirijos miestą Latakiją turistu ir nuskendo maudydamasis. Dar po kelių dienų apie rusų diplomato mirtį pranešė ir Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. O rugpjūčio 28 d. „Novosti“ skaitytojai sužinojo tą Ivanovą buvus visiškai ne diplomatą: maudydamasis žuvo GRU viršininko pavaduotojas (ne nuskendo, o, kaip pasakyta antraštėje, žuvo, beje, vos prieš kelias dienas – „Несколько дней назад во время купания погиб генерал-майор Юрий Иванов“.

Apie generolo laidotuves, įvykusias rugpjūčio 28-ąją, po dviejų dienų pranešusi „Rosijskaja gazeta“ nurodė ir mirties oficialiąją versiją: žvalgas poilsiavo Sirijoje, nuėjo maudytis ir nuskendo, pervertinęs savo jėgas. Tačiau mirties (tragedija įvyko dar rugpjūčio 6 d.) aplinkybės taip ir liko migloje. Ar verta spėlioti? – klausė vyriausybinis laikraštis. – Pastarąją vasarą nuskendo daugybė žmonių, dargi labai gerų plaukikų. Todėl ir tai, kad šitaip žuvo net profesionalus žvalgas, nėra kažin kas ypatinga.

Vienas žydų autorius netrukus brūkštelėjo apie Rusijos oficialių pranešimų reputaciją: Jeigu Vakarų ir nepriklausomi analitikai bei žurnalistai nelaikytų Rusijos oficialiųjų organų pranešimų žinomai melagingais arba tuščiažodžiavimu, tai pagrindinio oficialaus laikraščio pranešimas apie tai,  jog rusų aukšto rango žvalgai krinta tiesiog kaip musės nuo visokių atsitiktinių priežasčių ir nieko ypatinga čia nėra, būtų buvęs tikra sensacija.

Rugpjūčio 30 d. Rusijos žiniasklaida parašė: GRU nesiims vidinio tyrimo dėl generolo mirties  – suprask, viskas aišku kaip ant delno. Vienas Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros karininkas žurnalistams pašnibždėjo: darant skrodimą kūne aptikti pėdsakai medicininių preparatų, kurių didelė dozė ir spaudimo permaina (generolas buvo povandeninio plaukiojimo mėgėjas) galėjo ūmiai sutrikdyti širdies raumens veikimą. Rusijos žiniasklaida dar piršo mintį, kad generolas, gali būti, nardė įkaušęs.

Izraelio naujienų tarnyba „Debka File“ (rašo gynybos ir žvalgybos temomis) netrukus paskelbė šalies specialiųjų tarnybų spėjimą, kad Jurijus Ivanovas ne nuskendo, kaip tvirtina Rusijos žiniasklaida, o buvo nužudytas. Pasigirdo, jog ir Ivanovo bičiuliai, GRU karininkai, ėmęsi neoficialaus tyrimo, padarė išvadą: jų šefą išvalė („зачистили“) FSB specialistai. Oficialioje žūties versijoje iš tikrųjų nesimezgė galai: jeigu prigėrė, tai kūnas turėjo nugrimzti į dugną, o ne plaukti bangų nešamas; per dvi paras lavoną nuplukdė net 90 km, iki Turkijos pakrantės; neįtikėtinu būdu ant kaklo liko bangų nenuplėštas kryželis…

Apdovanoti ir nedovanoti

2000 –2006 metais generolas Jurijus Ivanovas vykdė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos žvalgybos viršininko pareigas ir kurpė slaptus  čečėnų kovotojų vadų ir Putino asmeninių priešų naikinimo planus. Ne vienas autorius tikino GRU generolą prikišus ranką ir prie Lenkijos prezidento lėktuvo Tu-154M katastrofos. Kai kurie Lenkijos žurnalistai ir ekspertai tvirtino, jog būtent jis vadovavo teroristinei operacijai, kurios eigoje buvo sunaikintas Lenkijos prezidento lėktuvas. Kai kam Lenkijoje pasirodė, kad generolas nuskendo vonioje savo bute Maskvoje, tiksliau – buvo nuskandintas rugpjūčio 24-26 d. Mes esame tikri, – parašė Lenkijos naujienų tarnyba „Polska Web News“, – kad „vonioje prigėręs“ Ivanovas vadovavo balandžio 10 d. sąmokslui Smolenske, bendradarbiaudamas su vienu lenkų generolu iš karinės žvalgybos WSI. Dar vienas lenkų leidinys, „Pardon“: Vienas iš svarbiausių žmonių rusų žvalgyboje prieš kelias dienas… nuskendo maudydamasis. Taip būna tik Rusijoje.

Ukrainos politiko, buvusio karinės kontržvalgybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko Grigorijaus Omelčenkos įsitikinimu, po kiekvienos svarbesnės Kremliaus nusikalstamos operacijos Putino nurodymu slaptas FSB padalinys vykdo „valymus“ Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje. Jo duomenimis, būdamas Latakijoje ir išgėrinėdamas su kolegomis iš kitų rusų specialiųjų tarnybų, Ivanovas pasigyrė savo žygiu prieš lenkus. Girdi, kaip kadaise Ivanas Susaninas paklaidino liachus miške prie Smolensko, nuleido „psia krew“ (šunišką kraują) Kačinskiui ir kitiems. Viskas buvo padaryta kaip reikiant – uodas snapo neįkiš. Už tai iš Putino rankų gavo ordiną… Šis prasitarimas esą ir kainavęs jam gyvybę.

Pasak kitų, priešingai – operacijos prie Smolensko nepavyko nuslėpti. Netrukus po Lenkijos lėktuvo sudužimo internete pasirodė vaizdo liudijimas: katastrofos vietoje šmirinėja rusiškai kalbantys asmenys (Visi atgal, dingstame iš čia!) ir girdėti pistoleto šūviai. Lenkų ir kiti apžvalgininkai padarė išvadą, jog pirmieji lėktuvo sudužimo vietoje, dar iki atvažiuojant ugniagesiams, atsirado greičiausiai GRU specialiosios grupės smogikai – mat aerodromas „Smolensk-Severnyj“ yra karinis. Vaizdo įraše girdėti ir lenkiškai kalbant (Nežudykite mūsų!), šmėžuoja vien baltiniais vilkintys žmonės – greičiausiai įgulos nariai. Visa tai telefonu nufilmavo netoli tragedijos vietos esančios techninio aptarnavimo stoties darbininkas.

Vadinasi, lėktuvui sudužus ne visi keleiviai žuvo! Įraše girdėti šūviai – iš to galima daryti išvadą, kad rusų smogikai pribaigė gyvuosius. Vėliau rusai pranešė, kad 21 žuvusiojo nepavyko atpažinti (liko tik genetinė medžiaga). Ekspertų nuomone, iš nedidelio aukščio nukritusiame lėktuve neatpažįstamai sudarkytų kūnų galėjo būti daugiausia 10-12. Ir žūti visi ligi vieno negalėjo. Mat prieš šią katastrofą prie Maskvos leisdamasis sudužo lėktuvas Tu-204, irgi miške, jam irgi nuplėšė sparnus, tačiau visi (tiesa, skrido tik įgulos nariai) liko gyvi, nors keli ir buvo smarkiai sužaloti. Prie Smolensko sudužus lėktuvui gyvų galėjo likti nuo 10 iki 21, tai yra tie, kurių kūnų nepavyko atpažinti. Dauguma jų buvo karininkai ir prezidento asmens sargybiniai, supratę, kad jų lėktuvą numušė. Juos ir pribaigė rusų specialiųjų tarnybų grupė (juk su rusiška kulka galvoje, kaip 1940 metais, žuvusio lėktuvo katastrofoje artimiesiems nesugrąžinsi).

Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto

Sklido kalbos vieną aukštą karininką iš Rusijos gynybos ministerijos prasitarus, kad Smolensko operacijos vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų. Nelikę ir antros linijos šaulių, kurie pateko į telefono objektyvą. Putinas esą nedovanojo operacijai vadovavusiam generolui Jurijui Ivanovui, nesugebėjusiam nuslėpti galų – po keturių mėnesių tarp gyvųjų neliko ir jo…

Ir dar apie vieną mirtį – lenkų kario. Prokurorai, aiškindamiesi katastrofos aplinkybes, tarp kitų apklausė ir lenkų lėktuvo Jak-40 įgulos techniką Remigiušią Mušą. Jie ne be vargo nutūpė „Smolensk-Severnyj” likus 1 valandai iki numatomo prezidento lėktuvo pasirodymo. Technikas sėdėjo lėktuvo kabinoje ir girdėjo rusų skrydžių valdymo tarnybos nurodymus prie nusileidimo tako artėjančio prezidento lėktuvo įgulai. Lenkas girdėjo ką kita, negu vėliau radosi šio pokalbio popieriniame variante: jis girdėjo įgulai leidžiant skristi iki 50 m aukštyje, o ant popieriaus buvo parašyta būti pasirengusiems kilti antram ratui pasiekus „100 m aukštį”… 2012 metų rudenį šį liudytoją rado savo namų rūsyje pasikorusį.

„Rusų pavasario“ ruduo

Per dvejus metus, rašo Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“, iš gyvųjų tarpo pasitraukė beveik visi Donbaso savanorių vadai (донбасского ополчения – Гиви, Моторола, Бэтмен, Болотов, Ищенко, Дрёмов и Мозговой). Žuvo ir kai kurie aukšti Rusijos karininkai, dalyvavę „rusų pavasario“ įvykiuose Kryme ir Donbase. Ar tai stebėtina nelaimingų įvykių virtinė, ar vis dėlto jų mirtys buvo neatsitiktinės?

2017-ųjų rudenį Sirijoje, Deir ez Zoro miesto apylinkėse, žuvo rusų patarėjų grupės vyresnysis, generolas leitenantas 51-erių metų Valerijus Asapovas. Iki komandiruotės į Artimuosius Rytus buvęs 5-os armijos vadas tarnavo Donbase, kur nuo 2015 metų rudens vadovavo „Donecko liaudies respublikos milicijai“ – Donecko separatistų, vadinančių save savanoriais, pajėgoms; ten jį pažinojo kaip Valerijų Primakovą. Tai išaiškino ukrainiečių kontržvalgyba ir tai dar kartą parodė Maskvą meluojant, kad Donbase nėra Rusijos kariuomenės.

Tokio aukšto rango patarėjo žūtis – ypatingas atvejis. Sunkiai įtikėtina tai buvus atsitiktinumą. Rusijos federacijos tarybos (aukštųjų rūmų) saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius, pats telkęs ir lydėjęs rusus savanorius į Krymą, pasakė: Esama tikrų duomenų, kad tai buvo išdavystė.

Kartu su Asapovu žuvo dar vienas Rusijos karininkas – pulkininkas, kuris 2014 metų pavasarį okupuojant Krymą derino kariuomenės junginių ir specialiųjų tarnybų veiksmus. Jis nelindo į akis, tačiau paslapčių žinojo kaip niekas kitas. Paskutinis atsisveikinimas su juo įvyko rugsėjo 19 d. Jekaterinburge, kur tarnavo. Tarnybos draugai taip ir nesužinojo tikrų jo žūties aplinkybių. Juos nustebino, kad kare žuvusį karininką pašarvojo vienos miesto ligoninių ritualinių paslaugų salėje, kai tam labiau tiko karininkų namai.

