Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.

Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai

Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.

Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.

Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.

Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė   archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas. 

Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.

Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.

Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.

Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams

Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.

Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.

Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.

Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!

Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.

Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau  papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.

Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui

Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!

Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.

2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.

Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.

Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.

Stalino reikalą tęsia Putinas

Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanas palygino su Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.

Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…

Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.

Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…

Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…

Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie  strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti  žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių  žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).

Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.

(Bus tęsinys)

2017.06.05; 17:00

Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.

Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?

O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?

Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?

Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.

Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.

Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.   

Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.

Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.

Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.

Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.

Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?

Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.

Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.  

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).

2016-11-29; 09:30

 

Rusija netiki, kad Vakarai rimtai nusiteikę ginti savo rytinius pakraščius, ypač tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją.

O Vakarai netiki, kad Rusija tikrai nusiteikusi suskaldyti Europos Sąjungą, pajungiant ją savo politinėms ir ekonominėms reikmėms. Vakarai taip pat netiki, kad Rusija, siekdama turėti lemiamą įtaką ES, pasiryžusi tam panaudoti net karinę jėgą. Taigi dėl Rusijos per didelio pasitikėjimo savo jėgomis ir Vakarų nerūpestingumo susiklostė situacija, kai egzistuoja didelė tikimybė kilti atsitiktiniam, bet rimtam konfliktui… 

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas, šio komentaro autorius.
Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas, šio komentaro autorius.

Ši citata – iš žinomo britų publicisto ir apžvalgininko Edvardo Lukaso straipsnio, paskelbto leidinyje „The Times“.

Politikos ekspertas E.Lukasas prisimena buvusio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Maskvoje sero Entoni Brentono žodžius: „nėra jokių abejonių –  Vladimiras Putinas ruošiasi karštąjam karui“.

Išties – paskutiniosios karinės pratybos ir manevrai, kuriuos rengia Kremlius, leidžia įtarti, kad paskutiniuos mėnesius, kai JAV keičiasi prezidentai, V.Putinas traktuoja kaip pačius patogiausius savo tikslams pasiekti. V.Putinas supranta, kad pastarosiomis dienomis, kai Barakas Obama – jau nebe prezidentas, o naujasis (arba Hilary Klinton, arba Donaldas Trampas) dar neišrinkti, oficialusis Vašingtonas bus ypač dvejojantis, kilus naujam kariniam konfliktui. Taigi viskas, ką šiomis dienomis V.Putinas iškrės Europoje, taps „įvykusiu faktu, kadangi naujoji naujojo JAV prezidento administracija iš karto nebus pasiruošusi valdyti šalį“.

E.Lukasas mano, kad Kremlius gali be didelio vargo iškrėsti karinį triuką Ukrainoje, Baltarusijoje arba Gruzijoje. Tačiau pergalės šiose valstybėse V.Putinui ne tokios svarbios ir reikšmingos. Jis norėtų išbandyti jėgas iškrėsdamas šunybę lengviausiai pažeidžiamoje NATO teritorijoje – Baltijos valstybėse, kurios visiškai priklauso nuo JAV ryžtingumo bei operatyvumo.

Bet šiandien, pasak britų apžvalgininko, Baltijos valstybių gynyba nuo Rusijos agresijos – dar keblesnė. Mat JAV karinės oro pajėgos jau prarado galimybę kontroliuoti virš šios terotorijos esančią oro erdvę. Rusijos priešlėktuvinė gynyba per pastaruosius keletą metų taip sukonstruota, kad lengvai numuštų bet kokius karinius JAV ar Didžiosios Britanijos orlaivius, skubančius Lietuvai, Latvijai ir Estijai į pagalbą.

Vadinasi, jei Kremlius būtent dabar pabandytų sukelti incidentą rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, oficialusis Vašingtonas būtų priverstas atsakyti į klausimą: ar NATO dėl trijų Baltijos valstybių pasiruošęs kaktomuša susidurti su Rusijos karine mašina? Tiksliau tariant, ar Aljansas rizikuos siųsti savo karo lėktuvus ten, kur Rusija juos stengsis numušti? Egzistuoja ir toks galvosūkis: ar NATO turės valios atakuoti Baltijos valstybes apginti trukdančius Rusijos priešlėktuvinės gynybos objektus, dislokuotus pačioje Rusijoje?

