MG Baltic. ELTA nuotr.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai po atostogų nagrinėja rezonansą sukėlusią bylą, kurioje kaltinamieji yra dviejų partijų – Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos – nariai bei koncernas „MG Baltic“. Teismo posėdis prasidėjo kaltinamųjų parodymais. Koncernas „MG Baltic“ bei partijos Liberalų sąjūdis bei Darbo partija nepripažįsta kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų. Kitas teismo posėdis vyks rugpjūčio 30 dieną.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

Lietuvos liberalų sąjūdžio advokatas Raimundas Jurka patvirtino, kad nepripažįsta kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų. Partija atsiriboja nuo kaltinimų, kurie yra duodami partijos nariams kaip fiziniams asmenims, o ne visai partijai.

Po parodymų R. Jurka, skirtingai nei kiti advokatai bei kaltinamieji, sutiko atsakyti į teisėjų kolegijos, prokuroro bei kitų advokatų užduodamus klausimus.

Dėl daugumos R. Jurkos atsakymų nesutiko E. Masiulis. Teisėjų kolegijos pirmininkei paklausus, ar E. Masiulis norėtų pakomentuoti advokato atsakymus dėl liberalų sąjungos, E. Masiulis vis dėlto atsisakė.

R. Jurka neigė gandą, kad Liberalų sąjūdį įkūrė „MG Baltic“ koncernas.

Darbo partijos advokatas Vaidotas Sviderskis sakė, kad kaltinamasis aktas yra nesuprantamas ir partija negali pripažinti pateiktų kaltinimų.

Pasak advokato, Vytautas Gapšys niekada neturėjo įgaliojimų veikti Darbo partijos vardu.

„V. Gapšys niekada neturėjo įgaliojimų veikti Darbo partijos vardu“, – teisme teigė Darbo partijos advokatas.

Kaip Elta jau skelbė, Eligijus Masiulis savo parodymus pradėjo išsamia savo, kaip politiko bei Seimo nario, karjeros apžvalga. Pasak E. Masiulio, jo sprendimai bei veiksmai Seime nebuvo veikiami nei Raimundo Kurlianskio, nei „MG Baltic“ koncerno. Jis dar kartą pabrėžė nepritariąs kaltinamajame akte pateiktiems kaltinimams.

„MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. Irmanto Sidarevičiaus (ELTA) nuotr.

„Atsakingai pareiškiu, kad nepripažįstu pateiktų kaltinamų“, – teigė E. Masiulis.

Apibūdinęs savo politinę karjerą, jis patvirtino, kad pažįsta daug verslo atstovų, tarp jų ir R. Kurlianskį.

„Esu pažįstamas su visais verslo įstaigų atstovais. (…) Aš, kaip politikas, privalėjau bendrauti su įvairiais visuomenės atstovais“, – sakė E. Masiulis.

Kaltinamasis pripažino, kad „MG Baltic“ koncernas iki tol, kol nebuvo sugriežtintas politinių partijų finansavimo įstatymas, rėmė Liberalų partiją. Bet sugriežtinus įstatymą, pasak E. Masiulio, nei koncernas, nei R. Kurlianskis neberėmė Liberalų sąjūdžio.

Jis pabrėžė, kad priiminėjant Vartojimo kredito įstatymo pataisą tiesiogiai per jį nebuvo veikiami jokie sprendimai Seime. Nebuvo sutarta nei dėl jokio kyšio davimo ar gavimo, kad būtų paveikiami Liberalų sąjūdžio nariai Seime.

„Aš nežadėjau R. Kurlianskiui ar koncernui paveikti Seimo narius. Mano veiksmai nebuvo veikiami R. Kurlianskio ar kitų asmenų“, – teigė E. Masiulis Teisėjų kolegijai.

Pasak E. Masiulio, dėl kito projekto, kuris minimas kaltinamajame akte „Vilnius – Utena kelio rekonstrukcija“, taip pat nebuvo imamas joks kyšis iš „MG Baltic“ ar R. Kurlianskio. Pasak E. Masiulio, „Vilnius-Utena kelio rekonstrukcija“ buvo tik leidimas pradėti tolesnes procedūras Vyriausybėje.

„Šis nutarimas net teoriškai negali būti naudingas „MG Baltic“, net aš nepritariau šio kelio rekonstrukcijai“, – teigė E. Masiulis.

E. Masiulis tikino nedaręs įtakos ir Jono Basanavičiaus paminklo vietos parinkimui Vilniaus senamiestyje. Ir jam nežinomi argumentai, kodėl „MG Baltic“ ar R. Kurlianskiui būtų aktuali šio paminklo pastatymo vieta.

Pasak kaltinamojo, R. Kurlianskis tik teiravosi, kur bus statomas paminklas. E. Masiulis sakė žinojęs, kad dėl paminklo vietos buvo daug nuomonių, todėl pasiūlė merui Remigijui Šimašiui dėl šio sprendimo neskubėti.

„R. Kurlianskis manęs neprašė paveikti Vilniaus merą Remigijų Šimašių, kad J. Basanavičiaus paminklo vieta turėtų būti ne prie Nacionalinės filharmonijos, o Konstantino Sirvydo skvere prie Prancūzijos ambasados (…) Aš niekam įtakos nedariau ir nesiekiau daryti įtakos R. Šimašiui. Man nebuvo žinoma, kodėl paminklo vietos parinkimas gali būti naudingas „MG Baltic“ ar pačiam R. Kurlianskiui“, – sakė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, kaltinimai dėl dalyvavimo „Alfa savaitėje“ yra absurdiški, ir tai riboja jo žodžio laisvę.

„Esu pirmas Seimo narys, kuris yra baudžiamas už dalyvavimą „Alfa savaitėje“. Esu įsitikinęs, kad tai prieštarauja Konstitucijai“, – teigė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, būtų keista, kad vieši asmenys neitų į žiniasklaidą bei mano, kad šis kaltinimas yra antikonstituciškas.

„Tai viešo asmens pareiga“, – sakė E. Masiulis.

E. Masiulis neigia, kad gauti pinigai iš R. Kurlianskio buvo kyšis. Pasak jo, tai buvo asmeninė paskola E. Masiuliui.

„Atsakingai noriu pareikšti, kad pinigus iš R. Kurlianskio gavau kaip paskolą investicijai į nekilnojamąjį turtą. (…) Kaip tik mano žmonos šeima ketino per varžytines įsigyti nekilnojamojo turto Palangoje“, – sakė E. Masiulis.

„Aš Kurlianskio paklausiau, ar jis, esant poreikiui, paskolintų man pinigų“, – teisme sakė kaltinamasis.

Kaltinamajame akte rašoma, kad E. Masiulis paėmė 106 tūkst. eurų, o ne 90 tūkstančių. Pasak E. Masiulio, jis iš R. Kurlianskio paėmė 90 tūkstančių ir pasidėjo juos į automobilio bagažinę.

„Sėdėdamas automobilyje surašiau su trijų proc. palūkanomis susitarimą dėl devyniasdešimties tūkstančių paskolos. (…) Juodoje rankinėje buvo ir šešiolika tūkstančių mano asmeninių pinigų, kuriuos turėjau paduoti žmonos seseriai“, – sakė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, tai buvo civiliniai santykiai su R. Kurlianskiu, patvirtinti paskolos susitarimu.

Nuotraukoje: garsusis Eligijus Masiulis.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

Kaip ELTA jau skelbė, duodamas parodymus R. Kurlianskis pabrėžė, kad tarp jo ir “,MG Baltic“ koncerno nebuvo pasirašyta jokia darbo sutartis, todėl jis koncerno labui net negalėjo veikti.

„Sutinku ir pageidauju duoti parodymus, kaip jau esu paaiškinęs, kaltinamasis aktas man nesuprantamas“, – pradėjo savo parodymus R. Kurlianskis.

Pasak kaltinamojo, jam nesuprantama formuojama viešoji nuomonė bei valstybės vadovų komentarai, esą jis veikė „MG Baltic“ koncerno labui. Pasak R. Kurlianskio, jis negalėjo veikti koncerno labui, nes jokios darbo sutarties tarp „MG Baltic“ ir jo nebuvo sudaryta.

„Kaltinamajame akte teigiama, kad aš, Raimondas Kurlianskis, buvau viceprezidentas koncerne, tokios pareigybės „MG Baltic“ net nebuvo. Niekada nebuvo sudaryta su manim ir „MG Baltic“ koncernu jokia darbo sutartis“, – sakė teisme R. Kurlianskis.

Pasak kaltinamojo, jis buvo tik valdybos narys, kurią sudaro šeši nariai. Valdybos narius jungė tik įstatytai, kurie nesuteikia teisės atstovauti pačiam „MG Baltic“ koncernui.

„Man nebuvo suteikti jokie įgaliojimai“, – sakė R. Kurlianskis.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

R. Kurlianskis sakė, kad verslo paramos davimas viešosioms įstaigoms ir projektams yra normali procedūra visoje Lietuvoje. R.Kurlianskio teigimu, jo parama Taikomosios politikos institutui nebuvo joks kyšis. Ir Taikomosios politikos institutu nebuvo pasinaudota duoti kyšį kuriam nors Seimo nariui. Buvo paremta paties instituto veikla. Pasak kaltinamojo, „visos stambios, privataus, viešojo, kapitalo įmonės kaip „Lietuvos energija“, „Swedbank“, „Telia“ ir daugelis kitų“ teikia paramą viešosioms įmonėms.

R.Kurlianskis pabrėžė, kad verslo ir politikų bendravimas yra normali procedūra valstybėje. Pripažino, kad bendravo ir gerai pažinojo tiek E. Masiulį, tiek Š. Gustainį. Bet jokie kyšiai bei poveikis politiniams procesams per juos nebuvo daromas.

„Man, kaip aktyviam žiniasklaidos dalyviui, buvo įdomūs politikos veiksmai“, – sakė R. Kurlianskis.

R. Kurlianskis sako, kad jį Valstybės saugumo departamentas (VSD) sekė trylika metų, tai jeigu vis dėlto parama Taikomosios politikos institutui būtų kyšis, tai jį Specialiųjų tyrimų tarnyba jį sulaikyti turėjo jau 2015 metais.

„Jei parama viešajai įstaigai Taikomosios politiko institutui vis dėlto buvo kyšis, aš jau tuomet turėjau būti surištas ir sulaikytas ant grindinio. STT man antrankius turėjo uždėti 2015 metais“, – teigė R. Kurlianskis.

R. Kurlianskis teismui sakė, kad E. Masiulį pažinojo tikrai gerai ir viename jų susitikime E. Masiulis paklausė, ar jis galėtų paskolinti devyniasdešimt tūkstančių eurų. Pasak R. Kurlianskio, E. Masiulis papasakojo apie asmenines investicijas bei ketinimus investuoti, bet nieko detalaus.

„Nepasakysiu, kaip išėjo kalba apie pinigų poreikį. E. Masiulis paklausė, ar galėčiau jam paskolinti pinigų?“, – sakė R. Kurlianskis.

„Tikrai detaliai neklausiau, kam E. Masiuliui reikalingi pinigai. Aš tikrai esu ne vieną kartą skolinęs asmenims pinigų“, – sakė R. Kurlianskis.

Kaltinamasis teigė, kad pinigų suma E. Masiuliui nebuvo išskirtinė ir pateikė sąrašą asmenų, kam yra skolinęs pinigus. Sumos siekė 460 tūkst., 300 tūkst., 100 tūkst., 685 tūkst., 423 tūkst., netgi 1,5 milijono litų.

„Visos paskolos buvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka bei sumokėta 15 proc. GPM“, – sakė R. Kurlianskis.

„Pinigai nebuvo dėžutėje“, – sakė R. Kurlianskis.

Kaltinamasis taip pat patvirtino, kad kaip kreditorius skolino savo asmeninius pinigus.

„Skolinau savo asmeninius pinigus, tai patvirtino VMI, todėl niekaip negaliu suprasti prokuroro kaltinimo, kad tai buvo susiję su „MG Baltic“ koncernu“, – teigė R. Kurlianskis.

Parodymų pabaigoje jis pacitavo Emanuelį Kantą bei atsisakė atsakinėti į Teisėjų kolegijos klausimus.

Teismo verdiktas

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus, primena ELTA.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.

Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G.Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.

Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.

Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.

Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.28; 08:00

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai po atostogų nagrinėja rezonansą sukėlusią bylą, kurioje kaltinamieji yra dviejų partijų – Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos – nariai bei koncernas „MG Baltic“.Į antradienį vykstantį ketvirtąjį „MG Baltic“ bylos teismo posėdį susirinko visi kaltinamieji: Šarūnas Gustainis, Gintaras Steponavičius, Vytautas Gabšys, Eligijus Masiulis bei Raimondas Kurlianskis.

Prokurorui Justui Lauciui perskaičius kaltinamąjį aktą visi kaltinamieji savo kaltę neigė.

Pirmasis dėl kaltinimų nuomonę pareiškė R. Kurlianskis, kai kuriuos prokuroro pateiktus kaltinimus pavadinęs filosofiniais.

„Pozicijos dėl savo kaltės nepareikšiu ir parodymus duosiu kitame teismo posėdyje“, – sakė R. Kurlianskis.

Kaltę neigė ir E. Masiulis. „Aš juos (kaltinimus.- ELTA) sunkiai suvokiu, jie labai prasilenkia su realybe, aš nepripažįstu, to nepadariau, bet esu pasiruošęs teikti parodymus“, – sakė teisme E. Masiulis.

V. Gabšys teisėjų kolegijai išdėstė kaltinamojo akto netikslumus. Pasak jo, aktas neatitinka realios tiesos. Pasak V. Gabšio, akte pilna datų neatitikimų.

„Esu pasiruošęs parodymus duoti rugpjūčio 30 dieną, šiandien to nedarysiu. O ir kaltinimų pripažinti aš tikrai negaliu“, – sakė V. Gabšys.

Š. Gustainis ir G. Steponavičius taip pat nepripažino savo kaltės.

Buvęs liberalas Eligijus Masiulis (k) ir buvęs „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Susitikimai su verslininkais negali būti laikomi nusikalstama veika“, – sakė G. Steponavičius, pasirengęs duoti parodymus.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės, bet parodymus duos bei konkrečiai pakomentuos prokuroro kaltinimus.

Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos nepripažino kaltės, bet parodymus taip pat duos, sakė jų advokatai Raimundas Jurka ir Vaidotas Sviderskis.

