Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.  

Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?

Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?

Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?

Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…

Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!

Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.

Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos. 

Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?

Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins

Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad  sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą? 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…

Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.

2017.10.26; 16:20

Idėjų Lietuvai iniciatyva (www.idejalietuvai.lt) ritasi per šalį kaip lavina, pasiūlymai liejasi kaip iš gausybės rago. Ir tai tik džiugina, tauta neabejinga. Tarp idėjų, aišku, yra ir keistokų: ambicingų, bet nerealių, juokingų, bet nuoširdžių, dvasingų, bet nepraktiškų ir pan. Bet iš jų visų matyti, kad idėjų autoriams rūpi Lietuva.

Deja, yra pateikta ir tokių idėjų, iš kurių galima įtarti, kad jų autoriams rūpėjo kas kita. Paskaitykite ir išvadas pasidarykite patys.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Pasiruoškime visuotiniam referendumui dėl dvigubos pilietybės (autorius – Linas Linkevičius, LR užsienio reikalų ministras). „Susijunkime, susivienykime ne tik atkurtos Lietuvos šimtmečio proga“, – siūlo ministras. „Prisiminkime, kad Lietuva yra ten, kur plaka lietuviška širdis, kur skamba lietuviška daina, kur Lietuvos sūnūs ir dukros rūpinasi savo vienintele Motina – Tėvyne“, – graudina L. Linkevičius.

Kadaise tai būtų buvę gražūs žodžiai, deja, dabar politikų nuvalkioti iki koktumo. O kur gi idėja? Kaip ruoštis referendumui? Gal L. Linkevičius siūlo nemokamus paruošiamuosius kursus? Nacionalinę ruošimosi valandėlę per TV? Neaišku. Na, bet pradžiai užteks, kad matome, jog ministras turi idėjų, jos susijusios su referendumu ir artėjančiais Prezidento rinkimais (ne, ne, tiesiog tuomet siūloma rengti referendumą).

Atsisakyti dešimtadalio valstybės tarnautojų daugelį darbuotojų pakeitus dirbtiniu intelektu (autorius – Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausias ekonomistas). Mielas Nerijau… net nėra kaip prikibti prie idėjos. Taip, apie dirbtinį intelektą dabar labai madinga kalbėti, šūkiai mažinti valdininkų išlenda prieš kiekvienus rinkimus. Puikiai sujungta. Tik linkime nesusidurti su siūlomu leidimų išdavimo robotu, kai ateisite konkretaus leidimo ir situacija bus subtiliai žmogiška, o ne formaliai robotiška.

Gera ir kita N. Mačiulio pasiūlyta idėja – jungti ministerijas ir mažinti valdininkų. Žmonėms tai patinka. Ir taip, Lietuvos idėjininko amplua šalia analitiko, sportininko, tėčio yra gerai ir pravartu. Galima prirašyti prie kuklaus titulo vikipedijoje „Lietuvos ekonomistas“.

Susitvarkyti savo buitį ir ūkį (autorius – Žilvinas Grigaitis, verslininkas). Gerb. Ž. Grigaičio idėja – „…kad mes visi gražiau ir švariau gyventumėme, kad sugebėtumėme pasilenkti ir pakelti tą šiukšlę, kuri guli ant žemės“. Nes „nesvarbu – esi prezidentas ar paprastas žmogus, tai gali padaryti kiekvienas“. Turbūt iki šiolei visi gyvenome negražiai ir nešvariai. Ir prezidentas, ir paprastas žmogus.

Bet toliau Ž. Grigaitis patikslina, kad pirmiausia reikia socialiai atsakingai elgtis savo šeimoje, tada ir visur kitur bus gerai. O dabar, nesunku suvokti, visi elgiasi tik materialiai atsakingai – arba emigruoja, kad aprūpintų šeimą, arba eina valdžion, šlovėn. Galima pratęsti šią idėją: reiktų prikepti socialinės atsakomybės šeimoje trenerių (guru, vadybininkų). Na, bent jau vieną…

Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visos viešos vietos turi būti filmuojamos (autorius – Algirdas Ramanauskas, pramogų verslo veikėjas, TV laidų vedėjas, aktorius). „Vaizdo kamera visada yra draugas normaliam žmogui, o pašlemėkui ir vandalui – priešas“, – teigia A. Ramanauskas. Galima paprieštarauti, kad net ir normaliam žmogui kiek nepatogu ir nejauku būti stebimam, tad jis nesunkiai supranta A. Ramanauską ir vėl pokštaujant. Tik kažkoks nesmagumo jausmas apima, kai tai daroma idėjos Lietuvai kontekste…

Keisti anglišką Lietuvos pavadinimą (autorius – Žygimantas Mauricas, banko „Luminor“ vyr. ekonomistas). Jeigu kokiu nors klausimu pasisako N. Mačiulis, turi pasisakyti ir Ž. Mauricas. Toks darbas. Berods, idėjos Lietuvai iniciatyvoje pirmasis pasisakė Ž. Mauricas. Pasiūlė kelias idėjas. Ir N. Mačiulis kelias. Idėjos skambios. Bet ir N. Mačiulio skambios. Bet idėja ištrinti tą nelemtą „h“ Lietuvos angliškame pavadinime – gera. Sklandanti jau nebe pirmus metus. Tad tas, kuris ją pasiūlys šioje iniciatyvoje, tikrai neprašaus. O to juk ir reikia.

Visuotinė 3 mėnesių amnestija (autorius – Bronislovas Burgis, pedagogas, KTU docentas). Pedagogas siūlo nuo sausio 1-os iki kovo 11-os dienos paskelbti visuotinę liustraciją ir visuotinę amnestiją. Ir nuo kovo 11-osios Lietuva būtų jau kitokia. „Ateis sunkus metas prieš mirtį ir tu suprasi, kad visa tai, ką darei neteisingai, neteisėtai, nieko tau gyvenime gero nedavė“, – rašo B. Burgis. Kaip ir viskas gražu. Na bet kažkaip nepavyksta nesieti idėjos su byla, kurioje B. Burgis kaltintas ir išteisintas dėl moksleivės bauginimo. Ir graži idėja tada atrodo nebeaišku kaip gimusi ir kam skirta…

Kurti paramos tiems, kuriems sunku, tinklą (autorius – Austėja Landsbergienė, pedagogė, verslininkė). Kaip čia pasakius. Va jei idėja būtų sujungti „Caritas“, Maisto banką, SOS vaikų kaimus, Pagalbos jaunimui liniją etc. į vieningą tinklą – būtų idėja. Nors vargu ar įgyvendinama, bet idėja. O dabar – skamba kaip pasiūlymas kurti dar vieną konkurentą jau veikiantiems tinklams. Arba dar blogiau – kaip idėja dėl idėjos, nes tiesiog privalu būti šioje iniciatyvoje.

3 žingsniai, kuriuos galėtų žengti kiekvienas, esantis šių dienų valdžioje (autorius – Gabrielius Landsbergis, politikas). Viskas teisingai, idėjų prisiūlė ir kitų politinių partijų lyderiai. Antraip kokie gi jie būtų lyderiai, be idėjų. Tačiau gerb. G. Landsbergio idėja – tai visažinio tonu parašytas pasiūlymas esantiems valdžioje „atsisakykite agresyvaus visažinių tono“. Taip pat – „turite keistis“. Na gerai, galima gi Lietuvą suprasti kaip valdžios darinį ir pateikti idėjas tiesiogiai tiems valdžiažmogiams. Tačiau šioje idėjoje šaunu atrodo nebent tai, kad vertingais pasiūlymais, kuriuos G. Landsbergis turbūt gavo ir per metus gana sėkmingai realizavo, dabar nemokamai dalijasi su kitais. Krikščioniška.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai reikia normalaus futbolo stadiono (autorius – Laurynas Kasčiūnas, politologas, dėstytojas, Seimo narys). Kai tokią idėją siūlo paprastas pilietis – labai šaunu. Ir yra panašių pasiūlymų. Tačiau kai futbolo stadiono idėją nacionalinei iniciatyvai ima siūlyti Seimo narys – hm… Pone Kasčiūnai, Jus gi jau išrinko atstovauti piliečius? Mandatą į rankas ir veikite. Agituokite, prastūminėkite. Kaip Seimo narys.

Įvesti privalomus vadybos mokymus valstybės tarnautojams (autorius – Virginijus Lepeška, verslo strategas, vadybos konsultantas). Verslo ir vadybos specialistas labai taikliai pastebi, kad valstybės tarnautojai dažnai „yra vadovai ir daro labai daug klaidų, kurių neturėtų daryti, o rezultatas galėtų būti geresnis, jeigu jų kompetencija šioje vietoje būtų aukštesnė“. Viskas gerai su idėja. Blogai, kad ją siūlo žmogus, kuris, galima įtarti, suinteresuotas idėjos įgyvendinimu kaip verslininkas, besirūpinantis klientų rato išplėtimu. Tad ar Lietuvai ši idėja, ar vadybos konsultantui?

Vertinkime visuomenę už darbus (autorius – Mykolas Katkus, Fabula hill+knowlton strategies valdybos pirmininkas). „Dabar mes turime daug fainų, sąžiningų vidutinybių, kurie nieko nepadaro. Verslas, šalys yra sukuriamos ant plėšikų pečių. Aš siūlau, kad žmonėms pasakymas „aš nevogiu ir esu skaidrus, nieko ypatingo nepadariau, bet vykdau kažkieno strategiją” nebūtų pakankama, kad žmogus liktų poste“, – teigia M. Katkus.

Puiki idėja, nekart girdėta iš garbingų senjorų ir respektabilių namų šeimininkių lūpų. Ar užstalėje. Tiesa, labai abstraktu. Bet turbūt taip ir reikia kalbėti, kai specialistas tiksliai žino, kokiam segmentui skiria žinią.

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pakeisti vieną himno eilutę (autorius – Mantas Adomėnas, filosofas, politikas). „Pakeiskime kuriam laikui, kol išlipsime iš krizės, vieną himno eilutę – „Iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – siūlo politikas. Kita jo idėja – kad valstybės funkcijas turi perimti dirbtinis intelektas. Dar viena – formuoti ilgalaikius nacionalinius interesus (vau!).

Bendrame idėjų sraute atrodo ne taip jau blogai. Tik susidaro įspūdis, kad jau nebe pirmus metus į įvairius politinius skandalėlius įpainiojamas M. Adomėnas vis išsipainioja ir toliau sistemingai siekia tarnauti konservatorių ideologiniu ruporu. O šios idėjos – nuosekli plano dalis.

P.S. Autorius atsiprašo idėjų autorių ir skaitytojų, jei kurio nors paminėto asmens idėjos iš tiesų yra skirtos Lietuvai, o ne kitiems tikslams. Čia pateiktos tik subjektyvios autoriaus įžvalgos.

2017.10.26; 04:05

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25

Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė, kad dvigubos pilietybės išplėtimas galimas tik referendumu pakeitus Konstituciją. Seimas negali įstatymu nustatyti, kad Lietuvos piliečiai, išvykę po nepriklausomybės atkūrimo, gali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliečiais, – paskelbė KT pirmininkas Dainius Žalimas. 

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Tokiu KT sprendimas nuvylė išeivijos atstovus, tačiau išsižadėti savo Tėvynes išeivija nesiruošia.

„Lietuvos Respublikos nepriklausomybę atkūrė ir išeivija, kuri neturėjo lietuviškos pilietybės ar turėjo dvigubą. Mes norime sekti šiais pavydžiais. Ir ryškiausias to pavyzdys daktaras Jonas Basanavičius, turėjęs dvigubą pilietybę ir kuriam, dabar irgi būtų atimta Lietuvos Respublikos pilietybė. Aš tikiu, kad išeivija, nepaisant jai nepalankaus sprendimo, niekada neišsižadės savo Tėvynės, jos kalbos išsaugojimo bei kultūros puoselėjimo. Būkime naujais basanavičiais Lietuvai!“, – sakė PLB pirmininkė Dalia Henkė.

Pasaulio lietuviai tikėjosi proveržio sprendžiant pilietybės išsaugojimo klausimą, tačiau dabar, išgirdus siūlymą eiti tik referendumo keliu, išeivija abejoja dėl galimos sėkmingos šio klausimo sprendimo baigties.

