Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė sprendimą – iniciatyva, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės gali vykti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai. 

Seimas referendumą siūlė organizuoti gegužės 12 ir 26 dienomis – tuo metu, kai vyks pirmasis ir antrasis prezidento rinkimų turai.

Konstitucinio Teismo teisėjas Dainius Žalimas teigė, kad Seimo nutarimo 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 9 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 3 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

,,Seimo 2018 m. spalio 18 d. nutarimo 2 straipsnyje privalomojo referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo vykdymo data nustatyta nesilaikant iš Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo skelbiant referendumą nustatyti vieną jo dieną, Konstitucijos 67 straipsnio 3 punkto suponuojamos Seimo pareigos, paisant Konstitucijos, jos 9 straipsnio 1 dalies ir iš jos bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, nutarime paskelbti referendumą nustatyti vieną referendumo dieną“, – teisme teigė Konstitucinio Teismo teisėjas D. Žalimas.

Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Seimas, suabejojęs, ar referendumo organizavimas su dviejų savaičių pertrauka atitinka Konstituciją. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva. 

Seimas primena, kad konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“. 

Iš šių nuostatų galima daryti išvadą, kad Lietuvos Konstitucijoje yra numatytas referendumo nepertraukiamumo principas, reiškiantis, kad referendumas gali vykti vieną arba dvi dienas iš eilės, tačiau referendumo organizavimas, kai jis vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka, galėtų neatitikti konstitucinės referendumo sampratos.

Be to, ginčijamomis nuostatomis, pasak pareiškėjo, galėtų būti pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, nes asmenys, kurie balsuotų referendume antrąją jo dieną po dviejų savaičių, galėtų turėti daugiau informacijos apie vykdomą referendumą.

Seimo narys Stasys Šedbaras anksčiau sakė, kad noras referendumą rengti dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka prieštarauja Konstitucijai. Pasak jo, pažeidžiami trys Konstitucijos principai: referendumo nepertraukiamumo, lygiateisiškumo bei apskritai teisinės valstybės pažeidžiamumo. 

Pasak Seimo nario, žvelgiant per Lietuvos referendumų istoriją, nė vienas referendumas nebuvo vykdomas su pertrauka tarp balsavimo dienų. S. Šedbaras teigia, kad dažniausiai referendumas buvo planuojamas vieną dieną, bet pasitaikė ir dvi, kaip dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje yra nurodyta, kad Seimas šį konstitucinį aktą priėmė „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“. Tačiau Seimo narys pabrėžė, kad tarp šių dienų nebuvo pertraukos ir nebuvo pažeistas referendumo nepertraukiamumo principas. 

Seimo narys atkreipė dėmesį, kad pagal Konstitucijos 9 str. svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Pasak S. Šedbaro, tauta gavo teisę tikėtis, kad įprastos referendumo tradicijos bus laikomasi, nes referendumu sprendžiami tautos svarbiausi klausimai, todėl kyla pavojus apskritai demokratiškumo bei teisės pažeidžiamumo principams.

Seimo narys Julius Sabatauskas taip pat sakė, kad dviejų savaičių tarpas tarp balsavimo pažeidžia lygiateisiškumo principą. Pasak parlamentaro, per šias dvi savaites piliečiai, kurie nebalsavimo pirmąją dieną, patirs spaudimą iš išorės. 

Pasak Seimo nario, tos politinės agitacijos neįmanoma sustabdyti nei įstatymu, nei elektroninėje erdvėje. Internete bus naudojamos skatinimo priemonės surinkti atitinkamą skaičių balsų, todėl tarp pirmos dienos balsuotojų bei antros dienos balsuotojų nebus išreikšta lygiateisė piliečių nuomonė bei valia, nes vienos piliečių dalies nuomonė bus paveikta per šias dvi savaites.

Praėjusių metų spalio mėnesį projektą inicijavusi Seimo narių grupė siūlo pateikti privalomajam referendumui Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto tekstą. Pagal siūlomą projektą, „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais“.

Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis.

Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.

Dvigubos pilietybės instituto išplėtimo siekia užsienio lietuviai, tačiau jie nuogąstauja, kad referendumas gali neįvykti dėl mažo aktyvumo.

Siūloma, kad referendumu priimti Konstitucijos pakeitimai įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 07:15

Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie gražiąją Zelandiją

Mergaitės, kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs, sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji nutautės. Lietuvių tauta ją praras.

Vargu ar kam nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis. Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.

Mes dažnai labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, – egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė – didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.

Ar tebemoka lietuviškai?

Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.

Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.   

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arkadijaus Vinokuro argumentai

Nepatariu aklai pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“ judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.

A.Vinokurui taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai atsparaus geno.

Lengvinanti aplinkybė

Man nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai. Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.

Bet ir čia, kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“ niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 – 1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai rimta, solidi aplinkybė.

Todėl ir sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma – neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų neišsaugosime.

Vėl tie draudimai  

Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?

Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas  – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė premija

Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.

Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.  

Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…

Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.

Kaip pasielgė Antanas Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus, neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.

Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?

2019-01-25   

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė sako, kad šalies vadovė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai dar kartą vetuotų Referendumo įstatymo pataisas, kurios nuleistų kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės.

„Nesunku nuspėti, kad prezidentė tikrai vetuotų, ji jau pakankamai griežtai yra pasisakiusi vertindama tokią iniciatyvą. Šioje Seimo sesijoje šis klausimas jau buvo sprendžiamas. Prezidentė jau buvo vetavusi dėl 12 straipsnio. Dabar grėsmė ir pati žala gali būti daug didesnė. Mes turime išlaikyti ir vientisumą, ir nuoseklumą, ir konstitucinę apsaugą. Kad ji (Konstitucija. – ELTA) nebetaptų visiems laisvai prieinamu įrankiu“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė M. Lingė. Pasak prezidentės patarėjo, tai yra valdančiųjų įrankis pasiekti norimą tikslą, politikai iš anksto nusibrėžia, kokio rezultato nori.

„Prezidentės įsitikinimu, nebereikia jokių dirbtinių palengvinimų, o labiau reikia ruoštis pačiam referendumui, reikia daugiau dialogo su žmonėmis. Diskusijų apie pilietybės klausimą mes praktiškai dabar nebegirdime, jų nėra, nes daugiau eina kalba apie organizavimo dalykus, apie formos dalykus ir apie Seimo bandymus tą tvarką keisti sau naudinga linkme“, – teigė M. Lingė.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė antradienį ketina pateikti Seimui Referendumo įstatymo pataisą, kuri paskatintų gyventojus aktyviau dalyvauti referendume.

Veto antspaudas

Įstatyme siūloma nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Pasak A. Širinskienės, projekto rengimą pirmiausia paskatino anksčiau vykusių privalomųjų referendumų praktika, kai jų nesėkmę nulemdavo pasyvioji piliečių dalis, nedalyvaujanti balsavime.

Kaip pažymi parlamentarė, daugelyje Europos Sąjungos ir kitų demokratinių valstybių taikomi mažesni reikalavimai teigiamam sprendimui, pagrindinę įtaką turi referendume dalyvaujantys balsuotojai.

Pagal dabar galiojantį įstatymą, sprendimas dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Siūloma, kad nauja Referendumo įstatymo nuostata įsigaliotų 2019 m. sausio 1 d.

Kaip primena ELTA, spalio 25 d. opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos prašymu, Referendumo įstatymo pataisų pateikime nutarta padaryti pertrauką iki kito posėdžio.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.06; 09:20

Prof. Vytautas Landsbergis: aš nenoriu bûti pusiau pilietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis kritiškai vertina bet kokius mėginimus keisti šalies Konstituciją, taip pat ir dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. 

„Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis“,- sako profesorius V. Landsbergis. 

Jo teigimu, Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Politikos patriarchas negailestingas ir naujai politikų kartai, sakydamas, kad kai kurie jų turi naujos patirties, „kaip lupti naudą“, o per rinkimus sieksiančius į valdžią patekti rinkimų komitetus vadina „vienadieniais sąlėkiais pajutus lesalą“. 

Apie dvigubos pilietybės įteisinimą, kitais metais vyksiančius rinkimus, kilusią sumaištį dėl vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimo, Seimo tyrimus ir apie naują, idealizmo ir vizijos stokojančią politikų kartą Lietuvos naujienų agentūros ELTA žurnalistė Jadvyga Bieliavska ir kalbėjosi su prof. V. Landsbergiu. 

– Kitų metų gegužės 12-ąją rinksime naują Lietuvos prezidentą. Jūsų nuomone, kas galėtų pakeisti šalies vadovę Dalią Grybauskaitę? Arba kitaip paklausčiau: kokio prezidento reikėtų Lietuvai? 

– Lietuvai reikia tvirto, patikimo, nesvyruojančio prezidento. 

– Jūs 10 metų – nuo 2004 iki 2014 m. buvote Europos Parlamento (EP) narys. Kaip, jūsų nuomone, po kitais metais, gegužės 26-ąją, vyksiančių EP rinkimų gali pasikeisti Lietuvos atstovavimas Europos Parlamente? Ar nematote pavojaus, kad EP rinkimus gali laimėti Europos euroskeptikai ir iškils pavojus ES egzistencijai? 

– Žinom, kas trokšta ES nusilpimo ir iširimo; tai ir Lietuvos nedraugai. Tai ir taikos nedraugai, nes ES palaiko taiką šiame žemyne ir pasaulyje. Niekinantys Europos Parlamentą kaip taikos ir demokratijos įrankį yra, geriausiu atveju, neprotingi. 

– Lietuvoje rinkimų išvakarėse atsirasdavo įvairių „pranašų“ ir tauta jais patikėdavo. Ar matote požymių, kad prieš kitais metais vyksiantį rinkimų maratoną vėl gali atsirasti tokių politikos naujokų ir jie sėkmingai „užburs“ tautą, pavyzdžiui, pateks į savivaldą, Europos Parlamentą? 

– Mūsų Seimas dabar yra didelis naujokas ir dar nesuvokia savo atsakomybės. Panašiai gali atsitikti ir kitose grandyse – savivaldoje, EP. Kaip lyginti duobes, remontuoti Europos kelią – tikrai svarbiau negu jį gadinti. 

– Politinę areną bandys užkariauti ir rinkimų komitetai. Kaip jūs vertinate šį gana naują reiškinį? Ar jie neįneš sumaišties rinkėjų galvose? 

-Vertinu kaip duobes, kurios gausina problemų. Tai mažos vietinės partijukės arba klaneliai, tolinantys nuo demokratijos kaip prisiimamos ilgalaikės atsakomybės. Vienadieniai sąlėkiai pajutus lesalą. 

– Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo nauja karta, daugėja tų, kurie neturi sovietmečio patirties. Kokia, jūsų akimis, formuojasi nauja politikų karta, ar jie verti vien pagyrų ir komplimentų, ar turite jiems rimtų pastabų, gal patarimų? 

– Nauja karta – be idealizmo, be vizijos, kokia galėtų būti Lietuva, jeigu ja rūpintųsi platesnio požiūrio žmonės. Jei ne – čia glūdi pavojus. „Galėtų šviesti mums gražus artojų ir žvaigždžių dangus. Juo skrietų žirgas, ne arklys, jei ne besaikis godulys“. Nauji žmonės neturi senosios korumpataikavimo patirties? Duok, Dieve. Kai kurie turi naujos patirties, kaip lupti naudą. 

– Jūsų sukurtai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai vadovauja jūsų anūkas. Ar jums būnant ant politikos „atsarginio suolelio“ ramu dėl partijos, dėl jos pasirodymo per kitais metais vyksiančius trejus rinkimus? 

– Nėra man ramu nei dėl Europos, nei dėl Lietuvos, nei dėl mano steigtos posąjūdinės partijos. Noriu, kad joje tebegyvuotų „idealizmo kibirkštėlė“ (V. Kudirka). 

Ko bus verta, taip ir pasirodys. Jei žmonės žiūrės vertybių ir pagal tai rinksis. 

– Visada pagarbiai kalbate apie Konstituciją ir atsargiai vertinate politikų mėginimus ją keisti. Tai suprantama, nes 1990-1991 m. buvote Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas, jums vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimui 1992 m. referendumui. Minint Konstitucijos 25-metį esate man sakęs, kad Konstitucija yra valstybės sertifikatas ir ją reikėtų kuo mažiau keisti, keisti tik ypatingos būtinybės atveju, neduoti preteksto, kad tai yra lengvai keičiamas dokumentas. Ką galvojate apie kitais metais planuojamą surengti referendumą, kuriame siūloma keisti Konstituciją, atveriant joje dvigubos pilietybės galimybę? 

– Konstitucijos kaitaliojimai? Kad ir apgaulingu „dvigubos“ pilietybės pretekstu. Ir pirmyn. Be ypatingos būtinybės, kad tik lengvai. 

Tad pirmiausia reikalingi debatai, seminarai, konferencijos: ar yra ypatinga būtinybė? 

