Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Užstojus rudeniui, prasidėjus darganoms mes su kažkokia širdperša neretai dar laukiame bobų vasaros, tikėdamiesi, kad darganos bent trumpam prasisklaidys, savaitei kitai nusistovės šilti, ramūs, giedri orai. Kažko graudulingas paprastai būna toks laukimas jau nudraskytų medžių aplinkoje, gerai suprantant, kad vasaros pavadinimas čia yra beveik nelegalus, vedantis į neviltį bandymu sulyginti nesulyginamus dalykus.

Žinoma, kad ir kaip žiūrėtume, fakto konstatavimas, kad prasidėjo bobų vasara, visų pirma yra hidrometeorologinė nuoroda, suprantama  visiems mūsų platumų  gyventojams savo dalykiniu turiniu. Tačiau tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, paminėdamas ir tai, kad pranešimas apie bobų vasarą čia pat nuskamba kaip neaiškius lūkesčius žadinanti, su karstelėjusios ironijos priegaide ištariama erotinė užuomina, jeigu valingai ar nevalingai tokioje ištarmėje yra akcentuojamas žodis „bobos“.

Ar čia išties slypi koks nors nekintantis erotinis kodas, ar tik paikai prisigalvojame tuščių dalykų, kur nieko daugiau nėra, išskyrus klimato pokyčius ir gailų orų nepastovumą? Savaime peršasi versija, kad bobų vasaros pavadinimas, nurodantis į pasitaikantį orų atšilimą įpusėjus rudeniui, yra grindžiamas sąmojingu sulyginimu su peržengusios jauniklių amžiaus ribą rudeninio peizažo moters sugebėjimu vis dar demonstruoti savo žavesį arba, kalbant dar tiesmukiškiau, gali būti lyginamas ir gretinamas su garbingų damų pasiryžimu atiduoti į aplinką likutinį karščio pliūpsnį, nelaukiant, kol vėjas nupūs paskutinį medžio lapą.

Ruduo. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tačiau net ir tada, kai pripažįstame šio posakio kaip erotinės nuorodos lygiavertiškumą hidrometeorologinei fakto konstatacijai, neapleidžia įspūdis, kad tokia nuoroda toli nenuveda, nes „bobų vasaros“ aprašui nurodyta kryptimi trūksta siužetinės linijos, turiningumo, struktūrinio užpildymo. Dažnai pasitaikantis pasakymas, kad „bobų vasaros metu draikėsi voratinkliai be vėjo“ dėl savo efemeriškumo negali būti pripažįstamas už turiningą siužetinę liniją. Taigi „bobų vasaros“ užkeikimas nurodytoje plotmėje yra brachilogija t. y. kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl perdėto savo lakoniškumo ir turinio išbarstymo, t. y pradinės įvardijimo situacijos užmaršties. O dėl didesnio aiškumo atstatymo svarbu šiuo atveju eksplikuoti pirminę užuominą, sugrįžtant prie atminties ištakų, susigrąžinant išbarstytą turinį – paprasčiausiai kitų kelių nėra.

Štai čia be didesnių užuolankų ir apsimestinio paslaptingumo skubu pranešti, kad ilgametis gamtos stebėjimas ir žmonių giminės įpročių pažinimas leidžia skelbti išvadą, kad „bobų vasaros“ nuorodos turiningumo pagrindas yra Išvarymo iš rojaus pasakojimo siužetinis pratęsimas,  šie pasažai vienas prie vieno tinka kaip kontrapunktas, t. y. kaip tos pačios  melodijinės linijos paįvairinimai.

2017-ųjų ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nusipigintume, jeigu, nežiūrint duotos akivaizdybės, prasisunkiančios į kiekvieną kūniškumo porą, įsikibę trūks plyš laikytumėmės nuomonės, kad Išvarymo iš rojaus pasakojimas yra tik  nebeaktualios  mokslingoje visuomenėje legendos atgarsiai, kai savo ruožtu ir mūsų laikais, nė kiek ne mažiau nei anksčiau,  užstojus rudeniui, o ypač prasidedant bobų vasarai, iš kiekvieno kampo styro išvarytojo žmogaus ilgesys, kai, nukritus medžių karūnoms, kaip niekados aiškiai pasimato žmogaus dvasios baigtinumo nepridengtumas, kai kiekvienas pažemę sklendžiantis medžio lapas užmina mįslę apie aukštesniojo gyvenimo pražūtį…

Pabjurusi gamta su ironišku nusigiedrinimu nei iš šio nei iš to, kuomet trumpalaikis kontrastas tik dar labiau paryškina neperžengiamą realybę, yra puiki tokio nepraeinančio įvykio iliustracija, kažkas panašaus į ontologinę ekranizaciją. Yra pasakyta net taip, kad gamta – tai  žmogaus nuodėmės pažemintas rojus. Taigi, viskas, kas vyksta gamtoje yra erotiška iš pašaknų, o ruduo su medžių striptizu ir skaudžiu sielos nuogumu, prasidėjus bobų vasarai, gali būti prilygintas net begėdiškai pornografijai.

Laukdamas troleibuso stotelėje, pastebėjau Ją, beveik nežemišką būtybę, atlinguojančią visais kūno apvalumais, bet ypač gyvybingai pranešančią apie savo būtį didingo biusto pakilimais ir nusileidimais, sukliuksėjimais kas žingsnį, verčiančiais jau ne plakti, o krūpčioti tikrąją dalykų padėtį išmanančio vyriškio širdį. Ji pasirodė taip staiga, be išankstinių ženklų, kad atrodė, jog dabar viskas nelauktai susprogs, pakils į orą, man nespėjus net pasimelsti. Spoksoti apstulbus į vylingąją damą ilgiau jau buvo nepadoru, todėl užvertęs galvą viena akimi demonstratyviai pradėjau žvalgytis į debesis, leisdamas suprasti, kad domiuosi – „ar lis“, kita akimi nepaleisdamas iš savo regėjimo lauko  jau prasilenkusios su mano širdimi, praslinkusios pro šalį, dabar matomos tik iš nugaros moteriškės, kaip galima spėti, su turtinga gyvenimo patirtimi, leidžiančia atskirti pelus nuo grūdų.

Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Niekados nebūčiau patikėjęs, kad turiu sugebėjimą, skirtingomis akimis vienu metu matyti be galo nutolusius vienas nuo kito erdvėje, danguje ir žemėje praslenkančius objektus, – tokie sugebėjimai tapę įgūdžiais, kaip atrodo, labai praverstų egzamine, nusirašant iš pasuolės, arba užsiimant žvalgybine veikla priešo užnugaryje. Iš tiesų, būna situacijų, kai žmogus atrandi save tarsi iš naujo. Kita vertus, drąsiai galima spėti, kad išmoningos moterys tokius deginančius žvilgsnius jaučia net nugara (Dievas saugojo, kad neišdrįsau pažiūrėti abiem akimis).

Mano erotinę vaizduotę užkūrusi moteris truputėlį paėjėjusi į priekį, dryžuota perėja nukliunkino į kitą gatvės pusę, o ten, pamačiusi atvykstantį troleibusą, į sustojimą, bijodama pavėluoti (tarkime), pasileido pustekiniu, savo vingiavimo sugebėjimus dabar pademonstravusi aukščiausiuoju, dar nematytu laipsniu, vaizduotę pranokstančia amplitude. Iš baimės apakti net užsimerkiau. Į sustojusį savojoje gatvės pusėje troleibusą įlipau automatiškai, prislėgtas sunkios rudeninės naštos, o atsitiesti iš naujo privertė kaip elektros srovė nupurtęs reginys už lango – Ji stovėjo vieniša sustojimo aikštelėje, neįlipusį į troleibusą, kurį buvo pavijusi, kažko tebelaukianti. Gal ji laukė kito maršruto troleibuso ar autobuso, paskutiniu momentu nusprendusi pakeisti kelionės kryptį, o gal manęs. Kad ir kaip bežiūrėtum, aišku viena – gundymo istorija tęsiasi.

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jaunystėje seksas yra greičiau sportas nei menas, elastingumą ugdanti gimnastika, fizinės iškrovos pratybos. Tik susidūręs su balzakiško amžiaus moterimi vyras turi galimybę patirti visus gundymo meno kerus ir galop toks vyras, raškydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, tampa filosofu su etinės refleksijos pakraipa (pagal apibrėžimą etika yra filosofijos disciplina, aiškinanti gėrio ir blogio problematiką). Taigi yra labai rimtas pagrindas spėti, kad Ieva buvo brandaus amžiaus moteris.

Žinia, laikas gali iškreivinti pradines potencijas, tolimas laike nuo pirmapradžio šaltinio neretai veda į patologijų įsigalėjimą. Istorija yra prieštaringas procesas, kai skubėdama į priekį žmonija ne tik kažką įgyją, bet ir kažką praranda. Imu pirmą po ranką pasitaikantį, labai tiesmukišką, visiškai nuzulintą, bet vis tik labai iliustratyvų pavyzdį, kai Antanas Baranauskas liūdnai apmasto apie neįtikėtiną gimtųjų vietų kraštovaizdžio nususimą, kur „Tik ant lauko pliko,/ Kelios pušelės apykreivės liko“.

Ruduo ir vėl atkeliavo į Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, ne menkesnę mįslę apie degeneracijos įsigalėjimą šiandien mums užmena populiacijos nusistatymas labai sprangų, karščiai rūgštų lietuviškų sodų vaisių vadinti „rojaus obuoliukais“. Leiskite paklausti – tai dieviškoji ar žmogiškoji ironija?.. Tik su  galybe pridėtinio cukraus vadinamieji „rojaus obuoliukai“ uogienių pavidalu virsta produktu, kurį galima dėti į burną ar net skanauti. Todėl sakiau ir sakysiu, kad postmodernistinių laikų žaltys jau gundo gerai įsirpusiomis, gal net pernokusiomis, truputėlį įtrešusiomis, sultingomis kriaušėmis, kurias išvydus  seilės tįsta savaime, be dirbtinių dirgiklių.

Dabar, kaip sako poetas, lyg iš prapjautos gyvulio gerklės  išbėga paskutinė saulės šiluma ant rankų.

2018.10.13; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viduramžių pabaigos filosofas J.Buridanas, svarstydamas valios laisvės problemą ir siekdamas užginčyti tezę, kad neva mūsų apsisprendimus nulemia tik išoriniai objektai, pateikia tokį, iliustruojantį tezės prieštaringumą ir oponentus įvarantį į kampą pavyzdį: esą asilas numirtų iš bado tarp dviejų vienodų šieno kupetų, esančių visiškai vienodu atstumu nuo paties asilo, nes tokiu atveju nebūtų jokios išorinės paskatos išbadėjusiam gyvuliui kurią nors iš jų pradėti doroti visų pirma.

Žinia, šiandien „Buridano asilu“ esame linkę vadinti neryžtingą, ilgai dvejojantį, nesugebantį apsispręsti žmogų. Ta pačia proga galima pastebėti, kad gyvenimas kartais verčia kažko griebtis, pasirinkti paskubomis, neapgalvojus visų galimų pasirinkimo pasekmių, tiktai jau po to, kai šaukštai  būna po pietų, dar bandant kažką pateisinti ar pasiteisinti.

Kaip žinoma, asilo pavyzdys nuo seno yra vartojamas pažymėti taip ar kitaip prasikišančiam kvailumui. Tačiau Buridano asilo kvailumas yra ypatingas, tai loginės mašinos, jeigu galima būtų taip pasakyti, kvailumas arba, kitaip tariant, yra nuoroda į tokį neadekvatumą, kuris atsiranda dėl logiškumo pertekliaus; neatsitiktinai šis pavyzdys užgimsta logikos teoretiko galvoje. Problema išties slypi ne šieno kupetoje, o logiškumo sekos būtinume. Buridano asilas logine prasme yra visiškai teisus (po mirties).

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau taip pat girdėjome poringę apie V. Landsbergio arklį. Ne, nesakykite, – tokie mitai neatsiranda tuščioje vietoje. Kita vertus, mūsų smalsumą pastoviai pakursto pats V.Landsbergis, kartas nuo karto paslaptingai nutęsdamas: „Ir arkliui tai aišku…“ Nereikia būti dideliu gudruoliu, kad suprastum, jog kalbama čia ne apie paprastą arklį, tikrai ne apie kokį gūdaus kaimo kuiną…

Kaip atrodo, Landsbergio arklys (LA) nėra toks sutvėrimas, kuriam grėstu mirtis dėl vaizduotės trūkumo ar logikos pertekliaus. Jau mūsų laikais LA garsėja nepaprastais pranašautojo sugebėjimais ir šioje sferoje gali konkuruoti net su pačiais žymiausiais tokios Dievo dovanos institucionalizacijos pavyzdžiais, pradedant nuo Delfų orakulų; labai tikėtina, jog istorija tik dar labiau išryškins lietuviškojo fenomeno spalvas.

Taigi Landsbergio arklys yra nepalyginamai protingesnė būtybė nei Buridano asilas. Vieni pasakoja, kad tokie arklio sugebėjimai, t. y. visokeriopas spontaniškumas atsirado mutacijų pasėkoje, – esą nuo pusiau mitologinės būtybės V.Lansbergio artumo stebuklinių savybių įgyja net negyvi apyvokos daiktai, taigi nieko nuostabaus, jeigu minėtasis arkliškas fenomenas LA viršija paprastojo arklio standartus, lygiai kaip patriarcho vaizdinys toli pranoksta mūsų pageidavimus ir reikalavimus, keliamus paprastam politikui; kiti įrodinėja, jog vadinamasis Landsbergio arklys yra tiesiog iš Herbo nužengęs Vyčio Žirgas.

Ar nebūtų pernelyg įžeidu dabar tokiam arkliui siūlyti šieno stirtą, gal ir avižų gorčius būtų visai ne vietoj?.. Vaizduotė per prievartą perša įsivaizdavimą, kad toks arklys vakarais, atitokęs nuo valstybės rūpesčių, rūko kaljaną ir kibirais geria sidrą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų – valstybės paslaptis.

Galima, žinoma, be visa ko kito prisiminti, kad jau Kaligula yra bandęs įvesdinti arklį į pašvęstųjų ratą, įpareigojęs Romos diduomenę savo mylimą ristūną vadinti senatoriumi. Tad ar Landsbergio arklys galų pagalės taip pat negalėtų pretenduoti užimti bent ministro posto, jeigu greitomis pasistengtų pramokti kokią nors užsienio kalbą?

O moralas toks: mums visiems svarbu, stojus išbandymams, neprarasti arkliško humoro jausmo.

2018.10.03; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dar ne visi potencialūs kandidatai dalyvauti Lietuvos respublikos prezidento rinkimuose paskelbė apie savo apsisprendimą, tačiau mums jau atrodė, kad didelių siurprizų čia nesulauksime, lyderiai ir autsaideriai yra žinomi, reitingai akivaizdžiai bado akis. Jeigu šiandien reikėtų lažintis, žmonės tikriausiai statytų arba už Gitaną Nausėdą, arba už  Saulių Skvernelį, nuviję įkyrią mintį, kad kauniečių mylimas meras Visvaldas Matijošaitis  taip pat  galėtų  sėkmingai sudalyvauti tokiose varžytuvėse.

Tačiau štai viską apverčia aukštyn kojomis, kortų kaladę permaišo iš naujo tokia Ingrida Šimonytė, nieko dar tvirtai nepareiškusi, o tik  nekaltai užsiminusi, kad paraginta TS-LKD partijos skyrių, ji taip pat, galimas daiktas, stos prie prezidentinių  rinkimų starto linijos.

Nenoriu apsimesti dideliu pranašu, ne šių eilučių autoriaus profesinės kvalifikacijos reikalas yra užsiimti tiksliu rezultatų prognozavimu, tačiau šįkart, užbėgdamas prieš akis ilgam įrodinėjimui, vis tik skubu visiems pranešti apie mane aplankiusią intuiciją, kad rinkimų į LR prezidento postą antrame ture susigrums I. Šimonytė su S. Skverneliu, be to, anoji laimės prieš dabartinį premjerą lemiamoje kovoje  6% (maždaug tokia procentine dalimi S. Skvernelio vyriausybė, sugriovusi urėdijų sistemą, padidino kasmetinį Lietuvos miškų iškirtimo normatyvą). Norite tikėkite, norite – ne…

Kaip  bežiūrėtum, Konservatorių partiją pirmą kartą per savo veiklos istoriją turi galimybę iškelti iš savo tarpo tokį stiprų, t. y. realiai pretenduojantį laimėti rinkimus kandidatą į prezidento postą. Iš tiesų, sunku tuo patikėti, kad viena iš vedančiųjų Lietuvos politinių jėgų, kur tiršta ne tik nuo iškilių, bet ir dirbtinai susireikšminusių asmenybių, pastaruoju metu neturėdavo tikro kandidato šioje pozicijoje, o buvo priversta remti pretendentus, ne visados atitinkančius konservatoriškos širdies poreikius. Kas be ko, I. Šimonytė nė iš tolo negali prilygti  Vytautui Landsbergiui nei politine patirtimi, nei humanitarinio išsivystymo horizontais (o kas galėtų prilygti?), tačiau stipriu kandidatu čia, kaip jau buvo sakyta, visų pirma vadiname tą, kuris turi realius šansus laimėti rinkimus arba, kitaip tariant, yra pasmerktas nepralaimėti. Negaliu atsikratyti vaizdinio, kad I. Šimonytė negali neišmokti pamokos „Kaip laimėti LR prezidento rinkimus“, nes nuo jos iš tolo tvoskia pirmūnės kompleksais, šitaip atsiduoda per kilometrą. Todėl net ir aš, jau beveik išbarstęs visą gyvenimo džiaugsmą žmogus, dabar iš naujo džiaugiuosi dėl tokio realiai perspektyvaus kandidato, galinčio išjudinti Lietuvos politinę sistemą, atsiradimo, nors toli gražu savęs nelaikau prisiekusiu konservatorių šalininku.

Ingrida Šimonytė apsisprendė siekti prezidento posto. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Retai taip būna, bet nuo I. Šimonytės beveik vienodu laipsniu dvelkia elegancija ir kompetencija. Toks įvaizdis yra labai svarbus dalykas politikui, pretenduojančiam į aukščiausius postus ekrano visuomenėje, o galimos konservatorių kandidatės į prezidento postą sugebėjimas kaip niekas kitas sklandžiai reikšti mintis, mokėjimas kietai suveržti minties struktūrą ir subtiliai intonuoti iš anksto užtikrina I. Šimonytei pergalę visuose įmanomuose TV debatuose. Nepasakysiu nieko naujo pastebėjęs, kad I. Šimonytė yra labiausiai verbalizuotas žmogus tarp šiandieninės Lietuvos pirmojo ešelono politikų.

Žinoma, politiko kalbiniai sugebėjimai mūsų savaime nešildo. Dėl palyginimo prisiminkime, kad Lietuvos žmonių pagarbą pelnęs prezidentas Valdas Adamkus, švelniai tariant, neblizgėjo improvizuotose pasisakymuose, kartas nuo karto užlūždamas ištariamuose ne iš popieriuko sakiniuose, kalboje ne kartą grimzdęs į dugną kaip laivas, patyręs katastrofą, bet visados sugebėdavęs kažkokiu paslaptingu būdu išsikepurnėti, išlipti į krantą. Dideliu oratoriumi nepavadinsi ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tačiau čia ir kalbame ne apie oratorystės meną arba polinkį tuščiai gražbyliauti, o apie būties įtampos įkrauto žodžio sugestiją, bylojančią mums savo ruožtu apie tvirtą žmogaus vertybinį stuburą, gyvą minties apykaitą, tikslumui įpareigojančią kompetenciją ir humanitarinį jautrumą, šalia įgytų kitokio pobūdžio profesinių kompetencijų.

Kaip visi žinome, I. Šimonytė į didžiąją politiką atėjo iš tos pačios Finansų ministerijos kaip ir prezidentė D. Grybauskaitė. Gal jau išties ne už kalnų tas metas, kai bus galima skelbti, kad Finansų ministerija yra LR prezidenčių kalvė, a? Kaip atrodo, geriau įsižiūrėję pastebėtume dar keletą bruožų, labiau vienijančių nei atskiriančių šias garbingas damas. Tačiau įvertindamas jaunesniosios iš jų modernesnį kalbos, o gal ir elgesio būdą, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad I. Šimonytė prezidentės poste būtų pagerinta D. Grybauskaitės versija. I. Šimonytė, kaip atrodo bent man, nesugebėtų peržengti tos ribos, kurią užbrėžia jos pačios prigimtis, tarkime neįstengtų pasakyti kaip D. Grybauskaitė visus suaudrinusios, bet drauge ir išlaisvinusios tiesos, kad Rusija paprasčiausiai yra teroristinė valstybė. Žinia, tobulų žmonių nebūna, o rinkimai yra ne tiek tobulo žmogaus, kiek geriausio varianto pasirinkimas.

Konservatoriai dabar – populiarumo viršūnėje. Tai be jokios abejonės yra išskirtinai palankus faktorius jų išstatomam kandidatui į prezidento postą. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir kitokių ideologinių nuostatų nei TS-LKD partija žmones noriai balsuotų už I. Šimonytę dėl jos asmenybinio žavesio, šarmo, kaip dabar sakoma, charizmos, sugebėtų įvertinti šios galimos kandidatės pasiryžimą vykdyti prisiimtas pareigas visomis išgalėmis, nepasitaupant. Kita vertus, čia pusiau juokais, pusiau rimtai leisiu sau paminėti dar vieną aplinkybę, kuri, kaip atrodo, taip pat tarsi yra palankus I. Šimonytės sėkmei rinkimuose faktorius.

Jeigu neklystu, Marija Gimbutienė yra pirmoji mokslininkė, kuri, pasirėmusi dešimtmečiais trukusiais tyrinėjimai, paskelbė konceptualaus pobūdžio apibendrinimus, kad lietuvių etnoso iškilimas yra dvigubo pobūdžio, susiformavo iš dviejų šaltinių – t. y. visų pirma įsišaknijusios nuo seno apgyvendintosiose žemėse matriarchatinės žemdirbiškos kultūros pagrindu ir atklydusių karingų klajoklių, užkariavusių vietines gentis, įsiterpusiu į matriarchatą kaip nomadinis patriarchalinis skiepas, perdengimo pagrindu. Gintaras Beresnevičius buvo didelis šios teorijos šalininkas. Pabandykime įsivaizduoti, kad iš tiesų klajokliškos pasaulėjautos žmonės, atsivėrus pasaulio horizontams, vedami archajiškų instinktų pirmiausiai paliko Lietuvą, o čia didžiąja dalimi pasiliko giliai į pasąmonę nusėdusios sėsliosios matriarchatinės kultūros integralumą išsaugoję palikuonys, motiniškos valdžios idealą puoselėjantys (tegu ir nesąmoningai) rinkėjai.

Žinomas, I. Šimonytė neprimena didžiosios motinos, tačiau vestalės vaidmeniui ji tikrai tiktų.

2018.09.19; 13:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirma (1)

Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas peršasi jau dabar savaime kaip pasiūlantis konceptualią užuominą. Kol kas mus domina tik pavadinimas, visiškai nesiruošiant populiarinti sovietinio kino. Galimas daiktas, iš to filmo ir liko tik pavadinimas „Tarnavo du draugai“, nes mačiusio šią kino juostą žmogaus nėra tekę sutikti, net ilgą laiką skelbus užklausas spaudoje.

O šitoks jau štampu tapęs situacijos nusakymas per kino filmo pavadinimą, norime to, ar nenorime, tinka kaip niekur kitur mūsų istorijos herojams, t. y. Vilniaus prestižinio universiteto labai madingo Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto profesoriams Alvydui Jokubauskui ir Vytautui Radvilavičiui, kurie papildydavo vienas kitą kaip savotiškas kontrapunktas.

Klausiate – kam jie tarnavo? Kaip mano kartos žmonės dar atsimena, sovietmečiu tarnyba buvo vadinamas karinės prievolės atlikimas, atbuvimas rekrūtuose. Tačiau apie mūsų herojus galima drąsiai sakyti, kad jie tarnavo studentams, tiesai, Tėvynei. Norėjosi, pratęsiant reikšmingų dalykų išvardijimą, sakyti, kad jie tarnavo ir demokratijai, bet čia privalome stabtelėti. A.Jokubauskas, kaip ir V.Radvilavičius mėgdavo papozuoti, dažnai užuominomis, o retkarčiais ir atviru tekstu leisdami žiūrovams, klausytojams, skaitytojams suprasti, kad jie pirmiausiai galvoja apie tokius dalykus, kurie yra aukščiau už demokratiją.

Kokie tai dalykai – šį klausimą visados dengė lengva paslapties miglelė, kartas nuo karto papučiama iš naujo (jeigu laužas yra pakurstomas,  migla turėtų būti kartas nuo karto paputinėjama, kad visiškai neišnyktų). Tarkime, vienam tokiu aukščiausiuoju dalyku, savo begaliniu reikšmingumu pranokstančiu visokias demokratijas, buvo tauta, jos mobilizacinė būsena, kitas lengvą alergiją demokratinei visuomenės tvarkai tikriausiai demonstravo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek vedamas profesoriškos fanaberijos, įpareigojančios daugumos valdžią traktuoti skeptiškai. Filosofas apkritai gali prarasti savo gerą vardą, jeigu imtų ir nusilenktų demokratijai kaip tokiai, visiems dar prisimenant, ką apie demokratiją kalbėjo, kaip ją vertino Sokratas. Žinia, Sokrato priesakų neišduos nė vienas save gerbiantis filosofijos profesorius. Kaip atrodo, filosofijos profesoriui prie veido labiausiai tinka monarchijos pašlovinimas, nes minties aristokratas filosofas bjaurisi minios refleksais ir, kaip jau buvo sakyta, jaučia didesnę ar mažesnę panieką demokratijai kaip kvailių valdžiai. Be to, laikui bėgant be didesnių sukrėtimų, dienoms vienodai sekant viena paskui kitą, demokratija ima ir atsibosta, taigi filosofai palieka demokratiją kaip įkyrėjusią žmoną, pasirinkdami nuotykių kelią, ieškodami tokių idėjų, kurios paspartintų kraujo cirkuliaciją.

A.Jokubauskas ir V.Radvilavičius buvo instituto veidai, nors toks pasakymas nereiškia, kad minimas institutas buvo dviveidis. Juos studentai mylėjo beveik vienodai, balsavime dėl geriausiojo instituto dėstytojo pasisakydami tai už vieną, tai už kitą paeiliui, – joks trečias čia neturėjo nė menkiausiosios galimybės įsiterpti.

Visa, ką kalbėjo, darė, kaip bendravo mūsų minimi profesoriai – buvo  aukščiausiosios prabos veiksmai, visados šiek tiek, mažiausiai bent per rūkomojo popieriaus storį, pranokstantys profesoriškos veiklos ir gyvenimo kanoną, iš anksčiau žinomus geriausiuosius pavyzdžius. Nuo jų povyzų tiesiog spinduliavo kokybė, gyvenimas buvo užrašomas pilnatvės šriftu. A.Jokubauska ir V.Radvilavičius buvo savotiška kokybės instancija dar ir kaip atsvara bandymams institute vis didesnį dėmesį skirti madingiems tuščiažiedžiams niekučiams, tokiems kaip Feminizmo teorija ir panašus mėšlas (geriau pagalvojęs supranti, kad tų naujų disciplinų pavadinti mėšlu neturime jokios teisės jau vien dėlto, kad naujieji diskursai, kaip dažytos plastmasės gaminiai, neturi jokio kvapo, yra beskoniai, bekvapiai, bereikšmiai). Kokybiškiausi dalykai, kaip visi gerai žinome, paprastai būna įpakuoti retro stiliumi… Todėl suprantama, kad minimi profesoriai, kaip ir dera įstabiems protams, buvo truputėlį senamadiški, skoningai įstrigę laike.

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Įdomiausiai tai, kad tą metafizinį profesorių senamadiškumą buvo galima įžvelgti ir fiziškai, – jį  būtų buvę galima net pasverti, – įsižiūrėjus ryškėjant faktui, kad profesoriai Vytautas ir Alvydas savo gyvenamoje aplinkoje palieka nepalyginamai didesnį nei paprastieji žmonės dulkių pėdsaką. Apie tai geriausiai žinojo valytojos, užvis ilgiausiai užtrunkančios kopiant mūsų profesorių kabinetus, jau ne valančios, o atkasinėjančios ten baldų paviršius nuo storo  dulkių sluoksnio. Jeigu kuris iš jų skaitydavo knygą bibliotekoje, nesunku buvo pastebėti – po valandos kitos ant profesoriaus stalo gulintis leidinys visiškai supanašėdavo su dulkių prisigėrusiais senaisiais foliantais, o netoli sėdinčių žmonių plaučiai pradėdavo kunkuliuoti nuo išmintingų dulkių. Pabandykime įsivaizduoti, kad toks profesorius tauriai palinksta ne ties atverstos knygos, primargintos tipografiniais ženklais, jau kažkuo panašiais į dulkes, puslapiu, o ties tuščiu, baltu popieriaus lapu. Tokiu atveju dulkių kaupimosi procesas čia būtų pastebimas dar aiškiau, po valandėlės kitos jau reikėtų imti į rankas šepetėlį ir,  jeigu norėtumei vėl prasibrauti iki tuščio popieriaus lapo ekrano, sustumti dulkes į reljefišką kauburėlį lapo pakraštyje, – paprasto papūtimo, pakeliant dulkes į viršų, čia neužtektų. Kas be ko, suintensyvėjęs aplinkos apdulkinimas visur, kur tik įžengdavo minėti profesoriai, ne kiekvienam krito į akį taip aiškiai, kaip čia aprašoma, nes laikas daug ką paslepia, ištęsdamas ir padalindamas procesus. Tačiau ši aplinkybė paaiškėtų iškart, jeigu filmavimo kamerų, stebinčių profesorių gyvenimą dieną naktį, atmintyje sukauptos juostos būtų paleistos pagreitintų kadrų ritmu.

Antra (2)

Užstrigimai laike tai pat būna labai įvairūs, skirtingų rūšių ir porūšių, užstrigimas užstrigimui nelygus. Turėkime galvoje, kad ne visados tai yra liūdni gyvenimo pavyzdžiai, iš tiesų būna ir taip, kad toks užstrigimas tampa atsparos tašku valios akumuliacijai.  Liūdniausią atvejį, kaip atrodo, tipizuoja Zygmuntas Froidas, numatęs kūdikio raidos stadijas ir aprašęs situaciją, kai žmogiškoji būtybė užstringa kūdikėlio, besidominčio savo ekskrementais, stadijoje. Tokį žmogiškos dramos atvejį Z. Froidas vadina analinio charakterio žmogumi, pastebėdamas, kad šį tipažą, užstigusį  ne pačioje kvapniausioje infantilizmo būsenoje, suaugusių žmonių pasaulyje atpažinsime iš anojo keliaklupsčiavimo prieš auksą, užsiangažavimą turtų kaupimui. Prisirišimas prie aukso nurodo į dar labiau pirmapradį žmogaus prisirišimą prie fekalijų, auksas yra tik šūdo simbolis, ar taip supratome F.Froidą? Čia dar atkreipiamas dėmesys, kad  pamišusi dėl turtų analinio charakterio žmogiška būtybė, kaip taisyklė, yra nepaprastai atkakli, tvarkinga, pedantiška,  maniakiškai sureikšminanti formalizacijos procedūras persona.

Diametraliai priešingą užstrigimo laike pavyzdį mums teikia V.Radvilavičius, tarsi užstrigęs savo jaunystės romantiškame laikotarpyje, geriausiuose savo metuose,  aukščiausiame dvasios pakilimo taške,  jokiu pretekstu nesiruošiantis nulipti nuo iškovotos viršūnės. Kartais tai panašėdavo į atsisakymą nulipti nuo scenos. Savo brandžiosios jaunystės laikais V.Radvilavičius buvo vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, aktyvus to meto išsivadavimo kovų dalyvis. Neabejotina, tai buvo herojiniai laikai. Kelią abejones tik tai, ar tokią herojinių laikų dvasią įmanomą perkelti į mūsų laikų vartotojišką visuomenę. Kažkas yra pastebėjęs, kad neva dedamos pastangos atkurti kažką panašaus į Sąjūdį mūsų laikais primena bandymus uždegti laužą šlapiais degtukais, priešingai nei tada, kai mažiausia kibirkštėlė galėjo sukelti didžiulį gaisrą, nes  mūsų sielos buvo perdžiūvusios, įkrautos tarsi sprogimo dagtis. Tačiau tokie blaivūs perspėjimai nedarė jokio įspūdžio V.Radvilavičiui, kuris vėl ir vėl bandė išjudinti visuomenę sąjūdietiška ideokratine maniera, pasitikėdamas savo kovos refleksais, susiformavusiais nepakartojamais herojiniais laikais. V.Radvilavičiaus netrikdė net Herakleito fontanu ištryškusi išmintis, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Žinoma, iš Sąjūdžio kilo ta upė, tačiau dabar čia jau plaukioja garlaiviai, bangas skrodžia kariniai kateriai, upe keliauja kontrabandos vilkstinės, kartas nuo kartos ten nelegaliai dar nuleidžiama didesnė ar mažesnė porcija kanalizacijos, – upė ta pati, bet vandenys jau kiti. Ar išmatuosime tos upės gylį braidydami, pasikaišę skvernus ir pasiraitoję kelnes?

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Sąjūdis be visa ko kito buvo nuostabus galios žaidimas, įgalinantis žmogaus biografiją paversti epu, leidęs trumpiausiu keliu duonos valgytojui patekti į legendą. Tačiau net ir legendiniai kovotojai anksčiau ar vėliau pavargsta, išsikvepia, nusėda. Vėl čia išsiskiria V. Radvilavičius, Sąjūdžio „apsėstasis“, kurį muziejinė judėjimo šlovė vis dar neleido pasisotinti, užsiganėdinti, pasitenkinti. Neherojiniais laikais ypač prasikiša tokių žmonių neistoriškumas,  jis lieka užstrigę legendoje kaip savotiškas praėjusių laikų inkliuzas.

Minint Lietuvos Sąjūdžio užgimimo 30-metį (Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė 1988 m. birželio 3 d.) vienas V.Radvilavičiaus jaunystės laikų pažįstamas parašė jam laišką-pasveikinimą eiliuota forma:              

 pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm

 žiūrėti į priekį buvo  truputį keista

 ten tolyje nyko didžiulis laivas

 į vandenį rodos ką tik nuleistas

 

 koks amžius buvo užtrukęs? – sunku atspėti

 kokioje erdvėje dar buvom užkliuvę? –

 padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti

 pasirodo  dūko nenuskendusios  žuvys

 

  per visą kraštą drugelis nurištas leidos

  naujom spalvom suformavęs krašto peizažą

  tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą

  jau nepažinom  be ašarų iš raukšlėtojo veido

Eilės buvo šiaip sau, be didesnių pretenzijų, tačiau kažkodėl V.Radvilavičius labai užsigavo, pradėjo vengti buvusio pažįstamo, drauge negalėdamas nuslėpti baisaus susierzinimo, atsitiktinai susitikus. Yra rimtas pagrindas manyti, kad profesorių užsiutino paskutinėje eilutėje minimos ašaros kaip provokacinė užuominą į jo galimą sentimentalumą. Labai tikėtina, kad didžiausia profesoriaus V.Radvilavičiaus paslaptis ir buvo jo prigimtinis geraširdiškumas, kurį reikėjo trūks plyš nuslėpti, stengiantis neapvilti naujųjų pasekėjų, iš kurių ne vienas anojo asmenyje matė tautos vadą, tėvą ar net  humanizuotą pagal postmodernistinių laikų poreikį fiurerio fikciją.

Savo ruožtu A. Jokubauskas užstrigo laike 1988 m., gimus sūnui Linui. Laiko spąstai šiuo atveju užsitrenkė klaikiai džergždami…

Trečia (3)

Ar V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas buvo bendraminčiai? Kažin kažin… Juos vienijo, kaip jau buvo užsiminta, atsainus požiūris į demokratijos idealus, kartas nuo karto paūmėjantis koketavimas su krikščioniškomis vertybėmis, tradicinės šeimos gynimas, nedviprasmiški pasisakymai prieš homoseksualumo subkultūros adeptų siautėjimą šalyje. Kai juos dabar matai kartu vaizduotėje, nesunku pastebėti tai, kad profesorius A.Jokubauskas nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos Vytauto, kaip sakoma, mėgdavo draugiškai patraukti bičiulį per dantį, kuris savo ruožtu dėl įgimto korektiškumo kiek įmanoma vengdavo tokio žaismingumo viešoje erdvėje, nesistengė atsilyginti tuo pačiu net tauriu linksmos nuotaikos palaikymo pretekstu.

Ilgai juokaujant, galima ir prisijuokauti, ar ne? Kai pasikeitusi instituto ir universiteto administracija, pagal savo atvaizdą ir panašumą pasukusi instituto veiklą visiško nususinimo linkme, nusprendė atsikratyti V. Radvilavičiaus kaip žmogaus, neparodžiusio pakankamos pagarbos Feminizmo diskursui, A.Jokubauskas jau ne juokais per dieną po tris kartus atsiribodavo nuo V.Radvilavičiaus, stvarstydamas už rankovių net atsitiktinius praeivius, skubėdamas kiekvienam pranešti apie savo nepanašumą į buvusį bendražygį. Nieko nuostabaus, tokių pavyzdžių žinome tiek, kad būtų galima vežimu vežti, būtų buvę nuostabiau, jeigu bent šį kartą  būtų atsitikę kitaip.

