Seimo narė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė siūlo atsisakyti baudų už nepranešimą apie kitos valstybės pilietybės įgijimą. Dabar Administracinių nusižengimų kodeksas numato baudą nuo 300 iki 850 eurų.
 
„Nors šiemet vykusiame referendume dėl pilietybės išsaugojimo šiek tiek pritrūko iki teigiamo rezultato, ryški dalyvavusiųjų dauguma, daugiau nei 73 proc., išsakė palaikymą liberalesnei pilietybės reguliavimo idėjai. Turime toliau ieškoti kelių, kaip judėti laisvesnio reguliavimo link ir išsaugoti ryšį su savo diaspora užsienyje“, – kalbėjo A. Armonaitė.
 
Jos teigimu, siūlomi įstatymo pakeitimai nepakeičia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos pilietybės reguliavimo esmės, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tuo pačiu metu. Vis dėlto Seimo narė siūlo atsisakyti dalies tokio reguliavimo įgyvendinimo tvarkos.
 
„Anksčiau ar vėliau galimybė turėti Lietuvos ir kitos šalies pilietybę bus numatyta mūsų Konstitucijoje, jau šiandien tam yra didelis politinių partijų ir visuomenės palaikymas. Kviečiu tam ruoštis atsisakant piniginių baudų, kurių egzistavimas nesukuria jokios pridėtinės vertės nei valstybei, nei jos diasporai“, – teigė A. Armonaitė.
 
2019.08.12; 11:10

Lietuvos respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Likus vos kelioms dienoms iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo pagrindinio balsavimo, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija neslepia, kad buvo padaryta nemažai klaidų. Tai pavėluota viešinimo kampanija, lėšų stoka, referendumo klausimo formulavimas. Ir net jeigu nariai tikisi pozityvaus rezultato sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose, kartu jau garsiai kalba ir apie naują, kitaip organizuojamą referendumą. 

Pasak komisijos nario konservatoriaus Vytauto Juozapaičio, jis, pasisakydamas už dvigubą pilietybę, balsavo už, ragina tą daryti ir kitus, tačiau kartu sutinka, kad kai kurie oponentų argumentai – neatremiami.

„(Yra. – ELTA) tokių sunkiai atremiamų argumentų ir iš tikrųjų reikia pripažinti, kad šitas referendumas yra neparuoštas ir jo formuluotė yra daugiau negu keista. Ir kai žmonės bando paskaityti, kas jiems parašyta, jeigu nepaaiškinsi, jie nesupranta. Ir tas piliečių skaidymas pagal šalis, kur gyvena, neturi rimto moralinio pagrindo.

Mes suprantame kompromisus, tai geriau negu nieko, bet žmonės, kurie mąsto, stebi situaciją ir paiso teisės principų, jie tą argumentą teikia ir nieko negali pasakyti. Bet, nepaisant to, negalime trauktis ir reikia, be jokios abejonės, gauti kiek įmanoma teigiamą rezultatą“, – komisijos posėdyje teigė konservatorius.

Pasak jo, matant oponavimo mastą esą yra suprantama, kad referendumas gali neįvykti. Tokiu atveju, politikas ragina, reikia būti pasiruošusiems.

„Negalime užsimerkti, kaip strutis įkišti galvą į smėlį ir sakyti – tik pergalė, o jeigu ne, visi išsiskirstome. Reikia turėti planą, kuris bus įgyvendinamas iš karto. Jeigu matysime tendenciją, kad dauguma žmonių vis dėlto yra palankūs, iškart reikia ruošti naują referendumą“, – tvirtino V. Juozapaitis.

Pasak kito konservatoriaus Žygimanto Pavilionio, šioje viešinimo kampanijoje galima įžvelgti daug trūkumų, tačiau jis pažymi, kad šiuo klausimu, kaip reta, Seimas yra vieningas.

„Nėra tobula rinkimų kampanija, nėra tobulas kontekstas (…). Labai vėlyva informacinė kampanija, maži pinigai, čia yra politinės pamokos. Bet reikia padaryti viską, paraginti visus kontaktus balsuoti. Dar vis daugybė žmonių nežino, nesupranta, turi daugybę klausimų. Padirbėkime per tas dienas“, – teigė Naujamiesčio apygardoje, į kurią atkeliauja užsienio lietuvių balsai, išrinktas Seimo narys.

Jo teigimu, naujasis referendumas galėtų būti mažesnės geografinės apimties, didesnis akcentas turėtų būti „grįžtančios Lietuvos fenomenui“. Pasak jo, Seime yra sutarimas kaip reta, tad, politiko manymu, po referendumo gautą didžiulį palaikymą bus svarbu realizuoti aptarus su naujuoju prezidentu ir galimai Vyriausybe.

„Valstietis“ Stasys Tumėnas teigia, kad diskutuojant apie referendumą esą buvo pamiršta esmė – ko yra siekiama. Pasak politiko, referendumas yra reikalingas ne pasaulio lietuviams, o Lietuvai. Politiko teigimu, komisijoje kolegų išvardinti klausimai yra techninės detalės, esą svarbiausias klausimas, ar yra pritariama pilietybės išsaugojimui.

Tiesa, kartu „valstietis“ pažymi, kad žmonių nuomonė dėl pilietybės pasikeičia, kai vieniems asmenims pilietybė sugrąžinama, o kiti ją praranda. 

„Rūta Lee, Holivudo aktorė, kaip ji čia džiaugiasi pilietybę susigrąžinusi, tačiau rankinio pasaulio čempionui lietuviui atimta pilietybė. Gauna raštą voku, kad atimta. Tada žmonės sako, kuo Rūta Lee iš tikrųjų geresnė, jeigu jai suteikiame, o tam atimam. Ar už tai, kad po 1990-ųjų išvyko?“ – klausė S. Tumėnas, turėdamas omenyje Vygintą Petkevičių, žaidusį Vokietijos nacionalinėje rinktinėje. 

Būtent, – sureagavo V. Juozapavičius, – tai yra konstitucinio įstatymo. Bet Seimo nariai negali sakyti, kad Lietuva atima pilietybę. Tie žmonės netenka mūsų pilietybės pagal mūsų Konstituciją, kurią referendume priėmė visi tie patys žmonės. Tai bent mes čia savęs neklaidinkime. Rūta Lee išvažiavo bėgdama nuo maro, karo, bolševikų ir visada turėjo galimybę gauti Lietuvos pilietybę. Iš rankininko niekas negalėjo atimti, nes jis buvo Lietuvos pilietis. Jeigu pasirinko turėti kitos valstybės pilietybę, Lietuvos neteko. Čia ir sustokime. Kalbėkime apie galimybę atgauti, sakykime, tą teisę į pilietybę. Nes kai kalbame, kad Lietuva atima pilietybes, tai mes absoliučiai diskredituojame savo pačių valstybę“.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

„Atima, aišku, kad atima. Nes žmogus gauna voką ir dar liepia jam (sumokėti) baudą už kažką“, – atsakė S. Tumėnas.

„Ne už kažką, už įstatymo pažeidimą“, – replikavo V. Juozapaitis.

„Žmogus atidavęs visą sveikatą, Europos čempionas, su Kauno „Granitu“ iškovojęs taurę…“, – toliau tęsė „valstietis“. Tiesa, politikas pamiršo vieną „techninę detalę“. Pasak Rankinio federacijos generalinio sekretoriaus Migliaus Astrausko, V. Petkevičius nėra laimėjęs nei pasaulio, nei Europos čempionato aukso medalių.

„Čia kokią išvadą darau – net mums neužteko laiko išsikalbėti apie tam tikrus dalykus, o jau nekalbant apie kitus miestelius ir regionus, – į diskusiją įsitraukė Ž. Pavilionis. – Siūlau tęsti kampaniją, nes jos reikės. Pavyzdžiui, išaiškinti skirtumą, kad pilietybės išsaugojimas ne paskatina išvažiuoti, o paskatina grįžti. Oponentai sako, kad pilietybė paskatins išvažiuoti. Totalus absurdas – visi jau ir taip išvažiavo. Mes to tikrai neišaiškinome“.

Politikas pateikė pavyzdį, kad islandus sugrįžti paskatino būtent dviguba pilietybė.

Komisijos pirmininkas Antanas Vinkus pažymėjo, kad komisijos tikslas dar nėra pradėti ieškot naujų sprendinių. Pasak jo, iki referendumo pabaigos reikia mobilizuoti ir pakviesti kuo daugiau rinkėjų.

„Iš tiesų gal retai taip būna, gal unikalūs esam, kad kai siekiam pergalės, nusiteikę laimėti, mes aptarėme klaidas. Tai gal ir gerai, o gal ir negerai. (…) Aš siūlau – per tas kelias dienas mes turime padaryti taip, kad ateitų kuo daugiau žmonių. (…) Mobilizuokimės kaip galime“, – tikino socialdemokratas.

Ketvirtadienį Seimas priėmė rezoliuciją, kuria ragina pritarti siūlomam Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimui. Jį priėmus, Lietuvos pilietis, pagal kilmę įgijęs europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, išsaugotų Lietuvos pilietybę. Kartu, rašoma, visos valstybinės institucijos ir visuomeninės organizacijos „veiksmu ir žodžiu“ yra kviečiamos užtikrinti sklandų referendumo organizavimą. Už pasisakė 72, prieš – 1, susilaikė 6 Seimo nariai.

Pasak rezoliuciją pateikusios opozicijos lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, tai yra ženklas, parodantis, kad referendumas Seime yra vertintinas rimtai.

„Rezoliucijos tikslas – parodyti, kad jis yra svarbus, ir mes jos svarbą suvokiame“, – sakė liberalė.
Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr.

ELTA primena, kad tiksli referendumui teikiamo Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo formuluotė skamba taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybė nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.

Balsavimas referendume dėl pilietybės išsaugojimo, taip pat dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir Prezidento rinkimai vyks gegužės 12 dieną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.10; 06:43

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Jei manote, kad referendumai yra absoliutus gėris – klystate. Referendumai – tai ne tik demokratija, kurios mums visiems, žinoma, reikia kaip oro. Referendumai – tai ne tik pagrįstas valdžios noras žinoti, ką mano rinkėjai (žinoti visuomet geriau, nei veikti apgraibomis). Referendumas – tai pirmiausia milžiniška atsakomybė. Atsakomybė – ne valžios, organizavusios referendumą, o tų, kurie atėję prie balsadėžės pažymi žodį „taip“, arba sako – ne.

Ar nėra baugu dalyvauti referendumuose – juk mūsų balsas gali pasmerkti valstybę žlugimui?

Rinkėjams ne visi klausimai įkandami

Būtent todėl kai kurios civilizuotos, demokratinės valstybės į visuotinius pasitarimus tautą kviečia labai retai. Tokios valstybės vadovaujasi teisinga logika: dauguma piliečių nepajėgūs suvokti sudėtingų politinių, techninių, filosofinių reiškinių. Štai kodėl jos nepateikia rinkėjams itin painių, dviprasmiškų klausimų, ar, pavyzdžiui, reikalinga atominė elektrinė, ar verta pradėti skalūninių dujų verslą. Į tokius klausimus juk dauguma piliečių tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje nežino atsakymų. Piliečiams dažnai tik atrodo, kad jie viską supranta.

Įžvalgių valstybių valdžios nedemonstruoja demokratijos ten, kur nereikia. Perteklinė demokratija – tai pirmas žingsnis chaoso link. Iškalbingas chaoso pavyzdys – referendumas Didžiojoje Britanijoje dėl Brexit. Todėl ir klausiu: ar mums reikalinga valdžia, kuri, užuot pati pasielgusi atsakingai – išmintingai nusprendusi, puola teirautis piliečių, ir tokiu būdu demagogiškai apsidraudžia – „mes niekuo dėti, tauta to norėjo“. Man regis, padorios valdžios atsakomybės naštos nuo savo pečių nepermeta ant piliečių nugarų. Jos organizuoja referendumus tik dėl smulkmenų: verta ar neverta nutiesti tiltą per upelį, reikalinga ar nereikalinga bažnyčia…

Drįstu manyti, jog referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo – visai nereikalingas. Kiekvienos valstybės valdymas – sudėtingas procesas. Net jei ji maža ir turi mažai gyventojų. Geriems įstatymams parengti vis tiek reikia gausaus įstatymus leidžiamosios valdžios atstovų būrio. Mat įstatymą sukonstruoti – tai ne idiotišką komentarą Facebooko paskyroje po svetimu straipsniu brūkštelėti. Kuo daugiau galvų – tuo teisingesni įstatymai. Kuo mažiau parlamentarų – tuo prastesnė rengiamų įstatymų kokybė. Juolab žinant, kad bent keletas išrinktųjų bus nurašyti kaip neišvengiamas nuostolis: tinginiaus, užsiims asmeniniais reikalais.

Tad jei norime padoresnio, sąžiningesnio, profesionalesnio Seimo, didinkime, bet ne mažinkime jo narių skaičių.