„Mes gerbiame Konstituciją, suprantame galimas grėsmes ir girdime visų pusių argumentus. Visgi dėl globalių politinių procesų šiuo metu gresia prarasti dešimtis tūkstančių mūsų piliečių. Mes manome, kad Lietuvai reikia visų jos piliečių, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena. Neatmetame ir referendumo kelio, tačiau tuo atveju turime siekti pakeisti referendumo sąlygas ir, kad jis būtų įgyvendinamas sėkmingai, prašome aukščiausios valdžios pademonstruoti politinę išmintį, valią ir vieningumą. PLB nuomone, norint, kad referendumas pasisektų, turi būti paskirta atsakinga institucija, bei skirti pakankami resursai (žmogiškieji ir finansiniai). Taip pat šis klausimas neturi tapti tik PLB galvos skausmu. Tačiau visu svarbiausia, šie dalykai turi būti padaryti čia ir dabar, nes paruošti visuomenę referendumui kainuoja labai daug laiko“ – sakė PLB pirmininkė D. Henkė.

Pagal šiuo metu galiojančias nuostatas referendumu keisti Konstituciją yra beveik neįmanoma, kadangi „už” turi balsuoti daugiau kaip 50 proc. balso teisę turinčių žmonių (ne atėjusių balsuoti).

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.21; 05:50

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.

Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.

Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.

Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.

Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.

Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.

Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.

Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.

Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.

Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!

Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.

Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.

Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.

Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.

2017.09.14; 15:00

Administracija neatsako į bazinį klausimą: ar JAV prezidentas Rusiją laiko drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu?

„Suokalbio“ su Rusija tyrimas paralyžiavo Baltuosius rūmus. Pasamdytas ypatingas teisininkas, kuris „ima pavyzdį iš Bilo Klintono gynimo Monikos Levinski byloje“, rašo žiniasklaida. Donaldas Trumpas apsunkina politinį kursą tuo, kad žavisi Vladimiru Putinu ir pasirengęs atsisakyti tarptautinės  JAV lyderystės.

Pasak JAV nacionalinio saugumo ekspertų, dabar sunkiausias klausimas ne tai, ar Trumpo komanda susimokiusi su Rusija, o tai, kaip Baltieji rūmai žiūri į Rusiją, rašo Buzzfeed News.

Praėjusią savaitę oficialus Baltųjų rūmų atstovas tris kartus neįstengė atsakyti, ar Trumpo administracija žiūri į Rusiją kaip į draugę, ar mato ją kaip priešą, perduoda žurnalistė Nensi Jusef.

„Atrodo, to klausėme jus ir vakar. Ir jūs sakėte, kad atsakysite mums, – paklausė žurnalistas Saros Sanders per spaudos konferenciją trečiadienį. – Manau, kad tai bazinis klausimas: ar prezidentas laiko Rusiją drauge, partnere, sąjungininke, ar priešu? Ar jau turite atsakymą į tą klausimą? Sanders atsakė trumpai: „Aš neturiu“.

„Nacionalinio saugumo sferos atstovai tvirtina, kad Baltųjų rūmų negebėjimas ar nenoras suformuoti poziciją Rusijos atžvilgiu paralyžiavo politinį procesą“, – rašo autorius.

„Trumpo administracija apibrėžia gerus santykius kaip savo politikos Rusijos atžvilgiu tikslą. Ir tai neteisinga. Fokusuotis reikia į tai, kas yra JAV nacionalinis saugumas ir ekonominis interesas, ir kaip tai pasiekti“, – sakė leidiniu BuzzFeed News Maiklas Makfolas, JAV ambasadorius Rusijoje 2012–2014 metais.

JAV sąjungininkai irgi negali įvardyti Amerikos politikos Rusijos atžvilgiu. Praėjusią savaitę Vokietijos santykių su Rusija koordinatorius Gernotas Erleris sakė agentūrai Reuters: „Amerikos politikoje Rusijos atžvilgiu mes matome neryžtingus svyravimus pirmyn–atgal“. 

Respublikonai pripažįsta, kad klausimo apie galimą suokalbį su Rusija tyrimas sudavė smūgį Baltųjų rūmų gebėjimui valdyti šalį.

„Baltieji rūmai visiškai užimti Rusijos klausimais. Ir žodį „užimti“ aš suprantu kaip „paralyžiuoti“. Jie paprasčiausiai nežino, ką daryti, ir laikosi, pirmiausia, gynybinių pozicijų“, – sakė leidiniui BuzzFeed anonimiškai senatoriaus respublikono padėjėjas.

XXX

„Net ir be plintančio skandalo kišimosi į rinkimus klausimu prezidentui Trumpui būtų nelengva vadovauti Amerikos santykiams su Rusija, kurie yra įtempti labiau negu bet kada nuo šaltojo karo pabaigos“, – sakoma The New York Times redakciniame straipsnyje.

„Prezidentas Vladimiras Putinas pademonstravo negailestingą savisaugos siekį, kuriuo didele dalimi trokštama sugrąžinti Rusijai mistinę valdžios ir šlovės padėtį, o ne padėti Vakarams kurti stabilesnį pasaulį“, – pažymi redakcija.

Ir čia Trumpas protingai dirba dar labiau komplikuodamas politinį kursą susižavėjimais Putinu ir pasiryžimu atsisakyti tarptautinės JAV lyderystės.

Trumpo meilikavimo rezultatai menki, mano leidinys. „Rusija kaip ir anksčiau laiko okupavusi Krymą, kurį ji aneksavo 2014 metais, ir intensyvina karą rytuose prieš Ukrainos vyriausybines pajėgas“, „Trumpas neįtikino Putino nei sustiprinti ekonominį spaudimą Šiaurės Korėjai, nei nutraukti pavojingą konfrontaciją su Amerikos kariniais lėktuvais virš Baltijos jūros, nei vėl paklusti 1987 metų Susitarimo dėl trumpo ir vidutinio nuotolio raketų (TVNR) reikalavimams, pašalinant dislokuotas uždraustas raketas“, – kritikuoja leidinys.

„Viltingais ženklais“ NYT vadina ribotą ugnies nutraukimą Sirijoje ir „gerbiamo buvusio Amerikos atstovo prie NATO Kurto Volkerio, garsėjančio griežtu požiūriu į Rusiją, paskyrimą specialiuoju atstovu darbui su Rusija Ukrainos linkme“.

„Bet dėl daugelio klausimų Putinas, regis, nenori bendradarbiauti, o Trumpas dėl to, atrodo, nelabai jaudinasi“ – apibendrina redakcija.

XXX

Grįžęs į Vašingtoną Donaldas Trumpas vėl įgrimzdo į Rusijos reikalus, praneša prancūzų Le Figaro.

Spausdindamas praėjusią savaitę visą elektroninį susirašinėjimą, buvusį prieš odiozinį susitikimą Trumpo bokšte, prezidento sūnus Trumpas jaunesnysis manė, kad pašalino įtarimus dėl sąmokslo su Rusija. Nieko panašaus: grįžus į Paryžių Donaldą Trumpą užgriuvo nauji klausimai ir dar atkaklesnis tyrimas, rašo korespondentas Filipas Želi.

Pasirodo, kad susitikime dalyvavo mažiausiai aštuoni žmonės. Iš Trumpo pusės: Trumpo sūnus Donaldas jaunesnysis, žentas Džaredas Kušneris, Trumpo rinkiminės kampanijos vadovas Polas Manafortas, garsėjantis savo prorusiškomis pažiūromis, ir vertėjas. Iš Rusijos pusės: advokatė Veselnickaja, Vladimirui Putinui artimo Agalarovo šeimos atstovas publicistas Goldstounas, kuris užsistojo Veselnickają (ir kurio sūnui Amirui, Rusijos pop-žvaigždei, atstovavo Goldstounas).

Pagaliau dalyvavo keistas personažas Rinatas Achmetšinas, lobistas, turintis dvigubą – Rusijos ir Amerikos pilietybę, kuris nei iš šio, nei iš to lydėjo advokatę Veselnickają, su kuria jis buvo ką tik papietavęs“, – perduoda straipsnio autorius.

Achmetišino biografija intriguojanti, pastebi Želi. Rusijoje jis buvo įsipainiojęs į kibernetines atakas ir „juodųjų viešųjų ryšių“ operacijas sovietinių kompromitavimo būdų stiliumi. Vašingtone jis žinomas kaip „Magnickio įstatymo“ panaikinimo lobistas. Kongresmenai jį įtaria „ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis“, bet jis tai neigia. Jis tik pripažįsta, kad kaip šauktinis tarnavo kontržvalgybos padalinyje, rašo autorius.

XXX

Sekmadienį paskelbtais The Washington Post apklausos duomenimis, Trumpo reitingai nusmuko iki 36 proc. „Demaskavimų kaskada ir naujų personažų pasirodymas šioje sagoje verčia Baltuosius rūmus samdyti advokatą Tajų Kobą išimtinei juriskonsulto misijai – atsakymams tyrėjams koordinuoti, kad juridinis patarėjas Donaldas Makhanas užsiimtų kitais reikalais, – sakoma straipsnyje. – Taip patarė prezidento strategas Styvas Benonas, kuris ėmė pavyzdį iš Bilo Klintono gynybos Monikos Levinski byloje“.

XXX

„Siaubo apimtas“ britų viešųjų ryšių vadybininkas, atsidūręs Rusijos skandalo dėl Baltųjų rūmų bylos centre, nutraukia prašmatnią europietišką „metinę pertrauką“ ir skrenda į JAV susitikti su savo advokatu Los Andžele, praneša Daily Mail. Robas Goldstounas (56 metų amžiaus) kartu su partneriu Deividu Vilsonu atostogavo.

„Tačiau, nuogąstaudamas, kad jį užmuš už susitikimo, kuriame dalyvavo Donaldas Trumpas jaunesnysis ir keletas rusų, organizavimą“, Goldstounas, bulvarinio leidinio duomenimis, skubiai išskrido iš Atėnų į Los Andželą. 

„Ekstravagantiškas viešųjų ryšių vadybininkas, garsėjantis savo įspūdingais gabaritais ir aistra kvailoms skrybėlėms, paskutines savaites praleido, duodamas valią savo įpročiui publikuoti socialiniuose tinkluose asmenukes su jaunais vyriškiais, kuriuos jis sutikdavo keliaudamas“,  – rašo korespondentas.

Goldstouno bandymai atsiriboti nuo stiprėjančio skandalo buvo nesėkmingi, ir viešųjų ryšių veikėjui teko atšaukti susitarimus su keliais jaunais vyriškiais Atėnuose bei paskubomis palikti Athenaeum Intercontinental hotel su ištaigingu restoranu, SPA ir baru ant stogo, pasakoja autorius.

Leidinys primena, kad elektroniniuose laiškuose, išsiųstuose pernai netrukus po to, kai Trumpas buvo patvirtintas respublikonų partijos kandidatu į prezidentus, Goldstounas siūlė suvesti Donaldą Trumpą jaunesnįjį su advokate Natalja Veselnickaja, sakydamas, kad rusų prokurorė pasiūlė pateikti magnato štabui jautrios informacijos apie Hilari Klinton.

XXX

Natalja Veselinckaja – „galimas dalykas, –  tai, kas žvalgybos žargonu vadinama „jauku“, rašo The Times Benas Makintairas, žodžiu, „buvo bandymas įvilioti Trumpo rinkiminį štabą ir palenkti jį suokalbiui“. „Ji pati save vadina paprasta juriste. Tai gali būti tokia pat tiesa ar pusiau tiesa, kaip Gordono Lonsdeilo (KGB agento pavarde Kononas Trofimovičius Molodas) tvirtinimai, kad jis prekiavo muzikiniais automatais“, – sakoma straipsnyje.

Rusija buvo pionierė ir pasaulio lyderė, įterpiant savo agentus kitose šalyse, o „KGB dimisijos pulkininkas Vladimiras Putinas“ tą tradiciją adaptavo ir išplėtė. „Po istorijos su Trumpu jaunesniuoju vienas buvęs žvalgybos darbuotojas man sakė: „Rusai ištrynė sienas, yra visas spektras žmonių, kurie, galimas dalykas, dirba Kremliui per atstumą“, – praneša autorius.

„Rusija remia viską, kas destabilizuoja Jungtines Valstijas, ugdo Rusijos galią, išmuša iš vėžių Vakarų žvalgybą ir praturtina Rusijos kleptokratiją“, – taip mano Makintairas. Kremlius piktai džiūgaudamas stebės dar vienus Trumpo Baltųjų rūmų nelemtus nuotykius, o Maskvos taktikos ašis – „maskuotės doktrina“, rašo autorius, išversdamas tuos žodžius kaip „mažasis maskaradas“.

