Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.

Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.

Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar  europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.

Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.

Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o  kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?

2021.05.06; 11:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip jau likimas lėmė, kad mano žmona nuo  pat mūsų bendro gyvenimo pradžios uždirbdavo tris keturis kartus daugiau už mane. Keitėsi amžiai, laikmečiai, santvarkos, darbai ir pareigos, tačiau ši  mūsų atlyginimų disproporcija išliko nepakitusi. Prabėgomis užsiminsiu dar ir apie tai, kad ji buvo puiki šeimininkė, viena pati sėkmingai vilkusi namų ūkio jungą, o apie jos kulinarinius talentus metų metais kalbėdavo kiekvienas, kam tik yra tekę svečiuotis mūsų namuose.

Nepasakyčiau, kad ji liepsnojo dideliais jausmais man arba, teisingiau būtų pasakyti, vengė pigios jausmingumo demonstracijos viešumoje, tačiau niekam nekildavo nė mažiausios abejonės, kad ji rūpinosi manimi su maniakišku užsidegimu, saugojo nuo tikrų ir išgalvotų pavojų, brangino kaip savo didžiausią turtą.

Du kartus mano žmona yra išgelbėjusi mano gyvybę. Kai kartą valgydamas sriubą užspringau nedideliu, bet labai aštriu lauro lapu, mane jau prarandantį sąmonę išgelbėjo jos išrėktas ir mano pasąmonėje išgirstas šūksnis, kad užstrigusį gerklose svetimkūnį bandyčiau atkosėti į išorę, o ne ryčiau toliau, kaip dariau remdamasis savo protu, taip pat jos įnirtingas daužymas man per nugarą. Kitą kartą ji mane išgelbėjo krentantį iš devinto aukšto balkono. Nesakau, kad žmona, man bekrentant iš balkono, nudardėjusi per visus devynių aukštų laiptus ir sustojusi po balkonu pagavo mane ant ištiestų savo rankų, nors nebūčiau labai nustebęs, jeigu taip ir būtų atsitikę. Tąkart viskas buvo kiek paprasčiau, mano žmona mane paslydusį balkone ir jau pavojingai praradusį pusiausvyrą virš atitvaro, sugebėjo laiku sučiupti už marškinių ir suturėti.

Neturiu tikslo išskaičiuoti visus savosios žmonos nuopelnus, tačiau net ir norėdamas niekados negalėčiau užmiršti tai, kad jos taiklūs pastebėjimai apie  mano draugus man yra padėję išvengti galimų nesmagumų ir nemalonumų. Mano žmona kaip niekas kitas sugebėdavo įžvelgti mus supančių žmonių tikrąjį veidą, atpažinti slepiamą nenuoširdumą, nujausdavo draugais apsimetančių žmonių galvose užgimstančią klastą dar anksčiau nei tai išeidavo į paviršių paties apsimetėlio planuose. Dėl tokių savo žmonos įžvalgų, kurias būtų galima prilyginti sielos rentgeno nuotraukoms, aš praradau visus savo draugus, tačiau dėl to tikrai niekados nesu pasigailėjęs. Draugai apskritai yra pavojingas balastas, ar ne?

Moteris. Vytauto Visocko nuotr.

Tikriausiai buvo dar geriau nei aš dabar sugebėjau papasakoti, todėl nereikėtų vyti Dievo į medį, tačiau dėl teisybės reikia pastebėti, kad vis tik viena mūsų bendro gyvenimo smulkmena gadino kraują ir neleido pasijusti tobulai laimingu. 

Tai buvo sunkiai protu suvokiamas dalykas, kad mano beveik tobula žmona vieną kartą per metus radikaliai pasikeisdavo į blogąją pusę, tapdavo neatpažįstamai pagiežinga, kai kraštutinai subjurusią nuotaiką atspindėdavo net surūgęs jos veidas. Tai atsitikdavo artėjant mano gimtadieniui. Dieną prieš gimtadienį ji jau pavirsdavo tiesiog furija, siekiančia kuo labiau įskaudinti savo antrąją pusę, o užstojus gimtadienio šventei pragulėdavo lovoje, neturėdama jėgų net atsikelti.

Tai, ką aš dabar pavadinau nelauktu netikėtu įžeidinėjimu yra gryniausia tiesa apie mane, tačiau dėl to lengviau nebūdavo. Švelniausi žodžiai iš jos leksikono, nusakant mano prigimtinę vieną būties hierarchijoje, tą dieną būdavo: nevykėlis, mulkis, slunkius, latras, niekingas padaras, melagis. Tokiu būdu bent kartą metuose mano žmona šventai išpažino Aristotelio patikinimą, kad tiesa yra svarbiau už draugą, kita vertus, nenuostabu, kad taip išsikalbėjusi, išsakiusi visą tiesą, išsieikvojusi iki pašaknų ji ilgam nugrimzdavo į letarginę būseną.

Kas sugebėtų paprastais žodžiais paaiškinti tokias metamorfozes, kartą per metus ištinkančias katastrofas? Aš atsakymo ilgai neturėjau, įprastos racionalizacijos, ieškant atsakymo, čia nepadėdavo.

Net būdavo taip, kad aš pradėdavau įtarinėti pats save, darydamas prielaidą, kad mano žmona su išdidėjusiu teisingumo jausmu mano gimtadienio išvakarėse pradeda kovą dėl balanso atstatymo kosmose, stengiasi iš visų jėgų, siekdama užkirsti kelią mano susireikšminimui, nes galbūt aš pats to nejausdamas gimtadienio išvakarėse pasikeliu į puikybę? Teisinga žmona tokiu atveju jaučia pareigą nuleisti savo gyvenimo bendražygį ant žemės, nes, kaip yra pasakyta, visi mes esame tik žemės dulkės? Tokią versiją būtų galima pavadinti logiška, tačiau ji neturėjo nieko bendro su faktinėmis mano gyvenimo aplinkybėmis. Greičiau būdavo priešingai, kai artėjant gimtadieniui pajustavau staigų savivertės nuosmūkio paūmėjimą, iš anksto  gerai žinodamas, kad mano žmona nepraleis progos greitai išdrožti visą tiesą apie mane. Ne kartą esu bandęs pergudrauti likimą, iš anksto išplėšdamas kalendoriaus lapelį su ta nelemta data arba pareiškęs pretenzijas minėti tik vardadienį, savo pasirodymo pasaulyje dieną įtraukiant į neminėtinų dienų sąrašą, tačiau mano brangiausioji mano šlovingos gimimo dienos niekados neužmiršdavo, neduokDie!

Paveikslai. Vilniaus senamiestis. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau visos neįprastos istorijos dažniausiai staiga ir su trenksmu užsibaigia, kitaip nebūna.  Taip ir mano gyvenimas greitai pasisuko netikėta puse, tačiau – nesigailiu. Andai gimtadienio išvakarėse nugirdau žmoną kitame kambaryje kalbant telefonu prislopintu balsu, peraugančiu į šnabždesį, su kažkokiu, kaip buvo galima spręsti iš nuogirdų, kuratoriumi.

Tai, ko nepavyko išgirsti, atkūrė mano vaizduotė, o dalykų padėtis buvo maždaug tokia: mano žmona, baisiai dejuodama, keikė mano gimimo dieną, nes tai buvo jos, aukštybių priskirto mano apsaugai angelo, vergovės pradžios diena. Kaip buvo galima suprasti iš vos-ne-vos girdimų šnabždesių kitame kambaryje, buvau labai neparankus, galintis iš kantrybės išvesti net angelų kariuomenę, linkęs greitai pražūti personažas, todėl mano angelas sargas, negalėdamas užtikrinti kokybiškos apsaugos nuotolinių būtu, privalėjo stoti šalia manęs apsimetęs žmona, kad ir kaip tai baisiai skambėtų.

Kaip nesunku nuspėti, nedelsdamas išsiskyriau, turiu šį faktą liudijančius dokumentus, kurie drauge yra įrodymas, kad transcendentinę bylą labai lengvai gali išspręsti net labiausiai nususęs žemės teismelis.

Žinau, kad gyvenimas dabar tik prasideda, sielą iš vidaus sprogdina neaprėpiamas laisvės jausmas. Galiu žengti į kairę ir įkristi į kanalizacijos šulinį, žengti į dešinę ir nusisukti sprandą, – niekas netrukdo. Tai – euforija!

Paveikslų vertinimas. Vytauto Visocko nuotr.

Kartais žiūrėdamas svetimomis akimis į prabėgusias dienas, sutrinku pagalvojęs, kad buvo laikai, kai viena lova dalinausi su savo angelu sargu, kuris aukštybėse yra belytė būtybė. Tada vėl pasijuntu susvetimėjęs pats sau, veidą išmuša nesveikas raudonis.   

Labiau herojiškais laikais žmonės nusidėdavo sanguliaudami su piktąją dvasia, apsimetusia vyru ar moterimi, inkubu ar sukubu. Už tai jie būdavo žiauriai baudžiami, kankinami, ketvirčiuojami, kepinami ant laužo kaip kaštonai. Baisu net pagalvoti apie tai, kokia bausmė jau mūsų laikais laukia netikelio, kuris dėl savo neapdairumo ilgai flirtavo su angelu, apsimetusiu žavia ir dora moteriškaite.

Kad ir kaip norėčiau užmiršti buvusius įvykius, kartas nuo karto man sąžinė pakužda, kad intymi draugystė su angelu sargu yra ne mažiau nuodėmingas pasinešimas nei gėjų ir lesbiečių  bendruomenėse puoselėjamos nežabotos pasijos…

2021.04.16; 20:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirmą kartą įsimylėjau būdamas antroku, o mano išrinktoji buvo pirmokė. Dar ir dabar nupurto per visą kūną, kai prieš akis stoja gyvas anosios paveikslas: mergaitė su juoda, papuošta plisuota prijuoste to meto mokykline uniforma, bet svarbiausia – su milžiniškais baltais kaspinais, vadinamaisiais bantais, pūpsančiais ant galvos. Baisiausia  yra tai, kad niekaip negaliu atsiminti josios veido, dabar  išryškėjusioje atminties nuotraukoje veido vietoje žioruoja atsivėrusi kiaurymė. Dėmesį sukaupti iš dalies trukdo tie nelemti bantai, tačiau dar labiau nepalanki įsižiūrėjimui į  veido bruožus ir akių išraišką aplinkybė yra tai, kad ji visados striksi kaip užvesta mechaninė lėlė, nesugebėdama nustoti. Tai neleidžia iki galo nusistovėti vaizdiniui, bet drauge tai yra jau apgraužtas laiko žiurkių pirmosios meilės plakatas. Žiūrint iš šiandieninės gyvenimo perspektyvos, ta mergaitė yra mano atminties vampyrė.

Niekados vėliau nemylėjau nieko taip nuožmiai, kaip tais metais pradinėje mokykloje įsimylėjęs kažkokią pirmokę. Ar tai buvo meilė, ar greičiau proto aptemimas, tarkime, liguistos vaizduotės kaprizas, pristojusi patologiją? Žinia, tikroji meilė visados yra žiauriai pavojingas užsiėjimas, ji gali nuvesti nežinia kur, patapti priklausomybe, vergovės forma. Tačiau man pirmoji meilė buvo baisiau net už psichinę negalią, aš apie įkritusią į akį pirmokę pirmūnę su baltais kaspinais  galvodavau nuo ryto iki vakaro, negalėdamas nukreipti minčių jokia kita vaga.

Dabar apmąstydamas įvykius iš sąlyginai saugaus atstumo, turiu progą kartkartėmis pamintyti ir apie tai, kad, žiūrint teoriškai, tokie vaikystės išbandymai negalėtų pradingti be pėdsako kaip dūmai ore. Kaip  buvo galima pakelti tokią naštą tada dar tik besiformuojančiam vaikiškam organizmui su viskam atvira psichika, juolab knieti sužinoti, ar savo ruožtu tokie vaikystės išgyvenimai nepalieka kokių nors trauminių pasekmių visam gyvenimui? Išties jaučiuosi taip tarsi tąkart būčiau perėjęs gaisrą ir sudegęs iki pamatų, tačiau vėliau, išsilaisvinęs nuo vaikystės kliedesių, jokių  likutinių randų jau neapčiuopdavau ir neapčiuopiu dabar net ir labiausiai intensyvių savianalizės seansų metu. Taigi, kaip atrodo, pirmosios meilės žaizdos neužpūliuoja.

Tiesa, yra viena ramybės neduodanti aplinkybė, tačiau toli gražu nesu tikras, kad tai būtų galima pernelyg tiesmukiškai susieti su pirmosios meilės patologine patirtimi.

Žiūrint į savo nueitą kelią meilės frontais, labai aiškiai matosi, kad ankstyvosios jaunystės laikais savo meilės objektams (po pirmosios meilės buvo antroji meilė, trečioji ir t. t.) nejausdavau jokio seksualinio potraukio, o seksualiai priekabiaudavau tik prie tų merginų, kurios nė iš tolo nepanašėjo į mano meilės objektus. Erotiškai labiausiai viliodavo brandžios, jau viską gyvenime mačiusios moterys, su kuriomis patyriau daugybę nuostabių nuotykių. Jeigu galėčiau sugrįžti į tuos laikus, šaltas meilės ikonas išmesčiau į šiukšlyną ir paskubėčiau atiduoti skolą moterims ir merginoms, kurios sugebėdavo savo kūnais sušildyti mano sužvarbusią prie negyvo meilės altoriaus sielą. Kai kurios iš jų buvo tylios dūsautojos, tačiau nė viena iš jų, žinodamos mano požiūrį, nebandė įkyriai užsikarti ant kaklo. Tai jos buvo ir yra tikroji gyvenimo druska.

Tą rudenį labai smarkiai lijo, o po to pelke pavirtę laukai staiga užšalo. Ji ateidavo arba, tiksliau tariant, atstrikinėdavo į mokyklą nuo savo namų ledu. O kai kartą ji neatėjo, nepasirodė mokykloje su ištuštėjusiu suolu, mane apėmė kažkas panašaus į panikos priepuolį. Truputėlį nusiraminau, kai aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad mano meilė susirgo ir savaitę kitą nelankys mokyklos, besigydydama namuose.

Meilės alėja. Palanga. Slaptai.lt nuotr.

Kiekvieną rytą prieš pamokos išbėgdavau laukti anosios ant ledo, prisidengdamas išgalvotu pretekstu, kad trokštu paprasčiausiai pačiuožinėti, po kojomis matydamas skaidriąją apsemtų laukų karalystę, arba jaučiu pareigą prieš užsiėmimus mokykloje pragairinti galvą nuo užsilikusių nakties sapnų. Kiekvieno ryto laukdavau su neišsipildančia viltimi. Taip visas laikas virto laukimu, galop užsitęsusiu iki begalybės. Atrodo, kad jau buvau praradęs visą savo tikėjimą, rytais išbėgdamas ant ledo tik iš mechaninio įpročio, kai kartą ji vėl pasirodė horizonte, nerūpestingai strakaliodama jai būdinga maniera į mokyklą. Staiga pasivaideno, kad įlūžau po ledu ir jau plūduriuoju anoje pasaulio pusėje. Tačiau ji prastriksėjo pro mane, kaip atrodo, net nepasisveikinusi, nematanti reikalo atiduoti mandagumo duoklę eiliniam antrokui arba taip susikaupusi savyje ir panirusi į strakaliojimo piruetų meną, kad nepastebėjo dar vieno vaiko ant ledo, laukiančio jos sugrįžimo.  

Savo pirmosios meilės paslaptį tais metais saugojau nuo pašalinių akių ir ausų pagal visas žinomas ir nežinomas konspiracijos taisykles. Niekas neturėjo nė mažiausios galimybės sužinoti, kas iš tiesų dedasi mano galvoje. Tačiau, regis, tokia paslaptis sprogdino iš vidaus, todėl kartą, kažkokio šižo pagautas, kai, tarkime, sąmonė buvo pritemusi dar labiau nei įprasta, iš mokyklos bibliotekos pasiimtos knygos  laukelyje užrašiau vadinamąją meilės formulę, susidedančią iš tokių segmentų: mano vardas + mano išrinktosios vardas su nuoroda, kad tai yra = meilei kvadratu. Mano vaikystės laikais tai buvo žiauraus pasityčiojimo ir pajuokos formulė, užrašoma piktavalių bendraamžių, jeigu kažkam iš jų pasivaidendavo, kad berniukas ir mergaitė simpatizuoja vienas kitam. Kodėl aš taip pasielgiau, laisvanoriškai atsidaviau patyčioms, nekalbant apie tai, kad tokiu būdu laukinio vaikų pasaulio plėšrūnams atidaviau sudoroti man brangiausios tuo metu būtybės gerą vardą? Įdomiausia yra tai, kad vaikams radus įrašą ir apspitusiu bibliotekos knygą būriu parodžius man šią labai nediskretišką žinutę, aš iš pradžių labai piktinausi, iškilmingai prisižadėjau nubausti melagį, net pravedžiau mokyklos kontingento tardymus, siekdamas aptikti užsimaskavusį kenkėją. Tik prabėgus geram mėnesiu vieną vakarą staiga prisiminiau, kad aš pats esu šio nelemto įrašo autorius.

Ką reiškia toks sąmonės ankstyvas susidvejinimas, aptinkamas dar vaikystės metais? Kaip toks polinkis į klastą, kai siekiama pergudrauti  net save patį, pasireiškė kitais gyvenimo etapais? Per kokius daugiau ar mažiau žinomus man pačiam pavyzdžius tokį polinkį būtų galima atsekti vėliau, gerai suprantant ir tai, kad didėjant žmogaus sąmoningumo laipsniui brandos metais, Polinkis gali pasireikšti ir labiau užšifruotais pavidalais.

Iš tiesų, mano sąmonės brandos fermentacijos svarbiu veiksniu vienu metu buvo tapusi froidistinė ir marksistinė literatūra, todėl beveik tobulai buvau įvaldęs įtarumo metodologijos priemones, nepraleisdama progos visą įtarumo metodologijos užtaisą taip pat nukreipti į savianalizės užduotį. Buvau negailestingas sau, neleisdamas susivilioti buržuaziniais prietarais, bet turiu pripažinti ir tai, kad nelabai toli pasistūmėjau į priekį, ieškodamas savo nuodingumo šaknies. Todėl kartais atrodydavo, kad naiviojo, metodologiškai neapvaisinto, sveikojo proto ištarmėje apie tai, kad klasta yra sudedamoji meilės dalis, slypi daugiau tiesos nei teorinėse rekonstrukcijose. Kaip skelbia visiems žinoma patarlė, meilėje, kaip ir kare, visos priemonės yra tinkamos. Todėl šiandien jau beveik nekaltinu savęs dėl to neapdairumo, kuris anuomet užtraukė mano pirmajai meilei didelius nemalonumus.

Kas būtų ta meilė be klastos, apsimetinėjimų ar net nuodų dozės, be balansavimo ant išlikimo ribos, be kartėlio, priduodančio meilės užtaisui svaiginantį skonį, be apdujimo?..

Baigiant studijas universitete aš sutikau merginą, kuri traukė kaip magnetas ir įskėlė žiežirbas mano akyse. Jau per pirmą pasimatymą mes  vaikščiojome Neries pakrantėje praradę laiko nuovoką mažiausiai penkias valandas, taukšdami visokius niekus su tokiu užsidegimu, tarsi būtume sustoję prie didžiausios pasaulio paslapties slenksčio. Mačiau, kad jos akys taip pat kibirkščiuoja, o krūtinė kilnojasi su paspartėsiu tempu, kaip būna orui su didėjančiu pagreičiu išeinant iš pradurto baliono, tačiau dabar atvirkščiai – vis labiau užsipildant. Tačiau staiga nei iš šio, nei iš to ji man sako:

  • Tu esi labai šaunus vaikinas, tačiau aš myliu kitą.

Iš didelės nuostabos aš negalėjau atšauti kažką protingesnio, derančio ta proga, nei negrabiai išreikšti savo apgailestavimą:

  • Ką gi, man labai nepavyko.

Tačiau toliau buvo dar gražiau, ji puolė man įrodinėti, kad taip greitai pasiduoti netinka, kad neva dėl moters dėmesio reikia kovoti, už meilę būtina kautis. Pirmosios meilės patirtis man leido perprasti žaidimo paslaptį, kad ji jau yra įklimpusi į mūsų meilės nuotykį ne mažiau, jeigu ne daugiau, nei aš, todėl siekia pakurstyti laužą, dar labiau užnuodyti kraują. Tikroji meilė yra bedugnė, todėl  intuicija mums kužda, kad meilė be maitinančios ją kančios terpės gali greitai išsikvėpti. 

Aš čia ką tik užsiminiau apie atvejį, kai likimą bandė pagudrauti neįtikėtinai švelnaus charakterio, gerų manierų mergina, tačiau drauge nesunku įsivaizduoti ir tai, kokių priemonių gali griebtis užsimaniusios pakurstyti meilės laužą labiau stačiokiškos būtybės. Be to, nepalyginamai lengviau yra kalbėti apie užstojusios pilnametystės ir neaiškių lūkesčių metą, kai, nežiūrint iškylančių kliūčių, nuo tavo valios jau kažkas gali daugiau ar mažiau priklausyti nei vingrauti apie vaikystės išbandymus, kai buvai tik sąlygų įkaitas. Tačiau tema įpareigoja grįžti prie pirmosios meilės laikais patirtų košmarų, kad ir kaip stengčiausi atidėti iki geresnių laikų arba nustumti į užribį pradėtą pasakojimą.

Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Pirmosios meilės laikotarpis man išpuolė kaip didelis sunkmetis, nes tų metų vasaros pradžioje medžiotojai, be visa ko kito, sušaudė mano  vaikišką širdį. Trumpai tariant ir pateikiant tik sausą informaciją, tų metų  birželio mėnesį medžiotojas ar medžiotojai nušovė mano mylimą šunelį, vardu Tigras. Kaip nesunku įsivaizduoti, pasaulis paskendo ašarų jūroje.

Grėsmingas buvo tik mano augintinio vardas, o pats jis buvo meilus, greičiau mažesnio nei vidutinio dydžio šunytis, Tigru pramintas dėl ryžo atspalvio kailio. Kaip ir daugelis kolūkinio kaimo šunų ir katinų valkiojosi nepririštas, dažnai su savo bendrais gulėdavo išdribęs kelkraščio dulkėse.

Visas kolūkinis kaimas buvo nelyg vienas praeinamas kiemas, todėl ir kaimo šunys anais laikais nekreipdavo dėmesio į užklydusius neaiškiais tikslais svetimus žmones, nelodavo ant prašalaičių, nepuldavo dviratininkų ar praskriejančių kitomis transporto priemonėmis būtybių, nebūtų sujudę net dėl marsiečių netikėto antplūdžio. Tačiau būtent tais metais į vieną krūvą buvo sujungti labiausiai atsilikę rajono kolūkiai, o naujojo darinio, pavadinto tarybiniu ūkiu, direktorius buvo apgyvendintas mūsų kaime, surenčiant įspūdingą tiems laikams trobą, išdygusią greitai kaip ant mielių  O kaip tai siejasi su šunų gyvenimu, – klausiate. Dar ir šiandien gyva tarp senolių legenda pasakoja, kad neva mano Tigras užpuolė, šokdamas ant kupros, su dviračiu išriedėjusį po kaimą pasivažinėti to direktoriaus paauglį sūnų. Man tada atrodė, kad kiekvienas sveikos nuovokos žmogus turėtų pradėti suprasti, kad toks mažytis šunelis net ir didžiausio sužvėrėjimo atveju galėjo tik įkąsti į pravažiuojančio dviračio padangą, nors tikriausiai anas tik vieną kartą amtelėjo ant neduodančių ramybės musių arba suurzgė pro miegus, tačiau nešvankių pataikūnų šutvė nepraleido progos strimgalviais pranešti direktoriui ir išplatinti po visą kaimą gandą, kad neva Tigras pasikėsino sudraskyti direktoriaus sūnų, užšokęs jam ant nugaros. Taigi galima būtų pasakyti ir taip, kad šuo buvo pasmerktas dėl netinkamai parinkto vardo.   