Mažesnį Seimą lengviau nupirkti

Mano supratimu, Lietuvos Seimas privalo būti užtektinai skaitlingas dar ir dėl to, kad jį būtų kuo sunkiau papirkti priešiškoms valstybėms. Pavyzdys – Rusija. Jei Lietuvos parlamentas bus itin mažas, Kremliaus žvalgyboms perimti jį bus kur kas paprasčiau nei tuo atveju, jei jis išliks bent jau toks gausus, koks yra dabar.

Mano įsitikinimu, Lietuvos Seimas turi būti skaitlingas dar ir dėl to, kad turėtume kuo mažiau korupcijos. Nejaugi nežinome: kuo mažiau žaidėjų, tuo didesnė kartelinių, mafijinių susitarimų tikimybė? Regis, akivaizdu, ir vis dėlto mes, užuot rengę referendumą dėl Seimo narių gausinimo, nusprendėme jį mažinti. Tarsi mums reikalingi papildomi pavojai ir rizikos.

Dvigubą pilietybę turintis asmuo – tarsi dvigubas agentas

Ypač netikęs referendumas dėl dvigubos pilietybės. Niekas niekad neneigė, jog užsienyje gyvenantys lietuviai – mums, likusiems Lietuvoje, – brangūs, reikalingi, svarbūs. Ne vien politiniais sumetimais jie godotini (esant blogai Lietuvos padėčiai galėtų paspausti šalies, į kurią persikėlė gyventi, parlamentarus). Jie mums naudingi ir dėl piniginių perlaidų, kurias siunčia iš JAV, Norvegijos ar Australijos. Mes taip pat nenorime, kad jie, atsidūrę toli nuo Lietuvos, pamirštų gimtąją kalbą – tegul išlieka lietuviais ištisus amžius.

Referendumas. Agituojantis plakatas Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Bet, sakykit, kuo čia dėta dviguba pilietybė? Argi negalima Lietuvai padėti neturint dvigubos pilietybės? Drįstu manyti, jog dvigubą pilietybę įsigijęs asmuo – mažumėlę įtartinas. Jei norite, panašus į tuos Ukrainos gyventojus, kurie priims Vladimiro Putino demonstratyviai ir laisvai dalinamus Rusijos piliečio pasus. Sutikite, žmogus, įsigijęs dvigubą pilietybę, – tai tarsi dvigubas agentas, nežinia kam tarnaujantis. Esama dalykų, kur negali būti varianto „dvigubas“: negaliu dirbti keliuose bankuose, negaliu turėti kelių žmonų, kelių motinų…

Kokie mano argumetai?

Ne Lietuva privalo taikytis prie išvažiavusiųjų, o išvykusiems privalu taikytis prie Lietuvos. Šiandieniniai emigrantai prieš išvažiuodami puikiai žinojo: Lietuva netoleruoja dvigubos pilietybės. Žinojo ir ponia Dalia Henke.

Liaukimės melavę: Lietuva neva ir ten, kur gyvena vos keli tūkstančiai ar net keli šimtai tūkstančių lietuvių. Lietuva – tik čia, prie Baltijos jūros, tarp Klaipėdos ir Vilniaus, tarp Šalčininkų ir Akmenės. Jei Lietuva – ten, prie Čikagos, Kopenhagos ar Northamptono, vadinasi, Lietuvos nėra niekur, net čia, prie Baltijos jūros.

Prisipažinkime: užsienyje gyvenantys lietuviai puikiai išsiverčia ir išsivers be Lietuvos pilietybės, nes tiems, kurie panorės grįžti, lietuviškas pasas bus grąžintas be didelio vargo.

Nustokime demagogiškai rėmęsi skaičiais, kiek daug Europos Sąjungos ir NATO valstybių įteisino dvigubą pilietybę. Nesiremkime tais pavyzdžiais. Dauguma valstybių, kurios toleruoja dvigubas pilietybes, nėra pakliuvusios į sudėtingą geopolitinę ir demografinę padėtį. Kodėl pamirštame, kad esame iš visų pusių apsupti ne itin draugiškų, užtektinai stiprių, agresyvių kaimynų (prie tokių priskiriu ne tik Rusiją, Baltarusiją, bet ir Lenkiją, neatsisakiusią polonizacijos, bei Izraelį, terorizuojantį mus dėl vadinamosios „žydšaudystės“).

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Be to, mes nesame atsparūs asimiliacijai. Mes linkę nutautėti. Mes tirpstame. Mes mirštame. Mes negimdome vaikų. Todėl įteisinus dvigubą pilietybę įmanomi gyvybiškai svarbūs nesusipratimai: užsienyje apsistojęs ir deramai Lietuvos reikaluose nesusigaudantis lietuvis vis tiek turės teisę rinkti Lietuvos parlamentą bei Lietuvos prezidentą, galės išvengti tarnybos Lietuvos kariuomenėje, kilus tarptautiniams nesutarimams atsidurs tarp dviejų ugnių, į Lietuvos biudžetą nemokės mokesčių…

Todėl nesuprantu, kodėl užsienyje gyvenantys mano tautiečiai taip agresyviai, atkakliai, egoistiškai reikalauja dvigubos pilietybės įstatymo – stumia mus į painiavą, į nežinomybę.

2019.05.08; 12:35

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau tiek rašyta, agituota už ir prieš daugiapilietybę artėjant referendumui tuo klausimu, kad, atrodytų, visi argumentai išsemti.

Bet balandžio 30 d. toks Mindaugas Lukšys, Lietuvos šaulių sąjungą remiančiosios sąjungos Vokietijoje valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdybos narys Čikagoje ir Vokietijos Bundesvero rezervistų asociacijos narys, 15min parašė straipsnį (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/mindaugas-luksys-karo-prievole-ir-mobilizacija-daugybines-pilietybes-atveju-500-1137354), kuriame aiškina, jog karo atveju daugybinė pilietybė Europos Sąjungoje didelių problemų nesukeltų.

“Lietuvos Respublikos teisės aktai šiuo metu nereglamentuoja kitų šalių pilietybę turinčių asmenų privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygų. Taigi LR piliečiai, turintys tiek dvigubą (daugybinę), tiek vieną pilietybę, yra traktuojami vienodai – kaip turintys tas pačias pareigas ir turi būti šaukiami atlikti minėtą tarnybą bendrais pagrindais. Daugybinės pilietybės atveju lietuvis galėtų atlikti tarnybą vienoje iš pasirinktų NATO ar Europos šalių ir jo tarnyba veikiausiai būtų įskaityta Lietuvoje. Ir tai būtų ne naujas reiškinys Europoje.”, – rašo autorius ir pateikia keletą konkrečių pavyzdžių iš praktikos, kaip tam tikros Europos šalys (Norvegija, Danija, Suomija, Vokietija, Šveicarija), kuriose yra privalomoji karinė tarnyba, mato karo prievolininką, kuris gyvena toje šalyje ir turi dvigubą pilietybę.

Viskas gražu, bet nuosaka – tariamoji (galėtų).

Lietuva – pafrontės valstybė, dėl kurios vis dar abejojama, ar suveiks efektingai penktasis NATO straipsnis, jei Rusija nutars susigrąžinti Baltijos valstybes į savo „globą“. Autoriaus išvardintoms valstybėms toks klausimas, bent kol kas, neegzistuoja.

Karinė technika – Konstitucijos propspekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Galimo karinio konflikto išvakarėse skelbiamas visuotinis tinkamo amžiaus vaikinų (o gal ir merginų) jau atlikusių ar dar neatlikusių karo tarnybą šaukimas į karą, skelbiama visuotinė mobilizacija.

Neatvykimas baudžiamas:

“BK 315 straipsnis. Šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu vengimas

Šauktinis ar aktyviojo rezervo karys, vengęs šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.”

Toks šaukimas planuojamas iš anksto. Yra sudaryti šaukiamų Lietuvos piliečių sąrašai. Nesvarbu, kur jie būtų tuo momentu, kai ateis diena X. Jiems bus pranešta, kai ateis laikas. Bet karinė vadovybė turi nors apytikriai žinoti, kiek realiai gali turėti karių karinės padėties atvejui, kur juos dislokuoti, kokią karinę techniką kuriam patikėti ir t.t.

O dabar pabandykite atspėti, kiek daugiapilietinių Lietuvos piliečių atsilieps į šaukimą ir kokia valstybė išduos savo pilietį Lietuvos teismui dėl karinės tarnybos vengimo? Tai čia tik viena iš galimų situacijų.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Pats autorius rašo:

“LR vyriausybė savo tinklalapyje pateikia tokią informaciją: „Tam, kad būtų supaprastintos privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygos ir kad kuo daugiau Lietuvos Respublikos piliečių būtų pasirengę ginti Lietuvos valstybę nuo ginkluoto užpuolimo,  a t e i t y j e   b u s   s i ū l o m a  jungtis prie Europos Tarybos konvencijos dėl pilietybės, kuri leistų lanksčiau spręsti klausimus, susijusius su dvigubą pilietybę turinčių asmenų karo prievolės atlikimu šalyse, kurios yra prisijungusios prie šios Konvencijos.”

Prie Konvencijos dar neprisijungėme, o jau lendame į referendumą. Gal palaukime pirma prisijungimo? Juk jau ir taip turime dvigubų piliečių išimties tvarka. O kaip bus su mūsų dvigubais piliečiais JAV? Klausimų daug.

Lietuvos valstybės vadovai. Slaptai.lt nuotr.

Gerbiama Prezidente, o ką galvoja Valstybės gynimo taryba, kuriai Jūs vadovaujate, apie galimų referendumo pilietybės klausimu rezultatų įtaką nacionaliniam saugumui. Pats laikas paskelbti.

Vyksta užplanuota diskusija tuo klausimu viešoje erdvėje, nuomonės įvairios, bet tai daugiausiai teisininkų, politikų nuomonės. Nacionalinio saugumo aspektu negirdėjau, kad tie, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus privalo žymiai daugiau žinoti, pasisakytų aiškiai ir nedviprasmiškai.

Referendumo mechanizmo atgal atsukti neįmanoma, bet turintys balso teisę turi būti maksimaliai informuoti apie balsavimo arba nebalsavimo pasekmes.

2019.05.03; 06:18

Oficialus Estijos ir Lietuvos prezidenčių Kersti Kaljulaid ir Dalios Grybauskaitės susitikimas Vilniuje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kodėl nuolat įsiveliame į nereikalingas, beprasmiškas diskusijas? Ir kodėl, ginčydamiesi dėl akivaizdžių tiesų, dar mirtinai ir susipykstame? Gal, sakau, mus tyčia kiršina? Kad kiršina – nė neabejokime. Bet kodėl mes leidžiame, kad mus kiršintų?

Estiški pliurpalai

Naujausias nesusipratimas dėl užsienio politikos – Estijos prezidentės kelionė į Maskvą.  Taip, būtent taip – kvailystę šį sykį iškrėtė Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid. Ji apsimetė pamiršusi elementariausias žaidimo taisykles – jei norime priversti Rusiją atsisakyti agresyvaus elgesio manierų, privalome rinktis ignoravimo taktiką. Visur ir visados. Tik ignoruodami Rusijos vadovą pačiu aukščiausiu lygiu galime viltis bent mažyčių pergalių – galbūt daugiau nieko nepuls.

O jei trokštame paskatinti Vladimirą Putiną naujiems „žygdarbiams“, darykime taip, kaip elgiasi Estijos prezidentė. Net jeigu JAV slapta paprašė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid nuvykti į Maskvą pasidomėti, kokios V. Putino nuotaikos, – skristi į Maskvą nereikėjo. Primityvu manyti, jog ponia K.Kaljulaid pajėgi pergudrauti KGB profesionalą. Tai V.Putinas perprato Estijos prezidentę, o pats – neišsidavė, nei ką galvoja, nei ką darys…

Bent jau šių eilučių autoriui kvailai skamba kelių lietuvių politikų užkeikimai, esą su V.Putinu, koks jis bebūtų, vis tiek reikia šnekėtis. Mes – ne turguje, mes – ne turgaus bobos. Apie ką su juo diskutuoti? Dar sykį priminti, jog Krymo okupacija – neteisėtas „žygis“? Tai kad jis ir pats tai žino. Dar sykį prašyt atitraukti kariuomenę iš Rytų Ukrainos? Tai kad geruoju neatitrauks. Nejaugi kam nors dar neaiškios tikrosios tikrojo žaidimo taisyklės: priversime – pasitrauks, nepriversime – nenusileis. Su tokio būdo vyrais kaip V.Putinas įmanoma tik viena šneka: kol negrąžinai Krymo, tol nedrįsk net rodytis akyse.

