Naktį į sekmadienį Santa Kruso mieste Bolivijoje buvo sulaikytas italų teroristas Cesarė Battistis, kurio ekstradicijos įsaką buvęs Brazilijos prezidentas Michelis Temeras pasirašė gruodžio mėnesį. Kaip pranešė sekmadienį Brazilijos laikraštis „Republica“, iki šiol nusikaltėlio buvimo vietos nepavykdavo nustatyti.
Italų teroristas Cesarė Battistis. EPA – ELTA nuotr.
„Šią naktį Bolivijoje sulaikytas italų teroristas Cesarė Battistis. Netrukus jis bus išduotas Brazilijai, iš kur tikriausiai bus išsiųstas į Italiją atlikti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pagal Italijos teismo sprendimą“, – cituoja leidinys Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro patarėją užsienio politikos klausimais Felipę Martinsą.
Buvęs Italijos kairiojo judėjimo „Ginkluoti proletarai už komunizmą“ lyderis C. Battistis tėvynėje buvo nuteistas kalėti keturis kartus iki gyvos galvos už keturis nužudymus ir kelis apiplėšimus praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. 1990 metais jis pabėgo į Prancūziją, kur gavo politinį prieglobstį ir netgi išgarsėjo kaip detektyvinių romanų autorius. 2004 metais C. Battistis turėjo skubiai išvykti į Braziliją, nes Paryžius Romos reikalavimu sutiko išduoti jį Italijai.
2007 metais jis buvo suimtas jau didžiausios Pietų Amerikos šalies teritorijoje. Italijos valdžia nedelsdama pradėjo jo ekstradicijos procedūrą. Bet tuometis Brazilijos prezidentas Lula da Silva nusprendė neišduoti teroristo ir patvirtino jo kaip politinio pabėgėlio statusą. Tai sukėlė didžiulį nepasitenkinimą Italijoje.
Dėl šio epizodo smarkiai pablogėjo Italijos ir Brazilijos santykiai. 2011 metų birželį Roma netgi atšaukė savo ambasadorių konsultuotis. Prieš metus Italijos vyriausybė nusiuntė Brazilijos prezidentui M. Temerui prašymą pakeisti sprendimą, kuriuo C. Battistiui buvo suteiktas politinio pabėgėlio statusas.
Stefanie Kirchgessner, Dan Collins, Luce Harding / The Guardian
Rusijos diplomatai pernai surengė Londone slaptas derybas su Džulianui Asandžui artimais žmonėmis apie tai, kaip padėti jam pabėgti iš Didžiosios Britanijos, praneša The Guardian.
„Buvo sudarytas išankstinis planas, pagal kurį WikiLeaks‘o įkūrėją būtų išvežę iš Ekvadoro ambasados Londone diplomatine mašina ir pergabenę į kitą šalį. Viena iš paskutinių paskirties vietų, pasak daugybės šaltinių, buvo Rusija, kur Asandžui negrėstų ekstradicija į JAV. Planas buvo atmestas po to, kai buvo nuspręsta, kad jis per daug rizikingas“, – rašo žurnalistai Stefani Kirchgesner, Denas Kolinsas ir Liukas Hardingas.
Operacija buvo paskirta 2017 metų Kalėdų išvakarėse ir susijusi su nesėkmingu Ekvadoro bandymu suteikti Asandžui oficialų diplomatinį statusą. Su Maskva buvo kontaktuojama per Asandžo patikėtinį Fidelį Narvaesą. Dar neseniai jis buvo Ekvadoro konsulas Londone.
„Pasak keturių skirtingų šaltinių, Kremlius buvo linkęs pritarti planui, įskaitant ir galimybę leisti Asandžui atvykti į Rusiją ir ten gyventi. Vienas šaltinis pasakojo, kad šioms diskusijoms tarpininkavo rusų verslininkas, kurio pavardė nežinoma. Buvo svarstoma ir galimybė laivu nugabenti Asandžą į Ekvadorą.