Dar labiau fantasmagoriniu įvykiu šį liūdną nutikimą daro ta aplinkybė, kad nušauti iš esmės nieko dėtą šunelį nusprendė mano mama, pati ir pasamdžiusi medžiotojus. Be to, šuns egzekucija tapo viešu renginiu, nuosprendis buvo įvykdytas kaimo teritorijoje tikriausiai dar ir dėl to, kad salvės aidas girdėtųsi direktoriaus namuose. Neteisinu, tikrai neteisinu, bet galiu suprasti savo mamą, kuri kaip to kaimo pradinės mokyklos vedėja, privalanti rodyti atsakingo asmens pavyzdį, drauge drebanti prieš direktorių kaip prieš dievą, neturėjo kur dėtis ir pasirinko ne pačią geriausią išeitį šioje liūdnoje istorijoje. Galop tai buvo tikrai ne tas atvejis, kai buvo galima atsiprašyti ir pabandyti atpirkti kaltę nunešant butelį ar kažkaip panašiai įsiteikiant. Tačiau aš pats iki paskutinės minutės tikėjausi, kad iš didžiojo namo išlys šeimininkas ir pasakys: „Žmonės, ką jūs darote, atsitokėkite…“. Tačiau aplinkui nesudrebėjo net mažiausias medžio lapelis, pro šalį nepraskrido joks paukštelis, o namas stovėjo pritvinkęs mirtinos tylos.

GRU emblema

Daug vėliau to direktoriaus žmona, mėgstanti pasigirti, prasiplepėjo, kad jos sūnus neva mokosi kažkokioje ypatingoje karo vertėjų mokykloje Maskvoje, o baigęs mokslus esą dirbs GRU karininku  užjūrio misijoje. Taigi – ar nebūtų galima dabar jau imti ir pritemti išvadą, kad mano šunelis tąkart suurzgė ir pasišiaušė kailiu prieš akis išvydęs būsimą GRU pareigūną? Kad ir kaip ten būtų, aš savo šuns nuopelnų nesiruošiu savintis…

Šiame kaime, viską sudėjus, gyveno gal tik pusantro tikro žmogaus, o medžiotojų kiekvienoje troboje veisėsi mažiausiai po tris. Jau nuo tų laikų jaučiu baisią alergiją žodžiui „medžiotojas“, net nekalbant apie patį tipažą. Jeigu man būtų leista, žodyne žodį „medžiotojas“ aiškinčiau maždaug taip:  tai yra plačiasnukė, buka, su kanopomis auliniuose batuose, bebrauskų veislės niekingiausia būtybė. Tačiau girdžiu klastingą klausimą iš auditorijos: o kaip jūs, mokytojau, turintis tokią turtingą meilės patirtį, aiškintumėte žodį „žvejys“, ar pats nesate bandęs kada nors užmesti kabliuko?

Tais metais kibo taip baisiai tarsi jau visos žuvis buvo nusprendusios desantu išsilaipinti į krantą. O kitą kartą žvejoti vėl pabandžiau jau kitame gyvenime, kai savo mažus vaikus atsivežiau prie savo vaikystės upės ir užsimaniau parodyti tai, kaip mes kažkada gyvenome, stūmėme dienas arba pramogavome.

Kas be ko, mano vaikystės „aš“ būtų juodai pavydėjęs tos įmantrios žvejybos įrangos, kurią dabar turėjau su savimi. Tačiau ir masalo čia netrūko, nes šios upės žuvys, kurias pažinojau dar nuo vaikystės laikų, maitinimo grandinėje užvis labiausiai vertino vasaros žiogus, kurie dabar svirpė pievoje už kiekvienos žolės stiebo.  

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai tada ir supratau, atidžiai stebimas savo vaikų, kad  mūsų užmanymas pažvejoti vaikystės upėje gali greitai baigtis pasauline katastrofa su dideliu trenksmu, nes užmauti pasigautą žiogą ant kabliuko, perverti jį per galvą iki papilvės dabar nebūčiau sugebėjęs net pastatytas prieš šautuvo vamzdį. Tikrai nesu jau toks jautruolis, kaip kažkam pasirodys iš pirmo žvilgsnio. Daug nemąstydamas galėčiau atimti gyvybę žmogaus pavidalo užpuolikui, nesudrebėtų rankos kabliu perverti pilvą banditui, jeigu anas keltų kitaip neužkardinamą pavojų man artimiausių žmonių gyvybei. Tačiau kuo čia dėtas žiogas, poetų vadinamas vasaros muzikantu? Dar daugiau, – būtent žiogas, šalia mylimosios vaizdinio, buvo tapęs viena iš svarbiausių mano kažkada parašyto pirmojo eilėraščio poetine figūra. Taigi, žinokite, perspėju ne juokais, kad vien nuo užmanymo sumaitinti vasaros muzikantą žuvims gali pradėti drebėti rankos ir  prisikabinti nesuvaldomo galvos kretėjimo negalavimas visam likusiam gyvenimui.

Tąkart nuo upės grįžęs į savo vaikystės namus tame kaime, ilgai spoksojau pro langą, bukai žiūrėdamas į kažkokius neįsivaizduojamus tolius, kol staiga pamačiau, kad čia pat, o būtent iš kitos lango stiklo pusės į mane žiūri milžiniško vabzdžių pasaulyje, nepameluojant, maždaug 90 – 110 cm. dydžio žiogas arba greičiau Žiogas, iš raukšlėto veido panašus į senelį, dabar bandantį išspausti mimiką, kuri savo ruožtu turėtų priminti kažką panašaus į šypseną. Kitaip tariant, kitoje lango pusėje tupėjo žiogadievis. Staiga vienu ypu visa gamta nuskaidrėjo iki papėdės, leidžiant man aiškiai ir ryškiai (clara et distincta) suprasti, kad visos gamtoje besireiškiančio rūšys turi savo dievus. Jeigu norite, tai buvo vaizduotės apsireiškimas, liudijantis Platono intelektinių įžvalgų turiningumą. Platono žodžiais tariant, ant lango tupėjo antgamtinė žiogo esmė.

Kokerspanielis. Vytauto Visocko nuotr.

Pastaruoju metu po nakties sapnų išeidamas iš miegamojo kartas nuo karto girdžiu, kaip nuo mano lovos ant grindų trankiai nušoka šuo, kurio apsižvalgius aplinkui niekur nebematau. Nepadeda paaiškinimas sau, kad tai galėtų būti viršuje, per vieną aukštą aukščiau gyvenančio kaimyno šuns sukeliamas  trenksmas, nes nušokimo bildesį  aš girdžiu ne ant savo miegamojo lubų, o visai šalia, iškart už nugaros, ant grindų. Taip pat norėčiau garsiai pasakyti, kad doras kiemsargis turėtų tupėti prie būdos arba voliotis kelkraščio dulkėse, o ne šokinėti  kaip koks išprotėjęs parašiutininkas nuo šeimininko lovos, tačiau nejaugi imsiu ir pradėsiu dabar nei iš šio, nei iš to diskutuoti su vaiduokliu.

Kai aš išeinu pro savo miegamojo duris, nuo mano lovos visados nušoka Tigras.

2021.04.11; 06:16

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tikriausiai ne vienas esate savo kailiu išbandęs tą apmaudų nesusipratimą, kai išsiruošusį į pokylį su naujai išsinuomotu fraku ir jau žengiantį pro paradines daugiabučio duris į lauką, jus iš aukštai, drastiškai bei begėdiškai ima ir apšika koks nors paukštis. Paprastai tai būna balandžių populiacijos, įsikūrusios devintojo aukšto pastogėje, labiausiai nupiepęs atstovas.  

Ogi, žiūrėkite, kad ir koks anas būtų nupiepėlis, dabar jis, nusilengvinęs, burkuoja su paūmėjusiu intensyvumu, o vargšui žmogeliui belieka guostis nebent tik paplitusiu ne iš gero gyvenimo mūsų visuomenėje posakiu, kad neva būti apšiktam paukščio yra geras ženklas. Tačiau guoskis nesiguodęs, žala – akivaizdi, o sėkmės pažadas yra daugiau nei juokingas.

Kita vertus, visai ne juokinga būna, kai įkalinimo įstaigose su iš sovietinių laikų paveldėta ir toliau sėkmingai klestinčia kalinių subkultūra vienas iš likimo draugų yra piktavališkai ir iš aukštesniosios padėties, tarkime, nuo stalo arba iš antrojo aukšto lodžijos savo kolegų apipilamas šlapimu, tokiu būdu nustumiant nelaimėlį į patį kalinių hierarchijos dugną, kur gyvenimas su „gaidžio“ stigma tikrai nėra saldus.

Civiliniame gyvenime mūsų platumose su žmonėmis labai panašiai elgdavosi žemiausioje rango raganos, vadinamos „karvėmis“, kurios sunkiai atsiplėšusios nuo žemės ir kyburiuodamos minutę kitą virš praeivių siluetų, išnyrančių drumsto oro lietingais pavakariais, pasistengdavo pernelyg neuždelsusios, ilgai nieko kito nelaukiant, apšlapinti vyro galvą, tokiu būdu paverčiant jį savo belaisviu.

Kartais vakarais matydavosi mėnulio taku traukiančios tokių belaisvių voros. Kur jie keliaudavo, taip apiplėšti, be orumo, proto ir vilties palikti žmonės? Gal jie buvo išvedami į Skeltanagijos šalį medicininių bandymų ir organų donorystės poreikiams tenkinti, o gal paskutiniu momentu būdavo paliekami čia, neperžengiant pasienio zonos, kaip organinė trąša raganų daržininkių ūkiuose?

ragana
Ragana

Ar buvo galima kaip nors pasipriešinti, išvengti tokių žemiausiojo rango raganų, priskiriamų karvių porūšiui, išpuolių, pabėgti iš padidėjusio pavojaus zonos, laimėti akistatą su ragana pagal principą – kas greitesnis? Tokių galimybių nebuvo arba beveik nebuvo, nes būtų reikėję veikti neįtikėtinai greitai, pralenkiant raganą laike, pralenkiant patį laiką, nelegaliai išbėgant į dar tik būsimos ateities tiesę, paliekant su pakeltais padurkais nusišlapinimui sustingusią raganą dabarties praeityje.  

Žinia, žmogaus norai neišmatuojami, kitas, žiūrėk, užsimano, išbandydamas savo jėgas, pasigauti į glėbį zuikį, nurūkusį į laisvąsias ganyklas.  Ar – realu? Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad zuikį galima pasigauti jį pasivijus ir užbarsčius druskos ant jojo uodegos, tada esą ilgaausis pats iš baimės įšoka į žmogaus glėbį. Nieko daugiau nesu girdėjęs apie tokį zuikių gaudymo meną, nieko daugiau…

Kita vertus, buvo atsargių pasakojimų apie tai, kad didesnį ar mažesnį imunitetą raganų nuodams suteikia įsiskaitymas į Plutarcho „Biografijų“ tekstus, žadinančius likutinę vyrų savigarbą, kad neva tokie tekstai yra nelyg savotiška detoksikacijos priemonė, padedanti susigrąžinti žmogišką orumą laikais su išplitusia raganų prievarta. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, apmyžtajam raganos savo likimą reikėdavo gelbėti labai greitai, panašiai kaip ir įkandus gyvatei, kol nuodai dar  nepasiekė  kraujo latakų, o Plutarcho „Biografijų“ budinantis poveikis net ir aukštųjų technologijų amžiuje nebuvo įgijęs cheminio preparato, kurį kaip priešnuodį būtų galima nedelsiant įšvirkšti po oda, pavidalo. Be to, kalbamuoju momentu jau visos Plutarcho „Biografijos“ buvo sudegintos, paliekant jaunosios kartos auklėjimui tik privalomą V.T. Raskevičiaus biografijos pavyzdį.  

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Bėgant laikui, raganų karvių veikla įgijo sisteminį pobūdį, patobulėjusios karvės jau buvo išmokusios savo nuodus platinti per švietimo įstaigas, remiantis žinomu centrifugos principu, papildomą dėmesį dabar sutelkiant į atskirus užsispyrėlius, nepasiduodančius raganų karvių sukeltam isteriškam entuziazmui. Dar buvo gyvas ir įtarimas, kad visuomenėje iš rankų į rankas keliauja bent vienas Plutarcho „Biografijų“  egzempliorius arba kas nors deklamuoja senovės autoriaus tekstus atmintinai savo  pasidrąsinimui, todėl raganų karvėms tarnaujančios slaptosios tarnybos plušėjo dieną naktį, siekdamos atskleisti laisvės dvasios užkrato pėdsakus.

Karvizmas šioje šalyje jau buvo tapęs įsitvirtinusia, tvirtai kaip kirviu į galvą įkirsta naujosios edukologijos doktrina. Filosofijos kursai universitetuose buvo pakeisti Lyčių lygybės studijų kursais su praktiniu lyginimo priemonių išbandymu ir ritualiniais Platono apipjaustymais. Išties, čia nebuvo apsiribojama tik Prokrusto lovos vieninteliu išbandymu praktinių užsiėmimų metu, išlygintieji taip pat būdavo testojami ir dėl pagiežos laipsnio  suvešėjimo Platonui, kuris neva taip ir nesugebėjo, bėgant amžiams, iki galo atsikratyti homofobijos prietarų.

Ten papuolęs ir aš, laikmečio liudininkas, buvau užmanęs parašyti mokslinį traktatą apie raganų tarpusavio santykius, – mane ypač domino jų tarpusavio hierarchijos principų teorinis pagrindimas, – tačiau kažkokie burtai dar ir dabar neleidžia tinkamai susikaupti, nukreipia dėmesį pro šalį. Nepadeda tokiam tyrinėjimui tinkamai nusiteikti taip pat ir tai, kad dar nežinome  – kokiai mokslo krypčiai būtų galima priskirti sudėtingos raganų hierarchijos subtilumų tyrinėjimus, t. y. demonologijai ar greičiau sociologijai? Jeigu kalbame apie atskirą raganų karvių atvejį, tai čia, manding, praverstų taip pat ir zoologo kompetencija.

Žinai, aukščiausiojo rango raganos vis dėlto buvo tikros damos. Apie jas kartas nuo karto prasisunkdavo nuogirdos ir į žmonių gyvenimą, nes raganų aukštuomenės reprezentantės nevengdavo subtilių seksualinių žaidimų su tam reikalui atrinktais tinkamos fizinės ir intelektinės formos vyrais. Štai su taip išsirinktaisiais jos leisdavosi į kontaktinį pabendravimą, skirtingai nei žemiausiojo rango raganos, vadinamos karvėmis, kurios seksualinį pasitenkinimą patirdavo išimtinai tik nuotoliniu būdu per atstumą apšlapindamos vyriškos padermės asmenis.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, aukščiausiojo rango raganos  taip pat buvo beširdės būtybės, tačiau empatijos trūkumą ir teisingumo jausmo nepakankamumą joms atstodavo sugebėjimas kvatotis kaip užsivedus ir gilus ironijos jausmas. Ironijos užtaisas aukščiausiojo rango raganoms buvo duotas kaip savotiškas neišsivysčiusios širdies protezas, kaip kompensacinis užuojautos neturėjimo mechanizmas, kaip žmogiškos šilumos simuliakras, o teisingumo trūkumą galiausiai imdavo pavaduoti abipusis raganos ir žmogaus pasitenkinimas kontaktinio susidūrimo metu, kai jokių pretenzijų vienas kitam nelieka. Koks dar gali būti teisingumas seksualiniuose žaidimuose, a? Galiausiai aukštosios raganos suprato bent tai, kad normalus seksas yra elito privilegija. Kita vertus, mums, žmonėms, kartais vis dėlto būdavo gaila aukštesniojo rango raganų niekinamų raganų-karvių, t. y. tų spuoguotų ir labai negražių, liesų kaip kartys, kvailų per visą pilvą furijų, dažniausiai tarnaujančių iki begalybės pasidauginusiose po paskutinės pasaulinės katastrofos žmogaus teisių gynimo visuomeninėse organizacijose.

Tai išties buvo labai ironiškas metas, kai žmogaus teisių gynėjai iš esmės buvo beteisės būtybės. Todėl ir mes, vedami pačių geriausių užmanymų, pradėjome raginti pažangiąsias visuomenės jėgas imtis iniciatyvos ir pradėti steigti raganų teisių gynimo institucijas visuose pasaulio pakraščiuose. Kaip žinote, iš pradžių kilo nedidelė techninė problema dėl to, kad ne visos raganos buvo linkusios prisipažinti esančios raganomis! Įsivėlėme į koliziją – kaip gali būti užtikrinamos ir ginamos prigimtinės subjekto teisės, jeigu anas nepripažįsta savo tapatybės net kaip objektas? Tačiau viskas stojo į savo vietas, kai praktinės savo veiklos pagrindu pasirinkome iš naujo atverstą fundamentalųjį Renesanso epochos veikalą „Raganų kūjis“, kur yra detaliai aprašytos pagrindinės tardymų ir kankinimų procedūros, įgalinančios per trumpiausią laiką nustatyti raganos raganišką prigimtį ar net užuomazginės stadijos proraganišką polinkį į raganavimą.

Dabar jau esame beveik tikri, kad anksčiau ar vėliau visų raganų visos teisės bus apgintos.

2021.03.15; 13:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar girdėjote, naujai išrinkta Lietuvos valdžia, atsižvelgdama į savivaldybės veikėjų išsakytas abejones, blokuoja paminklo Antanui Smetonai statybos  Vilniaus mieste užmanymą? Konkursas tokio paminklo sukūrimui įvyko, nugalėtojai aiškūs, ankstesnioji vyriausybė paskyrė solidžią pinigų sumą projekto įgyvendinimui, tačiau pasikeitus politinei padėčiai, kai visiems antilietuviškiems užmanymams jau yra suteikiamas didesnis ar mažesnis stogas naujai suformuotoje vyriausybėje, Laisvės partijos entuziastai su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje sako „stop“.

R. Šimašius atitaria tiesiai šviesiai, kad neva tokio paminklo Vilniuje idėja turėtų būti vertinama skeptiškai, nes Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas. Jeigu dar nesupratote, klausykite toliau: R.Šimašius tarsi ir neprieštarauja, kad toks paminklas būtų statomas kažkur kitur Lietuvoje, tačiau Vilniui toks memorialinis akcentas, suprask, yra netinkamas kaip nejaukus svetimkūnis, mažiausiai kaip disonansas kosmopolitinei miesto dvasiai. Kitaip tariant, tai, kas tinka nutolusiai Lietuvai, netinka Vilniui, nes Vilnius yra Lietuvos užribis, yra partijos, kuri siekia išlaisvinti Lietuvą nuo Lietuvos, draustinis.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Geriau įsižiūrėję pastebėtume, kad Vilnius vis tik nėra toks totaliai kosmopolitinis miestas, koks galėtų būti pagal idėją (tobulumui ribų nėra), todėl kyla realus pavojus, kad dabartinis Vilniaus meras, turėdamas išaugusį palaikymą iš vyriausybės pusės, su dar didesniu įkvėpimu puls tobulinti miesto gyvenimą kosmopolitiškumo linkme, šalindamas iš miesto istorijos ir dabartinės saviraiškos bet kokius lietuviškos dvasios užsilikusius pėdsakus.

Dar geriau įsižiūrėję pastebėtume ir tai, kad pats R Šimašius pagal savo veiklos rezultatus yra lengviausiai atpažįstamas kaip užsilikęs Liucijano Želigovskio vietininkas Lietuvos sostinėje.

Jeigu suvestume į vieną krūvą visus Juzefo Pilsudskio garbei pastatytus paminklus Lenkijoje, o ir Lietuvoje, susiformuotų galinga maršalkų armija (neduokDie, kad tik neprisisapnuotų). Žinia, ne gausybėje yra esmė, štai ir Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis atitaria, kad J.Pilsudskis tiesiog yra didysis lenkas. Taigi – ar panašaus statuso ir istorinės reikšmės mūsų tautai Antanas Smetona yra tiesiog mažasis lietuvis, a? Ar A. Smetona buvo mažesnis savo šalies patriotas nei J.Pilsudskis – savo? Ką apie tai galiausia galvoja tautinės mažumos Lietuvoje? Kad ir kaip ten būtų, lyginant su kareiviško kirpimo autoritaru J.Pilsudskiu, kuris net dorai nežinojo, kas jis toks yra – lietuvis ar lenkas, A. Smetona buvo pagal aukščiausius europietiškus standartu išsilavinęs žmogus, Platono vertėjas iš senovės graikų kalbos į lietuvių, kitaip tariant, apsišvietusiu autoritaru.

Smetona
Prezidentas Antanas Smetona

Laisvės partijos su R.Šimašiumi priešakyje politinės išminties dėlionė yra labai paprasta, siekiant mažumų balsais užsitikrinti tokią sąlyginę daugumą, kuri leistų laimėti vienus ar kitus rinkimus. Galiausiai visos daugumos susideda iš mažumų vienu ar kitu aspektu, ar ne? Tačiau bėda ta, kad mechaniškai laikantis šio principo, tokios stabilios daugumos Lietuvoje kaip etninė lietuvių dauguma arba, tarkime, konstitucinės šeimos sampratos palaikytojų skaitlingumu dominuojanti masė yra stumiamos į pogrindį, viešojo gyvenimo erdves atveriant mažumų subkultūrų pasidauginimui šiltadaržio sąlygomis. Nepliupkite niekų, dabar galios pozicijos neabejotinai yra mažumų subkultūrų puoselėtojų rankose!

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mažumos nėra blogis, blogis yra daugumos išstūmimo faktorius, darantis visuomenė pažeidžiamą, vidujai nugalėtą. Taip pat ir masių sukilimas nėra joks gėris, o greičiau neišvengiamas blogis, kai yra pažeidžiamas balansas ir vargšui žmogeliui nieko daugiau nelieka. Tačiau, kaip atrodo, ir mums aptariama tema nelieka nieko kito kaip, tarkime, pabandyti atstatyti judėjimo „Vilniui vaduoti sąjunga“ veiklą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip įsivaizduoju, tokio judėjimo priešakyje stojantys žmonės šįkart galėtų sėkmingai susigrumti rinkimuose dėl mero posto su Laisvės partijos statytiniu, inicijuotų išsilaisvinimo nuo Laisvės partijos antilietuviškų iniciatyvų kampanijos pradžią (kas be ko, tai galėtų būti ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas  Juozaitis, ar kas nors iš jaunųjų jų pasekėjų). Kaip jau sakiau, neapleidžia didinga nuojauta, kad šįkart lydėtų sėkmė, ne kitaip! Jeigu pažadate neprasiplepėti, patikėsiu jums paslapčių paslaptį, kad ir R.Šimašius yra mūsų žmogus, nes didele dalimi  jo daromi sprendimai vis labiau piktina dideles žmonių mases ir leidžia mobilizuotis vadinamajai daugumai.