Komentaro autorius primena, kad Rusija turi dar vieną neginčijamą kozyrį – taktinį branduolinį ginklą, kurį galima panaudoti mūšio lauke. Rusijos valdžia šiuo ginklu nuolat žvangina, baugindama Vakarus: taip, mes galime jį pasitelkti į pagalbą. Ir tai panašu į tiesą – juk Rusija nuolat rengia šio pobūdžio karines pratybas.

Bet mosikavimas kariškais kardais – tai tik viena medalio pusė. V.Putinas taip pat švaisto milijardus dolerių, kurie skiriami papirkti Vakarų politikus, žurnalistus, visuomenės veikėjus, propagandos reikmėms bei šnipinėjimui. Būtent tokio pobūdžio veiksmai, sudėjus juos visus į krūvą, Kremliui atneša milžiniškos naudos – padeda skaldyti Vakarus kurstant ekstremizmą, terorizmą, etninius, religinius, kalbinius bei visokius kitokius nesutarimus. Pavyzdžių toli ieškoti net nereikia: visi puikiai matome, kokia didelė Rusijos propagandos įtaka šiuose JAV prezidento rinkimuose.

Kremliaus ideologo tikslai tarsi ant delno: kuo Vakarai silpnesni, tuo jie lengviau pažeidžiami nuo Rusijos manipuliacijų. Deja, ši tiesa Vakarams vis dar sunkiai suvokiama. E.Lukasas primena: 2008-aisiais jis parašė knygą „Naujasis šaltasis karas“, kurioje perspėjo, kad Rusija kelia mirtiną pavojų Vakarams. Daugelis tuomet šaipėsi, esą autorius sutiršina spalvas. Būta net tokių, kurie kaltino, kad autorius specialiai kursto įtampą ir baimes. Bet po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą, po Rusijos karinių veiksmų Sirijoje besišaipančiųjų iš E.Lukaso perspėjimais sumažėjo. Niekas jau nebesiginčija, kad tikrai atėjo naujasis šaltasis karas.

E.Lukaso manymu, pats efektyviausias būdas atšaldyti Rusijos politikų galvas – priminti jiems, kad jų pinigai saugomi Vakarų bankuose. Perspėjimas galėtų skambėti maždaug taip: „ponai, jei daug triukšmausite, pinigus matysite kaip savo ausis“. V.Putino liokajai, bankininkai, buhalteriai, asmens sargybiniai turi aiškiai suprasti – jei jų bosas elgsis ne pagal taisykles, jie liks tuščiomis kišenėmis.

E.Lukasas supranta, jog tai būtų skaudus žingsnis. Tačiau pelno negalima labiau vertinti nei saugumo ir laisvės. Jei jūs manote, kad tik pinigai turi vertę, tai jūs negalite būti saugūs. V.Putino hibridinė taktika veiksminga tik todėl, kad Vakarai godūs, patiklūs ir aptingę, neturintys rimtų tikslų apart sotaus, ramaus, nerūpestingo gyvenimo.

Informacijos šaltinis – „The Times“.

2016.10.31; 14:59

Pasaulyje prasidėjo netiesos politikos era… Politika niekada nebuvo tiesos sinonimas… Žmogui nėra natūralu siekti tiesos; žmogus jos vengia… Netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais… Dabar apsimoka šokiruoti, o ne sakyti teisybę… Sunku rasti drąsos išviešinti ir sugėdinti chroniškus melagius ir nebesuteikti jiems tribūnos… 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šios kelios citatos – iš žurnale IQ paskelbto (2016-ųjų spalio mėnuo) straipsnio „Meluočiau ir neraudonuočiau“, kurį visiems politika besidomintiems vertėtų atidžiai perskaityti. Perskaityti derėtų ne dėl to, kad publikacijoje būtų gausu nežinomų faktų. Viskas, kas ten sudėta, jau ne sykį įvairiausiomis progomis girdėta, skaityta, matyta.

