Įsigaliojus Pilietybės įstatymo pakeitimams, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ėmėsi iniciatyvos raštu ar per ambasadas pranešti asmenims ar jų palikuonims, kurių prašymai atkurti pilietybę anksčiau buvo atmesti, kad jie gali nedelsdami pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Įstatymas taikomas visiems asmenims, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos, bet ne į tuometinę Sovietų Sąjungą, taip pat jų palikuonims. Pagal ankstesnį reglamentavimą pakartotinas pilietybės atkūrimo svarstymas buvo rengiamas ne anksčiau nei po metų.

Pasak vidaus reikalų ministro Tomo Žilinsko, šios pataisos labiausiai aktualios Lietuvoje gyvenusiems žydams ir jų palikuonims, kuriems iki šiol, norint atkurti Lietuvos pilietybę, tekdavo pateikti įrodymus, kad jie iš Lietuvos pasitraukė dėl politinio, religinio ar tautinio persekiojimo.

Pataisos taip pat aktualios vadinamiesiems ekonominiams migrantams, kurie iš Lietuvos išvyko iki 1940 m. birželio 15 d., bei buvusiems Lietuvos piliečiams, kurie išvyko sovietų okupacijos metais, iki paskelbiant Lietuvos Nepriklausomybę, tai yra iki 1990 m. kovo 11 d. ir jų palikuonims.

Biurokratinės kliūtys susigrąžinti Lietuvos pilietybę pašalintos šių metų birželio 23 d., Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pilietybės įstatymo pakeitimus. Asmenys, atitinkantys įstatymo nuostatas, Lietuvos pilietybę galėtų susigrąžinti neprarasdami dabar turimos kitos valstybės pilietybės.

Kaip teigiama Lietuvos pilietybės įstatymo 2 ir 7 straipsnių pakeitimo Aiškinamajame rašte, iš Lietuvos Respublikos 1918–1940 išvyko daugiau nei 1 milijonas piliečių. Pagrindinės emigracijos kryptys buvo Šiaurės, Pietų Amerika, Australija, Pietų Afrikos Respublika (toliau – PAR). Nemažą išvykusiųjų dalį sudarė žydų tautybės piliečiai. Žydai emigracijai dažniausiai pasirinkdavo PAR.

Iki 1990-ųjų, kuomet PAR įvyko politinės permainos, ten gyveno daugiau nei 100 tūkstančių litvakų. Manoma, kad šiuo metu litvakų PAR gyvena apie 70–80 tūkstančių. Dauguma iš jų atitinka minėto įstatymo Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo nuostatas. Taip pat Izraelyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje gyvena nemažai žydų tautybės buvusių Lietuvos Respublikos piliečių ar jų palikuonių.

Pietų Afrikos žydų bendruomenės ir Pietų Afrikos žydų atstovų valdybos padėkoje, skirtoje Lietuvos Respublikos Prezidentei, už indėlį priimant Pilietybės įstatymo pataisas taip pat dėkojama Seimo nariams, Užsienio reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai ir Migracijos departamentui.

Padėkos rašte pažymima, kad Pietų Afrikoje gyvenančią žydų bendruomenę sudaro net 90 proc. žydų, kurių šaknys – Lietuvoje, o tai yra apie 70 tūkstančių žydų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerija.

2016.07.15; 06:42

Gintaras Visockas 

Liberalų sąjūdis nėra Lietuvos svajonių partija. Nebuvo tokia nei iki kratų Eligijaus Masiulio namuose, nei po to, kai ėmė aiškėti, jog ši politinė grupė kur kas rimčiau susijusi su „MG Baltic“ koncernu, nei mes, rinkėjai, įsivaizdavome.

Beje, bičiuliautis su turtingomis firmomis niekas nedraudžia. Bendradarbiauti įmanoma su visais. Net ir su abejotinos reputacijos žmonėmis. Svarbu, kaip bendraujama. Pats nesukčiauk, netalkink apgaudinėjant partnerius, valstybę, ir kas tada galėtų tau priekaištauti dėl netinkamo elgesio?