„Trumpo jaunesniojo epizodas – ar tai „riestainio skylė“, kaip tvirtina jo šalininkai, ar tai didžiulis skandalas, ar tai dar vienas mažas maskaradas, suvaidintas Vakarams sugluminti ir susilpninti“, – baigia Makintairas.

Spaudos apžvalga / InoPressa

2017.07.19; 06:00

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Seimas nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), kad jis išaiškintų savo priimtų nutarimų teiginius, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių galimybėmis kartu būti ir kitos valstybės piliečiais.

Už tai numatantį Seimo nutarimą balsavo 100 Seimo narių, prieš – 4, susilaikė 7 parlamentarai.

Priimtu nutarimu siekiama išsiaiškinti, ar Seimui, nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų, suteikiama galimybė Pilietybės įstatyme įtvirtinti teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos ir įgiję Europos Sąjungos (ES) ar NATO valstybės narės pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Kreipimusi taip pat siekiama išsiaiškinti, ar sąlyginai didelis asmenų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turinčių Lietuvos Respublikos ir tuo pačiu metu kitos šalies pilietybę, skaičius (22 913) neprieštarauja Konstitucinio Teismo suformuluotai teisinei doktrinai, numatančiai, kad „dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai“.

Konstitucinio Teismo klausiama, ar toks sąlyginai didelis dvigubą pilietybę jau turinčių asmenų skaičius nesuponuoja, kad, laikantis teisinio lygiateisiškumo principo, analogiškas teisinis reglamentavimas turėtų būti taikomas ir kitai išvykusiųjų kategorijai – tiems Lietuvos piliečiams, kurie iš šalies išvyko po 1990 m. kovo 11 d.

Seimo nutarime pabrėžiama, kad nuo to laiko, kai 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Konstitucija, kurios 12 straipsnio nuostata riboja dvigubą pilietybę, ir nuo to laiko, kai Konstitucinis Teismas priėmė 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą ir 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, aplinkybės iš esmės pasikeitė.

Lietuva tapo NATO ir ES nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitų valstybių pilietybę; padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę; iš ES nutarus pasitraukti Jungtinei Karalystei, kurioje daug gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti Jungtinės Karalystės piliečiais, o jais tapę netektų Lietuvos Respublikos pilietybės.

„Siekiant išsaugoti iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių ryšius su Lietuva, būtina jiems leisti būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais“, – teigiama dokumente.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.27; 14:50

Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.

Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.

Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.

Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!

Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.

Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.

Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.

Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.

Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:

„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.

Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.

To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.

Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams  padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.

Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.22; 13:03

Kai skaitlinga, įtakinga TS-LKD grupė griebėsi sumanymo klastingai apeiti Lietuvos Konstituciją, bet kokia kaina siekdama įteisinti masišką dvigubą pilietybę, sumaniau ir aš tarti savo žodį.

Nei šiokie, nei tokie

Manau, kad turiu tam teisę. Esu emigrantas. Jau senokai pasipusčiau padus. Tačiau save priskiriu išvykusiems, kuriems Lietuva – ne tušti žodžiai. Tėvynės ilgesys dar neišblėsęs, kartais labai skaudžiai spaudžia širdį. Beje, aš ir nenoriu, kad šis jausmas pranyktų.

Žodžiu, niekas neatims iš manęs ne itin linksmos mano patirties – gyvenu tarp emigrantų lietuvių, žinau, kokios mintys siaučia jų galvose. Neleisiu sau brėžti plačių apibendrinimų, bet maždaug pusė, su kuriais tenka bendrauti, prekiauti, linksmintis, dalintis kambariu – nei šiokie, nei tokie.

Taigi mano laiškas – tai abejojimas Lietuvoje įsigalėjusiu mitu, esą dauguma emigravusiųjų taip karštai myli Lietuvą, taip nuoširdžiai pergyvena dėl jos, kad lietuviškojo paso praradimas jiems taptų tikra dvasine mirtimi.

Niekad negyveno Lietuvos rūpesčiais

Nereikia mūsų idealizuoti. Kartais šiurpas krečia, kai pamatau, kam konservatorių – krikdemų lyderiai Gabrielius Ladsbergis ir Andrius Kubilius vos ne per prievartą stengiasi įbrukti teisę išsaugoti lietuviškąją pilietybę. Gyvendamas svetur ne taip jau retai susiduriu su lietuviais, kurie Lietuvos aktualijomis nesidomėjo nei tuomet, kai gyveno Lietuvoje (mano supratimu, buvo prasti piliečiai), o išvykus Lietuva jiems tapo dar tolimesnė (mano įsitikinimu, jie tapo dar prastesniais Lietuvos piliečiais). 

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Kam jiems, sakykit, reikalingas lietuviškas pasas? Beveik per jėgą įbruktas lietuviškas pasas (dviguba pilietybė) greičiau reikalinga ne mums, Lietuvą palikusiems, o save ir tuo pačiu savo rinkėjus apgaudinėjančiai Lietuvos valdžiai, girdi, ji rūpinasi, kad Lietuva neprarastų žmonių. Iš kurios pusės bepažvelgsi, išvykusieji iš Lietuvos – praradimas. Didesnis ar mažesnis, bet praradimas. Atsidūrus svetur – milžiniška tikimybė nutautėti (lietuviai turi tokią ydą – pataikauti svetimoms įtakoms; mes – ne žydai, kurie bet kur gyvendami, bet kokia kalba kalbėdami, bet kokį pasą kišenėje turėdami, vis tiek išlieka žydais).

Ir tą praradimą dviguba pilietybė vargu ar sumažins. Mūsų valdžia privalėtų siekti vienintelės teisingos politikos – didžioji dauguma lietuvių privalo gyventi Lietuvoje. Tik tada bus teisinga, kai dauguma piliečių gyvens savo valstybėje. Tačiau Lietuvos premjerai, parlamentarai, prezidentai šios idėjos nesugeba įgyvendinti.

Štai mano gyvenimo draugė – ne lietuvė. Jei sukursime šeimą, vargu ar sugebėsiu vaikus išauginti lietuviais. Jie greičiau bus danai nei lietuviai. Jei gausiu dvigubą pilietybę, tai ir mano atžalos turės teisę turėti lietuvišką pasą. Bet kokia nauda Lietuvai iš mano vaikų, jei jie nebebus lietuviai? Jei tarp Lietuvos ir Danijos iškils, neduok Dieve, rimtų kivirčų, kaip jiems balsuoti – kaip naudinga Lietuvai ar kaip naudinga Danijai? Ir ar jie turės moralinę teisę balsuoti dėl svarbių Lietuvai reikalų, jei Lietuvą pažinos tik paviršutiniškai?

Sutikdamas, kad lietuvius sunku sulaikyti nuo išsivaikščiojimo, gal net neįmanoma, kol Europos Sąjungoje įteisinta atvirų durų politika, naudą nešanti tik skaitlingoms, turtingoms tautoms, o mažas, tokias kaip Lietuva, sekinanti dvasiškai ir morališkai, – vis tik turiu vilties, jog išeitis egzistuoja. Tiesiog reikia jos atkakliai ieškoti.

Ne duoti, o atimti

Bet ar ieškoma? Įtariu, kad būtent dėl bejėgiškumo ir nežinojimo mūsų valdžios griebiasi kosmetinių, realios, apčiuopamos naudos neduodančių taisymų. Mūsų valdžia naivi, jei mano, kad danišką ar vokišką pilietybę (tik NATO ir EUROPOS SĄJUNGOS šalių pilietybę) įgijusiam emigrantui paliktas lietuviškas pasas bus didelė vertybė, kad jis, išsaugojęs lietuvišką pasą, puls pergyventi dėl Lietuvos. Greičiau – priešingai. Lengvai pasiimtas daiktas nevertinamas. Tik prarasdami lietuvišką pilietybę mes galbūt susimąstysime, ko netenkame, ką prarandame. Ypač jei bus užfiksuota – netekęs Lietuvos paso paskui jo lengvai neatgausi. Pasas – ne apatiniai drabužiai, jo dažnai kaitalioti negalima. Arba – arba. 

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Labiau į liberalus nei konservatorius panašūs G.Landsbergis ir A.Kubilius arba nežino, arba nenori žinoti: esama emigrantų, kurie tiesiog patalogiškai priešiški Lietuvai. Jų širdyse – nežinia iš kur atsiradusios didelės nuoskaudos. Jie be saiko kritikuoja Lietuvą (kai reikia ir kai nereikia), jie gėdinasi turį lietuviško kraujo, trokšta kuo greičiau prarasti lietuviškąjį veidą. Savo vaikus auklėja taip, kad atžalos kuo greičiau išmoktų užsienio kalbų ir pamirštų gimtąją kalbą.

Jiems lietuviškas pasas – kaip šuniui penkta koja. Kodėl Lietuvos valstybė žeminasi, stengdamasi tokiems įtikti? 

Man regis, rūpestingais patriotais apsimetantys konservatoriai neturi tikslių duomenų, kiek yra emigrantų, kurie lietuviškąjį pasą traktuoja kaip nereikalingą popiergalį ar net trukdį, ir kiek tokių, kuriems reikalinga dviguba pilietybė, nes jie nenori nutraukti ryšių su Tėvyne. Kai suskaičiuosite, ponai, tada ir priimkite lemtingą sprendimą. Bet ne atvirkščiai.

Geresnieji ir blogesnieji

Man keistas politikų noras sulyginti visų emigrantų teises. Esą negalima brėžti skiriamosios linijos tarp tų, kurie išvyko iki 1990-ųjų Kovo 11-osios, ir tų, kurie išvyko po Nepriklausomybės paskelbimo. Ne tik galima, bet ir būtina. Skiriamoji linija – akivaizdi, pone Seimo Pirmininke Viktorai Pranskieti. Vieni išvyko iš okupuotos Lietuvos, kiti pasitraukė iš laisvos Lietuvos.

Skirtumas – akivaizdus. Save taip pat priskiriu prie vadinamųjų „blogesniųjų“, nes pasitraukiau jau iš laisvos Lietuvos, kai išvažiuoti iš Tėvynės nebuvo gyvybiškai svarbių priežasčių. Privalau pats sau prisipažinti: kažkur viduje nuolat dygčioja priekaištas, kad, užuot bandęs taisyti padėtį savo krašte, jį palikau likimo valiai. Žinoma, teisinuosi, kad prieš žengdamas lemtingą žingsnį išbandžiau visus kitus variantus. Bet pasiteisinimai neįtikinami. Aš jais pats netikiu. Tik apsimetu, kad tikiu.

Geriau jau nebalsuotų

Kai kas iš žurnalistų, politikos apžvalgininkų pastebi, jog Vakaruose gyvenantys lietuviai vangiai dalyvauja lietuviškuose rinkimuose. Tai akivaizdus ženklas, kad jie neatlieka svarbiausios savo pareigos, todėl ir lietuviška pilietybė jiems vargu ar būtina. Kita vertus, gal ir gerai, kad jie neskuba balsuoti. Nes nuėję prie balsadėžių specialiai ar dėl neišprusimo į valdžią išrinktų visokiausių niekadėjų. Vardan pikto juoko.

Tad mano pasiūlymas su dvigubu dugnu: rimtai į Lietuvą žiūrinčių emigrantų negalima skriausti, bet tiems, kuriems nusispjauti, ištirps ar išliks lietuvių tauta, pilietybės nereikėtų dirbtinai palikti. Tokius „piliečius“ praradę nieko neprarastume. Jie jau seniai prarasti. Netekę jų bent jau žinotume realią padėtį, kiek mūsų dar likę.

Todėl konservatorius – krikdemus kviečiu atsikvošėti. Masiškas dvigubos pilietybės dalinimas duotų tik trumpalaikės naudos. Paskui atneštų rimtos žalos. Nes dviguba pilietybė – tai ciniškas emigracijos skatinimas. Kuo daugiau dvigubų pilietybių – tuo daugiau neaiškių nusiteikimų piliečių, kuriais priešiškos jėgos galės manipuliuoti kiek tinkamos. O tada – chaosas, nesusipratimai, noras įteisinti dar daugiau nuolaidų… Ypač būtų pavojinga rengti referendumus, daug pavojų iškiltų ir per Seimo rinkimus. Visada sakiau ir dabar pakartosiu: nėra nieko baisiau už politika nesidomintį, bet prie rinkimų balsadėžių skubantį rinkėją. Štai per tokius „gudručius“ mes ir nepajėgiame įgyvendinti rimtų ekonominių projektų, kuriančių gausias darbo vietas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje…

Beje, ginčai dėl dvigubos pilietybės privalumų – trūkumų turi ne tik moralinę, bet ir teisinę potekstę. Dviguba pilietybė neturėtų būti masiškai dovanojama ne tik moraliniais, bet ir teisiniais sumetimais.

