Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusijos valdžia gins savo šalį visomis teisėtomis priemonėmis, nepaisydama Vakarų kritikos. Tai trečiadienį per susitikimą su Vitebsko srities administracijos atstovais pareiškė prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
 
„Mes ginsime savo šalį visais teisėtais metodais. Savo šalies mes niekam neatiduosime“, – pabrėžė valstybės vadovas, kurio žodžius cituoja naujienų agentūra „BelTA“.
 
Pasak A. Lukašenkos, kaimynai ir partneriai Vakaruose, vertindami įvykius Baltarusijoje, kartais taiko dvejopus standartus, ypač rinkimų laikotarpiu. „Jie jau pradeda mums užsiminti: jūs žiūrėkite, kad viskas būtų demokratiškai, kad gatvėse nebūtų susirėmimų“, – sakė prezidentas.
 
Anot jo, pareigūnai per „geltonųjų liemenių“ demonstracijas Prancūzijoje ir riaušes Jungtinėse Valstijose veikia ryžtingai. „Matote, kas ten vyksta. Ten be ašarinių dujų neapsieinama“, – pareiškė A. Lukašenka. „Pakritikuokite Trumpą, Jungtines Valstijas dėl demokratijos stygiaus, pamėginkite Rusijai užvažiuoti. Prisibijo. Ir štai jie, ko gera, vėl nusprendė pasitreniruoti su Baltarusija. Nepavyks!“ – pabrėžė prezidentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 07:14

Šiaurės Korėja atmetė Vašingtono kritiką dėl Pchenjano sprendimo nutraukti ryšių linijas su Seulu ir perspėjo, kad JAV turėtų nesikišti į dvišalius Korėjų reikalus, jei nori užtikrinti sklandžius prezidento rinkimus.
 
Pranešime, kurį paskelbė KCNA naujienų agentūra, aukšto rango Šiaurės Korėjos užsienio reikalų pareigūnas pasmerkė JAV neva taikomus „dvigubus standartus“, Vašingtono požiūrį pavadinęs „keliančiu šleikštulį“.
 
Vašingtonas turėtų „prilaikyti liežuvį ir pirmiausia imtis savo vidaus reikalų“, jei nori išvengti „šiurpių potyrių“ ir užtikrinti sklandžius lapkritį vyksiančius prezidento rinkimus, teigė Kwon Jong Gunas, JAV reikalų departamento generalinis direktorius.
 
Netiesioginis grasinimas išsakytas likus vienai dienai iki antrųjų viršūnių susitikimo Singapūre, per kurį Kim Jong Unas ir Donaldas Trumpas paspaudė vienas kitam ranką, metinių.
 
Derybos dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos sustojo po pernai vykusio antrojo D. Trumpo ir Kim Jong Uno susitikimo Hanojuje, kurio metu siekta susitarti, ką Pchenjanas galėtų pasiūlyti mainais už Šiaurės Korėjai įvestų sankcijų atšaukimą.  
 
Analitikai sako, kad Šiaurės Korėja nesiėmė jokių svarbių veiksmų dėl branduolinio nusiginklavimo. Tačiau deryboms atsidūrus aklavietėje, Pchenjanas yra susierzinęs dėl to, kad jam netaikoma daugiau nuolaidų.
 
Dabar savo pyktį Šiaurės Korėja greičiau kreipia ne į Vašingtoną, bet į Seulą, per pastaruosius mėnesius šalis įvykdė ne vieną ginkluotės bandymą.
 
Nuo praėjusios savaitės Pchenjanas ne kartą aršiai smerkė Pietų Korėjos veiksmus, o antradienį pranešė nutraukiąs visas ryšių linijas su kaimyne.
 
JAV valstybės departamentas pareiškė esąs „nusivylęs“ šiuo Pchenjano sprendimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.11; 08:43

Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson)

Teisės profesorius Judžinas Kontorovičius iš George’o Masono universiteto apkaltino organizaciją „Human Rights Watch“. Kaltinimai – dėl neobjektyvumo, dėl dvigubų standartų. 

Profesorius Kontorovičius įtakingame „The Wall Street Journal“ leidinyje paskelbė straipsnį, kuriame pastebi, jog „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos padalinio vadovė Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson) tęsia išpuolius prieš Izraelį dėl okupuotų teritorijų apgyvendinimo politikos ir tuo pačiu palaiko armėnų imigrantų perkėlimą į okupuotas Azerbaidžano teritorijas.