Konstitucijos lengvi kaitaliojimai – tai svajonė apie kisieliaus krantus. Kam ta varžanti Konstitucija? Savivalė pagal reikalą, tokia tebus mūsų konstitucija. Tinka? 

– 2002 metais jums buvo sunkiai suprantama, kodėl Lietuvai atėjus į lemiamą politinių sprendimų dėl NATO ir Europos Sąjungos laikotarpį, „turėtume užsivirti naujos pilietybės košės“. Tuomet būdamas konservatorių partijos lyderiu pažymėjote, kad „tai prasta kryptis; verčiau bent neskubėti, palaukti narystės Europos Sąjungoje ir NATO su jų teikiamomis stabilumo ir atsparumo garantijomis“. Praėjo 16 metų, Lietuvos situacija pasikeitė, ar pasikeitė jūsų požiūris į dvigubą pilietybę? Kaip prognozuojate referendumo dėl dvigubos pilietybės baigtį? Kaip pats balsuosite dėl to? 

– Nepatrauklu balsuoti dėl kvailų arba nemokšiškai, o gal klastingai suformuluotų dalykų. Dvigubi piliečiai? Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu būti pusiau Lietuvos pilietis. Pareigos? Pusiau kitai valstybei? 

– Valdantieji „valstiečiai“ siūlo Referendumo įstatyme nustatyti, kad sprendimams dėl Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo priimti reikia daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių, tačiau ne mažiau kaip 2/5 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Ar neįžvelgiate pavojaus šiame siūlyme sumažinti referendumo kartelę? 

– Lengvai keisti pamatus – pastatas skilinės ir ims griūti. Dabar siūlo keisti pamatus mažiau nei puse piliečių balsų! Dauguma nebalsuos už tai, bet bus apmauta maišu. 

– Profesoriau, Jūs – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis valstybės vadovas. Jeigu jums dabar tektų stoti prie valstybės vairo, vadovauti Seimui, ką darytumėte kitaip negu dabartinė šalies valdžia? 

– Stoti prie valstybės vairo ar vadovauti Seimui – du skirtingi dalykai. O man šiandien – nerealu. 

– Šis Seimas ne tik reiškiasi įstatymų leidybos procese, jame „užderėjo“, sakyčiau, įvairiomis tyrimų iniciatyvomis – verslo įtakos politikams, finansų krizės, LRT veiklos, žemės ūkio. Kaip jūs vertinate tokią suaktyvėjusią parlamentinę kontrolę? 

– Seimo tyrimai visai ne jo srityse rodo arba totalų nepasitikėjimą teisėsauga (mėgina ją pakeisti savimi), arba pagundą piktnaudžiauti valdžia vidaus politikos tikslais. Įsteigsiu „ant tavęs“ komisiją, tada cypsi, ateisi nusilenkti. 

– Kalbėdamas iš įvairių tribūnų ne kartą diagnozavote valstybės ligas, sakydamas, kad „korupcija, vogimas iš valstybės aruodo pavirto norma“, o grupuočių savanaudiškumas yra „pagrindinė Lietuvą ėdančio vėžio atmaina“. Kokį gydymo planą siūlote valstybei, kad pasveiktų, pavyzdžiui, nuo korupcijos? 

– Visų pavidalų nesąžiningumas turi būti smerkiamas, nepriklausomai nuo „sėkmės“ ar bausmės. Venkime miglotų sąvokų, kaip korupcija; sakykim: sukčiavimas, apgaulė, papirkimas, apiplėšimas. Parsidavimas. Tedalyvauja moralės komponentas. 

– Beveik prieš 30 metų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tikriausiai negalvojote, kad ją reikės saugoti nuo išnykimo – mažėjančių šeimų ir emigracijos. Jūsų nuomone, ar įmanoma ir ar reikia globaliame pasaulyje stabdyti tokius procesus? 

– Lietuvą reikia saugoti nuo nepatrauklumo, nuo atgrasių dalykų, o puoselėti jos patrauklumą, kad žmonės norėtų joje gyventi ir į ją grįžtų. 

Svarbu ir tai, kad žmonės apskritai norėtų gyventi, tad ir savo vaikuose. 

Jei gyvenimas – tik ligi pirmadienio, tada ne taip svarbu ir kur gyventi „paskutinį sekmadienį“. 

– Kaip vertinate pastarųjų dienų skandalus, kuriuos „pagimdė“ nauja vaiko teisių apsaugos reforma? 

– Vaiko teisių apsaugos reforma. Eilinė sumaištis ir nepasirengimas. 

Tegul tie reformatoriai pasirūpina vaikų apsauga nuo tvirkinimo ir pedofilijos. Taip pat pedofilijos verslo. 

Reikėjo didelio sukrėtimo dėl vienos mergaitės, kad Lietuva po penkerių metų laukimo ratifikuotų Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. 

Bet konvencija reikalauja nacionalinių teisės aktų ir struktūrų kūrimo – berods, nė žingsnio toliau nepadaryta. Patikrinkim. Ar vaiko teisių gynėjams nerūpi? Čia būtų ką veikti ponioms Agnei Širinskienei ir Rimantei Šalaševičiūtei. 

Daugybė veidmainystės, kaip ir kitur. 

Vaikų mušti negalima, bet pagrindinis dalykas – žmonių sužvėrėjimas. Ypač prieš silpnąjį. Kas apie tai kalbama mokyklose? 

– Šiais metais 30 metų jubiliejų minintis Sąjūdis sutelkė žmones, padėjo atkurti valstybės nepriklausomybę. Skirtingai negu Latvijoje ir Estijoje, Lietuvoje Sąjūdis veikia iki šiol, bet šių dienų Sąjūdis Lietuvos politikoje jau nebevaidina tokio reikšmingo vaidmens kaip prieš 30 metų. Ar, jūsų nuomone, Sąjūdžio misija baigta? 

– Sąjūdžio misija kitokia: išlikti atmintyje, sąmonėje, dvasioje. Reikia tekstų! Teišleidžia Seimas anuomet Romualdo Ozolo parengtą Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo dokumentų rinkinį su dabarties palyginamaisiais komentarais. 

– Profesoriau, Jūs ne tik politikas, bet ir meno, muzikos, kultūros istorikas, išleidęs per 100 knygų, aktyviai dalyvaujate visuomeniniame gyvenime, įvairiuose renginiuose, rašote, neatsisakote duoti interviu. Liežuvis man neapsiverstų pasakyti, kad esate pensininkas. Ką galėtumėte pasakyti Lietuvos senjorams, kurie, ne paslaptis, dažnai yra nusivylę, nepatenkinti ir dejuoja, kaip sunku gyventi Lietuvoje? 

– Senjorams apskritai sunkiau gyventi negu juniorams. Senatvės privalumas – mažiau pagundų ir daugiau proto. 

– Beveik prieš 10 metų iš Seimo Kovo 11-osios salės tribūnos raginote savo vienintelę valstybę „puoselėti kaip daržą, kaip sodą, kurį pirmiausia reikia ugdyti, kad būtų vaisių visiems“. Apgailestavote, kad materialistai žiūri į valstybę kitaip, kaip į dubenį, iš kurio patogu pasrėbti, sakydamas, kad „valstybė daugeliui tebėra srėbalo bliūdas…“. Ar dabar, jūsų nuomone, padėtis pasikeitė ir ši jūsų pastaba galbūt tampa nebeaktuali? 

– Apgailestauju, kai nematau esminių pokyčių. Nebent palaipsniui randasi terpė, kuri pati susiranda valgio, ne vien iš valstybės. Kiek dar daug socializmo! Ir kolūkio, beje. 

– Kokių turite naujų kūrybinių planų, kaip sekasi rašyti knygą apie jūsų mamą Oną Jablonskytę-Landsbergienę? 

– Knygą surinkau, sudariau, surašiau ir atidaviau leidėjams. 

– Ačiū už pokalbį.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-02

Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.

Riigikogu balsų dauguma atmetė Reformų partijos inicijuotą įstatymo projektą, leidžiantį Estijos piliečiams tuo pat metu turėti ES šalių, JAV, Australijos, Kanados, Šveicarijos ir Naujosios Zelandijos pilietybę, praneša ERR.

Už įstatymo projekto atmetimą balsavo 50 parlamento deputatų, prieš – 35, 12 nebalsavo, o keturi nedalyvavo posėdyje.

Svarbiausias gegužę pasiūlyto įstatymo projekto tikslas buvo suteikti galimybę atgauti Estijos pilietybę žmonėms, kurie anksčiau gavo šalių, kuriose gyvena, pilietybę ir dėl šios priežasties prarado Estijos pilietybę, taip pat išsaugoti šių žmonių ryšius su istorine tėvyne.

Reformų partijos atstovai pavadino balsavimo rezultatus amoraliais ir prieštaraujančiais konstitucijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.26; 09:30

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

Antradienį Seime bus pristatytas įstatymo projektas, kurio pagrindu būtų rengiamas referendumas dėl Konstitucijos 12-ojo straipsnio keitimo. Valdančiųjų teikiamas projektas suteiktų galimybę greta lietuviškos turėti ir kitos, Vakarų valstybės, pilietybę.

Kol kas referendumo dėl dvigubos pilietybės ateitį gaubia abejonės, – siekiant sulaukti daugiau rinkėjų, pirmą kartą norima organizuoti referendumą su savaitės pertrauka tarp dviejų balsavimų. Teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Vytautas Sinkevičius abejoja tokios priemonės suderinamumu su šalies Konstitucija. Jo žiniomis, nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse tokia praktika nebuvo taikoma.

„Gali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Po pirmo balsavimo dar dvi savaites galės būti vykdoma agitacija, kuri galbūt lemtų kitokį žmonių apsisprendimą nei tą, kurį jie išreiškė pirmame ture“, – Eltai sakė profesorius.

Pasak V. Sinkevičiaus, nėra galimybių visiškai užtikrinti, kad agitacija pertraukoje tarp balsavimų nebus vykdoma: „Gali pasirodyti, kad ir mokslinis straipsnis, kuris paveiks žmonių apsisprendimą, todėl reikia daryti normalų referendumą, kurio tikslas – pasiklausti tautos ir gauti sąžiningą atsakymą“.

Konstitucinės teisės eksperto vertinimu, užuot bandęs sužinoti piliečių nuomonę, Seimas visomis išgalėmis siekia pasiekti iš anksto užsibrėžto tikslo – dvigubos pilietybės įteisinimo. „Būtų sąžininga pasiklausti tautos, kad ji be jokių skatinimų, raginimų ir grasinimų galėtų pasakyti savo tikrąją valią“, – tikino profesorius.

Norint pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, reikia, kad referendumu tam pritartų daugiau nei pusė visų balso teisę turinčių gyventojų. Tai reikštų, kad, rinkimų aktyvumui pasiekus 50 proc., visi dalyviai turėtų pasisakyti už Konstitucijos pataisą.

Tuo tarpu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad valdančiųjų atkaklumą, siekiant įteisinti dvigubą pilietybę, lemia klausimo aktualumas didelei gyventojų daliai. Tačiau tai taip pat reiškia, kad aktyvumas rinkimuose galėtų būti didesnis nei įprasta.

„Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas turi išvykusių ir po skirtingas šalis keliaujančių artimųjų. Tiesioginė sąsaja ir asmeninis pajutimas lemia, kad klausimas gali būti betarpiškai svarbus, – sakykime, kad sūnus, dukra, tėvai ar pusbroliai galėtų turėti pilietybę net gyvendami užsienyje, – tai yra toks bendros tapatybės, bendruomenės išlaikymo klausimas. Manau, kad tai gali paskatinti į rinkimus ateiti ir tuos, kurie kitomis politinėmis problemomis nelabai domisi“, – Eltai sakė TSPMI profesorius.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keičiant Konstitucijos 12-ąjį straipsnį siekiama, kad dvigubą pilietybę išlaikyti galėtų po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvą palikę gyventojai. Norint išvengti Rusijos įtakos, pataisa galiotų siekiantiems Europos Sąjungos, NATO ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių valstybių pilietybės.

Referendumą numatoma organizuoti kartu su Respublikos prezidento rinkimais 2019 m. gegužės 12 ir 26 dienomis. Nė vienas referendumas Lietuvos istorijoje nėra organizuotas ne paeiliui einančiomis dienomis. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis buvo žadėjęs, kad dėl tokio sprendimo suderinimo su Konstitucija bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.25; 06:30

Taikinys. Ar bus pataikyta į dešimtuką? Slaptai.lt nuotr.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Europos Parlamento narys, buvęs prezidentas Rolandas Paksas siūlo surengti referendumą dėl lito sugrąžinimo. Tokiomis mintimis jis pasidalino savo internetinėje svetainėje.