Darbo partijos advokatas V. Sviderskis prokuroro kaltinamąjį aktą vadino absurdišku ir sakė, kad jį „suprastų tik prie butelio“. Pasak advokato, atitinkamai abstraktūs bus ir partijos parodymai. Taip pat advokatas pažymėjo, kad kaltinamasis aktas neatitinka teisinių reikalavimų bei vadino jį „buitišku“.

Teismas posėdį baigė, parodymus rugpjūčio 27 dieną pirmasis duos R. Kurlianskis, nors jo advokatas tam prieštaravo.

E. Masiulis tvirtino, kad jam nėra jokio skirtumo kitą posėdį duoti po R. Kurlianskio ar prieš jį, jis jau šiandien esą buvo pasiruošęs išsakyti savo poziciją.

Teismo posėdis prasidėjo kaltinamųjų prašymais teisėjų kolegijai, primena ELTA.

R. Kurlianskio advokatas Simonas Šlapinskas prašė teismo grąžinti bylą prokurorui, kadangi netiksliai nurodytos aplinkybės kaltinamajame akte pagal baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius. Advokato teigimu, kaltinamajame akte neaiškiai nurodyta, kuo kaltinamas jo ginamasis, ir tai trukdo bylą nagrinėti teisme. Ginamasis negali pasinaudoti savo teisėmis.

„Turi būti aiškus nusikalstamos veikos aprašymas“, – sakė advokatas S. Šlapinskas.

Pasak prokuroro Justo Lauciaus, teisėjų kolegija neturėtų tenkinti prašymo.

Seimo narys Gintaras Steponavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Jeigu kaltinamajam kaltinamasis aktas nepatinka, tai nereiškia, kad jis yra neteisingas. Inkriminuotos veikos buvo aprašytos ikiteisminio tyrimo metu, kaltinimo formuluotės yra aiškios ir konkrečios“, – sakė prokuroras J.Laucius.

Teisėjų kolegija nusprendė prašymo netenkinti, nes kaltinamojo akto trūkumai netrukdo nagrinėti bylos.

M. Masiulio advokatas Mindaugas Bliuvas prašė teisėjų kolegijos kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl E. Masiulio, kaip Seimo nario, laisvės suvaržymo kratos dieną. E. Masiuliui nebuvo leista išeiti iš namų kratos metu, jis tuo metu negalėjo atlikti Seimo nario funkcijų Seime. Seimo nariuio taikoma teisinė neliečiamybė, tad turėjo būti gautas Seimo sutikimas E. Masiulo neišleisti iš namų kratos metu. Taip buvo suvaržyta E. Masiulio, kaip Seimo nario, fizinė judėjimo laisvė. Pasak M. Bliuvo, buvo pažeistas 62 Konstitucijos straipsnis „Seimo nario asmuo neliečiamas. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė“.

Teisėjų kolegija šio prašymo taip pat netenkino.

V.Gapšys teismo prašė padaryti telefoninių pokalbių išklotines kaltinamiesiems bei kaltinamųjų aktų kopijas. Pasak V. Gapšio, be šios medžiagos advokatai negali atitinkamai paruošti kaltinamųjų gynybai.

Teisėjų kolegija prašymo netenkino, nes šis prašymas prieš tai buvusiuose teismo posėdžiuose jau buvo svarstytas ir atmestas.

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus, primena ELTA.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.

Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G. Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.

Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.

Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.

Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.22; 03:00

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio iniciatyva vykdyti dar vieną parlamentinį tyrimą bus iššūkis ne tik frakcijai ir opozicijai, tačiau ir pilietinei visuomenei, sako Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas.

„Valstiečių“ partijai priklausantis politikas neslepia nepasitenkinimo R. Karbauskio iniciatyva ir penktadienį savo feisbuko paskyroje rašė, kad Lietuva turi rinktis – tapti skaidriausia šalimi regione ar dar giliau klimpti.

„Turime unikalią galimybę susitelkti ir tapti skaidriausia šalimi regione, išvalyti ir apsaugoti savo politinę sistemą, sukurti šalyje gerą, pasitikėjimu grįstą atmosferą. Turime galimybę klimpti dar giliau ar bent jau stovėti vietoje. Ši tyrimo iniciatyva bus iššūkis frakcijai, opozicijai, pilietinei visuomenei. O gal ir nauja galimybė. Jei neįsijausime, tuomet atskirsime, kur spektaklis, o kur tikrovė“, – feisbuke rašė V. Bakas.

„Ne visi spektakliai reiškia teigiamas pasekmes. Po „ledų“, „sveiko proto“, „Leo“ spektaklių buvo sunkios pagirios“, – įraše pabrėžė NSGK pirmininkas.

Ketvirtadienį valdančiųjų „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis įregistravo Seimo nutarimo projektą atlikti naują parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politiniams procesams dviejų buvusių Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus vyriausybių valdymo laikotarpiu.

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

V. Bakas ne kartą yra pareiškęs, kad nepritaria naujam parlamentiniam tyrimui. Anot jo, reikia įgyvendinti jau atlikto ir birželį patvirtinto NSGK atlikto tyrimo išvadas. Politikas buvo užsiminęs, kad trauktųsi iš „valstiečių“ frakcijos, jei būtų nuspręsta tyrimą tęsti. Tačiau R. Karbauskui įregistravus Seimo nutarimo projektą atlikti naują parlamentinį tyrimą V. Bakas sušvelnino savo poziciją.

Naujam parlamentiniam tyrimui griežtai prieštarauja opozicijoje esantys konservatoriai. Pasak jų, nauju tyrimu „valstiečiai“ siekia susidoroti su politiniais oponentais.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė inicijuojamą tyrimą, kurio objektu gali tapti jos susirašinėjimas su buvusiu liberalu Eligijumi Masiuliu, pavadino dėl verslo įtakos politikai teisiamų oligarchų kerštu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.04; 05:30

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdis kreipsis į teismą dėl partijos dalykinės reputacijos menkinimo ir keturių Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje išdėstytų teiginių paneigimo. Bus prašoma paneigti teiginius, kad partija buvo įkurta „MG Baltic“, kad partija faktiškai kontroliuojama šio koncerno, taip pat – visiškai kontroliuojama ir kad 2006 metais partijai pirmininkas buvo parinktas.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eugenijus Gentvilas sako, kad VSD pažymoje pateikiama klaidinga informacija apie Liberalų sąjūdžio kūrimosi pradžią. Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje teigiama, kad Eligijus Masiulis buvo „MG Baltic“ koncerno parinktas pirmininkas steigiant naują partiją – Liberalų sąjūdį. Tačiau žvelgiant į partijos steigiamojo suvažiavimo protokolą aiškėja visuomenei iki šiol nežinomi faktai – E. Masiulis atsisakė kandidatuoti pirmininko rinkimuose ir net teoriškai neturėjo jokių šansų tapti pirmuoju partijos pirmininku.

„Jei nutekinta VSD pažyma yra rimtas dokumentas, tai VSD – dokumentų klastotojas. VSD teigia, kad E. Masiulis buvo liberalams koncerno parinktas partijos pirmininkas, o pati partija – visiškai kontroliuojama koncerno, nors iš tikrųjų pats Eligijus Masiulis pasisakė už Petrą Auštrevičių ir apskritai atsisakė kandidatuoti pirmininko rinkimuose“, – piktinasi Liberalų sąjūdžio pirmininkas.

Pasako E.Gentvilo, 2006 m. vasario 25-ąją. Vilniuje vykęs Liberalų sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas dabartiniame VSD pažymų kontekste itin aktualus, nes būtent jame, anot VSD, koncernas turėjo įtvirtinti savo kontrolę – į rankas imti partijos vairą turėjo įmonei parankus žmogus.

Renkant Liberalų sąjūdžio pirmininką buvo sudarytas pirminis kandidatų sąrašas: P. Auštrevičius, Gintaras Steponavičius, E. Masiulis, Kęstutis Glaveckas ir E. Gentvilas. Renginio metu buvo pasiūlyti dar trys galimi kandidatai: V. Čepas, V. Grubliauskas ir Dalia Teišerskytė.

Dalyvauti pirmininko rinkimuose sutiko tik du steigėjai: V. Grubliauskas ir P. Auštrevičius, visi kiti – atsisakė. Po slapto balsavimo paaiškėjo, kad triuškinamu skirtumu laimėjęs rinkimus partijos pirmininku tapo P. Auštrevičius, surinkęs 1491 balsą.

„VSD „analizė“ siekia net Liberalų sąjūdžio kūrimosi ištakas. Kaip gali būti, kad visiškai koncerno kontroliuojamos partijos pirmininku nuo pirmos dienos tampa koncernui neparankus asmuo, o tas pageidaujamas savo kandidatūros net nekelia“, – stebisi E. Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.23; 09:31

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turėkime savigarbos. Nepraraskime sveiko proto. Nepradėkime kvailioti.

Pinigai dėžėje

Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.

Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.

Nemokama kava

Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.

Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.

Kur turėtų būti tikras žurnalistas?

Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.

Lietuva – ne kaimas

Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.

Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos

Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.

Amžiaus gėda

Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.

Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.

Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.

Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.

P.s. Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…

2018.04.23; 07:00

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Laikinai Liberalų sąjūdžiui pirmininkaujantis Eugenijus Gentvilas, komentuodamas ketvirtadienį teisėsaugos partijai išplėstus įtarimus, teigė, kad užsitęsęs teisėsaugos darbas, analizuojant liberalų korupcijos bylą, gali būti susijęs su užkulisiniais dalykais ar manipuliacijomis. Galbūt pati teisėsauga dėl jaučiamų simpatijų ar antipatijų politiniame spektre žaidžia žaidimus, „Žinių radijuje“ svarstė liberalas.

Dar praėjusią savaitę prokurorai konstatavo, kad Liberalų sąjūdis galėjo turėti naudos iš narystę sustabdžiusio Gintaro Steponavičiaus piktnaudžiavimo, balsuojant dėl koncernui „MG Baltic“ naudingų teisės aktų priėmimo. Iki tol įtarimai sieti su buvusio partijos pirmininko Eligijaus Masiulio ir partijos nario Šarūno Gustainio įtariamu kyšininkavimu bei prekyba poveikiu. 

Nuotraukoje: garsusis Eligijus Masiulis.

E. Gentvilas teigė, kad šiame pranešime iš Prokuratūros nėra nieko naujo. Jis aiškino, kad įtarimai G. Steponavičiui buvo perkelti partijai lygiai taip pat, kaip kad inkriminuojama nusikalstama Š. Gustainio ir E. Masiulio veikla buvo perkelta partijai. E. Gentvilas pabrėžė, kad pasirodžiusiame pranešime jokių naujų inkriminuojamų epizodų nėra atsiradę.

Vertindamas bylos svarstymo eigą, E. Gentvilas kvestionavo teisėsaugos darbą ir klausė, ar ne per ilgai liberalai gyrė teisėsaugą?

Liberalų laikinasis pirmininkas aiškino, kad po bene didžiausią rezonansą sukėlusios bylos Lietuvoje, kuomet buvo sulaikytas E. Masiulis, praėjo daugiau nei pusantrų metų, bet jokio teisėsaugos aiškinimo nėra pateikta. Nors, pabrėžė E. Gentvilas, patys liberalai daro viską, kad bylos svarstymas netruktų ilgai.

Seimo narys Gintaras Steponavičius. Slaptai.lt nuotr.

„Ikiteisminis tyrimas, kuris, buvo kalbama, bus greitai vykdomas ir baigsis 2016 metais, nėra pasibaigęs. Tie patys praplėsti įtarimai, pasirodo, Prokuratūroje surašyti lapkričio 23 dieną, o mūsų advokatas pakviestas atsiimti įtarimus lapkričio 29 dieną“, – kalbėjo liberalas, pabrėždamas, kad šešias paras apie tokius įtarimus partija apskritai nėra informuojama. Tai, anot jo, liberalus varo į nepatogią situaciją.

E. Gentvilas pabrėžė turįs įtarimų apie galimai nutekintą ikiteisminio tyrimo medžiagą – pokalbių išklotines. „Tikriausiai ne žurnalistai įlindo į Prokuratūrą ar STT ir išvogė. Kažkas iš ten (ikiteisminio tyrimo medžiagą – ELTA) ištraukė ir pasiūlė“, – samprotavo liberalas.

Šią situaciją vertindamas E. Gentvilas suabejojo, ar bylos svarstymas vyksta teisingai. „Ar nevyksta kokie užkulisiniai dalykai“, – svarstė liberalų laikinasis pirmininkas. Jis atkreipė dėmesį, kad atnaujintos teisėsaugos kalbos apie liberalų bylą pasigirdo artėjant liberalų pirmininko rinkimams.

„Kodėl ši įtarimų dozė negalėjo atsirasti balandžio mėnesį, kai G. Steponavičiui pareikšti įtarimai, arba rugsėjo mėnesį, kai partijai apskritai pareikšti įtarimai? Galbūt tai yra procesiniai dalykai. Kol kas niekas jų neatskleidžia. Tačiau čia atsiranda netikrumas, ar tikrai nėra manipuliacijos, kalbant apie kišimąsi į politinius procesus mūsų partijos viduje“, – svarstė E. Gentvilas.

Apibendrindamas liberalas pabrėžė, kad nemano ir neturi pagrindo sakyti, jog kažkas manipuliuoja ar nurodinėja teisėsaugai.

E. Gentvilas svarstė, kad galbūt pati teisėsauga dėl jaučiamų simpatijų ar antipatijų politiniame spektre žaidžia žaidimus, taip tampydama liberalų nervus ir smukdydama reitingus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.02; 06:03

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokios kandys apniko šalies politinę sistemą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo išvakarėse? Panašu, kad prezidentės metiniame pranešime įvardintas partijų atsinaujinimas, reiškia esamų partijų savilikvidaciją, kuri galiausiai veda ne į tradicinių partijų brandą, naują kokybę ar atsakingumą, bet atveria kelią naujiems populistams, arba tiems patiems, tik kitais vardais pasivadinusiems.

Ką pasakė Prezidentė

„Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams“, – porino prezidentė metiniame pranešime.

Negalima su šalies vadovės požiūriu nesutikti, bet, deja, nei prezidentė, nei partijų rinkėjai, gal net pačios partijos iki šiol nežino, ką daryti, kad būtų kitaip. Partijoms atsinaujinti sunkiai sekasi, geriausia, ką pavyksta padaryti, tai susiskaldyti į keletą naujų darinių. Bando partijas „naujinti“ teisėsauga, bet ji įklimpstą į pačių teisininkų susikurtą brangų ir ilgą procedūrinį procesą, kurio galiausiai neištveria nei ieškovai, nei atsakovai. Bando partijos „naujinti“ viena kitą, retkarčiais silpnesnioji – bandomoji parija ištiesia rankas ir kojas, bet dėl to bandytojų partija sveikesne netampa, nors ir įtiki savo nerealiomis galiomis.