Ir vis dėlto tekstas vertingas savo apibendrinimais. O apibendrinimuose – mažai paguodžiančių išvadų. Nepaneigiama tik tai, kad nuo šiol prisikasti iki tikrosios tiesos vis sunkiau bei kebliau, kad ir kaip daug laiko praleistumėme analizuodami įvairiausius šaltinius. Dabar internetinėje erdvėje tiek įvairiausių leidinių, įskaitant pačių keisčiausių pakraipų socialinius tinklus, kad beieškodamas objektyvių faktų greičiau pateksi į profesionalių dezinformatorių, propagandistų bei melagių pinkles nei į tiesos ir teisybės oazę.

Internetinė erdvė dažnusyk konstruojama dar ir taip, kad „atimtų iš žmonių galimybę aptikti priešingų požiūrių“. Persisotinimas informacija taip pat tampa naująja cenzūros priemone – skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas tiesiog nebenori arba neturi jėgų bei laiko „suvirškinti“ alternatyvias nuomones.

Ir vis dėlto gyventi reikia čia ir šiandien. Ir sprendimus, pavyzdžiui, už ką balsuoti, tenka primti būtent dabar, o ne kada nors ateityje. Ir susigaudyti, kokius politinius ėjimus 2016-ųjų rudenį kurpia į Seimą patenkančios jėgos, būtina būtent dabar, o ne po 50-ies metų. Ir dar būtina suvokti, jog lengviau ir paprasčiau nebus … niekad niekada.

Portale delfi.lt  dr. Karolis Jovaišas parašė straipsnį „Lietuvos valstybė – žlugęs projektas?“, kuriame tarsi nori pasakyti, kad mūsų šalyje – ne viskas taip blogai susiklostė, kaip kartais skalambija mūsų pesimistai ar mums nepilnavertiškumo kompleksus įpiršti siekiantys priešai. Tikiu, kad prasti emigracijos, gimstamumo ir girtuokliavimo rodikliai dar nesako, kad lietuviai būtinai ištirps. Dar ne iš tokių pavojingų situacijų išsikapanodavo lietuvių tauta. Pakildavo kaip Feniksas iš pačių beviltiškiausių karų, marų, tremčių.

Ir vis dėlto raminti save ir saviškius vertėtų skūpiai. Geriau jau sutirštinti juodąsias spalvas, nei jas atskiesti baltaisiais dažais. Bandymas tvirtinti, esą ne viskas klostosi pagal Juodąjį scenarijų, neskatina kuo greičiau imtis rimtų gelbėjimosi priemonių. Čia kažkodėl prisiminiau garsiojo politikos eksperto, filosofo Džordžo Frydmano posakį: „Kiekvienas karas – rizika, bet nekariauti irgi rizikinga“ („Geopolitical futures“). Žodžiu, vienodai pavojinga tiek pervertinti savo potencialą, tiek jo neįvertinti.

Patiko dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas Jūratės Laučiūtės straipsnis „Istorijos ir papūgos“. Autorė pabrėžė, kokia kvaila esanti lopšinė, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kone tobulas religinės ir tautinės tolerancijos įsikūnijimas, sektinas pavyzdys šiandieninei Lietuvai, kuri neva nebemoka kurti gerų santykių su kaimyninėmis tautomis, o pirmiausia – su lenkais.

Puiki J.Laučiūtės pastaba: LDK gera gyventi buvo visiems, išskyrus … lietuvius. Nes lietuvių ten nebuvo nei matyti, nei girdėti. Ypač po unijos su Lenkija. O kodėl nebuvo nei matyti, nei girdėti? Kalta per didelė lietuviška tolerancija. Mūsų kaimynai į mūsų tolerantiškumą niekad neatsakė tuo pačiu. Greičiau atsakydavo klasta ir savanaudiškumu.

Deja, mes ir šiandien darome tą pačią klaidą, kurią LDK laikais padarė mūsų protėviai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas kai kurias sostinės gatves puošti rusiškais ir lenkiškais užrašais byloja, kad mes ir vėl persistengiame.