Generolas Asapovas žuvo rugsėjo 23 d., o prieš savaitę įvyko įsidėmėtinas incidentas – Murmansko srityje vidury baltos dienos, kaip rašo „Naša versija“, susidūrė du automobiliai ir avarijoje tik per stebuklą liko gyvas generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas – Rusijos oro desanto pajėgų vadas; sunku pasakyti, ar jis galės tęsti tarnybą. Jis laikomas vienu „rusų pavasario“ didvyrių, ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai tvirtina jį tiesiogiai vadovavus Krymo pusiasalio užgrobimo operacijai. Vėliau jis (pravarde „Sedov“) vadovavo abiejų apsišaukėlių respublikų separatistų pajėgoms. Kartu su Serdiukovu Kryme veikė dar du generolai – Aleksandras Šušukinas ir Igoris Sergunas.

Pirmasis – oro desanto pajėgų štabo viršininko pavaduotojas – mirė 2015 metų pabaigoje būdamas 52 metų, sustojus širdžiai, Kryme jis vykdė Andrejaus Serdiukovo įsakymus. Antrasis – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas – mirė, oficialiu pranešimu, 2016 m. sausio 3 d., turėdamas 57 metus, nuo infarkto (amerikiečių privati kompanija „Stratfor“ pranešė generolas mirus ne pamaskvėje, o Libane, pirmosiomis 2016 metų dienomis). Įžvalgieji atkreipė dėmesį, kaip Rusijos leidinyje „Vesti.Ru“ parašyta apie gynybos ministro užuojautą: Šoigu užjaučia dėl GRU viršininko Serguno žūties; tiesa, netrukus žūtį pakeitė, bet abejonės liko. Ukrainiečiai tvirtina Serguną buvus pagrindiniu slaptu visų Rusijos operacijų Ukrainoje vykdytoju. Taigi dabar didžiausias „rusų pavasario“ paslaptis težino sužalotasis generolas Serdiukovas.

Dar ne visi. Šie, tiesa, ne generolai, tačiau buvo greta. 2015-ųjų kovo mėnesį neliko ir trijų šaukimų Ukrainos parlamento deputato Viktoro Janukovyčiaus, nuverstojo šalies prezidento jaunesniojo sūnaus. Nuskendo… Baikale (su keturiais bičiuliais keliavo ežero ledu ir jam įlūžus vienintelis neįstengė išsigelbėti). Janukovyčius jaunesnysis, kalbama, buvo pagrindinis Krymo okupacijai vadovavusio rusų štabo ir Maskvai artimų Ukrainos politikų ryšininkas, taigi Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, kurį jos vėliau aprūpino naujais asmens dokumentais… „Krymo pavasario“ mirtininkų sąrašą 2015 metų gruodį papildė dar vienas. Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos aktyviai veikęs Valerijus Saratovas po visų įvykių išvyko į Maskvą gydytis. Ten jam darė chirurginę operaciją, kurios metu ir mirė.

Ukrainiečių skausmas

2017 metų rudenį į Maskvą sugrįžęs buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Šių metų vasario pradžioje JAV karo aviacija nušlavė prie Deir ez Zoro miesto kurdų pozicijas atakavusias Sirijos vyriausybines pajėgas, kurių gretose buvo ir Rusijos pasiųstų samdinių. „Laisvės“ radijo korespondentės kalbinamas kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ veikėjui, nuo 2015 metų rudens – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkui) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Maskva pasiuntė samdinius naftos ir dujų verslovėms užgrobti, tačiau turėjo ir kitą tikslą – Donbaso veteranų utilizavimą. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų pirmose gretose… Atamanas neslėpė, kad neatšauktas ir to paties Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Stalinas būtų patenkintas

Kitaip samprotauja žinomas rašytojas ir istorikas Borisas Sokolovas; profesorius parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų – apie Stalino represijas, kritikavo paplitusį teiginį SSRS per Antrąjį pasaulinį karą netekus apie 27 milijonų karių ir civilių, tvirtindamas, kad žuvusiųjų buvo daugiau – iki 43 milijonų. Viena pastarųjų jo knygų – apie prieškariu bene labiausiai pagarsėjusį SSRS karvedį maršalą Tuchačevskį, Stalino pasmerktą myriop 1937 metais ir tapusį masinių represijų Raudonojoje armijoje simboliu.

Sokolovas rašo, kad Kremliui būtų prireikę šalinti anaiptol ne šlovingų Rusijos ginkluotųjų pajėgų žygio į Krymą liudytojus nebent tuo atveju, jeigu pusiasalis tuoj turėtų grįžti Ukrainai. Tačiau net ir šiuo atveju valymas (зачистка) netrodo kaip kažin kas būtiniausia; tuo tarpu Putinas visiškai nesirengia atsisakyti Krymo. Labiau tikėtinas kitas dalykas: ir Šušukino, ir Serguno pavaldume buvo, pabrėžia profesorius, specialiosios paskirties daliniai. Jų uždavinys yra greitai ir netikėtai užgrobti priešininko rankose esančius objektus, tarp jų – ir vyriausybinius pastatus. Sokolovas siūlo prisiminti, kas vyko prieš šešiasdešimt metų, kai SSRS valdė Chruščiovas.

nikita_ch
Nikita Chruščiovas

Tada gynybos ministras maršalas Žukovas, labiausiai išliaupsintas sovietinis karvedys, nutarė įkurti prie Tambovo miesto „diversantų mokyklą“ (2 tūkstančiai specialios paskirties pajėgų karininkų). Chruščiovas apie „diversantų mokyklą“, steigiamą be Sovietų Sąjungos komunistų partijos prezidiumo žinios ir pritarimo, sužinojo likus porai mėnesių iki jos atidarymo. SSRS valdovui pasirodė Žukovą telkiant patikimą padalinį, pajėgų įvykdyti valstybinį perversmą: diversantams nieko nereiškė kaip mat atsidurti Maskvoje. Dar Žukovas siūlė vidaus reikalų ministru paskirti savo bendražygį maršalą Konevą, Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku – irgi Ginkluotųjų pajėgų atstovą (greičiausiai GRU viršininką Štemenką, „diversantų mokyklos“ globėją). Chruščiovui teliko manyti, kad Žukovas rezga patį tikriausią valstybės perversmą.

Chruščiovo valioje buvo padaryti taip, kaip būtų padaręs Stalinas: tiesiog sušaudyti Žukovą ir jo artimiausius bendražygius. Tačiau sąmokslininkams galvos liko ant pečių: Žukovą atleido iš ministro pareigų, Štemenkai pažemino laipsnį, o Konevą privertė pasirašyti po Žukovą smerkiančiu straipsniu pagrindiniame komunistų partijos laikraštyje „Pravda“. Griežčiausių represijų nesiėmė gal manydamas, kad ateityje nauji sąmokslininkai nepagailėtų ir jo paties. Taip ir atsitiko 1964 metais: Brežnevas su savais paėmė valdžią be kraujo, tiesiog išvarę Chruščiovą į pensiją.

Visiškai įtikėtina, rašo Sokolovas, kad Putiną pasiekė ar tikri, ar pramanyti gandai generolus kažin ką rezgant prieš jį. Tačiau dabartinis Kremliaus valdovas, skirtingai nuo Chruščiovo, sąmokslininkų nepasigailėjo (perspėdamas ir kitus). FSB slaptose laboratorijose, paveldėtose iš KGB ir dar ankstesnių pirmtakų, seniai esama nuodų, sukeliančių ūmų širdies nepakankamumą… Tačiau nieko tikra nežinoma, perspėja Sokolovas. Teoriškai galima įtarti, kad du generolus pašalino ir kokia nors ukrainiečių diversantų grupė, tačiau sunku patikėti ją galėjus atlikti tokį žygį. O svarbiausia, – neabejoja profesorius, – visiškai neįtikėtina, kad tokią užduotį galėjo duoti politinė vadovybė.

Taigi nė galvon neateina mintis Kijevą galint ryžtis tokiam žingsniui, o štai Kremliaus klasta turima omenyje visada, vos kokį garsesnį asmenį ištinka mirtis. Tokia reputacija. 

2018.04.02; 05:00

Kariniai samdiniai iš Rusijos

Rusijos patriotai juos vadina savanoriais, liberalai – samdiniais. Šie smogikų padaliniai niekuo nesiskiria nuo reguliariosios kariuomenės. Išskyrus tai, kad uždirba gerokai daugiau, o kritę laidojami slaptai. Visuomenei nereikia žinoti, kiek iš tikrųjų šalies piliečių žūva su ginklu rankose svetimose žemėse. Ypač prieš šalies prezidento rinkimus.

Gal Sirijoje, o gal Marse…

Kovo 7 d. Amūro naujienų tarnyba АСН24 pranešė: šiandien Blagoveščenske atsisveikinama su Aleksandru Nikulinu, prieš mėnesį žuvusiu Sirijoje (Blagoveščenskas – miestas Tolimuosiuose Rytuose, prie Amūro upės, pasienyje su Kinija). Korespondentas priminė, kad vasario 7 d. Sirijoje aviacijos antpuolio metu metu žuvo keletas „Vagnerio grupės“ narių, tarp jų ir 25 metų Blagoveščensko gyventojas. Velionio sesuo pasakė, kad Sirijoje jis praleido trejus metus. Du kartus buvo Donbase, ten gavo du medalius už drąsą – jie saugojo oro uostą. Dabar davė tris medalius… Motinai apie sūnaus žūtį pranešė jo draugai, tarnavę kartu su juo, bet nepapuolę į ugnį. Kūną atskraidino kovo 6 d. lėktuvu iš Rostovo prie Dono. Laidojo artimieji savo lėšomis…

TV kanalas „Nastojaščeje vremia“ prie šio pranešimo pridūrė: vasario 7 d. Sirijos Deir ez Zoro provincijoje „Vagnerio privačios karinės kompanijos“ samdiniams smogė Sirijos sukilėliai, kuriems padėjo JAV aviacija. Tikras žuvusiųjų skaičius iki šiol nežinomas, skirtingi šaltiniai teigė žuvusiųjų galint būti nuo 11 iki dviejų šimtų. Radijas „Echo Moskvy“: tai, kad Sirijoje galėjo žūti dešimtys ir net šimtai Rusijos piliečių, Kremliuje nepatvirtino ir nepaneigė.

…Pradžioje iš Maskvos pasigirdo, kaip visada būna, grėsmingas riaumojimas. Vasario 8 d. Rusijos gynybos ministerija savo komentare paaiškino, kokio tikslo vedama amerikiečių aviacija praėjusią naktį smogė Sirijos vyriausybę ginančioms savanorių pajėgoms. Įvykęs incidentas dar kartą parodė, kad Vašingtono tolesnio neteisėto buvimo Sirijos teritorijoje tikrasis tikslas yra jau ne kovoti su tarptautine teroristine grupuote IS, o užgrobti ir kontroliuoti ekonominius aktyvus, priklausančius išimtinai Sirijos Arabų Respublikai. O pats incidentas atsitiko Sirijos savanorių (ополченцев) vykdomų žvalgybos-paieškų veiksmų nesuderinus su Rusijos operatyvinės grupės vadovybe. Ministerija patikslino, kad apšaudymo metu sužeisti 25 Sirijos savanoriai. Rusijos karių (военнослужащих) šiame Deir ez Zoro provincijos rajone nėra.

