Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Buvau suplanavęs šį trumpų straipsnelių nurodyta tema mikrociklą užviršuoti papostringavimais apie žemę ar Žemę kaip labiausiai tinkamu temos  loginiam išplėtojimui baigiamuoju akordu. Kaip atrodo, toks galutinis loginis akcentas prašosi savaime, nes žemė, gimtoji žemė, šventoji mūsų žemelė yra visus lietuvius tampriausiai apjungiantis, į visumą telkiantis vienybės pradas, o, iš kitos pusės, nedidelė paslaptis yra ir tai, kad žemė kaip ūkinės eksploatacijos objektas ir turtų šaltinis neretai tapdavo susipriešinimo ir nesantaikos židiniu, kai net brolis stodavo prieš brolį.

Kita vertus, gyvename laikais, kai žmonių nuvarymas arba pasitraukimas nuo žemės vyksta taikiai, niekam pernelyg nesipriešinant, latifundijoms arba didžiulėms bendrovėms be didesnių ekscesų susemiant žemes į savo rankas, taigi ir žemės klausimas čia iškyla truputėlį kitu rakursu. Tarkime, kad stambus ūkis iš tiesų yra neabejotinai našesnė ūkininkavimo forma už kuitimąsi nedideliame sklype, kita vertus, tai neatleidžia mus nuo klausimo – kur dėtis žmogui, praradusiam žemę labiausiai fundamentalia to žodžio reikšme?

Apie žemę galime kalbėti fizine ir metafizine prasme, o laikmečio savitumą žymi tai, kad šios dvi plotmės mūsų laikais taip stipriai persidengia ir persipina tarpusavyje, kad tampa neatskiriamos viena nuo kitos.

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Štai toks Arkadijus Vinokuras, Lietuvoje liūdnai pagarsėjęs klajoklių tautos atstovas, su dideliu aplombu tvirtina, kad Lietuva be Europos Sąjungos teisyno jam būtų tik žemės gabalas… Kas be ko, žodis „ gabalas“ čia yra ištariamas su kraštutinai niekinančia išvietės žargono intonacija, bandant įpiršti nuomonę, kad prasmingas „turinys“ tokioje neva atliekų duobėje yra tik ES teisynas. Tačiau ES teisynas, kaip nesunku įsivaizduoti, gali egzistuoti ir virtualioje erdvėje, ramiai kabėti taip pat ir visiškoje tuštumoje, o žmogui, išsaugojusiam lietuviško mentaliteto kryptingumą, gimtosios žemės gabalėlis yra savaiminė tikrovė ir galutinis atsparos taškas, ta vienintelė vieta, kur galiausiai pradygsta dangus.

Taigi ir užsimezgusį pokalbį apie žemę šįkart pasukime taip, kad turėtume galimybę naujai permąstyti mūsų dienų komjaunuolių, besivadinančių progresyvistais, atsakymą į klausimą – o koks yra jūsų godotinos pažangos kriterijus? Kaip matėme praeitą kartą tekste „Edvardas Čiuldė. Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? (III)”, vadinamieji pažangiečiai visi kaip vienas sako tą patį, kad tokios pažangos kriterijus ir tiksliausias rodiklis yra galutinė pergalė kovoje už gėjų teises ir bet kokios pakraipos antisemitizmo užkardinimas (taip galiausiai yra pavadinamas judocentrizmo subkultūros įtvirtinimo užmačių tikras ar suvaidintas entuziazmas). Žinia, specifiškai Lietuvoje antisemitizmu dar yra vadinamas nesugebėjimas reikiamu lygiu išviešinti atgailos konvulsijų dėl kažkada žydus ištikusių nelaimių, taip pat tikrų ir netikrų skriaudų, o vyresnieji čia neretai perspėja jaunėlius, kad pavargę atgailauti nepadarys karjeros.

Nėra jokios reikalo dar kartą kalbėti apie seksualinių mažumų teisių klausimo skandalizacijos tikrąsias priežastis, toliau pokalbį bus galima pratęsti prisiminus bent tą anksčiau išplaukusią lakonišką išvadą, kad ten, kur  seksualinių mažumų individų tarpusavio santykiai nėra kriminalizuojami, jokio kito pagrindo forsuoti vadinamąjį gėjų teisių klausimą nėra. Kita vertus, šiandien jau kyla neįtikėtina užduotis pamatyti susiklosčiusią keblią situaciją visa apimtimi, kai jau privalome, nori to, ar nenori, kelti valstybės ir tarpvalstybinių institucijų, taip pat atskirų ES valstybių vadovų kriminalinės atsakomybės klausimą dėl to, kad asmeniškai ar instituciškai tarpininkavo uždegant žalią šviesą homoseksualų propagandos įteisinimui bendrojo lavinimo mokyklose ar net vaikų darželiuose. Kad ir kaip iš pradžių keistai pasirodys, daug sakantis šiuo atveju yra antikos pavyzdys.

Sokratas

Senovės Atėnuose berniukai nuo 7 metų pradėdavo lankyti gramatines klases, kur buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, muzikos, o nuo 12 – 13 metų jau mindavo takelius ir į vadinamąją palestrą, skirtą fiziniam lavinimui. Visoje senovės Graikijoje buvo išplitusios vadinamosios gimnasijos, kurias dažniausiai lankydavo 13 – 15 metų berniukai. Žinia, senovės Graikijoje skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose-valstybėse buvo ir kitokie pirminio augančios kartos mokymo ir lavinimo mokyklų tipai, tačiau išdrįskime pasakyti bent kartą garsiai tai, kad to meto Graikijos ankstyvojo lavinimo mokykla apskritai  buvo apspista, kitaip nepasakysi, dėdžių-pederastų, skandinama žiauriai išbujojusios tarp to meto graikų pederastijos praktikos. Kai kurie tėvai, siekdami apginti savo vaikus nuo įkyraus priekabiavimo pakeliui į mokyklą, pristatydavo juos palydėti augalotus vergus, vadinamus pedagogais, t. y. vaikų vedžiotojais. Tačiau, nežiūrint statomų užtvarų, vaikai buvo viliojami meilikavimais, brangiomis dovanomis, papildant tokį verbavimą visuomeniniu įsipareigojimu vėliau pasirūpinti pirmųjų politine karjera.

Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau ne kartą buvo sakyta, tokį politinių mainų tipą negailestingai išpeikė Sokratas, o krikščionybė kodifikavo kaip sunkią nuodėmę. Savo ruožtu, kaip atrodo, mūsų laikų pažangiečiai ir sofistai ES įtakinguose postuose pažangą suprantą kaip grįžimą į nuodėmingos įtampos kupiną praeitį, apeinant Sokratą ir nelygstamas krikščionybės ištaras.

Žinoma, homoseksualumas ir pederastija nėra visiškais tas pats. Tačiau galime daryti ir tokią prielaidą, kad masyviam homoseksualumo išplitimui senovės Graikijoje pasitarnavo kraštutinę ribą pasiekęs, masinį pobūdį įgijęs seksualinis vaikų išnaudojimas to meto mokyklose ir – atvirkščiai.

Kad kaip ten būtų, šiandien mums ne mažiau svarbu, kad bent pradinio ugdymo mokykla steigtųsi netoli namų, tėvų apžvelgiamoje teritorijoje, būtų laisva ir nepriklausoma nuo nešvankaus politikų kišimosi. Tačiau mūsų dienų Lietuvoje, sparčiai tuštėjant kaimams, nyksta vietos mokyklos arba, dar tiksliau būtų sakyti, naikinant, uždarant pradines vietos, t. y. gimtosios žemės mokyklas, tuštėja kaimai nuo gyventojų, pradedančių savo ilgą, nebūtinai rajono centre užsibaigiančią išvykimo kelionę. O vis tik šį nykimo ir susinaikinimo procesą būtų galima staigiai stabdyti, toliau pakeičiant kryptį iš esmės, jeigu didieji žemių savininkai pradėtų suprasti paprasčiausią dalyką, kad dabar jau ne kas kitas, o būtent jie visų pirma privalo kurti ir palaikyti gyvenimo kaime infrastruktūrą, pradedant nuo pradinės mokyklos atgaivinimo ar naujos steigimo net ir tokiu atveju, kai mokinukų kaimelyje lieka tik keli, tarkime, du ar trys pradinio lavinimo amžiaus vaikai. Tokia yra tradicinė lendlordo pareiga. Įprasta kaštų ir naudos analizė čia netinka, kai kalbame apie užmanymus įveikti gyvenimo eroziją, tačiau didieji žemės savininkai neabejotinai ženkliai išloštų tomis aplinkybėmis, kai dabar net labiau nei investicijų ar gerų orų kaime trūksta darbuotojų. Tokiu atveju tikriausiai ir visuomenė, matanti infrastruktūros pažangą derlingos Lietuvos žemės arealuose, labiau tolerantiškai žiūrėtų į žemės savininkų užmačias plėsti savo valdas…

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

O prie ko čia žydai, – klausiate. Aš taip pat nesuprantu, kodėl Lietuva yra pasirinkta taikiniu masyviam, peržengiančiam visas padorumo ribas puolimui dėl neva nepakankamai totalizuotos atgailos. Verčia galvą kraipyti ir tai, kad Lietuvoje tarpstantys pažangiečiai, kaip jau buvo minėta, svarbiausiu tūkstantmečio pažangos kriterijumi laiko antisemitizmo bet kokių apraiškų išgyvendinimą, o, kaip atrodo bent man, antisemitizmu vadinamą reiškinį jie neretai ir pakursto, kad turėtų prieš ką kovoti ir naujajam tūkstantmečiui suteiktų pažangos kryptį. Kita vertus, kyla klausimas – kas per tauta yra tie žydai, jeigu jie tampa svarbiausiu pažangos scenos veikėju ir yra didžiausias pažangiečių rūpestis. O ar patiems žydams rūpi tai, kokios yra antisemitizmą (?) palaikančios priežastys, gal būtent jie ir yra labiausiai suinteresuoti, kad toks mitinis reiškinys kaip vadinamasis antisemitizmas visiškai neišsikvėptų? Kažkas čia ne taip su tokiu spalvų sutirštinimu, ar ne? Štai aš pažįstu tikrai ne vieną žydą, o gyvo antisemito nesu sutikęs.   

Taigi niekur nepasidėsiu, atėjo laikas prisipažinti ir man, kad lietuvių – žydų tarpusavio santykių aptarimo plotmėje esu savotiškai dvigubas agentas jau vien dėl to, kad likimas man lėmė sutikti kelis didelės sielos žydų tautybės asmenis, kuriuos nuoširdžiai gerbiu ir myliu, todėl ir mūsų tautų santykius bei tarpusavio pretenzijas visų pirma bandau apmąstyti iš taško – o jeigu aš pats būčiau žydas?

Jeigu aš pats būčiau žydas, versčiausi per galvą, kad žydų bendruomenė bent Lietuvoje būtų labiau sugyvenama, draugiškesnė bendrapiliečiams lietuviams, lojalesnė Lietuvai, dėčiau daug pastangų, kad bendruomenės įtakingieji asmenys ir vadovai nekurstytų nereikalingų aistrų, atsisakytų provokacijų, užbaigtų išpuolius prieš lietuvių tautą ir šalį.

Kodėl taip nėra, kai atrodo mūsų tarpusavio nesusipratimams įveikti tetrūksta tik trupučiuko geros valios? Ar mano sutikti gerieji žydai yra tik išimtis iš taisyklės, o didžioji jų dauguma – piktų, kerštingų, klastingų žmonių padermė? Kodėl žydų organizacijos neretai taip nuožmiai kovoja prie Lietuvą? Iš tiesų, paprastai atsakyti į šį  klausimą nesigauna. Kartą apie tai jau esu išsakęs savo hipotezę, dabar tik  priminsiu – kokios neįtikėtinos ir fantasmagorinės versijos gali iškilti prieš akis, kai ilgai užsibuvęs pasaulyje ieškai atsakymų?

Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra naujojo Izraelio inkubatorius. Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui, o čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Tarkime, Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties Europos vidurio, nuosaikaus klimato, su neišsenkamais švariausio pasaulyje geriamo vandens ištekliais kraštas.

Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje Vilniuje – Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kaip žinome, Izraelyje gyvena tris kartus skaitlingesnė tauta nei lietuviai, tačiau ir pati Lietuva pagal plotą yra tris kartus su trupučiuku didesnė už Izraelį. Bandau įsivaizduoti, kad kažkas iš jų jau kartas nuo karto pamąsto: izraelitai, ruoškitės katapultavimuisi! Tereikia tik to, kad dabartinės Lietuvos čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…

Dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra  žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.

Žiauria tokia konjunktūra yra vadintina jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužodo refleksiją. Tokia konjunktūra, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą. Kas čia dar liko ant lauko pliko? Bet kokiu atveju mums lieka Lietuvos atmintis! Kitas klausimas, ar bus galima prikelti Lietuvą iš atminties likučių?

Kartais pažangos apaštalais besidedantys propagandistai sako, kad pažanga ateita su kelionėmis po pasaulį, nes esą žmonės keliaudami plečia savo akiratį, liberalėja ir t.t. Kelionės po pasaulį yra puikus laiko praleidimas ir didelė pramoga, nieko nepasakysi, tačiau turistavimas ugdo tik lėkštąją sąmonę, išblaško dėmesį. Tik keliaujant į Lietuvą, ieškant kelio į Lietuvą Tėvynę mums gali pavykti atrasti ir savo užkeiktą esmę.

2021.07.20; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo  faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.

Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.

Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Gintaro Visocko nuotr.

Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.

Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.

Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.

Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra  parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?

Piketuotojai. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas,   seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume  valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.

Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos  patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.

Sokratas

Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.

Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti  žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų  profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.

Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad  mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.

Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..

(Bus daugiau)

2021.07.07; 19:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Rimvydas Valatka interviu lrt.lt žurnalistams tiesiai šviesiai ėmė ir pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai bei prijaučiantieji judėjimui yra penktoji kolona. Bandau apsigraibyti aplink save, prijaučiantį maršo idėjoms, siekdamas įsitikinti – ar per naktį man neišdygo kokia uodega arba penktakolonijininko ragai? Nesijaučiu esančiu tokiu, tačiau ką žinai – dažnai žmonės galvoja apie save geriau nei yra iš tiesų. Todėl mums šiandien ir kyla fundamentalusis klausimas – kas yra ta penktoji kolona Lietuvoje, kaip, pagal kokį požymį atpažinti žmogų, hominoidinę būtybę apskritai, priklausančią penktajai kolonai?

Jūs, brangus R.Valatka, ir esate labiausiai tipiškas penktosios kolonos Lietuvoje atstovo pavyzdys, perteklinių bruožų modelis, pagal kurį nesunku yra atpažinti kitus hominidus, stovinčius po penktosios kolono vėliava, net jeigu jų tapatybė nėra taip stipriai išreikšta. Dar daugiau, – jūs esate penktosios kolonos Lietuvoje trubadūru, skelbiančiu, jog paminklas Vyčiui yra balvonas. Jūsų bendraminčiai Vytį,  Trispalvę ir Gedimino stulpus vadina fašistiniais žymenimis, jūs, kaip atrodo, žengiate dar toliau, dergdamas mūsų tapatybę įprasminančius simbolius, niekindamas lietuvybę kaip didžiausio blogio sėklą. Veikdamas tokia labai aiškiai dar senų seniausiai okupanto nubrėžta linkme, dabar išnaudojant naujas protų nukenksminimo galimybes, jūs pranokote net bolševikinius pokario pirmtakus, todėl jus ir jūsų nešvankius pasekėjus šiandien drąsiai galime pavadinti išmaniaisiais stribais.

Net plika akimi buvo matoma, kad maršo dalyviai išlaisvino Lietuvos tautinę vėliavą iš kalėjimo ar dirbtinai forsuojamos užmaršties, šeimų maršas, be visa ko kito, buvo naujai atgimusios tautinės vėliavos jūra. Kaip pavyko atsekti man, būtent dalyvių tautinį užsiangažavimą demonstruojantis mosavimas trispalvėmis vėliavomis  labiausiai varė į pasiutimą R. Valatkos mentaliteto hominidus. Todėl iš tiesų būtų pats laikas senąjį posakį bijo kaip velnias kryžiaus pakeisti naujos redakcijos ištarme – bijo kaip valatkininkai Trispalvės.

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu Lietuvoje tautinis žmonių užsiangažavimas kelia abejonių net oficialiosios valdžios viršūnėms ir jų nuogąstavimus įgarsinantiems rėksniams, vadinasi, kažkas negero atsitiko su ta valdžia, mums dar neturint tvirto atsakymo – ar tai yra tik paprastas apsigimimas, pasistūmėję į priekį patologijos procesai, ar įsisąmonintas bandymas prilygti okupantui, perimant jo ištobulintas priemones? Kad ir kaip ten būtų, valdžios nepotistinė mamyčiukų gauja savo išsidirbinėjimais kartais viršija net sovietinių laikų marazmus, ar ne? Kas lieka mums tokiu atveju? Tų mamyčių nepaprašysi atgimdyti juos atgal, taigi žmonės renkasi į protesto mintingus, taikiomis priemonėmis siekdami užkardyti kelią politikos nevalyvumui ir  pagreitį  įgyjančiam antinacionaliniam pobūdžiui.

Niekam nekyla abejonių, kad prie masiškumą įgijusio judėjimo stengsis trūks plyš prisiplakti ir ne pačios geriausios reputacijos veikėjai, visokiausio plauko perėjūnai, pasitikėjimą praradę žmonės. Būtų neįtikėtina, jeigu būtų kitaip. Tačiau kaip yra pastebėjęs dar F.  Nietzsche, viena kita purvina srovė negali užteršti jūros bangavimo. Iš tiesų, nėra reikalo bandyti išrūšiuoti žmones iš anksto, nes laikas viską parodys ir sustatys į vietas. Tačiau liūdniausiai būtų, jeigu masiškumą įgavęs judėjimas taptų partija, užsikasusia intrigose tarp kitų partijų. Nelinkiu tokios liūdnos pabaigos!

                                                          XXX

Penktoji kolona

Neseniai TV laidoje Laisvės partijos pirmininkės pavaduotojas Vytautas Mitalas pareiškė, kad šeimų maršo dalyviai kasasi po valstybės pamatais, leisdamas suprasti, jog valdžios institucijos turėtų griebtis priemonių minios sutramdymui, pašalinant neteisėtai susirinkusius žmones iš sostinės gatvių. Galimas daiktas, V.Mitalas čia sau prisitaikė šūkį: Valstybė – tai aš. Kad ir kaip ten būtų, mums tampa aišku, kad Laisvė partija be Dobrowolskos turi ne mažiau iškilų proto bokštą, t. y. V.Mitalą. Šiam iškiliam veikėjui, galinčiam pretenduoti į didžiausio minedo Lietuvos politikoje titulą, dedikuoju šį eilėraštį.  

 

                             tokius balandžius

                             reikėtų pašalinti

                             iš tobulos

                             valstybės

                              mikliai

                              nes

  • visur landžioja
  • negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

  • dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

  • pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

  • kasasi

po pačiais pamatais

  • pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

  • pina

įtartinos formos vaisius

  • suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

dabar

nes

– nėra čia ko

girtis

2021.06.21; 15:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Viename Platono dialoge su Sokratu priešakyje diskusijos dalyviui pareiškus, kad kažkas antai pasielgė labai drąsiai, tas pats Sokratas, nė iš tolo neturėdamas piktų ketinimų užginčyti išsakyto pasitikėjimo konkrečiu asmeniu kreditą, vis tik perspėja, kad aptariamu atveju visų pirma reikėtų išsiaiškinti tai, kas yra drąsa kaip tokia apskritai, tokiu būdu, iš vieno pusės, apibrėžiant ar nusakant drąsos sąvoką, o, iš kitos, randant kriterijų atskirti tikrai drąsų žmogaus poelgį nuo, tarkime, tuščių pozų ir pridengto žodžiais bailumo.

Šiandien mūsų susipriešinusioje šalyje visa eilė viešosios erdvės tribūnų skelbia, kad Lietuva yra pasidalinusi į dvi dalis, t. y. esą yra pažangioji Lietuva, mūsų garbė ir pasididžiavimas, ir šalia kaip didelė klampi pelkė tyvuliuoja atsilikusi, tamsių žmogelių Lietuva. Pagal kokį kriterijų taip yra padalijama viena ir ta pati Lietuva? Kaip išaiškėja, jokios paslapties čia nėra, privilegijuotieji viešosios nuomonės formuotojai jau seniai yra paskelbę savo verdiktą, kad ateities ir praeities Lietuvos skiriasi pagal savo požiūrį į homoseksualių žmonių teises.

Vis tik, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pažangos samprata čia yra užpainiojama dvigubu pavidalu, dėl ko persidengia ir kažkur užsimeta tikroji problemos esmė. Kartais toks persidengimas leidžia vieną problemą pakeisti kita.  

Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad visuomenės pažangos sąvoka Vakarų kultūroje dažniausiai buvo vartojama kaip ideologinis tikrovės užkalbėjimas, kai pagal doktrinoje apibrėžtą kriterijų buvo siekiama išmatuoti tikrą dalykų padėtį ir pastūmėti tikrovę į priekį. Taigi tikrovės atžvilgiu keliamas pažangos kriterijus visados didesniu ar mažesniu laipsniu yra įpareigojimas prievartai, todėl neatsitiktinai pažangos ideologija yra linkusi didesniu ar mažesniu laipsniu pastūmėti visuomenę totalitarizmo linkme arba, pralaimėjusi kovą dėl protų, tuščiąja eiga buksuoja kvazitotalitarizmo prieštarose, sukurdama nesveiką moralinę atmosferą. Jau tikriausiai esate pastebėję, kad susirūpinimo dėl demokratijos idėjos gyvybingumo politinė refleksija, įpareigojanti kelti demokratinių procedūrų tobulinimo klausimus, neoperuoja arba beveik neoperuoja pažangos užkeikimais, jausdama kažką panašaus į alergija prasimušančių paviršių totalitarizmo kvazirefleksų atžvilgiu. Savo ruožtu dvigubas mazgas, apie ką jau buvo užsiminta, užmezgamas tada, kai homoseksualių žmonių teisių klausimas, kaip pažangos kriterijus, didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Apie tokį interesų pridengimą bus kalbama truputėlį vėliau, o kol kas dėl problemos išryškinimo su naiviojo patoso prezumpcija imkime šį užsiangažavimą homoseksualių žmonių teisių gynimo užduočiai už gryną pinigą, klausdama – kas čia gaunasi?