„Tautos referendumui jokiu būdu negali būti keliamas dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas, kuris dirbtinai yra susietas su nacionalinės pilietybės išsaugojimu emigracijoje, o iš tiesų gali tapti „Trojos“ arkliu galutiniam mūsų tautinės tapatybės sunaikinimui. Šiandien teisinėje sistemoje egzistuoja įvairios referendumų formos nuo privalomųjų iki konsultacinių (patariamųjų), tačiau dar nėra įteisintas „imitacinis referendumas“, kuris galėtų būti pirmasis pavyzdys, jeigu dabartiniai valdantieji vis dėlto surengtų visuomenės spektaklį dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Lietuviai neturi valdžiai įrodinėti savo prigimtinės pilietybės teisių. Tai Konstitucinis Teismas turėtų nusileisti iš neregėtų aukštybių, iš kur nebesimato nei žmogaus, nei Tautos, nei valstybės. Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo“, – rašo R. Paksas.

Jo nuomone, „tai tikrai būtų geriausias būdas palikti neperskaičiuotas prekių ir paslaugų kainas, kurių dydžiai visiškai sutaptų su dabartiniais, o tariamiems ekonomistams, tvirtinusiems, jog Lietuvoje įvedus eurą niekas nepabrangs, išsivaduoti iš melo tikrovės“.

Kaip vieną iš primetamų klausimų R. Paksas vertina planuojamą surengti referendumą dėl dvigubos pilietybės.

„Ką iš tiesų reikštų dvigubos pilietybės įteisinimas Lietuvoje, niekas deramai ir atsakingai nėra ištyręs, įvertinęs bei išsiaiškinęs, nors viešajame diskurse spekuliatyviai remiamasi įvairiausiais pasaulio pavyzdžiais, nutylint faktą, jog tai yra liberalizmo ideologijos ir pasaulėžiūros plėtra paremta politika“,- sako R. Paksas.

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Jo vertinimu, pilietybė tapo be galo politizuotu klausimu, kuris skaldo visuomenę ir iš anksto suponuoja galimybę manipuliuoti būsimais sprendimo rezultatais.

Maisto produktai Lietuvoje vis brangsta. Slaptai.lt nuotr.

„Esu įsitikinęs, jog skubotai sukurptas referendumo vajus, įstatymų kaitaliojimas ir bandymai manipuliuoti piliečių interesais reiškia įsigalint labai blogą praktiką ir valstybės diskreditaciją. Referendumo įstatymas negali būti kaitaliojimas tarsi pagal užsakymą, nepriklausomai nuo to, kokio rango yra užsakovas, kur – Briuselyje, Vilniuje, Vašingtone ar Maskvoje jis besėdėtų. Pirmiausia reikia pripažinti svarbią aplinkybę, jog Lietuvoje emigracijos katastrofa valdžios institucijų nėra adekvačiai suvokiama ir vertinama. Todėl neatmesčiau tokios galimybės, jog dvigubos pilietybės įteisinimu tarsi (ne) sąmoningai norima paslėpti šios socialinės katastrofos padarinius“,- sako R. Paksas.

Emigracija, pasak jo, yra ilgalaikės valstybės politikos pasekmė, tarsi nebylus piliečių liudijimas, kad mūsų valstybės reikalai vis labiau krypsta netinkama linkme.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 05:39

Jonas Vytautas Prunskis. Daivos Tamošaitytės nuotr.

Pokalbis su Lietuvos Respublikos garbės konsulu JAV, medicinos mokslų daktaru Jonu Vytautu Prunskiu

Gerbiamas konsule, nors Jūsų veikla Lietuvos labui yra daugiametė, daugiašakė, regis, tik Jums tapus patarėju JAV prezidento administracijoje, Lietuvoje bus pagaliau atkreiptas pelnytas dėmesys į Jūsų asmenybę ir veiklą ta prasme, kad tapsite plačiau žinomas visuomenei. Pirmiausia paklausiu, kada pradėjote dirbti prezidento Donaldo Trumpo aplinkoje?

Pradėjau dirbti per rinkimų kampaniją, kai buvo likę du kandidatai: Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas. Iki tol kandidatą atsisakiau remti, nes norėjau pažiūrėti, kas išeis į rinkimų pabaigą. Tai buvo mano asmeninė nuomonė. Tuomet pradėjau jį remti finansiškai, bendravau su jo dukra ir sūnumi, susitikau su bendraminčiais. Padėjau, kiek tik galėjau. D. Trumpas buvo išrinktas, ir tai buvo daug kam netikėta. Tris dienas prieš rinkimus, pasitaręs su D. Trumpo sūnumi, raginau savo pažįstamus, kurie turi daug skaitytojų tviteryje, išsiųsti „tvitus“. Buvo išsiųsta 120 000, o replikų (retweets) buvo daug daugiau. Po rinkimų gavau darbo pasiūlymų įvairiose pozicijose. Tačiau man labai svarbus darbas, kurį dirbu dabar, – ne tik kaip didžiausios intervencinio skausmo grupės gydymo Čikagoje vadovas, bet ir kaip mokslininkas iš grupės, JAV tyrinėjančios kamienines ląsteles, todėl atsisakiau pareigų prezidento administracijoje visu etatu (full time), o ieškojau galimybės daliai (part time).

Kaip tikriausiai žinote, niekur kitur neegzistuoja tokia didelė problema su narkotikais, kaip JAV. Nuo jų pagal statistiką kasdien miršta 115 žmonių. Kadangi man buvo numatyta patarėjo pozicija sveikatos srityje, užsiėmiau šiuo klausimu. Prezidentas, kongresmenai – visa Amerika žino, kad ši problema liečia ne tik vieną kurią nors klasę, bet visus, tiek turtingus, tiek vargšus. Šiuo metu su kitais išrinktais žmonėmis sprendžiame šią problemą, teiksime siūlymus kongresui ir Baltiesiems rūmams.

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip formuluotumėte savo pareigas ir uždavinius?

Vienas kolega vakar ar užvakar per konferenciją pasakė, kaip įsivaizduoja tokį darbą: patarėjui paskambina, ir šis pasako savo nuomonę (juokiasi). Taip tikrai nėra. Jei esi patarėjas, turi ieškoti sprendimo, kaip išspręsti šią ar kitą problemą. Mūsų komisija skaito, rašo, diskutuoja, dirbą didelį darbą, ne vien atsakinėja į klausimus.

Kai esi patvirtintas patarėju, atsiveria ir kitos durys. Pavyzdžiui, mano veikla Amerikoje jau daugelį metų yra surišta su Lietuvos reikalais, taip pat ir Barako Obamos administracijoje, kurioje turėjau ryšių. Tuomet buvau neoficialus patarėjas. Kai esi oficialus, atsitinka du dalykai: pirma, į tave pradeda kreiptis žmonės su įvairiomis problemomis ir klausimais, antra, administracijoje tampa lengviau kalbėtis dėl reikalų, kurie nėra tiesiogiai susiję su sveikatos sfera – gavęs kontaktus, gali skambinti ir tartis. Mane išrinkus, jau esu kalbėjęs dėl Lietuvos su asmenimis, atsakingais už šalies reikalus prezidento administracijoje.

Galbūt tai Jūsų profesinės paslaptys, bet pasitikslinsiu: ar imsitės naujų priemonių, nebenaudosite anksčiau taikytų bet mažai veiksmingų, kaip antai labai brangios prevencijos ar gydymo metadonu programos? Kadangi prekyba narkotikais yra milžiniškas nelegalus verslas, dar giliau žvelgiant tai ir policijos, teisėtvarkos klausimas, ne vien medicinos, kuri yra priversta šalinti padarinius. Ar galite pateikti nors vieną užuominą į tai, kad turite visiškai naujų idėjų?

Heroinas vežamas iš Meksikos, o sintetinis narkotikas fentanilas gaminamas Kinijoje. Dabar galvojama, kad ten veikia virš tūkstančio nelegalių laboratorijų. Taigi iš tiesų tai yra muitinių ir policijos reikalas. Pridursiu, jog daugelis yra įsitikinę tuo, kad Kinijos valdžia žino apie tą nelegalią veiklą. Bet tai nesusiję su tuo, ką aš darau.

Viena iš priežasčių, kodėl buvau pakviestas dirbti šiuo klausimu, buvo mano klinikų, kurios dirba jau dvidešimt penkerius metus, darbo specifika. Nuo pirmos dienos mūsų principas buvo: „Nustatyk skausmo priežastį“. Tokio požiūrio laikosi mažuma. O dauguma sako: „Duok vaistų nuo skausmo“. Dabar sunku patikėt, bet ir Amerikos valdžia „stūmė“ narkotikus skausmui malšinti per organizaciją, kuri sprendžia, ar vaistas geras, ar blogas. Tokių vaistų gamintojai ir platintojai buvo ne tik palaikomi, bet, galima sakyti, net remiami. Todėl narkotikų problema Amerikoje yra daug opesnė, nei kur kitur. Pavyzdžiui, rytoj dalyvausiu didelėj tarptautinėj intervencinio skausmo problematikos konferencijoj Budapešte. Kai dėstau Europoje ar Lotynų Amerikoje, matau, kad gydytojams tai neįdomu, nes jų pacientai taip nesielgia.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mane įtraukė į šią komisiją. Tarp kitko, Amerikos istorijoj nė viena komisija, kaip Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas, nebuvo gavusi tiek daug prašymų ir rekomendacijų. Todėl jaučiu didelę garbę ir pareigą atlikti darbus kokybiškai. Ilinojaus skausmo institute (Illinois Pain Institute), kuriame esu vyriausiasis gydytojas, ketvirtį amžiaus sėkmingai konkuruojam, nors mums būtų buvę daug lengviau išrašinėti narkotikus: turėtume žymiai daugiau pacientų, siuntimų, ligoninės administratoriai būtų patenkinti. Bet mes manome, kad  narkotiniai vaistai kenkia. Nesiskundžiu, nors vietoj aštuonių klinikų būčiau turėjęs daug daugiau.

Einate sunkesniu keliu…

Ir daugelis, kurie elgėsi kitaip, dabar sako, kad esu teisus, kad ir jie taip darė… Mes, komisijos nariai, šiuo metu tyrinėjam, skaitom mokslinius straipsnius, juos cituojam, nes Kongresui turime pateikti dokumentą iki metų galo. Jį svarstys devyniasdešimt dienų. Kongresmenai, sužinoję, kad esu komisijoje, mane apipylė klausimais, nes kiekvieno iš jų rajone nuo narkotikų miršta daug žmonių, ir jie gauna daug laiškų. Keturi kongresmenai, su kuriais dalyvavau Valdo Adamkaus konferencijoje Vilniuje, turėjo daug gerų klausimų apie narkotikų problemą. Žinoma, turiu ryšių su daugiau kongresmenų.

O kokia padėtis su Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymu, populiariai vadinamu „Obama care“ (Affordable Care Act), kurį norėta reformuoti?

Vieno balso (senatoriaus Johno McCaine‘o) persvara pasiūlymas nepraėjo. Manau, kad prezidentas vėl bandys. Yra ten ir gerų, ir blogų dalykų. Juos reikia taisyti. Šiuo klausimu užsiima kongresmenai.

Kokius matote teigiamus poslinkius per pusantrų prezidento D. Trumpo kadencijos metų, apie kuriuos mes nieko nežinome?

Daug kas nežino, nes televizijos – CNN, CNBC – dažniausiai neigiamai pasisako apie prezidentą D. Trumpą. Jeigu tą pačią dieną žiūrėsi šiuos kanalus ir Amerikos FOX, gali pamanyti, kad tai skirtingų dienų pranešimai.

Gaila, kad mes nematome FOX kanalo ir negalime palyginti nuomonių.

Iš tiesų, siūlau įvesti FOX Lietuvoje, bet ne dėl to, kad vieni transliuoja tiesą, kiti meluoja, o kad patys žmonės galėtų susidaryti nuomonę. Jeigu apie asmenį girdi tik neigiamą informaciją (nebūtinai apie prezidentą), tai nėra gerai. Pabrėžiu: būtina susidaryti vaizdą, kas iš tikrųjų vyksta.

Juolab, kad daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, internete neieško Ruperto Murdocho, kuriam priklauso ir FOX News, žiniasklaidos informacijos. TV lieka vienas svarbiausių ir greičiausių šaltinių.

Grįžtant prie klausimo, Amerikoje algos kyla, bedarbystė mažiausia nuo Antrojo pasaulinio karo ar dar senesnių laikų. Tai liečia visus piliečius: vyrus ir moteris, afroamerikiečius ir meksikiečius, azijiečius ir kitus žmones. Aš, kaip vyriausias vykdantysis pareigūnas (chief executive officer) turėjau kelti visiems algas, juo labiau, kad gerą darbuotoją rasti sunku. Apie tai CNN nekalba arba kalba retai.

Antras pasiekimas yra prezidento pozicija dėl Nord Stream-2. Kai buvo vykdomas Nord Stream-1, ar kas nors Baltuosiuose rūmuose išreiškė aiškią nuomonę? D. Trumpas viešai iškėlė šį klausimą, kurį Lietuva kėlė jau pirmojo rusiško dujotiekio per Baltijos jūrą projekto metu. Jam reikėtų padėkoti, nes visi dabar tik ir kalba apie tai, svarsto, kas darosi su NATO nariais. Ne kritikuoju, tik pasisakau. Nežinia, kas su tuo bus.

JAV prezidentas Donaldas Trampas Davose. EPA – ELTA nuotr.