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

Bet jei yra tokių naivių politikių kaip Estijos prezidentė, – vieningai griežta Vakarų taktika neįmanoma. Kad ir kaip stengsimės, vis tiek atsiras kolegų, kurie išduos pagrindinį Europos Sąjungos vienybės principą. Jei ne Estijoje, tai Austrijoje. Štai dar nepamiršome Austrijos užsienio politikos vadovės meilės šokio su Kremliaus diktatoriumi, dabar – Estijos prezidentė nuskubėjo išgirsti V.Putino monologų, poryt Prancūzija ar Vokietija versis per galvą siekdamos įsiteikti tironui. Dar kiek anksčiau JAV prezidentas Donaldas Trampas nepadoriai lipšniai spaudė Vladimiro Putino dešinę ranką Suomijos sostinėje Helsinkyje.

Todėl be pesimistinių nuotaikų niekaip neišsiverčiu. Kartais klausiu savęs, kam siekti europietiškos vienybės, jei ji – neįmanoma? Toji vienybė -saviapgaulė, ir daugiau nieko.  

Taigi V.Putinas jaučiasi nenugalimas. Jam pavyksta parodyti, jog nėra jokios tarptautinės izoliacijos, jog Vakarai įsiklauso į jo „argumentus“, Europa neva linkusi rinktis labai rimtus kompromisus, kad tik nebūtų dar blogiau… Estijos spauda, pavyzdžiui, skelbia, kad vietoj planuoto pusvalandžio V.Putinas su K.Kaljulaid šnekučiavosi daugiau nei dvi valandas. Ir tai – Estijos pergalė? Ir tai – pragmatiškos, racionalios šalies pozicija?

Jei V.Putinas būtų pakvietęs Estijos prezidentę pasirašyti dokumentų dėl valstybinės Rusijos – Estijos sienos ratifikavimo arba kompensacijos išmokėjimo už sovietinės okupacijos metais estams padarytą žalą, – sveikinčiau Estijos vadovę. Važiuok, skrisk, bėk, skubėk, kol nepersigalvojo. Dabar – ne. Iš vizito – jokios apčiuopiamos naudos. Sutarta tik, regis, nutiesti karštąją telefoninę liniją, kad karinio susidūrimo metu būtų žinoma, kam konkrečiai paskambinti. Bet kam tokia telefoninė linija, jei Rusija neketina nieko pulti?

Apmaudu, pikta, nes tuščius plepalus Estijos prezidentė palaikė svarbesniais už Baltijos šalių vienybę. Ir suteikė galimybę dar labiau triukšmauti kapituliantiškas nuotaikas skelbiantiems besmegeniams tiek Estijoje, tiek Lietuvoje: žiū, Dalia Grybauskaitė išbarė V.Putiną, ir šis su ja nekalba, Estijos prezidentė meiliai nusišypsojo V.Putinui, ir V.Putinas tapo taikus, ramus, draugiškas. Kaip paprasta, kaip lengva: pagirkime V.Putiną, pakvieskime jį taikiai gyventi, ir buvęs KGB profesionalas, pagautas orgazmo, liausis terorizavęs kaimynines šalis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius taikliai pastebėjo: eidami išvien pasiekdavome kur kas daugiau…

Konservatorių akibrokštas

Lietuvos užsienio politikoje – taip pat žvarbu ir pilka. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija išplatino rekomendaciją, kaip elgtis referendumų dėl Seimo narių mažinimo ir Dvigubos pilietybės metu. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir jo aplinka ragina ignoruoti tik vieną referendumą – tą, kuriame gvildenamas klausimas, galima ar negalima mažinti Seimo narių gretas. Be abejo, kuo mažiau Seimo narių – tuo blogiau valstybei. Nes kokybiškiems įstatymams parengti ir juos įteisinti verkiant reikia užtektinai daug galvų (nuo gyventojų skaičiaus parlamentinių galvų skaičius visai nepriklauso).

Ypač svarbu prisiminti paradoksalią tiesą: jei Seimas dirba prastai, protinga tauta gausintų, o ne mažintų Seimo narių gretas. Protinga tauta be didesnių pastangų supranta, kad kuo mažesnis Seimas – tuo prastesni įstatymai, tuo didesnis korupcijos pavojus, tuo mažiau požiūrių į gyvybiškai svarbias reformas ir t.t. Jei lietuvių tauta vadovaujasi sveiku protu, tai turėtume išsaugoti Seimą tokį gausų, koks jis dabar.

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Bet kodėl G.Landsbergiui ir jo pagalbininkams pritrūksta sveiko proto, kai analizuojama referendumo dėl Dvigubos pilietybės vertė? Jei konservatoriams neužtenka elementariausios nuovokos, kodėl referendumas dėl dvigubos pilietybės ne tik nereikalingas, bet ir žalingas, pagalbon pasitelksiu štai tokį pavyzdį: kas nutiktų, jei iš konservatorių partijos gretų pasitraukęs politikas apsistotų, sakykim, „valstiečių“ štabe, bet tuo pačiu metu panorėtų išsaugoti konservatorių partijos nario bilietą? Nė neabejoju, kad konservatoriai tokiam gudruoliui lieptų pasirinkti: arba – arba. O jei tas, perbėgęs pas „valstiečius“, vis tiek reikalautų teisės išsaugoti kregždutėmis papuoštą nario bilietą, – tokį akiplėšą G.Landsbergis tikrai vytų lauk (net jei tas sutiktų mokėti nario mokestį tiek vieniems, tiek kitiems).

Bet juk lietuvis su dviguba pilietybe labai panašus į politiką, priklausantį dviem partijom. Tad kodėl G.Landsbergis ir jo kompanija neragina ignoruoti Dvigubos pilietybės referendumo? Todėl, kad patys – dvigubi: tiek su konservatoriškomis, tiek su krikščioniškomis, tiek su liberaliomis priemaišomis?

2019.04.22; 06:30

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos prezidiumas ragina partijos narius, rėmėjus ir rinkėjus dalyvauti referendume dėl pilietybės išsaugojimo ir balsuoti už („Taip“) teikiamą Konstitucijos 12 straipsnis pataisą.

Tačiau TS-LKD prezidiumas ragina Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narius, rėmėjus ir rinkėjus ignoruoti iniciatyvą keisti Konstitucijos 55 straipsnį sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, vertinant ją „kaip Ramūno Karbauskio skubiai ir vienasmeniškai inicijuotą Sauliaus Skvernelio sunkumus patiriančios prezidentinės kampanijos „gelbėjimo operaciją“, ir nedalyvauti šiame referendume, rinkimų apylinkėse atsisakant pasirašyti ir neimant šio referendumo biuletenio“.

„Apgailestaujame, kad toks manipuliatyvus valdančiosios daugumos referendumo instrumentų naudojimas savo egoistiniams politiniams tikslams pasiekti diskredituoja pačią referendumų idėją bei kenkia ir kartu rengiamam referendumui dėl Konstitucijos pataisos dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo įgyjant kitos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę“, – pabrėžiama konservatorių dokumente.

„Referendumui dėl pilietybės išsaugojimo iki šiol labai stipriai pakenkė ir valdančiųjų valstiečių lyderių antikonstitucinės pastangos manipuliuoti referendumų taisyklėmis, referendumo balsavimo datomis, sprendimui priimti reikalingais balsų skaičiais. Visa tai pavertė šį svarbų referendumą ne nacionalinės svarbos sutarimo, o smulkių manipuliacijų objektu. Tai daro neigiamą įtaką žmonių nuomonei šiuo svarbiu klausimu ir visą atsakomybę už to pasekmes turi prisiimti valdančiųjų lyderiai“, – pabrėžė TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.

TS-LKD pažymi, kad Seime jau bene du dešimtmečius siekia Pilietybės įstatyme įteisinti išplėstą ir nediskriminuojančią teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, kai įgyjama kitos šalies, atitinkančios euroatlantinės integracijos kriterijus, pilietybė: buvo parengti ir net Seime priimti tai sprendžiantys įstatymai, tik vetavimai ar neigiamos Konstitucinio Teismo išvados neleido jiems įsiteisėti, buvo parengti kreipimaisi į Konstitucinį Teismą tikintis, kad jis gali pakeisti pirminį dvigubos pilietybės įteisinimui nepalankų Konstitucijos aiškinimą. „Kai visi šie veiksmai neleido pasiekti norimo rezultato, akivaizdu, kad yra likęs vienintelis kelias – Konstitucijos keitimas referendumu“, – sako TS-LKD prezidiumas.

Konservatoriai pasisako už tai, kad Konstitucijos 12 straipsnis būtų pakeistas taip, kaip pasiūlyta referendumo iniciatyvoje: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas“.

Iniciatyvą keisti Konstituciją sumažinant Seimo narių skaičių nuo 141 iki 121, TS-LKD prezidiumas vertina neigiamai, kaip ypač pavojingą Lietuvos demokratijai iniciatyvą bei precedentą.

Konstitucija yra pamatinės reikšmės Lietuvos demokratinę santvarką, nepriklausomybę, teisės viršenybės principą, žmogaus teises ir laisves, euroatlantinę geopolitinę orientaciją bei pagrindinius politinės sistemos veikimo principus įtvirtinantis bei garantuojantis dokumentas. Todėl, konservatorių nuomone, bet kokie siūlomi pokyčiai Konstitucijoje turėtų būti ypač atidžiai pasverti, viešai ir išsamiai aptarti bei geriausia, kad jie būtų inicijuojami tik tada, kai dėl jų būtų rastas platus visų politinių jėgų bei visuomenės sutarimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.19; 09:11

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Balandžio 13-osios vakarą per LRT parodyta Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“ priminė: referendumas dėl dvigubos pilietybės – čia pat. Netrukus teks balsuoti. Kaip balsuosime, kad vėliau nebūtų nei gėda dėl padarytų kvailysčių, nei skaudu dėl patiriamų bėdų? „Teisėje žinoti“ išguldyta politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos pozicija dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog Lietuvos Konstitucijoje negalima nei dviguba, nei, juo labiau, – daugybinė pilietybės.

Iš kur tas egoizmas?

Žinoma, jei po pasaulį išsibarstę lietuviai dėl tokios nuostatos jaučiasi nuskriausti, išduoti, atstumti, – mums, gyvenantiems Lietuvoje, privalu sėstis su jais prie derybų stalo ir be pykčio pasišnekėti, ką galima keisti.

Ir vis dėlto Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke argumentai, kodėl jie, svetur gyvenantys, negali išsiversti be dvigubos pilietybės, – silpnoki. Užsienio lietuvių pradedu nebesuprasti. Iš kur atsirado tas agresyvus Jūsų egoizmas? Kodėl Jūs negirdite Lietuvoje gyvenančiųjų kalbų apie slypiančius pavojus? Kodėl ne Jūs privalote taikytis prie Lietuvos, o Lietuva – prie Jūsų? Pirmiausia paaiškinkite, kodėl neįmanoma tuo pačiu metu būti ir musulmonu, ir kataliku, kodėl darbdaviai mums draudžia dirbti dvejose redakcijose, kodėl neturime teisės priklausyti kelioms partijoms, kodėl neturime kelių žmonų, kelių mamų, o štai dviguba pilietybė – įmanoma?

Antrasis klausimas: gal Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovai paporintų, kodėl Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV lietuviai galės, jei laimės referendume, džiaugtis keliomis pilietybėmis, o aš, gyvenantis Lietuvoje, turiu teisę turėti tik vieną pilietybę? Nesu pavydus žmogus, bet įžvelgiu diskriminaciją. Mažų mažiausiai – paslėptą nepagarbą Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.

Gal užsienyje gyvenantys mano broliai ir seserys įvertintų ir štai tokią keistenybę: kodėl Europos Sąjungoje gyvenantys lietuviai džiaugsis dviguba pilietybe, o mano tautiečiams, kuriuos likimas (dažniausiai – ne savo valia) pastūmėjo gyventi Baltarusijoje, Rusijoje, – jau draudžiama?

Austriškas pavyzdys

Teisingai, Rusija ir Baltarusija nėra tos valstybės, kuriomis derėtų aklai pasitikėti. Bet ar šiandieninė Austrija – verta didesnio pasitikėjimo? Tikriausiai visi girdėjome, kad NATO valstybių žvalgybos nutraukusios bendradarbiavimą su Austrijos specialiosiomis tarnybomis, nes austriškame parlamente – daug dabartiniam Kremliui palankių politikų. NATO žvalgybos atvirai pasakė: kol Austrijos politikai bičiuliausis su Vladimiru Putinu, kvies jį šokti savo vestuvėse, tol pasitikėjimas Viena – neįmanomas. Bet, remiantis mūsų dvigubos pilietybės šalininkų logika, Austrijoje gyvenantys lietuviai, skirtingai nei Karaliaučiaus ar Minsko lietuviai, – vis tik galės mėgautis dvigubos pilietybės teikiamomis privilegijomis. Ar tai teisinga?

Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.

R.Valatka nurodė dar vieną rimtą argumentą, kodėl dviguba pilietybė kelsianti įvairiausių, netikėčiausių pavojų. Štai Rusijos piliečiams lengva įsigyti Kipro ar Graikijos pilietybę. Tapę šių Europos Sąjungos šalių pilnateisiais atstovais jie be didesnių vargų galėtų įsigyti ir Lietuvos pilietybę. Ar mums to reikia?

