Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Žiema be sniego. Kol rašau šias eilutes, už lango silpnai lynoja, nuo pajuodusių medžio šakų išretintais intervalais kapsi ant pažliugusios žemės. Keista žiemiška drėgmė, pažemėjęs pilkšvas dangus. Drėgmė tvyro ore, kaupiasi ant stiklų ir, regis, prasisunkia į kompiuterio šerdį. Išgaunamos klaviatūros baksnojimu raidės lengvai tyvuliuoja ant virtualaus popieriaus lapo, daiktų kontūrai prietamsiame kambarėlyje truputėlį  praskysta ir liejasi.

Tokią dieną sunku prabust iki galo, kažkas panašaus į sapną dar ilgai stovi už nugaros. Beveik neišaušta, dienos slenka virtine dar tamsesnės nei įprasta šiuo metu, nes šviesos neatmuša, kaip turėtų būti, joks sniegas. Tai išties metas, kai viskas rūdija pagreitintu ritmu, net gražiausių dienų atminimai. O girdžiu dar sakant, jog nepasnigs iki pat Kalėdų. 

Iš serijos – lietuviška žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokią postmodernistinę žiemą Kalėdų senelis su įprasta šiam personažui sunkiasvore apranga atrodo labai keistai. Pirmasis iš jų jau atskrido lėktuvu ir iškilmingai buvo sutiktas aerouoste. Ta proga nepasnigo. Kita vertus, greitai į pašales pabirs visa Kalėdų senelių gausinga gentis. Nekalbėsiu niekų dabar apie elnius ir roges, nepadoru iki tokio lygio įsijausti besniegę žiemą. O vis tik, sakykit, ką norit, tačiau įtartinas, žadinantis neaiškų nerimą, užkrečiantis pavojaus nuotaikomis yra toks nešantis dovanas kailiniuotas senelis, kurį žiemą sutinki besiiriantį per lietų su atkištu skėčiu. Labai primena persirengusį teroristą. Tačiau gali būti ir taip, kad šitaip užsimaskavę priklijuojama senelio barzda po Lietuvą bastosi jaunieji partijų vadai, vengdami parodyti tautai savo infantiliškus veidus.

Tikra lietuviška žiema. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Į šią temą atsišaukia, iš atminties išplaukia štai tokia Jurgio Kunčino eilėraščio strofa (pacituosiu išties iš atminties, taigi apytikriai, nes po ranka neradau, kažkur užsimetė reikalinga citavimui knyga): Malūnų gatvė be malūnų,/Mėnulio gatvė be mėnulio,/o filosofija be Kanto,/ir pasakos be brolių Grimų… Į atmintį ši eilutė įstrigo kaip, man taip atrodo, viena iš labiausiai tikslių sovietijos charakteristikų. Šis eilėraštis buvo parašytas brežnevinėje epochoje ir paprastais žodžiais, aiškiais palyginimais, taigi labai taupiai pažymi, jog tais liūdnai šlovingais laikais už gražiausių įvardijimų neretai slypėjo tik kokti tuštuma, kai pavadinimai maskuodavo esmės trūkumą, kitaip tariant, esmiškai falsifikuodavo reiškinius. Taigi kalbame čia ne apie kažkokio komponento ar ingrediento trūkumą (ne ta maniera, kai sakoma: trūksta truputėlio druskos ar pipirų į sriubą), bet apie esmės, pagrindo, substancijos trūkumą, kalbame apie tą atvejį, kai trūksta tikro, tapatumą kuriančio apsisprendimo.

Kita vertus, bijau apsirikti, nesu iki galo tikras, gali būti, jog man tik prisisapnavo tamsią dieną, tačiau vis tik kažkur giliai užstrigęs išlieka įsitikinimas, jog Kunčinas arba kažkas už jį pratęsė šį eilėraštį į mūsų laikus, užbaigdamas jį taip: o lietuviškoji socialdemokratija be progresinių mokesčių idėjos, konservatoriai be atominės elektrinės Lietuvoje (bet su Astravo AE savo liūdnai šlovei ir rusiškos elektros prekybos konservatoriškos prigimties tarpininkų garbei – jie visados kažką turi mainais), Lianos Ruokytės – Jonsson Kultūros ministerija be mažiausio trupinėlio kultūros, valstiečiai be žemės (bet su R. Karbauskiu priešakyje), laisva Lietuva be  Vyčio paminklo  Lukiškių aikštėje…  Iš tiesų, Lietuva be Vyčio yra kaip žiema be sniego arba, jeigu norite, kaip monotoniška vasara be spalvų.

Ažuolas žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Žiema be sniego šiauriniame krašte praneša apie visuotinio atšilimo sukeltus katastrofinius pokyčius Žemės planetoje. Žiema be sniego – tai gamta be miego, niekados nepailsinti gamta. Pernelyg atvira, negalinti kurti, tačiau negalinti ir pailsėti. Nemigos iškankinta gamta. Gamta kaip haliucinacijos ir anomalijos, prasidėjus masiniam biologinių rūšių nunykimui, tačiau gausėjant ligų sukėlėjams ir pernešėjams! Kaip atrodo, įžengėme į tą etapą, kai įvykę pokyčiai – neatšaukiami, lieka tik viena galimybė – stengtis, kiek įmanoma, lėtinti apsukas, amortizuoti pagreičius, užtęsiant akistatą.

Kita vertus, kiekvienas apčiuopiamai gali dalyvauti katastrofos įgyvendinime, tiesiogiai už lango stebėdamas savo veiklos rezultatus. Dėl to kai kur išauga savotiškas linksmumas, puoselėjamas specifinės pakraipos aplombas. Štai verslą aptarnaujantys propagandistai, garsūs ideologai tikina, jog panikuojama be pagrindo, esą pesimistinės ekspertų išvados dėl globalinio atšilimo padarinių yra gerai organizuotas sąmokslas prieš verslo sėkmę.

Tikėtina, jog amžiaus pabaigoje, kai dėl šiltnamio efekto stiprėjimo vandens lygis jūrose pakils 50 cm. (ar net dar labiau), Kalėdų senelis į svečius pas aukštumų žmones jau vyks pasikinkęs linksmus delfinus į vandens slides.

2017.12.14; 05:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įnirtingos diskusijos ir išryškėjusios priešstatos dėl Vyčio paminklo statybos Lukiškių aikštėje be visa ko kito iškėlė klausimą – kuo skiriasi menas nuo instaliacijų, t. y. nuo erdvės užpildymo įvairiausio pobūdžio įrengimais arba pačios erdvės įrengimo (pranc. installation –  įrengimas, įvedimas)?

Tarkime, instaliacijos gali būti ne tik labai negrabios, bet ir išmoningos, savo ruožtu grįžtant prie meno esmės klausimo, verta prisiminti lietuviško žodžio „menas“ gilumines etimologines nuorodas į atminties aktualizacijos užduotį: menas yra tai, ką menu, menas, galima pasakyti net ir taip, yra menanti atmintis.

Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. Čia pateikiami net žodžio „menas“ vartojimo sąlyginai antrąja, gretutine reikšme pavydžiai: Tavo menas kaip senos avies, Šitas žmogus seno meno (daug mena). – www. lkz lt.

Iš tiesų, instaliaciją galima priešpastatyti menui kaip senos avies meną daug menančiam menui, kaip išlaisvintos nuo meno erdvės monotonijos įtvirtinimą sugrįžimo prie esmės platoniškąja to žodžio reikšme ir drauge atminties monumentalizacijos užduočiai. Kartą jau turėjau progą plačiau pakalbėti apie tai, kaip lietuviško žodžio „menas“ etimologija padeda atrakinti slėpiningiausius Platono idėjų teorijos užkaborius (http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf), o šįkart lieka tik galimybė konstatuoti faktą, kad, paniekinusi Lietuvos žmonių daugumos valią statyti paminklą Vyčiui, valdžia ne tik išdavė demokratijos idealus, bet kartu pademonstravo ir savo meninės intuicijos neįgalumą. Įdomus atvejis, kai vienoje barikadų pusėje stoja demokratija ir menas, o kitoje lieka – kraupus valdžios nemokšiškumas ir  vadinamųjų ekspertų postmodernistinis sąmonės nususimas. Kaip išvis galima išsaugoti laisvę ar jos likučius tokiomis sąlygomis? O galbūt yra taip, kad šių eilučių autorius tik be reikalo muša pavojaus varpą, kai reikėtų be perstojo džiaugtis nelygstamais demokratijos iškovojimais?

Lietuvos spaudoje, o ypač internetiniuose dienraščiuose pastaruoju metu gana dažnai pateikiamos išsamios kritinio pobūdžio gyvenamojo laikmečio apžvalgos, demonstruojamos iškilusių problemų analizės išklotinės, nevengiant nei optimistinių, nei pesimistinių prognozių. Kartas nuo karto čia pristatomi išties juvelyriškai tikslūs politinio vyksmo nesklandumų ir keblumų įvertinimai bei diagnozės. Žinoma, tokiems kritiką plėtojantiems apžvalgininkams, reporteriams, publicistams mūsuose greitai adresuojami priekaištai dėl neva bereikalingo panikos skleidimo, kartais subtiliai užsimenama apie patriotizmo stoką arba ne taip subtiliai apie piktas užmačias nuversti valdžią.

Žinia, valdžia turi savo ruporus, viešųjų ryšių tarnybas, įsipareigojusius propagandistus, kurie nesėdi be darbo. Kita vertus, sunku būtų nepastebėti, kad didelė dalis skaitytojų, t.y. žmonės, kurie patys savo kailiu patiria užstojusių sunkumų išbandymus, labai aiškiai ir išreikštai solidarizuojasi su tokiu neparankiu valdžios institucijom tiesos išsakymu, apskritai su kritinio požiūrio viešojoje erdvėje įsivyravimu. Vis tik dabar aš čia paprašysiu stabtelėti ir įsižiūrėti į vieną iškalbingą šios situacijos momentą, į pažymėtosios temos plėtotei esmiškai reikšmingą faktą, kurį kitais atvejais paprastai pražiopsome dėl jo nusistovėjusio įprastumo, kasdieninio pasikartojamumo, nepelnytai priskiriamo jam savaime suprantamumo.

Ne vienas šurmulį sukėlęs kritinis straipsnis interneto portaluose skaitytojų yra komentuojamas maždaug taip: esą autorius pasakė tikrą tiesą, ačiū jam už tai, mes solidarizuojamės, tačiau tiesos sakymas nekeičia realios dalykų padėties, neįtakoja mūsų tikrovės, kalbėjimas lieka vien tik kalbėjimu, galop visai tuščiu (su viena kita atsitiktine išimtimi) reikalu. Tiesos sakymas nesukuria erdvės spendimams, nes sprendimus priima politikai, kurie neva yra atsparūs tiesai, gyvena ir veikia pagal tuos pačius, jau nusistovėjusius, tarkime, gelžbetoninį tvirtumą įgijusius liūdnos šlovės principus.

Taigi tarsi yra taip, jog senas pažadas, kad tiesa mus išlaisvins, nepasitvirtina. Visai priešingai, – diskusijos viešojoje erdvėje dalyviai, apsikeitę vienas su kitu depresijos nuotaikomis, pagilinę vienas kito neviltį, neretai jaučiasi nutolę nuo prasmės, įkalinti aplinkybių, taigi nelaisvi, bejėgiai, pilietiškai neįgalūs. Dabar pats laikas paklausti – kodėl šitaip?

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pažiūros labiausiai įtikinamas atsakymas į šį klausimą yra vienaip ar kitaip vairuojamas paaiškinimas, jog demokratija Lietuvoje nėra pilnavertė. Sakoma, jog mūsų padangėje dominuoja demokratijos iškaba, muliažas, kažkokios imitacijos labiau nei reali visuomenės gyvenimo demokratizacija. Tiesą sakant, aš ir pats taip ar panašiai esu postringavęs ne vieną kartų.

Tačiau žvilgtelėkime į šią problemą straipsnio temos rakursu, keldami klausimą – ar išties Lietuvoje yra kaip nors ribojamos, blokuojamos ar klastojamos  su demokratijos vardu siejamos politinės žodžio, minties, sąžinės, susirinkimų, rinkimų ir kt. laisvės? Kaip atrodo, iškėlę šį paprasčiausią klausimą, nori nenori privalėsime atsisakyti anksčiau minėto paaiškinimo tiražavimo. Išties, kas galėtų užginčyti, jog Lietuvoje išvardytos politinės laisvės yra išplėtotos pačiu tikroviškiausiu pavidalu, be to, pilnutine apimtimi, galime net sakyti, su kaupu. Šiuo požiūriu Lietuva, be jokios abejonės, yra viena iš pačių laisviausių pasaulio šalių.

Savo ruožtu pastaroji išvada nepalengvina užduoties atsakant į problemą sufokusuojantį klausimą, bet – priešingai – šį klausimą sukomplikuoja kraštutiniu pavidalu. Dabar jau esame įpareigojami klausti taip: kodėl laisvoje su pertekliumi šalyje žmonės taip dažnai jaučiasi nelaisvi? Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, išryškėjęs situacijos dramatizmas įpareigoja iš naujo kelti klausimą dėl pačios laisvės prigimties, ieškant galbūt visai naujų kelių šios idėjos aptarimui.

Kyla įspūdis, kad teorinio diskurso plėtotėje laisvės klausimas paprastai yra subordinuojamas kokios nors kitos idėjos išryškinimui, pavyzdžiui, yra pajungiamas politinės partijos nuostatų pagrindimui, pasitarnauja teodicėjos idėjoms (t.y. bandymams pateisinti Dievą blogio akivaizdoje), tampa pagrindu nusakant moralinės elgesio reglamentacijos savitumą, kaip, pavyzdžiui, yra I.Kanto filosofinio palikimo atveju. Kita vertus, čia vardan kontrasto pamėginkime pasižiūrėti į šį klausimą nesubordinuotu ir – kiek tai įmanoma – neteoriniu pavidalu, bandant apčiuopti laisvę gyvenimiškos patirties kontekste faktinės sudėties pavidalu, sakykime taip, per realius jos raiškos duomenis. Kaip atrodo, tokiai įsižiūrėjimo į problemą perspektyvai šiame tekste jau yra pateiktas šifro raktas, nors, tiesą sakant, pateiktas jis negatyviu pavidalu. Turiu galvoje tai, kad jau anksčiau buvo pastebėta, kad žmonės jaučiasi nelaisvi, įkalinti aplinkybių labiausiai tada, kai pasijunta esantys bejėgiai ką nors pakeisti (raktinis žodis čia yra – bejėgiai). Ženkime šio pastebėjimo kryptimi toliau.

Taip pasisukus klausimui, buvau pastūmėtas iš naujo, dar sykį atsiversti Vosyliaus Sezemano (pasaulinio garso filosofas, daug kuo nusipelnęs Lietuvos kultūros plėtrai) studiją „Laisvės problema“. Štai V.Sezemanas gana netikėtai pabando laisvę susieti su galia. Iš tiesų, iš vienos pusės, negatyvia prasme, laisvė yra trukdančių aplinkybių nebuvimas, tarkime, buvusių barjerų išardymas. Tačiau, iš kitos, pozityvia raiška, kaip pastebi  garsusis mintytojas, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas (kitur tas pats autorius yra pastebėjęs, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link).

V.Sezemanas pabandė sujungti tarsi ir nesujungiamus dalykus, kaip sakoma, ugnį ir ledą. Laisvės apibrėžtis klasikinėje Vakarų tradicijoje yra siejama su protu, žmogaus racionalumu, pamatuota atsakomybe, tuo metu valios galiai postulatą, kaip visi gerai žinome, į akiratį įveda F.Nietzsche, klastingas racionalizmo tradicijos kritikas, triukšmingai besismaginantis iracionaliomis gyvenimo įžvalgomis žmogus. Tačiau galbūt yra taip, kad minėtas V.Sezemanas jau žengia pirmą žingsnį keliu, leidžiančiu nemažinant laisvės problemos pagavos racionalizacijos užmojų drauge išsaugoti nuovoką apie tokios, niekados galutinai nesuvedamos į schemas laisvės pagavos iracionalų likutį, taigi pripažįstant minėtosios problemos abipusiškumą.

Šiaip ar taip, straipsnio pabaigoje loginės sekos esame įpareigojami kelti klausimą – o koks gi yra šiandieninės Lietuvos žmonių potencialios galios šaltinis, taigi ir laisvės pagrindas? Tuo pačiu raginu ieškoti racionalaus atsakymo. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, atsakymas į šį klausimą yra besiprašantis savaime, jo nepastebėti neįmanoma. Be jokios abejonės, taip suprantamos galios (laisvės) šaltiniu yra bendruomeniškumas kaip toks, taigi ir bendruomeniškumo puoselėjimo, jo įgyvendinimo, bendruomeniškumo kūrybos užduotis. Iš tiesų, Lietuvoje žmogus šiandien kartas nuo karto pasijunta bejėgiu politinių žaidimų įkaitu dėl palyginus menko bendruomeniškumo formų išplėtojimo. Taigi galią kuriantis bendruomeniškumas turėtų būti visų pilietinės visuomenės veiksmų galutinis orientyras.

Kaip atrodo, būtent A.Jokūbaitis labiausiai įtaigiu pavidalu viešojoje erdvėje yra atkreipęs dėmesį į atstovaujamosios demokratijos prieštaras, kai su inercijos įsivyravimu vadinamieji tautos atstovai pradeda atstovauti ne tiek populiacijai, tautai, žmonėms, kiek abstrakčiai idėjai. Tačiau čia, kaip atrodo, pokalbį reikia pratęsti – ir be istorinio ekskurso, norime to ar nenorime, neišsiversime.

Dar vadinamieji švietėjai, XVIII a. filosofai, žmogų kaip politinę būtybę pabandė tiesiogiai susieti su valstybės idėja, drauge pareikalavę panaikinti visas žmonių bendruomeniško organizuotumo formas, neva tapusias istoriniu balastu ir užstojančias individui valstybės vaizdinį. Tiesą sakant, nesunku būtų atsekti, kad ši švietėjų idėja didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnavo, kad XVIII a. pab. Didžioji prancūzų revoliucija tapo didžiąja giljotinos švente. Nė iš tolo nenoriu pasakyti, kad XVIII a. išplėtota demokratijos teorija su laisvės ir lygybės šūkiais yra prieštaringa tiek, kad neišvengiamai veda į kruvinus sukrėtimus. Greičiau reikėtų sakyti taip, kad labiausiai gyvybingos šiandien yra tos moderniųjų laikų demokratinės visuomenės, kurios tarsi ir nepastebimai, be didesnio triukšmo susigrąžina pagarbų požiūrį į bendruomeniškumą, net jeigu tokia nuostata didesne ar mažesne dalimi kertasi su klasikine demokratijos principų apibrėžtimi.