                                                                                 X

Kas tai yra – socialinė lytis,  – klausias Mažylis?

Tai yra tokia žmogaus dekonstrukcija, kai eliminuojami priekiniai lytiniai organai ir hiperbolizuojami užpakaliniai, politikos svorio centrą perkeliant į užpakalį, – nevyniodamas žodžių į vatą atitaria Didžiulis.

Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

                                                                                  X

Laisvė paprastai yra apibrėžiama kaip laisvė „už ką“ ir  laisvė „prieš ką“. Už ką ir prieš ką yra Laisvės partija?

Laisvės partija yra prieš laisvą lietuvių tautos saviraišką ir tautinį sąmoningumą, prieš istorinės atminties puoselėjimą, prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą ir drauge už narkotikų vartojimo dekriminalizavimą, už totalinę cenzūrą ir „Jedinstvos“ refleksų atgaivinimą.

2021.03.13; 17:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau keletą metų gyvenome vienkiemyje, atitolę nuo žmonių susibūrimo vietų ir pagrindinių šalies magistralių, o naujos gyvenimo sąlygas didesniu ar mažesniu laipsniu keitė ir mūsų  gyvenimo būdą. Nenustebdavau, jeigu naktį prabudęs retkarčiais neberasdavau šalia šnopuojančios savo žmonos, be didelio vargo įsivaizduodamas, kad ji, pasižadinusi, dabar kitame kambaryje skaito užmestą kadaise knygą arba varto nebaigtus peržiūrėti dieną senų madų žurnalus, arba, dar geriau – verandoje gurkšnoja arbatą ir gėrisi neaprėpiamu vasaros dangumi. Ryte, kaip taisyklė, pamiršdavau paklausti – kaip prabėgo ši naktis, nes naujai atrastuose tyruose mums užteko vietos kiekvienam kuistis savo kampe, daug rečiau nei anksčiau prisimenant šalia gyvenantį žmogų, daug mažiau dirginant vienas kitą. Galiausiai nebuvo jokio vyriško pagrindo nerimauti dėl truputėlį komiško žmonos pradingimo naktimis, nes kiti vyrai gyveno kažkur už horizonto, nerealiai nutolusiame pasaulyje.

Tąkart, prabudęs ir neradęs žmonos, užsimaniau ir pats išeiti į kiemą, ta proga suplanavęs dar ir nusičiurkšti už namo kampo. Kiek atokiau paslaptingai dunksojo tvirtai kaip saugi užuovėja permainingame pasaulyje suręstas lauko tualetas, tačiau tokią gražią naktį šlapinti užsidarius kažkokiame bunkeryje  nekilo ranka.  

O vis dėlto kažkas yra panašaus tarp žmogaus, besišlapinančio žvaigždėtą vasaros naktį, netoli už kampo su vienomis trumpikėmis ir anų laikų alchemiko su toga, kai viskas aplinkui žybsi ir mirguliuoja, belaukiant aukso substancijos pirmųjų karštų lašų pasirodymo… Tačiau staiga tūptelėjau su netipišku man treniruoto gimnasto vikrumu ir neišsilaikęs klestelėjau ant žemės visa sėdyne, nes virš galvos neįtikėtinu greičiu praskriejo sunkus, kaip buvo galima nutuokti iš oro srovių  tampraus suvasnojimo ir tolimos padangės sukibirkščiavimo, kūnas, – tikrai kažkas nepalyginamai gremėzdiškesnio nei praskrendantis šikšnosparnis ir greičiau kalibruojantis ore nei pasiklydusi naktyje pelėda.

Ir dar anksčiau nei suspėjau apie tai pagalvoti nustebęs („kas čia darosi?“), iškart supratau, kad pro mano galvą prašvilpė ir į raganiškai gražų begalinės visatos dangų nuskriejo mano paties visą gyvenimą puoselėta, skrupulingai prižiūrima ir mylima žmona. Nebuvo nė mažiausios galimybės suabejoti dėl tokio fantasmagoriško spėjimo, nes ore nuo šviesos greičiu praskriejusio kūno tyvuliavo užsilikęs, su niekuo nesumaišomas, labai specifinis besilydančio vaško, pramaišiui su lengvu, beveik tik numanomu gėlių dvelksmu pakraščiuose mano žmonos kvapas. Ta proga pastebėsiu, kad gėlių kvapų priemaišos bėgant laikui kito, įvairavo, tačiau substancinis mano žmonos kvapas visados išliko tas pats – tai buvo unikalus besilydančio vaško aromatas, prasiskverbiantis iki mano sielos gelmių. Anoji man sakydavo, kad ir mane ji neretai atpažįsta iš kvapo: anksčiau esą  tai buvo kelių šimtmečių senumo vyno butelio ąžuolinio kamščio pelėsio subtilus aromatinis dvelksmas, dabar neva vis dažniau atsiduodu išbyrėjusiais spaliais, štai taip!

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Auštant sulaukiau žmonos, atbrendančios į namus nuo miško pusės pro rasotą žolę, su svetimu man tolimų ūkų kvapo ingredientu, kurio dabar ji jau ir nebandė nuslėpti sutrintais tarp pirštų laukinių gėlių kvapais. Nesunku bus įsivaizduoti ir pašaliečiui, kad visa taip nelengvai išaušusi diena prabėgo mums tarpusavyje diskutuojant, besiginčijant, ieškant teisingo atsakymo, nors, iš kitos pusės, tokio nuomonių apsikeitimo nebuvo galima pavadinti piktu barniu. Greičiau būtų galima pasakyti taip, kad jau senokai užsistovėjusią namų tylą dabar nutraukė bandymas prisikasti iki esmės suinteresuoto iš abiejų pusių dialogo būdu. Troboje ir vėl atgijo karštos kalbos. Aš savo ruožtu stengiausi įsiklausyti ir suprasti. Žmona mane bandė įtikinti, kad jos paskraidymai vasaros naktimis po visatos gelmes yra tik nekaltas hedonistinis įprotis, nekeliantis jokio pavojaus kitiems žmonių populiacijos individams. Tokį polinkį esą būtų galima prilyginti žmonių užsidegimui lipti į kalnus, plaukioti jachtomis vandenyne, klampoti į Šiaurės ašigalį, ir, jos žodžiais tariant, dar nežinia ar pasiskraidymai vasaros naktimis kinetiniu būdu yra didesnė nuodėmė nei rudeninio klaidžiojimo po miškus, prisidengus grybų rinkimo pretekstu, pasija. 

Žmona guodėsi, kad ji daug dirba su savimi, bandydama sutramdyti savo prigimtį, įstatyti ją į askezės rėmus, tačiau vasaros naktimis kartas nuo karto ima ir nevalingai pratrūksta, nuodėmingai atkrinta, nesuvaldžiusi savo polinkio paskraidyti, drauge gerai žinodama atgalinį adresą, kur visados norėsis parskristi, nežiūrint to, kas nutiktų. Ji tvirtino, kad žmonėms menkiau žinoma nei grybavimo aistra skraidymo nuo stogo minties pastangomis pasija nedaro jokios žalos aplinkai, neprisideda prie klimato kaitos, neeikvoja prigimtinių žemės resursų. Taigi – ar buvo galima ją kaltinti dėl tokios silpnybės kaip kelionės oru ypatinguoju būdu žvaigždėtomis vasaros naktimis? O gal šitoks atkrytis net nebuvo silpnybė arba neužkardytas nuodėmingumo poslinkis, bet savotiškas talentas, a? Kad ir kaip ten būtu, supratau, kad vienkiemio prie visatos slenksčio aplinkoje netinka pigus miesčioniškas moralizavimas, kad čia nedera įprastomis sąlygomis toleruotinas pižono (švepluoju būdu rašant ir tariant – pizono) pasinešimas neigti tai, ko gerai nebesupranti. O mūsų pasaulėžiūrinio požiūrio diskusijos tąkart baigėsi tarpiniu sutarimu, kad ji ir mane išmokys skraidyti nuo stogo jau kitą naktį, padalindama paslapties naštą per pusę.

Bepilotė stebėjimo skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitą naktį ji sėdėjo ant stogo kraigo lengvabūdiškai mosikuodama kojas, pasipiktinusio, kai dedasi tokie dalykai, mėnulio mimikos fone.  Aukštai virš kamino kybantis mėnulio pjautuvas iš profilio dabar priminė pikto kardinolo veidą, kuriam nuo ilgo pasninkavimo vėl išsitrynė kumpa nosis. Ką ir sakyti, kompoziciniu požiūriu tai buvo ganėtinai erotiškas vaizdelis! Kaip ir buvome sutarę, ant stogo užsiropščiau pro mansardos langą ir pabandžiau pritūpti šalia. Nuo kvapą užgniaužusio jaudulio drebėjo mano rankos ir kojos, pagreitintu tempu sukosi sąnariai, per namo gegnes nuo drugio  krečiamo kūno į pamatus persidavęs drebulys vertė kilnotis visą namą, kaip būna žemės drebėjimų  pradžioje.

Nebijok, – pasakė žmona. – dabar  svarbiausia yra patikėti, kad gali.

Ji man priminė dar ir tai, kad tikintysis gali peržengti net kiaurai per sieną.

„Ar tai yra savotiškas tikėjimo testas?“ – paklausiau pats savęs.

Mintį buvo galima tęsti ir toliau, tačiau ir be didesnių postringavimų tylomis ar garsiai buvo aišku, kad eksperimentas eksperimentui – nelygus, nes užsimojęs žengti kiaurai per sieną mažatikis blogiausiu atveju įsitaisys gumbą kaktoje, o raginamas imti ir  pradėti skristi, bet neįtikėjęs be išlygų savo žmona, nenugalėjęs visų abejonių, užslėpęs bent vieną menkiausiąjį įtarimą žmogelis lengvai gali nukristi nuo stogo ir užsimušti. Dar kitaip tariant, įtarumo metodologija čia nebeveikia, drauge neteikia jokios pridėtinės vertės!

Kai bandydamas išlaikyti pusiausvyrą sumosikavau galūnėmis, žmona perspėjo, kad gestikuliacija čia nepadeda, mūsų atveju, girdi, visai nereikia, pamėgdžiojant paukščius, taškytis plunksnomis, kapoti orą rankomis tarsi pridėtiniais sparnų protezais, kai daug svarbiau yra susitelkti į mintį. O po to, matydama, kad, net išganingi žodžiai savaime neveikia, ji, stuktelėjusi lengvai  man į nugarą ir prisidėjusi pirštą kaip tylėjimo ženklą sau prie lūpų, kitos rankos švelniais pirštais dalykiškai, tarsi klausytųsi pulso, apglėbusi mano riešą, nusitempė tokį savo bendrakeleivį per visą dangų, rodydama žvaigždėtos nakties paslaptis ir neregėto grožio užkaborius taip paprastai nelyg būtų užsimojusi atidaryti visas rūmų menes.

Dar nesu užsitarnavęs teisės papasakoti apie tokių pasiskraidymų turinį reportažo maniera, tačiau nėra reikalo slėpti to, kad jau nuo pirmojo skrydžio į dangų įgijau didžiojo palengvėjimo patirtį ir sielos ramybę. Tiesa, dar būtų galimas diskutuoti, ar radikalus palengvėjimas čia yra skrydžio pasekmė ar greičiau – būtinoji parengties sąlyga, tačiau kartą paragavus, sustoti – neįmanoma. Kita vertus, nesu apribotas jokių įsipareigojimų dabar pareikšti, kad atverti vartai į dangų, tarpininkaujant mieliausiajai pasaulyje raganai, man leidžia paliudyti vieną labai svarbią, dar nuo ankstyvosios jaunystės laikų puoselėtą hipotezę apie perteklinį Kūrėjo dosnumą.

Lėktuvo maketas. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu bent trumpai įsileidžiame kreacionizmo idėją į savo sąmonę, mums neišvengiamai kyla klausimas – kodėl  žmogus kaip baigtinė būtybė buvo patalpintas begalinėje aplinkoje, t. y. neišmatuojamų net šviesmečiais atstumų visatoje, ar fizinė begalybė nėra pernelyg prabangus butas tokiai ribotai būtybei kaip žmogus?

Iš tiesų, tik žmogus iš mums žinomų gyvų būtybių gali suvokti savo baigtinumą, nes jam prigimtiniu būdu yra duota begalybės idėja. Idealiu savo turiniu begalybės idėja veda dievop, o fiziniu pavidalu begalybė yra butaforija ta savita prasme, kad begalinės visatos duotybė nėra švaistūniškas kūrybos perteklius ar Dievo visagalybės įrodymas didesniu laipsniu nei, tarkime, kaspinuočio atsiradimas nuo neplautų rankų tavo žarnyne, – čia negalioja tas principas, kad šuns būdai sukalti nereikia įdėti tiek daug pastangų ir išeikvoti tokios begalybės vinių kaip statant didžiulį namą. Taigi – ar savo baigtinumą suvokiant būtybė tiesiog yra pasmerkta gyventi begalinėje aplinkoje tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme vien dėl savo baigtinumo suvokimo? Dabar jau žinau bent tiek, kad skrydžio nuo vienkiemio stogo visatos priešangyje sėkmės užtikrinimui yra reikalinga teologiškai įteisinta garantija, kad visata nėra ankštesnė už žmogaus mintis ir žmonos pedagoginį talentą.

O ši istorija iš esmės yra apie tai – kaip ir aš galop išmokau įveikti aukščio baimę.

2021.03.08; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vytautas Tomas Raskevičius (abreviatūra – VTR) daug netuščiažodžiaudamas prisipažįsta esantis homoseksualu profesionalu. Tai be galo drąsus dalykų padėties pripažinimas arba prisipažinimas be pagražinimų, tik niekas gerai nežino – ką tai galiausiai reiškia? Kraipo galvas ir Mažylis, ir Didžiulis.

Lietuvoje iki šio buvo laikomasi nuomonės, kad lytiniai santykiai priklauso mėgėjų meno sferai, taigi mažų mažiausiai žmogų iš gatvės galėtų nustebinti pareiškimai apie profesines kompetencijas, įgyjamas lytinių santykių plėtotėje, peržengiant mėgėjiškumo sferą. Jeigu norite, lytiniai santykiai iki VTR apsireiškimo Lietuvoje dažniausiai kildavo iš didžiulio žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo, apgrabiai ieškant tiesos tamsoje, dažnai besigrabaliojant tarpusavyje.

Lytinis švietimas mokykloje mano jaunystės laikais neteikė pagrindo išduoti kažkokius profesinio pasirengimo sertifikatus, toks lytinis švietimas čia net nebuvo traktuojamas kaip profesinio orientavimo veikla. Taip ir likome amžinais mėgėjais, nesugebėjusiais peršokti į profesionalų lygą. Tačiau, užstojus tokiai didžiulei tamsai, gali atsirasti žmonių, linkusių pamanyti, kad profesinės kompetencijos lytinių santykių plėtotėje klausimą galima kelti išimtinai tik diskusijų dėl seniausiosios profesijos statuso sferoje (pagal apibrėžimą profesionalas – tai žmogus, išgyvenantis iš savo profesijos), tačiau aš pats jokių minčių šiuo klausimu neturiu, taip pat nesu atsakingas už tai, ką gali pagalvoti nesusipratęs statistinis lietuvis.

Kraipo ūsus iš nuostabos gatvėje stabtelėję troleibusai, pasikaso pakaušius kažko sudvejoję Mažylis ir  Didžiulis, tačiau su viskuo iš anksto sutinka senasis arklys, intensyviai kinkuojantis savo didelę galvą.

                                                                              XXX

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas VTR  neseniai posėdžių salėje į mikrofoną tiesiai šviesiai pareiškė, kad esą dabar užstojo metas, kai žmogaus teisės bus pakviestos pakilti nuo atsarginių suolelio. Girdi, tokie štai prasideda didingi laikai, naujosios eros gadynė, akinančio apšviestumo amžius. Ar tai  reikėtų suprasti dar ir taip, kad iki VTR apsireiškimo 30 metų klaidžiojome dykumoje, kur žmogaus teisės nesiveisia? Kaip atrodo bent man, toliau samprotauti ta linkme būtų galima tik išbaudavus pačią žmogaus sąvoką ir pasiuntus ją į rūbinę persirengti. Be to, mums yra pažadėta, kad VTR yra vienas iš tų pirmininkų, kurie netrukus nuspręs Tautos atminties instituto likimą. Statistiniam lietuviui gali kilti klausimas – iš kokios pusės VTR ruošiasi pritykinti prie Tautos atminties instituto?

                                                                              XXX

valatka_3
Rimvydas Valatka

Mano dvasios tėvas Rimvydas Valatka labai  lengva ranka suskirsto šalies gyventojus į tamsuolius ir šviesuolius, nurodydamas, jeigu neklystu, daugiau nei 10 lietuvių tamsuolių rūšių. Žinia, klystkelių į tamsos karalystę  yra daug, o kelias į šviesą – vienas. Todėl esą lietuvis tamsuolis paprastai yra hibridinė sudurtinė būtybė, priklausanti kelioms tamsuolio kategorijoms, o šviesuoliai yra vientisinės būtybės, apsigobusios šviesumos šarvais. Lietuviai tamsuoliai dažniausiai yra žmonės, neatsikratę buržuazinio ir proletarinio nacionalizmo prietarų (iš to kyla ir kitos aptemusios sąmonės patologijos rūšys), o Lietuvos šviesuoliai, siekiantys pateisinti šviesuolio vardą, savo ruožtu pirmiausia privalo kaip mūras, kaip šviesos armija stoti už VTR saviraišką ir ginant anojo teisę į savito tipo profesionalumo demonstracinius apsireiškimus. Tai būtų labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias, išbandymas šviesa.

Tačiau mano dvasios tėvas R.Valatka nepasako iš esmės nieko naujo, kažkas dar anksčiau iš naujojo apšviestumo entuziastų yra išsakęs savo pageidavimą, kad prezidentas Gitanas Nausėda privalėtų  dėvėti įsegtą į švarko atlapą ženklelį (kaip būtų galima spėti, vietoj  Vyčio giliaspaudės emblemos) su užrašu „Aš myliu gėjus“, taip pademonstruodamas  pilietinį sąmoningumą ir solidarumą su šviesą platinančia kariauna.

Taigi, jeigu jau LR prezidentas privalo taip išsidirbinėti, kas lieka mums, nepateptiesiems?  

Tačiau, kaip atrodo, daug paprasčiau būtų imti ir paskiepyti visus šalies gyventojus, neišskiriant nė prezidento, nuo tamsumos užkrato, įvedant privalomą lietuviams šviesuolio pasą, tokiu būdu apsaugant šalies garbę nuo nepaskiepyto tautiečio polinkio į ekscesus, galinčius sukelti abejonių mūsų strateginiams partneriams, o ypač privilegijuotoms mažumoms.

Andai Martinas Heideggeris žadėjo nei daug, nei mažai, o paklaidinti mąstymą miško tankmėje, savo ruožtu  R.Valatka kviečia atlapoti vartus į šviesos karalystę. Kaip jau buvo užsiminta, R.Valatka žada padalinti šviesą lengva rankele, todėl gali būti tituluojamas užsitarnautu Lengvos rankelės vardu (abreviatūra: LR). Tačiau tiesa yra ir tai, kad šviesa šviesai – nelygi.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai apie šviesą mums rūpima linkme, tačiau ir išeinant už užsibrėžtos temos ribų, yra kalbėję Platonas Valstybėje. Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, užsimenama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, diskutuojama apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu. Kita vertus, sąmonės apšviestumo idėja  modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, taip pat dramatiškai ir nevienareikšmiškai XVIII Apšvietos amžiaus metaforikoje.

Senovės filosofas Platonas

Platono žodžius  apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō –  rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su  objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/ nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logos‘o sandu su  visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže apie metafizinės šviesos tipą teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kas be ko, niekam nekyla abejonių, kad tokiomis ištaromis apie Gėrį čia pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.

Žvilgsniai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidos‘ų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas tampa būties mąstysena,

Kaip jau buvo sakyta, dar kitaip apšviestosios sąmonės tematika yra sudėliojama Apšvietos amžiaus ideologijoje, skelbiančioje, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas –  tamsa. Neneigiant didžiulių mokslo laimėjimų, pravartu bus kartu pastebėti, kad labiausiai abejotinas dalykas mokslo idėjos pašlovinime moderniaisiais laikais yra būtent užsižaidimas šviesos metaforomis ir sąmonės ugdymo užduoties pavadinimas švietimo procesu.

Jau beveik niekas nesiginčija, kad mokslas dabartine to žodžio prasme pažįsta tik tai, ką įstengia vienaip at kitaip nužudyti, išardyti, dekonstruoti arba bent iškastruoti, taigi ir mokslo šviesa yra tobulai negyva šviesa, prasisunkusi pro lavoninės plyšius.

                                                                                XXX                                           

 Didžiausias taip suprantamo mokslo arba greičiau pseudomokslo Frankenšteinas yra socialinės lyties samprata.

2021.03.01; 15:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ilgai gyvenant didėja neparašytų straipsnių, lyginant su parašytais, skaičius, dar kitaip tariant, kaskart labiau slegiantis tampa atsakomybės svoris dėl to, kad ne kartą pasirinkai komfortišką poziciją patylėti, ypač patogią tada, kai dėl sielos ramybės nusprendei nebedraskyti senų žaizdų, nebeliesti ir taip jau išopėjusių santykių. Tokiu būdu nutylėtų objektų skaičius auga su nepalyginamai didesniu pagreičiu nei problemų aibė, apie kurią bent bandei užsiminti, taigi nutylėta visata plečiasi sparčiau nei kalbiškai apipavidalintas ar  įvardijimo formose sustabdytas pasaulis.

Vis tik  dėl šventos ramybės neparašęs nieko, net neužsiminęs apie besiprašančius aptarimo dalykus, nesijaučiu nusiraminęs, todėl džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai apie tai, ko neparašiau dėl savo desperacijos, nusiminimo ir nuovargio, parašė kitas, kupinas entuziazmo ir taurių ketinimų, tikintis kalbėjimo prasmingumu ir susikalbėjimo galimybėmis, žmogus.

Dėkoju Vytautui Sinicai už tai, kad nenutylėjo, nepraleido negirdomis Emanuelio Zingerio nusišnekėjimų Facebooke apie tai, kad neva, „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis jos vystymąsi“ (propatria.lt). Imant už gryną pinigą šiuos Zingerio žodžius, turėtų būti draudžiama net užsiminti apie Lietuvos valstybės užgimimą ir atgimimą, pasipriešinimą okupaciniam režimui, o nacionalinio išsivadavimo judėjimai visame pasaulyje turėtų būti vertinami kaip baisus nesusipratimas. 

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trumpam išlįsiu iš nutylėjimų zonos ir aš pats, leisdamas sau pastebėti, kad cituotoje Zingerio ištaroje (?) raktinė pozicija yra užšifruota žodžiuose „bet koks“. Iš tiesų, kam daug kalbėti, kas iš to, kad sociologinėje teorijoje nacionalizmas kaip bendruomeninių interesų įsisąmoninimo forma aplamai, beveik be išlygų arba dauguma atvejų yra vertinamas pozityviai, visą tyrinėjimų įkarštį sutelkiant būtent į nacionalizmo skirtumų, pustonių, perėjimų aprašymą (mažiausiai numatant bent valstybinio, politinio, etninio ir kultūrinio nacionalizmo skirtį), nenutylint ir liūdniausius tautos idėjos kvazisureikšminimo arba patologijos atvejus?