Tačiau viena detalė vis tik neduoda ramybė. Išgujus V.Radvilavičių, legendinį, jo išpuoselėtą Klasikinių politinių teorijų kursą institute perėmė skaityti neseniai disertaciją apsigynęs geltonsnapis A.Jokubausko sūnus Linas. Ar sakote, kad tokiu būdu, pamaloninusi sūnų, administracija pabandė užsitikinti įtakingo profesoriaus palaikymą arba, dar daugiau, įteikė jam dovaną už gelžbetoninį lojalumą? Taip galvodami, dar būtume toli nuo tiesos. Kaip atrodo, čia daug svarbiau buvo įskaudinti V.Radvilavičių, smogus  jam iš pasalų, stengiantis ne tik įžeisti iki esmės gelmių buvusį bendradarbį, pažeisti žmogaus integralumą, bet ir užnuodyti žaizdą, užteršti… Iš atminties dabar galiu iškrapštyti tik vieną panašų atvejį, kai mafijos boso atžalą nuteisęs teisėjęs ne tik buvo nužudytas, bet po mirties dar ilgai buvo dergiamas, bjaurojamas, ant jo kapo iškrypėliams šokant pergalės šokius.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmonės, išguję labiausiai studentų mėgstamą profesorių iš instituto, geidautų, patirtų pilnąją satisfakciją ir džiaugsmo alpulį, jeigu mes dabar pradėtume baisiai klykauti, pasisriūbaudami – „kaip tai galima“, „kokie jie yra niekšai“ ir pan. Jie patys gerai žino apie save, kokie iš tiesų yra, galvodami – „papūskite mums į uodegą“. Neverta ir mums čia, puoselėjant iliuzijas, užtrukti.

Tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti į klausimą – kodėl  profesorius A.Jokubauskas taip negailestingai užstatė savo sūnų, pastūmėjo jį po ledu, kodėl normalus žmogus pasielgė nenormaliai, racionali būtybė įklimpo į baisų iracionalumą. Net už pusę karalystės ir princesę žmogus niekados nesiryžtų tokiam poelgiui, jeigu bent kažką nutuoktų apie moralinę pražūtį, o profesorius A.Jokubauskas nutuokia apie tai daugiau nei „kažką“, moralinės pražūties mechaniką išmano nepalyginamai geriau nei eilinis pašlemėkas. Tokį poelgį racionaliu galima būtų pavadinti nebent tik pagal atvirkštinę logiką ir tolimą analogiją su hiperrealizmo pretenzija pranokti realybę, kai iš tiesų pavadinimas su priešdėliu hiper lyginamuoju atveju tik maskuoja realybės trūkumo kraupią patologiją.

Iš tiesų, yra tik vienas racionalus šios kolizijos sprendimas, įpareigojantis mus dar kartą prisiminti įstrigimo laike vargus. Racionaliuoju požiūriu labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad profesorius A.Jokubauskas yra ištiktas pogimdyvinės traumos, peraugančios į pogimdyvinę depresiją. Klaidinga nuo seno yra manyti, kad tokios negandos gali ištikti tik moterį! Neužmirškime, kad ir vyras dalyvauja gimdyme bent jau mentaliniu pavidalu. Nereikia daug pasakoti, kokia baisi nelaimė yra pogimdyvinė depresija, kartais net taip sudrumsčianti sąmonę motinai, kad ji pakelia ranką prieš kūdikėlį, nužudo savo vaiką. Jeigu tai – klinikinis atvejis, motina nėra teisiama, o gydoma. Taigi neteiskime ir tėvo, kuris kankinamas panašių kompleksų pasiunčia savo sūnų į moralinę pražūtį.

Ketvirta (4)

Tik įlipęs buvau priverstas sumokėti dar pusę kainos už šešėlį ir šešėlinį bagažą. Įtartinai uolaus veido kontrolierius padavė bilietą ir dingo nei oro burbulas, paliestas pirštu (nors neliečiau). Garvežys grėsmingai artėjo į naktį. Už ribos pasijuto katastrofiškai plintanti drėgmė, palanki žemesniųjų rūšių floros vystymuisi, visur – ant realių daiktų ir vaizduotės šmėklų – krito ir sklaidė voratinkliai, panašūs į bangų siūbuojamą jūros žolę. Ir nors mane dar vis kalbino moteriškė, pasislėpusi už laikraščio, jau rudens saulės apžlibinti artėjo grybautojai mažais būreliais.

Žiū: ten paskutinėje eilėje linksmai mosuodami pintinėmis ir draugiškai tarpusavyje postringaudami žygiuoja V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas. Jų veidus ir povyzas  lengva vėl atpažinti, nežiūrint to, kad pasenusios kino juostos kadrai baisiai mirga, o sudrėkusi lemputė jau  greitai turės perdegti…

2018.09.11; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Gyvenant pasaulyje, kurio viena iš pagrindinių statybinių medžiagų yra plastmasė, žmogus anksčiau ar vėliau pasiilgsta tikrų dalykų, tikroviškų gestų, reljefiškos realybės spalvų, vėjo atpučiamų kvapų iš neišgalvoto pasaulio.

Andai Justinas  Marcinkevičius rašė: Paprasčiausiai pasiilgau arklio/ jo protingų ir gerų akių./ Norisi kažką sunkaus pavalkiot/ arba šiaip – pasiganyt sykiu.

Štai dabar ir prisipažinsiu, kad viešojoje erdvėje labiausiai ilgiuosi Arvydo Šliogerio (nieko nesakykite, dėl garsiausiojo Lietuvos filosofo sugretinimo su arkliu mano sąžinė nėra rami), kurio interviu TV, radijo programose ir interneto spaudoje aktualiais nūdienos klausimais beveik visados primindavo labai aitraus prieskonio padulkenimą, išties kažką   panašaus į papipirinimą, suteikiantį žiniasklaidos patiekalui tam tikrą pikantiškumą. Tikriausiai negalima pernelyg piktnaudžiauti kulinariniais palyginimais, tačiau tiesa yra tokia, jog A. Šliogerio atsakymais į žurnalistų klausimus galima mėgautis, o tam tikra prasme – čia sukuriama proga žiniasklaidos produkto vartotojui išbandyti savojo skonio sugebėjimus priimant (nepriimant) užaštrintą žaismingumą ir paradoksų keblumą. Neretai profesorius savo mintis išsakydavo labai drastiškai, o tai, žinoma, yra geras būdas pažadinti apsnūdusią publiką.

Kita vertus, aš čia nesiruošiu nei šio žinomo žmogaus pergirti, nei tuo labiau supeikti, toliau, skaitytojui leidus, atkreipdamas dėmesį tik į minimo filosofo raiškos viešojoje erdvėje tariamą prieštaringumą, kai anksčiau ne kartą išsakęs sutirštintos konsistencijos kritines pastabas mūsų politinės sistemos atžvilgiu, išviešinęs savo rezignaciją, kitą kartą profesorius jau įkvėptai ragina tapti beatodairiškais optimistais.

Paspartintos nuotaikų kaitos fenomenu tokio neva ambivalentiškumo nepaaiškinsi. Kaip atrodo, tam tikros dviprasmybės šioje vietoje neįmanoma išvengti iš principo, nes, – ilgiau pagalvoję – visi dėl to sutiktume, – kritikuojantis gyvenimo negeroves žmogus, besipriešinantis blogybėms ir tokiu pagrindu pats įsiveliantis į politines batalijas pilietis, turi būti optimistas aukščiausiu laipsniu, t. y. žmogumi, kuris tiki, jog viską galų gale galima pakeisti į gerą.

Kitu atveju nebūtų verta burnos nė aušinti… Žinia, ne kiekvienas politikas iš pašaukimo išpažįsta tokį pasitikėjimą gera dalykų prigimtimi, nes ir pati politika pagal apibrėžimą yra ne tikėjimo porūšis, o kova dėl valdžios, dažnai suprantamos kaip savitikslis orientyras.

Savo ruožtu kovoje dėl valdžios kaip savaiminės vertybės sugebėjimas išnaudoti kito žmogaus ydas, silpnybes ir baimes, t. y. mokėjimas aktualizuoti blogį neretai yra veiklos sėkmės sąlyga. Kita vertus, šio teiginio apie tikintį pesimistą negalima apversti, t. y. būtų klaida manyti, jog viešai išpažįstantis optimizmą žmogus visados tokiu būdu tik maskuoja savo netikėjimą, juodžiausią neviltį.

Tiesą sakant, siekiant didesnio aiškumo temos požiūriu, klausimą reikia kelti daug radikaliau, išplėtojant jį iki kraštutinio taško, maksimaliai, o tai reiškia, nebijant suabejoti dėl to, ar tokių nusiteikimų kaip optimizmas ir pesimizmas įvardijimas iš principo gali tapti politologinėm kategorijom, ar legalus čia dalykas yra išlikę ideokratiniai refleksai, ar nėra taip, jog bandymas moralizuoti šia tema tik dar labiau užpainioja reikalo esmę?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietmečio kalambūras ,,eina pesimistas, o iš paskos du optimistai su civiliais rūbais” savaip primena, jog optimizmas šioje epochoje buvo privaloma dorybė. Demokratinė visuomenė turi visai kitus orientyrus, tačiau ir mūsų laikais neretai yra bandoma sugėdyti oponentą dėl to, jog  anas esą nepakankamai džiaugiasi šalies laimėjimais, naryste NATO ir ES, nepriklausomu valstybės būviu, demokratine tvarka. Taigi tarsi ir privalomu dalyku tampa džiugesio labiau ar menkiau išplėtotu pavidalu demonstravimo ritualai, lygiai tiesa yra tai, jog ir modernioje visuomenėje kritika yra toleruojama tik iki tam tikro laipsnio, bandant įskiepyti ribos, kurios nevalia peržengti, pojūtį.

Tačiau leiskite pabandyti įsijausti į žmogaus, nesugebėjusio maksimaliai nudžiugti, naštą, kartu atkreipiant dėmesį į tas aplinkybes, kurios iš dalies pateisina jo skepticizmą, legaliu dalyku leidžia laikyti tuos negatyvius išgyvenimus, dėl kurių jautresnė būtybė patiria dvigubą diskomfortą, nes be visa ko dar pradeda gėdytis pats savęs ir tokiu būdu visiškai susipainioja frustracijos prieštarose.

Ieškant labiau subalansuoto įvardijimo, temos esmės klausimą galima suformuluoti taip: kokios gi yra plačiai mūsų dabarties visuomenėje suvešėjusio NESMAGUMO šaknys?

Čia nesiruošiu minėti atskirų pavyzdžių, nes šiuo atveju ne nuoseklus išskaičiavimas ir iliustracijų gausa leidžia pajusti tikrąją problemos apimtį. Kita vertus, tik prabėgomis užsiminsiu apie tokias sistemines nelaimes kaip sveikatos apsaugos (ne)pertvarkymas ir vadinamoji  aukštojo mokslo reforma. Džiaugtis čia iš tiesų nėra kaip, o optimizmą galima išsaugoti iš esmės tik vieninteliu būdu, t. y. prisimenant jau seniai atrastą šūkį: nėr ko nusiminti, bus dar blogiau!

Iš tiesų taip ir bus, jeigu nesukaupsime valios esminių permainų labui. Dumblinos pelkės burbuliavimo ir rūgimo energija šiandien yra vos ne vienintelis energijos tipas, palaikantis sveikatos apsaugos sferos gyvybingumą, o universitetų dedamas pastangas išgyventi, mažėjant studentų skaičiui, toli gražu neturime jokio preteksto pavadinti reforma.

Kita vertus, neduokdie Lietuvoje susidurti su teisėsauga. Tuomet, žmogau, suprasi, kad esi visiškai nesaugus, beteisis, mažareikšmis, taip nuotaiką gali susigadinti visam gyvenimui.

Čia paminėtos sferos yra labai svarbios užtikrinant žmogaus gyvenimo kokybę. Tačiau nepalieka įspūdis, jog pats svarbiausias temos požiūriu dalykas vis dar nenusistovi, neužsifiksuoja ir pastoviai prasprūsta pro akis. Nepalieka įspūdis, jog kažkas yra ne taip(tokį išsireiškimą  vartodavo vienas a. a. bičiulis tuo atveju, kai neaiškus nerimas pasiekdavo aukščiausią tašką) mūsų gyvenime labiau esmiškai, labiau fundamentalia prasme nei tos ar kitos sferos patologija.

Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo man, širdį graužia, nesmagumą pastoviai augina daugiau ar mažiau įsisąmonintas (kartais krebždantis tik pasąmonės kertelėje) žinojimas, jog kažkas pavogė laisvės paslaptį. Taip leiskite įvardyti tą situaciją, kai visa laisvės metafizika, visi gražiausi ir doriausi nepriklausomybės  siekio lozungai grupelės žmonių yra pavartojami savanaudiškų, neretai kraštutinai egoistinių, net nusikaltėliškų interesų įtvirtinimui. Tokie žmonės dar yra linkę pamokyti gražaus elgesio taisyklių ir nepraleis progos nepapriekaištavę dėl nesugebėjimo mąstyti valstybiškai arba patriotizmo stokos. Nesmagu, kai šitaip…

Savo ruožtu nesmagumas dėl šiandienos nesuponuoja vakarykštės dienos ilgesio. Kaip atrodo man, pats laisvės ir okupacijos laikotarpių pastovus lyginimas yra labai dviprasmiškas veiksmas, nes laisvė yra vertinga ne dėl palyginimo, o savaime, ne sąlygine, o absoliučia prasme.

2018.08.30; 13:37

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai buvau dar visiškas pyplys, anais sovietiniais laikais, paskaitęs laikraštyje, kad jau pradeda dygti grybai, vidurvasario metą, berods buvo birželio pabaiga, įsiruošiau į netoliese dunksnojantį mišką su pintine ir aš paieškoti laimikio. Einantį keliu sustabdė kaimynas, klausdamas „Kur žingsniuoji, vaikeli, nejaugi į mišką?“ Į mano paaiškinimą, kad „Tiesa“ rašė, kad jau prasidėjo grybų sezonas, palingavęs galvą kaimynas liūdnai tarstelėjo: „Žinok, kad visa tai, ką skelbia „Tiesa“, yra grynasis melas!“

Žinia, sovietiniais laikais visi svarbiausieji propagandos ruporai, klaikaus žmonių kvailinimo vadinamieji spaudos organai buvo vadinami tiesomis. G.Orwellas šį fenomeną aptaria savo antiutopijoje „84-tieji“, aprašydamas žiaurios minties policijos, kuri čia vadinama Tiesos ministerija, veiklą, toli pavyzdžio neieškant. G.Orwellas aprašo fenomeną, kai visišką pozityvios tikrovės nebuvimą pridengia pavadinimai tarsi savotiškos pomirtinės kaukės. Tokių pavadinimų dauginimas sovietijoje prikišamai rodė baisų tikrovės trūkumą, kai tikroviškos tiesos nebuvimą privalėjo užtikrinti tiesos ministerija, melo ruporas buvo vadinamas „Tiesa“, o totalitariniai režimai, pasivadinę liaudies demokratijomis, buvo įpareigoti kontroliuoti vadinamąją liaudį taip, kad joks demokratijos daigelis nesudygtų net mintyse.

Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip nesmagų būtų sakyti, tačiau nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad ši diametraliai priešingų tikrovei pavadinimų praktika iš kapų yra prikeliama šiandien mūsų lietuviškoje aplinkoje, kai didžiausio rusiškų trąšų importuotojo, trąšų barono partija be didesnio konfūzo ima ir pasivadina žaliaisiais. Kaip atrodo, mėgstantis be perstojo pliaukšti apie Tiesą, Gėrį ir Grožį Ramūnas Karbauskis yra įsitikinęs, kad žodžiams neskauda. Tačiau prievartaujami žodžiai dejuoja, todėl dėl būtinybės įvardinti daiktus savo vardais, dėl žodžių sveikatos leiskite pastebėti, kad žaliaisiais trąšų barono partija gali vadintis nebent tik dėl to, jog siaubo filmuose prisikėlę negyvėliai paprastai vaizduojami kaip žalios veido odos būtybės.

Nepatikėčiau, jeigu kažkas sakytų, kad R.Karbauskio bendrovės vis dar prekiauja glifosatais, transportuoja šiuos vėžį sukeliančius nuodus į Lietuvą. Tai būtų pernelyg didelis žmonių papiktinimas, kai ant kortos yra pastatoma vado politinė karjera. Kaip yra žinoma, Tarptautinė  vėžio agentūra laboratorinėmis sąlygomis, bandymuose su gyvūnėliais nustatė, kad ši medžiaga neabejotinai sukelia vėžį. Oponentas turi teisę pareikšti, kad bandymų su laboratorijos žiurkėmis rezultatai negali būti tiesmukai perkelti į žmogaus tikrovę, vertinant žmogui kylančias rizikas dėl žemės ūkio nesutramdomo chemizavimo. Tačiau pastarosiomis dienomis žaliųjų vyriausybės priimtas nutarimas nuo kitų metų padidinti miškų iškirtimo normą 6% rodo valdžios nusiteikimą gyventojus laikyti laboratorijos žiurkėmis, bandant nustatyti populiacijos kantrybės ribas, išbandyti – kokią melo dozę gali pakelti Lietuvos žmogus?

Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplinkos ministerijos pavadinimas Lietuvoje dengia aplinkos naikinimo vajų. Kad ir kaip būtų liūdna, tokia yra nesmagi dalykų padėtis. Urėdijų naikinimo reformos metu ne vienas žmogus, tarp jų ir šių eilučių autorius liūdnai pranašavo, kad tokios permainos yra užmanytos savo godumą nesugebėjusių suvaldyti žmonių galvose, užsimojant prieš Lietuvos miško tvarumą. Sunku buvo nepastebėti čia styrančių medienos apdirbimo pramonės ir užsienio baldininkų lobistų ausų ir uodegų. Neatsitiktinai sulaukėme net kai kurių tarptautinių lobistų raginimų spartinti reformas ta linkme.

Išties, nepaslėpsi, reforma pakrypo ta linkme, kad buvo siekiama išsižadėti pasaulyje sėkmingiausiai su miškais besitvarkančios šalies (tai skelbė oficialiai įteiktas sertifikatas, dokumentuotas Lietuvos pasaulinis pripažinimas) statuso, pereinant prie Latvijos, kuri yra tituluojama kaip blogiausiai miškų tvarumą užtikrinanti šalis pasaulyje, pavyzdžio. Toks yra naujosios konfigūracijos žaliųjų minties šuolis. Moraliniu Černobyliu susiklosčiusi dalykų padėtis gali būti vadinama dar ir dėl to, jog į tokią aferą su dideliu entuziazmu įsitraukė ir konservatoriai.

Išsivysčiusios šalys paprastai jau nekerta savo miškų, reikalingus medienos išteklius supirkdamos iš žemesnio kultūrinio išsivystymo pakraščių, kur lengviau yra prasukti korupcines ar pusiau korupcines schemas. Kyla įspūdis, kad Aplinkos ministerija siekia nublokšti Lietuvą į antrojo tipo šalių rangą.

Matome visišką minties nususimo atvejį, kai vadinamieji medienos ištekliai yra prilyginami iš žemės gelmės semiamoms naudingosioms iškasenoms. Iškasama geležies rūda, varis, auksas, pumpuojama nafta jokiu būdu nenaikina aplinkos, neužtraukia pavojaus, kad šalis nugarmės į atsivėrusias kiaurymes, savo ruožtu suintensyvėjęs miškų kirtimas atveria kiaurymes šalies landšafte, didina fizinės ir metafizinės dykynės įsivyravimo pavojų. Tokie kirtimai yra vaizdi mūsų sąžinės  kiaurymių demonstracija.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna dėl to, kad vyriausybės posėdyje buvo bandoma pridengti Aplinkos ministerijos, pastaruoju metu sulaukiančios daug kritikos, veiklą, skelbiant, kad didinti kertamų miškų plotus pasiūlė kitos ministerijos. Tačiau kažin ar tokiais paaiškinimais kažkas patikėjo…

Ką toliau daryti? Neturiu teisės kviesti versti valdžią, kurią man išrinko tautiečiai. To neleidžia Konstitucija ir kiti įstatymas. Todėl mano pasiūlymas bus paprastesnis: jeigu vyriausybė neišgirs mūsų protestų ir neatšaus priimto nutarimo ženkliai padidinti Lietuvos miškų kirtimus, protesto ženklan R.Karbauskio, Sauliaus Skvernelio ir Aplinkos ministro adresais supakuokime iš išsiųskime bent po vieną nešvarių kojinių porą. Klausiate – koks loginis ryšys tarp nemotyvuoto miškų kirtimo ir nešvarių kojinių? Kai šitaip kertami Lietuvos miškai, normalių refleksų žmogui dėl nervinimosi padidėja pėdų prakaitavimas. Jeigu nieko daugiau padaryti negalime, tai duokime žinią valdžios vyrams bent apie tai. 

2018.08.21; 15:40

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Praeitą kartą baigiau cituodamas F. Nietzsche, sakiusį, kad visuomenė paprastai būna dviejų tipų: arba karinė, arba korupcinė. Tačiau, kaip atrodo, Lietuvoje susiklosčiusi politinė santvarka yra mišraus pobūdžio, kai savo ruožtu tokią tvarką tikslingiausia būtų vadinti policine-korupcine visuomene.

Taip sakau ne tik dėl to, kad Lietuvoje į aukščiausius šalies valdymo organus vis dažniau užkopia policininkai, buvusių policininkų ir teisėsaugos darbuotojų daugėja visuose politinio vadovavimo sferose, taip pat ir savivaldybių lygmenyje. Taip išdrįsau pasakyti taip pat ne tik dėl to, kad Lietuva pateikė kraštutinai pavojingą precedentą, kai buvęs specialiosios tarnybos vadovas tapo Seimo nariu nuo Panevėžio,  faktiškai užimdamas vietą to žmogaus, kuriam sukurpė bylą. Kaip atrodo bent man, šio fenomeno pavojingumą ir atgrasumą mes dar nesugebėjome įvertinti, žiūrėdami į tokią „rotaciją“ kaip į  linksmą nutikimą. Galimas daiktas, neatsitiktinai, o, tęsiant tradiciją, Panevėžyje panaši istorija yra užsukama iš naujo, kai ta pati specialiųjų tyrimų tarnyba pradeda purtyti miesto merą, kai anas nepakluso ir pradėjo maištauti prieš išeivį iš specialiųjų tarnybų, dabartinį atstovą nuo Panevėžio.

GinkDie, nesiūlau teisėsaugos institucijoms, o ypač kovos prieš korupciją tarnyboms lėtinti apsukas, tačiau net ir neginkluota akimi galima pastebėti, kad mūsų kasdienybėje vis dažniau pasitaiko bylų, suadytų baltais siūlais. Negaliu nei patvirtinti nei paneigti fakto, nes nežinau, neturiu slaptų informatorių, tačiau gal kuris nors skaitytojas gali atsakyti į klausimą – ar neseniai išgarsėjęs kaip banditų talkininkas, kalėjime platinęs narkotikus Pravieniškių kriminalinės žvalgybos pareigūnas nėra tas pats „žvalgybininkas iš Pravieniškių“, kuris andai pamokė savo dukrą slaptai įrašinėti KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio pasisakymus, o po to pradėjo garsiojo Lietuvos pedagogo teisminį persekiojimą. Tąkart tėvelio pavardė nebuvo minima, saugant nepilnametės dukros incognito, tačiau nuo gretinamų įvykių kyla labai panašus dvokas.

Negaliu viešinti detalių, nes toliau minimų faktų negaliu dokumentuoti, įrodyti, tačiau bent užsiminsiu apie keistą istoriją, kai kartą nei iš šio, nei iš to universiteto dėstytojui buvo pradėtas siūlyti kyšįs (anksčiau to nebūdavo nė iš tolo, o tą semestrą tris ar keturis kartus), o dėstytojui – atsižegnojus, anas buvo keikiamas, dergiamas, keli sportinės laikysenos vyrukai baisiai nepatenkinti net grasino primušti, kad nepaėmė brukamų pinigų. Dėstytojas ir šiandien laikosi versijos, kad tąkart labai keisti dalykai dėjosi tikriausiai tik tuo pretekstu, kad jisai parašė blogą pažymį kokio nors aukšto rango teisėsaugininko debiliškai atžalai. Kitaip esą nepaaiškinsi…

Klausimynas

Šiandieninę lietuviškosios demokratijos atmainą savo rizika vadinu, ilgiau neapsistojant prie aptartų įvykių, policine-korupcine iš esmės dėl to, kad aukščiausiojo rango Lietuvos teisėsaugininkai, vyriausieji prokurorai, patarnavę metus kitus valstybės tarnyboje, be didesnio konfūzo pereina į priešingą barikadų pusę, tampa, švelniai tariant, įtartinos reputacijos veikėjus aptarnaujančiu personalu.

Čia nesiruošiu pernelyg ilgai linksniuoti Kazio Pėdnyčios, kuris savo laiku choru buvo vadinamas kišeniniu prokuroru, o dabar, kartas nuo karto, gina nusikaltėlių interesus. Negrasinkite man pirštu, ne aš tai sugalvojau, kišeniniu prokuroru K.Pėdnyčia, jam būnant vyriausiuoju šalies prokuroru, viešojoje erdvėje buvo vadinamas taip dažnai, kaip nė vienas iki jo, ar po jo, o toks pavadinimas minimam teisėsaugininkui prilipo kaip niekam kitam, tiko kaip pirštu į akį. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti, kad perlipti iš vienos kišenės į kitą nėra sudėtinga transakcija.

Daug labiau mus turėtų dominti Ramučio Jancevičiaus pavyzdys, kuris, dirbdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, labai dažnai rodydavosi viešojoje erdvėje ir buvo tapęs savotišku teisėsaugininkų klano reprezentaciniu atstovu, o, atėjus laikui, perėjo dirbti Dariui Mockui, įsidarbino aukštose pareigose koncerne, kuris Seimo tyrimo išvadoje yra pavadintas „turinčia organizuoto nusikalstamumo požymių“ organizacija (o Seimas – tai ne šuns papas, a?). Kita vertus, turint prieš akis R. Jancevičiaus karjeros pavyzdį, kyla klausimas – ar teisingai sakome apie šio straipsnelio herojus, kai tvirtiname, kad tas ar anas aukšto rango teisėsaugininkas perėjo į priešingą barikadų pusę? Iš tiesų, ar jiems reikėjo kur nors pereiti, ar jie kada nors buvo žmonių pusėje?

Nepulsiu abejoti, kad savo laiku šis įtakingas prokuroras padarė labai gerą darbą, panaikinęs įtarimus D.Mockui, kuris buvo kaltinamas savo kompaniono nunuodijimu. Apginti gerą žmogaus vardą yra ne mažiau svarbu nei nusikaltimų užkardinimas. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, VSD slapta padaryti įrašai prikišamai liudija, kad R.Jancevičius, būdamas Vilniaus miesto vyriausiuoju prokuroru, nusikalstamai naudodamasis savo įgaliojimais, pridengė D. Mockaus koncerno statybinės firmos neteisėtą veiklą, taip pažeisdamas teisėtus miesto gyventojų lūkesčius. Tiesa sakant, nesuprantu – kodėl šiandien, kai yla išlindo iš maišo, garsiajam bylininkui dėl šio epizodo nėra pradėtas teisinis tyrimas, neužvesta byla?

Tai tik uogelės, o mano išsikerojusi nuoskauda, iš naujo sudilgsinti, kai tik ištariama R.Jancevičiaus pavardė, visų pirma siejasi su Gintaro Beresnevičiaus mirties (žūties?) aplinkybių tyrimu – ogi R. Jancevičius kuravo šį daug klausimų kėlusį, o man ir šiandien, prabėgus 12 metų, tebekeliantį, tyrimą. Prasidėjusio rugpjūčio mėnesio 5 d.  sukaks G. Beresnevičiaus mirties dvyliktosios metinės.

R.Jancevičiaus iniciatyva, kaip atrodo bent man, tragiško nutikimo istorija buvo užglaistyta, konstatavus, kad neva policininkai, įsodinę G.Beresnevičių į tarnybinę mašiną, niekuo dėti, nes ant rasto negyvėlio kūno neaptikta smurto pėdsakų. Tačiau buvo liudininkas, kuris matė, kaip  garsųjį religijotyrinką, stamboko sudėjimo vyrą policininkai sukišo į šunims vežioti skirtą bagažinę. Ar tai nėra smurtas, nusikaltimas žmogiškumui, kai, galimas daiktas, taip supakuotas žmogus užduso arba, kita galima mirties priežastis, nuo patiriamo fizinio streso, prilygintino kankinimui, sustojo jo širdis. Kur pradingo šis liudininkas, išgaravo, kodėl jo paliudijimas netapo tyrimo duomenimis? R. Jancevičius pats TV laidoje aiškino, kad to, kaip teigia liudininkas, negalėjo būti, nes esą atliktas eksperimentas parodė, jog žmogaus neįmanoma įkišti į šunims vežioti skirtą policijos mašinos bagažinę. Tačiau mums nesunku įsivaizduoti, kad sužvėrėję policininkai užsimanę galėtų sugrūsti žmogų be liekanos net į degtukų dėžutę. Gal šie policininkai šiandien taip pat tarnauja koncernui, a? Tai, žinoma, labai spekuliatyvi prielaida.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Tuo metu daug rašiau apie šį baisų nutikimą, atviru laišku kreipiausi net į tuometį prezidentą Valdą Adamkų, prašydamas įsikišti, ieškant čia teisybės. Niekas man neatsakė, visi tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burnas, taigi jau tąsyk supratau, kad policinėje-korupcinėje visuomenėje eilinio žmogaus balsas į dangų neina. Ką reiškiame mes, žemės dulkės, Olimpo gyventojams, su žemės dulkėmis nenoriu net kalbėtis. Ypač apmaudu dėl V. Adamkaus, kurį visados minėdavau tik geriausiuoju žodžiu, švelniai jį vadindamas senuoju džentelmenu.

Kaip atrodo bent man, sveikoje visuomenėje G. Beresnevičiaus mirties aplinkybių tyrimo dviprasmybės turėjo sukelti masinius žmonių protestus arba net tikrą revoliuciją, nušluojančią tokius pūzrus kaip R. Jancevičius jau tuomet. Tik nesveikoje, prisitaikėlių ir apsidraudėlių, visuomenėje jie turi šansą nebaudžiamai nugalabyti, išmesti iš darbo (čia jau kitas – radžviliados pavyzdys) geriausiuosius iš mūsų, kol patys anksčiau ar vėliau užsirauna.  

2018.08.04; 08:15

***

Turinys

Edvardas Čiuldė, šių novelių autorius

Kūšio skutimas
Povo uodegos sindromas
Žmona
Meilė
Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“
Akademija
Išgalvota moteris
Veidrodis
Profesoriaus A. J. paslaptis
Bobų vasara
Gėlių parduotuvėlės užkulisiai
Kodėl banditai myli balandžius
Gandro mirtis
Šuns būdos konstrukcija pagal Aristotelio instrukciją
Labai pigūs dėstytojai
Žiemos lietus
Sudužęs veidrodis
Nauji vargai dėl pavardės
Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas

***

Kūšio skutimas

Tyrimų rezultatai  buvo labai prasti, gydytojams neliko nė mažiausios  abejonės, kad sergu prostatos vėžiu, o liga – jau įsismarkavusi. Tai – ne pati geriausia žinia pasaulyje anksčiau be didesnių rūpesčių savo dienas stūmusiam vyriškiui. Jeigu kiekvienam žmogui būtų privalu išsirinkti  bent vieną iš plataus diapazono vėžio rūšių, vyrai tikriausiai tik paskutinėje vietoje rinktųsi man tekusią diagnozę, nes, kaip aišku ir nepašvęstajam, prostatos vėžys bando įsikurti labiausiai intymioje sferoje, taikosi įsitaisyti padidinto jautrumo zonoje, kėsinasi į pačią vyriškumo šerdį.

Kita vertus, praleidęs nemažai valandų prie gydytojų kabinetų durų, šiandien jau būčiau linkęs sakyti, kad vyriškumo kriterijumi grynai fiziologine to žodžio reikšme reikėtų laikyti masculinum padermės individo sugebėjimą nusišlapinti senuoju rankiniu būdu, naudojant tam reikalui pritaikytą, tradicinį organą, taigi išsiverčiant be išvedžiotų vamzdelių pagalbos, pro kuriuos drėgmė sunkiasi, pastoviai kapsi į prie šono kabantį maišelį. Tačiau, žiūrėjau ir mačiau, kad net ir išorinę šlapimo pūslę galima nešiotis oriai, aukštai pakelta galva, nekreipiant dėmesio į tokią negalios demonstraciją palydinčius užuojautos žvilgsnius. Kam ne kam, o man, nevalingai savo nuopelnu laikiusiam kelias pergales buduarų sferoje, tai sužinoti buvo pravartu ir teisinga.

Kai kartą po procedūros, kuri reikalavo nusikelnėti, išėjau iš kabineto išsidraikiusiais marškiniais, tas išdidus seneliukas su nešiojamąja šlapimo pūsle, tąkart sėdėjęs prie procedūrinio durų, tarstelėjo, nudelbęs akis giliai į pasuolę, tarsi sau, tarsi laukiančiai miniai žmonių, o greičiausiai man, kad esą klyną reikia užsisagstyti visados, nežiūrint jokių aplinkybių. Tokia intonacija paprastai kalba išminčiai, – iš tiesų tąsyk dėl didesnės teisybės turėjo pasigirsti aplodismentai, pats būčiau paplojęs katučių, jeigu kas nors būtų parodęs pavyzdį, tačiau žmonės, pribaigti savo bėdų, nuleido negirdomis pasakytus žodžius, nuskambėjusius su atrodytų neatremiamu teologiniu rimtumu. Vis dėlto aš pats į reikalo esmę šiandien jau žiūriu truputėlį kitaip, keldamas klausimas – ar privalu yra kiekvienam tikram vyrui užsisagstyti surdutą iki paskutinės sagos, saugoti savo intymumo slėpinį labiau nei valstybės paslaptį?

Automobilis po avarijos. Slaptai.lt nuotr.

Dar jaunas Gintaras Beresnevičius, ką tik išleidęs pirmąjį savo opusą, pavadinimu „Dausos“, yra pasižadėjęs, kad jeigu numirtų pirmiau nei aš, būtinai perduos žinią man apie anapusinio gyvenimo egzistavimo faktą ir reikiamus žinoti mums dalykus dar šiame pasaulyje, siekiant geriau pasiruošti anajam. G. B. nuo pat pradžių pildo savo pažadą truputėlį net persistengdamas, su didesniu uolumu nei aš dabar pageidaučiau, su niekaip neleidžiančiu užsimiršti kaupu. Žinoma, tai iš tiesų yra jau visiškai kita istorija, apie kurią pakalbėsime kitą kartą, o čia pastebėsiu tik tai, kad jeigu į mūsų gyvenimą prasisunkia net dausų slaptis, nėra jokio reikalo saugoti tokios viešos paslapties kaip vieno nevykėlio intymumo užkaboriai. Kad tik būtų kas domisi, – esu pasirengęs surengti ekskursiją, aprodant savosios intymumo sferos infrastruktūrą, net turistams iš Japonijos, kurie viską mėgsta fotografuoti.

Žmogus turėtų būti nepaslaptis, be jokios liekanos.

Nieko nelinkęs romantizuoti, dabar pasakysiu tik tiek, kad neišvaizdi priekinė liauka, vadinama prostata, yra ne kažkokia antroji vyro širdis, kaip kartais sakoma iki banalumo apspurusiais  žodžiais, o sulėtintu tempu sprogstanti granata vyriško tipo organizme. Visa vyrija čia nešiojasi vėžinių ląstelių pasėlius, tačiau vieniems pavyksta išsisukti, kitiems – nelabai. Prostatos funkcionalumo pavyzdys turi pamokamąją reikšmę  platesniame kontekste nebent tik tuo rakursu, kad gerai veikianti prostata yra nepastebima, nejaučiama, o  išvešėjusi neretai tampa piktybiškumo šaltiniu, kūno destrukcijos detonatoriumi.

– Į simuliaciją reikės atvykti nusiskutus visą augmeniją nuo bambos iki kelių, – pasakė išdėvėtu balsu gydytojas, ką tik suderinęs spindulinio gydimo pradžios datą su skyriaus registratūra. Simuliacija čia reiškia pirminį prisimatavimą,  specialiu flomasteriu ant kūno paliekant atžymas, leidžiančias sufokusuoti spindulį ten, kur to reikalauja gydymas, kada jau vėliau, prasidėjus tikram švitinimui, bus siekiama įterpti radioaktyvumo dozę į numatytą transliacijos vietą. Prostata dėl tokio  tikslaus pamatavimo ir kvantitatyvinio sureikšminimo tampa objektu griežčiausia to žodžio reikšme, kai žmogus susvetimėja net savo prostatai, o procedūrinio kabineto negyva šviesa ir žiurkiškas  medicininės aparatūros technologės snukutis, nė iš tolo neprimenantis buvusį moteriškų užutekių pasaulį, tampa savotiškais dabartinio pasaulio kraštutinės objektyvizacijos krešuliais.

Nesunku įsivaizduoti, kad medicina reikalauja sudaiktinti paciento negalią, tačiau žemina aplinkybės, kad medicinos kabineto personalas sudaiktinimo požiūrį perkelia į visus bendravimo su pacientu aspektus, matydamas jo asmenyje geriausiu atveju tik priešakyje įsitaisiusią liauką arba kito sugedusio organo dominantę. Manding, labai svarbu, kad tokiu požiūriu nepersiimtu pats linkęs sureikšminti savo ligą, lengvai pasiduodantis panikai pacientas, čia vėl praverčia Imannuelio Kanto pavyzdys, kuris, sunkiai sirgdamas ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dažnai griuvinėdamas ant žemės, labiausiai pergyveno dėl to, kad jo asmenyje sunkiai pavyksta išsaugoti žmonijos orumo vaizdinį.