Beje, užrašų lenkų, rusų kalbomis kabinimas Vilniaus gatvėse – klastingas Trojos arklys. Dvi didžiosios mūsų kaimynės linkusios konstruoti savąją politiką taip, kad Lietuvoje nejučiom ir nepastebimai įsitvirtintų dvikalbystė. Todėl net ir viena gatvės pavadinimą skelbianti lentelė rusų ar lenkų kalba – tai tarsi pretekstas, kad tokių nelietuviškų užrašų galėtų būti ir daugiau. Liberalo R.Šimašiaus tvirtinimai, esą viena kita lentelė ne lietuviškais rašmenimis tėra miesto puošmena, – klastinga  demagogija.

Net jeigu žvelgtume į šią neva „mažytę“ problemėlę pragmatiškai, Vilniaus mero R.Šimašiaus bandymas ne lietuvių kalba gatvių pavadinimus skelbiančius užrašus vadinti gražumo atributais tėra panašus į besaikio pataikavimo ir nusižeminimo gestą. Jei islandiški, angliški ir karaimiški užrašai neturi blogojo konteksto, nes mes niekad nekariavome nei su Islandija, nei su JAV, juolab šioms šalims esame dėkingi už paramą, be to, niekad neturėjome įtemptų santykių su karaimais, todėl angliški, islandiški, karaimiški užrašai tikrai galimi, tai Rusijai ir Lenkijai vis tik privalėtume taikyti kur kas griežtesnius reikalavimus. Rusiški ir lenkiški gatvių užrašai Vilniuje galėtų atsirasti nebent tuo atveju, jei Maskvoje ir Varšuvoje atsirastų … dešimtys lietuviškų gatvių pavadinimų lietuviškais rašmenimis. Bet nei Lenkija, nei Rusija į tokią R.Šimašiaus toleranciją neskuba atsakyti tuo pačiu geranoriškumu.

Dar įsiminė „The Economist“ politikos apžvalgininko Edvardo Lukaso publikacija „Amerikos taikos amžius baigiasi“ (BNS agentūra), kuriame jis išvardina JAV klaidas. Viena vertus, ten „akivaizdus laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo“. Antra, „Amerika vis labau vengia daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai“. O tai reiškia, kad „Rusija mato Ameriką atsitraukiančią, kvailoką ir bailią“. Ši tendencija dar byloja, kad, silpstant Amerikos lyderystei, prarasime galimybę gyventi pasaulyje, kuriame laikomasi malonių, liberalių europietiškų taisyklių.

2016.10.18; 10:08

„Rusijos lyderis turi pagal dydį antrą pasaulyje branduolinį arsenalą. Jis pademonstravo esąs pasiryžęs panaudoti jėgą ir paaštrinti situaciją. Taigi bet koks bandymas priešintis Rusijai kariniu atžvilgiu pavojingas tuo, kad jis gali padaryti galą gyvybei planetoje, vadinasi, geriau jo nesiimti“, – sakoma žymaus britų žurnalisto Edvardo Lukaso (Edward Lucas) straipsnyje, paskelbtame laikraštyje „The Daily Beast“..

„Bravūriškas Rusijos požiūris į savo branduolinį arsenalą kelia nerimą“, – pripažįsta autorius. Šaltojo karo metais mes iš tiesų būdavome pavojingai arti branduolinio konflikto, pabrėžia Lukasas.

Continue reading „„Ne, mes nestovime ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio““

Esu vieningos, stiprios Europos Sąjungos šalininkas. Džiaugiuosi, kad Lietuva – ES narė. Balsavau už narystę ES. Briuseliui ir Strasbūrui esu dėkingas už Lietuvai suteiktą finansinę paramą. Visuomet karštai kritikavau ES skeptikus. Sutinku, jog vardan europietiško solidarumo privalu paklusti kai kurioms bendro elgesio taisyklėms. Susibūrus į kolektyvą, kitaip neįmanoma: kai ko atsisakau aš, kai ko atsisako mano kaimynas.

Tačiau šiandien – ne apie ES privalumus. Esama akimirkų, kai imu nebesuprasti Europos. Vis dažniau pastebiu, kaip ES vadovai nesilaiko duoto žodžio, taiko dvigubus standartus, išduoda savo prigimtį ir kilmę. Deja, tokių akimirkų – vis daugiau.