Lietuvos aktualijų neišmanai, bet dalyvauti rinkimuosi – galima?

Manęs neįtikina ir argumentai, esą gyvenant užsienyje įmanoma užtektinai rimtai domėtis Lietuvos politika. Taip tvirtinu remdamasis asmenine patirtimi: kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje bei Danijoje, nepajėgiau atidžiai sekti įvykių Lietuvoje. Jei dirbi svetur, jei ketini ten įsitvirtinti, intensyviai mokaisi užsienio kalbos, domėtis lietuviškomis aktualijomis beveik nebelieka nei laiko, nei jėgų. Tokių kaip aš, tik retsykiais pasižiūrinčių internete, kas dedasi Tėvynėje, – sutikau labai daug. Tiksliau tariant, visi mes buvome atitrūkę nuo Lietuvos. Todėl ar nematote dviprasmybių: mums, gyvenantiems svetur, vis tik buvo leidžiama dalyvauti Lietuvos politikų rinkimuose!? Nuo Lietuvos reikalų atitolę, tačiau rinkti parlamentą ir prezidentą – prašau? Juk mes galėjome pridaryti lemtingų klaidų, rinkdami visai ne tuos, kurie verti Lietuvos parlamentaro mandato. Net gyvenant Lietuvoje sunku susigaudyti, o tuomet, dirbant Kopenhagoje ar Northamptone, buvo dar kebliau suvokti visus Lietuvos niuansus.  

Ar nenusikaltau, ar neišdaviau?

Beje, gyvenant Northamptone ir Kopenhagoje mane nuolat graužė sąžinė, kad galbūt išdaviau Tėvynę. Suprasdamas, kad buvimas svetur – puiki gyvenimiška pamoka, kad keletą ar net keliolika metų paplušėti užsienyje – privalumas, Dievo dovana, vis tik nuolat svarsčiau, ar išvažiavęs iš Lietuvos jai nenusikaltau? Kas nutiks, jei dauguma mūsų išvažiuosime? Šitos abejonės nedavė ramybės nuolat. Tuomet nė į galvą nešovė mintis Lietuvai pateikti sąskaitų – kuo greičiau duokite dvigubą pilietybę. Man užteko žinoti, kad niekas manęs nevadina išdaviku, niekas nesmerkia, kad iš manęs neatims lietuviškos pilietybės visiems laikams. Panorėsiu grįžti į Lietuvą, – susigrąžinsiu lietuvišką pasą be didesnių trukdžių…

Man taip pat neaišku, kodėl Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos pilietybę įgiję ir tuo pačiu Lietuvos pilietybės nepraradę lietuviai vis tik mokesčius moka vien į užsienio šalių iždą? Jei jie mokesčius mokėtų visoms šalims, kurių pasais džiaugiasi, – suprasčiau. Dabar – nesuprantu.

Ypač knieti paklausti, kokie dvigubą pilietybę turinčių užsienio lietuvių įsipareigojimai Lietuvai karo atveju? Jūs visi iš berlynų, kopenhagų, londonų sugužėsite ginti Lietuvos?

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Dvigubos pilietybės šalininkai nėra iki galo sąžiningi dar ir dėl to, kad tekalba apie variantus, kada leidžiama turėti du pasus. Bet tobulas įstatymas numato ne tik gražiuosius variantus. Kodėl referendumo šalininkai nė žodeliu neužsimena apie užsienyje gyvenančius lietuvius, iš kurių derėtų … atimti Lietuvos pilietybę. Ar tokių ten nėra? Gyvenimiška patirtis, kurią suteikė buvimas Northamptone ir Kopenhagoje, byloja priešingai. Iš kai kurių vertėtų atimti lietuvišką pasą. Pavyzdžiui, iš tų, kurie savo mažų vaikų specialiai nemoko lietuvių kalbos – skatina kuo greičiau ją pamiršti.

Suprantu, kad mūsų Žemė – tai tokia vieta, kur turi teisę egzistuoti pačios įvairiausios nuomonės, patirtys, vertybės. Bet būtent todėl ir leiskite šių eilučių autoriui ginti savąją: lietuviai tėvai, specialiai atžalas skatinantys kuo greičiau tapti danais ar anglais, nėra verti Lietuvos pilietybės.

Nelipkite mums ant galvų

Gyvenimas retai kada mums suteikia galimybę rinktis tarp gero ir labai gero. Dažniausiai turime tik tokią išeitį – iš dviejų blogybių pasirinkti mažiausią. Tad užsienyje gyvenančius lietuvius raginčiau elgtis kukliau, santūriau. Nelipkite mums ant galvų. Galvokite ne vien apie save – išvažiavusius. Pergyvenkite ir dėl pasilikusios Lietuvos. Į kokį chaosą, neaiškumą, neapibrėžtumą ją įstumsite, jei laimėsite referendumą? Ten, kur dviguba pilietybė, labai daug pašalinių įtakų. Ar išliksime, jei lietuviški interesai susimaišys su angliškais, prancūziškais, vokiškais?

Galų gale kodėl nepripažįstate, kad dviguba pilietybė skatina emigruoti, o tokioms negausioms tautoms kaip lietuviai didelė emigracija – mirtinai pavojinga? Toje „Teisė žinoti“ laidoje kalbėjęs Ainius Lašas tvirtino, esą įmanoma rasti argumentų, įrodančių, jog įteisinta dviguba pilietybė skatina grįžti namo. Mano supratimu, ji skatina ne grįžti, o dar drąsiau palikti gimtuosius namus. Tik šitaip ir niekaip kitaip.

Beje, po užsienius išsibarstę lietuviai blefuoja, kai sako, jog išsaugotas lietuviškas pasas greta įgytos britiškos ar vokiškos pilietybės neleis pamiršti lietuviškų reikalų. Jei tau svarbu, kad Lietuva neištirptų svetimųjų įtakoje, – tu ją mylėsi visada. Pasas – niekuo dėtas. Jei tarp Lietuvos paso ir meilės Lietuvai galėtume brėžti lygybės ženklą, būtų labai paprasta. Įdavei svieto perėjūnui lietuvišką pasą, ir jau turi Lietuvos patriotą, pasiruošusį už šią valstybę paguldyti galvą?

Viliuosi, jog įteisinus masinę dvigubą pilietybę nieko labai blogo nenutiks. Bet sveikas protas nuolat kužda: kuo daugiau tokią privilegiją turinčių asmenų – tuo margesnė mišrainė. Ar nesusirgsime, srėbdami šią košę?

2019.04.14; 07:30

Spaudos konferencijos metu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis teigia, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės yra diskriminuojantis įvairiose pasaulio šalyse gyvenančius lietuvius. Jo komandos atstovas Jonas Vaiškūnas tikina, kad valdantieji, žinodami, jog referendumas nepasiseks, jį rengia tik dėl rinkimų pažadų ir taip esą švaisto lėšas. 

Penktadienį A. Juozaičio judėjimas Vyriausiojoje rinkimų komisijoje įregistravo Konstitucijos gynimo grupę „Lietuva yra čia“, kurios tikslas – šviesti lietuvius apie dabar siūlomo referendumo pasekmes. Pasak kandidato į prezidentus, pati idėja sujungti pasaulio lietuvius ir lietuvių piliečius yra gera, tačiau „kelias į pragarą gerais norais grįstas“.

„Šis referendumas sukurs trejopų piliečių statusus. Formuluojamas klausimas, kad būtų teisė išsaugoti Lietuvos pilietybę, ko dabar negalime, tiems piliečiams, kurie prisieks ar pasiims pasus šalyse, esančiose NATO ir Europos Sąjungoje ir Transatlantinėje orientacijos zonoje. Visas pasaulis, kuris yra daugiau nei tai, yra neteisingas vien šio referendumo akimis žiūrint“, – teigė A. Juozaitis.

Pasak jo, jeigu referendumo klausimui būtų pritarta, atsirastų virtinė įvairių problemų, kurios palies už šios zonos gyvenančius lietuvius.

„Jie yra atsiduriantys diskriminacinėje zonoje arba čia yra segregacinis referendumas. Kas liūdniausia – paliečia Karaliaučiaus lietuvius, kurių yra apie 30 tūkst. Jie nebetenka progos tikėtis, kad referendumas kažką sprendžia. Nekalbu apie Baltarusijos lietuvius. Tai yra „neteisingų“ šalių lietuvius, jie išbraukiami“, – sakė kandidatas į prezidentus.

A.Juozaitis taip pat teigia, kad pakeitus Konstitucijos 12-ąjį straipsnį, reikėtų peržiūrėti dar 6 straipsnius, o tam esą dar nesame pasiruošę. Tad siūlo toliau dvigubos pilietybės klausimą vystyti pagal lietuvio paso idėją. 

Pasak vieno iš „Lietuva yra čia“ judėjimo lyderių Jono Vaiškūno, lietuvio pasas yra siūlomas visiems pasaulio lietuviams nepriklausomai, anot jo, nuo geopolitinės situacijos – ar asmenys būtų ištremti į Sibirą ar išvykę į Didžiąją Britaniją. Pasak J. Vaiškūno, šį pasą turintys lietuviai kartu įgytų vizą Šengeno erdvėje, galėtų vaikus ir anūkus atsiųsti mokytis į valstybės apmokamas vietas, o panorėję – iškeisti jį į tikrąjį pasą. Tiesa, negalėtų balsuoti.

Anot jo, valdantieji žino, kad dabartinis referendumas neturi ateities, bet daro jį, nes yra įrašę į rinkimų programą. Ir taip švaisto lėšas.

„Tai (lietuvio pasas. – ELTA) yra tikrasis sprendimas, ir tai žino valdantieji. Tik kažkodėl aklai įgyvendindami savo rinkiminius pažadus, nežiūrėdami į priekį, išmes milijonus referendumui, kuris pralaimės, – sakė J. Vaiškūnas, – Nenorėsiu pažvelgti į akis mūsų broliams, esantiems užsienyje, kai jie sakys – jūs balsavote taip, jūs neatėjote, jūs atstūmėte mus. Juk jie bus atstumti? Ar mes to norime?„

Referendumas dėl dvigubos pilietybės vyks gegužės 12 dieną. Jame bus klausiama, ar jie sutinka leisti dvigubą pilietybę asmenims, išvykusiems į šalis, atitinkančias „euroatlantinės integracijos kriterijus“? Kokios tai šalys būtų nustatyta įstatymu. Dviguba pilietybė, išskyrus tam tikrus atvejus, šiuo metu yra draudžiama emigrantams, Lietuvą palikusiems po nepriklausomybės atkūrimo ir įgijusiems kitos šalies pilietybę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.13; 10:15
 
 

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Penktadienį parlamente Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Laura Vidžiūnaitė sukritikavo kandidato į prezidentus Arvydo Juozaičio lietuvio paso idėją – sulygino su pirmokų pasu.

Vienoje iš bendruomenės pateiktų rezoliucijų teigiama, kad lietuvio pasas nėra tinkama teisinė ryšio su valstybe įprasminimo forma užsienyje gyvenantiems lietuviams.

„Kas yra pasas? Pasas yra dokumentas, su kuriuo yra keliaujama į užsienį, įrodoma sąsaja su konkrečia valstybe, teikiama konsulinė apsauga. (Lietuvio paso. – ELTA) vertė yra adekvati kaip, pavyzdžiui, pirmoko pasas. Atrodo kaip Lietuvos Respublikos piliečio pasas, prezidentės nuotrauka, pirmokas įsirašo savo vardą ir pavardę. Tai įsivaizduokite, kad tai yra lygiai toks pats dokumentas. Iškeliaujate iš Lietuvos Respublikos ir pateikiate kažkur, norite praeiti sieną. Jis yra niekinis, apie tai net neverta kalbėti“, – sakė Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti L. Vidžiūnaitė.

Kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis penktadienį Vyriausiojoje rinkimų komisijoje įregistravo Konstitucijos gynimo grupę „Lietuva yra čia“, kurios tikslas yra agituoti referendume dėl dvigubos pilietybės nesakyti „taip“. Kartu grupė teikia alternatyvų siūlymą – lietuvio pasą, kurį turintys lietuviai kartu įgautų vizą Šengeno erdvėje, galėtų vaikus ir vaikaičius siųsti mokytis į valstybės apmokamas vietas, o panorėję – iškeisti jį į tikrąjį pasą. Tiesa, negalėtų balsuoti.

Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai gegužės 12 dieną vyksiantį referendumą mato kaip pilietybės, gautos pagal gimimą, išsaugojimo klausimą.
 