Yra dar vienas variantas, kuris iki šiol neišbandytas – bėgti iš Lietuvos paskui ketvirtį jau pabėgusių Lietuvos rinkėjų. Požymių, kad ir toks variantas nebeatrodo pats blogiausias, matome dabartiniuose Liberalų sąjūdžio veiksmuose. Liberalų spindesio ir skurdo melodrama, kuri su pasimėgavimu retransliuojama, aptarinėjama ir narstoma visuomenėje ir viešosios informacijos platinimo priemonėse, jau išties tampa apgailėtina, tačiau gana taikliai atskleidžia mūsų partinės sistemos pasiligojimo simptomus.

Liberalai ir BVP

Liberalios politikos, kurią vykdė iš esmės visos partijos, trisdešimtmetis atnešė Tėvynei didžiausią Europoje socialinę atskirtį, rekordinius nusižudžiusiųjų ir emigravusiųjų skaičius ir, blogiausia, kad palengva nusineša ir pokyčių, vedančių į gerovę, saugumą, teisingumą, darną visuomenėje viltis.

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Sparčiausiai Europos Sąjungoje augantis BVP greitai taps pašaipos objektu, ar dar blogiau – keiksmažodžiu, nes reiškia ir ciniškiausią šalies piliečių atžvilgiu sistemą, kurios dėka BVP augimas pasiektas. Jei piliečiams bus atimta viltis, pabaigą horizonte jau pamatytų ši karta, be triukšmo ir svetimos kariuomenės pabūklų šūvių, tik bankai pakeistų iškabas užrašydami savo pavadinimus ir darbo laiką kalba, kurią suprastų dauguma pas juos užsukančių klientų.

Liberalų sąjūdžio tragikomedija ir visų bėdų priežastis yra ta, kad buvo atsiradusi reali grėsmė, jog į valdžią ateis žmonės, kurie ne apsimeta, o iš tiesų yra liberalai. Labai margi ir prieštaringi, nuo laukinių vakarų libertalų su revolveriais rankose iki intelektualų postringaujančių nuo kalno apie asmenybės laisves. Tokių veikėjų atsiradimas valdžioje sukėlė tokias dideles baimes ir dantų griežimą, kad veiksmų turėjo imtis net jėgos struktūros. Nes priešingu atveju, ką būtų tekę daryti visoms kitoms partijoms, kurios nesivadina liberalais, bet vykdo liberalią politiką.

Partinis solidarumas ir mainai

Apie liberalus galima konstatuoti, kad revoliucija suvalgė savo vaikus, tik ne raudonuosius revoliucionierius, o sėkmių ir nesėkmių džentelmenus. Suprantama, tai nereiškia, kad liberalai išnyko, jie yra, tik vadinosi, vadinasi ir vadinsis kitais vardais: konservatoriais, valstiečiais, žaliaisiais, socialdemokratais ir netgi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Krikščioniškų šeimų sąjunga. Išliks kažkoks ir liberalais pasivadinęs darinys, galbūt ir jis, nusižiūrėjęs į kitas partijas, pradės kovoti už kurios nors nereikalingos grupės teises, tarkim, pensininkus ir darbininkus.

Suskilus socialdemokratų partijai kaip tik atsirado galimybė šioje rinkėjų elektorato terpėje paieškoti paklydusių žuvelių. Idėja atrodo beprotiška, tačiau jei socialdemokratai vykdė liberalią politiką, kodėl liberalai negali vykdyti socialdemokratinės. Net ir labai galėtų. Štai Seimo narė Dovilė Šakalienė pagaliau tai suprato, iš liberalią politiką vykdančių valstiečių nuėjo pas tikruosius liberalus, po to perkandusi Lietuvos politikos riešutą, skubiai tapo socialdemokrate, tokiu būdu pademonstruodama tikrą partinį solidarumą, nes kitaip naujai senieji Gintauto Palucko socialdemokratai nebūtų suformavę frakcijos Seime.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Pikti konservatoriai nerimauja, kad gudrus senelis Eugenijus Gentvilas, laikinasis liberalų pirmininkas, G. Paluckui D. Šakalienę paskolino, kol iš kažkur tie gaus tikresnių socialdemokratų. Juk turi kada nors į Briuselį išvažiuoti Gediminas Kirkilas ir į Seimą sugrįžti Bronius Bradauskas. Nors B. Bradauskas nėra didelis socialdemokratijos žinovas, vienu metu buvo turtingiausias Seimo narys, tačiau turi puikią savybę – yra klusnus, o žinovų šioje partijoje užtenka ir be B. Bradausko.

Dar kiti įtaria, kad E. Gentvilas socialdemokratams D. Šakalienę pardavė, nes liberalai šiuo metu labai stokoja pinigų. Tačiau, tai būtų arba nelegalu, arba nedeklaruotina, todėl, tikriausiai, taip neįvyko, nes iškilus pardavimo faktui į viešumą, Vyriausioji rinkimų komisija atimtų valstybinį finansavimą iš liberalų iki gyvos galvos, tuo tarpu, atėmė tik pusmečiui, tad su kreditoriais ir palūkininkais dar paliko vilčių liberalams atsiteisti.

Kada ir kodėl pakvaišo liberalai?

Pas liberalus iš tiesų įsivyrauja emigravimo tendencijos, iš pradžių jos buvo vienasmenės ir net priverstinės, pavyzdžiui, Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Šarūno Gustainio, tačiau jau prasidėjo ir grupinės, iš Liberalų sąjūdžio frakcijos Vilniaus miesto taryboje Vidmantas Martikonis jau emigravo su palaikymo komanda, iš emigracijos pas liberalus nebenori grįžti Petras Auštrevičius. Kol kas visi emigravusieji (išskyrus P. Auštrevičių) tebėra Lietuvoje, bet tai laikina būsena. Kad pas liberalus dedasi kažkas sveiku protu nesuvokiamo, jau senai buvo įtarimų, tačiau, kai iš partijos pirmininkų atsistatydino Remigijus Šimašius, senai ant liežuvio galo kabojęs klausimas pagaliau užduotas – kodėl pakvaišo liberalai?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei ir ne visos šalies – tai Vilniaus piliečiams šis klausimas yra ganėtinai aktualus, nes Vilniui vadovauja tiesiogiai jų išrinktas meras R. Šimašius. Linksmas salonų liūtas, su iš veido neišnykstančia nuoširdžia, netgi vaikiška šypsena, rodos, gimęs būti nesužlugdomu optimistu. Miestiečiai netgi griebiasi už savų ir svetimų galvų staiga susivokę, kad ta šypsena apgaulinga, tiesiog gali nieko nereikšti. Būna juk tokių žmonių, šypsosi visą gyvenimą, kiti  – normalūs, juos laiko kvaileliais, bet iš tiesų, kas ten žino, gal tiesiog jie laimingi žmonės.

Vis dėlto, jei iki šiol pakvaišimo elementų galima buvo tik įtarti esant, tarkim, stebint laikinojo, buvusiojo liberalų pirmininko Antano Guogos elgseną, kai jis buvo atlėkęs kelioms dienoms gelbėti partijos prasidėjus jos pirmiesiems pragaro ratams. Tačiau, tuomet visuotinu liberalų pakvaišimu A. Guogos asmenyje niekas nepatikėjo. Piliečiai suprato, kad tiesiog žmogus repetuoja blefavimą prieš eilinę pokerio partiją. A. Guoga taip pat greitai susigaudė, kad kiti lošėjai jį perkando, nieko vertingo neišloš, baigė blefuoti ir dingo ten, iš kur buvo atlėkęs.

Po didesnių ar mažesnių neadekvačių veiksmų, nerišlių ir nelogiškų pareiškimų, kurių jau pasitaikydavo bemaž visą laiką, pagrindiniu pakvaišimo ženklu, reiškiančiu, kad pas juos prasidėjo rimti ir negrįžtami procesai, vis dėlto buvo pirmininko atsistatydinimas. Po vieno liberalų valdybos posėdžio, neilgai jame užsibuvęs, R. Šimašius išėjo pro duris ir linksmai pareiškė laukiantiems žurnalistams, kad atsistatydinąs ir einąs pailsėti. Visus paliko žado netekusius ir iš tiesų išėjo palikdamas neatsakytą klausimą, o kas toliau?

O kilo net du esminiai klausimai: 1) ar pakvaišo tik R. Šimašius, ar visas Liberalų sąjūdis; 2) jei negali pakvaišęs žmogus vadovauti partijai – tai ar gali jis vadovauti Vilniui? Vis dėlto sostinė! Kitomis akimis pažiūrėta ir į Vilniaus mero veiksmus Neries upės pakrantėje prieš žemgrobių tujas su benzininiu pjūklu rankose – tąsyk atrodė R. Šimašius gražiai ir šauniai, bet, iš šios dienos perspektyvos žiūrint, pavojingai.

Šizofrenijos savianalizė

Tai, kad nacionalinė valdžia nesirūpina lengvesne depresijos forma sergančiais piliečiais, iš tiesų gali tapti nedovanotinu aplaidumu. Iš partijos ar kt. organizacijos pirmininkų galima atsistatydinti, o kaip atsistandinti iš miesto mero ar ministro pirmininko pareigų? Tarkim, jei žmogus ir pats suvokia, kad yra negerai su jo emocine būkle, į ką jam kreiptis ir kokios pagalbos sulauks? Kreiptųsi į gydytojus, bet iš jų sulauktų ne tik geros, bet ir blogos žinios – miestui ar ministerijai vadovauti jis galįs, tačiau vairuotojo teises praras. Vaikščioti į darbą tektų pėsčiomis arba važinėti kažkada irgi buvusio liberalo Artūro Zuoko sumanytais oranžiniais dviračiais vilniečiams. Tačiau atėjus žiemai, per pūgas pamatę žmogų su dviračiu, meras ar ministras jis bebūtų, jautresnių nervų miestiečiai ir miestietės palaikytų pilietį pranašu ir pradėtų sekioti iš paskos. O tai dar į gilesnę depresiją vedantis kelias.

Dviračiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokio ir panašaus folkloro pilna miesto gatvėse ir socialiniuose tinkluose, tačiau derėtų į liberalų žmogiškojo gyvenimo šventes ir nuopolius pažiūrėti jų pačių akimis.

Pakvaišimo priežasčių derėtų ieškoti ne skaitant ir tikint tuo, ką apie liberalus jau kuris laikas rašo įvairiausia spauda. Patys liberalai, kai spauda liovėsi apie juos rašyti gerai, viešuoju turiniu nebesidomi. Suprasti liberalus galima tik įsigilinus, kaip visi šioje žemėje nutikę įvykiai ir stebuklai atrodo patiems liberalams.

Liberalų naikinimo bandymai

Pirmi stebuklai susiję dar su E. Masiuliu. Po rinkimų partija turėjo kelis šimtus tūkstančių skolų, tad eiliniams partijos nariams ir kilo klausimas, ar pirmininkas ieškojo žmonių su dėžutėmis savo gerovei, ar partijos skoloms padengti. Tai, kad partijos pirmininkas kaupė namuose truputį pinigėlių gyvendamas kukliame būte Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, o ne kokiose vilose su slaptais seifais, pirtimis, baseinais ir zoologijos sodais, gal kam ir pasirodė netikėta, bet ne liberalams.

Prisiminus istoriją, nutikusią su ta garsiąja dėžute, ji irgi neatrodo tikra. Nes situacija bemaž buitinė. Kartą E. Masiulio pažįstamas Raimondas Kurlianskis eidamas pas Eligijų į svečius, vietoj degtinės pasiėmė dėžutę su pinigais. Sumaišė. Kadangi R. Kurlianskis išties turtingas žmogus, o tai reiškė, kad pernelyg bankais niekada nepasitikėjo, dar nuo solidžiausių Lietuvos bankų bankrutavimo laikų pinigus laikė kojinėse, stiklainiuose, dėžutėse nuo į vairių gėrimų ir pan. Kai jau nemažai jų turėjo, gal ir nebeatsiminė, kiek ir kur sukaišiota. Kai kojinėse – tai apsiavus batus monetos pradėdavo kojas trinti – pastebėsi ir nesumaišysi. O štai dėžutėje – nesimato. Prigriebė degtinės, o pasirodo su pinigais dėžutės būta.

Žinoma, tokia jau verslininko prigimtis, kad būtų atsiėmęs ne tik dėžutę, bet dar ir paties bičiulio juodai dienai kauptus eurocentus su procentais, bet teisėsauga aplenkė. Pavertė banknotus įkalčiais, jie dabar guli saugiai, niekas netikrais nepakeis, tik gal eurai šiek tiek nuvertės, tad iš esmės nieko blogo neatsitiko. Bet neatsitiko tik R. Kurlianskiui, o E. Masiuliui atsitiko labai blogai – žmogus prarado ir svetimą dėžutę, ir savas santaupas.

„Asmeninė problema“, – pareiškė E.Masiulis, esą pinigai jam skirti ir yra jo, bet ne partijai ir partijos. Jeigu būtų pasakęs, kad partijai ir partijos, jau tuomet Liberalų sąjūdžiui būtų pareikšti įtarimai ir partiją būtų pradėta likviduoti.

Eligijus nuo partijos, o partija nuo Eligijaus atsiribojo, dabar aiškinasi tiesas jis su teisėsauga savo jėgomis. Panašiai pasielgė ir Gintaras Steponavičius. Regis, nieko neėmė, bet kažkam davė ar žadėjo duoti, niekas pernelyg nesigilino. Tačiau ir G. Steponavičius nuo partijos taip pat atsiribojo, partija atsiribojo nuo jo, tad likviduoti Liberalų sąjūdžio ir vėl nepavyko.

Grąžinkite pinigus

Imtasi trečiojo ešalono žmonių. Dabar partiją ruošiamasi panaikinti todėl, kad tūlas Š. Gustainis suorganizavo seminarą, kuriame pakviesti vieni liberalai, mokė kitus liberalus, kaip laimėti rinkimus. Tai, esą, nauda, kurią partija gavo ir kurios nedeklaravo. Tačiau, matydami, kas įvyko su apmokytais liberalais, seminaro dalyviai turėtų paprašyti Š. Gustainio (tiksliau – juridinio asmens, Š. Gustainio įkurto instituto) atlyginti žalą, kurią patyrė mokymų metu. Rinkimų jie nelaimėjo, įvyko priešingai. Jau geriau būtų Š. Gustainis tuos mokymus organizavęs konservatoriams, o dabar savo bendraminčius apgavo.