Bet Liberalų sąjūdžio atstovai ne visuomet elgdavosi taip, kaip dera tikriems liberalams. Nūnai į dienos šviesą velkami vis nauji abejotini atsistatydinusio šios partijos vadovo darbai. Tik niekas nemini vienoje televizijos laidoje prieš kelerius metus E.Masiulio pasakytų žodžių: jis neįsivaizduojąs, kad galima išgyventi su kokiais penkiais tūkstančiais litų.

Ši E.Masiulio arogancija tada, manau, užgavo daug vos galą su galu suduriančių lietuvių, kuriems penki tūkstančiai – dideli pinigai, apie kuriuos jie gali tik pasvajoti. Iki šiol neteko girdėti, kad koks ciniškas politikas milijonierius taip paniekintų ne tokius sėkmingus savo tėvynainius, nors visi turtuoliai, be abejo, yra tokios pačios nuomonės. Kas turi daug pinigų, tam jų daug ir reikia: vilai šiltuose kraštuose išlaikyti, jachtai, brangioms moterims, brangiems gėrimams…

Jau tada buvo galima susimąstyti: ar ne per dideli šio politiko apetitai? Iš kur eilinis seimūnas ima pinigų, kurie leidžia jam ne tik nemirti iš bado, bet ir, pensininko akimis, prabangiai gyventi? Dabar aiškėja tas „požeminis šaltinis“, iškilęs į paviršių ir galintis paskandinti dar visai neseniai tokį perspektyvų jauną vyrą, kuris nieko nebijo. Nebijo todėl, kad tikisi tame šaltinyje neprigerti, ar nebijo todėl, kad drąsus, kaip ir dera rizikuoti nebijančiam liberalui?

Naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius taip pat ne sykį klupo. Pirmą kartą – kai vadovavo Teisingumo ministerijai. Jo vadovaujama įstaiga tuokart atidavė Baltarusijos valdžiai duomenis, kuriais remiantis oficialusis Minskas už grotų keleriems metams pasodino prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentą. Bet R.Šimašius neprisiėmė asmeninės atsakomybės už talkinimą oficialiai Baltarusijos valdžiai.

Neatsistatydina ir dabar, kai paaiškėjo, jog pavakarieniavęs prabangiame „Naručio“ restorane su „MG Baltic“ koncerno vadovais  puotavo už dyką, nors kas jau kas, o liberalai turi žinoti, kad nemokamų pietų ir vakarienių nebūna. Apie tai „Lietuvos žiniose“ jam priminė ir Saulius Spurga. Vilniaus meras turbūt laikosi kitokių principų: šimtas kitas eurų už vakarienę – juk tai tokia smulkmena! Tai ne „parsidavimas už maistą“. Jeigu parsiduoti, tai tik už kokius šimtą šešis tūkstančius? O iš tiesų, kaip matome kai kur Vakaruose, politiniuose žaidimuose ne išlaidų dydis svarbu. Mes to dar nepajėgiame suvokti ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje arba atvirkščiai.

Nepatogių klausimų pateikti verta ir liberalui Gintarui Steponavičiui. Pavyzdžiui, ar ponas G.Steponavičius stiprino tokių disciplinų kaip lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija statusą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose, kai vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai? Deja.