Kita vertus, pastebėsiu dar tai, kad kaip tik dėl lietuviškos populiacijos polinkio išsibarstyti visame pasaulyje bendruomeniškumo imperatyvas mums įgyja fatališką reikšmę. Iš tiesų bendruomeninių ryšių tarp tautiečių išeivijoje palaikymas tautos išlikimui turi ne mažesnę reikšmę kaip vietos papročių puoselėjimas ir žemės ideologija Tėvynėje. Visi suprantame, kad besiskaidanti į emigracijos srautus lietuvių tauta gali prarasti gyvybines pajėgas, visiškai nusilpti tiesiogine to žodžio prasme. Savo ruožtu skirtingų tautos segmentų (senoji išeivija, vis gausėjantys ekonominių nepriteklių emigrantų srautai, Lietuvos gyventojai) vienijimasis yra galios tam tikrose ribose atstatymas ir laisvės užtikrinimas.

Žinoma, tokiam naujam tautos bendruomeniškumui daug mažesnę reikšmę turi teritorija, kultūriniai tapatumo įpročiai ir papročiai, bet ypač didelę reikšmę įgyja simbolinio kilmės bendrumo kapitalizacija, t. y. pati bendruomeniškumo jausena ir tokios jausenos pagrindu atsirandantis galios verčių dauginimas. Būtent šitokią užduotį primena ir žodžio „simbolis“ etimologija: gr. symballo – „sudedu į krūvą“, „prišlieju vieną prie kito“, „sutapatinu“.

2017.12.07; 05:27

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ankstesniais laikais žydai turėjo tokią tautos patriarchų ypač praktikuojamą maldą, kai besimeldžiantysis dėkoja ir dėkoja Viešpačiui už tai, kad Aukščiausiasis nesutvėrė jo moterimi ir ne žydu.

Palikime dabar nuošalyje lyčių skirtumus, tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia randame labai brangintiną tautinės tapatybės įsisąmoninimo formulę, kurią būtų galima pabandyti perkelti taip pat ir į lietuvišką dirvą,  lengvai įsivaizduojant galimybę, kad lietuvis dėkoja  Aukščiausiajam už tai, jog iš jo gavosi ne kas kita, o lietuvis, giedąs šlovinančią Kūrėją giesmę, džiaugdamasis savo lietuviška tapatybe.

Tarkime, niekas šiandien jau tokių užkeikimų netaria, apskritai mažai kas meldžiasi  Aukščiausiajam, tačiau tokios maldos žodžiai gali padėti iki galo dekoduoti,  paryškintu šriftu verbalizuoti atvirumo pasaulio įvairovei nuojautą, jau ir anksčiau teikusiai galimybę kažką nutuokti apie tai, kad tavoji lietuviška tapatybė yra pats geriausias dalykas, kas galėjo įvykti ir atsitiko tikrai ne pačiame geriausiame iš galimų pasaulyje. Kas be ko, čia jau būtų galima dėti tašką, kol mūsų komfortinė būsena dėl savo tapatybės neperaugo į egzaltuotą šūkaliojimą. Tačiau pasukime pokalbį ramesne vaga, keldami klausimą – kokią yra tokios brangintinos Dievo garbės ar likimo dovanos kaip lietuviškoji tapatybė tarptautinė vertė?

Kaip atrodo, tai, kad esi lietuvis, tavo sėkmei ar nesėkmei visame pasaulyje nieko negali pernelyg nei pridėti nei atimti. Gimdamas lietuviu tu nepaveldi kažkokių aktyvų, kurie leistų tau įgyti pranašumų tarptautinės veiklos sferoje, tačiau niekas čia nelaikys tavęs ir raupsuotoju vien dėl to, jog esi lietuvis. Būna retos akimirkos, kai viso pasaulio dėmesys nukrypsta į tavo tautos gyvenimo aplinkybes, tačiau  dažniausiai bus taip, kad tau pačiam reikės įrodyti savo vertę, apginti reputaciją, stengtis, kad tavo darbai įgytų tarptautinį pripažinimą.

Kita vertus, pasirodo, tavo lietuviškoji tapatybė vis dėlto gali pasitarnauti kaip lengvinanti aplinkybė, kaip patogi starto pozicija siekiant tarptautinio žinomumo, – be jokios abejonės, čia kalbama apie tą išskirtinai liūdną atvejį, kai lietuvis ryžtasi paknopstomis tenkinti tarptautiniu mastu deklaruotą įtakingų lobistų poreikį ar kažkokį fantasmagorinį lūkestį, jog kažkas iš pačių lietuvių ims ir pavadins savo tautą žydšaudžių ir išgamų populiacija, nevengiant pačio didžiausio spalvų sutirštinimo ir smaginimosi siurrealistinės vaizduotės įpirštomis detalėmis.

Nieko asmeniško, yra tokia paklausa, atsiranda ir pasiūla, tikintis, kad tokiu būdu bus atverti vartai, tenkinant pačias didžiausias ambicijas. Kai kurios KGB  išpopuliarintos idėjos, dabartinei Rusijai, ieškančiai vietos po saule, yra ne mažiau svarbios nei sovietijos laikais, be visa ko kito, sumaišties įneša dar ir tai, kad Holokausto tema vis dažniau yra įžaidinėjama komerciniais tikslas, didelę žmonių tragediją ir atmintį paverčiant, neduokdie, smulkių interesų tampomu simuliakru.

Tikriausiai girdėjote teiginį, kad svarbiausias dalykas čia yra net ne faktai apie žydų žudynes Lietuvoje, objektyvūs istorikų tyrimai, o bandymas išjudinti žmonių emocijas, užkuriant vaizduotę neįtikėtinomis detalėmis. Tačiau nežinau, kur dėti iš gėdos akis, matydamas, kad beletristika apipinti šią žydų žudynių temą arba, kaip sakoma, meniškai ją įprasminti, ryžtasi tie lietuvių autoriai, kurie per jėgą, neįvertindami savo tikrųjų galių, veržiasi į tarptautinę meninės produkcijos rinką, talento trūkumą bandydami kompensuoti temos apie neva lietuvių tautos degradavimą, naikinant bendrapiliečius žydus, aktualumu. Sigitas Parulskis ir Rūta Vanagaitė, – tai, regis, ne paskutiniai pavyzdžiai, kai tokiu būdu bandoma apgauti likimą.

Svarbu net ne tai, kiek to talento čia pritrūksta – metro, kilometro ar centimetro? Vis tik negali atsikratyti įspūdžio, kad buvai priverstas stebėti luošių varžybas dėl savotiškai suprastos garbės. Galop falšas sunaikina viską, net milimetrines literatūrinio talento ataugas.

2017.11.25; 06:00

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Regis, prieš lietuvius sukilęs visas pasaulis. Lietuviai – patys blogiausi šiame pasaulyje. Mes nieko nemokame, nieko nesuprantame, nieko doro neveikiame. Vien tik skriaudžiame kitas tautas. Rusus, lenkus, žydus…

Prie lietuvius kaltinančiųjų jau priskiriu, deja, ir Seimo narį Mantą Adomėną, „Lietuvos žinių“ dienraštyje pasipiktinusį, esą kai jam kilo mintis rekonstruoti unikalią Žiežmarių sinagogą, atsirado „daug atvirai burbančiųjų“. Bet kas čia nuostabaus? Tokia nuomonė – negalima? Demokratinėje Lietuvoje taip manyti – kriminalinis nusikaltimas? Parlamentaras M.Adomėnas norėtų užkimšti burnas visiems, kurie mano, jog „Žiežmarių sinagoga – Izraelio reikalas“, kad „mums pirmiausia reikia restauruoti savas bažnyčias“?

Parlamentaras M. Adomėnas pergyvena, kad Lietuvos žydai, gyvenę čia jau daugiau kaip 600 metų, kūrę bendrą mūsų istoriją, tebėra laikomi „svetimais“, ne mūsų istorijos dalimi. Ir vėl, sprendžiant iš parlamentaro užuominų, kalti tik mes, lietuviai. Jis nematąs jokios žydų kaltės. Jis net nesusimąsto, kad gal patys žydai nenorėjo jaustis Lietuvos dalimi. Juk tokia versija įmanoma.

Skaitant lietuviams žeriamus parlamentaro priekaištus sunku suvokti jo logiką: jei dar Vytautas Didysis suteikė žydamas privilegiją kurtis Vilniuje, kas kam turime jausti dėkingumą? Mes – žydamas, kad šie vis tik teikėsi apsigyventi Vilniuje, ar žydai – mums, kad Lietuvos karaliai ir didieji kunigaikščiai jiems vis tik nedraudė apsigyventi Vilniuje, sudarė išskirtines sąlygas, globojo juos?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Parlamentaras M.Adomėnas ginčija net lietuvių atsaką į Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą apjuodinusios Rūtos Vanagaitės išpuolį – esą atkirtis greičiausiai nebuvo skaitlingas, kaip bando parodyti kai kurie entuziastai. Parlamentaras rašo: „vieningumas gali būti tik menamas“, „vienybė neturėtų mums sukelti klaidinančios iliuzijos, kad ji atspindi visų ar net daugumos piliečių sąmoningumą“.

Kodėl parlamentaras M.Adomėnas norėtų, kad R.Vanagaitę smerkiančiųjų būtų kuo mažiau? Seimo narys M.Adomėnas trokšta, kad mes, lietuviai, taptume dar pakanatesni užgauliojimams? Bet ar įmanomas dar didesnis nuolankumas? Skaitydamas jo straipsnį pasigedau bent vieno mažutėlio, bent vieno simbolinio priekaišto žydams. Bent dėl akių…

Ką jau bekalbėti apie sudėtingesnes, rimtesnes temas. Sakykim, kodėl žydai oficialiai, viešai ir demonstratyviai neatsiriboja nuo nacių medžiotojo Efraimo Zurofo, „kaltinančio lietuvius žydšaudyste“ ir visiškai nekreipiančio dėmesio į gausybę faktų, kaip pasiaukojančiai lietuviai, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo mirties?

Dar viena pastaba – kada JAV, Europos ir Izraelio žydai atsiribos nuo lietuvius kankinusių savo tautiečių? Omenyje turiu ne tik mūsų partizanų vadą A.Ramanauską – Vanagą mėsinėjusį sadistą Nachmaną Dušanskį, bet ir Klepočių, Rainių tragedijas. Kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraštyje“ esu važiavęs į Klepočius apklausti likusių gyvų liudininkų. Ir straipsnį išsamų parašiau. Liūdna, graudi, iki šiol nutylima istorija, nes nepalanki žydams.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Todėl noriu pasiteirauti (tikiuosi, demokratinėje valstybėje klausti vis dar galima), kada žydai, įskaitant ir Lietuvos žydus, suskaičiuos saviškius, uoliai tarnavusius Lietuvą okupavusios Sovietų imperijos struktūrose? Ne tik išvardins, bet ir pasmerks. Sakykim, parašys atvirą, sąžiningą istorinę monografiją apie Klepočiuose pralietą kraują ir ją išleis ne už lietuviškus, o už savus, Izraelio, pinigus? Arba parengs išsamią monografiją, kaip sovietmečiu idėjiškai, entuziastingai Lietuvą „mylėjo“ komunistas Genrikas Zimanas, ilgametis žurnalo „Komunistas“ vyriausiasis redaktorius. Jeigu bandome suskaičiuoti visus bloguosius lietuvius, turėkime drąsos atidžiau pasižvalgyti ir kitose bendruomenėse…

XXX

Tiesa, Seimo nariui M.Adomėnui, regis, nusipjauti, kad mušama tik į vienus vartus. Jam nė motais, kaip ši mada – lietuvis privalo labiau mylėti kitus nei save – dirbtinai, kryptingai kalama mums į galvas? Seimo narys M.Adomėnas nepajėgus įžvelgti, kad šiandieninė mada – lietuviui negalima mylėti Lietuvos – žlugdo Lietuvą? Juk akivaizdu, kad mums brukte brukamas nepilnavertiškumo kompleksas.

O jeigu nemato, tegul perskaito Aleksandro Stulginskio universiteto filosofijos, psichologijos ir profesionaliosios edukologijos katedros lektoriaus Edvardo Čiuldės internetiniame leidinyje Propatria.lt paskelbtą tekstą: „Savo ruožtu tautiečiai palieka Lietuvą ne tik dėl to, kad ieško geresnio uždarbio ar pagarbesnio požiūrio į žmogų, bet, regis, dar ir dėl to, jog nenori būti liudininkais to nešvankaus veiksmo, kai tėvynę dergia, ant visos tautos tuštinasi visi, kas netingi, o ypač Nachmano Dušanskio idėjiniai palikuonys. Tokia apdergta tėvynė praranda traukos jėgą“.

Nuo Lietuvą dergiančių, žeminančių pareiškimų neapsisaugosime. Jų bus ir ateityje. Bet mes privalome gintis. Lietuvius žeminantys ir niekinantys autoriai turi sulaukti atkirčio, nors kai kurie „išminčiai“ mus bando įtikinti, jog protingiausia – patylėti. Nes netylėdami neva suteiksime pretekstą dar didesniems priekaištams, išprovokuosime dar didesnius karus.

XXX

Beje, teisingiausia būtų, jei atkirtį tokiems kaip E. Zurofas ar Europos žydų kongreso (EŽK) vadovas Mosche Kantoras duotų jų tautiečiai – žydai. Ir duotų rimtą atkirtį, ne vien diplomatinių vingrybių apgaubtą. 

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

Štai Prancūzijos kraštutinių kairiųjų lyderis Žanas Lukas Melenchonas neseniai šūkaliojo prancūziškoje spaudoje, esą „neturįs kažką bendro su Baltijos šalimis“, esą „lietuviai prancūzams ne daugiau artimi nei šiaurės afrikiečiai“… Kad šis prancūzas prišnekėjo nesąmonių, – jo valia. Šiame pasaulyje visaip nutinka. Būtume kvaili, jei norėtume, kad visi prancūzai mylėtų lietuvius. Tačiau gražu, kad jo tvirtinimai sulaukė … būtent prancūzų atkirčio būtent prancūziškoje spaudoje. Vienas prancūzas net šitaip pagyrė Lietuvą: prancūzai skolingi Lietuvai, nes „lietuviai apsaugojo Europą nuo mongolų – totorių invazijos“.

XXX

Todėl viliuosi, kad panašių žodžių – esame skolingi lietuviams – kada nors sulauksime ir iš žydų bendruomenės. Padėkoti lietuviams yra už ką: laisvoje Lietuvoje nebuvo žydų pogromų, laisvoje Lietuvoje buvo galima statyti sinagogas, steigti žydiškas mokyklas, leisti žydiškus laikraščius, laisvoje Lietuvoje veikė Žydų ministerija.

O kai Lietuva prarado nepriklausomybę, kai buvome pavergti, tikrai nutiko baisių dalykų: vieni lietuviai persekiojo žydus, bet juk buvo labai daug tokių, kurie nuo nacių smurto, rizikuodami savo gyvybėmis, labai sudėtingomis aplinkybėmis gelbėjo žydus.

Lietuvai vėl atgavus laisvę mes labai lengvai žydams grąžiname bendruomeninį jų turtą, masiškai leidžiame knygas apie Holokaustą, pačiu aukščiausiu lygiu Izraelyje atsiprašėme už savo nuodėmes, nereikalaujame iš Izraelio nei moralinių, nei piniginių kompensacijų už nachmanų dušanskių nusikaltimus, Vilniaus senamiestyje – paminklinės lentos, bylojančios apie žydų tautą vokiečių okupacijos metais ištikusią tragediją…

Net nežinau, ko dar galima norėti iš lietuvių?

2017.11.13; 04:21

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Prieš eilę metu tokiu pavadinimu lrt.lt portale publikavau straipsnį, tačiau pasikeitusi Lietuvos radijo ir televizijos valdžia taupumo sumetimais ištrynė visas ankstesnes portalo publikacijas, atlaisvino archyvus nuo varginančios naštos, dar kitaip tariant, ištuštino užkrautas virtualios erdvės lentynas, tokiu būdu apsikopdama nuo laike pageltusių straipsnių.

Kas be ko, jeigu rankraščiai yra deginami taupumo sumetimais, tai to negalima net pavadinti kažkokiu deginimu.

Šįkart ruošiuosi kalbėti apie visiškai kitus dalykus, tačiau siekiu  išsaugoti, iš naujo pakartodamas, pavadinimą, kuris leidžia pabandyti stoti į kito žmogaus, tolimo ar artimo, batus,  apžiūrint reikalo esmę iš kitos perspektyvos, bandant pasižvalgyti po pasaulį pasiskolintomis akimis. Metodologinėje literatūroje toks pasirinkimas yra vadinamas hermeneutiniu užsiangažavimu. Savotiškai hermeneutiška yra ir nuoroda į straipsnį be nuorodų, t. y. į vienaip ar kitaip pradingusį ar pradangintą straipsnį.

Yra rimtas pagrindas manyti, kad toks Efraimas Zuroffas savo Vanagaitės Lietuvoje ieškojo labai ilgai ir kantriai, daug ilgiau nei buvo galima pamanyti, nenuleisdamas rankų net patyręs pirmus sunkumus. Dabar man pačiam yra įdomiau net ne tai, kad užsispyręs ir maniakiškai atkaklus žmogus galiausiai surado, ko ieškojo, bet tai, kad ilgą laiką tokios paieškos buvo bevaisės. Indrė Makaraitytė dar tada, kai Rūta Vanagaitė geriausiai buvo žinoma kaip buvusi aktoriaus Vlado Bagdono žmona, t. y. prieš gerą dešimtmetį, yra kelis kartus spaudoje užsiminusi apie tai, kaip ją savotiškai „mergino“ E. Zuroffas, bandydamas įtikinti savosios versijos apie Holokaustą ir neva masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse teisingumu. Taigi jau iš to, ką žinome (nežinodami, kiek tokių bandymų buvo apskritai) galima padaryti išvadą, kad E. Zuroffui reikėjo mokančios intriguoti, raštingos, sugebančios įsijausti, aistringos polemistės savo užmanymų Lietuvos terpėje įgyvendinimui.

Klausiate, kodėl autoriaus forsuojamoje hipotezėje minima tik moteriška lytis, pažeidžiant lyčių lygybės reikalavimą. Čia iš tiesų, kaip atrodo, susideda daug pasąmoninių dalykų. Visų pirma nesunku įsivaizduoti, kad tokio plataus užmojo ir matomo pasauliniu mastu stoto žmogui kaip E.Zuroffas daug maloniau yra dirbti su moteriška psichika nei kapstytis po vyriškus autus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad kiekvienam vyrui tapimas E. Zuroffo įrankiu reikštų ne tik savo žmogiško orumo, bet ir vyriško prado praradimą. Moteris tokioje situacijoje dar turi galimybę pasislėpti už suklaidintosios, klastingai apgautosios statuso, už ašarų pertvaros, nervingai mojuojant vėduokle, kai savo ruožtu apmulkintam vyrui, kuriuo kažkas pasinaudojo nešvankiame žaidime, lieka tik gėdos dėmė.