Praėjus savaitei, baubimo ir maurojimo neliko – išgirdome neaiškų mykimą. Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova žurnalistams pranešė preliminarius duomenis: ginkluotame susirėmime, kurio priežastys dabar tiriamos, galėjo žūti penki žmonės – Rusijos piliečiai. Yra nukentėjusių, tačiau visa tai reikalinga dar aiškintis, pirmiausia jų pilietybę. Dar kartą sakau, kad kalbama ne apie Rusijos karius (российских военнослужащих). Pranešimai apie tai, kad tarptautinei koalicijai smogus Sirijos vyriausybinėms pajėgoms žuvo dešimtys ir šimtai Rusijos piliečių yra klasikinė dezinformacija (prieš kelias dienas naujienų tarnyba „Bloomberg“ pranešė, kad žuvo apie 200 asmenų, kariavusių Sirijos vyriausybės pusėje, dauguma jų – samdiniai iš Rusijos). Dar Zacharova pašmaikštavo dėl internete paskelbtų vaizdinių liudijimų: paėmė Marso paviršiaus nuotrauką ir ant jos uždėjo sunaikintos karinės technikos vaizdus.

Vasario 12 d. nepriklausomos  grupės „Conflict Intelligence Team” (CIT) tyrėjai pranešė nustatę keturis „Vagnerio PKK“ samdinius – Rusijos piliečius, žuvusius nuo tarptautinės koalicijos aviacijos smūgio; partija „Kita Rusija“ (neįregistruota, 2010-aisiais susikūrė vietoj uždraustos nacionalbolševikų partijos) pranešė prie Eufrato upės žuvus savo narį, kadaise jis buvo „Donecko liaudies respublikos savanoris“, išsitarnavo iki minosvaidžių būrio vado. Marija Zacharova, kaip matėme, skaičių pripažino, tačiau dėl pilietybės sakė dar reikalinga aiškintis…

CNN korespondentė Barbara Star bene pirmoji paskleidė spėjimą, jog Sirijos vyriausybinių pajėgų puolime prieš amerikiečių palaikomus karo patarėjus ir jų partnerius Deir ez Zoro rajone naktį į vasario 8-ąją galėjo dalyvauti ir rusų. Pačios Rusijos socialiniuose tinkluose visus ant kojų sukėlė ne kas kitas, o Igoris Strelkovas (tikr. Girkinas) – Rusijos federalinės saugumo tarnybos atsargos pulkininkas, „Rusijos savanoris buvusioje Jugoslavijoje“, „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“, „Rusijos karinis pensininkas“. Girkinas pyksta ant Rusijos prezidento Vladimiro Putino (kam nutraukė karą Ukrainos rytuose) ir nepraleidžia progos jam įgelti. Dabar parašė iš patikimų šaltinių sužinojęs, kad į JAV aviacijos ugnį pateko siriečiais dėjęsi du „Vagner“ padaliniai, iš kurių vieną visiškai sunaikino, o kita sudaužė į šipulius; žuvo 100 žmonių. Girkino skaitytojams nereikia aiškinti, kas per paukštis yra „Vagner“, žiniasklaidoje vadinama „privačia karine kompanija „Vagner“, „Vagnerio PKK“ arba „Vagnerio grupe“.

Vasario 20-ąją Rusijos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamentas paskelbė komentarą dėl medicininės pagalbos suteikimo Sirijoje nukentėjusiems Rusijos piliečiams (об оказании медицинской помощи пострадавшим в Сирии россиянам). Jame sakoma, kad Sirijoje yra Rusijos piliečių, nuvykusių ten savo valia, įvairiais tikslais, ir ne Užsienio reikalų ministerijos reikalas vertinti tokių jų sprendimų teisėtumą. Tačiau ministerija, turėdama omenyje Rusijos piliečius, sakoma komentare, norėtų kai ką paaiškinti. Neseniai įvykusiame kariniame susirėmime, kuriame jokiu būdu nedalyvavo Rusijos Federacijos kariai ir nebuvo naudojamos etatinės techninės priemonės, žuvo, kaip jau buvo skelbta, Rusijos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos piliečių, yra sužeistųjų – kelios dešimtys. Padėta sugrąžinti juos į Rusiją, kur jie, kiek mums žinoma, gydomi įvairiose medicinos įstaigose.

Girkinas viską meluoja! Visi meluoja!

Vienas autorius pavaizdavo, kaip šiuo atveju keisis klišių pasjansą dėliojančių Kremliaus valdininkų ir jų kišeninės žiniasklaidos kalbėjimas:

Nieko nebuvo, Girkinas viską išsigalvojo! – Tai siriečius nušlavė, mūsiškiai nenukentėjo! Keletas mūsiškių nukentėjo. Tačiau jie ne mūsiškiai, nes mūsiškių ten nėra, taigi! – Nukentėjo maždaug vienas skyrius, keletas žuvusių… Atrodo, be leidimo išėjo iš dalinio… – Žuvo 10-20 samdinių. Atrodo. Ir iš viso – ar jūs turite įrodymų? Oficialių. Kokie jūsų šaltiniai? Išvardykite visus pavardžiui! – Nieko nebuvo, jūsų Girkinas viską meluoja (фсё врёт)! Jis sako, kad 600 žuvusių, o jų buvo viso labo 150! Ir iš viso niekas nežuvo, tik siriečiai. – Samdiniai be leidimo išėjo. Negaila. Beje, lėktuvas nukrito, geriau apie jį pakalbėkime. – Ten vieni čečėnai, nusispjauti. O Girkinas viską meluoja, ir iš viso jis išdavikas – atidavė ukrainiečiams Lvovą! – PKK nusprendė pasigriebti keletą verslovių, savavališkai, niekam nieko nepasakę! Todėl amerikiečiai ir sudirbo juos į skutus. Tačiau aukų nėra, Girkinas viską meluoja! – Pamaskvėje – tai tikra tragedija, lėktuvas nukrito, o jūs Girkino melo burbulus pučiate. Gėda. – Patys kalti! Nesuderinti veiksmai! Todėl keletas žuvusių. Beje, o kokie jūsų šaltiniai?

Rusijos visuomeninis politinis žurnalas nesunkiai išverčiamu pavadinimu – „Politinė ekspertizė“ (Politexpert.net) buvo sukurtas, kaip skelbiasi, svarbiausiems įvykiams Rusijoje ir pasaulyje nušviesti. Vasario 20 d. šis autoritetingas politologų, ekonomistų, karinių ekspertų nuomones spausdinantis leidinys parašė, kas atsitiko kalbamą naktį, tai yra prieš dvi savaites: kovose už Sirijos Deir ez Zoro provinciją savo galvas padėjo Rusijos piliečiai. Kovodami kaip savanoriai su paskutiniais teroristais respublikos teritorijoje jie žuvo nuo JAV aviacijos smūgių. Pasak „Karinių konfliktų veteranų lygos“ vadovo  Andrejaus Trošino, kurį laiko vienu „Vagnerio privačios karinės kompanijos“ vadų, iš Rusijos savanorių, atvykusių į SAR ginti Rusijos nacionalinių interesų ir naikinti smogikų-islamistų grupuočių, žuvo keturiolika žmonių. Tekstas pavadintas „Didvyriai ir teisingumo gynėjai: ką daro Rusijos savanoriai Sirijoje“ (Герои и защитники справедливости: что делают российские добровольцы в Сирии). Svarbiausia tekste: Savanoriai iš Rusijos, dalyvaujantys pasaulinėje kovoje su terorizmu, gina Tėvynės ramybę (покой Отечества).

Po kelių dienų šis leidinys apie tą patį parašė šitaip: tarptautinė koalicija su JAV priešakyje smogė Sirijos vyriausybinių pajėgų būriui (отряд), kuriame buvo ir Rusijos savanoriai iš „Vagnerio PKK“ (dabar nurodė pavadinimą). Toliau: Vakarų žiniasklaida tuoj pat paskelbė iš piršto laužtus duomenis (фейковую информацию), kad aviacijos ugnyje žuvo 200 Rusijos piliečių. Tačiau jų nurodyti duomenys pasirodė gerokai perdėti. Pasak to „Karinių konfliktų veteranų lygos“ vadovo… iš Rusijos savanorių, atvykusių į Siriją kovoti su tarptautiniu terorizmu, žuvo keturiolika žmonių (taigi neliko kovojusių su paskutiniais teroristais, neliko ir ginti Rusijos nacionalinių interesų, tik – atvykusių kovoti…). Antraštėje kalbama jau ne apie Rusijos savanorius, didvyrius ir teisingumo gynėjus, o apie amerikiečius: „Jie žinojo ten esant Rusijos piliečių“ (Они знали, что там есть граждане России)…

Galima būtų pridurti prie Girkinas viską meluoja:

Jie žinojo, kad mūsiškiai ten yra, o mes nežinojome! – Tik 14. „Krovinys 200“ , o ne žuvo 200. – Neklausykite kurdų generolo, negi jis kalbės prieš Ameriką, kuri už juos kariauja!

Vis dėlto paklausykime „Sirijos demokratinių jėgų“ (SDF) generolo Hasano, kuris žurnalistams pasakė daugiau nei „taip“ ar „ne“. Gavęs žvalgybos pranešimą apie Sirijos režimą ginančių pajėgų telkimąsi prieš kurdų pozicijas, paskambino rusų karininkui, su kuriuo palaiko pastovų ryšį, ir šis atsakė, kad nieko tokio nevyksta. Netrukus užvirusių kruvinų skerdynių įkarštyje jam paskambino tas pats rusų karininkas ir paprašė kuriam laikui nutraukti ugnį – tam, kad jie galėtų paimti nukautuosius ir sužeistuosius. Kurdai čia įžvelgė klastą – juk neseniai sakė, kad nieko nebus. Daugiau mes rusais nepasitikime. Vienam žurnalistų pasirodė keista, kad rusų karininkas iš pradžių neigia būsiant puolimą, o paskui prašo nešaudyti. Generolas irgi nusistebėjo: didžioji valstybė nežino, ką daro jos pajėgos

Vasario 22 d. Rusijos leidinys „Daily Storm” pranešė, ką sužinojęs iš savo šaltinių Federacijos taryboje (Rusijos parlamento aukštieji rūmai): žinomiems Rusijos politikams uždrausta komentuoti Sirijos konfliktą. Net senatoriui, kartu TV propagandistui Aleksejui Puškovui, kuriam visada kaltos JAV ir Europos šalys, o Putinas niekada neklysta. Esą būtent dėl savo triukšmingų pareiškimų Gynybos komiteto pirmininko pavaduotojo pareigų senate neteko Francas Klincevičius. Akivaizdu, rašo „Daily Storm”, kad Rusijos koviniai nuostoliai Sirijoje kenkia valdžios įvaizdžiui, ypač prezidento rinkimų kampanijos metu.

Sirijoje aviacijos antpuolio metu žuvę PKK kovotojai mūšio vietoje atsidūrė atsitiktinai – tai jau ne koks pašmaikštavimas, o leidinyje „Obščaja gazeta“ kovo 2 d. paskelbto teksto antraštė („Погибшие в результате авиаудара в Сирии бойцы ЧВК оказались на месте боя случайно“); daugelis Rusijos leidinių pakartojo tai, ką parašė vokiečių žurnalas „Der Spiegel”: žuvo ne daugiau kaip 20 Rusijos piliečių, kurie atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Nieko nebuvo, Girkinas viską išsigalvojo! Juk Vadimiras Vladimirovičius negali būti kaltas. Jis seniai nugalėjo Sirijoje ir beveik visą kariuomenę išvedė. Tai tas – Obama ar kas ten dabar Baltuosiuose rūmuose sėdi!