2019.04.13; 10:10
 
2019.04.13; 07:00

Artėja referendumas dėl dvigubos pilietybės. Girdisi balsų, kad didelės pavardės ragina balsuoti už dvigubą pilietybę, bet tarp mūsų dar patriotinių nuostatų išlaikę pilieečiai sėja baimę, kas bus. Jie kelia keturis klausimus. Štai tie klausimai: kokiai valstybei dvigubą pilietybę turintys piliečiai mokės mokesčius, kurioje valstybėje atliks privalomą karinę tarnybą, kurioje valstybėje kariaus, jei kiltų karinis konfliktas? Be to, gyvendami svetur išrinks mums valdžią, bet čia negyvens…

Bijomės, labai bijomės, kad mums „svetimi“  išrinks valdžią. Bet ar ta baimė kyla ne dėl skursnos konplekso?

Tie keturi klausimai: 1. Kokiai valstybei mokesčius mokės? 2. Kurioje atliks privalomą karinę tarnybą? 3. Kurioje valstybėje kariaus, jei kiltų karinis konfliktas? 4. Gyvendamas svetur išrinks mums valdžią, bet čia negyvens…

Šie klausimai yra bauginantys. Bet atmeskime referendumu dvigubą pilietybę ir pateikime tuos pačius klausimus. Kuo tada bus geriau? Bėda kita.

Atmetę Meilės Lukšienės Tautinės mokyklos projektą praradome galimybę ugdyti savo piliečių pilietiškumą. Atmetę Stasio Lozoraičio kandidatūrą į prezidentus atmetėme Lietuvos šansus išsinerti iš sovietmečiu nusistovėjusios korupcijos. Ir tai padarėme vadovaudamiesi tais pačiais argumentais.

Lozoraitis nepažinojo Lietuvos realijų. O Adamkus? Šiuo metu Lietuvai vėl švyturiuoja šansai prezidento rinkimuose – ryškėja Juozaičio asmenybė. Ar išnaudosime ją?

Klausimas kitas: kaip Lietuva turi atrasti save, kaip išsivaduoti iš sustabarėjusio mąstymo. Antai Stiurlitz kariavo Vokietijos armijoje. Geriau jai būtų buvę, jeigu ten būtų jis nekariavęs. Gal nesąmoninga mūsų tauta ir nesąmoningi politikai neleis, kad referendumas laimėtų, bet nuo to Lietuvai geriau tikrai nebebus.

Valdžia turėtų ieškoti kitų saugiklių, kaip ir tuo atveju apdrausti savo valstybės interesus, taip kaip daro lenkai ar kitos didesnes valstybingumo tradicijas turinčios tautos.

2019.03.27; 06:13

Rengiantis referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, penktadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininke Dalia Henke, PLB atstove Lietuvoje Vida Bandis, Seimo ir PLB komisijos pirmininku ir pilietinės akcijos „Mūsų metas dabar“ vadovu Rimvydu Baltaduoniu bei kitais Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais.

Susitikimo metu diskutuota, kaip kartu susitelkus paskatinti užsienyje bei Lietuvoje gyvenančius tautiečius būti aktyvius ir dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos klausimus.

„Artėjantis referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo yra ypatinga galimybė susitelkti ir parodyti, kad esame vieninga tauta, neabejinga ir pilietiška“, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.

Užsienio reikalų ministerija, koordinuodama Globalios Lietuvos programos įgyvendinimą, kovo 15-17 dienomis Vilniuje surengė užsienio lietuvių pilietiškumo stiprinimo mokymus, kuriuose dalyvauja Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių atstovai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.17; 16:33

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų gegužės 12 d. kartu su pirmuoju Lietuvos prezidento rinkimų turu vyks privalomasis referendumas dėl dvigubos pilietybės. 

Tokią referendumo datą sekmadienį nustatė Seimas, ypatingos skubos tvarka priėmęs tai numatantį nutarimą. 

Už nutarimą balsavo 85 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 3 tautos atstovai.

„Tai yra pilietybės išsaugojimo referendumas. Tai yra, tie asmenys, kurie šiuo metu turi Lietuvos Respublikos pilietybę, įgiję kitos valstybės, kuri atitinka eurointegracinius ir NATO kriterijus, pilietybę, jie tiesiog išlaikytų Lietuvos Respublikos pilietybę. Ne Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų valstybių piliečiai, pagal siūlomą normą kažkokių išskirtinių teisių įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę po referendumo neturės“, – pristatydama projektą sakė Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė.

Privalomajame referendume bus siūloma apsispręsti dėl šio Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo teksto: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.„

Referendumu priimti Konstitucijos pakeitimai įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.

Anksčiau Seimas buvo nutaręs referendumą rengti gegužės 12 ir 26 dienomis – tuo metu, kai vyks pirmasis ir antrasis prezidento rinkimų turai. Tačiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad iniciatyva, jog referendumas dėl dvigubos pilietybės gali vykti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, prieštarauja Konstitucijai.

Dėl to Seimas buvo priverstas keisti savo nutarimą ir skelbti naują referendumo datą – gegužės 12 d.

Šiuo metu Konstitucijos 12 straipsnis apibrėžia pagrindines Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nuostatas, pagal kurias Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, o išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2019.03.11; 05:00

Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė sprendimą – iniciatyva, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės gali vykti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai. 

Seimas referendumą siūlė organizuoti gegužės 12 ir 26 dienomis – tuo metu, kai vyks pirmasis ir antrasis prezidento rinkimų turai.

Konstitucinio Teismo teisėjas Dainius Žalimas teigė, kad Seimo nutarimo 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

,,Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data nustatyta nesilaikant iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto suponuojamos Seimo pareigos, paisant Konstitucijos, jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną“, – teisme teigė Konstitucinio Teismo teisėjas D. Žalimas.

Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Seimas, suabejojęs, ar referendumo organizavimas su dviejų savaičių pertrauka atitinka Konstituciją. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. 

Seimas primena, kad konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“. 

Iš šių nuostatų galima daryti išvadą, kad Lietuvos Konstitucijoje yra numatytas referendumo nepertraukiamumo principas, reiškiantis, kad referendumas gali vykti vieną arba dvi dienas iš eilės, tačiau referendumo organizavimas, kai jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.

Be to, ginčijamomis nuostatomis, pasak pareiškėjo, galėtų būti pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, kurie balsuotų referendume antrąją jo dieną po dviejų savaičių, galėtų turėti daugiau informacijos apie vykdomą referendumą.

Seimo narys Stasys Šedbaras anksčiau sakė, kad noras referendumą rengti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai. Pasak jo, pažeidžiami trys Konstitucijos principai: referendumo nepertraukiamumo, lygiateisiškumo bei apskritai teisinės valstybės pažeidžiamumo. 

Pasak Seimo nario, žvelgiant per Lietuvos referendumų istoriją, nė vienas referendumas nebuvo vykdomas su pertrauka tarp balsavimo dienų. S. Šedbaras teigia, kad dažniausiai referendumas buvo planuojamas vieną dieną, bet pasitaikė ir dvi, kaip dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“. Tačiau Seimo narys pabrėžė, kad tarp šių dienų nebuvo pertraukos ir nebuvo pažeistas referendumo nepertraukiamumo principas. 

Seimo narys atkreipė dėmesį, kad pagal Konstitucijos 9 str. svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Pasak S. Šedbaro, tauta gavo teisę tikėtis, kad įprastos referendumo tradicijos bus laikomasi, nes referendumu sprendžiami tautos svarbiausi klausimai, todėl kyla pavojus apskritai demokratiškumo bei teisės pažeidžiamumo principams.

Seimo narys Julius Sabatauskas taip pat sakė, kad dviejų savaičių tarpas tarp balsavimo pažeidžia lygiateisiškumo principą. Pasak parlamentaro, per šias dvi savaites piliečiai, kurie nebalsavimo pirmąją dieną, patirs spaudimą iš išorės. 

Pasak Seimo nario, tos politinės agitacijos neįmanoma sustabdyti nei įstatymu, nei elektroninėje erdvėje. Internete bus naudojamos skatinimo priemonės surinkti atitinkamą skaičių balsų, todėl tarp pirmos dienos balsuotojų bei antros dienos balsuotojų nebus išreikšta lygiateisė piliečių nuomonė bei valia, nes vienos piliečių dalies nuomonė bus paveikta per šias dvi savaites.

Praėjusių metų spalio mėnesį projektą inicijavusi Seimo narių grupė siūlo pateikti privalomajam referendumui Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstą. Pagal siūlomą projektą, „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais“.

Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.

Dvigubos pilietybės instituto išplėtimo siekia užsienio lietuviai, tačiau jie nuogąstauja, kad referendumas gali neįvykti dėl mažo aktyvumo.

Siūloma, kad referendumu priimti Konstitucijos pakeitimai įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 07:15

Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie gražiąją Zelandiją

Mergaitės, kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs, sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji nutautės. Lietuvių tauta ją praras.

Vargu ar kam nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis. Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.

Mes dažnai labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, – egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė – didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.

Ar tebemoka lietuviškai?

Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.

Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.   

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arkadijaus Vinokuro argumentai

Nepatariu aklai pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“ judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.

A.Vinokurui taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai atsparaus geno.

Lengvinanti aplinkybė

Man nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai. Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.

Bet ir čia, kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“ niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 – 1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai rimta, solidi aplinkybė.

Todėl ir sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma – neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų neišsaugosime.

Vėl tie draudimai  

Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?

Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas  – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė premija

Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.

Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.  

Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…

Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.

Kaip pasielgė Antanas Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus, neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.

Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?

2019-01-25   

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė sako, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai dar kartą vetuotų Referendumo įstatymo pataisas, kurios nuleistų kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės.

„Nesunku nuspėti, kad prezidentė tikrai vetuotų, ji jau pakankamai griežtai yra pasisakiusi vertindama tokią iniciatyvą. Šioje Seimo sesijoje šis klausimas jau buvo sprendžiamas. Prezidentė jau buvo vetavusi dėl 12 straipsnio. Dabar grėsmė ir pati žala gali būti daug didesnė. Mes turime išlaikyti ir vientisumą, ir nuoseklumą, ir konstitucinę apsaugą. Kad ji (Konstitucija. – ELTA) nebetaptų visiems laisvai prieinamu įrankiu“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė M. Lingė. Pasak prezidentės patarėjo, tai yra valdančiųjų įrankis pasiekti norimą tikslą, politikai iš anksto nusibrėžia, kokio rezultato nori.

„Prezidentės įsitikinimu, nebereikia jokių dirbtinių palengvinimų, o labiau reikia ruoštis pačiam referendumui, reikia daugiau dialogo su žmonėmis. Diskusijų apie pilietybės klausimą mes praktiškai dabar nebegirdime, jų nėra, nes daugiau eina kalba apie organizavimo dalykus, apie formos dalykus ir apie Seimo bandymus tą tvarką keisti sau naudinga linkme“, – teigė M. Lingė.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė antradienį ketina pateikti Seimui Referendumo įstatymo pataisą, kuri paskatintų gyventojus aktyviau dalyvauti referendume.

Veto antspaudas

Įstatyme siūloma nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Pasak A. Širinskienės, projekto rengimą pirmiausia paskatino anksčiau vykusių privalomųjų referendumų praktika, kai jų nesėkmę nulemdavo pasyvioji piliečių dalis, nedalyvaujanti balsavime.

Kaip pažymi parlamentarė, daugelyje Europos Sąjungos ir kitų demokratinių valstybių taikomi mažesni reikalavimai teigiamam sprendimui, pagrindinę įtaką turi referendume dalyvaujantys balsuotojai.

Pagal dabar galiojantį įstatymą, sprendimas dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Siūloma, kad nauja Referendumo įstatymo nuostata įsigaliotų 2019 m. sausio 1 d.

Kaip primena ELTA, spalio 25 d. opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos prašymu, Referendumo įstatymo pataisų pateikime nutarta padaryti pertrauką iki kito posėdžio.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.06; 09:20

Prof. Vytautas Landsbergis: aš nenoriu bûti pusiau pilietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis kritiškai vertina bet kokius mėginimus keisti šalies Konstituciją, taip pat ir dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. 

„Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis“,- sako profesorius V. Landsbergis. 

Jo teigimu, Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Politikos patriarchas negailestingas ir naujai politikų kartai, sakydamas, kad kai kurie jų turi naujos patirties, „kaip lupti naudą“, o per rinkimus sieksiančius į valdžią patekti rinkimų komitetus vadina „vienadieniais sąlėkiais pajutus lesalą“. 

Apie dvigubos pilietybės įteisinimą, kitais metais vyksiančius rinkimus, kilusią sumaištį dėl vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimo, Seimo tyrimus ir apie naują, idealizmo ir vizijos stokojančią politikų kartą Lietuvos naujienų agentūros ELTA žurnalistė Jadvyga Bieliavska ir kalbėjosi su prof. V. Landsbergiu. 

– Kitų metų gegužės 12-ąją rinksime naują Lietuvos prezidentą. Jūsų nuomone, kas galėtų pakeisti šalies vadovę Dalią Grybauskaitę? Arba kitaip paklausčiau: kokio prezidento reikėtų Lietuvai? 