Kraštutinai iščiustytas, sterilus, su retai išstatytais daiktais – keliais baldais ir nežinomos  kol kas paskirties aparatais – kabinetas  dunkso lengvoje prieblandoje perkrautas sunkio dvasios, tarsi čia ir būtų pati patogiausia vieta padėti kiaušinį naujųjų laikų dinozaurui.  Toks, be žmogaus šypsenos ir mandagumo gestų, kabinetas geriausiu atveju primena skaistyklos prieangį. Teisinant situaciją būtų galima pastebėti, kad visi mes, bėgant laikui, tampame profesiniais išsigimėliais, gydytojo dalykiškumas – tai toks profesinis išsigimimas, kuris kartais net praverčia, nors neretai ir užgauna. Tačiau net ir tokiu atveju nereikėtų pernelyg nusiminti dėl šitokio truputėlį dirbtinai demonstruojamo atšiaurumo, nes visi mes žinome, kad labiau žmogišką požiūrį į tave užgriuvusias negandas čia gali lengvai įsigyti už papildomą mokestį.  Pats laikas būtų išpažinti ir savo, daug metų pedagoginį darbą dirbančio žmogaus, nešvarią profesinę sąžinę – pastebėjau, kad esant mažiausiai progai, kaip ir dabar, iškart puolu pamokslauti, maniakiškai ieškodamas pamokomųjų reikšmių, nors žinau, jog likimo aukščiausiasis teisingumas skaudžiausiai baudžia būtent šventeivas ir moralizuotojus.

Kas be ko, rinkausi spindulinį gydymą, o ne operaciją, iškart, be duoto laiko kelias savaites pagalvoti, visiškai intuityviu pagrindu, kaip atrodo, jau vien dėl to, kad operacija paprastai kažką atima, išima, išpjauna, o spinduliavimas, galimas daiktas, prideda. Sunku būtų paneigti tai, kad apšvitintas žmogus mažiausiai yra bent radioaktyvaus pėdsako nešiotojas! Be to, tai neskausmingas gydimo būdas, kaip sakoma, be kraujo ir pūlių. Kraujais paplūdau kiek anksčiau, pabandęs savarankiškai nusiskusti visa tai, ką gydytojas pavadino augaline danga žemiau bambos. Kai pagalvoji, išties „to fenomeno“ įvardijimui mums trūksta eufemizmų atsargų kaip niekur kitur tikriausiai dėl jo paties truputėlį komiško pobūdžio ir mažareikšmiškumo. Tačiau kai pusamžiui vyručiui su pradėjusiu dygti pilvuku, užstojančiu vaizdą žemyn, kyla užduotis atlikti tokią apsivalymo užduotį, pradedi suprasti – kokia sunki našta žmogui yra kūšys.

Nieko nepadeda supratimas, kad akto nusakymas žodžiais „kūšio skutimas“ jautriai ausiai gali skambėti ne mažiau sakraliai nei „jaučio aukojimas“. Kaip visiems žinoma, net plačiausio profilio kirpyklose tokių paslaugų neteikia! Taigi nuo pat pradžių tapo aišku ir tai, kad čia reikės  verstis savo pastangomis, visiškai laisvai improvizuojant, be asistentų pagalbos, nesitikint gero patarimo iš pašaliečių ir tautiečių. Kas be ko, buvo galima paprašyti žmonos, kad padėtų tokiu kebliu reikalu, tačiau nepakilo ranka. Kaip atrodo, vis tik yra ta intymumo sferos uždaroji zona, kurią praverti labiausiai draudžiama  žmonai (net jeigu čia praėjo visa minia japonų), į kurią, teoriškai mąstant, drąsiausiai galėtų įžengti iškrypusios vaizduotės meilužė.

Ne dėl estetinių sumetimų pagailiu vėl žmonos. Apskritai žmonos kategorija nurodo į kažką anapus estetikos, į tą kažką, kas savo fundamentalumu nedera su sterilumo idealizavimu. Kai reikėjo prieš magnetinio rezonanso tyrimą pralaisvinti vidurius, klizmą pastatė žmona. Iš pradžių išbandžiau labiau civilizuotas priemones, specialias piliules ir žvakutes, skirtas sukelti viduriavimo efektui, tačiau niekas iš to nesuveikė. Nuo forsuoto ideologinio kvailinimo sovietiniais laikais brendusiam žmogui kaip pasekmė, kaip savotiškas istorinis paveldas pasilieka ilgalaikis vidurių užkietėjimas, o gelžbetoninius vidurius pralaisvinti išeiviui iš sovietijos gali padėti tik atitinkamai pritaikyta milžiniško dydžio rusiško stiliaus guminė klizma. Drauge leiskite prisipažinti, išsiduosiu, kad dabar nejaučiu jokio konfūzo, kad, neva pažeisdamas kažkokį estetinio jutimo kanoną, tiek daug kalbu apie išskyras. Būtent išskyros, jų periodiškumas, reguliarus pasikartojimas, cikliškumas yra pats akivaizdžiausias gyvenimo ritmikos liudijimas, pasitikrinimas, kad gyveni.

Drovėjausi paprašyti  žmonos, kad patarpininkautų apatinės kūno dalies apsiskutimo apeigose, regis, vien dėl to, kad  būtent žmona yra ta  išskirtinė būtybė, prieš kurią labiausiai nesinori, paradoksaliai tariant, apsinuoginti iki paskutinio galo galelio, pripažįstant kaip faktą savo komiškumą ir bejėgiškumą.

Kokie yra kūšio skutimo instrumentai? Taip paprastai į šį klausimą neatsakysi. Barzdai skusti peiliukai čia tarsi ir nelabai tinka ne tiek dėl to, kad reikėtų vengti, jeigu yra nors mažiausia galimybė, aukštųjų sferų sumaišymo su žemutinėmis, kiek dėl tos priežasties, kad yra nepakankamai aštrūs apatinės dalies skutimui (viską supranti iš karto, kai tik pabandai įsivaizduoti – kaip tokiais įrankiai būtų galima apskusti pasigautą ežį). Vartotojiškos visuomenės kosmetikos pramonė yra prigaminusi gyvą galybę priemonių, skirtų moters plaukinės dangos priežiūrai – įvairių depiliatorių, pincetų, specialių moteriškų rausvos spalvos skutiklių, tinkančių ne tik pažastų, kojų, bet ir labiau intymių vietų priežiūrai, – tačiau to išbandyti ant savo kūno neleido vyriško orumo likučiai, nežiūrint išpuolusios ekstremalios situacijos, kai žmogus griebiasi net šiaudo. Bulvių skutukas čia taip pat nepadėtų, net jeigu yra patogus įtaisas šiurkščios žievės pašalinimui, taigi liko tik galimybė  eiti redukcijos keliu, perkeliant veido skutimosi patirtį, manipuliuojant gillete peiliukais, į tą vietą, kur joks peliukas nebuvo niekados dar įžengęs.

To tikrai neleistų daryti E. Levinas, nuorodą į veidą padaręs  centrine savo etikos ašimi, tai iš tiesų neturi nieko bendro su froidistinės manieros simboliniu kastracijos veiksmu, tačiau toks savęs išviešinimas prieš save patį yra nemenkas išbandymas sau pačiam.  Vadinu tai išviešinimu,  net kai esi nusišalinęs, atitolęs nuo visuomenės, pasilikę vienas pats su savo intymiu veiksmu, kaip atsitiko dabar, dėl to, kad į tai, ką veikia aptariamu atveju empirinis „aš“, baisiai sutrikęs žiūri  transcendentalinis „aš“, kurio, tiesą sakant, vadinti vientisos asmenybės neatskiriama dalimi netinka, nes transcendentalinis subjektas šiaip ar taip yra nedalus, dar kitaip tariant, yra atomas pirmaprade to žodžio reikšme. Tačiau aptariamu atveju tikrai nukenčia empirinė žmogaus dalis, savo kailiu patirianti nedalumo pažeidimus.

Skutant akluoju būdu tą vietą, kur turėjo būti, bet pasimetė figos lapelis, nesunku yra tik nutaikyti skutimo putų čiurkšlę (moderniojoje skulptūroje apskritai figos lapelį tikslinga būtų pakeisti skutimosi putų kauge), vientisa mase padengiančią visą plotą, o, panardinus skutimosi peiliuką ir pradėjus gremžti, iškart pradeda kristi kruvinos putos, rodančios daugybinius pažeidimus, ne tik paviršinius, bet ir gilesnius įsipjovimus. Be perstojo žliaugia prakaitas, kurį vis dar bandai nusivalyti kruvinos rankos dilbiu, delne laikydamas plastmasinį skutimosi peiliuko įdėklą su plieniniu skutimosi peiliuku. Šaldytuvas įkyriai groja monotonišką melodiją, primenančią musių spiečiaus zyzimą vasaros dieną. Ta monotonija ypač dirgina drauge disonansu pradėjus skambėti panikos dūžiams, pulsui pagreitėjus taip, tarsi plaktų peliuko širdis katino naguose. Pravėrus vonios duris, kruvini oro burbulai įslysta į virtuvės teritoriją, ant spintelių paviršiaus palikdami rusvas dėmes, tarsi čia būtų įvykusios amžiaus tarakonų kautynės. Nuo dezinfekavimo skysčių jau dvokia, o ne kvepia alkoholiu, kaip būna puotaujant šimtas metų. Daug triukšmo dėl nieko, ar ne? Kaip atrodo, čia labiausiai būtų tikęs senas geras skustuvas, įgudusios rankos mostu iškart nuskutantis prižėlusią vietą, jeigu tik nebijotum kažko nusipjauti per daug savo neįgudusiomis rankomis.

Dėdė sėdi prie lango, galąsdamas skustuvą į odinį diržą. Dabar neprisimenu, pasakojo pusbrolis Petras, jaunėlis dėdės sūnus, ar kažkur girdėjau vėliau – skustuvas laikomas išgaląstu, tinkamai paruoštu, jeigu lengvai perkerta išmestą į viršų plauką perpus. Dėdė greitai skusis kelių dienų barzdą, purvinas putas nuo skruostų skustuvo šonu išdrėbdamas lauk pro langą. Matau čia ir save, berods ketverių metų vaikį, tėvų paliktą pas mamos seserį, nes vaikučio mama sunkiai serga, keliaudama iš ligoninės į ligoninę. Tačiau svarbiausias dalykas, krintantis ten į akis, yra neapsakomas saulės perteklius, kiaurai viską perverianti šviesa. Tokia šviesa perskrodžia net vidų, užvaldo pasąmonę, už savęs nepalikdama šešėlių.

Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.

Dėdė yra bitininkystės entuziastas, už lango į sodą driekiasi bičių gyvenamieji barakai, vadinami aviliais. Dabar pats šviesos pikas su bičių lakiojimo paūmėjimu, kai sodą užliejusi šviesa limpa ant akių, tarsi darbštuolės bitės gamintų ne tik medų ir tokius subproduktus, tinkamus dezinfekavimui, kaip bičių pikis, bet ir tirštą bei kvapnią šviesos substanciją.

Kažkaip suprantu, kad dėdė yra teisingas, bet žiaurus žmogus. Čia manęs nemėgsta net bitės, vienintelį iš visų senojo namo gyventojų sugeliančios beveik kiekvieną dieną. Eičiau pasiskinti juodųjų serbentų, niekas nedraudžia, tačiau šiame vaiduokliškame šviesos pasaulyje, spindulių intensyvumu prilygstančiame pomirtiniam gyvenimui, labai bijau bičių. Šiame šviesos pasaulyje, vaikščiojant basomis, reikia labai atidžiai žiūrėti po kojomis, kad neužmintum ant nektarą siurbiančios piktos darbštuolės (nes Hermio skrajojančių sandalų tas vaikis neturi ir niekados neturės), o pakėlus galvą šviesa dar labiau gelia akis, nuo tokios šviesos tvinksi smilkinius, maudžia kankorėžinė liauka, užgula vadinamoji siela.

Kas nežino to paprasto dalyko, kad Vakarų kultūros užgimimui, vakarietiško tipo filosofinės refleksijos įsitvirtinimui reljefiškas šviesos įspūdis, sąmonės apšviestumo pagava, pradedant Platonu, lyginusiu Saulę su Gėriu, įgyja išskirtinę reikšmę. „Šviesa yra brangus dalykas“, – sako tas pats Platonas. Būtent Platonas davė postūmį supratimui, kad šviesos alegorija tiksliausiai nusako proto budrumo būseną, net jo pasirengimą pažinti amžinąsias esmes, o sąmonės apšviestumo idėja  daugiau ar mažiau modifikuotais pavidalais buvo kultivuojama per visas istorines epochas, kai net žinių siekimas galop pradedamas vadinti švietimu. M.Heideggerio kūryboje šviesos motyvas atsikartoja prošvaistės kaip laisvės prieangio į tiesą prasmėvaizdyje. Protas vakarietiškoje mąstymo tradicijoje labai dažnai yra traktuojamas kaip prabundantis, atsimerkiantis, gaivalingai nusirąžantis milžinas, kuris pačią būtį išvysta kaip švytėjimą, įžengdamas  į tokį šviesos ratą.

Senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis ir drauge nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logoso sandu su visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulyje kalnų kraštas nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Saulės spinduliai čia nėra tokie aštrūs kaip bičių įgėlimai. Išfiltruota jūros druskoje šviesa tobulai įsiterpia tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Tačiau mano ankstyvosios vaikystės saulės nutviekstas sodas su dėdės, laikančio skustuvą rankose, pantomima prie lango nė iš tolo neprimena didžiojo būties rato, neturi nieko bendro su tikėjimu savo jėgomis, į šį sodą iš visų pakampių sunkiasi liūdnumo šviesa su radioaktyvumo prieskoniu burnoje. Galimas daiktas, tai – mirties sodas, šalia kurio, nežiūrint visko, buvo lemta išgyventi.

Tai beveik neįmanoma, bet tą vasarą keturmetis vaikinukas net tris kartus  perėjo mirties sodą, sugrįždamas į gyvųjų pasaulį su skolos bilietu. Žiūrėkime į šį supiktybėjusios šviesos ratą, – kas čia vis dėlto dėjosi? Iš pradžių mažasis įnamis skendo srutų duobėje, regis, buvo  kažkaip išgriebtas iš duobės dugno jau be sąmonės, mažai gyvas, tačiau po kelių dienų gaiveliojimosi su Dievo pagalba atsibudo dieną naktį budėjusios senelės globoje (jau čia keliu hipotezę, kad rūpestingoji senelė Agnieška buvo ne tik labai artimas giminaitis, motinos mama,  bet ir Dievo siųstas tarpininkas, visados rodantis kelią, išvedantį iš mirties labirinto).

Į būdele vadinamą šikinyką, šalia šviesos sodo, buvo galima patekti tik perėjus permesta per srutų duobę, į visas puses siūbuojančia lenta, kažkam primenančią linksmą atrakcioną, tačiau, kam ne kam, o mažam vaikui, neturėjusiam sparnuotų Hermio sandalų, tai buvo pirmasis mirties labirinto išbandymas, kurį vis dėlto pavyko įveikti, skendus bet nepaskendus šūdo bedugnėje. Kiti labirinto posūkiai vaiduokliškai name prie šviesaus sodo lėmė kritimą ant galvos iš antrojo aukšto, vieną kartą iš šieno prikimštos pastogės, kur vaikai eidavo miegoti po šienapjūtės, pro prakiurusias lubas nukritus į tvartą kakta ant kietai suplūkto laito, kitą kartą nugarmėjus aukštielninkam iš klėties palėpės pro laiptų skylę į prarają su lentinėmis pakopomis. Atsibudimai būdavo ilgi, užsitęsiantys, trumpam prablaivėjus sąmonei, kaskart vėl grįžtant į nenorintį iš savo nagų paleisti haliucinacijų ir kliedesių pasaulį. Kartais bundant su užsitęsusiu svyravimu ant sąmoningumo ir nesąmoningumo  ribos, atrodydavo, kad matau priartėjančius objektus, – ne vienas namiškis  buvo priėję pasižiūrėti kaip sekasi mažajam nelaimėliui, šunelis užbėgo pasisveikinti, lyžtelėjęs į lūpas, skraidė neatpažįstamų  vabzdžių būrys, – taip tarsi žiūrėčiau į juos iš gilaus šulinio, pro raibuliuojantį vandens paviršių matydamas deformuotus demonų veidus (vabzdžiai vis tik labiausiai priminė gigantiškas, ietimis ginkluotas bites herojaus su barzdele veidu, pasiskolintu iš kažkokios jubiliejinės tarybinių laikų monetos). Tik senelė buvo lengvai atpažįstama, abipus gyvenimo tokia pati, mažakalbė, vienintelė galinti išgelbėti visa pasaulį, ištraukti iš mirties spąstų.

Ta žiūrėjimo iš  šulinio dugno atmintis kartas nuo nuo karto leidžia daryti fantasmagorinę prielaidą, kad tąkart, nežiūrint visų pastangų,  likau nuskendęs šūdo krūvoje, o išsigelbėjimo planas ir gyvenimo vaizdinių margumynas yra tik mano bekūnio transcendentalinio „aš“ idealių galimybių sumodeliavimas pagal apriorinę schemą arba, kitas variantas, – tai tik klinikinės mirties metu blykstelėjusi ir užstrigusi  nelaikiškumo sferoje idėja apie nenugyventą gyvenimą. Tokiu atveju, kaip visiems aišku, būtų neįmanoma prasiveržti iš amžinybės į gyvenimą. Taigi, jeigu norite žinoti, nesu 100 proc. įsitikinęs, kad gyvenu. Ar tai reiškia, kad  tokiu atveju ir nenumirsiu galutinai, – nežinau.

Tačiau jeigu gyvenu, privalau žinoti, kad į pačią būtį galiu žvilgtelėti tik retkarčiais, vogčiomis, iš tolo, o tiesmukas spoksojimas į tai, ką vadiname būtimi yra kažkas nepadoraus, neteisėto, prilygintinas žiūrėjimui pro rakto skylutę į nusirenginėjančią moterį…

Kai lytinio akto eufemizmą „pažinau moterį“ perkeliame į būtį, mums geriausiu atveju lieka tik nubūtintas mokslas ir technika. Apie būtį teisėta kalbėti tik einant aplinkiniais keliais, ieškant netiesioginių terminų, apibrėžimus pakeičiant nedrąsiomis kaip išfiltruotas ryto spindulys užuominomis. Atvirumas būčiai taip pat reikalauja  totaliai atsisakyti viso psichologizmo ištobulinto arsenalo, lemiančio žmogaus užsikasimą arba nuskendimą savyje.  Paslaptis yra ne pats žmogus, o žmogaus būtis.

Dėdė yra teisingas kaip šviesos angelas, bet žiaurus žmogus. Gaunu valgyti kaip ir visa šeimyna, tačiau maitinamės mes su senelė atskirai, ne prie stalo kaip visi, o sėdėdami ant senelės lovos už pečiaus. Kai kartą dėdė padaręs burnelę (ne vieną) buvo labai gerai nusiteikęs, baisiai stebėjosi neatsistebėdamas, kodėl mažasis įnamis tūno kažkur nukištas, a? Tada visų šeimynykščių džiaugsmui, pasiekusiam visuotinį ūbavimą, iškilmingai buvau pakviestas prie stalo, tačiau prasiveržęs kaip ištvinusi upė dykumoje mielaširdingumas buvo tik protu nepaaiškinama, daugiau niekados nepasikartojusi išimtis iš taisyklės, kitos dienos vėl slinko po senovei, visiems nutuokiant, jog geriausiai būtų, jeigu neužkliūčiau teisingajam dėdei už akių.

Ką čia daug slėpti, senelė Agnieška buvo šventas žmogus, labiau dangaus nei žemės gyventoja. Kalbu labai rimtai ir atsakingai, šįkart dar rimčiau nei kitais kartais, taigi labai klystų tas, kuris tokį vertinimą  perskubėjęs suprastų tik kaip gražų apibūdinimą, metaforą. Bažnyčia yra sukūrusi šventojo kanonizacijos tvarką ir paskelbusi nomenklatūrinį šventųjų sąrašą, kai vienu iš tokios nomenklatūros kriterijumi yra žmogaus žinomumas, paplitęs garsas apie jo nuveiktus darbus. Tačiau dar didesnė garbė yra mažai žinomo ar nežinomo žmogaus šventumas, kitaip tariant, nežinomi šventieji yra didingiausi Dievo kariai. GinkDie, neturiu čia jokios teisės kažką savintis kaip neva atitekusį palikimą.

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Net ir dabar, kai kartais stoviu prie Agnieškos kapo, jaučiu baisų, pašiurpinantį odą šios senolės didingumą, mažai ką turintį bendro su sentimentaliu giminaičių bendravimu. Visa, ką darė senolė, buvo skirta Dievo garbei, todėl jai niekados nepritrūkdavo išminties viską užbaigti, padaryti gerai. Graudžiausia yra tai, kad jos užtarimo ieškojo net išmesti iš lizdo paukščiukai, pasiklydę kačiukai, nususę benamiai šunys, daug  greičiau nei žmonės atpažindami ypatingąją Agnieškos misiją šioje ašarų pakalnėje. Esu įsitikinęs, jeigu būtų norėjusi, ji būtų galėjusi sustabdyti net žemės sukimąsi, tačiau nuolankiai prisiėmė skausmą, pernelyg nemaištaudama net dėl jos vaikus ištikusių nelaimių. Vienu prisilėtimu sugydydavusi gyvūnėlių žaizdas ir nepasakytų žodžių iškalbinga tyla mokėjusi nuraminti žmonių sielas, ji taip ir nesugebėjo  išsigydyti savo žaizdotos kairiosios kojos, kuri bėgant metams beveik nupuvo, – niekas dar ir dabar negali paaiškinti, kaip anoji būdama arti šimto metų vis dėlto kiekvieną dieną su viena vargana kojele nuklibikščiuodavo, tiksliau tariant, nušokinėdavo kelis kilometrus iki Bažnyčios (tai tikriausiai visai nesusiję dalykai arba susiję tik klaikiai groteskišku pavidalu, kaip dažnai būna dieviškosios ironijos pasaulyje, tačiau nepraleisiu progos pasigirti, kad paauglystės metais susižavėjęs lengvąja atletika po poros mėnesių intensyvių treniruočių tapau anos sovietinės Lietuvos jaunučių trišuolio rekordininku).

Esu matęs, kaip  sykį už daržinės ji eidama į daržus ilgai ilgai levitavo per gerą sprindį nuo  žemės, – tąkart be jokio pasufleravimo iš pašalės, be dangiško apreiškimo supratau, kad neturiu teisės apie tai prasitarti kitiems namiškiams (šįkart prasiplepėjau pirmą kartą, nebūdamas tvirtai įsitikinęs, kad jau suėjo senaties terminas). Tačiau nė kiek neabejoju, kad savo  kelionėje į Bažnyčią ji tokiu lengvatiniu transportu nesinaudojo. Tegu būna palaiminta jos koja aukštybėse!

_____________________________________________________________________________________

– Jau grįžau, – sako žmona atidarydama duris į prieangį. Galbūt dėl to, kad esu vis dar apspangęs, sunkiai besiorientuojantis aplinkoje,  išeinu iš vonios pasitikti į virtuvę įėjusios žmonos su visu savo dabartiniu gražumu, aplipęs kruvinomis putomis tarsi Žilvinas po egzekucijos. Klyksmas perveria devynaukščio namo erdvę, nežiūrint garsą izoliuojančių pertvarų, taip stipriai, kad sukleksi net  viršutinio aukšto balkono langai ir atsikiknoja laiptinių durys. Dar ir dabar kartas nuo karto du seneliukai kieme pasiginčija – ar tai buvo netikėtai suveikusi  garsinė sirena, stabdomos mašinos ant šlapio asfalto stabdžių žviegimas, ar galbūt tik išmestos iš devinto aukšto balkono katės priešmirtinis atsisveikinimas su paskutiniu devintuoju gyvenimu.

*** Atgal ***

Povo uodegos sindromas

Kaip jau buvo sakyta, spindulinis gydimas nesukelia skausmo ir didelių nepatogumų, mano atveju tai buvo truputėlį pabodęs, pusantro  mėnesio vykęs kasdieninis radiacijos įterpimas į prostatą gulint ant nugaros milžiniško prietaiso, panašaus į reaktorių, viduje be kelnių, su truputėlį nusmauktais triusikais. Tačiau reikia pasakyti ir tai, kad ši neskausminga procedūra vis tik nėra tokia higieniška kaip gali pasirodyti iš pradžių. Ne vienas nelaimėlis į gydymo pabaigą jausdavo didelį blogumą, kartas nuo karto apsivemdamas netikėčiausiose vietoje, kiti – suviduriuodavo, o būdavo – viduriuoja ir vemia, vemia ir viduriuoja.

Nieko panašaus nepatyriau aš pats, priešingai, nuo didėjančio radiacijos kiekio apatinėje kūno dalyje jaučiausi vidujai švytintis. Tokio gydimo, kuris kasdien trunka tik po keletą minučių, tikriausiai net negalima pavadinti gydymu. Nepalyginamai ilgiau užtrukdavo pasiruošimo vykti į procedūras onkologinėje ligoninėje ritualas ir ilga kelionė  lėtai siūbuojančiu autobusu iš vieno miesto galo į kitą.

Iš toliau apsireiškę ligonėliai buvo apgyvendinti ligoninėje, o sugebantys savimi pasirūpinti miesto gyventojai turėjo teisę atvykti į kasdieninį gydimą iš namų jiems daugmaž patogiu laiku. Tada štai ir prisivažinėjau autobusu ir troleibusais kaip niekados anksčiau, pamatydamas nematytų dalykų, ne mažiau įstabių nei keliautum pirmą kartą jūros dugnu Žiulio Verno fantazijose sukonstruotu povandeniniu laivu.

Tas miestas, kuriame gyvenu, su savo egzotiškais gyvūnais ir žmonėmis apskritai primena jūros dugną. Todėl tikriausiai neatsitiktinai to miesto meru, pelniusiu visuotinę miestiečių meilę, tapo Žvejys arba, tiksliau tariant, stambus žuvies perdirbimo pramonės verslininkas, kaip kartais sakoma, oligarchas. Jau esu bandęs vienoje mokslinėje konferencijoje įrodyti, kad miesto meras, kurio mums pavydi kitų Lietuvos miestų gyventojai, patologiškai nemyli medžių, – tai liudija, nežiūrint visų spaudos tarnybos paneigimų, miesto ūkio tarnybų organizuojamas negailestingas parkų kirtimas, o ypač kaštonų alėjų naikinimo vajus, – būtent dėl to, jog žvejo instinktai jam byloja, kad dygstantys iš jūros dugno medelynai, o ypač kretantys į viršų dygliuoti kaštonai gali suplėšyti užmestus tinklus.

Nesakykite, kelionė į onkologinę ligoninę miesto viešuoju transportu, žiūrint pro siūbuojančio autobuso langą, be vis ko kito, dar yra ir neįtikėtinai svajingas, kutenantis vaizduotę užsiėmimas.

Judame N maršruto mikroautobusu. Posūkyje nuo geležinkelio stoties link autobusų stoties pastato, užklimpus mašinų spūstyje, krypavimo tempas suvis sulėtėja. Kaip visados dėbsau pro langus. Netoliese, t. y. ranka pasiekiamu atstumu, už stiklo kelkraštyje ant suoliuko, sėdi, dar tiksliau tariant, drybso, labai apkūni moteris, atkišusi subintuotą koją, didelę kaip kaladė. Pro tvarsčius sunkiasi kraujas arba kraujuoti pūliai, dėmė plečiasi mūsų akyse. Už kelių žingsnių įbedęs žvilgsnį į žemę, tarsi ieškotų pamesto pinigėlio pragarmėje, stovi vyriokas taip pat su kažkokiais tvarsčiais ir įtvarais, regis, su įtaisu sugipsuotai rankai. Nuo turgaus pusės į mūsų užstrigusį akvariumą žiūri visiškai suploto veido žmogus, toks beveidis kaip silkė iš statinės. Į dešinę pusę, aplenkdama remontuojamo šaligatvio plytelių krūvą (prasidėjus Žvejo epochai mieste sparčiai pradėjo dygti nauji pastatai, o šaligatvių remontas ir kelių taisymas tapo permanentiniu, neužsibaigiančiu procesu), visai susirietusi, nelyg tik uostydama atgalios savo pačios  pėdsakus, galėtų sugrįžti namo, pasuka moterytė kuprytė. Vaizdelis truputėlį primena kažkokios karo ligoninės kiemelio užkulisius, nors taip pat nenustebčiau, jeigu kažkas praneštų: ,,Įvažiavome į supuvusių kūnų karalystę.“

Tačiau iš priekio išnyra gana augalota, – tarsi girdžiu akimis, – elastingai šiugždanti milžinės krūtimis kažkokia mergina. (Dabar truputėlį trikdo, sugauni save mintijant, tik tai, kad, taip kietai, iki kraujų apsiskutus, staiga, kratant autobusu, padaugėja kudlotų minčių, tarsi čia taip pat suveiktų balanso dėsnis.) Karti rudenio saulė  apšviečia tik jos romaus, klasikinių bruožų, kažkiek drovoko veido ovalo kairiąją pusę, tačiau norisi tikėti, kad dešinėje ovalo pusėje tvyro kairiosios  simetrinis pakartojimas, o ne kažkokia savarankiška kiaurymė.

„Koks keistas ruduo, – galvoju, – įpusėjo rugsėjis, o medžių lapai – žali.“ Pernelyg kietai suveržta daiktų ir įvykių struktūra nepalieka vietos ilgesniam vaizduotės poetiniam kyburiavimui, tačiau dilgteli supratimas, jog grožis gali būti nepalyginamai žiauresnis dalykas nei visos pasaulio negandos.

Autobusas po pietų darda pustuštis – gale snūduriuoju aš, priekyje kažką tauškia kelios panelytės, regis, vyresnių kursų studentės. Mestelėjęs akį pastebiu, kad viena iš jų – neįtikėtinai  ryškiai  atsiskleidusio grožio mergina ar moteris, tikras radinys pasaulio stebėtojui, gražių vaizdinių kolekcionieriui. Bandau įsiklausyti į pokalbio nuotrupas. Anoji pasakoja savo draugėms, kad tikrasis moters grožis yra dvasinis grožis. Kalbos intonacija labai reikli, neleidžianti prieštarauti. Šitaip terorizuojamos draugės tarsi ir bando išsakytai tezei pritarti nelabai  artikuliuotais garsais. Dar kartą žvilgtelėjęs vis tik nusprendžiu, kad mane sudominusi mergina nėra jau tokia graži arba, tiesą sakant, yra net atgrasi. Šiaip kvailumas gali subjauroti net pačios gražiausios moters veidelį, tačiau čia turiu progą pagalvoti apie dar baisesnį atvejį, t. y. apie karviškumo fenomeną.

Šis mane graudinantis nutikimas išplaukia iš prabėgusių dienų atminties. Važiavau tąsyk miesto maršrutų autobusu su nepatogiai susigrūdusiais, besikeiksnojančiais, vienas kitą nervinančiais keleiviais. Tačiau iškart nurimau tarsi nugrimzdęs į debesis, kai prie manęs savo įspūdingu biustu prisispaudė gražiaakė moteris, tiesą sakant, visai ne blondinė. Įdomiausia buvo tai, kad gražioji bendrakeleivė žiūrėjo šių eilučių autoriui tiesiai į akis su klausiamo pobūdžio ironija, kuri netrikdė. Vienu metu pajutau, kad stipriau pradeda plakti manoji širdis, kurios ilgesį, tikėjausi, didieji garsiakalbiai perduos jos širdies žiniai. Nežiūrint suintensyvėjusių jausmų, vis labiau traukė į miegą, vaidenosi, jog dvi širdys taip stipriai sulipo, tarsi jau būtų apipiltos klevų sirupo likeriu. Nevalingai atsidūsėjau, oras nušniokštė pro sukąstus dantis. Staiga pajutau, kad moteris atšoko, aplink  atsirado nepatogiai daug laisvos vietos. Tik tada prisiminiau, kad, po gimtadienio baliaus pramigęs ir skubėdamas į darbą, – asilas, – užmiršau išsivalyti tuos prakeiktus dantis…

Į sausakimšą troleibusą ryto prieblandos metu įlipa giltinė su dalgiu. Niekas perkarusiai senutei juodais rūbais neužleidžia vietos, nes niekas, regis, anosios ir nemato, išskyrus galbūt kelis tokius pat kaip aš, – neišsimiegojusius. Tačiau važiuoklės greitis pakinta bematant. Troleibuso linijos laidai pradeda žaižaruoti, žiežirbų lietus krenta ant žemės, aplinka užsiplieskia tokiais ryškiais fejerverkais, tarsi švęstume naujuosius metus, kurie jau seniai prabėgo. Tampa taip šviesu, kaip gali būti tik skriejant į nebūtį šviesos greičiu.

Iš kur tas šaltis ir drėgmė, persmelkianti kaulus, brr?.. Tai kažkas daugiau nei rudens atributai, tai kosminio šalčio nauja kokybė. Žiū: kur sėdėjo paslaptinga nepažįstamoji su vualiu, dabar – kaukolė su besidraikančiu voratinkliu… Kosmoso begalybę skrodžia troleibusas, užsikrovęs skeletais, vaiduoklis su geležiniais ūsais…

Prabundu, kai kresteli ir autobuso garsiakalbis šaižiai skelbia: „Miesto ligoninė“, sekantis sustojimas „Gražieji kalneliai“.

Troleibuso keleiviai diskutuoja, ginčijasi, priešgyniauja vienas kitam. Kartais pradeda sutarti? Kažin kažin… Įsikabinę į turėklą virš galvos, siūbuodami vienas prieš kitą klubais, jis ir ji kalbasi akimis liūdnai apie prabėgusią vasarą:

                                                                       – … nužydėjo jau gėlė!..

                                                                       – … liko didelė skylė…

Jis ištiesia jai ranką, padėdamas išlipti iš autobuso, ji įsikabina jam į parankę visam gyvenimui.

Sakiau, kad radioaktyvus švitinimas nėra skausminga procedūra, nes tas malonus uodegikaulio (lot. os coccygis) maudimas, prasidėjęs įpusėjus gydimui, toliau tampantis intensyviai skausmingai maloniu maudimu, vis tik negali būti vadinamas skausmu tikrąja to žodžio reikšme. Pirmas dalykas, šaunantis į galvą, kalbant apie skausmingą malonumą, jeigu tik nesi kažkoks mazochistas, būtų mergaitiškos nekaltybės praradimo mitas. Tačiau skirtingai nei anuo atveju, kai skaičiuojami praradimai, man iškart tapo aišku, kad uodegikaulio  pokyčiai rodo į kažkokį fatališkai svarbų apturėjimą, sakytum net pralobimą, naujų potyrių įsigijimą. Ta vieta, kurią vadiname uodegikauliu arba stuburgaliu išbrinko, tapo labiausiai intensyvia truputėlį apgriuvusio organizmo erogenine zona. Galop visa esybe buvo galima jausti, kad čia prasideda ūmus dygimo procesas, kai kažkas skausmingai maloniai kalasi į paviršių. Neįsivaizduoju, ką panašioje situacijoje pagalvotų kitas žmogus, ar nepradėtų staiga panikuoti, tačiau  manęs labai baisiai  nesutrikdė tragikomiška išvada, kad toje nugaros vietoje, kur baigiasi stuburas, nuo radioaktyvumo naujai atsivėrusioje ir išopėjusioje erogeninėje zonoje su jaunystės užmoju pradeda dygti antrasis penis.

Žvilgsnis į Saulę, į Dangų. Slaptai.lt nuotr.

Ar nebuvo gėda, nesijaučiau be kaltės kaltas?.. Žinia, tai buvo ne mažesnis išbandymas nei užaugusi kumelaitė Kukučio ausyje… Nusiraminti didele dalimi padėjo išsiugdytas sugebėjimas iš toli apgalvoti, detaliai suplanuoti savo veiksmus, pasitinkant iškilusius keblumus, išankstinis pasirengimas spręsti užgriuvusias problemas. Be visa ko kito, turėjau laiko pagalvoti, kad šis incidentas, nutikęs spindulinio gydymo metu, įpareigos ekspertus ir naujosios kartos vadybininkus  peržiūrėti, patobulinti, pritaikyti atskiriems atvejams (čia kaip Konstitucijos 12 str. dėl dvigubos pilietybės) kamasutros techninį arsenalą, nes dvigubo penio fenomenas įneša sudėtingesnį algoritmą į pozų aprašymus.

Iš kitos pusės žiūrint, nėra taip paprasta priimti savo gyvenimą su likimo primestais posūkiais, viskas šioje ašarų pakalnėje yra sudėtinga, t. y. susideda iš dalių, nedalomas paprastumas yra išimtinė absoliuto privilegija ir tik pagal analogijos principą gali būti pritaikytas kitų pavyzdžių supratimui. Tačiau ar klausė kas nors kada nors – iš kokių dalių susideda visų pirma žmogus, gerai suprantant, kad kartais varijuojama dvasios ir kūno priešpriešos tematika neįgalina dvasią ir kūną traktuoti kaip sudėtines žmogaus dalis. Dvasia neužima vietos, tad negali būti dalis nei savaime, nei platesnės visumos apimtyje, nes dalis yra erdvinė kategorija, nurodo į erdvinės konfigūracijos perskyras. Taigi dalus yra visų pirma kūnas, nors čia dar neduoda ramybės  klausimas – iki kokios ribos kūnas dalijasi, ar kūno dalumas yra begalinis?

Štai talentinga Lietuvos rašytoja vienoje savo novelėje pasakoja, kad stovėdama po dušu, tarsi ištikta savo nuogo kūno skaičiuoja: dvi rankos, dvi kojos, dvi krūtis… Dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip kitas lyrinis herojus, inventorizuodama savo kūną, suveda balansą štai taip – dvi akys, dvi kojos, dvi rankos, du peniai. Rašytoja yra ištikta nuostabos dėl įprastumo nepaprastumo, savo ruožtu šio pasakojimo mažai lyriškam subjektui reikia apsimesti net prieš save, kad patologinis neįprastumas yra labai paprastas reikalas.