Niekas neprašė vykdyti neteisėtų veiksmų…

Dar 2015 metų rudens pabaigoje Sankt Peterburgo leidinys «Fontanka“ paskelbė Sirijoje žuvus apie dešimt Bašaro Asado režimo pusėje kariaujančių „Vagnerio PPK“ narių („За Башара Асада – без флага, без Родины“). Šio internetinio leidinio laikraščio korespondentas Denisas Korotkovas bene pirmasis atskleidė, kur ir kaip telkia samdinius „Kompanija“ ir kokius popierius pakiša priimtiems į landsknechtus pasirašyti „Direkcija“. Leidinys pažodžiui atkartojo dokumentą, kurį turi pasirašyti kiekvienas siunčiamasis į „komandiruotę“. Jį reikia perskaityti visą:

Aš savanoriškai išvykstu už Rusijos Federacijos ribų sutinkamai su nustatytomis išvykimo taisyklėmis tam, kad gaučiau objektyvios informacijos apie įvykius Rusijos Federacijos pasienyje esančiose teritorijose. — Aš nesu samdinys, nes nesirengiu dalyvauti ginkluotuose konfliktuose ar kariniuose veiksmuose. Aš esu pasirengęs gerbti buvimo šalies įstatymus ir taisykles. — Aš nebuvau verbuojamas, nedalyvavau mokymuose ir negavau materialinio atlygio už dalyvavimą ginkluotuose konfliktuose ar kariniuose veiksmuose už Rusijos Federacijos ribų. — Vienintelis mano tikslas yra ir bus objektyvios informacijos apie vykstančius įvykius gavimas ir jos fiksavimas materialiose formose. — Mano apsisprendimui niekas nedarė įtakos, niekas manęs neprašė vykdyti neteisėtus veiksmus ir niekas neatsako ir negali atsakyti už mano veiksmus, kuriuos įvykdysiu ateityje, nes mano veiksmai visada bus ginamojo arba tramdomojo pobūdžioKad ir kokios pavardės ir organizacijos būtų minimos dėl mano būsimųjų veiksmų buvimo šalyje, tai visais atvejais neatitiks tikrovės, nes viskas, ką aš darau, aš darau vien iš savo vidinio įsitikinimo ir savo inciatyva.

Iš viso teksto galima pamanyti kokį pamišusį reporterį išvykstant fotografuoti įvykių už Rusijos sienų, tačiau ne per toliausiai nuo jų. Ten būdamas jis kažin kodėl gali būti palaikytas kariniuose veiksmuose dalyvaujančiu samdiniu, nors niekas neprašė jo vykdyti neteisėtų veiksmų… Pakliūti į tokią situaciją įmanoma – gerai kauštelėjus arba apsirūkius… Tačiau tai daryti „komandiruotėje“ – irgi draudžiama.

Vienas kandidatų į ne-samdinius anketos skiltyje apie žalingus įpročius parašė: Išgeriu retai, bet smarkiai ir dar prisipažino prieš pusę metų rūkęs žolę. Teisininkas, kariuomenėje netarnavo. Jį patikrino melo detektoriumi ir priėmė. 2014-ųjų vasarą pasiuntė į „Luhansko liaudies respubliką“, vėliau – į „Donecko liaudies respubliką“. Galiausiai jis išvyko į Siriją (tolokai nuo Rusijos sienų), vedamas, kaip ir jo bendrakeleiviai, užduoties rinkti ir apdoroti informaciją  bei pargabenti kūrinių tekstų, fotografijų,vaizdo įrašų pavidalais. Sirijoje ir žuvo 2016 m. kovo 19 d. Dar tada, būdamas kandidatas, į anketos klausimą, kas paskatino imtis naujos veiklos, atsakė: Pinigai. Tačiau keliavo ir žuvo ne dėl pinigų, o dėl vienintelio tikslo. Tiesa, prieš tai pasirašė ir dar vieną dokumentą – kontraktą, kur sakoma, kad niekas negarantuoja jį liksiant gyvą.

Daugelis vieninteliam tikslui vykdyti gavo Kalašnikovo automatą ir visa kita, o turintys atitinkamą kvalifikaciją pasinaudojo net tankų stebėjimo ir taikymo prietaisais – informacijai rinkti. Turint tanką, užduotis būtų gal ir nesudėtinga, jeigu ne viena papildoma sąlyga: įvykių vietose šiukštu negalima naudotis telefonais ir iš viso nė kokia fiksavimo įranga…

Penki milijonai rublių ir slaptos laidotuvės

BBC rusiškoji redakcija parašė, kad dešimčių Rusijos piliečių žūtis Sirijoje – ne pirma tokia tragedija. Žurnalistai papasakojo apie vieno „Vagnerio grupės“ nario žūtį praėjusių metų vasaros pabaigoje ir apie tai, kas vyko po to. Archangelsko srityje gyvenančiai pensininkei tik vardu prisistatęs vyras pranešė, kad Sirijoje žuvo jos sūnus Jevgenijus; kūnas atgabentas į Rostovą prie Dono, prašom atsiimti. Moteriai aimanuojant, kad viena neišgalėsianti ten nukakti, žmogus atsakė pats atvežiąs (Mes savųjų nepaliekame). Sutartą dieną vidutinio amžiaus vyras automobiliu atvežė karstą su mano sūneliu, visus jo dokumentus ir pinigus, sukoręs 2 tūkstančių kilometrų kelią.

Draudimo išmoką – penkis milijonus rublių ($80 tūkstančių su viršum) – jis sukrovė tiesiog ant virtuvės stalo 50-tūkstantinėmis kupiūromis. Motinai atvežė ir du sūnaus pelnytus medalius su su jo asmens numeriu (3601). Jevgenijus kelerius metus praleido „Luhansko liaudies respublikoje“ veikusios brigados „Prizrak“ (šmėkla) gretose, o Sirijoje teišbuvo du su viršum mėnesius (atsiuntė SMS žinutę: Mama, važiuoju į priešakinę). Anatomų patologų nustatyta mirties priežastis: kiaurinė šautinė žaizda pilvo ertmėje.

BBC korespondentams tenykštėje administracijoje pasakė, kad Jevgenijų palaidojo slaptai, tačiau kaip tai vyko – nesužinome. Aišku, neatplėšdami dar Sirijoje užlituoto konteinerio, bet gal ne nakties priedangoje? Palaidojusi, motina tikėjosi valstybę padėsiant įamžinti sūnaus atminimą, bent padengsiant išlaidas. Nežinau, bet kažkoks pagerbimas mano sūneliui turėtų būti, – parašyta jos laiške prie Rusijos prezidento veikiančios Žmogaus teisių tarybos nariui. – Ir man bus ramiau, nes mano sūnelis gynė mūsų Tėvynės interesus už jos ribų, kaip mes žinome, sutikus SAR (Sirijos Arabų Respublikai). Mūsų specialistai ir kariai padėjo. Per televizorių rodė ir mūsų žuvusius karius, kurie susilaukė Rusijos gyvenamosiose vietovėse viso būtino tokiose tragiškose situacijose pagerbimo.

Pensininkė taip aukštai kreipėsi po to (matyti, geri žmonės patarė ir padėjo parašyti), kai gavo atsakymą iš Plesecko rajono karinio komisariato (Pleseckas – kur karinis kosmodromas): Nustatyti Jūsų sūnaus statuso norint toliau spręsti klausimą dėl teisinės ir socialinės apsaugos priemonių įgyvendinimo šiuo metu neturima galimybės. Karinis komisaras atsakė panašiai: Kas išdavė žetoną su asmeniniu numeriu, kaip pilietis (pavardė, vardas, tėvavardis) atsidūrė Sirijos Arabų Respublikoje ir gavo kiaurinę žaizdą, nuo kurios mirė, nustatyti neturima galimybės. Dėl to jo statusas nenustatytas.

BBC korespondentams žuvusiojo motina kalbėjo: Aš noriu paklausti: kuo gi skiriasi vaikai, kuriuos siunčia karinis komisariatas, ir mano, kuris nuėjo savanoriu? Severoonežskojė gyvenvietėje, kurios žemė priglaudė Jevgenijaus palaikus, dar 2003 metais pastatyta paminklinis akmuo „Kariams žemiečiams, žuvusiems už Tėvynę“. 2016 metais prie akmens pritvirtinta atminimo plokštė su iškaltomis miesto gyventojų, žuvusių kariniuose veiksmuose ir teroristiniuose aktuose, pavardėmis. Šeši žuvo Čečėnijoje, vienas – Afganistane; viena moteris žuvo teroristams užgrobus teatrą Dubrovkoje, kita – sprogus Rusijos oro linijų orlaiviui „Airbus A321“ viršum Sinajaus pusiasalio;  dar vieno žemiečio, vyresniojo seržanto, mirties data ir vieta: „20.08.2014 Ukraina“. Jevgenijaus Alikovo ten nėra ne todėl, kad jau vietos nelikę – kokiu pagrindu teikti tokią garbę žmogui, kurio statusas nenustatytas? Jo nuotrauką pakabino administracijos pastate esančio muziejaus stende, greta to vyresniojo seržanto, 2014 metų rugpjūtyje su dešimtimis kitų 76-os Pskovo divizijos karių žuvusio Rytų Ukrainoje, kur Rusijos kariuomenės nėra (Putinas), tačiau, kaip pasakė vietos administracije, pakabino ne iš karto – nes palaidojo slaptai.

Kuriame Eufrato krante žuvo rusų generolas?

Deir ez Zoro miesto išlaisvinimas – esminis įvykis kovoje su teroristais, – pasakė praėjusių metų rugpjūčio viduryje Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu per televiziją. – Dabar galima kalbėti apie kovos su „Islamo valstybe“ pabaigą. Nepraėjo ir dvi savaitės, kai Rusijos karinių oro pajėgų grupuotės Sirijoje vadas pranešė: Deir ez Zoro apsiaustis pralaužta, teroristų pajėgos baigiamos sutriuškinti. Miestą išlaisvino rugsėjo pradžioje ir iš karto pradėjo tiesti rusų kariuomenės duotą pontoninį tiltą į Eufrato kairįjį krantą – ISIS kontoliuojamų verslovių link. Prasidėjo tai, ką žurnalistai pavadino lenktynėmis dėl naftos verslovių tarp Sirijos vyriausybinių pajėgų (SAA) ir „Sirijos demokratinių pajėgų“ (SDF); rugsėjo 13 d. pranešta kai kuriuos SAA dalinius sėkmingai persikėlus per upę, o iš priešingos pusės Deir ez Zoro smarkiai stumiantis ir užimant versloves SDF; kurdai perspėjo šaudysią į vyriausybinius karius, jeigu į jų pusę bus paleista bent viena kulka. Rugsėjo 19 d. pranešta, kad SAA daliniai sėkmingai persikėlė per Eufratą ir įsitvirtino rytiniame krante.

