Dainius Radzevičius. www.dainius.org nuotr.

Dar 1996 metais Lietuvos žurnalistai ir leidėjai savo bendrame susitikime patvirtino profesinės etikos standartus. Daugelis stengėsi ir stengiasi jų laikytis. Kai kam jau tada nesinorėjo etiškos žurnalistikos. Kai kas ir dabar dirba žiniasklaidoje ar valdo žiniasklaidą, bet Visuomenės informavimo etikos kodekso gal net nėra skaitę. Ir net jei žinai etikos normas, bet jų nesilaikai arba žmonėms bent atrodo, kad jų nesilaikai, anksčiau ar vėliau susimausi. Panašu, kad taip ir įvyko. 

BNS paviešinta VSD pažyma Seimui (daug informacijos ir dabar viešoje erdvėje nematoma šioje pažymoje) apie koncerno „MG Baltic“ įtaką politikai, valdžios įstaigoms ir žiniasklaidai yra skandalinga vien dėl to, jog nurodytos aplinkybės savaime sukelia abejonių dėl visų minimų organizacijų, įstaigų ir numanomų asmenų veiklos skaidrumo ir sąžiningumo. Politikai ir valdžios įstaigos man rūpi mažiau. O štai nuolat eskaluojama žurnalisto Tomo Dapkaus pavardė ir šio žurnalisto veikla jau dabar apnuogino ne tik silpnąsias žiniasklaidos veiklas, bet ir smarkiai kirto per pasitikėjimą žurnalistika apskritai. Net jei toje pažymoje ne viskas tiesa arba yra tik aplinkybių sutapimas, kontekstas yra prastas ir atrodo viskas labai negerai.

Jau minėjau daugiau nei du dešimtmečius veikiančias etikos normas. Etikos kodekso preambolėje žurnalistai ir leidėjai teigia, kad „didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį“.

Jei atidžiai skaitytume tik mūsų etikos kodekso preambolę ir sąžiningai vykdytume visas deklaruotas vertybes, jaučiu, kad daugelio etikos normų galėtume net neskaityti. Juk profesionalūs žurnalistai tikrai supranta, kad visuomenės pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas. Ir tikrai suvokiame, kad pagarba teisingai informacijai ir visuomenės teisei gauti informaciją yra svarbiausioji žurnalisto pareiga. Daugelis profesionalų tikrai nori siekti stiprinti žurnalisto profesijos reputaciją. Tiesa, mums nelengva aiškiai ir atvirai atsiribodami nuo tų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus. Turėtume saugoti savo profesinę garbę ir nepriklausomumą, stiprinti visuomenės informavimo priemonių savitvarką. Ir jei jaučiame profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų, tai šiandien tikrai turime ne deklaratyviai prisiminti savo profesinės etikos kodeksą.

Žurnalistika

Kodėl? Nes deklaracijų jau nepakaks. Ne tik mes, bet ir mes, žurnalistai, jau sukūrėme blogą tradiciją, kai viešoje pasirodžiusi net ir nepatikrinta ar neįrodyta kritinė informacija apie bet kokį žmogų tampa ir viešo pasmerkimo ar net nulinčiavimo pretekstu. Tai vyko metų metais. Deja, bet pasitikėjimą formaliuoju teisingumu Lietuvoje niekas stipriai neskatino. Priešingai.

Ir štai dabar, galime jau nesistebėti, kad net mūsų bendruomenėje prasidėjo įvairios diskusijos, kaip reikia vertinti „MG Baltic“ priklausančias žiniasklaidos priemones, jose dirbančius žurnalistus ir net tuos, kurie nebuvo minimi jokiame blogame kontekste. Reputacija jau sutepta visų. Abejonės dėl reportažų, laidų, jų rengėjų. Tie, kas sakė, kad valdžia korumpuota, kad verslas nesąžiningas, dabar įvairiais epitetais kalbės pakelta galva ir apie žiniasklaidos verslą. Ir apie žurnalistus. Kaltumo prezumpcija veikia kaip adrenalino dozė. VSD pažyma prieš žiniasklaidos darbuotojų žodį. Kas kuo labiau tiki? Daugelis tiki, kad pasaulis yra net blogesnis nei kalbama viešai. Nutylėjimai, iš konteksto ištraukti pokalbiai ir prastas kontekstas leidžia abejoti viskuo ir visais. Net nesulaukus jokio teismo sprendimo. Net jokio tyrimo. Manome, jaučiame, žinome, tikime – tapę beveik sinonimu. Ir nebe pagrindo.

Blogų pavyzdžių ir neetiško elgesio žiniasklaidoje apstu – dešimtys politikų valdo žiniasklaidos priemones Lietuvoje, kai kurie žurnalistais save vadinantys asmenys užima ir politinius postus savivaldoje ar kitose valdžios įstaigose. Ir nors etikos normos tai draudžia, jiems tai yra norma. Kuo virto politiniai karai dėl valdžios ir verslo interesų galima akivaizdžiai pamatyti Druskininkuose, Tauragėje, Kauno mieste ar rajone, Širvintose, Lazdijų rajone… Dar vardinti?

Kaip atsiribosime nuo tų, kurie žiniasklaidą ir žurnalistus išnaudoja savo interesų stūmimui ar sąskaitų su savo priešininkais suvedimui? Kaip galėsime įtikinti žmones, kad žiniasklaidą valdantys ir nedorus, neskaidrius ir nesąžiningus susitarimus su politikais turintys verslo atstovai nediriguoja žurnalistams ir naujienų tarnyboms? Reikės ne tik viešai savo privačių interesų deklaracijas žurnalistams skelbti. Gali tekti padaryti žymiai daugiau, nei pakako žurnalistams tose šalyse, kur tokių skandalų nebuvo.