Visų pirma, Sarah Leah Witson yra viena griežčiausių žydų valstybės buvimo Vakarų Krante kritikių, skatinanti boikotus ir tarptautinį patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie siunčia žydų naujakurius apsigyventi Vakarų Krante. Tačiau kitais atvejais Sarah Leah Witson remia okupuotų teritorijų kolonizavimo politiką. Pavyzdžiui, Sarah Leah Witson remia oficialiojo Jerevano politiką armėnų tautybės žmonėmis apgyvendinti Azerbaidžanui priklausantį, tačiau iš Azerbaidžano šiuo metu atimtą (okupuotą) Kalnų Karabachą.

Po 1994-ųjų, kai šis Azerbaidžano regionas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės remiamų armėnų separatistų, Armėnijos vadovybė Jerevane visąlaik aktyviai skatino armėnų naujakurių perkėlimą į rajoną. Nors daug armėnų Karabachą laiko savo istorine tėvyne, tačiau Jungtinės Tautos, tarptautiniai teismai, JAV ir Europos Sąjunga mano, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Be to, Karabachą savo tėvyne laiko ir šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių“, – savo straipsnyje rašo Judžinas Kontorovičius.

Autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson, kilusi iš armėnų šeimos, 2018 memats dalyvavo lėšų rinkimo renginių organizacijoje Armenian National Committee of America (Armėnijos nacionaliniame Amerikos komitete – labdaros organizacijoje), finansiškai remiančioje Karabacho apgyvendinimą armėnais.

Kol S.L. Witson dirbo „Human Rights Watch“, siekdama boikotuoti Izraelio ekonominę veiklą Vakarų Krante, socialiniame „Twitter“ tinkle ji reklamavo armėniškus vynus, įskaitant ir tuos, kurie atkeliaudavo iš armėnų separatistų okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Paklausta apie įgyvendinamos politikos nenuoseklumą, S.L.Witson elektroniniu laišku atsakė: „Mano asmeninė parama Armėnijos diasporos organizacijoms yra susijusi su jų labdaringu ir švietėjišku darbu Armėnijoje bei pastangomis skatinti Armėnijos genocido pripažinimą“.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prof. Judžinas Kontorovičius pažymi, kad šis paaiškinimas prieštarauja „Human Rights Watch“ objektyvumo ir nešališkumo politikai.

„Tai taip pat prieštarauja faktams: p. Witson raginimai surinkti lėšų grupėms, kurios pasisako už armėnų gyvenviečių statybą Azerbaidžano teritorijoje, jokiu būdu nėra vien švietimo klausimai“. 

Ypač skandalinga, kad Sirijos armėnai specialiai, kryptingai perkeliami ne į Armėniją, o į Armėnijos okupuotą ir šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą (šia veikla užsiima Armenian General Benevolent Union). Remiantis tarptautine teise, šitaip elgtis negalima.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Publikacijos autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson yra toli gražu ne vienintelė aktyvistė, raginanti boikotuoti Izraelį dėl palestiniečių žemėse statomų žydų gyvenviečių ir tuo pat metu remianti armėnų gyvenviečių kūrimą iš Azerbaidžano atimtose teritorijose. Armėnijos imigrantus, apgyvendinamus Kalnų Karabache, taip pat palaiko „Code Pink“ boikoto kampanijos prieš Izraelį vadovė Nensi Krikorian (Nancy Krikorian). JAV atstovų rūmų iš Mičigano narys Rašidas Tlaibas (Rashidas Tlaibas) taip pat ragina boikotuoti Izraelį, kartu remdamas įstatymo projektą, skirtą normalizuoti santykius su neteisėtomis Armėnijos gyvenvietėmis Kalnų Karabache.

„Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations) įdėjo daug pastangų apriboti Europos ir neteisėtai Vakarų Krante besielgiančio Izraelio bendravimą. Ši ekspertų grupė teigia, kad tai aiškiai ir konkrečiai diktuoja tarptautinė teisė. 

Tačiau neseniai paaiškėjo, kad kai kurie didžiausieji jos rėmėjai turi svarbių verslo interesų Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje. Taigi panašu, kad Taryba nėra susirūpinusi dėl ryšių su šiomis okupuotomis teritorijomis. Tai byloja, kad kai kurios įtakingos tarptautinės organizacijos vadovaujasi ne vien dvigubais, bet jau net trigubais, keturgubais standartais: kas leidžiama vienam, kitam –griežtai uždrausta.