Viešojoje erdvėje nūnai – patys įvairiausi Liberalų sąjūdžio veiklos vertinimai. Net ir paskutiniojoje „Sąmokslo teorijoje“ (vedantysis – Arnas Klivečka) pažerta pastebėjimų: teismuose bus keblu įrodyti, jog E.Masiulis prekiavo poveikiu. Visa mūsų veikla – tai savotiška prekyba poveikiu, adresuotu rinkėjams, politikams, skaitytojams, dėstytojams, pirkėjams, žiūrovams… Bet ar tikrai sveiko proto nepraradusioje valstybėje sunku suprasti, kuo legali prekyba poveikiu skiriasi nuo neteisėtos, nusikalstamos, smerktinos? Tokie „sąmokslininkų“ pastebėjimai būsimiesiems E.Masiulio advokatams ir teisėjams turbūt perša mintį, kad, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, galima išgelbėti bet kokį nusikaltėlį.

Sveikas protas išties yra sveikas tik tuomet, jei jį lyginame su tokiomis moralinėmis sąvokomis kaip patriotiškumas, tautiškumas, valstybiškumas, pasiaukojimas, jautrumas. Dažnai sveikas protas skatina nesivelti į ginčus su stipresniais, jiems nusilenkti, sprukti šalin, kai jėgos nelygios. Bet toks „sveikas protas“ mus atvedė prie milžiniškos socialinės atskirties, prie tautos išnykimo ribos, apie kurią pastaruoju metu rašoma visuomeninių orgalizacijų ir judėjimų parengtame nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šviesiausioji visuomenės dalis mato „kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti“.

XXX

Dažnusyk mes jau nebepastebime akivaizdžiausių dviprasmybių. Štai Marijus Antonovičius straipsnyje „Apie tuteišizmą“ („Lietuvos žinios“ ) susirūpinęs, jog Viniaus krašte gyvena žmonių, kurie save vadina ir baltarusiais, ir lenkais, ir rusais. Vienu atveju tapatina save su Baltarusija, kitąsyk – su Lenkija, Vilniaus kraštu…

Taip, ne iki galo susiformavusi tapatybė. Todėl neverta itin stebėtis, kodėl propagandinė Rusijos televizija populiariausia tarp tuteišių, ir tuteišių dialektas vis labiau netenka lenkiškų, baltarusiškų, lietuviškų priemaišų. Dar truputis, ir jie taps rusais.

Bet man nesuprantamas M.Antonovičiaus klausimas „Ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais?“ Kodėl būtinai – lenkais, kodėl – ne lietuviais? Juk M.Antonovičius pripažįsta, kad tuteišiai turi visokių, taip pat ir lietuviškų, priemaišų. Juolab kad jie gyvena Lietuvoje. Jeigu vadovausimės sveiku protu, M.Antonovičius iš Lietuvos valdžios reikalauja neįmanomo: siekia, kad oficialusis Vilnius tautybės neturinčią bendruomenę … Lietuvoje ne lietuvintų, bet lenkintų.

XXX

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis ragina atsisakyti XIX amžiaus pasaulėvaizdžio (žurnalas IQ, publikacijos pavadinimas  – „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“).

„Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė(-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?“

Retorinis filosofo L.Donskio klausimas, nesunku atspėti, kokia jo paties nuomonė. Labai tendencinga, kryptinga, dviprasmiška, emigrantams pataikaujanti nuomonė. Lietuvoje ir taip užtektinai lietuviškomis  aktualijomis nesidominčių piliečių, rinkėjų. Bet ar londonuose, berlynuose ir stokholmuose gyvenantys lietuviai visi  domisi Lietuvos aktualijomis, minėtame Nacionaliniame susitarime keliamomis problemomis, ketina  padėti jas spręsti ar tik siekia savo gyvenimą padaryti dar patogesnį: viena arba kita pilietybe pasinaudosiu pagal man naudingą situaciją.

„Bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe“. Dvelktų, jei Lietuva juos tikrai stumtų nuo savęs. Bet kas juos stumia, niekina, smerkia? Tiesiog mažytė, neskaitlinga ir nuolat mažėjanti Lietuva nenorėtų, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai emigracija milžiniška, o gimstamumas menkas, rinkimų teisę turėtų ir labai daug tokių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos ir, atvirai sakant, nežinia kuo kvėpuoja, ko siekia, kam tarnauja. Vienareikšmiškai pasakyti, kad dviguba pilietybė – panacėja nuo sunkių Lietuvą ištikusių ligų – negalėčiau. Ar tai nebus dar didesnis stimulas išvykti iš Lietuvos?