Sirijos vyriausybinė naujienų tarnyba „Anna News” parodė video: persikėlimui per Eufratą vadovauja pats Rusijos karinių patarėjų Sirijos armijoje vyriausiasis – generolas leitenantas Asapovas. O rugsėjo 23-iąją tą generolą mirtinai sužeidė į vadavietę paleistos minos skeveldra; kitą dieną Rusijos gynybos ministerija patvirtino: žuvo Sirijos miesto Deir ez Zoro vadavimo operacijos metu. Tomis dienomis SAA kariai aktyviausiai veikė Eufrato kairiajame krante plytinčiame slėnyje, tolokai į rytus nuo Deir ez Zoro, užėmė svarbią Hašamo gyvenvietę; kurdai šia kryptimi užvaldė „Conico“ dujų perdirbimo įmonės apylinkes. Rugsėjo 25 d. SDF vyriausioji vadovybė paskelbė pareiškimą, kuriame apkaltino Rusiją atakuojant jų pozicijas. Rusija ir jos palaikomas režimas pradėjo puolimą prieš mūsų pajėgas „Conico“ rajone (tame pačiame, kur įvyko incidentas naktį į vasario 8-ąją!). Mes ryžtingai smerkiame Rusijos kariuomenės ir jų sąjungininkų priešiškas atakas, kurios tarnauja terorizmui ir daro žalą kovai su terorizmu. Rusijos gynybos ministerijos atstovas paneigė pranešimą, kad Rusijos aviacija bombarduoja SDF pozicijas dujų radimvietėse Deir ez Zoro rajone.

Generolą Valerijų Asapovą palaidojo rugsėjo 27 d. prie Maskvos esančiose federalinėse karių kapinėse su visa karine pagarba. Generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas kalbėjo apie velionio neįkainuojamą pagalbą Sirijos armijai kovoje su terorizmu. Generolą pristatė pomirtiniam valstybiniam apdovanojimui… Tomis dienomis iškilo aikštėn ir kiti velionio žygiai. Donbase jis buvo žinomas kaip „generolas Primakovas“ ir vadovavo vietinių separatistų pajėgoms; amerikiečiai jį įtraukė į asmenų, kurioms taikomos sancijos dėl Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje, sąrašą. Netrukus žurnalistai pranešė ant jo kapo atsiradus separatistų vėliavėlę…

Prašom nekelti triukšmo

O rugsėjo 28 d. „Islamo valstybės“ naujienų tarnyba „Amaq” paskelbė apie išvakarėse Deir ez Zoro provincijoje žuvusį rusų karį ir dar du karius, paimtus į nelaisvę. Rusijos karinės bazės Sirijoje atstovas tuoj pat šitai paneigė: Visi Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariai, esantys Sirijos Arabų Respublikoje, yra gyvi, sveiki ir vykdo jiems priklausomas užduotis. Spalio 3 d. parodė video su dviem vyrais, kalbėjęs vienas jų prisipažino, kas jie tokie (1979 ir 1978 metų gimimo), tačiau apie priklausymą Rusijos reguliariosios kariuomenei nepasakė. Jau kitą dieną „Laisvės“ radijos žurnalistai kalbėjosi su vieno iš jų broliu – šis patvirtino Grigorijų kariavus Artimuosiuose Rytuose vadinamoje „Vagnerio PKK“; Grigorijus taip pat dalyvavo ir kare Rytų Ukrainoje, buvo apdovanotas medaliais.

Belaisvio brolis pažadėjo susitikti su „Laisvės“ korespondentu ir TV grupe tėvų namuose, pamaskvėje, tačiau iki galo susitarti nepavyko – neatsiliepė į skambučius. Tėvai, pensininkai, žurnalistui papasakojo, kad skambino nepažįstami žmonės, patikino sūnų būtinai išlaisvinsią ir patarė nekelti triukšmo; vėliau jie prisipažino, kad skambino iš FSB (Federalinės saugumo tarnybos). Tą pačią dieną čia atvažiavo leidinio „Dožd“ TV grupė, tačiau į vidų jų neleido prie namų budėję vyrai: Todėl, kad negalima. Kai bus galima, tada prašom.

Grigorijaus tėvai gyveno nežinioje, kol gruodžio pradžioje sulaukė pusamžio vyro, prisistačiusio organizacijos atstovu ir pranešusio apie sūnaus mirtį nuo žaizdų nelaisvėje; kitą belaisvį džihadistai nužudę. Pasiūlė piniginę kompensaciją, bet tėvai atsisakė: Jūs sakote, kad du su puse mėnesio ieškojote kažin kur kažin ko? Niekas jų neieškojo, jūs meluojate, jūs žiurkės ir išdavikai! Kliuvo nuo Grigorijaus motinos ir jų namuose įsikūrusiems apsauginiams. Jie pasakė, kad mus saugo, o ten ieško (Sirijoje sūnaus). Jie čia buvo tam, – supratusi motina, – kad mes niekur nesikreiptume. Mes patikėjome ir lygiai mėnesį niekur nesikreipėme. Aš jiems pasakiau: jūs viską meluojate, lauk iš čia.

Kai spalio 10 d. Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejaus Naryškino žurnalistai paklausė, ar vykdoma belaisvių paieška, atsakė: Vykdoma. Ir pridūrė, kad jokių duomenų apie šių žmonių likimą kol kas neturima. “ISIS Hunters”, kaip matyti iš jų internetinio puslapio, jau rugsėjo 29 d. kreipėsi „Islamo valstybės“ pusę: Mes pasirengė sumokėti po vieną milijoną dolerių už kiekvieną paleistą rusą brolį. Priešingu atveju mes užmušime po 100 žmonių, ISIS šalininkų (kas jiems galėtų duoti $ 2 000 000 – kita kalba). „Komsomolskaja pravda“ specialusis korespondentas Aleksandras Kocas parašė esąs sujaudintas šio „medžiotojų“ kreipimosi: man norėtųsi, kad taip būtų padariusi mano valstybė. Atsitiko juk ne šiaip kas: Rusijos piliečius ištiko nelaimė. Tai sužinojo visa mūsų didžioji šalis, todėl ir valstybė turi pasakyti: mes darome visa įmanoma ir neįmanoma, kad ištrauktume juos iš teroristų nagų. Tuo tarpu mes tarsi gėdijamės jų. Arba šalinamės, kaip raupsuotųjų

Po to, kai “Laisvės“radijas paskelbė pokalbį su Grigorijaus broliu, į redakcija paskambinusi Rostovo srityje gyvenanti moteris pasakė pažinojusi jo nelaimės draugą – Romaną ir dar vieną Sirijoje žuvusįjį. Šio paskutinė žinutė atėjo rugsėjo 13-ąją: Aš dar gyvas, bet mes negalime prasiveržti. Viskas užminuota. Apie jo mirtį pranešė telefonu jo bičiuliui, kuris šį kartą į Siriją nevažiavo. Artimieji paskambino į Rostovo prie Dono oro uostą ir sužinojo, kad rugsėjo 28 d. atgabenta dvylika karstų. Jų pasiimti atvyko toks ir toks (vardas, pavardė) asmuo. Kas jis toks? Atsiprašome, tai konfidenciali informacija, – atsakė. Kur jo ieškoti? – Nė nenumanome. Apskambino lavonines, teismo medicijos tarnybas – nieko apie tokį žuvusįjį nežino…

Moteris įsišnekėjo. Kur iš Sirijos atgabenti žuvusiųjų kūnai, niekas nesako. Jos pačios galva, karstus veža į Krasnodaro kraštą (ten spėjama organizacijos, vadinamos „Vagnerio grupe“, buveinė). Žmonės žino, kad jų sūnus žuvo, tačiau kada laukti kūno ir ar iš viso sulauks – neaišku. Galėtų padėti atpažinti – tačiau karstą atidengti griežčiausiai draudžiama. Turėtų būti vadas, kuris praneštų artimiesiems apie žuvusį ar sužeistą kareivį, tai yra samdinį. Bet jie to nedaro, visiškai nusišalina nuo atsakomybės… Dar ji prisipažino visada balsuojanti ne už Putiną, o už Žirinovskį – nes jis teisingai pasakė: Rusija visiems padeda, ir tik pačioje Rusijos žmonės gyvena koridoriuose.

Ne valstybės linija…

„Laisvės“ radijui paskelbus moters pasakojimą apie 12 samdinių karstų, laikraštis “Novaja gazeta” kreipėsi į ekspertus ir vienas jų atsakė: Stebėtina ne žuvusiųjų skaičius, o tai, kad ši informacija prasismelkė į viešumą. Žinant, kokie įnirtingi mūšiai verda Sirijoje, galima spėti žuvusiųjų esant gerokai daugiau. Rusijos karinių oro pajėgų grupuotės Sirijoje vadas pranešė, kad nuo gegužės iki rugpjūčio žuvo daugiau kaip 8 tūkstančiai smogikų ir šis skaičius su kiekviena diena didėja – kiek tada turėjo žūti arba būti sužeista Sirijos armijoje ir „Vagnerio PKK“?

Dviem mėnesiais anksčiau „Reuters“ pranešė, kad Sirijoje nuo 2017-ųjų pradžios iki rugpjūčio mėnesio žuvo 40 Rusijos kariuomenės karių ir privačių karinių kompanijų samdinių. Rusijos gynybos ministerijos duomenys rodo nuo karinės operacijos Sirijoje pradžios (2015 m. rugsėjo 30 d.) žuvus 34 asmenis. Žurnalistų paprašytas pakomentuoti šį neatitikimą, Kremliaus spaudos sekretorius atsakė: reikia vadovautis Gynybos ministerijos linija pateikiamais oficialiais duomenimis. Jeigu esama kokių Rusijos piliečių, kurie savanoriai ir panašiai, jie – ne valstybės linija (skaičiuojami?) ir su Gynybos ministerija neturi nieko bendra (это не по линии государства и к Минобороны не имеет никакого отношения).

Archangelsko srityje pabuvoję BBC žurnalistai matė Rusijos pasiuntinybės Sirijoje parašytą Jevgenijaus mirties pažymą (справка) su eilės numeriu ir padarė išvadą: per 2017 metų aštuonis mėnesius ten mirė 77 Rusijos piliečiai. Tokiu pat būdu ta pati „Reuters“ pagal kitos mirties pažymos (kūno apanglėjimas) eilės numerį padarė išvadą, kad per 9 mėnesius Sirijoje mirė 131 pilietis (neskaičiuojant netekčių, apie kurias praneša Gynybos ministerija). Taigi – tik per rugsėjo mėnesį Sirijoje mirė 54 Rusijos piliečiai, žurnalistų nuomone – „Vagnerio grupės“ samdiniai (rugsėjo 19 d. kairiajame Eufrato krante žuvo žuvo 42 metų Gomelio miesto gyventojas – „Vagnerio PKK“ kariauja ir baltarusiai, ir ukrainiečiai). Tuo tarpu Gynybos ministerijos oficialiais duomenimis, Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės operacijos Sirijoje eigoje per trejus su puse metų netekta 44 karių; pastarasis žuvusysis – karo lakūnas gvardijos majoras Romanas Filipovas.

…Kaliningrado srities gyventoja Oksana Girčiūtė apie savo vyro 51 metų Vladimiro Loginovo žūtį sužinojo vasario 9 d., tačiau dvi savaites niekas to oficialiai nepatvirtino. Jis buvo minuotojas, kariavo Čečėnijoje ir Donbase. Šimtininkas Vladimiras žuvo nelygiame mūšyje Sirijos Deir ez Zoro rajone, – parašyta Baltijos kazokų apygardos internetiniame puslapyje. – Žuvo, didvyriškai gindamas mūsų Tėvynę tolimose prieigose (на дальних подступах) nuo pakvaišusių barbarų antplūdžio. Kada našlei grąžins vyro kūną – nežinoma. Linkstame manyti, kad kūnai bus atgabenti po rinkimų, – kalbėjo Kaliningrado kazokų atamanas Jevgenijus Labudinas. – Kad nebūtų audrinama visuomenė, nenukentėtų dabartinės aukščiausiosios valdžios, kandidato prezidento Putino įvaizdis. Tai – siaubinga situacija.