– Lietuvai reikia tvirto, patikimo, nesvyruojančio prezidento. 

– Jūs 10 metų – nuo 2004 iki 2014 m. buvote Europos Parlamento (EP) narys. Kaip, jūsų nuomone, po kitais metais, gegužės 26-ąją, vyksiančių EP rinkimų gali pasikeisti Lietuvos atstovavimas Europos Parlamente? Ar nematote pavojaus, kad EP rinkimus gali laimėti Europos euroskeptikai ir iškils pavojus ES egzistencijai? 

– Žinom, kas trokšta ES nusilpimo ir iširimo; tai ir Lietuvos nedraugai. Tai ir taikos nedraugai, nes ES palaiko taiką šiame žemyne ir pasaulyje. Niekinantys Europos Parlamentą kaip taikos ir demokratijos įrankį yra, geriausiu atveju, neprotingi. 

– Lietuvoje rinkimų išvakarėse atsirasdavo įvairių „pranašų“ ir tauta jais patikėdavo. Ar matote požymių, kad prieš kitais metais vyksiantį rinkimų maratoną vėl gali atsirasti tokių politikos naujokų ir jie sėkmingai „užburs“ tautą, pavyzdžiui, pateks į savivaldą, Europos Parlamentą? 

– Mūsų Seimas dabar yra didelis naujokas ir dar nesuvokia savo atsakomybės. Panašiai gali atsitikti ir kitose grandyse – savivaldoje, EP. Kaip lyginti duobes, remontuoti Europos kelią – tikrai svarbiau negu jį gadinti. 

– Politinę areną bandys užkariauti ir rinkimų komitetai. Kaip jūs vertinate šį gana naują reiškinį? Ar jie neįneš sumaišties rinkėjų galvose? 

-Vertinu kaip duobes, kurios gausina problemų. Tai mažos vietinės partijukės arba klaneliai, tolinantys nuo demokratijos kaip prisiimamos ilgalaikės atsakomybės. Vienadieniai sąlėkiai pajutus lesalą. 

– Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo nauja karta, daugėja tų, kurie neturi sovietmečio patirties. Kokia, jūsų akimis, formuojasi nauja politikų karta, ar jie verti vien pagyrų ir komplimentų, ar turite jiems rimtų pastabų, gal patarimų? 

– Nauja karta – be idealizmo, be vizijos, kokia galėtų būti Lietuva, jeigu ja rūpintųsi platesnio požiūrio žmonės. Jei ne – čia glūdi pavojus. „Galėtų šviesti mums gražus artojų ir žvaigždžių dangus. Juo skrietų žirgas, ne arklys, jei ne besaikis godulys“. Nauji žmonės neturi senosios korumpataikavimo patirties? Duok, Dieve. Kai kurie turi naujos patirties, kaip lupti naudą. 

– Jūsų sukurtai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai vadovauja jūsų anūkas. Ar jums būnant ant politikos „atsarginio suolelio“ ramu dėl partijos, dėl jos pasirodymo per kitais metais vyksiančius trejus rinkimus? 

– Nėra man ramu nei dėl Europos, nei dėl Lietuvos, nei dėl mano steigtos posąjūdinės partijos. Noriu, kad joje tebegyvuotų „idealizmo kibirkštėlė“ (V. Kudirka). 

Ko bus verta, taip ir pasirodys. Jei žmonės žiūrės vertybių ir pagal tai rinksis. 

– Visada pagarbiai kalbate apie Konstituciją ir atsargiai vertinate politikų mėginimus ją keisti. Tai suprantama, nes 1990-1991 m. buvote Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas, jums vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimui 1992 m. referendumui. Minint Konstitucijos 25-metį esate man sakęs, kad Konstitucija yra valstybės sertifikatas ir ją reikėtų kuo mažiau keisti, keisti tik ypatingos būtinybės atveju, neduoti preteksto, kad tai yra lengvai keičiamas dokumentas. Ką galvojate apie kitais metais planuojamą surengti referendumą, kuriame siūloma keisti Konstituciją, atveriant joje dvigubos pilietybės galimybę? 

– Konstitucijos kaitaliojimai? Kad ir apgaulingu „dvigubos“ pilietybės pretekstu. Ir pirmyn. Be ypatingos būtinybės, kad tik lengvai. 

Tad pirmiausia reikalingi debatai, seminarai, konferencijos: ar yra ypatinga būtinybė? 

Konstitucijos lengvi kaitaliojimai – tai svajonė apie kisieliaus krantus. Kam ta varžanti Konstitucija? Savivalė pagal reikalą, tokia tebus mūsų konstitucija. Tinka? 

– 2002 metais jums buvo sunkiai suprantama, kodėl Lietuvai atėjus į lemiamą politinių sprendimų dėl NATO ir Europos Sąjungos laikotarpį, „turėtume užsivirti naujos pilietybės košės“. Tuomet būdamas konservatorių partijos lyderiu pažymėjote, kad „tai prasta kryptis; verčiau bent neskubėti, palaukti narystės Europos Sąjungoje ir NATO su jų teikiamomis stabilumo ir atsparumo garantijomis“. Praėjo 16 metų, Lietuvos situacija pasikeitė, ar pasikeitė jūsų požiūris į dvigubą pilietybę? Kaip prognozuojate referendumo dėl dvigubos pilietybės baigtį? Kaip pats balsuosite dėl to? 

– Nepatrauklu balsuoti dėl kvailų arba nemokšiškai, o gal klastingai suformuluotų dalykų. Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis. Pareigos? Pusiau kitai valstybei? 

– Valdantieji „valstiečiai“ siūlo Referendumo įstatyme nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Ar neįžvelgiate pavojaus šiame siūlyme sumažinti referendumo kartelę? 

– Lengvai keisti pamatus – pastatas skilinės ir ims griūti. Dabar siūlo keisti pamatus mažiau nei puse piliečių balsų! Dauguma nebalsuos už tai, bet bus apmauta maišu. 

– Profesoriau, Jūs – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas. Jeigu jums dabar tektų stoti prie valstybės vairo, vadovauti Seimui, ką darytumėte kitaip negu dabartinė šalies valdžia? 

– Stoti prie valstybės vairo ar vadovauti Seimui – du skirtingi dalykai. O man šiandien – nerealu. 

– Šis Seimas ne tik reiškiasi įstatymų leidybos procese, jame „užderėjo“, sakyčiau, įvairiomis tyrimų iniciatyvomis – verslo įtakos politikams, finansų krizės, LRT veiklos, žemės ūkio. Kaip jūs vertinate tokią suaktyvėjusią parlamentinę kontrolę? 

– Seimo tyrimai visai ne jo srityse rodo arba totalų nepasitikėjimą teisėsauga (mėgina ją pakeisti savimi), arba pagundą piktnaudžiauti valdžia vidaus politikos tikslais. Įsteigsiu „ant tavęs“ komisiją, tada cypsi, ateisi nusilenkti. 

– Kalbėdamas iš įvairių tribūnų ne kartą diagnozavote valstybės ligas, sakydamas, kad „korupcija, vogimas iš valstybės aruodo pavirto norma“, o grupuočių savanaudiškumas yra „pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina“. Kokį gydymo planą siūlote valstybei, kad pasveiktų, pavyzdžiui, nuo korupcijos? 

– Visų pavidalų nesąžiningumas turi būti smerkiamas, nepriklausomai nuo „sėkmės“ ar bausmės. Venkime miglotų sąvokų, kaip korupcija; sakykim: sukčiavimas, apgaulė, papirkimas, apiplėšimas. Parsidavimas. Tedalyvauja moralės komponentas. 

– Beveik prieš 30 metų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tikriausiai negalvojote, kad ją reikės saugoti nuo išnykimo – mažėjančių šeimų ir emigracijos. Jūsų nuomone, ar įmanoma ir ar reikia globaliame pasaulyje stabdyti tokius procesus? 

– Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Svarbu ir tai, kad žmonės apskritai norėtų gyventi, tad ir savo vaikuose. 

Jei gyvenimas – tik ligi pirmadienio, tada ne taip svarbu ir kur gyventi „paskutinį sekmadienį“. 

– Kaip vertinate pastarųjų dienų skandalus, kuriuos „pagimdė“ nauja vaiko teisių apsaugos reforma? 

– Vaiko teisių apsaugos reforma. Eilinė sumaištis ir nepasirengimas. 

Tegul tie reformatoriai pasirūpina vaikų apsauga nuo tvirkinimo ir pedofilijos. Taip pat pedofilijos verslo. 

Reikėjo didelio sukrėtimo dėl vienos mergaitės, kad Lietuva po penkerių metų laukimo ratifikuotų Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. 

Bet konvencija reikalauja nacionalinių teisės aktų ir struktūrų kūrimo – berods, nė žingsnio toliau nepadaryta. Patikrinkim. Ar vaiko teisių gynėjams nerūpi? Čia būtų ką veikti ponioms Agnei Širinskienei ir Rimantei Šalaševičiūtei. 

Daugybė veidmainystės, kaip ir kitur. 

Vaikų mušti negalima, bet pagrindinis dalykas – žmonių sužvėrėjimas. Ypač prieš silpnąjį. Kas apie tai kalbama mokyklose? 

– Šiais metais 30 metų jubiliejų minintis Sąjūdis sutelkė žmones, padėjo atkurti valstybės nepriklausomybę. Skirtingai negu Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje Sąjūdis veikia iki šiol, bet šių dienų Sąjūdis Lietuvos politikoje jau nebevaidina tokio reikšmingo vaidmens kaip prieš 30 metų. Ar, jūsų nuomone, Sąjūdžio misija baigta? 

– Sąjūdžio misija kitokia: išlikti atmintyje, sąmonėje, dvasioje. Reikia tekstų! Teišleidžia Seimas anuomet Romualdo Ozolo parengtą Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo dokumentų rinkinį su dabarties palyginamaisiais komentarais. 

– Profesoriau, Jūs ne tik politikas, bet ir meno, muzikos, kultūros istorikas, išleidęs per 100 knygų, aktyviai dalyvaujate visuomeniniame gyvenime, įvairiuose renginiuose, rašote, neatsisakote duoti interviu. Liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad esate pensininkas. Ką galėtumėte pasakyti Lietuvos senjorams, kurie, ne paslaptis, dažnai yra nusivylę, nepatenkinti ir dejuoja, kaip sunku gyventi Lietuvoje? 

– Senjorams apskritai sunkiau gyventi negu juniorams. Senatvės privalumas – mažiau pagundų ir daugiau proto. 

– Beveik prieš 10 metų iš Seimo Kovo 11-osios salės tribūnos raginote savo vienintelę valstybę „puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems“. Apgailestavote, kad materialistai žiūri į valstybę kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu pasrėbti, sakydamas, kad „valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas…“. Ar dabar, jūsų nuomone, padėtis pasikeitė ir ši jūsų pastaba galbūt tampa nebeaktuali? 

– Apgailestauju, kai nematau esminių pokyčių. Nebent palaipsniui randasi terpė, kuri pati susiranda valgio, ne vien iš valstybės. Kiek dar daug socializmo! Ir kolūkio, beje. 

– Kokių turite naujų kūrybinių planų, kaip sekasi rašyti knygą apie jūsų mamą Oną Jablonskytę-Landsbergienę? 

– Knygą surinkau, sudariau, surašiau ir atidaviau leidėjams. 

– Ačiū už pokalbį.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-02

Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.

Riigikogu balsų dauguma atmetė Reformų partijos inicijuotą įstatymo projektą, leidžiantį Estijos piliečiams tuo pat metu turėti ES šalių, JAV, Australijos, Kanados, Šveicarijos ir Naujosios Zelandijos pilietybę, praneša ERR.

Už įstatymo projekto atmetimą balsavo 50 parlamento deputatų, prieš – 35, 12 nebalsavo, o keturi nedalyvavo posėdyje.

Svarbiausias gegužę pasiūlyto įstatymo projekto tikslas buvo suteikti galimybę atgauti Estijos pilietybę žmonėms, kurie anksčiau gavo šalių, kuriose gyvena, pilietybę ir dėl šios priežasties prarado Estijos pilietybę, taip pat išsaugoti šių žmonių ryšius su istorine tėvyne.

Reformų partijos atstovai pavadino balsavimo rezultatus amoraliais ir prieštaraujančiais konstitucijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.26; 09:30

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

Antradienį Seime bus pristatytas įstatymo projektas, kurio pagrindu būtų rengiamas referendumas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo. Valdančiųjų teikiamas projektas suteiktų galimybę greta lietuviškos turėti ir kitos, Vakarų valstybės, pilietybę.

Kol kas referendumo dėl dvigubos pilietybės ateitį gaubia abejonės, – siekiant sulaukti daugiau rinkėjų, pirmą kartą norima organizuoti referendumą su savaitės pertrauka tarp dviejų balsavimų. Teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius abejoja tokios priemonės suderinamumu su šalies Konstitucija. Jo žiniomis, nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse tokia praktika nebuvo taikoma.