Įtartinai skamba primygtinis L.Donskio raginimas „aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje“.

XXX

Per sveiko proto prizmę verta perkošti ir kai kuriuos buvusio VSD vadovo, buvusio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus pastebėjimus. Pasak jo, Lietuva neturi Rusijos atžvilgiu jokios rimtos politikos („Lietuvos rytas“). Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors neutralaus klausimo. Lietuva visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, pagrįstos savos valstybės interesais…

Maždaug tokie M.Laurinkaus priekaištai. Taip kalbėdamas, buvęs Lietuvos saugumo vadovas tenori bet kokia kaina įkąsti tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu užimančiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Lietuvos užsienio politiką ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną Rusijos atžvilgiu giria JAV įtakingi politikai, o tai svarbiau už bet kokius netiesioginius raginimus bet kokia kaina nusilenkti Vladimirui Putinui.

Žinoma, konservatorių Rusijos sulaikymo programa nėra ideali, ją galima vadinti net folklorine vertybe. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti: nėra nė vienos konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą? Tiesa, M.Laurinkus turi „saliamonišką“ paaiškinimą: jei Rusija ketino atakuoti Baltijos valstybes, tai jai reikėjo pulti tuomet, kol dar Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo priimtos į NATO.  

Bet Rusija greičiausiai taip ir būtų padariusi, tik tuomet ji dar neturėjo V.Putino, reformuotos armijos ir už prekybą dujomis bei nafta sukauptų turtų. Ir anuomet norėjo pulti, labai norėjo, tačiau negalėjo. Šiandien Kremliaus noras sujaukti vakarietišką Baltijos valstybių gyvenimą niekur nedingo, o galimybių bent jau rimtai pakenkti – atsirado. Daug.

Tad tie, kurie šaukiasi „sveiko proto“, nebūtinai galvoje turi tai, ką išties galima traktuoti kaip „sveiką protą“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.01; 17:28

Vytautas Visockas

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.

„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.

Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė)  atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.

Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo – jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.

Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?

Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).

Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus… O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.

Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys. 

Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“),  Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai.  Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, – tame fotoreportaže apgailestavau.

Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?

Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.

Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.

Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, – rašo Ivaškevičius.

Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.

Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje  peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.

Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita – pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.  

Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.

Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.

Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.  

„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų…“, – rašo Ivaškevičius.

O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.

Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.

Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.   

2016.05.22; 09:49

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotoms Pilietybės įstatymo pataisoms šiandien pritarė Seimas. Pataisos numato, kad ypatingų nuopelnų mūsų šaliai turintiems Lietuvos piliečiams bus įtvirtinta teisė turėti dvigubą pilietybę neatsisakant Lietuvos piliečio paso.

Prezidentės teiktomis pataisomis numatyta, kad Lietuvos pilietis, turintis ypatingų nuopelnų mūsų valstybei ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, galės išsaugoti ir Lietuvos pilietybę. Taip pat numatyta galimybė ypatingai nusipelniusiam Lietuvos valstybei žmogui, kuris turėjo Lietuvos pilietybę, bet yra jos netekęs, ją susigrąžinti, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės.

Continue reading „Nusipelnę Lietuvai asmenys galės turėti dvigubą pilietybę”

Dabartiniai Vakarų europiečiai – jau antroji karta, kuri nesugeba pagerinti Senojo žemyno demografinės situacijos. Šiuo požiūriu žemynas gyvena skolon. Senajam žemynui kyla pavojus paskęsti geopolitinėje maišalynėje.  