Continue reading „Akimirkos, kada nebesuprantu Europos“

Kodėl sakau, jog pavojinga vertinant besiginčijančius oponentus manyti, esą „savaip teisios abi oponuojančios pusės“? Jei nagrinėsime konfliktus būtent tokiu būdu, nejučiom galima pradėt teisinti ir Josifą Staliną, ir Adolfą Hitlerį, ir net – Vladimirą Putiną. Jie juk – „savaip teisūs“.

Be abejo, žvelgiant globaliai, nėra vienos tiesos, nėra vienos versijos. Pasaulis per daug sudėtingas, kad turėtų tik juodą arba baltą spalvą. Kai kada verkiant reikia atsižvelgti į brolių, pusbrolių ir net pačių tolimiausių giminaičių ar net nepažįstamųjų tiesas, jeigu norime, kad ir jie bent retsykiais atsižvelgtų į mūsų užgaidas. Tokiu principu sukurta Europos Sąjunga ir NATO, tokiu būdu kuriamos ir visos kitos sąjungos bei aljansai.

Continue reading „Lietuviškas silpnumas varo į neviltį“

Didžiosios Britanijos žurnalistas Edvardas Lukasas, žymus specialiųjų tarnybų ekspertas, knygos apie šnipų karus „Apgaulė“ autorius, parašė svarbų straipsnį leidinyje „The Times“. Publikacijos pavadinimas – „Viskas pastatyta ant kortos Baltijos šalyse“.

Tekstas – svarbus ir mums, lietuviams, kadangi jame brėžiami planai, kaip būtų galima apsaugoti Baltijos valstybes nuo Rusijos agresijos ne dalinai, ne teoriškai, o realiai ir visu 100 proc.

Savo publikacijoje Edvardas Lukasas (Edward Lucas„The Economist“ apžvalgininkas) ragina Vakarus keisti savo strategiją rūpinantis Baltijos valstybių saugumu. 

Continue reading „Ką pasakė slaptųjų tarnybų ekspertas Edvardas Lukasas“

Taigi – britų žvalgybininkai tvirtina, jog palyginti su senamadžiais nelegalais daug didesnę Kremliaus šnipinėjimo pajėgų dalį sudaro Rusijos piliečiai, kurie atvyksta į Vakarus ir čia gyvena bei veikia savais vardais.

Rusijos slaptosios tarnybos turi saviškių analitiniuose centruose, bankuose, įvairiose organizacijose, kur dirba kaip įprasti darbuotojai ir perduoda informaciją Kremliui.

Continue reading „Maskvos šnipai – visur (3)“

Visiškai pašlijus Vakarų valstybių santykiams su Rusija, galiausiai rusų bombonešiams ėmus brautis į Didžiosios Britanijos oro erdvę, Jungtinės Karalystės premjeras Devidas Kameronas nurodė stiprinti nacionalinį saugumą, aktyvinti šalyje veikiančių rusų šnipų paiešką ir sekimą.

Pasak šios šalies ekspertų, Rusijos slaptosios tarnybos turi savo žmonių analitiniuose centruose, bankuose, užima svarbius postus įvairiose organizacijose, kur dirba kaip įprasti darbuotojai ir perduoda informaciją Kremliui.

Continue reading „Maskvos šnipai – visur (2)“

Sausio pabaigoje JAV Federalinis tyrimų biuras (FBI) pranešė išaiškinęs tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus šnipinėjus Maskvai  ir siekus  užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.

JAV specialiųjų tarnybų atstovai prabilo pastarąjį dešimtmetį Rusiją sutankinus šnipinėjimo tinklus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Neseniai spaudoje pasirodė pranešimas iškalbinga antrašte: “Britai įsiuto ir pradėjo rusų šnipų medžioklę”.

Continue reading „Maskvos šnipai – visur (1)“

Šiandien turime puikią progą pagirti JAV slaptąsias tarnybas. Amerikiečių žvalgybininkai pasveikinimų tikrai nusipelnė. Amerikietiškoji sėkmė – akivaizdi.