(Bus tęsinys)

2018.03.12; 00:30

Prorusiški separatistai Rytų Ukrainoje vienašališkai paskelbė naują valstybę – „Mažąją Rusiją“. „Mes manome, kad Donecko Liaudies Respublika ir Luhansko Liaudies Respublika yra vienintelės Ukrainos teritorijos, neskaitant Krymo, kuriose veikia teisėta valdžia“, – antradienį Donecke pareiškė separatistų lyderis Aleksandras Zacharčenka, kurį cituoja agentūra dpa. 

Sustabdykime Kremliaus agresorių. AFP nuotr.
Rusiška agresija

Be to, šiose teritorijose esą trejiems metams bus paskelbta nepaprastoji padėtis. Tai, be kita ko, numato partijų draudimą.

Luhansko ir Donecko regionai nuo 2014 metų balandžio yra kontroliuojami Maskvos remiamų separatistų. Pradžioje šie norėjo iš didelių Pietų ir Rytų Ukrainos teritorijų sukurti „Naujosios Rusijos valstybę“. Separatistai ne kartą savo tikslu skelbė prisijungimą prie Rusijos – 2014 metais aneksuoto Krymo pavyzdžiu. Tačiau Kremlius iki šiol tai atmetė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.19; 00:10

Kokia yra ginkluoto konflikto, alinančio Rytų Ukrainą nuo 2014 m., kilmė? Kokį vaidmenį Rusija vaidino eskaluojant beginklį pasipriešinimą Donbase po Euromaidano revoliucijos pergalės? Kada, kaip ir kokiu lygmeniu įsitraukė Maskva? Kokia buvo vietinių šaltinių svarba konfliktui, palyginti su išoriniais veiksniais, t. y. Kremliaus slaptais veiksmais Ukrainoje?

Tai, kaip mes atsakysime į šiuos klausimus, turės ilgalaikių pasekmių Vakarų minčiai, politikai ir diplomatijai, nukreiptoms į Rusiją ir Ukrainą ateityje. Neseniai buvo paviešinta naujų įrodymų ir tyrimų rezultatų, geriau nušviečiančių situaciją.

Stebinčius padėtį Rusijoje neseniai suintrigavo paviešinti elektroniniai laiškai, siųsti į Vladislavo Surkovo, oficialaus prezidento Putino patarėjo, atsakingo už Rusijos užsienio politiką Ukrainoje ir Maskvos satelitinėse valstybėse Gruzijos šiaurėje, biurą ir iš jo. Surkovo laiškai sukėlė dar vieną bangą kalbų apie Rusijos dalyvavimą pseudopilietiniame kare ir „liaudies respublikų“ atsiradime Rytų Ukrainoje. Nutekinti laiškai darkart patvirtina, kad ginkluotas konfliktas Ukrainos Donbase yra – didžiąja dalimi – Kremliaus projektas.

O dviem mėnesiais anksčiau kitas laiškų nutekinimo atvejis pateikė įrodymų, kurie sukėlė arba turėjo sukelti abejonių dėl ankstesnės trinties Rytų ir Pietryčių Ukrainoje užuomazgų. Dokumentuose kalbama apie įvykių, kurie galiausiai išsirutuliojo į 2014 m. balandį prasidėjusį ir tebesitęsiantį mažo intensyvumo karą Donbase, priešistorę.

2016 m. rugpjūtį generalinis Ukrainos prokuroras paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota pokalbiai tarp Sergejaus Glazjevo, Rusijos prezidento patarėjo, ir kelių rusų ir ukrainiečių prokremliškų aktyvistų, buvusių ar gyvenančių Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Šie dialogai buvo įrašyti 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Jie iliustruoja Maskvos slaptą paramą antivalstybinėms protesto akcijoms rusakalbiuose Ukrainos regionuose po Euromaidano revoliucijos pergalės 2014 m. vasario 21 dieną. Įrašai atskleidžia pačios Rusijos valstybės arba formaliai nevyriausybinių, bet Kremliaus diriguojamų Rusijos grupių įsitraukimą inicijuojant, koordinuojant ir finansiškai remiant separatistų mitingus, demonstracijas, piketus ir kitas panašaus pobūdžio akcijas Kryme, taip pat regionų sostinėse Rytų ir Pietryčių Ukrainoje po Euromaidano revoliucijos pergalės.

Tarkim, 2014 m. kovo 1 d. Putino patarėjas Glazjevas štai apie ką informavo su juo kalbėjusį Anatolijų Petrovičių iš Pietryčių Ukrainos Zaporožės miesto: „Man įsakyta sukelti visus, sukelti žmones. Žmonės turėtų susirinkti aikštėje ir reikalauti Rusijos pagalbos kovojant su banderininkais. Specialiai apmokyti žmonės turėtų išmesti banderininkus iš regiono tarybos pastato. Tada jie turėtų surengti regiono tarybos posėdį, sukurti regiono veikimo komitetą, suteikti jam vykdomąją valdžią ir vadovavimą policijos pajėgomis. Gavau tiesioginius įsakymus iš vadovybės – sukelti žmones Ukrainoje, kur tik galime. Vadinasi, mums reikia išvesti žmones į gatves, kaip kad išvedėm Charkove! Kuo greičiau! Prezidentas jau pasirašė įsakymą. Operacija jau prasidėjo, mes gavome informacijos, kad kariuomenė jau pajudėjo. Ko jie laukia? Vien tik jėga mums nieko nepavyks. Jėga naudojama tik tam, kad paremtų žmones, ne daugiau. Jeigu ne žmonės, apie kokią paramą galima kalbėti?“

Svarbiausias Glazjevo įrašų aspektas yra ne turinys. Būtina suprasti, kad pokalbiai buvo įrašyti 2014 m. vasarį–kovą, t. y. kelios savaitės prieš tai, kai po Euromaidano pilietinis konfliktas Rytų Ukrainoje virto pseudopilietiniu karu Donbase.

Prieš Glazjevo įrašų paskelbimą visuotinai priimta Rusijos ir Ukrainos karo kilmės interpretacija buvo tokia: Maskva įsikišo, pirma su sukarintų grupuočių, o paskui su reguliariosios kariuomenės pagalba į stiprėjančią proukrainietiškų ir prokremliškų Ukrainos piliečių konfrontaciją Donbase. Keli rimti stebėtojai net abejojo, ar Kremliaus vaidmuo buvo lemtingas beginklį – nors ir ne be kraujo praliejimo – konfliktą, vykusį žiemą Rytų ir Pietų Ukrainos miestų gatvėse, paverčiant tariamai pilietiniu karu 2014 m. pavasarį. Vis dėlto tarp ukrainiečių ir užsienio stebėtojų netilo ginčai dėl prokremliškų protesto akcijų, kurios vyko anksčiau ir tariamai sukėlė ginkluoto konflikto protrūkį, kilmės.

Net kai kurie „rusocentriškos“ Donbaso konflikto interpretacijos šalininkai sutiko, kad kultūriniai ir regioniniai skirtumai tarp rusakalbių Ukrainos rytų ir pietų ir ukrainietiškai kalbančių vakarų ir dvikalbio centro buvo pagrindinė trinties po Euromaidano tokiuose rusiškai kalbančiuose miestuose kaip Charkovas, Luhanskas, Doneckas ar Odesa priežastis. Po revoliucijos daugelio Ukrainos rusakalbių veikla – bent jau taip buvo manoma – sukėlė konfrontaciją su nauja provakarietiška ir nacionalistine vadovybe, atsidūrusia valdžioje. Vietinės reikšmės nesutarimai, atrodė, privedė prie konflikto Donbase, į kurį, kaip galiausiai Kremlius suprato, būtina arba tiesiog pravartu – priklausomai nuo aiškintojo – įsiterpti.

Aišku, įrodymai, esantys Glazjevo įrašuose, nepaneigia Ukrainos regioninių skirtumų kaip Donbaso konflikto kilimo faktoriaus. Tiesą sakant, paviešintuose pokalbiuose minimas ne Donbasas, o kiti rusakalbės Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionai. Iš tų įrašų tik galima daryti prielaidą, kad panašaus pobūdžio įsiterpimas vyko ir pačiame Donbase ir kad jau dokumentuotas Kremliaus dalyvavimas tam tikrose vietovėse tėra ledkalnio viršūnė.

Glazjevo įrašai, tiesą sakant, galėtų būti vertinami kaip argumentas, sustiprinantis regioninių skirtumų pačioje rusakalbėje Ukrainoje aktualumą – sena posovietinių tarpnacionalinių studijų tema. Jie atskleidžia, kad Maskva buvo įsitraukusi į platesnio masto bandymą destabilizuoti rusakalbius Ukrainos regionus, bet jai pavyko įžiebti pseudopilietinį kartą tik Donbase. Rusijos informacinė įtaka buvo nepakankamai stipri, kad taip nutiktų ir kituose rusakalbiuose regionuose, kuriuose Glazjevas su vietiniais bendrininkais – kaip įrodo įrašai – aktyviai rėmė separatistines nuotaikas. Nutekinimą galima vertinti kaip ankstesnių interpretacijų, laikančių specifinius regioninius faktorius lemiamais skylant Ukrainai, įrodymą.

Kita vertus, įrašų chronologija ir dokumentuotas Glazjevo įsitraukimo į šiuos Ukrainos įvykius mastas palaiko ir kitokį naratyvą. Šis naratyvas implikuoja, kad Rusija tikrai nebuvo trečias papildomas veikėjas arba faktorius, įsiterpęs vėliau, kai protestai įgijo smurtinį charakterį ir sukėlė pirmuosius susirėmimus 2014 m. balandį. Glazjevo įrašai rodo, kad Maskva jau buvo įsivėlusi į didžiąja dalimi neginkluotus protestus Rytų ir Pietryčių Ukrainoje iškart po Euromaidano pergalės, 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Kremlius yra atsakingas bent jau už dalį separatistinių veiksmų kelias savaites iki tikrojo karo pradžios.

Vis dėlto slapti Maskvos prieškariniai veiksmai neatnešė didesnių rezultatų pagrindinėje Ukrainos dalyje 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Stebėtina, bet ganėtinai silpna Ukrainos valstybė – ką tik sukrėsta didelio masto revoliucijos – buvo pakankamai stipri, kad atsilaikytų prieš slaptą Rusijos nekarinį pasikėsinimą į jos vientisumą ir suverenumą. Vienintele išimtimi 2014 m. vasarį tapo Krymas, kur – kaip mes jau žinome – Rusijos specialiosios tarnybos suvaidino svarbiausią vaidmenį kurstant separatistinę veiklą.