Informacijos šaltinis – „The Wall Street Journal“

2020.01.17; 08:00

Pakistano žemėlapis
Pakistano premjeras Imranas Khanas apkaltino tarptautinę žiniasklaidą vadovaujantis dvigubais standartais – žiniasklaidos priemonės esą geriau nušviečia protestus Honkonge nei situaciją ginčijamame Kašmyro regione.
 
Šią savaitę sugrįžęs iš vizito Kinijoje, I. Khanas susirinkusiems rėmėjams Islamabade taip pat pareiškė, kad Honkongas „yra dalis Kinijos, o Kašmyras yra ginčijama teritorija“.
 
„Tarptautinėje žiniasklaidoje beveik nekalbama apie barbarizmą Kašmyre. Taigi, noriu iškelti šiuos dvigubus standartus į viešumą“, – kalbėjo I. Khanas.
 
Honkonge nuo birželio pradžios vyksta prodemokratiniai protestai, kuriuos sukėlė nepasitenkinimas dėl centrinės Kinijos valdymo ir brutalaus policijos susidorojimo su protestuotojais.
 
Tuo tarpu Indijos administruojamame Kašmyre pastaruosius du mėnesius buvo įvesta komendanto valanda ir smarkiai apribotas interneto bei mobilusis ryšys.
 
Pakistano premjeras tikino, esą Honkongo protestai neverti tokio žiniasklaidos dėmesio.
 
„Kiek man žinoma, iki šiol tik keli žmonės buvo sužeisti, gal du ar trys netyčia žuvo“, – pareiškė I. Khanas.
 
Kašmyre, lygino jis, per pastaruosius tris dešimtmečius žuvo 100 tūkst. žmonių. Tiesa, neaišku, kodėl I. Khanas pasirinko lyginti žuvusiųjų skaičių Kašmyre per pastaruosius 30 metų su kelių mėnesių senumo įvykiais Honkonge.
Pakistano premjeras Imranas Khanas. EPA – ELTA nuotr.
 
Paties I. Khano Vyriausybė buvo kritikuojama dėl žiniasklaidos laisvės apribojimų Pakistane. Jis taip pat išreiškė apmaudą dėl tarptautinės bendruomenės elgesio. Užsienio šalys dažniausiai nesikišdavo į Kašmyro reikalus.
 
„Man apmaudu, kad pasaulis mato tik tai, kad Indija yra šalis su milijardu žmonių, kad su ja galima prekiauti ir taip pasipelnyti. Toms šalims pinigai rūpi labiau nei žmonės“, – savo nuomonę dėstė I. Khanas.
 
Tuo tarpu Kinija, pasak I. Khano, yra „draugė visokiu oru“.
 
Kinija yra kaltinama vykdant etninių uigūrų genocidą šalies vakariniame Sindziango regione. Manoma, kad į taip vadinamas „perauklėjimo“ stovyklas Sindziange yra suvaryta milijonas uigūrų.
 
Šiemet kovą „Financial Times“ duotame interviu paklaustas apie įvykius Sindziange, I. Khanas tvirtino nieko nežinantis apie galimai vykdomą etninį valymą.
 
„Tiesa sakant, nežinau daug apie tai“, – sakė Pakistano premjeras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.12; 03:00

Kairėje – azerbaidžaniečių tinklaraštininkas Mechmanas Guseinovas, dešinėje – armėnų politikas – visuomenininkas Mgeras Egijazarianas, mįslingomis aplinkybėmis neseniai miręs viename iš Jerevano kalėjimų.

Apie šį incidentą – labai mažai informacijos. Ir vis dėlto pranešimas apie vieno užtektinai garsaus armėno mirtį mirtį Jerevano kalėjime pateko į spaudą. Armėnijos valdžiai nepavyko nuslėpti, jog viename iš Jerevano kalėjimų visai neseniai mirė Mgeras Egijazarianas.

Kodėl mirtis – įtartina? Pirma, šis vyras, nepaisant jam pateiktų kaltinimų, vis tik buvo haynews.am internetinio portalo vadovas bei judėjimo „Armėnijos ereliai. Vieninga Armėnija“ vienas iš vadų. Taigi priskirtinas Armėnijos politikams arba mažų mažiausiai – visuomenės veikėjams.

