Jeigu Lietuva – protinga valstybė, o lietuviai – įžvalgi tauta, privalome dėkoti Ukrainai. Būtent ukrainiečių bėdos privertė blaiviau pažvelgti į savo „saugumo garantijas“. Ukrainiečiams turime jausti dėkingumą dar ir todėl, kad būtent okupuoto Krymo skausmas mažumėlę išblaivė ir nuo sotaus gyvenimo aptingusius mūsų sąjungininkus Vakaruose.

Juk jeigu ne Ukraina, iki šiol tebemanytume, esą grobuoniškas Rusijos apetitas seniai numalšintas išprievartavus moldavus, čečėnus ir gruzinus. Būtent ukrainiečiai visiems mums atvėrė akis, jog Rusijos „apetitas auga bevalgant“. Visos didžiosios pasaulio galybės turi bent minimalų saiko jausmą. Vladimiro Putino valdoma Rusija – ne.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kodėl verta pavydėti Estijos žvalgybai?“

Lietuvoje aprimo aistros dėl viešai paskelbtos VSD ataskaitos. Nuslūgo tiek kritiškai, tiek palankiai nusiteikusių vertintojų azartas įrodyti būtent savąją tiesą. Žodžiu, atėjo palankus metas dar sykį atidžiai peržiūrėti visuomenei skirtus viešus svarbiausios mūsų slaptosios tarnybos tekstus. Taip pat puiki proga dar kartą prisiminti tiek VSD kritikų, tiek VSD simpatikų publikacijas.

Kai analizuojamos viešos slaptųjų tarnybų atsakaitos, skubėt užimti kategorišką poziciją, – ne visuomet dėkinga taktika. Pirmieji įspūdžiai – ne visuomet tikslūs ir teisingi. Ypač kai kalbama apie Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitą, kurioje, be jokios abejonės, nežinomųjų elementų žymiai daugiau nei žinomųjų. Ne veltui iki šiol gyva patarlė apie karštakošius, "kurie labai skubėjo ir todėl prajuokino pasaulį".

Žinoma, visus labiausiai domina toji lietuviškosios ataskaitos dalis, kurioje pirmą kartą viešai ir atvirai kalbama apie Rusijos ir Baltarusijos žvalgybas, agresyviai kenkiančias mūsų interesams tiek pačioje Lietuvoje, tiek užsienyje. 

Continue reading „Bičiuliavimosi su Rusijos FSB atvejai“

Prieš keletą dienų teko dalyvauti "Laisvosios bangos" radijo laidoje, kur buvo diskutuojama apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės bėdų. Pagrindinę lietuviškąją negalią trumpai apibrėžti galima kad ir tokiais žodžiais: trūksta politikų, kurie būtų ir populiarūs, ir įtakingi, ir tuo pačiu korupcijai, nomenklatūrai bei nusikalstamumui nebijotų mesti rimto iššūkio. Ne tik nebijotų mesti iššūkio, bet ir išmanytų, kaip tai padaryti.

Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautoje radijo laidoje tiek politologas Gintaras Ronkaitis, tiek Europos centro muziejaus atstovas Gintaras Karosas, tiek šių eilučių autorius sutarėme, jog valstybės padėtis – nepavydėtina. Valstybę kamuoja daug bėdų, o tų, kurie ne tik nebijotų, bet ir mokėtų imtis rimtų reformų, – lyg ir nėra. Vos vienas kitas. O ir tas "vienas kitas" drąsiųjų bei išmaniųjų politikų grupei priskirtinas – tik su išlygomis bei didelėmis abejonėmis.

Continue reading „Didžioji Lietuvos negalia“

janedaskaja_2

Šios moters gyvenimas – unikalus. Daug kuo panašus į garsiosios Matos Hari gyvenimą. Tik ne toks tragiškas. Janedos baronienės Marijos Benkendorf niekas oficialiai neapkaltino šnipinėjimu. Juo labiau už tarnavimą priešo žvalgybai jos niekas nenuteisė mirties bausme.

Tiesa, tiek britų, tiek amerikiečių žvalgybos dėjo dideles pastangas, kad išsiaiškintų, kam ji iš tikrųjų tarnauja. Štai Didžiosios Britanijos žavlgyba Mariją Benkendorf akylai sekė kelis dešimtmečius iš eilės. M.Benkendorf – unikalus atvejis britų žvalgybos istorijoje. Vienu metu ją sekė ir MI 5, ir MI 6 – dvi pagrindinės Didžiosios Britanijos žvalgybos. Britams ramybės nedavė vienas vienintelis klausimas: sovietams ar vokiečiams talkina gražuolė.

Britų agentas Briusas Lokartas, vėliau tapęs žvalgybos legenda ir nenugalimo agento Džeimso Bondo prototipu, ne vienerius metus dirbo Rusijoje. Apie Mariją Benkendorf štai ką jis yra pasakęs: “Marija – tikroji savo gyvenimo šeimininkė. Niekas kitas nepajėgus jai diktuoti, tik ji pati. Ji tikra aristokratė. Galėjo tapti ir komuniste. Tik ne buržua”.

Continue reading „Baronienę Mariją Benkendorf ne veltui vadino “žvalgybos karaliene”“