Rusijos ir Ukrainos konflikto kilmė po Glazjevo įrašų paviešinimo atrodo kiek kitaip. Dabar matyti, kad Maskva, arba bent jau dalis Rusijos valdžios, 2014 m. vasario pabaigoje bandė aneksuoti ne tik Krymą, bet ir didelius žemės plotus Pietryčių ir Rytų Ukrainoje, siekdama sukurti vadinamąją Novorosiją. Kad pasiektų šį tikslą, vietiniai prorusiški aktyvistai pirma turėjo pateikti teisinį ir/arba politinį pretekstą oficialiam Rusijos kariniam įsikišimui. Rusijos karių naudojimas užsienyje buvo ką tik padarytas teisėtu (pačios Rusijos), 2014 m. kovo 1 d. priėmus specialiąją Federalinės Tarybos rezoliuciją, suteikiančią prezidentui teisę „naudoti Rusijoskarines jėgas Ukrainoje, siekiant pagerinti visuomeninę ir politinę tos šalies padėtį“.

Nepaisant to, Rusijos publikai ir tarptautinei bendruomenei vis tiek reikėjo svaraus tokio pobūdžio ekspansionizmo pagrindimo, sklindančio iš pačios Ukrainos. Todėl oficialus (arba į tokį panašus) dokumentas arba ypač opus politinis įvykis turėjo atsirasti pačiame Ukrainos regione, kurį norima užgrobti, taip pateikiant šovinių Kremliaus propagandos kulkosvaidžiui. Toks pirminis žingsnis viename ar kitame Ukrainos regione būtų išpūstas Rusijos žiniasklaidos kaip svari priežastis paruošti ir įvykdyti ginkluotą „humanitarinę“ Maskvos jėgų intervenciją į Ukrainos teritoriją, galiausiai aneksuojant tas žemes (formaliai arba neformaliai).

Šis scenarijus daugmaž išsikristalizavo Kryme. Glazjevo pokalbiai su Rusijos politikais-imperialistais Konstantinu Zatulinu ir Krymo prorusišku separatistu Sergejumi Aksionovu atskleidžia kai kurias smulkmenas. Netgi Simferopolyje lemtinga autonominės respublikos parlamento sesija, inicijavusi Krymo atsiskyrimą, turėjo būti surinkta ir priversta balsuoti su Maskvos sukarintų pajėgų pagalba, kaip vėliau duotame interviu pripažino prastai pagarsėjęs narys Igoris Girkinas (Strelkovas).

Kažkas panašaus – kaip įrodo Glazjevo įrašai – buvo bandyta arba bent jau planuota Charkove, Odesoje ir kituose miestuose. Ir vis dėlto ukrainiečių pagalbos šauksmas Maskvai nepasigirdo, kaip buvo planuota, porą savaičių po Euromaidano. „Pilietinis“ karas, prasidėjęs tik po mėnesio Donbase, matyt, buvo Maskvos atsarginis planas. Galbūt tai buvo visiškai improvizuotas scenarijus, išsirutuliojęs iš pirmiau neginkluotos, bet veiksmingos kovos siekiant diskredituoti Ukrainos valstybę, kurią vykdė Rusijos diriguojami aktyvistai tų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Reikės daugiau įrodymų, kad ši įvykių seka būtų deramai patvirtinta ir dokumentuota.

Bet jau dabar Glazjevo įrašai pateikia tiesioginių įrodymų to, ką ankstesni empiriniai tyrimai jau buvo atskleidę. Bent vienas svarbus žmonių ratas Kremliuje jau aktyviai kurstė Rytų Ukrainos socialinį konfliktą kelias savaites prieš slaptą sukarintų Rusijos pajėgų invaziją. Jie taip pat parodo, kokio atlygio prorusiški „antifašistai“ sulaukė iš Kremliaus ir Kremliui pavaldžios grupės.

Visus šiuos dalykus galima buvo numanyti ir prieš pasirodant Glazjevo įrašams. Egzistavo du akivaizdūs prieštaravimai „ukrainocentriškame“ Donbaso konflikto kilmės naratyve: visų pirma, keistai „necivilizuoti“ Ukrainos Donbaso visuomenės bruožai. Ryčiausios Ukrainos dalies gyventojai buvo apibūdinami kaip labiau prosovietiški ir patriarchališki nei kitų Ukrainos sričių. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma, svarbiausios Donbaso socialinės, politinės ir ekonominės struktūros buvo didžiąja dalimi užgrobtos pusiau kriminalinio Donecko klano ir jo politinio sparno Regionų partijos. Turint tai omeny, keista, kad 2014 m. pavasarį didžiausią nostalgiją sovietinei praeičiai jaučianti Donbaso visuomenė sugebėjo (kaip atrodo) savo jėgomis surengti priešvyriausybinį protestą be (oficialios) regione dominuojančio Donecko klano pagalbos. Net dar nepasirodžius Glazjevo įrašams ši istorija – neatsiejama Rusijos ir Ukrainos konflikto kaip pilietinio karo naratyvo dalis – atrodė nevisavertė.

Antra, nors prieš konfliktą Ukrainos Donbasui buvo būdingos tam tikros socialinės ir kultūrinės patologijos, jo socialinis gyvenimas vis tiek buvo funkcionalus ir struktūruotas. Kaip ir bet kuriame kitame šiuolaikinio pasaulio regione, Donecke prieš slaptą Rusijos invaziją egzistavo daugybė įtvirtintų ir tarpusavy susijusių politinių, industrinių, edukacinių, kultūrinių ir kitų institucijų su formaliais vadais ir neformaliais lyderiais, žinomais didžiajai daugumai Donbaso gyventojų. Bet nė vienas iš vietinių žymių žmonių neprisidėjo ir tikrai nevadovavo Donbaso „sukilimui“ 2014 m. pavasarį. Nors Donbase – kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje – buvo nemažai regionui svarbių politikų, žurnalistų, gydytojų, verslininkų, rašytojų ir t. t., susidaro įspūdis, kad nė vienas neprisidėjo – jei ne kaip lyderis, tai bent kaip aktyvus dalyvis – prie vadinamojo „Rusų pavasario“ 2014 metais.

Vienintelis svarbus Ukrainos politikas, oficialiai įsivėlęs į vadinamąjį sukilimą Donecke, buvo Olegas Cariovas, prastai pagarsėjęs Ukrainos parlamento prieš Euromaidaną narys. Cariovas kurį laiką buvo dabar jau iširusio Novorosijos – vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ – parlamento pirmininkas. Reikia pabrėžti, kad Cariovas yra kilęs ne iš Donbaso, o iš gretimos Dniepro srities, ko gero, atkakliausiai proukrainietiško rusiškai kalbančio šalies regiono. Donbaso sukilimo ir vadinamųjų „liaudies respublikų“ lyderiai buvo Rusijos piliečiai, tokie kaip pasižymėję ultranacionalistai Igoris Girkinas arba Aleksandras Borodajus, arba iki tol nežinomi arba mažai žinomi Donbaso atstovai, tokie kaip pirmasis Donecko „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubarevas, taip pat rusų ultranacionalistas.

Glazjevo įrašai padėjo paaiškinti šių prieštaravimų priežastis. Neva daugybės palaikymo balsų sulaukęs sukilimas Rytų ir Pietryčių Ukrainoje nuo pat pradžių 2014 m. pavasarį buvo kruopščiai kontroliuojamas ir palaikomas Maskvos. „Rusų pavasariui“ Donbase nereikėjo aktyvios vietinės pilietinės visuomenės. Politinius lyderius ir resursus pateikė Maskva, o vietinės svarbos žmonių įsitraukimas nebuvo būtinas.

Šis aiškinimas turėtų pakeisti ne tik viešąjį dialogą apie „Ukrainos krizę“, bet ir Vakarų požiūrį į Minsko susitarimus. Vakarai turėtų permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos politinių Minsko susitarimų reikalavimų greito įvykdymo. Akivaizdu, kad Ukraina buvo priversta politiškai nusileisti Maskvai, kol ta vykdė prieš ją aukų pareikalavusius karinius veiksmus pirmųjų (2014 m. rugsėjį) ir antrųjų (2015 m. vasarį) Minsko susitarimų metu.

Glazjevo įrašai taip pat parodo, koks menkas yra socialinis naujų politinių taisyklių, Minsko susitarimų numatytų Donbasui, pagrindimas. Vakaruose populiarus Minsko susitarimų numatyto nuolaidžiavimo separatistams aiškinimas yra toks: iš pilietinės visuomenės valios kilęs pasipriešinimas Donbase turėtų atsispindėti jo ateities statuse. Glazjevo įrašai rodo, kad visas Rytų Ukrainos sukilimas buvo mažiau žmonių palaikymo sulaukęs fenomenas, nei buvo manyta. Jeigu mes suvokiame Rusijos vaidmenį ir imperinę, o ne lokalią sukilimo dimensiją, Minsko susitarimų siūlomas kompromisas nušvinta kita spalva.

Minsko kompromisas nebeatrodo kaip tam tikrų Donbaso ypatumų įsisąmoninimas iš Ukrainos ir Vakarų pusės. Priešingai, pasirodžius Glazjevo įrašams, būsimas ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas atrodo kaip keistas apdovanojimas už Rusijos laimėjimus kurstant savaime silpnas separatistines tendencijas Rytų Ukrainoje po Euromaidano pergalės. Nuo 2014 m. Ukrainoje jaučiama bendra decentralizacijos tendencija, nesusijusi su Minsko susitarimais ir esanti tiesioginiu Euromaidano revoliucijos laimėjimu. Dėl šios priežasties ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas, numatytas Minsko susitarimų, neturi prasmės. Visi Ukrainos regionai jau įgijo arba įgis naujų teisių, daugiau pareigų ir didesnę autonomiją. Jeigu šiuo metu Maskvos valdomos teritorijos taps vėl pavaldžios Kijevui, jos taip pat gaus naudos iš platesnio masto Ukrainos decentralizacijos.

Du Ukrainos vyriausybės ir separatistinių pseudorespublikų Minske pasirašyti susitarimai labiau atspindi ne specifinius Donbaso regiono interesus, o Rusijos laimėjimus vykdant slaptas operacijas. Vakarai privalo turėti tai omeny, nagrinėdami klausimą, kaip ir kada Kijevas turėtų (ir ar išvis turėtų) įgyvendinti atitinkamus Minsko susitarimų punktus.

Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyriausiasis mokslinis darbuotojas ir Vokietijoje leidžiamos dvikalbių knygų „Soviet and Post-Soviet Politics and Society“ redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt

2017.03.21; 10:56

Mark Franketti / The Times

„Per pastaruosius dvejus metus ji buvo kare, ir pralaimėjo, buvo pagrobta ir slapta išvežta į Rusiją. Ten ji ištisas savaites buvo tardoma, teisiama už nusikaltimus, kurių nepadarė, pripažinta kalta ir nuteista 22-iems metams kalėjimo. Protestuodama ji keletą kartų skelbė bado streiką, kartą ištvėrė 83 dienas, neteko 30 kilogramų ir jai kilo pavojus gyvybei. Namie ji tapo ukrainiečių pasipriešinimo simboliu ir potencialia ateities lydere“. 

Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.
Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.

Po viso šito  dauguma žmonių svajotų apie atostogas saulėtoje pakrantėje, rašo The Times korespondentas Kijeve Markas Franketis, tačiau 35-rių Nadežda Savčenko pasinaudojo tik vienu laisvadieniu.

Į Frankečio klausimą, kodėl jai nepailsėjus, Savčenko atsako: „Aš mirtinai nuvargau, bet negaliu ilsėtis, pernelyg daug turiu nuveikti. Aš turiu dirbti iki pergalingo galo“.