O juk teisininkas Vytautas Sinkevičius – teisus

Konservatoriai – krikdemai elgiasi taip, tarsi jiems nusispjauti į teisininko Vytauto Sinkevičiaus argumentus: masiškai dvigubą pilietybę dalinti galima tik pakeitus Konstituciją. Tokios Konstitucijoje užfiksuotos normos. 

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

O Konstituciją pakeisti nėra lengva – reikalingas referendumas. Jokio kito kelio nėra. Griežtumas čia reikalingas. Konstitucija – ne valgiaraštis, kurį restorano šeimininkas koreguoja kiekvieną rytą. Todėl siūlymai taisyti Konstituciją apeinant referendumo procedūrą parlamente priimtais įstatymais atrodo įtartini. Konstitucija – aukščiau nei A.Kubiliaus ar G.Landsbergio pasiūlyti įstatymai. Konstitucija aukščiau ir už patį Seimą. 

Vienintelis teisiškai nepriekaištingas kelias – išbandyti dvigubos pilietybės rebusą referendume. O jei iš anksto bijoma referendumo rezultatų, tai dvigubos pilietybės šalininkai turėtų pabrukti uodegą – jų norai nepriimtini Tautai. Ne Tauta turi prie jų taikytis, o jie – prie Tautos.

Todėl gabrieliams ir kubiliams sakau – tvarkykite Lietuvos reikalus taip, kad lietuviai nenorėtų išvykti iš Lietuvos, o išvykusieji – trokštų kuo greičiau sugrįžti. Jei taip pasielgti neįmanoma, nes britai ir vokiečiai mūsų medikus ir internetinių technologijų specialistus vis tiek nuvilios kelis sykius didesniais atlyginimais (tai – realybė, kurios nepaneigsi), tai dar nereiškia, kad galima laužyti Konstituciją.

Algimanto Šindeikio pasiūlymas

Man regis, puikią išeitį Facebooke pasiūlė ponas Algimantas Šindeikis. Štai ką jis rašė:

„Sudėtinga dilema: gyventi valstybėje su bendrapiliečiais už Atlanto ir Lamanšo, bet be Konstitucijos ar be bendrapiliečių už Atlanto ir Lamanšo, bet su Konstitucija.

Mano pasirinkimas aiškus: su Konstitucija, kad ir su mažiau piliečių. Jei nebus valstybėje Konstitucijos, anksčiau ar vėliau nereikės niekam ir tokios valstybės pilietybės. Nes tada Konstitucija bus ir Uspaskichas, ir Paksas, ir Bastys, ir Steponavičius, ir …

Be to, pilietybė – tikras ryšys su valstybe – mokėjimas joje mokesčių, turėjimas nuosavybės, pasirengimas ją ginti, dalyvavimas rinkimuose (sąmoningas, suvokiant už ką balsuoji), o ne tik kraujo ryšys ar dalyvavimas dainų šventėje. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Todėl konservatorių komjaunimo vairuojamas buldozeris per Konstituciją (Seimo įstatymu paneigiant Konstituciją) yra ne tik Konstituciją, bet ir valstybę naikinantis žingsnis.

Išlikimę orūs ir valstybiški. Ruoškimės referendumui. Įrodykime, kad galime konstituciškai priimti mums visiems svarbius ir būtinus sprendimus“.

Jei vadovausimės A.Šindeikio nuostata, Lietuva dar turi viltį išlikti lietuviška. Jei vadovausimės G.Landsbergio ir A.Kubiliaus logika, Lietuva – be ateities.

Šiandien, šv. Velykų proga, visiems lietuviams, tiek emigravusiems, tiek Lietuvoje pasilikusiems, linkiu kuo geriausios kloties. Atsinaujinimo linkiu ir abejotinos vertės įstatymo projektą siūlančiai G.Landsbergio komandai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.16; 15:24

Saulius Kizelavičius

Šį kartą į politiką pažvelgti noriu tragikomiškai, nes rimtai žiūrėti į Lietuvos problemas – jau per sunku.

Tik aklas nemato, kaip Lietuva iš visų pusių spaudžiama elgtis prieš savo prigimtį. Verčiama išsižadėti savo požiūrio dėl visko – ir dėl smulkių, ir dėl kardinaliai svarbių dalykų.

2017-ieji dar tik prasideda, o jau turime naują draudimą. Jau nebegalime švęsti Užgavėnių taip, kaip iki šiol jas švęsdavome, nes, matot, vienas šios siautulingos pavasario šventės personažas nepatinka žydams. Tikriausiai teisingai elgiamės, kad atsisakome kai kurių Užgavėnių šėlionių kaukių. Juk žydai – pati garbingiausia, padoriausia, sąžiningiausia, teisingiausia, tvarkingiausia Pasaulio tauta. Kur gi mums iki jų? Tokios tautos valiai nuodėmingieji atsilikėliai lietuviai tiesiog privalo paklusti. Be dvejonių, nedelsiant. Mums, lietuviams, tikriausiai turėtų būti labai gėda, kad patys iki šiol nesusipratome.

O kadangi mes – amžini nesusipratėliai, prašykime, kad viską išmanantys ir žinantys žmogaus teisių gynėjai, liberalai, demokratai bei kosmopolitai parengtų mums atmintinę, kokių dar kaukių Lietuvai privalu atsisakyti. Išsamus sąrašas reikalingas tam, kad vėl ko nors neįskaudintume 2018-aisiais, sulaukę pavasario švenčių. Ir vis dėlto blaiviai mąstantys lietuviai patys privalo žinoti savo vietą: tiek draugiškai, tiek piktai pašiepti lietuviams galima tik … lietuvius. Visi kiti variantai traktuotini kaip tautinė ar rasinė diskriminacija, už kurią mes privalome būti sodinami į kalėjimus ilgiems dešimtmečiams. Geriausia – iki gyvos galvos. Kad nesipainiotume po kojomis tiems, kurie žino, kokia privalo būti Lietuva.

Kita didžioji lietuvių „nuodėmė“ – nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių. Vadovaujantis sveiku protu, elgiamės teisingai: mes neprivalome taikytis prie svetimųjų užgaidų Lietuvoje. Elgiamės taip, kaip elgiasi visos kitos pasaulio tautos: nepatikliai žvelgiame į svetimybes. Jei būtume skaitlingoji pasaulio tauta, pavyzdžiui, kinai arba indai, savo žmones skaičiuojantys milijardais, gal ir galėtume nebijoti asimiliacijų. Bet dabar, kai mūsų – vos keli lašeliai pasauliniame vandenyne, – turime branginti kiekvieną lietuvišką užrašą, raidę, žodį.

Bet štai kaip Pilypas iš kanapių atsiranda toks konservatorių – krikščionių demokratų partijos atstovas Andrius Kubilius. Seimui jis primygtinai siūlo „vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose problemas spręsti europietiškai“ (apie tai pranešta tsajunga.lt portale). Jis ragina kuo skubiau įsileisti mums svetimas, neįprastas „w, q, x“.

Kaip toks siūlymas apibūdina idėjos autorių? A.Kubilius – labai drąsus vyras. Nebijo raidžių chaoso lietuviškuose dokumentuose. Nebijo nepatogumų, kurių turės lietuviai, negalėsiantys taisyklingai perskaityti lenkiškai užrašytų pavardžių. Nebijo naujos lenkiškojo separatizmo bangos. Nebijo, kad svetimų raidžių puls reikalauti ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Galų gale jam nė motais, kaip svetimų raidžių problemą išnarpliojo kaimyninė Latvija (pagrindiniame oficialių dokumentų puslapyje – tik latviški užrašai; jokių lenkiškų, vokiškų, rusiškų).

Ir vis dėlto drąsa – ne vienintelė A.Kubiliaus dorybė. A.Kubilius dar ir puikiai išsilavinęs, išmintingas. Jis žino, kas yra „problemos sprendimas europietiškai“, o dvigubos W priešininkai – ne.  

Oficialiame tsajunga.lt portale neseniai buvo parašyta, kad A.Kubilius siūlys Seimo rinkimų įstatymo pataisas, kurios numatytų žemesnį rinkimų barjerą tautinių bendrijų partijoms. Tokia įstatymo pataisa, A.Kubiliaus manymu, „leistų demokratizuoti tautinių bendrijų atstovavimo Seime procesą“.

Belieka nusistebėti: ar lenkai, rusai ir žydai, kurie iki A.Kubiliaus teikiamų pataisų buvo išrinkti į Lietuvos Seimą, parlamentarais tapo būtent nedemokratinio proceso būdu? Kyla ir įtarimų: ar žemesnis rinkimų barjeras, taikomas lenkams, rusams ar žydams, nežemina jų orumo? Negi jie neverti vienodų žaidimo taisyklių? O gal manoma atvirkščiai – nustatydami vienodas taisykles visoms Lietuvos tautoms lietuviai save per daug išaukština?

Norėtųsi dar paklausti – o kaip lietuvių patekimu į nacionalinius parlamentus rūpinasi Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos įstatymų leidėjai. Remiantis A.Kubiliaus pareiškimais, galima daryti išvadą, kad Varšuva, Minskas, Maskva, Berlynas ir Londonas kur kas atidesni lietuvių atstovavimo aukščiausiuose valdžios organuose reikalams. Gal A.Kubilius galėtų papasakoti, sakykim, kokių lengvatų turi Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuviai, siekdami patekti į Lenkijos parlamentą?

Bet tokie mano klausimai liberalams ir liberaliai nusiteikusiems konservatoriams bei krikdemams tikriausiai pasirodys kvailoki. Visiems seniai aišku, kokios nustatytos Lietuvoje gero tono manieros: lietuviams nedera rūpintis lietuviais. Tikrasis lietuvio pašaukimas – aukotis dėl kitų. 

Šiame savo tekste norėčiau pagirti ir dar vieną tsajunga.lt atstovą – Seimo narį Žygimantą Pavilionį. Kaip ir jo kolega A.Kubilius, jis panašesnis į liberalą nei į konservatorių ar krikdemą. Jei naudinga – idėją išaukština. Jei nenaudinga – nutyli. Ypač tai išryškėjo kovo 8-ąją, kai Seimo Kontitucijos salėje buvo surengta diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“.

Tokia diskusija – reikalinga. Anapus Lietuvos šiandien gyvena daug mūsų tautiečių, tad oficialiąjam Vilniui negali nerūpėti jų likimas. Lietuva patirtų didelių nuostolių, jei ilgainiui jie taptų kitų šalių piliečiais. Bet ką daryti, kad beveik milijonas iš namų išvažiavusiųjų lietuvių ilgainiui nenutautėtų?

Seimo narys Ž.Pavilionis mato tik vieną išeitį. Tos išeities vardas – dviguba pilietybė. Bet argi ji – vienintelė teisinga? Naivu manyti, jog leisdami turėti dvigubas pilietybes labai ženkliai sustiprinsime emigravusiųjų ryšius su Lietuva, priversime juos karštai mylėti Tėvynę. Be to, esama pavojaus, kad į kairę ir dešinę dalinama dviguba pilietybė net paspartins pavojingai gausų išsivaikščiojimą, taps pigia, nukainuota preke, kurios niekas nebevertins. Taigi lengvai įgyjama dviguba pilietybė valstybėje gali sukelti dar didesnę painiavą nei iki šiol, nes nebebus aišku, kokia penktoji kolona mus griauna iš vidaus – rusiška, vokiška, britiška ar ispaniška. Bet Ž.Pavilionis apie šiuos pavojus nekalba.