Tomas Vytautas Raskevičius Seimo posėdyje yra iškilmingai pareiškęs, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, taip pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas. Kaip atrodo bent man, mes dar nepakankamai stebimės šio pareiškimo odioziniu pobūdžiu! Štai kodėl, mielas skaitytojau, aš pats šį Laisvės partijos politiko, Komiteto pirmininko pareiškimą cituoju kelintą ar kažkelintą kartą, rizikuodamas mirtinai įkyrėti, bet drauge per užstrigusį pasikartojimą bandydamas perduoti bent tolimą savosios nuostabos šešėlį. Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Tačiau įdomiausia yra tai, – į ką leiskite dar kartą atkreipti dėmesį, – kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises.

Todėl šiame, manding, truputėlį išgalvotame žmogaus teisių diskurse didesnio pasitikėjimo yra vertas VU politologų pastaruoju metu pradėtas tiražuoti užkeikimas apie tai, kad neva daugiau teisių turėtų būti suteikta LGBT bendruomenei. Tai tikriausiai reikėtų suprasti kaip raginimą netrukdyti šiai bendruomenei reklamuotis, įvardyti savo lūkesčius, teikti žinią apie save likusiai visuomenės daliai ir t.t. Tačiau kaip atrodo, būtų didelė klaida bendruomenių teisių kontekste LGBT bendruomenei užtikrinti tokias privilegijas ir  išlygas, kurių neturi, tarkime,  tėvų susivienijimo bendruomenės, šeimos interesų gynimo asociacijos, kitos korporacijos. Maloningoji ponia Aušra Maldeikienė neseniai garsiai pareiškė, kad šeimų maršo organizatoriai yra gašlūs diedai, leisdama mums visiems suprasti, jog tokie maršai neva yra kažkas panašaus į gašlumo mugės  renginius. Ar tokią A.Maldeikienės nuomonę reikėtų suprasti dar ir taip, kad savo ruožtu homoseksualai poruojasi vedami išimtinai tarnystės pažangai pasijos, todėl gėjų lyga kaip bendruomenė turi didesnes teises nei tėvus ar šeimas suburiantys bendruomeniniai dariniai?

Savo ruožtu Aušrinė Armonaitė yra linkusi diskusiją pakreipti dar kitaip, vadinamąjį homoseksualių žmonių teisių klausimą suvesdama į teisinėje demokratinėje visuomenėje įtvirtintą visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimą. Iš tiesų – paprasta, radikalu, konceptualu! Jeigu kažkas turi teisę ar pareigą gimdyti, vadinasi tokią teisę turiu iš aš. Tačiau neužmirškime dar ir to, kad  teisinėje visuomenėje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą reikalavimas nurodo į formalią žmonių lygybę, jokiu būdu neįpareigodamas žmones sulyginti dar ir turinio požiūriu. Kaip žinome iš liūdnos istorinės patirties, sulyginti žmones pagal turinį yra galima tik prievartos būdu, naikinat žmogaus prigimtinius skirtumus, bandant ištrinti  turiningumą konstitutuojančią ribą iš gamtos, prigimties ir pasaulio žemėlapio.

                                                                       XXX

Garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą, įtvirtino luominės visuomenės idealą, kai savo ruožtu moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje, be didesnių svyravimų kreipiantis į gamtos pavyzdį, iškeliamas būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimas. Be jokios abejonės, abiem atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, kad, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, švietėjai išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.

Narve. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito, švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.

Žvilgtelėkime į tai, kas gaunasi iš tokio apibrėžimo? Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti.

Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus 1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą – ar verta kišti lazdą į širšių lizdą, savo ruožtu išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų žmogus neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko kiek vėliau valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje. Kita vertus, regis, demokratijos praktiniam įgyvendinimui kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį, be visa ko kito, ginantys korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis yra įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.

Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje išlieka universitetų autonomijos pavidalu, taip pat pripažįstant ypatingą profsąjungų statusą, tačiau būtent šeimų korporacija ir apskritai šeimos instituto sureikšminimas yra nė mažiausio reikšmės mūsų laikais nepraradęs valstybės gyvastingumo pagrindas. Kaip turėjau progą priminti praeitą kartą, būtent šeimose buvo išsaugota nepriklausomos Lietuvos atmintis per visas okupacijas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-po-marso/.

Taigi pagal idėją turėtų būti taip, kad šeimos kaip valstybės pagrindo tvirtybę ir nepažeidžiamumą konservatoriai yra pašaukti saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu, tačiau lietuviško kirpimo konservatoriai, vadovaujami Gabrieliaus Landsbergio, pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo ypatingąją panieką šeimai ir tokiu būdu pastatydami valstybę ant blakstienų. Kas toliau?

(Bus daugiau)

2021.06.16; 08:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Lietuvai stojant į NATO ir Europos Sąjungą mūsų  padangėje neįtikėtinai išpopuliarėjo posakis apie šalies, taip pat svarbiausių jos institucijų būtinybę atlikti namų darbus, šį konteksto frazeologizmą be didesnių niuansų suprantant kaip įsipareigojimą patiems pasistengti, labiau pasitemti, įdėti daugiau darbo, siekiant prilygti senbuvėms Euroatlantinės sąjungos valstybėms. Tai paraginimas ir pasiraginimas, o taip pat priminimas, kad esą už rankos niekas ten, į geresnį rytojų, tavęs nenuves, jeigu pats to nenorėsi ir nesugebėsi savo pasirinkimo paliudyti darbais. O ar galėtų būti kitaip, – klausiate. Taigi, atrodytų, niekam nė iš tolo negali kilti jokių abejonių dėl šios tezės nelygstančio teisingumo ir jos mobilizacinės vertės.

Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad posakis apie namų darbus tokiame ar panašiame kontekste buvo tiražuojamas taip dažnai, jog per metus kitus ėmė ir beviltiškai susidėvėjo, tad šiandien jau tokį užkeikimą, be visa ko kito, reikėtų traktuoti dar ir kaip stiliaus klaidą, panašiai kaip neskoningumu dėl nuvalkiojimo atsiduoda gydytojų pavadinimas žmonėmis baltais chalatais, talentingą rašytoją Juozą Erlicką nenustojant pravardžiuoti gyvuoju klasiku arba pernelyg ilgai dėvėjus tuštutinės žurnalistikos susigalvotą štampą, kad štai toks Zuroffas yra nacių medžiotojas. Kita vertus, kaip atrodo, anksčiau minėtos klišės apie namų darbus luošumas yra žymiai gilesnio, nesusivedančio vien tik į leksikos ypatybes, pobūdžio, – ji alergizuoja mūsų sielas net ne tiek savo sustabarėjimu ir neišradingumu, kiek blogai pridengtu ydingu konceptualumu, kad neva, norime to, ar nenorime, bet visados  esame tik peraugę vaikai, nesubrendėliai, pasekėjai, epigonai, pakeleiviai, geriausiu atveju sugebantys nebent pamėgdžioti ar kopijuoti  kažkur pasiteisinusius dalykus. Su nenuslystančiu nuo lūpų posakiu apie tai, kad nėra jokio reikalo išrasti dviračio iš naujo, taigi – užtenka tik gerai atlikti namų darbus, yra pridaiginamas populiacijoje socialiai sukonstruotas defektas, ugdomas inertiškos masės mentalitetas.

Tačiau kiekvieną kartą išrasti iš naujo galima ne tik dviratį, išrasti iš naujo ir tokiu būdu atrasti galima ir pačią  Europos Sąjungą. O  kai kurie šmaikštuoliai Lietuvos kaimuose, pamėginę iš naujo atrasti dviratį, tarsi ir netyčia pasigamina kosminį laivą, pritaikytą pasiskraidymui į ganyklas ir kitiems gyvulių ūkio plėtotės reikalams.

Žodžiai apie namų darbus įstrigo mūsų bendruomenės pasąmonėje neišdildomu pavidalu, prisikabino kaip kibišas prie sielos, taigi, kaip atrodo, jie dar ilgai bus kartojami įvairiausio plauko valdininkų, o ypač mūsų tautiečių, dirbančių tarptautinėse organizacijose, būdami ant liežuvio galo, nežiūrint tų žodžių nusivalkiojimo laipsnio ir lėkštumo. Todėl  sunku atsispirti pagundai suinterpretuoti tokį maniakinį posakį pagal psichoanalitinę manierą kaip ankstyvosios vaikystės trauminės patirties įgarsinimą truputėlį kitame kontekste. Tarkime, tie valdininkai ar tarnautojai ir šiandien yra kamuojami sapnuose užstrigusių vaikystės baimių, kad antroje ar trečioje pradinės mokyklos klasėje neparuošė namų darbų. O kas gali būti baisiau už tokį apsileidimą!?

Antano Vienuolio gatvėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Sigmundas Freudas sako, kad oralinė, analinė ir genitalinė kūdikio vystymosi fiksacijos pasilieka kaip įspaudas visam likusiam gyvenimui. Savo ruožtu, pratęsiant klasiko minį, neatliktų namų darbų komplekso neurotinį dominavimą būtų galimą vertinti kaip moralinį pareigos košmarizacijos užstrigimą, tarpsnyje  nuo infantiliosios vaikystės laikų iki marazmatinės senatvės imtinai.

Bijau pameluoti, tačiau greičiausiai jau iškart po pradinės mokyklos baigimo, tapęs laisvu ir nepriklausomu penktoku ar šeštoku didelėje mokykloje, kur buvo galima lengviau nei anksčiau pasislėpti triukšmingoje moksleivių minioje, nustojau ruošti namų darbus labiausiai radikaliu pavidalu. Taigi, galima sakyti, mano degradavimas prasidėjo labai anksti. Kita vertus, pernelyg ankstyva emancipacija neapsaugojo šių eilučių autoriaus nuo  neatliktos pareigos košmarų, prisikabinusių daug vėliau arba, kitaip tariant, sugrįžusių su atsilaisvinusios spyruoklės jėga ir piktumu jau peršokus vaikystės stadiją.  Ogi labai panašiai, kaip nepersirgus „kiaulyte“ vaikystėje, suaugusiam pasigauti šią ligą kainuoja nepalyginamai daugiau, ji tampa – didele kiaule, savo ruožtu čia toliau aš ir ruošiuosi papasakoti truputėlį kitą nei neatliktų namų darbų sąžinės mechanizacijos košmarų versiją, kurią drąsiai būtų galima pavadinti profesinio išsigimimo liudijimu.

Anksčiau – dažniau, tačiau iš šiandien dar kartas nuo karto sapnuoju tą patį sapną, kad neva, pasiklydęs labirinte, nerandu auditorijos, kur turėčiau pradėti skaityti naujų mokslo metų paskaitas. Visa naktis prabėga klaidžiojant po klaikiai nykų labirintą ir nerandant auditorijos  durų. Dar baisiau būna, kai prisisapnuoja, kad pamiršau paskelbti ir perskaityti kažkokį fantasmagorinį paskaitų kursą, tačiau niekas to nepastebėjo ar apsimeta nepastebėję, štai dekanas gudriai merkia akį, o studentai krykštauja iš džiaugsmo.

Per daugybę prabėgusių metų nepraleidau nė vieno užsiėmimo, nė vieno susitikimo su studentais! Žinia, vargu ar tai yra sektinas pavyzdys, greičiau toks kvaziuolumas, kaip jau užsiminiau, yra patologijos arba apsigimimo rodiklis, trumpai tariant, yra nenormalumas.

Net kai dirbdavau 2,5 etato krūviu, o, įpusėjus semestrui, neretai įsisiautėdavo gripo epidemijos, aš pats susirgdavau nuo persitempimo ar pasigavęs virusą tik pasibaigus semestrui ir prasidėjus pirmai atostogų  dienai. Kita vertus, ištaikęs momentą taip išponėti mano kūnas, vėl strimgalviais, paspartintu tempu, pralenkdamas visus numatytus grafikus, palikęs nesunaudotas vaistų krūvas ant palatos spintelės, grįždavo į reikiamą darbui būseną paskutiniosiomis atostogų dienomis. Ligoninę paprastai palikdavau anksčiau nei leisdavo gydytojai, nejausdamas kokių nors ryškesnių, trukdančių pasinerti į darbus negalavimų. Juokingiausia yra tai, – čia iš tiesų būtų galima užspringti nuo juoko, – kad net vėžį išsigydyti (arba – apsigydyti) pavyko neatsitraukiant, kaip sakoma, nuo  gamybos linijos, nenutraukiant  jaunosios kartos galvų štampavimo proceso.

Iš tiesų, nieko gero, kai pareigos supratimas tampa gelžbetoniniu įpročiu, o sąžinė – įgyja mechaninį pobūdį. Tačiau drauge turiu neatremiamą pasiteisinimą, kad taip visados elgiuosi ne aš pats, o mano kūnas, tokiu užkalbėjimu pasilikdamas savo tikrajam „aš“ labiau patogią stebėtojo poziciją.

Tačiau ar leistina psichinės higienos požiūriu susvetimėti savo kūnui iki tokio lygio, sudvigubėti vienas prieš kitą taip, jog nuosavas kūnas čia pradedamas atpažinti kaip kažkoks svetimkūnis? Geriau pagalvojęs, prisipažįstu, kad ir aš neturiu teisės visiškai išsižadėti tolimos giminystės ryšio užmezgamo įsipareigojimo savo kūnui, nori nenori, prisiimdamas už jį atsakomybę kaip už tokį debilą, kurį reikia prižiūrėti, maitinti, vesti pasivaikščioti, stebėti, kad vienas nepasiklystų tarp žmonių minioje, kartas nuo karto išleisti pas mergas, ir t. t., ir pan. Kita vertus, mainais už maistą, rūbą ir kasdieninę priežiūrą tas mano dorai įsiręžęs, bet kvailokas kūnas privalo nudirbti visus mano darbus, kai aš pats tuo metu esu linkęs pasvajoti, nugrimzdęs į nepasiekiamų pasaulių tolius, kur mano tikrasis  „aš“  drebučių pavidale  maitinasi vien tik idilijomis.  

Akinių reklama. Slaptai.lt nuotr.

Dėl teisybės reikia pastebėti, kad čia nesu nei pirmas, nei paskutinis, štai viena miela kolegė yra prisipažinusi, kad kartą paskaitą nuo pradžios iki pabaigos gausiai susirikusiai studentų auditorijai perskaitė giliai įmigusi, sapnuodama apie mūsų, kolegų porelės, pasivaikščiojimus nerealiai mėlynos  jūros pakrante. Bandau įsivaizduoti, kad to nesusipratimo niekas nepastebėjo, reglamento pažeidimai neišėjo į viešumą, nes visa auditorija su dėstytoja priešakyje tąsyk užmigo vienu palaimingu ritmu, kiekvienam sapnuojant savo sapnus, o tuos studentus iš anos paskaitos, svyrinėjančius po visą Lietuvą lunatikų takeliais, apdujusiomis akimis žiūrinčius į pasaulį, nesunku užtikti ir šiandien. Kaip žinome, ne vienas iš jų tapo žinomu politiku.

O ką jūs galvojate apie dažnai žmonių pasvarstymuose sutinkamą, vienokia ar kitokia forma išsakomą teiginį, kad tai Dievas mums uždavė namų darbus, pašaukdamas į būtį? Ar tai reiškia, kad toks mechaninis, o gal skaitmeninis Dievas, užkraudamas padidintą namų darbų  naštą, gali pratęsti ir mūsų būtį? Kažką panašaus ir skelbia reinkarnacijos arba, kitaip tariant, metempsichozės teorija, kurstanti iliuziją, kad daug kartų bus leista pabandyti išpirkti savo kaltę.

O krikščionybė ir čia išsiskiria savo iliuzijas naikinančiu kraupiu tiesmukišku, skelbdama, kad namų darbai jau nepadės ir kito karto nebus.

2021.06.10; 08:24

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip išaiškėjo, netiesa buvo klegėjimas apie tai, kad kova  už seksualinių mažumų teisę į santuoką jokių būdu  negali pakenkti šeimos institutui. Ar kas nors butų galėjęs anksčiau įsivaizduoti, kad žmonių susibūrimas dėl Šeimos pagerbimo ir gynimo sulauks tokios iškrypėliškos šmeižto ir niekinimo kampanijos kaip atsitiko mūsų padangėje paūmėjusios isterijos dėl seksualinių mažumų vadinamųjų teisių kontekste? Sakoma, kad ne tie buvo organizatoriai, labai blogai neva yra tai, jog šeimos gynimo akciją Vingio parke palaikė Karbauskis ir Paksas. Vaje vaje…

Apie organizatorius nieko negaliu pasakyti, nes jų nepažįstu, tačiau tvirtai žinau, kad tik visiškas proto invalidas galėtų nepritarti tokios akcijos idėjai, taigi neperskubėsiu lengvai patikėti ir tuo, ką tuščiagalviai pliauškia apie organizatorius. Savo ruožtu tai, kad akciją palaikė Paksas ir  Karbauskis yra didelė jiems garbė. Negirdėjau, kad šie vyrai būtų išvyti iš lietuvių tautos be teisės į savo nuomonės pareiškimą. Nė vienas iš jų nepadarė nieko tokio, ką pridirbo „ant Lietuvos“ toks šiandien sėkmingai gyvuojantis ir gyvuliuojantis pažangietis Šimašius, kuris, kaip toliau pabandysiu pagrįsti, yra lėlytė su viduje dūzgiančiu nuodingų vabzdžių spiečiumi.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netiesa yra ir tai, kad Šeimos ginti nėra jokio reikalo. Kaip atrodo bent man, tik visiškas aklius gali nepastebėti to, kad prasidėjęs šeimos niekinimas ir bandymas revizuoti Konstitucijos straipsnį apie šeimą yra tik naujas valstybės ir lietuvių tautos užpuolimo etapas. Mūsų atmintis labai trumpa, taigi leiskite man priminti, kad tie patys veikėjai, kurie andai tūžmingai puolė vadinamuosius valstybininkus ir didžiąja dalimi lėmė labiausiai perspektyvaus Lietuvos projekto LEO.LT sužlugdymą, ta pačia eiga lietuvių tautos valstybingumo simbolius vadina fašistiniais simboliais ir yra aktyviausi kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises dalyviai.  

Taigi, kaip atrodo bent man, tokia kova už neva pažemintųjų teises, mažai palaikoma pačių seksualinių mažumų, yra tik priedanga naujomis priemonėmis pratęsiant kovą prieš valstybę. Neatsitiktinai Šeimos gynimo maršo metu buvo atkreiptas dorų žmonių dėmesys į padugnių pradėtą valstybės simbolių niekinimą, be to, pats Maršas gali būti laikomas  Trispalvės švente, nes čia suplaukė didelė jūra iškilmingai rankose laikomų trispalvių.  

Pažangiečiais besidedantys tradicinės šeimos idėjos puoselėjimą traktuoja kaip atsilikėlių reikalą, o mūsų brangiausius simbolius, tegu nudžiūsta jiems liežuviai, vadina fašistiniais simboliais, lietuvybės idėją puoselėjančius žmones pravardžiuoja fašistais. Simboliai iš tiesų žmones atskiria, nieko nepadarysi, mūsų didžiausias simbolių kapitalas yra Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai, o jų – dirbtinis penis vaivorykštės fone. Tačiau tiems pažangiečiams, tokiems, kaip, tarkime, Virgutis Valentinavičius, palinkėčiau būti nuosekliems iki galo ir pasikeisti tradicinę lytinę orientaciją į pažangesnę, įsivaizduojant, kad menstruacijomis tokie vyručiai jau serga daugelį metų (jų pirmtakai, komjaunuoliai, vardan pažangos, kaip rašoma  bestseleryje apie užgrūdintą plieną,  paaukodavo net sveikatą, taigi mūsų laikų pažangiečiams, turint tokį pavyzdį, nedaug kainuotų pasikeisti lytį ar seksualinę vaizduotę). Viskas vardan tos pažangos!

Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Kas įkvepia tuos pažangiečius? Daug buvo rašoma ir kalbama apie tai, kad Dapkus, Vasiliauskas ir Valentinavičius buvo magnato Mockaus torpedos. Pirmieji du iš paminėtųjų jau nupuvo, kaip atrodo, atsitraukė ir magnatas, tačiau trečiasis „muškietininkas“ sėkmingai gyvuoja ir gyvuliuoja, savo išmintimi besidalindamas kaip Riomerio universiteto politologijos katedros docentas.

Iš tiesų, Riomerio universiteto politologai in corpore yra lėkštosios politologijos, orientuotos į žmones su viena smegenų ląstele, kūrėjai, labai paklausūs, dažnai cituojami vienaląstėje Lietuvos spaudoje tribūnai. Ta proga pastebėsiu, kad Lietuvos žiniasklaida nususo iki tokio lygio, kad šitoks sudebilėjimas jau tampa dideliu pavojumi nacionaliniam šalies saugumui (maloni išimtis, kaip atrodo bent man, didžiojoje spaudoje yra tik Vladimiro Laučiaus kurpiami, prasibraunantys iki esmės interviu).