Antra, apie jo mirtį – stebėtinai mažai informacijos. Ypač keista, jog dėl šio incidento tyli Europos žmogaus teisių gynėjai, dažnai keliantys triukšmą dėl žymiai mažesnių incidentų, pavyzdžiui, Azerbaidžano įkalinimo įstaigose (omenyje turimas kad ir azerbaidžaniečių blogerio Mechmano Guseinovo atvejis). Todėl norom nenorom tenka svarstyti nemaloniausius variantus – oficialusis Strasbūras tikrai neturi informacijos, mat Armėnijai pavyko nuslėpti, ar tendencingai tyli, nes nenori kritikuoti šiandieninės Armėnijos valdžios.

Kol kas težinoma, jog dėl tikriausiai finansinių aferų kaltintas M.Egijazarianas dar 2018 metų gruodžio 4 dieną buvo paskelbęs bado streiką ir, nepaisant silpnos sveikatos, badavo ilgiau nei mėnesį. Beveik 44 paras. Bet apie jo protestą nei Briuselyje, nei Strasbūre niekas neskambino pavojaus varpais, girdi, Armėnija nepaiso žmogaus teisių, kankina kalinius ar net specialiai siekia numarinti neįtinkančius oponentus. Tik 2019 metų sausio 17-ąją dieną M.Egijazarianas liovėsi badavęs. Maždaug praėjus dešimčiai parų po badavimo jo sveikata akivaizdžiai pablogėjo, ir jis numirė viename iš Jerevano kalėjimų.

Pabrėžtina ir tai, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kada apsauga pastebėjo kalinį rimtai negaluojant ir kada suskubo į kamerą atvykti medikai. Ar dėl šios nelaimės pradėtas rimtas ikiteisminis tyrimas, – taip pat nėra tikslių žinių.

Šis nelaimingas nutikimas Jerevano kalėjime – akivaizdus pavyzdys, kaip Europa vadovaujasi dvigubais standartais. Palyginkime: vienoje iš Azerbaidžano įkalinimo įstaigų trumputį bado streiką paskelbė tinklaraštininkas M.Guseinovas, nuteistas už tai, jog šmeižė policijos vadovus. Europos žmogaus teisių gynėjai nedelsiant puola skelbti dešimtis piktų pareiškimų bei rezoliucijų. Oficialusis Baku kaltinamas visomis įmanomomis nuodėmėmis. Nepaisant aplinkybės, jog azerbaidžaniečių tinkalarštininkas – sveikas ir gyvas. Tačiau kai armėnų visuomenininkas – tinklaraštininkas badauja ilgiau nei mėnesį Jerevano kalėjime ir ten galų gale iškeliauja Anapilin, – mirtina tyla.

Gal apie armėno M.Egijazariano mirtį ką nors žino Jerevane reziduojantys Lietuvos diplomatai?

2019.02.15; 09:30

Benas Brunalas

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis apibendrino pastarosios savaitės darbą Seime sakydamas: „Panašu, kad visa tai peraugo į galios žaidimą ir valdantieji yra pasiryžę pervažiuoti opoziciją ir bet kokius kvietimus tartis“.

Tuo tarpu žurnalistas Andrius Tapinas akcentavo, kad politikai Seime apskritai pamiršo konstruktyvų darbą. Pasak A. Tapino, praėjusią savaitę suorganizuotas protestas „Mes kaltinam“, nepadarė reikšmingos teigiamos įtakos, nes politikai, supratę, kad niekas nešturmuoja Seimo, toliau į jokias diskusijas su visuomene nebesileidžia.

G. Landsbergis kaltino „valstiečius“ taikant dvigubus standartus, sudarant laikinąją komisiją, kuri tirtų žemės ūkio klausimus. Konservatorius aiškino, kad „valstiečiai“ išbraukė tuos klausimus, kurie gali būti nepatogūs valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kad dedamos visos pastangos, jog tyrimas apskritai nebūtų atliktas, kad taikomi dvigubi standartai, pabrėžiant, jog apie žemės ūkį konservatoriai nieko neišmano ir negali žinoti.

„Tvarkomasi savo erdvėje ir nuvaloma aikštelė, pasistatomi pastatai, kurie jiems („valstiečiams“ – ELTA) reikalingi. Tai nėra demokratiška“, – vaizdžiai situaciją vertino G. Landsbergis.

Anot politiko, jei ir toliau bus taikomi dvigubi standartai, konservatoriai svarstys, ar verta dalyvauti visų kitų, ateityje kuriamų komisijų veikloje.