Daugumai Europos šalių būtina darbingo amžiaus imigrantų pagalba, kad jų visuomenės galėtų normaliai funkcionuoti, o ekonomika plėtotis. Emigracija Ekonomiškai stipresnėms Europos Sąjungos valstybėms savo draugišką pagalbos ranką ištiesė ir Lietuva. Ji jau 25-rius metus aktyviai dalyvauja ekonominės migracijos pasauliniame vyksme. Nors mes ir turėjome nacionalinę kompetenciją spręsti dėl emigracijos klausimų iškylančius rimtus praktinius uždavinius, tačiau per ketvirtį amžiaus pasižymėjome totaliu neveiklumu.

Continue reading „Dainius Paukštė: „Lietuva – tarsi visatoje mirštanti planeta””

Lietuva turi bėdų, kurios mums gyvybiškai svarbios. Nepašalinus jų – mūsų tiesiog nebeliks. 

Štai keletas skaudžiausių lietuviškų galvosūkių… Nejaugi neįmanoma sumažinti emigracijos srautų? Kodėl nebenorime auginti vaikų? Ar teisinga sistema, kuri į vaiką žvelgia ne kaip į tėvų, o kaip į valstybės nuosavybę? Ar derėtų toleruoti dvigubą pilietybę? Kaip elgtis Lietuvai, kai iš Rytų ateina karinė grėsmė, o iš Vakarų – liberaliosios kvailystės? Kodėl lietuviai nebenori gyventi vadovaudamiesi lietuviškomis tradicijomis? Ar bebus iš ko mokėti pensijas? Ar Lietuvai išties derėtų rūpintis migrantais iš Sirijos?

Aktualijų portalo svečias – Seimo narys Rimantas Dagys.

Continue reading „„Jeigu nebus lietuvių, nebus ir lietuviškos ekonomikos“”

Pernai Lietuva išleido 13 mln. litų piliečių inicijuotam, bet iš anksto pasmerktam referendumui dėl dirbamos žemės nepardavimo užsieniečiams. Artėjant Seimo rinkimams girdime liberalų siūlymą rengti referendumą dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo. Šiuo siūlymu Liberalų sąjūdis, deja, pagal populizmo lygį pralenkė net legendinį Darbo partijos pažadą įvesti 1509 litų siekiantį minimalų atlyginimą. Netikite?

Liberalai siūlo 2016 metais kartu su Seimo rinkimais rengti referendumą, per kurį rinkėjai būtų raginami išbraukti iš Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį. Joje rašoma: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“ 

Continue reading „Seimo narė Agnė Bilotaitė – apie Liberalų referendumo pasaką”

Pavasaris jau baigiasi, o aš dar tik pora kartų girdėjau gegutę. Ir kaltas ne aš, o gegutė, kuri, atrodo, iš tų man žinomų vietų kažkodėl persikėlė į kitas vietas. Būdavo, kukuoja ir kukuoja rytą vakarą, turi ar neturi pinigų. Šįmet jos užkluptas turėjau.

O pavasaris irgi didelio mano pagyrimo nenusipelnė, nors klimatologė Galvonaitė nepavargsta mus mokiusi, kad nėra blogo oro, blogas tik apsirengimas. Žinom šitą išmintį, bet kas iš to: vis tiek norim saulės, šilumos, kurios mūsų gražioje tėvynėje ne per daug…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Po mūsų – kad ir Tvanas”

Tik pernai Lietuva išleido 13 milijonų litų iš anksto pasmerktam, bet piliečių inicijuotam referendumui dėl dirbamos žemės nepardavimo užsieniečiams.

Artėjant Seimo rinkimams girdime naują populistinį liberalų partijos pasiūlymą rengti referendumą dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo.

Šiuo pasiūlymu Liberalų Sąjūdis, deja, populizmo lygiu pralenkė net ir legendinį Darbo partijos pažadą įvesti 1509 Lt siekiantį minimalų atlyginimą. Netikite?