Rusijos FSB nieko nenutuokė

Ji ypač ryški pastarųjų metų nesėkmių fone: Edvardo Snoudeno pabėgimas ir išdavystės, WikiLeaks portale paskelbti konfidencialūs dokumentai, nutekėjusi informacija, jog amerikiečiai seka su Kremliaus diktatoriumi begėdiškai flirtuojančius Europos Sąjungos lyderius, dirbtinai eskaluojami pranešimai apie Rytų Europoje tikrai ar tariamai veikusius CŽV kalėjimus…

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Pasidžiaukime JAV slaptųjų tarnybų sėkme“

Ukrainos prezidentas Petro Porošenko viešai pareiškė, jog ukrainiečių tauta pasirengusi pačiam blogiausiam scenarijui – „plataus masto Rusijos puolimui“. Net jei tai nėra visiškai tikslus apibūdinimas turint omenyje sunkią šalies ekonominę padėtį, Ukrainos vadovo drąsa – pagirtina.

O ar Lietuva pasirengusi visiems blogiausiems scenarijams? Ar mes sugebame numatyti mus tykančias bėdas ir pavojus? Vieną iš galimų liūdnų scenarijų įvardijo „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lukasas, portale delfi.lt atkreipdamas dėmesį į Rusijos tranzito per Lietuvos teritoriją keliamas grėsmes. Kaip pasielgtume, jei ir vėl prie Kauno stabtelėtų rusiškas traukinys, važiuojantis į Kaliningradą, o Rusija pareikalautų įsileisti kuopą rusiškų „karinių inžinierių“, neva sugebančių operatyviai ir kokybiškai suremontuoti transporto priemones?

Continue reading „Pats blogiausias scenarijus“

Klysta net garsūs ekonomistai, net Nobelio premijos lauretai. Beje, klysta dažnokai.

Tik apie ekonomikos ekspertų klaidas plačioji visuomenė mažai ką nutuokia. Ne visiems į galvą šauna mintis po kelerių metų patikrinti, kokios ekonomistų prognozės pasitvirtino, kurios – žlugo.

Todėl klaidingas idėjas įtakingiausiuose leidiniuose skelbiančius, nepasitvirtinančias ekonomines teorijas milijoniniais tiražais propaguojančius ekonomistus mes tebelaikome įžvalgiais specialistais ir tuomet, kai jie prašauna pro šalį.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Pasaulis, kur nėra šimtaprocentinių garantijų“

(Estono Kohvero dosje – viename aplanke)

Paskutiniosios žinios tokios: Estijoje teritorijoje pagrobto ir į Maskvą nugabento Estijos žvalgybos darbuotojo Estono Kohvero (Eston Kohver) likimu ketina rūpintis du Rusijos advokatai, išgarsėję gindami skandalingąją grupę Pussy Riot ir Ukrainos lakūnę Nadeždą Savčenko. Tai advokatai Nikolajus Polozovas ir Markas Feiginas.

Advokatų prognozės

Gazeta.ru rašo, esą Estija norėtų, jog Estoną Kohverą gintų jų, estų, davokatai. Tačiau oficialusis Talinas greičiausiai neprieštaraus, jei šio subtilaus uždavinio imsis Rusijos advokatai N.Polozovas bei M.Feiginas. Pageidaujamų advokatų sąrašą Estija nusiuntusi Maskvai.

Continue reading „Kada bus išlaisvintas KaPo pareigūnas Estonas Kohveras?“

Vienas iš didžiausių šios dienos galvosūkių: kodėl Estijos saugumo pareigūnas Estonas Kohveras pateko į Rusijos Federalinės saugumo tarnybos rankas?

Gal Rusija surengė provokaciją, siekdama sumenkinti JAV prezidento Barako Obamos vizito į Taliną reikšmę?

Gal Rusija mėgina parodyti, kas šiame regione – tikrasis šeimininkas, nors Estijos sostinėje viešėjęs Amerikos vadovas labai aiškiai pabrėžė, jog NATO nusiteikimas ginti visas savo nares, – nepalaužiamas?