Penkerius metus kaip PLB ir Seimo komisijos pirmininkas dirbau su Seimo nariais, kad Lietuva skirtų 2 procentus gynybai. Galų gale tai buvo pradėta vykdyti. Darbas atliktas. Ir kitos šalys, pasirašiusios sutartį, moka daugiau, todėl NATO turi daugiau lėšų. Šį klausimą taip pat iškėlė D. Trumpas. Sykiu ir eilinis amerikietis pradeda mąstyti, už ką jis moka, kodėl tik Amerika turi padengti didžiausias išlaidas, kaip buvo anksčiau. Tai svarbiausi pasiekimai, kurie iškelti į dienos šviesą.

Bet štai vakar per TV žinias Lietuvoje kaip svarbiausia užsienio naujiena buvo ištransliuota žinutė, kad D. Trumpas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai,  jog jis vienam aukštam asmeniui, kuris yra teisiamas, esą nurodė sumokėti kažkokiems modeliams ar kitokios profesijos merginoms. Panašios žinutės išmetamos į eterį nuolat. Stebina faktas, kad skandalingos naujienos apie žymius asmenis užima tvirtas pozicijas mūsų žiniasklaidos kanaluose. Bent nacionalinis transliuotojas turėtų užsiimti rimtais dalykais, o ne bulvarinių sensacijų propagavimu ar advokatavimu suinteresnuotų grupių Amerikoje naudai, ieškančių kaip pakenkti prezidento įvaizdžiui. Pasiklausius paprastam žmogui iš tiesų turėtų tapti baisu (gal baigsis kaip prezidentui Rolandui Paksui, gal ponas Trumpas ne toks jau tvirtas, teisingas ir pan.). O norėtųsi rimtesnių politologinių prezidento veiklos apžvalgų, adekvataus sprendimų įvertinimo per TV žinias.

Pataikėte į dešimtuką. Jeigu visi rodikliai kyla, opozicija turi kažką daryti, nes lapkričio mėnesį laukia rinkimai į Kongresą. Amerikoje sumažėjo mokesčiai vidurinei klasei – ne turtingiesiems, bet tai neskelbiama. Sumažinta biurokratija, kad būtų lengviau atidaryti verslą. Bet CNN vykdo priešingą propagandą. Egzistuoja reiškinys – „Trump derangement syndrom“. Taip buvo ir kitiems prezidentams, taip pat ir Barackui Obamai (ką bepadarytų, viskas blogai), tik ne tokiu mastu. O reikia bendrauti su Amerikos prezidentu, stengtis pozityvia linkme. Esu gimęs ir augęs Amerikoje, bet nesu matęs, kad žmogui kiekvieną mielą dieną šitaip „duotų per galvą“. Net sunku suvokti, koks turi būti stiprus žmogus vidumi, kad visa tai atlaikytų. D. Trumpas kaip reta tokiomis sąlygomis sugeba padaryti svarbius žingsnius ne tik vidaus, bet ir užsienio politikoj.

Spėčiau, kad, nepaisant nieko, prezidentą palaiko pojūtis, jog jam palankūs paprasti amerikiečiai, kurie džiaugiasi dėl teigiamų poslinkių, jų simpatija didėja, ir jis toliau dirba matydamas tame prasmę. O žiniasklaida tokia jau yra – jos uždavinys „kibti į atlapus“.

Amerikiečiai mano, kad jis tvarkosi gerai. Pažiūrėsim, ar daugiau žmonių ateis į rinkimus. Tačiau pagal istorinę tradiciją turėtų laimėti demokratai. Praėjus dvejiems metams po prezidento rinkimų tradiciškai laimi opozicinė partija.

Kalbant apie Lietuvą, esame transatlantiniai sąjungininkai, ir turėtumėme objektyviai santykiauti su prezidento institucija JAV, nušviesti jose vykstančius teigiamus poslinkius ir stengtis kuo glaudžiau vykdyti bendrus siekius. O koks Jūsų, kaip piliečio požiūris į Amerikos išėjimą iš JT Žmogaus teisių tarybos? Paradoksalus poslinkis, ypač turint galvoje, kad JT yra JAV žemėse.

Galiu tik pasakyti, kad Jungtinės Tautos yra išlaikomos labai didelės amerikiečių mokėtojų dalies. Dažnai kalbama arba rašoma, kam amerikiečiams to reikia.

Regis, amerikiečiai tikrai pasižymi vadinamuoju sveiku protu, jei kelia tokius klausimus. Galbūt taip mąsto vidurinioji ir aukštesnioji vidurinioji klasė? Kita vertus, gajus mitas, kad D. Trumpą išrinko tamsi, neapsišvietusi ir prietaringa darbininkų ar smulkių tarnautojų, mažadarbių provincialų masė…

Į tai galiu atsakyti humoro forma. Paprastai – ir Lietuvoje – publikai apsnūdus užtenka pasakyti, kad esu Trumpo rėmėjas, kaip visi staiga pabunda. Tai veikia geriau, nei kavos puodelis (juokiasi). Tada pradeda klausinėti, kodėl, argi nesu daktaras, profesorius, o mano žmona ar neturi afroamerikietiško kraujo? Ir tada visos rasistinės teorijos dingsta.

Iš tiesų D. Trumpas per kampaniją sakė, kad jam patinka paprasti žmonės.

Bet jis nesakė, kad jam nepatinka išsilavinę! Tai rodo politiko sugebėjimus. Svarbu matyti tai, ką D. Trumpas realiai daro, o ne interpretuoti pasisakymus tviteryje. Jau 60 procentų žadėtų dalykų per rinkimų kampaniją jis yra atlikęs. Dar nepastatyta siena su Meksika, tik dalis, bet tai jau priklauso nuo Kongreso.

Ko Lietuva gali tikėtis iš dabartinės JAV užsienio politikos krypties?

Matome, kad JAV sankcijos Rusijai yra griežtesnės, nei Europos Sąjungos šalių. Jau kitą dieną po ne visiškai gero D. Trumpo pasirodymo Helsinkyje keli šimtai milijonų dolerių skirta Ukrainai. Taigi JAV rems Europą ir Lietuvą ir toliau. Bet amerikietis jaučiasi, kad yra išnaudotas. Tėtis, mama Amerikoje dirba, augina vaikus, o jam tenka papildomi mokesčiai gelbstint kitas šalis.

Donaldas ir Melanija Trampai. EPA – ELTA nuotr.

D. Trumpo tariamas ar galimas „prorusiškumas“ buvo neadekvačiai eskaluotas?

Reikia žvelgti jo akimis. Per rinkimus D. Trumpo tikslas buvo įveikti varžovę Hillary Clinton. Kam jam pyktis su Vladimiru Putinu? Kaip Lietuvos patriotas supratau, kad D. Trumpas nori laimėti, ir jam nėra ko peštis su Rusija. Tačiau jis nėra prorusiškas. Todėl dieną po rinkimų laimėjus D. Trumpui lietuvių lyderiams sakiau, kad viskas bus gerai, nes jie nebuvo tam pasiruošę.

Kaip vertinate verslumą ir verslą Lietuvoje?

Sąlygos galėtų būti geresnės. Man liūdna ir pikta, kad Seimas per tiek metų nepadarė lengvatų verslui. Tai padarius kiltų ir algos, ir pensijos. Tai parodė ir D. Trumpas. Šešėlinė ekonomika, kuri egzistuoja dėl to, kad darbdavys negali sudurti galų su galais, išnyktų. Lietuviai emigruoja šimtais ir tūkstančiais, tad reikia kažką kuo skubiau daryti. Kai verslininkas investuoja į Rytų Europos šalis, nori atidaryti įmonę, jis suveda duomenis apie Lietuvą, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Bulgariją ir daro atranką, nes turi pateisinti investicijas, kodėl nori investuoti į tą, o ne kitą valstybę.

Buvote PLB ir Seimo komisijos pirmininkas. Kaip vertinate naujos kadencijos darbą, konkrečiai siekį įtvirtinti dvigubą pilietybę?

Per mano dvi kadencijas komisijoje tris sykius sustabdėm Seimo balsavimą dėl referendumo rengimo. Laukėme naujo prezidento ar Konstitucinio teismo sudėties, kurie galėjo pareikšti kitą nuomonę.

Vilniaus universitete vyko prezidento Valdo Adamkaus tarptautinė konferencija „Restoring European and Transatlantic Resilience“, kurioje dalyvavote ir Jūs. Kaip skelbė oficialus dalyvių pasirašytas konferencijos dokumentas, siekta inicijuoti transatlatines diskusijas dėl ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, taip pat pasibaigus V. Putino erai. Ar konferencijos tikslai pasiekti?

Buvau kviestas pasisakyti uždarojoje dalyje.  Diskusijos buvo vaisingos, nes dalyvavo stiprūs savo srities ekspertai, ir buvo naudinga išgirsti jų nuomonę.

Baigiant pokalbį norėčiau paklausti, kas Jums yra Lietuva, kodėl į ją grįžtate?

Man tėvai įskiepijo pareigą, o be to, lengvai bendrauju su visais žmonėmis nepriklausomai nuo socialinės padėties ir čia, ir Amerikoje.

Dėkoju už pokalbį ir gimtadienio proga linkiu kuo geriausios kloties.

Vilnius, 2018 08 22

2018.08.27; 11:00

Atsargiai – dviguba pilietybė. Slaptai.lt nuotr.

Apie Valstiečių ir žaliųjų „dvigubą pilietybę“

Prielaidos

Didžioji atgimusios Lietuvos šviesuolių dalis yra kilusi iš valstiečių. Valstiečiai išsaugojo tautinę lietuvių kultūrą, kuri gulė į 1918 metų vasario 16-tosios Nepriklausomybės pamatus. Kurios dėka mes kalbame lietuviškai ir, tiesą sakant, dėl jos mes esame nūdienos Lietuvoje. Tai savaime aiški tiesa, kaip dukart du – keturi.

Deja, nūdienos Valstiečių ir žaliųjų sąjungai tai nebėra savaime aiški tiesa ir nėra dukart du – keturi. Ši sąjunga pasirašė sau tokią rinkimų programą, kad joje atsirado ir dvigubos pilietybės nuostata, kitaip tariant, daugiapilietiškumas, o tiesiai sakant – Lietuvos išvalstybinimas. „Dviguba pilietybė“ į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą buvo įpinta kaip akivaizdus svetimkūnis, nes prieštarauja nacionalinės valstybės vertybių sistemai, kuri yra būdinga šiai partijai.

Toks sprendimas užprogramavo darbotvarkę, ir dabar Valstiečiai ir žalieji, kartu su visais Lietuvos globalizavimo aktyvistais, veda mūsų šalį į aklavietę. Esame priversti laukti referendumo dėl „dvigubos pilietybės“.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybė ne tik laukia, bet ir agituoja už jį, barstydama propagandai viešuosius finansus. Saulius Skvernelis atkakliai tiesia daugybinio pilietiškumo kelią. Iš esmės daro tai, kas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai nereikalinga, o Lietuvai pražūtinga.

Kam tai daroma? Kad būtų pagauta kuo daugiau rinkėjų? Tų, kurių vaikai ir anūkai įsikūrė Vakaruose? Ar šis sumanymas iš tiesų atitinka išeivių ryšio su Lietuva išsaugojimo tikslą?

Jokių nacionalinio masto tyrimų ar diskusijų šiuo klausimu nėra. Išskyrus brangius propagandinius „šou“. Net „Idėjų Lietuvai“ teatras. Nebuvo šiuo klausimu ir jokių diskusijų tvirtinant Vyriausybės programą. Šimtukas naujojo Seimo narių pakėlė rankas ir, kaip būdinga „demokratinio centralizmo“ tvarkai, pritarė S. Skverneliui, o iš esmės ir R. Karbauskiui: „Pirmyn, į daugiapilietiškumą“.

Tačiau šis sumanymas klastingas, prieštarauja Konstitucijai. Liudija konstitucinį nebrandumą. Nauja valdančioji dauguma drauge su visais Seimo neoliberalais atsitrenkė į Konstituciją, kurios 12 straipsnis leidžia dvigubą pilietybę išimtiniais atvejais.

Šis straipsnis priklauso pirmajam Konstitucijos skirsniui, kuris gali būti keičiamas tik referendumu. Konstitucijos kūrėjai Atgimimo laikais taip apsaugojo valstybės pamatus nuo bet kokių skubotų ir neatsakingų valdžios sprendimų. Tačiau valdantieji nusprendė peržengti visas kliūtis. Pareikšta, kad šį rudenį valdžia inicijuos referendumą, taigi, paskelbs jį Seimo nutarimu. Nes esama mistiškos nuostatos.

Esą… esą dvigubos pilietybės įteisinimas sustiprintų išeivių ryšį su Lietuva. Tačiau – kur tyrimai? Ką liudija pasaulio patirtis?