Ši autoriaus išpažintis yra labai kūniška, – pasakytų tautietis, įsismelkęs į rašančiojo mintis arba perskaitęs parašytus puslapius. Iš tiesų, tai yra keli vieno nusidėjusio kūno istorijos puslapiai. Esame girdėję ir tai, kad vartotojišką visuomenė apskritai sureikšmina kūną, neva siūlydama išganymą per kūno tobulinimą ir puoselėjimą. Nedidelė paslaptis, apie tai jau yra kalbėta, kad kūnas ultramodernioje vartotojų visuomenėje žmogui tampa jo respektabilumo ženklu, ne mažiau reikšmingu nei madingų firmų dėvimi drabužiai ar prabangaus automobilio markė, todėl anas rūpinasi savo kūnu visomis išgalėmis, užsukdamas vartojimo industrijos, skirtos kūno priežiūrai ir tobulinimui, smagračius. Tačiau toks kūno sureikšminimas leidžia, pasakyčiau taip, sugrįžti į savo transcendentalinį „aš“ pro užpakalines duris. Vartotojiškos visuomenės žmogaus išaugęs rūpestis savo kūnu veda į kraštutinį kūno suobjektinimą, kai vienas ir tas pats žmogus tarsi suskyla į kūną kaip didžiausio rūpesčio ir aprūpinimo objektą ir savo kūnu besirūpinant subjektą. Kūnas čia jau pradedamas suprasti kaip kažkoks nevisprotis, kuriuo reikia pastoviai rūpintis, prižiūrėti, kad nepasimestų tarp kitų kūnų, jį privalu vesti pasivaikščioti, išleisti pas mergas ir t. t. Todėl maniakiškai besirūpinantis savo kūnu modernybės eono žmogus drauge yra susvetimėjęs savo kūnui nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ankstesnių laikų gyventojai. Tai rodo ir neguodžianti savižudybių statistika. Panardintas į vartojimo stichiją kūnas, net jeigu į jį buvo investuotos milžiniškos lėšos, turi tendenciją atsibosti, yra, taip sakant, atsibodabilus daiktas.

Kaip žinome, anksčiau ar vėliau atsibosta net ir prabangūs žaislai, prabangūs gal net greičiau nei nieko nekainuojantis šilto vėjelio žaidimas medžio lapais vasaros pavakarėje temstant arba, tarkime, staiga susidrumsčiusio ežero bangos žaismė, atsimušus į krantą. Apskritai vartotojų visuomenės žmogus būtų linkęs, jeigu tik būtų  galima, keisti nuosavus kūnus kaip pirštines. O krikščionybė į kūną visgi žiūrėjo ir žiūri daug rimčiau nei esame skatinami manyti mūsų laiko madų. Šv. Tertulijonas, vienas iš Bažnyčios tėvų, skelbia, kad net Dievas yra kūnas. Iš kitos pusės, apie tokį patį mirtiną rimtumą požiūryje į kūną čia byloje askezės technikų ištobulinimas ir niekados neužsibaigiantis pasaulyje bėgimas nuo nuodėmės, kuri dažniausiai turi kūnišką pavidalą. Net Platonas, kuris kūną laikė sielos kalėjimu, nebuvo toks atsainus kūno atžvilgiu  kaip linkstama manyti. Kad ir kaip žiūrėtume, kalėjimas yra svarbus įrenginys, kuriame mokomasi pažinti laisvės privalomumus.

Nesunku būtų pastebėti, kad autorius čia, pradėjęs pokalbį apie kūną apskritai, kūniškumą kaip tokį, bandė  nustumti individualaus kūno metamorfozių istoriją į užribį, užkalbėti dantį, tarsi varžydamasis ir nedrįsdamas toliau pasakoti to, kaip vienam konkrečiam žmogui baigėsi likimo išdaiga, tikras absurdų absurdas, kai iš nugaros pradėjo dygti naujas lytinis organas. Ar autoriaus būkštavimai ir nelabai švankūs įtarimai pasiteisino? Papasakosiu iš pradžių tai, ką sužinojau iš kitų, o po to – apie regimybės iliuziškumą ir klaidingas prielaidas.

Mano pažįstamų moterų tarpe greitai nuvilnijo gandas, kad jų pikantišką draugą, jaunystėje ne vienai žadinusį neaiškius lūkesčius, prispaudė bėdos, esą anas važinėjantis kiekvieną dieną į onkologinę ligoninę. Ko? Kažkuri iš jų netrukus atkniso, kad „gydomas dėl prostatos“. Jeigu tokia žinia būtų nuskambėjusi apie kitą žmogų, tikriausiai viskas būtų skubomis pamiršta, tačiau pranešimas apie jaunystės laikų intymųjį draugą sukėlė nesveiką susidomėjimą, kažkokį pakylėtumą, pikantiškumo dvasios sprogimą, taigi savotišką ekstazę. Tada antrajame pagal dydį Lietuvos mieste užsimezgė įgijusi platų visuomeninį rezonansą diskusija – ar jų jaunystės laikų širdies guodėjui, dabar gydomam intensyvaus spinduliavimo būdu, pavyks išsaugoti savo vyriškumą? Žinia, būna visaip, kartais net arkliškos radioaktyvumo dozės niekaip nepakenkia vyro potencijai, o kartais viską užbaigia vienas mažutis radioaktyvumo pirstelėjimas.

Mano pažįstamų moterų ratas nebuvo kažkokia ložė, nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad tokia bendrystė kažkuo priminė haremą, tačiau tai iš tiesų buvo uždaras labai netrivialių moterų ratas. Aš pats jas supažindinau vieną su kita, kai baigdavosi viena meilė ir prasidėdavo nauja, kažkodėl  pakartojanti tą patį scenarijų (taip pat uždaras ratas). Kai mano gyvenime atsirado žmona, puikiosios pažįstamos norom nenorom  sutiko, kad visos teisės pereina jai. Kaip atrodė, romantiški jausmai tarp mūsų jau buvo stipriai išblėsę, bendravime dominavo dalykinės intonacijos. Tačiau jokia moteris nėra dalykiškas sutvėrimas iki galo, net labiausiai nusišalinusią nuo pasaulio moterį galima pažadinti iš apatijos arba net prikelti iš numirusiųjų pikantiško turinio pranešimais.

Kaip jau sakiau, toms mano pažįstamoms staiga parūpo, kiek tikro vyro liko arba neliko iš manęs, artėjant spindulinio gydimo pabaigai, knietėjo sužinoti, ar nepatapau visišku moralistu, smerkiančiu paleistuvystę.

Tačiau nė viena iš jų nesiryžo išbandyti gundymo meno tokioje delikačioje situacijoje, atsikalbinėdamos maždaug tokiais žodžiais, kad esą į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Nuspręsta buvo šitaip, kad į žvalgybą reikėtų pasiųsti kitą, ne iš jų tarpo, kaip nors surastą, įkalbėtą, jeigu prireiks, pasamdytą, sukonstruotą iš reikalingų medžiagų mano slapčiausias seksualines svajones atitinkančią moterį, kuri pabandytų tapti naujųjų laikų meiluže. Kas be ko, tai rodo šio užmanymo iniciatorių dorumą, nes man buvo norima suteikti šansą, tarsi net sergama, kalbant sportiniais terminais, už mano sėkmę.

Žinoma, jeigu būčiau žinojęs apie tokį gudriai suregztą planą, būčiau pataręs arba leidęs suprasti, kad naujai susiklosčiusioje situacijoje testavimui yra reikalingos dvi meilužės. Vis tik įdomiausia čia tai, kad rafinuotosios pažįstamos kažkokiu paslaptingu būdu žinojo (to anksčiau gerai nežinojo net mano transcendentalinis „aš“), kad jų jaunystės laikų širdies draugo slapčiausioji seksualinė svajonė, niekados nerealizuota realiame pasaulyje realiu laiku, labiausiai dirginantis eks-mylimojo vaizduotę erotinis objektas buvo milžiniškų apvalumų moteris su labai naiviu arba net kvailoku veidu. Kaip matome, nelabai rafinuota, gal net prasčiokiška, bet drauge išgryninta, apvalyta nuo kultūrinių apnašų svajonė…

Jeigu kas nors vartytų šiuos užrašus, būtinai paklaustų – o kur pasidėjo šaunuolė žmona? Šaunuolė gražuolė žmona niekur nedingsta iš mūsų pasakojimų, ji čia visados išlieka vienu iš pagrindinių herojų, tačiau dėl nenumatytų aplinkybių keičiasi anosios statusas, toliau ji vis labiau įgyja užkulisinį pobūdį,  dažniausiai įvykiuose dalyvauja jau  beveik nebeįžiūrimu pavidalu.

… Ji užkalbino mane gražiai bobų vasaros pabaigos dienai ritantis į pavakarę, paklaususi kelio į zoologijos sodą. Tai buvo man labai mielas klausimas, tikriausiai mieliausias iš galimų, pažadinęs didelį džiaugsmą, jeigu ne euforiją, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad, regis, pirmą kartą galėjau pateikti tikslų kaip kalkuliatorius paaiškinimą, išgirdęs tokio tipo klausimą. Ne kartą yra buvę, kad žingsniuoju sau linksmai gatve, o netrukus esu priverstas pasijusti nejaukiai, kai iš sustojusios mašinos prie šaligatvio žmogus pro langelį ar sutiktas pėsčiasis klausdavo gatvės ar adreso, teiraudavosi kaip atrasti vienokią ar kitokią įstaigą, tačiau nieko negalėdavau atsakyti, nes paprastai nežinodavau net to, kokia gatve pats keliauju,  galop tik įtempęs atmintį galiu prisiminti gatvės, kurioje gyvenu, pavadinimą, ką jau kalbėti apie kitus skersgatvius, taip pat dažnai pamirštu gyvenamo laikotarpio datas, nors neblogai išmanau istorinio laiko skalės konstrukciją, šiek tiek nutuokiu net apie užstojusios epochos dvasią. Jausdavausi nesmagiai, kai mane palydėdavo keisti žvilgsniai, miesto svečiui susidūrus su tokiu patologišku nežinojimu arba piktybišku nemandagumu.

Tačiau kelią į zoologijos sodą žinojau ne menkiau nei labirinto gidas, nes čia ne kartą esu vedęs savo mažus vaikus pasižvalgyti į beždžionių gyvenimą. Todėl paslaptingai nepažįstamajai pradėjau taip entuziastingai ir detaliai aiškinti kelionės į zoologijos sodą maršrutą, kad drauge greitai susizgribau – ar tik neišgąsdinsiu tokiu savo perdėtu paslaugumu?.. Žvilgtelėjęs atidžiau pamačiau prieš mane stovinčią, kaip kolosas tvirtai atsirėmusią į žemę, nuoširdžiai besišypsančią moterį su neįtikėtinai naiviu, pranokstančiu net Monos Lizos infantiliškas mimikas, veideliu. Neliko nieko kito kaip pasisiūlyti palydėti iki  elegiškojo zoologijos sodo, leidusio susipažinti su moterimi, atkeliavusia iš svajonių pasaulio.

Mus paklaidino staigiai užstojusi, kliūvanti po kojomis migla arba naujai sukilusios viltys, trukdančios viską matyti blaiviai, taigi zoologijos sodo tąsyk neradome, pasinešę ten, kur veda akys, sukdami ratais parko alėjomis. Tarpinis sustojimas buvo jauki kavinukė, kur ilgai ir nuoširdžiai kalbėjome apie nieką. Temstant nusileidome prie upės, kuri atspindėjo visą dangų, žvaigždes, pramaišiui su tarp žvaigždžių mirguliuojančiais pakrantės krūmų lapais ir mūsų ištįsusiais veidais. Ten vandenyje atsispindėjo ir mėnulis kaip paskendęs švyturys. Greitai upės vandenyje pradėjo atsispindėti boluojantis nuogo kūno kolosas, truputį palinkęs į priekį, rankomis atsirėmęs į armatūros likučius nuo kadaise čia buvusio, dabar jau nugriauto pastato, prasimušė įstabaus kūno su urbanistinėmis priemaišomis atvaizdas, kartas nuo karto užliejamas neskubrios bangelės. Be visa ko kito, tai buvo tikras Platono idėjų teorijos, skelbusios, kad kūniškumas yra atvaizdo būtis, o atvaizdo atvaizdas – kūniškumo principas, triumfas. Vien dėl to, kad matyčiau atsispindinčias vandenyje kolosalias priekines grožybes, kad neužstočiau vaizdinio, pritykinau iš nugaros. Didelis anosios užpakalis nesutrukdė platonikui gretai prisiirti iki pačios esmės.

Tačiau kai sielas užliejo palaima, jau mano nugarinėje dalyje kažkas pokštelėjo – garsas buvo panašus į automatinio skėčio lengvą driokstelėjimą, paspaudus išsiskleidimo mygtuką. Visiškai sutinku, kad toks palyginimas yra nelabai vykęs, pernelyg technicistinis, nederantis su momento ypatingumu, bet čia – išskirtinai tinkamas dėl tikslumo, nes išties upės vandenys parodė, to nenuslėpsi, kad už mano nugaros driokstelėjusi staiga išsiskleidė didžiulė povo uodega, šiame juodai baltų kontrastų vakare pražydusi ryškiomis visų įmanomų rūšių  spalvomis. Vienintelė mintis tuomet dar atėjusi su dideliu palengvėjimu į galvą buvo apie tai, kad mano nuogąstavimai dėl dvigubo penio neišsipildė, kompaktiškai kasdienybėje  dėvima, tik ypatingais atvejais išsiskleidžianti povo uodega vis tik nėra toks didelis iššūkis kaip neaiškios paskirties (atsarginis?) penis, po to sąmonė visiškai ištirpo  bemintėje spalvoto džiaugsmo kakofonijoje.

Mūsų sielos tupėjo medyje ne medyje, lūkuriavo ant kažkokios  neaiškios specifikacijos pakylos. Jos siela buvo elegantiškai ironiška ir drauge labai išmintinga, manoji – drovi, net baikštoka. Kažkokia detalė gretutinei sielai buvo truputėlį juokinga, tačiau manoji, žiūrėdamas iš aukšto žemyn, nejautė jokios paniekos savo besikratančiam pirmyn atgal su mirguliuojančia ryškiomis spalvomis povo uodega kūnui. Greičiau tuo būtų linkusi net didžiuotis, tik staiga suvis išgaravo ankstesnis prisirišimas prie nugyvento gyvenimo, nutolo pasaulis net kaip buvęs atsispyrimo taškas. Dvi sielos susikabinusios amžinu prisilietimu jau keliavo begaliniu vakaro dangumi, išvyniotu iš laiko ir erdvės charakteristikos.

*** Atgal ***

Žmona               

Apie žmoną kaip socialinį reiškinį ir egzistencijos kategoriją noriu pasakyti dar keletą žodžių papildomai. Kažkaip vis dar nutuokiu (esu gyvas), kad apie žmoną reikia kalbėti esant progai ir be progos, nepasiduodant bandymams užčiaupti tau burną, byloti šia tema viską, ką žinai, net jeigu daugiažodžiavimas iškreiptų pasakojimo eigą. Galop tik žmonos vaizdinio išplėtojimas leidžia paaiškinti tuos siužeto vingius, kurie šiaip būtų sunkiai paaiškinami.

Didelė istorinė neteisybė yra jau tai, kad poetai savo eilėse labai retai kalba apie žmoną kaip tokią, dažniau minėdami kažkokias mylimąsias. Tačiau, regis, taip yra ne dėl to, kad žmonos vaizdinys būtų pernelyg buitiškas, taigi netinkantis lyriniam pašlovinimui, o greičiau todėl, kad žmonos monumentalumo idėja nedera su poetinės vaizduotės kaprizingumu. Žmonos atvaizdavimui labiau tiktų daugiatomis romanas (kažkodėl galvoju apie trilogiją) „Žmona“, o jos deramam pagerbimui pribrendo laikas pastatyti įspūdingų gabaritų paminklą centrinėje miesto aikštėje. Visiems mūsų gyvenimo palydovams yra pastatyti skulptūriniai ansambliai, antai Marijampolės savivaldybė prieš keletą metų kurpė planus pastatyti paminklą net cukriniam runkeliui, juolab apmaudu, kad niekam nedingtelėjo mintis arba, tiksliau tariant, niekas  kol kas nedrįso net užsiminti, jog pastatyti paminklą Žmonai mažų mažiausiai yra mūsų garbės reikalas.

Kai nepavyko pastatyti paminklo Vyčiui, raiteliui ant žirgo, Lukiškių aikštėje, atsivėrusią skaudžią tuštumą galėtų užpildyti nebent žmonos ant šluotos skulptūrinė kompozicija.

Kablys – Klausimas. Slaptai.lt nuotr.

Toli gražu nenoriu pasakyti, kad visos žmonos yra raganos. Neturiu tokių blogų minčių! Šluotos motyvas čia atsiranda tik iš noro tinkamu būdu ir laipsniu romantizuoti paprastai romantizavimui atsparų žmonos  vaizdinį, drauge išsaugant visur suspėjančios žmonos idėjos dalykinę reputaciją, nenusaldinat tokios idėjos ir nepaverčiant negyva kolona kaip tarybinėse ideologinio tipo skulptūrose, vaizduojančiose moterį  motinos keršytojos ir pan. įpakavimuose.

Ką čia daug kalbėti, mano žmona buvo tobula visais atžvilgiais: nepaprastai graži (jaunystėje), protinga (visais metų laikais), dora (užprogramuota prigimties tokia išlikti iki gyvenimo pabaigos arba net ir toliau), turinti humoro jausmą, mėgstanti šokti ir dainuoti, užburiančio soprano moteris. Ji visą laiką, mums susituokus, uždirbdavo mažiausiai tris kartus didesnį atlyginimą nei įstengdavau aš pats, sparčiai kilo karjeros laiptai. Tokios žmonos ne gėda ir pasiklausti, jeigu išpuola reikalas.

Kadangi man pačiam žmonos idėja nuo seno buvo  svarbi, esu atkreipęs dėmesį, kad du lietuviškos viešosios erdvės intelektualai kartas nuo karto savo straipsniuose interneto dienraščiuose, nesusitarę, kiekvienas iš jų savita maniera, cituoja savo žmonų posakius įvairiais klausimais, tarsi tai būtų didžiausiojo autoriteto atsainiai padovanotos pasauliui įžvalgos, įrėmina jų truputėlį keistokas ištaras kaip turinčias nelygstamą vertę žmonijos istorijai, jeigu norite, įmūrija į marmurą  žmonos žodžius,  atsitiktinai išsprūdusius plaunant puodus. Tik vėliau, labiau įsigilinęs ir truputėlį nusivildamas, pastebėjau, kad  kreipiniu „žmona“ mūsų autoriai pradeda diskusiją su savo transcendentaliniu „aš“, retransliuodami jo požiūrį per idealią figūrą „žmona“, kai savo ruožtu mano žmona buvo visiškai kūniška, jusliškai patiriama, pati stojanti mūru už savo vyrą, net jeigu anas ne visados buvo teisus.

Tarsi to būtų dar negana, mano mylimiausia žmona buvo labai intuityvus žmogus, greitai apčiuopianti kito žmogaus esmę, nuspėjanti jo kodą, niekados neprašovusi per šalį, vertindama gyvenimo vingiuose sutiktų žmogystų patikimumą ar nepatikimumą. Ypač ji muistydavosi girdėdama į mano telefoną skambinant vienam studijų laikų geram pažįstamui, buvusiam bendrabučio kambariokui, bandančiam įsipiršti į svečius, kai anas, tvarkydamas savo reikalus, sukinėdavosi kažkur netoliese. Tačiau kai mano jaunystės laikų bičiulis graudžiai pareiškė, kad reikėtų susitikti dar šiame gyvenime („ kol esame gyvi“), aš numojau ranka į žmonos nepasitenkinimą rodančias veido išraiškas ir grėsmingus gestus, pasiūlydamas jam užsukti.

Prisipažinsiu, kad ir be žmonos burbtelėjimų daugmaž nutuokiau, kad mano jaunystės laikų pažįstamo, dabar įspūdingo stoto vyriškio atlapaširdiškumas buvo tik negrabiai dėvima kauke, už kurios slėpėsi patologinis smulkmeniškumas ir pedantiškai puoselėjama piktdžiuga.   Tačiau, pastebėjote ar nepastebėjote, svarbu yra dar ir tai – kokią kaukę žmogus dėvi, kokį vaidmenį pasirenka, į kokį bendravimo žaidimą esi jo pastangomis įtraukiamas, net jeigu suvoki tokio bendravimo veidmainiškumą, nepakankamumą. Dar neaišku, kokį apsimetėlį sunkiau pernešti – ciniko kaukę dėvintį drovuolį, besigėdijantį savo geraširdiškumo, ar geriausiu draugu besidedantį žmogelį, atvykusį išžvalgyti tavo gyvenimo paslapčių? Kad ir kaip ten būtų, atvykėlio peršama žmonai nuomonė, kad anas yra mano geriausiasis draugas, leido tąkart išplėtoti temą apie tai, jog tikrų draugų šiame pasaulyje nėra, o po Gintaro Beresnevičiaus mirties neliko jokios galimybės net ir puoselėti tokią iliuziją.

Net jeigu ir nebūtų jokių išankstinių nuostatų, kiltų klausimas – ar galima  pasitikėti tokiu žmogumi, kuris visą vakarą prie nukrauto vaišėmis stalo  gurkšnojo tik savo atsivežtą nealkoholinį šampaną, kai tuo metu tu, prisimindamas jaunystės laikus, išmaukei litrą degtinės? Ar galima pasitikėti tokiu žmogumi, – klausiu griežtai.

Daug ką paaiškina ta aplinkybė, kad svečias iš anų laikų buvo, jeigu galima taip pasakyti, mišrūnas, didele dalimi – žmogus, bet iš dalies – trolis, iš mitologinės praeities paveldėjęs tolimo protėvio trolio, įsimaišiusio į žmogaus tapsmo grandinę, kompleksus. Tokį trolį arba dalinį trolį labai lengva atpažinti  bet kokiame žmogiškame pavidale pagal totalinį, invalidumui prilygstantį abstraktaus mąstymo trūkumą, taip pat dėl nesugebėjimo bendrąją taisyklę pritaikyti atskiram atvejui arba atpažinti tokio atvejo subordinuotumą bendrajai taisyklei, dėsniui.

Trolis  visados baisiai sutrinka, pasimeta, persigąsta, kai pokalbis bendravimo metu pasuka į vienokį ar kitokį apibendrinimą. Bet koks operavimas sąvokomis žmogaus-trolio, juolab trolio-žmogaus yra atpažįstamas kaip agresija prie jo prigimtį. Be to, trolis yra linkęs į lytinius iškrypimus, labiausiai – į zoofiliją, nors kadaise šioje padermėje didžiausiu tabu buvo lytiniai kontaktai su žmogumi.

– Kai taviškis pasimirs, aš tave vesiu, – netyčia nugirdau grįždamas iš tualeto sakant trolį, dviejų vaikų tėvą, jau kadaise vedusį kitą žmogaus dukterį, mano žmonai. Dar ir dabar nesugebu suprasti, kodėl šitie žodžiai, ištarti lengvabūdiška maniera ir lengvai interpretuojami kaip kvailas juokelis, taip nemaloniai nutvilkė, kad tai prisiminęs, visados pajaučiu žąsies odą. Galbūt tik todėl, kad pati mirtis šiuose namuose buvo  pristojusi pernelyg arti, tapusi jusliškai konkreti ir neatrodė nė iš tolo, kad ji būtų linkusi juokauti, tačiau negaliu to nė prileisti, dar baisesnis buvo įsivaizdavimas, jog po mano mirties mano žmoną galėtų trolinti kažkokie troliai. Kaip nesunku nuspėti, žmona protestavo labai ryžtingais gestais, piktai šnypšdama ir kažką burbėdama apie tai, kad pajuokauti taip pat reikia mokėti. Tačiau į šį kambarį, kaip į nugyventą gyvenimą, jau nesinorėjo sugrįžti, pasilikau virtuvėje, atidaręs langą į naktį, žvalgydamasis į žvaigždes, ieškodamas tos, kurioje norėčiau apsistoti po mirties.

Toliau, siekiant tikslumo, reikėtų kalbėti protokoliškais teiginiais, nusakant tik patį faktą, uždraudžiant sau čia įsileisti iškreivinančias erdvę emocijas, blokuojant bet kokį rankų grąžymą. O faktas tas, kad mano tobuloji žmona, iš aukšto žiūrėjusi į visus mano bičiulius, o ypač tretiravusi geriausiuoju draugu besidedančią mitologinę būtybę, galop įsiprašiusią į svečius, po mūsų gražaus pasisėdėjimo jo vardą pradėjo tarti daug pagarbiau, o kartą net žvilgtelėjo į mane priekaištingai, beveik su skausmu akyse, kai bandžiau susigrąžinti senąjį atsainų toną.

Kas čia atsitiko, kad šitaip susvyravo pagrindai po kojomis? Niekados nepatikėsiu, kad išmintingą moterį gali nupirkti nešvankus komplimentas, pasakytas dar didesnio nevykėlio nei aš pats. Teisinant žmoną, neprošal bus pastebėti tatai, kad kažin ar faktu galima vadinti moters nuomonių atskirų niuansų pokyčius, juolab nuomonės pasikeitimą į gerąją pusę. Ar galima kaltinti žmoną tik dėlto, kad ji pradėjo žiūrėti į trolį daug žmogiškiau, tiksliau tariant, žmoniškiau? Tačiau šis neaiškus, labiau virtualus nei aktualus, nutikimas kažkodėl užgavo mano „aš“ giliausiąjį ašiškumą, nuvylė dar labiau nei žmona būtų pasirinkusi kurvos kelią. Griuvo, subyrėjo visas kosmosas, kurio viena iš normų buvo „žmona“, atsivėrė labiau pirmapradė, be jokios užuovėjos, chaoso tikrovė, užgimė naujoji moralė be moralizavimų, gyvenimas be uždangos, meilė be rytojaus.

Didžiausia  išdavystė prasideda tada, kai apie ją mažiausiai nutuokia pats išdavikas.

*** Atgal ***

Meilė

Jus trukdo Meilė, – pasigirdo  suskambusiame telefone tarsi ir pažįstamas balsas. –  Būtų gerai susitikti mieste, norėčiau supažindinti Jus su reikalingu žmogumi.

 ..,  – …

Toks mano vardas, Meilė, – pridūrė sukikenusi kažkur jau girdėto moteriško balso savininkė, be didesnio vargo dešifravusi trumpai užstojusios pauzės priežastis, iš toli, ką rodė telefono membranos braškėjimas, bet neįtikėtinai tiksliai nuspėdama abonento suglumusio veido išraišką. – Jūsų telefono numerį radau registratūroje.

Labai galimas dalykas, iškart atpažinau skambinusią moteriškę pagal balsą,  tačiau nežinodamas tos paprasčiausios aplinkybės, kad jos tikrinis vardas ir yra Meilė, išartą žodį „meilė“ supratau kaip slaptos ligos diagnozę, išsigandęs dėl galimo demaskavimo, – tarsi kažkas neatsiklausęs ilgai būtų žvalgęsis po tavo sielos užkaborius, – mat man skambinusiai moteriai jau keletą dienų puoselėjau kažką panašaus į švelnius jausmus. Dar nežinojau švelniojo balso nimfos vardo ir pavardės, bet ji man jau buvo stipriai kritusi į akį. Kaip ir spėjau, tai buvo spindulinės terapijos skyriaus radiologijos technologė, išsiskyrusi iš kitų savo kolegių nepaprastu meilumu, dabar jau būtų galima pasakyti – buvo tikra meilė, ne kitaip.

Paskyrus pacientui spindulinį gydymą, vienu svarbiausiu, jeigu ne pačiu svarbiausiu, sėkmės laidininku, iš to, ką galima realiai padaryti, bandant įveikti ligą, tampa tokios technologės rūpestingumas, geranoriškumas ir atidumas, nes  visa savo apimtimi žmogus yra atiduodamas į anosios rankas (arba – nagus). Tos gydytojos radioterapeutės, kuriai buvau priskirtas, taigi kuri visų pirma turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti gydymo eigą, per visą tą laiką nesutikau nė karto, nors ieškojau užsimušdamas. Anoji paprasčiausiai išgaravo, iškart pradingo kaip į vandenį tik išrašiusi nukreipimą spinduliniam gydymui su nurodytu procedūrų skaičiumi ir trukme. Užsukęs į kabinetą, rasdavau tik chalatą, tvarkingai kabantį ant krėslo aukšto atlošo. Dėl  šventos ramybės pasilabindavau su tokia instaliacija, spėdamas pagalvoti, kad gera yra turėti stebuklingą chalatą, uždirbantį jo savininkei atlyginimą.

Kartais pagalvoju, spėju, kad toks žmogaus palikimas ant ledo, nėra atsitiktinis  nesusipratimas, bet gerai suplanuota suktų žmonių akcija. Taip bent atrodo žiūrint iš moralisto  varpinės. Tačiau ir moralistas turėtų tramdyti savo arklius, nekontroliuojama moralisto pasija gali nuvesti klystkeliais, paklaidinti kaip tos žaltvykslės. Kaip jau yra pasakyta, be kaltės nėra kaltų, Taigi, galimas daiktas, dėl tokio nesusipratimo didele dalimi buvau kaltas aš pats.

Čia turiu pradėti iš toliau, prisimindamas nemalonų incidentą, nesmagų nutikimą, tapusiu man sunkiu išbandymu dar anksčiau, prieš susipažįstant su chalato savininke. Ir pasakysiu tiesiai, daug neaiškindamas, kad kartą patekau į labai aistringos moters glėbį, kuri per naktį išsunkė mane visą taip, kad gulėjau paslikas. „Dar bučinuką, dar bučinuką“, – ji meiliai  murkė, išties glaustydamasi kaip katė. „Pabučiuosiu tave numirėlio lūpomis“, – tariau aš, lengvabūdiškai pakštelėdamas jai į žanduką. Tada ir į vyko ta metamorfozė, kai mano meilės nakties partnerė po atsainaus pabučiavimo akimirksniu virto ledo luitu su truputėlį nustebusio, net nespėjusio dorai išsigąsti žmogaus veido išraiška. Nieko kito neliko kaip greitai pasipustyti padus. Po to sekiau spaudą, kriminalinę kroniką,  kaip atrodo, niekas iš to įvykio neprasisunkė į viešumą,  kompetentingos Lietuvos institucijos, galima spėti, nepaaiškinamus dalykus laiko valstybės paslaptimi.

Prabėgus savaitei kitai sutikau gatvėje seneliukę, nustebusia veido išraiška truputėlį priminusią nakties draugę, jeigu leistum sau patikėti, kad jauna ir žydinti moteris per kelias dienas galėtų pasenti šimtu metų. Ji vos rėpliojo,  kartas nuo karto pastuksendama lazdele, tarsi priešais save būtų ieškojusi minos.

Su minėto chalato savininke iš spindulinės terapijos skyriaus bendravau labai trumpai, epizodiškai, kai aš pirmą dieną pasirodęs skyriuje dar raičiau uodegą,  norėjau prieš visus atrodyti dideliu šaunuoliu. Tada išsiskirdamas su savo gydytoja iki rytdienos, pagautas keisto entuziazmo šuoro, pabučiavau jos ranką. Dabar bijau net pagalvoti, kad galėjo atsitikti kažkas panašaus kaip jau buvo įvykę, negaliu atsikratyti įkyrios minties, jog aš, pats to nenorėdamas, užšaldžiau savo gydytoją. Liko tik chalatas, kuriam iki šiolei jaučiu  neaiškų, tarp meilės ir neapykantos, prisirišimą.

Bučinys. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku suprasti, kad spindulinio gydymo technologės, nuo kurių absoliučiai priklauso gydymo sėkmė, yra be galo išlepintos. Galimas daiktas, jos savo darbą atliktų gerai ir  pernelyg netvirkinamos, tačiau ypač tuo atveju, kai spinduliavimas yra nukreiptas į saulės rezginio sferą, o milimetrinė paklaida gali sužaloti kitus jautrius organus, nesinori rizikuoti. Taigi ligoniai ir lenktyniauja vienas su kitu bandydami visais įmanomais būdais įsiteikti. Tikiu, kad anosios vienodai sąžiningai gydo visus, tačiau reikia labai kietai prikišti tokios technologės užpakalį kasdieninėmis dovanėlėmis, retkarčiais – ir pinigais, kad ji nerodytų savo susierzinimo grubiais judesiais, su demonstruojamu šiurkštumu taisant kūno padėtį prieš spinduliavimo pradžią tau gulint ant pakylos su nusmauktomis apatinėmis kelnaitėmis. Kai esi taip priklausomas, išrengtas ir bejėgis, šiurkštumo demonstravimas žmogų psichologiškai visiškai palaužia, varo į neviltį. Pagal teorinį aprašą, spindulinės terapijos seanso metu dirba dvi technologės, prižiūrimos gydytojos, tačiau praktiškai visados ten yra tik nustipęs arklys, tu lieki priklausomas nuo vieno žmogaus, kuriam kartais kas nors asistuoja, geros valios ir pareigingumo arba tokios valios neturėjimo.

Meilė nuo pat pirmo karto išsiskyrė nepaprastu savo švelnumu, ji, priešingai nei kolegės, išstatyto kūno nestumdė, netąsė, o tik meiliai pakreipdavo kojos ar liemens padėtį, prieš tai švelniai paglosčiusi tą vietą. Nepaprastai malonus buvo ir jos kalbėjimas, ausį glostė saldūs žodžiai, kad neva dabar esu tik truputį negaluojantis labai žavingas vyriškis, kuriam viskas greitai vėl bus gerai. Tai veikė, kai dėl išopėjusios ligos ir truputėlį pavargusios psichikos tampi jautrus kaip moteris, kuriai kiaurai sueina visokie, net akivaizdžiausiai melagingi komplimentai. Truputėlį neramino tik tai, kad ši miela ir graži moteris nepraleisdavo progos vėl ir vėl pasigirti esanti katalikė, nors jokio reikalo  savosios konfesinės priklausomybės demonstravimui nebuvo.

Mano liūdna patirtis  iš ankstesnių susidūrimų su pasauliu bylojo, kad prikišamai, t. y. net tada, kai niekas neklausia, katalikais skelbiasi tie žmonės, kurie turi stiprų polinkį į niekšybes. Dabar pagalvojau, kad štai mano močiutė Agnieška,  visą sąmoningą gyvenimą nugyvenusi gyvojo Dievo tikrovėje, žodžio „katalikas“ tikriausia net nežinojo, o jeigu žinojo, tai nematė prasmės tokį žodį dėvėti kaip rūbą. Kartais prisistatoma dar efektyviau, deklaruojant savo krikščionišką esmę, pranešant aplinkiniams: esu krikščionis. Šiandien tikriausiai ir nelabasis būtų linkęs prisistatyti krikščionimi, jeigu ne kataliku. Postmodernistiniais laikas ant pažinimo medžio jau auga kriaušės, o žaltys gali apsimesti bet kuo, net Ieva (tapatybės yra lengvai išgalvojamos ir keičiamos).

F. Nietzsche, filosofas, kuris laikomas radikaliausiu krikščionybės kritiku, sako maždaug taip, kad esą didžiausia krikščionybės problema yra tai, kad pasaulyje buvo tik vienas krikščionis, t. y. pats Jėzus Kristus. Kaip atrodo, F. Nietzsche yra teisus tik iš dalies. Jam galima ir atleisti, nes jis nepažinojo Agnieškos.

Nežiūrint lengvo abejonės šešėlio, kuris greitai praslydo ir užsimiršo, rinkausi gydymą pas Meilę, dar nežinodamas jos vardo, į procedūras ateidavau tik josios budėjimo valandomis, tokiu savo apsisprendimu parodydamas, jog kitų skyriaus technologių teikiamų paslaugų nevertinu arba net vengiu. Tada Meilė man ir paskambino.

 Susitarėme susitikti mieste prie didžiausios „Maximos“ parduotuvės, kur ji atvykusi savo automobiliu įsisodino mane, pasiruošusi nutransportuoti pas „reikalingą žmogų“, iš anksto nieko daugiau nepasakodama. Paslapties įtampa augo. Važiuojant, tarsi iš toli jau nutuokdamas kažką negero, pasitikslinau – ar  nesu vežamas pas kokį nors stebukladarį ekstrasensą, skubėdamas pareikšti, kad burtininkais netikiu? Mano mieloji Meilė baisiai pasipiktinusi ir stipriai mosikuodama rankomis iškart užtikrino, kad tokiais niekais ji neužsiima. Iš tiesų, kaip netrukus išaiškėjo, Meilė buvo labai dalykiška moteris.

Neilgai važiavę sustojome prie medinio namo su keliais vaismedžiais, apkibusiais rudens gėrybėmis. Keista buvo tik tai, kad rudenėjančiame sodelyje ganėsi kupranugaris(ė) su ilgomis blakstienomis. Laiptais iš lauko pusės namo šone užlipome į antrą aukštą, šeimininkė įvedė į kambarį, perpus užkrautą prekėmis, tarp kurių dominavo nežinomos man rūšies kava, pradėta išpakuoti iš dėžių dėžutėmis, kitur – styrojo neišpakuotos kavos dėžės.

Netrukus įėjo ir šeimininkas, kaip supratau, „reikalingas žmogus“. Susėdome. Pokalbis nesirišo, dar nėra taip buvę, nebuvau patyręs, kad pokalbis šitaip nesiklijuotų. Kaip atrodė, visi išbandyti šeimininko būdai pradėti pokalbį su panašaus statuso atvykėliais buvo atmetami vienas po kito, neišplėtojant jų iki galo, nes aš  vis plačiau šypsojausi, jau aiškiai nutuokdamas, kad čia esu atvestas kaip avinas, kurį ruošiamasi nukirpti. Galų gale šeimininkas nustojo žaisti užuolankomis, pareikšdamas, kad jie turi nuostabų man pasiūlymą, kuris susideda iš dviejų dalių: a) paims mano kraujo mėginį, išsiųs į Norvegiją tyrimams, b) pagal tyrimo rezultatus kiekvieną mėnesį iš Norvegijos gausiu  stiprinančių širdį, valančių kraujagysles vaistų siuntą. Vaistus esą reikėtų vartoti iki gyvenimo pabaigos. „Kas be ko, tai kainuos nemenkus pinigėlius, tačiau į  savo sveikatą protingi žmonės investuoja nesismulkindami“.