Jeigu būčiau E. Zuroffu, didele dalimi jaučiausi pralaimėjęs dėl to, kad nepavyko įkalbinti I. Makaraitytės ir teko tenkintis blogesniu R. Vanagaitės variantu. Hipertrofuoto teisingumo jausmo visados vedama I. Makaraitytė kalbėtų reikiamus dalykus nepalyginamai įtaigiau, su didesniu širdies alpuliu, jeigu tik būtų pati tuo patikėjusi, nei savojo žaidimo liniją siekianti užbrėžti, kartais savojo ciniškumo net neslepianti R. Vanagaitė (drauge pagalvojau, kad kalbėjimas apie kažkokią atskirą žaidimo liniją čia vis tik būtų spalvų sutirštinimas,  greičiau yra taip, kad žmogus leidžiasi būti nešamas žaidimo logikos, pernelyg nekvaršindamas sau galvos dėl tokių dalykų kaip moraliniai skrupulai, tikėdamasis išlošti bet kokiu atveju iš pirmo žvilgsnio nepralošiamame žaidime).

Truputėlį nuvilia ir tai, kad pastaruoju metu mūsų herojai pagal mėgėjiško spektaklio kodą nusprendė siužetą paįvairinti romantiškų jausmų poteme, kaip atrodo, tikėdami, kad nereikli publika už gryną pinigą priims versiją, kad šitas dalykinis kontraktas turi kažkokią pikantišką potekstę. Tačiau žiūrint tokiu išgrynintai estetiniu rakursu, lieka tik galimybė pasakyti – baisiai neskoninga.

Kaip reikėtų apkursti, kad jau negalėtum girdėti,  jog R. Vanagaitės žodžiuose apie partizanų vadą „Niekas jo nekankino“ ataidi E.Zuroffo balso intonacijos, visos stilistinės įmantrybės viename įpakavime, neišsenkami anojo gražbylystės turtai, bijant net pagalvoti, nė iš tolo neprileidžiant minties, kad galbūt tai yra tik ciniškų Nachamo Dušanskio žodžių citata. Jeigu pastaroji išvada vis dėlto būtų teisinga, turėtume pragaro juodumo chamizmo pavyzdį, kai baisus budelis niekina auką net po mirties.

Kita vertus, reikėtų specialiai išsidurti akis, tik tada būtų galima nepastebėti, kad partizaninio karo didvyrio užpuolimas buvo tulžingas Rusijos atsakas į Andriaus Tapino neseną ofenzyvą, tokiu būdu rusams dar vis bandant gelbėti šalies reputaciją  negrabaus Rusijos Federacijos (RF) Užsienio reikalų ministerijos apsijuokimo viešojoje erdvėje fone. Dar galima pabandyti spėti, kad visiems šmeižikiškos akcijos dalyviams palikta teisė manyti, kad jie veikia laisvai, nėra tik už virvelių tampomos lėlės, tačiau netikiu, kad tuo tiki pati  R. Vanagaitė net didžiausio apkvaitimo metu, nes, kaip atrodo, liūdnai pagarsėjusi rašytoja vis tik yra pernelyg ciniško proto žmogus, kad imtų ir pasiryžtų įsikalbėti sau tokią košmarišką iliuziją.

Jeigu aš būčiau žydas, man truputėlį būtų gėda dėl nesiliaujamo Lietuvos puolimo, kai nežinančiam tikros dalykų padėties stebėtojui (tarkime, atskridusiai iš kitos galaktikos būtybei) turėtų susidaryti įspūdis, kad Holokausto pagrindėja buvo ne kažkokia hitlerinė Vokietija, o okupuotoji Lietuva. Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad faktai čia neturi jokios reikšmės, taigi be reikalo stengiasi tie teisybės mėgėjai, kurie primena, jog štai Lietuva tokia gėdinga statistika tarsi ir neišsiskiria iš kitų to meto okupuotų šalių, tačiau žydų gelbėtojų procentine dalimi čia buvo truputėlį daugiau nei įprastai kitur toje negailestingoje epochoje.

Tačiau jeigu būčiau žydas, drauge geriau suprasčiau, iš vidaus patirčiau kankinančius psichodramos kompleksus, kad tarsi ir neturiu teisės kaltinti vokiečių tautos dėl hitlerininkų nusikaltimų dar ir dėl to, nes priėmiau išmokamas Vokietijos kompensacijas, taigi dabar belieka tik perkelti savo įtūžį į kitą sferą, randant patogų atpirkimo ožį, tokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos pasigaminant juodąjį muliažą kaip savotišką neramios sielos įžeminimo laidininką arba neužganėdinto keršto jausmo kanalizacijos instaliaciją. Lietuva yra patogiausias ir saugiausias tokių instaliacijų ir transformacijų kraštas, galintis tapti apsunkusios sielos turistiniais maršrutais, tačiau mums, krašto gyventojams, tokios garbės tikrai nereikia.

Holokausto negalima užmiršti, tačiau tai nereiškia, kad tokią niekados neužgyjančią žaizdą dar būtina draskyti purvinais pirštais, skaudžią atmintį išniekinant nešvankiuose politiniuose žaidimuose. Niekam nebus didelė paslaptis priminimas, kad šiandieninė Rusija yra labiausiai suinteresuota Holokausto temų pagrindu painioti žmonių protus. „Rusija – išvaduotoja nuo fašizmo“ yra ta paskutinioji dabartinės Rusijos korta, kuria dar bando pridengti kraupų savo nuogumą, luošumą ir nešvankumą. Ta proga svarbu prisiminti, kad ta pati Rusija visais laikais buvo viena iš svarbiausiųjų, o dažniausiai pačia svarbiausiąja antisemitizmo pasaulyje skleidėja, čia paprastai buvo kuriamos klastotės, skatinančios antisemitizmo pasaulyje paplitimą ir sezoninius paūmėjimus.

Jeigu būčiau žydas, tikriausiai geriau suprasčiau, kad labai sunku arba beveik neįmanoma atleisti visoms pasaulio tautoms, kurių atstovai, kad ir kaip juos pavadinsime, dalyvavo klaikiose žydų žudynėse, nirščiau ant viso pasaulio dėl andainykščio jo abejingumo, tačiau būdamas lietuvis esu nepaprastai sujaudintas, kad mano bendrapiliečiai Lietuvos žydai nepasidavė Putino emisarų iniciuotam bandymui apjuodinti partizaninio karo didvyrį, jog Lietuvos žydų bendruomenė, rizikuodama net susipykti su putinistų valdomu Europos žydų kongresu, pasirinko racionalumo ir drauge dialogo pusę.

Po šių žodžių dar sunkiau čia pareikšti, kad vis tik negaliu ilgiau tylėti ir privalau bent apgraibomis papasakoti baisią istoriją, kuri, tiesą sakant, su čia plėtojama tema sutampa tik iš dalies, ne tiek pagal loginio nuoseklumo principą, kiek kaip gretutinis fantasmagoriškas pasakojimas. Bijau nusinešti sunkią, kankinančią paslaptį į kapus, be to, kaip atrodo, dabar užstojo laikas, įpareigojantis byloti tai, ką žinai net labiausiai kontroversiškais klausimais, nes visuomenė jau yra tokia brandi, kad jos neišmuš iš vėžių naujai išryškėję nesmagūs faktai.

Po universiteto baigimo anais laikais karinėje įskaitoje buvę jaunuoliai privalėjome atvargti tris mėnesius karinėje stovykloje Pabradėje. Čia įpusėjus šaltam rugsėjui žvarbaus vėjo perpučiamose palapinėse ne kartą šildėmės iš vidaus kūrenamomis spirito ugnelėmis. Kartą nežmoniškai padauginus keistas jaunuolis, į mūsų kursą atkeliavęs iš kažkur tik paskutiniais universiteto baigimo metais, anksčiau be perstojo gyręsis, kad yra įtakingo sovietinės Lietuvos veikėjo Henriko Zimano ypatingasis protežė, vos ne įsūnis, tąkart papasakojo, kad H.Zimanas, dalyvaudamas susitikimuose su buvusiais artimiausiojo rato bendražygiais sovietiniais partizanais žeminėse, paverstuose muziejais, kažkokių švenčių, virsdavusių nevaržomomis puotomis, metu mėgdavęs pasigirti, kad jų gudrus planas numesti prie Pirčiupių kaimelio kelis nužudytus vokiečių kareivius suveikė, vokiečiai neva pasimovė ant kabliuko ir sudegino nieko dėtų, taikių žmonių kaimą. Mano minėtas jaunuolis užuominomis, o po to ir atviru tekstu tai papasakojo kaip neva netipiškas tokių puotų dalyvis, čia patekęs dėl savo ypatingojo statuso. Tikėti ar netikėti?

Žinia, kare pagal karinio meto logiką kariniai priešininkai siekia vienas kito sunaikinimo, tačiau mūsų aptartu atveju, jeigu tai būtų tiesa, karo nusikaltėliais, masiškai naikinusiais civilius gyventojus, turėtų būti laikomi ne tik hitlerininkai, sudeginę kaimą, bet taip klasta į tokį veiksmą juos pastūmėję H. Zimano sovietiniai partizanai.

H. Zimanas per visą sovietinį laikotarpį buvo kaip reta šlykštus komunistinės ideologijos prievaizdas, siekęs lietuvių kultūros nususinimo visomis išgalėmis, net kai kuriuos Lietuvos įtakingus komunistus skundęs Maskvai dėl neva jų nacionalistinių nukrypimų.

Tačiau, apsaugok, Viešpatie, nuo tokios klaidos, niekam nevalia tapatinti H. Zimaną su visa Lietuvos žydų populiacija. Kiekviena tauta turi niekšų, kaip ir labai taurių asmenybių.  

2017.11.07; 12:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Gali pasirodyti, jog taip pavadinęs pasisakymą autorius gana demonstratyviai iš anksto praneša apie savo  nenorą pripažinti naujas realijas, nes šiandien, įstojus Lietuvai į ES, iš tiesų su didesniu ar mažesniu pagrindu, bet labai plačiai kalbama apie iškilusią būtinybę atsisakyti dalies šalies suvereniteto.

Tiesą sakant, pats įstojimo aktas jau traktuojamas kaip dalinis suvereniteto praradimas, drauge numatant principinę galimybę, jog tolesnis ES sanklodos tobulinimas gali dar labiau apriboti valstybių narių savarankiškumą. Kita vertus, kaip atrodo, niekas dėl to nesiruošia pernelyg laistyti ašarų, nes nesunku įsivaizduoti, jog už tokį, neva efemerišką  (taip regisi ne vienam) dalyką kaip suvereniteto pilnatvė mainais įgyjame ekonominės gerovės perspektyvas, didelę finansinę paramą jau dabar, saugumo garantijas ir t.t.

Kartais ta proga, gudragalviškai nutęsiant žodžių galūnes, dar pastebima: tikrosios nepriklausomybės niekados pasaulyje nebuvo ir nėra, o besitęsianti globalizacija esą yra linkusi tokių sąvokų turinį ,,išplauti“ suvis… Iš kitos pusės, čia dar galima atkreipti dėmesį į tai, jog prancūziškos kilmės žodis ,,suverenas“ (pranc. souverain) lietuviškai yra išverčiamas žodžių konstrukcija ,,aukščiausioji valdžia“, ,,aukščiausiosios valdžios turėtojas“, taigi nurodo į tokią realybę, kurioje šiandien nėra reikalo užbrėžti nedalumo ribos. Dar daugiau, – vienu iš svarbiausių demokratinio visuomenės valdymo principu yra valdžių padalijimo reikalavimas, pažymintis, jog valdžia turi būti skaidoma į įstatymų leidybos, vykdomąją ir teismo valdžias, draudžiantis beribę valdžios koncentraciją, taip ar kitaip atsirandantį valdžios perviršį.

Taigi pagal principą demokratinė valdžia yra taki ir dali valdžia. Įsivaizduoju, jog jau vien dėl to šio straipsnelio pavadinimas turėtų būti akibrokštu konstitucinės teisės specialistui, t. y. žmogui, kuriam, kaip atrodo, labiausiai rūpi principų sfera.

Kita vertus, tokio suerzinimo, galinčio atsirasti tik tada, kai pašalietis šiurkščiai pažeidžia diskurso taisykles, čia yra siekiama sąmoningai, nes suvereniteto tematika, pagal daiktų prigimtį priklausanti konstitucinės teisės kompetencijos sferai, tų pačių teisininkų pastangų dėka, bent taip atrodo man, yra jau supainiota iki tokio lygio, jog atpainioti šios problemos įprastomis priemonėmis nebeįmanoma. Tad leiskite, paliekant antrame plane ištryptą teisinės rekonstrukcijos kelią, išbandyti kitus požiūrius. Išbandykime temos plėtotėje visų pirma  radikaliai istorinės rekonstrukcijos galimybę arba, kaip dabar mėgstama sakyti, genealoginį požiūrį. Žinoma, trumpame straipsnelyje, vardan palyginimo galime išskirti tik kelis motyvus, iliustruojant temos plėtotės perspektyvą vienu kitu punktyru.

Žodis ,,suverenas“ prancūzų kalboje įsitvirtino XVI a., iškilus reikalui pagrįsti monarchijos absoliutines pretenzijas. Istorikui čia leista pastebėti (tai iš tiesų gali pagauti tik specifinė istoriko klausa), jog suvereno ,,kaip aukščiausiosios valdžios“ statuso prasmėvaizdžiu buvo siekiama pažymėti ne tiek aukščiausiąją pakopą valdžios hierarchijoje mums įprasta reikšme, kiek pačios valdžios nedalijamumo principą, kai, kalbant aiškiais ir paprastais žodžiais, karalius atsisako dalintis valdžia su kitais stambiais žemvaldžiais, bažnyčia, korporacijomis ir pan. Žinoma, aukščiausiosios valdžios ir patvaldystės principai šiuo atveju kažkokiu laipsniu sąlygoja vienas kitą, tačiau svarbiausiu dalyku, išeities tašku čia yra negatyvaus pobūdžio valdžios nedalijamumo imperatyvas.

Vis tik, kaip įvertinti tą lemiamą suvereno sampratos metamorfozę, kai toks statusas, išpuoselėtas spindinčios karališkos valdžios pavyzdyje, švietėjų pastangomis, kaip visi gerai žinome, yra perduodamas tautai, išaugintas rūmų inkubatoriuje, yra, grubiai tariant, ,,pervyniojamas“ ant tautos pavyzdžio? Ar galima tikėtis, jog ši suvereno sąvoka, taikoma skirtingose situacijose, išsaugos kokį nors prasminį vientisumą, ar galbūt yra taip, kad ta pačia sąvoka pažymimi visai skirtingi, niekaip nesubendravardiklinami  dalykai? Ypač čia noriu atkreipti dėmesį į tai, jog karalius kaip toks, šiaip ar taip, yra valdžios figūra, taip sakant, valdžios kristalizacijos manifestacija, tuo tarpu tauta pati savaime niekaip negali būti priskirta, tarkime, vienarūšiai valdžios figūrų sekai.

Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jeigu siekiame išsaugoti žodžio ,,valdžia“ šaknį tautos kaip suvereno apimtyje, tai galime sakyti, jog tauta yra savivaldos objektas, o tai reiškia, drauge yra tokio vyksmo subjektas. Taigi iš pat pradžių atrodo, jog šitokiu pavidalu suglaustame subjektiniame-objektiniame vyksme įterpti išorinės valdžios principą beveik neįmanoma, nebent iš karto pasižymėtume lakia viduramžiško tipo vaizduote, leidžiančia manyti, jog, pavyzdžiui, ant adatos smaigalio gali įsikurti begalybė velnių.

Kaip atrodo, iš tiesų nepaprastos vaizduotės prireikia tiems konstitucinės teisės korifėjams, valstybės ir teisės teoretikams, kurie bando nusakyti procedūras, esą leidžiančias korektiškai deleguoti tautos valdžios išteklius atitinkamoms institucijoms.

Kita vertus, įžvalgesnis tyrinėtojas, regis, greitai pastebi, jog toks ,,pamainymas“ nėra paprastas, lengvai įgyvendinamas reikalas, todėl, siekdami subalansuoti pelnytas išvadas, teisės teoretikai neretai tautos kaip suvereno sampratą reliatyvizuoja iki kraštutinio taško, visiškai ją ,,suplonina“, bando įtikinti, jog tokia samprata yra tik sąlyginė, tarsi ir nežinia kam reikalinga  konstrukcija.

Toliau pasiremsiu dviem trumpais Žano Žako Ruso (Jean Jacques Rousseau) posakiais, žadinančiais kiek kitokio tipo vaizduotę, leidžiančiais kitaip įrėminti diskusiją. Ruso yra pastebėjęs, jog 1) tautai neįmanoma atsisakyti net dalies savojo suvereniteto, suverenitetas esą kaip toks yra nedalomas, 2) tauta esą gali atsisakyti valdžios, bet ne valios. Žinoma, šias ištaras galima interpretuoti labai skirtingai. Savo ruožtu kyla įspūdis, jog čia pažymimi labai paprasti ir drauge įsigilinimo reikalaujantis dalykai.

Kaip atrodo, Ruso požiūriu, tautos suverenitetas nėra mechaniškai surištas su valdžios institucine raiška jau vien todėl, jog tauta bet kokią valdžios seką gali absoliučiai pertraukti, t. y. nutraukti iš viso, pradėti iš naujo tuščioje vietoje ar pan. Tai jau yra nedalomos, ta pačia eiga suverenios tautos valios, kurios niekas negali pavaduoti, išmainyti, pakeisti, sfera. Su institucinės valdžios raiška taip suprantamas tautos suverenitetas tam tikru aspektu yra susietas atvirkščiai proporcingu būdu: valdžia yra dali, tautos suverenitetas visiškai nedalus. 

Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su tautos valia, žinoma, labiausiai siejasi įstatymų leidyba, įstatymas su didesniu ar mažesniu patikimu gali būti traktuojamas kaip tautos valios išraiška. Tačiau dar labiau akivaizdus tokios valios pasireiškimas yra visos tautos apklausos, referendumai, plebiscitais išsakomos nuomonės, taip pat vienokio ar kitokio pobūdžio manifestacijos, idealu čia laikant Tautos susirinkimą.

Taigi, kaip matome, suvereno sąvoka yra negatyvaus pobūdžio apibrėžtis, užgimusi dar monarchijos laikais, nusakant aukščiausiosios valdžios statusą, tačiau moderniaisiais laikais, įsitvirtinus kiekybiniam tikrovės aiškinimui, tautos suvereniteto nedalumo idėja įgyja tą papildomą reikšmę, jog blokuota tautos kaip paprasčiausios individų sumos supratimą, saugo nuo matematinės regresijos.