Continue reading „Viktoras meluoja geriau – liberalų referendumo pasaka”

Apie dvigubą pilietybę ir dvigubą „v“ („w“) pasuose (o po to ir visuose teisiniuose dokumentuose, daugeliu atvejų atgaline data) jau tiek prikalbėta, jau tiek kartų įrodyta, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Lietuvos saugumo interesams, kad sunku ką ir bepridurti.

Bet štai liberalai esant įtemptai tarptautinei padėčiai labai susirūpino tautos išnykimu. Esą dabar daug lietuvių atsisako arba netenka Lietuvos pilietybės, nes nori būti kitos šalies piliečiais.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Dvigubi dalykai”

Dviguba pilietybė. Panacėja nuo visų ligų. Bus dviguba pilietybė – nereikės nei daugiau vaikų gimdyti, nei geriau (kaip Anglijoj, Amerikoj) gyventi, ir lietuvių tauta išliks, nemažės, klestės. Reikia tik dvigubos pilietybės – visa kita susitvarkys savaime.

 O iš tiesų, mano supratimu, lietuvių tautai bus suduotas mirtinas smūgis. Nereikės nei Putino okupacijos, nei globalistų pastangų Lietuvą (žinoma, ir kitas mažas valstybes) valdyti iš Briuselio, gal Berlyno, gal Londono arba Vašingtono.

Continue reading „Panacėja nuo visų ligų?”

Sovietmečiu bijojom, kad lietuvių tauta gali išnykti, kad niekada neišsilaisvins iš rusų priespaudos. Visam gyvenimui įsidėmėjau mobilizuojančius poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: svarbiausia – išlikti.

Šį tą darėm, kad išliktumėm, pavyzdžiui, leidome geras lietuviškas knygas. Su Romualdu Ozolu, Antanu Rybeliu, Kęstučiu Trečiakausku, Edmundu Juškiu, Stanislovu Nekrašiumi, Jonu Balčiumi… „Minties“ laidykloje. 1988-aisiais atsirado daugiau vilties, bet ir nerimo padaugėjo. Nuo tada iki šių dienų patyrėme daug didelių ir mažesnių nerimų.

Continue reading „Dėl mūsų buvimo ir išbuvimo”

Kasdien pasiskaitau, pasiklausau samprotavimų apie Ukrainą. Ar dar neokupavo visos? Kiek žuvusių, kiek tankų iš Rusijos Putinas separatistams pasiuntė per naktį? Ačiū Dievui, visos Ukrainos dar neištiko Krymo likimas. Bet kaip bus rytoj? Kaip elgsis Amerikos ir Europos galingieji? Kokia mūsų ateitis?

Nuomonių, prognozių, kaip sakoma, nors vežimu vežk. Pasirodo straipsnių, kurių autoriai apgailestauja, kad Vakarai išdavė, apgavo Rusiją, po SSRS griūties prižadėję neplėsti NATO link jos sienų. Vis minimos Baltijos valstybės, kurias reikėtų ginti, o gal nereikėtų – numesti jas kaip piktam šuniui kaulą – ir būtų ramu. Matant Europos Sąjungos neryžtingumą ir nevieningumą, mūsų ateitis neaiški, kaip ką kas besakytų.

Continue reading „Du plius trys”

Preliminariais duomenimis dauguma Seimo narių pritartų prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuojamoms pataisoms, kurios turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvai Lietuvos piliečiams leistų turėti dvigubą pilietybę. Tokiai idėjai paramą išsakė tiek valdančiojoje koalicijoje, tiek opozicijoje esančių frakcijų parlamentarai. Gal tik Konstitucinis teismas kvestionuotų tokias pataisas.