Šaltiniai kėlė ir prieštaringas versijas apie tai, kas atšaukė operaciją, bet visi laikėsi nuomonės, kad ji buvusi pernelyg rizikinga. „Pagrindinė kliūtis buvo Didžiosios Britanijos atsisakymas suteikti Asandžui diplomatinę apsaugą“, – patikslina žurnalistai.
Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.
Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.
Saulius Kizelavičius
XXX
JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.
Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.
Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.
Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.
Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.
O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?
Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.
Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.
Apie Algimantą Matulevičių:
Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius
Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)
LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)
Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,
Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas
Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).
„Vašingtonas ir Maskva neseniai išsiuntė diplomatus pagal principą „akis už akį“ po to, kai Londone, kaip spėjama, buvo apnuodyti perėjęs į kitą pusę KGB karininkas ir jo duktė“, – rašo buvęs žurnalistas ir knygų apie šnipinėjimą autorius Džozefas Gouldenas laikraštyje The Washington Times.
„Gi ne valstybės paslaptis, kad abiejų valstybių ambasadose esama daugybė žvalgybos bendradarbių, dirbančių po priedanga“, – pažymi autorius.
„Todėl Amerikos žvalgybinėje bendruomenėje vyksta debatai: nepaisant tam pasitarnavusios vienos iš keletos per pastaruosius metus rusų įvykdytų atakų dingsties įžūlumo, ar masinės ekstradicijos buvo geriausias atsakymo būdas? – klausiama straipsnyje.
„Ir nenuostabu, kad pustuzinio dimisijos žvalgų, su kuriais aš kalbėjausi anonimiškai, nuomonė apie Trumpo veiksmus buvo skirtinga“, – rašo Gouldenas.
„Putinas nusipelnė gero spyrio už tai, ką padarė jo žmonės, – pakomentavo situaciją vienas buvęs karininkas. – Tokio pobūdžio operacija (nunuodijimas) turėjo būti aprobuota iš viršaus“.
„Tačiau praktiniu požiūriu, tų (išsiųstų amerikiečių) karininkų išsiuntimas, pradedant aukščiausiais valdininkais, sukurs problemą. Naujas į Maskvą nusiųstas bendradarbis turi turėti daugelio mėnesių praktinės patirties, kad veiktų efektyviai“, – pabrėžė jis ir pridūrė, kad ypač sudėtinga bus atkurti ryšius su „rusų šaltiniais“.
„Kalbant hipotetiškai: tarkim, mes padarėme vieną iš tų „rusų diplomatų“ svarbiu išžvalgytųjų šaltiniu. Ekstradicija reiškia, kad jūs išsiunčiate visus, įskaitant ir mūsų žmogų. Tas Ivanas gal buvo geriausias iš visų, kuriuos mums pavyko užverbuoti per visą gyvenimą. Bet palikite jį Vašingtone – ir jūs paskelbsite jam mirties nuosprendį“, – taip mano kitas buvęs žvalgas.
„Mes „apaksime“ per įtampos visame pasaulyje laikotarpį. Pagalvokite apie Pabaltijo valstybes, į kurias Putinas, atrodo, yra nusitaikęs“, – tokia trečio buvusio specialiųjų tarnybų bendradarbio nuomonė.
„Mūsų žvalgybos Maskvoje uždavinys – stebėti, kiek mes galime, apie ką mąsto vyrukai Kremliuje ir ko jie gali būti pasirengę griebtis. Mes to negalėsime daryti veiksmingai, kai visa Maskvos rezidentūra susikraus daiktus ir sulips į lėktuvus, kad sugrįžtų į Lenglį (CŽV štabo būstinė, – red. past.)“, – sako jis.
Vokietijos prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas leisti išduoti šalyje sulaikytą buvusį Katalonijos prezidentą Carlesą Puigdemont’ą Ispanijai.