Duotas pasiskaityti reklaminis bukletas skelbė, kad ši tyrimai-vaistai schema saugo nuo infarkto, padeda nuo kitų širdies negalavimų. Tiesą sakant, širdimi niekados nesiskundžiau, o čia, regis, buvau pristatytas vadovaujantis posakiu, kad prostata yra antroji vyro širdis. Taigi  nebuvo jokia paslaptis, kad onkologinės ligoninės spindulinės terapijos technologė su savo bendrininku siekia įpainioti nelaimėlį ligonėlį į sukčiavimo schemą, kita vertus, mano apsimetėliams geradariams taip pat nebuvo paslaptis, kad man tai jau nėra jokia paslaptis. Mes visi tylomis supratome, kad privalėčiau pirkti šiuos visiškai nereikalingus man vaistus tik dėl to, jog neužrūstinčiau Meilės, nuo kurios   mažiausių kaprizų, geros ar blogos nuotaikos tapau priklausomas labiau nei to norėčiau. Turėjau būti išmintingas, pagalvodamas, kad sveikata yra brangiausias turtas, susimokėdamas dar ir papildomai už sielos ramybę spindulinės terapijos  seansų metu, už tai, kad nereikėtų bijoti, jog tau mirtinai pakenks į savo nagus tave pasičiupusi neaiškios psichologinės pusiausvyros ir galimai plėšri moteriškė. Pabandžiau savo iniciatyva užbaigti nesmagų pokalbį, pasakęs, kad pasidomėsiu, pasiskaitysiu gautą bukletą, išeidamas nepaėmęs net bandomos įsiūlyti  sveikatinančios organizmą kavos, pamelavęs, jog vartoju tik arbatą.

Važiuojant atgal į ligoninę, kur greitai turėjo prasidėti Meilės darbo valandos, švelnioji moteris nei iš šio, nei iš to pradėjo nuolankiausiai dėkoti man už tai, kad aš neva priėmiau jų pasiūlymą. „Man tai labai svarbu“, – pasakė su paslaptinga intonacija Meilė. Baisiai nustebau dėl tokios  įvykių interpretacijos. Taigi privalėjau labai detaliai paaiškinti bendrakeleivei, kad nebuvo nė mažiausio preteksto jai pagalvoti, kad užkibau ant jų negudriai užmesto kabliuko, pasakiau visą tiesą, jog man tokie pasiūlymai yra klaikesni net už mirtį. „Net jeigu žinočiau, kad nesutikęs su jūsų, švelniai tariant, keistu pasiūlymu pasirašau sau mirties nuosprendį, vis tiek  nepriimčiau tokio pasiūlymo. Galų gale tai ne pasiūlymas, o nešvankus reketavimas, kai bandoma pasipelnyti iš žmogų užklupusios bėdos. Kam reikalingas toliau toks gyvenimas vyro, kuris iš baimės numirti leidosi išprievartaujamas. Toks vyras niekados neturėtų teisės užlipti ant moters, neturėtų teisės pasilypėjęs bandyti įsukti elektros lemputę į patroną, juolab neturėtų teisės lipti į tribūną, gviešiantis perskaityti mokslinį pranešimą. Taip pažemintas vyras išvis neturėtų teisės kur nors laipioti, kopti į viršų. Banditų reketuojami verslininkai mokėjo duoklę, siekdami išsaugoti savo verslus, darbo vietas žmonėms, tačiau mano apsilpęs kūnas tikrai nėra vertas tokios aukos“.

Meilė staiga pakreipė pokalbį kita linkme, pradėjusi porinti litaniją apie savo mamą, kuri neva net nebuvo labai gera moteris, nebuvo tikra katalikė, daug geresnis esą buvo patėvis, kuris atvedė pačią Meilę į katalikybę, vyras taip pat buvo blogas žmogus, ne katalikas, todėl su anuoju ji išsiskyrė. Visas tas mekenimas buvo taip ne vietoje, pro šalį, kad  iškart tapo bloga ant širdies, drauge pradėjo veržti kaklą, puoliau kraipyti galvą, plačiai atsisagstęs apykaklę.

Tačiau netikėtai dėmesį patraukė tai, kad mūsų važiuojamos mašinos judėjimas visiškai sulėtėjo, mindžiukavome beveik vietoje, mus lenkė visi, kas tik užsimanydavo. Čia vyko keistos lenktynės. Klibikščiuodami su ramentais mus pralenkė čionykščio gyvenimo žinomi filosofai, kaip kamuoliniai žaibai suspindusioje pievoje vis praskriedavo kitos (naiviosios) sielos, begaliniu greičiu kaip zuikis kažkas minkštai neapčiuopiamas dūmė nudūmė pažeme (kažkodėl prisiminiau tylųjį kaimyną iš namo viršutinio aukšto), tačiau visų priekyje dūlavo kaip viesulas nurūkusi, visus aplenkusi, šokinėdama ant vienos kojos, mano močiutė Agnieška. (Apie jos klibikščiavimo į Bažnyčią ypatumus, savitą stilių, prisiminkime, jau esu kalbėjęs anksčiau.)

Staiga mūsų sulėtėjusi mašina, judėjusi vos-ne-vos, įvažiavo į griovį, su baisiu trenksmu įsirėžusi į aukštą šlaitą. Aš pats jokios savo kūno atatrankos  nepajutau, tarsi bučiau buvęs uždarytas kapsulėje, o ant vairo baisiai išsidraikiusi nuo smūgio, su perskelta galva gulėjo Meilė. Iš perskeltos kaktos be perstojo sroveno žalias skystis. „ Kokia tu graži, mano neišsipildžiusi meile“, – pagalvojau liūdnai išlipdamas iš sumaitoto automobilio. Ant sumaigyto kapoto tupėjo vidutinio dydžio driežiukas, savo žvitriomis akytėmis žiūrintis tarsi pro šalį.

Ar derėjo mano dievobaimingai močiutei Agnieškai taip lakstyti? Gal čia vis tik reikėtų vartoti  labiau archajišką pavadinimas „bobutė“, taip nurodant į Agnieškos pagoniškąjį potencialą, nežiūrint jos įsipareigojimų Romos katalikų  Bažnyčiai? Kaip visi gerai žinome, Bažnyčia smerkia magiją, draudžia visokius burtininkavimus. Tačiau viskas nėra taip, kaip atrodo. Kaip savo ruožtu dingojasi bent šių eilučių autoriui, krikščioniškasis požiūris į kasdienybę yra magiškai ironiškas. Žinia, tai mažai ką turi bendro su maginiu realizmu, kuris savo piešiamą tikrovės paveikslą bando iškišti kaip galutinės tikrovės vaizdinį.  Krikščionybė įgalina matyti šio pasaulio prasmės neužbaigtumą, todėl šio pasaulio reiškinių buvimas, krikščioniškuoju požiūriu, yra neįtikėtinai keistas, kitaip tariant, magiškai ironiškas.

– Gal vis tik galėtum jau atvežti, kaip žadėjai, tų ekologiškų bulvių, kalbėjome apie maišą ar du,  – truputėlį įsižeidusios ypatos balsu paprašė Meilė, kai susitikome kitą kartą, man atvykus į spindulinį gydymą. Taip ir padariau, kaip buvau pasižadėjęs, jau kitą dieną į Meilės mašinos bagažinę sukrovęs du ant grynojo mėšlo kaimo sodyboje užaugintų, be jokios chemijos bulvių maišus.

*** Atgal ***

Nebaigta diskusija tarp transcendentalinio ir empirinio „aš“

 užkopęs ant aukštos uolos matau kaip saulės spinduliai sušildo vandenyną

 į spindulinį gydymą kiekvieną rytą vienas pats tempiu aš savo klyną

įsliuogęs į savęs viršūnę nebesidangstau aš jau grimu

toks ištuštėjęs buvo miestas o sieloje ramu ramu

kada išvykome keliavom šitiek metų – grąžaus į praeitį toliau nei matos

– ir tik laukinės bitės vis dar neša medų su  dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

dangorykštės toks nimbas susipynęs – užžėlęs tiltas į krantus tėvynės

laukai derlingi ten ir rambios karvės atrajoja – vaizdelis užsilikęs dar nuo rojaus

žolė taip stojas iš nakties vos tik prašvitus

 megapoly jau gęsta žvaigždės rytą skelbia vištos

 – iš romos kurijos šventosios kurjerio dar nesimato

 – be plaučių jau džiovos  išvis aš negaliu įkvėpti aromato

ramybė  jau tokia kad plaukas stojas piestu

– per vasaros karštymetį vanduo staiga  atvėsta

mėnulis toks vaiskus ir  be energijos – kaip  taurina jį vaistinės jau fonas!

vokus tenai iškart pramerkia kažko nudžiugintas lavonas

 – statula prie tvenkinio visai be žuvų stovi štai

 – ir štai atsigniaužia ruduo nei elgetos pirštai

 kaip dyla to pasaulio pamatai – jau nieko nesimato

 tave ten pasitiks vienatvės žiurkė – mane čia palydės tik kaukė nuo pomados

 – šalia gyvendami dar susitinkame sapnuos kur viskas ištęsta ir neryšku taip pat

 –  kaip laikas žudomas vėl laikrodis suaimanuos o  rytas bus blausus ir langas tepaluotas

ir vėl nukarusios bei tuščios mėtos žnyplės – į žiemą pradingstu ilgai nelaukęs

dar nematau tačiau girdžiu kaip šnypščia  snaigės  pakliuvusios į tavo plaukus

vėlei ataugos raitos anapus saulės vaiskumą sučiupusios

plaukia plaštakė visa išsitepusi geltonaisiais milčiukais

*** Atgal ***

Akademija

Kaip  mūsų ašarų pakalnėje atsirado ši įslaptinta universitetinių studijų įstaiga, įgijusi akademijos pavadinimą? Lengviau būtų suprasti, kad tokios įstaigos atsiradimas yra menkai tikėtinas arba beveik neįmanomas dalykas nei pripažinti faktą, jog mūsų šalyje, bėgant laikui, užgimė kažkas panašaus į slapto mokymo ložę, mokymo programose  eksperimento teisėmis buvo institucionalizuota Alternatyva.

Kaip atrodo, sėkmę visų pirma lėmė kompetentingų Lietuvos institucijų sugebėjimas įsiklausyti į senų ir išmintingų mokytojų pastebėjimus, kad antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (pirmoji – tai dabartinių moksleivių tėvai ar net seneliai). Be to, totalinio informacinio karo sąlygomis, kai dėl informacinių technologijų suklestėjimo žmonių kvailinimas pasiekė neregėtas aukštumas, o sąmonė su užsilikusiais smegenų vingiais  buvo išplaunama dar sparčiau nei nešvarūs pinigai, kažkam dingtelėjo į galvą, kaip svarbu yra užsitikrinti, kad bent maža populiacijos žmonių grupelė matytų pasaulį savo akimis, o ne per monitoriaus ekraną, dėl šalies saugumo ir atsparumo priešiškai veiklai reikėjo naujojo kirpimo legiono pasišventėlių, kurie išdrįstų atsijungti nuo skaitmeninio pasaulio, stodami į akistatą su tikru pasauliu, kurie pagaliau būtų pasiryžę prisijungti prie pačios būties.

Slaptumo režimas čia buvo kraštutinio laipsnio, ypač aukštas, kai, siekiant užkardinti net mažiausią elektroninio šnipinėjimo galimybę, administracijai, dėstytojams ir studentams tarpusavyje susirašinėti buvo leidžiama tik su pašto karvelių tarpininkavimo pagalba. Į akademijos teritoriją pašaliniai užklysti neturėjo nė mažiausio šanso, ten patekti galėjo labai nedidelis skaičius išrinktųjų, turinčių labirinto raktą. Tai  buvo mechaninis pultelis, kurio dėka surinkus tik išimtinai akademijos studentams ir dėstytojams žinomą raidžių ir skaičių kodą, vienas tradicinio maršruto miesto autobusas nugabendavo į slaptosios akademijos prieigas. Be  labirinto rakto arba užmiršus suspaudyti kodą tas pats miesto autobusas nugabendavo į Noreikiškes, t. y. miestelio tipo gyvenvietę šalia Kauno.

Dar pridursiu, kad to atvykimo į Noreikiškes vis tik negalima būtų vadinti kažkokiu paklaidinimu, nes žmonės be jokių trukdžių čia galėjo atvykti ir taip pat lengvai grįžti atgalios, kursavo  autobusai, vyko vidutinio aktyvumo eismas, visi, kam reikėjo, įvažiuodavo ir išvažiuodavo, čia buvo galima keliauti net dviračiais, žygiuoti pėsčiomis, o apdujusių, t. y. sukančių ratas po rato, taip tarsi būtų pasiklydę labirinte dėl savo pačių nerangumo, čia buvo ne daugiau nei kitur.

Patekimo į neslaptą gyvenvietę jokiu atveju nebūtų galima pavadinti ir „tuščiu šūviu, nes suplanuota ar neplanuota išvyka į Noreikiškes leido keliautojams susipažinti su gražiai sutvarkyta miestelio aplinka ir dorais gyventojais, pajusti pasididžiavimą savo krašto žmonėmis, galimas daiktas, čia slypėjo kažkokia mums svarbi užuomina, tačiau net ir išsisklaidžius ūkams miestelio apylinkėse slaptosios akademijos čia niekas nebūtų radęs nė padujų. Akademija slypėjo kažkur kitur, o į tą „kitur“, kaip jau buvo sakyta, buvo galima nukeliauti tik turint labirinto raktą.

Noreikiškės į mūsų istoriją patenka galbūt tik dėlto, kad čia andai buvo įkurta didžiausia respublikoje karvelidė, o akademija, prikėlusi tauriąją karvelių misiją, šiandien yra stambiausias, jeigu ne vienintelis šių sparnuotų pašto tarnautojų klientas. Jeigu kažko nesupratote, dar paaiškinsiu, kad karvelidė – tai ne karvidė, o karvelis – ne karvės vyras. Kita vertus, kas nežino, kad Noreikiškėse veikia Ugnės Karvelis vardo gimnazija.

Kompiuteristai. Slaptai.lt nuotr.

Akademija buvo įkurta supratus, kad tradicinį universitetinį mokymą ištiko krizė (taip paprastai biurokratine kalba vadinamas prasidėjęs kolapsas arba atsikvošėjimo akimirka, stovint ties bedugne). Šioje sferoje kažką reikėjo keisti iš esmės, kai pakeisti nusistovėjusią dalykų padėtį esmės požiūriu jau buvo beveik neįmanomą. Universiteto degradacija buvo tapusi tokiu pat neatšaukiamu procesu kaip vis efektingiau besireiškiantis šiltnamio efektas  žemės atmosferoje. Labiausiai neramino net ne tie, į akis labiausiai krintantys degradacijos fenomenai, tokie kaip klanų įsivyravimas universiteto aplinkoje, į rektorių postus išstumtų žmonių cinizmas ir savanaudiškumas, lengva ranka jiems traktuojant universitetą kaip savo dvarą, kiek užstojęs supratimas, kad liūdinančios negerovės yra nulemtos globalinių procesų neatšaukiamos istorinės logikos, taigi nėra vien tik kažkieno savivaliavimo padarinys arba subjektyvumo išvarža, kurią nesunku būtų išoperuoti.

Siekiant sugrįžti prie pačios esmės, buvo atkreiptas dėmesys į tą žmogaus sąmonės plėtotės, jeigu norite, švietimo sampratos takoskyrą, kuri išryškėjo diskusijose tarp Sokrato ir sofistų. Prabėgomis atkreipsiu dėmesį, kad žodis „sofistas“ net ir mūsų laikų universitetą baigusio žmogaus lūpose turi neigiamą reikšmę, taip išplėtota reikšme yra vadinamas neprincipingas žmogus, kuriam rūpi tik savoji nauda, o ne tiesa kaip tokia, kai savo ruožtu Sokratas yra tapęs vos ne garbinama tiesos ikona, visuotinai pripažįstamu teigiamu herojumi, paprastai užmirštant tą aplinkybę, kad Vakarų švietimo sistema  pasuko sofistų nubrėžtu keliu, visais įmanomais būdais siekdama apeiti Sokrato pavyzdį. Sokratas iki mūsų akademijos įsteigimo, norime tai pripažinti ar nenorime, buvo istoriškai pralaimėjęs herojus.

Trumpai tariant, skirtumas tarp sofistų ir Sokrato yra tas, kad Sokrato oponentai sofistai švietimą suprato kaip žmogaus sąmonės farširavimą informacinėmis putomis, už tokią paslaugą imdami užmokestį ir taip davę postūmį, pasukę ienas žinių komercializacijos keliu, kai savo ruožtu Sokratas buvo įsitikinęs, jog žmogus kažką gali sužinoti tik savo paties vidinių resursų pagrindu, kurdamas dialogą su kitu žmogumi, taigi tik tokiu atveju, kai žmonės vienas kitam tarpininkauja, padėdami prisiminti radikaliai užmirštą, kasdienybėje išbarstytą esmę.

Kompetentingų Lietuvos institucijų garbei būtina pastebėti, kad toks Sokrato pavyzdžio ne viešas, uždaro eksperimento teisėmis vykdytas, kaip vienos iš galimų alternatyvų pasirinkimas, rodė mūsų valdžios sugebėjimą, pernelyg to nedemonstruojant, eiti prieš srovę, o čia matomą prasmingo slapukavimą atvejį dėl jo tragikomiško pobūdžio galėtume prilyginti nebent iš ankstesnių laikų žinomam kukurūzų sėjos diegimo apsimestiniam entuziazmui, kai drauge realiai, kiek tai buvo įmanoma dėl laikmečio ypatybių, į komandas iš aukščiau ir naujus šūkius buvo žiūrima valstietiškai blaiviai, t. y. rezervuotai.

Pastaraisiais metais vykusi universiteto komercializacija neatsirado tarsi iš nieko, o posūkis į tokių procesų suintensyvėjimą rodo tik tai, kad sofistika pasiekė savo aukščiausiąjį tašką, universitetas tapo užvaldytas ultrasofistinių pajėgų, universitete galiausiai triumfavo kraštutinio  sofizmo atmaina, kurią, atskiriant nuo paprastojo sofizmo, butų galima pavadinti hipersofizmu (klausimą, suformuluotą vartojant tą pačią švietimo metaforą – ar taip ir atrodo didžiausia tamsa prieš greitai užstosiančią ryto šviesą – palikime atviru). Bolonijos deklaracija, o po to greitai Europos Tarybos patvirtinta Lisabonos strategija atvėrė kelius audringam universiteto veiklos sukomercinimui, skubant universitetą paversti finansinių institucijų ir gamybos priedėliu. Universitetui šiandien yra keliama užduotis visiškai supanašėti su didžiaisiais prekybos centrais, tapti naujojo tipo megaparduotuve. Suprantama, kad tai įpareigojo stambinti universitetus visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Tačiau protingos galvos Lietuvos vyriausybėje kažkaip suprato (joms dašuto), kad neatsitraukiant nuo magistralinės linijos, drauge būtina trūks plyš kaip alternatyvą išsaugoti mažą jaukų sokratiškojo tipo universitetą, kur aukščiausiuoju sąmonės ugdymo principu taptų Dialogas.  Jau niekam nebuvo paslaptis, kad būtent Sokratas įtvirtino dialogą kaip sąmonės plėtotės normą ir formą, drauge vyriausybėje sudaryta komisija nusprendė, kad toks sokratiškosios linijos universitetas bus vadinamas akademija dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog alternatyvaus universiteto veiklą yra numatyta pradėti, toks universitetas bus įkurtas būtent  Akademo sode. Vardan galimybės palyginti, galima pastebėti ir tai, kad, sustambinus mokymo įstaigas, mieste be slaptosios akademijos, apie kurios veiklą mažai kas nutuokė, liko tik du universitetai, dėl savo dislokacijos vietos ir nusistovėjusių refleksų vadinami atitinkamai Zoologijos  ir Botanikos sodų universitetais.

Ginant mažojo sokratiškojo tipo universiteto idėją, dabar yra gera proga viešai išplėtoti ir detalizuotai paaiškinti anksčiau intensyviai nutylėtą tezę, kad universitetas nėra paprastas žinojimo kombinatas su automatizuotomis žinių gamybos ir išpardavimo linijomis, taigi net posūkis į didesnę universiteto komercializaciją, kaip atrodo, neduoda pagrindo  universiteto vadyboje taikyti didžiųjų prekybos centrų patirtį, įvertinus jų pranašumą, lyginant su mažomis parduotuvėmis. Tačiau jeigu tokia išlyga nelaikoma rimta, logine seka veda prie minties, kad svarbiau būtų ne jungti universitetus vienas su kitu tarpusavyje, bet tiesiog prijungti kiekvieną iš jų prie didžiųjų prekybos centrų kaip atskirus apsiprekinimo padalinius, kur parduodamos ir perkamos žinios bei profesinės  kompetencijos. Tokiu būdu galėtume susigrąžinti į mūsų leksikoną šiandien jau beveik nevartojamą universalinės parduotuvės pavadinimą, kur žodžio reikšmę ir įstaigos veiklos universalumą liudytų taip pat ir parduodamo  universitetinio išsilavinimo paketai.

Šį laikmečio paradoksą galimą išsakyti dar ir taip: universitetai tapę žinių fabrikais pradeda fabrikuoti žinių visuomenę!

Kuosos – protingas paukštis. Slaptai.lt nuotr.

Žinia, universiteto pavadinimas, universitetas nominalia to žodžio reikšme atsiranda viduramžių epochoje. Sokratas tais laikais, toli gražu, nebuvo svarbi figūra, tačiau mūsų iki galo neįsisąmonintą Sokrato dalyvavimo pribuvėjos vaidmenyje universiteto kaip institucijos užgimimo metu faktą, jo stovėjimą prie universiteto ištakų galimai liudija tokia detalė, kad atsirandančiame viduramžiais universitete svarbiausia studijų forma buvo disputas. Kita vertus, šiandien, kaip atrodo,  galime kelti net tokį klausimą: ar stipriai mutavusi universiteto kaip žinių mega fabriko idėja dar kaip nors  gali būti siejama su universiteto pavadinimu pagal prasmę, jeigu mes vis dar laikomės senoviško prietaro, kad daiktus reikia vadinti savais vardais? Taip suformulavus klausimą nesunku bus pastebėti, kad mažas universitetas turi savų pranašumų saugant universiteto dvasią ir istorines šaknis prieš gigantomanijos keliu pasukusius  mokymo kombinatus.

Pabandykime įsivaizduoti, kad  vis dėlto pavadinimas „universitetas” yra ne tiek antikvarinė vertybė, kiek prasmingo kelio nuoroda. Ką toks pavadinimas sako? Lotynų kalbos žodis universitas, tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu, pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra nuoroda į išplėtotą žinių brolijos bendruomeniškumą, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, dėstytojų ir studentų įsipareigojimo abipusei globai savotiška tatuiruotė. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, bendrijos atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su  tokiai įteisintai bendruomenei suteikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o tikrąja esme yra bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, taip pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams. Savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, kad didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginta desperatiškam bandymui  užsiauginti moliūgų lysvę per žiemos speigus atvirame lauke.

Mūsų akademijoje šventai buvo laikomasi Sokrato filosofijos nuostatos, kad žmogus gali sužinoti tik tai, ką jau žinojo iš anksto, taigi naujų žinių įgijimas visų pirma yra ne kas kita kaip atminties bedugnio šachtos atvėrimas, kai žmonės tarnauja vienas kitam dialogo plėtotėje aktualizuojant neišsemiamą atminties potencialą. Tačiau pasistenkime nesuplakti  į vieną visumą skirtingų dalykų! Akademijoje su ironija buvo žiūrima į  moderniaisiais laikais ugdymo ir mokymo įstaigose išplėtotą multimedijos priemonių taikymą, o ypač didelę antipatiją mums kėlė pasiruoštų iš anksto pagal PowerPoit  kompiuterinę programą skaidrių naudojimas mokymo procesuose. Šitokia trivialiojo pasaulio praktika buvo kardinaliai priešiška dialogo idealui, sokratiško pavyzdžio dialogą suprantant kaip kelionę nepramintais takais, iš anksto nežinant, ką tokioje kelionėje atrasime, neturint jokių išankstinių garantijų net dėl to, kad nepasiklysime miško tankmėje. Dialogą į priekį veda atradimo džiaugsmas, taigi dialogo kultūra nedera su iš anksto surašytomis ir demonstruojamomis tezėmis. Tačiau kaip dera toks nusiteikimas nežinomų dalykų atradimo džiaugsmui su principine nuostata, kad žmogus gali pažinti tik tai, ką žinojo iš anksto? Didelės paslapties čia nėra, išplėtotas dialogas leidžia sužinoti tik tai, ką tu žinojai iš anksto, bet nieko apie tai pats nežinojai, kol tokio žinojimo neatpažinai dialogo kelionėje. Dar kitaip tariant, dialogas leidžia aktualizuoti potencialų žinojimą. Naujų žinių įgijimas čia yra suprantamas ne tiek kaip skubėjimas į priekį, siekiant užbėgti horizontui prieš akis, kiek kaip perėjimas iš vienos plotmės į kitą, kaip strikinėjimas kopėčiomis, po truputėlį  žvalgantis į platoniškų idėjų  karalystę.

Mūsų rektorius yra paleidęs į apyvartą sparnuotą frazę, kartą su apsimestine šūkio intonacija pusiau juokais, pusiau rimtai pasakęs, kad nuskaidrėjusiai sąmonei skaidrių nereikia.

Daug nesiplėsdamas pastebėsiu dar tai, kad, studijuojant kalbas, iš visos kalbų įvairovės akademijoje didžiausias dėmesys yra skiriamas žemaičių  tarmei, su beveik neslepiama panieka žiūrint į trivialiojo universiteto užmojus siaurinti lietuvių kalbos vaidmenį studijų procese, mums muistantis dėl didžiųjų universitetų veikloje įteisintos praktikos mokslines konferencijas organizuoti išimtinai  anglų kalbą. Mes, akademijos kontingentas, kiekvienas iš mūsų laikomės daugmaž tos pačios nuomonės, kad bandymai kišti anglų kalbą ne tik ten, kur reikia, bet ir ten, kur nereikia, rodo ne prakutusio čiabuvio aukštą lygį, atsivėrus pasauliui, o  uždaros kaip karsto dangtis sąmonės visišką nususimą arba net žmogaus dvasios menkybę.  Užsienio kalbos padeda susikalbėti, pasidalinti informaciją, net padeda praplėsti akiratį, – taip, to nepaneigsi, – tačiau mąstyti žmogus gali tik savo gimtąja kalba.

 Akademijoje buvo iškelta tikrai ne iš piršto laužta hipotezė, kad žemaičių tarmė gali būti panaudota kaip šifro raktas, siekiant labiausiai efektyviu būdu dešifruoti Sokrato pasekėjo Platono idėjų (eidos) teorijos pozicijas, atveriant menkiau žinomus šios teorijos užkaborius. Užteks prabėgomis paminėti tik tai, kad žemaitiškas žodis „veizėti“ nurodo į eidos teorijoje užmintą mįslę, kad tik daikto esmės nuskaidrėjimas leidžia išvysti tikrąjį daikto veidą (veizėti-eidos-veidas). Aš pats akademijos aukštesniuose kursuose  bandžiau užkurti dialogo įkaršti, siekiant išsilukštenti lietuviško žodžio „menas“ etimologines užuominas, ir čia pat iš naujo keliant kausimą – kaip grožio patirtis gali tapti meno kūrinio tiesa? Ar išvis teisėta yra kalbėti apie meno kūrinio tiesą, jeigu moderniųjų laikų estetika grožį jau yra linkusi traktuoti kaip tai, kas atlieka nuo tiesos? Diskusijose mums pavyko vienas kitą daugmaž įtikinti, kad lietuvių kalboje žodis „menas“ nurodo į platoniškai suprastų idėjų atsiminimo užduotį. Lietuvių kalboje vartojamos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Žemaičiuose kartais sakoma net taip: Tavo menas kaip senos avies (reiškia – viską blogai atsimeni), Šitas žmogus seno meno (daug mena). Taigi lietuvių kalbos žodžio „menas“ tariamas daugiareikšmiškumas  pateikia kaip tik labai aiškiai sustyguotą nuorodą, kad menas yra amžinųjų idėjų atsiminimas.  Net ir realistiniu vadinamas menas nėra fotografinis tikrovės atvaizdavimas, o lietuviško žodžio etimologija suteikia drąsos menu pradėti vadinti žmogaus galimybes daugiau ar mažiau viršijančią pretenziją atsiminti amžinąsias esmes. Tik toks, t. y. menantis menas pralaužia kasdienybės luobą, drauge nuskaidrindamas žmogaus sąmonę.

Sokratas yra pateikęs pavyzdį, kad teisingai suformuluojami klausimai įgalina net mažametį, neragavusį jokio mokslo vaiką prisiminti sudėtingiausias matematikos tiesas. Sokrato metodo ištobulinimas mūsų akademijoje  įpareigojo studentus jau pirmojo semestro bėgyje pamėginti atsiminti savo pradėjimo istoriją, išgyvenat tėvų emocijas naujos gyvybės užmezgimo metu, o po to, tolesnėse studijose su didesne ar mažesne sėkme buvo siekiama praverti  amžinųjų idėjų dangų. Akademijoje su kai kuriomis išlygomis buvo prisilaikoma sielos preegzistencijos doktrinos, skelbiančios, kad siela pati yra egzistavusi grynųjų idėjų sferoje, o dabar –  jau įkalinta kūne, gali pradėti jas prisiminti, pastūmėta kokių nors asociacijų,  kartais net ir turinčių juslinį  pavidalą, kaip yra sielą budinančioje grožio patirtyje. Žiūrint paraidžiui, pagal Platoną, siela iš šio pasaulio reiškinių  gali pradėti prisiminti daiktų esmiškumą, pažadinta  kaip tik grožio patirties. Būtent šio pasaulio grožio patirtis, anot eidosų teorijos kūrėjo, veda į tokią atsiminimo aktualizacijos užduotį, kuri leidžia susieti grožį su tiesa. Kaip jau buvo sakyta, lietuviu kalba atminties aktualizacijos perspektyvą, kurioje  grožio idėja yra susiejama su esmės, būties ir tiesos raiška, siūlo vadinti menu.

Akademijos dėstytojai nebuvo pernelyg sukaustyti akademinio dogmatizmo, įpareigojančio griežtai priešpastatyti sielą ir kūną, žmogaus polinkį užmiršti ir užsimiršti dažniausiai traktuodami kaip sielos išsibarstymą laike, nulemtą  dalaus kūno artumo. Dalus kūnas iš dalies užspeičia sielą ne tik dėl to, kad bėgant laikui pats dalijasi, pameta plaukus, dantis, išdalija laike gyvenimą, bet ir dėlto, kad  savo dirglumu kūnas neretai nukreipia sielą nuo svarbiausių dalykų į smulkmenas,  taip paskatindamas sielos įklimpimą užmarštyje. Akademijos požiūriu, sielos nuosmukis – tai išsibarstymas laike, o sokratiško tipo dialogai įgalina  atkurti sielą, lipdant ją iš naujo, surenkant į vieną daiktą visų pirma atminties aktualizacijos dėka.

Kasdieninės meditacinės praktikos amžinųjų idėjų sferoje, o  ypač dėl  idėjų  magnetizmo atsirandantis  žmogaus tempimas aukštyn, kai  dvasios pakylėjimo būsenoje toks akademijos auklėtinis neretai tik vertikaliai ištiestos pėdos pirštų galais vos-ne-vos liečia žemę (tarsi būtų  keistai užstrigusi balerina), anksčiau ar vėliau palieka antspaudą akademijos studentų išvaizdoje. To nepaslėpsi, jų išvaizda keičiasi, o  dėl to iškylantis paslapties dehermitizacijos pavojus  kelia papildomus rūpesčius eksperimento vykdytojams, kurie neretai prašo mūsų studentų  neišsiskirti iš minios, pamoko kaip  reikėtų dėvėti „kuklumo rūbą“. Tačiau treniruota akis nesunkiai atpažįsta akademijos auklėtinius tarp kitų žmonių iš jų truputėlį deformuotos, prailgėjusios galvos ir  neproporcingai ištįsusio torso. Kai jie išeina kur nors pasivaikščioti vakaro metu, atrodo, kad jų galvos pradingsta už horizonto.

Kaip  yra atrenkami studentai į akademiją,  to gerai nežinau,  kažkiek daugiau galiu prasiplepėti tik apie tai – kaip, pagal kokiu kriterijus iš visų pašalių yra surenkamas akademijos dėstytojų korpusas. Be moralinių ir intelektinių savybių čia ypač svarbiu kvalifikaciniu pagrindu yra laikomas  žmogaus sugebėjimas palaikyti dialogą, todėl kandidatas į dėstytojus yra testuojamas ribinėse situacijoje, keliant jam užduotį susikalbėti su paukščiais, tarkime, įpareigojant  tokį pretendentą prakalbinti vasaros sodus užpuolusius, taigi trešnes, vyšnias, po to saldžiąsias kriaušes lesančius varnėnus, viliantis, kad ir čia galima rasti kažkokį konsensusą, supratimą tarp žmogaus ir paukščio. Varnėnai išties nėra pats blogiausias variantas, kaip išaiškėjo testų metu, sunkiausia būna prakalbinti senas, bjaurias, piktas varnas. Žmonės, sugebantys užmegzti dialogą su varnomis, yra laikomi tikraisiais akademijos nariais, vadinami akademikais tikrąja to žodžio reikšme.

Amžinųjų idėjų pažinimas akademijoje yra suprantamas kaip atminties pagilinimas, orientuojantis ne tiek į praeitį, kiek į ateitį, taigi visų pirma – traktuotinas kaip būsiančio laiko atminties horizontų atvėrimas, siekiant pasiruošti likimo išbandymams, naujiems iššūkiams. Kitaip tariant, akademijos auklėtiniai įgyja kraštutinai universalų išsilavinimą, kurį gali pritaikyti dalykiniams poreikiams tolesnėje savo gyvenimo eigoje, pasirinkdami vieną ar kitą profesiją. Kita vertus, kalbant platesniame kontekste, jau išėjus už akademijos sienų, galima kelti klausimą  – ar žmogus renkasi profesiją, ar profesija – žmogų? Yra labai rimtas pagrindas manyti, kad mes  vis dėlto renkamės tą profesiją, kurios esame verti. Šiandien jauni žmonės labiausiai veržiasi studijuoti odontologiją,  būtent ši studijų programa sulaukia  daugiausiai pretendentų medicininio profilio universiteto padaliniuose.  Kas juos čia taip vilioja, tarsi būtų medumi patepta?.. Tikriausiai nebūsiu tik  vienas toks nelaimėlis, kuriam teko įsitikinti, kad odontologijos kabinetas mūsų padangėje yra neįveikiamo gobšumo kalnų tvirtovė, čia kaip niekur kitur svarbu aptarti tiksliai procedūrų seką, net dokumentuoti vyksmą, nes priešingu atveju, pasitikėjęs technikų ir gydytojų sąžine, greičiausiai liksi žiauriai išdurtas, kai, naudojantis tavo neišmanymu, mažiausiai ko galima laukti – medžiagos  bus pakeistos į mažiau kokybiškas ir pigesnes nei sumokėjai, o darbas – atliktas nepersistengiant, nusikalstamai aplaidžiai. Gobšumas Lietuvos odontologijos kabinetuose yra užkilęs į tokį aukštą lygį, kur sklando tik erelio dvasia, čia tarpsta savotiškas pagilinto intensyvumo sindrominis antiplatonizmas. Tai yra ypač liūdna žinia platonikui iš akademijos, kuris neretai labai anksti, prieš laiką susigadina dantis, galąsdamas juos į  lengvai neįkandamus dalykus. Dantys žmogui yra reikalingi ne tik kramtant duoną, bet ir labiau metafizinių funkcijų vykdymui, – kas galop nėra girdėjęs posakio, kad sąžinė kandžiojasi. Tačiau tikriausiai niekas nėra girdėjęs ištaros (tokios tautologijos sakyti nesiverčia nė liežuvis), kad kada nors kur nors dantistą būtų užklupę ir pradėję kandžioti jo sąžinės dantys.

Svarbi mūsų akademijos sėkmingo funkcionavimo sąlyga yra tai, kad šios slaptosios bendruomenės administraciją sudaro tik studentai, akademijos rektorius, – būtų šventvagiška net pagalvoti kitaip, – taip pat yra studentas. Rektoriaus kaip ypatingo studento statusas yra ypač akcentuojama akademijos vertybė, nes verdantis už akademijos sienų gyvenimas  prikišamai rodo, kad atitrūkęs nuo studentiškų reikalų rektorius patraukia klystkeliais, savo neigiamu pavyzdžiu  demoralizuodamas universiteto bendruomenę in corpore. Tačiau nuodėmė būtų neigti, kad purvini gyvenimo purslai retkarčiais užtyška  ir ant mūsų, akademijos pasišventėlių, galvų. Kaip atrodo bent man, didžiausia dviprasmybė kyla dėl to, kad akademijos rektoriumi nuo pat slaptosios bendruomenės atsiradimo pradžios yra vienas ir tas pats žmogus, toks Leonardas Vilkas, amžinas studentas. Leonardas Vilkas ne kartą yra pastebėjęs, kad jam studijų baigti neleidžia kerštaujantys dėstytojai, kuriuos jis labai kietai prižiūri, tačiau ir dėstytojai kartas nuo karto tarpusavy pasišaipo, kad pats studentas-rektorius nepersistengia laiku užbaigti studijas labai tikėtina tik todėl,  kad  siekia ilgėliau išsilaikyti garbingame slaptosios akademijos poste. Kartais pasišnibždama ir apie tai, kad neva ponas Leonardas savo reikmėms yra išradęs kažkokį kūno impregnavimo skystį, kuriuo išsitrynus individualus žmogaus kūnas įgyja atsparumą laiko poveikiui, tampa savotišku laiko inkliuzu.  Taip ir atrodo mūsų ilgas kaip kartis,  prasikišantis virš minios, visais savo kūno parametrais disonansu išrodantis  rektorius, kai visai nepanašūs, regis, ne tokie jau geri reikalai dėjosi ir dedasi su kitais akademijos kūnais.