Violetinės istorijos korifėjaus Vasiliausko bendražygis Valentinavičius neseniai garsiai išsakė šeimas paniekinančią nuomonę, kad neva susibūrimas Vingio parke buvo Garliavos riaušių pratęsimas. Tai vis tik skirtingi dalykai, švelniai tariant. Kaip atrodo, aš turiu teisę pranešti apie šį fundamentalų skirtumą, nes Garliavos įvykių įkarštyje man, dažnai rašiusiam apie tai, violetiniai grasino mirtimi, o kartą net pabandė surengti kažkas panašaus į atentatą.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Kitas įdomus klausimas, kodėl būtent Lietuvos niekintojai yra pirmose kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises gretose? Kita vertus, kodėl šie antitautiškai nusiteikę kovotojai už toleranciją nepraleidžia nė mažiausios progos pašlovinti Izraelį ir didžiąją žydų tautą, bandydami mums įpiršti žydšaudžių kompleksus? Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai skirtingos idėjos, todėl nuostabą kelią faktas, kad trys nevienarūšiai nusiteikimai suplaukia į vieną krūvą. Be to, mene neramina ir ta aplinkybė, jog, kaip galima spėti gretinant skirtingus faktus (tai vis tik spekuliatyvus spėjimas), Izraelio tarnybos finansuoja Lietuvos vardo dergimą mūsų pačių žiniasklaidoje.

Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…

2021.06.02; 16:07

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai vienuoliktoje klasėje dėl naujai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių pakeičiau mokyklą, čia įpusėjus mokslo metams viena paralelinės klasės mergaitė man krito į akį taip stipriai, kad praradau užturėtą ramybę, apsipratęs naujoje vietoje. Ji traukė mano geležinę širdį, – kitaip nepasakysi, – kaip magnetas.

Ši naujai įsižiūrėta mergaičiukė, švelniai tariant, nebuvo jokia gražuolė, nebuvo nei labai protinga, nei gero būdo, greičiau ji iš tiesų buvo „jokia“. Viena eikli, veikli ir liekna kaip stirna klasiokė, rodžiusi man ypatingo prielankumo ženklus, buvo nepalyginamai gražesnė už aną užbambėlę, neminint to, kad mano gražioji klasiokė, be visa ko kito, dar pasižymėjo geromis manieromis, buvo labai apsiskaičiusi mergina, įdomi pašnekovė. Tai matėsi net plika akimi, tačiau mane traukė kaip magnetas anoji, pavadinkime ją dabar laukine paniurėle be takto jausmo. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad paniurėlė iš paralelinės klasės vis tik turėjo kažkokių maginių savybių įmagnetinti dėmesį nežinia dėl ko, ją neretai pakalbindavo ar net pabandydavo pakabinti ir kiti vaikinai, čia visados telkėsi kažkoks nesveiko susidomėjimo debesėlis ir neaiškus šurmuliukas. Tačiau užvis įdomiausia ir beveik neįtikėtina yra tai, kad į mano pastangas labiau suartėti ji žiūrėjo ne tik su neslepiamu abejingumu, bet ir su didesne ar mažesne pasidygėjimo doze.

Dar kartą ją pabandžiau susirasti, kai baigėme vidurinę mokyklą ir įstojome į skirtingas aukštąsias tame pačiame mieste. Kažkokiu būdu gavęs jos bendrabučio adresą, atvykavau į svečius su draugu, kurį pasikviečiau dėl įvykio iškilmingumo, o gal dėl drąsos, užkulisiniais manevrais bandydamas pridengti kinkų virpėjimą. Trumpai tariant, tą kartą ji demonstratyviai arba, kitaip tariant, pernelyg aiškiai rodė savo nenorą suteikti naują postūmį užpelkėjusiai mūsų pažinčiai, tačiau gana šiltai bendravo su mano bičiuliu. Ištaikiusi momentą, anoji man tyliai pašnibždėjo, kad nemato jokio reikalo mums tuščiai susitikinėti, nebent esą ji galėtų bendrauti su mano bičiuliu, štai taip. Tas „nebent“ suskambėjo kaip savotiškos kompensacijos pažadas man, dabar patyrusiam didžiulį pažeminimą. Subtili moteriška išmintis, – kitaip nepasakysi. Draugelis dar ilgai negalėjo atsistebėti dėl to, kad man kažkada galėjo patikti arba net ir kalbamuoju metu patinka tokia, jo žodžiais tariant, nusmurgėlė.

Apskritai visos moterys jaučia kažkokį slaptą polinkį mane paguosti, nuraminti, daug pažadėti ne savo vardu, ne vieną kartą iš jų esu girdėjęs, kad ir aš kada nors sulauksiu savo laimės valandėlės, o viena gražuolė, neslėpdama susižavėjimo ir žiūrėdama man tiesiai į akis, yra išdrožusi: „Negaliu patikėti, bet tu nesi toks kvailas kaip atrodai iš pirmo  žvilgsnio“.

Prabėgus krūvai metų kartą prie fakulteto, kur skaitydavau paskaitas, pamačiau tripinėjančią moteriškaitę, o kai ji staigiai atsisuko, man praeinant pro šalį, atpažinau savo jaunystės laikų pažįstamą, anų laikų ledinę ledi, nežiūrint dabar jau papilkėjusio josios veido. Kelias akimirkas ji dar bandė suvaidinti netikėtą susitikimą, bet greitai supratusi, kad tokiu atsitiktinumu nepatikėsiu, prisipažino, kad čia manęs lūkuriuoja jau kelias valandas, t. y. nuo pat ryto. Buvo labai sudirgusi, bet drauge koketuodama ir iš paskutiniųjų jėgų bandydama išspausti šypseną, kvietė užsukti į kavinę, esą norisi  pabendrauti, prisiminti labiausiai žavingas jaunystės pažintis, neva jai staiga tapo ilgu ir netikėtai supratusi – kokia yra tos gėlos priežastis. Ji dar kažką vebleno, karštai, užsidegusi, bet nelabai suprantamų užuominų pavidalu, visai nereikalinga buvo dar ir tai,  kad ji, tarsi pajutusi kažką negero, žadėjo kavinėje užsimokėti už save pati…

Vilniaus gatvės vitrinos. Slaptai.lt nuotr.

Jau seniai šis mano kvailos jaunystės personažas buvo išdulkėjęs iš galvos, tačiau dabar būčiau su dideliu malonumu, atnaujinat pažintį,  nuėjęs su ja į kiną, kavinę ar dar kur nors, jeigu ne ta aplinkybė, jog tuomet, jau keletą savaičių dieną naktį, mane graužė rūpestis dėl patirtos socialinės gėdos, kai per savo neapdairumą įsipainiojau į nešvankią istoriją su lengvabūdiško elgesio merginomis. Buvau piktas ant visos moteriškos giminės, todėl labai mandagiai atsiprašiau savo jaunystės laikų pažįstamos, nurodydamas, kaip atrodė man, mirtinai rimtas priežastis dėl to, kodėl negaliu palaikyti kompanijos šįkart, drauge pasižadėjęs nusivesti ją į kavinę kitą kartą. Svarbu pastebėti tai, kad mandagiai atsiprašiau ne vedamas pagiežos dėl kadaise patirtos atstūmimo traumos, o dėl visai kitų, tarkime, reputacinio pobūdžio aplinkybių!

Praėjus  geram pusmečiui sužinojau, kad tą pavasarį ji nusižudė. Kaip nesunku įsivaizduoti net ir didžiausiam neprieteliui, tikrai neturiu pernelyg didelio pagrindo priekaištauti sau, nors žmogaus – gaila. Jeigu ji, nežiūrint nieko, pabandė galiausiai susirasti mane, anosios daugelį kartų paniekintą nelaimėlį, vadinasi iš tiesų gyvenimas buvo prispaudęs prie sienos. O galbūt moterys, nežiūrint jas lydinčių liūdnų ir komiškų įvykių, leidžiančių suprasti, kad tikrojo džiaugsmo šiame pasaulyje nėra, nepavargdamos puoselėja  iliuziją, kad šioje ašarų pakalnėje vis dėlto iš principo turėtų egzistuoti koks nors slaptas jaunystės laikų dūsautojas kaip savotiškas draudimo polisas, hipotetinis gelbėtojas ir nuodėmių atpirkėjas? Vis dėlto pasaulis yra toks staigus, kad čia nebelieka laiko iliuzijų sudaiginimui, o slapti dūsautojai pastaruoju metu dalykiniame pasaulyje apskritai jau nebesiveisia.

Moteriškos šypsenos. Slaptai.lt foto

Tačiau jeigu dabar gatvėje pamatau merginą ar moterį su papilkėjusia veido odos spalva, daug negalvodamas kalbinu ją, kviečiu į kavinę ar kino teatrą, pasiruošęs pažadėti visą pasaulį koks jis bebūtų. Ne visados lieku suprastas, kartą viena moteriškė su samanų spalvos veido oda taip pakalbinta pradėjo nesustodama klykti, visomis man žinomomis ir nežinomomis kabomis prašydama praeivių iškviesti policiją. Kaip išaiškėjo, ji buvo kažkokios indėnų tautelės iš Pietų Amerikos viešnia mūsų mieste, mane palaikiusi pavojingu pamišėliu arba rasistu.  

2021.05.29; 13:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pastaruoju metu būna net taip, kad gražbylystės guru Ingrida Šimonytė jau vieno sakinio metu išsigudrina pameluoti keletą kartų. Kas atsitiko, neišgėręs nesuprasi! Gal tapusi premjere I.Šimonytė nuo valdžios blizgesio susigadino akis ir jau nebemato elementarių dalykų, o gal anajai aptemo protas dėl to, kad susidėjo su intrigantų gauja? Kažkada buvusi iškiliausia legendinių žmonių partija, pastaruoju metu konservatoriai savo atstovų Seime pavidale su laisvo kritimo pagreičiu tupia vis žemiau ir žemiau, tapdami nešvankių karjeristų ir retrogradų gauja.

Tai, kas dabar čia vyksta, manding, jau nebetelpa nuosmūkio charakteristikoje ir turėtų būti vertinama kaip neįtikėtina metamorfozė, tačiau ne mažiau įdomus yra ir tas faktas, kad prie konservatorių moralinio bankroto reikšmingai prisideda pati I.Šimonytė, nebūdama konservatorių partijos nare.  

Aistringai įsijungusi į diskusijas dėl šalies atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT) principų, neseniai premjerė pareiškė: „Aš girdžiu tuos argumentus, kurie yra sakomi, kad prezidentas atstovauja valstybei, tačiau lygiai taip pat premjeras pagal Konstituciją atstovauja Vyriausybei. O tas darinys vadinasi Valstybių ir Vyriausybių vadovų taryba. Tai to reikėtų nepamiršti. Bet aš tikiuosi, kad yra įmanoma pasiekti sutarimą mūsų Konstitucijos rėmuose.“ (lrytas.lt)

Niekados neteko girdėti, kad Europos Vadovų Taryba dar būtų vadinama ir Europos Valstybių ir Vyriausybių vadovų taryba. Gal tai yra visiškai slaptas, kodinis, užšifruotas EVT pavadinimas, žinomas tik ypatingai pašvęstiems premjerams ir nežinomas mums, paprastiems duonos valgytojams bei interneto portalų skaitytojams, o gal mūsų premjerei paūmėjimo būsenoje tik prisisapnavo, pageidaujamą dalyką palaikius už tikrą.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

Kitas dalykas, kad yra nurodoma, jog EVT nariais yra ES valstybių ar vyriausybių vadovai (anksčiau, jeigu neklystu, buvo sakoma – atstovai) ir EVT bei Europos Komisijos pirmininkai. Dabar svarbu pastebėti ir tai, kad nario statusas yra stabili pozicija, todėl konservatorių paistalai apie atstovavimo rotavimą pagal kompetenciją, yra  žmonių kvailinimas, laikant savo tautiečius fantastiškais mulkiais. Lisabonos  sutartis labai aiškiai apibrėžė, kad EVT  struktūroje kiekvienai šaliai toliau atstovaus vienas asmuo, taigi I.Šimonytės paporinimai, kad Lietuvai Europos Vadovų Taryboje galėtų atstovauti premjerė ir prezidentas pakaitomis, yra begėdiškas, garbės šiai oratorei tikrai nepriduodantis melas.

Toliau belieka atsakyti tik į labai paprastą klausimą – Valstybės ar Vyriausybės vadovo atstovavimas mūsų šaliai EVT institucijoje yra labiau teisėtas, reprezentatyvus ir turiningas? Jeigu Valstybės vadovu būtų laikomas premjeras, toks klausimas net nekiltų, tačiau Lietuvoje Valstybės vadovu yra tituluojamas prezidentas, todėl ir atstovavimo našta EVT institucijoje pagal mūsų šalies konstitucinę sąranga atitenka prezidentui.

Netiesa, kad LR Konstitucija nenumato tokios atstovavimo pareigos atskiru atveju, kai kalbame būtent apie iškilusias kolizijas dėl atstovavimo EVT. Konstitucijos 77 straipsnis labai aiškiai skelbia, kad LR prezidentas yra valstybės vadovas ir čia pat nurodo, kad būtent prezidentas atstovauja valstybei. Kaip jau esu neseniai priminęs, didysis Immanuelis Kantas bukumą yra apibrėžęs kaip žmogaus nesugebėjimą bendrąją taisyklę pritaikyti atskiram atvejui. Tačiau dar blogiau yra, kai patys žmonės apsimeta nepakaltinamais, t. y. bukesniais už bukus.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Ar klausiate – apie kokį kompromisą čia kalbame? Išsisklaidžius dirbtinai supūstoms migloms, labai aiškiai pasimato, kad LR prezidentas turi nenusavinimą teisę vietoj savęs pasiųsti ir kitą asmenį, tarkime, ministerijos departamento direktoriaus pavaduotoją ar kitą pareigūną, kai mato tokį reikalą. Tačiau tokia prezidento teisė yra suvereni, jis pats apsisprendžia konkrečiu atveju – siųsti ar nesiųsti, arba – ką galimą būtų pasiųsti vietoj savęs kaip šalies atstovo substitutą. Nei premjerė, nei konservatorių valdomi Seimo komitetai – neduokdie! – neturi teisės tiesiogiai kištis į tokį prezidento pasirinkimą, pažeisti prezidentui LR Konstitucijos suteiktą diskretiškumą.

Net jeigu prezidentas pasirinktų aptariamu atveju pavaduojantį asmenį iš Vyriausybės, tai būtų jo atstovas, t. y. atstovo atstovas, o ne Vyriausybės atstovas. Dar daugiau, – būtų galima pasakyti net taip, kad pagal mūsų Konstituciją premjeras neatstovauja net savo šalies vyriausybei, jis tik paprasčiausiai vadovauja Ministrų Kabinetui…

2021.05.22; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prezidentas Gitanas Nausėda savo pasisakyme Šeimos dienos proga atkreipė dėmesį į būtinybę sureguliuoti homoseksualių porų santykius civilinės teisės plotmėje tokiu būdu, jog nebūtų pažeistas Konstitucijos 38 straipsnis, skelbiantis, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Jeigu kažkam nepatiko paminėtasis prezidento išstojimas, mielaširdingai priminsiu, kad tokia ir yra pirmutinė prezidento pareiga – ginti Konstitucijos dvasią ir raidę, konstituciškai įvirtintus žmonių interesus. Žinia, nežiūrint visa ko kito, prezidentas dar yra ir Konstitucijos garantas. Kitas klausimas, ar civilinis homoseksualių porų santykių normavimas projektuojamo Seime Partnerystės įstatymo pavidale nesikerta su Konstitucijos 38 straipsniu pagal visus čia įvardijamus punktus, nuo A iki Z, taip pat ir tuo, kad 38 straipsnis nenumato šeimų įvairovės (Konstitucinio Teismo interpretacija čia jau yra pridėtinė vertė arba, dar tiksliau tariant, kontrabanda), išskyrus tą atvejį, kai šeima sudaroma santuokos pavidalu laisvu vyro ir moters sutarimu.

Tačiau pažiūrėkime į šį reikalą dar ir iš kitos pusės. Jeigu mūsų bendrapiliečiai iš LGBT bendruomenės trokšta to Partnerystės įstatymo kaip dangaus manos, nesitaikstydami su numatomomis alternatyvomis apie bendro gyvenimo normavimą, ar nebūtų galima iš tiesų rasti tokią teisinę išeitį, kad ir Vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Iš tiesų, čia greičiau reikėtų kelti klausimą dėl to – kaip išsaugoti sveiką vilką (Konstituciją) ir užganėdinti avelių interesus, leisti joms pasisotinti? Kad ir kaip žiūrėtume, jie yra mūsų žmonės, niekur vienas nuo kito nepasidėsime. Be to, kaip atrodo bent man, teisingai subalansuotas partnerystės įstatymas toli gražu nėra toks pavojingas užkratas kaip Stambulo konvencijos ratifikavimo aktas.

Tačiau pakeliui į tokią visuotinę taiką, kai vilkas guli šalia ėriuko, dar pabandykime atsakyti bent sau į kelis ramybės neduodančius klausimus.

Partnerystė
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau visiems tapo aišku, kad homoseksualių porų civilinė registracija pagal partnerystės įstatymą sukurtų naują šeimos tipą, šalia santuokos būdu sudaromos šeimos laisvu vyro ir moters sutarimu.

Kaip pavadintume tokį šeimos naujadarą konstituciniu požiūriu? Žiūrint teoriškai, tai būtų nekonstitucinis šeimos tipas, įnešantis sumaištį į konstituciniais pagrindais organizuotą visuomenės gyvenimą. Tačiau dėl visuotinės meilės, taikos ir ramybės būtų galima nusižengti teorijai dar kartą, tarkime, prisimenant, kad kai kuriuose šalyse toks visai ne loginiais pagrindais sudarytas Partnerystės įstatymas jau egzistuoja, o, be to, partnerystės įstatymo Lietuvoje lokomotyvas Tomas Raskevičius užtikrina mus, kad lietuviškame variante nėra numatoma įsivaikinimo galimybė Partnerystės įstatymo pagrindu susiformavusioms homoseksualų šeimoms.

Tačiau būtent čia, kai jau atrodė, kad priartėjo visuotinio susitarimo galimybė, mes priversti atšokti vienas nuo kito, dažnai net nesugebėdami nuslėpti savo pasidygėjimo.

T.Raskevičius visais saviškiams paduodamais gestais ir mimikomis, o kartais ir atviru tekstu skuba pranešti, kad partnerystės įstatymas būtų  tik pirmoji pakopa arba naujai atkovota platforma, kuri įgalintų nacionaliniuose ir tarptautiniuose teismuose kovoti už homoseksualių partnerių sukurtų vadinamųjų šeimų prilyginimą pagal visus parametrus konstitucinei, santuokos būdu sukurtai šeimai laisvu vyro ir moters sutarimu. Partnerystės įstatymą su minėtu apribojimu dar tik planuojama pateikti svarstymui Seime, o rudenį numatyto surengti gėjų parado Kaune organizatoriai jau skelbia, kad svarbiausias jų reikalavimas yra ir bus homoseksualių porų teisė įsivaikinti. Taigi – kas čia kam stengiasi apdumti akis? Toks sukčiavimas ir yra labiausiai nemalonus dalykas, ar ne?

Taigi, kaip atrodo bent man, Partnerystės įstatymas netaptų takoskyros ir susipriešinimo pretekstu tik tokiu atveju, jeigu čia pat būtų įdėti saugikliai, numatantys kategorišką draudimą teisiškai įformintos partnerystės pagrindą traktuoti išplėstiniu pavidalu, užsitikrinant partneriams įvaikinimo teisę per teismus. Teisingai subalansuotame Partnerystės  įstatyme tokios teisenos atvejis turėtų būti eliminuotas iš principo. Įstatymo preambulėje arba 1-ame punkte turėtų būti įrašyta daugmaž taip, kad teismo sprendimo dėl įvaikinimo teisės suteikimo Partnerystės įstatymo pagrindu precedentas lemia paties Partnerystės įstatymo susinaikinimą. Tai, jeigu norite, būtų panašu, kad kažkas ima ir pasmaugia savo pasigimdytą kūdikį (išvargtą įstatymą) savo paties rankomis.

Antrasis Partnerystės įstatymo punktas privalėtų skelbti, kad šis Įstatymas negali kirstis nei su viena Konstitucijos 38-straipsnio pozicija, nežiūrint interpretacijų įvairovės.

Istorinė kitų šalių patirtis mus įpareigoja susidėti tokius saugiklius. 

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Tikrai netvirtinu, kad homoseksualai yra vilkai, valgantys vaikus, čia visiškai nesiruošiu pritaikyti pasakos apie Raudonkepuraitę pavyzdžio.  Tačiau kaip ne kartą yra pastebėjusi Kristina Zamarytė-Sakavičienė, daugiakartiniai tyrimai rodo, kad homoseksualų poroms kyla gausybė papildomų keblumų, siekiant užtikrinti mažųjų laimingą vaikystę. O Konstitucijos 38-asis straipsnis, prisimename, skelbia, kad valstybė privalo apginti vaikystę.

Nieko geriau ir tiksliau nepasakysiu šia tema nei minėtoji K.Zamarytė-Sakavičienė, todėl visus, besidominčius kylančiomis temos kolizijomis, kviečiu pagūglinti anosios pavardę, ten rasite ne tik doro, švaraus, bet ir neįtikėtinai konceptualaus pasvarstymo pavyzdžius. Drąsiai sakau, K.Zamarytė-Sakavičienė yra nacionalinė Lietuvos vertybė.  Kai prieš akis dabar taip dažnai šmėžuoja moterys, purvinomis kanopomis lipančios į valdžią, K. Zamarytės -Sakavičienės veiklos pavyzdys suteikia atgaivą širdžiai ir protui.

Galiausiai, kaip atrodo bent man, ne homoseksualai yra didžiausias blogis, nežinau – kaip kitiems, o man homoseksualai netrukdo gyventi nė truputėlio, daug blogiau, kaip atrodo, yra tai, kad bandydami užsitikrinti tarptautinių galios centrų palankumą ir prisidengdami madingu seksualinių mažumų teisių gynimo vajumi kai kurie politikai siekia išsilaikyti valdžioje, varydami iš esmės antinacionalinės, lietuvių tautos gyvastingumui kenkiančios politikos vagą.