Prezidentūros Pilietybės įstatymo pataisų projektas

Pataisos yra skirtos dar dviems išskirtiniams dvigubos pilietybės turėjimo atvejams.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Dviguba pilietybė ypatingam lietuviui”

Vos tik paaiškėjo, kad lietuvis krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas, keliolika metų žaidęs JAV, nė karto nepadėjęs Lietuvos krepšinio rinktinei, jau nuo praėjusių metų nėra Lietuvos pilietis (vertinant šį įvykį ne formaliai, o iš esmės) – kilo sujudimas.

Neįmanomas dalykas: šitokią įžymybę išbraukti iš Lietuvos piliečių sąrašo! Prezidentė imasi skubių priemonių nelaimei išvengti: Seimui teikia Pilietybės įstatymo pataisas, kuriomis ypatingų nuopelnų mūsų šaliai turintiems Lietuvos piliečiams bus įtvirtinta teisė turėti dvigubą pilietybę, neatsisakant Lietuvos piliečio paso.

Continue reading „Ilgauskai, būk geras…”

kaukees

Šiemet, Lietuvos nepriklausomybės švenčių proga buvome koncerte „Laisvės balsai“ Kotrynos bažnyčioje. Nors solistai buvo jauni ir dar nepasiekę šlovės zenito, nustebino, kad įvairių tautinių grupių Lietuvos solistai, grupės dainavo lietuviškai ir patriotiškai apie Lietuvą. Pertraukose tarp dainų – buvo tiesioginiai video tiltai su įvairiuose žemynuose gyvenančiais tautiečiais, kurie sveikino Lietuvos žmones visame pasaulyje šventės proga.

Labai šiltas ir pozityvus renginys, labai teigiamai buvo priimtas bendravimas su tautiečiais kitose šalyse, kad ir kurioje pasaulio dalyje jie gyvena – Australijoje, JAV, Afrikoje, Indijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir kitose. Manau, tai ir jiems patiko, nes šiltas bendravimas, dėmesys tolimuose kraštuose gyvenantiems suteikia optimizmo darbe ir gyvenime – jaučiasi nacionalinis solidarumas.

Continue reading „Skaitytojo laiškas: „Kad Lietuvoje būtų kuo mažiau surūgusių veidų””

Praėjusios savaitės pabaigoje Seime įvyko migracijos ekspertų seminaras „Darbo migracija Baltijos šalyse: tendencijos ir perspektyvos“. Pranešimus skaitė ir debatuose dalyvavo įvairių NVO atstovai, ekspertai, praktikai bei tyrėjai iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Norvegijos, Švedijos. Buvo pateikta daug įdomios medžiagos apie migracijos dinamiką ir padėtį skirtingose ES šalyse bei galimas jos tendencijas.

Norėčiau sukoncentruoti savo ir Jūsų dėmesį į vieną pranešimą, kurį perskaitė Jan Niessen, Migracijos politikos grupės vadovas (Belgija, Briuselis). Pranešimo tema buvo „Darbo migracijos pasekmės: integracija ir pilietybė“.

Maniau, kad klausydamasis pranešimo išgirsiu paskutines naujienas migracijos tema ar būsimas jos tendencijas bei naujus ES rengiamus projektus šiais klausimais. Tačiau pranešimo turinys ir siekiamas tikslas aiškiai atspindėjo ES migracijos politikos kertinį akmenį: ES reikia darbo jėgos ir geriausia jaunos bei kvalifikuotos.

Continue reading „Migracijos klišių spąstuose”

v.visockas_slaptai.lt

Dvi dienas dalyvavau Pasaulio Lietuvių Bendruomenės XIV Seimo posėdžiuose. Norėjau iš arčiau pamatyti ir išgirsti žmones, kurie ne Lietuvoje gyvena Lietuva, stengiasi išlikti lietuviais, lietuviais išauginti savo vaikus ir vaikaičius, visokeriopai padeda toli esančiai savo Tėvynei.