Apie tai antradienį informavo su Danija besiribojančios Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemės prokuroras.
Katalonijos separatistų lyderis buvo sulaikytas Vokietijoje daugiau nei prieš savaitę, kai iš Suomijos keliavo atgal į Belgiją, kur gyveno savanoriškoje tremtyje. Ispanijos teismas jo atžvilgiu buvo išdavęs Europos arešto orderį.
Ispanijos valdžia kaltina C. Puigdemont’ą maištu ir viešųjų lėšų pasisavinimu. Šie kaltinimai susiję su pernai Katalonijoje surengtu referendumu dėl regiono nepriklausomybės, kurį Madridas laiko neteisėtu.
Generalinė prokuratūra priėmė nutarimą atsisakyti išduoti Gruzijos pilietį Z. M. baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamą veiką ir panaikino anksčiau šiam asmeniui paskirtas kardomąsias priemones.
Minimą nutarimą dar turės patvirtinti Vilniaus apygardos teismas, kuriam jis šiandien perduotas kartu su kita privaloma pateikti medžiaga.
Lėktuvu iš Kijevo į Vilnių atvykęs Gruzijos pilietis Z. M. Vilniaus oro uoste buvo sulaikytas naktį iš gruodžio 2 d. Atliekant įprastą į mūsų valstybę atvykstančių ne Europos Sąjungos piliečių dokumentų patikrą, buvo nustatyta, kad šis asmuo yra ieškomas tarptautiniu mastu dėl įtarto su teroristine veikla susijusio nusikaltimo. Paiešką buvo paskelbusi Rusijos Federacija.
Nustatyta tvarka gavusi informaciją apie sulaikytą užsienio valstybės pilietį, Generalinė prokuratūra nedelsiant pradėjo rinkti visus reikalingus duomenis siekiant išsamiai bei objektyviai įvertinti situaciją, todėl jau po kelių dienų Z. M. buvo paskirtos kitos kardomosios priemonės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tačiau apribojusios šio asmens galimybes išvykti iš mūsų šalies iki bus išspręstas jo ekstradicijos klausimas.
Per keletą savaičių, intensyviai bendradarbiaujant su mūsų šalies bei užsienio valstybių institucijomis, buvo gauti visi sprendimui priimti būtini duomenys bei dokumentai. Rusijos Federacijos prašymas išduoti jai sulaikytą asmenį prokuratūrą pasiekė praėjusios savaitės pabaigoje.
Įvertinus visą šioje ekstradicijos byloje surinktą medžiagą, buvo padaryta išvada, kad prašymas dėl Z. M. išdavimo baudžiamajam persekiojimui yra pateiktas dėl politinių motyvų bei Rusijos Federacijos vykdomos užsienio politikos Gruzijos atžvilgiu, todėl, vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nuostatomis, Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros prašymas išduoti Gruzijos pilietį negali būti tenkinamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, jeigu asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą, taip pat kai yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytų pagrindų. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.
Europos konvencijoje dėl ekstradicijos taip pat numatyta, kad prašomoji šalis turi teisę traktuoti nusikaltimą, dėl kurio yra prašoma ekstradicijos, kaip politinį ar su politiniu nusikaltimu susijusį nusikaltimą, ir tuo remiantis gali neišduoti prašomo asmens.
Ta pati taisyklė yra taikoma ir tuomet, kai prašomoji šalis turi svarbių priežasčių tikėti, kad prašymas išduoti asmenį už kriminalinį nusikaltimą buvo pateiktas tam, kad asmuo būtų teismo tvarka persekiojamas ir baudžiamas dėl politinių motyvų, arba kad šios priežastys galėjo lemti to asmens padėtį.
Pažymėtina, kad nagrinėjant užsienio valstybės prašymą dėl ekstradicijos, nesprendžiamas prašomo išduoti asmens kaltės klausimas ir įrodymai nenagrinėjami.
Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra (www.prokuraturos.lt).
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
Taigi Lietuvos prokuratūra antradienį pranešė atsisakiusi Rusijai išduoti buvusį Gruzijos antiteroristinio centro vadovą Zurabą Maisuradzę, nes Maskva jį persekioja dėl politinių motyvų.
BNS primena, kad Maskva aktyviai priešinasi Tbilisio eurointegracijai ir siekiui tapti NATO nare. Tarp valstybių 2008 metais buvo kilęs karas, po kurio nuo Gruzijos atskilusius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus Rusija pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Gruzija ir Vakarai juos laiko okupuotomis teritorijomis.
Rugpjūčio 18 d. po daugiau nei pusantrų metų trukusios paieškos ekstradicijos būdu iš Vietnamo į Lietuvą pargabentas Sergejus Rachinšteinas.
Už milijoninės vertės mokesčių sukčiavimą nuteistas verslininkas S. Rachinšteinas laisvės atėmimo vietoje praleis 2 metus ir 6 mėnesius. Tai pirmas asmuo, kurį pagal Lietuvos Respublikos prašymą išdavė Vietnamo Respublika.
Ekstradicijos pagrindu tapo 2016 m. kovo 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) didžiosios išplėstinės 7-ių teisėjų kolegijos nutartis, kuria buvo pripažinta, kad Sergejus Rachinšteinas yra kaltas dėl visų jam pareikštų daugiau nei 700 epizodų kaltinimų ir nuteistas už sunkiausius finansinius nusikaltimus – valstybei priklausančio svetimo turto didelės vertės sukčiavimus.
Valstybei jau negrįžtamai perėjo baudžiamojoje byloje prokurorų areštuotos S. Rachinšteino įmonių piniginės lėšos – 2 400 000 Lt (700.000 Eur).
Pasak Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Evaldo Pašilio, ši itin sudėtinga byla, joje priimtas precedentinis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas ir visas paieškos – ekstradicijos procesas yra reikšminga Lietuvos teisingumo pergalė. „Buvo apginti valstybės finansiniai interesai, tarptautinės institucijos parodė aukščiausią pasitikėjimą Lietuvos Respublikos paieškos, kaltinimo bei teismų sistema, kalti asmenys neteko pagrobto turto, o nusikaltimo organizatorius pagrįstai yra siunčiamas atlikti realios laisvės atėmimo bausmės už prieš valstybę padarytus finansinius nusikaltimus“, – sakė E. Pašilis.
Valstybės kaltintojo Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Kukaičio teigimu, S. Rachinšteinas, pasižymėjęs ypatingu savo veiklos maskavimu, teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad kartu su savo valdomų įmonių finansininkėmis ir statytiniais direktoriais 2000-2004 metais buvo įkūręs fiktyvių įmonių tinklą, per kurį legalizavo daugiau nei 10 mln. litų (2 mln. 900 tūkst. eurų).
Teismas konstatavo, kad S. Rachinšteinas organizavo ir vadovavo organizuotoms įvairių sudėčių grupėms bei koordinavo grupių narių veiksmus, skirstė vaidmenis, keitė bendrovių statytinius direktorius ir buhalterius, be to, organizuotoje grupėje klastojo dokumentus, apgaulingai tvarkė įmonių buhalterinę apskaitą, apgaule įgijo didelės vertės turtą.
LAT pažymėjo, kad visas baudžiamasis procesas buvo atliktas nepažeidžiant S. Rachinšteino grupuotės narių teisių, jie nevaržomai padedami savo gynėjų galėjo gintis, ką aktyviai ir darė – S. Rachinšteino grupuotę proceso metu gynė net 18 advokatų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, gavusi pranešimą iš Interpolo apie galimą bėglio slapstymosi vietą, dar 2015 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į Vietnamo Respublikos viešojo saugumo ministeriją su prašymu dėl S. Rachinšteino ekstradicijos.