Vienoje televizijos laidoje jis net klastingai prisiminė, esą Antanas Smetona skatino emigraciją ir rėmė dvigubos pilietybės idėją. Šis palyginimas – nesąžiningas. A.Smetonos ir dabartinės Lietuvos negalima lyginti vien dėl to, kad anuomet lietuvių šeimos vidutiniškai augino po penkis – septynis vaikus, o šiandieninės – neaugina nė dviejų. Taigi A.Smetonos laikais lietuviams nebuvo iškilęs pavojus ištirpti nei JAV, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje. O šiandieniniai lietuviai – vos kvėpuoja, vos alsuoja. Jų gali nebelikti nei Jungtinėse Valstijose, nei Brazilijoje, nei Lietuvoje.

Keisti ir parlamentaro Ž.Pavilionio priekaištai Konstituciniam Teismui, tvirtinančiam, kad Lietuvos Konstitucija leidžia dvigubas pilietybes dalinti tik išskirtiniais atvejais. Pagal Ž.Pavilionį, jei norime lengvai dalinamos dvigubos pilietybės, reikalingas referendumas, o kadangi sveikas protas byloja, jog referendumo rezultatai nebus malonūs dvigubos pilietybės šalininkams, Lietuva privalo kaip nors apeiti KT išaiškinimą…

Žinoma, teisėjai, taip pat ir Konstitucinio Teismo atstovai, – nėra šventieji. Jie gali daryti klaidų. Bet vis tik siūlyti apeiti svarbiausius Lietuvos įstatymus – argi valstybiška? Įstatymo kūrėjams taip elgtis tikrai nedera.

Šį sykį konservatorių elgesys glumina dar ir dėl to, kad oficialiame portale tsajunga.lt nėra nė užuominos apie kovo 8-ąją išdėstytas buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo Vytauto Sinkevičiaus mintis. Ž.Pavilionis – cituojamas, A.Kubiliui tribūna suteikta, kategoriškos nuomonės neturintiems konferencijos dalyviams – taip pat, o apie V.Sinkevičiaus teiginius – nė žodelio. Nes teisės specialistas ragino laikytis Konstitucijos.

Analizuodami dvigubos pilietybės problemas konservatoriai, regis, elgiasi kaip tikri liberalai ar kosmopolitai: tegul bus patogu iš Lietuvos išvykstantiems, bet tik ne Lietuvoje pasiliekantiems.

Dvigubos pilietybės problemą likviduoti galima ir kiek kitaip. Gerinkime lietuvių gyvenimo sąlygas ne airijose, vokietijose ar ispanijose, bet čia, Lietuvoje. Sumažinkite socialinę atskirtį, padidinkime gimstamumą, likviduokime korupciją, būkime vienas kitam teisingesni, dėmesingesni – tada dvigubų pilietybių nė nereikės. Nebent siekiama priešingų rezultatų – kad lietuviai išvyktų ir negrįžtų…

2017.03.13; 16:11

 

Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus išplatino laišką:

Brangieji,

Jūs nesate abejingi valstybės likimui, todėl gal galima Jus pakviesti į labai svarbią talką? Lietuvos demografinė būklė mums visiems gerai žinoma. Jūsų dėmesiui siunčiu 2015 m. pasirašytą Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos. Jis suteikė vilčių, kad viršūnės suprato atsakomybę, ir prasidės permainos. Juolab kad rinkimų metu visos partijos pripažino padėties rimtumą ir žadėjo permainas.

Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet jau praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo. Pasikeitė Seimo sudėtis. Buvo galima tikėtis, kad naujoji jėga kuo greičiau imsis darbo. Nes abu valdančiųjų partijų lyderiai šį susitarimą yra pasirašę. O praėjusiais metais emigracijos srautai tik augo.

Tačiau sutartis iki šiol tebeguli stalčiuje. Ir galbūt iki tol gulės, kol neliks kam jos iš ten ištraukti. O jos labiausiai reikia šiandien ne tik valstybės ateičiai užtikrinti, bet ir pačioms partijoms išlikti. Ekspertai ir opozicija kasdien bado pirštais, kad naujoji politika neturi krypties.  

Ar gali būti svarbesnė užduotis už tautos, jos atminties, kalbos ir visos kultūros išsaugojimą? Bet tik mums taip atrodo. Iš daugybės pokalbių su Seimo nariais tenka girdėti, kad demografijos ir emigracijos tema viršūnės tiesiog vengia kalbėti. Net daugiau – visi bijo jos imtis lyg karštos geležies. 

Kaip būtų nuostabu, jeigu kiekvienas iš Jūsų sutiktų atskiru skambučiu, laiškeliu ar pokalbiu priminti Seimo nariams, o ypač viršūnėms tokios sutarties buvimą, paraginti ar padrąsinti tolesniems žingsniams, o gal ir paklausti, ką jie ketina daryti su šia sutartimi. Būtų gerai, jei į pagalbą pakviestumėte ir daugiau talkininkų. Galima garantuoti, kad be šios talkos, naujieji politikai su savo negalia nesusidoros.

Turiu vilties, kad tai nebus šauksmas tyruose. Pagelbėdami jiems, padėsime savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. Ar gali būti šiandien kas svarbiau ir kilniau, kaip pastangos stabdyti ėjimą į nebūtį.  

Linkiu įkvėpimo. ,Būkite laimingi! 

Jūsų bendrakeleivis Krescencijus Stoškus

x  x  x

Į šį pagalbos šauksmą žaibiškai reagavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, kovo 8 d. Seimo Konstitucijos salėje surengęs diskusiją „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“ (deja, tai tik sutapimas).

Keistokas pavadinimas: galima pagalvoti, kad kažkas kėsinasi į svetur gyvenančių lietuvių Lietuvos pilietybę. Ne kažkas, o Jungtinė Karalystė po šalies sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos sudėties! „Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, vietoj Lietuvos Respublikos pilietybės pasirenkančių Jungtinės Karalystės pilietybę“, – rašoma minėtos diskusijos programoje.

„Skubėti imtis veiksmų turime dėl BREXIT, dėl mūsiškių padėties Jungtinėje Karalystėje. Jau dabar darbdaviai prašo geriausių darbuotojų susitvarkyti rezidentų statuso dokumentus, o tai yra pirmas žingsnis atsisakant lietuviškos pilietybės“, – skaitome LK-TS tinklaraštyje.

Tikri bjaurybės tie anglai. Reikia skubiai reaguoti ir brangiems mūsų tautiečiams suteikti dvigubą pilietybę. Kitos išeities nėra. Jeigu nesuteiksime – lietuviai tiesiog nusispjaus į Lietuvos pilietybę.

Po minėto Konstitucijos salėje įvykusio renginio konservatoriai pateikė jo santrauką, iš kurios galima susidaryti nuomonę, kad diskusijoje dalyvavo tik Ž.Pavilionis, A.Kubilius, A.Anušauskas ir S.Šedbaras.

Kad nepaminėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke, Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Asanavičiūtės – tiek to, nesunku atspėti, ką jos kalbėjo, bet nutylėtas ir profesorius, buvęs LR Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. O iš tiesų, man regis, vien jis (o ne A.Kubilius) turėjo būti cituojamas, na dar Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.

Kalba prof. Vytautas Sinkevičius

Keliom nuotrupom bandysiu papildyti labai tendencingą konservatorių pranešimą spaudai apie įvykusią diskusiją.

Mane prajuokino diskusijai vadovavęs žurnalistas E.Jakilaitis. A.Kubilius bando įrodyti, kad iš tiesų niekuo nesiskiria lietuviai, užsienyje atsidūrę iki 1990-ųjų nuo tų, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990-ųjų. V.Sinkevičius replikuoja: skiriasi tuo, kad pirmieji bėgo nuo okupanto, nuo mirties, o antrieji…

E.Jakilaitis, labai mėgstantis pademonstruoti savo erudiciją, profesorių papildo: visokių buvo, išvykusių po 1990-ųjų – ir kriminalinių nusikaltėlių, žmogžudžių, reketuotojų, ir korumpuotųjų…

Argi nejuokinga: dabar tokiems būtinai reikia suteikti teisę į dvigubą pilietybę, t.y. be jokių pastangų, be jokių pareigų naudotis Lietuvos piliečio teisėmis. Antra vertus, pasak Vaižganto, net padliecus lietuvius reikia globoti. Reikia bandyti papirkti, kad jie labai neburnotų ant Lietuvos, netaptų Rusijos penktąja kolona. Šis pastebėjimas priklauso Ž.Pavilioniui. Geležinis argumentas pataikauti net nusikaltėliams. Kiek teko girdėti iš užsieniuose pabuvojusiųjų, lietuviai ir dabar, dar nepraradę Lietuvos pilietybės, kiekviena proga niekina savo tėvynę.

Diskusijoje beveik kiekvienas kalbėtojas net išraudęs (kaip A.Kubilius) bandė ieškoti landų, kaip apeiti, apgauti, pagaliau įtikinti tą nelemtą Kostitucinį Teismą, visų bėdų bėdą. Vieną kartą jis turėtų peržiūrėti savo doktriną, nes referendumas – blogai. Referendumas arba neįvyktų, nes labai aukštai iškelta kartelė, arba piliečiai nesutiktų visokiems išvykėliams pataikauti. Dviguba pilietybė ir dviguba W – daugiau problemų A.Kubilius nemato.

Nereikia KT daryti liaudies priešu. Reikia referendumui sudaryti palankias sąlygas. Internetinis balsavimas turi būti įteisintas (J.Bernatonis). Internetinis balsavimas nieko neišspręs, prancūzai atsisako internetinio balsavimo. Lietuviai nepavirs penktąja kolona (A.Anušauskas). Jokiu būdu negalima žeminti referendumo kartelės (S.Šedbaras). Lietuvos lenkai turėtų gauti dvigubą pilietybę (R.Tamašunienė). Dviguba pilietybė Lietuvos lenkams, Lietuvos rusams, Lietuvos žydams. Gražu!

Iš Lietuvos emigravę lietuvai atkakliai siekia išsaugoti Lietuvos pilietybę, bet pilietinės pareigos balsuojant vengia (A.Armonaitė).

Ar ne Dalia Henke prasitarė, kad yra manančių, jog dvigubos pilietybės suteikimas ne sustabdys, o tik paskatins dar didesnę emigraciją. Vienas iš taip manančiųjų esu aš. Kol galioja dabartinis pilietybės įstatymas, dalį ketinančų emigruoti jis sulaiko, o išvykusiuosius verčia pagalvoti apie sugrįžimą į gimtinę. Ne visi emigrantai yra kosmopolitai, daugelis jų nuoširdžiai ilgisi Tėvynės. Dviguba pilietybė stimulą sugrįžti panaikins. Todėl aš remiu ne A.Kubiliaus, ne Ž.Pavilionio poziciją žūt būt kuo greičiau nekonstituciniais būdais, ne referendumo keliu palengvinti emigrantų gyvenimą, o profesoriaus V.Sinkevičiaus išmintingus, ne kartą girdėtus, pasisakymus šiuo klausimu. Jis irgi mano, kad reikia kažką daryti, bet prisilaikant Konstitucijos. Tautos valią reikia gerbti, kokia ji bebūtų.

Liūdna, kad politikai mato tik vieną kelią sustabdyti arba bent pristabdyti tautos išsivaikščiojimą. Šią diskusiją vertinu kaip kai kurių Seimo narių siekį atkreipti į save dėmesį: mes dirbame, mums rūpi tautos likimas, mes matome išeitį. Nė velnio! Anokia čia išeitis išsaugoti Lietuvos piliečius de jure. Jų mums reikia de facto. Dar kartą perskaitykite Nacionalinį parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos ir imkitės kompleksinių veiksmų. Dviguba pilietybė – ne panacėja. Praėjo 20 mėnesių nuo sutarties pasirašymo, o emigracijos srautai tik augo.

Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos.

2017.03.09; 12:23  

 

Kovo 8 d., trečiadienį, 10 val. Vilniuje Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) Seimo nario Žygimanto Pavilionio pastangomis rengiama diskusija „Pilietybės išsaugojimas – teisiniai ir politiniai iššūkiai“. 

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Renginio rengėjų teigimu, Lietuvos piliečiai užsienyje vis dažniau atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės ir renkasi kitos valstybės pilietybę. Pasak renginio rengėjų, tai yra ypatingai svarbu po 2016 m. Jungtinės Karalystės, kurioje šiandien gyvena šimtai tūkstančių lietuvių, referendumu priimto sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos.

Esą yra paskaičiuota, kad vien dėl „Brexit“ Lietuva gali per ateinančius porą metų prarasti dešimtis tūkstančių piliečių, kurie atsisakys Lietuvos Respublikos pilietybės vardan teisės būti Jungtinės Karalystės piliečiais.