P. S.

 Dėl pilnutinio metaforos išplėtojimo gal ir būtų galimą diplomatiškąjį Gitaną Nausėdą pavadinti džentelmenu Konstitucijos gynimo vilko  kailyje. O apie tai, ką savo ruožtu Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje, – pasakojau aną kartą.

2021.05.20; 20:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkas, – gaila, bet autoriaus pavardės neįsidėmėjau, – anksčiau yra išsakęs paprastą, bet drauge didingą mintį, kad laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, nežiūrint okupanto pastangų paversti lietuvius mankurtais, išsaugojo šeimos. Prieš akis turiu ne vieną pavyzdį, leidžiantį pagrįsti tokią paprastai išsakytą ir labiausiai turiningą iš man žinomų sociologinę įžvalgą. 

Grįžęs po 10 metų kalinimo už trispalvės iškėlimą Vasario 16 d. proga, mano dėdė nesijautė įbaugintas, namuose garbingiausioje vietoje okupacijos metais laikydamas išsiuvinėtus drobėje nepriklausomos Lietuvos himno žodžius. Į  kalėjimą dėdė buvo įgrūstas, paėmus jį iš naujai sukurtos šeimos, auginančios mažamečius sūnų ir dukrą, dar dvi dukros gimė, atkalėjus jam visą okupanto skirtą bausmės laiką. Tarp vyresniųjų vaikų ir jauniausiųjų dukrų plyti ženklus metų skirtumas, tačiau visi užaugę sukūrė nuostabias šeimas, kur lietuvybės puoselėjimas buvo laikomas svarbiausiu dalyku. Kaip man ne kartą yra pasakoję anojo kaimynai, teisiamas dėdė baudėjams bandė priminti faktą, kad viso karo metu padėjo išsislapstyti pabėgusiam iš koncentracijos stovyklos žydų tautybės sovietinės kariuomenės belaisviui, tačiau tai nebuvo užskaityta kaip  kaltę (?) mažinanti aplinkybė dėl to, jog neva slapstomas nuo vokiečių valdžios karo belaisvis neieškojo ryšių su sovietiniais partizanais, kurių artimiausiose krašto apylinkėse nebuvo nė kvapo.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikrai nenoriu pasišildyti prie kito žmogaus garbės lauželio, – būtų labai nepadoru. Tačiau niekas neturi teisės uždrausti man paminėti gyvomis akimis matytos šeimos pavyzdį, kurioje katalikybės ir lietuvybės puoselėjimas buvo neįtikėtinai našūs švaraus dvasingumo suklestėjimo pagrindai. Šių žmonių sugebėjimas išsaugoti švarią sąžinę nešvariais laikais man yra vienas iš svarbiausių Dievo, o iš kitos pusės, taip pat ir Tėvynės realumo įrodymas, kai šalia ontologinio lengvai telpa ir antropologinis Dievo įrodymas, o žmogaus taurumo pavyzdys suteikia Tėvynės idėjai ontologinį didingumą.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją išsaugojo šeimos per tuos sunkius laikus, kai viešasis gyvenimas buvo sovietizuotas iki kaulų smegenų. 

Laisvės siekimas su Sąjūdžio mitingais prasiveržė kaip srauni upė, nes šeimose laisvės viltis ruseno net labiausiai nepalankiais laikais. Todėl, kaip atrodo bent man, Šeima  yra Kovo 11-osios Lietuvos tramplynas net didesniu laipsniu nei universitetai, kūrybinės sąjungos, yra ne mažesnės pagarbos laisvės byloje nusipelniusi institucija nei disidentų veikla.

Savaitgalį įvykęs Didysis Šeimos gynimo maršas dar kartą parodė šeimos instituto potencialą, saugant kaip akies vyzdį iškovotą nepriklausomybę, stojant prieš bandymus galutinai nususinti šalį, paverčiant ją srutų duobe, kur antilietuviškumas ir šeimos niekinimas tampa dominuojančia ideologija.

To žygio reikalingumą iliustruoja ir tai, kad po savaitgalio pasipylė bjaurūs, šeimas dergiantys komentarai, spjaudymasis nuodingomis seilėmis.    

Apie kokią visų žmonių lygybę dar galima būtų kalbėti, jeigu dabar didėja visiškai išplautos sąmonės žmonių skaičius, kai mados reikalu tampa tradicinės šeimos dergimas, o įsipareigojimas pažangai siejamas su sugebėjimu persiimti seksualinių mažumų interesais.

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

Visų tų tuščiagalvių prašau paaiškinti bent tai, ką jie turi galvoje, kai kalba apie seksualinių mažumų teises? Sakoma, kad su seksualinių mažumų pakilimu išaušo žmogaus teisių rytas, tačiau bent aš dar nesu radęs jokios nuorodos – kas tai yra tos seksualinių mažumų teisės? Kartais man atrodo, kad čia kalbama apie teisę niekinti savo šalį ir tautą, tokį nusiteikimą pavadinant seksualinių mažumų teisėmis, todėl neatsitiktinai tikriausiai ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen į svarbiausius postus jau bando trūks plyš sugrūsti seksualinių mažumų atstovus, neatsirenkant pagal jokį kitą požymį? Kaip kartais atrodo bent man, toks kandidatas – labai patogus dabartinei valdžiai, nes priklausymas seksualinei mažumai yra savotiška garantija, kad šis žmogus nekels jokio rūpesčio dėl galimo tautinio sentimento prasimušimo, nes jam prioritetiniai yra antrojo galo interesai.

Kaip jau tikriausiai teko girdėti, Lietuvoje prigijo tokia praktika, kad Izraelio ambasadorius čia jau turi teisę įsikviesti ant kilimėlio ir išbarti svarbių, tačiau dėl kažko neįtikusių jam mūsų šalies institucijų vadovus. Mane šitokia situacija kraupiai žemina visai ne dėl to, kad Izraelio ambasadorius yra gėjus, o greičiau dėl tos aplinkybės, jog aptartas įvykis parodo  mūsų šalies gravitaciją bjauraus apsigimimo ir kolonijinės priklausomybės linkme.

Tačiau neprarandu vilties, kad naujas Šeimos sąjūdis dar kartą prikels tautą ir valstybę.

2021.05.17; 15:14

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nors esu tėvas, o ne motina, bet viskas taip supuolė į krūvą, kad Motinos dienos proga svečiavausi pas giminaičius, kur buvau pavaišintas pyragu, mūsų platumose žinomo „Negro pilvo“ pavadinimu. 

Visados stebėdavausi žmonių išradingumu duodant tokius pavadinimus, tačiau pastaruoju metu į lingvistinius kazusus jau žiūriu daug ramiau nei anksčiau ir drauge nepalyginamai rimčiau, pritaikydamas čia geologinį požiūrį.   

Tačiau – ar geologinis požiūris šiuo atveju įpareigoja tyrinėtoją manyti, kad ankstesniais laikais mūsų protėviai maitinosi negrais nelyg savotišku skanumynu, negro pilvo duotybę suprasdami kaip ypatingą delikatesą tiesiogine to žodžio reikšme? Žinia, baltojo žmogaus prietarai verčia galvoti, kad tikrovėje viskas būdavo atvirkščiai, patikėti, jog kanibalizmą priešistoriniais laikais praktikavome ne mes, o jie, spalvoti laukinių genčių žmogeliukai.

Sovietiniais laikais buvau išsiųstas pusmečiui kelti kvalifikaciją į Leningradą. Tąsyk buvau apgyvendintas antrame Kvalifikacijos pakėlimo instituto bendrabučio aukšte, viename kambaryje su mordvių tautybės ekonomistu, labai draugišku žmogeliu, sparčiai kilusiu karjeros laiptais. Gintaras Beresnevičius, tuo metu kylanti etnografinių tyrinėjimų žvaigždė, Norberto Vėliaus mokinys, talentingiausias mitologijos naujosios mokyklos žygeivis jautė pareigą man per atstumą iš Vilniaus perduoti žinią, kad verčiant iš finų-ugrų kalbų grupės prokalbės, žodis mordvis – reiškia valgantis žmogieną. Nieko – nesuvalgė, tačiau pargrįždamas iš tos sąlyginės tremties jaučiau tokį didelį palengvėjimą ant sielos, tarsi būčiau pasprukęs iš mirtinų spąstų!

Esu šaudytas žvirblis. Jau žinau, kad mūsų laikais baltajam heteroseksualios orientacijos vyriškiui yra pravartu daug kur patylėti, nuryjant žodžių galūnes, savo nepasitenkinimą išreiškiant neaiškiu barbaliavimu. Todėl kai esu vaišinamas „Negro pilvu“, džiaugiuosi, kad niekas nepasiūlė negro papilvės, tyliai sau įsivaizduodamas, kad dabar skanaujuosi negrės krūtimi. Gražiai patežęs, apdribęs, pernelyg neužsaldytas pyragas tolimų asociacijų dėka gali būti palyginamas su jau atidavusios savo šilumą į atmosferą garuojančio pieno pavidalu penkiasdešimtmetės negrės krūtimi, neužmirštant pridurti, kad čia subtilus šokolado prieskonis permuša visus ingredientus. Ne pro šalį ta proga bus pastebėti ir tai, kad savo ruožtu baltosios moterys kartoką šokoladinį skonį įgyja tik eidamos penkiasdešimt penktuosius savo gyvenimo metus.

Tačiau, kaip matome, net ir laikydamasis vidinės drausmės, aš vis tik nusižengiau taisyklėmis, įsivaizduodamas prieš akis iš lėkštės virstančią negrės, o ne afroamerikietės, kaip to reikalavo naujosios kalbos normos, krūtį. Kaip atrodo, rasinį nusikaltimą, nežiūrint nieko, būčiau padaręs, net jeigu iš inercijos būčiau valgęs negro, apsaugok, Viešpatie, o ne afrikoamerikiečio bambos iškamšos spurgą. Todėl pagal karmos dėsnį buvau nubaustas, paverčiant mane, baltąjį heteroseksualą, lietuvių tautybė vyriškį, žydų tautybės negre lesbiete.

Nepolitkorektiška. Slaptai.lt nuotr.

Jokiu būdu nesupraskite manęs tiesiogiai, tačiau čia, norime to, ar nenorime, prašosi mano istorijos sugretinimas su pasakojimu apie tai, kaip kadaise deivė Kirkė pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis.

Keista, labai keista, negaliu atsistebėti dėl to, kad net garsiausieji literatūrologai kol kas dar taip ir nesugebėjo įvertinti čia aprašyto virsmo tikrojo šiurpo. Baisu ne tai, kad Kirkė vyrus pavertė kiaulėmis, vyrai, kaip žinome, neretai ir be pašalinių jėgų įsikišimo, savo norų prisisprogę iki žemės graibymo patampa kiaulėmis arba, kaip sako daug patyrusios damos, visi vyrai apskritai yra kiaulės. Užvis baisiausia buvo tai, kad Kirkė, paversdama vyrus kiaulėmis, drauge paliko jiems žmogaus sąmonę, šiuo atveju besireiškiančią, nesunku mums įsivaizduoti, kaip didžiausias nesmagumo šaltinis dėl persikūnijimo į kiaulišką būvį. Toks dvilypumas yra baisi kankynė, kitaip nepasakys. Tokiu atveju smagiai kriuksėti nesigauna, žmogaus sąmonės likutis, civilizuoto padaro refleksija kiauliškų refleksų fone tampa neužgyjančia savimonės žaizda. Čia yra kaip tik tas atvejis, kai staigiai nuodyti pradeda pats protas. Kaip nesunku įsivaizduoti, su labai panašiai išbandymais susidūriau dabar aš pats, patapęs žydų tautybės negre lesbiete, drauge išsaugodamas dabartinės savo veiklos ir naujai įsigytų kompleksų stebėtojo iš  pašalės heteroksualios orientacijos baltojo vyro pavidale sugebėjimą. Tai buvo košmariška, sielą draskanti patirtis.

Lengviausia buvo pastebėti tai, kad dabar mane, kaip ir anksčiau, traukė moteris.  

Ar buvo galima remtis tuo panašumu, kaip užtarnauta ano pasaulio patirtimi, padedančia susiorientuoti fundamentaliai naujoje situacijoje?  Vis tik greitai išaiškėjo, kad analoginės būties horizontai čia neprasiveria.

Iš tiesų, vyras, sutikęs moterį, neretai labai greitai susijaudina, tačiau patenkinęs savo seksualinius poreikius, tas pats vyras dažniausia sugeba be didesnio dramatizmo, t. y. su tyra sąžine ir švaria galva pereiti prie kasdieninių reikalų – užsiimti mamuto medžiokle, pasinerti į karjeros darymo rūpesčius, užsisklęsti traktato skaitymo tyloje taip, kad jokia musė čia neįskris ir pan., kai savo ruožtu lesbietė visose savo veiklos sferose išlieka seksualiai užsivedusi, jos seksualinis susijaudinimas įsivaizduojamos ar tikros moters atžvilgiu yra permanentinis, niekados nenutrūkstantis procesas.

Vienas mano jaunystės laikų pažįstamas dėl kažkokių, dabar neatsimenu, priežasčių metams metė mokslus universitete, pasiėmė akademines atostogas ir įsidarbino metalo konstrukcijų gamykloje. Tačiau atsimenu ir dabar, ką jis pasakojo apie savo naujosios profesijos kolegą, pagyvenusį ir jau pastebimai suvargusį darbininkų klasės atstovą, kuris neva kartą per mėnesį vis dėlto  kelioms dienoms nušvisdavo kaip jaunas mėnulis, netikėtai pralinksmėdavo, niūniuodamas nuotaikingas daineles. Kaip išpuolus progai atvirumo akimirką mūsų proletaras papasakojo savo jaunajam kolegai, mano pažįstamam, tai buvo tos laimingos dienos, kai jo žmona sirgo mėnesinėmis ir jam nereikėdavo anosios kedenti už keteros, kelioms dienoms gavus teisėtą atleidimą nuo kasdieninės sutuoktinio pareigos vykdymo. Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad tas įpratęs prie gero, nelaimingas pisuoklis liptų ant sienos, jeigu jam reikėtų susilaikyti savaitei kitai. Savo ruožtu lesbietes visados kabo ant sienos kaip musės, užsilipusios ten iš anksto.

cenzura_2
Cenzūra

Taip pat patyriau dideles perturbacijas, atiduodamas šilumą į atmosferą visomis savo gremėzdiško negrės kūno vibracijomis. Tai tikrai nebuvo tas atvejis, kai kažką atiduodamas pats daugiau gauni nei prarandi, nekalbant apie tai, kad tokie milžiniški karščio ir energijos pliūpsniai didino šiltnamio efektą ir gilino ozono skyles.

Nesijaučiau labai komfortiškai ir žydės kūne, prisimindamas dar aname gyvenime girdėtą žydišką maldą: „Ačiū Tau, Viešpatie, kad nesukūrei manęs ne žydu, kad pagaliau nesukūrei moterimi“. Tai, be visa ko kito, buvo aiškus priminimas, kad gyvenimo pilnatvę dabar geriausiu atveju galiu jausti tik per pusę. Tuštumą galėjo užpildyti nebent tik dirbtinio apvaisinimo būdu pasigimdytas būsimasis Nobelio premijos laureatas.

Galiausiai už savo šventvagiškas mintis, viską suskaičiavus, likimo demono buvau paverstas mikrobu be tautybės, rasės, lyties, be istorinės atminties ir konfesinės priklausomybės. Nesigailiu, tikrai nesigailiu! Pabandykite įsivaizduoti tai, kaip vis tik iškiliai atrodo ant didelio kabineto durų kabanti lentelė su užrašu – „Mikrobas Edvardas Čiuldė“.

Jūs net neįsivaizduojate, kokia laisvė yra būti mikrobu!

2021.05.08; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą skelbiau išvadą, kad neva tik pusprotis galėtų patikėti, jog šeimos ir tradicinių vertybių gynėjai yra Putino bendraminčiai.

Žinia, jeigu nebūtų tokių puspročių ir silpnapročių, nereikėtų laužtis pro atviras duris, su užsidegimu dėstant tarsi ir savaime aiškius dalykus. Kitas reikalas, kad Putino Rusijos simpatikai ir įtakos agentai tradicinės šeimos instituto gynimo akcijose randa labiausiai patogią sau širmą, lengvai susiliedami su visai kitais pagrindais susitelkusia nuoširdžių žmonių minia. Kaip atrodo, dėl to mes patys didele dalimi esame kalti.

Nenuostabu, kad demokratinėse šalyse yra ginamos mažumų teisės. Postmodernistinė sąmonės paradigma apskritai reikalauja atstatyti tų žmonių orumą, kurie buvo atstumti ir pažeminti moderniaisiais laikais. Nestebina ir tai, kad ir Europos sąjungos, atstovaujančios šiandieninės Europos idėjai, parlamento tribūnos yra panaudojamos mažumų teisių gynimo labui, paraginimams būti tolerantiškiems kitokios seksualinės orientacijos bendrapiliečiams. Tačiau esame verčiami stebėtis neatsistebint dėl to, kad ES institucijų plėtojama vadinamoji kova dėl mažumų teisių yra tokia nuožmi ir drauge permanentinė, neatslūgstanti nei minutėlei, vykdoma pasitelkiant visus resursus pagal totalinio karo logiką. Dėl tokio europarlamentarų užsiangažavimo pirmoji asociacija, kuri šauna į galvą, išgirdus ES parlamento pavadinimą, yra apie tai, kad ši institucija gali būti laikoma gėjų gynimo lygos generaliniu štabu ir tik vėliau, geriau pagalvojęs, pradedi prisiminti kitus, daug svarbesnius dalykus.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Kodėl būtent čia, atstovaujančiose Europos idėjai institucijose, yra fokusuojamos svarbiausios seksualinių mažumų lobistų pajėgos? Ar  europarlamento posėdžių salės minkštosios kėdės pailsinti užpakalius vilioja gėjus labiau nei kitų seksualinių pakraipų žmones, tarkime, panašiai kaip lauko išvietės kvapai vasarą pritraukia musių spiečius? Vis tik, kaip atrodo, taip pasukę klausimą, nuslystume paviršiumi, nesugebėdami įvertinti tikros dalykų padėtis. Todėl skubu pasidalinti savo intuicijomis, kad be nuoširdaus susirūpinimo seksualinių mažumų teisėmis (aš vis dar nesuprantu – kas tai yra), šį klausimą siekia ideologizuoti, paverčia jį triukšmingos fiestos svarbiausiu renginiu, ištrimituoja po pasaulį ES parlamente dirbantys Putino emisarai. Būtent jų keliamo atvirkščiosios propagandos triukšmo dėka, tokiu būdu siekiant išpurenti dirvą Putino kaip alternatyvaus veikėjo legendos sukūrimui, įsitvirtina tampriau nei reikėtų pagal idėją susijusio su gėjų darbotvarkės rūpesčiais ES parlamento vaizdinys. Jų rankomis, nieko nepasakysi, būtent tolerancijos įpakavime mums yra įteikiamas užnuodytas tortas.

Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo bent man, doras, neužsiimantis sąmonės onanizmu gėjus, nepageidauja tokio didelio triukšmo, koks dabar yra daromas dėl nieko. Kita vertus, dirbtinai forsuojamas rūpestis gėjų teisėmis jau pradeda įkyrėti daugumai žmonių, verčia bodėtis europinėmis institucijomis ir tokiu būdu vis labiau kenkia šalies saugumui.

Gėjai nėra blogesni žmones už ne gėjus. Kitas klausimas, kas pirmenybę teikia antrojo galo reikalams, o  kam svarbiausias dalykas yra tautos išlikimo ir Tėvynės klestėjimo rūpesčiai?

2021.05.06; 11:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip jau likimas lėmė, kad mano žmona nuo  pat mūsų bendro gyvenimo pradžios uždirbdavo tris keturis kartus daugiau už mane. Keitėsi amžiai, laikmečiai, santvarkos, darbai ir pareigos, tačiau ši  mūsų atlyginimų disproporcija išliko nepakitusi. Prabėgomis užsiminsiu dar ir apie tai, kad ji buvo puiki šeimininkė, viena pati sėkmingai vilkusi namų ūkio jungą, o apie jos kulinarinius talentus metų metais kalbėdavo kiekvienas, kam tik yra tekę svečiuotis mūsų namuose.

Nepasakyčiau, kad ji liepsnojo dideliais jausmais man arba, teisingiau būtų pasakyti, vengė pigios jausmingumo demonstracijos viešumoje, tačiau niekam nekildavo nė mažiausios abejonės, kad ji rūpinosi manimi su maniakišku užsidegimu, saugojo nuo tikrų ir išgalvotų pavojų, brangino kaip savo didžiausią turtą.

Du kartus mano žmona yra išgelbėjusi mano gyvybę. Kai kartą valgydamas sriubą užspringau nedideliu, bet labai aštriu lauro lapu, mane jau prarandantį sąmonę išgelbėjo jos išrėktas ir mano pasąmonėje išgirstas šūksnis, kad užstrigusį gerklose svetimkūnį bandyčiau atkosėti į išorę, o ne ryčiau toliau, kaip dariau remdamasis savo protu, taip pat jos įnirtingas daužymas man per nugarą. Kitą kartą ji mane išgelbėjo krentantį iš devinto aukšto balkono. Nesakau, kad žmona, man bekrentant iš balkono, nudardėjusi per visus devynių aukštų laiptus ir sustojusi po balkonu pagavo mane ant ištiestų savo rankų, nors nebūčiau labai nustebęs, jeigu taip ir būtų atsitikę. Tąkart viskas buvo kiek paprasčiau, mano žmona mane paslydusį balkone ir jau pavojingai praradusį pusiausvyrą virš atitvaro, sugebėjo laiku sučiupti už marškinių ir suturėti.