Ji liudija ne mūsų naudai. Šis tas patyrinėta. Prieš gerą savaitę premjeras Saulius Skvernelis ir vėl pasidžiaugė URM-o užsakytomis sociologinėmis apklausomis, kurios po ilgo propagandinės kampanijos maratono parodė, kad 71 proc. rinkėjų palaikytų dvigubos pilietybės „įteisinimo“ idėją.

Arvydas Juozaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Bet. Bet visiškai šią idėją palaiko tik 33 proc. rinkėjų, ir šis skaičius seniai neauga. Per pastarąjį pusmetį neauga ir bendras teigiamai šią iniciatyvą vertinančiųjų skaičius.

O grėsmingiausia tai, kad ateiti į referendumą ketina vos 57 proc. rinkėjų. Vadinasi, optimistiškiausiai skaičiuojant, TAIP šiandien pasakytų mažiau kaip 40 proc. rinkėjų.

Kokią „sėkmę“ planuoja S. Skvernelis, užsėdęs ant sistemos žirgo?

Iš viešų pareiškimų matome: S. Skvernelis siekia, kad „referendumas pavyktų“. Todėl šitame kelyje į „sėkmę“ jo vadovaujama valdančioji grupė turi kelias galimybes:

1) įvairiais būdais toliau didinti dvigubą pilietybę palaikančių rinkėjų skaičių (nes tikimybė, kad bus pasiektas 80 proc. ir didesnis palaikymas, yra labai maža; nes palaikymo procentas yra iliuzinis ir gali greitai pasikeisti, kaip kažkada keitėsi ir piliečių požiūris į euro įvedimą);

2) padidinti ateisiančių į referendumą skaičių (tam planuojamos dvi balsavimo dienos, suplakant referendumą su populiariais Prezidento rinkimais, ir kokios nors kitos rinkėjų viliojimo priemonės pagal prieš penkiolika metų patikrintą metodiką);

3) įkinkyti Vyriausiąją rinkimų komisiją sumažinti rinkėjų skaičių (pagal ankstesnę patirtį, kai buvo siekiama pastatyti didelės galios atominę elektrinę, pririšančią Lietuvą prie Rusijos energetinės sistemos; tačiau kažin ar pavyktų sumažinti bendrą rinkėjų skaičių daugiau kaip kokiu 100 000);

4) keisti Referendumo įstatymą, sumažinant sprendimo priėmimo normą iki 30 proc. rinkėjų. (Šis kelias atrodė realiausias, bet šitą Referendumo įstatymo pataisą vetavo Prezidentė; todėl rudenį Seime planuojama mechaniškai įveikti jos veto, nekreipiant dėmesio į konstitucinius argumentus, kad Konstitucijos pirmojo skirsnio keitimui negalima taikyti tokių privalomojo referendumo normų, kaip paprasto įstatymo priėmimui).

Tautos suverenumas ir naudojimosi valdžia cinizmas

Ne pirmi Lietuvos valdantieji po įstojimo į ES vengia tiesioginės demokratijos ir referendumų. Tautos suverenių galių ir piliečių atsakomybės kultivavimas susiklosčiusiai sistemai seniai nebereikalingas. Net pavojingas. Liaudžiai leidžiama gerti tik iš valdžios prispjaudyto šulinio – jokio šaltinio.

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Kai patys piliečiai imdavosi referendumo iniciatyvos, ji būdavo sumaniai užgesinama (prisiminkime iniciatyvas dėl žemės nuosavybės ir dėl lito išsaugojimo). 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinis Teismas pakeitė net vadinamąją konstitucinę doktriną. Kaip?

Vyriausiajai rinkimų komisijai jis suteikė teisę neregistruoti piliečių iniciatyvinių grupių. Kokiu pagrindu? Seniai žinomu visoms, atleiskite, represinėms sistemoms: „mano įtarumas – tavo kaltė“.

Paraiška atmetama, jeigu registruojančiam atrodo, kad siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, o ypač „europiniams įsipareigojimams“. Konstitucinis Teismas nutarė, kad (skirtingai nei kitose ES šalyse) šie „įsipareigojimai“ yra ne tik „Konstitucijos dalis“, bet ir kad jie jau yra aukštesni net už pačią Konstituciją.

Atgimimo laikai žino ką kitką. Ir net 1994 metais Konstitucinis Teismas teigė priešingai: jokios komisijos, netgi Seimas negali stabdyti laisvų Tautos, kaip įstatymo leidėjo, iniciatyvų. Konstitucija aiškiai sako, kad visos valdžios galios kyla iš Tautos valios.

Bet ne! Keičias „rūbas margo svieto“ ir po 20 metų valdžia ir medijos jau pasiekė savo: tiek spaudė ir tiek prispaudė net Konstitucinį teismą, kad šis leido valdžiai savo galias kildinti nebe iš Tautos, o iš Briuselio.

Su Teismo palaiminimu valdžios institucijos pasisavino visai Tautai priklausančias suverenias galias. Tad ko norėti? Štai tau ir pagrindinė emigracijos iš Tėvynės priežastis.

Valdančiųjų požiūris į laisvą žmogaus valią – kaip į daiktą. Į žmogų — kaip į bevalį valdomąjį. Kai „valdžia ant Lietuvos“ kildindavo savo galias iš Maskvos, referendumai (iki pat M. Gorbačiovo laikų) netgi teoriškai nebuvo leidžiami. Nejaugi Europos Sąjunga nebesiskiria nuo Sovietijos?

Ne, kodėl, sako Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bus jums referendumas. Bus, su valdžios pageidaujamais ir labai „sėkmingais“ rezultatais. „Mes jums išaiškinsime, kad tie rezultatai jums labai reikalingi“. S. Skverneliui, o iš dalies ir R. Karbauskiui būtina priminti: nors nuo 2014 m. Tautos referendumai būdavo sėkmingai užblokuojami (piliečių parašų nebeįmano rinkti esant naujai „konstitucinei doktrinai“), tačiau ir valdžios referendumai nuo to laiko jau nebebuvo sėkmingi.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Vieniems piliečiams tik teisės, o kitiems — dar ir pareigos

Žinoma, ne retas Tėvynę palikęs lietuvis, net apsisprendęs prisiekti kitai valstybei, nuoširdžiai nesupranta, kodėl „ta Lietuva“ atsisako jam išsaugoti jo „prigimtinę“ pilietybę? Juk jis nori „išsaugoti ryšį su Lietuva“. Juk išeivių pinigai kiekvienais metais tebesiunčiami į Lietuvą, tėvams ir net vaikams!

Varge mano. Pareigos tėvams ir vaikams – motutės gamtos dovana, ne valstybės. Pinigai saviesiems buvo siunčiami net į Sibirą. Pareiga valstybei gi yra visai kitos prigimties.

Valstybėje gyvenama, joje tiesiami keliai, saugoma ir ugdoma kultūra, mokykla, sveikatos apsauga. Pagaliau ji ginama ginklu ir ja didžiuojamasi Olimpinėse žaidynėse. Tai savaime aišku?

Ne, nebe savaime, nes kitai valstybei prisiekęs lietuvis jau kitos kategorijos lietuvis – visos valstybinės prievolės jam reiškia kitą valstybę. Be to, jis, jeigu išsisaugos Lietuvos pilietybę prisiekęs kitiems, atleiskite, bus „gudresnis“. Jis privalės ginti naująją Tėvynę, mokesčius jai mokėti ir net ja didžiuotis, o Lietuvai „siųs žinią“, kad liko patriotas.

Taip, tuo atveju Tėvynės pilietybė liks tik kaip asmeniškai ir psichologiškai patogus priedas. Tikra pilietybė, kaip teisių ir pareigų pusiausvyra, liks neišvykusiems, neišsižadėjusiems, o jiems, „gudresniems“ – tik teisės. Štai taip.

Taip Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir jos premjeras S. Skvernelis kovoja su emigracija. Kas lauktų Lietuvos, jei visų piliečių pareigos savo valstybei pavirstų tik jų asmeninėmis (psichologinėmis) teisėmis?

Lietuva sparčiai virstų ekskursantų vieta. Taip, globalistų planai reikalauja, kad lojalumas nacionalinėms valstybėms visiškai išnyktų. Jie sako: šiais laikais juk viską galima įsigyti ar išmainyti!

Vartojimo pasaulis. Kodėl nesidžiaugiate, jeigu Lietuvos pilietybė dar turi šiokią tokią „paklausą“? Jau dabar padaryta išimtis vienos šalies piliečiams, kurie šiandien (kasdien!) tuntais gauna Lietuvos piliečio pasus – kokia puiki dovana turistams.

O ne! Reikalas niūresnis: kuriama ne tik turistų armija — ta armija gauna teisę rinkti aukščiausią mūsų šalies valdžią. Kaip?! Tik apsilankius?

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ne, nebūtinai apsilankius, bet ir pasižvalgius internete. Armija, kuri nei gyvendama mūsų šalyje, nei mokesčius mokėdama, nei kalbėdama mūsų kalba, nei suprasdama mūsų kultūros – prašom, pilnateisių pliečių armija!

Taip, būtent taip. Absurdas jau ėmė veikti. Tad dabar, ponai Valstiečiai ir žalieji, atkelkime visus vartus, tegul eina per mus visi, mes ruošiami tapti pereinamuoju kiemu. Ant galų pagalės, ko mums sielotis?

Žiūrėk, netrukus ir vyriausybės, ne tik globalistai paskelbs apie nacionalinių valstybių istorijos pabaigą. Juk Lietuvoje už valstybės pinigus jau net mokyklose ruošiami vaikai, kurių didžioji dalis nusitaikiusi emigruoti.

Valstybė – Rytams, pereinamasis kiemas – Vakarams?

Lietuvos pilietybė, kaip patogus žmogaus priedas, labai principingai siūloma tiktai „euroatlantinius kriterijus“ atitinkančių valstybių piliečiams. Nors ką čia slėpti: Briuselis gal ir norėtų erdvės nuo Lisabonos iki pat Vladivostoko, tačiau toks reikalas dar nepribrendęs. Tad kol kas lai tik Vakarų piliečiai tvarkosi Lietuvoje, kaip jiems patogu, „europietiškai“. Dalinasi pabėgėlių armijomis, atliekomis, siurbia jaunimą. Juk eurointegracija.

Negali būti priekaišto kitados iš Tėvynės okupacijos išvytiems tėvynainiams (prezidento Valdo Adamkaus atvejis). Jų sąžinė, žinios ir atsakomybė grąžino daugelį į Tėvynę.

Lietuvio pasas

Baisiausia, kad visas elitas (ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, ir konservatoriai), prisidengęs kilnių tikslų šydu, užsidengę akis pamiršo, kad Seime dūla pasiūlytas tikrasis išeivių ryšio su Tėvyne išsaugojimo sprendimas.

2017 metų rugpjūčio 8 d. Seime įregistruotas Lietuvio paso įstatymo projektas. Drauge ir visas su juo susijusių projektų paketas.

Pagal šiuos projektus kitas pilietybes įsigiję kilminiai Lietuvos išeiviai, gaudami (be jokių trukdžių) Lietuvio pasą, gautų ir visas Lietuvos piliečio teises (laisvo atvykimo, nuolatinio gyvenimo, švietimo ir mokslo, kitas socialines teises, o jų vaikai ir vaikaičiai – automatišką Lietuvos pilietybės atkūrimo teisę, grįžtant namo).

Negautų tik vieno – spręsti mūsų, likusių Tėvynėje, valstybės reikalų, politinio šalies likimo, negalėtų balsuoti Seimo, prezidento rinkimuose, referendumuose.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

O dabar – dėmesio! Tarp Lietuvio paso įstatymo projekto autorių yra ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis. Komedijas vaidina R. Karbauskis, ar tragifarsus?

Išvada: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga įstūmė save į aklavietę, žaidžia dvigubus žaidimus, kvailina Lietuvą. O pati nežinia kam yra apsisprendusi. Jau suplanavo referendumo nesėkmę?

Matyt, kad taip. Bet iki paaiškės šio liūdno farso rezultatas, bus sueikvoti – ir vėl! – Lietuvos milijonai, „sugadinti“ tūkstančių nervai, suskaldyti ir supriešinti žmonės. Argi tai ne realūs pavojai Lietuvos nacionaliniam saugumui?

Netrukus pamatysime tikrąjį „valstiečių“ charakterį, o tiksliau – kas „valstiečių“ stovykloje jį turi. Kviečiu liautis klejojus ir klaidinus Lietuvą.

Prisiklejojote, draugai.

Informacijos šaltinis – delfi.lt

2018.08.24; 08:34

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savaitgalį Lietuvių tautininkų ir Respublikonų sąjungos (LTRS) organizuotame tautinių jėgų sąskrydyje „Lietuva yra ČIA“ prie Lūksto ežero Telšių rajone nutarta kovoti prieš daugybinę pilietybę ir telktis Atgimimo Prezidento rinkimams. Nutarta spalio pabaigoje rengti sąjungos suvažiavimą, inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.