O gal iš tiesų, Zingeris kažką leptelėjo nepamąstęs, taigi, ar reikia čia dėl to daug parintis, tuščiažodžiauti ir mums, ar mūsų reikalas būtų aptarinėti įtakingo, bet, tarkime, nukvakusio veikėjo prasisunkusio į viešą kvailumo apsireiškimus? Liūdniausia čia vis tik tai, kad po Zingerio žodžiais, demonstruodami savo lojalumą ir pritarimą, daug nemąstydami Facebooke pasirašė visa eilė Lietuvoje žinomų žmonių. Į tai atkreipia dėmesį ir minėtas  V.Sinica, kaip atrodo bent man, nurydamas pačius karčiausius žodžius ir savo apmaudą išreikšdamas jau kultūringai apdorotais, spaudai tinkamais žodžiais apie pasirašiusiųjų nemokšiškumą (kas buvo nutylėta – tegu lieka kiekvieno iš mūsų  vaizduotėje). Tačiau jeigu būtų leista įsiterpti ir man, pasakyčiau, kad aprašytos situacijos visas grožis susiveda ne tiek į žmonių įpročius kažką padaryti pamąstant ar nepamąstant, kiek yra dalyvavimo konjunktūrinio ritualo apeigose demonstracija. Kalbu labai aptakiai, tarsi ir bijodamas labiau aiškiai išsakyti savo spėjimą apie tai, kad tokių ritualų būtinas pasikartojimas iš esmės yra grindžiamas karjeros užsitikrinimo, atnaujinimo ar tęstinumo poreikiu, ar ne?

Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar labiau bijau, baiminuosi kažką užsiminti ta linkme, kad plečiantis tokių ritualų amplitudei mūsų valstybė traukiasi, sumenksta iki minimumo, tampa nuline valstybe arba net transformuojasi į vaiduoklišką valstybės pamėklę. O užvis labiausiai bijau prasitarti apie tai, kad – neduokDie! – mūsų valstybės atstatymui į normalią būklę gali kada nors prireikti naujo nacionalinio išsivadavimo judėjimo.

Žinia, Zingeris nėra toks visiškai nukvakęs veikėjas, kaip gali pasirodyti kokiam nors naivuoliui iš pirmo žvilgsnio, o greičiau yra taip, kad jo nesugebėjimas nacionalizmų paletėje įžvelgti skirtis yra nulemtas jo paties užsiangažavimo patologiškojo nacionalizmo plotmėje, kai savo tautos išskirtinumo paliudijimą siekiama pelnyti kitų tautų suniekinimo sąskaita. Tas pats Zingeris ilgą laiką buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas.

O šios Komisijos veiklos fiasko, net jeigu ir būtume linkę viską nutylėti, yra labai iškalbingas, toks fiasko, be visa ko kito, liudija iniciatorių iš lietuvių pusės neįtikėtiną naivumą. Kol minėtoji Komisija aiškinosi nacių nusikaltimus, darbas virte virė, o perėjus prie sovietinio režimo nusikaltimų, kai iškilo būtinybė įvertinti ir žydų tautybės žmonių karo nusikaltimus, taip pat žydų dalyvavimo žudynėse ir politinių oponentų kankinimuose faktą, kilo baisus žviegimas ir visi tyrimai bei siekis įvertinti istorijos metamorfozes užsibaigė. Čia būtų galima prisiminti, bet aš būčiau linkęs nutylėti Renė Dekarto bičiulio žodžius apie garsiojo filosofo ir matematiko oponentus scholastus iš bažnytininkų luomo: anie esą yra kaip kiaulės, kai patampai vieną iš jų už uodegos, pradeda žviegti visas jų būrys…

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, – sako Romualdas Ozolas, neabejotinai viena iš iškiliausių Lietuvos asmenybių, jaudinančiai šviesus žmogus. Atmintyje visam gyvenimui užsifiksavo tai, kaip šis „baisus nacionalistas“, labiausiai mėgstamas mano studentavimo laikais universiteto dėstytojas vienoje iš savo paskaitų apie žmonių talentais turtingą žydų tautą ir pasaulinei žydų bendruomenei tekusius kraupius išbandymus kalbėjo tokiais  jautriais, širdį suspaudžiančiais žodžiais, kad prisiminus kiekvieną kartą iš naujo vėl tenka nuryti ašarą, bijant pasirodyti nevyrišku (taip jautriai išsakytos prokalbės apie žydus niekados ir niekur daugiau nepavyko išgirsti). Kas be ko, nepakenks kuo dažniau prisiminti ir mums, kad Lietuvos žemė daug kur yra permirkusi nužudytų žydų krauju, tačiau tai toli gražu nepateisina kai kurių žydų bendruomenės atstovų rasistinių pasisakymų lietuvių atžvilgiu, judonacizmo propagandinių išpuolių. Jų, t. y. kiršintojų pavardes šįkart taip pat nutylėsiu.

Vis tik, kaip jau droviai užsiminiau anksčiau, lietuvių ir žydų santykių apmąstymų plotmėje labiausiai gąsdina tai, kad, atsižvelgiant į tariamus ar tikrus galios centrus, Lietuvoje gaisro perdžiūvusiame miške greičiu plinta savito tipo, konjunktūrinės konfigūracijos subkultūra su  šventais tautinio orumo išsižadėjimo ritualais, turinčiais visam pasauliui parodyti, kad karjeros siekiantis Lietuvos pilietis žydų bendruomenės interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų, jeigu abiejų pusių interesai bent iš dalies nesutampa. Nedaug naujo pasakysiu, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad toks lojalumo perteklinis demonstravimas išsigalvotiems (ar tikriems) galios centrams yra baisus dirgiklis plačiajai visuomenei ir latentinio antisemitizmo maitinančioji  terpė, drauge tai yra labiausiai nuodingo skepticizmo užkratas. Todėl ilgai tylėję, dabar privalome pasakyti, nevyniodami žodžių į vatą, kad minėtosios subkultūros puoselėtojai, nežiūrint jų titulų, vardų ar antpečių platumo, yra Lietuvos valstybės šlamštas.

Būtų nuodėmė nutylėti, toliau tęsiant pokalbį, apie tai, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau vien dėl savo titulų šachmatų turnyruose yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Didmeistriška, su niekuo nepalyginama yra ir jos gerą nuotaiką dosniai padalijanti šypsena. Tačiau dabar slaptai vis dažniau pagalvoju, kad mums visiems būtų buvę geriau, jeigu ji būtų žaidusi ne šachmatais, o šaškėmis. Dabar neretai kyla įspūdis, kad visa galva panirusi į šachmatus, ji ir nepastebėjo – kaip atgimė ir užaugo nepriklausoma Lietuvos valstybė (šaškės vis tik yra labiau išretėjusios figūros nei šachmatai, pro šaškių plyšius pasaulis kartas nuo karto pasimato, o šachmatai šiuo požiūriu yra aklina siena).

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visa galva užsiėmusi šachmatais ji neturėjo laiko pagalvoti dar ir apie tai, kad giluminė Lietuvos valstybė yra ne kažkokie oligarchai ar jų interesai, ne vartotojiškumo stichijų siautėjimas, giluminė Lietuvos valstybė didžiąja dalimi yra Lietuvos partizaninio karo prieš okupantus atmintis, kurią Lietuvoje su idėjiniu užsidegimu visų pirma puoselėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žmonės. Stodama intrigantų, siekiančių sunaikinti LGGRTC, pusėje V.Čmilytė-Nielsen bent mane nuvylė taip, kad net nemoku to apsakyti.   Tačiau dėl to  nekaltinkime pačios V.Čmilytės- Nielson, užvis kalčiausi čia yra šachmatai.  Ir to neverta nutylėti.

2021.02.19; 14:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pabandykime už nugaros palikti visas retorikos priemones ir ideologinius pagudravimus, išgrynintoje erdvėje tiesiai šviesiai savęs paklausdami – ar turėjo teisę toks Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojas D. Stancikas išviešinti plačiajai visuomenei netikėtai aptiktą jėzuito kunigo Jono Borevičiaus liudijimą JAV teisme apie tai, kad dabarties atminties karų centrine figūra tapęs Jonas Noreika savo laiku prisidėjo gelbstint žydus.  

Suprantu, kad liudijimai, net ir labiausiai autoritetingi, turėtų būti patikrinti, skirtingais rakursais verifikuojami, nors aš pats būčiau linkęs beveik be išlygų patikėti jėzuitu, kunigu ir žydų gelbėtoju viename asmenyje, juolab kad JAV vykęs teismo posėdis buvo nukreiptas į kitas personalijas, o žymaus žydų gelbėtojo liudijimai apie antinacinio pogrindžio dalyvį J.Noreiką prasprūdo atsitiktinai. Tačiau štai LGGRTC vyriausioji istorikė Mingailė Jurkutė sako portale delfi.lt, kad D.Stancikas neturėjo teisės taip begėdiškai prasiplepėti, išviešinant nepatogius (kažkam?) faktus, nes esą toks paatviravimas gali mums užtraukti baudžiamųjų būrių pavojų (sic). Negalėdamas patikėti savo akimis, kelis kartus perskaitau iš naujo šį autorės perspėjimą, tačiau nerandu  jokio preteksto niekaip kitaip suprasti M.Jurkutės žodžių, o tik kaip skambinimą varpais apie didelį pavojų, kurį mums visiems ar galbūt LGGRTC užtraukia D.Stanciko nesugebėjimas nulaikyti liežuvio ir pretenzingumas nurodant dar ir kitus nei įprasta šaltinius. Dar  įdomesnis dalykas – apie kokius baudžiamuosius būrius čia kalbama, kai pats tokio būrio paminėjimas pašiupina odą?

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas straipsnio kontekstas byloja tik apie tai, kad tokiais neatremiamais, pasiruošusius mus nušluoti nuo žemės paviršiaus būriais po D. Stanciko prasiplepėjimo gali tapti pasaulinė žydų bendruomenė, o ypač litvakai. Negali būti! Kas ne kas, o aš tikrai esu nepalyginamai geresnės nuomonės apie pasaulinę žydų bendruomenę ir Lietuvos žydus. Tačiau autorė dar ir patikslina, kad tokių kaip D.Stancikas personažų nesugebėjimas nutylėti naujai aptiktus liudijimus kelią įtampą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, užtraukia nereikalingus skandalus ar net konfliktus su mūsų strateginiais partneriais Europoje, Artimuosiuose rytuose ir už Atlanto. Kaip baisu, ar ne?

Tačiau galbūt velnias išties nėra jau toks baisus, kaip čia bandoma mums nupiešti? Kaip atrodo bent man, daug didesnį nesusipratimą kelia, palankią terpę neprincipingumo įsivyravimui sukuria ir sąmonės suskaldymą užkoduoja tai, kad straipsnio autorė M.Jurkutė, iš vienos pusės, deklaruodama objektyvumo, nešališkumo ir istorinio tyrimo metodų tobulinimo siekius, iš kitos, labai aiškiai leidžia suprasti, kad istoriniai tyrimai neva pasiteisina tik tuo laipsniu, kiek jie yra reikalingi kažkam patogių nuomonių aptarnavimui. Toks dvilypumas, kaip atrodo bent man, yra dar ryškesnis, raudona gija pereina per visus Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio pasisakymus istorinės atminties klausimais, kur istorinės tiesos pasija yra išmainoma į konjunktūrinį ir karjeristinį apsidraudimo imperatyvą – o ką pasakys kiti, ar nauji tyrimai nepažeidžia vienpusio, bet patogaus jiems iš anksto nustatytų schemų vyravimo? Tiesą sakant, tai baisiau net už sovietinių laikų cenzūrą, nes dabar sąmonės konjunktūrinis nususimas yra dangstomas mums visiems brangiais laisvės lozungais.

O gal M. Jurkutė, užsiminusi apie baudžiamųjų būrių priartėjimą, turėjo galvoje tik tai, kad to paties A. Nikžentaičio pastangomis jau yra brukama idėja, kad LGGRTC tolesnio ir labiau teisingo funkcionavimo užtikrinimu reikia įsteigti Centro veiklos priežiūros instituciją, pavadinant ją Mokslo taryba ar kitaip (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Žinia, tokiam minėto Centro veiklos perstruktūravimui pretekstą visų pirma teikia grupelės kolegų surašyti skundai į visas instancijas, taigi, kaip atrodo, M. Jurkutei, nederėtų juoktis iš to, kad didžioji dalis Centro darbuotojų pasirašė po laišku, deklaruojančiu jau visai kitą nuomonę, tokiu būdu bandydami apsaugoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo visiško sunaikinimo arba, jeigu norite, tobulo iškastravimo. Kad kažkas nesuspėtų pasakyti anksčiau už mane, skubu pasiūlyti kandidatus į galimą Centro veiklos priežiūros tarybą – tai galėtų būti Zuroffas, Zuroffienė-Vanagaitė ir Zuroffaitė (nieko nesakykite, jaunimas taip pat turi teisę kartas nuo karto pareikšti savo nuomonę).

Mirtina dvikova. Vytauto Visocko nuotrauka

Kalbant rimčiau, būtina pastebėti, kad LGGRTC užsipuolimui buvo ištaikytas labiausiai patogus momentas, kai svarbiuose valdžios postuose Lietuvoje įsitvirtino liberalai, jaučiantys prigimtinę alergiją tokioms institucijoms kaip LGGRTC. 

Lietuvos partiniai liberalai yra žavinga brolija, tačiau ne vienas iš jų gėdijasi tokio dalyko kaip Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuvių tautos atstovavimo interesai ir reikalai. Štai liberalė Seimo pirmininkė sako tiesiai, pernelyg nevyniodama žodžių į vatą, kad kuo greičiau reikia imti ir įsteigti kokią nors LGGRTC veiklos priežiūros instituciją, ne kitaip! Leiskite ta proga pastebėti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimo pradžios interesų grupės, kurioms tokį nepriklausomybės atgavimo akibrokštą sunku yra pernešti, savo nepasitenkinimą neretai perkelia į reikalavimą sukurti išplėtotą Lietuvos prižiūrėtojų ir prievaizdų sistemą, galinčią užkardinti šalies dvasingumo prabudimą.

Šių eilučių autorius šiame gyvenime nieko doro nenuveikė! Iš tiesų, ką geriausiai prisimenu – valgiau, gėriau, miegojau, kirkinau mergas, – taigi savo oponentų naudai galiu pripažinti, kad esu tik mėšlo krūva, tačiau prieš palikdamas šį pasaulį, vedamas vis tik dorų intencijų, noriu perspėti savo tėvynainius apie tai, kad kasimasis po LGGRTC pamatais turėtų būti vertintinas kaip pasalūniškas Lietuvos valstybės užpuolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

P.S.

M.Jurkutė išviešino ir labiausiai baisią D.Stanciko paslaptį, pranešdama visai Lietuvos visuomenei apie tai, kad anas J.Boreikos garsiąją liudijimo pažymą atidavė išversti vertimų agentūrai, kuri, be visa ko kito, neva kažkada yra neteisingai išvertusi du žodžius. Vaje vaje… Ar turėtume tokią nuorodą dabar suprasti taip, kad D.Stancikas yra mulkis, nesugebantis išsiversti nesudėtingo teksto iš anglų kalbos? O gal yra taip, kad tokia vertimo užduotis buvo patikėta vertimo profesionalams, oficialiai apipavidalinat pavedimą, vien dėl to, kad nebūtų galima prisikabinti prie žmogaus, išviešinusio J.Boreikos liudijimą, tariamo vertimo subjektyvumo?

202102.11; 15:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Aš nežinojau, kaip vadinasi šis sutrikimas lotyniškai, neatmetu galimybės, kad ta manoji negalia nėra įtraukta į negalavimų ir ligų registrą, taigi oficialiuoju požiūriu nėra negalia pagal apibrėžimą. Ar vien dėl to tai jau yra visai ne negalia, o greičiau likimo dovana? Kažin kažin… Darau dar ir tokią prielaidą, kad man išpuolęs negalavimas, nevadinant jo iškrypimu, yra niekam kitam niekados daugiau nepasitaikęs išbandymas, taigi dėl to jis neturi klasifikacinio pavadinimo ir individualaus kodo, nėra įtraukiamas į jokias statistines suvestines, jo klinikinių požymių pagrindu nėra kuriami apibendrinimai, nenupaišomos diagramų kreivės, nes vienintelio unikalaus atvejo neįmanoma apibendrinti.

Tiesą sakant, ilgiau nesislapstant už žodžių, šių eilučių autoriui tekęs išbandymas yra įvardinamas labai papratai, nors užkrauta likimo našta yra sunkiai pavelkama: ogi, bėgant laikui, jūsų nuolankiam tarnui nė iš tolo nepavyksta atsekti savosios žmonos senėjimo požymių, per nuskubėjusius bendro gyvenimo dešimtmečius ji man atrodo tebesanti tokia pat paaugliškai jaunutė, lygiai tokia pati, kaip aš ją pamačiau pirmą kartą ir iškart susižavėjau ar net įsimylėjau. Ir šiandien galiu patvirtinti, buvo neįmanoma nesusižavėti gražiausia fakulteto mergaičiuke.

Apie tai, kad mano mylimoji taip pat yra pavaldi laikui, galiu spręsti tik iš antrinių požymių, darydamas analitines išvadas, bet jokių natūralaus pasenėjimo pėdsakų neužtinku matydamas ją kiekvieną dieną, liesdamas josios švytinti veidą savo jautriųjų pirštų pagalvėlėmis,  kartais dėl tikrumo net iščiupinėdamas viską skersai išilgai. Matau, kad spintoje sukabintos josios suknelės yra jau pakitusių siluetų ir labiau tinkančios daug patyrusiai damai, o ne nekaltai merginai, kuriai viskas dar prieš akis, bet kai manoji žmona užsivelka suknelę iš spintos, man vaidenasi, jog akyse persimainęs į paaugliškų išmatavimų tipą rūbelis nė trupučio nevaržydamas judesių dera prie spindinčio namų šeimininkės ankstyvosios jaunystės žavesio. Kaimynė iš antrojo aukšto klausia žmonos, grįžusios iš kirpyklos, kodėl ji taip trumpai nusirėžė plaukus, o aš, žvilgtelėjęs į savo žmoną, matau tik tą pačią mergaičiukę iš praeities su ilgomis, beveik iki kulnų kasomis.

Kas nors pasakys, kad esu užsispyręs kaip asilas. Tebūnie! Tačiau tikrai nesu toks beviltiškas asilas, kad matyčiau tik tai, ką noriu matyti. Galiausiai, ko čia dėtas užsispyrimas. Norime to ar nenorime, pasaulis pats viską anksčiau ar vėliau parodo, išryškina tikrą dalykų padėtį. Galbūt čia, siekiant nusakyti problemą, greičiau tiktų užstrigusio vaizdinio metafora ir palyginimas iš detektyvinių serialų apie banko plėšikų tiražuojamą išmonę užkišti prieš vaizdo kameras statinį paveikslėlį, tokiu būdu nuslepiant įsiveržimo į banką dinamiką? O gal čia turime reikalą su  neaiškios prigimties apžavais arba, kitas atvejis, kasdieniniu žmogaus svaiginimu kažkokiais preparatais, kurių patekimas į kraują verčia viską matyti iškreiptai, tarkime, pagražintai, nepastebint pasaulio raukšlėtojo veido? Pastarasis atvejis vis tik yra menkai tikėtinas, nes dėl vieno žmogaus požiūrio į savo žmoną niekas negaištų laiko ir  neeikvotų finansinių išteklių.

Vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Keletą mėnesių iki man vedant beveik kiekvieną naktį sapnuodavau tą patį sapną, kad esą vedu, kaip sakoma, imu į žmonas tarsi ir pažįstamą, bet man labai nepatinkančią, atgrasią merginą iš kito fakulteto. Pabusdavau išpiltas šalto prakaito, o kartais net apsiverkęs, tačiau, nieko nesakykite, tikrai nebuvo nė karto, kad prabusčiau kurioje nors serijoje apsišlapinęs. Ta mergina iš sapno man labai nepatiko ir realiame gyvenime, nes ji tiek gyvenime, tiek sapne rodydavosi su ilgoka, švelniai tariant, karpa ant nosies. Pabandykite suprasti, kad pasidygėjimą kėlė ne tiek pati karpa, išdygusi ten, kur nereikia, kiek bukas užsispyrimas, neleidžiantis aukštųjų technologijų ir suklestėjusios plastinės chirurgijos amžiuje merginai imti ir paprasčiausiai pašalinti tokį kūną ir sielą bjaurojantį defektą. Tai buvo lengviau padaryti nei tris pirštus apm… Kartais taip niežėdavo nagai, kad pats savo rankomis būčiau galėjęs nukirpti pūpsančią ant nelaimėlės nosies karpą, bet anoji  savo karpą dėvėjo su nematytu išdidumu, tarsi tai būtų ne karpa, o likimo išrinktosios karma, ne odos išvarža, o priklausomybės aukštajam luomui ar kastai atributas. Išauklėtas Apšvietos amžiaus dvasioje buvau isitikinęs, jog visi pagal gamtą esame lygus, taigi niekas negali užgimti su tokiu apsigimimu, kuris tarsi rodytų priklausomybę aukštesniajam luomui. Kaip sakydavo vienas mano studentas, apytikriai cituodamas Kristijoną Donelaitį, ir pono, ir būro vaiks, vienodai į vystyklus myž (aš ne tik savo vaikus, bet ir studentus buvau išauklėjęs Apšvietos amžiaus dvasioje, tačiau perauklėti ta linkme savo dabartinės žmonos, kaip išaiškėjo, nesugebėjau).

Galimas daiktas, kad vedamas pasąmonės impulsų ir bandydamas pabėgti nuo pasikartojančio sapno, paskubėjau vesti savo gražiąją kursiokę, t. y. tą ilgakasę mergaitę be karpos. Iš tiesų, slogus sapnas baigėsi, prasidėjo gyvenimas. Mano gražioji ir, kaip žinote, niekados nesenstanti žmona be visa ko kito buvo (ir yra) sveiko proto, labai dalykiška moteris. Ji nemaišė sapnų su gyvenimu. Taip, ji sapnuodavo garsinius ir spalvotus sapnus stereo pavidale, sapnuodavo labai intensyviai, panirusi į kvaitulį, tačiau tarp jos sapnų pasaulio ir kategorinio imperatyvo kasdieninių rūpesčių sferos nebuvo jokios pereinamosios zonos apendixo ar susisiekiančių indų užuomazgos. Tai buvo dvi, paralelinės viena kitai, nesusikertančios visatos su savo atskirąja logika. Negalima sakyti, kad ji būtų visiškai nukirpusi virkštelę nuo sapnų pasaulio, tačiau budėjimo vaizdiniuose mano žmona veikė kaip visiškai kitas, o būtent tvirtų miestietiškos moralės normų žmogus. Iš žmonos sapnų pasaulio į  mūsų bendrą gyvenimą prasisunkdavo nebent tik keli prakaito lašeliai ant jos viršutinės lūpos ir truputėlis smėlio, pribyrėjusio ant paklodės.