Kad nepasirodyčiau tik paprastu apologetu, pateikiančiu pernelyg  nudailintą vaizdelį, apžvalgos pabaigoje privalau atskirai užsiminti ir apie tai, kas, neturint didesnio preteksto suabejoti eksperimento sėkme, vis tik kartas nuo karto gali  priversti sunerimti  akademijos rinktinę publiką, yra ne iki galo išgryninti akademijos gyvavimo momentai.

Kaip matėme, savanaudiškumo kirvarpa gali prasigraužti net pro akademijos sienas, tačiau mus kol kas guodžia aiškus įsivaizdavimas, kad tokio užkrato mastai  akademijoje yra nepalyginamai mažesni nei likusiame pasaulyje.

Kalbėjome apie greitai gendančius akademikų dantis ir jų alergiją dantistams. Tai, žinoma, labiau komiška nei rimta problema, nemaloni smulkmena. Tačiau niekur nepabėgsi nuo fakto, kad  akademijos dėstytojų korpusas yra lengvai pažeidžiamas kūno negandų, neturi jokio užgyvento imuniteto  nuo profesinių ligų, jeigu, žinoma,  čia profesine liga būtų galima vadinti  kūno atsilikimą nuo sielos.

Tik iš dalies profesine liga, o iš dalies puikybės pasekme reikia laikyti tą akademijos bėdą, kad prasidėjus  vėsesniems orams  ne vienas mūsų akademikas greitai atgula į ligos patalą. Etatiniais peršalimo ligoniais paprastai yra tie pasišventėliai, kurie, pamėgdžiodami Sokratą, iki pat didžiųjų šalčių vaikščioja apsirengę palaike tunika ir, kas dar baisiau, mina takelį per pirmąjį sniegą basi. Administracija šitokio parodomojo entuziazmo neskatina, tačiau – ir nedraudžia.   Kai kurie iš mūsų į tokį kolegų persirengimo karnavalą ar klounadą  žiūri šnairai, prisilaikydami nuomonės, kad reikia siekti vidinio supanašėjimo su Sokratu, o ne išorinio pamėgdžiojimo, manydami, kad beždžioniavimai niekur neveda. Tačiau ne juokais sunerimti mus verčia kitas išryškėjęs  faktas,  kad darbas akademijoje yra stiprių regėjimo  sutrikimų rizikos veiksnys, neretai atvedantis prie aklumo. Dėl iki galo dar nenustatytų priežasčių tikimybė, kad akademijos dėstytojas anksčiau ar vėliau apaks, yra  nepalyginamai didesnė nei profaninio pasaulio individui, kurį tokia negalė ištinka dėl traumų  arba legalių, į  katalogą įtrauktų ligų. Tokia tikimybinė galimybė yra labai vaizdi, krintanti į akį,  kiekvieną dieną stebint  tai, kaip  nemenka akademijos dėstytojų dalis į užsiėmimus atvyksta mosikuodami ir pasibaksnodami aklųjų lazdelėmis, į dialogus yra palydimi ar net  atvedami už parankės studentų. Ar  didesnis čia nei įprastoje aplinkoje neregių skaičius  yra profesinės ligos pasekmė? Nesakau nei  taip, nei ne, tačiau neatmetu ir kažkur girdėto pastebėjimo, kad dėl šios apakimo epidemijos tikrųjų priežasčių supratino iš naujo reikia įsiklausyti į Platono žodžius, šnabždančius apie tai, kad  absoliuti šviesa akina ne mažiau nei absoliuti tamsa.

Stipriai nuotaiką drumsčianti aplinkybė yra ir tai, kad akademijos dėstytoji vyrai  dešimtis kartų dažniau nei statistinis Lietuvos vyras suserga prostatos vėžiu, o paskutiniuoju metu išgąsdino žinia, jog prostatos vėžiu pradėjo sirgti ir negausaus akademijos dėstytojų moterų būrelio moterys (precedentas leido įsitikinti, kad užuomazginį prostatos pavidalą turi taip pat ir kiekviena moterys). Ar yra koks nors priežastinis ryšys tarp įsipareigojimo sokratiško tipo  dialogo idealui ir sunkių prostatos negalavimų, tarp platonizmo dėstymo ir prostatos vėžio. Mokslas to neleidžia pažinti. Tačiau mums ir rūpi ne tiek pažinti pamatinius gyvenimo faktus, kiek juos išpažinti, t. y. iškelti už pažinimo ribų, nes tik toks išpažinimas (iškėlimas už pažinimo ribų) leidžia išsaugoti rūpimų dalykų integralumą, kai savo ruožtu mokslas, viską ardydamas iš eilės be jokios atrankos ir išlygų,  naikina būties  hierarchiją, galop kaip baisi pasaulio erozija apninka būties paslaptį.

*** Atgal ***

Išgalvota moteris

Kažkas paskambina į duris, atidarau, prie mano durų slenksčio stovi išgalvota moteris.

– Kas tu esi, koks tavo vardas?- klausiu aš, bijodamas, kad ji nepasakytų kokios nors banalybės.

                       – Violeta…

Išgalvota moteris. Slaptai.lt nuotr.

                       – Viešpatie, – galvoju aš, – kodėl išgalvota moteris negalėjo sugalvoti kažko  gudriau? Pasaulyje tiek daug gražių moteriškų vardų, o ji nuėjo mažiausio pasipriešinimo keliu.  Jeigu jau prasidėjo išgalvojimai ir išsigalvojimai, reikėtų duoti laisvę improvizacijoms, nesistengiant išgalvotą pasaulį kopijuoti pagal niūrios kasdienybės atvaizdą ir panašumą. Kartais žmonės svajoja išlošti milijoną dolerių, tačiau, kai pagalvoji, svajonės išgalvotame pasaulyje nieko nekainuoja, taigi nesuprantamas yra žmonių varžymasis, neryžtingumas, jeigu pradėjus svajoti, sustojama kažkur pusiaukelėje, nebedrįstant pasvajoti apie bilijoną. Kodėl išgalvota moteris neišdrįso prisistatyti Emilijos, Austėjos, Gabrielės, Kamilės, Viktorijos, Gretos, Urtės, Viltės, Karolinos, Saulės, Paulinos, Gustės, Smiltės, Akvilės, Lėjos, Lauros, Patricijos, Rusnės, Amelijos, Kornelijos, Medos, Milanos, Vakarės,  Luknės, Elijos. Brigitos, Adrijos, Tėjos, Beatričės, Dianos, Darėjos, Izabelės, Milenos, Paulos, Martos, Olivijos, Beatos, Orintos, Almandos, Atėnės, Sofijos, Alisos,  Jakaterinos, Dorotėjos ir pan. vardais?

Užteko fantazijos tik Violetos vardui?.. Hmm… Liūdina ne tik išmonės trūkumas, nesunku pastebėti ir tai, kad dėl tokio moters vardo vyrai gali patirti daug vargo, įsipainioti į  neišsprendžiamas sąžinės kolizijas. Ar įmanoma, – klausiu visai ne retoriškai, – bendraujant su Violeta – neišsivioletinti? O kur toks  atspalvis nuveda, visi gerai žino. Dažnai į patvorį ir tik labai retai į Seimą. Be to, neatsargiai išsivioletinus, gali prikibti ydingi potraukiai, pavyzdžiui, noras trūks plyš sumedžioti bent vieną teisėją arba dar kitaip (bet panašiai) dalyvauti teisinės sistemos  pertvarkos procesuose.

Jau pradedu susivokti, kad puolęs į balą, sausas neliksiu, susidūrus su Violeta, neišsivioletinti neįmanoma, kaip išties dar niekam nėra pavykę išsimaudyti nesušlapus. Žinoma, būtų galima greitai uždaryti duris, tačiau visomis kūno poromis jaučiu, kad užkratas jau persidavė oro lašeliniu būdu, mano organizme vyksta nebeatšaukiamos permainos.

                     – Kuo tu užsiimi, kokia tavo profesija? – klausiu aš.

                     – Dirbu mokytoja, – sako ji.

                    – Sunku patikėti, – galvoju aš, – kad graži moteris būtų tokia neišmoninga, nemokėtų labiau šiuolaikiškai prisistatyti. Tai prieš šimtą metų mokytojos profesija priduodavo moteriškei pikantiškumo. Dabar moterys renkasi nepalyginamai romantiškesnius užsiėmimus, dirba oro lainerių kapitonėmis, kranininkėmis, žvalgybininkėmis, karo ministrėmis, kino ir teatro žvaigždėmis, troleibusų vairuotojomis, prezidentėmis, prostitutėmis ir t. t.

                      – Kas tu esi? – dar kartą klausiu aš, baisiai susinervinęs.

                      – Esu  tavo žmona, – sako ji. – Pats žinai.

*** Atgal ***

Veidrodis

Durys buvo užsklęstos apdairiai įtaisytom sklendėm iš vidaus, nors apstatytuose nuo seno kambariuos tavęs jau neradau. Jokio pėdsako, kuris paliudytų kūniškąją šeimininko egzistenciją! Po visus pakampius išsidūkęs, vis dėlto neaptikau net vikšro dydžio išnaros. Tačiau ilgai netrukus jau ir čia buvo galima stebėti, kaip aplinkiniai daiktai pradėjo tyvuliuoti, keisdami – iš pradžių kontūrus, po to ir svorį. Gėlės neštos iš nakties dar vis kvepėjo, nors kai kur jau buvo išbyrėjusios mažiausios daikto dalelytės, išretėjusios žiorėjo daiktiškumo poros, pro kurias akis laisvai atsirėmė į kitą sferą. Nuostabiu greičiu kažkur pradingo voras, nusileidęs nuo lubų ant ilgo savo šaliko. Prakaito nuo delno kapiliarų prieskonį nustelbusios erdvę jau mėgino užrakinti žiedinių kopūstų formos dulkės.

Ir galop antrame plane pamačiau į sieną atsirėmusį, visiškai išsialsavusį, išrasojusį standartiniais lašais, nieko neatspindintį, atsišviečiantį tuščiu gruoblėtuoju paviršiumi, negyvą veidrodį.

———————————————————————————————————————————-

Ilgesnė bendravimo su tuščiu kambariu patirtis leido įsitikinti, kad šis veidrodis gali būti kartas nuo karto pažadinimas, prikeliamas iš numirusių, dar daugiau, – veidrodis įstengė tapti bendravimo su mirusiųjų pasauliu laidininku, buvo mums paliktas ano šeimininko kaip savotiškas anapusinio pasaulio vaizdo transliuotojas, jeigu norite, kaip dialogo su dvasiomis skype. Skirtingai nei dažnai minimas populiariojoje literatūroje stebuklingasis veidrodėlis, kuris yra pritaikytas norintiems sužinoti tai, kas –  gražiausias pasaulyje, šis veidrodis turėjo labai dalykišką orientaciją – jis buvo skirtas siekiantiems išlukštenti paslaptį, užsimojusiems išsklaidyti tuščiai suformuotas miglas, padedantis nuvalyti dulkes nuo senai pamirštų dalykų. Kaip išaiškėjo ilgiau žiūrint į veidrodį, čia taip pat galiojo telepatijos dėsniai, – veidrodžio ekrane anksčiau ar vėliau pasirodydavo to istorinio personažo, kuriam tu norėjai užduoti klausimą, kai tu jau kunkuliavai, tau tiesiog knietėjo užduoti klausimą, veidas.

Frydrichas Nyčė

Iš susidrumsčiusio veidrodžio per kelias minutes susibėgę į vieną vietą išryškėjo Sokrato veido, labai tipiško, neįmanomo sumaišyti su kitais veidais, bruožai. Sokrato veidas visados buvo ne mažesnė mįslė nei Monos Lizos šypsena, net toks pripažintas fiziognomistas kaip  F.Nietzsche šios mįslės nesugebėjo įminti, užklimpęs kažkur pakeliui. Unikalus atskiromis savo detalėmis (ką reiškia vien nosis) Sokrato veidas yra labai savitos ir nepakartojamos kompozicinės visumos pavyzdys. Pagoniškuoju Kristumi kartais vadinamas antikos filosofas yra nepanašus į kitus taip pat ir savo išvaizda, vienintelis toks. Nebent nebent… Išduosiu ne taip jau ir menką paslaptį, kad Lietuvoje gyvena nepaprastai panašus į Sokratą žmogus, kuris, regis, labai sėkmingai galėtų parduoti savo išvaizdą Holivudui, jeigu ten kada nors kas nors sugalvotų sukurpti filmą apie pagoniškąjį Kristų. Tai mano kartos lietuvių poetas Liudvikas Jakimavičius, stulbinančiai panašus į tyrųjį antikos filosofą, Atėnų mokyklos pradininką, mūsų bendrapilietis. Kai ant stalo neturiu Sokrato skulptūrinio bareljefo, studentams rodau L. Jakimavičiau nuotrauką be jokio sąžinės graužulio, nemanydamas, kad iškišu falsifikatą. Kas be ko, apie tai jau buvo kalbėta, išorinis supanašėjimas nieko nereiškia, tačiau man vis tik malonu pastebėti, kad Liudvikas Jakimavičius yra kilęs nuo Kulių (miestelis Plungės raj.), iš kur yra kilęs ir mano prosenelis Juozas, savo jaunystės laikais žymus to meto knygnešys.

Norėčiau daug ko paklausti, tačiau bijodamas pernelyg įkyrėti, klausiu tik to, kas man tuo metu atrodo visų svarbiausia, ko nepaklausti, išpuolus tokiai progai, būtų didelė nuodėmė.

Sokratas

– Ar mes teisingai supratome amžių bėgyje ir interpretavome Jūsų filosofinį palikimą, ar neiškraipome Jūsų minčių, – klausiu Sokrato.

–  Jokio filosofinio palikimo aš niekam nesu palikęs, nepateikiau savo amžininkams jokio užbaigto mokymo, – porina Sokratas, – o tik kviečiau žmones ieškoti tiesos, tarpininkaujant vienas kitam  begaliniame tiesos paieškos procese.  Tačiau po mano mirties kai kurie anekdotiniai pasakojimai, įsitvirtinę žmonių sąmonėje kaip kanoninė tiesa, skaudina mane. Ypač apmaudu, kad tokie lengvabūdiški išsigalvojimai teršia mano artimiausių žmonių atminimą. Jau daugiau nei porą tūkstantmečių Europos tautos su panieka taria mano žmonos Ksantipės vardą, šis vardas yra tapęs bendriniu blogos žmonos, linkusios kelti vaidus, pavadinimu, nuoroda į pikčiurną žmoną. Tai baisi netiesa! Aš mylėjau ir gerbiau Ksantipę, mokiau savo sūnus mylėti motiną. Tik Ksantipės dėka buvau apsaugotas nuo melancholijos. Galop tik tokia šalis, kur žmonos bara savo vyrus filosofus taip, kad girdisi per kelis kvartalus, galėjo tapti demokratijos tėvynė.

 Kitas veidrodžio seansas lėmė susitikimą su Immanueliu Kantu.

Imanuelis Kantas

Pirmą kartą matantis I.Kantą gyvai žmogus lieka be žado. Tapytuose XVIIIa. pabaigos portretuose yra užuomina, bet tik susidūrus akis į akį visa apimtimi supranti faktą – kokios neįtikėtinai didelės, mėlynos ir gyvos yra I.Kanto akys. Tiesą sakant, tikram vyrui turėti tokias dideles ir gražias akis yra truputėlį nepadoru, toks akių siurprizas yra vyriško veido disonansas, būti naivia didžiaake yra moteriškos giminės prerogatyva. Nebent tokį antropoidą su beveik arbatinės lėkštutės dydžio mėlynai šviečiančiomis akimis laikysime atvykėliu iš kitos planetos. Kaip supratote, šitą išlygą paminiu tik dėl juoko ir dėl to, kad Holivudo filmuose dar praeitame amžiuje susiformavo stereotipas, įpareigojantis kitų galaktikų gyventojus vaizduoti su nepaprastai didelėmis akimis.

Absoliuti dauguma mano vietoje, t. y akistatoje su I. Kantu, Karaliaučiaus mąstytojo klaustų –  „O kaip iš laiko perspektyvos šiandien jau reikėtų suprasti Jūsų filosofijos rebusų rebusą, t. y. daiktą savaime? Kaip daiktas savaime matosi iš  amžinybės perspektyvos? Kas ten būtų randama, jeigu, tarkime, žmogaus galimybes tūkstanteriopai pranokstantis demoniškas protas išardytų daiktą savaime?“ To paklausiau ir aš.

I.Kantas iš pradžių pateikė labai trumpą atsakymą, o po to kažkiek pasvyravęs teikėsi savo atsakymą praplėsti, patikslinti kai kurias pateikto atsakymo sąlygas:

– Amžinybė yra savaiminis Nedaiktas, savo ruožtu daiktas savaime užbrėžia žmogaus kaip baigtinės būtybės sferą. Dėl didesnio niuansuotumo būtų galima pasakyti net taip: daiktas savaime yra baigtinės, bet atviros begalybei būtybės riboženklis. Filosofijoje sufokusuotas dėmesys į žmogaus baigtinumą iš tiesų nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą ir pan. Baigtinumas čia nereiškia defektyvumo. Dar daugiau, baigtinumo refleksija leidžia atpažinti žmogaus gyvenimo turiningumo svarbiausią prielaidą, t. y. pareigos duotybę. Jeigu žmogus galėtų iš naujo rinktis, tikriausiai jis vėl rinktųsi baigtinumą, t. y. mirtį, nes tai yra erotinis pasirinkimas. Po to mirties išardyti neįstengia net  demoniškas protas.

 Kitą kartą suburbuliavus veidrodžio gelmei, kambaryje išryškėjo valstietiška Martino Heideggerio povyza. Filosofas sėdėjo prie stalo, pasirėmęs alkūnėmis, susimąstęs.

 Nepraleidau progos paklausti:

 – Jūs ieškojote labiau pirmapradės tiesos sampratos nei lotynišku žodžiu veritas pažymėta klasikinė tiesos kaip adaeguatio apibrėžtis, graikišką žodį aleteia išversdamas ne pagal veritas nubrėžtas perspektyvas, o pagal paties šio graikiško žodžio etimologines nuorodas kaip nepaslėptis. Ar taip pirmapradiškai, kaip nepaslėptis, suprantama tiesa yra beprielaidinė ir besąlyginė, ar  sąlygiška ir  suponuojama tik dėl tam tikrų prielaidų.

M.Heideggeris atsigręžė, pasižiūrėjo į mane suraukęs kaktą, tarsi bandydamas kažką prisiminti, tačiau tikriausiai neprisiminė, nepažino. Tačiau filosofas geranoriškai paaiškino:

–  Nepaslėptis pati savaime nepaneigia paslėpties, greičiau yra atvirkščiai – atslėptis visados reikalauja užslėpties. Nepaslėptis įgalina tai, kas nepaslėpta, t. y. esinį, tačiau būtent taip įgalintas esinys savo nepaslėptumu dažnai ir užstoja paslėptį. Iškritus paslėpties būsenai iš nepaslėpties, pati nepaslėptis praranda tą vidinį dinamiškumą, kuris tik ir kuria būties tiesą.

Kas yra – nepaslėptis, jau tarsi ir sužinojome, tačiau – kokia Lietuvoje yra didžiausia Nepaslaptis? Tik pagalvojus apie tai veidrodžio rėmuose pasirodė suvargęs kelionėje, pažaliavęs Drąsius Kedys. Drauge per visą veidrodį ritosi žali prakaito lašai. Net nežinojau ko klausti, tačiau nejaukią tylą nutraukė pats D. Kedys, netikėtai garsiai pareiškęs:

 – Iš esmės esu nekaltas. Mane keršto įrankiu pavertė, užprogramavo žudyti daktarai arba, tiksliau tariant, daktaras.

Nuo ištartų žodžių krūptelėjau, po to ilgai galvojau apie tai – kokie žiaurūs gali būti žmonės baltais chalatais! Bandžiau įsivaizduoti – ar D.Kedį žudymo mašina pavertė monstras psichiatras, jau nebevaržomas profesinės etikos reikalavimų, ar talentingas chirurgas, sugebantis mechaniniu būdu perprogramuoti žmogaus prigimtį?

Staiga veidrodyje įsižiebė Gintaro Beresnevičiaus veidas, su kuriuo šiaip susitinku dar ir sapnuose. Kalbėjomės akimis, be žodžių. Gintaras liūdnai šypsojosi. Nesunku buvo atspėti, kad jo liūdnumą ir vėl išprovokavo mano neatsargus elgesys, trukdantis mirusiųjų ramybę. Tačiau Gintaras, korektiškiausias žmogus iš vaikščiojusių kada nors šia žeme, garsiai nepriekaištavo, kalbėjomės akimis, liūdnai šypsodamiesi.

Po to dar ilgai veidrodžio ekrane bėgo tušti kadrai…

*** Atgal ***

Platono olos belaisviai. Nedžiaugsmingas iškopimas

                                 I

 klajonės tęsiasi kiekvieną rytą

kaskart iš naujo ruoštis puolam

į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį

išeina seserys pro uolą

siūbuoja ant pečių molinės sunkios amforos

kai kelias veda prie garuojančių šaltinių

apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos

tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis

migloti medžiai nuo šaltinių garas

gyvenimas kitoks dar neapnuodytas

kur kabo gebenės žemai nukarusios

o vakaras toks tirštas kaip spalvų ir aromatų  nuoviras

aukštikalnių suspaustas tyras oras

kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas

gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras

gali jį nugyventi su kitais ir  pats sau vienas

išeina seserys kaskart pro uolą

gyvenimas be praeities iškart užverda

vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas

ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros

                                  II

dar rūkui dvokiančiam lig galo ir neišsisklaidžius

mums netikėtai pasimatė kitas krantas

takeliai į uolas ten sukas klaidūs

o nuo uolų vanduo išchlorofuotas krenta

dar mums nepajudėjus gūsiais pasijuto oras

visai kitoks nei čia – kvapnus ir tirštas

ir žalumynai driekėsi nelyg iš pavyzdinės butaforijos

kraštovaizdis atrodė pavojingas neištirtas

užgriuvo netikėtas nerimas ir ypač stebino

spalvų gausa ta nesaikingai išdidėję matmenys

nelyg vienatvėje nugrimzdęs ten gyventų sau koks stabas

kuriam jau niekas neaukoja ir kurio neatmena

kilnojosi krūtinės kai įsismarkavę kunkuliavo plaučiai

nuo pertekliaus to oro neįmanomo išrėkti

kraštovaizdis mums pasirodė toks skaistus išplautas

smulkiausios dalelytės buvo jau pradėjusios ryškėti

kažkas dar pagalvojo kad reikės būriais atvest vaikus

kurie juk viską mato džiugiai ir be išankstinio rūpesčio

tik oras palengva išsimagnetino svaigumo žlaugtai išsivaikščiojo

ir palengva iš naujo vėl užslinko rūkas

                                   III

 

matai kad mūsų niekas čia nelaukė

nesitikėjo kad po šitiek laiko dar atkaksim

per amžius augalai jau klaikiai sulaukėjo

vien žolės vešlios medžių šakos dreskia išdidėjęs kaktusas

dykynėj namas ar kokia pražuvusi šventovė

kur siautėja į sienas įsigavęs varputis

apgriuvę laiptai po žole tačiau kolonos stovi

ir vėjas debesėlį retkarčiais vis atpučia

kada išvykome keliavom šitiek metų

grąžais į praeitį toliau nei matos

ir tik laukinės bitės vis dar neša medų

 su dūzgesiu giliu kažkur už kolonados

žinai kad neįeisim: nesiveržkime labai

vis tiek jau neįleis brūzgynai paukščiai klykaus

pažemins darbščios skruzdėlės arba kitokie vabalai

mes niekados nebūsim šičia niekam lygūs

žolė praaugus mūsų galvas supasi ir ošia

o varputis į sienas graužias bitės neša medų

didžiam būties pasikeitimui viskas ruošias

kada išvykome keliavom šitiek metų

*** Atgal ***

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius

Yra  tokia lietuviška pasaką apie tai, kaip senelis išsiruošė parduoti arklį, o pakeliui į turgų vedamą arklį išmainė į karvę, toliau karvę – į avį, avį – į žąsį, žąsį – į vištą, vištą savo ruožtu – į supuvusių obuolių maišą, o čia – mainų grandinė tarsi ir baigiasi, nes niekas nieko nenorėjo mainyti į prasmirdusią obuolių krūvą.

Pavargęs nuo tokių mainų senelis užsuko pailsinti sielos į smuklę, sutiktiems klausytojams viską išklodamas apie savo mainikavimo istoriją ir pasiektus rezultatus. Žmonės esą klausydamiesi apie tokius dyvų dyvus juokėsi, drauge perspėdami senelį, kad anas gaus pylos nuo savo senelės arba net bus išvarytas iš namų už tokį savo neregėtą kvailumą. Tačiau senelis įrodinėjo priešingai, kad bet kokiu atveju senelės bus tik išgirtas, išbučiuotas, anajai kartojant nepaneigiamą išvadą: „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“.

Skirtingą nuomonę turinčioms pusėms susiginčijus, senelio besiklausantys žmogeliai pasižadėjo atpilti statinę aukso, jeigu taip ir būtų, kad senelė jokių priekaištų nepareikštų, o tik girtų savo senelį be saiko už pridarytus nuostolius, kartodama išankstinę tiesą, kad senelis niekados neklysta. Žinia, tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, senelis neturėjo progos slapčiomis perspėti savo senelės, taigi visi abejojantys turėjo progą atvykę į vietą įsitikinti, kad senelė iš tikrųjų gyrė senelį už kiekvieną mainų pasirinkimą labai nuoširdžiai, be jokios inscenizacijos, mainikavimo sekoje įžvelgdama didžiąją senelio išmintį, kartodama išankstinę tiesą – ką senelis padarys, viskas bus gerai.

Esu net keletą kartų bandęs atpasakoti šį siužetą savo karštai mylimai žmonai, slapta vildamasis, kad ji sugebės įžvelgti šios nuostabios pasakos išmintingąją potekstę, tačiau su dideliu liūdesiu skubu pranešti, kad visa, ko sulaukdavau išvardijęs  legendinę progresijos seką, buvo tik įsirėžusi rūpesčio raukšlelė mylimosios kaktoje su klausiamąja intonacija – ar kartais šitas vyrukas jau nebando man iškišti už vertingą dalyką supuvusių obuolių maišo? Tačiau, norite tikėkite, norite ne, stebuklinės pasakos siužetą apie nuostabią senelę, niekados nenusivylusia savo seneliuku, į mūsų tikrovę tobulai perkelia toks Mečislovas Laurinkus, niekados nepraleidžiantis progos rasti užtariamąjį žodelytį dabartinės Rusijos režimui, beatodairiškai demonstruojantis savo ypatingąją nuomonę net tada, kai visas civilizuotasis pasaulis jau suka nosį nuo V.Putino regresuojančių mainikavimo pasirinkimų kaip nuo vis labiau nemaloniais kvapais atsidengiančios mėšlo krūvos (žinoma, garsusis polemistas šitai daro su tarsi ir privaloma retorine figūra, kad esą tai ir tai nėra labai gerai, bet…).

Kas be ko, ne vienas toks M.Laurinkus yra mūsų padangėje, tačiau buvęs VSD vadas, teisindamas šiandieninės Rusijos nusikaltimus, išsiskiria ne tik ypatingu nuoseklumu ir nuodugnumu, bet ir nesumaišomo kolorito seneliukės iš pasakos logika, pavyzdžiui, tvirtinant, kad nėra labai gerai, jog Rusija užpuolė Ukrainą, bet… Ukraina yra korumpuota šalis ir t.t.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus

Klausiate – o kur pasakininkas pradangino aukso statinę? Tarkime, už prizą čia lieka įsitikinimas, kad net Vladimiras nuodytojas visų neišnuodys, galimas daiktas, nuolankiausiųjų ims ir pagailės…

Kartais M.Laurinkus dar ir pagąsdina mus dėl to, kad jeigu nebūsime tokie geri, kaip norėtų anoji pusė, Rusija Lietuvoje gali dar labiau išplėsti savo agentūrinę veiklą. Jeigu šitaip kalba žmogus, stovėjęs ilgą laiką prie Lietuvos žvalgybinių pajėgumų sukūrimo ištakų, reikia manyti, kad žino, ką sako, ar ne? Tačiau žmogaus iš pašalės teisėmis pastebėsiu, kad pats M. Laurinkus yra tokia stambiagabaritė figūra, kad jo advokatavimas Kremliui atstoja kelis Rusijos įtakos agentų legionus arba, kitaip tariant, kai yra toks M. Laurinkus Lietuvoje, Rusijai šnipai čia tampa nereikalingi, būtų tik tuščias pinigų mėtymas, nereikalingas veiklos dubliavimas.

Žinoma, pats M.Laurinkus nėra joks Rusijos agentas, ginkDie, niekas nedrįstų taip net pagalvoti! Kita vertus, ilgiau pamintijęs, pradedi suprasti, kad nebūtų taip pikta, jeigu žmonės, kuriuos bent aš mintyse vadinu V.Putino gėjais, būtų tik pasižadėję Rusijai agentai nei tokiu atveju, kai kvailumas ir šrioderiškos prabos falšas kyla iš mūsų gretų tarsi ir savaiminiu pavidalu. Toks agentas gali būti anksčiau ar vėliau sustabdomas, o kvailumas yra beribis, jo niekaip neužkardysi!

Kad ir kaip būtų, nereikia laikyti kitus kvailesniais už save (tarsi smegenėlės net po žiemos niekam neatitirpsta), tvirtinant, kad advokatavimo pasija Rusijai kyla iš meilės tiesai ir noro įveikti informacinio karo prieštaras.

Ką tik aptartos pasakos siužetas pritaikomas dar ir kitu atveju, stebint tai mainikavimo logiką, kai neva vadybiniais sumetimais, siekiant radikalaus švietimo ir mokslo įstaigų veiklos optimizavimo, Lietuvoje yra naikinamos lituanistikos katedros universitetuose ir lituanistinio profilio mokslinio tyrimo institutai tarsi ir bandant įpiršti nuomone, kad vadybiniu požiūriu lietuviu būti jau neapsimoka. Tokią vadybos logiką pavadinkime būtent supuvusių obuolių maišo vadyba, – bet apie tai plačiau pakalbėsime kitą kartą.

2018.03.29; 06:08

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Po užsiėmimų ir renginių Kaune paknopstomis išvykau į Vilnių, kur, kaip buvo skelbta, 15.30 val. turėjo prasidėti tautininkų organizuota tradicinė šventinė eisena, dėl savo savito kolorito jau keletą metų oficialiuoju požiūriu kotiruojama kaip alternatyvus renginys.

Ta proga pasidalinsiu savo naujai įgyta patirtimi, kad tokie grandioziniai renginiai neprasideda tą pačią minutę kaip užrašyta pranešime, pusvalandį, kaip parodė bent šis atvejis, skiriant susirikiavimui į gretas, taigi, bijodamas pavėluoti, tekinomis atlėkęs nuo stoties  visiškai uždusęs, turėjau dar valandėlę laiko apsižvalgyti, pajusti margaspalvės publikos alsavimą.

Vykau čia jausdamas pareigą atiduoti sąžinės skolą. Keletą kartų spaudoje jau buvau įsipainiojęs į diskusijas su oponentais, kurie smerkė tokią jaunų žmonių per kraštus išsiliejančią, ne visados telpančią į oficialiai nuzulintą reglamentą iniciatyvą paminėti vieną iš brangiausių Lietuvos dienų, piktinausi puspročių išsakytais raginimais jėga, policijos pajėgomis išvaikyti patriotinę eiseną, gyniau žmogaus teisę meilę Tėvynei pademonstruoti labiau spontaniškai, jeigu norite, žymiai gaivališkiau nei tai leidžia daryti dažnai bet kokią prasmę užmušantys valdžios surėdyti šventės scenarijai, nors pats nė karto anksčiau nebuvau dalyvavęs tokioje vadinamųjų nacionalistų eisenoje, lengvabūdiškai manydamas, kad tai yra romantiškojo jaunimo prerogatyva, kur namisėdai žmogeliui nelabai lieka vietos. Tačiau šį pavasarį jaučiuosi nepaprastai atjaunėjęs, todėl pakėlęs sparnus (supraskite kaip saviironišką fakto interpretaciją) net nepajutau kaip keliais plastelėjimais atsidūriau karščiausios meilės Tėvynei fiestos epicentre.

Tramdydamas užplūdusį sentimentalumą, visų pirma pasidalinsiu linksmais pastebėjimais, komiškaisiais šventės štrichais. Anksčiau stebėdamas TV reportažus apie neva skustagalvių rengiamas eitynes Kovo 11-osios proga, visados jausdavausi truputėlį nusivylęs tų atseit nepraustaburnių jaunuolių netaktišku nacionalistiniu išpuoliu eisenos pradžioje išstatant persirengėlį, vaizduojantį žydą kraštutinai sukarikatūrintu pavidalu, iš tiesų net labiau užgaulia šaržavimo seka nei „Respublikos“ kadaise publikuotos žydo ir homoseksualo karikatūros, su dar didesniais užraitymais.

Tokia štai sutirštinta žydo karikatūra, tipizavimo kaukė ar karnavalo figūra, galinti tapti gyvuoju pajuokos taikiniu, kėlė nerimą, vertė pasijusti labai nesmagiai net simpatizuojančiam eisenos dalyviams žmogui. Tačiau dabar galėjau įsitikinti, kad  vadinamųjų nacionalistų eisenos nuolatinis personažas žydas, tapęs savotišku eisenos atributu, yra visai ne butaforija, kaip, tarkime, būna (tarp mūsų suaugusių nėra ko dėtis to  nežinančiam) Kalėdų senelis ar Užgavėnių persirengėlis, o gyvas žydų tautybės žmogus, atvykęs čia tikrai ne norėdamas prisidėti prie  šventės dvasios, o greičiau siekdamas kažką pagadinti, įnešti sumaištį.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėdamas apie žydiško veido ir stoto sukarikatūrinimą, nė iš tolo neturėjau minties, kad toks veidas yra kažkuo negražus, o povyza – atstumianti; nieko panašaus, iš tiesų, tik aklas galėjo nepastebėti, kad po minią nardė įspūdingo, pagarbos verto stoto, didingas žydas, su, kaip atrodo, ne taip lengvai įžiūrima menkaverte intencija (dvasios pigmėjiškumu) išprovokuoti kokį kvailį ir tokiu būdu galop sukompromituoti patį renginį. Tačiau, kaip atrodo, eisenos rengėjų neprieteliai eilinį kartą pasimovė ant savo pačių susikurto stereotipo, kad neva baisiųjų skustagalvių sueigoje lengvai atpažįstami žydiški veido bruožai turėtų sukelti priešišką reakciją, o sutirštinta tokio veido tipizacija per laimingai atrastą pavyzdį tarp gyvų žmonių gali sukelti atitinkamo kontingento dalyvių alergiją ir išprovokuoti bent nemandagią repliką.

Ar sakote, kad  šių eilučių autorius pats pasimauna ant savo sukurtų stereotipų, paprastoje situacijoje įžiūrėdamas kažkokias pinkles, nepaprastai piktas užmačias? Na, pastebėsiu dar tai, kad mano minimas sueigos personažas fotografavo kiekvieną sutiktą minioje labiau apsikirpusį ir tautinę atributiką pasipuošusį jaunuolį demonstratyviai nemandagiai, pasakykime tiesiai, chamiškai prikišdamas fotoaparatą prie pat veido keliolikos centimetrų atstumu, o manęs, pasibalnojusio nosį akiniais, nenufotografavo, nors tu ką, nežiūrint to, jog taip pat begėdiškai lindau anajam į akis, visokiais būdais bandžiau patekti į objektyvą. Kas be ko, didžiuojuosi savo tautiečiais, lenkiuosi jiems iki žemės, apsipilu ašaromis iš laimės, maudausi džiaugsmo jūroje dėl to, kad mano mieli tėvynainiai nepasiduoda pigioms provokacijoms, nepraleisdami progą pademonstruoti niekur pasaulyje neregėtą didžiadvasišką toleranciją.

Gyvenime esu sutikęs labai mielų, subtilių žydų tautybės žmonių, vienas iš jų yra labai padėjęs gelbstint mamos gyvybę, tempiant ją iš mirties patalo, todėl kartais jaučiuosi taip, jog ilgai gyvendamas šalia savo pagrindinės tapatybės įgijau kažką panašaus į papildomą žydišką sielą – norite tikėkite, norite ne, bet žydų – lietuvių santykiai man rūpi iš abiejų pusių, pergyvenant dėl to, kad čia tvyrantis šaltukas yra nuostolingas dalykas tiek lietuviams, tiek žydams. O žiūrint vienaip ir antraip pasimato tas pat, kad labiausiai nepalankus veiksnys  mūsų tarpusavio supratimui yra žydų prisiimtas ideologinio lietuvių prievaizdo vaidmuo – anksčiau  jungtinėmis pajėgomis prižiūrint tai, kaip yra prisilaikoma proletarinio internacionalizmo principų, dabar bandant sukontroliuoti lietuviškos populiacijos emocijas gąsdinimais sumenkinti tarptautinę šalies reputaciją per savo įtakingas pasauliniu mastu, o ypač JAV lobistų organizacijas.