Šios diskusijos rengėjai klausia: Ar pilietybės atsisakymas yra vienintelė išeitis? Kaip galime užtikrinti pilietybės išsaugojimą? Ar atsiras tam politinė valia?

Šiuos klausimus ir ketina aptarti diskusijos dalyviai – Seimo nariai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai ir teisininkai. Diskusijai vadovaus žurnalistas, LRT laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis.

Programa

10.00 val. Pirmoji dalis.

Pranešimai:

Dalia Henke, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė;
Dalia Asanavičiūtė, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė;
Justinas Jarusevičius, Harvardo teisės mokyklos alumnas, Motieka ir Audzevičius kontoros vyr. teisininkas.

11.00 val. Antra dalis. Diskusija.

Dalyviai:

Rima Baškienė, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja;
Juozas Bernatonis, Seimo narys, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas;
Gediminas Kirkilas, Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininkas;
Seimo narė Aušrinė Armonaitė;
Seimo narė Dovilė Šakalienė;
Seimo narys Andrius Kubilius;
Seimo narys Žygimantas Pavilionis;
Seimo narys Stasys Šedbaras;
Kiti pageidaujantys pasisakyti renginio dalyviai.

12.00 val. Pabaiga.

Registruotis į šį renginį reikia iki kovo 7 d. 12 val. el. paštu albert.komar@lrs.lt

2017.03.06; 02:09

Sunku lietuviams gyventi šioje Žemėje. Mūsų nuomonės mažai kas paiso. Dažnusyk turime elgtis ne taip, kaip mums geriausia ir patogiausia, o taip, kaip nori gausesnių, stipresnių genčių vadovai, reziduojantys Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje ar Tel – Avive. 

Liūdniausia, apmaudžiausia, kad lietuviams vis sunkiau gyventi net ir Lietuvoje. Jau ir čia mes pančiojami taip, kad kartais nuoširdžiai nebesuvokiame, kur iš tiesų gyvename – Lietuvoje ar jau nebe Lietuvoje.

Jūsų dėmesiui – tik keletas pavyzdžių. Buvęs aktyvus Atgimimo šauklys Algirdas Kaušpėdas pateikė puikią idėją – atstatyti visas kadaise stovėjusias Vilniaus pilis.

Koks būtų gražus, įspūdingas Vilnius, jei turėtų ne tik Gedimino pilies bokštą, ne tik Valdovų rūmus, ne tik Arkikatedrą su Rotuše, ne tik Pilies gatvę, bet ir Lietuvos didybę menančias pilis?!

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.

Sostinės pilių atstatymo reikia ne vien užsienio turistams pritraukti. Pilių reikia pirmiausia mums patiems. Pačiais įvairiausiais sumetimais. Man regis, nė vienas iš mūsų negalėtų rasti nė vieno argumento „prieš“.

Bet še tau kad nori. Vos tik buvo iškelta tikrai palaikytina, vienyti susiskaldžiusią visuomenę turėjusi idėja, čia pat atsirado lietuvių, kurie linkę ją menkinti, niekinti, iš jos šaipytis. Romas Sadauskas – Kvietkevičius portale delfi.lt jau plyšauja, girdi, tai būtų „tautinė butaforija“. Kaip lietuviui gali kilti mintis taip tyčiotis: „Paprasčiausia būtų sukalti pilies kontūrą atkartojantį karkasą ir apvilkti tentu, ant kurio būtų gražiai nupaišytas plytų mūras“? Juk Valdovų rūmai jau įrodė – atstatyti vertėjo. Trakų pilies pavyzdys dar anksčiau įrodė – labai gerai, kad atstatėme.

Kitas pavyzdys – ginčai dėl tautinio kostiumo kiekvienam Lietuvos vaikui iki septynerių. Nesu turtuolio Ramūno Karbauskio gerbėjas. Pritariu konservatorių atstovui Andriui Kubiliui, reikalaujančiam, kad Seimo rinkimus laimėjęs R.Karbauskis visuomenei galų gale viešai ir išsamiai paaiškintų, kokių jėgų padedamas jaunystėje praturtėjo. Seimo nario A.Kubiliaus partiniame tinklapyje tsajunga.lt paskelbta studija „R.Karbauskis turėtų atsakyti į svarbius klausimus“ leidžia manyti, jog ir vėl, kaip liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho atveju, keliai greičiausiai vingiuoja Rusijos link.

Bet nesuprantu, kodėl reikėtų niekinti sumanymą dovanoti visiems mūsų vaikams po tautinį kostiumą? Tik todėl, kad iniciatorius – dabartinė Seimo dauguma? Taip, ši iniciatyva  rizikinga. Bet rizikinga tik vienu atveju – jei atsidurtų blogose rankose. Mūsų nedraugai, padedami niekintojų visko, kas lietuviška, pateiktų ją taip, kad vaikai gėdintųsi vilkėti tautinius drabužius net valstybinių švenčių dienomis. Štai tada pasijustume tarsi purvinu skuduru gavę per veidą.

Ir vis dėlto nematau nieko blogo, jei mūsų vaikai, nepaisant delfi.lt paskelbtų Rimvydo Valatkos patyčių, bent tautinių švenčių dienomis dėvėtų ne džinsus, ne odinius švarkus, o mūsų senolių laikus primenančius kostiumus. Imantis šios idėjos reikia ruoštis deramai atremti valatkišką propagandą. O jeigu jaučiame, kad jos atremti nepajėgsime, verčiau nesiimkime darbo „ne pagal pečius“. Turėsime mažiau bėdų.

Vilniaus Rotušėje neseniai buvo surengta diskusija, ar pulkininkas Kazys Škirpa vertas viešų atminimo ženklų. Šį klausimą iškėlė į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atsikėlęs britas, nuo liberalų išrinktas į Vilniaus savivaldybę. Tą keistą diskusiją stebėjau iki pat pabaigos. Jaučiausi nei šiaip, nei taip, kai klausiausi pranešimų tų, kurie tvirtino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos nepriklausomybės narsiai siekęs karininkas nevertas viešo pagerbimo vien todėl, kad galimai susijęs su tais, kurie skriaudė žydus. Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis pateikė daug faktų, bylojančių, kad pulkininkas K.Škirpa nei asmeniškai, nei kaip politinės to meto jėgos atstovas nėra susitepęs.

Bet V.Valiušaičio oponentai, beje, nepateikdami jokių konkrečių, neginčijamų faktų, įrodinėjo, esą K.Škirpos alėjos Lietuvoje neturėtų likti. Nes, priešingu atveju, bus pasityčiota iš bendražmogiškųjų vertybių.

Buvau nemaloniai nustebintas ne todėl, kad kilo ginčai, kad vertinta istorija. Niekas iš mūsų neapdraustas nuo klaidų. Paminklus savo didvyriams statantys lietuviai – taip pat. Ir vis dėlto mane šokiravo, kad nė vienas iš salėn sugužėjusių žydų tautybės Lietuvos piliečių (vėliau – ir publikacijose, ir radijo bei televizijos laidose) nepasakė, kad tai – pirmiausia yra lietuvių reikalas, kam ir kokius paminklus statyti Lietuvoje. Nė vienas ne lietuvių tautybės Lietuvos pilietis neparagino saviškių, kad šie leistų lietuviams turėti savo nuomonę apie istoriją, kad lietuvių požiūris į praeitį gali ir nesutapti su kitų tautų žvilgsniu. Nė vienas iš ne lietuvių tautybės asmenų nepuolė ieškoti saviškių nuodėmių – knaisiojosi vien vokiečių okupacijos metais lietuvių būtose ir nebūtose nuodėmėse.

Tąsyk K.Škirpos garbę aktyviai gynė tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai. Garbė jiems, kad išdrįso pasakyti, jog esama jėgų, kurios dirbtinai kiršina lietuvius su žydais, dirbtinai kursto antisemitizmą. Prie tokių pastangų kiršinti lietuvius su žydais derėtų priskirti ir raginimus Lietuvos pilietybę masiškai suteikti žydų išeivių iš Lietuvos palikuonims, šiandien gyvenantiems Pietų Afrikos Respublikoje. Šį klausimą adresuoju Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui, kuris viename renginyje išsidavė, esą tokiose privilegijose nemato jokių pavojų.

Žydų – lietuvių tarpusavio santykių tema yra sudėtinga. Čia verta atvirai padiskutuoti. Bet tik atvirai, nuoširdžiai, nebijant iškelti visų keblių, dviprasmiškų klausimų.

O juk atviros, nuoširdžios diskusijos nepavyks sušaukti. Pavyzdžiui, diskusijoje dėl K.Škirpos atminimo įamžinimo nemačiau Lietuvos rašytojų, poetų, kitų menininkų. Jiems jau nesvarbu, neskauda? Bijo būti atviri, principingi, patriotiški? Regis, vienintelis Jonas Mikelinskas kėlė ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus (omenyje turiu jo veikalą „Kada „kodėl“ taps „todėl“). Noriu priminti visiems kitiems lietuvių rašytojams, taip pat istorikams, politikams, sąmoningai ar nesąmoningai bijantiems ištarti žodžius, kad K.Škirpos atminimo įamžinimas Lietuvoje, – tai pirmiausia lietuvių, ne žydų reikalas.

Nejaugi nematome, kad mes ir vėl pratinami trauktis atgal. Mes ir vėl bijome būti savimi, bijome ginti savąjį žvilgsnį.

O ateityje dar labiau bijosime. Visai neseniai 101 Seimo narys papildė Civilinį kodeksą nuostata, leidžiančia per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl viešo asmens garbės ir orumo pažeminimo. LRT žurnalistė Rita Miliūtė yra pastebėjusi: „Kiekvienas paminėtas kaip nekompetetingas ar kvailai šnekantis galėtų pasijusti įžeistas ir reikalauti atlyginti dėl to pojūčio patirtą žalą. Pasakymas, kad kas nors yra kvailas arba nusišneka, negalios, kol tas, kuris taip pasakė, neįrodys kitaip“.

Žodžiu, kuo toliau – tuo gražiau. Politikai jau tarsi buvo suvokę, jog negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už viešai pasakytus ar parašytus žodžius, nes tai – Civilinio kodekso tema. Jau vis garisiau svarstyta, o kaip gi galima tiksliai nustatyti, kiek kaštuoja įžeista garbė ir orumas. Bet ir vėl pasielgta taip, kad žodžio ir spaudos laisvės Lietuvoje būtų kuo mažiau.

Tiesa, Seimo narys Mantas Adomėnas tvirtina, kad ši nuostata priimta per klaidą, kad Seimo nariai buvo suklaidinti („Seimo nariai buvo tiesiog apgauti“). Sprendžiant iš šio parlamentaro patikinimų, artimiausiu metu bus perbalsuota, ir laisvai minčiai iškilusios grėmsės bus panaikintos.

Seimo nariams tikrai derėtų atsikvošėti. Bet turiu blogą nuojautą, kad jie neskubės atšaukti akivaizdžią cenzūrą įtvirtinančių nuostatų.  

Informacijos šaltinis – www.draugas.org portalas.

2016.12.19; 03:30   

Vytautas_visockasPrisimenu, mama liepė užtraukti užuolaidas, nesiartinti prie langų, kalbėti tik pašnibždom. Mūsų Suvalkų gatvelėje Alytuje pasirodė trys žmonės su raudona dėže. Beldžia į duris, žvalgosi pro langus.Nueina ir vėl sugrįžta. O mes, vaikai, gulime ant grindų prie lango išsigandę. Tie žmonės buvo gudrūs: mūsų namo duris pravėrė tada, kai manėme, kad jau neateis, kad mamos ir tėtės lapelius sumetė į raudoną dėžę patys. Mama ant rankų laiko mažametę sesutę, o agitatoriai jai bruka lapelius ir ragina mamą pavaduoti. Ėjo, jeigu neklystu, 1949-ieji. Prieš rinkimus miesto sode (dabar vadiname parku) prie pušų kamienų buvo priklijuoti lapeliai: „Kas balsuos – tas nealsuos!“ Žmonės nekentė valdžios ir bijojo partizanų. Net Alytaus mieste.