Kartas nuo karto mano žmona atsainiai, pasišaipydama pati iš savęs, papasakodavo dažnai pasikartojantį, tik atskiromis detalėmis įvairuojantį sapną apie tai, kaip neva nusileidžia ji į kaimo Bažnytėlę ant šluotos, pasigriebia iš susirinkusios į mišias minios žmonių mane, kaip karščiausiai besimeldžiantį, drauge išsiskiriantį iš kitų savo kuklumu jaunuolį, ir nusineša su savimi. Kad ir kaip naujai būtų intonuojamas kaskart to paties siužeto sapnas, esą pagrobimo veiksmą visados įdėmiai stebi ta pati gyvatė su karūna. (Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad mano žmona buvo ir yra dora moteris. Taigi neturiu jokios teisės forsuoti liguistų įtarimų, tačiau jeigu ką nors panašaus esate matę ir galite būti įvykio liudininkais, parašykite man, aš registruoju visus reikalingus tolesniam tyrimui faktus, kaupiu duomenis bylai).

Kristijonas Donelaitis

Neprošal bus čia pastebėti ir tai, kad mano žmona pagal profesiją yra istorijos mokytoja. Būtų nuodėmė nepasakyti, kad ji yra labai gera istorijos mokytoja, tą galiausiai jau pripažįsta ir oficialiosios instancijos, už pasiekimus profesinėje veikloje apdovanojusios mano žmoną visais įmanomais ir neįmanomais pasižymėjimo ženklais. Jeigu jau atpažinote mano žmoną pagal aprašą, tikriausiai paliudysite ir tai, kad apie istoriniu įvykius, prasidėjusius su Kristaus gimimu, t. y. apie mūsų eros istorines batalijas ji savo mokiniams pasakoja taip gyvai, tarsi pati viską būtų mačiusi savo akimis. Istorijos vadovėliams anoji jaučia tik nenuslūgstančią metų bėgyje alergiją, aš pats stebiu, kad tokia lektūra nepatektų į mūsų namus, nes apsižioplinimas šia linkme galėtų sukelti baisius mano žmonos pykčio priepuolius.

O šiandien iš ryto dar kartą žvilgtelėjęs į miegamąjį, bjauriai nustebęs pamačiau, kad prieš mano žmonos veidrodį staiposi kažkokia pasenėjusi moteriškaitė su milžiniška karpa ant nosies. Kodėl šitaip, kaip taip galima?!?  Neturiu žodžių, kaip ta žuvis, kuri nebyliai kažką dar žiopčioja, išmesta į krantą.

2021.01.19; 12:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žmona  triūsė virtuvėje nuo pat ryto, ruošdama tradicinę Kūčių vakarienę. Tiesa, dėl įvestų judėjimo apribojimų pandemijos metu šventė negalėjo būti tokia tradicinė kaip įprasta, kai už stalo susėsdavo visa šeima, tačiau žmona stengėsi, kad valgių, įgaunančių ritualinę prasmę Kalėdų išvakarėse, netrūktų, taigi bent tokiu būdu būtų galima susikurti šventės iliuziją ir prisiminti – kaip švęsdavome Kūčias būryje anksčiau, t. y. iki pandeminės eros metais.

Į mano klausimą dėl kažkokios smulkmenos, ji nekantraudama atšovė, kad tai man yra aiškinusi šimtus kartų. Žinia, toks nekantrumas nežadėjo nieko gero, nesunku buvo nuspėti, kad žmona su manimi jau kalbasi tramdydama įniršį, iškilusį į paviršių dėl nuovargio, visą dieną sukantis apie puodus, arba nesugebėjus įveikti subjurusios nuotaikos, atsiradusios dėl šventės ribojimų, neleidžiančių mamai pamatyti savo vaikų.

Kalėdų eglutė. Slaptai.lt
Kalėdų eglutė. Slaptai.lt

Staiga kažkas krito, trenkėsi, nuriedėjo virtuvėlėje ar kažkur netoliese. Žmona įlėkė į saloną nešdamasi rankose kilimėlį iš tualeto, išpūtusi akis ir, drimbant nuodingoms seilėmis, rėkdama, kad šitas kilimėlis yra sumyžtas iki pamatų, kad jai esą bjauru kaskart jį plauti, kad tiek metų sulaukus reikėtų išmokti pataikyti į klozeto skylę ir pan. Toks kalėdinis išpuolis, nieko nepasakysi… Tačiau labiausiai įskaudino priekaištų fantasmagoriškumas, kvapą užgniaužė neteisybės jausmas, prisiminus, kad šitas kilimėlis šlapimu buvo prisodrintas, šlapalo rūgštimi impregnuotas dar prieš keletą mėnesių, mums švenčiant žmonos gimtadienį su dideliu būriu svečių iš jos darbovietės, tarp kurių šlaistėsi ir keli, jau iš pažiūros viską darantys pro šalį, vyriokai, į tualetą be perstojo lakstė draugių vaikai, prakiurę nuo naminio limonado ar kažkokio kito kvailo marmalo. Aš čia, viskį tyliai siurbčiojantis kamputyje, buvau mažiausiai kuo dėtas!

Jau temo ir žmona pagal seną ir gerą tradiciją užsidarė vonioje apsiplauti, kad galėtų sėsti prie Kūčių stalo švari ir naujai atgimusi kaip ta antikos deivė, kuri po maudynių kaskart atgaudavo nekaltybę, drauge palikusi nešvankųjį kilimėlį įmerktą į didelį dubenį su muiluotu vandeniu virtuvės viduryje ant akių kaip, tarkime, savotišką konflikto neužbaigtumo instaliaciją ir savo nesugebėjimo nusiraminti liudijimą.   

Nežinau, kas man tada užėjo, iš esmės ramiam žmogui, dažniausiai linkusiam nusileisti moteriško pavidalo žmogystai iš principo, bet pykčio pagautas griebiau tą nelemtą kilimėlį, mirkstantį dvokiančiose putose, ir, lašindamas aplinkui, nusitempęs jį į žmonos kambarį prikaliau su didžiule vinimi prie sienos, šalia mano brangiausiosios mėgstamiausiojo paveikslo, pavadinto „Švelnumas“. „Tegul šis naujasis postmodernistinių intencijų vaizduojamojo meno kūrinys bus vadinamas „Neteisingumu“, – pagalvojau sau, jau bėgdamas pro duris kaip nuplikytas į kiemą.

Koks nors atsitiktinis praeivis galėjo tuomet viena akimi užmatyti vienmarškinį, be batų, su šlepetėmis skubantį žmogelį kiemais, nors tikriausiai tokių atsitiktinių stebėtojų tą vakarą jau nebebuvo, nes visi sėdėjo šiltuose namuose, dalindamiesi Dievo duona ir kalbėdami pirmąsias maldas.

Kiek toli buvau nubėgęs nuo namų, kai įkritau į neišmatuojamai gilią tų niekados, net žiemą nesibaigiančių statybų išraustą duobę, – dabar nepasakysiu. Atsimenu tik tai, kad kritimas užtruko nepaprastai ilgai (užteko laiko pagalvoti apie visą prabėgusį gyvenimą, tačiau galvoti nesinorėjo), o nutūpiau ant kojų plastiškai, be didesnių ekscesų.

Kiškis. Wikipedia.org

Iš karto buvo akivaizdu, kad patekau į kažkokią biologinių rūšių įvairovės susitikimo ir išsiskyrimo vietą, kur viskas judėjo keitėsi, viršun apačion cirkuliavo eskalatoriai, atvykdavo ir išvykdavo, trumpai stabtelėdami perone, pagreitintų kadrų tempu traukiniai, į kuriuos savo ruožtu braudavosi ir išvirsdavo, pasipylę minia, įvairiausio plauko padarai – dažniausiai graužikai, jau išmokę tipenti ant dviejų kojų, pasispiriant uodega,  paprastai su XIX a. madingais katiliukais ant galvų (jau pastebimai mutavusios, didesnės nei įprasta, saboninio tipo žiurkės, neoninių šviesų nesibaiminantys saloniniai kurmiai, turtingieji medkirčiai bebrai?), tačiau nemažą dalį keleivių ar keliautojų sudarė individai, neabejotinai priklausantys žinduolių hieparchijai, matėsi vienas kitas hominoidinio pavidalo padaras arba beveik žmogus.

Visi ir tenai skubėjo, vedami tikėjimo, kad galima atvykti laiku, savo ruošto toje kažkur lekiančių, bėgančių, nekantraujančių padarų minioje labai reljefiškai išsiskyrė ant suoliuko sėdintis, jau niekur neskubantis, atletiškas, bet visiškai nusiplūkęs jaunuolis su chitonu ir senovės Graikijos stiliaus sandalais pastorintais padais. Labai panašu, kad tai ir buvo greitakojis Achilas, taip ir nepavijęs vėžlio. Visiškai šalia po peroną blaškėsi taip pat nerandantis vietos ir nežinantis išvykimo krypties titano arklys nebalnotas.

Skubėk neskubėjęs, vis tiek nesuspėsi, sakydavau andai aš, pašiepdamas niekados laiko neturinčius mano kartos žmones, tačiau dabar buvo akivaizdu, kad neskubėdamas gali pavėluoti net ir nežinia kur!

Čia tikriausiai taip pat buvo Kalėdos, aukštai dangaus palubėse matėsi sukabintos girliandos, perone per atstumą vieną nuo kitos sustatytos puikavosi dirbtinės eglutės su kukliais papuošimais.

Jau tarsi ir buvo galima pripažinti, kad šventinė nuotaika užtvindo net požemius, prasisunkia į atokiausius rūsius, netgi į rūšių sambrūzdžio vietas, jeigu ne ta aplinkybė, kad iš viršaus aidėjo ne vietoje ir ne laiku iš dangaus prasikalęs baisaus gręžimo keliamas triukšmas, toks baisus, tarsi daugiabučio kaimynas iš viršutinio aukšto būtų nusprendęs pasidaryti remontą per Kalėdas, o deformuotas, prailginto torso grąžtas, lengvai perskrodęs aukštus skiriančią pertvarą, jau butų nusitaikęs įsigręžti į mano smegenis. Kraupiai skaudėjo galvą, norėjosi vemti, tačiau sutirštėjusiame požemių pasaulyje nebuvo vietos, pritaikytos tokios fizinio kūno negalios tenkinimui, labai panašiai kaip personažas, nori to, ar nenori, tačiau negali pasielgti kitaip nei yra surašyta scenarijuje. Jeigu, tarkime, tik užsimanę kaprizingi personažai imtų ir pradėtų vemti, net jeigu tik po trupučiuką, nutaikę progą, vimčiotų pašaliais, joks scenarijus to neatlaikytų.

– Ar sekančiame sustojime išlipate, – manęs paklausė tupinti dirbtinėje palmėje višta, mandagiai mostelėjusi rankinuku.

Ir ką aš galėjau atsakyti tai elegantiškai vištai, stovėdamas dabar ten įbestas kaip mietas ir tąsomas iš vidaus tuščiąja eiga?!?

Tačiau ilgai netrukus ta pati aplinka vienu ypu nušvito ir persimainė taip radikaliai, tarsi smėlio užpustytoje dykumoje netikėtai būtų pažiręs sniegas. Ogi žvairos gražuolės žvilgsnis ir yra dykumoje iškritęs sniegas, – taip aš galvoju. Kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti, iš kito perono į mane žiūrėjo įbedusi degančias akis neprilygstanti niekam gražuolė. Dėmesį atkreipė ir tai, kad ji buvo įsisukusi į baltus kaip išpurentas dirbtinis sniegas kailinius.      

– Tai –  jauniausioji Triušio dukra, – burbtelėjo išgąstingai ir drauge nesugebėdama nuslėpti susižavėjimo vėžlienė, prabėgusi su savo vėžliukais pro šalį.

Tos akys traukė kaip magnetas, o kai aš, sklęsdamas oru, priartėjau, pradžioje išgirdau nepiktą priekaištą, kad trupučiuką vėluoju. Tačiau ji prisitraukė mane dar arčiau ir pabučiavusi sodriai į lūpas, pranešė, kad tokiu būdu mes dabar būsime pasižadėję vienas kitam per amžius. Dėl tokios skubos aš pernelyg neprieštaravau, pajutęs, kad tik lengvi, be jokių įmantrybių kailiniai, daugiau jau niekas nedengia liepsnojantį nuogos gražuolės kūną. Žiūrėdamas į mūsų nueitą kelią galiu prisipažinti, kad užvis labiausiai bet kokiu oru skubėdavau išvilkti ją iš tų kailių, tačiau dėl teisybės turiu pastebėti ir tai, kad nukailinti iki galo likimo bendražygės man taip niekados ir nepavyko, nes ten – apačioje visados užsilikęs dūlėjo mažas švelnus kailiukas.

– Tuoj išvykstame, – pranešė ji. – Kelionė gali būti labai ilga ir sunki.

– ?

– Mums taip jau lemta, – pridūrė anoji, – pakeliui patirti iškylančius nežmoniškus sunkumus, tačiau jeigu pavyktų prasiveržti į tavo tėvynę, mūsų vaizduotės turiniai galėtų įgyti objektyvų pavidalą.

Taip ir buvo, kelionė užsitęsė iki begalybės, nors iš pradžių optimizmo netrūko dviem įsimylėjusiems, turintiems vienas kitą. 

Keliavome pagal sudulkėjusį nykų geležinkelio pylimą, tačiau iškart sužydėdavo gėlės ir vėl čiulbėdavo paukščiai, kai aš du kartus per dieną nuvildavau nuo likimo bendrakeleivės jau surūdijusius kelionėje kailinius ir abu atsiduodavome meilės malonumams.

Paukštelis. Slaptai.lt nuotr.

Truputėlį neramino tik ta aplinkybė, kad ir mūsų palyda didėjo ne dienomis, o valandomis, iš paskos jau sekė visa minia palikuonių, pasekėjų arba kažkokių prisiplakėlių.

Kartą skilus kiaušiniui, į plynę pasipylė visa nestilingoji kariauna – dramblotos pabaisos ir maži piktadariai, vabalų, primenančių vienaakes musytes spiečius, skraidantys atvirkščiai palydovai, uodegų demonai, šalia išprotėjusio grybo tupėjo ir niekuo dėtas triušiukas. Labiau pokštaudami nei užkariaudami, visa mase jie veržėsi, kilo, kol greitai pranyko kaip momentinis, neturintis dar trukmės ir psichinės energijos chaoso proveržis neįmanomai karštą dieną.

Jau buvo akivaizdu, kad prasiveržti į tėvynę žengiant haliucinacijų keliu kažin ar bus įmanoma. Taigi reikėjo paieškoti labiau tvirto tėvynės idėjos pagrindo, atrasti naują postūmį, sustojus kryžkelėje. Staiga dingtelėjo į galvą, kad tai galėtų būti loginis raktas, leidžiantis atrakinti užtrenktus kelius į tėvynę. Jeigu logine prasme pasaulis yra vienas ir nedalomas, taigi ir  mes trumpiausiojo kelio į tėvynę turėtume ieškoti loginiu būdu, taip nužengdami paskutinįjį žingsnį iki tėvynės mažiausiojo pasipriešinimo iš inertiškos materijos pusės dėka.

Yra tik būtis, o nebūties nėra, – tvirtino dar Parmenidas. Iš tiesų patektume į loginės katastrofos spąstus, jeigu, ieškodami būties kelio į tėvynę, pradėtume tvirtinti, kad yra tai, ko nėra. Kaip matėme dar anksčiau, kraštutinai užkrautame pasaulyje niekas neturi išankstinės tuščios vietos, kur ištiktas kolapso galėtų iki soties išsituštinti, rezervacijos.

Uolos. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, pripažinus pagristu teiginį, jog yra tik būtis, o nebūties nėra, tolesnės išvados dauginasi savaime. Jeigu yra tik būtis, o nebūties nėra, tai reiškia, jog būtis yra neatsirandanti ir neišnykstanti, taigi amžina, o, be to, esą tokia būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje.

Sekant Parmenido logika, būtis negali atsirasti iš nebūties, kurios kaip tokios nėra, nes iš nieko niekas neatsiranda. Tiesa, mūsų laikų fizikai bandė įpiršti išvadą, kad pasaulis galėjo atsirasti iš didžiojo sprogimo, apeidami klausimą – o kokios yra paties didžiojo „Bumpt“ prielaidos. Dar tiksliau tariant, toks klausimas apie beprielaidinį visa ko pradą fizikoje, vengiančioje teologinių implikacijų, net ir nekyla, taigi negaiškime laiko ir mes, susitelkę į tėvynės paieškos uždavinį, drauge griežtai laikydamiesi mąstymo ekonomijos reikalavimo.

visata_1
Visata

Didžiausią optimizmą mums žadina būtiniausioji išvada, kad būtis negali kažkur pradingti, nes, pirma, neįmanoma, jog būtis galėtų išnykti į nebūtį, kurios kaip tokios nėra, o, antra, dar mažiau tikėtina, kad būtis galėtų pasimesti pačioje būtyje. Ypač svarbi mums yra antroji pastabos dalis, įgalinanti manyti, kad ir tėvynės neįmanoma pamesti ar išbarstyti kažkur pakeliui, kaip kartais yra pametami raktai nuo namų arba  vieną kartą pradingsta mus lydėjusi sėkmė ir gera nuotaika.

Būtis yra nedali laike, nes yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė. Kita vertus, pradinis teiginys, kad yra būtis, o nebūties – nėra, įpareigoja pripažinti, jog būtis yra nedali ne tik laike, bet ir erdvėje. Kaip, kokiu būdu? Nebūties nėra niekur, net būties „išorėje“, juolab neįmanoma, kad nebūtis, kuriuos nėra net už būties ribų, padalintų būtį iš vidaus. Taigi būtis neturi dalių taip pat ir erdvine to žodžio reikšme.

Drauge tarsi išgirdęs garsiai plerpiantį perspėjimo skambutį atsitokėdamas pastebėjau, kad jau tikriausiai peržengiau visas raudonąsias linijas, užsimojęs pasiaiškinti net tokį neįtikėtiną klausimą – kur nėra nebūties, tačiau tėvynės paieškose nepasistūmėjau nė per milimetrą.  Tai iš dalies leidžia giliau perprasti ir ankstesnį  vaizdelį – koks nusivaręs buvo ne per seniausiai  matytas greitakojis Achilas.  

Ilgai keliavę dykynėmis kartą priėjome užšalusį ežerą:

                                    stulpas

                                     gulbės

                                     o

                                     pro ledą

                                     sėblug

                                     sapluts

Tai iš naujo žadino neaiškius lūkesčius, užminė mįslę apie šventinį malonumo, atvirkščiai proporcingą dabartiniam pasiklydusio žmogaus kartėliui, pojūtį, vertė prisiminti kažką panašaus į pūkuotą ir saldų vaikystės meduolį. Nieko nepasakysi, tai buvo užuomina. Tada dingtelėjo šiaip ar taip išganinga mintis, kad į paviršių dar būtų galima pabandyti ropštis, žengiant atminties iš vaikystės keliais.

Valdovas. Slaptai.lt nuotr.

Iš tiesų, tik pagalvojus apie tokią galimybę, iš dugno gelmių skaidriai atsišviesdamos pasimatė nuo seniausių laikų pažįstamos vietovės: Viduklė, Nemakščiai… Kelias savaime vedė, pakopomis kildamas vis aukštyn, link Taubučių, kur prabėgo mano vaikystės metai, o dabar vasaromis, grįžęs iš miesto, ūkininkauju išlikusioje kaimo sodyboje. Staiga kaip žaibas trenkė supratimas ir apie tai, kodėl šią vasarą man taip beprotiškai, tarsi dirvonai jau būtų pamišę, užderėjo morkos, kuriomis užkroviau ne tik visus rūsius, bet ir antžemines patalpas, net didžiąją virtuvės dalį.

Atminties žemėlapyje Taubučiai yra pažymėti kaip pagoniško tikėjimo senovės lietuvių garbinta šventųjų pelkių vietą. Žinoma, numelioravus laukus, pelkių liko. Tačiau aš jau  buvau palytėtas žinojimo, kad pamiškėje netoli namų ten dar žioravo anga, pro kurią išvesiu savo tautą į tėvynę. Pirmai pradžiai morkų netrūkstą, o toliau prisitaikysime prie aplinkybių, įsimaišysime tarp kur ne kur išlikusių senųjų gyventojų ir ištuštėjusiuose tėvynė laukuose pradėsime veistis kaip triušiai.

2020.12.30; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Iš valdančiųjų pusės vis dažniau pasigirsta perspėjimai dėl to, kad jeigu karantino sugriežtinimai neužtikrins padėties pagerėjimo, gali būti griebiamasi dar radikalesnių priemonių ir, tarkime, įvedama komendanto valanda. Ta pačia proga paprastai pastebima, kad komendanto valanda gali būti įvedama tik Seimui priėmus įstatymą dėl Nepaprastosios padėties šalyje paskelbimo.  

Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, didelė dalis tų  laisvo judėjimo laike ir erdvėje apribojimų, kuriuos bendrai paėmus vadiname komendanto valanda, mūsų padangėje jau galioja, taigi neaišku – kodėl tokių apribojimų dar didesnio sugriežtinimo ir pratęsimo į naktinį laiką užmanymas turi būti siejamas su nepaprastosios padėties įvedimu mūsų šalyje? Jeigu tai yra tik verbalinis nesusipratimas, komendanto valandą pavadinkime kraštutinai apriboto judėjimo ar sustiprintos ramybės valanda – ir baigtas kriukis!

Šioje neprastoje situacijoje daug ką paaiškina naujosios Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos, kuri, kaip išaiškėjo, nenulaiko liežuvio ir yra linkusi prasiplepėti labiau nei reikėtų interviu apie karantino metu iškylančias teisines kolizijas (delfi.lt; „Apie planą, kurio įvedimo geriau neprisišaukti: išeiti iš namų būtų galima tik su leidimais, lauktų ir kiti ribojimai). Ogi naujoji Lietuvos politikos žvaigždė, ilgiau nepalaukusi, skelbia, kad dalinės nepaprastosios padėties nebūna, taigi, įvedus nepaprastą padėtį, kartu su judėjimo apribojimo nuostatų paketu, vadinamu komendanto valanda, gali būti ribojami susirašinėjimai, privataus gyvenimo slaptumas, būsto neliečiamumas ir kitos žmogaus konstitucinės teisės.

Ne. Ne. Ne

Kaip  galima įsivaizduoti, su komendanto valandos paskelbimu mes kaip būtiną priedą turėtume gauti cenzūros įvedimą, žodžio ir sąžinės laisvės apribojimus, jeigu ne šaudymą vietoje pagal karo meto įstatymą. Tačiau nevalingai kyla klausimas – ar, tarkime, susirašinėjimo elektroninėje erdvėje slaptumo garantijų panaikinimas gali  padėti efektyviau kovoti prieš pandemiją, užkardinti viruso plitimo kelius? Jeigu taip būtų, tai reikėtų uždrausti ir nuotolinį bendravimą, kur tarpsta visa galybė truputėlį kitokios prigimties virusų.

Kad ir kaip ten būtų, žodžio laisvės užtikrinimas greičiau yra kovos prieš pandemiją sėkmės laidininkas nei trukdis, nežiūrint to, jog valdžioje užsibarikadavusiems ne visados patinka žmonių priekaištai, taip pat ir išsakomos pastabos dėl padarytų klaidų, bandant įveikti pandemijos sunkumus (kai žodis „ekspertas“ tampa parazitiniu, be saiko kartojamu žodžiu, galima daryti prielaidą, kad tokioje verbalinio nuopuolio aplinkoje demokratijos refleksai jau yra didesniu ar mažesniu laipsniu pažeisti).