Kita vertus, dabartinėje Lietuvoje kalantis naujojo luomiškumo daigams, suvereno sąvoka, kaip atrodo, praranda bet koki turinį, nes aukščiausiosios valdžios idėją vis labiau pakeičia valdžios dalybos užkulisiuose tarp klanų, šeimų, anūkų.

Savo ruožtu socialinė atskirtis čia tampa tokia nuožmi, kad tautos vientisumo idėja vis labiau pradeda panašėti į aukso amžiaus mitą. Galima pasakyti ir taip, kad skurdas nupilietina žmones, o tautos suvereniteto idėją baisūs žmonių materialiniai nepritekliai jau blokuoja žymiai didesniu laipsniu nei kai kurių viešosios valdžios funkcijų perskirstymas tarp nacionalinių ir europinių institucijų.

– Sakyk, ką nori, bet Lietuva vis labiau panašėja į Lotynų Amerikos šalį, kur  lašelis populiacijos maudosi turtuose, o visi kiti kapanojasi skurdo spąstuose, – pasakė įdomi bendrakeleivė, dardant per duobes, besikratant vienu automobiliu miesto gatvėmis.

Pagalvojau, kad ši žavinga, toli nuo politologijos mokslų dama vienu sakiniu pasakė tiesą, kurią prisiminti verta ir čia, priartėjus prie šio straipsnelio užsklandos. Kad ir kaip žiūrėsi, Tautos suverenitetą mūsų padangėje galiausiai riboja ne tiek Europos idėja, kiek Lietuvos politinės klasės pasirinktas Lotynų Amerikos vystymosi pavyzdys.

2017.10.10; 03:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šį straipsnelį parašiau ir siunčiu specialiai dienraščiui slaptai.lt, tikėdamas jo misijos sėkme išslaptinti pasaulį, nuslėptą informaciją paverčiant viešomis žiniomis, užkulisius – apšviesta scena.

I dalis

Ne paslaptis, kardinalusis falšas kaip šūdmusių spiečius plūduriuoja tai šen, tai ten, tūpdamas ant visokiausių objektų, įgydamas įvairiausius pavidalus. Tačiau šiandien, kaip atrodo, tokio sutirštinto falšo fotografija išryškėja visu gražumu  pirmiausiai  bandant įpiršti tautai požiūrį, kad valdžios kritika gali pasitarnauti priešui, yra paranki nedraugiškai mūsų kaimynei Rusijai.

Iš tiesų, tokių teiginių apie valdžios kritikos žalą padažnėjęs tiražavimas nurodo į ypatingą falšo paūmėjimo atvejų mūsų padangėje ir galbūt žymi tai, kad Rusija priartėjo dar labiau nei Zapad pratybos arba morališkai jau įžengė į mūsų teritoriją.

Kaip reikia nemėgti savo tautos, daugumą žmonių laikyti visiškais kvailiais, jeigu ryžtamasi savo netinkamumą užimti valdžios postus maskuoti nuorodomis į neišgalvotą Rusijos grėsmę arba dangstytis valstybės paslapties skraite, a?

Informacinį karą su Rusija pralaimime ne tiek tuo atveju, kai jau pradedame nesuspėti atremti akivaizdžiai melagingų ir nesąmoningų pranešimų, platinamų kulkosvaidžio ritmu, o labiau tada, kai mūsų valdžia informacinių karų pretekstu pradeda brandinti kažką panašaus į kritikos suturėjimo planus, noromis ar nenoromis kopijuodama rusiškus pavyzdžius.

Didžiausio pralaimėjimo scenarijus ir yra tokio supanašėjimo linkmė.

Kad kalbu apie visai nejuokingus dalykus, rodo ir toks praeitos savaitės kurioziškas nutikimas, kai visuomenėje pasklidus žiniai apie KTU rektoriaus habilitacinio darbo kompiliacinius užmojus, KTU tarnybos paskelbė pranešimą spaudai, kuriame tvirtinimą, kad universiteto šmeižimą ir rektoriaus puolimą be pagrindo platinant melagingas žinias organizuoja Rusija ir silpni universitetai. Įdomūs sąjungininkai, ar ne, Rusija ir nusilpusio imuniteto universitetai, ar Rusija dabar jau kviečia vienytis visus pasaulio paliegėlius?

Slaptosios žinios

Daugelis išgirdę tai kvatojo pamesdami pilvus, o šių eilučių autorius liūdėjo: gaila buvo to žmogaus, kuris dabar tikriausiai išgyvena pragarus, galimai paslydęs dėl savo tuštybės, gaila kitų universiteto žmonių, talentingų mokslininkų, puikių darbuotojų, garbingų tautiečių ir bendrapiliečių, kurie dabar tampa vieno žmogaus tuščiagarbiškumo įkaitais.

Tačiau simptomiškas yra pats bandymas griebtis Rusijos grėsmės užkeikimų tarsi šiaudo skęstant, tokiu būdu dangstant savo nelabai garbingus  kompleksus ir poelgius. Nejaugi kam nors atrodo, kad ištarus Rusijos vardą žmonės praranda sveiką nuovoką ir apduję pradeda klaidžioti nesiorientuodami  aplinkoje? Kita vertus, neužmirškime, kad tokio triuko užtamsinti langus, apsidrausti nuo kritikos dangstantis  šventu valstybės interesų gynimo reikalu skirtingo rango administratorius išmokė įtakingi politikai, sugebantys  manipuliuoti žmonėmis.

Kyla toks įspūdis, kad pastaraisiais metais Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) dirba vis geriau ir geriau, išradingiau, savo išaugusiu profesionalumu dėmesį jau atkreipė ir departamento viešųjų ryšių tarnyba. Garbė jiems!

Tačiau negaliu užmiršti ir to kartėlio, kuris apniko išgirdus, kai kartą  atsinaujinusio departamento aukštas pareigūnas pareiškė, kad Lietuvos politinės vadovybės kritika tiesiogiai tarnauja Rusijos interesams. Tikrai nemanau, kad tokiu būdu žmogus, rūpindamasis savo karjeros tvarumu, pabandė įsiteikti politikams. Greičiau yra taip, kad ne visi aukšti pareigūnai kažką nutuokia apie skirtumą tarp valdžios ir valstybės, ne visada matomą plika akimi, bet akivaizdžiai išryškinamą filosofinės artikuliacijos būdu, kai siekiama esmės atodangos.

Todėl, galimas daiktas, nemenka dalimi teisus yra šiandien kalamas prie sienos TSPMI profesorius, kuris sako, kad atsainus požiūris į filosofijos dėstymą universitete užtraukia pavojų visai valstybei.

Žinia, į valdžią patenka ne tik turtingi idėjomis žmonės, taigi, būna ir taip, kad svarbiausiu resursu, siekiant įtakingų postų, tampa tiesiog piniginės tūris. Tada sakoma, kad žmogus nusipirko postą, investavo į savo politinę ateitį. Tačiau net ir tokiu atveju, kai valdžia tampa slogučiu, valstybė nežlunga, jeigu piliečiai neįpuola į rezignaciją, nepasiduoda nevilčiai. Tokiu  atveju valstybė tęstinumą užtikrina mūsų kritinis patosas, nesitaikstymas su valdžios nuosmukiu.

II dalis

Kaip atrodo man, labiausiai supainiota, prasikišanti ypatingai nevykusiais sprendimais yra kaip tik ta naujosios Lietuvos valstybinių institucijų tvarkymo ir jų veiklos reglamentavimo sritis, kurią čia sąlyginai pavadinsiu slaptumo fenomenu.

Pažymėdamas, kad reikalo esmė taip atrodo man, kartu leidžiu suprasti, kad čia išsakysiu tik savo visiškai subjektyvius,  atsitiktinius ir padrikus pastebėjimus, nepretenduodamas į fundamentalius apibendrinimus. Kita vertus, kažin ar gali būti toks dalykas kaip slaptumo vadyba iš principo, o jeigu vis tik kažkokiu būdu tokia disciplina yra, tai ji, žinoma, jau pagal apibrėžimą turi būti slaptas, vadinasi, mums, nepašvęstiesiems, dar nežinomas mokslas.

Taigi, vardan tikrumo, perklauskime savęs dar kartą: ar turi teisę apie tokį subtilų dalyką kaip šis kalbėti atitolęs stebėtojas, sakykime taip, pilietis pašalietis, visai ne valstybės tarnautojas pagal savo profesiją? Guodžiuosi visų pirma tuo, kad kartais pro apverstą žiūroną dalykų padėtis gali pasimatyti dar ir geriau nei įsistebeilijus iš pernelyg arti, žiūrint prikišamai, prispaustomis prie objekto akimis.

Kita vertus, žiūrint iš visuomenės sutarties teorijos, kuri apibrėžia demokratinės visuomenės pamatinius principus, taško, ne kažkoks atskiras, privilegijuotas valstybininkų luomas, išrinktasis ar paskirtasis, o kiekvienas pilietis yra vienodai valstybės centras, taigi toks pilietis turi teisę, o retkarčiais net privalo pasisakyti visais valstybės gyvenimo klausimais. Kitaip tariant, demokratinėje visuomenėje minėto tipo pašaliečių nėra arba bent jau neturėtų būti.

Jeigu norite, pasakysiu iškart, kad negaliu atsistebėti mūsų padangėje dėl kažkokių paslaptingų priežasčių besitęsiančiu slaptos informacijos sureikšminimo, išsiliejant iš visų krantų, reiškiniu, kai atsinaujinančios nuorodos į daugėjančios slaptos informacijos tipus, nesibaigiančios diskusijos dėl darbo su slapta informacija galimybių ir panašūs dalykai tampa labai triukšmingų batalijų reikalu, tikru turgumi, kur, kaip atrodo, kažkas išties nenutrūkstamu srautu perkama ir parduodama.

Moteriška paslaptis

Dar daugiau, – nors iš pažiūros sunku tuo patikėti, vis tik, kaip jau esu kažkur andai užsiminęs, yra požymių, leidžiančių manyti, kad Lietuvoje slaptumo ir prieigų prie slaptumo apibrėžtis tampa vos ne visuomenės stratifikacijos principu, savotišku luominės sąmonės šaltiniu, kai iš esmės techniniai dalykai be galo hipostazuojami, tampa politiškai užaštrintais dalykais, tokiais kodais, kurie leidžia inicijuoti naujus socialumo tipus.

Slaptoji kanceliarija tampa ypatingai svarbiu politinio gyvenimo ir socialinės hierarchijos veiksniu? Jeigu taip yra iš tiesų be išlygų ir tokia tendencija progresuos toliau, tai reiškia, kad mūsų maža šalis nepastebimai gali persiimti didelės antiutopijos vertybėmis.

Iš tiesų, ženkime šia kryptimi mintimis dar truputėli į priekį ir nesunkiai įsivaizduosime, kad štai susiformuoja visuomenės tipas, kai atitinkamoms žmonių grupėms leidžiama dėvėti tik tam tikros spalvos kelnes, pavyzdžiui, vieniems raudonas, kitiems geltonas, dar kitiems pilkas pagal žmonių teisę įgyti ir disponuoti slapta informacija, įvertinant būtent kiekvieno iš jų prileidimo prie slaptumo laipsnį. Kelnių spalva čia viešai parodytų žmogaus luominę padėtį (triusikų – neviešai) pagal jo dalyvavimo slaptumo struktūroje indeksą. Sakote, kad tokia vizija visiškai nedera su Briuselio skelbiamais modernizacijos vajais. Tai tiesa, tačiau būna ir taip, kad kartais prieštaringiausi dalykai pradeda tarpusavyje derėti arba net sutampa.

A.Konan Doilis yra pastebėjęs, jog geriausias būdas kažką paslėpti, tai palikti šį neviešą, slapstomą dalyką visų akivaizdoje, būtent tokiu būdu nuslepiant jo slaptumo statusą. Leiskite į pagalbą pasitelkti dar ir kitą pavyzdį: ką nors iš tiesų užmirštame ne tada, kai užmirštame, bet tik tada, kai kartu užmirštame, jog užmiršome. Jeigu prisimename, kad kažką užmiršome, tai save vis dar skatiname  prisiminti užmirštą dalyką.

Taip ir slapta informacija iš tiesų  gali būti vadinama slapta tik tada, kai nėra viešų nuorodų į jos slaptumą. Taigi, kai į slaptą dalyką jau baksnojame pirštu, pabrėžiant jo slaptumą, mes siekiame pritraukti dėmesį, drauge šitaip bandome užkelti slaptumo kainą. Tokiu būdu prasideda vieši ir nevieši žaidimai iš slaptumo.

Kita vertus, visai nenoriu pasakyti, kad valstybė negali turėti paslapčių, nesiūlau atšaukti dokumentų grafas „slaptai“, „tarnybiniam naudojimui“ ar pan., tikrai nenoriu įpiršti blogo patarimo, kad valstybės tarnautojai neatsakingai žiūrėtų į paslapties statusą turinčią informaciją, nesaugotų tokios informacijos. Anaiptol! Kalbu čia apie tą situaciją, kai, peržengiant tam tikrą ribą slaptumo forsavime, išaugęs slaptumas (ar kvazislaptumas) tampa visuomenės procesų deformacijos sąlyga ir drauge simptomu.

Žvelkime atidžiau. Stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia slaptumo hipostazė, žinoma, yra orientuota ne į paslapties išsaugojimą, bet tarnauja įtakos įgijimui ir procesų valdymui. Suprantama, kad tokią nelabai legalią slaptumo vertę savo ruožtu siekiama nuslėpti su papildomomis pastangomis, todėl slaptumas kaip toks visuomenės gyvenime daugėja su nevaldoma progresija, kartais gali tapti visiškai iracionaliu procesu. Tokio kraštutinai išvirkščio požiūrio į slaptumą pavyzdys, savotiškas rodiklis, mano galva, yra teismo procesai dėl teisės dirbti su slapta informacija. Neteko girdėti, kad tokie procesai vyktų kitose demokratinėse šalyse  (kad ir kaip būtų, situacija iškalbinga jau vien dėl to, jog tokia problema ten nėra „garsi“).

Tačiau net nesižvalgant į šalis sveika nuovoka leidžia suprasti, kad natūralios dalykų padėties požiūriu, ne profesija ir karjeros galimybė turėtų būti išvedami iš teisės dirbti su slaptais dokumentais, o kaip tik atitinkama profesija, užimamos pareigos savaime turėtų užtikrinti tokią teisę. Jeigu yra atvirkščiai, tai ir prisipažinkime, kad gyvename atvirkščiai, aukštyn kojomis, išvirkščio politinio organizmo akiratyje.

Šiaip ar taip, kaip atrodo, labiau stipri ir mobili yra ta valstybė, kuri laikui bėgant mažiau apsunksta nuo savo ir svetimų paslapčių. Slaptumo sureikšminimas kartais net tampa pavojingu pačiai valstybei reiškiniu, nes būtent tokiu būdu sukuriama palanki terpė visų rūšių piktnaudžiavimams. Todėl sveikstantis politinis organizmas siekia skaidrumo, labiau vertina dienos šviesą nei prietemą ir šešėlius.

Kažkada pusiau juokais, pusiau rimtai jau esu sakęs, kad didžiausia valstybės paslaptis yra ta, kad jokios valstybės paslapties nėra. Paslaptinga gali būti tik moteris, bet ir tai ne kiekviena.

2017.09.19; 12:18

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ketvirtadienį vienoje prezidentūros menėje buvo pristatyta nacionalinė iniciatyva IDĖJA LIETUVAI, subūrusi, kaip praneša rengėjai, pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus, visuomenės veikėjus, įvairių sričių ekspertus, atsakingą verslą.

Krenta į akis, kad ši akcija buvo išreklamuota iš anksto su Lietuvoje ne taip dažnai matoma pompa, o ypatingą iškilumą minėtai iniciatyvai suteikia tai, kad akcijos globėjais sutiko būti aukščiausieji šalies politikai, pradedant šalies prezidente Dalia Grybauskaite.

Kita vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad šio užmanymo tikrasis iniciatorius, telkiantis pritariančiuosius balsus (kas galėtų drįsti nepritarti idėjai Lietuvai), yra Delfi.lt portalas, tarsi pratęsiantis čia vykstančius kasmetinius įtakingiausiųjų Lietuvos žmonių rinkimus labai savitu būdu, t. y. dabar užsimojęs pažadinti masinę žmonių iniciatyvą dalintis idėjomis, nežiūrint jų pelnyto statuso, užimamos padėties, turimų įtakos svertų, tarkime, tikintis, kad išsakytos vertingos idėjos savaime prasiskins kelią.

Galimas daiktas, pernelyg užsižaidus nepaprastai žavingu ir drauge graudžiai juokingu įtakingųjų rinkimu, kreipimasis į žmonių mases su raginimu dalintis idėjomis yra savotiškas kompensacinis paties portalo mechanizmas, siekiant didesnės savivertės ir visuomeninio reikšmingumo, tačiau bet kokiu atveju tokiu kreipimusi buvome pamaloninti  mes visi, net didžiausi diletantai. Žinia, gyvename epochoje, kurioje vis didesnę reikšmę įgyja eksperto kompetencijos, tačiau jau pagal apibrėžimą ekspertas yra toks žmogus, kuris neturi idėjų, o tai savo ruožtu reiškia, kad idėjų turnyruose mėgėjai gali pasirodyti ne blogiau nei profesionalai.

Net jeigu idėjos Lietuvai užmanymas būtų tik  marketinginis triukas, svarbiausiu dalyku laikant savireklamą, tokios idėjos Lietuvai iškėlimas neabejotinai įgyja visuotinį pobūdį ir nacionalinį skambesį jau vien todėl, kad suteikia progą  mums visiems padiskutuoti apie idėjų reikšmę visuomenės gyvenime, siekiant strateginių pokyčių, verčia kelti klausimą – kaip, kokiu būdu, pagaliau – kur užgimsta tikroviškos idėjos, keičiančios mūsų  likimą, atveriančios naujus tikrovės horizontus. Net jeigu iš didelio aptartos reklaminės akcijos debesio nebus daug lietaus, t. y. neiškris idėjų perteklius, nušniokščiantis gatvėmis, mes jau būsime įsibėgėję, bandydami atspėti idėjos kaip tikrovės stūmoklio mįslę, žingsnis po žingsnio artėdami prie Platono idėjų teorijos kaip svarbiausiojo platonizmo rezultato apmąstymo, įgydami skonį ir poreikį platoniškajai sielos nuskaidrinimo versijai kasdienybės verpetuose.

Na, iš tiesų Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį  būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on). Vadovėliniu žargonu tariant, Patonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės.

Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad  neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie, kaip toliau pamatysime, esmės požiūriu yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, kuris būtų linkęs save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kartas nuo karto išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“. 

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujanti būtyje tik per savo idėją. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį  būties teorijoje?