Continue reading „Kas atsitiko Estijoje?“

Slaptai.lt redakcija supranta, jog Lietuvai optimizmas –  reikalingas. Optimizmas padeda laimėti net ir beviltiškiausiose situacijose. Optimizmas skatina dirbti, užuot verkšlenus. Optimizmas verčia ieškoti išeičių, užuot nuleidus rankas.

Tačiau visur reikalingas saiko jausmas. Blogai elgiamės, puldami į neviltį, bet neteisingai elgiasi ir tie, kurie nemato pavojų, sunkumų, išdavysčių. Perdėtas optimizmas gali būti toks pat pavojingas kaip ir depresijon stumiantis pesimizmas, esą beprasmiška stengtis, nes esame per silpni situaciją pakeisti savo labui.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Begalinis optimizmas gali būti pavojingas kaip ir viską apimantis pesimizmas“

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – išskirtinis Edvardo Lukaso (Edward Lucas) interviu, duotas mūsų portalui. Sulaukęs prašymo atsakyti į keletą slaptai.lt klausimų žymus britų apžvalgininkas, politikos ekspertas, „The Economist“ redaktorius apgailestavo per parą gaunąs nepaprastai daug laiškų, todėl niekaip nepajėgiantis į juos visus atsakyti.

Ir vis tik portalas slaptai.lt po kelių dienų sulaukė britų žurnalisto Edwardo Lucaso atsakymų. Su žymiu britų žurnalistu, sensacingų knygų apie šnipus autoriumi Edwardu Lucasu kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Dėmesio centre – Rusijos agresija, informaciniai karai ir šnipų intrigos.

Pirmiausia norėčiau padėkoti Jums už knygą „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“. Paliko gilų įspūdį. Taip pat stengiuosi nepraleisti nė vieno Jūsų straipsnio, pasirodančio lietuviškoje spaudoje. Man patinka Jūsų pozicija. Tačiau skaitant Jūsų analizes apima gilus pesimizmas. Juk Rusija sėkmingai tebemausto Vakarus. Ar Jūs matote prašviesėjimų?

Continue reading „Edvardas Lukasas: „Nesu tikras, kad šį kartą laimėsime““

Tikriausiai jau girdėjome, jog laikraščiai The Guardian ir The Washington Post pelnė Pulitcerio premiją už JAV slaptosios tarnybos NSA demaskavimus.

Tik pamanyk: The Guardian ir The Washington Post gavo aukščiausią JAV žurnalistikos premiją! Pulitcerio premija skirta leidiniams, nominuotiems „už tarnavimą visuomenei“, o konkrečiai – už publikacijas, pagrįstas Amerikos slaptųjų tarnybų darbuotojo Edvardo Snoudeno išdavystės dėka!

JAV valstybės paslaptys šį sykį tikrai plačiai išgarsintos. Paskutinį kartą JAV paslaptys į paviršių tokiais milžiniškais mastais iškilo tik 1971-aisiais. Tuomet Amerikos visuomenė sužinojo apie vadinamuosius „Pentagono popierius“, atskleidžiančius Vietnamo karo ypatumus. Po to Amerikos slaptosios tarnybos nepatyrė didesnių informacijos nutekėjimų iki Rusijon pasprukusio E.Snoudeno kiaulystės.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Ironiškas žvilgsnis į Pulitcerio premijos laureatus“

Liūdna bus ši Kovo 11-oji. Neturime nė vieno preteksto linksmybėms. Šventines nuotaikas temdo neišgalvotas, nesurežisuotas, neišpūstas nerimas dėl ateities. Jo neįmanoma nei paslėpti, nei užgniaužti.

Mūsų ateitis – miglota, niūri. Nebent galime guostis, esą karas šį kartą aplenkė mūsų namus, esą dar turime galimybę šiek tiek pasidžiaugti laisve bei ramybe. Bet nuojauta, jog po kraujyje paskandintos Čečėnijos, Gruzijos išprievartavimo ir bandymų palaužti narsiąją Ukrainą nenumaldomai ateis mūsų eilė, – tikra. Tokia tikra, kad tikresnių ir negali būti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Pralaimėjimo, gėdos ir nerimo skonis“