Labai neskoninga būtų apsimesti nesupratusiam, kad eisenoje skanduojamas šūkis ar nešamas plakatas „Lietuva – lietuviams“ nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, o šiandien yra aktualus kaip  valdžios antivalstybės politikos atmetimo svarbiausias kritinis lozungas. Jeigu Vinco Kudirkos laikais toks problemos užkeikimas buvo suprantamas kaip lygiateisiškumo reikalavimas, šiandien minėtą lozungą skanduojanti eisena bando priminti valdžiai nacionalinio identiteto puoselėjimo užduotį kaip valstybingumo išsaugojimo pagrindą, kaip Lietuvos išlikimo garantą. Kaip nesunku įsivaizduoti, tokio Suslovo andai peršama vizija „Lietuva be lietuvių“ buvo mobilizacinis lozungas, raginantis pagaminti simuliakrą vietoj sunaikintos Lietuvos.

Išties būtų labai apmaudu, jeigu lietuviai pradėtų reikalauti sau kažkokių privilegijų, kurių neturėtų kitų tautybių bendrapiliečiai. Tačiau Lietuvoje pagal konstitucinį apibrėžimą privilegijuota yra lietuvių kalba, vienintelė iš kalbų čia turinti valstybinį statusą. Svarbu ta proga prisiminti, kas modernioji lietuvių tauta iškilo ir iškėlė nepriklausomos valstybės sukūrimo uždavinį tik tada, kai lietuvių kalba išėjo iš buitinio uždarumo pogrindžio ir tapo viešojo bendravimo terpe, t. y. švietimo, literatūros, mokslo, filosofijos kalba.

O žinant šį faktą, nesunku suprasti ir tai, kad stumiant lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo (kai universitete naikinamos lituanistikos katedros, o tarptautinėse pagal statusą mokslo konferencijose Lietuvoje draudžiamas lietuvių kalbos vartojimas net ir tokiu atveju, jeigu tarp susirikusių skaityti pranešimus nėra nė vieno kitakalbio) vis greičiau, su kažkokiu šizofrenišku įkarščiu riedame į valstybės sunaikinimą visomis dar tebeegzistuojančios valstybės išgalėmis.

Taigi lozungas „Lietuva – lietuviams“ yra nukreiptas prieš kretinizmą.

2018.03.15; 19:22

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Antai raginimai būti dvasingiems persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo. Čia tuoj pat labai įtaigiai, išnaudojant aukštojo pilotažo stilistines figūras, su nesuvaidintu įkvėpimu ir savotišku pasimėgavimu paaiškinama, jog dvasingųjų arba išrinktųjų yra tik nedidelė mažuma, beveik uždaras klubas, kai savo ruožtu tų nedvasingųjų – tai baisi gausybė, gyvas velnias, iš visur tvinstanti, retus dvasingumo daigus užtrypianti gyvuliškos išvaizdos padarų kaimenė.

Galbūt lengvai utriruoju išsakytą poringę, kuri kartą paleista į pasaulį turi polinkį pati pasidauginti, yra lengvai pamėgdžiojama, bet, – neslėpsiu, – tokių užkeikimų tiražavimas, ypač kai drauge žongliruojama krikščioniškąja terminija, cituojamas Šventasis Raštas priverčia krūptelėti arba, kaip sakoma viename gražiame vidurio Lietuvos kaime, baisiai žmogų nugandina. Iš tiesų, nieko daugiau nelieka tokiu atveju kaip pasakyti – apsaugok, Viešpatie, mus nuo tokio dvasingumo!

O vis tik norėčiau paklausti tų dvasios įkvėptųjų pamokslininkų – kur, vedami užplūdusio dvasingumo pilnatvės, besipurkšdami aukštojo dvasiškumo pursluose, padėtumėte, jeigu staiga viskas jums būtų leista, tuos nedvasinguosius, kur užkištumėte, nuslėptumėte nuo išpuoselėtos iškiliųjų jausmų virtuozo akies. Kaip atrodo, tvirtas pažadas jiems apie pragarus negali užganėdinti nekantrios jūsų dvasios, nes satisfakcijos trokštate jau čia ir dabar. Įvertinus žodžių tūžmastį, visą pagiežos vaivorykštę, sunku atsikratyti įspūdžio, jog kai kurie dvasingieji būtų nieko prieš mažiau dvasingiems pasiūlyti gyvenimą kažkur už ribos ne tik metafizine, bet ir fizine to žodžio reikšme, taigi, totaliame užribyje, tarkime, pelkyne įsteigtuose rezervatuose arba  konclagerių infrastruktūrų nykiuose erdvėse, – tokia nesuvaldyta, nepaliest filtro neapykanta čia tyvuliuoja. Kartais  tokių dvasingųjų retorika be galo primena nacizmo ir bolševizmo gražbylystės nemenką įdirbį šioje sferoje.

Būnant labiau nuosekliems, kaip atrodo, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – „kas gi ta dvasia yra kaip tokia“, su ta išlyga, jog, net pradėję diskutuoti šia tema, vis tik neliesime kulto tarnų, vadinamųjų dvasininkų statuso klausimo, nekalbėsime apie dvasios luomą, apie pašaukimą ir įžadus, nes patys kol kas nesame pašaukti tokius mįslingus dalykus suprasti, nesame įgalioti apie tai kalbėti. Tačiau net ir mums, diskutuojantiems dabar su dvasininkų luomui nepriklausantiems dvasios reikalų išmanytojais, akivaizdu, jog dvasingumas gali būti visiškai skirtingų tipų kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai iškart nutvilko.  

Kaip labai tiksliai primena Vladimiras Solovjovas, neužmirškite, velnias taip pat yra dvasia, yra net labai dvasingas ponas, o čia savo ruožtu tarsi su atsidūsėjimu galėtume pridurti, manding, nepalyginamai dvasingesnis ponaitis už mūsų viešosios erdvės dvasinguosius ragintojus! Tačiau iš tiesų tai nieko nepaguodžia.

                                NEDVASINGUMO SUDAIGINIMAS

                                                     I

               iš visų pasviečio kampų rūkas netikėtai pakyla

               tenai kur dar trobelė liko ir senutė kurpia tylą

               ir nesvarbu jei kas triukšmauja už ribos negirdimas

                mus ten įleidžia meškos veltininės truputėlį girtos

               ir nuo tada belieka vien tik  juokas tramdomas bet šiltas

               vanduo ant rankų paslaugiai nematoma čiurkšle išpiltas

               kur niekados per amžius nebeliks jokios nelaimės

               nugarsintos jau ratais stojasi tolybių kaimenės

                                                     II

             baigės romos gladiatorių kovos – o gloria!

             daugėja drausmės draustiniuose liūtų

             naujai kultivuojama fauna ir flora

             laimingu jau tapti tau niekas netrukdo

             išplito gandais pradžioje – po to įvyko

             buvo liepta iškart visus pažindyt

             baisiai daužės gimtinės vaizdai nuo tiko

             išsipildė žadėtas rytojus kadais nors kažin

                                                    III

               netolimoje sparnuotų malūnų šalyje

               vanduo ir oras be perstojo pursloja

                                     o važnyčioja musė nepaprastai žalia

                                    perlamutru ten dengiasi laukai ir gojai

                                    užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė

                                    kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę

                                    kitokie tos vietovės papročiai ir mastai

                                    nes viskas čia priklauso musėm

                                                                 IV

                                    vidurdienio metas žadėtas

                                    sotumo nelaukta apoteozė

                                    ir tarsi niekuo dėtas

                                    dulkių ėduonis apnikęs rožę

                                    o buvome jau pasirengę

                                    laukimo indas buvo kupinas

                                    tačiau tada ir trenkė

                                   į požemius pradingo upės

2018.02.25; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kiekviena profesija uždeda savo antspaudą, taigi, galima sakyti, visi mes esame profesiniai išsigimėliai, riboti dar ir pagal savo profesijos nusistovėjusius kanonus žmonės. Iš kitos pusės žiūrint, profesijos išmanymas daro žmones naudingus vienas kitam ne tik pagal specialiąsias kompetencijas, bet, kaip atrodo, profesonalumas atskiroje sferoje suteikia savitą perspektyvą bendrajame pasaulio aiškinime.

Tarkime, santechnikas apie pasaulio sudėtį gali pasakyti kažką daugiau nei esame įpratę mintyti nenusiteikę pasigilinti, paklaustas paporintų net tai, ko nežino užsidaręs verbaliniuose žaidimuose filosofas. Santechniko analitinė tiesa, kad didžiausias dalykas, ką žmogus palieka po savęs, yra milžiniška mėšlo krūva, taip pat verta dėmesio, ar ne?

Taigi jau, atrodo, prasiplepėjau, kad mėgstu paklausyti, kaip apie tą patį dalyką tauzyja skirtingų profesijų žmonės, žiūrėdami iš savo varpinių, primesdami pasaulio matymui savo koloritingumą, dar daugiau, – labai įdomu prakalbinti žmones be apibrėžtos profesijos ir gyvenamosios vietos, pasirinkusius valkatavimo kelią, vadinamuosius benamius (valkatos ir filosofo pasirinkimus kažin ar galime pavadinti profesijomis, nebent ta išskirtine prasme, kad yra tokia profesija, kuri leidžia išvengti dalykinio įsipareigojimo darbo pasidalijimo pasaulyje), kaip jau nesunku nuspėti, mane dažnai prie namų sustabdo ir jaučia pareigą išdėstyti visas savo tiesas, apreikšti pasaulio naujienas pažįstamos ir nepažįstamos močiutės, o būna net taip, kad ant peties nutūpia ir čirškauja tik mums vieniems suprantama kalba koks paukštelis.

Tikriausiai man labai nepasisekė, kad dabar turiu skelbti tokią nejaukią tiesą, bet taip atsitiko, jog labiausiai kvaili žmonės, kurios sutikau ilgai gyvendamas, buvo dailininkai pagal profesiją ir pašaukimą (angliškai profesijos pasirinkimas ir pašaukimas yra nusakomas vienu žodžiu – calling). Labai galimas dalykas, kad vingiuotame savo gyvenimo kelyje sutikau ne pačius iškiliausius šios profesijos atstovus, nors mano atsitiktiniai pažįstami prie kavinės stalelio savo priklausymą dailininkų gildijos meistrams andai kaip taisyklė bandydavo dar paliudyti įvairiausiais pažymėjimais ir laureatų sertifikatais (daug sakantis faktas, kad įsiruošęs į miestą pasižmonėti su savimi nešiesi visą portfelį tavo reikšmingumą dokumentuojančių popierių). Taigi iš tų kelių susidūrimų susiformavo kraštutinai subjektyvi, be pretenzijų į apibendrinimus nuomonė, kad dailininkai yra nepaprastai vitališki, musės kakos dydžio smegenėlių žmogystos. Kas be ko, drauge būtina pastebėti, pats nesu joks protingumo kriterijus, jau vien tas faktas, kad pasiryžau kalbėti šia tema, rodo, jog esu kvailesnis net už dailininkus intrigantas.

Piešinys ar teplionė? Slaptai.lt nuotr.

Apie seksualinio persekiojimo skandalus, kurių epicentru šiandien tapo VDA, paprastai yra kalbama, diskutuojama naudojant moralistinio pobūdžio užkeikimus, bandant sugėdinti vieną ar kitą pusę. Tačiau, kaip jau yra pasakyta, moralizavimas yra labai neprotingas santykis su pasauliu, taigi net ten, kur moraliniai vertinimai peršasi savaime, kartais labai praverčia dalykinis požiūris. Savo ruožtu žiūrint dalykiškai, trumpam ar ilgiau atidėjus moralinius vertinimus į šalį, būtina pastebėti, kad vyrams, norite tikėkite, norite ne, yra būdingas siekis suvilioti moterį, tačiau vyrai, kurie sugeba susirasti moterį tik naudojantis tarnybine padėtimi, užimamu postu, profesinės kompetencijos pranašumu dėstytojo santykyje su studentais, yra vyrai tik labai sąlygine, perkeltine prasme, juos vis tik labiau tiktų vadinti profesijos pederastais.

Jeigu norite, vyriškumo orumo testas yra sugebėjimas suvilioti moterį be automobilio, pistoleto, pažymėjimo, aukštų titulų ir profesijos autoriteto liudijimų, priešingu atveju mes kalbame apie nelaimėlį vyrą, kuris savo nesugebėjimą arba, sakykime tiesiai, invalidumą bando pridengti socialiniais protezais, yra pernelyg šlykštus padaras, kad be moralinės prievartos galėtų pelnyti moters palankumą ir dovanas.

Kaip sakydavo vienas mano vyresnis kolega, ten, kur gyveni – nepisk, o kur pisi – negyvenk. Šiukštūs žodžiai, mažai primenantys I.Kanto kategorinį imperatyvą, tačiau kaip ir garsusis imperatyvas, toks priesakas padeda racionalizuoti profesijos gyvenamąją aplinką.

Don Žuano pavyzdys yra vertas didesnio dėmesio nei kartais mums atrodo, tai galop pavyzdys – kaip įveikti gyvenimo beprasmybę, atgauti gyvenimo kaip nuotykio skonį. Tačiau Don Žuanas, dirbdamas dėstytoju, niekados nepasinaudos situacija, kai kartais jaunos studentės dėl savo paikumo pradeda nekaltai koketuoti, įsisąmonindamas skirtumą tarp gyvenimo kaip nuotykio patirties ir moralinių pederastų kompleksų sukuriamo pasalūniškumo.  

Žinia, būtų pernelyg didelė garbė dabartinei Rusijai, jeigu manytume, kad tokių dalykų sugaudyme mums kažkuo padeda rusai.  

                                 XXX

                                         Violetai

                debesis tai keistai susigūžęs

                ar balta bet nuodinga angis

                nors jau pažeme viesulas ūžia

                neapreikštas lietaus vaizdinys

 

                neapreikštas vabzdys o ne žiogas

                vėl pranyko kažkur pro akis

                ir atplyšo šiaudai nuo stogo

                bet uždarė kažkas duris

 

                debesis tai keistai susigūžęs

                ar balta bet nuodinga angis

                supas medžio šaka nulūžus

                užsidenk mylimoji akis

                                              1986 m.

2018.02.10; 02:35

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kodėl Kauno meras Visvaldas Matijošaitis taip nemėgsta medžių, kad išgenėjęs želdinius gatvių pakelėse dabar kirtimus perkėlė į miesto parkus. Vienareikšmiškai neatsakysi, ar ne? Tarkime, meras užsimojo pakeisti miesto veidą iš esmės, o laisvai į visas puses besišakojantys medžiai yra nepaklusnumo administracinei valiai simbolis, tampantis nemaloniu dirgikliu užsimojusiam viską valdyti Visvaldui. Žmones priversti paklusti daug lengviau nei medžius, taigi pastaruosius reikia iškirsti.

Tačiau štai  filosofas Naglis Kardelis, neminėdamas V.Matijošaičio pavardės, kalbėdamas apie visai kitus dalykus, sako, kad medžių kirtimas, paprastai sukeliantis didelį triukšmą ir pritraukiantis visuomenės dėmesį, yra patogiausias veiklos imitavimo būdas, bandant įpiršti nuomonę, kad kažkas svarbaus vis dėlto vyksta. Galimas daiktas, garbusis filosofas, taip bylodamas, dūmojo apie labai tolimus ir globalius dalykus, neturėdamas nė iš tolo jokių ketinimų laidyti dviprasmiškas užuominas V.Matijošaičio atžvilgiu, galimas daiktas!

Kita vertus, leiskite čia pasiūlyti dar paprastesnę hipotezę, atsakant į keltą klausimą, kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nedraugauja su medžiais, – tarkime, taip yra vien dėl to, jog ant medžių neauga žuvies piršteliai ir krabų lazdelės, taigi  žuvies pramonės verslininkas jaučia alergiją sausumos žalumynams kaip užimančiam daug nereikalingos vietos balastui. Plėtojant šią atsakymo versiją reikėtų pardėti baimintis, kad viską valdantis Visvaldas neužsimanytų paleisti Kauno HE šliužų, paverčiant miestą prie Nemuno naujos jūros dugnu su gyvybingais ichtiologiniais ištekliais. Kad ir kaip žiūrėsi, medžiai yra kliuvinys laivų navigacijai, rudenį kaštonai draskytų žvejų tinklus. 

Medžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinia, taip juokaujant galima ne juokais prisijuokauti. Galop palikime ramybėje tą V.Matijošaitį, juolab kad merui, kaip atrodo, simpatizuoja didžioji dauguma miestiečių, taigi ir mes skandalą dėl medžių kirtimo laikykime bemaž vieninteliu nesusipratimu, siejamu su šia garsia pavarde. Be to, čia buvo bandoma pateikti fantasmagorinį atsakymą į klausimą – kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nemėgstą medžių? Tačiau joks žanras, kaip atrodo, neteikia galimybių atsakyti į daug painesnį klausimą – kodėl Apsaugos ministerija Lietuvoje taip patologiškai neapkenčia Lietuvos miškų?

Anksčiau už aplinkosaugos reikalus šalyje atsakinga ministerija vadinosi Aplinkos apsaugos ministerija, dabar tokio rango įstaiga dabinasi nauju pavadinimu – Aplinkos ministerija. Manding pavadinimas buvo pakeistas iš tiesų neatsitiktinai, nes pasikeitė prioritetai – dabartinės ministerijos veikla teikia pagrindo manyti, kad nuo aplinkos apsaugos pereinama prie forsuoto aplinkos resursų eksploatavimo, nuo saugos prie naikinimo, nuo tausojimo prie piktavališko eikvojimo.

Šių eilučių autorius yra parašęs visą krūvą straipsnių, taip pat publikuotų ir šiame dienraštyje, kuriuose buvo, švelniai tariant, abejojama Aplinkos ministerijos užkurtos vadinamosios urėdijų reformos būtinumu. Dar kartą turiu progą paliudyti, kad nepažįstu nė vieno urėdo, jokiu būdu nesu medžiotojas, savo užsiangažavimą miškų labui galėčiau pavadinti nebent grybautojo pasija (dabar rašydamas šį prisipažinimą, be visa ko kito,  labiau juokais nei rimtai pagalvojau, kad grybautojo įsipareigojimas Lietuvoje negali būti politiškai neutralus pasirinkimas).

Tačiau dar ir dabar nesu tikras – ar tokios reformos, keliančios didžiausią pavojų miškų tvarumui, klystkeliais buvo pasukta dėl reto ministerijos buožgalvių kvailumo, darant reformą dėl reformos, siekiant trūks plyš pelnyti kvazireformatoriaus statusą, tokiu būdu užsirekomenduojant Primo ar net paties Karbauskio akyse, ar vadinamoji urėdijų reforma yra gudriai sukonstruotos korupcinės pinklės, tenkinant medžio apdirbimo verslininkų interesus, garsiųjų baldininkų poreikius pigiai ir stambiomis apimtimis pirkti medieną Lietuvos nususinimo sąskaita? Tačiau tikriausiai yra taip, kad vienas kitam neprieštarauja – buožgalvių kvailumas dera su jų suktumu, slidumu.

                                                                   čia nėra pauzių

                                                                    o tik

                                                                    tamsi

                                                                    nepertraukiama

                                                                    ir

                                                                    kieta medžiaga

                                                                    soste

                                                                    tupi

                                                                    žibantis

                                                                    buožgalvis

                                                                   pavadinimu

                                                                   „yra

                                                                   kaip

                                                                   yra“                                       

Kad ir kaip būtų, net ir  didžiausias skeptikas, regis, nesitikėjo, kol kas nelaukė, kad tik pajudėjus iš vietos vadinamajai reformai virš Lietuvos miškų iškart pradės tvenktis juodžiausi debesys, miškų išnaikinimo pavojaus kreivė šoktelės į viršų taip staigiai, tarsi būtų nulūžus spyruoklė.

Apie tai neseniai prabilo, bet labai aiškiai kalbėjo Kazys Starkevičius https://slaptai.lt/siuloma-istatymais-stabdyti-nezabota-misku-ispardavima/.

K.Starkevičiaus garbei reikia pastebėti, kad minėtas Seimo narys skambina pavojaus varpais, tarsi ir pažeisdamas savo frakcijos, kurios dauguma narių pasirinko pritarimą juodajai urėdijų naikinimo reformai, valią. Konservatoriai pritarė minėtai reformai, jeigu neklystu, gavę kažkokius valdančiųjų pažadus atsimokėti už palaikymą, grąžinti skolą, antra vertus, kas be ko, konservatoriams rūpėjo įgelti socialdemokratams, kurie bent dekoratyviai priešinosi šiai miškų naikinimo vajų užtraukiančiai pertvarkai.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paklausiu retoriškai – o kam čia rūpi Lietuvos miškai, žmonės, pati Lietuva? Kaip atrodo, dabartinių politinių partijų veikėjai  pastoviai kelia savo kvalifikaciją, tobulėja ne dienomis, o valandomis truputėlį kitoje, o būtent politinės prostitucijos sferoje. Jeigu būtų tokia olimpinė sporto šaka kaip politinė prostitucija, mes čia visados laimėtume, Lietuvos politinių partijų aplinkoje yra puoselėjami neeiliniai politinės prostitucijos talentai, išauginami tikri šitokios sferos saboniai.

Ar reikėjo didelio proto, kad galėtum suprasti, kad labai rizikinga yra laužyti tvarką, kuri labiausiai autoritetingų tarptautinių organizacijų buvo pripažinta kaip leidžianti užtikrinti geriausią pasaulyje miškų priežiūrą ir pasekti Latvijos, kuri pastaruoju metu vis dažniau yra minima tarptautiniu mastu kaip neužtikrinanti net minimalaus miško tvarumo, pavyzdžiu. Tačiau, galimas daiktas, toks keistas Lietuvos pasirinkimas turėtų būti siejamas ne tiek su proto trūkumu, kiek su nesuvaldytu, lipančiu pro kraštus srutų pavidalu gobšumo pertekliumi.

Miško teikiami džiaugsmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasitinkame Vasario 16-osios Šimtmetį užkilusių pavojų ir jų įvairovės kontekste, kai šiandien jau kalbama ne tik apie konvencinio karo, bet ir hibridinių karų pavojus, priartėjusią jų tikimybę. Tačiau jeigu leisite man kalbėti savo balsu, pernelyg nesivaržydamas pasakysiu, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybės Kultūros ir Aplinkos ministerijos jau pradėjo ir tęsia pilietinį karą su savo tauta. Tokio karo daugiau ar mažiau įsisąmonintas orientyras – Lietuva kaip dykynė, kaip metafizinė ir fizinė dykuma!

XXX

Istorija jau buvo pasibaigusi, tačiau gamta lygi ir tapati tik sau dar tęsėsi su amžinybe pavaizduojančiu vienodu monotonišku ritmu Taip pat kaip visados žaliavo medžiai rudenį į šaltą rūką krito lapai po to ant išverstų kamienų užsimiršęs dribo šviežias sniegas Tada kai šaldavo ir po sniegu rūdijo pamirštas kadaise medkirčio plieninis kirvis čia būdavo nežmoniškai gražu Dabar jau buvo išaiškėja kad grožis yra tiktai ramybę iliuzoriškai išspinduliuojantis paviršius   Kažin ar tai svarbu kam nors  Taip vėl pūga užlipdžiusi  dreves praskrieja abejingai virš išsikišusios iš sniego kankorėžio galvutės Ir vis dėlto čia  viskas palenkta kaip jau sakyta nuobodžiam pasikartojimui Tad kartais netikėtai vėl atšyla suledijusios negyvos šakos sualma pamiškės upeliai ir pievose chaotiškai pasklinda kažkiek net kvepiančios purienos Išties dabar ne tiek svarbu ar tie gelsvi žiedai teisėtai gali būti kaip kadais vadinami net mikrosaulėm Daug juokingiau kad jau prabudusio pavasario saulėtekį  prie miško pakraščio iš naujo pasitinka apžėlę samanom kelmai nelyg kokie pavargę ir pajuodę žmonės

2018.02.06; 04:40

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius

Žinia, lietuvių požiūris į brolius lenkus yra, švelniai tariant, prieštaringas. Nuomonės čia svyruoja didžiausia amplitude, keičiasi zigzagais, jeigu nelaikysime už nekintančią konstantą širdperšą dėl istorinių nesusipratimų, Lietuvos šantažo prieškariu arba iš naujo keliamų bangų pavardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis klausimu mūsų dienomis.

Kaip atrodo, lenkų taip pat būna visokių, andai šią mintį esu bandęs išsakyti straipsnelyje, visiškai aiškiu pavadinimu „Didieji ir mažieji lenkai“ http://l24.lt/lt/nuomones–komentarai/item/30959-sveikinu-ep-nari-v-tomasevski-su-draugija. Dabar be didesnės pauzės pereinant truputėlį į kitą potemę, ryžtuosi tvirtinti, kad ką tik Lenkijos Seime priimtas įstatymas dėl baudžiamosios atsakomybės (iki 3 metų) už bandymus priskirti kaltę Lenkijos valstybei ar tautai dalyvavus Holokauste, be jokios abejonės, yra vienas iš didingiausių įvykių postkatastrofistinių laikų įstatymdavystės istorijoje ir puikus doros valios užderėjimo liudijimas, reikalaujant užbaigti pernelyg ilgai užsitęsusį nešvankų spektaklį su sudūlėjusiu rekvizitu.

Tiesą sakant, labai nustebino audringa Izraelio valstybės oficialių struktūrų kritinė reakcija į tokį Lenkijos Seimo apsisprendimą, neleidžiant sau net slapčiausioje sąmonės kertelėje nuodėmingai pagalvoti, kad Izraelio valstybės gyvybingumo pagrindas yra kitų tautų kaltės kompleksų forsuotas dirginimas.

Priimtas Lenkijos Seimo įstatymas nedraudžia, esant reikalui, nurodyti, jog nusikaltėlis buvo tos ar kitos tautybės žmogus, tačiau perspėja dėl nepagrįstų apibendrinimų. Galop Holokausto neigimo kaip užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę veikos traktavimas yra logiškai pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu ne mažesniu, o galbūt dar didesniu nusižengimu yra laikomas kolektyvinės kaltės primetimas, ypač nepagrįstai apkaltinant valstybę ar tautą dalyvavimu Holokausto nusikaltimuose.

Čia kaip niekur kitur svarbi yra balanso įtampa, įvardytų pusių dermė, jeigu norite, kontrapunkto dėsnis. Be tokio abipusiškumo Holokausto neigimo kriminalizavimas yra tik gremėzdiškas  pusiausvyros pažeidimas, kurio negali paslėpti net pasaulinės konjunktūros miglos.

Izraelio pademonstruotas nepasitenkinimas Lenkijos Seimui priėmus tokį įstatymą leidžia labai tiesmukiškai paklausti – ar Izraelis laikosi nuostatos, kad Lenkijos valstybė ir tauta dalyvavo Holokauste, o, tarkime, kontroversiškas įstatymas leidžia pridengti kolektyvinę kaltę? Klausimo tiesmukiškumas čia yra didelė vertybė, nes visiems iškart tampa aišku, kad teigiamas atsakymas į taip be užuolankų suformuluotą klausimą parodytų visišką oponentų necivilizuotumą, anapusinį nepadorumą, taigi, kas ne kas, o civilizacijos forpostu teisėtai laikomas Izraelis niekados nesiryžtų tvirtinti tokios nesąmonės, juolab kad  minimu laikotarpiu Lenkijos valstybė buvo ištrinta nuo žemėlapio, šalyje siautėjo okupacinis režimas. Taigi, ne visiškai aišku, dėl ko protestuoja Izraelio valstybę atstovaujančios institucijos… 

Izraelio vėliava

Visa tai būtų galima pavadinti atsitiktiniu nesusipratimu, jeigu nematytume jau ryškėjančios tendencijos ta linkme, kad Vokietijai išmokėjus kompensacijas Holokausto aukų šeimoms, kartas nuo karto bandoma įpiršti fantasmagorinę nuomonę, jog Holokausto pagrindėja buvo Lenkija arba, dar patogesnis atpirkimo ožys, Lietuva. Kaip jau kartą esu sakęs anksčiau, jeigu būčiau žydas, man būtų truputėlį gėda dėl tokio sugebėjimo patogiai pakeisti problemos apžvalgos lauką, naujai užkerėti perspektyvas (Edvardas Čiuldė. Jeigu aš būčiau žydas; https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-jeigu-as-buciau-zydas/).

Iš tiesų, kartais užima kvapą, matant kaip Holokausto atmintis tampa paprasčiausia pinigų darymo mašina ar konkurentų kasdieninio spaudimo priemonė.

Tik neturintis nė lašelio vaizduotės žmogus galėtų nesižavėti Izraelio valstybės sėkme, atstovaujant savo tautos idėjai, herojiška tautos istorija, tvirta populiacijos dvasia, žydų tautybės žmonių išmintimi. Kartas nuo karto net sakoma, kad reikia sekti žydų pavyzdžiu. Tačiau – šiukštu – nereikėtų sekti tokiu pavyzdžiu, kai siekiama pelnyti papildomai taškų kitų tautų  moralinio prievartavimo  pagrindu, o ypač nuvilia tie atvejai, kai  į spaudimo procedūras yra įpainiojama nelygstama Holokausto atmintis.

2018.01.31; 03:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Paradoksaliai skambantis, o gal net šventvagiškai suformuluotas retorinis klausimas, ar ne? Iš tiesų, būdama tokių metų, kaip vėliau į skandalo epicentrą papuolusi L.Stankūnaitė, būsimoji Lietuvos laisvės premijos laureatė, anksti stojusi į taurųjį vienuolystės kelią, beveik kiekviena diena plušėjo dėl Lietuvos išlaisvinimo reikalo, platino nelegalią literatūrą, vykdavo traukiniais su konspiracinėmis užduotimis į Maskvą, taigi į pačią imperijos irštvą, dažnai rizikuodama  ne tik savo laisve, be ir gyvybe.

Už savo pasiaukojamą veiklą politinės ir sąžinės laisvės labui ne kartą buvo kalinama, tremiama, persekiojama, bauginama. Savo ruožtu garbiosios vienuolės jaunoji tautietė, jau kitos kartos jauna moteris, būdama panašaus amžiaus labiausiai už viską mėgo diskotekas, šokius „Kolegose“, linksmą ir įdomią savo bendraamžių, o vėliau įsipiršusių į jų ratą vyresniojo Drąsiaus Kedžio draugystę. Prabėgom pastebėsiu, kad nesu prisiekęs L. Stankūnaitės biografijos tyrinėtojas, čia prisiminiau tik kelis faktus iš paruoštos Laimos Levastės ir spausdintos Lrytas.lt biografinės apybraižos apie šią nelaimingai išgarsėjusią moterį.

Nesu įsitikinęs net dėl to, kad minėtoji L. Stankūnaitė nuo pat pradžių buvo pavyzdinga mama, nes tos jauniklės, anksti pagimdžiusios, kartais dar ilgai klaidžioja nerūpestingumo rūke. Tačiau be jokių užuolankų leiskite šią jauną mamą pavadinti šventa moterimi vien dėl to, kad užpulta pačių šleikščiausių padarų Lietuvoje, aplojama už kiekvieno kampo pasiutusių šunų, ji anksti subrendo, nepasidavė, neišprotėjo, nenusižudė, neatidavė savo vaiko ištampyti padugnėms.

Savo ištarmėje, pasakytoje Laisvės premijos įteikimo proga, tiesos mylėtoja N. Sadūnaitė violetinės sumaišties organizatorę, žudynių kurstytoją Neringą  Venckienę prilygino Kristui, klastingos intrigantės vadinamąją kovą – Kristaus kovai. Atmintis nevalingai prikelia to baisaus laikmečio interviu su violetinės sumaišties organizatore, žudynių kurstytoja N. Venckiene, kuri grakščiai parimusi ant gražaus Kauno tilto žurnalistei TV reportaže be didelių konfūzų porino, kad L.Stankūnaitė iki pažinties su D.Kedžiu turėjo šimtus oficialių vyrų, o neoficialiai yra pergulėjusi su tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių. Prie to dar pridūrė, kad atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė yra tik nelaimingas nesusipratimas, nieko daugiau. Ar girdite čia Kristaus žodį, broliai ir seserys?

Na, vienas gudročius yra pasakęs, kad jeigu nebūtų Dievo, Jį reikėtų išgalvoti, tačiau jeigu Dievas yra išgalvotas pagal N.Sadūnaitės atvaizdą ir panašumą, broliai ir seserys, leiskite man vėl atvirsti bedieviu. Tik tokiu atveju, regis, nereikėtų garbinti nei Juro Abromavičiaus, susprogdinto savo vaikų akivaizdoje, nei mafijos teisėjo Jono Furmanavičiaus žudikų, galima būtų atsisakyti kruvinų iškrypėlių herojizavimo.

Galimas daiktas, šią istoriją reikėjo pamiršti, neaitrinant praeities. Tačiau N.Sadūnaitės prokalbė vėl įpylė žibalo į ugnį. Be to, griežtai nesutinku, kad problema susiveda tik į senatvinio marazmo paūmėjimo demonstracijos pavyzdį, taigi neva nėra reikalo veltis į diskusiją. Iš tiesų, aistringas diskusijas tarsi ir primiršta tema po laisvės kovotojos pasisakymo pradėjo pačios iškalbingiausiosios, žodingiausiosios Lietuvos moterys, o ypač užbūrė gražiakalbė profesorė Rasa Čepaitienė, garsiai apraudojusi situaciją, kad violetinė tiesa pasiliko nustumta į parašte, yra piktavališkai marginalizuojama ir toliau http://www.propatria.lt/2018/01/rasa-cepaitiene-parastes.html.

O užmojai, jeigu atsimenate, buvo visai kitokie, buvo siekiama įcentrinti violetinę tiesą, užvaldant Seimą, net planuojant anksčiau ar vėliau prastumti N. Venckienę į prezidentės postą. Jeigu klausiate manęs, tai buvo visiško Lietuvos kanalizavimo, nuleidimo į srutų duobę užmojai, kėlę Lietuvai net didesnį pavojų nei Sausio 13-osios užpuolimas, nes Garliavos istorijoje hibridiniame kare prieš Lietuvą susitelkė nepalyginamai platesnis neprietelių diapazonas, be įvairiausio plauko puskvaišių, išėjusių į viešumą, liguistos pedofilinės vaizduotė mohikanų, čia dalyvavo profesionalūs kurstytojai, savo leteną pridėjo garsiausieji banditai, o labiausiai užvis pasistengė politinės prostitucijos žymūnai.

Viena iš dar jaunystėje man labiausiai įstrigusių, didžiausiai įspūdį padariusių knygų yra Šv. Augustino monumentalusis veikalas „De civitate Dei“ („Apie Dievo valstybę“). Čia rašoma (cituosiu iš atminties): Dievo ir žemės valstybės buvo sukurtos dviejų meilės rūšių:  Dievo – žmogaus meilės Dievui, imtinai iki paniekos sau, žemės – žmogaus meilės sau, imtinai iki paniekos Dievui. Be visa ko kito, garbioji vienuolė, kaip atrodo bent man, yra triumfališkos meilės sau nelygstamas pavyzdys, apie savo laisvės kovą ir didvyriškus poelgius parašiusi  ne vieną knygą, kelis kartus apvažiavusi visą platų pasaulį, pasakodama savo legendinę istorija, trimituodama apie gyvenimo žygdarbį. Kaip sako garsioji tautietė, ji visados kalbėjo tik tiesą. Tačiau šįkart būčiau linkęs labiau sutikti su nelabai mano garbinamo premjero Sauliaus Skvernelio nuomone, kad N.Sadūnaitės pasisakyme Laisvės premijos įteikimo proga nebuvo nė vieno tiesos žodžio, neliko nė mažiausios tiesos užuominos. Bet mus gali paguosti bent tai, kad kita Lietuvos paprasta moteris andai sugebėjo perbristi purvo upę, neišduodama Dievo valstybės, nes mylėjo savo vaiką labiau nei save.        

XXX

Garliavos istorija, be visa ko kito, aktualizavo senus žmogaus prigimties kompleksus, išryškino ne visados į akiratį patenkančios „tamsiosios pusės“ užkaborius arba, kaip paprastai sakoma tokiais atvejais, pažadino snaudžiančius demonus. Taigi net ir neutraliam stebėtojui, kuris deklaruoja savo beaistriškumą aprašomo objekto atžvilgiu, tai yra dėkinga tyrinėjimo išplėtojimui proga, nes čia patys „demonai“ didesniu ar mažesniu laipsniu jau reflektuoja savo poziciją, byloja savo balsu, taip ar kitaip praneša apie save.

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kitaip tariant, ši istorija tokiam tyrinėtojui turėtų būti įdomi dar ir dėl išryškėjusių retorikos tipų, verbalizacijos užmojų, dėl, leiskite pavartoti tokį naujadarą, naujų įžodinimo viražų ir galimų resursų. Dar daugiau, – čia realiai susiduriame su savotišku vaizdo stiprintuvu, neįtikėtina, bet išdidinimo efektu paslaptingai primenančiu kažkada Platono teoriškai forsuotą pažadą, kad esą jo valstybės teorijoje visa tai, kas yra žmogus, bus galima pamatyti „užrašyta didesnėmis raidėmis didesnėje lentoje“. Galop Garliavos istorija, iš tiesų, susiveda į savotišką valstybės „teoriją“, nes čia užgimusi valstybės antivizija  buvo forsuojama iki loginės pabaigos.