Neturiu tikslo išskaičiuoti visus savosios žmonos nuopelnus, tačiau net ir norėdamas niekados negalėčiau užmiršti tai, kad jos taiklūs pastebėjimai apie  mano draugus man yra padėję išvengti galimų nesmagumų ir nemalonumų. Mano žmona kaip niekas kitas sugebėdavo įžvelgti mus supančių žmonių tikrąjį veidą, atpažinti slepiamą nenuoširdumą, nujausdavo draugais apsimetančių žmonių galvose užgimstančią klastą dar anksčiau nei tai išeidavo į paviršių paties apsimetėlio planuose. Dėl tokių savo žmonos įžvalgų, kurias būtų galima prilyginti sielos rentgeno nuotraukoms, aš praradau visus savo draugus, tačiau dėl to tikrai niekados nesu pasigailėjęs. Draugai apskritai yra pavojingas balastas, ar ne?

Moteris. Vytauto Visocko nuotr.

Tikriausiai buvo dar geriau nei aš dabar sugebėjau papasakoti, todėl nereikėtų vyti Dievo į medį, tačiau dėl teisybės reikia pastebėti, kad vis tik viena mūsų bendro gyvenimo smulkmena gadino kraują ir neleido pasijusti tobulai laimingu. 

Tai buvo sunkiai protu suvokiamas dalykas, kad mano beveik tobula žmona vieną kartą per metus radikaliai pasikeisdavo į blogąją pusę, tapdavo neatpažįstamai pagiežinga, kai kraštutinai subjurusią nuotaiką atspindėdavo net surūgęs jos veidas. Tai atsitikdavo artėjant mano gimtadieniui. Dieną prieš gimtadienį ji jau pavirsdavo tiesiog furija, siekiančia kuo labiau įskaudinti savo antrąją pusę, o užstojus gimtadienio šventei pragulėdavo lovoje, neturėdama jėgų net atsikelti.

Tai, ką aš dabar pavadinau nelauktu netikėtu įžeidinėjimu yra gryniausia tiesa apie mane, tačiau dėl to lengviau nebūdavo. Švelniausi žodžiai iš jos leksikono, nusakant mano prigimtinę vieną būties hierarchijoje, tą dieną būdavo: nevykėlis, mulkis, slunkius, latras, niekingas padaras, melagis. Tokiu būdu bent kartą metuose mano žmona šventai išpažino Aristotelio patikinimą, kad tiesa yra svarbiau už draugą, kita vertus, nenuostabu, kad taip išsikalbėjusi, išsakiusi visą tiesą, išsieikvojusi iki pašaknų ji ilgam nugrimzdavo į letarginę būseną.

Kas sugebėtų paprastais žodžiais paaiškinti tokias metamorfozes, kartą per metus ištinkančias katastrofas? Aš atsakymo ilgai neturėjau, įprastos racionalizacijos, ieškant atsakymo, čia nepadėdavo.

Net būdavo taip, kad aš pradėdavau įtarinėti pats save, darydamas prielaidą, kad mano žmona su išdidėjusiu teisingumo jausmu mano gimtadienio išvakarėse pradeda kovą dėl balanso atstatymo kosmose, stengiasi iš visų jėgų, siekdama užkirsti kelią mano susireikšminimui, nes galbūt aš pats to nejausdamas gimtadienio išvakarėse pasikeliu į puikybę? Teisinga žmona tokiu atveju jaučia pareigą nuleisti savo gyvenimo bendražygį ant žemės, nes, kaip yra pasakyta, visi mes esame tik žemės dulkės? Tokią versiją būtų galima pavadinti logiška, tačiau ji neturėjo nieko bendro su faktinėmis mano gyvenimo aplinkybėmis. Greičiau būdavo priešingai, kai artėjant gimtadieniui pajustavau staigų savivertės nuosmūkio paūmėjimą, iš anksto  gerai žinodamas, kad mano žmona nepraleis progos greitai išdrožti visą tiesą apie mane. Ne kartą esu bandęs pergudrauti likimą, iš anksto išplėšdamas kalendoriaus lapelį su ta nelemta data arba pareiškęs pretenzijas minėti tik vardadienį, savo pasirodymo pasaulyje dieną įtraukiant į neminėtinų dienų sąrašą, tačiau mano brangiausioji mano šlovingos gimimo dienos niekados neužmiršdavo, neduokDie!

Paveikslai. Vilniaus senamiestis. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau visos neįprastos istorijos dažniausiai staiga ir su trenksmu užsibaigia, kitaip nebūna.  Taip ir mano gyvenimas greitai pasisuko netikėta puse, tačiau – nesigailiu. Andai gimtadienio išvakarėse nugirdau žmoną kitame kambaryje kalbant telefonu prislopintu balsu, peraugančiu į šnabždesį, su kažkokiu, kaip buvo galima spręsti iš nuogirdų, kuratoriumi.

Tai, ko nepavyko išgirsti, atkūrė mano vaizduotė, o dalykų padėtis buvo maždaug tokia: mano žmona, baisiai dejuodama, keikė mano gimimo dieną, nes tai buvo jos, aukštybių priskirto mano apsaugai angelo, vergovės pradžios diena. Kaip buvo galima suprasti iš vos-ne-vos girdimų šnabždesių kitame kambaryje, buvau labai neparankus, galintis iš kantrybės išvesti net angelų kariuomenę, linkęs greitai pražūti personažas, todėl mano angelas sargas, negalėdamas užtikrinti kokybiškos apsaugos nuotolinių būtu, privalėjo stoti šalia manęs apsimetęs žmona, kad ir kaip tai baisiai skambėtų.

Kaip nesunku nuspėti, nedelsdamas išsiskyriau, turiu šį faktą liudijančius dokumentus, kurie drauge yra įrodymas, kad transcendentinę bylą labai lengvai gali išspręsti net labiausiai nususęs žemės teismelis.

Žinau, kad gyvenimas dabar tik prasideda, sielą iš vidaus sprogdina neaprėpiamas laisvės jausmas. Galiu žengti į kairę ir įkristi į kanalizacijos šulinį, žengti į dešinę ir nusisukti sprandą, – niekas netrukdo. Tai – euforija!

Paveikslų vertinimas. Vytauto Visocko nuotr.

Kartais žiūrėdamas svetimomis akimis į prabėgusias dienas, sutrinku pagalvojęs, kad buvo laikai, kai viena lova dalinausi su savo angelu sargu, kuris aukštybėse yra belytė būtybė. Tada vėl pasijuntu susvetimėjęs pats sau, veidą išmuša nesveikas raudonis.   

Labiau herojiškais laikais žmonės nusidėdavo sanguliaudami su piktąją dvasia, apsimetusia vyru ar moterimi, inkubu ar sukubu. Už tai jie būdavo žiauriai baudžiami, kankinami, ketvirčiuojami, kepinami ant laužo kaip kaštonai. Baisu net pagalvoti apie tai, kokia bausmė jau mūsų laikais laukia netikelio, kuris dėl savo neapdairumo ilgai flirtavo su angelu, apsimetusiu žavia ir dora moteriškaite.

Kad ir kaip norėčiau užmiršti buvusius įvykius, kartas nuo karto man sąžinė pakužda, kad intymi draugystė su angelu sargu yra ne mažiau nuodėmingas pasinešimas nei gėjų ir lesbiečių  bendruomenėse puoselėjamos nežabotos pasijos…

2021.04.16; 20:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirmą kartą įsimylėjau būdamas antroku, o mano išrinktoji buvo pirmokė. Dar ir dabar nupurto per visą kūną, kai prieš akis stoja gyvas anosios paveikslas: mergaitė su juoda, papuošta plisuota prijuoste to meto mokykline uniforma, bet svarbiausia – su milžiniškais baltais kaspinais, vadinamaisiais bantais, pūpsančiais ant galvos. Baisiausia  yra tai, kad niekaip negaliu atsiminti josios veido, dabar  išryškėjusioje atminties nuotraukoje veido vietoje žioruoja atsivėrusi kiaurymė. Dėmesį sukaupti iš dalies trukdo tie nelemti bantai, tačiau dar labiau nepalanki įsižiūrėjimui į  veido bruožus ir akių išraišką aplinkybė yra tai, kad ji visados striksi kaip užvesta mechaninė lėlė, nesugebėdama nustoti. Tai neleidžia iki galo nusistovėti vaizdiniui, bet drauge tai yra jau apgraužtas laiko žiurkių pirmosios meilės plakatas. Žiūrint iš šiandieninės gyvenimo perspektyvos, ta mergaitė yra mano atminties vampyrė.

Niekados vėliau nemylėjau nieko taip nuožmiai, kaip tais metais pradinėje mokykloje įsimylėjęs kažkokią pirmokę. Ar tai buvo meilė, ar greičiau proto aptemimas, tarkime, liguistos vaizduotės kaprizas, pristojusi patologiją? Žinia, tikroji meilė visados yra žiauriai pavojingas užsiėjimas, ji gali nuvesti nežinia kur, patapti priklausomybe, vergovės forma. Tačiau man pirmoji meilė buvo baisiau net už psichinę negalią, aš apie įkritusią į akį pirmokę pirmūnę su baltais kaspinais  galvodavau nuo ryto iki vakaro, negalėdamas nukreipti minčių jokia kita vaga.

Dabar apmąstydamas įvykius iš sąlyginai saugaus atstumo, turiu progą kartkartėmis pamintyti ir apie tai, kad, žiūrint teoriškai, tokie vaikystės išbandymai negalėtų pradingti be pėdsako kaip dūmai ore. Kaip  buvo galima pakelti tokią naštą tada dar tik besiformuojančiam vaikiškam organizmui su viskam atvira psichika, juolab knieti sužinoti, ar savo ruožtu tokie vaikystės išgyvenimai nepalieka kokių nors trauminių pasekmių visam gyvenimui? Išties jaučiuosi taip tarsi tąkart būčiau perėjęs gaisrą ir sudegęs iki pamatų, tačiau vėliau, išsilaisvinęs nuo vaikystės kliedesių, jokių  likutinių randų jau neapčiuopdavau ir neapčiuopiu dabar net ir labiausiai intensyvių savianalizės seansų metu. Taigi, kaip atrodo, pirmosios meilės žaizdos neužpūliuoja.

Tiesa, yra viena ramybės neduodanti aplinkybė, tačiau toli gražu nesu tikras, kad tai būtų galima pernelyg tiesmukiškai susieti su pirmosios meilės patologine patirtimi.

Žiūrint į savo nueitą kelią meilės frontais, labai aiškiai matosi, kad ankstyvosios jaunystės laikais savo meilės objektams (po pirmosios meilės buvo antroji meilė, trečioji ir t. t.) nejausdavau jokio seksualinio potraukio, o seksualiai priekabiaudavau tik prie tų merginų, kurios nė iš tolo nepanašėjo į mano meilės objektus. Erotiškai labiausiai viliodavo brandžios, jau viską gyvenime mačiusios moterys, su kuriomis patyriau daugybę nuostabių nuotykių. Jeigu galėčiau sugrįžti į tuos laikus, šaltas meilės ikonas išmesčiau į šiukšlyną ir paskubėčiau atiduoti skolą moterims ir merginoms, kurios sugebėdavo savo kūnais sušildyti mano sužvarbusią prie negyvo meilės altoriaus sielą. Kai kurios iš jų buvo tylios dūsautojos, tačiau nė viena iš jų, žinodamos mano požiūrį, nebandė įkyriai užsikarti ant kaklo. Tai jos buvo ir yra tikroji gyvenimo druska.

Tą rudenį labai smarkiai lijo, o po to pelke pavirtę laukai staiga užšalo. Ji ateidavo arba, tiksliau tariant, atstrikinėdavo į mokyklą nuo savo namų ledu. O kai kartą ji neatėjo, nepasirodė mokykloje su ištuštėjusiu suolu, mane apėmė kažkas panašaus į panikos priepuolį. Truputėlį nusiraminau, kai aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad mano meilė susirgo ir savaitę kitą nelankys mokyklos, besigydydama namuose.

Meilės alėja. Palanga. Slaptai.lt nuotr.

Kiekvieną rytą prieš pamokos išbėgdavau laukti anosios ant ledo, prisidengdamas išgalvotu pretekstu, kad trokštu paprasčiausiai pačiuožinėti, po kojomis matydamas skaidriąją apsemtų laukų karalystę, arba jaučiu pareigą prieš užsiėmimus mokykloje pragairinti galvą nuo užsilikusių nakties sapnų. Kiekvieno ryto laukdavau su neišsipildančia viltimi. Taip visas laikas virto laukimu, galop užsitęsusiu iki begalybės. Atrodo, kad jau buvau praradęs visą savo tikėjimą, rytais išbėgdamas ant ledo tik iš mechaninio įpročio, kai kartą ji vėl pasirodė horizonte, nerūpestingai strakaliodama jai būdinga maniera į mokyklą. Staiga pasivaideno, kad įlūžau po ledu ir jau plūduriuoju anoje pasaulio pusėje. Tačiau ji prastriksėjo pro mane, kaip atrodo, net nepasisveikinusi, nematanti reikalo atiduoti mandagumo duoklę eiliniam antrokui arba taip susikaupusi savyje ir panirusi į strakaliojimo piruetų meną, kad nepastebėjo dar vieno vaiko ant ledo, laukiančio jos sugrįžimo.  

Savo pirmosios meilės paslaptį tais metais saugojau nuo pašalinių akių ir ausų pagal visas žinomas ir nežinomas konspiracijos taisykles. Niekas neturėjo nė mažiausios galimybės sužinoti, kas iš tiesų dedasi mano galvoje. Tačiau, regis, tokia paslaptis sprogdino iš vidaus, todėl kartą, kažkokio šižo pagautas, kai, tarkime, sąmonė buvo pritemusi dar labiau nei įprasta, iš mokyklos bibliotekos pasiimtos knygos  laukelyje užrašiau vadinamąją meilės formulę, susidedančią iš tokių segmentų: mano vardas + mano išrinktosios vardas su nuoroda, kad tai yra = meilei kvadratu. Mano vaikystės laikais tai buvo žiauraus pasityčiojimo ir pajuokos formulė, užrašoma piktavalių bendraamžių, jeigu kažkam iš jų pasivaidendavo, kad berniukas ir mergaitė simpatizuoja vienas kitam. Kodėl aš taip pasielgiau, laisvanoriškai atsidaviau patyčioms, nekalbant apie tai, kad tokiu būdu laukinio vaikų pasaulio plėšrūnams atidaviau sudoroti man brangiausios tuo metu būtybės gerą vardą? Įdomiausia yra tai, kad vaikams radus įrašą ir apspitusiu bibliotekos knygą būriu parodžius man šią labai nediskretišką žinutę, aš iš pradžių labai piktinausi, iškilmingai prisižadėjau nubausti melagį, net pravedžiau mokyklos kontingento tardymus, siekdamas aptikti užsimaskavusį kenkėją. Tik prabėgus geram mėnesiu vieną vakarą staiga prisiminiau, kad aš pats esu šio nelemto įrašo autorius.

Ką reiškia toks sąmonės ankstyvas susidvejinimas, aptinkamas dar vaikystės metais? Kaip toks polinkis į klastą, kai siekiama pergudrauti  net save patį, pasireiškė kitais gyvenimo etapais? Per kokius daugiau ar mažiau žinomus man pačiam pavyzdžius tokį polinkį būtų galima atsekti vėliau, gerai suprantant ir tai, kad didėjant žmogaus sąmoningumo laipsniui brandos metais, Polinkis gali pasireikšti ir labiau užšifruotais pavidalais.

Iš tiesų, mano sąmonės brandos fermentacijos svarbiu veiksniu vienu metu buvo tapusi froidistinė ir marksistinė literatūra, todėl beveik tobulai buvau įvaldęs įtarumo metodologijos priemones, nepraleisdama progos visą įtarumo metodologijos užtaisą taip pat nukreipti į savianalizės užduotį. Buvau negailestingas sau, neleisdamas susivilioti buržuaziniais prietarais, bet turiu pripažinti ir tai, kad nelabai toli pasistūmėjau į priekį, ieškodamas savo nuodingumo šaknies. Todėl kartais atrodydavo, kad naiviojo, metodologiškai neapvaisinto, sveikojo proto ištarmėje apie tai, kad klasta yra sudedamoji meilės dalis, slypi daugiau tiesos nei teorinėse rekonstrukcijose. Kaip skelbia visiems žinoma patarlė, meilėje, kaip ir kare, visos priemonės yra tinkamos. Todėl šiandien jau beveik nekaltinu savęs dėl to neapdairumo, kuris anuomet užtraukė mano pirmajai meilei didelius nemalonumus.

Kas būtų ta meilė be klastos, apsimetinėjimų ar net nuodų dozės, be balansavimo ant išlikimo ribos, be kartėlio, priduodančio meilės užtaisui svaiginantį skonį, be apdujimo?..

Baigiant studijas universitete aš sutikau merginą, kuri traukė kaip magnetas ir įskėlė žiežirbas mano akyse. Jau per pirmą pasimatymą mes  vaikščiojome Neries pakrantėje praradę laiko nuovoką mažiausiai penkias valandas, taukšdami visokius niekus su tokiu užsidegimu, tarsi būtume sustoję prie didžiausios pasaulio paslapties slenksčio. Mačiau, kad jos akys taip pat kibirkščiuoja, o krūtinė kilnojasi su paspartėsiu tempu, kaip būna orui su didėjančiu pagreičiu išeinant iš pradurto baliono, tačiau dabar atvirkščiai – vis labiau užsipildant. Tačiau staiga nei iš šio, nei iš to ji man sako:

  • Tu esi labai šaunus vaikinas, tačiau aš myliu kitą.

Iš didelės nuostabos aš negalėjau atšauti kažką protingesnio, derančio ta proga, nei negrabiai išreikšti savo apgailestavimą:

  • Ką gi, man labai nepavyko.

Tačiau toliau buvo dar gražiau, ji puolė man įrodinėti, kad taip greitai pasiduoti netinka, kad neva dėl moters dėmesio reikia kovoti, už meilę būtina kautis. Pirmosios meilės patirtis man leido perprasti žaidimo paslaptį, kad ji jau yra įklimpusi į mūsų meilės nuotykį ne mažiau, jeigu ne daugiau, nei aš, todėl siekia pakurstyti laužą, dar labiau užnuodyti kraują. Tikroji meilė yra bedugnė, todėl  intuicija mums kužda, kad meilė be maitinančios ją kančios terpės gali greitai išsikvėpti. 

Aš čia ką tik užsiminiau apie atvejį, kai likimą bandė pagudrauti neįtikėtinai švelnaus charakterio, gerų manierų mergina, tačiau drauge nesunku įsivaizduoti ir tai, kokių priemonių gali griebtis užsimaniusios pakurstyti meilės laužą labiau stačiokiškos būtybės. Be to, nepalyginamai lengviau yra kalbėti apie užstojusios pilnametystės ir neaiškių lūkesčių metą, kai, nežiūrint iškylančių kliūčių, nuo tavo valios jau kažkas gali daugiau ar mažiau priklausyti nei vingrauti apie vaikystės išbandymus, kai buvai tik sąlygų įkaitas. Tačiau tema įpareigoja grįžti prie pirmosios meilės laikais patirtų košmarų, kad ir kaip stengčiausi atidėti iki geresnių laikų arba nustumti į užribį pradėtą pasakojimą.

Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Pirmosios meilės laikotarpis man išpuolė kaip didelis sunkmetis, nes tų metų vasaros pradžioje medžiotojai, be visa ko kito, sušaudė mano  vaikišką širdį. Trumpai tariant ir pateikiant tik sausą informaciją, tų metų  birželio mėnesį medžiotojas ar medžiotojai nušovė mano mylimą šunelį, vardu Tigras. Kaip nesunku įsivaizduoti, pasaulis paskendo ašarų jūroje.

Grėsmingas buvo tik mano augintinio vardas, o pats jis buvo meilus, greičiau mažesnio nei vidutinio dydžio šunytis, Tigru pramintas dėl ryžo atspalvio kailio. Kaip ir daugelis kolūkinio kaimo šunų ir katinų valkiojosi nepririštas, dažnai su savo bendrais gulėdavo išdribęs kelkraščio dulkėse.

Visas kolūkinis kaimas buvo nelyg vienas praeinamas kiemas, todėl ir kaimo šunys anais laikais nekreipdavo dėmesio į užklydusius neaiškiais tikslais svetimus žmones, nelodavo ant prašalaičių, nepuldavo dviratininkų ar praskriejančių kitomis transporto priemonėmis būtybių, nebūtų sujudę net dėl marsiečių netikėto antplūdžio. Tačiau būtent tais metais į vieną krūvą buvo sujungti labiausiai atsilikę rajono kolūkiai, o naujojo darinio, pavadinto tarybiniu ūkiu, direktorius buvo apgyvendintas mūsų kaime, surenčiant įspūdingą tiems laikams trobą, išdygusią greitai kaip ant mielių  O kaip tai siejasi su šunų gyvenimu, – klausiate. Dar ir šiandien gyva tarp senolių legenda pasakoja, kad neva mano Tigras užpuolė, šokdamas ant kupros, su dviračiu išriedėjusį po kaimą pasivažinėti to direktoriaus paauglį sūnų. Man tada atrodė, kad kiekvienas sveikos nuovokos žmogus turėtų pradėti suprasti, kad toks mažytis šunelis net ir didžiausio sužvėrėjimo atveju galėjo tik įkąsti į pravažiuojančio dviračio padangą, nors tikriausiai anas tik vieną kartą amtelėjo ant neduodančių ramybės musių arba suurzgė pro miegus, tačiau nešvankių pataikūnų šutvė nepraleido progos strimgalviais pranešti direktoriui ir išplatinti po visą kaimą gandą, kad neva Tigras pasikėsino sudraskyti direktoriaus sūnų, užšokęs jam ant nugaros. Taigi galima būtų pasakyti ir taip, kad šuo buvo pasmerktas dėl netinkamai parinkto vardo.   