Nežinia kokie honorarai už tuos mokymus buvo išrašyti. Štai Jurga Tapinienė, buvusi R. Šimašiaus patarėja viešųjų ryšių klausimais, susirūpino, kad honoraro gavo perpus mažiau, nei deklaruojama, o susirūpino todėl, kad iškilo grėsmė ne tik kad neuždirbti, bet ir savų primokėti. Nes Š. Gustainis juk irgi galėtų iš lektorių paprašyti pinigus grąžinti, nes jų pateiktos žinios pasirodė esą neteisingos ir nemoksliškos! Suvedžiojo klausytojus, bičiulius liberalus ir bendraminčius.

Lektoriai turėtų atlyginti dar ir moralinę žalą, ne tik grąžinti honorarus, nes nekokybiškas, mokslu nepagrįstas paslaugas galimai teikė sąmoningai, neturėdami reikiamos kvalifikacijos.

Jei dėl šių mokymų bus likviduojama partija, pinigų išieškojimo veiksmai turėtų irgi vykti. Tačiau, jei vis dėlto bus įrodyta, kad su rinkimais tai susiję tik tiek, kad liberalai mokėsi liberalizmo, dalinosi „geraisiais pavyzdžiais“ ir kt. intelektualiais produktais, jų naudą partijai, kurią esą reikėjo deklaruoti, įrodyti taps bemaž neįmanoma. Sekant tokia logika, tarkim, parašys iškilus poetas gražiai liberalei, potencialiai kandidatei į partijos pirmininkes, eilėraštį. Kaip turės ji deklaruoti šią paramą ir kiek ją įkainuoti? Gal ir teisinga, kad intelektualus, kūrybinis darbas pradėtas gerbti ir vertinti prokurorų, tačiau vargu ar dar ką nors, išskyrus Seimo narį liberalą Arūną Gelūną, kuris jaučias pagerbtas, tokie argumentai įtikino.

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Gali neįtikinti ir teisinės sistemos, kuri, geresnė ar prastesnė, bet egzistuoja. Tad ir liks tuomet partijos neteisėto rėmimo įkalčiams priskirti kavą, kuria liberalus Š. Gustainio įstaiga pavaišino. Įdomus būtų sprendimas likviduoti partiją todėl, kad jos nariai nesusimokėjo ir nedeklaravo kavos puodukų, o kai VRK sprendimu iš partijos bus galutinai atimta 400 tūkst. eurų dotacija, bus ir puiki pamoka kitoms korumpuotis linkusioms partijoms, kad ką jau ką, bet už kavą įvairiuose renginiuose pačioms derėtų susimokėtų.

Ir nors bemaž visai tautai jau atrodo, kad liberalai beviltiškai korumpuoti nuo viršugalvio iki kojų nagų, pagrindiniai įrodymai – apie tai rašo visa žiniasklaida. Tačiau pačių liberalų tokie argumentai visiškai neįtikina.

Štai nuėjo E. Gentvilas į Specialiųjų tyrimų tarnybos apklausą ir išėjo neišsigandęs, netgi dar labiau įsitikinęs, kad yra nekorumpuotas. Tačiau, kas tinka senajam liberalų partijos vilkui, nelabai tinka jauniesiems partijos avinėliams.

Startas į dykumą

Visiškai normalu, kad silpnesnių nervų partijos nariai, netgi jų vadovybė, pradėjo kvaišti. Pirmas pakvaišo atsargos generolas Vitalijus Gailius. Ilgametė patirtis jėgos struktūrose sakė, kad yra gi normalių metodų, galima su replėmis, elektra, šlapiu rankšluosčiu – arsenalas begalinis, o čia su kava! Kaip Al Kaponę kažkoks buhalteris su kalkuliatoriumi už mokesčių vengimą. Netrukus prie jo prisijungė ir P. Auštrevičius nepatikėjęs, kad gali taip pasaulyje būti, surado dar trečią pakvaišėlį, Marcijoną Urmoną iš Joniškio ir savo būseną patvirtino visi drauge atsistatydindami iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojų arba, kitais žodžiais tariant, pradėjo emigracijos iš liberalų partijos procesą. Džinas buvo išleistas iš butelio, pasikalbėjo su juo R. Šimašius ir procesas pajudėjo.

Ištakos ir įtakos

Kam tai naudinga? Didelės išminties nereikia konstatuoti, kad naudinga gali būti Temidei, bet ji akla, tad niekas šio varianto rimtai ir nesvarstė. Taigi, naudinga kažkuriai iš konkuruojančių partijų. Kuriai? Ir tada pradėjo aiškėti, kad į liberalų elektoratą labiausiai nusitaikė konservatoriai. Rimti vyrai ir moterys, kuriems tie liberalai jau senai atrodė kaip kažkoks anachronizmas. Liberalai – ubagai, neturintys savo gretose nei vieno rimtesnio oligarcho. Kad vaikštinėtų kur Pilies gatvės Vilniuje prieigose ir prašinėtų cigarečių, niekam į akis nekristų, netgi benefisą su sekso ekspertėm galima nurašyti senosios bohemos nekaltiems įpročiams, bet vaikštinėti pas turtingus žmones ir prašinėti dėžučių nuo degtinės, nesvarbu kokiems tikslams, pasirodė nesolidu ir diskreditavo visą Lietuvos partinę sistemą.

Liberalai patys privalo turėti tiek pinigų, kad nieko iš nieko prašinėti nereikėtų. Nes jei jie ubagai – tai atėję į valdžią voktų tiek, kad kitiems atėjusiems po jų nieko nebeliktų. Tai rimtas argumentas, todėl didelio susižavėjimo liberalų atėjimo į valdžią perspektyva politiniams konkurentams nekėlė ir reikėjo nedelsiant imtis kokių nors veiksmų.

Kai buvo sulaikomas E. Masiulis, anksčiau ar vėliau, reikėtų valandas sutikrinti, bet tikrai nei akimirkai nevėluodamas pravirko jaunasis Landsbergiukas, kaip mat metė darbą Europarlamete, papasakojo graudžią istoriją apie neteisingą gyvenimą, netikrus draugus ir bičiulius, kokie pasirodo esą partijos, kurią konservatoriai norėtų suvalgyti pietums, nariai ir parlėkė gelbėti Lietuvos. 

Su ašaromis akyse, gal iš tiesų svogūnų iš vakaro pasiėmęs, o gal nuolat juos kišenėj nešiojasi, tiems atvejams, kai reikia tautai ant peties išsiverki, lygiai taip pat graudžiai raudojo nei kiek nevėluodamas, kai buvo skelbiami įtarimai Liberalų sąjūdžiui. Atsižadėjo galutinai netikrų, neskanių draugų. Padėjo tokie persimainymai ne tiek jau daug, nes nedėkingi plebėjai – liberalų elektoratas taip ir neparėmė konservatorių.

Iš tiesų, ko gi konservatorių partijai trūksta? Turi turtingų žmonių tarp partijos narių, pas svetimus oligarchus vaikščioti nereikėtų. Tiesa, dėl ideologijos jie vis dar neapsisprendžia, ieško savęs tarp angliškų torių ir liberalų, svarsto įvarius variantus, netgi turi savo gretose dinastinę Landsbergių giminės liniją, kaip Anglijos karalių ir karalienių. Galėtų būti labai geri liberalai, jei tik liberalus elektoratas jais patikėtų. Silpniausia konservatorių vieta, kad jiems neskanūs ne tik tikrieji liberalai, bet nemėgsta jie ir nemyli šalies piliečių, kurie jų į valdžią nerenka. Užburtas ratas, bet nemeilė abipusė. Kaip ten bebūtų, bet kai liberalai susivokė, iš kur debesys į jų stovyklą atslinko, pradėjo rimtai kvaišti.

Laivai ir kapitonai

Pirmiausia liberalų lyderis išvarė konservatorius iš koalicijos Vilniuje ir sulaukė pirmų įtarimų, kad daro beprasmišką ir neprotingą žingsnį. Kai iš partijos vadovybės nusprendė pabėgti jo pavaduotojai, šiuo metu jau kalbantys apie dar vienos liberalų partijos kūrimą, nebeištvėrė R. Šimašius, pats irgi šoko į tolyn nuo skęstančio laivo plaukiančią gelbėjimosi valtį. Ne pats ėjo, bet paliko partijos narius šunims šėko pjauti.

Buvo netikėta, nes kapitonas laivą paprastai palieka paskutinis. Tačiau supratus, kad kapitonas ne jis, gal ir prasmingas buvo R. Šimašiaus sprendimas. Iš esmės liberalai turėjo savo galimybę, kai juos į Europarlamentą vedė šviesios atminties Leonidas Donskis. Kada įvyko taip, kad liberalų kelionę į viršūnę perėmė lošėjas, istorija ir baigėsi. Taip su mūsų partijomis nuolat nutinka – kai tik partija priartėja prie savo istorinio šanso, pradeda pas juos bėgti iš visų pakampių geradariai, kurie demokratinėje partinėje struktūroje netrukus įgyja daugumą.

Kritinis taškas peržengiamas ir tuomet prasideda kelionė atgal, į tas pačias pakampes, iš kurių tie naujakuriai susirinko, t.y. partija tampa tuo, iš ko yra sudaryta esamajame laike, o ne tuomet, kuo ji buvo ir kuo save laikė iš pradžių. Biedniokai pasivadinę liberalais tampa pinigų prašinėtojais iš oligarchų, socialdemokratija tampa karjeros įrankiu, o konservatoriai integruodami pas save įvairias partijėles ir žmonių grupeles, ilgainiui tapo patys nebežino kuo, o žiūrinti iš šios dienos perspektyvos, yra mažiausiai įdomūs, nes yra tokie patys kaip ir visi, tik gal pranoksta kitus veidmainyste.

Nepaaiškinami reiškiniai Vilniaus savivaldybės danguje

Susidūrę akis į akį tradicinės partijos atstovai su, prezidentės žodžiais tariant, – „tradicinių partijų uždarumu, savanaudiškumu ar net kriminalizacijos atvejais“, – liberalai pakvaišo ir kvaišta toliau.

R. Šimašius kol kas iš Vilniaus savivaldybės pastatėlio neišsiveržia, nors labai panašu, kad bando ar net yra priverstas bandyti. Tarkim, pasiūlė miesto tarybai atleisti savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę už tai, kad ji labai gerai dirba, sugebėjo per metus laiko reikšmingai sumažinti savivaldybės skolas ir t.t., žodžiu, yra geriausia Vilniaus savivaldybės darbuotoja, todėl reikia ją atleisti. Miesto taryba tokiam sprendimui nepritarė, o oponentai kalba, kad nelogiški veiksmai reiškia tik viena, kad R. Šimašius neradęs garbingo preteksto, dėl ko turėtų atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų, bando pretekstą pats sukurti.

Vilniaus miesto savivaldybė

Gal ir pavyks, jei R. Šimašius iš tiesų ketina baigti savo politinę karjerą ir turi gerų darbo pasiūlymų. Skirtingai nuo partijos, už darbą savivaldybėje jam mokamas atlyginimas, tad atsistatydinimas turi būti labai gerai apgalvotas ir motyvuotas. Pagal pajamų deklaracijas R. Šimašius labai derėtų elektoratui, kuris balsuoja už tradicinius socialdemokratus, nes neoliberalų terpėje atrodo tik eiliniu jų tarnautoju.

Yra ir šiuo atveju įvairių versijų. Kadangi R. Šimašiui vadovauti kam nors ir prisiimti atsakomybę, matyt, iš tiesų atsibodo, po miesto politikų sprendimo paliks savivaldybei vadovauti A. Vaitkunskienę ir į politinius bei administracinius sprendimus galės nebesikišti. Išvyks ramia galva atostogauti tarybos nariams pareiškęs, kad patys darbuotojos atleidimui nepritarėte, dabar patys žinokitės. Meras rinktas tiesiogiai, kadencijos pabaigos jis sulauks, o tarybos nariai lai ieško politikavimo prasmės tarpusavyje.

Nors yra šiuose R.  Šimašiaus veiksmuose ne tik pakvaišimo, bet ir labai racionalaus požiūrio. Jeigu Š. Gustainio kava nebus teisėsaugai tiek karti, kad dėl to likviduotų partiją, kitu teisėsaugos objektu gali tapti pats R. Šimašius. STT agentų kelionė per asmeninę jo biografiją nebūtų maloni – nuo teisingumo ministro iki Laisvos rinkos instituto prezidento posto, to instituto rėmėjų, vykdytų projektų ir t.t., iki pat Jaunųjų liberalų organizacijos pirmininkų, iš kurių jis vienas politinio gyvavimo arenoje beišliko.

Jei būtų pareikšti įtarimai, tektų sekti tradicija, atsiriboti nuo partijos, partija atsiribos nuo jo. Liktų R. Šimašius vienas kare su teisėsauga, konservatoriais ir savo sąžine. Tokiu atveju ir belieka bėgti kuo toliau ir kuo greičiau nuo savo praeities ir jaunų 1990-ųjų metų maksimalistų, kurie patikėjo, kad liberalizmo Lietuvai reikia.

Epilogas – apie sveikatą

Šiuo metu tą liberalų liberalizmą įgyvendina Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu. Vėliau galbūt vėl įgyvendins konservatoriai, kurie yra įsitikinę, kad, nebelikus pavojingiausių konkurentų, liberalų ir kt. netikėlių, jie taps nepažeidžiami ir pagaliau pamirš tauta, kad buvo ir yra šių politikų niekinama, atleis ir balsuos už dinastiją.

Toks partijų atsinaujinimas ir įvyko. O tolimesni keliai yra du: tauta, kaip ir liberalai, irgi gali pakvaišti, nes kai balta tampa juoda, o juoda baltinama, ateina metas, kai pagrindinių spalvų maišymas sukelia negrįžtamus šizofrenijos reiškinius. Yra vilties, kad tauta pradės sveikti, bet tai labai ilgas procesas, vaistai brangūs, niekas jų nekompensuos ir nebeatpigins, reiks juos pirkti patiems. Yra trečiasis kelias – rinktis iš visokių šarlatanų, kurie per kiekvienus rinkimus apsireiškia ir kurie yra nei blogesni, nei geresni už taip vadinamas tradicines partijas. Bet tai tereikš, kad esame tik kelyje į pakvaišimą, dar daug vandens nutekės, reikės pirmiausia dar pakvaišti galutinai ir tik tada galima svajoti apie sveikimo pradžią.