Kaip atrodo, E. Dobrovolska yra įsitikinusi, jog negali būti pusinės neprastosios padėties, panašiai kaip moteris negali būti nėščia tik iš dalies, trupučiuką, nepilna apimtimi. Kitas klausimas, ar toks įsitikinimas kyla iš kvailumo, ar yra blogos valios užkrešėjimo pasekmė? Tarkime, šiuo atveju buvo norima tik pagąsdinti, panašiai kaip tėvai perspėja vaikus dėl gręsiančios bausmės už nepaklusnumą (valdžia yra tėvai ar dievai, o  Dobrovolska – didžioji motina?). Tačiau net ir geriausiu atveju tokie papezėjimai žemina Lietuvos valstybę, užtraukia šešėlį naujajai valdžios koalicijai, taigi  E. Doblovolskos bendražygiai tarsi ir patys turėtų būti suinteresuoti, kad  naujoji Teisingumo ministrė savo gražbylystės dovanomis su populiacija dalintųsi kuo rečiau.

Evelina Dobrovolska. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Informacinių technologijų išplitimo eroje net ir giliausius demokratinius instinktus turinčios šalys kartais ima ir pradeda dreifuoti totalitarizmo ar kvazitotalitarizmo linkme. Neprarandame vilties, kad svarbiausias priešnuodis prieš tokias patologines tendencijas yra politinės kultūros išplėtojimas,  kai, stojant prieš apsinuoginusius antidemokratinius refleksus, tos pačios politinės kultūros esame įpareigojami kalbėti nekultūringai.

Kur nuves Tėvynės Sąjungos kelias, išėjus obuoliauti su Laisvės partija? Žinia, apie dabartinės konsistencijos Lietuvos konservatorius  geros valios žmogui nesunku bus pasakyti ir daug gero, tačiau kalbėti apie jų demokratinius instinktus gali tik nepataisomas anekdotų pasakotojas.

2020.12.22; 15:10  

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net ir labai atidžiai perskaitęs naująją Gintaro Visocko knygą „Karo žurnalisto išpažintis“, kol kas dar neturiu vienareikšmio atsakymo į klausimą – kokiam žanrui būtų galima priskirti šį neabejotinai intriguojantį kūrinį?

Galimas daiktas, kad postmodernistinių kultūros orientacijų aplinkoje toks klausimas dėl žanro gali pasirodyti perteklinis, nes dabar linkstama viską suplakti ir permaišyti, neigiant klasikinius kanonus, taigi kartas nuo karto išsprogdinant ir žanro rėmus, apibrėžtus pagal seną kurpalių. 

Kas be ko, toks žarnų sutaikymas gali būti ir labai rezultatyvus pasistūmėjimas į priekį, jeigu autoriui pavyksta sujungti į vieną visumą skirtingas stichijas taip, kad paviršiuje glūdinčių sujungimo siūlo nesimato. O naujoji G. Visocko knyga „Karo žurnalisto išpažintis“ išties yra kaip reta organiškos simbiozės arba žanrų sintezės pavyzdys, ją, trumpai tariant, būtų galima pavadinti menine dokumentine proza, kur pradeda derėti arba net tiesiogiai sutampa skirtingos teksto organizavimo strategijos.

Sunku būtų suabejoti tuo, kad knygoje talpinamos impresijos mums pasakoja tik tai, ką autorius pats matė, patyrė, stipriai išgyveno. Taigi autorius tikriausiai nesiginčytų, jeigu kas nors jį pavadintų laikmečio metraštininku, rezonansinių įvykiu liudininku, žmogumi iš Vilniaus, kuris savo pasakojimais dokumentuoja laiką.

Kita vertus, labai svarbu pastebėti tai, kad nuoroda į meninę knygos dalį toli gražu nereiškia, kad autorius būtų linkęs pasakojimą apie objektyvius įvykius papuošti kokia nors menine išmone, estetiškai apipavidalinti faktus, į rūstų tekstą prikaišioti gėlyčių, tokiu būdu, tarkime, bandydamas įsiteikti skaitytojui. Jeigu taip – neduokDie – atsitiktų, tai reikštų, kad meninis teksto apipavidalinimas nutolina nuo tiesos, kai savo ruožtu būtent meninis G. Visocko impresijų užtaisas yra, kaip atrodo, net didesnis tiesos laidininkas nei  įvykių dokumentinis liudijimas ir nuorodos į visų pripažįstamus faktus. Ir svarbiausia čia net ne tai, kad laikmečio įvykius autorius perleidžia pro savojo „aš“ prizmę, įasmenina ir nuspalvina savo išgyvenimais, daug svarbiau mums rūpimu rakursu yra tarsi ir visiškai priešingas rezultatas, o būtent tai, kad knygoje talpinami tekstai įgyja kažkokį savarankišką statusą, saviinterpretuojasi, pradeda gyventi, jeigu būtų galima taip pasakyti, savo, jau nepriklausomą nuo autoriaus gyvenimą.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.

Niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad į  minėtą knygą sudėtos impresijos byloja net kažką daugiau nei buvo užmanyta pasakyti autoriaus. O tai ir yra, kaip atrodo bent man, tas tiesą sustiprinančio meno faktorius įsijungimas knygos siužetinių linijų slinktyje, bandant atkapstyti gyvenimo esmę. Ne pro šalį bus dar kartą prisiminti, kad ir Platono doktrinoje idėjų pažinimas yra suprantamas kaip esmės prisiminimas, t. y. kaip menas.

Skaitytojui, pažįstančiam G. Visocką iš ankstesnių, didžiąja dalimi žurnalistinės veiklos, tekstų, įdomu bus pastebėti, kad šiame meninių dokumentinių impresijų rinkinyje autorius siekia išgryninti savo stilių, neįtikėtina, bet būtent dar didesnio skaidrumo, lakoniškumo, taupumo linkme net lyginant su savo kaip žurnalisto dalykinio pobūdžio opusų stilistinėmis ypatybėmis. „Karo žurnalisto išpažintis“ yra įdomus kūrinys dar ir kaip stiliaus pokyčių liudijimas, kaip, tarkime, stiliaus pratybų poligonas. Tačiau įdomiausia vis tik yra tai, kad čia meninė pasakojimų vertė stipriai užkyla į viršų būtent dėl autoriaus stilistinio asketizmo, ne kartą sąmoningai atsisakant stiliaus meninių grožybių ir puošybos elementų, galimas daiktas, remiantis įsitikinimu, kad esmė gali būti matoma tik pro kraštutinai išvalytą, skaidrų, pomada neužtepliotą langą.

G. Visockas gyvų impresijų rinktinėje „Karo žurnalisto išpažintis“ neabejotinai bando atkapstyti viso gyvenimo paslaptį, kuri dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių įgyja karo žurnalisto paslapties pavidalą. Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad rinktis karo žurnalisto kelią autorius buvo pastūmėtas vedamas anksti, dar paauglystės metais apsireiškusios pasijos išbandyti save pavojingose situacijoje. Kita vertus, kaip atrodo man, būtume tik menka dalimi teisūs ir nepelnytai subanalintume šį knygos pavidalą įgijusį novelių rinkinį, jeigu kodinį žodį „išpažintis“ čia suprastume tik kaip prisipažinimą, jog karo korespondentas taip pat gali būti apsėstas baimės, o drąsa tokiu atveju neva yra sugebėjimas tokią baimę įveikti.

Kas be ko, G.Visocko novelių rinkinys „Karo žurnalisto išpažintis“ yra  savitas antibondianos pavyzdys, tiesa ir tai, kad šis kūrinys skiriasi nuo įprastų karo žurnalisto autobiografinių pasakojimų, kur paprastai toks pasakotojas nepraleidžia progos užsiminti apie tą legendinę kulką, kuri praskriejo nudegindama karo veiksmus stebinčio žurnalisto plaukus. Mūsų aptariamos knygos autorius nevengia net tokio groteskiško sugretinimo, kai rusų uraganiškai bombarduojame Grozne prisimena apie paauglystės metais kelionėje su tėvais patirtą išgąstį, užklupus pragariškai perkūnijai su žaibais plyname lauke šalia karvių bandos. Novelėje „Kaip mane privertė tapti išdaviku“ autorius aprašo tardymo simuliacijos atvejį, kai normalaus refleksų žmogaus nervai nebeišlaiko ir žiauraus žaidimo dalyvis supanikuoja. „Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė“, – prisipažįsta autorius novelėje „Verhnyj Lars perėjoje“,  laimingo atsitiktinumo dėka išvengęs rusų karinio posto sulaikymo.

Tačiau drauge mūsų autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Dž. Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku. 

Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.

Ar eilinio žurnalisto atvykimas į tuometį Grozną be išganingųjų kredencialų nebuvo kažkas panašaus į nužengimą į dilgėles nuogam? Vis tik greičiau čia tiktų toks palyginimas, kad mūsų autoriui kažkaip, tikriausiai ne be Dievo pagalbos pavyko pereiti minų lauką nesusisprogdinus. Jeigu norite, be didelio vargo pradedu įsivaizduoti, jog užsimanęs galėčiau lengvai nuskristi į Mėnulį ir grįžti atgalios, tačiau – prisipažįstu – nueiti G. Visocko kelių į tuometį Grozną ir atgal, nesugebėčiau.

Kaip žinome, „auksinio vidurio“ taisyklės etikos kūrėjas Aristotelis dorybę apibrėžia kaip vidurio poziciją tarp dviejų kraštutinumų, tokiu būdu dosnumą nusakydamas kaip vidurį tarp išlaidumo ir šykštumo, drąsą kaip vidurį tarp įžūlumo ar nutrūktgalviškumo ir bailumo ir t.t. Nesunku bus pastebėti, kad apie baimę nevengiančio užsiminti žurnalisto G. Visosko aprašyti vojažai po kovojančią Čečėniją nėra jokia vidurio pozicija, o greičiau yra Dievo kantrybės išbandymas, pažeidžiantis proporcija įžūlumas, pabandžius nueiti per minų lauko vidurį.

Aristotelis pastebi, kad nėra besąlyginės drąsos, esą drąsus žmogus nesibaimina net kilnios mirties, tačiau net ir didžiausias drąsuolis privalėtų bijoti negarbingos baigties. Šalia garsusis antikos filosofas išskiria dar 5 narsumo rūšis: 1) pilietinį, 2) karinį, 3) narsumą, kylantį iš pykčio, 4) iš pasitikėjimo savimi, 5) iš nežinojimo.

Perskaičius meninės dokumentinės prozos rinktinę „Karo korespondento išpažintis“ yra pagrindas tvirtinti, kad prisideda dar viena narsumo rūšis, kylanti ir rezignacijos. Tai yra narsumas žmogaus, kuris, perėjęs minų lauką, neberanda pasaulyje to, ko dar būtų galima bijoti.

O išgąsdinti laikmečio metraštininką bus bandoma ne kartą, grūmojant iš didelių kabinetų, užsidėjus plačius kliošinius antpečius…

2020.12.20; 16:36

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dabar toks metas, kai diena beveik neišaušta, todėl kaimų gyventojai paprastai tupi savo trobose, tik retkarčiais iškišdami nosį į lauką apsiliuobti arba apsiuostyti aplink artimiausius namų pastatus ir apledėjusius vaismedžius.

Mieste turėtų būti kitaip, tačiau, įvedus karantino sugriežtinimus, gyvenimas slopsta ir čia, nurimsta kaip nusibaigęs banginis ant kranto.  Be to, ėmė ir netikėtai gražiai pasnigo, todėl tiek miestai, tiek kaimai mūsų padangėje žiemos pradžioje jau pradeda po truputį priminti pomirtinio gyvenimo infrastuktūros išpuoselėtus statinius. Kai pagalvoji, tikriausiai iš dalies teisus buvo ir anas poetas, kuris kažkiek sutirštindamas spalvas andai skelbė, kad šiose lygumuose išgyventi galėtų nebent tik hermafroditai, turėdamas galvoje, kaip atrodo, krašto reto apgyvendinimo lygį ir išdidėjusias moralines distancijas tarp čionykščių žmonių. Kad ir kaip žiūrėtume, šio krašto žmonės nuo seno kultivavo uždarą gyvenimo būdą ir mėgo saugoti savo paslaptis.

Tačiau būna, kad gyvenimas ir čia staiga atgyja, virte užverda, skatina išsijudinti net didžiausią paliegėlį, priverčia atsimerkti net pašarvotą numirėlį karste. Kaip galima spėti, taip atsitinka rečiau nei to norėtųsi, tik kartas nuo karto, priešokiais, po ilgiau ar trumpiau užsitęsusios pauzės, kai susiklosto palankios aplinkybės ir susikaupia kritinė masė naujam atpirkimo ožio paieškos ir jo sumedžiojimo entuziazmo prasiveržimui. Tačiau būtų pernelyg lengvabūdiška sakyti, kad atpirkimo ožio užvaikymo malonumai čia yra tik terapiniais sumetimais toleruojamas dalykas kaip, tarkime, liaudiškos prigimties sportas, leidžiantis masiškai atsikratyti pasąmonės kompleksų. Iš tiesų, atpirkimo ožio medžioklė su varovais yra šios šalies nacionalinė idėja, puoselėjama kaip kultūrinis paveldas ir ideokratinis mobilizacinių tikslų užtaisas, yra kažkas panašaus į sausą paraką, kurį reikia deramai užlaikyti ir saugiai perduoti ateinančioms kartoms.

Ožys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Pagal kokius pirminius požymius galima atpažinti atpirkimo ožį, – klausiai kažkas iš salės, dar nesuspėjęs įsisąmoninti visos atpažinimo kebeknės.

Iš tiesų, pradžioje išplinta užburiantis vaizduotę gandas, kad kažkas kažkur užtiko paslaptingus atpirkimo ožio pėdsakus. Tačiau, kaip sako filosofas, mūsų laikas net ir velnias nedėvi ragų, o kvailys iš anksto neperspėja apie savo pasirodymą, pasirišdamas skambantį varpelį po kaklu. Taigi ir atpirkimo ožys gali būti įvaizdinamas vienaip ar kitaip, ne tai svarbiausia… Daug svarbiau yra tai, kad medžioklė prasideda iškart, kai tik susirenka nekantraujančių varovų minia su styrančiais virš galvų šūkiais „Išgelbėkime mergaitę“ arba, tarkime, „Apginkime kultūrą nuo Gražulio“. Taigi ne atpirkimo ožys čia yra svarbiausiasis personažas, o tokių akcijų varovas, paprastai tai – apsėstas vidinių demonų žmogus, kuris  bando sau ir kitiems įrodyti, kad grynai teoriniu požiūriu pasaulyje, kur viskas įmanoma, gali būti net ir didesnių nei jis pats atmatų.  

                                                                                  X

Garsiausieji Lietuvos kultūrininkai surašė grėsmingą laišką apie tai, kad didžiausią pavojų Lietuvos kultūrai užtraukia toks Gražulis, jau iš visur išspirtas, nieko nereiškiantis, visiškai sukvailėjęs, pusiau pamišęs žmogelis (sic). Nepagėręs to nesuprasi, ypač šalyje, kur dar yra gyvas bolševikų inspiruotų smerkiančių laiškų su kultūros žmonių parašais bjaurus atminimas.

Ar žmonės pasirašė po tokia naujosios formacijos bjaurastimi tik dėl to, kad atsižegnotų nuo varovų vardan šventos ramybės, šitaip pabandę išvengti įtarimo, kad galimai kartais užjaučia atpirkimo ožį? O gal jie jaučią malonumą saugiai spardydami nusilipdytą juodą muliažą, tokiu būdu išsikraudami į išorę ir drauge atpirkdami galimus (?) sąžinės priekaištus dėl to, jog niekados neužsistojo už vargstantį žmogų ir negynė tautinių kultūros aspiracijų šiandien vis didesnį pagreitį įgaunančios neostalinistinės kultūros politikos kontekste?   

Kaip jau sakyta, Gražulio vardas čia nieko nereiškia, o greičiau yra taip, jog visa plejada tituluotų, apdovanotų, garbės ištroškusių kultūros žmonių nepraleido progos pademonstruoti savo ištikimybę pasaulio naujakalbės šeimininkams saugiausiu sau būdu. Toks iš esmės šiandien ir yra mūsų tautos kultūros žiedas, ar ne?

P.Gražulio veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendra su kultūros sąvoka. Bet priešingai skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“, – nurodoma Seimo vadovybei skirtame menininkų laiške. Jį pasirašė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Autorinis kino aljansas, Lietuvos kino operatorių asociaciją…

Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp pasirašiusiųjų yra žinomi režisieriai – Arūnas Matelis, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas, Kristijonas Vildžiūnas, Yana Ross, Dalia Ibelhauptaitė, Aidas Giniotis, Audrius Stonys, Donatas Ulvydas. Kreipimąsi į Seimą taip pat pasirašė operos solistai Edgaras Montvidas, Ieva Prudnikovaitė, Viktorija Miškūnaitė, Rafailas Karpis, Giedrius Žalys, Mindaugas Jankauskas.

Skandalingojo politiko Kultūros komiteto narų gretose nenori matyti ir rašytojas Gintaras Grajauskas, baletmeisterė Andželika Cholina, dirigentai Modestas Pitrėnas ir Ričardas Šumila. Tarp pasirašiusiųjų – ir kino prodiuserė Uljana Kim, ir aktoriai – Vaiva Mainelytė, Dalia Storyk, Arūnas Sakalauskas, Nelė Savičenko, Violeta Podolskaitė, Nijolė Narmontaitė, Gediminas Storpirštis, Jokūbas Bareikis, Marius Jampolskis, Andrius Bialobžeskis ir kiti.

P.Gražulį vyti lauk iš Kultūros komiteto reikalauja ir būrys pramogų verslo atstovų: dainininkas Andrius Mamontovas, atlikėjas bei prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas, muzikos prodiuseris Deivydas Zvonkus, dainininkės – Justė Arlauskaitė – Jazu ir Jurga Šeduikytė, dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Pasirašiusiųjų nuomone, P.Gražulio idėjos neatitinka jų idėjų bei vizijos apie kultūrą. „P.Gražulis netinkamas būti Kultūros komiteto nariu dėl kompetencijos, išprusimo, išsilavinimo, asmeninės kultūros stokos ir įvaizdžio, kurį daugelį metų kuria viešojoje erdvėje“, – rašoma šiame laiške. Anot jų, P.Gražulio skyrimas į Seimo Kultūros komiteto narius esą neatitinka kultūros bendruomenės poreikių: „Mes, kuriantys žmonės, tikimės atsakomosios reakcijos iš valdančių Lietuvą žmonių. Mūsų manymu, Kultūros komitetas nėra ta vieta, kur būtų skiriami asmenys, kurie nebuvo pageidaujami kituose komitetuose“.

Iš tiesų, jau septintą kadenciją į Seimą išrinktas P.Gražulis veržėsi į Žmogaus teisių komitetą, kuriam vadovauja homoseksualios orientacijos neslepiantis Laisvės partijos atstovas Vytautas Tomas Raskevičius, tačiau ten nebuvo pageidaujamas https://naujasis.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/12/13/news/p-grazulis-apspistas-is-visu-pusiu-prokurorai-taikosi-i-politiko-nelieciamybe-menininkai-i-kede-17492886/.

                                                                            X

                                                                       ten

                                                                       užpistas

                                                                       stalinas

                                                                       mėlynai

                                                                       augina

                                                                       vėl

                                                                       rožes —

                                                                       ožiu

                                                                       ožiu

                                                                       kvepia

                                                                       kalnai

2020.12.15; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Lietuvos teisinė sistema buvo surėdyta taip, jog čia aukščiausioji teisminė institucija yra Konstitucinis teismas (KT), už Konstitucinį teismą Lietuvoje aukštesniu gali būti laikomas nebent tik Paskutinysis teismas, septyniems angelams pakėlus triūbas prie lūpų.           

Kitas dalykas, kad LR Konstituciniam teismui ne visados pavykdavo išsaugoti savo nepriekaištingą reputaciją, pateisinti žmonių lūkesčius, kuriuos sužadina aukštasis Konstitucinio teismo vardas ir ypatingas statusas. Kad ir kaip žiūrėtume, per nepriklausomybės trisdešimtmetį buvo visko: kai kurie LR KT sprendimai yra sukėlę nemažai diskusijų, pasitaikė net tokių atvejų, kai dėl priimtų KT išaiškinimų kilo abejonės – ar aukštieji teisėjai nepasidavė politiniam užsiangažavimui vienos kurios partijos naudai, ar visados sugebėdavo atsispirti pagundai į pirmą vietą iškelti teisininkų luomo interesus? Iš tiesų, buvo, kad vieną ar kitą kartą surašyta KT nuomonė vertė krapštytis pakaušius. Taigi, galbūt ne be reikalo žmonės plepėjo ir plepa, kad Lietuvoje KT yra aukščiau net už Konstituciją.

 Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų, o Konstitucinio teismo nepriklausomumas ir nešališkumas civilizuotoje visuomenėje turėtų būti užtikrintas aukščiausiu laipsniu.   

Tai be visa ko kito reiškia, kad KT teisėjais gali būti skiriami tik aukščiausios kvalifikacijos, niekados neleidę suabejoti savo padorumu teisininkai, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, be dalykinių ir moralinių kandidato savybių, siekiančiam pelnyti tokį paskyrimą dar yra reikalingas ir partinis užnugaris.

Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Be to, teisėjai taip pat yra žmonės su skirtingais vertybiniais įsitikinimais, su savo politinėmis simpatijomis ir antipatijomis.

Politinės intrigos. TSPMI plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš eilę metų KT teisėju buvęs, dabar universitete dirbantis profesorius Vytautas Sinkevičius iš visų savo likimo brolių, KT eksteisėjų išsiskiria tuo, kad, nežiūrint seniai nugarmėjusių laikų, politinius įvykius anas ir toliau komentuoja žongliruodamas konstitucingumo terminais, vertina menamo atitikimo Konstitucijos normomis požiūriu, kitaip tariant, toli gražu nesijaučia išėjęs į užtarnautą poilsį.

Nieko tokio, jeigu eksperto kvalifikacijas turintis žmogus net ir bėgant laikui nepraranda ūpo bei entuziazmo, tačiau drauge išryškėja ta bėda, kad buvusio KT teisėjo vardą, Konstitucijos komentavimo žodyną anas dabar naudoja siekdamas prastumti vienos politinės partijos interesus.

Ar yra taip, kad laimėjęs KT teisėjo nominaciją žmogus privalėjo slėpti savo politinį užsiangažavimą, o, dirbdamas universitete, tas pats žmogus jau turi teisę konstitucingumo užkeikimais dangstyti labiausiai egoistinius vienos partijos pasirinkimus, šitaip begėdiškai profanuodamas šventą Konstitucijos vardą? Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, tokia V.Sinkevičiaus saviveikla vis labiau pradeda panašėti į žiauriai prasikišantį nepadorumo ekscesą. Tikriausiai būtent dar ir dėl to, kad politinis užsiangažavimas ir preferencijos vienos partijos naudai iškreivina teisinio diskurso erdvę, žinomo teisininko V.Sinkevičiaus plačiai cituojami pasisakymai konstitucingumo temomis pastaraisiais metais neretai yra be galo suvelti ir logiškai prieštaringi.