„Aš klausiu, ką jai reiškia pergalė. „Priešas turi išeiti iš mūsų žemės. Ukraina turi buvo laisva ir nepriklausoma, įskaitant Krymą ir Donbasą“, – skelbia ji šiek tiek sudirgusi, kaip žmogus, kuris gyvena vien adrenalinu – ir gal kamuojama potrauminio streso. Ir ji rūko vieną cigaretę po kitos“.

Kai The Times korespondentas išdrįsta suabejoti, kad tokią pergalę sunku įsivaizduoti, nes dabar Rusija vargu ar atiduos Krymą, Savčenko pastebimai susierzina. „Žiūrėk, Putinas gi ne amžinas, tiesa? – griežtai atkerta ji. – Aš vis dar stengiuosi išsiaiškinti, kaip mums susigrąžinti tai, kas mūsų, bet aš nenurimsiu, kol tai neatsitiks. Mano pozicija šiuo klausimu be kompromisų. Hitleris buvo užgrobęs žymiai daugiau žemių, nei Putinas, bet galų gale jas grąžino, tad nėra nieko neįmanomo. Aš nemėgstu žmonių kurie gaišta laiką niurzgėdami: mes turime veikti“.

„Savčenko gimė patriotiškoje šeimoje Kijeve ir svajojo skraidyti nuo tada, kai save pamena, – pasakoja Franketis. – Ji neturėjo ir 16-os, kai nusprendė būti pilote, bet iš pradžių išsimokė dizainere ir žurnaliste. Paskui ji pradėjo tarnauti armijoje radiste, vėliau tapo desantininke. Pagaliau ji tapo pirmąja moterimi – kareiviu, tarnavusi Irake savo šalies taikdarių pajėgose“.

Grįžusi į Kijevą Savčenko padavė peticiją Ukrainos gynybos ministrui ir gavo teisę stoti į prestižinį Oro pajėgų universitetą Charkove, kur anksčiau priimdavo tik vyrus. 2009 metais, būdama 28-rių, ji baigė mokslus, ir pateko į istoriją kaip pirmoji šalyje moteris pilotė kovotoja.

2011 metais Ukrainos gynybos ministerija išleido apie ją 20 minučių dokumentinį filmą, praneša Franketis. „Aš netekėsiu ir negimdysiu vaikų, – pasakoja ji programoje. – Aš manau, kad vieni žmonės sukurti tam, kad suteiktų gyvybę, o kiti – kad nepriklausomai valdytų savąjį. Aš noriu tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip man patinka“.

„2013 metų lapkritį antivyriausybiniai demonstrantai išėjo į Maidaną, centrinę Kijevo aikštę, kad išlietų pyktį ant Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus“, – rašo Franketis. Savčenko nuo pat pradžių prisidėjo prie protestuotojų. „Aš privalėjau būti ten, nes privargau nuo begėdiškos korupcijos. Aš norėjau padėti sukurti sąžiningesnę valstybę“.

Po to, kai Janukovičius pabėgo į Rusiją, Putinas užgrobė Krymą, o Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp armijos ir etninių rusų separatistų, kuriuos rėmė Maskva, sakoma The Times publikacijoje. „2014 metų birželį Savčenko įstojo į skandalingo ukrainiečių oligarcho remiamą savanorių batalioną Aidar, kuris kovojo prieš separatistus petys į petį su prastai ekipuotomis ir demoralizuotomis šalies ginkluotosiomis pajėgomis“. Per mūšius su prorusiškais separatistais Savčenko pateko į nelaisvę.

„Kaip karininkė, aš neturėjau sau leisti patekti į nelaisvę. Aš turėjau susisprogdinti, tai jau taip“, – aistringai sako ji. Arba ji šiek tiek sutrikusi, arba ne tai turi omenyje – nors jos žvilgsnis man sako, kad ji rimta“, – sako Franketis.

Po kelių dienų, išbūtų separatistų rankose, jį perduota FSB, kuri nelegaliai išvežė ją į Rusiją. Teismas apkaltino ją neteisėtu įvažiavimu ir dviejų rusų žurnalistų nužudymu. “Visa ta byla farsas. Taip, aš žudžiau, aš ne be nuodėmės, bet aš ne nusikaltėlė“, – sako Savčenko.

„Ji nepasidavė spaudimui ir grasinimams ir nepasirašė suklastoto prisipažinimo, ji erzino savo kalėjimo prižiūrėtojus ir ne kartą pradėjo bado streiką, protestuodama prie įkalinimą. Beveik tris mėnesius ji atsisakinėjo maisto, pasakoja ji, ir dvi savaites gyveno be vandens, o po to skysčius jai lašino per lašelinę. Kad palaužtų jos valią badaujant, sargybiniai skrudino bulves ir svogūnus šalia jos kameros. „Jie negalėjo patikėti, kad aš nepalūšiu, – pasakoja Savčenko. – Aš vėmiau krauju, kankinausi iš skausmo ir po kurio laiko paprasčiausiai užmiršau maisto skonį. Bet aš mėgavausi, matydama jų susirūpinusius veidus. Jie suprato, kad neįstengs palaužti mano dvasios“.

„Petro Porošenka, Janukovičiaus įpėdinis prezidento poste, asmeniškai atskrido į Rusiją, kad pasiimtų Savčenko namo, po to, kai Putinas sutiko iškeisti ją į du rusų kareivius, Kijevo sučiuptus per karą“, – tęsia Markas Franketis.

Savčenka išsakė ketinimą tapti prezidente –  ir, kaip mano žurnalistas, nors visiškai neturi politinės patirties, daugelis ukrainiečių gali balsuoti už ją. „Aš kiekvieną dieną mokausi ir esu apsupusi save gera komanda. Aš ne kvaila ir matau, kaip įvairios frakcijos bandys manimi manipuliuoti ar net mane stabdyti. Kelyje bus daug spąstų, bet nelaisvėje aš tapau protingesnė“, – pareiškė ji.

„Po to, kai buvo išlaisvinta, ji daugelį nustebino užuominomis, kad ji gali būti adekvatesnė ir pragmatiškesnė. Ji pasisako už daugumos separatistų amnestiją ir tiki, kad Vakarų sankcijos, įvestos Rusijai dėl Krymo ir karo Ukrainoje, turi būti nutrauktos, nes jos labiausiai kenkia paprastiems žmonėms, – praneša Franketis. – Nors Putiną ji vadina Ukrainos priešu, ji vis dėlto tiki, kad vieną kartą Rusija ir jos šalis vėl bus geros kaimynės“.

Informacijos šaltinis: The Times.

2016.07.20; 06:01

RF prezidentas Vladimiras Putinas ir šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas nusiteikę palaipsniui atiduoti Donbasą, o ne eskaluoti konfliktą Ukrainos pietryčiuose, pareiškė istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

Andrejus Piontkovskis: tarp Rusijos ir Ukrainos dabar – „nervų karas“

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirengęs taikiam sambūviui su Vakarais, bet tikisi išsaugoti kontrolę Ukrainos pietryčiuose.

Tokią nuomonę komentaruose leidiniui „Gordon“ išsakė istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

Jo nuomone, Maskvos politinis vektorius nukreiptas į laipsnišką okupuotos Donbaso teritorijos atidavimą, bet tikrai ne į konflikto eskalavimą Ukrainos pietryčiuose.

„Apskritai, iš viso Putino ir vadinamojo rusų elito elgesio galima daryti išvadą, kad jie dabar sutiktų „Velniai tegriebia tą Donbasą! Einam į „Krymą mūsų“ – į tokį taikų sambūvį su Vakarais“, – įsitikinęs Piontkovskis.

Beje, „tiesiog šiandien atiduoti sieną, išvesti kariuomenę Putinui būtų labai didelis asmeninis politinis pralaimėjimas, bet tokia elito nuomonė egzistuoja“, – pabrėžė istorikas.

„Putinas su Lavrovu (Sergejumi Lavrovu, RF užsienio reikalų ministru, – „Gordon“) dar tikisi suvilioti Kijevą teritorinio vientisumo iliuzija ir įstumti tą Lugandoniją į Ukrainą, bet pagal savas sąlygas: išsaugant sienas, tačiau visiškai ją kontroliuojant. Dabar tęsiasi lyno tempimo rungtis“, – mano Piontkovskis.

Jo nuomone, tuo klausimu RF vadovybė tikisi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Prancūzijos prezidento Fransua Holando paramos.

Istorikas Andrejus Piontkovskis
Istorikas, publicistas, rašytojas Andrejus Piontkovskis

„Jie tikisi, kad kažkiek gali padėti Merkel ir Holandas kaip taikaus proceso garantai, kuriems labai svarbu, kad būtų vykdomi Minsko susitarimai: jie už tai gali gauti Nobelio premijas“, – pabrėžė istorikas, pridurdamas, kad Ukrainos valdžia kol kas nepasiduoda šiems Kremliaus siekiams, kai RF nepretenduoja į teritorinę Donbaso priklausomybę, ir vios dėlto išsaugo jame kontrolę.

„Laikas eina, o Kijevas tokiam jaukui nepasiduoda. Maskva samprotauja, kad vektorius gali eiti jau tik viena linkme: ne link eskalavimo, o link laipsniško Donbaso atidavimo. Ir tai bus įmanoma, jei Kijevas toliau tvirtai laikysis savo nuostatų ir nesutiks su kažkokia kvaila federalizacija, su rinkimais, visiškai kontroliuojant tiems zacharčionkams, plotnickiams, motoroloms ir taip toliau…“, – pabrėžė Piontkovskis.

Jis apibendrino, kad tarp Rusijos ir Ukrainos – „nervų karas“.

„Kas susvyruos pirmas? Paskutinieji signalai rodo, kad susvyravo jeigu ne Putinas, tai jau tikrai žymi dalis rusų elito“, – apibendrino publicistas. 

Sergejus Lavrovas gegužės 31 dieną pareiškė, kad Rusija nepripažins vadinamųjų DNR ir LNR (Donecko Liaudies Respublikos ir Lugansko Liaudies Respublikos, – vert. past.), nes tada Vakarai nutrauks spaudimą Kijevui dėl Minsko susitarimų vykdymo.

Prieš tai gegužės 26 dieną, RF prezidento spikeris Dmitrijus Peskovas pranešė, kad Kremlius remtų Kijevo ketinimus grąžinti kontrolę okupuotose Donbaso teritorijose, jeigu juos diktuoja „humaniškumo sumetimai“.

Ginkluotas konfliktas Donbase tarp Ukrainos armijos ir prorusišku smogikų tęsiasi nuo 2014 metų balandžio. JTO duomenimis, per tą laiką žuvo 9,3 tūkst. žmonių.

2015 metų vasario 12 dieną po 17-os valandų derybų buvo sudaryti antrieji Minsko susitarimai, kurie numato ugnies nutraukimą, sunkiosios ginkluotės atitraukimą, tarptautinių stebėtojų monitoringą, vietinius rinkimus pagal Ukrainos įstatymus, konflikto dalyvių amnestiją, belaisvių išlaisvinimą ir pasikeitimą jais, humanitarinėms misijoms priėjimą teikti pagalbą, kam jos reikia, sienos kontrolės sugrąžinimą Ukrainai, konstitucinę decentralizacijos reformą šalyje.

Kol kas nė vienas iš tų punktų neįvykdytas.

Nuotraukose: istorikas ir publicistas Andrejus Piontkovskis.

Informacijos šaltinis – gordonua.com.

2016.06.05; 06:23