Vis dėlto yra ir šio chaotiško, dažnai kitaip nei pakvaišimu nepavaidintino proceso paribiuose viena šviesioji pusė. Gal politinių partijų vadovai pradės suvokti, kad saldainiais iš malūnsparnių, pjūklais prie kamienų, ašaromis akyse ne atgailaujant už savo klaidas, o už svetimas, geriausiomis programomis, kurias parengia geriausi viešųjų ryšių specialistai jau nieko nebeįtikinsi.

Naivu tikėtis, bet yra toks politinio vyksmo variantas – visiems tapti savimi. Nerealu? Negali būti? Gal ir taip.

2017.10.29; 04:30

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra viešai pasakęs, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis – vargsim. Dabar neprisimenu, kur jis šį faktą mums yra priminęs. Veikiausiai Mokslų Akademijos salėje. Gal kai minėjome jo 80-metį. Užuomina, kad visada buvo ir bus sunku.

Ir šiandien nematyti, kad kada nors iš to vargo išbrisime. Donelaičio būrai neišbrido – varge išnyko beveik nepalikdami pėdsakų. Ir mūsų tokia dalia: vargsim, kol išnyksim?

Artėjant prie valstybingumo šimtmečio tokios mintys lyg ir šventvagiškos. Reikėtų džiaugtis, ateitį piešti šviesiom spalvom, siūlyti stebuklingas idėjas, kurios išnaikintų Donelaičio išpranašautą varganą ateitį.

Man patiko prof. Vytauto Landsbergio idėja: pirmiausia išnaikinkime bent Sosnovskio barščius. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuo ko pradėti perkeltine prasme? Juk tų barščių tiek priviso!

Jeigu pavyktų Vytauto Bako planuojamas verslo ir politinių ryšių tyrimas, mūsų padangė būtų žymiai šviesesnė. „ …kai kurių verslo grupių įtaka politiniams sprendimams per pastaruosius metus buvo tiesiog neadekvati. Mūsų manymu, buvo peržengtos visos raudonos linijos“, – sako V.Bakas. Mus domintų „Rosatom“ veikla Lietuvoje ir tai, kas slepiasi už Mindaugo Basčio nugaros. Strateginių valstybės įmonių nuodėmės. Norėtumėm detaliau sužinoti, kokias raudonas linijas peržengė, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai. Vis dar žvaliai Seimo koridoriais vaikšto įnirtingas SGDT kritikas Artūras Skardžius.

Bene didžiausi barščių sėjėjai ir puoselėtojai – ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai, apie kuriuos politologai pastaruoju metu ypač daug kalba. Jų frakcija Seime nepakluso partijos daugumos valiai ir ketina veikti tarsi kita partija. Kodėl taip atsitiko? Man regis, tokio partinio nepaklusnumo priežastis įtikinamai atskleidė žurnalistės Nemiros Pumprickaitės „Savaitė“.

Taigi, ar gali būti, jog labiau už viską socialdemokratai nenori, kad atsiskleistų jų praeities ryšiai ir iš jų gimę sprendimai, tarkime, energetikos ūkyje. O juk tyrimą inicijuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Būnant valdžioje tokius tyrimus lengviau kontroliuoti ar galbūt iš viso užgesinti, – rašoma minėtos laidos santraukoje.

Gali būti, kad labiau už viską, labiau už garbę ir orumą, labiau už partijos daugumos valią seniesiems socialdemokratų lyderiams rūpi asmeninis saugumas, noras nuslėpti praeities nuodėmes.

„Galbūt tokiu būdu vyksta kova tarp naujojo partijos lyderio, kuris turi nemažą skyrių palaikymą, ir senbuvių? Bet galbūt čia svarbu ne įtakos partijoje dalybos, o atsivejanti praeitis? O ji gali būti nelabai maloni, jei, pavyzdžiui, siūlymui Seime tirti, kokią įtaką verslas daro politikams, žalą padariusias investicijas strateginėms įmonėms ir net politikų ryšius su Rusijos įmone „Rosatom“, bus pritarta. „Energetikos srityje iki dabar yra nemažai išlikusių prieštaringų istorijų ir neatsakytų klausimų. Tiek kalbant ir apie Ignalinos atominės uždarymą ir su tuo susijusias paslaugas, reikalus, tiek ir „Rosatom“ veiklą ir neatmestina, kad kai kurie socialdemokratai norėtų žinoti, kas vyksta, patys dalyvauti ir tam buvimas valdančioje koalicijoje suteiktų daugiau galimybių. Manau, kad reikėtų žiūrėti į tuos socialdemokratų frakcijos narius, kurie praeityje užėmė svarbias pozicijas tiek vyriausybėje, tiek ir Seime“, – „Savaitėje“ kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Daug metų Sosnovskio barščius veisė Viktoro Uspaskicho partija, už padarytą žalą Lietuvai taip ir nunubausta. Nesvarbu, kiek kartų ji keitė ir gal dar keis kailį – tai Uspaskicho partija, jo didžiausia kaltė. O Lietuvos teisėsaugos – didžiausia gėda.

Kur bepažvelgsi  – visur Sosnovskio barščiai. Š… ir tapšnodamas daug metų juos sėjo Rolandas Paksas. Dar neaišku – su Gedvydu Vainausku ar be jo. Gali ir nepaaiškėti, nes kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai labai mėgsta barščius.

Socialdemokratai – vargšų gynėjai, lygybės, brolybės puoselėtojai. Darbas, kuris sukūrė žmogų! Milijonieriai todėl ir milijonieriai, kad daug dirba. Pavyzdžiui, Uspaskichas per mėnesį uždirba  šimtą tūkstančių, pats aną dieną sakė. Kokie gražūs žodžiai – tvarka ir teisingumas. Tačiau ir darbą, ir tvarką, ir teisingumą, ir brolybę Lietuvoje užgožė Sosnovskio barščiai.

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kam dar turime būti dėkingi už Donelaičio išpranašautą vargą? Be jokios abejonės – Liberalų sąjūdžiui. Ir ne tik Eligijui Masiuliui, ne tik Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui. Antra vertus – anokia čia jų kaltė, net jeigu prokurorai ir teisėjai ją įrodys. Juk tokia liberalų prigimtis, pats pavadinimas juos įpareigoja: ką noriu – tą darau, ką noriu – tą sakau, kiek noriu – tiek imu. Šia prasme visos čia paminėtos partijos yra liberalios. Visoms joms (taip pat ir konservatoriams, apie kuriuos čia neužsiminiau) esame „dėkingi“ už korupciją, skurdą, didele dalimi sąlygojusį milžinišką emigraciją, už tautiškumo (nepainiokime su nacionalizmu) sunykimą, už didžiulį norą papildyti lietuvišką raidyną…

Nesugebam išnaikinti (nes nenaikinam) Sosnovskio barščių Lietuvos laukuose, pamiškėse, tad dar sunkiau juos bus išnaikinti politikoje, partijose, versle…

2017-10-02

Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai sulaukus įtarimų politinės korupcijos byloje, politologas Ramūnas Vilpišauskas neatmeta galimybės, kad šios dvi partijos gali išnykti iš Lietuvos politinio žemėlapio, bet jame galėtų atsirasti ir nauja partija.

Profesoriaus teigimu, penktadienį paaiškėjusi situacija – sukrėtimas Lietuvos politinei sistemai.

„Ir be galutinių sprendimų, vien įtarimų pareiškimas smarkiai kenkia partijų reputacijai ir dėl to kyla klausimas, ar šios partijos dar dalyvaus kituose Seimo rinkimuose. Turbūt jų nariai ir vadovybė jau pradėjo svarstyti galimus sprendimus, įskaitant ir partijų veiklos nutraukimą ar kažkokių naujų darinių kūrimą“, – penktadienį naujienų agentūrai ELTA sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius R. Vilpišauskas. Pasak jo, šių dviejų partijų dalyvavimas „komplikuojasi“ ir 2019 m. vyksiančiuose Europos Parlamento bei savivaldybių rinkimuose.

Prof. R. Vilpišausko teigimu, teisėsaugos dėmesys Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai gali dar labiau pakirsti visuomenės pasitikėjimą partijomis.

„Tai apskritai blogai Lietuvos politinei sistemai, nes ir taip mažą žmonių pasitikėjimą partijomis šitai, jeigu nesusilpnins, tai tikrai nesustiprins“, – kalbėjo politologas.

TSPMI vadovo manymu, kai kurie šioms partijoms priklausantys politikai dar gali turėti perspektyvų: esą atskirų žmonių, kaip politikų, ateitis priklausys pirmiausia nuo jų pačių tolesnių veiksmų.

„Tiktai keliems konkretiems šiai partijai (Liberalų sąjūdžiui. – ELTA) priklausiusiems politikams pareikšti įtarimai. Daugelis kitų gali neabejotinai toliau dalyvauti politinėje veikloje – tik jiems šiuo metu iškilęs klausimas, ar toliau tai daryti su partija, kuriai pareikšti įtarimai, ar ieškoti kitokios formos, kurios rinkėjai nebesietų su įtarimais korupcija“, – aiškino R. Vilpišauskas.

Įtarimų sulaukusioms partijoms nusprendus reorganizuotis, Lietuvoje gali atsirasti naujas politinis darinys. Tačiau tai taip pat lems dabartinių Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos narių požiūris į situaciją ir sprendimai. Reikšminga bus ir bylos tolesnė eiga.

„Neatmesčiau tokios tikimybės. Bet tai pirmiausia priklausys nuo to, kaip patys šių partijų nariai vertins galimą įtarimų ir bylos žalą jų organizacijoms. Žinoma, pati bylos eiga taip pat bus labai svarbi – ar bus įrodyti pareikšti įtarimai“, – teigė ekspertas, primindamas, kad Lietuvos politikoje yra buvę atvejų, kai pareikšti įtarimai nepasitvirtindavo teisme.

Politinės korupcijos bylai apėmus dalį parlamentinių partijų, o dabartinei valdančiajai koalicijai atsidūrus ties irimo riba R. Vilpišauskas santūriai įvertino galimybę kelti pirmalaikių Seimo rinkimų klausimą. Pasak jo, vargu ar daugelis dabartinių parlamentarų būtų linkę palaikyti tokią idėją, turint omenyje, kad nemažai jų rizikuotų būti neišrinkti.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Kalbėdamas apie dabartinių permainų kontekste toliau dirbsiančią Vyriausybę, TSPMI vadovas teigia, kad jai bet kuriuo atveju teks kiekvieno reikšmingesnio įstatymo projekto atveju – ypač reformų atveju – ieškoti paramos visose Seimo frakcijose. Todėl vadinamosios urėdijų reformos eigos pavyzdžių – kai valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) bandė užsitikrinti opozicinių konservatorių paramą – ateityje bus ir daugiau.

Taigi Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) galimas šeštadienio sprendimas trauktis iš koalicijos gali neturėti pernelyg didelės reikšmės.

„Dėl to socialdemokratų sprendimas nėra toks reikšmingas bendrai Vyriausybės veiklai ir nauja sumaištis, kilusi dėl šiandien paskelbtų įtarimų dviem partijoms, veikiausiai neturėtų labai smarkiai pakoreguoti šios situacijos. Nebent kai kurie LVŽS nariai mėgintų intensyviau kalbinti prie jų prisijungti šiandien minimų partijų frakcijų Seime narius, bet tai irgi, manau, esminės įtakos Vyriausybės darbui neturės“, – svarstė politologas.

R. Vilpišauskas teigė, kad jeigu „valstiečiai ir žalieji“ nuspręstų ateityje bendradarbiauti su įtarimų sulaukusių partijų frakcijų parlamentarais, nevertėtų pernelyg nustebti – tokį elgesį galima kvalifikuoti kaip politinį prisitaikėliškumą, neretai būdingą daliai politikų.

„Kaip politinį oportunizmą, kuris būdingas daugumai politikų, nes kiekviena politinė jėga mėgina pasididinti savo svorį ir Seime, ir kitose institucijose, kurios priima svarbius visuomenei sprendimus. Manau, kad kiekvienas tokio pobūdžio skandalas ar sukrėtimas pagyvina ir kitų politinių partijų ir jų vadovų pastangas sustiprinti savo pozicijas“, – sakė profesorius R. Vilpišauskas.

Kaip ELTA jau skelbė, Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai pareikštuose pranešimuose apie įtarimus, nurodyta, kad šie juridiniai asmenys, veikdami per konkrečius fizinius asmenis, padarė sunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso straipsniuose, t.y. stambaus masto kyšininkavimas ir stambaus masto prekyba poveikiu.

Byloje figūruoja buvę Seimo nariai Eligijus Masiulis, Šarūnas Gustainis, Vytautas Gapšys, dabartinis Seimo narys Gintaras Steponavičius, koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.

Įtarimai jau yra pareikšti penkiems fiziniams asmenims, trims juridiniams asmenims. Ikiteisminis tyrimas šiuo metu yra baigiamas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.23; 00:30

Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį lakoniškai pakomentavo teisėsaugos pranešimus, kad Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai pareikšti įtarimai didelio masto politinės korupcijos byloje.

„Tai nuoseklaus ir principingo pastarųjų kelerių metų teisėsaugos darbo rezultatas. Kovojant su korupcija jokių kompromisų būti negali“, – teigia D. Grybauskaitė, Prezidentūros atsiųstame komentare.

Kaip ELTA jau skelbė, Liberalų sąjūdžiui pareikštame pranešime apie įtarimą nurodyta, kad šis juridinis asmuo, veikdamas per partijos pirmininką, buvusį Seimo narį Eligijų Masiulį ir buvusį Seimo narį Šarūną Gustainį, padarė sunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso straipsniuose, t.y. stambaus masto kyšininkavimas ir stambaus masto prekyba poveikiu.

Darbo partijai pareikštame pranešime apie įtarimą nurodyta, kad šis juridinis asmuo, veikdamas per partijos pirmininko pirmąjį pavaduotoją, buvusį Seimo narį Vytautą Gapšį, padarė sunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso straipsniuose, t.y. stambaus masto kyšininkavimas ir stambaus masto prekyba poveikiu.

Ikiteisminis tyrimas politinės korupcijos byloje jau einą į pabaigą. Įtarimai jau yra pareikšti penkiems fiziniams asmenims, iš kurių keturi yra buvę ar esami Seimo nariai, taip pat trims juridiniams asmenims.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.22; 16:40

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įdomūs žurnalisto Vidmanto Valiušaičio svarstymai apie Lietuvos vidaus politikos ypatumus, dėsningumus ir painumus.