Dar labiau fantasmagoriniu įvykiu šį liūdną nutikimą daro ta aplinkybė, kad nušauti iš esmės nieko dėtą šunelį nusprendė mano mama, pati ir pasamdžiusi medžiotojus. Be to, šuns egzekucija tapo viešu renginiu, nuosprendis buvo įvykdytas kaimo teritorijoje tikriausiai dar ir dėl to, kad salvės aidas girdėtųsi direktoriaus namuose. Neteisinu, tikrai neteisinu, bet galiu suprasti savo mamą, kuri kaip to kaimo pradinės mokyklos vedėja, privalanti rodyti atsakingo asmens pavyzdį, drauge drebanti prieš direktorių kaip prieš dievą, neturėjo kur dėtis ir pasirinko ne pačią geriausią išeitį šioje liūdnoje istorijoje. Galop tai buvo tikrai ne tas atvejis, kai buvo galima atsiprašyti ir pabandyti atpirkti kaltę nunešant butelį ar kažkaip panašiai įsiteikiant. Tačiau aš pats iki paskutinės minutės tikėjausi, kad iš didžiojo namo išlys šeimininkas ir pasakys: „Žmonės, ką jūs darote, atsitokėkite…“. Tačiau aplinkui nesudrebėjo net mažiausias medžio lapelis, pro šalį nepraskrido joks paukštelis, o namas stovėjo pritvinkęs mirtinos tylos.

GRU emblema

Daug vėliau to direktoriaus žmona, mėgstanti pasigirti, prasiplepėjo, kad jos sūnus neva mokosi kažkokioje ypatingoje karo vertėjų mokykloje Maskvoje, o baigęs mokslus esą dirbs GRU karininku  užjūrio misijoje. Taigi – ar nebūtų galima dabar jau imti ir pritemti išvadą, kad mano šunelis tąkart suurzgė ir pasišiaušė kailiu prieš akis išvydęs būsimą GRU pareigūną? Kad ir kaip ten būtų, aš savo šuns nuopelnų nesiruošiu savintis…

Šiame kaime, viską sudėjus, gyveno gal tik pusantro tikro žmogaus, o medžiotojų kiekvienoje troboje veisėsi mažiausiai po tris. Jau nuo tų laikų jaučiu baisią alergiją žodžiui „medžiotojas“, net nekalbant apie patį tipažą. Jeigu man būtų leista, žodyne žodį „medžiotojas“ aiškinčiau maždaug taip:  tai yra plačiasnukė, buka, su kanopomis auliniuose batuose, bebrauskų veislės niekingiausia būtybė. Tačiau girdžiu klastingą klausimą iš auditorijos: o kaip jūs, mokytojau, turintis tokią turtingą meilės patirtį, aiškintumėte žodį „žvejys“, ar pats nesate bandęs kada nors užmesti kabliuko?

Tais metais kibo taip baisiai tarsi jau visos žuvis buvo nusprendusios desantu išsilaipinti į krantą. O kitą kartą žvejoti vėl pabandžiau jau kitame gyvenime, kai savo mažus vaikus atsivežiau prie savo vaikystės upės ir užsimaniau parodyti tai, kaip mes kažkada gyvenome, stūmėme dienas arba pramogavome.

Kas be ko, mano vaikystės „aš“ būtų juodai pavydėjęs tos įmantrios žvejybos įrangos, kurią dabar turėjau su savimi. Tačiau ir masalo čia netrūko, nes šios upės žuvys, kurias pažinojau dar nuo vaikystės laikų, maitinimo grandinėje užvis labiausiai vertino vasaros žiogus, kurie dabar svirpė pievoje už kiekvienos žolės stiebo.  

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai tada ir supratau, atidžiai stebimas savo vaikų, kad  mūsų užmanymas pažvejoti vaikystės upėje gali greitai baigtis pasauline katastrofa su dideliu trenksmu, nes užmauti pasigautą žiogą ant kabliuko, perverti jį per galvą iki papilvės dabar nebūčiau sugebėjęs net pastatytas prieš šautuvo vamzdį. Tikrai nesu jau toks jautruolis, kaip kažkam pasirodys iš pirmo žvilgsnio. Daug nemąstydamas galėčiau atimti gyvybę žmogaus pavidalo užpuolikui, nesudrebėtų rankos kabliu perverti pilvą banditui, jeigu anas keltų kitaip neužkardinamą pavojų man artimiausių žmonių gyvybei. Tačiau kuo čia dėtas žiogas, poetų vadinamas vasaros muzikantu? Dar daugiau, – būtent žiogas, šalia mylimosios vaizdinio, buvo tapęs viena iš svarbiausių mano kažkada parašyto pirmojo eilėraščio poetine figūra. Taigi, žinokite, perspėju ne juokais, kad vien nuo užmanymo sumaitinti vasaros muzikantą žuvims gali pradėti drebėti rankos ir  prisikabinti nesuvaldomo galvos kretėjimo negalavimas visam likusiam gyvenimui.

Tąkart nuo upės grįžęs į savo vaikystės namus tame kaime, ilgai spoksojau pro langą, bukai žiūrėdamas į kažkokius neįsivaizduojamus tolius, kol staiga pamačiau, kad čia pat, o būtent iš kitos lango stiklo pusės į mane žiūri milžiniško vabzdžių pasaulyje, nepameluojant, maždaug 90 – 110 cm. dydžio žiogas arba greičiau Žiogas, iš raukšlėto veido panašus į senelį, dabar bandantį išspausti mimiką, kuri savo ruožtu turėtų priminti kažką panašaus į šypseną. Kitaip tariant, kitoje lango pusėje tupėjo žiogadievis. Staiga vienu ypu visa gamta nuskaidrėjo iki papėdės, leidžiant man aiškiai ir ryškiai (clara et distincta) suprasti, kad visos gamtoje besireiškiančio rūšys turi savo dievus. Jeigu norite, tai buvo vaizduotės apsireiškimas, liudijantis Platono intelektinių įžvalgų turiningumą. Platono žodžiais tariant, ant lango tupėjo antgamtinė žiogo esmė.

Kokerspanielis. Vytauto Visocko nuotr.

Pastaruoju metu po nakties sapnų išeidamas iš miegamojo kartas nuo karto girdžiu, kaip nuo mano lovos ant grindų trankiai nušoka šuo, kurio apsižvalgius aplinkui niekur nebematau. Nepadeda paaiškinimas sau, kad tai galėtų būti viršuje, per vieną aukštą aukščiau gyvenančio kaimyno šuns sukeliamas  trenksmas, nes nušokimo bildesį  aš girdžiu ne ant savo miegamojo lubų, o visai šalia, iškart už nugaros, ant grindų. Taip pat norėčiau garsiai pasakyti, kad doras kiemsargis turėtų tupėti prie būdos arba voliotis kelkraščio dulkėse, o ne šokinėti  kaip koks išprotėjęs parašiutininkas nuo šeimininko lovos, tačiau nejaugi imsiu ir pradėsiu dabar nei iš šio, nei iš to diskutuoti su vaiduokliu.

Kai aš išeinu pro savo miegamojo duris, nuo mano lovos visados nušoka Tigras.

2021.04.11; 06:16

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tikriausiai ne vienas esate savo kailiu išbandęs tą apmaudų nesusipratimą, kai išsiruošusį į pokylį su naujai išsinuomotu fraku ir jau žengiantį pro paradines daugiabučio duris į lauką, jus iš aukštai, drastiškai bei begėdiškai ima ir apšika koks nors paukštis. Paprastai tai būna balandžių populiacijos, įsikūrusios devintojo aukšto pastogėje, labiausiai nupiepęs atstovas.  

Ogi, žiūrėkite, kad ir koks anas būtų nupiepėlis, dabar jis, nusilengvinęs, burkuoja su paūmėjusiu intensyvumu, o vargšui žmogeliui belieka guostis nebent tik paplitusiu ne iš gero gyvenimo mūsų visuomenėje posakiu, kad neva būti apšiktam paukščio yra geras ženklas. Tačiau guoskis nesiguodęs, žala – akivaizdi, o sėkmės pažadas yra daugiau nei juokingas.

Kita vertus, visai ne juokinga būna, kai įkalinimo įstaigose su iš sovietinių laikų paveldėta ir toliau sėkmingai klestinčia kalinių subkultūra vienas iš likimo draugų yra piktavališkai ir iš aukštesniosios padėties, tarkime, nuo stalo arba iš antrojo aukšto lodžijos savo kolegų apipilamas šlapimu, tokiu būdu nustumiant nelaimėlį į patį kalinių hierarchijos dugną, kur gyvenimas su „gaidžio“ stigma tikrai nėra saldus.

Civiliniame gyvenime mūsų platumose su žmonėmis labai panašiai elgdavosi žemiausioje rango raganos, vadinamos „karvėmis“, kurios sunkiai atsiplėšusios nuo žemės ir kyburiuodamos minutę kitą virš praeivių siluetų, išnyrančių drumsto oro lietingais pavakariais, pasistengdavo pernelyg neuždelsusios, ilgai nieko kito nelaukiant, apšlapinti vyro galvą, tokiu būdu paverčiant jį savo belaisviu.

Kartais vakarais matydavosi mėnulio taku traukiančios tokių belaisvių voros. Kur jie keliaudavo, taip apiplėšti, be orumo, proto ir vilties palikti žmonės? Gal jie buvo išvedami į Skeltanagijos šalį medicininių bandymų ir organų donorystės poreikiams tenkinti, o gal paskutiniu momentu būdavo paliekami čia, neperžengiant pasienio zonos, kaip organinė trąša raganų daržininkių ūkiuose?

ragana
Ragana

Ar buvo galima kaip nors pasipriešinti, išvengti tokių žemiausiojo rango raganų, priskiriamų karvių porūšiui, išpuolių, pabėgti iš padidėjusio pavojaus zonos, laimėti akistatą su ragana pagal principą – kas greitesnis? Tokių galimybių nebuvo arba beveik nebuvo, nes būtų reikėję veikti neįtikėtinai greitai, pralenkiant raganą laike, pralenkiant patį laiką, nelegaliai išbėgant į dar tik būsimos ateities tiesę, paliekant su pakeltais padurkais nusišlapinimui sustingusią raganą dabarties praeityje.  

Žinia, žmogaus norai neišmatuojami, kitas, žiūrėk, užsimano, išbandydamas savo jėgas, pasigauti į glėbį zuikį, nurūkusį į laisvąsias ganyklas.  Ar – realu? Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad zuikį galima pasigauti jį pasivijus ir užbarsčius druskos ant jojo uodegos, tada esą ilgaausis pats iš baimės įšoka į žmogaus glėbį. Nieko daugiau nesu girdėjęs apie tokį zuikių gaudymo meną, nieko daugiau…

Kita vertus, buvo atsargių pasakojimų apie tai, kad didesnį ar mažesnį imunitetą raganų nuodams suteikia įsiskaitymas į Plutarcho „Biografijų“ tekstus, žadinančius likutinę vyrų savigarbą, kad neva tokie tekstai yra nelyg savotiška detoksikacijos priemonė, padedanti susigrąžinti žmogišką orumą laikais su išplitusia raganų prievarta. Tačiau, kaip jau buvo užsiminta, apmyžtajam raganos savo likimą reikėdavo gelbėti labai greitai, panašiai kaip ir įkandus gyvatei, kol nuodai dar  nepasiekė  kraujo latakų, o Plutarcho „Biografijų“ budinantis poveikis net ir aukštųjų technologijų amžiuje nebuvo įgijęs cheminio preparato, kurį kaip priešnuodį būtų galima nedelsiant įšvirkšti po oda, pavidalo. Be to, kalbamuoju momentu jau visos Plutarcho „Biografijos“ buvo sudegintos, paliekant jaunosios kartos auklėjimui tik privalomą V.T. Raskevičiaus biografijos pavyzdį.  

Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.

Bėgant laikui, raganų karvių veikla įgijo sisteminį pobūdį, patobulėjusios karvės jau buvo išmokusios savo nuodus platinti per švietimo įstaigas, remiantis žinomu centrifugos principu, papildomą dėmesį dabar sutelkiant į atskirus užsispyrėlius, nepasiduodančius raganų karvių sukeltam isteriškam entuziazmui. Dar buvo gyvas ir įtarimas, kad visuomenėje iš rankų į rankas keliauja bent vienas Plutarcho „Biografijų“  egzempliorius arba kas nors deklamuoja senovės autoriaus tekstus atmintinai savo  pasidrąsinimui, todėl raganų karvėms tarnaujančios slaptosios tarnybos plušėjo dieną naktį, siekdamos atskleisti laisvės dvasios užkrato pėdsakus.

Karvizmas šioje šalyje jau buvo tapęs įsitvirtinusia, tvirtai kaip kirviu į galvą įkirsta naujosios edukologijos doktrina. Filosofijos kursai universitetuose buvo pakeisti Lyčių lygybės studijų kursais su praktiniu lyginimo priemonių išbandymu ir ritualiniais Platono apipjaustymais. Išties, čia nebuvo apsiribojama tik Prokrusto lovos vieninteliu išbandymu praktinių užsiėmimų metu, išlygintieji taip pat būdavo testojami ir dėl pagiežos laipsnio  suvešėjimo Platonui, kuris neva taip ir nesugebėjo, bėgant amžiams, iki galo atsikratyti homofobijos prietarų.

Ten papuolęs ir aš, laikmečio liudininkas, buvau užmanęs parašyti mokslinį traktatą apie raganų tarpusavio santykius, – mane ypač domino jų tarpusavio hierarchijos principų teorinis pagrindimas, – tačiau kažkokie burtai dar ir dabar neleidžia tinkamai susikaupti, nukreipia dėmesį pro šalį. Nepadeda tokiam tyrinėjimui tinkamai nusiteikti taip pat ir tai, kad dar nežinome  – kokiai mokslo krypčiai būtų galima priskirti sudėtingos raganų hierarchijos subtilumų tyrinėjimus, t. y. demonologijai ar greičiau sociologijai? Jeigu kalbame apie atskirą raganų karvių atvejį, tai čia, manding, praverstų taip pat ir zoologo kompetencija.

Žinai, aukščiausiojo rango raganos vis dėlto buvo tikros damos. Apie jas kartas nuo karto prasisunkdavo nuogirdos ir į žmonių gyvenimą, nes raganų aukštuomenės reprezentantės nevengdavo subtilių seksualinių žaidimų su tam reikalui atrinktais tinkamos fizinės ir intelektinės formos vyrais. Štai su taip išsirinktaisiais jos leisdavosi į kontaktinį pabendravimą, skirtingai nei žemiausiojo rango raganos, vadinamos karvėmis, kurios seksualinį pasitenkinimą patirdavo išimtinai tik nuotoliniu būdu per atstumą apšlapindamos vyriškos padermės asmenis.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, aukščiausiojo rango raganos  taip pat buvo beširdės būtybės, tačiau empatijos trūkumą ir teisingumo jausmo nepakankamumą joms atstodavo sugebėjimas kvatotis kaip užsivedus ir gilus ironijos jausmas. Ironijos užtaisas aukščiausiojo rango raganoms buvo duotas kaip savotiškas neišsivysčiusios širdies protezas, kaip kompensacinis užuojautos neturėjimo mechanizmas, kaip žmogiškos šilumos simuliakras, o teisingumo trūkumą galiausiai imdavo pavaduoti abipusis raganos ir žmogaus pasitenkinimas kontaktinio susidūrimo metu, kai jokių pretenzijų vienas kitam nelieka. Koks dar gali būti teisingumas seksualiniuose žaidimuose, a? Galiausiai aukštosios raganos suprato bent tai, kad normalus seksas yra elito privilegija. Kita vertus, mums, žmonėms, kartais vis dėlto būdavo gaila aukštesniojo rango raganų niekinamų raganų-karvių, t. y. tų spuoguotų ir labai negražių, liesų kaip kartys, kvailų per visą pilvą furijų, dažniausiai tarnaujančių iki begalybės pasidauginusiose po paskutinės pasaulinės katastrofos žmogaus teisių gynimo visuomeninėse organizacijose.

Tai išties buvo labai ironiškas metas, kai žmogaus teisių gynėjai iš esmės buvo beteisės būtybės. Todėl ir mes, vedami pačių geriausių užmanymų, pradėjome raginti pažangiąsias visuomenės jėgas imtis iniciatyvos ir pradėti steigti raganų teisių gynimo institucijas visuose pasaulio pakraščiuose. Kaip žinote, iš pradžių kilo nedidelė techninė problema dėl to, kad ne visos raganos buvo linkusios prisipažinti esančios raganomis! Įsivėlėme į koliziją – kaip gali būti užtikrinamos ir ginamos prigimtinės subjekto teisės, jeigu anas nepripažįsta savo tapatybės net kaip objektas? Tačiau viskas stojo į savo vietas, kai praktinės savo veiklos pagrindu pasirinkome iš naujo atverstą fundamentalųjį Renesanso epochos veikalą „Raganų kūjis“, kur yra detaliai aprašytos pagrindinės tardymų ir kankinimų procedūros, įgalinančios per trumpiausią laiką nustatyti raganos raganišką prigimtį ar net užuomazginės stadijos proraganišką polinkį į raganavimą.

Dabar jau esame beveik tikri, kad anksčiau ar vėliau visų raganų visos teisės bus apgintos.

2021.03.15; 13:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar girdėjote, naujai išrinkta Lietuvos valdžia, atsižvelgdama į savivaldybės veikėjų išsakytas abejones, blokuoja paminklo Antanui Smetonai statybos  Vilniaus mieste užmanymą? Konkursas tokio paminklo sukūrimui įvyko, nugalėtojai aiškūs, ankstesnioji vyriausybė paskyrė solidžią pinigų sumą projekto įgyvendinimui, tačiau pasikeitus politinei padėčiai, kai visiems antilietuviškiems užmanymams jau yra suteikiamas didesnis ar mažesnis stogas naujai suformuotoje vyriausybėje, Laisvės partijos entuziastai su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje sako „stop“.

R. Šimašius atitaria tiesiai šviesiai, kad neva tokio paminklo Vilniuje idėja turėtų būti vertinama skeptiškai, nes Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas. Jeigu dar nesupratote, klausykite toliau: R.Šimašius tarsi ir neprieštarauja, kad toks paminklas būtų statomas kažkur kitur Lietuvoje, tačiau Vilniui toks memorialinis akcentas, suprask, yra netinkamas kaip nejaukus svetimkūnis, mažiausiai kaip disonansas kosmopolitinei miesto dvasiai. Kitaip tariant, tai, kas tinka nutolusiai Lietuvai, netinka Vilniui, nes Vilnius yra Lietuvos užribis, yra partijos, kuri siekia išlaisvinti Lietuvą nuo Lietuvos, draustinis.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Geriau įsižiūrėję pastebėtume, kad Vilnius vis tik nėra toks totaliai kosmopolitinis miestas, koks galėtų būti pagal idėją (tobulumui ribų nėra), todėl kyla realus pavojus, kad dabartinis Vilniaus meras, turėdamas išaugusį palaikymą iš vyriausybės pusės, su dar didesniu įkvėpimu puls tobulinti miesto gyvenimą kosmopolitiškumo linkme, šalindamas iš miesto istorijos ir dabartinės saviraiškos bet kokius lietuviškos dvasios užsilikusius pėdsakus.

Dar geriau įsižiūrėję pastebėtume ir tai, kad pats R Šimašius pagal savo veiklos rezultatus yra lengviausiai atpažįstamas kaip užsilikęs Liucijano Želigovskio vietininkas Lietuvos sostinėje.

Jeigu suvestume į vieną krūvą visus Juzefo Pilsudskio garbei pastatytus paminklus Lenkijoje, o ir Lietuvoje, susiformuotų galinga maršalkų armija (neduokDie, kad tik neprisisapnuotų). Žinia, ne gausybėje yra esmė, štai ir Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis atitaria, kad J.Pilsudskis tiesiog yra didysis lenkas. Taigi – ar panašaus statuso ir istorinės reikšmės mūsų tautai Antanas Smetona yra tiesiog mažasis lietuvis, a? Ar A. Smetona buvo mažesnis savo šalies patriotas nei J.Pilsudskis – savo? Ką apie tai galiausia galvoja tautinės mažumos Lietuvoje? Kad ir kaip ten būtų, lyginant su kareiviško kirpimo autoritaru J.Pilsudskiu, kuris net dorai nežinojo, kas jis toks yra – lietuvis ar lenkas, A. Smetona buvo pagal aukščiausius europietiškus standartu išsilavinęs žmogus, Platono vertėjas iš senovės graikų kalbos į lietuvių, kitaip tariant, apsišvietusiu autoritaru.

Smetona
Prezidentas Antanas Smetona

Laisvės partijos su R.Šimašiumi priešakyje politinės išminties dėlionė yra labai paprasta, siekiant mažumų balsais užsitikrinti tokią sąlyginę daugumą, kuri leistų laimėti vienus ar kitus rinkimus. Galiausiai visos daugumos susideda iš mažumų vienu ar kitu aspektu, ar ne? Tačiau bėda ta, kad mechaniškai laikantis šio principo, tokios stabilios daugumos Lietuvoje kaip etninė lietuvių dauguma arba, tarkime, konstitucinės šeimos sampratos palaikytojų skaitlingumu dominuojanti masė yra stumiamos į pogrindį, viešojo gyvenimo erdves atveriant mažumų subkultūrų pasidauginimui šiltadaržio sąlygomis. Nepliupkite niekų, dabar galios pozicijos neabejotinai yra mažumų subkultūrų puoselėtojų rankose!