Ta proga galima pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera priešais tikrovę kaip jos vertingumo pagrindą keldami idėjas, nubūtina prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti  vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūrinių kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kita vertus, kaip jau menka dalimi užsiminiau, man pačiam labiau rūpi ta platonizmo versija, kuri leidžia idėją traktuoti kaip būdą apšviesti tikrovę, išryškinant jos nepriteklius, tarkime, dialogo idėja įgalina apčiuopti nesusikalbėjimo problematiką ir pan.

Žiūrint šiuo rakursu, idėjos Lietuvai nacionalinės iniciatyvos kontekste savaime besiperšanti yra visos Lietuvos susirinkimo, jeigu norite, visuotinio tautos suvažiavimo idėja. Kaip atrodo, tai būtų pats geriausias būdas susitarti dėl  Lietuvos vizijos, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo antrojo šimtmečio pradžią. Techninis šios idėjos gyvendinimas tikrai nėra toks keblus uždavinys kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar sakote, kad atstovaujamosios demokratijos sąlygomis esminį Konstitucijos paragrafą, skelbiantį, kad valstybę kuria tauta, realizuoja laisvose demokratiniuose rinkimuose išrinktas parlamentas, vykdantis tautos valią? Tikriausiai greitai supratote, kokią nesąmonę ištarėte?..  Iš tiesų, Lietuvoje politikai pačiu geriausiu atveju atstovauja politiko profesijai, o dažniausiai su vis didėjančiu pagreičiu – savo šeimoms, atžaloms, egoistinių interesų grupei, pasivadinusiai partija. Net ir Seime kartojasi tos pačios pavardės, deputato profesijai tampant paveldimai, nekalbant jau apie ne tokius viešus valstybės gyvenimo užkaborius. Savo ruožtu tautos susirinkimo užmanymas yra grindžiamas visų profesijų, luomų, socialinių sluoksnių atstovavimo idėja, siunčiant atstovus į šimtmečio forumą nuo visų socialinių klasių, nepamirštant net užklasio ir viršklasio.

Tai išties būtų generalinis luomų susirinkimas! Bent kartą per šimtmetį tokią prabangą galėtume sau leisti, ar ne? Ypač noriu pabrėžti tą momentą, kad kalbame čia ne apie kažkokio šventinio ritualo įgyvendinimo būtinybę, o apie susvetimėjimo savo valstybei įveikimo sąlygas, visuotinį valstybės įgalinimą, naujų raidos gairių numatymą labiausiai autoritetingu pavidalu. Kad ir kaip žiūrėsi, tai svarbesnis dalykas nei įtakingųjų sąrašo išryškinimas, vadinamojo elito kodifikavimas.

X X X

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės  uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausia pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriu. 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau yra tekę kartą iš toli užsiminti, greičiau į tokią protingą vietą galima užklysti  keliaujant miško takeliais, kai atsiremiame į tamsą http://www.alfa.lt/straipsnis/50193649/kai-miskas-tampa-mediena-laikas-naikinti-ir-uredijas.

Neatsitiktinai, – tikriausiai visi tai pastebėjo, – ketvirtadienį paskelbus vajų „Idėja Lietuvai“, visą savaitgalį žmonės miniomis traukė traukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą  niekuo dėtais grybautojais.

Lotyniškoje interpretacijoje „protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma. Prašau doktrinos puoselėtųjų atleidimo, bet pasakysiu tiesmukiškai, kad yra pagrindas manyti, jog tokia protinga vieta yra Žemė visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė,  galiausiai kaip didžioji informacinė sistema.

Kartą labiau juokais nei rimtai esu sakęs, kad Lietuvoje turėtų būti keturi universitetai, pavadinti atitinkamais stichijų vardais http://www.alfa.lt/straipsnis/50172665/kiekvienai-stichijai-po-universiteta. Tačiau ne juokais, o labai rimtai tvirtinu, kad Lietuvos savigarbos reikalas yra turėti Žemės universitetą, be kitų tokio prasmingo pasirinkimo galimybių numatant dar ir tai, kad Žemės universitetas būtų adekvatus pagarbos gestas valstietijai kaip motininiam Lietuvos luomui (nesumaišykite su Seimo valstiečiais), mūsų istorijos vingiuose atlikusiam dar ir tą darbą, kurį išdavė kiti luomai, pavyzdžiui, būtent valstiečiai pradėjo karą miškuose, kai ginkluoti valstybės sargybiniai lemiamu momentu nusišalino ar pasidavė priešui be šūvio.

Tiesą  sakant, kiekvienas prasmingai funkcionuojantis universitetas turėtų būti laikomas žemės universitetu kaip regiono intelektinis centras, ta proga prisimenat, kad Vokietijos administraciniame suskirstyme regionai yra vadinami žemėmis. Būtent sugebėjimas tapti regiono vystytoju yra nepalyginamai aukštesni tikslas nei tokių žaltvykslių kaip tarptautiniai reitingai vaikymasis ar Afrikos švietimo misijos įsisąmoninimas, keliant juodojo žemyno žmonių išsilavinimo lygį.

2017.09.13; 06:40

Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu. 

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos“ išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.

Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje? 

„Juodojo Sodo tragedija“. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.

Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją,  o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…

Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo  įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.

Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.

Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad  dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…  

Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?

Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir  įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra  labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.

Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.

Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.

Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog  nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.

Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą  daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš  knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos  į vientisą veidrodžio ekraną.

Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!

2017.07.27; 09:25

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvenu nuobodų, be didesnių iššūkių oportunisto gyvenimą, tačiau man patinka mano nusistovėjusi aplinka, kur žinai, ko dar galima iš ko tikėtis, o kas čia yra visai neįmanoma.

Kaip tikriausiai daugelis, ironiškai žiūriu į marksizmo teiginį, kad žmogus, girdi, yra tik visuomeninių santykių visuma, tačiau  kartu man atsisijojusi per laiko sietą pažįstamų draugų, geranoriškų kaimynų, apskritai civilizuoto tautiečio kompanija yra komforto zona, kurios nesu linkęs lengvai atsisakyti. Todėl nepraleidau pro ausis, tikrai išgirdau, kai ne vienas mano pažįstamas, sutiktas savaitės bėgyje išretėjusiame vasaros laike, kartojo beveik vieną ir tą patį, kad stojimas Vytauto Radžvilo pusėje yra savotiškas padorumo testas, niekas dėl to neva neabejoja, tačiau sunku suprasti, kodėl nuolankus jūsų tarnas, toks mandagus žmogus kaip šių eilučių autorius, taip nemandagiai kalbėjo apie administracijos atstovę, sakydamas, kad ji žiūri avies akimis ir po to kažką daro ar sako https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-del-vytauto-radzvilo-uzsipuolimo-pasaliecio-zvilgsniu/.

Tokio nepraustaburniškumo  iš manęs, atsargiai  pasirenkančio epitetus žmogaus, esą niekas nesitikėjo. O viena jaunystės laikų pažįstama taip ir pasakė:  kaip pagaliau išaiškėjo, esi visai ne džentelmenas, vyruti!  Tai ypač skaudu buvo girdėti man, labiau už viską gyvenime ilgai ir atkakliai siekusiam panašėti į tikrąjį džentelmeną. Kodėl tarsi cheminės reakcijos pabaigos nuosėdos iškrinta štai tokie žodžiai („avies akimis“), pasirašantys savaime, vos ne prieš autoriaus valią (nors asmeninės atsakomybės jokiu būdu nesikratau, o greičiau užsikraunu papildomą naštą, sakydamas, kad taip byloja pats objektyvumas)? Kaip atrodo, tokia nuoroda yra savaime besiperšanti ir neišvengiama, kai kalbame apie sąmoningai prigesintą, tikrovės bijantį žvilgsnį, demonstruojantį apsižvalgymo intenciją be tikslo regėti pačius objektus, kai, žodžiai, užgimę mūsų bendravime nušviesti pasaulį, nutolsta nuo pačių daiktų ir verčiami neprasitarti apie tikrą dalykų padėtį, kai žodžiai tampa verbalinio žaidimo figūromis, žmonėms besivaržant dėl to, kas labiau nuslėps savo tikrąsias mintis, galop – kai žodžiai tampa parazitinėmis pasaulio ataugomis.

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Iš tiesų, man trūksta žodžių išsakyti savo nuostabai dėl to, kaip TSPMI administracija įsiplieskusiame cenzūros ir kitaminčių persekiojimo skandale be jokio konfūzo vartoja pačius iškiliausius žodžius apie etiškumą, dėstytojų ir studentų bendravimo aukštąjį stilių, demokratinius universiteto bendruomenės idealus,  pridengiant tokiais užkeikimais apgailėtiną mažadvasiškumą arba net paprasčiausią pavydą  talentingesniam kolegai. Įsivaizduoju, kad čia dirbantys, kasdien besimurkdantys toje terpėje žmonės net nepastebėjo kaip žingsnis po žingsnio buvo nusirista į žodžių devalvavimo pelkę, bet dabar pabandykime išvysti susiklosčiusią padėtį iškart vienu viską aprėpiančiu šviežiu žvilgsniu – prieš akis iškyla neįtikėtinai gremėzdiška žodžių tuščiaviduriškumo fiesta pačiame šalies viduryje.  Žinia, dar vis  puoselėjamos viltys, kad TSPMI yra svarbus mūsų  iškovojimas informacinių karų epochoje, tačiau aš pats jau pradedu abejoti  misijos sėkmingumu, genamas nerimo, kad apkrėsti melo kirvarpos dvasia žodžiai gali sunaikinti esmę iš vidaus. DuokDie, kad būtų kitaip!

Esant progai pagalvokime ir apie tai, kaip šioje ne paprastoje situacijoje būtų galima išsisukti su mažiausiais nuostoliais, randant kažką į panašaus konsensusą, kai, sakant patarlės žodžiais, ir avis lieka sveika, ir vilkas sotus. Žinoma, prieš tai prireiks pasiaiškinti – kas čia yra avis, o kas vilkas. Tarkime, V.Radžvilas nėra toks baisus vilkas, kaip kartais piešiama, o administracija yra toks vilkas, kuris linkęs dėvėti avies kailį (drauge nepraleisiu progos pateikti klausimą auksinio proto viktorinai – ką Sokratas vadino vilkais ėriuko kailyje?).

Tačiau dar teisingiau būtų pasakyti, kad V.Ražvilas šioje situacijoje, regis, yra juodoji avis, jau kita nei anksčiau vartota to žodžio reikme, tiesą sakant, lietuviai tokias atvejais dažniau sako – balta varna. Kalbame apie prasmingą išimtį, prikeliančią nusususią aplinką, – be tokios juodosios avies plastmasės rūmai lieka tik plastmasės rūmais, be tokios juodosios avies akcijų kursas greitai nukrenta šimteriopai.  Svarbu, kad tai žinotų aktyvų valdytojai.

Jeigu V. Radžvilui reikėtų pasitraukti dėl jam primestų nešvarių žaidimų,  nesivaizduoju to, kaip institutas galėtų toliau egzistuoti su tokia stigma, su, nepabijokime tų žodžių, nuplėšta garbe. O gal dabar yra taip, kad administracija norėtų atsitraukti, bet, kaip sakoma, bijo prarasti veidą? Tačiau iš tiesų nereikia bijoti prarasti to, ko nėra, nes administracija pagal idėją ir veiklos pagrindą yra beveidė visuma, kai kartais tokiu beveidiškumu net sėkmingai dangstomasi. Iš tiesų, daug svarbiau yra veidą išsaugoti individui, todėl lieka tikėtis, kad ir administracinius postus užimantys žmonės nesidangstys toliau socialinėmis kaukėmis ir pasiryš kalbėtis realią dalykų padėtį atspindinčiais žodžiais. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

V.Radžvilas be visa ko kito, be legendinio dėstytojo šlovės, yra triukšminga figūra, apsupta forumų, bendraminčių būriavimosi, kontraversiškų ištarų.  Įdomu dar tai, kad būdamas tribūnu fakultatyvine savo veikla, anas nedaug, ne tiek kiek reikėtų visuomenės veikėjui, dėmesio skiria nuodugniam apsišarvavimui, spyglių užsiauginimui visa apimtimi. Labai norint nesunkiai galima rasti progą jam įkąsti, pats esu kadaise parašęs gėdingą pamfletą apie V.Radžvilą. Jeigu norite išgirsti visą tiesą, gėdijuosi, kad tąkart bandžiau pasišaipyti iš žmogaus geranoriškumo.

Dabar yra proga iš naujo pagalvoti apie tai, kad ir vadinamojo skepticizmo Europos Sąjungos atžvilgiu sveika dozė čia atsiranda ne iš kažkokio prigimtinio nepasitikėjimo viskuo, o, priešingai, yra tikėjimo lietuvybės išliekamąja verte ir nepriklausomos valstybės idėja pasekmė. Ko jau ko, o nuoseklumo V.Radžvilui netrūksta. Net ir tais atvejais, kai visiškai nesutinku su paskleistais argumentais ar kontrargumentais, džiaugiuosi brangintina galimybe pasigalynėti su visados vykusiai įpakuota, atpažįstama radžviliška maniera nuodugniai išplėtota intelektine provokacija.

2017.07.27; 06:00

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Vytautą Radžvilą jaunystės metais pažinojau kažkiek ir asmeniškai, tačiau bėgant laikui dėl įvairių aplinkybių pažinties sentimentai išblėso. Tą iškart noriu pažymėti, nes čia ruošiuosi laikytis įsisąmonintai neutralaus požiūriu ir, kaip atrodo, tai padaryti man nebus sunku.

Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to privalau rasti tiesą kažkur per vidurį tarp dviejų konfliktuojančių pusių, besivaržančių  retorikos pratybose. Žiūrint į įsiplieskusio konflikto esmę, tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V.Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją.

Taigi prisipažinsiu, kad pašalietį užveda, įtraukia į ginčo sūkurį visų pirma tai, kad V.Radžvilo oponentai šioje situacijoje dedasi visiškai nekaltomis avelėmis, klapsinčiomis didelėmis blakstienomis. Tačiau žiūrint net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo.

Nežinau, kaip kiti tai gali pernešti be moralinių nuostolių, bet mane tiesiog siutina TSPMI administracijos apsimestinis nesugebėjimas suprasti, kad prieš V.Radžvilą, garsėjantį savitu požiūriu į Europos Sąjungą, skundą organizavo magistrantūros studentė, dirbanti Europos  Komisijos (EK) atstovybėje Lietuvoje.

Kam dabar reikia apsimesti durneliais, nesuprantančiais, kad tokie skundai yra netoleruotini dėl interesų konflikto. Arba mus visus laiko kvailiais, kuriuos galima apvynioti aplink pirštą, reikalo esmę paskandinus tuščiose kalbose. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė, norime to ar nenorime, bet minimu atveju buvo negailestingai pažeista EK reputacija, per atstovybės darbuotoją įpainiojant institucijos vardą į idiotišką cenzūros skandalą. Kaip atrodo bent man, tai pirmas kartas, kai EK vardas gali būti siejamas su kitaminčių persekiojimu. Tikėkimės, kad Europos parlamento atstovai Lietuvoje taip pat kažkaip sureaguos, bandydami atstatyti užgautą institucijos garbę.

TSPMI  direktoriaus pavaduotoja, žiūrėdama avies akimis, tarsi niekas niekur, porina, kad V.Radžvilas neva pažeidė kažkokias etikos normas, nesugebėjęs nuslėpti studentės, atsidūrusios skandalo epicentre, vardo ir pareigų. Tačiau magistrantūros studentė, kelianti kvalifikaciją, kartu atsakingos institucijos darbuotoja nėra mažas vaikas, o suaugęs žmogus privalo suprasti, kokia sunki yra niekšybės našta. Apskritai šioje situacijoje labiausiai vimdo tai, kad pigius interesus bandoma pridengti kalbomis apie studijų kokybę, studentų teises ir universiteto gyvenimo demokratizaciją, – taip yra išniekinami žodžiai. Vilniaus universitetas, teisėtai laikomas Lietuvos universitetų lyderiu, pastaraisiais metais pradeda vis labiau garsėti melaginga dvasia, kai čia aukščiausius akademinius postus pelno vidutinybės arba net menkystos, o studentai vis dažniau yra įpainiojami į darbuotojų intrigas prieš kolegas. Tai labai panašėja į atvejį, kai po išpudruotu peruku laksto utelės.

Neapsimetinėkime, nesunku nuspėti, kad studijų kokybė greitai suprastės iki karikatūrinio lygio, jeigu dėstytojų atestacijos rezultatus vis labiau lems studentų balsas. Tai tikrai ne demokratizacija, o nešvankus išsidirbinėjimas.

Labai nerimtai atrodo žodžiai, kad  V.Radžvilo kurso niekas neuždraudė, o neva buvo pakeistas tik kurso statusas iš privalomo į laisvai pasirenkamą. Na, pagalvokime visi, kad turėjo atsitikti kažkas baisaus, jeigu legendine erudicija garsėjančio profesoriaus kursas „Europos  idėja“ padaromas laisvai pasirenkamu Europos studijų magistrantūros programos studentams. Iš tiesų, malūnų gatvė tampa be malūnų, mėnulio gatvė be mėnulio, o pasakos be brolių Grimų.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius

Kaip atrodo bent man, neteisingai elgiasi tie stojantys V.Radžvilo pusėje žmonės, kurie akcentuoja faktą, kad buvo užsimota prieš vieną iš Sąjūdžio organizatorių. Iš tiesų, Sąjūdis čia, kaip kartais sakoma, ne prie ko. Daug svarbiau žinoti, kad minimas profesorius yra studentų klasikine to žodžio reikšme, t. y. išminties tikrai siekiančių jaunuolių labai gerbiamas žmogus. Tai žinau ne tik iš nuogirdų, tai man liudija artimi žmonės, tai galiausiai ne taip seniai minėjo kažkas iš administracijos, pranešdamas, kad geriausiais dėstytojais institute studentai paeiliui renka  visados V.Radžvilą arba A.Jokubaitį.

Ar  V.Radžvilas yra toks užkietėjęs euroskeptikas, kaip kartais sakoma? Gal ir taip, nepulsiu čia įrodinėti priešingai. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad kritinė dalyko inventorizacija nesunaikina dalyko esmės. Tarkime, I.Kanto grynojo ir praktinio proto kritikos, nesumažina, bet, priešingai, padaugina to proto. Neabejoju, kad ir V.Radžvilo kursas „Europos idėja“ padaugina Europos mūsų padangėje.

Galop, baigiant, pasakysiu dalyką, kuris tikriausiai nepatiks pačiam V.Radžvilui. Esu įsitikinęs, kad ir kritinė Europos Sąjungos idėjos inventorizacija, nuvalant pelėsius, pasitarnauja ne tik subalansuoto požiūrio atstatymui, bet ir susivienijimo gyvybingumo palaikymui. Kad ir kaip žiūrėtume, tokia kritika yra prasmingesnis dalykas nei lėkšta apologetika.