Buvau studentas, gyvenau „Tauro“ bendrabutyje. Rinkimų dieną išvažiavau į gimtinę.Paprašiau, kad kambario draugai patriotinę pareigą atlikų už mane. Pažadėjo, bet netesėjo: mes negalim, mes nežinom, kam jis atiduos savo balsą. O rinkimų apylinkė buvo kitoje gatvės pusėje, Geležinkeliečių technikume, tad agitatoriai varstė ir varstė mūsų kambario duris: ar dar negrįžo? Grįžau prieš pat komedijos pabaigą, kai jau 99,9 proc. demokratiškiausios šalies piliečių buvo atlikę pareigą tėvynei. Savo balsą atnešiau paskutinis. Salėje – nė vieno balsuotojo. Žmonės už stalų aiškiai nepatenkinti: kažkokio studenčioko turėjome taip ilgai laukti. Buvo, turbūt, 1960-ieji. Tada jau nebijojom, bet niekuo netikėjom.

x  x  x

Dabar 2016-ieji. O noro balsuoti, rinkti bet ką nėra. Nėra ir tikėjimo, kad verta, kad bus geriau, nors pasirinkimas didžiulis, tai ne 1949-aisiais. Buvo noras, buvo tikėjimas XX a.pabaigoje, o XXI a. pradžioje jo jau vėl mažai beliko.

Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuose rinkimuose į Seimą dalyvauja dvylika partijų ir du koaliciniai sąrašai. Beveik pusantro tūkstančio pažadukų, daugiau kaip velnio tuzinas partijų, ir visos tokios kovingos, teisingos: sieksime, padarysime, pakeisime… O ką iki šiol nuveikėte? Okupanto atsikračiusią tautą atvedėte prie prarajos. Mulkina mus kas netingi. Susiorientuoti sudėtingoje geopolitinėje situacijoje ne taip paprasta, todėl labai gerai, kad „Vilniaus forumas“ paskelbė 2016 m. Seimo rinkėjų vadovą – politine analize grindžiamą informacinį leidinį. Rinkimuose dalyvaujančios partijos vertinamos pagal dvylika klausimų, kuriuos čia ir nusirašiau:

  • Ar programose keliamas nykstančio suverenumo ir ES federacijos kūrimo grėsmės klausimas?
  • ar prieštaraujama masinės dvigubos pilietybės įteisinimui?
  • ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?
  • ar pritariama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos sampratai ir atmetama genderizmo ideologija?
  • ar keliamas tikslas ugdyti išsilavinusį Lietuvos pilietį, o ne vien darbo rinkos dalyvį?
  • ar keliamas tikslas pakeisti aukštojo mokslo finansavimą, užtikrinant visiems vienodai pagal pasirengimą prieinamą mokslą?
  • ar pripažįstama būtinybė išsaugoti ir stiprinti krikščioniškąja civilizacija grįstą unikalią tautinę kultūrą ir aiškiai atmetamas multikultūralizmas?
  • ar siekiama išsaugoti valstybinės kalbos statusą, atmetami dvikalbystės reikalavimai?
  • ar keliamas tikslas didinti visuomenės solidarumą, naikinant esamą regresinę mokesčių sistemą?
  • ar priešinamasi Seimo priimtam ir Prezidentės vetuotam Vyriausybės parengtam darbo kodeksui?
  • ar priešinamasi ES vykdomai nelegalių migrantų priėmimo ir dalinimosi tarp šalių narių politikai?
  • ar reiškiama parama Ukrainai gynybos prieš Rusijos agresiją ir palaikoma Lietuvos narystė NATO?

x  x  x

Klausimai suformuluoti taip, kad rinkėjui nesunku suprasti, kokių atsakymų iš jo tikimasi, pageidaujama. Taip, mums pražūtingas nykstantis suverenumas, privalome priešintis ES federacijos kūrimui. Globali Lietuva – klastingas susinaikinimo projektas. Masinė dviguba pilietybė emigraciją tik paskatintų; pilietis privalo turėti ne tik teises, bet ir pareigas. Demokratija Lietuvoje, deja, fasadinė. Šeima gali būti kuriama tik vyro ir moters santuokos pagrindu. Esame tolerantiški kitokiems, bet tai nereiškia, kad jie gali viską. Būtina išsaugoti ir stiprinti unikalią tautinę kultūrą. Pasauliui mes įdomūs tik tuo unikalumu. Mažiau mėgdžiokime, būkime savimi. Būtina išsaugoti valstybinės kalbos statusą, dvikalbystė mums pražūtinga. Tautinės mažumos neturėtų primesti mums savo valią. Pagrįstai bijome nelegalių migrantų. Matome, kas dedasi Prancūzijoje, Vokietijoje, kai kuriose kitose ES šalyse. Rasių maišymasis skatina neapykantą, neramumus. Jeigu kristų Ukraina, mums būtų daug blogiau. Putinas nesustotų. Melskime Dievą, kad esame NATO ir ši gynybinė organizacija nesubyrėtų, kad JAV ir po ten įvyksiančių prezidento rinkimų būtų mums palanki. Ir t.t., ir t.t.

x  x  x

Partijų, kurios atitiktų visas „Vilniaus forumo“ klausimų forma suformuluotas nuostatas – nėra. Jų programose deklaracijos dažnai neturi nieko bendra su tikrove bei jų veikla prieš rinkimus. Tai už ką balsuoti? Pasirinkimas labai sunkus, kompromisinis. 

2016-10-02; 20:40    

2016 m. pradžioje susikūręs Vilniaus forumas parengė ir paskelbė Rinkėjo vadovą 2016 metų Seimo rinkimams.

Jame apžvelgtos rinkimuose dalyvaujančių partijų programinės nuostatos, lyderių pasisakymai ir ankstesni balsavimai svarbiausiais tautos ir valstybės išlikimui politiniais klausimais. 

Rinkėjo vadovas pagrįstas pamatiniais Vilniaus forumo vertybiniais principais, derinamais su kvalifikuota politine filosofine ir moksline partijų rinkiminių programų analize. Ją atliko profesionalūs filosofai ir politologai. Programų analizė atlikta remiantis profesoriaus Vytauto Radžvilo parengtu Lietuvos postkomunistinės transformacijos ypatumus aiškinančiu teoriniu modeliu.

Rinkėjo vadove išskirta 12 skirtingų sričių klausimų, pagal kuriuos ir vertinama partijų pozicija. Šie klausimai: 

  1. Ar programoje keliamas nykstančio suverenumo ir ES federacijos kūrimo grėsmės klausimas?
  2. Ar prieštaraujama masinės dvigubos pilietybės įteisinimui?
  3. Ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė, ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?
  4. Ar pritariama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos sampratai ir atmetama genderizmo ideologija?
  5. Ar keliamas tikslas ugdyti išsilavinusį Lietuvos pilietį, o ne vien darbo rinkos dalyvį?
  6. Ar keliamas tikslas pakeisti aukštojo mokslo finansavimą, užtikrinant visiems vienodai pagal pasirengimą prieinamą mokslą?
  7. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti ir stiprinti krikščioniškąja civilizacija grįstą unikalią tautinę kultūrą ir aiškiai atmetamas multikultūralizmas?
  8. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti valstybinės kalbos statusą, atmetami dvikalbystės reikalavimai?
  9. Ar keliamas tikslas didinti visuomenės solidarumą, naikinant esamą regresinę mokesčių sistemą?
  10. Ar priešinamasi Seimo priimtam ir Prezidentės vetuotam Vyriausybės parengtam darbo kodeksui?
  11. Ar priešinamasi ES vykdomai nelegalių migrantų priėmimo ir dalinimosi tarp šalių narių politikai?
  12. Ar reiškiama parama Ukrainai gynyboje prieš Rusijos agresiją ir palaikoma Lietuvos narystė NATO?

Partijų pozicijos šiais klausimais išdėstytos analizę apibendrinančioje lentelėje. Jei programoje nėra pateikiamas atsakymas, o partijos veiksmai prieštarauja deklaruojamoms nuostatoms, žymimas brūkšnys. Jei partijos veiksmai prieštarauja deklaruojamoms nuostatoms, vertinama pagal veiksmus. Vilniaus forumas neteikia rekomendacijų, už kurias partijas ar kandidatus balsuoti. Šis sprendimas paliekamas rinkėjams, tačiau pateikta susisteminta medžiaga leidžia neskaitant ilgų ir aptakių programų susipažinti su partijų nuostatomis svarbiausiais klausimais.

Nors Vilniaus forumas įsitikinęs, kad svarbiausi yra pirmas ir paskutinis šio sąrašo klausimai, kiekvienas pilietis pats sprendžia, kurios partijų pozicijos jam svarbiausios ir galiausiai nulems jo pasirinkimą. 

Pagrindinė analizės išvada – iš esmės vienoda daugelio tariamai skirtingų partijų pozicija svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais. Kaip teigia prof. V. Radžvilas, „iš analizės matyti, kad visos partijos mąsto sovietiškai ta prasme, jog jų vadų ir kandidatų sąmonėje Lietuva – lietuvių tauta ir valstybė – jau neegzistuoja, su Lietuvos išnykimu susitaikyta, politiniam sluoksniui net nebekyla mintis, kad gal dar yra prasmė ją išsaugoti ir gelbėti.

Šį moralinį ir politinį paralyžių papildo neįtikėtinas intelektualinis bejėgiškumas. Drįsčiau teigti, kad tokio moralinio pakrikimo ir intelektualinio sąstingio nebuvo net vėlyvuoju sovietmečiu, Leonido Brežnevo valdymo pabaigoje“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2016.09.26; 05:22

Įsigaliojus Pilietybės įstatymo pakeitimams, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ėmėsi iniciatyvos raštu ar per ambasadas pranešti asmenims ar jų palikuonims, kurių prašymai atkurti pilietybę anksčiau buvo atmesti, kad jie gali nedelsdami pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Įstatymas taikomas visiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos, bet ne į tuometinę Sovietų Sąjungą, taip pat jų palikuonims. Pagal ankstesnį reglamentavimą pakartotinas pilietybės atkūrimo svarstymas buvo rengiamas ne anksčiau nei po metų.

Pasak vidaus reikalų ministro Tomo Žilinsko, šios pataisos labiausiai aktualios Lietuvoje gyvenusiems žydams ir jų palikuonims, kuriems iki šiol, norint atkurti Lietuvos pilietybę, tekdavo pateikti įrodymus, kad jie iš Lietuvos pasitraukė dėl politinio, religinio ar tautinio persekiojimo.

Pataisos taip pat aktualios vadinamiesiems ekonominiams migrantams, kurie iš Lietuvos išvyko iki 1940 m. birželio 15 d., bei buvusiems Lietuvos piliečiams, kurie išvyko sovietų okupacijos metais, iki paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę, tai yra iki 1990 m. kovo 11 d. ir jų palikuonims.

Biurokratinės kliūtys susigrąžinti Lietuvos pilietybę pašalintos šių metų birželio 23 d., Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pilietybės įstatymo pakeitimus. Asmenys, atitinkantys įstatymo nuostatas, Lietuvos pilietybę galėtų susigrąžinti neprarasdami dabar turimos kitos valstybės pilietybės.

Kaip teigiama Lietuvos pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsnių pakeitimo Aiškinamajame rašte, iš Lietuvos Respublikos 1918–1940 išvyko daugiau nei 1 milijonas piliečių. Pagrindinės emigracijos kryptys buvo Šiaurės, Pietų Amerika, Australija, Pietų Afrikos Respublika (toliau – PAR). Nemažą išvykusiųjų dalį sudarė žydų tautybės piliečiai. Žydai emigracijai dažniausiai pasirinkdavo PAR.

Iki 1990-ųjų, kuomet PAR įvyko politinės permainos, ten gyveno daugiau nei 100 tūkstančių litvakų. Manoma, kad šiuo metu litvakų PAR gyvena apie 70–80 tūkstančių. Dauguma iš jų atitinka minėto įstatymo Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo nuostatas. Taip pat Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje gyvena nemažai žydų tautybės buvusių Lietuvos Respublikos piliečių ar jų palikuonių.

Pietų Afrikos žydų bendruomenės ir Pietų Afrikos žydų atstovų valdybos padėkoje, skirtoje Lietuvos Respublikos Prezidentei, už indėlį priimant Pilietybės įstatymo pataisas taip pat dėkojama Seimo nariams, Užsienio reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui.

Padėkos rašte pažymima, kad Pietų Afrikoje gyvenančią žydų bendruomenę sudaro net 90 proc. žydų, kurių šaknys – Lietuvoje, o tai yra apie 70 tūkstančių žydų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija.