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mažumos nėra blogis, blogis yra daugumos išstūmimo faktorius, darantis visuomenė pažeidžiamą, vidujai nugalėtą. Taip pat ir masių sukilimas nėra joks gėris, o greičiau neišvengiamas blogis, kai yra pažeidžiamas balansas ir vargšui žmogeliui nieko daugiau nelieka. Tačiau, kaip atrodo, ir mums aptariama tema nelieka nieko kito kaip, tarkime, pabandyti atstatyti judėjimo „Vilniui vaduoti sąjunga“ veiklą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Kaip įsivaizduoju, tokio judėjimo priešakyje stojantys žmonės šįkart galėtų sėkmingai susigrumti rinkimuose dėl mero posto su Laisvės partijos statytiniu, inicijuotų išsilaisvinimo nuo Laisvės partijos antilietuviškų iniciatyvų kampanijos pradžią (kas be ko, tai galėtų būti ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas  Juozaitis, ar kas nors iš jaunųjų jų pasekėjų). Kaip jau sakiau, neapleidžia didinga nuojauta, kad šįkart lydėtų sėkmė, ne kitaip! Jeigu pažadate neprasiplepėti, patikėsiu jums paslapčių paslaptį, kad ir R.Šimašius yra mūsų žmogus, nes didele dalimi  jo daromi sprendimai vis labiau piktina dideles žmonių mases ir leidžia mobilizuotis vadinamajai daugumai.

                                                                                 X

Kas tai yra – socialinė lytis,  – klausias Mažylis?

Tai yra tokia žmogaus dekonstrukcija, kai eliminuojami priekiniai lytiniai organai ir hiperbolizuojami užpakaliniai, politikos svorio centrą perkeliant į užpakalį, – nevyniodamas žodžių į vatą atitaria Didžiulis.

Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

                                                                                  X

Laisvė paprastai yra apibrėžiama kaip laisvė „už ką“ ir  laisvė „prieš ką“. Už ką ir prieš ką yra Laisvės partija?

Laisvės partija yra prieš laisvą lietuvių tautos saviraišką ir tautinį sąmoningumą, prieš istorinės atminties puoselėjimą, prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą ir drauge už narkotikų vartojimo dekriminalizavimą, už totalinę cenzūrą ir „Jedinstvos“ refleksų atgaivinimą.

2021.03.13; 17:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau keletą metų gyvenome vienkiemyje, atitolę nuo žmonių susibūrimo vietų ir pagrindinių šalies magistralių, o naujos gyvenimo sąlygas didesniu ar mažesniu laipsniu keitė ir mūsų  gyvenimo būdą. Nenustebdavau, jeigu naktį prabudęs retkarčiais neberasdavau šalia šnopuojančios savo žmonos, be didelio vargo įsivaizduodamas, kad ji, pasižadinusi, dabar kitame kambaryje skaito užmestą kadaise knygą arba varto nebaigtus peržiūrėti dieną senų madų žurnalus, arba, dar geriau – verandoje gurkšnoja arbatą ir gėrisi neaprėpiamu vasaros dangumi. Ryte, kaip taisyklė, pamiršdavau paklausti – kaip prabėgo ši naktis, nes naujai atrastuose tyruose mums užteko vietos kiekvienam kuistis savo kampe, daug rečiau nei anksčiau prisimenant šalia gyvenantį žmogų, daug mažiau dirginant vienas kitą. Galiausiai nebuvo jokio vyriško pagrindo nerimauti dėl truputėlį komiško žmonos pradingimo naktimis, nes kiti vyrai gyveno kažkur už horizonto, nerealiai nutolusiame pasaulyje.

Tąkart, prabudęs ir neradęs žmonos, užsimaniau ir pats išeiti į kiemą, ta proga suplanavęs dar ir nusičiurkšti už namo kampo. Kiek atokiau paslaptingai dunksojo tvirtai kaip saugi užuovėja permainingame pasaulyje suręstas lauko tualetas, tačiau tokią gražią naktį šlapinti užsidarius kažkokiame bunkeryje  nekilo ranka.  

O vis dėlto kažkas yra panašaus tarp žmogaus, besišlapinančio žvaigždėtą vasaros naktį, netoli už kampo su vienomis trumpikėmis ir anų laikų alchemiko su toga, kai viskas aplinkui žybsi ir mirguliuoja, belaukiant aukso substancijos pirmųjų karštų lašų pasirodymo… Tačiau staiga tūptelėjau su netipišku man treniruoto gimnasto vikrumu ir neišsilaikęs klestelėjau ant žemės visa sėdyne, nes virš galvos neįtikėtinu greičiu praskriejo sunkus, kaip buvo galima nutuokti iš oro srovių  tampraus suvasnojimo ir tolimos padangės sukibirkščiavimo, kūnas, – tikrai kažkas nepalyginamai gremėzdiškesnio nei praskrendantis šikšnosparnis ir greičiau kalibruojantis ore nei pasiklydusi naktyje pelėda.

Ir dar anksčiau nei suspėjau apie tai pagalvoti nustebęs („kas čia darosi?“), iškart supratau, kad pro mano galvą prašvilpė ir į raganiškai gražų begalinės visatos dangų nuskriejo mano paties visą gyvenimą puoselėta, skrupulingai prižiūrima ir mylima žmona. Nebuvo nė mažiausios galimybės suabejoti dėl tokio fantasmagoriško spėjimo, nes ore nuo šviesos greičiu praskriejusio kūno tyvuliavo užsilikęs, su niekuo nesumaišomas, labai specifinis besilydančio vaško, pramaišiui su lengvu, beveik tik numanomu gėlių dvelksmu pakraščiuose mano žmonos kvapas. Ta proga pastebėsiu, kad gėlių kvapų priemaišos bėgant laikui kito, įvairavo, tačiau substancinis mano žmonos kvapas visados išliko tas pats – tai buvo unikalus besilydančio vaško aromatas, prasiskverbiantis iki mano sielos gelmių. Anoji man sakydavo, kad ir mane ji neretai atpažįsta iš kvapo: anksčiau esą  tai buvo kelių šimtmečių senumo vyno butelio ąžuolinio kamščio pelėsio subtilus aromatinis dvelksmas, dabar neva vis dažniau atsiduodu išbyrėjusiais spaliais, štai taip!

Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Auštant sulaukiau žmonos, atbrendančios į namus nuo miško pusės pro rasotą žolę, su svetimu man tolimų ūkų kvapo ingredientu, kurio dabar ji jau ir nebandė nuslėpti sutrintais tarp pirštų laukinių gėlių kvapais. Nesunku bus įsivaizduoti ir pašaliečiui, kad visa taip nelengvai išaušusi diena prabėgo mums tarpusavyje diskutuojant, besiginčijant, ieškant teisingo atsakymo, nors, iš kitos pusės, tokio nuomonių apsikeitimo nebuvo galima pavadinti piktu barniu. Greičiau būtų galima pasakyti taip, kad jau senokai užsistovėjusią namų tylą dabar nutraukė bandymas prisikasti iki esmės suinteresuoto iš abiejų pusių dialogo būdu. Troboje ir vėl atgijo karštos kalbos. Aš savo ruožtu stengiausi įsiklausyti ir suprasti. Žmona mane bandė įtikinti, kad jos paskraidymai vasaros naktimis po visatos gelmes yra tik nekaltas hedonistinis įprotis, nekeliantis jokio pavojaus kitiems žmonių populiacijos individams. Tokį polinkį esą būtų galima prilyginti žmonių užsidegimui lipti į kalnus, plaukioti jachtomis vandenyne, klampoti į Šiaurės ašigalį, ir, jos žodžiais tariant, dar nežinia ar pasiskraidymai vasaros naktimis kinetiniu būdu yra didesnė nuodėmė nei rudeninio klaidžiojimo po miškus, prisidengus grybų rinkimo pretekstu, pasija. 

Žmona guodėsi, kad ji daug dirba su savimi, bandydama sutramdyti savo prigimtį, įstatyti ją į askezės rėmus, tačiau vasaros naktimis kartas nuo karto ima ir nevalingai pratrūksta, nuodėmingai atkrinta, nesuvaldžiusi savo polinkio paskraidyti, drauge gerai žinodama atgalinį adresą, kur visados norėsis parskristi, nežiūrint to, kas nutiktų. Ji tvirtino, kad žmonėms menkiau žinoma nei grybavimo aistra skraidymo nuo stogo minties pastangomis pasija nedaro jokios žalos aplinkai, neprisideda prie klimato kaitos, neeikvoja prigimtinių žemės resursų. Taigi – ar buvo galima ją kaltinti dėl tokios silpnybės kaip kelionės oru ypatinguoju būdu žvaigždėtomis vasaros naktimis? O gal šitoks atkrytis net nebuvo silpnybė arba neužkardytas nuodėmingumo poslinkis, bet savotiškas talentas, a? Kad ir kaip ten būtu, supratau, kad vienkiemio prie visatos slenksčio aplinkoje netinka pigus miesčioniškas moralizavimas, kad čia nedera įprastomis sąlygomis toleruotinas pižono (švepluoju būdu rašant ir tariant – pizono) pasinešimas neigti tai, ko gerai nebesupranti. O mūsų pasaulėžiūrinio požiūrio diskusijos tąkart baigėsi tarpiniu sutarimu, kad ji ir mane išmokys skraidyti nuo stogo jau kitą naktį, padalindama paslapties naštą per pusę.

Bepilotė stebėjimo skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitą naktį ji sėdėjo ant stogo kraigo lengvabūdiškai mosikuodama kojas, pasipiktinusio, kai dedasi tokie dalykai, mėnulio mimikos fone.  Aukštai virš kamino kybantis mėnulio pjautuvas iš profilio dabar priminė pikto kardinolo veidą, kuriam nuo ilgo pasninkavimo vėl išsitrynė kumpa nosis. Ką ir sakyti, kompoziciniu požiūriu tai buvo ganėtinai erotiškas vaizdelis! Kaip ir buvome sutarę, ant stogo užsiropščiau pro mansardos langą ir pabandžiau pritūpti šalia. Nuo kvapą užgniaužusio jaudulio drebėjo mano rankos ir kojos, pagreitintu tempu sukosi sąnariai, per namo gegnes nuo drugio  krečiamo kūno į pamatus persidavęs drebulys vertė kilnotis visą namą, kaip būna žemės drebėjimų  pradžioje.

Nebijok, – pasakė žmona. – dabar  svarbiausia yra patikėti, kad gali.

Ji man priminė dar ir tai, kad tikintysis gali peržengti net kiaurai per sieną.

„Ar tai yra savotiškas tikėjimo testas?“ – paklausiau pats savęs.

Mintį buvo galima tęsti ir toliau, tačiau ir be didesnių postringavimų tylomis ar garsiai buvo aišku, kad eksperimentas eksperimentui – nelygus, nes užsimojęs žengti kiaurai per sieną mažatikis blogiausiu atveju įsitaisys gumbą kaktoje, o raginamas imti ir  pradėti skristi, bet neįtikėjęs be išlygų savo žmona, nenugalėjęs visų abejonių, užslėpęs bent vieną menkiausiąjį įtarimą žmogelis lengvai gali nukristi nuo stogo ir užsimušti. Dar kitaip tariant, įtarumo metodologija čia nebeveikia, drauge neteikia jokios pridėtinės vertės!

Kai bandydamas išlaikyti pusiausvyrą sumosikavau galūnėmis, žmona perspėjo, kad gestikuliacija čia nepadeda, mūsų atveju, girdi, visai nereikia, pamėgdžiojant paukščius, taškytis plunksnomis, kapoti orą rankomis tarsi pridėtiniais sparnų protezais, kai daug svarbiau yra susitelkti į mintį. O po to, matydama, kad, net išganingi žodžiai savaime neveikia, ji, stuktelėjusi lengvai  man į nugarą ir prisidėjusi pirštą kaip tylėjimo ženklą sau prie lūpų, kitos rankos švelniais pirštais dalykiškai, tarsi klausytųsi pulso, apglėbusi mano riešą, nusitempė tokį savo bendrakeleivį per visą dangų, rodydama žvaigždėtos nakties paslaptis ir neregėto grožio užkaborius taip paprastai nelyg būtų užsimojusi atidaryti visas rūmų menes.

Dar nesu užsitarnavęs teisės papasakoti apie tokių pasiskraidymų turinį reportažo maniera, tačiau nėra reikalo slėpti to, kad jau nuo pirmojo skrydžio į dangų įgijau didžiojo palengvėjimo patirtį ir sielos ramybę. Tiesa, dar būtų galimas diskutuoti, ar radikalus palengvėjimas čia yra skrydžio pasekmė ar greičiau – būtinoji parengties sąlyga, tačiau kartą paragavus, sustoti – neįmanoma. Kita vertus, nesu apribotas jokių įsipareigojimų dabar pareikšti, kad atverti vartai į dangų, tarpininkaujant mieliausiajai pasaulyje raganai, man leidžia paliudyti vieną labai svarbią, dar nuo ankstyvosios jaunystės laikų puoselėtą hipotezę apie perteklinį Kūrėjo dosnumą.

Lėktuvo maketas. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu bent trumpai įsileidžiame kreacionizmo idėją į savo sąmonę, mums neišvengiamai kyla klausimas – kodėl  žmogus kaip baigtinė būtybė buvo patalpintas begalinėje aplinkoje, t. y. neišmatuojamų net šviesmečiais atstumų visatoje, ar fizinė begalybė nėra pernelyg prabangus butas tokiai ribotai būtybei kaip žmogus?

Iš tiesų, tik žmogus iš mums žinomų gyvų būtybių gali suvokti savo baigtinumą, nes jam prigimtiniu būdu yra duota begalybės idėja. Idealiu savo turiniu begalybės idėja veda dievop, o fiziniu pavidalu begalybė yra butaforija ta savita prasme, kad begalinės visatos duotybė nėra švaistūniškas kūrybos perteklius ar Dievo visagalybės įrodymas didesniu laipsniu nei, tarkime, kaspinuočio atsiradimas nuo neplautų rankų tavo žarnyne, – čia negalioja tas principas, kad šuns būdai sukalti nereikia įdėti tiek daug pastangų ir išeikvoti tokios begalybės vinių kaip statant didžiulį namą. Taigi – ar savo baigtinumą suvokiant būtybė tiesiog yra pasmerkta gyventi begalinėje aplinkoje tiek didėjimo, tiek mažėjimo linkme vien dėl savo baigtinumo suvokimo? Dabar jau žinau bent tiek, kad skrydžio nuo vienkiemio stogo visatos priešangyje sėkmės užtikrinimui yra reikalinga teologiškai įteisinta garantija, kad visata nėra ankštesnė už žmogaus mintis ir žmonos pedagoginį talentą.

O ši istorija iš esmės yra apie tai – kaip ir aš galop išmokau įveikti aukščio baimę.

2021.03.08; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vytautas Tomas Raskevičius (abreviatūra – VTR) daug netuščiažodžiaudamas prisipažįsta esantis homoseksualu profesionalu. Tai be galo drąsus dalykų padėties pripažinimas arba prisipažinimas be pagražinimų, tik niekas gerai nežino – ką tai galiausiai reiškia? Kraipo galvas ir Mažylis, ir Didžiulis.

Lietuvoje iki šio buvo laikomasi nuomonės, kad lytiniai santykiai priklauso mėgėjų meno sferai, taigi mažų mažiausiai žmogų iš gatvės galėtų nustebinti pareiškimai apie profesines kompetencijas, įgyjamas lytinių santykių plėtotėje, peržengiant mėgėjiškumo sferą. Jeigu norite, lytiniai santykiai iki VTR apsireiškimo Lietuvoje dažniausiai kildavo iš didžiulio žmonių entuziazmo ir pasiaukojimo, apgrabiai ieškant tiesos tamsoje, dažnai besigrabaliojant tarpusavyje.

Lytinis švietimas mokykloje mano jaunystės laikais neteikė pagrindo išduoti kažkokius profesinio pasirengimo sertifikatus, toks lytinis švietimas čia net nebuvo traktuojamas kaip profesinio orientavimo veikla. Taip ir likome amžinais mėgėjais, nesugebėjusiais peršokti į profesionalų lygą. Tačiau, užstojus tokiai didžiulei tamsai, gali atsirasti žmonių, linkusių pamanyti, kad profesinės kompetencijos lytinių santykių plėtotėje klausimą galima kelti išimtinai tik diskusijų dėl seniausiosios profesijos statuso sferoje (pagal apibrėžimą profesionalas – tai žmogus, išgyvenantis iš savo profesijos), tačiau aš pats jokių minčių šiuo klausimu neturiu, taip pat nesu atsakingas už tai, ką gali pagalvoti nesusipratęs statistinis lietuvis.

Kraipo ūsus iš nuostabos gatvėje stabtelėję troleibusai, pasikaso pakaušius kažko sudvejoję Mažylis ir  Didžiulis, tačiau su viskuo iš anksto sutinka senasis arklys, intensyviai kinkuojantis savo didelę galvą.

                                                                              XXX

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas VTR  neseniai posėdžių salėje į mikrofoną tiesiai šviesiai pareiškė, kad esą dabar užstojo metas, kai žmogaus teisės bus pakviestos pakilti nuo atsarginių suolelio. Girdi, tokie štai prasideda didingi laikai, naujosios eros gadynė, akinančio apšviestumo amžius. Ar tai  reikėtų suprasti dar ir taip, kad iki VTR apsireiškimo 30 metų klaidžiojome dykumoje, kur žmogaus teisės nesiveisia? Kaip atrodo bent man, toliau samprotauti ta linkme būtų galima tik išbaudavus pačią žmogaus sąvoką ir pasiuntus ją į rūbinę persirengti. Be to, mums yra pažadėta, kad VTR yra vienas iš tų pirmininkų, kurie netrukus nuspręs Tautos atminties instituto likimą. Statistiniam lietuviui gali kilti klausimas – iš kokios pusės VTR ruošiasi pritykinti prie Tautos atminties instituto?

                                                                              XXX

valatka_3
Rimvydas Valatka

Mano dvasios tėvas Rimvydas Valatka labai  lengva ranka suskirsto šalies gyventojus į tamsuolius ir šviesuolius, nurodydamas, jeigu neklystu, daugiau nei 10 lietuvių tamsuolių rūšių. Žinia, klystkelių į tamsos karalystę  yra daug, o kelias į šviesą – vienas. Todėl esą lietuvis tamsuolis paprastai yra hibridinė sudurtinė būtybė, priklausanti kelioms tamsuolio kategorijoms, o šviesuoliai yra vientisinės būtybės, apsigobusios šviesumos šarvais. Lietuviai tamsuoliai dažniausiai yra žmonės, neatsikratę buržuazinio ir proletarinio nacionalizmo prietarų (iš to kyla ir kitos aptemusios sąmonės patologijos rūšys), o Lietuvos šviesuoliai, siekiantys pateisinti šviesuolio vardą, savo ruožtu pirmiausia privalo kaip mūras, kaip šviesos armija stoti už VTR saviraišką ir ginant anojo teisę į savito tipo profesionalumo demonstracinius apsireiškimus. Tai būtų labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias, išbandymas šviesa.

Tačiau mano dvasios tėvas R.Valatka nepasako iš esmės nieko naujo, kažkas dar anksčiau iš naujojo apšviestumo entuziastų yra išsakęs savo pageidavimą, kad prezidentas Gitanas Nausėda privalėtų  dėvėti įsegtą į švarko atlapą ženklelį (kaip būtų galima spėti, vietoj  Vyčio giliaspaudės emblemos) su užrašu „Aš myliu gėjus“, taip pademonstruodamas  pilietinį sąmoningumą ir solidarumą su šviesą platinančia kariauna.

Taigi, jeigu jau LR prezidentas privalo taip išsidirbinėti, kas lieka mums, nepateptiesiems?  

Tačiau, kaip atrodo, daug paprasčiau būtų imti ir paskiepyti visus šalies gyventojus, neišskiriant nė prezidento, nuo tamsumos užkrato, įvedant privalomą lietuviams šviesuolio pasą, tokiu būdu apsaugant šalies garbę nuo nepaskiepyto tautiečio polinkio į ekscesus, galinčius sukelti abejonių mūsų strateginiams partneriams, o ypač privilegijuotoms mažumoms.

Andai Martinas Heideggeris žadėjo nei daug, nei mažai, o paklaidinti mąstymą miško tankmėje, savo ruožtu  R.Valatka kviečia atlapoti vartus į šviesos karalystę. Kaip jau buvo užsiminta, R.Valatka žada padalinti šviesą lengva rankele, todėl gali būti tituluojamas užsitarnautu Lengvos rankelės vardu (abreviatūra: LR). Tačiau tiesa yra ir tai, kad šviesa šviesai – nelygi.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad daugiausiai apie šviesą mums rūpima linkme, tačiau ir išeinant už užsibrėžtos temos ribų, yra kalbėję Platonas Valstybėje. Čia labai aiškiai, iš vienos pusės, užsimenama apie fizinę pasaulio šviesą, o, iš kitos, diskutuojama apie esmiškai kitokios prigimties šviesą, kurią, remdamiesi vėlesnių laikų terminais, pavadinkime metafizinės šviesos tipu. Kita vertus, sąmonės apšviestumo idėja  modifikuotais pavidalais itin ryškiai išsiskleidė viduramžių via illuminativa doktrinoje, taip pat dramatiškai ir nevienareikšmiškai XVIII Apšvietos amžiaus metaforikoje.

Senovės filosofas Platonas

Platono žodžius  apie šviesos tipus iš dalies dešifruoja „fotografijos“ etimologija: gr. phōs (kilm. phōtos) – šviesa + gr graphō –  rašau. Taigi žodis „fotografija“ graikiška savo kilme visų pirma nurodo į šviesos užrašymo užduotį. Fotografas rūpinasi šviesa, šiuo, kaip sako filosofas, brangiu turtu, nes fotografuojant fiksacijos susitikimas su  objektu įvyksta tik išvykstant į šviesos tunelio greitkelį. Kita vertus, reikalo esmės nekeičia faktas, jog Platono laikų Atėnų akropolio ramybės nedrumstė turistų fotoblykstės, o fotosintezės privilegijuotais pavyzdžiais tuo metu čia buvo alyvmedžių giraitės ir vynuogienojų plantacijos. Sykiu galima pabandyti įsivaizduoti, kokią išskirtinę reikšmę šio senovės krašto žmonėms turėjo Saulės šviesos perteklius ir niuansuota įvairovė.