Net ir visiškos spaudos laisvės sąlygomis, kai viena šalia kitos tiražuojamos skirtingos tiesos, yra tokių temų ir potemių, kurių protingieji broliai nelies vien dėl, tarkime, skonio sumetimų, vengdami pavojingos neskonybės prarajos, o prasitarti čia kažką gali nebent tik visiškas Jonelis, trečias brolis nevykėlis, nieko nenutuokiantis apie skonio kanono imperatyvinį pobūdį. Drauge leiskite pateikti tokio nejaukaus, peržengiančio gero tono taisykles, taigi diskvalifikuotino klausimo pavyzdį – kas gali būti bendro tarp disidentų, taurių laisvės šauklių, iš vienos pusės, ir žmonių su turtinga, kaip sakoma, kriminaline praeitimi (labai tikėtina – ir ateitimi), iš kitos, o taip pat pono V.Landsbergio, mūsų dvasios tėvo, iš trečios? Ne paslaptis, kad čia dabar punktyru pažymėtos pozicijos yra taip savotiški struktūriniai vadinamojo Garliavos legiono padaliniai, sąjungininkų gretos dėl vienos ir tos pačios, bendros idėjos. Kokia tai idėja?

Vis tik ne ne marazmas čia kaltas, o pakankamai gyvybinga idėja, – kaip matėme, vienijanti skirtingos biografijos Garliavos entuziastus idėja apie tai, kad esą atskiros žmonių grupės yra aukščiau už įstatymą. Kaip atrodo, kai kuriems taip ar kitaip įtakingiems žmonėms Lietuvoje visų žmonių lygybės prieš įstatymą idėja yra nepakeliamai sunki, galbūt be galo įžeidi, užgaunanti kažkokią slaptingą esmę, pačią tos esmės šerdį („nedrįskite mane traktuoti net ir formaliu požiūriu kaip lygų likusiai biomasei“). 

Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Daug sakanti tokios minties sekos parafrazė yra visiems girdėtos, įkyriai pasikartojančios ištaros apie „biologinę motiną“. Kaip pastebėjote, į tokią nuorodą paprastai sudedama kraštutinai supresuota negatyvi nuostata, drauge ne iki galo artikuliuojant savo nepasitenkinimo kryptį, pasiunčiant drumstus signalus, – tarsi čia būtų kalbama apie motiną nepilnaverte to žodžio reikšme (tik biologinė motina) arba apie kažkokią surogatinę motiną, kuri yra tik įrankis, priemonė aukštesniems tikslams, grynajam dvasios prasiveržimui. Gal atsitiktinai, o gal neatsitiktinai tokioje neaiškioje ištaroje, nesunku pastebėti, sukasi užklimpę tie Garliavos simpatikai, kurie, galima sakyti, yra artimi Bažnyčiai, taip ar kitaip priklauso bažnytininkų sluoksniui, – pavyzdžiui, paskutinį kartą piktai putojant apie biologinę motiną girdėjau Lietuvoje vardą turintį kunigą.

Kaip jau bandžiau įspėti, bijokime neatsargiais judesiais pažadinti demonus. Iš tiesų, tos kalbos apie „biologinę motiną“ kelia nerimastį dar ir dėl to, jog  nemaloniai primena ne taip seniai Italijoje nugriaudėjusį skandalą apie šimtus nuskriaustų motinų, kai savotiškos dvasinės praktikos metu vienuolės, pameluodamos apie kūdikių mirtį tikrajai (biologinei) motinai, atiduodavo naujagimius bevaikėms, bet, žinoma, labiau turtingoms šeimoms. Kita vertus, kaip matėme, Lietuvoje „biologine motina“ išimtinai neigiama to žodžio reikšme gali būti pavadinta mergina iš neturtingos šeimos, jeigu neįtiko teisininkų ir banditų pasaulio žvaigždūnus išugdžiusiai giminei, – tada toks keistas įvardijimas gali užtraukti net pavojų gyvybei, kai yra užsiundomi labiausiai pasiutę šunys.

Jeigu bus leista ir man įkišti savo trigrašį, pastebėsiu, kad Šv. Marija taip pat yra Kristaus biologinė motina, – kad ir kaip tai keistai skambėtų. Kita vertus, nesunku bus visiems įsivaizduoti ir tai, jog „biologinė motina“ niekados neleistų išstatyti savo vaiko kaip skydo prieš galimą ataką, o taip užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, kaip žinome, nepasidrovėjo „dvasinės tetulės“. 

Angliškas užrašas skelbia: kas yra tiesa?

Gyvenimas suvedė, ne kartą teko bendrauti su vienu žmogumi, kuris, kaip partizanų ryšininkas, būdamas dar 16 metų, buvo sučiuptas okupacinės valdžios ir ilgai pūdytas, kankintas sovietijos kalėjimuose. Kilęs iš karštai tikinčios šeimos, į tėvynę atgal grįžo, kaip sako jis pats, būdamas užkietėjusiu ateistu. Tiesą sakant, man, tikinčiam žmogui, būdavo be galo skaudu girdėti pasakojimus apie tai, jog esą tokiu mano pažįstamas tapo dėl tos priežasties, jog esą visi jo lageriuose sutikti dvasiniai (ypač pabrėždavo šį žodį) tėveliai buvo tokie pašlemėkai, kurie  nesidalindavo gautais siuntiniais su likimo broliais. Daug ginčydavausi dėl to, taigi ir dabar nesiūlau kažką pernelyg apibendrinti, nustatyti tendenciją.

Norėjau atkreipti dėmesį tik į tai, jog tiesa gali būti labiau įvairi ir prieštaringa nei kanonizuoti tos tiesos pavyzdžiai.     

XXX

                            o jeigu ir vėl nebūtų čia kirminų

                            ir nebūtų gailaus nykimo —–

                            nežinočiau kodėl gyvenu

                            kas taip baisiai nutolino mano likimą

                                           (… nebūtų spalvų įvairovės

                                            tamsos ir šviesos

                                             atšešėlių

                                             nei pustonių ir nei

                                             aido)

                            nebeliktų pavasario vėtrų valiojimo

                            ir pakitusių slėnio vaizdų per sekundę

                            mykimu jau tiktai nebeartikuliuojamu

                            pasiliktų mūsų dejonės ir skundas

                            nežinotum kaip pumpuras pampsta

                            spaudžiamas bundančių syvų

                           pamažu kaip dangus sutemsta

                            virš žydinčių žemės masyvų

                           belaikybė tiktai konservuotų mus

                           uždaryti jau būtų uostai

                           nežinotum ką reiškia palikti namus

                           visą pelną laimėti iš nuostolių

                                          (… nebeliktų

                                          išorės ir vidaus

                                          viršaus

                                          apačios

                                          centro

                                          ir

                                          pakraščių)

2018.01.24; 05:00

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Sauliaus Skvernelio vieši pareiškimai tik prasidėjus naujiesiems metams, kad reikia siekti glaudesnio  bendradarbiavimo su Rusija, bemat  susilaukė audringos žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir savo nuomonę turinčių politikų reakcijos.

Vis tik nežiūrint pasisakymų gausos šia tema, tarp oponuojančiųjų vyravo, beveik absoliučiai dominavo du S. Skvernelio akibrokšto paaiškinimai: esą esamojo momento premjeras nusišnekėjo, tarkime, ne iki galo sėkmingai užbaigė mintį, ne ten padėjo galutinį akcentą arba, kitas atvejis, neva tokiais viešosios nuomonės provokavimais S. Skvernelis pradeda prezidentinę rinkimų kampanija, visų pirma siekdamas pelnyti simpatijas tų rinkėjų, kartais įtakingų lobistų, kurie ne visada sutinka su nusistovėjusia principinga dabartinės Lietuvos pozicija, vertinant keliamus Rusijos pavojus ir agresijos atvejus.

Taigi čia išryškėja dvilypis požiūris į R. Karbauskio valstiečių deleguotą premjerą: arba anas yra priekvailis ir priekurtis, nepakankamai protingas užimamam postui, bent jau neturintis reikiamos tokiu atveju artikuliacijos galios žmogus, arba, priešingai, dabartinės vyriausybės vadovas gudrauja, pralenkdamas laiką, siekia sužaisti nevienareikšmę partiją, numatant kelis ėjimus į priekį. Tiesą sakant, politikoje ką tik įvardytos  galimybės nebūtinai tampa alternatyvaus pasirinkimo variantais, minėtoje sferoje, regis, protas ir kvailumas kartas nuo karto persipina keisčiausių kombinacijų pavidalais, pereina vienas į kitą, gali būti skirtingai laipsniuojami ir derinami, užmazgomi neatmazgomais mazgais.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių  autoriui, šurmulį sukėlę premjero pareiškimai dėl būtinybės koreguoti požiūrį į Rusiją gali būti paaiškinti nepalyginamai paprasčiau, o būtent kaip tam tikro automatizmo, kurį čia sąlyginai pavadinkime parazitavimo refleksu, perkėlimo ar praplėtimo reiškinys.

Pernelyg nesiplėsdami, čia imkime už atskaitos tašką tą parazitavimo paaiškinimą, kurį randame liaudiškojoje Vikipedijos enciklopedijoje: Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. 

Dabar paprašysiu bent trumpam atsiriboti nuo neigiamų šio žodžio, perkelto į socialinių reiškinių ar politikos sferą, konotacijų, žiūrint tik esmės, vertinant šį žodį čia ne kaip keiksmažodį ar įžeidimo porūšį, o kaip dalykinę nuorodą. Tokiu būdu parazitavimas jau šios temos plėtotėje gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas maitintis svetimos sistemos syvais, drauge netampant tokios sistemos dalimi,  su didesne ar mažesne sėkme išsaugant svetimkūnio refleksus. Sistemos parazitas toli gražu nėra antisisteminis mąstytojas ar veikėjas, nes sistema – jo maitinančioji terpė, tačiau šitokios konfigūracijos parazito veiklos svarbiausioji prielaida yra kitarūšiškumo išsaugojimas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nesunku pastebėti, kad S. Skvernelis įsiliejo į R. Karbauskio komandą kaip užkurys, atėjo čia, kaip sakoma, ant viso gero, savo skrydžiui į politikos olimpą pasinaudodamas R. Karbauskio pinigais ir įdirbiu sukurta infrastruktūra. Ne pro šalį būtų paklausti, kodėl R. Karbauskiui visai laikais savo politinių ambicijų tenkinimui be savojo yra reikalingas dar ir pasiskolintas veidas, tačiau jau nuo pirmųjų Ramūno ir Sauliaus bendradarbiavimo žingsnių buvo siekiama deklaruoti šių politikų, disponuojančių tais pačiai ištekliais, ambivalentiškumą: pirmasis visados taikosi būti panašus į ideokratą, valdantį vertybiniais ideologiniais užkeikimais, antrasis nelabai protestuotų pavadintas technokratu arba specialistų vyriausybės vadovu.  

Tarkime, tą patį savo veiklos modelį S. Skvernelis pabandė perkelti į santykį su prezidente D. Grybauskaite, tokiu būdu siekdamas užgrobti anosios sukonstruotą, dailiai išvagotą užsienio politikos lauką, užginčyti D. Grybauskaitę visų pirma toje sferoje, kurios išmoningas tvarkymas užtikrino kadenciją baigiančiai prezidentei legendinę šlovę. Verta atkreipti dėmesį, kad S. Skvernelis labai akcentuotai siekė įpiršti nuomonę, kad skrupulingai laikosi tų pačių kaip ir prezidentė užsienio politikos principų, tačiau drauge leidžia suprasti, kad stovėdamas ant  D. Grybauskaitės pečių tarsi viską užmato dar toliau į priekį ir platesnėje aprėptyje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis tik tokį veiklos modelio, nusistovėjusio vienoje sferoje, perkėlimo į kitą sferą, reiškinį čia jau anksčiau pavadinome savito tipo automatizmu, kai refleksai veikia nepriekaištingai, beveik pavyzdiniu pavidalu, bet katastrofiškai trūksta refleksijos, sugebėjimo įvertinti veiklos sferų skirtingumą. Žinia, Immanuelis Kantą tokį nesugebėjimą atpažinti veiklos sferos skirtingumą, automatiškai taikant tą pačią taisyklę skirtingiems atvejams, teoriškai išplėtotu pavidalu apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą.

XXX

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui, atpažįstant taikymo sferos skirtingumą arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas, čia jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų supainiojimas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle dėl veiklos sferų sumaišymo.

Pasakos siužetas pristato mums vaikinuką, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Bėda tik ta, jog herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

                                                               XXX

                                                 grynojo  oro beprotis

                                                 džiūsta

                                                  už

                                                  grotų

                                                  grynojo proto kritikos

                                                  niekas

                                                   neskaito

                                                   ir

                                                   Zitos

                                                   laiškų

                                                   neskaito

                                                   ten

                                                   Parazitas

2018.01.08; 03:00

Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Optimistas —

Žemė yra kiekvienos tautos stiprybės šaltinis. Tačiau ir atskiras žmogus yra labiau atsparus likimo vėjams, kolei laikosi įsikibęs gimtosios žemės. Šiuo atveju kalbu ne tik apie valstietį, kasdieniniu rūpesčiu glostantį žemės grumstą, pastoviai apibėgantį visus jos pašalius, ne tik apie žmogų, stačiai čia pat, po lietingos, ilgai neužtrukusios žiemos įkvepiantį pavasarėjančios gimtinės dvelksmą ar stebintį rudeninį lapų šokį už gimtojo namo slenksčio, bet taip pat miniu emigrantą, sparnuotais atsiminimais vis grįžtantį ir grįžtantį prie ištakų, stiprybę semiantį iš gimtosios šalies vaizdinių.

Neretai Tėvynė yra gretinama su motina ar net mylimąja. Kaip atrodo man, truputėlį rizikinga yra tokia personifikacija. Ne tokia rizikinga ir grėsminga kaip bandymas valdžios autoritetą įtvirtinti remiantis tėvo įvaizdžiu, bet vis tik abejotina kaip leidžianti Tėvynės idėją paversti mūsų dažnai komplikuotų  santykių įkaite. Kalbame dabar, žinoma, apie labiausiai pavyzdinius ir įkvepiančius, bet vis tik užbrėžiančius ribą Tėvynės vaizdinio plėtotei santykius, taigi laimime įsivaizdavimo labui  ne tiek jau daug, kai paternalizmą čia išmainome į matrimonializmą.

Kita vertus, kaip atrodo, žemės vaizdinys su bedugnio klampumo  pažadu būdamas iki galo atsparus bet kokiai  psichologizacijai, drauge leidžia manifestuoti neatšaukiamą dėl jokių kaprizų, giluminį prisirišimą prie vietos, įsišaknijimo patirtį. Žmogus be žemės yra tik neturintis savo prigimtinės vietos pasaulyje klajūnas.

Žemės neapkaltinsi išdavyste, nemeile, kvailoka jos atžvilgiu inscenizuoti pavydo scenas, tačiau vis tik tikime, jog net ir išlaisvinta iš personifikacijos įvaizdžių žemė nėra visiškai nejautri mūsų rūpesčiams, dėmesingumui, mūsų vilčiai. Žinoma, gimtinės žemę dengia skaidrus ir lakus dangus, tačiau ne kiekvienas patenka į  praskriejantį dangų, tuo tarpu žemė su savo  sunkumu neatstumia galiausiai nė vieno iš mūsų.

Skulptoriaus Antano Česnulio kūrinys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr).

Sakoma „istorinės mūsų žemės”. Tačiau istoriškumas neišsemia visos Tėvynės žemės prasmės. Iš tiesų Tėvynė yra labiau fatališka duotybė nei tik istoriškumas. Taip pat ir žemė, nežiūrint visų istorinių paženklinimų ir sąlygų, yra dar ir antiistorinė balanso stichija, kuri leidžia išlyginti pražūtingus istorijos vingius, apsivalyti nuo kenksmingų istoriškumo nuosėdų. Žemės taške susitinka gyvybė ir mirtis. Kaip lygybės šaltinis žemė yra nelygstama arba, kitaip tariant, savo nelygstamumu žemė yra lygybės šaltinis. Būdama vaizdingu paviršiumi, ji kartu yra neįžvelgiama bedugnė. Tačiau – tai svarbiausia – žemė yra nenugalima. Žemės tautos net po didžiausių pralaimėjimų atsitiesia ir laimi.

Priešas gali pavergti šalies gyventojus, o geriausius iš jų ištremti, gali riboti kultūrinę šalies veiklą, dažnai siekia kultūriškai  ir materialiai apiplėšti pavergtus žmones. Priešas galų gale gali išsikasti ir išsivežti žemės turtus, pavyzdžiui, deimantus arba durpes. Tačiau net pats didžiausias priešas nesugebės išsikasti ir išsivežti visos mūsų žemės. Taigi žemė yra mūsų nenugalimumo garantas, mūsų stiprybės šaltinis.

 Pesimistas —

Žemė yra mūsų silpnumo šaltinis, neaiškaus nerimo sąlyga, pagiežingumo užkratas. Dabar jau, regis, galima taip pat ir viešai įvardinti  savo „achilo kulną“, kalbėti, net virkauti apie tokią mus ištikusią  bėdą,  nes, tiesą sakant, niekam šitai nėra paslaptis.

Įsivaizduokime, jog mūsų didžiausias neprietelius (tarkime, jog tai yra Kremliaus politikos technologai) audžia piktas užmačias mūsų tautos atžvilgiu. Ką šitoks priešas galėjo pasiekti, o gal ir pasiekė? Pažaiskime tokį vaizduotės žaidimą: štai sustatome savo didžiausiųjų  nuostolių reitingą, kuris, žinoma, kartu yra ir  pikto mums linkinčiųjų, hipotetinio priešo džiaugsmo „kreivė”. Kaip atrodo man, visa „aukščiausioji” nuostolių padala vienaip ar kitaip siejasi su žeme.

Naujųjų laikų Nepriklausomybės akto signatarų sprendimas pasiskirti sau prestižinius žemės sklypus pažeidžia pačią šerdį, riboja tautiečių pastangas suprasti vienas kitą. Taigi labiausiai gerbtinus naujųjų laikų žmones, iš tiesų drąsius žmones ištinka negarbė dėl tos pačios žemės. Kalbame čia, žinoma, visų pirma apie moralinius nuostolius. Ilgai, oi ilgai žmonių atmintyje išliks ir žadins pagiežą iš esmės kvailokas paaiškinimas, jog esą tokiu būdu valstybė parodė pagarbą pačiai sau. Apie kokią valstybę čia kalbama, kai nesuvaldytas savanaudiškumas (ir neteisėtumas) traktuojamas kaip pagarbos valstybei ženklas? Kyla įspūdis, jog iš tiesų nemenkas priešas mums visiems pirmiausiai yra mūsų pačių godumas.

Kaip atrodo, šis precedentas vis tik kažkaip siejasi – per palankios atmosferos sukūrimą, per tarpinę prielaidų grandinę – su vėlesniu garsiojo žemės kilnojimo įstatymo atsiradimu. Tai įstatymas, kuris korupciją Lietuvoje pakylėjo į naują lygmenį. Šio įstatymo dėka ne tik įtakingi valdžios ir verslo vyrai, bet ir šiaip visur sugebantys prilįsti  ponai sugebėjo lengvai, o būtent popierinių manipuliacijų būdu, pamokant kam reikia, įsigyti didelį turtą, t.y. žemę priemiesčiuose, draustiniuose, paežerėse ir pan.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Vis tik pati įdomiausia figūra Lietuvoje yra žemės matininkas; ne vienas iš jų ėmė bei suformavo ir pačiam sau pasiskyrė dešimtis žemės sklypų. Vardan palyginimo galima tarti, toks matininkas yra nelyg koks banko kasininkas, kuris be įprasto atlyginimo savo nuožiūra pastoviai sau išsimoka milijonus iš banko sąskaitų.

Šią bėdą, žinoma, vainikuoja tai, jog, pažeidžiant esamus įstatymus nuo A iki Z, kelios privačios firmos Lietuvoje supirko, į savo rankas perėmė milžiniškus žemės plotus. Tos firmos sparčiai darbuojasi ir toliau, karštligiškai plečia savo veiklą, kaupdamos neribojamus žemės fondus, kaip galima drąsiai spėti, spekuliacijos tikslams.

Taigi tikrasis Lietuvos žemės savininkas dar nežinomas, apie tai sužinosime (gal būt) tik praėjus kelioms dešimtims metų.

Žemgrobiai! Šis žodis ne tik tariamas kasdieninėje kalboje, bet ir užrašomas oficialiuose raštuose. Įsiklausykime, žodžio semantika sako, jog laisvės kova dar nesibaigė, pasakoja, kad privalu išlaisvinti žemę nuo grobikų. Teisine kalba tai reiškia, jog čia išvardytais būdais įgytos žemės nuosavybės teisėtumas anksčiau ar vėliau bus kvestionuojamas visa apimtimi.

Istorija turi daug galimybių. Viena iš jų: šalia amžino žydo, girto suomio, anglo džentelmeno  XXI a. antroje pusėj galimai atsiras groteskiškas bežemio lietuvio tipažas.

                                                                    X X X

                                               Kokia varginga kelionė buvo

                                               iš žiemos į pavasarį. –

                                               Kelyje sutirpo visas sniegas

                                               ir baigėsi

                                               optimizmo atsargos.

                                              Tuštuma kaip lentynos

                                               nuo išparduotų knygų, žiemą lyjant už lango. –

                                               Nors kažkas ten vėl nesukaupęs sąmonės

                                               dar laipioja medžiais

                                               jau pasibaigus laikui.

2018.01.04; 03:40

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Garsiausi žiniasklaidos ruporai ištrimitavo intriguojančią žinią, kad Lietuvoje prasidėjo teismo procesas, atvertęs buvusio prezidento, dabartinio europarlamentaro Rolando Pakso, tokio Antano Juozo Zabulio ir žiniasklaidos grupės vadovo Gedvydo Vainausko bylą dėl prekybos poveikiu.

Dar kitaip tariant, teismas galop pradėjo stambaus kyšininkavimo atvejo teisminį svarstymą, o mums belieka tikėtis, kad teisingumas Lietuvoje kaip visados triumfuos.

Taip  turėtų būti ir taip norėtųsi galvoti, todėl kažkurį laiką buvau sutrikęs dėl savo nesugebėjimo atpažinti pozityvias žinias, nes išgirdęs pranešimą apie prasidėjusį G. Vainausko teismą nepuoliau iš džiaugsmo krykštauti ir ploti katučių. Kažkada daug, net pernelyg daug rašiau lrytas.lt dienraščiui, tačiau stojus į postą dabartiniam redaktoriui Tautvydui Mikalajūnui, buvau paprašytas skubiai palikti aikštelę, taigi dabar tarsi ir galėčiau  piktdžiugiškai nusivaipyti dėl dienraštį ištikusių negandų, nes jokių sentimentų anai pusei jau tikrai nepuoselėju.

Tačiau iš tiesų jokio smagumo nelieka, nors tu ką, kai atmintis prikelia prabėgusių dienų aidą ir pradedi prisiminti istorijos ištakas, o ypač labai pikantiškas aplinkybes – kaip viskas prasidėjo.

Ši teismą pasiekusi istorija prasidėjo dar 2015 m. vasario 29d., iškart po R. Pakso ir G. Vainausko susitikimo Vilniaus centre esančiame restorane „Da Antonio“, jeigu norite, prezidentės Dalios Grybauskaitės gimtadienio išvakarėse, kuris, leiskite priminti, švenčiamas Kovo 1-ąją. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, laiko faktorius čia yra ne mažiau svarbus nei susitikimo vieta. Į šių įvykių sąsajas iškart atkreipiau dėmesį rašydamas kasmetinę odę D. Grybauskaitės garbei gimtadienio proga, tačiau tuometis lrytas.lt redaktorius Liudas Dapkus, tiesą sakant, šaunus vyras, buvęs karo korespondentas, pareiškė, kad epigramų dienraštis nespausdina, taigi karštas eilėraštis apie painią istoriją tąkart dienos šviesos neišvydo. Tenkinu, nieko nekeisdamas, skaitytojo smalsumą dabar:

Kelionė į Lietuvos dugną Dalios Grybauskaitės gimtadienio proga

                                                      I

                  išvykome iš ryto kai vanduo dar matinis

                  į jūros dugną ir įstrigęs į žoles

                  jaugi nesisarmatydamas paskenduolio akimis matai

                  undinės priartėjančias akis giliai žalias

                                                    II

                  gyvenimas po vandeniu giliai apatiškas

                  dugnu ropoja krabo palikuonis jaunas

                  nuo svorio egzistencijos likučiai sustumti į apačias

                  geriausiai vystosi čia vis tik žiaunos

                                                    IV                                                                                        

                  tačiau  gyvenimas ir čia užverda

                  tarytumei dugne kažko dar būtum vertas

                  vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                  nelyg dugne kažką vėl reikštų vėjas

                  visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                  į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                  (spalvos pageltusios kiek spermos)

                  vanduo garais užverda tarsi romos termos

                                                     IV

                  delfinais apsirengę stt vyrukai plukdo sparčiai

d. grybauskaitei dovanų vainausko skalpą be jaunystės karčių

 

Liūdniausias dalykas šioje nelinksmoje istorijoje vis tik yra tai, kad, bėgant laikui nuo paminėto įvykio gimtadienio išvakarėse, žiniasklaidos liūto G. Vainausko karčiai išties pastebimai nupliko. Karštais po įvykio pėdsakais žiniasklaidos koncerno savininkas dar skeryčiojosi, žadėdamas, kad jo dispozicijoje esanti  žiniasklaida nepraras kovinės dvasios, tačiau, niekam ne paslaptis, kad diena iš dienos Lietuvos ryto grupės masinio informavimo priemonės pastebimai traukiasi iš valdžios kritikos pozicijų, vis akivaizdžiau sukdamos glamūro keliais. Taigi kažkam ne tik kailis nupliko, bet ir iltys išbyrėjo.

L. Dapkaus pakeitimas T. Mikalajūnu, regis, žymėjo tikrą perversmą dienraščio istorijoje, atsisakant antirusiškos retorikos kaip labai vingiuoto ir pavojingo kelio, kuriuo vedė ankstesni redaktoriai.

Galop žiniasklaidos magnatas prarado ir krepšinio komandą, dėl kurios šitaip stengėsi, kad net rinkdamas lėšas krepšinio pergalių naudai, kaip atrodo, pateko į STT akiratį. 

valatka_3
Rimvydas Valatka

Žiūrint iš prabėgusio laiko perspektyvos, peršasi išvada, kad aukso amžius Lietuvos ryto istorijoje buvo metas, kai interneto dienraščio lrytas.lt vyriausiuoju redaktoriumi dirbo R. Valatka. Tai išties buvo išskirtinis laikotarpis ne tik vieno laikraščio istorijoje, bet ir apskritai demokratijos herojinės dvasios įtvirtinimo baruose. Daug kas nesutiks su šitokiu vertinimu, nes R. Valatka visados turėjo aršių oponentų, tiesą sakant, net ir šių eilučių autoriaus nuomonė labai dažnai prasilenkia su žiniasklaidos grando pažiūromis.

Tačiau štai šis žmogus, kaip atrodo, visados grūmėsi už tiesą (kaip jis ją suprasdavo), nežiūrint dažnai nepalankių tiesai konjunktūrinių aplinkybių, neprarasdavo blaivaus proto net ir proto masinio užtemimo atvejais, kai didžiosios daugumos žmonių sąmonė buvo farširuojama klastotėmis. Užtektų ta proga prisiminti vien tik LEO.LT sužlugdymo istoriją, atkreipiant dėmesį, kad mainais už mūsų neapdairumą ir lengvatikystę tąsyk, pasiduodant masiniam kvailinimui, dabar turime Astravo AE.

Specialiųjų tyrimų tarnyba. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada labai rezervuotai pasitikęs, bėgant laikui prisijaukinau savo psichikos reikmėms D. Grybauskaitės įvaizdį arba, kitaip tariant, metai iš metų stiprėjo pagrindas pradėti gerbti mūsų prezidentę, ypač dėl jos sugebėjimo tiksliai įvertinti Putino Rusijos grobuonišką prigimtį. Tačiau šiandieninis pranešimas priminė be visa ko kito ir tai, kad D. Grybauskatei tramplynu į prezidentės postą tapo nešvanki LEO.LT sužlugdymo istorija su masinės psichozės paūmėjimo elementais.

Dar daugiau, – viskas sukrinta į vieną krūvą, pastebėjus, kad pastaruoju metu Lietuvoje žiniasklaidos priemones vis intensyviau supirkinėja žmonės, susikrovę turtus iš Rusijos el. energijos pardavimo tarpininkavimo verslo, – perka per savo ruožtu negudriai užmaskuotus tarpininkus, bandant paklaidinti sveiką protą kažkokiame fantasmagoriškame tarpininkavimo tarpininkams labirinte. Todėl, mieli ponai, jūs kaip norite, o aš nesidžiaugiu, kai ne tarpininkai, o tik pats už save atsakantis žiniasklaidos liūtas lieka su nušiurusiu kailiu arba patenka į spąstus.

Sakote, bala jo nematė, to Lietuvos ryto, kai yra toks delfi.lt. Delfi.lt išties yra puikiai sustyguotas, be to, plėtojamas pagal aukščiausius etiškumo standartus žiniasklaidos verslas, tačiau – nieko daugiau.

2017.12.21; 04:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Edvardas Čiuldė

Kreipiuosi į Jus, maloningoji ponia, maldaudamas atsistatydinti iš ministro posto nieko nelaukus, jau dabar, neatidėliojant daugumos žmonių pageidavimo neapibrėžtai ateičiai. Toks kreipimasis yra truputėlį provakatyvus ir grindžiamas viltimi, kad vis tik sukils Jūsų žmogiško orumo likučių, o tokiu pagrindu visi panašių iniciatyvų autoriai bus išgirsti šiandien, o ne po šimto metų.

Jūsų buvimo ministro poste kiekviena minutė užtraukia negarbę šaliai, o tai ypač sunku pernešti pasitinkant Nepriklausomybės akto šimtmečio minėjimą. Jūsų buvimas Kultūros ministre yra dar didesnė nelaimė nei andai tokios A Pitrėnienės vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai. Jūsų vadovavimą Kultūros ministerijai, naikinant šalies kultūros substancionalumą, galimą prilyginti nebent G. Orwello antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerijos veiklos aprašui, bylojančiam apie fantasmagorinį tiesos užkardinimą visais pavidalais.

Gerai įsivaizduoju, kad karybos ar kultūros ministrais gali tapti nebūtinai karingi ir kultūringi žmonės. Taip pat suprantu, kad nevalia viešai tyčiotis iš žmonių intelektinio nususimo. Tačiau net ir tai negali prilygti pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių begėdiškumui, kai  šiandien Kultūros ministro poste vartosi žmogus, kuris save, regis, laiko kultūros terminatoriumi.

Tikriausiai nesuklysiu pastebėdamas, kad į vadinamosios kultūros reikalus žiūrite pro „Fluxus“ rankdarbių akinius. Tačiau fluksininkų garbei reikia pastebėti, kad anie savęs nelaikė menininkais, juolab kultūrininkais. Greičiau buvo taip, jog „Fluxus“ įkūrėjai kėlė uždavinį nuvainikuoti meną, siekė išsityčioti iš talento sureikšminimo, stengėsi sumenkinti kultūrinio užsiangažavimo vertę. 

Džordžo Orvelo romanas „1984“

Taigi jeigu ir būčiau pajėgus suprasti tai, kodėl už „Fluxus“ įkūrėjo menkaverčių rankdarbių krūvą mūsų benderiai iš valstybės iždo sumokėjo milijonus (tiesą sakant, tai yra greičiau teisėsaugos institucijų, o ne meninės refleksijos reikalas), nė iš tolo negaliu perprasti to paradokso, jog Kultūros ministerijai ryžtasi vadelioti žmogus, besivadovaujantis antikultūriniais lozungais.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, kadangi „Fluxus“ reiškinio aptarimas leidžia suprasti ir dabartinės Kultūros ministerijos veiklos tikrąsias paskatas, prie to, kas pasakyta, pridurkime dar keletą žodžių. Didžiausias nešvankumas prasideda vis tik tada, kai siekiant iškišti už gryną pinigą dvasios nuosmukį, pradedama sapalioti apie „Fluxus“ kaip apie naują žodį mene, neva nesuprantamą retrogradams.

Tačiau „Fluxus“ nėra meno raidos įvykis, kurį būtų galima vertinti, tarkime, meninės pažangos ar atžangos požiūriais. Kaip jau buvo sakyta, „Fluxus“ yra antikultūrinių manifestacijų paūmėjimo pavyzdys, geriausiu atveju vadintinas paramenu. Tai nepilnavertiškumo kompleksų apsėstų, žmonių be talento sambrūzdis, dar kitaip tariant, meninio neįgalumo paraolimpiada. Todėl nieko gero iš to, kad, sekant šiuo pavyzdžiu, Lietuvoje atsiranda kažkokia Parakultūros pseudoministerija. 

Jeigu norite, aukščiausiu „Fluxus“ instaliacijų įkvėpimo (nevirsta liežuvis sakyti – meninės išmonės) tašku būtų pabezdėjimas keleivių kupiname troleibuse.

Kita vertus, Jūsų būvimas Kultūros ministro poste lemia, kad oras pagadinamas visoje Lietuvoje ir kaskart darosi vis troškiau.  Laikas būtų atidaryti langus ir įsileisti skersvėjį, kad orą prapūstų, o Jus išpūstų iš ministrės posto.

2017.12.18; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šiandien visi sveiko proto socialdemokratai (galima daiktas, toks politinis sveiko proto nusakymas ne vienam pasirodys keistas, nes Rimvydas Valatka pripratino publiką manyti, kad sveiko proto dorybe pasižymi tik liberalai) šnairuoja į Karlo Marxo kadaise išsakytą skandalingą prielaidą, jog proletariatas neturi Tėvynės.

Tačiau, kita vertus, kyla įspūdis, kad ir naujosios konfigūracijos socialdemokratijos pajėgos Lietuvoje, aktualizuodamos socialinio jautrumo prikėlimo iš mirusiųjų statuso užduotį, vengia tautinės tematikos retorikos kaip svetimo užkrato. Labai tikėtina, kad naujieji idėjiniai socialdemokratijos vadai, siekdami išgryninti socialdemokratijos vertybes ir tokiu būdu iš dešiniosios partijos atvirsti į kairiąją, bandydami įtikinti savo pasekėjus, kad toliau bus stengiamasi trūks plyš laikytis duotų programinių priesakų, su paūmėjusiu jautrumu atpažįsta bet kokios pakraipos tuščių žodžių falšą, taigi jaučia kažką panašaus į alergiją ir tokioms spekuliacijoms, kurios padaugina tuščiavidurius ideokratinius užkeikimus tautos tema.

Tikriausiai kalbant būtent apie tokią galimybę andai buvo paleista į apyvarta nesubalansuota iki galo ir didesniu ar mažesniu laipsniu nešvanki ištara, kad neva patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga. Kita vertus, tautos sentimentas yra toks realus dalykas, kurio neįmanoma išsižadėti, apeiti arba nutylėti. Svarbu šioje vietoje būtų suprasti, kad išpilant nešvarų vandenį iš vonios reikia žiūrėti, kad drauge į kanalizacijos vamzdį nenuleistume ir kūdikio.

Jeigu iš tiesų tuščiam burnos aušinimui laiko beveik nelieka, pasakykime trumpai drūtai, kad Lietuva atsidūrė tokioje padėtyje, kai lietuviškoji socialdemokratija net prieš savo valią ir norus tampa tuo laivu, kuris gali dar pabandyti nuplukdyti mus visus į saugią pakrantę, nesudužęs ant pirmosios uolos. Žinoma, kalbame apie teorinę galimybę, tačiau kitais atvejais neturime net teorinio plano visai Lietuvai, gelbstint tautos integralumą.

Kaip atrodo, tokį likimą lėmė vis tik ne žvaigždės, ne kažkokia dangaus kūnų konsteliacija,  o susiklosčiusi nudėmingos žemės politinė inercija šalyje, kur net vadinamoji socialdemokratija kol kas gynė ne dirbančiųjų, profesijos žmonių, tautos daugumos interesus, o liokajiškai patarnavo stambiųjų savininkų užgaidoms. Tačiau jeigu svarbiausia tautos erozijos ir nenormalų savižudišką pavidalą Tėvynės atžvilgiu įgijusios emigracijos  priežastis yra kraupi socialinė atskirtis, tai nieko kito ir nelieka kaip gelbėtis tautai nuo išnykimo visomis įmanomomis tokią socialinę atskirtį mažinančiomis priemonėmis, numatant socialdemokratinius sukurto bendrojo vidaus produkto perskirstymo principus, kuriant realiai teisingesnę Lietuvą.

Drauge norisi palinkėti tokiems socialdemokratams, dabar patikėjus atsinaujimo mitu ir socialdemokratinės valios atstatymo pažadu, nesigėdyti ir drąsiai prisiimti  tautos vientisumo sargų užduotį, nepalikti, nusišalinant, tautinės retorikos tiems žmonėms, kurie gražiausiais žodžiais apie Tėvynės meilę neretai tik dangsto savo egoistinių interesų luošumą. Kas be ko, tokiu atveju socialdemokratai labiau atsakingai turėtų žiūrėti ir į saugumo politiką, vengiant tų dviprasmybių, kai kartais socialinis saugumas priešpastatomas kariniam saugumui, švietimas ir kultūros reikalai – gynybinių pajėgumų stiprinimui.

Anksčiau niekados nebuvęs pernelyg didelis socialdemokratinės teorijos entuziastas, šiandien dėl aptartų priežasčių nuoširdžiai linkiu ieškančiai tikrosios savo tapatybės lietuviškai socialdemokratijai pergalingos sėkmės praktiškai tampant Lietuvos žmonių daugumos partija. O sveikas protas čia be visa ko kito perspėja, kad atsisakiusi patarnavimo ekonominei stambiųjų savininkų mažumai mūsų socialdemokratijai nereikėtų perskubėti pagal naujosios kairės šabloną tampant kitų, šįkart neekonominių mažumų ideologiniu ruporu (tai prasminga būtų palikti, dalijantis atsakomybės našta, liberalų sveiko proto veikimo sferai).

2017.12.17; 02:45