Šiuose žurnalisto komentaruose taip pat rasite prasmingų sovietiniais laikais egzistavusios tvarkos demaskavimų – ką daryti su prasižengusiais saviškiais? Ne, pasirodo, jų bausti negalima. Nusikaltusius saviškius būtina perkelti į ne mažiau prestižines pareigas, kai kada – net į aukštesnes. Kaip juos kontroliuoti? Esama būdų… Kaip užverbuoti? Taip pat įmanomas reikalas…

Žodžiu, Slaptai.lt linki smagaus skaitymo.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Atrodo, kad Gretos Kildišienės atvejį greitai teks minėti su pagarba. Kaip aukštą pilietinio susipratimo ir politinio padorumo atvejį. Paslydo, pargriuvo, atsikėlė, nusipurtė, atsiprašė, išėjo. 

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.

Palyginkim, kaip atrodo šitam kontekste kiti: Eligijus Masiulis, Gintautas Kėvišas, Mindaugas Bastys, Gintaras Steponavičius?..

Čia gi ne kažkokie lapės kailiniai! Ir net ne krokodilo odos batai! Čia operacijos, apie kurias sakoma, kad niekas taip nesuvienija žmonių, kaip pinigai, nelegaliai perduodami iš rankų į rankas.

Bet jie neprisipažįsta. Laikosi „didvyriškai“, iki paskutinio šovinio! Ir „plikom rankom“ jų nepaimsi.

Kadangi žaidžiama čia jau „kitoje lygoje“. Ir galioja čia jau ne moralės, bet jėgos dėsniai, t.y. ne padorumo imperatyvas, bet galios potencialas. Galios rodyti tariamą teisuoliškumą (advokatų teisinės ekvilibristikos dėka) ir galios generuoti „įvaizdį“ (žinių sklaidos kanalų patarnavimu).

Net ir visiško moralinio kracho atveju, kaip tai nutiko ponui Masiuliui, turint tam tikrą „socialinį ir ekonominį potencialą“, galimas bent dalinis „reputacijos atsiskalbinėjimo“ procesas – tą ir matome viešojoje erdvėje.

Laikui bėgant žmogaus įvaizdis palaipsniui „taisosi“: apmiršta „neapdairiai“ pasielgęs politikas ir prieš mūsų akis stojasi „sumanus, perspektyvus“ jaunas verslininkas…

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu. Manau, kad tai prieštarautų „instrukcijoms“. Teisiniai procesai yra skirti „apatinės lygos“ žaidėjams. Čia ne tie, kuriuos tai liestų. Kodėl?

Nuobodu kartotis. Rašiau prieš penkerius metus. Niekas nepasikeitė. Tad ir rašyti iš naujo neverta (prieš penkerius metus autoriaus rašytą straipsnį pateikiame žemiau).

Tada atkreipiau dėmesį, kad ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“ – jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti?

Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Kas slypi už rezonansinių bylų?

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per „Atgimimo bangą“ paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, „pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete“. Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti „į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje“. Tokius žmones „reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus“.

Instrukcija pataria veikti taip, kad „aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla“. Čia pat nurodoma, kad į „visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis“.

Instrukcija duoda patarimų, kuria kryptimi turi būti plėtojama teisinė, administracinė ir ekonominė sistema: „Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir nutarimai – juridiniai, ekonominiai, taip pat ir administraciniai – būtų kuo nekonkretesni.“ Dar daugiau: „Būtina sukurti padėtį, kad visų valstybinių tarnautojų (išskyrus spectarnybas ir karinę pramonę) pajamos būtų mažos. Tai pirmiausia pasakytina apie sveikatos apsaugą, teismus ir mokyklas, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.“

Kokie privalo būti vadovaujančių darbuotojų įgaliojimai, instrukcija irgi turi atsakymą: „Būtina pasiekti, kad bet kokį klausimą tuo pačiu metu nagrinėtų keli komitetai, įstaigos ir organizacijos, bet nė viena iš jų negalėtų turėti teisės daryti įtakos įmonės darbui. Vadovas privalo vykdyti tik nurodymus.“ Kadangi savarankiškų įmonių vadovai, pasak instrukcijos, „negali turėti jokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės darbui. Vadovas turi vieną teisę – vykdyti įsakymus“.

Įdomūs pastebėjimai dėl profsąjungų. Profsąjungos jokiu būdu „negali turėti tokių teisių, kurios sudarytų galimybes priešintis įmonės vadovams“. Patariama jas „apkrauti kitais darbais, pavyzdžiui: atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensinių ir kreditinių pareiškimų nagrinėjimu, kultūrinių ir pramoginių priemonių ir ekskursijų rengimu, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir pateisinti politinės vadovybės nutarimus“.

Patariama „palaikyti darbininkų norą kalbėti apie rūpimus gamybos klausimus, taip pat apie problemas, dėl kurių galima kritikuoti praeitį ir vietinį gyvenimą“. Tačiau čia pat pabrėžiama, kad „negalima leisti, jog kritikuojamų dalykų priežastys būtų panaikintos“.

Visose ūkio šakose reikalaujama „skatinti administracinio aparato augimą. Aparatą galima kritikuoti, bet jokiu būdu negalima mažinti ir trukdyti normalaus darbo“. Ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“. Jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti? Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Tuo pačiu metu „reikia stengtis“, kad darbo vietose „specialistai būtų pašalinti iš savo darbo, o juos pakeistų darbuotojai, neturintys išsilavinimo ir kompetencijos“.

Instrukcijoje rodoma dėmesio ir ekonomikai. Reikalaujama „sekti visų karinių ir kitų įmonių, kurioms taikoma ypatingoji instrukcija, gamybos planus“. Kodėl? Todėl, kad „negalima leisti įgyvendinti planų, kuriuose numatomas pirkimas vidaus rinkoje“. Gilus žvilgsnis.

Švietimo sritis – irgi instrukcijos dėmesio akiratyje. Nurodoma, kad „iš pradinių ir spec. mokyklų, o pirmiausia iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų būtina pašalinti labiausiai gerbiamus dėstytojus. Į jų vietą skirti mūsų rekomenduotus žmones“. Maža to: „Reikia pašalinti skirtumus tarp dalykų, apriboti originalias publikacijas ir nutraukti lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą.

Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš buvusių politikų tarnavo ar bandė tarnauti Tėvynės labui; visą dėmesį reikia skirti karalių tironijai ir liaudies kovai su jais. Spec. mokyklose būtina įgyti kuo siauresnę specializaciją.“

Dėl aukštųjų mokyklų instrukcija reikalauja sudaryti sąlygas, kad pirmiausia būtų priimami žmonės „iš žemiausių gyventojų sluoksnių, kurie nesiekia gilių žinių, o tik diplomo“.

Dėl veiksenos politiniame lauke instrukcija irgi turi ką pasakyti: „Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešininkai būtų suimti. Tuos priešininkus, kuriuos ypač vertina vietiniai gyventojai, būtina paveikti. Juos būtina izoliuoti už įstatymų pažeidimus arba pašalinti vadinamojo nelaimingo atsitikimo dingstimi dar iki tol, kol apie įvykį sužinos visuomenė.“

Taip pat patariama „vengti asmenų, teistų už politiką, reabilitacijos. Jeigu reabilitacijos išvengti negalima, reikia tai pateikti kaip teismo klaidos ištaisymą, nesudarant naujo proceso ir nekviečiant kaltininkų (teisėjų, atsakovų, kaltintojo ir liudytojų)“.

Jeigu kam pasirodytų, kad esama kai kurių panašumų su mūsų gyvenimo tikrove, tai veikiausiai tik sutapimas. Nepaisant to, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjui ir vadovui Vytautui Budnikui atrodo, jog už rezonansinių ir „tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2017.04.18; 09:41

Vytautas Rutka

Noriu pritarti tiems, kurie mano, kad auksinių šaukštų skandalas labai pakenkė Lietuvai keliais rakursais.

NATO narė, neskirianti nė dviejų proc. BVP šalies gynybai, kareivišką košę kabina auksiniais šaukštais!

NATO narė, neturinti nė vieno naikintuvo, nė vieno tikro tanko, leidžia vogti (arba pati vagia) iš ir taip skurdaus karinėms reikmėms, gynybai skirto biudžeto!

Ką apie mus pagalvos vokiečiai, prancūzai, italai, kurie labai nenoriai dėl mūsų pykstasi su Vladimiro Putino Rusija!

Kokį signalą mes siunčiame galimam JAV prezidentui Donaldui Trampui, kuris net iki auksinių šaukštų skandalo neketino dėl mūsų įsivelti į atominį karą su Rusija! Skaičiau, kad vienas Amerikos karinis ekspertas mano, jog Rusija rengiasi būtent atominiam karui su NATO, Sibire stato didžiulę požeminę vadavietę.

Antra. Šis skandalas labai parankus prorusiškiems Lietuvos piliečiams (kurių daug), prorusiškiems turtuoliams ir politikams (kurie tyliai daro viską, kad susipyktumėm su Amerika, su Vakarais). Sunku sugalvoti parankesnį pretekstą nelabai patriotišką Lietuvos visuomenės dalį paskatinti dar labiau piktintis gynybos reikmėms skirtais milijonais, kai pinigų trūksta mokykloms, ligoninėms, pensininkams, kai skursta tiek daug Lietuvos gyventojų.

Galima rasti daug kitokių minusų, kuriuos auksiniai šaukštai tik paryškino.

Ir, atrodo, dėl šios šventvagystės niekas nebus nubaustas. Kaltų nėra. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas „nekaltas“, todėl neatsistatydins, o per mėnesį jo atstatydinti neįmanoma. Juo labiau, socialdemokratai kaltina ne savo partietį, bet Prezidentę, kuri, esą, politikuojanti.

Baigiantis Seimo kadencijai politikai gali sauvaliauti į valias, ypač jeigu jie nesitiki vėl būti išrinkti. Ir sauvaliauja. Štai Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė neprisiėmė atsakomybės dėl kelių labai negražių istorijų: Nacionalinės žemės tarnybos direktorė Daiva Gineikaitė ir kraujo mėginiai, brangių miltų varguoliams skandalas, vakarienė su medžiokle, koldūnai ir Seimo narys Petras Gražulis bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius…  

Ir nieko. Mūsų apsikakojusių politikų iš Seimo, iš ministerijų nė su šakėmis neišmėši.

Tiesa, pasitaiko ir išimčių. Liberalas Eligijus Masiulis Seimo nario mandato atsisakė iškart po to, kai iš Koncerno „MG Baltic“ viceprezidento (prezidentas – Darius Mockus) Raimondo Kurlianskio „pasiskolino“ ir savo automobilio salone brangaus alkoholio dėžutėje paslėpė tūkstančius eurų.

Tas pats Eligijus Masiulis, kuris, būdamas susisiekimo ministras, sakė, kad už 5 tūkstančių litų algą valstybės sektoriuje dirba tik bepročiai arba vagys.

Gaila ir pikta buvo žiūrint į šį jauną vyruką, niekus tauškiantį prieš televizijos kameras. Antra vertus, o ar daug nusikaltėlių prisipažįsta nusikaltę?

Ir vėl: aš abejoju, kad E.Masiulis susilauks pelnytos bausmės. Nes pelnytos bausmės nesusilaukė nė vienas didelis įstatymų pažeidėjas (labai atsargiai parinkau šį epitetą, kad pats nebūčiau apkaltintas padoraus žmogaus šmeižimu).

Taip – kaip politikas jis vargu kada nors prisikels. Ir tiek. Praradome liberalų protą, galimai naujajame Seime tokių protų bus mažiau. O pasodinti jo nepajėgsime, nes skolintis pinigų ir Nidoje pirkti butus mūsų įstatymai juk nedraudžia. Geras žmogus, špyga taukuota, tas Eligijus.

Jeigu nedraudžia, tai kodėl E.Masiulį sekė, atrakino jo automobilį ir paėmė pinigus? Aš irgi esu ir skolinęs, ir skolinęsis, tiesa, šiek tiek mažiau, bet manęs niekas nesekė.

Ar tik pareigūnams neteks atsiprašyti, o mums, mokesčių mokėtojams, kompensuoti jam už padarytą moralinę žalą?  

2016.09.08; 13:35

„Netikėk niekuo, ką išgirsti, ir tikėk tik puse to, ką pamatai“. Tai garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Po patarimas.

Kaip šią sparnuotą frazę pritaikyti lietuviškam kontekstui?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis įspūdingą tiražą turinčiuose leidiniuose giriasi esąs didžiausias geradėjas. Jis – ir už darnią Lietuvą, ir už tokią Lietuvą, kuri privalo likti „natūraliausia, švariausia, sveikiausia Europos šalimi“. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Be to, jis propaguoja blaivybę, rūpinasi kultūra. Pavyzdžiui, portale delfi.lt įrodinėja: „Vyriausybių apgautai kultūrai reikia ne grašių, o tinkamo finansavimo“.

Tad gal šį rudenį padarytume didžiausią kvailystę, jeigu nebalsuosime už R.Karbauskio vadovaujamą politinę jėgą? Juolab kad šioje partijoje puikuojasi ir buvusio padoraus Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, ir nuoširdžiai blaivybę propaguojančio daktaro Aurelijaus Verygos, ir puikią knygą apie Lietuvai iškilusius pavojus kartu su kolegomis intelektualais parašiusio Lietuvos edukologijos universiteto dekano Eugenijaus Jovaišos pavardės!

Ir vis dėlto R.Karbauskio praeitis neleidžia juo lengvabūdiškai pasitikėti. Būtina prisiminti: LVŽS į 2016-ųjų Seimo rinkimus vedantis politikas dar visai neseniai abejojo Lietuvos narystės NATO aljanse naudingumu, svarstė, kam lietuviai didina išlaidas krašto apsaugos ministerijai, bei nerėmė Vilniaus pastangų statyti naują atominę jėgainę.

Žinoma, mūsų įstatymai nedraudžia dalyvauti rinkimuose politinėms jėgoms, kurios NATO laiko bloga kompanija ir kurios nesupranta, kodėl būtina „sočiai maitinti savąją kariuomenę“. Lietuviškoji temidė nedraudžia dalyvauti rinkimuose ir tiems, kurie subtiliai arba tiesmukiškai trukdė Lietuvai kartu su tvarkingais, pažangiais, drausmingais japonais statyti naują atominę jėgainę senosios Ignalinos AE teritorijoje ir norom nenorom atvėrė galimybę augti paskubom, nesilaikant saugos reikalavimų statomai, todėl mirtinus pavojus nešančiai Astravo AE Baltarusijoje – vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Taigi tokio draudimo Lietuvos įstatymuose nėra. Gal ir teisinga, kad nėra, nes draudimai niekad nebuvo efektyvus vaistas nuo blogų minčių ar įpročių, greičiau priešingai – draudžiamas vaisius labiau vilioja.