Sąskrydžio dalyviams buvo pristatytos Sąjūdžio pradininko, rašytojo ir filosofo dr. Arvydo Juozaičio, svarstančio galimybes kandidatuoti Prezidento rinkimuose, valstybės politikos gairės „Lietuva yra čia“. Diskusijose pabrėžti nacionalinės kultūros ir švietimo gaivinimo tikslai, konkrečios kryptys ekonominėje ir socialinėje srityse, tarptautinės politikos principai Europos Tautų Pavasario epochoje. Sąskrydžio dalyviai vieningai palaikė A. Juozaičio ketinimą grįžti į viešąją politiką. Teikti įvairūs siūlymai ir kritinės pastabos dėl galimos rinkimų kampanijos idėjinių ir organizacinių nuostatų.

A. Juozaitis pabrėžė grįžimo prie Sąjūdžio vertybių aktualumą, apie būtinybę svarstyti ir drauge su kitais bendraminčiais parengti bendrą veiksmų programą stiprinant nacionalinę valstybę. Buvęs Seimo narys ir sąjungos strateginio komiteto pirmininkas Gintaras Songaila pranešė apie augantį paramos A. Juozaičio dalyvavimui Prezidento rinkimuose judėjimą, apie galimybę telktis į platesnį frontą su ilgalaikiais tikslais.

A. Juozaitis galutinį savo sprendimą dėl dalyvavimo Prezidento rinkimuose pažadėjo paskelbti rugsėjo viduryje. A. Juozaitis teigė neabejojąs, kad apsisprendus dalyvauti rinkimų kampanijoje jis būtų labiausiai puolamas visų politinio elito kandidatų.

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Joks kitas kandidatas nesulauks tokios aštrios visų politinio elito kandidatų kritikos kaip tas, kuris į šią kovą ateis ne iš dabartinės politinės sistemos, o iš Atgimimo Sąjūdžio siekių įgyvendintojų fronto“, – sakė A. Juozaitis.

Sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis pabrėžė, kad lietuvių vienybė yra dažniausiai tik krizės atvejais sutinkamas gamtinis reiškinys. Artėjantys Prezidento rinkimai yra proga šias jėgas sutelkti, iškeliant vieningai remiamą kandidatą.

„Šio sąskrydžio tikslas ir yra nepalikti tuščių plaukimo takelių prezidento rinkimų finale, kviečiant gerbėjus ir organizuojant rėmėjus numatomai paramos talkai“, – sako S.Gorodeckas.

Referendumo Dėl dvigubos pilietybės klausimu sąskrydžio dalyviai pasisakė už Lietuvio paso idėją, daugybinę pilietybę vertindami kaip valstybės ardymą, dviejų rūšių piliečių kūrimą.

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga (LTRS) susikūrė prie Tautininkų sąjungos (TS) prisijungus Respublikonų partijai (RP) 2017 m. birželio mėnesį. Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) yra tradicinė dešinioji Lietuvos politinė partija. 2017 m. Tautininkų sąjungos pirmininku tapo Sakalas Gorodeckis, kuris ir liko reorganizuotos sąjungos – LTRS pirmininku. LTRS vicepirmininkais išrinkti buvęs Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas, dr. Gediminas Navaitis, Marijus Čekavičius ir Juozas Dingelis.

Šiuo metu sąjunga vienija per 3,5 tūkstančio narių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.20; 11:00

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai vetavo referendumo pataisų įstatymą ir ragina valdančiuosius pasitikėti žmonėmis ir nešvaistyti tuščiai laiko ieškant dirbtinių palengvinimų siekiant įgyvendinti referendumą dėl dvigubos pilietybės.

Prezidentė tvirtina palaikanti dvigubos pilietybės suteikimo išplėtimą ir kviečia lietuvius visame pasaulyje susitelkti įteisinant šią galimybę konstituciniu, teisiniu abejonių nekeliančiu keliu.

„Emigracija palietė kiekvieną Lietuvos šeimą, tikrai esame pribrendę išplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes. Kelias aiškus – Konstitucijos pakeitimas Tautos referendume daugumos piliečių valia. Nešvaistykime laiko tuščiai ieškodami dirbtinių palengvinimų referendumui, o jau dabar telkime žmones referendumo sėkmei“, – teigė prezidentė.

Prezidentės nuomone, valdančiųjų siūlymas specialiai referendumui sumažinti sprendimui priimti reikalingų balsų kartelę nuo 1,25 mln. iki 840 tūkst. kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai ir todėl yra labai rizikingas.

Prezidentūra tvirtina, kad neteisės pagrindu teisė neatsiranda, o pagal Konstitucijos viršenybės principą negalioja joks Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas. Dėl to, tvirtina Prezidentūra, tikėtina, kad priimto įstatymo pagrindu organizuojamo referendumo rezultatai teismo bus pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Tokiu atveju dvigubos pilietybės galimybių išplėtimas nusikeltų neribotam laikui.

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, trečiadienį pranešdamas D. Grybauskaitės sprendimą, pabrėžė, kad valdančiųjų išsakyti ketinimai atmesti šalies vadovės veto gali nuvilti Lietuvos piliečius ir griautų jų pasitikėjimą valstybe.

M. Lingė akcentavo, kad jau dabar Seimo priimto įstatymo konstitucingumu abejoja parlamentarai.

„Tie patys valdantieji taip pat yra įregistravę ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą projektą, kuriame patys dėsto savo abejones dėl priimto įstatymo konstitucingumo. Tai matosi, kad tų abejonių kyla ir jiems patiems. Yra jaučiama ir matoma, kad priimtas įstatymas yra antikonstitucinis“, – trečiadienį žurnalistams kalbėjo M. Lingė.

Jis pabrėžė, kad pasekmės, suorganizavus Konstitucijai prieštaraujantį referendumą, būtų nepalankios Lietuvai.

Pasak Prezidentūros, pasiūlymas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą prilygintų paprasto įstatymo priėmimui. Tai sukurtų precedentą, kai svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus lemia ne daugumos, o tik trečdalio visų rinkėjų balsai.

Į tai atsižvelgdama šalies vadovė ragina atsisakyti antikonstitucinių gudrybių ir dėti aktyvias pastangas atsakingai ruošiantis referendumui, kurio rezultatai nekeltų jokių teisinių abejonių.

Pasak prezidentės, norint, kad referendumas įvyktų kartu su 2019 m. Prezidento rinkimais, būtina apsispręsti dėl Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės, aktyviai imtis šviečiamosios kampanijos, kalbėtis su žmonėmis ir raginti juos ateiti balsuoti. Prezidentė pažymi, kad ypač svarbu raginti emigrantus, kuriems, pasak jos, šis klausimas yra aktualiausias.

Valdantieji neatmeta galimybės atmesti prezidentės veto. Seimo pirmininko pavaduotojas ir Darbo grupės dėl referendumo formuluotės vadovas Arvydas Nekrošius pabrėžė, kad, jei prezidentė vetuos Referendumo įstatymo pataisas, Seime bus bandoma vetuoti prezidentės sprendimą.

Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną sumažino reikalavimų kartelę referendumui dėl Konstitucijos 12 straipsnio – dėl pilietybės.

Už tokį Referendumo įstatymo pakeitimą balsavo 67, prieš buvo 3, susilaikė 16 Seimo narių.

Veto antspaudas

Valdantieji politikai tikino, kad, norint surengti referendumą, jų siūlymui alternatyvų nėra. Politikai aiškino, kad nepriėmus pataisų sunku bus išsaugoti ir emigruojančius piliečius, ir pačią tautą. Pasak jų, pakeitus Referendumo įstatymą tam, kad sprendimas dėl dvigubos pilietybės būtų priimtas, reikėtų kur kas mažiau rinkimuose dalyvaujančių piliečių.

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) pritaria diskusijas sukėlusiai valdančiųjų politikų iniciatyvai nuleisti kartelę referendumui. Pasak jų, tik su valdančiųjų iniciatyva pakeistu referendumo įstatymu galima tikėtis sėkmės referendume sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą.

Referendumą dėl dvigubos pilietybės siūloma surengti kitų metų gegužės 12 ir 26 dienomis, per pirmąją ir antrąjį Prezidento rinkimų turus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 08:00

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30  

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Kalbame daugiausia apie mokesčius. Akivaizdu, kad tai – Achilo kulnas?

Iš kur atsirado vadinamasis šešėlis? Dėl per didelių mokesčių. Sąžiningai dirbantis ir šeimą norintis išlaikyti žmogus to negali. Ypatingai pradžioj, jei atidarai verslą, pinigų trūksta, apyvartinių lėšų trūksta. Ateina valdžia ir atima pinigus, kurių reikia, kad galėtum išgyventi. Tada tu turi pasirinkti: arba sąžiningai sumokėti mokesčius ir po mėnesio uždaryti verslą, arba pasaykti sau: „Šį kartą truputį nusuksiu“.

Arba išvažiuoti, emigruoti?

Teisingai. Pasirinkimų daug nėra. Yra Vilnius ir Kaunas, kur situacija kiek geresnė, bet kaimuose žmonės skursta, darbų nėra. Kas neišvažiuoja, tas griebiasi alkoholio. 40 nuošimčių žmonių tarybiniais laikais dirbdavo ūkiuose. Su mechanizacija atėjo laikai, kai užtektų 2 nuošimčių dirbančių žemės ūkyje – išlaikyti Lietuvą ir dar eksportuoti. Amerikoje taip pat buvo šis reiškinys, tik ūkininkai eidavo į fabrikus, anglių kasyklas, transporto sistemą. Atsirasdavo naujų darbų. Kur lietuviai eis be aukštesnio, kompiuterinio išsilavinimo?

Kas per reiškinys yra „Globali Lietuva“? Koks jo tikslas ir kur jis eina? Ir ką manote apie vadinamąją dvigubą pilietybę?

Mano atsakymas bus asmeninė nuomonė. Jeigu Lietuva susitvarkys, dviguba pilietybė bus nesvarbi, žmonės neišvažiuos. Antra, jie pradės grįžti. Iš viso dviguba pilietybė Europos Sąjungai – nerealus klausimas. Europiečiams, ar tu važiuoji dirbti į Vokietiją, ar į Lietuvą, tos dvigubos pilietybės nereikia. Bet jei važiuoji į Ameriką, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, tai tau gal jos reikės. Per LRT forumą daviau gerą pavyzdį, kai kunigas buvo paskirtas į parapiją Amerikoj, nes jis kalba lietuviškai. Į lietuvišką parapiją pradėjo plūsti filipiniečiai, ir vyskupas kunigui pasakė: turi darbo vizą, bet turi išmokti ispaniškai kalbėt ir priimti JAV pilietybę. Jis taip ir padarė. Kai grįžo į Lietuvą, jo pasą konfiskavo. O jis gimęs Sibire, tremtinių vaikas. Gražiausia, kad jis čia užsibuvo vieną dieną ilgiau, nei leidžiama (90 dienų), ir atsidūrė areštinėj.

O jūsų pavyzdys?

Turiu dvi pilietybes: JAV ir Lietuvos. Galėčiau turėti trečią – Vokietijos. Tai kaip motina ir tėvas: katras man meilesnis? Tai tas pats, kaip pasirinkti tarp keturių anūkų. Galiu mylėt abi šalis, ar ne tiesa?

Lietuva įsipareigojusi remti išeivius. Regis, labai kilnus tikslas būtų galingai, pasiturinčiai valstybei?

Tai bandymas iš ko nors blogo padaryti ką nors gera. „Global Lithuanian Leaders“, „Globalios Lietuvos“ programa yra geras dalykas, nes žmonės išvažiuoja, įgauna patirties, kurios čia negautų, išeina mokslus, pamato kitonišką pasaulį. Būtų labai gerai, kad jie grįžtų. Bet jei tokios prastos sąlygos Lietuvoje bus ir toliau, mes juos prarasim.

Bet šiuo metu per įvairias ministerijas, savivaldybes stengiamasi sugrąžinti žmones, sudarinėjami konkretūs planai įvairiomis kryptimis.

Mes turime reikalą su simptomais. Nežiūrima į priežastis. Gal kariškai žiūriu į šį klausimą, bet jį keliu taip: „Kas yra mūsų problema? Mūsų problema yra emigracija.“ Kas ją skatina? Tvarkykim emigracijos priežastis. O dabar ant skaudamos vietos tarsi uždedamas „bandažas“. Dalis žmonių vis tiek emigruos, nes svetur viskas gražiau žaliuos. Tačiau ne tokiu dideliu mastu. Kurkime palankią aplinką. Geopolitinė, strateginė Lietuvos padėtis – puiki. Anksčiau ar vėliau reikės plčiau prekiauti su Rusija, kai ten viskas susitvarkys, ir geresnės padėties, kaip Lietuvos, nėra pasaulyje. Žemė derlinga, žmonės darbštūs. Galima Lietuvoj sukurti idealią vietą verslui. „Brexit“ vykstant daugeliui reikės apsispręsti, kur „nutūpti“, kad neišeitum iš eurozonos. Lietuva – geras pasirinkimas: visi kalba angliškai ir kitom kalbom, o sukūrus tinkamas sąlygas, visi čia ir suvažiuotų.