Politiko teigimu, valdantieji „valstiečiai“ tiesiog siekia konsoliduoti savo galią ir neatsižvelgia į, pasak jo, opozicijos norą ieškoti sutarimo.

Visgi A. Tapinas, komentuodamas konservatoriaus interviu „Žinių radijuje“ ir pastarosios savaitės aktualijas, negailėjo kritikos tiek valdantiesiems, tiek Seimo opozicijai.

Anot jo, dėl organizuojamų komisijų ir rietenų Seime Lietuvos politikoje nebeliko konstruktyvaus darbo. A. Tapinas retoriškai klausė – kada paskutinį kartą G. Landsbergis, R. Karbauskis, E. Gentvilas ir kiti kalbėjo apie struktūrines reformas, apie aiškias vizijas ir apie tai, kokius sprendimus turėtų priiminėti Seimą valdantys žmonės.

„Po urėdijos reformos, jie kaip sustojo, taip sustojo. Jie kažkur paskendę tarpusavio rietenose“, – neslėpė nusivylimo politikais žurnalistas.

Anot A. Tapino, kovo 15 dieną jo organizuotas mitingas „Mes kaltinam“ Seimo konstruktyvesnio nepadarė. Žurnalistas svarstė, kad protesto akcija ir jos metu iškelti reikalavimai parlamentarams, tikriausiai, tik tuo momentu sukėlė nerimą bei nuostabą.

„Seimas buvo nemaloniai nustebęs, sunerimęs pamatęs pilietinės valios išviešinimą. Na, bet praėjo kelios dienos, pamatė, kad niekas čia jų nešturmuoja ir visuomenė siūlo dialogą. Ir tada, turbūt, kai kurie Seimo nariai ar vadovai suprato, kad, palaukit, mes esame aukščiau visko. Mes esame valdžia ir dabar mums niekas nenurodinės“, – kalbėjo „Žinių radijui“ A. Tapinas.

Žurnalistas stebėjosi, kad net po visuomenėje kilusio šurmulio ir išsakytos kritikos, dėl Seimo narių nedalyvavimo Seimo posėdžiuose, situacija yra atvirai ignoruojama. Apžvalgininkas kalbėjo, kad, pavyzdžiui, į savaime suprantamą reikalavimą eiti į darbą Seimo nariai reaguoja labai skirtingai.

„Tie patys Gabrieliaus Landsbergio frakcijos bendražygiai kai kurie dabar tiesiog šaiposi elementariai. Tame pačiame socialiniame tinkle deda nuorodas, klausinėja, ar aš galiu išeiti iš posėdžio, ar galiu kažką padaryti“, – pasakojo A. Tapinas, pridurdamas, kad tokia politikų reakcija tiesiog reiškia jų manymą, kad visuomenė nieko nesupranta apie Seimo narių darbą ir jie vieninteliai gali viską nuspręsti.

„Jeigu paimtume kokią nors įmonę, kurios darbuotojai taip gali vaipytis prieš savo darbdavius, tai turbūt ilgai tas nesitęstų“, – apibendrino A. Tapinas.

Pastarąją savaitę tarp A. Tapino ir konservatoriaus Andriaus Kubiliaus kilo diskusija dėl Seimo narių posėdžių lankymo.

Politikas, reaguodamas į A. Tapino kaltinimus dėl to, kad dalis konservatorių nedalyvavo Seimo posėdžiuose ir nepritarė pataisai dėl atviro balsavimo per apkaltą, pašaipiai A. Tapiną pavadino einantį „genijaus pareigas“.

„Daugelį metų dalyvaudamas Lietuvos politikoje, kartas nuo karto susidurdavau su protingais žmonėmis, apie kuriuos juokais sakydavome, kad „jis eina genijaus pareigas“ – tai yra dedasi išmanąs viską ir nepraleidžiantis progos politikams iš aukšto paaiškinti, kad jie privalo „genijaus“ klausyti“, – savo feisbuko paskyroje rašė A. Kubilius.

Seimas kovo 20 d. taip pat atmetė kelis esminius reikalavimus, suformuotus iškart po protesto „Mes kaltinam“. Parlamentas nepritarė siūlymui atvirai balsuoti per apkaltą bei pirmalaikiams rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.24; 03:00

umudas-mirzojevas
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu. 

Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.

Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.

Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

video

2016.11.09; 04:47

Portalas slaptai.lt skelbia pirmąjį videointerviu su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu.