Tačiau Lietuvoje egzistuoja nuostata, jog visuomenė turi teisę žinoti. Tiesa, šios taisyklės dažnai nepaisoma. Ja naudojasi tiktai savo nuodėmes po devyniais užraktais paslėpę turtingieji. Net ir rinkimų išvakarėse, kai, regis, rinkėjams žinoti išties reikia kuo daugiau, ši taisyklė netampa privaloma. Ši nuostata egzistuoja tik formaliai, tik Ritos Miliūtės laidose. Realusis gyvenimas Lietuvoje – visai kitoks, kur kas bjauresnis nei demokratiški mūsų įstatymai.

Ir vis dėlto norėčiau kukliai pasiteirauti: kaip ponas R.Karbauskis šiandien vertina savo ankstesniuosius pareiškimus? Jeigu skeptiškumas dėl NATO, Lietuvos  kariuomenės bei Lietuvos AE niekur neišgaravo, – argi mums, rinkėjams, protinga remti tokią jėgą? O jeigu priešiškumo nebeliko, privalėtų bent jau viešai paaiškinti, kas ir kaip jį kadaise suklaidino. Paaiškinti turėtų niekieno neverčiamas, neraginamas.

Deja, kol kas viešojoje erdvėje, man regis, į šiuos ne itin malonius klausimus neatsakyta. Viliamasi, kad juos visi jau pamiršo? Gal ir pamiršo, nebeteikia didelės reikšmės, bet principingoje kompanijoje toks politiko elgesys turėtų būti traktuojamas kaip slapukavimas, nenuoširdumas. Tai byloja, kad partijos vadovas tikisi rinkėjams įpiršti juodą katę juodame maiše.

Beje, šį klausimą būtų galima pateikti ir pirmuosiuose LVŽS sąrašo dešimtukuose besipuikuojantiems garbiems kandidatams : jūs tikrai žinote, neabejojate, garantuojate, kad ponas R.Karbauskis nuoširdžiai gailisi dėl savo paklydimų, kurie pastaruoju metu kvepėtų išdavyste?

Galiu tik pritarti Edvardui Čiuldei, internetinėje „Lietuvos ryto“ versijoje keliančiam panašias abejones. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ jis svarsto: „Ar nėra taip, jog nepalyginamai didesnį pavojų Lietuvos valstybei užtraukia pretenduojantis tapti tos valstybės vairininku žmogus, kuris prieštaravo šalies stojimui į NATO, pasisakė prieš išlaidų krašto gynybai didinimą, nekalbant jau apie tarsi mažiau dramatiškus, bet pakankamai kontraversiškus veiksmus, telkiant žmones prieš AE statybą Lietuvoje ar skalūninių dujų žvalgybą?“ 

XXX

Kokių dar svarbių klausimų turime? Knietėtų žinoti, kur dingo ponas Eligijus Masiulis? Tame pačiame „Lietuvos ryte“ komentatorė Ernesta Apanavičiūtė – Šalčė tvirtina, kad „mūsų visuomenė nepratusi prie tokios gūdžios tylos apie dar visai neseniai kasdien kone visose žiniakslaidos priemonėse besimakalavusį, skaidriausio teisuolio tonu pamokslavusį ir neabejotinai kėdes į aukščiausius valstybės postus jau besimatavusį politiką“.

Kad teisinėje, demokratinėje valstybėje rinkėjai prieš svarbius rinkimus privalo žinoti, kur dingo ir ką dabar veikia rekordiškai didelio kyšio paėmimu kaltinamas politikas, – tai tiesa. Abejoju tik dėl teiginio: „mūsų viesuomenė nepratusi…“.

Dar ir kaip pratusi. Jei būtų nepakanti, reikli, kaip mat priverstų liberalus paaiškinti, kur pasislepė jų lyderis. Liberalai tiesiog bijotų potencialiems rinkėjams sakyti „nežinau“, nes būtų apmėtyti supuvusiais pomidorais bei kiaušiniais ir Seimo rinkimuose nelaimėtų nė vienos kėdės. Beje, liberalai kaip liberalai, o teisėsauga, prokuratūra negalėtų nieko paaiškinti? Nejaugi tuo ir baigėsi „amžiaus“ skandalas? Dingo Masiulis, kaip dingo ponia iš Garliavos, – ir tuo viskas pasibaigė?

XXX

Dauguma keblių klausimų Lietuvoje turi amžiną palydovą – nieko nesakančius, tuščiavidurius paaiškinimus. Girtas vokietis savo jachta atsitrenkė į prie Būtingės terminalo prisišvartavusį tanklaivį.  Tai nutiko rugpjūčio 6 dieną 3 valandą ryto. Bet tanklaivį Būtingės terminale taranavusios jachtos niekas nepastebėjo – nei mūsų kariuomenė su pasieniečiais, nei privati saugos tarnyba.

Taigi girtam vokiečiui dėkokime: jei ne tos jį saldžiam miegui paguldžiusios 1,5 promilės alkoholio, net nežinotume, jog surengti diversiją ar teroro išpuolį prieš mūsų strateginį objektą – vieni juokai.

Viešojoje erdvėje pasirodė tik keletas pasiaiškinimų: kalta pasenusi stebėjimo įranga; moderniomis priemonėmis stebima vos 33 proc. Lietuvos valstybės sienos; „griežtesnių procedūrų nereikėjo taikyti, nes situacija nekėlė pavojaus“. Ir į kalėjimą už visai valstybei pavojingą aplaidumą, deja, niekas iš pareigūnų nebus pasodintas.

Nuostabą kelia ir žinia, kad lenkiško kapitalo naftos koncernui, kuriam priklauso terminalas, leista pačiam samdyti privačią saugos bendrovę, nors, vadovaujantis sveiku protu, privati firma neturėtų saugoti strateginių valstybės objektų.

XXX

Nerimo sukėlė ir BNS išlplatintas interviu su 2015-aisiais įsteigto Nacionalinio kibernetinio saugumo direktoriumi Rimantu Černiausku, teigiančiu, jog „Lietuvos valstybės įmonėse pareigūnai randa užsienio valstybėms priklausančios šnipinėjimo programinės įrandos“. Vienintelė paguoda – tokios įrangos aptinkama mažai.

Akivaizdu, kad esame nepasiruošę rimtoms kibernetinėms atakoms. Saugomės paviršutiniškai, taikome tik apie ketvirtadalį kibernetinei saugai užtikrinti rekomenduojamų organizacinių priemonių, diskutuoti pradedame tik tada, kai atsitinka nelaimė, neturime užtektinai aukščiausio rango specialistų…

XXX

Dar daugiau baimės atnešė paskutinioji LRT televizijos laida „Savaitė“ (redaktorė Nemira Pumprickaitė), kurioje pateikiama Valstybės kontrolės išvada: „nepasiruošę nė vienai ekstremaliai situacijai“. Jei kiltų pavojinga epidemija, jei iš baltarusiškojo Astravo atkeliautų radioaktyvūs debesys, jei šalį užplūstų milijonai pabėgėlių, jei mūsų pašonėje nuolat rengiamos agresyviosios karinės Rusijos pratybos taptų staigiu įsiveržimu, – civiliai asmenys nežinotų nei kur bėgti, nei kur slėptis, nei kaip gintis.

Šių žinių autorius – Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila, beje, suskaičiavęs, kiek Lietuvoje tvarkingai veikiančių slėptuvių. Remiantis duomenimis apie slėptuves, gyvename taikos ir ramybės oazėje, kurios niekas, niekada ir niekaip negali užpulti. 

XXX

Kas dar skaudina? Žurnalo „IQ“ redaktorius Ovidijus Lukošius yra rašęs, jog galimybė Europos Sąjungos piliečiams be trukdžių keliauti po visą ES teritoriją nuo Lisabonos iki Talino, – absoliutus gėris.

Šį mitą sugriovė atvirai prorusiškas pažiūras demonstruojantys, Lietuvą agresyvumu kaltinantys vokiečiai Raineris Rothfussas ir Ove Šataueris. Drauge su 250 bendraminčių jie leidosi į vadinamąjį „Taikos žygį“ – iš Vokietijos per Kaliningrado sritį, Lietuvą bei Latviją patraukė į kaimynines šalis puldinėjančią Rusijos sostinę. Šie vokiečiai labai remia Kremliaus valdovą.

Žinoma, mes, lietuviai, niekuo dėti – negalime uždrausti Vokietijos piliečiams koneveikti JAV bazes arba kliedėti, girdi, agresyvioji Lietuva trukdo Vokietijai bičiuliautis su Rusija. Tokių turime ir Lietuvoje.

Pikta, kad šie „taikos balandžiai“ keliavo būtent per Lietuvą. Principinga valstybė neturėjo tokių nei įsileisti, nei praleisti. Tačiau esame supančioti ES piliečių teise laisvai judėti po ES ir, tuo pačiu, neišvengėme improvizuoto protesto mitingo netoli Šiaulių diskokuotų NATO valstybių karo lėktuvų, atliekančių vien oro policijos misiją.

Tikriausiai neturėčiau sureikšminti šio vokiško akibrokšto. Juk galimybė ES piliečiams nekliudomai keliauti po visą Sąjungą – geras pasiekimas. Daugiau naudos nei žalos. Ir vis dėlto pasijutau tarsi gyvenčiau pereimamąjį kiemą primenančioje valstybėje. Kaimynas tau spjauna į veidą, o tu tegali tik nusišluostyti. Tokių spjūvių, atrodo, bus ir daugiau: Putinas puola išradingai, ciniškai.

2016.08.15; 03:47

Generalinė prokuratūra nesutinka su Teisingumo ministro socialdemokrato Juozo Bernatonio bei Seimo nario Vytauto Matulevičiaus viešai išsakytu teisės normų interpretavimu ir abejonėmis dėl to, kad Seimo narių namuose, darbo vietose bei kitur atliekant kratas neva pažeidžiamas šių parlamentarų teisinės neliečiamybės statusas.

Prokuratūra atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62  straipsnyje bei šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Seimo statuto 22 straipsnio 1 punkte yra nurodoma, kad neliečiamas yra Seimo nario asmuo, t. y. neliečiamybė neaprėpia Seimo nario gyvenamosios, darbo patalpų ar kitų su jo asmeniu siejamų vietų, turto ir pan.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse taip pat yra nurodoma, kad  asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė, tačiau kitos procesinės prievartos priemonės jam gali būti taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad norit atlikti kratą, t.y. taikyti vieną iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų procesinių prievartos priemonių, visais atvejais prokuroras privalo pateikti teismui argumentuotą prašymą ir gauti teismo leidimą. Jei prašoma atlikti kratas Seimo nario asmeninėse ar darbo patalpose bei kitose su juo siejamose vietose, prokuroro prašyme visuomet nurodoma, kad asmuo yra Seimo narys.

Šiuo metu rezonansiniame ikiteisminiame tyrime minimų buvusio Seimo nario E. Masiulio bei šiuo metu esančio Seimo nariu V. Gapšio asmeninėse gyvenamosiose ir darbo patalpose kratos atliktos turint visus būtinus teismo leidimus.

Pateikiame tekste minimų teisės aktų ištraukas:

Lietuvos Respublikos Konstitucija, 62 straipsnis:

Seimo nario asmuo neliečiamas.

Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.

Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas. Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka. 

Lietuvos Respublikos Seimo statutas, 22 straipsnis  „Seimo nario neliečiamybė“:

Seimo nario asmuo neliečiamas.

Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime, t.y. Seimo, Seimo komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose negali būti persekiojamas, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka.

Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą (in flagranti). Šiais atvejais generalinis prokuroras apie tai nedelsdamas praneša Seimui.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, 32 straipsnis „Baudžiamojo proceso ypatumai asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn“:

Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu arba kuris pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Kitos procesinės prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos prokuratūra.

2016.06.03; 06:52

Gintaras Visockas 

Liberalų sąjūdis nėra Lietuvos svajonių partija. Nebuvo tokia nei iki kratų Eligijaus Masiulio namuose, nei po to, kai ėmė aiškėti, jog ši politinė grupė kur kas rimčiau susijusi su „MG Baltic“ koncernu, nei mes, rinkėjai, įsivaizdavome.

Beje, bičiuliautis su turtingomis firmomis niekas nedraudžia. Bendradarbiauti įmanoma su visais. Net ir su abejotinos reputacijos žmonėmis. Svarbu, kaip bendraujama. Pats nesukčiauk, netalkink apgaudinėjant partnerius, valstybę, ir kas tada galėtų tau priekaištauti dėl netinkamo elgesio?

Bet Liberalų sąjūdžio atstovai ne visuomet elgdavosi taip, kaip dera tikriems liberalams. Nūnai į dienos šviesą velkami vis nauji abejotini atsistatydinusio šios partijos vadovo darbai. Tik niekas nemini vienoje televizijos laidoje prieš kelerius metus E.Masiulio pasakytų žodžių: jis neįsivaizduojąs, kad galima išgyventi su kokiais penkiais tūkstančiais litų.

Ši E.Masiulio arogancija tada, manau, užgavo daug vos galą su galu suduriančių lietuvių, kuriems penki tūkstančiai – dideli pinigai, apie kuriuos jie gali tik pasvajoti. Iki šiol neteko girdėti, kad koks ciniškas politikas milijonierius taip paniekintų ne tokius sėkmingus savo tėvynainius, nors visi turtuoliai, be abejo, yra tokios pačios nuomonės. Kas turi daug pinigų, tam jų daug ir reikia: vilai šiltuose kraštuose išlaikyti, jachtai, brangioms moterims, brangiems gėrimams…

Jau tada buvo galima susimąstyti: ar ne per dideli šio politiko apetitai? Iš kur eilinis seimūnas ima pinigų, kurie leidžia jam ne tik nemirti iš bado, bet ir, pensininko akimis, prabangiai gyventi? Dabar aiškėja tas „požeminis šaltinis“, iškilęs į paviršių ir galintis paskandinti dar visai neseniai tokį perspektyvų jauną vyrą, kuris nieko nebijo. Nebijo todėl, kad tikisi tame šaltinyje neprigerti, ar nebijo todėl, kad drąsus, kaip ir dera rizikuoti nebijančiam liberalui?