Apie 50 000 lietuvių dėl „Brexit“o atsidūrė keblioj padėty. Regis, jūs turėjote idėją, kaip jiems padėti?

Yra proga Lietuvai tuos darbus, kuriuos Anglija per „Brexit“ą praras, atkraustyti čionai. Kodėl tie žmonės neieškomi, nekviečiami?

Kitu atveju žmonės čia ne tik neatvyks, bet atsisakys Lietuvos pilietybės? Nuo ko pradėti?

Būtinai daryti mokesčių reformas ir mažinti valstybės išlaidas. Vienas būdas – atsisakyti prestižinių pastatų Senamiesty. Privatizuoti, kurti viešbučius, gyvenamus namus. Tie pastatai yra didelės vertės, kuri neišnaudojama.

Bet yra ir kita medalio pusė: Senamiesty yra privatizuotų namų ir sklypų, kurie laikomi griuvėsių pavidalu daugelį metų.

Tai irgi iš dalies sukuriama valdžios, kai iškeliamos sąlygos dėl istorinės vertės, kurias sunku įgyvendinti. Bet, aišku, valdžia turi ir prižiūrėti, kad savininkas nejudamą turtą sutvarkytų. Reikėtų pradėti nuo nulinio balanso.

Paimkime Indijos pavyzdį. Geriausi kompiuterių specialistai pasauly yra indai. Bet ten nuėjus į banką, jei nori išgryninti čekį ar pakeisti valiutą, tave pasitinka šimtai išdidžių raštininkų su milžiniškais sąskaitybos foliantais, ir iškilmingai, kone valandą kažką ranka įrašinėja į knygą, surašinėja net kiekvieno banknoto numerius. Juk galėtų viską kompiuterizuoti ir vietoj šimto pasodinti vieną žmogų, taip pat sutaupyti brangų kliento laiką. Turbūt taip mėginama milijonus žmonių apsaugoti nuo bedarbystės?

Tai vadinamieji „employers of last resort“. Valstybė pagal oficialią darbo užtikrinimo programą samdo žmogų kad ir nenorimam, bet darbui – „paskutinei priebėgai“. Taip išvengiama nedarbo augimo.

Tai ir pas mus gal neretai sukuriami etatai dėl tos pačios priežasties?

Tai likę nuo sovietinių laikų. Tada nerūpėjo, padarai pelną ar ne. Trys šimtai žmonių fabrike gamina kažkokius varžtus, nes jiems reikia darbo. Panamoj tą irgi mačiau: darbininkai pjauna žolę su mačetėmis. O juk galėtų paimti žoliapjovę.

Taigi ši problema skausminga ir egzistuoja visam pasauly. Tačiau progeso nesustabdysi?

Niekas nenori vietoj buldozerių vėl imtis šiupelių. Socialistinis modelis sudaro kliūtis ir neleidžia valstybei augt normaliai. Valstybė auga nepaisant valstybinių kliūčių, o ne dėl jų. Reikia naikinti tas kliūtis.

Sudaryti sąlygas žmonėms atrasti naujus pragyvenimo būdus, kiek įmanoma daugiau savarankiškus, bet pakankamai saugius, kad žmogus nesijaustų nereikalingas valstybei.

Nereikalingų žmonių valstybei nebūna. Yra toks posakis: „Nėra nevykusių žmonių. Blogiausiu atveju jie gali būti nevykėlio pavyzdžiu“.

Mums kaip tik trūksta darbo rankų, o darbo – vis daugėja.

Airija pasiekė ekonominį šuolį dėl to, kad sumažino mokesčius: jie mažiausi ES. Todėl visi pradėjo ten važiuoti ir kelti pragyvenimo lygį.Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo sukurta Emigracijos komisija, kurioje nėra nė vieno emigranto. Ar ji gali sutvarkyti mokesčius, pakeisti požiūrį į darbuotoją? Kol kas per vienerius  metus pasiekta tiek, kad susiorganizuota.

Kas turėtų pirmas tai pasakyti? Koks finansų ministerijos vaidmuo? O bankų?

Mūsų bankai yra skandinavų bankai. Jie mums paskolų neduoda, o visą pelną išsiveža į Skandinaviją. Jie gyvena iš mokesčių už paslaugas.

Jei banko tarnautojas padaro pavedimą, turi sumokėti 5 eurus…

Lietuva turi turėti savo banką, valstybinį ar komercinį, antraip šalis nekontroliuoja savo ateities.

Šiais metais bent pradėta kalbėti apie mokesčių reformą. Tai teikia vilties. Bet reikia numatyti reformų padarinius, to neatlikus reformos gali veikti priešinga linkme. Reikia veikti labai atsargiai, pamažu, nes Lietuvos ekonominis modelis labai skiriasi nuo Vokietijos, Airijos ar Skandinavijos. Reikia sukurti savo modelį, kuris būtų visos valstybės strateginis planas. Jis turi veikti keičiantis administracijoms bent 10 metų į priekį. O pradėtų veikti po dvejų metų. Kol kas kiekviena nauja valdžia viską daro iš naujo, kaitalioja įstatymus.

Emigracijos strategijoje viskas gražiai, detaliai surašyta. O plano, kas darytina, kada ir kas darys – nėra. Kas atsakys – nenumatyta.

Ar jums neatrodo, kad ne geografinė, bet geopolitinė Lietuvos padėtis yra sudėtinga: tokios kaimynės, kaip Baltarusija su mažiau išvystyta ekonomika, arba Rusijos tranzitas per teritoriją į Kaliningradą, statoma Astravo elektrinė „sodina“ ir varžo galimybes?

Geras klausimas. Kontrabanda (cigaretės, alkoholis) iš kaimyninių šalių turi būti ne skatinama, kaip dabar. Jeigu šių produktų kainos būtų sulygintos su kaimyninių šalių, nebūtų išleidžiama tiek lėšų gaudant kontrabandininkus. Be to, kovoti reikia ne su alkoholiu, o su alkoholizmo priežastimis. Duokime žmonėms viltį, ir jis sumažės. Vėl kovojama ne su priežastimis, o su padariniais. O priežastys – per didelės kainos ir neviltis.

Sukurta struktūra nepasiduoda išjudinimui. Be to, partiečiai atsakingi partijai, o ne Lietuvai. Čia tai bent „dviguba pilietybė“: kam esi lojalus, partijai ar šaliai? Ar ES? Jei Lietuvai bus geriau, bus geriau ir Europai, o ne atvirkščiai. Esu ne globalistas, o Lietuvos patriotas. Dideli mokesčiai Europai yra normalu, ten bedarbystė siekia 10 procentų. JAV šiuo metu mokesčiai sumažinti, panaikinti varžantys įstatymai, ir bedarbystė siekia vos 3,8 procento. Pernai mokesčių surinkta daugiausiai per ilgą laiką.

Paprastai per didelė reglamentacija, noras visiems suteikti lygias teises siejamas su socialistais. Norai geri, bet ekonomika ima stagnuoti. Tačiau nuolat tai vienur, tai kitur lipama ant to paties grėblio.

Geriausias pavyzdys – tai, kas dabar darosi Venesueloje, Kuboje. Venesueloje viskas dingo nuo lentynų, žmonės badauja. Gera ekonomika šalies, kuri turi pakankamai naftos, buvo sugriauta. Paimkime Kiniją. Valdžia padarė su žmonėmis sutartį: turėsite laisvą ekonomiką, bet ne laisvą politiką. Ir tas susitarimas veikia. Jums verslas, mums politika. Kinai bijo chaoso. Bet ir tai ilgai neišsilaikys, nes yra daug valstybinių prasiskolinusių įmonių. Gaminama daug neparduodamos produkcijos, bet gamyba nesustoja. Auga tušti miestai su automobiliais ir kita technika, nes jų nėra kur dėti. Užtat žmonės turi darbą (apie tai kalbėjome anksčiau). Pasaulis keičiasi, ir mes nežinome, kas bus ateity. Ar galėjom prieš dvidešimt metų pasakyti, kad kompiuterį, IPhone‘ą nešiosimės kišenėje?

Bet techninis progresas ekologine prasme gali būti pražūtingas…

Pavyzdžiui, diegiami elektriniai automobiliai. O bateriją pagaminti labai brangu, ir ji sukelia baisią taršą. Baterijų utilizavimas trunka 40 metų. Kasyklos, kuriose išgaunamos medžiagos joms pagaminti irgi labai teršia aplinką.

Taigi reformos turi būti daromos matant jų tarpusavio sąsajas. Skatinčiau vyriausybę galvoti, kokios bus pasekmės. Jei viena dalis neveiks, neveiks ir visas „aparatas“. Reikia mokėti viską apskaičiuoti. Juk pinigai visą laiką cirkuliuoja. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau mokesčių surenkama.

Koks modelis buvo Lietuvoje tarpukariu?

Už išdalytą žemę ūkininkams, atimtą iš bajorų, šiems buvo atlyginta vertybiniais popieriais, už juos galima buvo statyti fabrikus. Žmonės nieko neprarado. O už valstybės remiamą mokslą, baigus universitetą ir gavus darbą, reikėdavo atidirbti, kad kiti žmonės tą mokslą gautų. Tarp valstybės ir žmonių buvo solidarumas.

Apibendrinkite pokalbį vienu sakiniu.

Lietuva turi rasti savo nišą pasaulyje, kurioje galės pirmauti.

2018.06.11; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į  miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos“.

Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje. 

Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė.  Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių  niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.

Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.

Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.

Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į  Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi  buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.

1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.

Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.

Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.

Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė  dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos  gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos  lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.

Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).

Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems  peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.

O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai,  estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.

Abipusis pasitikėjimas ir  bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m.  lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.

Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne  bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.

Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).

Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.

Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su  Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų  norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.

Vėliau  miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.

Tų pačių 1988-1989 m. žiemą  į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas  punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo  tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie  buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be  sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose  lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.

Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie  LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.

Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .

Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man  tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV  ir radijo laidose.

Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji  sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.

Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.

Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.

Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.

Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.

Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.

Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.

Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man  sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.

Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet  kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?

Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip  ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.

Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su  savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.

Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais  teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?

Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino. 

Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis  iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.

Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.

Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir  gebėjimą būti naudingi Lietuvai.

O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė  tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.

Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.

Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo  tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“

O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?

Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…

Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…

2018.06.01; 06:18

Užsispyrę ožiai. Slaptai.lt nuotr.

Seimas svarstys diskusijas sukėlusį pasiūlymą nuleisti kartelę referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Valdančiųjų lyderiai pastarąją savaitę pasiūlė referendumo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama, kad pilietybę apibrėžiančiam Konstitucijos 12 straipsniui būtų taikoma išimtis, leidžianti sprendimą referendume dėl nuostatų keitimo priimti su mažesniu rinkimų teisę turinčių piliečių dalyvavimu.

Pasak projekto iniciatorių, nenuleidus kartelės tam, kad dviguba pilietybė būtų įteisinta, tikėtis sėkmės Lietuvai svarbiame referendume yra nerealu.

Ši premjero Sauliaus Skvernelio, „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio bei Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininko Gedimino Kirkilo iniciatyva sukėlė tiek ekspertų abejonių, tiek opozicijoje esančių politikų pasipiktinimą.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis šį sumanymą taip pat pavadino nesaugiu. Seimo vadovas trečiadienį būgštavo, kad siūloma pataisa palengvins kelią keisti kitas esmines vertybes Konstitucijoje.

Konservatorius Žygimantas Pavilionis priekaištavo projekto iniciatoriams, kad šie sprendžiant referendumo dėl dvigubos pilietybės klausimą elgiasi vienašališkai, manipuliuoja žmonių valia ir siekia sukompromituoti konservatorius.

Savo ruožtu, premjeras trečiadienį tvirtino, kad didžiausius būgštavimus turėtų kelti ne tai, kokias pasekmes turės inicijuojami pokyčiai, bet tai, kad dabartinis reglamentavimas gali padaryti taip, jog referendumas tiesiog neįvyks. Pasak jo, sumanymas keisti referendumo įstatymą yra logiškas.

Valdančiųjų inicijuojami pakeitimai leistų sprendimą privalomajame referendume dėl Konstitucijos pirmojo skirsnio 12 straipsnio laikyti priimtu, jei tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.

Projekte pažymima, kad likusiems Konstitucijos I skirsnio straipsniams keisti referendumu toliau būtų taikoma šiuo metu galiojanti „griežtesnė“ balsų skaičiavimo tvarka – juos pakeisti būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Dabartiniame referendumo įstatyme rašoma, kad privalomasis referendumas laikomas įvykusiu, jeigu jame dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, o tam, kad sprendimas referendumu būtų priimtas, reikia daugiau kaip pusės piliečių, turinčių rinkimų teisę, pritarimo.

Tad tam, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės pavyktų, nepakeitus Referendumo įstatymo, reikėtų apie 1,3 mln. piliečių sutikimo.

ELTA primena, kad referendumą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo ketinama organizuoti kartu su Prezidento rinkimais 2019 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.31; 08:18

Prieš kitais metais numanomą Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos, pernai Vokietijos piliečiais tapusių britų skaičius išaugo 162 proc., remiantis Vokietijos federalinio statistikos biuro duomenimis, informuoja naujienų agentūra „Reuters“.