Šis interviu darytas Azerbaidžano sostinėje Baku, po Humanitarinio Tarptautinio Baku Forumo renginių. 

Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis sutiko atsakyti į klausimą, kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Priežastys – akivaizdžios.

Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija gudriai slepia savąją įtaką.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Vakarai, labai dažnai besivadovaujantys dvigubais standartais. Kai kurie Vakarų lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos ir spaudos laisvės.

O iš tiesų nenori arba bijo rimtai pasišnekėti su Kremliaus lyderiais. Mat Kalnų Karabachas – vis tik tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai.

JAV irgi dažnokai teisinasi, esą Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams. Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos – armėnų pusėje. 

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios derybos.

Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus. 

International Eurasia Press Fund vadovas su giliu liūdesiu apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonės vis labiau nusivilia Vakarais.

Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui.

Su  International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis.

video
2016.11.06; 07:07

2016.11.06; 07:27

Atidesni portalo slaptai.lt skaitytojai žino: šių metų spalio mėnesį, viešėdamas 4-ąjame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, turėjau dar ir unikalią galimybę aplankyti nuo Armėnijos agresijos nukentėjusius Hodžavendo rajono pabėgėlius.

Tiesa, apie šią išvyką jau rašiau straipsnyje „Ilga kelionė į Hodžavendą“.

Tačiau kiekvienas žurnalistine veikla užsiimantis kolega supranta: viename straipsnyje išguldyti visus įspūdžius, patirtus tokio pobūdžio kelionėse, – neįmanoma.

Continue reading „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“

Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.

Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.

Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).

Continue reading „III. Viduramžių sutemos šių dienų Rytuose ir Vakaruose“

gintaras_originalas

Ankstų pirmadienio rytą žurnalisto Audriaus Antanaičio pakviestas dalyvavau radijo “Laisvoji banga” laidoje “Visraktis”, kur drauge su naujuoju parlamentaru Linu Balsiu ir leidėju Gyčiu Vaškeliu ginčijomės dėl šiandieninių valstybės bėdų.

Beje, abejonės, kurias išdėsčiau minėtoje radijo laidoje, sulyg kiekviena diena tvirtėja. Taigi dar sykį sakau – derėtų tik džiaugtis, jog Lietuvos Prezidentė išdėstė tvirtas nuostatas, su kokia partija jai nepriimtinos bet kokios draugystės.

Juk teigiame, jog gyvename demokratinėje visuomenėje. O jei gyvename laisvoje šalyje, vadinasi, aiški, konkreti, kritiška, bet ne tankų pagalba brukama pozicija mums turėtų būti labiau priimtina nei stipresniesiems bei nugalėtojams skirti dviveidiški, pataikūniški, nepagrįsti ditirambai. Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas teisus.

Continue reading „Padori visuomenė pirmiausiai svarsto, ne kas stipresnis, o kas – teisus“

kastis

Šis straipsnis skirtas jauniems žmonėms, gimusiems ar užaugusiems jau atkurtos Tėvynės nepriklausomybės sąlygomis. Tėvynėje ar emigracijoje.

Daugeliui jų savo šalies nepriklausomomybė ir demokratija atrodo kaip natūrali savastis. Okupacija ir diktatūra – nemalonioje istorinėje praeityje. Deja. Toks savasties suvokimas – apgaulingas.

„Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“

Kadaise Vokietijoje buvo toks laikraštis „Völkischer Beobachter“ (lietuviškai – „Liaudies  stebėtojas“). Įsteigtas 1920 metais. Iš pradžių – labai nežymus. 1921 metais tiražas siekė tik 8000, bet netrukus pradėjo augti kaip ant mielių. Tapo mylimiausiu viso pasaulio vokiečių vado Adolfo Hitlerio laikraščiu, kuriame jis kvietė tautiečius į kovą su žydais ir komunistais bei reikalavo revanšo už Versalio sutartį. Diktatoriaus laikraščiu.

Continue reading „„Völkischer Beobachter“, „Pravda“ ir Lietuvos žurnalistų sąjunga“

venckiene

Mes, buvę Sovietų sąjungos politiniai kaliniai ir disidentai, kreipiamės į Jus, demokratinių valstybių vadovus, informuodami apie Lietuvoje vykdomą akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės ir jos giminių politinį persekiojimą.