Iš tiesų, senovės Graikijos saulės šviesos turtingumas ir dosnumas, išviešinantis/ nuslepiantis žaismas, užliejantis kalnų viršukalnes, plokščiakalnius bei lygumas nėra tik ūkinio gyvenimo faktorius. Tokia meteorotopika tapo graikų logos‘o sandu su  visomis pasekmėmis Vakarų kultūrai. Beje, didžiąja dalimi mirguliuojančių įsaulėje kalnų kraštas, nepatogus dėl raižytumo kelionėms sausumoje, nevirto atšiauria dykyne visų pirma dėl jūros intymaus, niekados neprarandamo artumo, atmušančio, mainančio, švelninančio saulės dyglius. Išfiltruota jūros druskoje šviesa pradeda tarpininkauti tarp žvilgsnio ir žvilgesio, o tokiose sąlygose išaugęs žmogus pasmerktas tapti fotolatru.

Fizinės šviesos užrašymas galutine prasme yra fotografija, tačiau Saulės šviesa pasaulyje drauge yra analogijos nuoroda į Gėrio spinduliavimą. Paminėtame Platono filosofijos pasaže apie metafizinės šviesos tipą teigiama, jog Saulė yra Gėrio analogija, užuomina ir nuoroda. Savo ruožtu „gėris, – rašo Platonas toliau, – nėra būtis, reikšmingumu ir galia jis pranoksta ją.“ Betgi taip suprantamas Gėris, anot Platono, pačiai būčiai teikia būtiškumą, esmę ir pažinumą, yra tikrosios būties sąlyga ir tokios būties pagavos garantas. Kas be ko, niekam nekyla abejonių, kad tokiomis ištaromis apie Gėrį čia pirmą kartą Vakarų mąstysenoje yra forsuojama transcendencijos įžvalga.

Žvilgsniai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, Platonas ypač akcentuotai pažymi, jog taip suprantamas Gėris pats yra nepažinus. Esą galima artėti į Gėrio pažinimą per eidos‘ų pažinimą, tačiau absoliuti šviesa yra nepažini, kaip ir absoliuti tamsa. Platonas leidžia suprasti, kad būtis yra pažini, nes turi savo prielaidą Gėryje, tačiau pats Gėris kaip beprielaidinis visa ko pradas yra nepažinus. Iš tiesų, taip suprantamo Gėrio apibrėžtyje mąstymas randa savo ribą, tačiau būtent tokią ribą, kuri tik ir įgalina mąstymą. Tokia riba mąstymo neriboja įprasta to žodžio reikšme, galima pasakyti net taip, kad tokia riba užtvenkia mąstymą. Dar kitaip tariant, tik paslapties kontekste įgyjamas mąstymas tampa būties mąstysena,

Kaip jau buvo sakyta, dar kitaip apšviestosios sąmonės tematika yra sudėliojama Apšvietos amžiaus ideologijoje, skelbiančioje, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas –  tamsa. Neneigiant didžiulių mokslo laimėjimų, pravartu bus kartu pastebėti, kad labiausiai abejotinas dalykas mokslo idėjos pašlovinime moderniaisiais laikais yra būtent užsižaidimas šviesos metaforomis ir sąmonės ugdymo užduoties pavadinimas švietimo procesu.

Jau beveik niekas nesiginčija, kad mokslas dabartine to žodžio prasme pažįsta tik tai, ką įstengia vienaip at kitaip nužudyti, išardyti, dekonstruoti arba bent iškastruoti, taigi ir mokslo šviesa yra tobulai negyva šviesa, prasisunkusi pro lavoninės plyšius.

                                                                                XXX                                           

 Didžiausias taip suprantamo mokslo arba greičiau pseudomokslo Frankenšteinas yra socialinės lyties samprata.

2021.03.01; 15:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ilgai gyvenant didėja neparašytų straipsnių, lyginant su parašytais, skaičius, dar kitaip tariant, kaskart labiau slegiantis tampa atsakomybės svoris dėl to, kad ne kartą pasirinkai komfortišką poziciją patylėti, ypač patogią tada, kai dėl sielos ramybės nusprendei nebedraskyti senų žaizdų, nebeliesti ir taip jau išopėjusių santykių. Tokiu būdu nutylėtų objektų skaičius auga su nepalyginamai didesniu pagreičiu nei problemų aibė, apie kurią bent bandei užsiminti, taigi nutylėta visata plečiasi sparčiau nei kalbiškai apipavidalintas ar  įvardijimo formose sustabdytas pasaulis.

Vis tik  dėl šventos ramybės neparašęs nieko, net neužsiminęs apie besiprašančius aptarimo dalykus, nesijaučiu nusiraminęs, todėl džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai apie tai, ko neparašiau dėl savo desperacijos, nusiminimo ir nuovargio, parašė kitas, kupinas entuziazmo ir taurių ketinimų, tikintis kalbėjimo prasmingumu ir susikalbėjimo galimybėmis, žmogus.

Dėkoju Vytautui Sinicai už tai, kad nenutylėjo, nepraleido negirdomis Emanuelio Zingerio nusišnekėjimų Facebooke apie tai, kad neva, „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis jos vystymąsi“ (propatria.lt). Imant už gryną pinigą šiuos Zingerio žodžius, turėtų būti draudžiama net užsiminti apie Lietuvos valstybės užgimimą ir atgimimą, pasipriešinimą okupaciniam režimui, o nacionalinio išsivadavimo judėjimai visame pasaulyje turėtų būti vertinami kaip baisus nesusipratimas. 

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trumpam išlįsiu iš nutylėjimų zonos ir aš pats, leisdamas sau pastebėti, kad cituotoje Zingerio ištaroje (?) raktinė pozicija yra užšifruota žodžiuose „bet koks“. Iš tiesų, kam daug kalbėti, kas iš to, kad sociologinėje teorijoje nacionalizmas kaip bendruomeninių interesų įsisąmoninimo forma aplamai, beveik be išlygų arba dauguma atvejų yra vertinamas pozityviai, visą tyrinėjimų įkarštį sutelkiant būtent į nacionalizmo skirtumų, pustonių, perėjimų aprašymą (mažiausiai numatant bent valstybinio, politinio, etninio ir kultūrinio nacionalizmo skirtį), nenutylint ir liūdniausius tautos idėjos kvazisureikšminimo arba patologijos atvejus?

O gal iš tiesų, Zingeris kažką leptelėjo nepamąstęs, taigi, ar reikia čia dėl to daug parintis, tuščiažodžiauti ir mums, ar mūsų reikalas būtų aptarinėti įtakingo, bet, tarkime, nukvakusio veikėjo prasisunkusio į viešą kvailumo apsireiškimus? Liūdniausia čia vis tik tai, kad po Zingerio žodžiais, demonstruodami savo lojalumą ir pritarimą, daug nemąstydami Facebooke pasirašė visa eilė Lietuvoje žinomų žmonių. Į tai atkreipia dėmesį ir minėtas  V.Sinica, kaip atrodo bent man, nurydamas pačius karčiausius žodžius ir savo apmaudą išreikšdamas jau kultūringai apdorotais, spaudai tinkamais žodžiais apie pasirašiusiųjų nemokšiškumą (kas buvo nutylėta – tegu lieka kiekvieno iš mūsų  vaizduotėje). Tačiau jeigu būtų leista įsiterpti ir man, pasakyčiau, kad aprašytos situacijos visas grožis susiveda ne tiek į žmonių įpročius kažką padaryti pamąstant ar nepamąstant, kiek yra dalyvavimo konjunktūrinio ritualo apeigose demonstracija. Kalbu labai aptakiai, tarsi ir bijodamas labiau aiškiai išsakyti savo spėjimą apie tai, kad tokių ritualų būtinas pasikartojimas iš esmės yra grindžiamas karjeros užsitikrinimo, atnaujinimo ar tęstinumo poreikiu, ar ne?

Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar labiau bijau, baiminuosi kažką užsiminti ta linkme, kad plečiantis tokių ritualų amplitudei mūsų valstybė traukiasi, sumenksta iki minimumo, tampa nuline valstybe arba net transformuojasi į vaiduoklišką valstybės pamėklę. O užvis labiausiai bijau prasitarti apie tai, kad – neduokDie! – mūsų valstybės atstatymui į normalią būklę gali kada nors prireikti naujo nacionalinio išsivadavimo judėjimo.

Žinia, Zingeris nėra toks visiškai nukvakęs veikėjas, kaip gali pasirodyti kokiam nors naivuoliui iš pirmo žvilgsnio, o greičiau yra taip, kad jo nesugebėjimas nacionalizmų paletėje įžvelgti skirtis yra nulemtas jo paties užsiangažavimo patologiškojo nacionalizmo plotmėje, kai savo tautos išskirtinumo paliudijimą siekiama pelnyti kitų tautų suniekinimo sąskaita. Tas pats Zingeris ilgą laiką buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas.

O šios Komisijos veiklos fiasko, net jeigu ir būtume linkę viską nutylėti, yra labai iškalbingas, toks fiasko, be visa ko kito, liudija iniciatorių iš lietuvių pusės neįtikėtiną naivumą. Kol minėtoji Komisija aiškinosi nacių nusikaltimus, darbas virte virė, o perėjus prie sovietinio režimo nusikaltimų, kai iškilo būtinybė įvertinti ir žydų tautybės žmonių karo nusikaltimus, taip pat žydų dalyvavimo žudynėse ir politinių oponentų kankinimuose faktą, kilo baisus žviegimas ir visi tyrimai bei siekis įvertinti istorijos metamorfozes užsibaigė. Čia būtų galima prisiminti, bet aš būčiau linkęs nutylėti Renė Dekarto bičiulio žodžius apie garsiojo filosofo ir matematiko oponentus scholastus iš bažnytininkų luomo: anie esą yra kaip kiaulės, kai patampai vieną iš jų už uodegos, pradeda žviegti visas jų būrys…

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, – sako Romualdas Ozolas, neabejotinai viena iš iškiliausių Lietuvos asmenybių, jaudinančiai šviesus žmogus. Atmintyje visam gyvenimui užsifiksavo tai, kaip šis „baisus nacionalistas“, labiausiai mėgstamas mano studentavimo laikais universiteto dėstytojas vienoje iš savo paskaitų apie žmonių talentais turtingą žydų tautą ir pasaulinei žydų bendruomenei tekusius kraupius išbandymus kalbėjo tokiais  jautriais, širdį suspaudžiančiais žodžiais, kad prisiminus kiekvieną kartą iš naujo vėl tenka nuryti ašarą, bijant pasirodyti nevyrišku (taip jautriai išsakytos prokalbės apie žydus niekados ir niekur daugiau nepavyko išgirsti). Kas be ko, nepakenks kuo dažniau prisiminti ir mums, kad Lietuvos žemė daug kur yra permirkusi nužudytų žydų krauju, tačiau tai toli gražu nepateisina kai kurių žydų bendruomenės atstovų rasistinių pasisakymų lietuvių atžvilgiu, judonacizmo propagandinių išpuolių. Jų, t. y. kiršintojų pavardes šįkart taip pat nutylėsiu.

Vis tik, kaip jau droviai užsiminiau anksčiau, lietuvių ir žydų santykių apmąstymų plotmėje labiausiai gąsdina tai, kad, atsižvelgiant į tariamus ar tikrus galios centrus, Lietuvoje gaisro perdžiūvusiame miške greičiu plinta savito tipo, konjunktūrinės konfigūracijos subkultūra su  šventais tautinio orumo išsižadėjimo ritualais, turinčiais visam pasauliui parodyti, kad karjeros siekiantis Lietuvos pilietis žydų bendruomenės interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų, jeigu abiejų pusių interesai bent iš dalies nesutampa. Nedaug naujo pasakysiu, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad toks lojalumo perteklinis demonstravimas išsigalvotiems (ar tikriems) galios centrams yra baisus dirgiklis plačiajai visuomenei ir latentinio antisemitizmo maitinančioji  terpė, drauge tai yra labiausiai nuodingo skepticizmo užkratas. Todėl ilgai tylėję, dabar privalome pasakyti, nevyniodami žodžių į vatą, kad minėtosios subkultūros puoselėtojai, nežiūrint jų titulų, vardų ar antpečių platumo, yra Lietuvos valstybės šlamštas.

Būtų nuodėmė nutylėti, toliau tęsiant pokalbį, apie tai, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau vien dėl savo titulų šachmatų turnyruose yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Didmeistriška, su niekuo nepalyginama yra ir jos gerą nuotaiką dosniai padalijanti šypsena. Tačiau dabar slaptai vis dažniau pagalvoju, kad mums visiems būtų buvę geriau, jeigu ji būtų žaidusi ne šachmatais, o šaškėmis. Dabar neretai kyla įspūdis, kad visa galva panirusi į šachmatus, ji ir nepastebėjo – kaip atgimė ir užaugo nepriklausoma Lietuvos valstybė (šaškės vis tik yra labiau išretėjusios figūros nei šachmatai, pro šaškių plyšius pasaulis kartas nuo karto pasimato, o šachmatai šiuo požiūriu yra aklina siena).

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visa galva užsiėmusi šachmatais ji neturėjo laiko pagalvoti dar ir apie tai, kad giluminė Lietuvos valstybė yra ne kažkokie oligarchai ar jų interesai, ne vartotojiškumo stichijų siautėjimas, giluminė Lietuvos valstybė didžiąja dalimi yra Lietuvos partizaninio karo prieš okupantus atmintis, kurią Lietuvoje su idėjiniu užsidegimu visų pirma puoselėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žmonės. Stodama intrigantų, siekiančių sunaikinti LGGRTC, pusėje V.Čmilytė-Nielsen bent mane nuvylė taip, kad net nemoku to apsakyti.   Tačiau dėl to  nekaltinkime pačios V.Čmilytės- Nielson, užvis kalčiausi čia yra šachmatai.  Ir to neverta nutylėti.

2021.02.19; 14:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pabandykime už nugaros palikti visas retorikos priemones ir ideologinius pagudravimus, išgrynintoje erdvėje tiesiai šviesiai savęs paklausdami – ar turėjo teisę toks Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojas D. Stancikas išviešinti plačiajai visuomenei netikėtai aptiktą jėzuito kunigo Jono Borevičiaus liudijimą JAV teisme apie tai, kad dabarties atminties karų centrine figūra tapęs Jonas Noreika savo laiku prisidėjo gelbstint žydus.  

Suprantu, kad liudijimai, net ir labiausiai autoritetingi, turėtų būti patikrinti, skirtingais rakursais verifikuojami, nors aš pats būčiau linkęs beveik be išlygų patikėti jėzuitu, kunigu ir žydų gelbėtoju viename asmenyje, juolab kad JAV vykęs teismo posėdis buvo nukreiptas į kitas personalijas, o žymaus žydų gelbėtojo liudijimai apie antinacinio pogrindžio dalyvį J.Noreiką prasprūdo atsitiktinai. Tačiau štai LGGRTC vyriausioji istorikė Mingailė Jurkutė sako portale delfi.lt, kad D.Stancikas neturėjo teisės taip begėdiškai prasiplepėti, išviešinant nepatogius (kažkam?) faktus, nes esą toks paatviravimas gali mums užtraukti baudžiamųjų būrių pavojų (sic). Negalėdamas patikėti savo akimis, kelis kartus perskaitau iš naujo šį autorės perspėjimą, tačiau nerandu  jokio preteksto niekaip kitaip suprasti M.Jurkutės žodžių, o tik kaip skambinimą varpais apie didelį pavojų, kurį mums visiems ar galbūt LGGRTC užtraukia D.Stanciko nesugebėjimas nulaikyti liežuvio ir pretenzingumas nurodant dar ir kitus nei įprasta šaltinius. Dar  įdomesnis dalykas – apie kokius baudžiamuosius būrius čia kalbama, kai pats tokio būrio paminėjimas pašiupina odą?

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas straipsnio kontekstas byloja tik apie tai, kad tokiais neatremiamais, pasiruošusius mus nušluoti nuo žemės paviršiaus būriais po D. Stanciko prasiplepėjimo gali tapti pasaulinė žydų bendruomenė, o ypač litvakai. Negali būti! Kas ne kas, o aš tikrai esu nepalyginamai geresnės nuomonės apie pasaulinę žydų bendruomenę ir Lietuvos žydus. Tačiau autorė dar ir patikslina, kad tokių kaip D.Stancikas personažų nesugebėjimas nutylėti naujai aptiktus liudijimus kelią įtampą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, užtraukia nereikalingus skandalus ar net konfliktus su mūsų strateginiais partneriais Europoje, Artimuosiuose rytuose ir už Atlanto. Kaip baisu, ar ne?

Tačiau galbūt velnias išties nėra jau toks baisus, kaip čia bandoma mums nupiešti? Kaip atrodo bent man, daug didesnį nesusipratimą kelia, palankią terpę neprincipingumo įsivyravimui sukuria ir sąmonės suskaldymą užkoduoja tai, kad straipsnio autorė M.Jurkutė, iš vienos pusės, deklaruodama objektyvumo, nešališkumo ir istorinio tyrimo metodų tobulinimo siekius, iš kitos, labai aiškiai leidžia suprasti, kad istoriniai tyrimai neva pasiteisina tik tuo laipsniu, kiek jie yra reikalingi kažkam patogių nuomonių aptarnavimui. Toks dvilypumas, kaip atrodo bent man, yra dar ryškesnis, raudona gija pereina per visus Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio pasisakymus istorinės atminties klausimais, kur istorinės tiesos pasija yra išmainoma į konjunktūrinį ir karjeristinį apsidraudimo imperatyvą – o ką pasakys kiti, ar nauji tyrimai nepažeidžia vienpusio, bet patogaus jiems iš anksto nustatytų schemų vyravimo? Tiesą sakant, tai baisiau net už sovietinių laikų cenzūrą, nes dabar sąmonės konjunktūrinis nususimas yra dangstomas mums visiems brangiais laisvės lozungais.

O gal M. Jurkutė, užsiminusi apie baudžiamųjų būrių priartėjimą, turėjo galvoje tik tai, kad to paties A. Nikžentaičio pastangomis jau yra brukama idėja, kad LGGRTC tolesnio ir labiau teisingo funkcionavimo užtikrinimu reikia įsteigti Centro veiklos priežiūros instituciją, pavadinant ją Mokslo taryba ar kitaip (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Žinia, tokiam minėto Centro veiklos perstruktūravimui pretekstą visų pirma teikia grupelės kolegų surašyti skundai į visas instancijas, taigi, kaip atrodo, M. Jurkutei, nederėtų juoktis iš to, kad didžioji dalis Centro darbuotojų pasirašė po laišku, deklaruojančiu jau visai kitą nuomonę, tokiu būdu bandydami apsaugoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo visiško sunaikinimo arba, jeigu norite, tobulo iškastravimo. Kad kažkas nesuspėtų pasakyti anksčiau už mane, skubu pasiūlyti kandidatus į galimą Centro veiklos priežiūros tarybą – tai galėtų būti Zuroffas, Zuroffienė-Vanagaitė ir Zuroffaitė (nieko nesakykite, jaunimas taip pat turi teisę kartas nuo karto pareikšti savo nuomonę).

Mirtina dvikova. Vytauto Visocko nuotrauka

Kalbant rimčiau, būtina pastebėti, kad LGGRTC užsipuolimui buvo ištaikytas labiausiai patogus momentas, kai svarbiuose valdžios postuose Lietuvoje įsitvirtino liberalai, jaučiantys prigimtinę alergiją tokioms institucijoms kaip LGGRTC. 

Lietuvos partiniai liberalai yra žavinga brolija, tačiau ne vienas iš jų gėdijasi tokio dalyko kaip Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuvių tautos atstovavimo interesai ir reikalai. Štai liberalė Seimo pirmininkė sako tiesiai, pernelyg nevyniodama žodžių į vatą, kad kuo greičiau reikia imti ir įsteigti kokią nors LGGRTC veiklos priežiūros instituciją, ne kitaip! Leiskite ta proga pastebėti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimo pradžios interesų grupės, kurioms tokį nepriklausomybės atgavimo akibrokštą sunku yra pernešti, savo nepasitenkinimą neretai perkelia į reikalavimą sukurti išplėtotą Lietuvos prižiūrėtojų ir prievaizdų sistemą, galinčią užkardinti šalies dvasingumo prabudimą.

Šių eilučių autorius šiame gyvenime nieko doro nenuveikė! Iš tiesų, ką geriausiai prisimenu – valgiau, gėriau, miegojau, kirkinau mergas, – taigi savo oponentų naudai galiu pripažinti, kad esu tik mėšlo krūva, tačiau prieš palikdamas šį pasaulį, vedamas vis tik dorų intencijų, noriu perspėti savo tėvynainius apie tai, kad kasimasis po LGGRTC pamatais turėtų būti vertintinas kaip pasalūniškas Lietuvos valstybės užpuolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

P.S.

M.Jurkutė išviešino ir labiausiai baisią D.Stanciko paslaptį, pranešdama visai Lietuvos visuomenei apie tai, kad anas J.Boreikos garsiąją liudijimo pažymą atidavė išversti vertimų agentūrai, kuri, be visa ko kito, neva kažkada yra neteisingai išvertusi du žodžius. Vaje vaje… Ar turėtume tokią nuorodą dabar suprasti taip, kad D.Stancikas yra mulkis, nesugebantis išsiversti nesudėtingo teksto iš anglų kalbos? O gal yra taip, kad tokia vertimo užduotis buvo patikėta vertimo profesionalams, oficialiai apipavidalinat pavedimą, vien dėl to, kad nebūtų galima prisikabinti prie žmogaus, išviešinusio J.Boreikos liudijimą, tariamo vertimo subjektyvumo?

202102.11; 15:10