Pernai beveik 7 tūkst. 500 britų gavo Vokietijos pilietybę. O per pastaruosius dvejus metus iš viso apytikriai 10 tūkst. 400 britų tapo vokiečiais. Šis skaičius yra daugiau nei dvigubai didesnis už britų, vokiečiais tapusių per 15 metų nuo 2000-ųjų, skaičių.

„Ryšys su „Brexit“ akivaizdus“, – skelbė biuras ir pridūrė, kad britai pernai buvo antra didžiausia Vokietijos pilietybę gavusių žmonių grupė.

Britai rikiavosi po turkų, nes pernai beveik 15 tūkst. turkų buvo suteikta Vokietijos pilietybė.

Didžiajai Britanijai vis dar esant ES nare, britai gali turėti dvigubą pilietybę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.24; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ne tiek norėdamas pasigirti (neduokDie), kiek konstatuodamas liūdną faktą, kad šuns balsas į dangų neina, iškart prisipažinsiu, kad esu parašęs visą krūvą straipsnių dvigubos pilietybės tema, kurie, norėtųsi tikėti, nurodo trumpiausią kelią į problemos atomazgą, bet, kaip atrodo bent man, būtent dėl išsakytų  pasiūlymų kraštutinio elementarumo  vis dar nesulaukia deramo manieringųjų ekspertų dėmesio.

Tikrai nesiveržiu į pirmąsias gretas, koketiška čia yra nebent tik tai, kad tarsi savinuosi  vaikams duota teisę pasakyti,  kad karalius – nuogas. Tačiau kadangi šis dvigubos pilietybės klausimas mūsų padangėje vėl tampa aktualija Nr.1 – pirmaeilės svarbos probleminiu mazgu, kur susibėga visos svarbiausios  šiandieninės politikos gijos, dar kartą grįžtu prie temos, nevengdamas principinių pozicijų pakartojimo,  drauge dėl esmės išgryninimo šįkart atsikratant visų lyrinių nukrypimų ir dėmesį blaškančių smulkmenų.     

Seime sudaryta darbo grupė dėl dvigubos pilietybės įteisinimo referendumo būdu praeitą penktadienį  vėl rinkosi į posėdį, planuodama aptarti formuluotes, leidžiančias praplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes nauja Konstitucijos redakcija https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/seimo-darbo-grupe-del-pilietybes-referendumo-svarstys-formuluotes.d?id=77963805, puoselėjant viltį, kad nauja konstitucinė formuluotė bus priimta referendume Lietuvos žmonių, jeigu savo ruožtu toks surengtas referendumas apskritai dėl balsuojančių/ nebalsuojančių skaičiaus butų laikomas įvykusiu  (neužmirškime ir to).

Lietuvos  Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje dabar yra įtvirtinta nuostata, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Savo ruožtu, kaip jau tapo aišku iš  liudijimų TV forumuose ir  kitų nuorodų, prasisunkusių į viešąją erdvę, minėtoji darbo grupė  labiausiai perspektyvia laiko tokią Konstitucijos 12 straipsnio redakciją, kad esą išskyrus konstitucinio įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi, kaip matome, lyginant su dabar įtvirtinta 12 straipsnio formuluote, naujoje redakcijoje numatomi fundamentalūs (?) pakeitimai, prie žodžio „įstatymo“ ruošiantis pridėti žodį „konstitucinio“ (tarsi Lietuvoje būtų kelios įstatymų rūšys – konstituciniai ir nekonstituciniai), kita vertus, iš dabar figūruojančios formuluotės ketinant išbraukti žodį „atskiras“ (tarsi naujos redakcijos formuluotėje jau būtų galima numatyti neribotą daugybę atvejų). Savo ruožtu siūlomo verbalinio pataisymo kaina yra milžiniška: nekeičiant Konstitucijos formuluočių dvigubos pilietybės galimybes galima praplėsti ne menkiau nei keičiant, tačiau antruoju atveju, pateikus dekoratyvinius formuluotės pataisymus, tokio teisių ir pareigų praplėtimo galimybė jau yra susiejama su Lietuvoje menkai tikėtina pagal esamą įstatymą (beveik prilygstančią nuliui) referendumo  sėkme. 

Jeigu iš tiesų norime save dirbtinai apsunkinti, toliau galime pezėti apie būtinybę surengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris neva, kaip esame sau įsikalbėję, labai griežtai apriboja dvigubos pilietybės įgijimo teisę. Tačiau nesunku pastebėti, kad tokio referendumo organizavimas būtų galutinis dvigubos pilietybės atvejų išplėtimo idėjos palaidojimas, nes demokratinėje šalyje daugiau kaip pusės piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašus, pritarimas nevienareikšmiškai vertinamų emigrantų teisių išplėtimui yra lygus tokiai neįtikėtinai galimybei, jog mus greitai aplankys kitos galaktikos gyventojai, arba aš nuo kitos savaitės, paveiktas Aurelijaus Verygos propagandinės kampanijos, išsižadėsiu penktadienio pavakarės alaus bokalo pakilnojimo ritualų su savo senais bičiuliais.

Idėja palengvinti emigrantams dvigubos pilietybės įgijimą, rengiant privalomą referendumą, primena pasiūlymą vykti aplinkui per pelkes, darant niekaip nepateisinamą lankstą. Sprendžiant šį klausimą, užtektų paprasčiausio Seime priimto Pilietybės įstatymo pataisymo, praplečiant dvigubos pilietybės suteikimo atvejų skaičių, tačiau, žinia, Konstitucinis teismas (KT) tokią praktiką griežtai uždraudė, kaip prieštaraujančią minėtai 12 straipsnio konstitucinei normai.

Kokia yra tokio draudimo argumentacinė bazė su visais legendiniais užkeikimais?

Esą yra taip, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, jog tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Kas be ko, niekas neturi teisės abejoti išskirtine KT teise aiškinti Konstituciją.  Aukščiau KT yra tik Paskutinysis teismas (PT). Tačiau net ir Dievas ne viską gali, pavyzdžiui, neišgali pakeisti praeities, atšaukti to, kas įvyko, kaip jau yras pastebėta, joks referendumas nėra įgalus panaikinti žmogaus teises arba primesti rasinės neapykantos pareigą. Savo ruožtu KT negali pakeisti daugybos lentelės, logikos dėsnių ar panašių dalykų, tarkime, remdamasis daugiau ar mažiau pavykusiu teisniu žongliravimu. Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ numato tipizacijos užduotis, o ne vienokius ar kitokius problemos sprendimo kiekybinius parametrus. Kitaip tariant, čia kalbama apie tipinius atvejus, kurių gali būti ne vienas, visai nekeliant klausimo dėl paties atvejo skaitlingumo, kalbama apie žmonių kategorijas, kurioms teikiama preferencija, numatant išimties teisę. Be jokios abejonės, žodis „niekas“ konstitucinėje formuluotėje yra labai svarbus, kaip galimas atsparos taškas sudedant visus reikalingus saugiklius, bet neturi jokios savarankiškos reikšmės.

Konstitucija skelbia, jog dviguba pilietybė yra negalima, „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus”. Taigi kalbama čia apie tai, kad pilietybės įgijimą reguliuojančiame įstatyme turi būti apibrėžti tie atskiri atvejai, kai dviguba pilietybė yra galima, visai nekeliant klausimo dėl tokių atvejų skaitlingumo. Būtinoji įstatymo sąlyga yra abstrahavimo išplėtojimas, atsiribojant nuo reguliuojamos aibės pavyzdžių individualių požymių.

Tarkime, net įstatymas apie faraono visagalybę iš principo liestų ne individą, bet tęstinės, taigi laike pasikartojančios institucinės mašinos statusą. Taigi net įvardijant įstatyme atvejį kaip išimtį, nėra jokio įpareigojimo nurodyti kiekybinius tokių atvejų parametrus. Greičiau priešingai – dėl įstatymo veiksmingumo reikėtų vengti tokio detalizavimo. Pavyzdžiui, ši problema (dėl KT nutarimo Pilietybės įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu) apima tik du atvejus: arba KT savavališkai įsteigia Konstituciją viršijantį išaiškinimą, arba mes esame visiškai nepajėgūs suprasti tai, kas čia aiškinama, jeigu drauge neišsižadame logikos dėsnių.

Darbo grupės numatoma konstitucinės nuostatos pakeitimo formuluotė  priartėjo prie dabar figūruojančios Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės taip tampriai, kad jau pradeda  beveik sutapti. Tai savo ruožtu rodo  neįtikėtinai didelį dabar įrašytos Konstitucijos 12 straipsnyje formuluotės potencialą dvigubos pilietybės išplėtimo linkme, kai problemą galima spręsti atsisakant begalinio klaidžiojimo labirinte.

Žinoma, referendumas yra demokratijos šventė, tačiau siekiant įtvirtinti demokratinę visuomenė tvarką kartais ne mažiau svarbiu dalyku už šventės euforiją yra kasdieninė išmintis. Tačiau net ne demokratijos idėja dabar yra diskusijų ir nesusipratimų dėl  dvigubos pilietybės pagrindas, o Konstitucinio teismo užsispyrimas trūks plyš išsaugoti „savo veidą“, kai kartą kažką pasakęs, nepalieki sau galimybių  atsitraukti,  kai  sutelkiant dėmesį į tezės neliečiamumo išsaugojimą atiduodama sudeginti Roma. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Bendruomeniškumo dvasios palaikyme vienas iš svarbiausių dalykų yra išsaugota tarpusavio supratimo galimybė, pasiryžimas atnaujinti ir plėtoti dialogą.  Dialogo teorijos požiūriu svarbu yra įvertinti ir negatyvų reljefą, t. y. tas aplinkybes, kurios trukdo tarpusavio supratimui ir susikalbėjimui. Tačiau ar nėra taip, kad pagal mūsų pateiktą pavyzdį KT forsuoja nesusikalbėjimo idealą kaip kažkokią bendrojo gėrio apraišką ir mums užkraunamą pozityvią pareigą.

Tarkime, iš tiesų KT ne dėl kieno nors savivalės, o pagal savo prigimtį yra diskusijas visados stabdanti, ginčus nutraukianti ir tašką dedanti institucija. Kas be ko, įstatymų, potvarkių, nutarimų privalomumo idėja gali būti įgyvendinama tik tada, kai teisinės sistemos didingą pastatą užbaigia, savotiškai jį vainikuoja institucija, kuri dialogą ne tiek plėtoja, kiek jį riboja. Kita vertus, KT nėra koks nors dievų žmonijai padovanotas išradimas,  bet pačių žmonių sukurta institucija, o žmogus kaip baigtinė būtybė nėra apsaugotas nuo klaidos.

Dar daugiau, – čia taip pat modifikuotu pavidalu turėtų galioti falsifikacijos principas, primenantis šiuo atveju apie tai, KT sprendimai ir išaiškinimai  gali būti  laikomi prasmingais tik tada, kai tokiai veiklai pripažįstama taip pat ir principinė klaidos, fatališko nutolimo nuo tiesos galimybė. Specialusis statusas čia negelbsti. Iš tiesų, atsiribojus nuo gaivališkos nuomonių įvairovės, net ir specifinė, didelio pasirengimo reikalaujanti, uždarais kanalais sukaupta kompetencija anksčiau ar vėliau sulėkštėja iki tokių karikatūrinių pavidalų, kad sunkiai gali būti atpažįstama kaip kuriantis protas.

2018.05.21; 20:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.

Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.

Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.

Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.

Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.

Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo. 

Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?

Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?

Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.

Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?

Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…

Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.

Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.

Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.

Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?

Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.

Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.

Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.

Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai? 

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?

Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.

O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės  piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.

Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.

Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien  spėlioti atsakymus į  testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.

Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…

Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.

2018.05.21; 02:30

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Darbo grupė, kuri sprendžia pasirengimo referendumui dėl dvigubos pilietybės klausimus, penktadienį ketina toliau tartis dėl galimos referendumui teikiamos formuluotės.

Praėjusią savaitę buvo kalbama apie dvi formuluotes, akcentuojant gimimu įgytos pilietybės išsaugojimą.

Konstitucijos nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais, siūloma papildyti įrašant, kad „gimimu įgytos pilietybės negali būti netenkama prieš asmens valią“.

Taip pat yra siūloma Konstitucijoje pateikti nuorodą į Konstitucinį įstatymą, numatant, kad, „išskyrus Konstitucinio įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Šiuo metu Konstitucijos 12 straipsnis numato, kad „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas“.

Darbo grupei, kuri sprendžia pasirengimo referendumui dėl dvigubos pilietybės klausimus, vadovauja Seimo vicepirmininkas Arvydas Nekrošius.

Manoma, kad referendumas dėl dvigubos pilietybės galėtų vykti per pirmąją ir antrąjį prezidento rinkimų turą. Preliminariai planuojama, kad Lietuvos prezidento rinkimų pirmasis turas gali būti surengtas 2019 m. gegužės 12 d., antrasis turas – gegužės 26 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 03:00