Mes prašome Jūsų tarptautiniu mastu įvertinti tokius politinius susidorojimus Lietuvoje bei imtis tokių pat priemonių, kokių demokratinės valstybės imasi prieš politinius persekiojimus Baltarusijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Viena iš kertinių teisinės valstybės nuostatų yra ta, kad valstybės institucijos ir pareigūnai yra lygūs visiems, nepriklausomai nuo jų viešai reiškiamų įsitikinimų. Tai griežtai apibrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Continue reading „Apie akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės politinį persekiojimą – viešas laiškas ES valstybių vadovams“

g.visockas-portretas

Tik neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių.

Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnusyk įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta.

Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko tampymas už rankovės. Juolab kad už rankovės tempiamas valdininkas, skirtingai nei mažoji Kedytė, – tikrai neverkė. Žodžiu, jei priverstinio mažosios Kedytės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir žurnalistės R.Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas.

Continue reading „Atsargiai – dvigubi standartai“

snoras

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt savo skaitytojams siūlo atkreipti dėmesį, kaip į banko “Snoras” bankrotą žvelgia mums “draugiška” Rusija. Omenyje turime “The Moscow post” pasirodžiusią Nikolajaus Sokolskio publikaciją “Lietuvių – britų sąmokslas”.

Minėtame rašinyje įrodinėjama, esą Lietuvos vyriausybė neturėjo jokių rimtų priežasčių nacionalizuoti banką „Snoras“, taip pat pabrėžiami ir akcentuojami Vladimiro Antonovo nuopelnai stiprinant Lietuvos bankų sistemą. Tuo pačiu įrodinėjama, esą Didžioji Britanija taiko dvigubus standartus išduodant įtariamuosius. Tiksliau tariant, Lietuvai įtariamuosius atiduoda neabejotinai lengviau nei Rusijai.

Continue reading „Lietuvių – britų suokalbis?“

puteikis_naglis

Iš savo administracinio (20 metų valdiškose įstaigose nuo viceministro iki vidutinės gamyklos direktoriaus ir atgal, vidutiniškai ne mažiau, kaip 200 pavaldinių) patyrimo pasakysiu: kreipimosi į teismus per savaitę būna vienetai net milžiniškose ministerijose, o Teisingumo ministerija tokia nėra.

Kreipimosi į teismą dėl SEB banko, kuris neduoda duomenų apie asmens sąskaitą apskritai, manau, nebuvo Lietuvos istorijoje, o jei buvo, tai – vienetai. Todėl negali būti, kad ministras būtų toks naivus ir nesugebantis vadovauti, kad nesigilintų. Tokio Laisvos rinkos institutas nebūtų samdęs. Galų gale ne piemuo juk jis – suaugęs, turintis gyvenimo patyrimą, teisininkas, kad ir kokius blogus dalykus jis būtų mokęsis, bet organizuotumo, susikaupimo ir įsigilinimo tai tikrai visi teisininkai turi daugiau nei pakankamai, tiesiog toks atrankos dėsnis.

Continue reading „Dvigubi Lietuvos teisingumo standartai praktikoje“

mikelinskas_

Susipažinau su istoriko, profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus atsakymais į “Lietuvos ryto” korespondento Vytauto Bruverio klausimus (žr.”Lietuvos rytas”, 2005 m. gruodžio 19 d., Nr. 294) ir nebegaliu atsikratyti klausimu pavirtusios minties: kodėl šiandien Lietuvoje yra taip, kaip yra?

Pirmiausia tenka pasakyti, kad tasai korespondento ir istoriko pokalbis dienraštyje pavadintas grėsmingai – “Lietuva žudoma iš vidaus ir iš išorės”. Dar prieš atsakydamas į klausimus profesorius Egidijus Aleksandravičius tvirtina: “jog pagrindiniai visuomenės gyvybingumo ir atsparumo šaltiniai – istorinė atmintis bei politinė sąmonė – šiandien yra visiškai išsekę”.

Argi nebaisu? Bet tai tik pradžia, o toliau dar bus kraupiau.

Į korespondento klausimą: Kalbame apie niūrią visuomenės būklę. Baisu netgi klausti, į ką ji galiausiai gali išvirsti?” – istorikas E.Aleksandravičius, be viso kito, atsako: “Posovietinei nomenklatūrai, kuri šiandien galutinai yra sudariusi sąjungą su “naujųjų lietuvių” sluoksniu, nereikalinga jokia visuomenė.”

Continue reading „Istorinė atmintis ir Prokrusto lova“