Prof. Vytautas Sinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Savo  ruožtu pastarosiomis dienomis matome kažką panašaus į V.Sinkevičiaus užsidegimo apipavidalinti partinius interesus teisiškai paūmėjimą, kai anas grūmodamas Konstitucija įrodinėja, kad prezidentas Gitanas Nausėda neturi beveik jokios teisės kištis į  ministrų paskyrimo procesą. V.Sinkevičius dabar kala be perstojo, tarsi būtų pasamdytas („Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą“; delfi.lt). Esą atmesti kandidatą būtų galima tik remiantis konstituciškai pagrįstais argumentais, o kompetencijos reikalavimas neva nėra konstituciškai pagristas argumentas, siekiant atrinkti tinkamiausius pretendentus (čia pat V.Sinkevičius tvirtina, kad visi kandidatai į ministrus yra užtektinai kompetentingi, taigi kaip dorybę konstituciniame kandidatų paskyrimo procese nurodo tai, kas neva neturi jokios vertės konstitucingumo požiūriu).   

Kaip užbrėžti ribą tarp konstituciškai pagrįsto ir konstituciškai nepagrįsto argumento? Nebūkite naivūs, kas ne kas, o Konstitucijos guru V.Sinkevičius dėl tokių niekų galvos sau nekvaršina…

2020.12.04; 06:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Štai kur galop nuvedė vingiais „Aukštųjų Šimonių likimas“ – ogi Ingrida Šimonytė tapo Lietuvos premjere!

Literatūrinis kontekstas įpareigoja prisiminti ir tai, kad savo ruožtu viena iš mėgstamiausių Šimonytės knygų yra naujųjų laikų humoristikos šedevras „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar prieš tapdama Lietuvos premjere Šimonytė kartą nesusilaikiusi ėmė ir prasiplepėjo, kad būtent ši knyga  jai yra padėjusi lengviau pernešti arba su humoru priimti akistatos su absurdu ir neretai išlendančio į paviršių valdininkų luomo bukumo (tarkime taip būna greičiau retai nei dažnai, tačiau, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko) situacijas valstybės tarnyboje.

Bijau, kad naujoji dabartinės premjerės padėtis įpareigos pereiti į naująjį, labiau intensyvų humoro lygį, prisiimant kaip savo naštą jau „Dievų miško“ sarkazmo sudaiginamas pasaulio matymo perspektyvas, ne kitaip!

Žinia, „Dievų miško“ krizenimai yra labai savotiškas lagerinis humoras, taigi – ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti mirtininko ironijos atveriamą hiperrealistinį konclagerio vaizdinį su kraštutinai demokratinių jėgų pergale Lietuvos politikos siurrealistinėje terpėje? Bijau jau bijoti, bet nevalingai tebebijau dėl to, kad, skambant pergalės fanfaroms, jau nuo pirmųjų dienų čionai gali prasidėti žmonių nuomonių įvairovės tramdymo koncentracijos stovyklų statybos.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dar neapšilę kojų valdžioje, į mūsų duris jau beldžiasi mažumų žmogaus teisių gynimo esesininkai, pasiryžę policinėmis priemonėmis persekioti kiekvieną, turintį kitą nuomonę, brėkšta naujojo Teisingumo aušra, kuri, kaip atrodo bent man, galutiniame taške gali netikėtai nuvilti daugumos žmonių lūkesčius. Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien Lietuvoje, pakeliui į šviesų rytojų, pravartu būtų įsteigti daugumos žmogaus teisių priežiūros ombudsmeno tarnybą.

Kas be ko, mažumų teisių užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių demokratijos reikalavimų. Kita vertus, čia dar kyla kitas teorinis klausimas – kaip galima ar negalima imti ir pradėti priešinti daugumą bei mažumą, visumą su dalimi žmogaus teisių požiūriu? Iš tiesų, vadinamoji dauguma nėra homogeninis darinys, ji susideda iš skirtingų, kitaip tariant, heterogeninių mažumų, o vienokio ar kitokio pavidalo koncentracijos stovyklos mentalitetas suklesti tada, kai homogeninė mažuma primeta savo valią heterogeninei daugumai.

(Be galvos, bet ne raitelis, – kas tai? Taip tikriausiai būtų galima tituluoti tuos šiandieninės Lietuvos teisės profesorius, kurie įrodinėja, kad Laisvės partijos kandidatė į naujojo Teisingumo ministrus vien dėl savo politinio užsiangažavimo yra keliomis galvomis aukštesnė už anksčiau buvusius nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministrus, nežiūrint net to, jog kai kurie iš pastarųjų yra teisės mokslų korifėjai su profesoriaus  vardu.)

XXX

Ar didelį nuostolį mes patiriame dėl to, kad, tarkime, Ingrida Šimonytė yra graži ir protinga moteris viename. Dėl to moterų skaičius, kaip atrodo, Lietuvoje nesumažėja. Tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu tikriausiai tiesa yra ir tai, kad dėl tokio abipusiškumo Šimonytė yra linkusi mylėti save, o ne kitą, trečiosios puselės jai neprireikia…

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu Šimonytė dėl Lietuvos daugiau nepadarytų nieko gero, prie to, ką jau nuveikė tėvynės labui, jai vis tik privalėtume surašyti pašlovinančią odę vien už tai, kad iš Šimonytės ji nepersivadino Šimone. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonėms, nemačiusiems dabartinės premjerės iš veido ir nieko nežinantiems apie anosios įsidėmėtiną saviraišką, užkeikimas „Šimonė“ skambėtų kaip nuoroda į kažkokią akmeninę bobą, kai savo ruožtu kasdieninis Ingridos Šimonytės vardo ir pavardės linksniavimas mūsų aplinkoje padeda išsaugoti gerą nuotaiką ir žaismingumo perspektyvas.  

O jeigu  vis tik kada nors, nusivylusi savo tauta, Šimonytė mūsų, t. y. paprastųjų žmonių paerzinimui, persivadintu Šimone, to niekados neatleistų Ieva Simonaitytė, mojuojanti savo lazda virš Lietuvos.

Ir dar, – jeigu pirmosios ar antrosios kadencijos metu Ingrida Šimonytė įsitaisytų kokį nors sutuoktinį, anas privalėtų pasivadinti Šimoniu, kitaip neįmanoma. Kitaip pasielgti neleistų nei literatūros istorijos nelygstamų vertybių sergėtojai, nei partijos pirmininkas, nei paprastieji žmonės.

                                                                          X

                                                                        menu

                                                                        fundamentalumo

                                                                        nebuvo

                                                                        damai

                                                                        nuo

                                                                        lūpų

                                                                        nuslinkę

                                                                        dažai

                                                                        trumpam

                                                                        pakibo

                                                                        įsivaizduojamoje

                                                                        vakuumo

                                                                        ertmėje

                                                                         kol

                                                                         nusileido

                                                                         ant

                                                                         prakąsto

                                                                         obuolio

                                                                         (čia

                                                                         kaip reta

                                                                         derėjo

                                                                         grakščioji

                                                                         lūpų

                                                                         užtepėlė

                                                                         prie retų

                                                                         dantų

                                                                         muliažo)

                                                                          kai

                                                                          kitame puslapyje

                                                                          nusirąžęs

                                                                         fortepijonas

                                                                          perėjo

                                                                          į menę

                                                                          bene

                                                                          tada

                                                                          prie benediktino

                                                                          taurės

                                                                          palinko

                                                                          mūsų auros

                                                                          katino ūsų

                                                                          supelijusios pelės

                                                                          ir

                                                                          klaustuko

                                                                          (gulbės?)

                                                                          formų

                                                                          puota

                                                                          dar

                                                                          tęsėsi

                                                                          peraugdama

                                                                          į amžinybę

                                                                          paniškai

                                                                          užsibaiginėjo

                                                                          lapkritis

2020.11.26; 16:00

Edvardas Čiuldė

Sovietiniais laikais dėl nelojalumo valdančiajai partijai pašalinti iš universitetų dėstytojai arba neapsikentę ideologinio spaudimo ir patys pasitraukę mokslo darbuotojai nepradingdavo kažkur tuščiai, bet palyginus plastiškai iš naujo įsiliedavo į darbo rinką, užimdami, kas juokingiausia, naują darbinę poziciją ne taip padrikai ir chaotiškai, kaip būtų galima tikėtis, o su dėsnio pavidalo tendencijos imitacija, nežiūrint to, kad tokios tendencijos prasmės nepavyksta dešifruoti net ir šiandien: štai išmesti iš darbo istorikai tuomet, kaip taisyklė, įsidarbindavo pirtininkais, nešiodavo alų atėjusiai pasikaitinti ir nusiprausti darbo liaudžiai ir už papildomą mokestį buvo pasiryžę nušveisti doro pirties lankytojo nugarą (jeigu būtų buvę leidžiama vyrams dirbti moterų pirtyse, ten būčiau jau labai anksti, nelaukęs vėlesnių komplikacijų, pasirodęs ir aš su kempine rankose, taip prisidėdamas prie to meto istorikų disidentibilaus judėjimo), vilko bilietą gavę ekonomistai dažniausiai įsidarbindavo rūbininkais, o filosofijos kursus anksčiau mokslo ir mokymo įstaigose plėtoję lektoriai labiausiai laukiami buvo naktinio sargo tarnyboje.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau sakyta, jokio loginio nurodytų profesijų atitikimo pagrindo tikriausiai nėra, nors, jeigu norite, galima būtų labai apytikriai paspėlioti, kad didžiosios Romos istorijos žinovai rinkosi pirtininko pašaukimą, vedami pasąmoninės nuovokos arba net daugiau ar mažiau įsisąmoninto supratimo, kad imperijos žlugimas prasideda nuo pirties vaidmens kultūriniame gyvenime perteklinio sureikšminimo, tarkime, ekonomistai, visais laikais jautė poreikį skaičiuoti svetimus pinigus, ypač sudėtus tose viršutinių rūbų kišenėse, kita vertus, niekam niekados nebuvo paslaptis, jog filosofinio intelekto plėtotei parankiausia yra naktinė terpė.

Taigi, kai dėl prasidėjusios  demografinės krizės jau nepriklausomybės laikais sumažėjo studijuojančio jaunimo skaičius ir universitetų dėstytojai pavieniui arba net masiškai buvo atleidinėjami iš katedrų, dviračio iš naujo išrasti nereikėjo ir ne vienas universiteto darbuotojas pasuko ištryptu praeitoje epochoje, bet dar neužžėlusiu profesinio persikvalifikavimo pagal neseniai aptartą pavyzdį keliuku.

Toje balagano gadynėje, kai universitetai jungėsi, skyrėsi, optimizavosi, mano kolegos buvo atleidžiami iš darbo, o po  to neretai vėl kviečiami grįžti į buvusias pareigas, todėl ne vienas iš jų protarpinį naktinio sargo darbą traktavo kaip savotiškus kvalifikacijos pakėlimo kursus.  Savo ruožtu aš naktinio, o, tiksliau tariant, nakties sargo tarnystę supratau su didesniu nei įprasta užsiangažavimu prasmės laukimui, nors ir aš pats kartas nuo karto taip pat darbavausi universitetų dieniniuose skyriuose.

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai labai gerai prisimena savo pirmąją meilę, gali detaliai papasakoti apie jau nutolusio laike šio romantiško įvykio aplinkybes. Taigi nenuostabu, kad ir aš savo ruožtu labai gerai prisimenu pirmojo ir kol kas vienintelio susitikimo su angelu aplinkybes, pripažindamas faktą, kad šis iš esmės transcendentinis įvykis mane pasitiko labai įprastoje, jokio antgamtiškumo nė iš tolo nežadėjusioje aplinkoje naktinio budėjimo vienoje prekybos ir kulinarinio meistriškumo mokykloje metu, kai – priešinga – nosį visą laiką įkyriai graužė įprastų, per dieną suneštų dulkių kvapai. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, būtų galima daryti prielaidą, kad staigiai sutirštėjęs dulkių aromatas užmena mįslę apie galimas permainas, tačiau tuomet dulkėms tokios didelės reikšmės neteikiau ir dėl to nekvaršinau sau galvos.   

Tada įpusėjus nakčiai, dar kartą apeidamas patalpas, lipau į antrą aukštą, kaip iš viršaus ant manęs pažiro šviečiantys krištoliniai rutuliai, tarsi ir stabtelėję ties mano kūno laikina pastote, linksmai paskraidžioję aplinkui, po to pradingdami kažkur pasaulio papėdėje. Vieną akimirką atrodė, kad stoviu būties viršūnėje, o pasaulis pavirto į apačią krintančiomis žaižaruojančio krioklio kaskadomis.

Žinoma, žmogui lemta dažnai apsigauti, prisigalvoti, įsivaizduoti nebūtus dalykus, patirti vaizduotės sutrikimus ir haliucinacijas, tačiau aptariamu atveju neantropomorfinio susitikimo autentiškumą paliudija net ne pigus, kaip pasakytų oponentas, burbulų efektas ir purslojanti muzika (ji tikriausiai grojo taip tyliai, kad aš to grojimo net negirdėjau), o užstojusi tokia ramybė, kad net plaukai staiga ima ir pasišiaušia. Tai buvo tuščiai slenkančio tuščio laiko ramybė, užsipildanti prasmės pertekliumi. Tokią ramybę gali apturėti tik nakties sargas su angelo sargo leidimu.

Koks didelis turtas yra ramybė, pagal kontrasto principą geriausiai nutuokti turėtų švietėjai, t. y. įvairiausio plauko mokytojai, dėstytojai, mentoriai, nes jie mechaninėje skalėje vertindami kitų, tegu ir jaunesnių žmonių sugebėjimus, rašydami jiems pažymius įsitaiso ne tik skrandžio opą, bet ir nešvarios sąžinės sindromą. Kas ne kas, o jie žino, kad paskutiniame teisme nebus nė vienos dūšelės, linkusios už juos užsistoti.

O ar nebaisu būti stačiai nakties sargu, kokios baimės čia gali prasisunkti net pro pastatomas užtvaras?

Nakties sargo tarnyba turi savo paslapčių, ne viską būtų galima viešinti, tačiau vieną ar kitą epizodą, įveikiant prisikabinusias baimes, esu linkęs papasakoti jau čia.

Spyna. Slaptai.lt nuotr.

Dirbau naktiniu sargu vienoje labai senoje mokykloje, apsuptoje senobinių medžių, taigi įsikūrusioje beveik miške arba apleistame parke. Užstojus nakčiai šis senas pastatas pradėdavo taip braškėti, stenėti, dejuoti, pritariant medžių ūbavimui, kad jau norėdavosi viską pametus atsižegnoti nuo tokio darbo, pažadinančio vaikystėje pergyventas ir po to ilgai tūnojusias uždarytu pavidalu kažkur pasąmonės gelmėse baimes. Kartais naktimis tas senas mokyklos pastatas imdavo nesustodamas staugti, tokiu būdu tarsi bandydamas atsigriebti už pratylėtas valandas su neklaužadomis mokiniais, kuriems, kaip dabar man atrodo, jautė tik piktą senolio pagiežą. Tačiau mano laimei mokyklos ūkvedys, pats anksčiau čia dirbęs naktiniu sargu, matydamas mano tragikomišką suglumimą, pasiūlė pasiimti į draugystę naktinio budėjimo raštinėje valandomis savo vilkšunio veislės kalę, gerai užsirekomendavusią saugant nedidelį mokyklos turtą.

Nekreidavusi jokio dėmesio į gamtos kuriamą triukšmą ir savaiminius pastato bildesius, išmintinga kalė jautriai reaguodavo išgirdusi net tyliausią žengiančių žmogaus pėdų lauke keliamą krebždesį, pradėdama loti tokiu balsu, kuris galėtų išgąsdinti net patį velnią.

Buvau įpratęs užpuolus žiovuliui eiti miegoti arba, tiksliau būtų sakyti, patįsoti ant kuklios kanapos direktorės pavaduotojos kabinete, tačiau jau pirmą dieną, kai mano draugėje nakties metu atsirado pagalbininkė vilkšunio kalė, tik atidarius duris į kabinetą, būtent ji pirmoji stryktelėjo ant siaurutės kanapos, išsitiesdama visu savo ūgiu ir iškart apsimesdama kietai įmigusi. Nepastumsi, kai išmintinga ir drauge išpampusi kalė guli kojomis tvirtai atsirėmusi į sieną, su prasikišančia virš gulto nugara iš kitos pusės. Dar mažiau buvo vilties kažkaip pabandyti ją nukelti, nes, man bandant nuridenti kalę nuo kanapos, anoji įtempiamų raumenų ar dar kažkokių triukų dėka pasidarydavo dešimtimis kartų sunkesnė, neatplėšiama. Ypač baiminausi dėl to, kad ji neurzgė, nerodė jokio balso, bandant išstumti ją iš kušetės, nes, šiaip ar taip, urzgimas yra išankstinis padoraus šuns perspėjimas apie tai, kad jis, gindamas savo interesus, gali griebtis labiau radikalių priemonių.

Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seniai, labai seniai gyveno mano mama ir savo ūkelyje be visa ko kito užlaikė kiemsargę kalytę, vardu Dora.

Kai kartais kalytė nutrūkdavo nuo grandinių ir pasileisdavo į kaimą, tuomet ji, ta kalytė, kališkai užsivedusi, nė trupučio negaišdama laiko tokioms procedūroms kaip pasilabinimas, sulojimas ar suurzgimas, puldavo prie pirmo sutiktojo, iškart įsikabindama į minančio pedalus dviratininko kulnis, įsibėgėjusi caktelėdama labiausiai didžiagerklei moteriškaitei į blauzdą, nepraleisdama kitų gerų progų, aplenkdama tik vaikus kaip visiškai dėmesio nevertus objektus. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės keikdavosi ir pykdavo ant kalytės, dar labiau – siuto ant šuns šeimininkės, savo ruožtu mama įširdusi bardavo savo augintinę, tačiau man įstrigo į galvą ir tokie mamos žodžiai, kad ši bjauri kalė visų mūsų nelaimei yra dar ir labai protinga, nes ji esą tuščiai neaušina burnos.

Net ir praėjus daugybei metų, kartais iš atminties iškyla vaizdelis – kaip ji, Dora, sėdi pririšta prie būdos kovinėje būsenoje, nelojanti ir neurzgianti, bet bjauriai susiraukusi ir nusiminusi, kad negali imti ir dorai įkąsti nepažįstamiems bei įtartiniems žmogėnams, šmirinėjantiems čia po kiemą (o dėl to, kad žmogus apskritai yra įtartina būtybė – nepasiginčysi nei čia, nei kituose forumuose).

Tačiau  dabar man įsiūlytos į bendrystę kalės tylėjimas turėjo jau kitą potekstę, kaip atrodo, tokį intensyvų tylėjimą privalėjau suprasti kaip padoriam žmogaus tekusį įpareigojimą nežadinti miegančiojo. Taigi neliko nieko kito kaip pabandyti nusnausti šalia atsisėdus ant kietos kėdės ir ištiesus kojas toli į priekį.

Išbudino mane tąkart jau gerokai po vidurnakčio tai, kad kalė staiga pašoko iš migio su didžiausiu trenksmu ir lodama nubėgo apsižvalgyti po mums priskirtą saugoti klasių, kabinetų ir koridorių labirintą, išgirdusi, kaip galima spėti, labiau įtartinus nei įprasta šlamesius. Neuždelsęs nė akimirkos virtau į kalės išgulėtą vietą, staiga pabandęs išmokti apsimetimo meno atrodyti įmigusiu ir nepažadinimu.

Likusią nakties dalį kalė prasnaudė sėdėdama kėdėje, nepatogiai ištiesusi kojas į priekį, tačiau daugiau niekados per mums tekusius budėjimus ji nepašokdavo naktimis nuo kušetės apsižvalgyti po teritoriją, nesujudėjo net tada, kai baisūs plėšikai beldėsi į langus. Galimas daiktas, sena ir išmintinga kalė darė prielaidą, kad kokybiškas miegas yra svarbiau net už pareigą ir bendrystės dvasią. Tokia, tarkime, ir yra nekaltumo esmė.  

Poilsis Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai nieko nėra baisiau už tai, kai mokytojas, auklėtojas, padalinio vadovas pasirodo darbe pagiringas, juolab – neišsiblaivęs. Dėl to niekas nepuls ginčytis, nusileis net didžiausias girtuoklis. Vis tik baisiausia tokiu neišsiblaivymo atveju yra net ne tai, kad parodomas vyresniojo žmogaus blogas pavyzdys jaunimui, dar baisesnis dalykas, kaip atrodo, yra jo paties neatperkama kančia, jog, būdamas pašiauštos, užkilusios drumzlėmis, neatsisijojusios sielos, bandė prastumti gerus darbus ir šitaip galėjo apkrėsti gėrį. Tačiau – kaip aš klydau tada pagalvojęs, kad tokios griežtos taisyklės galioja tik pedagogui, o nakties sargas gali bent vieną kartą ateitį į budėjimus prisiliuobęs, čia pat panirdamas į alpų snaudulį be didesnių nuostolių žmonijai.

Dabar jau jokia paslaptis, kad būtent mano apsileidimas ir nusmigimas budėjimo metu lėmė, kad naktis liko neapsaugota, o dėl to savo ruožtu neišaušo ir pilnavertis rytas. Žmonės įprastomis valandomis baudėsi kilti į darbus, bet pasaulis liko įstrigęs tirštame rūke be kelio ženklų. Tokiomis aplinkybėmis iškilti virs rūko lygio jau buvo neįmanoma, nors buvo bandančių nurisnoti iki tikslo trumpais perbėgimais, nuklampoti kelią nežmoniškai sunkiai kilnojant aplipusius kelėnus ar nuplaukti likusią distanciją prisistatant lengvesniais už rūką.

Ant šaligatvio stovėjo nustėręs žmogus su portfeliu rankose, o aplink jo veidą plaukiojo skirtingiausių spalvų žuvys, dėl rūko gilumo čia pat pradėjusios neršti.

Troleibusai jau  buvo pradėję judėti nežinoma kryptimi, tačiau juos greitai pasivydavo ir aplenkdavo dinozaurai. 

Kaip iš didelio rezervato staiga urmu paleistos ant kiekvieno kampo plavinėjo nuogos ir minkštos kaip pašildytas plastilinas moterys.

Tačiau rūkas vis dar kilo ir kilo į viršų, kol mano sapnų personažai, prasiveržę į tikrovę, nesustodami  jaukė daiktų tvarką arba net bandė nežymiai pakeisti pačios tikrovės formas.

Kaip  galop man vis tik pavyko atstatyti daiktų tvarką ir išvengti pasaulinio chaoso – tai jau kita istorija.

2020.11.18; 06:34

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Leiskite pacituoti BNS pranešimą ištisai, nes čia yra kaip tik tas atvejis, kai iš dainos žodžių neįmanoma išmesti. Dar daugiau, – norėčiau kursyvu paryškinti šią žinutę, nes, kaip atrodo, čia skelbiama apie naujųjų istorinių laikų pradžią.

Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl buvusio kandidato į Seimą įžeidžiamų pasisakymų apie LGBT žmones per nacionalinio transliuotojo LRT eteryje vykusius debatus, BNS ketvirtadienį patvirtino prokuratūros atstovė. 

Policija iš pradžių buvo atsisakiusi pradėti tyrimą dėl galimo neapykantos kurstymo Lietuvos liaudies partijos kandidato Pranciškaus Valicko pasisakymuose, bet šį sprendimą pakeitė prokuroras Justas Laucius.

Prokuroras nusprendė, kad neatlikus ikiteisminio tyrimo „negalima padaryti vienareikšmiškos išvados“, kad pasisakymais nebuvo kurstoma neapykanta, BNS sakė prokuratūros atstovė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė.

Skundą teisėsaugai kitą dieną po debatų pateikė Laisvės partijos kandidatai į Seimą Tomas Vytautas Raskevičius ir Evelina Dobrovolska. Jie abu buvo išrinkti į parlamentą.

Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja BNS patvirtino, kad policijos pareigūnai buvo atsisakę pradėti ikiteisminį tyrimą, jos teigimu, pareigūnai nenurodė priežasčių.

Rugsėjo 23 dieną LRT studijoje vykusių debatų metu P. Valickas homoseksualius žmones vadino „pederastais“, „iškrypėliais“, teigė, kad jei jiems bus leidžiama įsivaikinti vaikus, jie „galės juos kankinti, išnaudoti, žaginti“ ir tvirtino, kad tokiu būdu bandoma prastumti „pedofilijos organizavimą“.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar diskriminuoti grupę žmonių ar jai priklausantį žmogų, baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu ar laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Lietuvos liaudies partija Seimo rinkimuose surinko mažiausiai balsų iš visų partijų – 0,25 proc. P. Valickas į Seimą nebuvo išrinktas https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1275119/prokuratura-pradejo-tyrima-del-kandidato-i-seima-pasisakymu-lrt-eteryje-apie-lgbt-zmones.

Niekaip negaliu įsidėmėti žmonių, padavusių šį skundą, pavardžių, tačiau jie lengvai atpažįstami vizualiai: tai tas pats vyrukas, kuris skelbiasi esantis profesionaliu gėjumi, o moterį nesunku identifikuoti pagal tatuiruotę ant krūtinės. Žinia, ši moteris su tatuiruote ant krūtinės yra laikoma kandidate į Teisingumo ministrus.

Vaivorykštės spalvos. EPA-ELTA nuotr.

Apie homoseksualus reikėtų kalbėti tik gerai arba nieko, o tie, kurie įsidrąsinę yra bandę paatvirauti šia tema interneto tyruose, gerai žino, kad už šiurkščią nuomonę apie netradicinės lytinės orientacijos personažus policija atima kompiuterį ir uždeda piniginę baudą. Kita vertus,  siūlau stabtelėti, įkvėpti oro ir susivokti, kad gyvename didelio kultūrinio perversmo išvakarėse, nes pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje teisminis persekiojimas pradedamas dėl  išsakytos oficialių politinių debatų metu visuomeninio transliuotojo eteryje nuomonės. Kaip dabar išaiškėjo, politinės nuomonės rinkimų debatų metu rubrika neapsaugo nuo cenzūros kišimosi ir policinio persekiojimo.

Laisvės partija dar neapšilo kojų valdžioje, o jau rodo savo iltis. Kas bus po metų kitų, jeigu įvykiai rutuliosis tokiu tempu; ar nereikės, tarkime, heteroseksualų poroms  muštis į krutinę ir atsiprašinėti valstybės dėl savo politiškai nekorektiškų seksualinių papročių? Teisybės dėlei reikia pastebėti ir tai, kad užpakalio temą politiškai sureikšmino Laisvės partija, o Liaudies partija pasivadinę nevykėliai savo ruoštu sureagavo į tokį dalyko supolitinimą pernelyg liaudiškai…

Nenuostabu, kad teisminiam persekiojimui šioje istorijoje žalią šviesą uždegė bebaimis prokuroras Justas Laucius, andai ilgai mūčijęs, (jeigu nemeluoja to meto spauda, net su Putino emisarų pagalba) tokią Eglę Kusaitę. Kaip atrodo bent man, prokuroras J.Laucius dėl savo karjeros galėtų padaryti viską, net įsisūnyti ar įsidukrinti homoseksualų šeimoje.

kusaite_portretas
Eglė Kusaitė
Prokuroras Justas Laucius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu prisimenate, Didžiosios Britanijos popmuzikos žvaigždė Eltonas Johnas su savo parteriu Davidu Furnishu krykštavo ant kiekvieno kampo, kad neva tuoj, jau tuos įsisūnys nuostabų berniuką iš Afrikos. Tačiau – neišdegė, tikriausiai neleido tarnybos. Neabejoju, kad pažangiosios vaiko teisių apsaugo tarnybos Lietuvoje pirmai progai pasitaikius surengtų parodomąsias našlaičių įvaikinimo homoseksualų šeimose akcijas.

Neslepiantis savo homoseksualios orientacijos garsusis prancūzų filosofas Michelis Foucault daugiatomiame veikale Seksualumo istorija aptaria ir masinį pavidalą senovės Graikijoje įgijusį pederastijos reiškinį. Garbė šiam autoriui, nes jis nevynioja nieko į vatą, detaliai nusakydamas vaikų tvirkinimo arba, kaip rašoma, meilikavimo berniukams senovės Graikijoje subkultūros ypatybes.

Sokratas yra pirmasis iš žinomų to laikmečio žmonių, pasisakęs prieš gėdingą pederastijos reiškinį, tvirtinęs, kad tokie meilikautojai, t. y pederastai yra vilkai ėriuko kailyje.

Dar baisiau būtų, jeigu tokie meilikautojai apsigobtų dar ir teisingumo mantija.

Ar sakote, kad pederastija ir homoseksuali vyrų tarpusavio meilė yra visiškai skirtingi dalykai? Jūs esate absoliučiai teisūs, nežiūrint net tos detalės, kad užpakalis, duotas žmogui tuštintis, aptariamais atvejais yra labai panašiai traktuojamas kaip lytinio tenkinimo ar pasitenkinimo organas.

2020.11.14; 11:24

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkur užkampyje ilgai dūlėjusi spintelė, į dienos šviesą buvo išstumta, kai po eilinių remonto darbų vasaros sodyboje, pasitinkant naują sezoną, ji iš atlikusių dažų buvo perdažyta geltonai. Nuo tada spintelė įgijo geltonosios pavadinimą.

Tai buvo patręšusi, iš pažiūros savamokslio staliaus suręsta, nedidelių gabaritų dviejų dalių arba, kitaip tariant, dviejų sekcijų, sudvigubinto pavidalo spintelė, kai antroji dalis buvo tarsi veidrodinis pirmosios atspindys be inversijos, statomas ant viršaus. Viršutinė dalis laibomis prisukamomis kojelėmis rėmėsi į apatinės stogą, kai savo ruožtu apatinė ant tokių pat kojelių buvo patupdyta ant grindų. Vadinkime ją kilnojamąja spintelė, kurią apglėbus per pažastis ir užkabinus pirštų galais už nugarėlės, buvo galima kaip šokių partnerę pergabenti į vieną ar kitą vietą. 

Aptariamu momentu ji jau stovėjo virtuvėje, atremta į sieną, šalia iš kairės pusės įrengto mobilaus praustuvo. Namo šeimininkams gerai buvo žinoma, kad tai yra labiausiai nereikalingų daiktų spintelė, talpinanti praėjusių laikų liekanas, t. y. perlamutrinius seniai nusibaigusių musių sparnelius ir pajuodusias nuo senatvės uodų lervas, sukaupusi kažkokias buvusio gyvenimo išnaras, jau užpustytas dulkių, užkonservavusi laike pelėsiais pavirtusius popierius ir dėl nusidėvėjimo neatpažįstamos paskirties ir funkcijų įrankius. Į virtuvę ji buvo išstumta siekiant pagyvinti išorinę aplinką naujai nudažyto rakando ryškiai geltona spalva ir sąlyginai grakščia forma tarp sunkaus metalinio praustuvo bei masyvios kaimiško stiliaus virtuvės krosnies, neiškopus jos iš vidaus, nes šeimininkei užstojusios naujos vasaros pradžioje atnaujintuose namuose kol kas nesinorėjo teptis nagus į kažkokius pelėšūdžius arba žarstyti praėjusių laikų plėnis, nukeliant tokias užduotis į labiau niūrius rudenėjančius laikus.

Spintelė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip  norėsis, kai tokiuose įsibėgėjusio pavasario ar vasaros pradžios išplėstiniuose šeimos susitikimuose vasarnamyje aplink šurmuliuoja vaikai, iš pradžių nedrąsiai strakaliojantys po švariai nuo žolės nupjautą kiemą kaip dinozauro palikuonys, išvesti į stadiono veją, o, po to, apsipratę, savo netramdomais šūkavimais pradedantys naujojo pasaulio pradžią. Suaugusieji savo ruožtu krauna suvežtines vaišes ant didžiosios pavėsinės stalo, apjuosto iš vienos ir kitos pusės suolais. Kaip dažniausiai būna, vyrai, nepalaukę, kol moterys sudėlios užkandžius ir papuoš stalą, atkemša pirmąjį viskio butelį dulkėms nuplauti. Kaip taisyklė, tuomet pradeda lyti, iš pradžių – tik krapnoja, bet greitai įsismarkavęs lietus visus sugena po stogine. Tada kažkas iš moteriškos pusės, jau turėjusios laiko apžiūrėti vynų etiketes, paprašo atkimšti išsirinktą vyno butelį.  Ši istorija ir prasideda nuo to momento, kai kažkas pareikalavo atkimšti vyno butelį!

Tikriausiai yra ne mažiau šimto vyno butelio atkimšimo būdų, tačiau po stogine lietaus suginta konservatyvi bendruomenė rinkosi senąją  vyno atkimšimo  technologiją, neišmanydama nieko kito kaip susirasti kamščiatraukį ir paprastuoju būdu išraukti kamštį iš butelio dekadentiškai prailginto kaklelio. Tačiau iš įprastos įvykių sekos išmušė tai, kad nieko panašaus į kamščiatraukį šių namų įrankiškumo apyvartoje niekam nepavyko rasti nė iš tolo, net įsitraukus į paieškos procesą su nervingu nekantrumu ir desperacija, kai ne kartą jau buvo galima apversti smėlio laikrodį, fiksuojantį bendruomenės pastangų bergždumą.

Nėra jokio reikalo pradėti iš labai toli, tvirtinant, kad kamščiatraukiai atsirado antikinėje Graikijoje, juolab klystume sakydami, jog tokį įtaisą kaip kamščiatraukis išrado senovės kinai. Yra tiksliai žinoma, kad pirmą kamščiatraukį pasigamino anglai XVII a., kartais istorijos analuose dar pažymima, jog kamščiatraukio pirmtaku buvo įtaisas, skirtas ištraukti įstrigusiai vamzdyje kulkai. Ne paslaptis, kad ankstesniais laikais vynas buvo laikomas vynmaišiuose arba statinėse, o į labai brangius, meniškai dekoruotu stiklinius indus buvo supilstomas tik pateikiant jį į stalą.

Pramoninė revoliucija suteikė galimybę prekiauti vynu, supilstytu į demokratinės išvaizdos butelius, kurie savo ruožtu buvo užkemšami iš ąžuolo žievės pagamintais kamščiais, drauge ta pati pramoninė revoliucija suteikė postūmį patobulinti kulkos iškrapštymo įrankį, pritaikant jį kamščio ištraukymo iš butelio reikalui.

Ar tada ir užstojo kamščiatraukio era? Yra tvirtinančių, kad kamščiatraukio iš naujo išrasti net nereikėjo, nes esą jis, kaip toks, nuo seno yra panašus į nekaltybės atėmimo įrankį, – tačiau čia tikrai ne vieta apie tai plėtotis. Nebent būtų galima išvesti tą paralelę, kad nekaltybę puoselėjančios moterys turi polinkį į spjaudymosi šoviniais sindromo paūmėjimą beveik kiekvieną pavasarį.

Dabar jau sunku pasakyti, kuriam iš mielos kompanijos žmonių, ieškančių kamščiatraukio, toptelėjo mintis pasižiūrėti į geltonąją spintelę, labiausiai tikėtina, kad žvilgtelėti į jos vidų nusprendė kažkas iš svečių, nes šeimininkai tvirtai žinojo, jog čia yra laikomi tik niekam nereikalingi rakandai.

Kamščiatraukis gulėjo  viršutinės spintelės centre, pasirengęs tobulai atlikti jam priskirtą funkciją, nuo įsitempimo beveik ištiesinta spirale. Būtų pernelyg drąsu tvirtinti, kad tai buvo atkeliavęs iš XVII a. antikvarinis kamščiatraukis, tačiau ir šio kamščiatraukio aukštą kilmę rodė prie spiralės pritvirtinta dramblio kaulo rankenėlė su sidabriniais papuošimais.

Kai vėliau buvo pradėta ieškoti pasimetusių kažkur per žiemą iešmų šašlykų kepimui, kažkas ilgai nelaukęs patraukė tiesiai prie spintelės ir rado virbalų didumo iešmus, kurie ištraukti iš pirmosios sekcijos įgijo reikiamą dydį ir pritaikymo galimybę pagal kiekvieno žmogaus vaizduotės kaprizus.

Tokiu būdu  geltonojoje spintelėje buvo surastas vaikų kažkur už namo ką tik pamestas kamuolys, šeimininkės dukra susigrąžino prieš kelis metus pamestus auksinius auskarus… Ir t.t., ir t.t. Nesunku įsivaizduoti, kad geltonajai spintelei tą vakarą populiarumo tikrai netrūko, tačiau pats šeimininkas to vakaro įvykių detaliau nusakyti neįstengia, – kažką prisimindamas kaip pro rūką, – nes ne kartą ėjo atsinešti iš spintelės pradėto gerti ir kažkur užkišto viskio budelio.

Kamčiatraukiai. Slaptai.lt foto

Dabar reikėtų atversti kitą puslapį, siekiant pasiaiškinti aplinkybes – kodėl ši, kaip atrodytų, galinti stebuklingai palengvinti žmogaus gyvenimą spintelė, bėgant laikui, įgijo ne kokį vardą, kai jau ne vienas stipriai griežė dantį ant josios, liejosi tulžimi, grūmojo kumščiais, grasino jai liūdnu galu.

Kaip atrodo, objektyvumo dėlei privalome pripažinti, kad visi nesusipratimai kilo dėl to, kad kai kurie, pašvęsti į spintelės netrivialiosios raiškos paslaptį, žmonės, buvo linkę ja personalizuoti, pripaišant jai valios, išsiauklėjimo ar neišsiauklėjimo, net piktdžiugos savybes, kai ta spintelė visa labo buvo tik stebuklo retransliacijos įtaisas, veikiantis pagal stebuklo mechanikos principus.

Visų pirma daug ką nuvylė tai, kai spintelė toli gražu nebuvo pageidavimų stalas, tenkinantis visus žmogaus įnorius, ji – gražindavo tik pamirštus, kažkur užsimetusius rakandus, nereaguodama net per nago juodymą į žmonių pageidavimą įsigyti naujus, niekados neturėtus, juolab – išsigalvotus daiktus. Žmogui, vairuojančiam dviratį, kurį kažkas pavogė per naktį, nebuvo lemta mainais atgauti grynakraujo ristūno žirgo, kabrioleto, stebuklingo kilimo ar kelionių laike mašinos.

Taigi geriausiu atveju geltonoji spintelė buvo filosofinis įrankis, įgalinantis naujai suprasti daiktiškumą.

Praeito amžiaus filosofai sureikšmino daiktiškumo kaip savarankiškos tikrovės temą, iškėlė protingojo daikto, kuris galėtų tapti žmogaus, bandančio išplaukti per subjektyvumo bangas, orientyru ir atsparos tašku, idealą, dabar atsirado galimybės suprasti, kad daiktas taip pat yra pavaldus atminties/ užmaršties ritmikai. Kai daiktą ne tik pamirštame, bet ir pamirštame, kad pamiršome, čia jau negali nieko padėti net geltonoji spintelė.

Ši spintelė neatsiliepdavo į jokius virtualius užkeikimus, nepripažino elektroninės erdvės galimybės sudaiginti naujas tikroviškumo konfigūracijas. Kaip jau sakyta, tai toli gražu nebuvo jokia anosios poza, o veikimas pagal prigimtį. Štai kažkas pabandė pergudrauti geltonąją spintelę, melagingai pasiguodęs dėl neva pamestos banko kortelės su 100 000  eurų suma, tačiau drebančiomis rankomis pravėręs dureles toks gudruolis čia rado tik užkištus labiausiai matomoje vietoje, pageltusius nuo laiko, kelių šimtmečių senumo bilietus į arklių lenktynes. Užsiprašęs gausybės rago, kaip taisyklė, gaudavo vištos nagą, kantrybės taurės paminėjimas įmagnetindavo ir pakeldavo iki lubų dulkes iš visų namo pakampių.

Ši stebuklingoji spintelė buvo orientuotą į paprastąjį daiktiškumą, išbarstomą likimo vingiuose, ji – nesišvaistė stebuklingais daiktais, liko kurčia, jeigu būtų galima taip pasakyti, egzistencinio pobūdžio pageidavimams.

Šeimininkui savaime buvo aišku, kad spintelė yra niekuo dėta, jeigu neįmanoma susigražinti jaunystėje pamesto proto, per laiką išbarstytos laimės ar kasdienybėje prarasto sąžinės balso, net nekalbant apie tokius efemeriškus dalykus kaip iškritęs dantis ar išretėję plaukai. Kitas svarbus momentas, kad šitai supratus žmogų neretai apleidžia net ir tos paskutinės jėgos, staiga sublogsta sveikata, subjūra nuotaika.

Iš tiesų, kažkada klestėję namai, kur gyvenimas virte virė, dabar nutriušo, apsiblausė. Čia jau niekas neprižiūrėjo kiemo vejos, nenupjaudavo žolės, o užstojus žiemai – neatkasdavo takelių nuo sniego. Namas apaugo vijokliais ir krūmais, kiemas tapo sunkiai praeinamas nuo styrančių stagarų ir besivoliojančių pūzrų. Kaip nesunku nuspėti, kažkada svetingais laikytus namus dabar aplenkdavo net benamiai šunys. Tik naktimis čia kyšodavo mėnulis su voratinkliu ant smakro.

Vyno buteliai su kamščiatraukiais. Slaptai.lt nuotr.

Ar būtų galima pasakyti, kad gyvenimas čia tęsėsi dramatiškai pakitusiomis formomis? Vargu bau tai buvo gyvenimas įprasta to žodžio reikšme. Šeimininkas gyveno tarsi sapne ir surakintas apatijos dažniausiai tįsodavo fotelyje. Kita vertus, net ir jam, sapnuojančiam gyvenimą atviromis akimis, kartais nepavykdavo nuo savęs nuslėpti tingios minties apie tai, kad prieš naktį į žmonos kambarį vis dažniau įsliūkinantis jaunuolis geltonais pusbačiais nėra atsitiktinis praeivis, užsukantis pasiklausti kelio. Tas jaunuolis greičiau buvo panašus į jau išlipusį iš vitrinos ir tvirtai žingsniuojantį žinomu maršrutu blizgantį manekeną geltonais pusbačiais.

Tokiais vakarais atvėsęs miegamasis nušvisdavo, tarsi kažkas čia būtų užkūręs laužą, dudendavo negarsi muzika, kartais ataidėdavo vylingi šnabždesiai ir kikenimas, girdėdavosi pamaininis puškavimas, kaip būna, kai kažkas greitėjančiu tempu lipa į kalną. Pro braškančias plonas kambario sienas buvo galima ne tik pajusti, bet ir nusiklausyti tą momentą, kai visas kambario tūris staiga užpildo tobulai gašliu kūniškumu, panašiai kaip užraugta tešla anksčiau ar vėliau pokšėdama pradeda lipti pro kraštus. Tomis akimirkomis pro durų apačią prasisunkdavo, o po to ilgai pažeme plevendavo geltonas rūkas, retus svetainės rakandus paversdamas vašku apvarvėjusiomis žvakidėmis.

Kai šeimininkas kartą prabudęs netikėtai ėmė ir apsisprendė sukapoti į gabalus ir sukūrenti krosnyje stebuklingą spintelę, aukštai prie stogo, užkrautoje daiktais mansardoje kilo toks baisus staugimas ir klyksmas, tarsi ten būtų žviegę šimtas velnių, o kažkur šalimais tyliai, labai tyliai, bet nepaprastai graudžiai pravirko moteris.

Geltonoji spintelė iškeliavo pro kaminą, pakeitusi medžiaginę tekstūrą ir spalvą, purptelėjusi juodu, bet ilgai padangėje neužsilaikiusiu dūmu.

Po to kaime tris dienas ir naktis snigo, kol  išaušo  suvis nusigiedrijęs, tyras ir kraupiai gražus žiemos rytas.

2020.11.13; 14:00

Šiaudinis simbolis. Vytauto Visocko nuotr.

Tuomet apokalipsės raitelė Armonikaitė išjojo ant didžiojo laisvės permainų kelio!

Pensininkų dominuojamame daugiabutyje su prisuktu dėl taupumo šildymu visiškai sustiręs rašytojas Pickus dienoraštyje užrašė: „Pirmaisiais metais po pasaulio pabaigos užstojęs ruduo buvo neįtikėtinai bjaurus, niūrus ir drėgnas“.

                                                                     X

Išmanioji Ingrida tikriausiai ne be pagrindo tvirtino, kad didžiausia jos yda yra nesugebėjimas suvaldyti greitakalbės, kai neva viską ji išpyškina nedarydama pauzių vienu ypu.

Ką išmanioji Ingrida, lyginama su gražiąja Elena, mums galėtų savo greitakalbe paporinti apie tai, kas gaunasi, kai į vieną vietą yra  suvedamos trys liberalų kariaunos, vadovaujamos moterų, taigi netikėtai įsivyravus štai tokio tipo triummoteratui? Tai yra trys krizės viename ar trys sekančios viena po kitos, besireiškiančios autonominiu režimu pavieniui?

Kraupiai sustiręs rašytojas Pickus užšifruotu pavidalu savo užrašuose pasižymėjo, kad iš to galiausiai gaunasi visiškas „zėpi“. Šio žodžio paslapties antspaudą nesunkiai bus galima nudaužti, ištariant jį greitakalbe ir pakankamai garsiai, geriausiai būtų – viešoje vietoje.

                                                                      X

Kai pensininkų daugiabutyje kažkoks vaiduoklis trumpam įjungdavo šildymą, dėkingas rašytoja Pickus neprašomas pagalvodavo apie tai, kad ir Ramūnas Karbauskis turėtų šansą laimėti rinkimus, jeigu tik išdrįstų pakviesti už žalmargius valstiečius masiškai prabalsuoti visus savo talpiose spintose dūlančius skeletus su kailiniais apsigobusia Kildišiene priešakyje.

                                                                      X

Nustėręs rašytojas Pickus sudėliojo dar ir tokį neatremiamą silogizmą: jeigu šiuose rinkimuose į valdžią besiveržiančios partijos seksualinius individų įnorius jau traktuoja kaip žmogaus teises, o man, pasenėjusiam rašytojui Pickui, visiškai nesišypso jaunoji kaimynė iš 5-ojo aukšto, tai galiausiai reiškia, kad esu bjauriai diskriminuojamas dėl amžiaus arba profesinio neįgalumo.

Žinia, tokiu atveju visiems vienodai turėtų priklausyti kompensacija, pirmenybę teikiant žalos atstatymui natūra. O gal Lietuvoje žmonėmis jau yra laikomi tik homoseksualai?.. Ką galop tokiu atveju reikštų žodžiai: Homo homini amicus est?..

                                                                     X

  • ką tu žinai apie

apie rudens vaiduoklį?

  • ką aš žinau?..

raudoni

epoletai

tamsiame dangui

ir

palyda

nupuolusi

niauri

bežvaigždė

 

iš ryto

atplėšti

miškų laiškai

erdvė

tuščia

 belaikė

ir žengiančiojo kojas

stebi kurmis

  • užtektinai prisikakojęs

(Bus daugiau)

2020.10.21; 03:22