„Gali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Po pirmo balsavimo dar dvi savaites galės būti vykdoma agitacija, kuri galbūt lemtų kitokį žmonių apsisprendimą nei tą, kurį jie išreiškė pirmame ture“, – Eltai sakė profesorius.

Pasak V. Sinkevičiaus, nėra galimybių visiškai užtikrinti, kad agitacija pertraukoje tarp balsavimų nebus vykdoma: „Gali pasirodyti, kad ir mokslinis straipsnis, kuris paveiks žmonių apsisprendimą, todėl reikia daryti normalų referendumą, kurio tikslas – pasiklausti tautos ir gauti sąžiningą atsakymą“.

Konstitucinės teisės eksperto vertinimu, užuot bandęs sužinoti piliečių nuomonę, Seimas visomis išgalėmis siekia pasiekti iš anksto užsibrėžto tikslo – dvigubos pilietybės įteisinimo. „Būtų sąžininga pasiklausti tautos, kad ji be jokių skatinimų, raginimų ir grasinimų galėtų pasakyti savo tikrąją valią“, – tikino profesorius.

Norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, reikia, kad referendumu tam pritartų daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių gyventojų. Tai reikštų, kad, rinkimų aktyvumui pasiekus 50 proc., visi dalyviai turėtų pasisakyti už Konstitucijos pataisą.

Tuo tarpu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad valdančiųjų atkaklumą, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, lemia klausimo aktualumas didelei gyventojų daliai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad aktyvumas rinkimuose galėtų būti didesnis nei įprasta.

„Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas turi išvykusių ir po skirtingas šalis keliaujančių artimųjų. Tiesioginė sąsaja ir asmeninis pajutimas lemia, kad klausimas gali būti betarpiškai svarbus, – sakykime, kad sūnus, dukra, tėvai ar pusbroliai galėtų turėti pilietybę net gyvendami užsienyje, – tai yra toks bendros tapatybės, bendruomenės išlaikymo klausimas. Manau, kad tai gali paskatinti į rinkimus ateiti ir tuos, kurie kitomis politinėmis problemomis nelabai domisi“, – Eltai sakė TSPMI profesorius.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keičiant Konstitucijos 12-ąjį straipsnį siekiama, kad dvigubą pilietybę išlaikyti galėtų po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvą palikę gyventojai. Norint išvengti Rusijos įtakos, pataisa galiotų siekiantiems Europos Sąjungos, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių valstybių pilietybės.

Referendumą numatoma organizuoti kartu su Respublikos prezidento rinkimais 2019 m. gegužės 12 ir 26 dienomis. Nė vienas referendumas Lietuvos istorijoje nėra organizuotas ne paeiliui einančiomis dienomis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo žadėjęs, kad dėl tokio sprendimo suderinimo su Konstitucija bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.25; 06:30

Taikinys. Ar bus pataikyta į dešimtuką? Slaptai.lt nuotr.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Europos Parlamento narys, buvęs prezidentas Rolandas Paksas siūlo surengti referendumą dėl lito sugrąžinimo. Tokiomis mintimis jis pasidalino savo internetinėje svetainėje.

„Tautos referendumui jokiu būdu negali būti keliamas dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas, kuris dirbtinai yra susietas su nacionalinės pilietybės išsaugojimu emigracijoje, o iš tiesų gali tapti „Trojos“ arkliu galutiniam mūsų tautinės tapatybės sunaikinimui. Šiandien teisinėje sistemoje egzistuoja įvairios referendumų formos nuo privalomųjų iki konsultacinių (patariamųjų), tačiau dar nėra įteisintas „imitacinis referendumas“, kuris galėtų būti pirmasis pavyzdys, jeigu dabartiniai valdantieji vis dėlto surengtų visuomenės spektaklį dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Lietuviai neturi valdžiai įrodinėti savo prigimtinės pilietybės teisių. Tai Konstitucinis Teismas turėtų nusileisti iš neregėtų aukštybių, iš kur nebesimato nei žmogaus, nei Tautos, nei valstybės. Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo“, – rašo R. Paksas.

Jo nuomone, „tai tikrai būtų geriausias būdas palikti neperskaičiuotas prekių ir paslaugų kainas, kurių dydžiai visiškai sutaptų su dabartiniais, o tariamiems ekonomistams, tvirtinusiems, jog Lietuvoje įvedus eurą niekas nepabrangs, išsivaduoti iš melo tikrovės“.

Kaip vieną iš primetamų klausimų R. Paksas vertina planuojamą surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės.

„Ką iš tiesų reikštų dvigubos pilietybės įteisinimas Lietuvoje, niekas deramai ir atsakingai nėra ištyręs, įvertinęs bei išsiaiškinęs, nors viešajame diskurse spekuliatyviai remiamasi įvairiausiais pasaulio pavyzdžiais, nutylint faktą, jog tai yra liberalizmo ideologijos ir pasaulėžiūros plėtra paremta politika“,- sako R. Paksas.

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Jo vertinimu, pilietybė tapo be galo politizuotu klausimu, kuris skaldo visuomenę ir iš anksto suponuoja galimybę manipuliuoti būsimais sprendimo rezultatais.

Maisto produktai Lietuvoje vis brangsta. Slaptai.lt nuotr.

„Esu įsitikinęs, jog skubotai sukurptas referendumo vajus, įstatymų kaitaliojimas ir bandymai manipuliuoti piliečių interesais reiškia įsigalint labai blogą praktiką ir valstybės diskreditaciją. Referendumo įstatymas negali būti kaitaliojimas tarsi pagal užsakymą, nepriklausomai nuo to, kokio rango yra užsakovas, kur – Briuselyje, Vilniuje, Vašingtone ar Maskvoje jis besėdėtų. Pirmiausia reikia pripažinti svarbią aplinkybę, jog Lietuvoje emigracijos katastrofa valdžios institucijų nėra adekvačiai suvokiama ir vertinama. Todėl neatmesčiau tokios galimybės, jog dvigubos pilietybės įteisinimu tarsi (ne) sąmoningai norima paslėpti šios socialinės katastrofos padarinius“,- sako R. Paksas.

Emigracija, pasak jo, yra ilgalaikės valstybės politikos pasekmė, tarsi nebylus piliečių liudijimas, kad mūsų valstybės reikalai vis labiau krypsta netinkama linkme.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 05:39

Jonas Vytautas Prunskis. Daivos Tamošaitytės nuotr.

Pokalbis su Lietuvos Respublikos garbės konsulu JAV, medicinos mokslų daktaru Jonu Vytautu Prunskiu

Gerbiamas konsule, nors Jūsų veikla Lietuvos labui yra daugiametė, daugiašakė, regis, tik Jums tapus patarėju JAV prezidento administracijoje, Lietuvoje bus pagaliau atkreiptas pelnytas dėmesys į Jūsų asmenybę ir veiklą ta prasme, kad tapsite plačiau žinomas visuomenei. Pirmiausia paklausiu, kada pradėjote dirbti prezidento Donaldo Trumpo aplinkoje?

Pradėjau dirbti per rinkimų kampaniją, kai buvo likę du kandidatai: Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas. Iki tol kandidatą atsisakiau remti, nes norėjau pažiūrėti, kas išeis į rinkimų pabaigą. Tai buvo mano asmeninė nuomonė. Tuomet pradėjau jį remti finansiškai, bendravau su jo dukra ir sūnumi, susitikau su bendraminčiais. Padėjau, kiek tik galėjau. D. Trumpas buvo išrinktas, ir tai buvo daug kam netikėta. Tris dienas prieš rinkimus, pasitaręs su D. Trumpo sūnumi, raginau savo pažįstamus, kurie turi daug skaitytojų tviteryje, išsiųsti „tvitus“. Buvo išsiųsta 120 000, o replikų (retweets) buvo daug daugiau. Po rinkimų gavau darbo pasiūlymų įvairiose pozicijose. Tačiau man labai svarbus darbas, kurį dirbu dabar, – ne tik kaip didžiausios intervencinio skausmo grupės gydymo Čikagoje vadovas, bet ir kaip mokslininkas iš grupės, JAV tyrinėjančios kamienines ląsteles, todėl atsisakiau pareigų prezidento administracijoje visu etatu (full time), o ieškojau galimybės daliai (part time).

Kaip tikriausiai žinote, niekur kitur neegzistuoja tokia didelė problema su narkotikais, kaip JAV. Nuo jų pagal statistiką kasdien miršta 115 žmonių. Kadangi man buvo numatyta patarėjo pozicija sveikatos srityje, užsiėmiau šiuo klausimu. Prezidentas, kongresmenai – visa Amerika žino, kad ši problema liečia ne tik vieną kurią nors klasę, bet visus, tiek turtingus, tiek vargšus. Šiuo metu su kitais išrinktais žmonėmis sprendžiame šią problemą, teiksime siūlymus kongresui ir Baltiesiems rūmams.

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip formuluotumėte savo pareigas ir uždavinius?

Vienas kolega vakar ar užvakar per konferenciją pasakė, kaip įsivaizduoja tokį darbą: patarėjui paskambina, ir šis pasako savo nuomonę (juokiasi). Taip tikrai nėra. Jei esi patarėjas, turi ieškoti sprendimo, kaip išspręsti šią ar kitą problemą. Mūsų komisija skaito, rašo, diskutuoja, dirbą didelį darbą, ne vien atsakinėja į klausimus.

Kai esi patvirtintas patarėju, atsiveria ir kitos durys. Pavyzdžiui, mano veikla Amerikoje jau daugelį metų yra surišta su Lietuvos reikalais, taip pat ir Barako Obamos administracijoje, kurioje turėjau ryšių. Tuomet buvau neoficialus patarėjas. Kai esi oficialus, atsitinka du dalykai: pirma, į tave pradeda kreiptis žmonės su įvairiomis problemomis ir klausimais, antra, administracijoje tampa lengviau kalbėtis dėl reikalų, kurie nėra tiesiogiai susiję su sveikatos sfera – gavęs kontaktus, gali skambinti ir tartis. Mane išrinkus, jau esu kalbėjęs dėl Lietuvos su asmenimis, atsakingais už šalies reikalus prezidento administracijoje.

Galbūt tai Jūsų profesinės paslaptys, bet pasitikslinsiu: ar imsitės naujų priemonių, nebenaudosite anksčiau taikytų bet mažai veiksmingų, kaip antai labai brangios prevencijos ar gydymo metadonu programos? Kadangi prekyba narkotikais yra milžiniškas nelegalus verslas, dar giliau žvelgiant tai ir policijos, teisėtvarkos klausimas, ne vien medicinos, kuri yra priversta šalinti padarinius. Ar galite pateikti nors vieną užuominą į tai, kad turite visiškai naujų idėjų?

Heroinas vežamas iš Meksikos, o sintetinis narkotikas fentanilas gaminamas Kinijoje. Dabar galvojama, kad ten veikia virš tūkstančio nelegalių laboratorijų. Taigi iš tiesų tai yra muitinių ir policijos reikalas. Pridursiu, jog daugelis yra įsitikinę tuo, kad Kinijos valdžia žino apie tą nelegalią veiklą. Bet tai nesusiję su tuo, ką aš darau.

Viena iš priežasčių, kodėl buvau pakviestas dirbti šiuo klausimu, buvo mano klinikų, kurios dirba jau dvidešimt penkerius metus, darbo specifika. Nuo pirmos dienos mūsų principas buvo: „Nustatyk skausmo priežastį“. Tokio požiūrio laikosi mažuma. O dauguma sako: „Duok vaistų nuo skausmo“. Dabar sunku patikėt, bet ir Amerikos valdžia „stūmė“ narkotikus skausmui malšinti per organizaciją, kuri sprendžia, ar vaistas geras, ar blogas. Tokių vaistų gamintojai ir platintojai buvo ne tik palaikomi, bet, galima sakyti, net remiami. Todėl narkotikų problema Amerikoje yra daug opesnė, nei kur kitur. Pavyzdžiui, rytoj dalyvausiu didelėj tarptautinėj intervencinio skausmo problematikos konferencijoj Budapešte. Kai dėstau Europoje ar Lotynų Amerikoje, matau, kad gydytojams tai neįdomu, nes jų pacientai taip nesielgia.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mane įtraukė į šią komisiją. Tarp kitko, Amerikos istorijoj nė viena komisija, kaip Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas, nebuvo gavusi tiek daug prašymų ir rekomendacijų. Todėl jaučiu didelę garbę ir pareigą atlikti darbus kokybiškai. Ilinojaus skausmo institute (Illinois Pain Institute), kuriame esu vyriausiasis gydytojas, ketvirtį amžiaus sėkmingai konkuruojam, nors mums būtų buvę daug lengviau išrašinėti narkotikus: turėtume žymiai daugiau pacientų, siuntimų, ligoninės administratoriai būtų patenkinti. Bet mes manome, kad  narkotiniai vaistai kenkia. Nesiskundžiu, nors vietoj aštuonių klinikų būčiau turėjęs daug daugiau.