2017.07.17; 10:37

Pietų miegas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvulių ūkyje Kiaulių taryba nusprendė patobulinti arklį, įtaigos, įmantrios kodų ir užraktų sistemos dėka, taip pat ir ir bauginimų keliu bandant atjunkyti jį nuo įpročio po sunkių dienos darbų ištiesus milžiniškas kanopas  gurkšnoti alų ir rūkyti pypkę. 

Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Kur jūs matėte, – klykė vienas nusprogęs peniukšlis, pasivadinęs Napoleonu, – kad darbiniai gyvuliai vartotų alkoholį?“

Kiaulių taryboje jau seniai buvo šnibždamasi, kad alkoholio vartojimas numuša darbo jėgos kuriamą pridėtinę vertę ir sumažina smegenų išplovimo efektyvumo koeficientą, taigi neva tokia  nesankcionuota gyvulio saviraiška gali tapti pavojingu maišto dvasios katalizatoriumi.

Žinovai porino, kad gyvulizmo mokymo vienas iš svarbiausių punktų yra pasipriešinti visiems Žmogaus civilizaciniams išradimams, kurie silpnina  valią plušėti nuo ryto iki gilaus vakaro, tvirkina gyvulio vaizduotę, išpurena  dirvą priešgyniavimo dvasiai ir tokiu būdu šiuolaikinį gyvulį daro mažiau imlų kiaulių užmanymams.

Rudasis lokys. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

Žinia, didieji gyvulizmo ideologai buvo baigę zootechnikos mokslus ir jie žinojo, ką daro.

Vištoms buvo uždrausta lankyti nestacionarines lauko kavines, įpareigojus kudakuojančių bendruomenę temstant lipti ant laktų ir kaupti jėgas kitos dienos kiaušinio padėjimo akcijai.

Vištos gyvenimo prasmė yra matuojama padėtais kiaušiniais, o ne nueitais kilometrais į niekur. – skelbė vištakystės apologetikai. 

Zebras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Blogiausiai buvo senajam ožiui, kuris,  nustojęs gerti ir rūkyti,  staiga pradėjo smirdėti ožiu, – nieko daugiau.

Postmodernistiniais laikais išvestos alų duodančios karvės buvo uždraustos kaip  kenksmingi rojaus galvijai.

Visur šniukštinėjančios žiurkės buvo paskelbtos gyvulių liaudies priešais. Apskritai buvo keliamas klausimas – ar žiurkės dar yra komunos dalis, ar tik informacinio užkrato nešiotojos? Kažkoks kiaulėnas, nekukliai pasivadinęs Gražuliu, reikalavo  dabitos asilo, vadovavusio vietinei kiaurovizijai, galvos.

Kaimyninio miško urėdas bebras taip pat buvo paskelbtas liaudies priešu.

Mokytoja ožka buvo taip pat paskelbta liaudies prieše.

Stambieji mėsiniai veršiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Universitetų beždžionės taip pat buvo paskelbtos liaudies priešėmis.

Bedarbiai valkatos balandžiai taip pat buvo paskelbti liaudies priešais.

Net viena kiaulė, priekabiavusi prie karvių, buvo paskelbta liaudies priešė.

XXX

PRIERAŠAS GYVULIZMO BIBLIJOS PARAŠTĖSE

tokius balandžius

reikėtų pašalinti

iš tobulos

valstybės

mikliai

nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

dabar

nes

nėra čia ko

girtis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.29; 01:01

Daugeliui palengvėjo ant širdies sužinojus, kad Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriumi buvo paskirtas Jamesas Matissas, jūrų pėstininkų atsargos generolas, neabejotinai įžvalgus strategas, talentingas vadas, užsiangažavęs vakarietiško pasaulio vertybių gynėjęs, kartais vadinamas „pasiutusiu šunimi“.

Ką pasakė JAV gynybos sekretorius Jamesas Matissas

Kitą vertus, tikriausiai ne be pagrindo pasitikdami neseniai įvykusį jo vizitą mūsų šalyje garsūs ekspertai ir apžvalgininkai kalbėjo, kad naujasis Pentagono vadas yra didelis Lietuvos draugas. Tiesą sakant, žymiajam svečiui nebuvo reikalo mums rodyti didelio savo sentimentalumo,  mus užganėdino supratimas, kad  įtakingas sąjungininkas yra ryžtingas žmogus ir kietas technokratas. 

Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sykiu leiskite atkreipti dėmesį į tarsi atsitiktinį, bet, mano galva, garsiojo generolo reputaciją tikrai negadinantį jo dar anksčiau išsakytą pastebėjimą apie informacijos technologinę sklaidą, kad neva PowerPoint mus bukina (sic), ne kitaip.

Kaip atrodo, J.Matissas yra pirmasis tokio aukšto rango pasaulio formuotojas praktikas, kuris jau andai išdrįso garsiai pareikšti, kad vadinamosios skaidrės PowerPoint formatu slopina žmogaus mentalinius sugebėjimus, jeigu norite, išskaidrina protą visiškos sterilizacijos nuo dar užsilikusių minčių linkme. Toks išskaidrinto proto žmogus jau, galimas daiktas, apmąsto sutinkamus reiškinius gėlių įvairovės vardais, bet realių problemų ir gyvenimo paradoksų pradeda nebesuvokti užskubėjusiame į priekį pasaulyje.

Vadovavęs Jungtinių Valstijų kariams Irake ir Afganistane, išmintingas generolas pastebėjo, kad žemesniųjų vadų pranešimai ir karinių operacijų planavimas skaidrių pavidalu kartas nuo karto nuveda į paskutiniojo realybės likučio išgarinimą įvaizdintuose tezių rėmeliuose pažįstame mums visiems formate.

Kodėl taip atsitinka? Prabėgom pastebėsime tik keletą momentų, nekeldami tikslo pateikti išsamią ataskaitą šiuo klausimu.

Natūrali teksto minties seka čia neretai yra pakeičiama paveikslėlių pakeitimu klavišo bakstelėjimu, siekiant daugmaž tolygiai padalinti informacijos srautą per tam tikrą laiką. Tokiu būdu neretai mintijimo voratinklis yra suplėšomas, mintis – išdraskoma, jeigu norite, iškastruojama. Galime pavadinti tokias skaidres paveikslėliais dar ir todėl, kad joks skaidrių gamintojas nepraleidžia progos vardan įtaigumo papuošti įrėmintą tezę gėlytėmis ar kitokiu ornamentu, tarkime, patikėjęs, jog papuošimai gali sustiprinti vadinamąją mintį. Taigi, regis, ne be reikalo užsiminėme, kad skaidrės įpareigoja pervadinti pasaulį gėlių vardais, tačiau čia neabejotinai susiduriame su plastmasinių gėlių pasauliu.

Tai netinka meilės prisipažinimuose

Galimas daiktas, skaidrės iš tiesų tinka atvaizduoti plokščiąjį pasaulį, bet ypač netinka karybos sferoje, kur viskas pagreitėja iki kraštutinės ribos, pasaulis tampa pernelyg staigus, kad būtų galima jį atvaizduoti tokiu būdu. Dar labiau skaidrės netinka filosofijos dalykų dėstyme, kai tokiu būdu yra naikinama filosofija kaip dialogo kultūra. Tarkime, visiškai netinka skaidrės meilės prisipažinimuose, tačiau labiausiai už viską – teologinių intuicijų  išpakavime. 

Žydėjimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu, kaip atrodo, vis tik žymi ne kažkokio nesuvaldyto godumo priepuolį, – kaip dabar esame įpratę aiškinti, – o draustino čia „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos. 

Dar daugiau, – net ir mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, siekiant adekvataus supratimo, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors šiaip gyvenime, studijose, taip pat ir mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas tikrai gali būti sėkmės laidininku. Savo ruožtu skaidrių subkultūros įsivyravimas liudija, iš vienos pusės, katastrofišką vaizduotės nususimą, savotišką vaizduotės luošumą, kai keliauti tolyn įstengiame tik su PowerPoint ramentų pagalba, o, iš kitos, atveria pačią blogiausią  įvaizdinimo perspektyvą rėmelių automatizuotame formate.

Kai apie teroro aktus prabylame vaizdingais štampais

Kaip atrodo, skaidrių subkultūros nuostolingas įsivyravimas labai aiškiai išryškėja kiekvieną kartą, kai po siaubingų teroro aktų Europos šalyse prabylame tais pačiais vaizdingais štampais, papuoštais gėlytėmis, mechaniškai artikuliuotoje sekoje. Čia iš tiesų mums kaskart pritrūksta kažkokio Mattiso, galinčio padėti valingu judesiu prasiveržti pro skaidrių kuriamą visų žmogaus sugebėjimų fragmentizacijos dulksnos uždangą.

Prisiminkime, kad po eilinių žudynių mūsų protingiausieji komentatoriai teisuolišku balsu praneša, kad dabar svarbiausia dalykas yra išsaugoti ramybę, nepasiduoti panikai, o ypač reikia stengtis, kad nesudrumstume savo sielos komfortinės būsenos neapykantos užkratu. Esą dėl žudynių kaltas yra ne islamas apskritai, o ekstremizmas. Dar priduriama, kad žudo ne religija, o blogi žmonės (išvirkščias tokio teiginio pavaizdavimas – Alacho pranašo, apsikarsčiusio bombomis, karikatūros).

Svarbiausia – išsaugoti ramybę?

Tokie teiginiai įgyja dar ir estetinę vertę, nes tarsi ir pati mirtis dabar tampa graži, kai mes pademonstruojame sugebėjimą išsaugoti ramybę, nepasiduodant žiaurių žudynių provokacijoms, parodome nepaprastą savo sielos grožį, širdies dosnumą.

Tačiau jeigu kažkas mestų akmenį į tokios gražios tiesos vitražus, tai pamatytume, kad jie tik pridengia negražią mirtį ir mūsų nežinojimą, ką daryti ar net bandymą nustumti galvos skausmą nuo savo galvos.

Ar šių eilučių autorius, pradėdamas iš toli, nebando dabar purenti dirvą kenksmingoms mintims, ar sugebės laiku sustoti, nepradėjęs kažką marmaliuoti apie teisinei visuomenei svetimą ir nežinia kur galintį nuvesti  kolektyvinės atsakomybės principą?

Tačiau tikriausiai yra taip, kad išvytas iš teisinės visuomenė teorinio diskurso kolektyvinės atsakomybės principas teisinių visuomenių teisinėje praktikoje yra toleruojama daugiau ar mažiau pridengtu pavidalu, – prisiminkime ta proga kai kurioms valstybėms užkrautą kontribucijų naštą, tarptautinės visuomenės praktikuojamą sankcijų politiką, nukreiptą prieš  tarptautinės teisės normas pažeidusias šalis ir pan.  

Musulmonų bendruomenių laikysena

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Gausios Europos ir Jungtinių Valstijų musulmonų bendruomenės, besinaudodamos dosniu demokratijų svetingumu, labai aktyviai gina savo kultūrines, socialines ir adaptuotas islamistų poreikiams religijų laisvės teises, tarkime, apskųsdamos draudimą pasaulietinėse mokyklose mergaitėms dėvėti musulmoniško aprangos kodo skaras, skųsdamos prokuratūrai draudimą atvykti į šalį bendratikiams iš kai kurių musulmoniškų šalių ir t.t.

Kaip atrodo bent man, kolektyvinės atsakomybės principas šiomis islamo ekstremistų paskelbto karo vakarų demokratijoms sąlygomis galėtų būti taikomas ta proporcija, kad legaliais teisiniais subjektais vakarų visuomenėse turėtų būti laikomi tik tie islamo išpažintojų susivienijimai, pasaulietinės ir religinės įstaigos, draugijos, kurie ir kurios ekstremizmo pasmerkimą įtvirtina kaip savo konstitucinės sąrangos principą.

Priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, tokį reikalavimą net nebūtina pavadinti kolektyvinės atsakomybės ar apskritai atsakomybės principo taikymo pavyzdžiu, jeigu norite, pavadinkime tai įpareigojimu labai aiškiai pasirinkti žaidimo taisykles.

2017.06.15; 05:23

Gavau pranešima savo el. pašto adresu, kad gegužės 24 d., trečiadienį, 10 –11 val., Kauno miete, vadinamajame Studentų skvere, tarp KTU ir VDU centrinių rūmų, LR Švietimo ir mokslo ministerija surengs neformalią diskusiją apie užmanytą aukštojo mokslo pertvarką ir jos įgyvendinimo planą, dalyvaujant pačiai ministrei Jurgitai Petrauskienei. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Buvo kviečiami diskusijoje dalyvauti Kauno universitetų bendruomenės nariai – dėstytojai, darbuotojai, studentai, taip pat žiniasklaida, planuojama pokalbio metu apsikeisti  nuomonėmis apie svarbiausius iššūkius ir galimybes, susijusias su aukštojo mokslo pertvarka.

Kadangi gyvenu ne per toliausiai nuo įvykio vietos, nusprendžiau pasižmonėti ir atvykau į renginį beveik nevėluodamas. Tikrai nesigailiu užsukęs ir noriu pasidalinti savo džiugiais įspūdžiais.

Labiausiai užbūrė pats renginio formatas, jeigu norite, mūsuose dar neišbandyta bendravimo su valdžia ir nuomonių apsikeitimo forma, kai diskusija įvyksta po atviru dangumi, jaukioje miesto aikštėje, tokioje štai improvizuotoje agoroje. Valdžia atėjo į minią, bet – svarbiausia –  jokio pertempimo, dirbtinumo ir diskusijos išlaisvinimo idėjos sukarikatūrinimo nebuvo nė lašo, nežiūrint net to, jog diskusijose dalyvavo KTU Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Ainis Lašas.

Vadinamasis nuomonių apsikeitimas Kaune tarp akademinių bendruomenių įvyko taip natūraliai, tarsi išties universitetų bendruomenės būtų perėmusios diskusijų dvasios estafetės lazdelę, ištiestą per kelis tūkstantmečius iš Atėnų demokratijos laisvųjų piliečių susirinkimo centrinėje miesto aikštėje. Jeigu norite, štai tokio formato bendravimo atgaminimas yra pats didžiausias šios kadencijos valdžios iškovojimas, net jeigu visa tai įvyko visiškai atsitiktinai, kaip kažkoks nesusipratimas, vieną kartą pažeidžiant dargužaitiško bendravimo stiliaus kanoną.

Dalyvavusieji šioje demokratijos šventėje paliudys, kad diskusijų nesutrukdė, bet savotiškai jas pagyvino net tokie nekviesti personažai kaip keli pagėrę piliečiai ar narkomanai, draugiškai plojimais išprašyti iš aikštės, nepiktas lietutis, besiveržiantis prie mikrofono kalbėti laike ir erdvėje pasiklydęs profesorius emeritas. Net diskusijoms moderavęs E. Jakilaitis, kurį gyvą stebėjau pirmą kartą, atrodė labiau įtaigus ir demokratiškas žmogus nei matomas iš studijos per TV ekranus laidų vedėjas. Baudžiausi viskam pasibaigus pakviesti jį „ant alaus“,  tačiau garsusis žurnalistas renginiui pasibaigus išgaravo staiga ir kažkaip nepastebimai.

Diskusiją dėl aukšto mokslo pradėjo ir kažkokius apibendrinimus pabandė suregzti ministrė J. Petrauskienė. Net jeigu tokių apibendrinimų negalėtume pavadinti pernelyg genialiais, kaip tiesa yra ir tai, kad subendravardiklinti  diametraliai priešingas nuomones beveik neįmanoma net minties titanui, ministrė tikrai buvo savo vietoje, – graži, trapi, inteligentiškos kalbėsenos moteris, besistengianti suvaldyti procesus, kurie paprastai nepasiduoda administravimo valiai kaip ir tie padraikos formos, audros pradžią pranašaujantys debesys.

Tačiau visi supranta ir tai, kad po dabartinės ministrės pirmtakės, pavardžių čia neminėsime, viskas yra įvaizdis, nes dar vienos įvaizdžio ir manierų katastrofos populiacijai pernešti būtų nebeįmanoma. Žiūrint šiuo požiūriu, ministrė J.Petrauskienė sėkmingai vykdo savo misiją, – tai ypač akivaizdžiai paliudijo susitikimas studentų skverelyje.

Trečiadienio susitikimas Kaune, kaip ir galima buvo tikėtis, nenutiesė naujų tiltų, neatgaivino susikalbėjimo vilties, o tik dar labiau užaštrino žinomą alternatyvą: KTU atstovai kvietė visus Kauno universitetus jungtis po viena vėliava, savo ruožtu kiti Kauno universitetai iš esmės tokios brolystės su KTU baidėsi kaip velnias kryžiaus.

Galima guostis nebent tuo, kad dialogo teorijos plėtotei be pozityvių pavyzdžių taip pat svarbu yra išryškinti kraštutinio nesusikalbėjimo atvejus. Iš tiesų, kodėl  aistringi KTU kvietimai apsijungti yra sutinkami labai rezervuotai, nepasakius stipriau?

Tarkime, kitų universitetų bendruomenė baiminasi dėl to, kad nepastebimai ir be pėdsako ištirps didesniojo universiteto glėbyje. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai baugina ne pati ištirpimo galimybė, o tai, kur būtų lemta ištirpti, kokioje pekloje?

Tas pats A. Lašas diskusijos metu kvietė nesibaiminti, labiau pasitikėti vienas kitu, tačiau drauge nepraleido progos labai šiurkščiai, švonderišku stiliumi pažeminti savo kolegą, anksčiau dirbusį KTU, dabar – VDU Socialinių mokslų dekaną. Nebeliko jokios iliuzijos, kad vadinamasis universitetų jungimasis vilioja KTU kaip galimybė užsiauginti raumenis, kitų universitetų resursus be didesnių sentimentų panaudojant kaip statybinę medžiagą. Be jokios abejonės, toks jungimas prasidėtų užsitęsusia ilgųjų peilių naktimi.

Vykdamas į susitikimą buvau pasižadėjęs sau trūks plyš išsaugoti objektyvumą, neutralaus stebėtojo poziciją. Vardan to iliuzinio objektyvumo pastebėsiu, kad nekaltai pralinksmino Aleksandro Stulginskio universiteto bendruomenės lyderių netikėtas pareiškimas, kad tikro universiteto stuburas turėtų būti humanitarinių ir socialinių mokslų sektorius, tarsi anie neva visados būtų buvę filosofijos draugais, o tik dabar apturėjo progą driokstelėti apie savo slaptą, deja, pernelyg ilgai slėptą meilę humanitariniams mokslams. Tačiau tikrai nekyla juokas matant, kad mechaninio visų Kauno universitetų jungimo į vieną visumą   užmanymai gali nuvesti – neduokdie! – į raumeningo monstro be refleksijos pasigaminimą.