Sėkmingas tarptautines paieškos bei ekstradicijos procedūras, bendradarbiaudami su Interpolo pareigūnais, atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių SIRENE ir Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai. S. Rachinšteinas pasislėpė ir neteisėtai išvyko iš šalies 2014 m. gruodžio mėnesį, prieš pat teismui paskelbiant apkaltinamąjį nuosprendį.
2015 sausio 19 d. buvo paskelbta tarptautinė jo paieška. Jis slapstėsi Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių Azijoje – JAE, Singapūre, Tailande, galiausiai 2016 m. sausio 21 d. buvo sulaikytas Vietname.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Generalinė prokuratūra.
Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria atmetė Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl atsisakymo išduoti Kazachstano Respublikos pilietį S. Š. baudžiamajam persekiojimui vykdyti Kazachstano Respublikai ir Ukrainai. Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.
Atsižvelgiant į tai, kad paskelbtas galutinis teismo sprendimas atsisakyti išduoti asmenį užsienio valstybei, bus vertinama, ar nėra teisinio pagrindo minėto asmens atžvilgiu pradėti tyrimą Lietuvoje dėl veikų, už kurias numatyta baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus.
Primename, kad S. Š. Lietuvoje buvo sulaikytas pernai vasarą. Dėl šio asmens Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gauti dviejų užsienio valstybių – Kazachstano Respublikos ir Ukrainos – teisinės pagalbos prašymai dėl jo išdavimo baudžiamajam persekiojimui.
Generalinė prokuratūra išnagrinėjusi juos ir remdamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis bei nacionaliniais teisės aktais, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl šio asmens išdavimo (ekstradicijos) Kazachstano Respublikai ir Ukrainai.
Š. m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria minėtą pilietį atsisakė išduoti baudžiamajam persekiojimui vykdyti Kazachstano Respublikai ir Ukrainai, tačiau Generalinė prokuratūra nesutiko su tokiu teismo sprendimu.
Ji pateikė apeliacinį skundą, kuriuo aukštesniojo teismo prašė panaikinti priimtą nutartį. Prokuratūros manymu, teismas minėtoje nutartyje netinkamai aiškino tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių išdavimo (ekstradicijos) klausimus, nuostatas, netinkamai taikė ratifikuotas tarptautines sutartis bei nacionalinės teisės aktų normas, todėl ši nutartis turėtų būti panaikinta.
Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.
Patenkinus prokuroro skundą, nuteistajam pataisos namuose teks praleisti 16 metų
Už didelio kiekio heroino bei kanapių gabenimą 12 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas vienos buvusios uostamiesčio nusikalstamos grupuotės narių nuo bausmės vykdymo pasislėpė, tačiau pareigūnų buvo surastas besislapstantis viename iš Klaipėdos viešbučių.
Viešbučio kambaryje kartu su bėgliu buvo rasta beveik 1,5 kg kanapių ir jų dalių bei elektroninės svarstyklės.
Ekvadoras paskelbė, kad suteikia WikiLeaks įkūrėjui politinį prieglobstį. Didžioji Britanija nepaprastai nepatenkinta tokiu sprendimu. Didžiosios Britanijos valdžia net pagrasino įsiveržimu į Ekvadoro ambasadą Londone, kur slepiasi Džulijanas Asandžas (Julian Assange). Vakarų spauda aktyviai komentuoja situaciją, pranešdama įdomias įvykių smulkmenas.
„Politinio prieglobsčio uzurpavimas“, – taip apibūdina Ekvadoro veiksmus “The Times” redakcinio straipsnio pavadinimas. Ekvadoro prezidentas Korrea (Correa) – netikėtas draugas kovoje už informacijos laisvę, mano leidinys: „…jam esant valdžioje televizijos kanalai uždarinėjami, žurnalistai ir redaktoriai sodinami į kalėjimus“.