Einate sunkesniu keliu…

Ir daugelis, kurie elgėsi kitaip, dabar sako, kad esu teisus, kad ir jie taip darė… Mes, komisijos nariai, šiuo metu tyrinėjam, skaitom mokslinius straipsnius, juos cituojam, nes Kongresui turime pateikti dokumentą iki metų galo. Jį svarstys devyniasdešimt dienų. Kongresmenai, sužinoję, kad esu komisijoje, mane apipylė klausimais, nes kiekvieno iš jų rajone nuo narkotikų miršta daug žmonių, ir jie gauna daug laiškų. Keturi kongresmenai, su kuriais dalyvavau Valdo Adamkaus konferencijoje Vilniuje, turėjo daug gerų klausimų apie narkotikų problemą. Žinoma, turiu ryšių su daugiau kongresmenų.

O kokia padėtis su Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymu, populiariai vadinamu „Obama care“ (Affordable Care Act), kurį norėta reformuoti?

Vieno balso (senatoriaus Johno McCaine‘o) persvara pasiūlymas nepraėjo. Manau, kad prezidentas vėl bandys. Yra ten ir gerų, ir blogų dalykų. Juos reikia taisyti. Šiuo klausimu užsiima kongresmenai.

Kokius matote teigiamus poslinkius per pusantrų prezidento D. Trumpo kadencijos metų, apie kuriuos mes nieko nežinome?

Daug kas nežino, nes televizijos – CNN, CNBC – dažniausiai neigiamai pasisako apie prezidentą D. Trumpą. Jeigu tą pačią dieną žiūrėsi šiuos kanalus ir Amerikos FOX, gali pamanyti, kad tai skirtingų dienų pranešimai.

Gaila, kad mes nematome FOX kanalo ir negalime palyginti nuomonių.

Iš tiesų, siūlau įvesti FOX Lietuvoje, bet ne dėl to, kad vieni transliuoja tiesą, kiti meluoja, o kad patys žmonės galėtų susidaryti nuomonę. Jeigu apie asmenį girdi tik neigiamą informaciją (nebūtinai apie prezidentą), tai nėra gerai. Pabrėžiu: būtina susidaryti vaizdą, kas iš tikrųjų vyksta.

Juolab, kad daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, internete neieško Ruperto Murdocho, kuriam priklauso ir FOX News, žiniasklaidos informacijos. TV lieka vienas svarbiausių ir greičiausių šaltinių.

Grįžtant prie klausimo, Amerikoje algos kyla, bedarbystė mažiausia nuo Antrojo pasaulinio karo ar dar senesnių laikų. Tai liečia visus piliečius: vyrus ir moteris, afroamerikiečius ir meksikiečius, azijiečius ir kitus žmones. Aš, kaip vyriausias vykdantysis pareigūnas (chief executive officer) turėjau kelti visiems algas, juo labiau, kad gerą darbuotoją rasti sunku. Apie tai CNN nekalba arba kalba retai.

Antras pasiekimas yra prezidento pozicija dėl Nord Stream-2. Kai buvo vykdomas Nord Stream-1, ar kas nors Baltuosiuose rūmuose išreiškė aiškią nuomonę? D. Trumpas viešai iškėlė šį klausimą, kurį Lietuva kėlė jau pirmojo rusiško dujotiekio per Baltijos jūrą projekto metu. Jam reikėtų padėkoti, nes visi dabar tik ir kalba apie tai, svarsto, kas darosi su NATO nariais. Ne kritikuoju, tik pasisakau. Nežinia, kas su tuo bus.

JAV prezidentas Donaldas Trampas Davose. EPA – ELTA nuotr.

Penkerius metus kaip PLB ir Seimo komisijos pirmininkas dirbau su Seimo nariais, kad Lietuva skirtų 2 procentus gynybai. Galų gale tai buvo pradėta vykdyti. Darbas atliktas. Ir kitos šalys, pasirašiusios sutartį, moka daugiau, todėl NATO turi daugiau lėšų. Šį klausimą taip pat iškėlė D. Trumpas. Sykiu ir eilinis amerikietis pradeda mąstyti, už ką jis moka, kodėl tik Amerika turi padengti didžiausias išlaidas, kaip buvo anksčiau. Tai svarbiausi pasiekimai, kurie iškelti į dienos šviesą.

Bet štai vakar per TV žinias Lietuvoje kaip svarbiausia užsienio naujiena buvo ištransliuota žinutė, kad D. Trumpas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai,  jog jis vienam aukštam asmeniui, kuris yra teisiamas, esą nurodė sumokėti kažkokiems modeliams ar kitokios profesijos merginoms. Panašios žinutės išmetamos į eterį nuolat. Stebina faktas, kad skandalingos naujienos apie žymius asmenis užima tvirtas pozicijas mūsų žiniasklaidos kanaluose. Bent nacionalinis transliuotojas turėtų užsiimti rimtais dalykais, o ne bulvarinių sensacijų propagavimu ar advokatavimu suinteresnuotų grupių Amerikoje naudai, ieškančių kaip pakenkti prezidento įvaizdžiui. Pasiklausius paprastam žmogui iš tiesų turėtų tapti baisu (gal baigsis kaip prezidentui Rolandui Paksui, gal ponas Trumpas ne toks jau tvirtas, teisingas ir pan.). O norėtųsi rimtesnių politologinių prezidento veiklos apžvalgų, adekvataus sprendimų įvertinimo per TV žinias.

Pataikėte į dešimtuką. Jeigu visi rodikliai kyla, opozicija turi kažką daryti, nes lapkričio mėnesį laukia rinkimai į Kongresą. Amerikoje sumažėjo mokesčiai vidurinei klasei – ne turtingiesiems, bet tai neskelbiama. Sumažinta biurokratija, kad būtų lengviau atidaryti verslą. Bet CNN vykdo priešingą propagandą. Egzistuoja reiškinys – „Trump derangement syndrom“. Taip buvo ir kitiems prezidentams, taip pat ir Barackui Obamai (ką bepadarytų, viskas blogai), tik ne tokiu mastu. O reikia bendrauti su Amerikos prezidentu, stengtis pozityvia linkme. Esu gimęs ir augęs Amerikoje, bet nesu matęs, kad žmogui kiekvieną mielą dieną šitaip „duotų per galvą“. Net sunku suvokti, koks turi būti stiprus žmogus vidumi, kad visa tai atlaikytų. D. Trumpas kaip reta tokiomis sąlygomis sugeba padaryti svarbius žingsnius ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoj.

Spėčiau, kad, nepaisant nieko, prezidentą palaiko pojūtis, jog jam palankūs paprasti amerikiečiai, kurie džiaugiasi dėl teigiamų poslinkių, jų simpatija didėja, ir jis toliau dirba matydamas tame prasmę. O žiniasklaida tokia jau yra – jos uždavinys „kibti į atlapus“.

Amerikiečiai mano, kad jis tvarkosi gerai. Pažiūrėsim, ar daugiau žmonių ateis į rinkimus. Tačiau pagal istorinę tradiciją turėtų laimėti demokratai. Praėjus dvejiems metams po prezidento rinkimų tradiciškai laimi opozicinė partija.

Kalbant apie Lietuvą, esame transatlantiniai sąjungininkai, ir turėtumėme objektyviai santykiauti su prezidento institucija JAV, nušviesti jose vykstančius teigiamus poslinkius ir stengtis kuo glaudžiau vykdyti bendrus siekius. O koks Jūsų, kaip piliečio požiūris į Amerikos išėjimą iš JT Žmogaus teisių tarybos? Paradoksalus poslinkis, ypač turint galvoje, kad JT yra JAV žemėse.

Galiu tik pasakyti, kad Jungtinės Tautos yra išlaikomos labai didelės amerikiečių mokėtojų dalies. Dažnai kalbama arba rašoma, kam amerikiečiams to reikia.

Regis, amerikiečiai tikrai pasižymi vadinamuoju sveiku protu, jei kelia tokius klausimus. Galbūt taip mąsto vidurinioji ir aukštesnioji vidurinioji klasė? Kita vertus, gajus mitas, kad D. Trumpą išrinko tamsi, neapsišvietusi ir prietaringa darbininkų ar smulkių tarnautojų, mažadarbių provincialų masė…

Į tai galiu atsakyti humoro forma. Paprastai – ir Lietuvoje – publikai apsnūdus užtenka pasakyti, kad esu Trumpo rėmėjas, kaip visi staiga pabunda. Tai veikia geriau, nei kavos puodelis (juokiasi). Tada pradeda klausinėti, kodėl, argi nesu daktaras, profesorius, o mano žmona ar neturi afroamerikietiško kraujo? Ir tada visos rasistinės teorijos dingsta.

Iš tiesų D. Trumpas per kampaniją sakė, kad jam patinka paprasti žmonės.

Bet jis nesakė, kad jam nepatinka išsilavinę! Tai rodo politiko sugebėjimus. Svarbu matyti tai, ką D. Trumpas realiai daro, o ne interpretuoti pasisakymus tviteryje. Jau 60 procentų žadėtų dalykų per rinkimų kampaniją jis yra atlikęs. Dar nepastatyta siena su Meksika, tik dalis, bet tai jau priklauso nuo Kongreso.

Ko Lietuva gali tikėtis iš dabartinės JAV užsienio politikos krypties?

Matome, kad JAV sankcijos Rusijai yra griežtesnės, nei Europos Sąjungos šalių. Jau kitą dieną po ne visiškai gero D. Trumpo pasirodymo Helsinkyje keli šimtai milijonų dolerių skirta Ukrainai. Taigi JAV rems Europą ir Lietuvą ir toliau. Bet amerikietis jaučiasi, kad yra išnaudotas. Tėtis, mama Amerikoje dirba, augina vaikus, o jam tenka papildomi mokesčiai gelbstint kitas šalis.

Donaldas ir Melanija Trampai. EPA – ELTA nuotr.

D. Trumpo tariamas ar galimas „prorusiškumas“ buvo neadekvačiai eskaluotas?

Reikia žvelgti jo akimis. Per rinkimus D. Trumpo tikslas buvo įveikti varžovę Hillary Clinton. Kam jam pyktis su Vladimiru Putinu? Kaip Lietuvos patriotas supratau, kad D. Trumpas nori laimėti, ir jam nėra ko peštis su Rusija. Tačiau jis nėra prorusiškas. Todėl dieną po rinkimų laimėjus D. Trumpui lietuvių lyderiams sakiau, kad viskas bus gerai, nes jie nebuvo tam pasiruošę.

Kaip vertinate verslumą ir verslą Lietuvoje?

Sąlygos galėtų būti geresnės. Man liūdna ir pikta, kad Seimas per tiek metų nepadarė lengvatų verslui. Tai padarius kiltų ir algos, ir pensijos. Tai parodė ir D. Trumpas. Šešėlinė ekonomika, kuri egzistuoja dėl to, kad darbdavys negali sudurti galų su galais, išnyktų. Lietuviai emigruoja šimtais ir tūkstančiais, tad reikia kažką kuo skubiau daryti. Kai verslininkas investuoja į Rytų Europos šalis, nori atidaryti įmonę, jis suveda duomenis apie Lietuvą, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Bulgariją ir daro atranką, nes turi pateisinti investicijas, kodėl nori investuoti į tą, o ne kitą valstybę.

Buvote PLB ir Seimo komisijos pirmininkas. Kaip vertinate naujos kadencijos darbą, konkrečiai siekį įtvirtinti dvigubą pilietybę?

Per mano dvi kadencijas komisijoje tris sykius sustabdėm Seimo balsavimą dėl referendumo rengimo. Laukėme naujo prezidento ar Konstitucinio teismo sudėties, kurie galėjo pareikšti kitą nuomonę.

Vilniaus universitete vyko prezidento Valdo Adamkaus tarptautinė konferencija „Restoring European and Transatlantic Resilience“, kurioje dalyvavote ir Jūs. Kaip skelbė oficialus dalyvių pasirašytas konferencijos dokumentas, siekta inicijuoti transatlatines diskusijas dėl ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, taip pat pasibaigus V. Putino erai. Ar konferencijos tikslai pasiekti?

Buvau kviestas pasisakyti uždarojoje dalyje.  Diskusijos buvo vaisingos, nes dalyvavo stiprūs savo srities ekspertai, ir buvo naudinga išgirsti jų nuomonę.

Baigiant pokalbį norėčiau paklausti, kas Jums yra Lietuva, kodėl į ją grįžtate?

Man tėvai įskiepijo pareigą, o be to, lengvai bendrauju su visais žmonėmis nepriklausomai nuo socialinės padėties ir čia, ir Amerikoje.

Dėkoju už pokalbį ir gimtadienio proga linkiu kuo geriausios kloties.

Vilnius, 2018 08 22

2018.08.27; 11:00