Naujasis liberalų lyderis Remigijus Šimašius taip pat ne sykį klupo. Pirmą kartą – kai vadovavo Teisingumo ministerijai. Jo vadovaujama įstaiga tuokart atidavė Baltarusijos valdžiai duomenis, kuriais remiantis oficialusis Minskas už grotų keleriems metams pasodino prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentą. Bet R.Šimašius neprisiėmė asmeninės atsakomybės už talkinimą oficialiai Baltarusijos valdžiai.

Neatsistatydina ir dabar, kai paaiškėjo, jog pavakarieniavęs prabangiame „Naručio“ restorane su „MG Baltic“ koncerno vadovais  puotavo už dyką, nors kas jau kas, o liberalai turi žinoti, kad nemokamų pietų ir vakarienių nebūna. Apie tai „Lietuvos žiniose“ jam priminė ir Saulius Spurga. Vilniaus meras turbūt laikosi kitokių principų: šimtas kitas eurų už vakarienę – juk tai tokia smulkmena! Tai ne „parsidavimas už maistą“. Jeigu parsiduoti, tai tik už kokius šimtą šešis tūkstančius? O iš tiesų, kaip matome kai kur Vakaruose, politiniuose žaidimuose ne išlaidų dydis svarbu. Mes to dar nepajėgiame suvokti ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje arba atvirkščiai.

Nepatogių klausimų pateikti verta ir liberalui Gintarui Steponavičiui. Pavyzdžiui, ar ponas G.Steponavičius stiprino tokių disciplinų kaip lietuvių kalba, lietuvių literatūra ir Lietuvos istorija statusą aukštosiose bei vidurinėse mokyklose, kai vadovavo Švietimo ir mokslo ministerijai? Deja.

Viešojoje erdvėje nūnai – patys įvairiausi Liberalų sąjūdžio veiklos vertinimai. Net ir paskutiniojoje „Sąmokslo teorijoje“ (vedantysis – Arnas Klivečka) pažerta pastebėjimų: teismuose bus keblu įrodyti, jog E.Masiulis prekiavo poveikiu. Visa mūsų veikla – tai savotiška prekyba poveikiu, adresuotu rinkėjams, politikams, skaitytojams, dėstytojams, pirkėjams, žiūrovams… Bet ar tikrai sveiko proto nepraradusioje valstybėje sunku suprasti, kuo legali prekyba poveikiu skiriasi nuo neteisėtos, nusikalstamos, smerktinos? Tokie „sąmokslininkų“ pastebėjimai būsimiesiems E.Masiulio advokatams ir teisėjams turbūt perša mintį, kad, laikantis įstatymo raidės, o ne esmės, galima išgelbėti bet kokį nusikaltėlį.

Sveikas protas išties yra sveikas tik tuomet, jei jį lyginame su tokiomis moralinėmis sąvokomis kaip patriotiškumas, tautiškumas, valstybiškumas, pasiaukojimas, jautrumas. Dažnai sveikas protas skatina nesivelti į ginčus su stipresniais, jiems nusilenkti, sprukti šalin, kai jėgos nelygios. Bet toks „sveikas protas“ mus atvedė prie milžiniškos socialinės atskirties, prie tautos išnykimo ribos, apie kurią pastaruoju metu rašoma visuomeninių orgalizacijų ir judėjimų parengtame nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Šviesiausioji visuomenės dalis mato „kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti“.

XXX

Dažnusyk mes jau nebepastebime akivaizdžiausių dviprasmybių. Štai Marijus Antonovičius straipsnyje „Apie tuteišizmą“ („Lietuvos žinios“ ) susirūpinęs, jog Viniaus krašte gyvena žmonių, kurie save vadina ir baltarusiais, ir lenkais, ir rusais. Vienu atveju tapatina save su Baltarusija, kitąsyk – su Lenkija, Vilniaus kraštu…

Taip, ne iki galo susiformavusi tapatybė. Todėl neverta itin stebėtis, kodėl propagandinė Rusijos televizija populiariausia tarp tuteišių, ir tuteišių dialektas vis labiau netenka lenkiškų, baltarusiškų, lietuviškų priemaišų. Dar truputis, ir jie taps rusais.

Bet man nesuprantamas M.Antonovičiaus klausimas „Ar Lietuvos politinis ir intelektualinis elitas yra drąsus ir pajėgus skatinti tuteišius tapti normaliai susiformavusiais Lietuvos lenkais?“ Kodėl būtinai – lenkais, kodėl – ne lietuviais? Juk M.Antonovičius pripažįsta, kad tuteišiai turi visokių, taip pat ir lietuviškų, priemaišų. Juolab kad jie gyvena Lietuvoje. Jeigu vadovausimės sveiku protu, M.Antonovičius iš Lietuvos valdžios reikalauja neįmanomo: siekia, kad oficialusis Vilnius tautybės neturinčią bendruomenę … Lietuvoje ne lietuvintų, bet lenkintų.

XXX

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis ragina atsisakyti XIX amžiaus pasaulėvaizdžio (žurnalas IQ, publikacijos pavadinimas  – „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“).

„Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė(-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?“

Retorinis filosofo L.Donskio klausimas, nesunku atspėti, kokia jo paties nuomonė. Labai tendencinga, kryptinga, dviprasmiška, emigrantams pataikaujanti nuomonė. Lietuvoje ir taip užtektinai lietuviškomis  aktualijomis nesidominčių piliečių, rinkėjų. Bet ar londonuose, berlynuose ir stokholmuose gyvenantys lietuviai visi  domisi Lietuvos aktualijomis, minėtame Nacionaliniame susitarime keliamomis problemomis, ketina  padėti jas spręsti ar tik siekia savo gyvenimą padaryti dar patogesnį: viena arba kita pilietybe pasinaudosiu pagal man naudingą situaciją.

„Bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe“. Dvelktų, jei Lietuva juos tikrai stumtų nuo savęs. Bet kas juos stumia, niekina, smerkia? Tiesiog mažytė, neskaitlinga ir nuolat mažėjanti Lietuva nenorėtų, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai emigracija milžiniška, o gimstamumas menkas, rinkimų teisę turėtų ir labai daug tokių, kurie gyvena toli nuo Lietuvos ir, atvirai sakant, nežinia kuo kvėpuoja, ko siekia, kam tarnauja. Vienareikšmiškai pasakyti, kad dviguba pilietybė – panacėja nuo sunkių Lietuvą ištikusių ligų – negalėčiau. Ar tai nebus dar didesnis stimulas išvykti iš Lietuvos?

Įtartinai skamba primygtinis L.Donskio raginimas „aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje“.

XXX

Per sveiko proto prizmę verta perkošti ir kai kuriuos buvusio VSD vadovo, buvusio ambasadoriaus Mečio Laurinkaus pastebėjimus. Pasak jo, Lietuva neturi Rusijos atžvilgiu jokios rimtos politikos („Lietuvos rytas“). Lietuva ne tik neketina aptarti su Rusija kokio nors neutralaus klausimo. Lietuva visiškai su ja nesikalba, nes nežino, ką pasakyti. O nežino todėl, kad neturi politikos, pagrįstos savos valstybės interesais…

Maždaug tokie M.Laurinkaus priekaištai. Taip kalbėdamas, buvęs Lietuvos saugumo vadovas tenori bet kokia kaina įkąsti tvirtą poziciją Rusijos atžvilgiu užimančiai Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Lietuvos užsienio politiką ir prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną Rusijos atžvilgiu giria JAV įtakingi politikai, o tai svarbiau už bet kokius netiesioginius raginimus bet kokia kaina nusilenkti Vladimirui Putinui.

Žinoma, konservatorių Rusijos sulaikymo programa nėra ideali, ją galima vadinti net folklorine vertybe. Tačiau kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti: nėra nė vienos konkrečios priežasties, kodėl šiuo metu Rusija turėtų pulti Lietuvą? Tiesa, M.Laurinkus turi „saliamonišką“ paaiškinimą: jei Rusija ketino atakuoti Baltijos valstybes, tai jai reikėjo pulti tuomet, kol dar Lietuva, Latvija ir Estija nebuvo priimtos į NATO.  

Bet Rusija greičiausiai taip ir būtų padariusi, tik tuomet ji dar neturėjo V.Putino, reformuotos armijos ir už prekybą dujomis bei nafta sukauptų turtų. Ir anuomet norėjo pulti, labai norėjo, tačiau negalėjo. Šiandien Kremliaus noras sujaukti vakarietišką Baltijos valstybių gyvenimą niekur nedingo, o galimybių bent jau rimtai pakenkti – atsirado. Daug.

Tad tie, kurie šaukiasi „sveiko proto“, nebūtinai galvoje turi tai, ką išties galima traktuoti kaip „sveiką protą“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.01; 17:28

Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, atsiranda vyrui ir moteriai laisva valia sudarius santuoką.

Prieš ketverius metus, 2011-aisiais, Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją esą galimas dar vienas šeimos modelis, grįstas nebūtinai santuoka. Šiame išaiškinime teigiama, kad šeima gali būti kitokia, nei santuokos pagrindu sudaryta šeima, ir jai prilygino inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendrą gyvenimą, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie esantys konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

Continue reading „Skirtinga partnerystė pagal liberalus ir pagrindinį įstatymą“

Stebint Lietuvos politikoje ir žiniasklaidoje vykstančius procesus, akivaizdžiai matyti, kad įtakingos verslo grupės, kontroliuojančios žiniasklaidą, vieningai siekia didinti įtampą visuomenėje ir ją nukreipti į aukščiausius šalies pareigūnus. „Valstybės“ žurnalo redakcija mano, kad tai gali būti susiję su ilgalaikiu Rusijos tikslu trukdyti Lietuvai integruotis į Europos Sąjungą (ES) ir siekiu sukurti stiprų antieuropietiškų jėgų frontą.

Taip pat su artėjančiais Lietuvos prezidento rinkimais, kuriuose bent kol kas pirmauja dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Šiame kontekste labai įdomus Liberalų sąjūdžio sprendimas rinkimuose paremti dabartinę šalies vadovę, nes partija, kuri asocijuojasi su verslui palankiais sprendimais, šiuo konkrečiu atveju užima poziciją, prieštaraujančią galingiausių verslo grupių interesams. Todėl apie tai, kas lėmė sprendimą rinkimuose remti D. Grybauskaitę, kalbamės su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.

Continue reading „Oligarchai – prieš prezidentę, Liberalų sąjūdis – už. Kodėl?“

ilja_larsas

Tautininkai buvo susitikę su „GetJar“ įkūrėju ir vadovu Ilja Laursu. Aptarta aukštųjų technologijų sektoriaus ir užsienio investicijų plėtros perspektyvos bei priemonės pagerinti ekonominę padėtį Lietuvoje.

Tautininkų iniciatyva „GetJar“ įkūrėjas ir savininkas Ilja Laursas Seime susitiko su Seimo nariu Gintaru Songaila ir Tautininkų sąjungos ekonomikos komiteto nariais.

Ilja Laursas – sėkmingiausias Lietuvos verslininkas aukštųjų technologijų sektoriuje.

„GetJar“ yra didžiausia aukštųjų technologijų įmonė Lietuvoje, jau tapusi pasaulinio lygio kompanija, o jos savininkas yra vienas iš turtingiausių Lietuvos žmonių. Nors I.Laurso įmonė veikia garsiajame Silicio slėnyje JAV, tačiau pats jos savininkas liko Lietuvos piliečiu, skirtingai negu daugelis lietuvių, pasirinko gyventi Lietuvoje ir čia stengiasi kuo daugiau įdarbinti darbuotojų bei pakviesti užsienio investuotojų.

Continue reading „Tautininkai buvo susitikę su „GetJar“ įkūrėjumi Ilja Laursu“

lektuvai_

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt atkreipia dėmesį, kad Lietuvos visuomenė dėl nuolat nesiliaujančių skandalų bei rezonansinių bylų nūnai pamiršusi FlyLAL žlugimo istoriją.

Kokia šiandien padėtis klostosi Lietuvos aviacijos versle? Su kokiais sunkumais bei trukdžiais susiduria nacionalinės Lietuvos, Latvijos, Estijos aviakompanijos? Šiuos klausimus Slaptai.lt pateikė Lietuvos Susisiekimo ministrui Eligijui MASIULIUI. Į mūsų klausimus operatyviai atsakė Susisiekimo ministro patarėjas ryšiams su visuomene Martynas ČERKAUSKAS. Interviu skelbiame be sutrumpinimų ir kupiūrų.

Continue reading „“Sunki konkurencinė aplinka, dideli mokesčiai ir prasidėjusi ekonominė krizė”“

degutiene

„Vals­ty­bės ži­nių“ in­ter­ne­to sve­tai­nė­je pa­vie­šin­to­je kas­me­ti­nė­je tur­to de­kla­ra­ci­jų ata­skai­to­je duo­me­nys ro­do, kad Lie­tu­vos po­li­ti­kai nė­ra skurs­tan­tys žmo­nės.

Prem­je­ro An­driaus Ku­bi­liaus tur­tas šiuo me­tu su­da­ro be­veik 622,5 tūkst. Lt. Dar apie 30 tūkst. li­tų ver­tas tur­tas pri­klau­so A. Ku­bi­liaus žmo­nai Ra­sai Ku­bi­lie­nei. Pa­ly­gi­nus su pra­ėju­sių me­tų tur­to de­kla­ra­ci­jų duo­me­ni­mis, prem­je­ro ir jo žmo­nos tur­tas iš es­mės ne­pa­ki­to.

Tuo tar­pu Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė sa­vo tur­tu ge­ro­kai len­kia par­ti­jos ko­le­gą A. Ku­bi­lių – jos tur­tas sie­kia be­veik 668 tūkst. Lt, pi­ni­gi­nės lė­šos – dar ko­ne 16 tūkst. Lt. Sei­mo pir­mi­nin­kės vy­ras Ge­di­mi­nas De­gu­tis – mi­li­jo­nie­rius. Jo pri­va­lo­mas re­gist­ruo­ti tur­tas ver­tas dau­giau kaip 668 tūkst. Lt, pi­ni­gi­nės lė­šos – be­veik 231 tūkst. Lt, dar 230 tūkst. li­tų G. De­gu­tis yra iš­da­li­nęs pa­sko­loms. Ben­dra De­gu­čių tur­to ver­tė – dau­giau nei 1,8 mln. Lt. Per me­tus Sei­mo pir­mi­nin­kės ir jos vy­ro tur­tas iš­au­go apie 300 tūkst. Lt.

Continue reading „Apie Lietuvos mi­nist­rų tur­tą“