Dar prieš eilę metų, kai žolė buvo žalesnė, Saulė švietė karščiau ir niekas  pernelyg neskubino jungtis universitetų, straipsnelyje „Žuvies lenktynės sausumoje“, publikuotame kultūros savaitraštyje „Nemune“, o po to ir kitur http://kultura.lrytas.lt/istorija/musu-laiku-svonderiai.htm, bandžiau atkreipti dėmesį į  tą patį A.Lašą kaip į mokslininką, neteisėtai primetantį gamtamokslio ar net techninių mokslų metodus ir tyrimo įpročius humanitarijos sferai.

Suprantama, kad būtent tokių metodologinių nuostatų mokslininkas galop surado savo prigimtinę vietą KTU, technologinės mokslų ir studijų krypties universitete, kaip Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tačiau bijau net pagalvoti, nešiurpinsiu savo vaizduotės dėl to, kas atsitiktų, jeigu tokios metodologinės nuorodos taptų humanitarinės minties apskritai jungtinio universiteto apimtyje kelrode žvaigžde…

2017.05.24; 19:48

Ką tik pasirodęs kino teatruose lietuviškas filmas apie sovietinius laikus „Emilija iš Laisvės alėjos“ susilaukė skirtingų nuomonių, tačiau dažniausiai vis dėlto minimas kaip daugiau ar mažiau pavykęs bandymas rekonstruoti sovietinio režimo Lietuvoje atmosferą per papasakotą fabulą ir kinematografiškai įkūnytus žmonių tipažus. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Daugelis žiūrovų ir kritikų sveikina šio filmo pasirodymą, nevengdami net panegirikų ir patetiškų vertinimų. Todėl iškart atkreipia dėmesį žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės išsakyta kritinė nuomonė apie filmą http://kaunas.kasvyksta.lt/2017/03/15/nuomones/kodel-jauniems-geriau-neziureti-filmo-emilija-is-laisves-alejos/ portale www.kaunas.kasvyksta.lt.

Dar daugiau, – stabtelėti ir pakalbėti apie šį atsiliepimą ypač knieti dėl to, kad minimo straipsnio autorė, nebijodama iššaukti ugnį į save, kietai priešpastato savo įsikalbėtą nuomonę kitokiam požiūriui, tokiu būdu tarsi ir kviesdama padiskutuoti be užuolankų.

Ne tiek cituodamas, kiek perpasakodamas savais žodžiais iš atminties, priminsiu, kad kritinio atsiliepimo autorė kaip didžiausią priekaištą filmo kūrėjams išsako tai, kad neva jiems pritrūko talento ar pinigų atspindėti tikrą gyvenimo tiesą, esą buvo pasukta mažesnio pasipriešinimo, bet labiau lėkštu idealizacijos ir charakterių romantizavimo  keliu.

Nemaloniai dirginančios, bet drauge provokuojančios nepadailintos tiesos paieškai yra B.Sabaliauskaitės užuominos apie tai, kad 8 dešimtmečio sovietinių laikų visuomenė buvo pavergta totaliai, be išlygų ar likučio, praradusi bet kokią viltį priešintis, taigi filme kuriami vaizdeliai apie siekiančius įkvėpti laisvės gurkšnį herojus neva yra neskoningas atitrūkimas nuo tikrovės schematinės personažų idealizacijos naudai. Savo nuomonės neslepianti žurnaliste be visa ko kito pastebi, kad filme pasitaikantys juokeliai (tikiuosi, kad diskutuoju dabar su mačiusiais filmą skaitytojais, taigi turime progą vėl prisiminti tikrai įsidėmėtinus kalambūrus) nedera kalbant apie tokią slogią epochą, straipsnio autorė leidžia suprasti, kad juokauti kalbant apie sovietinius laikus yra kažkas panašaus į seksualinį priekabiavimą prozektoriume. B. Sabaliauskaitė neslepia savo nusivylimo teigdama, kad režisierius Donatas Ulvydas ir scenaristas Jonas Banys žengia žingsnį atgal, jeigu jų „Emiliją” lygintume su prieš kelis metus pasirodžiusia ir žiūrovų minias sukvietusia kita minėtų kūrėjų kino juosta „Tadas Blinda. Pradžia“.

Štai čia mūsų požiūriai išsiskiria ypač radikaliai, nes esu pasiryžęs savo nuomonę ginti taip pat kategoriškai kaip garbioji Kauno žurnalistė, teigdamas, kad „Emilija iš Laisvės alėjos“ pranoksta šalia paminėtą, išties talentingai sukurptą kostiuminę nuotykių dramą keliais svarbiais rakursais, o ypač meistriškai įvaldyta detalės preparavimo mechanika ir pamatuotomis istorinės tiesos rekonstrukcijos pretenzijomis, visiems mums suvokiant tą faktą, kad kalbėti apie sovietinius laikus istorinės tiesos požiūriu meninėje kino juostoje yra nepalyginamai sunkiau nei, pavyzdžiui, sukurti Žalgirio mūšio panoraminę kino epopėją.

Kaip atrodo, šios diskusijos plėtotėje raktažodžiu iš tiesų turėtų tapti žodis „menas“, o atskaitos tašku tiesos ir meno santykio problemos supratimas apskritai ir atskirai kažkoks elementarus pirminis sutarimas dėl to, kad meninė idealizacija tiesą liudija kitaip nei, tarkime, dokumentinė kino juosta. Tiesa sakant, idealizacija, perspektyvos sutirštinimas ar išretinimas http://www.litlogos.eu/eidos/actual/edv.html  yra ne meno trūkumas, o tiesos užskliautimo mene būdas, meninės tiesos raiškos forma, kita vertus, būtų didžiausia klaida pagalvoti, kad meninė tiesa savo raiškos būdu yra kažkoks nutolimas nuo tikrovės lyginant, tarkime, su fotografija ar tiesioginiu liudininkų pasakojimu. B.Sabaliauskaitė sako, kad kino kūrėjams nepavyko atskleisti to „kaip iš tiesų buvo“, tačiau ne vienas esame pastebėję, kad net eilinės eismo nelaimės metu atsitiktiniai praeiviai pasakoja skirtingas versijas „kaip viskas įvyko“, taigi ir minėtos kritikės įsivaizdavimus „kaip iš tiesų buvo, o kaip nebuvo“ negali būti be papildomos verifikacijos priimtas už neginčytiną tiesą, juolab kad kalbėjimas apie pasidavusią visuomenę, žinant bent iš nuogirdų apie kunkuliavusias antisovietines nuotaikas to meto Kaune, švelniai tariant, yra faktų nepaisymas.

Tačiau net ne tai svarbiausia, šios temos plėtotei daug reikšmingiau bus pastebėti, kad menas, pretenduojantis paliudyti tiesą, niekam nėra pažadėjęs tuo pačiu atsiskaityti už visus faktus, greičiau yra taip, kad toks menas siekia užskliausti esmę idealizacijos rėmuose, tokiu būdu rasdamas pačių faktų prasmingą paaiškinimą. Dėl faktografinio tikslumo būtų galima pastebėti, kad, nežiūrint Jono Jurašo fenomeno, vis tik ne Kauno dramos teatras, o greičiau katalikų Bažnyčia to meto Lietuvoje buvo antisovietinių nuotaikų generatorius, tačiau nurodyta protokolinė aplinkybė nekeičia meninės tiesos esmės.

Ar kas nors mano, klausiu retoriškai, kad yra iš principo dar galimas koks nors realistinis sovietinės tikrovės meninis atvaizdavimas, kai pati to meto tikrovė buvo kažkokia fantasmagorija, žiauri iliuzija, iš tiesų kažkoks siurrealizmas savaime? Todėl, truputėlį forsuojant pasirinktą atskaitos tašką, būtų galima klausti – kodėl šios kitos juostos kūrėjai nepasirinko kafkiško stiliaus arba „Stalkerio“ pavyzdžio užbrėžtų pasažų, kaip labiau adekvačių priemonių nusižiūrėto objekto meniniam atvaizdavimui? Kaip atrodo bent man, į šį tarsi ir išgalvotą klausimą kino kūrėjai atsako nuo pirmųjų kino kadrų labai triukšmingai, galima sakyti, prikišamai.

Prisiminkime kaip prasideda „Emilija iš Laisvės Alėjos“. Pirmuosiuose kadruose keletą sekundžių matome nuščiuvusią teatro žiūrovų salę,  kuri po to atsistojusi audringai ploja numanomiems, bet dar nematomiems aktoriams po pasibaigusio spektaklio. Kaip netrukus sužinosime, spektaklis buvo apie Emiliją Pliaterytę, visa filmo fabula suksis apie šio spektaklio pastatymą Kauno dramos teatre. Tačiau pirmieji kino kadrai įrėmina  meninę idealizaciją ta linkme, kad žiūrovai iš teatro kino filme ir mes susirinkę į kino teatrą žiūrėti šį filmą pradedame ploti vieni kitiems (mes – mintyse), žinodami fundamentalų faktą, kad istorija baigėsi laimingai, laisvės byla galop išsisprendė mūsų naudai. Žiūrėdami vienas į kitą pro permatomą sieną tiesiai į akis pasijuntame istorijos bendrininkais, kai mūsų susitikimo džiaugsmą dėl pergalės negali permušti net kito fundamentalaus fakto žinojimas, jog anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus pralaimi mirčiai.

Kito filmo siužeto vingiuose be visa ko kito labai įdomiai iškyla mirties trikampio problema, papasakojant mums istoriją apie tai, kad tik nužudyto tėvo dukros atleidimas žudikui suteikia jam teisę į savo mirtį. Kita vertus, kai kortos atidengtos, nebaisu juokauti net kalbant apie slogius laikus, būtume baisūs formos pedantai, jeigu įrodinėtume, kad dar neturime leisti kikenti išgirdę kalbas apie pavogtą mėšlą anais sovietiniais laikais.        

„Emilijos“ statytojai nusipelno didelės pagarbos, nes jiems pavyko sukurti kino filmą masiniam žiūrovui, kuris drauge ugdo jo meninį skonį ir intuicijas, o taip pat žadina istorinę vaizduotę.

Praeitų metų pabaigoje turėjau progą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvių kalba teikia prasmingas etimologines nuorodas meno esmės pagavai https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf. Menas etimologine seka lietuvių kalboje suprantamas kaip tai, ką mename, žodis „menas“, iš vienos pusės, nurodo į kūrybinį tikrovės atvaizdavimą, o, iš kitos, į atminties aktualizacijos užduotį (pavyzdys iš tautosakos: tavo menas kaip senos avies; tai, regis, yra nuoroda į atminties praradimo nelaimę, kai žmogus ne tik kažką užmiršta, bet užmiršta ir tai, kad užmiršo).

Iš tiesų, šio žodžio dvi reikšmės persilieja viena į kitą, meną suvokiant kaip giluminę atmintį. Menas įgalina prisiminti esmę platoniška to žodžio reikšme (gr. idea, eidos, ousia). Taip suprantant meną „Emilija iš Laisvės alėjos“ gali būti vadinama meniniu tikrąja to žodžio reikšme filmu, skirtu plačiajai publikai.

2017.04.01; 06:59  

Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir  verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.

Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi! 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kad  ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.

Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.

Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu.  Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.

Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.

Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.

Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)

Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę  valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.

Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.

Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato,  siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose  apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio,   užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui. 

Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.

Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų.  Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui  mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!

2017.03.27; 13:51  

Žinia, I.Kantas yra pastebėjęs, kad niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus būtų galima pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. 

Lietuva švenčia nepriklausomybės dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi iškiliojo vokiečių filosofo požiūriu, vien tik gera valia yra savaiminis gėris, kai savo ruožtu visi kiti gerais laikomi dalykai gali būti panaudoti tiek geriems, tiek ir blogiems tikslams.  Protas, sprendimo galia, sąmojis, kitos dvasios ypatybės, taip pat ryžtingumas, savitvarda, blaivumas apmąstymuose kaip gerosios temperamento savybės, gali tapti ypatingai blogos ir kenksmingos, jei valia, kuri tokiomis prigimties dovanomis naudojasi, nėra gera.

To paties I.Kanto žodžiais tariant, piktadario šaltakraujiškumas daro jį ne tik žymiai pavojingesnį, bet toks jis mūsų akyse darosi niekšiskesnis, negu būtų laikomas be tokios savybės.

I.Kantas dar priduria: net jeigu likimas būtų ypatingai nepalankus ir gerai valiai būtų nelemta paliudyti savo gerumą pasiektais rezultatais, ji vien dėl savo norėjimo formos žėri kaip brangakmenis, yra savaime gera kaip tai, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje, o naudingumas ar nevaisingumas nieko negali prie tokios vertės nei pridėti, nei atimti.

Tiesą sakant, su tokia dilema žmogus gyvenantis tarp žmonių susiduria beveik kiekvieną dieną. Gali pasitaikyti, kad mums gero linkintys žmonės kartais būtent dėl perdėto savo geranoriškumo sujaukia mūsų planus arba pastato į nepatogią padėtį. Kita vertus, būna ir taip, kad piktavalis tavo atžvilgiu žmogus gali pasitarnauti geru kaip padedantis užgrūdinti charakterį personažas, tarkime, kaip savotiškas partneris, su kurio pagalba išmoksti atlaikyti smūgius ir pats pratiniesi duoti grąžos.

Tačiau tik labai nebrandi asmenybė arba kraštutinai smulkmeniškas, neurotiškai išsibarstęs žmogus ryžtasi piktintis tuo, kad kažkieno gera valia jam nesukrovė naudos arba net kažkokiais atvejais nuvylė. Ilgiau gyvenantis, vėtytas ir mėtytas  duonos valgytojas anksčiau ar vėliau pradeda suprasti, kad geros valios kruopelytės, išsibarsčiusios tarp gyvų, realių žmonių, yra didžiausias žmonijos turtas, išties kažkas panašaus į ryškiausiai žėrintį deimantą žmogaus dorybių karūnoje. 

Kita vertus, dabar pabandykime įsivaizduoti geros valios dovaną labiau konkretizuotose aplinkybėse per vienos ar kitos profesijos pavyzdį. Vėliau būtinai pasiaiškinsiu dėl to, kad, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokio dalyko kaip profesinė etika negali būti pagal dorovės reiškinių prigimtį, kita vertus, galvodamas, tarkime, apie  gydytojo gerą valią, negaliu atsikratyti minties, kad šiuo atveju kompetencijos reikalavimas, žinių siekis įeina į geros valios apibrėžtį, nežiūrint to, kaip mes tą gerą valią bandytume absoliutinti ir atskirti nuo kitų gėrybių, turinčių jos įgyvendinimo priemonių statusą. Jeigu žmogus pasišventė žmonių gelbėjimui, žinių ir kompetencijos siekis šiuo atveju yra geros valios dinamikos užtaisas, o ne kažkoks pridėtinis gėris.

Jeigu nepripažįstame šios išlygos, kalbėjimas apie gydytojo gerą valią gali išvirsti į pačio didžiausiojo žmonijos turto sukarikatūrinimą. Kas ne kas, o gydytojas negali išoperuoti žmogaus  vien tik gero norėjimo formos instrumentu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Jau pastebėjau, kad nepraleidžiu net mažiausios progos suabejoti profesinės etikos kaip etinės teorijos padalinio prasmingumu. Žinoma, niekas neabejoja vadinamųjų profesinės etikos kodeksų ir priežiūros instancijų reikalingumu, jų kuriamu drausminančiu efektu, tačiau čia eilinį kartą jaučiu pareigą pastebėti, kad moralinė refleksija yra užblokuojama, kai dorovės problematiką bandome atpainioti per profesijos pavyzdį.

Iš tiesų, nėra jokios kitos panašios sferos, kur abstrahavimasis nuo savo užimamos padėties pasaulyje būtų taip vaisingas kaip moralinės refleksijos sferoje, ne pro šalį bus atkreipti dėmesį į tai, kad dorovės teorijos plėtotėje Vakarų mąstymo tradicijoje svarbiausius žingsnius žengia Sokratas, o po to I.Kantas universalizuodami dorovės problematikos apžvalgos lauką iki kraštutinės ribos, toli už nugaros palikdami klaidinančius „klaninės moralės“ vaizdinius (šįkart nekalbėsime apie tai, kad pagrindinis moralės dėsnis, I. Kanto požiūriu, galioja ne tik  visiems laikams, ne tik žmogui kaip tokiam, bet apskritai protingai būtybei.)

Tačiau pačios geros valios mechanikos, jeigu leisite taip pasakyti, supratimui gydytojo pavyzdys yra labai iliustratyvus, įpareigojantis pratęsti diskusiją.  Toks pat, kaip atrodo, yra taip pat ir politiko pavyzdys.

Įsivaizduokime, kad  kartas nuo karto pasitaiko politikų, kurie aistringai linki gero savo tautai, yra geranoriai pasišventėliai, beveik angeliškos būtybės kaip daugiau ar mažiau nušlifuoti geros valios kristalai. Tarkime, kalbame apie tokį įkvepiantį pavyzdį, kai valdžia žmogui nėra savitikslis dalykas ar savo klano aptarnavimui reikalingas instrumentas, o būdas įgyvendinti tauriausius užmanymus tautos ar visos žmonijos labui, tačiau net ir tokiu atveju gera valia yra išbandoma labai pavojingoje  mutacijų aplinkoje, nes tarp geros valios ir valios galiai atsiveria jeigu ne praraja, tai bent dygliuotų prieštarų žemė.

Senas politikos kaip kompromisų menas apibrėžimas čia be visa ko kito reiškia, kad politikui gali prisieiti daryti kompromisus su savo sąžine, siekiant galios geros valios diktuojamų tikslų įgyvendinimu, tokiu būdu įsipainiojant į neišsprendžiamus prieštaravimus, neretai pasiklystant nešvarios virtuvės užkaboriuose.

Tačiau Vasario 16-oji yra ta ypatinga diena, kai gera valia politinių pasirinkimų sferoje sutapo su valia galiai neperskeliamu pavidalu, tapdama moderniajai lietuvių tautai kelrode žvaigžde. Tai tarsi „Karalių pasakos“ atatranka tikrovėje, valios apskritai karūnacijos aktas  realiu laiku ir tikroviškomis aplinkybėmis.

Apie valios prieštaras išsikalbėti artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio proga, kaip atrodo, yra prasminga dar ir dėl to, kad suvoktume tikrąjį laisvės naštos svorį.