Dažnai pagalvoju: kokia šiandien būtų Lietuva, jeigu karo pabaigoje inteligentija nebūtų pabėgusi į Vakarus, o būtų atsidūrusi Sibire, kaip jos dalis ten atsidūrė 1940-aisiais ir 1941-aisiais? Ne iš PLB Seimo nario Rimanto Dirvonio žinau, ką Amerikos lietuviai darė, kad neišnyktume iš pasaulio žemėlapio, taptume laisvi.

Continue reading „Ar dviguba pilietybė – vaistas nuo visų ligų?”

grybauskaite_8-k

Či­ka­go­je vie­šė­ju­si Lie­tu­vos pre­zi­den­tė D. Gry­baus­kai­tė su­si­ti­ki­me su Ame­ri­kos lie­tu­viais per­spė­jo, kad įtei­si­nus dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę, jos siek­tų ir žmo­nės iš Ry­tų. Pra­ėju­sią sa­vai­tę Pre­zi­den­tė Ame­ri­kos lie­tu­viams sa­kė:

„Bet no­rė­čiau, kad jūs su­pras­tu­mė­te – klau­si­mas yra jaut­rus ne tik dėl to, kad mū­sų Kon­sti­tu­ci­ja ga­na griež­tai ap­ibrėžia, kad tai tu­ri bū­ti iš­im­ti­nis ir re­tas at­ve­jis, taip pat no­rė­čiau pri­min­ti, kad mes po­ten­cia­lių pi­lie­čių tu­ri­me ne tik Ame­ri­ko­je ir Va­ka­ruo­se, bet ir Ry­tuo­se“.

Su­si­ti­ki­me, ku­ris su­reng­tas prieš NATO vir­šū­nių su­si­ti­ki­mą, D. Gry­baus­kai­tė sa­kė: „Įsta­ty­mo pa­tai­sos, ku­rios bu­vo teik­tos, reiš­kia, kad leng­vai ga­li­ma gau­ti dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę ir tiems, ku­rie gy­ve­na te­ri­to­ri­jo­se, ku­rio­mis mes dar, de­ja, ne­ga­li­me pa­si­ti­kė­ti. At­ver­da­mi du­ris, at­ver­tu­me du­ris vi­siems“. Ji pa­aiš­ki­no, kad bu­vu­si pri­vers­ta ve­tuo­ti įsta­ty­mą dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės, kai ga­vo kon­sti­tu­ci­nės tei­sės eks­per­tų iš­va­das. Sei­mas bu­vo pri­ėmęs nau­jos re­dak­ci­jos Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mą, ku­ris lei­do dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę iš­lai­ky­ti emig­ran­tams, ta­pu­siems Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ir NATO ša­lių pi­lie­čiais, ta­čiau Pre­zi­den­tė D.Gry­baus­kai­tė jį ve­ta­vo, ar­gu­men­tuo­da­ma prieš­ta­ra­vi­mu Kon­sti­tu­ci­jai.

Continue reading „Dalia Grybauskaitė: „Dviguba pilietybe pasinaudotų ir gyventojai Rytuose””

adamkus_valdas

Naujoje dienoraščio knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ V. Adamkus pažymi, kad buvo „auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje […] Kaip asmenybė aš galutinai subrendau jau gyvendamas JAV, ten susiformavo mano politinės pažiūros, pilietinių laisvių suvokimas“ (p. 525).

Taigi Prezidentas jau nebebuvo tipiškas pirmosios Lietuvos Respublikos patriotas – jis jau buvo šiek tiek dvilypis pilietis, nors abu šie bruožai turėjo ir privalumų. Kaip prieškario patriotas jis stengėsi laikytis „moralinės atsakomybės tautai“ (p. 185), gegužės 9-ąją prie Kremliaus nedėjo gėlių, greitai perprato paksininkus, nors tik ilgainiui tesuprato, jog nepakankamai pažįsta penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusius lietuvius.

Continue reading „Prezidentas Valdas Adamkus ir lenkų tikybos aktyvistai”