2016.07.15; 06:42

Gintaras Visockas 

Liberalų sąjūdis nėra Lietuvos svajonių partija. Nebuvo tokia nei iki kratų Eligijaus Masiulio namuose, nei po to, kai ėmė aiškėti, jog ši politinė grupė kur kas rimčiau susijusi su „MG Baltic“ koncernu, nei mes, rinkėjai, įsivaizdavome.

Beje, bičiuliautis su turtingomis firmomis niekas nedraudžia. Bendradarbiauti įmanoma su visais. Net ir su abejotinos reputacijos žmonėmis. Svarbu, kaip bendraujama. Pats nesukčiauk, netalkink apgaudinėjant partnerius, valstybę, ir kas tada galėtų tau priekaištauti dėl netinkamo elgesio?

Bet Liberalų sąjūdžio atstovai ne visuomet elgdavosi taip, kaip dera tikriems liberalams. Nūnai į dienos šviesą velkami vis nauji abejotini atsistatydinusio šios partijos vadovo darbai. Tik niekas nemini vienoje televizijos laidoje prieš kelerius metus E.Masiulio pasakytų žodžių: jis neįsivaizduojąs, kad galima išgyventi su kokiais penkiais tūkstančiais litų.

Ši E.Masiulio arogancija tada, manau, užgavo daug vos galą su galu suduriančių lietuvių, kuriems penki tūkstančiai – dideli pinigai, apie kuriuos jie gali tik pasvajoti. Iki šiol neteko girdėti, kad koks ciniškas politikas milijonierius taip paniekintų ne tokius sėkmingus savo tėvynainius, nors visi turtuoliai, be abejo, yra tokios pačios nuomonės. Kas turi daug pinigų, tam jų daug ir reikia: vilai šiltuose kraštuose išlaikyti, jachtai, brangioms moterims, brangiems gėrimams…

Jau tada buvo galima susimąstyti: ar ne per dideli šio politiko apetitai? Iš kur eilinis seimūnas ima pinigų, kurie leidžia jam ne tik nemirti iš bado, bet ir, pensininko akimis, prabangiai gyventi? Dabar aiškėja tas „požeminis šaltinis“, iškilęs į paviršių ir galintis paskandinti dar visai neseniai tokį perspektyvų jauną vyrą, kuris nieko nebijo. Nebijo todėl, kad tikisi tame šaltinyje neprigerti, ar nebijo todėl, kad drąsus, kaip ir dera rizikuoti nebijančiam liberalui?

Naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius taip pat ne sykį klupo. Pirmą kartą – kai vadovavo Teisingumo ministerijai. Jo vadovaujama įstaiga tuokart atidavė Baltarusijos valdžiai duomenis, kuriais remiantis oficialusis Minskas už grotų keleriems metams pasodino prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentą. Bet R.Šimašius neprisiėmė asmeninės atsakomybės už talkinimą oficialiai Baltarusijos valdžiai.

Neatsistatydina ir dabar, kai paaiškėjo, jog pavakarieniavęs prabangiame „Naručio“ restorane su „MG Baltic“ koncerno vadovais  puotavo už dyką, nors kas jau kas, o liberalai turi žinoti, kad nemokamų pietų ir vakarienių nebūna. Apie tai „Lietuvos žiniose“ jam priminė ir Saulius Spurga. Vilniaus meras turbūt laikosi kitokių principų: šimtas kitas eurų už vakarienę – juk tai tokia smulkmena! Tai ne „parsidavimas už maistą“. Jeigu parsiduoti, tai tik už kokius šimtą šešis tūkstančius? O iš tiesų, kaip matome kai kur Vakaruose, politiniuose žaidimuose ne išlaidų dydis svarbu. Mes to dar nepajėgiame suvokti ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje arba atvirkščiai.

Nepatogių klausimų pateikti verta ir liberalui Gintarui Steponavičiui. Pavyzdžiui, ar ponas G.Steponavičius stiprino tokių disciplinų kaip lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija statusą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose, kai vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai? Deja.

Viešojoje erdvėje nūnai – patys įvairiausi Liberalų sąjūdžio veiklos vertinimai. Net ir paskutiniojoje „Sąmokslo teorijoje“ (vedantysis – Arnas Klivečka) pažerta pastebėjimų: teismuose bus keblu įrodyti, jog E.Masiulis prekiavo poveikiu. Visa mūsų veikla – tai savotiška prekyba poveikiu, adresuotu rinkėjams, politikams, skaitytojams, dėstytojams, pirkėjams, žiūrovams… Bet ar tikrai sveiko proto nepraradusioje valstybėje sunku suprasti, kuo legali prekyba poveikiu skiriasi nuo neteisėtos, nusikalstamos, smerktinos? Tokie „sąmokslininkų“ pastebėjimai būsimiesiems E.Masiulio advokatams ir teisėjams turbūt perša mintį, kad, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, galima išgelbėti bet kokį nusikaltėlį.

Sveikas protas išties yra sveikas tik tuomet, jei jį lyginame su tokiomis moralinėmis sąvokomis kaip patriotiškumas, tautiškumas, valstybiškumas, pasiaukojimas, jautrumas. Dažnai sveikas protas skatina nesivelti į ginčus su stipresniais, jiems nusilenkti, sprukti šalin, kai jėgos nelygios. Bet toks „sveikas protas“ mus atvedė prie milžiniškos socialinės atskirties, prie tautos išnykimo ribos, apie kurią pastaruoju metu rašoma visuomeninių orgalizacijų ir judėjimų parengtame nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šviesiausioji visuomenės dalis mato „kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti“.

XXX

Dažnusyk mes jau nebepastebime akivaizdžiausių dviprasmybių. Štai Marijus Antonovičius straipsnyje „Apie tuteišizmą“ („Lietuvos žinios“ ) susirūpinęs, jog Viniaus krašte gyvena žmonių, kurie save vadina ir baltarusiais, ir lenkais, ir rusais. Vienu atveju tapatina save su Baltarusija, kitąsyk – su Lenkija, Vilniaus kraštu…

Taip, ne iki galo susiformavusi tapatybė. Todėl neverta itin stebėtis, kodėl propagandinė Rusijos televizija populiariausia tarp tuteišių, ir tuteišių dialektas vis labiau netenka lenkiškų, baltarusiškų, lietuviškų priemaišų. Dar truputis, ir jie taps rusais.

Bet man nesuprantamas M.Antonovičiaus klausimas „Ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais?“ Kodėl būtinai – lenkais, kodėl – ne lietuviais? Juk M.Antonovičius pripažįsta, kad tuteišiai turi visokių, taip pat ir lietuviškų, priemaišų. Juolab kad jie gyvena Lietuvoje. Jeigu vadovausimės sveiku protu, M.Antonovičius iš Lietuvos valdžios reikalauja neįmanomo: siekia, kad oficialusis Vilnius tautybės neturinčią bendruomenę … Lietuvoje ne lietuvintų, bet lenkintų.

XXX

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis ragina atsisakyti XIX amžiaus pasaulėvaizdžio (žurnalas IQ, publikacijos pavadinimas  – „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“).

„Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė(-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?“

Retorinis filosofo L.Donskio klausimas, nesunku atspėti, kokia jo paties nuomonė. Labai tendencinga, kryptinga, dviprasmiška, emigrantams pataikaujanti nuomonė. Lietuvoje ir taip užtektinai lietuviškomis  aktualijomis nesidominčių piliečių, rinkėjų. Bet ar londonuose, berlynuose ir stokholmuose gyvenantys lietuviai visi  domisi Lietuvos aktualijomis, minėtame Nacionaliniame susitarime keliamomis problemomis, ketina  padėti jas spręsti ar tik siekia savo gyvenimą padaryti dar patogesnį: viena arba kita pilietybe pasinaudosiu pagal man naudingą situaciją.

„Bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe“. Dvelktų, jei Lietuva juos tikrai stumtų nuo savęs. Bet kas juos stumia, niekina, smerkia? Tiesiog mažytė, neskaitlinga ir nuolat mažėjanti Lietuva nenorėtų, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai emigracija milžiniška, o gimstamumas menkas, rinkimų teisę turėtų ir labai daug tokių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos ir, atvirai sakant, nežinia kuo kvėpuoja, ko siekia, kam tarnauja. Vienareikšmiškai pasakyti, kad dviguba pilietybė – panacėja nuo sunkių Lietuvą ištikusių ligų – negalėčiau. Ar tai nebus dar didesnis stimulas išvykti iš Lietuvos?

Įtartinai skamba primygtinis L.Donskio raginimas „aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje“.

XXX

Per sveiko proto prizmę verta perkošti ir kai kuriuos buvusio VSD vadovo, buvusio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus pastebėjimus. Pasak jo, Lietuva neturi Rusijos atžvilgiu jokios rimtos politikos („Lietuvos rytas“). Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors neutralaus klausimo. Lietuva visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, pagrįstos savos valstybės interesais…

Maždaug tokie M.Laurinkaus priekaištai. Taip kalbėdamas, buvęs Lietuvos saugumo vadovas tenori bet kokia kaina įkąsti tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu užimančiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Lietuvos užsienio politiką ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną Rusijos atžvilgiu giria JAV įtakingi politikai, o tai svarbiau už bet kokius netiesioginius raginimus bet kokia kaina nusilenkti Vladimirui Putinui.

Žinoma, konservatorių Rusijos sulaikymo programa nėra ideali, ją galima vadinti net folklorine vertybe. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti: nėra nė vienos konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą? Tiesa, M.Laurinkus turi „saliamonišką“ paaiškinimą: jei Rusija ketino atakuoti Baltijos valstybes, tai jai reikėjo pulti tuomet, kol dar Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo priimtos į NATO.  

Bet Rusija greičiausiai taip ir būtų padariusi, tik tuomet ji dar neturėjo V.Putino, reformuotos armijos ir už prekybą dujomis bei nafta sukauptų turtų. Ir anuomet norėjo pulti, labai norėjo, tačiau negalėjo. Šiandien Kremliaus noras sujaukti vakarietišką Baltijos valstybių gyvenimą niekur nedingo, o galimybių bent jau rimtai pakenkti – atsirado. Daug.

Tad tie, kurie šaukiasi „sveiko proto“, nebūtinai galvoje turi tai, ką išties galima traktuoti kaip „sveiką protą“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.01; 17:28

Vytautas Visockas

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė)  atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.

Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo – jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.

Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?

Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).

Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus… O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.

Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys. 

Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“),  Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai.  Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, – tame fotoreportaže apgailestavau.

Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?

Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.

Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.

Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, – rašo Ivaškevičius.

Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.

Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje  peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.

Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita – pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.  

Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.

Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.

Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.  

„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų…“, – rašo Ivaškevičius.

O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.

Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.

Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.   

2016.05.22; 09:49

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotoms Pilietybės įstatymo pataisoms šiandien pritarė Seimas. Pataisos numato, kad ypatingų nuopelnų mūsų šaliai turintiems Lietuvos piliečiams bus įtvirtinta teisė turėti dvigubą pilietybę neatsisakant Lietuvos piliečio paso.

Prezidentės teiktomis pataisomis numatyta, kad Lietuvos pilietis, turintis ypatingų nuopelnų mūsų valstybei ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, galės išsaugoti ir Lietuvos pilietybę. Taip pat numatyta galimybė ypatingai nusipelniusiam Lietuvos valstybei žmogui, kuris turėjo Lietuvos pilietybę, bet yra jos netekęs, ją susigrąžinti, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės.

Continue reading „Nusipelnę Lietuvai asmenys galės turėti dvigubą pilietybę“

Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri nesugeba pagerinti Senojo žemyno demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Senajam žemynui kyla pavojus paskęsti geopolitinėje maišalynėje.  

Daugumai Europos šalių būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba, kad jų visuomenės galėtų normaliai funkcionuoti, o ekonomika plėtotis. Emigracija Ekonomiškai stipresnėms Europos Sąjungos valstybėms savo draugišką pagalbos ranką ištiesė ir Lietuva. Ji jau 25-rius metus aktyviai dalyvauja ekonominės migracijos pasauliniame vyksme. Nors mes ir turėjome nacionalinę kompetenciją spręsti dėl emigracijos klausimų iškylančius rimtus praktinius uždavinius, tačiau per ketvirtį amžiaus pasižymėjome totaliu neveiklumu.

Continue reading „Dainius Paukštė: „Lietuva – tarsi visatoje mirštanti planeta““