Dažniausiai kalbėdavome apie laisvės atgavimą kaip trukdančių aplinkybių pašalinimą, buvusių barjerų išardymą. Tačiau, iš kitos pusės, pozityvia raiška, kaip pastebi dar V.Sezemanas studijoje apie laisvę, laisvė yra žmogaus sugebėjimas, pajėgumas, galia, jėgos pilnatvė, kūrybiškumas, įgyvendinant savo siekius. Kitaip tariant, niekur nerasime laisvės sustingusiu pavidalu, nes laisvė yra ne patogi, nusėdusi duotybė, bet užduotis maksimalizuoti savo jėgas, ne statiška, bet dinamiška raiška, inerciją išsprogdinantis įtampos aktas, iš asmenybės centro kylantis grynasis aktyvumas. Laisvė išlieka tol, kol išlieka kovos dvasia, žmogaus veržlumas, kūrybinis nerimas. Kitur tas pats autorius  pastebi, kad radikalus blogis yra būtent žmogaus pasyvumas, apatija, prisitaikėliškumas, o veržlumas bei kūrybiškumas kelia žmogų į gėrį ir veda  būties centro link.

Kaip jau buvo užsiminta, Vasario 16-oji čia mums šviečia beveik visą šimtmetį kaip kelrodė žvaigždė.

2017.03.01; 04:58

Dar anksčiau Seimas yra priėmęs nutarimą „Dėl 2018 metų paskelbimo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais“. Be visa ko kito čia, pasitinkant garbingą jubiliejų, raginama visas valdžios institucijas ypatingą dėmesį skirti visuomenės valstybinei savivokai ir pilietinei atsakomybei ugdyti. 

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galimas daiktas, ne visi suspėjo perskaityti šį dokumentą, tačiau kažin ar atsirastų Lietuvoje toks nevėkšla, kuris nebūtų girdėjęs, kad jubiliejaus proga Vilniuje bus pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui, kažkur provincijoje pasodinta ąžuolų giraitė. Ir tai tik pradžia, žmonės ir institucijos jau dabar lenktyniauja teikiant vienas už kitą geresnius pasiūlymus – kaip gražiai įprasminti šią šventę ir praplėsti šventinio minėjimo repertuarą.

Leiskite ir man įkišti savo trigrašį, siūlant tokios garbingos datos proga paskelbti Lietuvoje bent jubiliejiniais metais, o gal ir ilgesiniam laikui moratoriumą nepotizmui. Tai būtų pats puikiausias  Vasario 16-osios šimtmečio išaukštinimas, kai įtakingi  Lietuvoje žmonės, seneliai, tėveliai, dėdės ir tetos, galėtų ne tik žodžiais, bet ir darbais paliudyti savo nelygstamą meilę Tėvynei.

Taip jau atsitiko mano giliam liūdesiui, kad nepotizmo simboline figūra Lietuvoje tapo ne kas kitas, o Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielis Landsbergis. Ne, tikrai nėra taip, kaip galėjote pagalvoti, nejaučiu jokios neapykantos šiam labai simpatiškam, neieškančiam žodžio kišenėje jaunuoliui, o tik konstatuoju faktą, kad garsiojo anūko karališkas pavyzdys gali būti panaudotas net didžiausio pašlemėko kaip savotiškas pasiteisinimas stumiant į šiltas vietas savuosius mulkius, morališkai pašventinant praktiką, kai kompetencija nieko nereiškia, o įsidarbinimo ir karjeros galimybes valstybės tarnyboje lemia giminystė, pažintys, įtakingi užtarėjai arba dar kitokios konfigūracijos nešvankumo testai.

O dabar visi pasvajokime kartu, kad toks tarakonų maršas per valstybę būtų suspenduotas metams kitiems, minint mums brangią datą, o apsikopus, truputėlį pagyvenus kitaip, regis, pagalvotume, kad terminus būtų galima pratęsti. Labai tikėtina, kad tada sumažėtų ir jaunų žmonių emigracijos tempai. Dabar vis dažniau bures kelia ir iš tėviškės bėga ne tik kaimų ir miestelių gyventojai, bet ir universitetus baigę jauni žmonės, nenorintys tapti klanų žaidimų įkaitais.

Iš tiesų, valstybės tarnyba mūsų padangėje vis labiau tampa tokia uždara giminių pelke, kad kyla pavojus, kad reprodukcija čia greitai bus galima tik kraujomaišos būdu.

Lansbergio pavardė yra politinis kapitalas, savaime duodantis dividendų, tačiau anūko protegavimas per visus galus, vadovaujant seneliui, čia toks akivaizdus, kad garsi pavardė tampa politinės sistemos kompromitavimo priemonė. Sakykite, ką norite, bet nedrįsčiau dabar raginti jaunus žmones būti pasiruošusiai padėti galvą už Tėvynę, kai laisvos šalies valstybė vis labiau panašėja į šeimyninę rangą.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Suprantu, ką dabar norite pasakyti, priešgyniaudami autoriui, pirmų pirmiausiai. Tiesa sakant, tuos žodžius, kurie jums kabo ant liežuvio galo, anąkart garsiai ištarė B.Bradauskas,  žurnalistams bandydamas paaiškinti tai, kodėl jo sūnus staiga buvo paskirtas į labai aukštą postą: kuo aš kaltas, jeigu mano sūnus yra toks talentingas… 

Žinoma, V.Landsbergis ir B.Bradauskas yra nesulyginami dydžiai, nuodėmė būtų net gretinti tokius žmones, ir, tarkime, jaunasis G.Landsbergis yra kaip reta padorus ir nepalyginamai talentingesnis žmogus už B.Bradausko atžalą, galop išgarsėjusią kaip valstybės tarnautojas, mėgstantis postringauti kriminalinių padugnių žargonu. Tačiau net jeigu G.Landsbergis būtų labai talentingas jaunuolis, kaip niekas kitas partijai kuriantis pridėtinę vertę, jo veikla dėl aptartų aplinkybių yra morališkai nuostolinga, žiūrint visos valstybės mastu ir siekiant prasmingos ateities.

Naujųjų laikų padavimuose yra pasakojimas apie tai, kaip kartą jaunuolis/ė laimėjo konkursą į valstybės tarnybą be jokių protekcijų. Šis perduodamas iš lūpų į lūpas stebuklinis pasakojimas uždega šimtus jaunuolių bandyti savo laimę be dėdžių ir tetų pagalbos, bet, susidūrus su lietuviškų papročių tikrove, dažniausiai tenka skaudžiai nusivilti.

Paskutinis pavyzdys yra Aplinkos ministerijos organizuotas  konkursas užimti jauną žmogų intriguojančias pareigas ministerijos viešųjų ryšių tarnyboje ir atšauktas išvakarėse, likus vienai dienai iki konkursui nurodytos datos. Kodėl taip negailestingai buvo pasityčiota iš jaunų žmonių, kurie siuntė savo CV, studijavo reikiamus dokumentus, puoselėjo, kaip išaiškėjo, visiškai nepamatuotas  viltis. Nėra jokių abejonių, kad susipažinus su kandidatų anketiniais duomenimis ir supratus, kad savojo pritežę prastumti gali ir nepavykti, buvo nuspręsta tokį nereikalingą renginį atšaukti.

Kaip jie mums tai paaiškins, – retoriškai klausė manęs vienas iš tų nelaimėlių kandidatų, pažįstamas jaunas žmogus telefonu.  Jam, naivuoliui, paaiškinau, kad bus pasiremta valstybės interesais ir užduotimi taupyti lėšas. Dar kartą vėliau man perskambinęs jaunas šalies pilietis negalėjo atsistebėti, kad  ministerijos valdininko atsakymą nuspėjau žodis į žodį, net tiksliai išpranašavau intonacijų seką. Kas man leidžia būti tokiu įžvalgiu? Ogi seniai jau žinau, kad valstybės iždo vagys savo subjaurotas sielas labiausiai už viską mėgsta slapstyti po valstybės interesų gynimo lozungų uždanga.

Naujasis Aplinkos ministras Kęstutis Navickas pažadėjo apvalyti Lietuvos miškus nuo korupcijos, tačiau kyla visai ne retorinis klausimas – o kas išvėdins pačios ministerijos, nuo seno krečiamos korupcijos skandalų, lyderiaujančios korupcijos sąraše, pridvisusius kabinetus, dezinfekuos ministerijos koridorius nuo visokio užkrato, apgins visuomenę nuo ministerijoje platinimo kiaulių maro?

2017.02.25; 04:31

Štai koks klausimas! Bet ar galima taip klausti iš principo, ar tokios alternatyvos numatymas nesikerta su civilizuotos visuomenės nuostatomis ir nėra tik žmonių papiktinimas? 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Iš tiesų, nieko negali būti blogiau kaip suvešėjusi patyčių antikultūra mokyklose, kai vaiko, o neretai ir paauglio gyvenimas paverčiamas pragaru, bendraamžiams pradėjus psichologiškai ir fiziškai engti išsirinktą iš savo tarpo auką. Čia galima dar kartą prisiminti visiems žinomą tiesą, kad vaikai kartais būna labai žiaurūs.

Kita vertus, mūsų netaktas, nejautrumas, nekalbu apie tiesiogines pašaipas, susidūrus su fizinių trūkumų kamuojamu  žmogumi rodo ne ką kitą, o labai žemą kultūrinio išsivystymo lygį, baisų vaizduotės nususimą. Tačiau ar būtina į tą pačią gretą statyti ir remiantis tokiais argumentais užblokuoti kartais tarp žmonių prasikišantį, nesutramdytą norą pašiepti aukštus postus užimančio politiko mentalinius nepriteklius, tarsi jau geriau būtų mokytis meno nepastebėti, kai koks nors kvailys lipa per visų galvas. Tiesą sakant, dar neaišku, kas iš ko tokiu atveju labiau tyčiojasi – partijos delegavusios į aukštus postus nekompetentingus arba net visiškai neadekvačius asmenis – iš valstybės, ar žmonės gindami valstybė orumą, pašaipą nukreipdami į asmenį, kuris sėdi ne savo rogėmis – iš pasikėlusios kvailybės.  

Net nesinori prisiminti kaip baisaus košmaro praeito politinio sezono Darbo partijos išstumtų į aukštus postus moterėlių, kurių padrikas kraipymasis labai matomose pozicijoje buvo valstybės idėjos diskreditacija, peržengiant visas įmanomas ribas. Norėtųsi atsikvėpti, patikėjus, kad tokie košmarai nesikartoja, kaip garantija vertinant dar ir tai, jog pastarojo meto politikų diskusijose tarsi ir buvo sureikšminami profesionalumo reikalavimai, tačiau Seimo užmojis priimti civilinio kodekso pataisas, draudžiančias valdžios kritiką, panašėjo į bandymą apsidrausti, siekiant apsaugoti savąsias graužinienes ir pitrėnienes, galimas daiktas, jau susivokus, kad tokio balasto su kaupu užtenka taip pat ir naujai išrinktiesiems (teisybės dėlei reikia pastebėti, būtų nuodėmė ta proga nepasisakyti, kad naujasis Seimo pirmininkas V.Pranckietis, pažįstamas man kaip dekanas, yra, regis, vienas iš šauniausių ir padoriausių žmonių, kuriuos teko sutikti dėstant mokomuosius dalykus Lietuvos universitetuose).

Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė  vetavo tokias pataisa, Seimas tarsi atsitraukė, tačiau čia vėl girdisi balsai, kad neva reikia sudėti saugiklius, kurie leistų labiau efektyviai ginti viešųjų asmenų garbę ir orumą, apsaugotų politikus nuo patyčių.

Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės neturėję jokio šanso padaryti karjerą partijose, kur konkurencija didelė, pasinaudojo palengvintos versijos įtaisu, nedidelio reiklumo savo nariams Darbo partijos (kaip pavyzdys) tramplynu į valdžios viršūnes. Čia, kaip nesunku nuspėti, svarbiausiu atrankos kriterijumi stumiant į valdžią naujuosius pretendentus buvo sugebėjimas pademonstruoti neišsenkamus lojalumo resursus dėvinčiam klouno kaukę partijos vadui, apskritai politinės prostitutės mentalitetas.

Žinia, tokie išsišokėliai taip ir netapo reprezentacinėmis figūromis, nors pretendavo atstovauti valstybei. Tačiau galbūt negalima šaipytis net ir iš didžiausių kretinų aukštose valdžios pozicijose, nes pašiepiant tokį nevykėlį poste drauge neva išsityčiojama iš valstybės? Vis dėlto, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, valstybės reputaciją tokiu atveju kaip tik gelbsti pašaipumo pliūpsniai, nediplomatiškas ar net žiaurokas juokas, rodantis bent tai, kad visos tautos negalima tapatinti su vienu ar kitu kvailiu, net jeigu kai kurie iš jų, išrinkti tos pačios tautos, užima įtakingus postus, – galop juokas yra geriausia detoksikacijos priemonė nuo nepotizmo, nepamatuoto susireikšminimo, bent iš dalies apsaugo nuo valdžios teikiamų pagundų žmogeliui prarasti realybės jausmą, nors prancūzai mėgsta sakyti, kad geriausias vaistas nuo pleiskanų – giljotina.   

Įžvalgusis M.Bachtinas andai kaip niekas kitas tiksliai yra įvertinęs liaudies karnavalų terapinę funkciją, nuimant socialinę įtampą ir nusistovėjusių hierarchijų bukinantį nuovargį, kai minios siautulyje yra išjuokiamos valdžios figūros. Savo ruožtu mano amžininkai neleis sumeluoti, kad anais laikais politinis anekdotas buvo nelyg koks tyro oro gurkšnis tvarto užkaboriuose. Tačiau ir laisvės menėse juokas nepraranda savo politinio reikšmingumo ir tiesos pretenzijų, tarkime, A. Valinsko Auksinių svogūnų šventė yra populiariosios kultūros vardu įteisinta pasityčiojimo iš savotiškai pasižymėjusių politikų fiesta, leidžianti atskirti pintinėje pradėjusius pūti obuolius nuo sveikų, rodanti be visa ko kito, kad Lietuvos valstybė nei prasideda, nei užsibaigia su kvailio susireikšminimu, nežiūrint valdžią laimėjusios partijos krykštavimų.

Dievas mato, labiau už viską norėjosi patikėti, kad naujoji valdžia padės Lietuvai išjudėti į priekį, nekartojant anksčiau padarytų klaidų. Tiesą sakant, bent šių eilučių autoriui niekados nebuvo didelė paslaptis tai, kad varomoji R. Karbauskio jėga visuose užmanymuose yra aukščiausios prabos kičas, neišsenkami kičo klodai, begalinės kaip baltų arenos kičo talpyklos, tačiau, galvojau, nereikėtų mums pernelyg demonstruoti savo išrankumo ir kaprizingumo, jeigu kičas taip pat gali tapti lokomotyvo kuru, leidžiančiu užkurti motorus, pajudėti iš mirties taško, kapstytis iš duobės.

Žinia, nepalyginant didesnį įtarumą nei naujojo visuomenės lyderio įsipareigojimas kičui žadino naujųjų žygeivių noras viską drausti, kontroliuoti, dozuoti, riboti…

I.Kanto žodžiais tariant, didžiausią tironiją atneša ta valstybė, kuri suvalstybina laimės vaizdinį, savo piliečius traktuodama kaip niekados nesubręstančius vaikus, laikydama piliečius už nebrendylas, kurie be moralinės aukštesnių instancijų globos pasimestų šiame pasaulyje, patys nesuradę kelio iš labirinto. Kas be ko, tokia valstybė naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus apsisprendimu. Dar daugiau, – tokia valstybė platina infantilizmo užkratą, kaip matome, dabar jau ir valdžios atstovus įpareigodama traktuoti kaip linkusius greitai įsižeisti mažus vaikus, kaip įnoringas politinio lopšelio būtybes, kurias būtina apsaugoti nuo storžieviškų pastabų iš gatvės.

Vis dėlto, kaip atrodo, R.Karbauskis, apsvaigęs nuo reitingų, pernelyg anksti parodė savo tikrąjį veidą, puolęs su svita taisyti Civilinį kodeksą, tarsi tai būtų pirmaeilis valstybės uždavinys.

Ką pamatėme staiga nukritus kaukėms? Nežinau kaip kiti, o aš čia išvydau bjauriai mekenančios, užsimojusios prieš demokratiją avies veidą. O jeigu kažkam pasirodys, kad apie naujai išrinktus vadus vis dėlto reikėtų kalbėti pagarbesniu tonu nei leido sau šių eilučių autorius, pasiteisinimui, regis, užteks pastebėti tik vieną dalyką, jog kalbėti reikia taip, netaupant žodžių, kad net įžūliausiems valdžios išsišokėliams praeitų noras riboti žmonių laisvę išsakyti savo kritinę nuomonę.

2017.01.19; 09:06

Praėjus dienai po to, kai amerikiečių žvalgyba pateikė ataskaitą apie rusų programišių atakas per JAV prezidento rinkimų kampaniją, išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas Rusijos kritikus išvadino „kvailiais“.

„Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“, – pranešė D.Trumpas šeštadienį „Twitter“ http://www.alfa.lt/straipsnis/50125367/trumpas-tik-kvailiai-gali-manyti-kad-geri-santykiai-su-rusija-yra-blogai.

Čia iškart iškyla klausimas, ar mes turime teisę vadinti vienas kitą kvailiais, jeigu nesutampa mūsų politinės nuostatos? Klauskime toliau, ar užimamas postas, tarkime, galingiausios valstybės prezidento pareigos, leidžia laikyti save protingumo kriterijumi, žmogumi, įgaliotu nuspręsti arba, kitaip tariant, išmatuoti, kiek yra kvailas ar bukas kitas žmogus? Kaip apskritai apibrėžti žmogaus kvailumą, neturint pretenzijų tokią neišmatuojamą savybę išmatuoti, ar yra koks nors daugiau ar mažiau pagrįstas kvailo žmogaus apibrėžimas, jeigu mūsų netenkina paprasčiausias drabstymasis purvais, kai kvailiu yra vadinimas kitokią nuomonę turintis žmogus?

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Žinia, vienas garsus autorius parašė odę „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Tai neužginčija bendrosios žmonių nuostatos, kad kvailumas yra trūkumas, dažniausiai suprantamas kaip proto negalia arba intelekto nepritekliai.

Taigi  kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja. Tačiau, tarkime, mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į  I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“ kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių. Kaip žinome, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, tačiau jaučiu pareigą dar priminti ir tai, kad žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.

Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu mums labiausiai turėtų rūpėti tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama didinga įvairiapusės proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neteikia jokio atramos taško kvailumo nusakymui, dar kitaip tariant, I. Kanto filosofija neįgalina kvailumo aptikti kaip kažkokio proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu, kvailumu yra ne kas kita, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik labai menku laipsniu.

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja, yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesiją reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.

Tarkime, tautologinis užkeikimas „geri santykiai su Rusija yra gerai“ yra kažkas panašaus į intelekto nustatytą ar proto teikiamą (?) taisyklę. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad siekdamas pritaikyti šią taisyklę D.Trumpas elgiasi kaip žmogus, kuris sutikęs laidotuvių procesiją krykštauja iš džiaugsmo, tarsi išpuoštame katafalke būtų išvydęs savo nuotaką.

2017.01.08; 18:50