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylaWikileaks paviešinti duomenys  apie kai kuriuos Lietuvos žiniasklaidos savininkus ir vadovus, „Balso“ žiniasklaidoje  buvę kaltinimai dėl atlyginimų „vokeliuose“  nuolat kenkė, visų pirma, žurnalistikai ir žurnalistams.  Jų reputacijai, jų savivertei, jų motyvacijai dirbti žiniasklaidoje. Vieni nusivylė ir dingo iš žurnalistikos. Pasirinko kitas profesijas. Kiti nenuleido rankų ir net dabar bando iš visų jėgų atkurti tai, kas buvo prarasta. Tiriamoji žurnalistika ir atskirų redakcijų bandymai atvirai kalbėti apie daugelio nutylimas temas teikia vilties, kad žurnalistika turi naują šansą. Bet jei prarasti gerą vardą galima per keletą sekundžių, tai atkurti jį gali reikėti daugybės metų. Žinau, kad mūsų žurnalistų bendruomenė gali padaryti žymiai daugiau nei iš jų prašo ar reikalauja jų darbdaviai. Jei dalis žiniasklaidos verslo savininkų vaikosi tik didelių pelnų, įtakos ar kitų ne žurnalistinių vertybių, mes galime ir privalome pasakyti sau, savo redakcijoje ir už jos ribų, kad mes dirbame kitaip. Pasakyti garsiai. Kiekvienas sau ir už save. Ir už kolegas. Nes jei neapginsime žurnalistikos patys, niekas jos neapgins. Mūsų reputaciją galime sukurti ir atkurti tik mes patys.

P.S. Beje, jei net stipriai susimauni, reikia pradėti nuo paprastų dalykų – atsiprašyti, pradėti taisytis ir kantriai laukti geresnių rezultatų. Tai galioja ir žurnalistikai.

Informacijos šaltinis – dainius.org

2018.05.13; 05:57

Vidaus reikalų ministerijos specialistai, ištyrę anoniminį skundą, nustatė, kad buvusi Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (PAGD) vadovybė daug metų išnaudojo ugniagesius nemokamiems darbams atlikti. Ugniagesiai neatlygintinai keitė vadovų ir administracijos automobilių padangas, atlikdavo smulkius remonto darbus.

Maža to, tarnybinės patalpos buvo naudojamos kaip nuosavi garažai – čia laikytos padangos, ant stelažų užrašytomis pavardės, kad padangos, jas keičiant, nebūtų sumaišytos.

„Statutinės tarnybos išskirtinės tuo, kad čia vyrauja griežta subordinacija – tai reiškia, kad visi vadų nurodymai turi būti vykdomi per daug neklausinėjant. Tai ilgą laiką sudarė sąlygas išnaudoti darbuotojus, jog šie atliktų įvairius darbus”, – sako vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Vidaus reikalų ministras dėl buvusio PAGD direktoriaus pavaduotojo Vygando Kurkulio ir Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (SPGV) viršininko Aloyzo Baradinsko veiksmų vertinimo ketina kreiptis į prokuratūrą, nes ministerijos specialistai jų veiksmuose įžvelgia galimą nusikalstamą veiką.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos jau paprašyta išaiškinti, ar įstatymus pažeidė SPGV viršininko pavaduotojas Valdas Visockas, vykdęs viršininkų nurodymus ir įsakinėjęs ugniagesiams atlikti jiems nepriklausančius darbus.

Taip pat nustatyta, kad SPGV valstybės rezervo sandėlio apsaugoje dirbo A. Baradinsko sūnus, nors su juo nebuvo sudaryta jokia darbo sutartis t. y. jis dirbo nelegaliai, saugomame objekte. Informacija apie sandėlyje saugomas vertybes yra su slaptumo žyma „riboto naudojimo“. Formaliai sargu buvo įdarbintas visai kitas asmuo.

„Matome, kad ugniagesių sistemoje yra daug užsistovėjusio vandens. Pajutę, kad gali atviriau kalbėti, jie ėmė dėstyti problemas viena po kitos. Vien dabar jau sprendžiama, ar pradėti dar keletą tarnybinių patikrinimų. Vienas jau pradėtas dėl to, kad ugniagesiai galimai buvo versti valyti įstaigos langus”, –  teigė vidaus reikalų ministras E. Misiūnas.

Nuo šiandien ministerijoje pradeda veikti pasitikėjimo telefonas 85 271 8788  ir elektroninis paštas pranesk@vrm.lt

„Asmeniškai garantuoju visų pranešėjų anonimiškumą. Raginu netylėti: jei niekas nekalbės atvirai, negalėsime daug ko iš esmės pakeisti”, – aiškina E. Misiūnas.

Atlikus tarnybinį patikrinimą, nustatyta, kad:

– Jau daug metų (8 ir daugiau) buvo įprasta praktika, kad SPGV vadovai – viršininkas A. Baradinskas, viršininko pavaduotojas V. Visockas ir PAGD direktoriaus pavaduotojas V. Kurkulis, taip pat kiti aukšti SPGV darbuotojai laikė savo padangas tarnybiniuose garažuose ir kasmet ratų keitimo sezonu (lapkričio ir balandžio mėn.) jų asmeninių automobilių ratus keisdavo SPGV mechanikai. (Išskyrus V. Visocką, kuris ratus keisdavosi pats).

– Taip pat eilę metų (tiksliai nenustatytu laiku) garažuose buvo atliekami smulkūs automobilių aptarnavimo darbai (stabdžių kaladėlių keitimas, valymas, plovimas ir t.t.)

Išvados:

– Buvęs PAGD direktoriaus pavaduotojas V. Kurkulis viršijo savo įgaliojimus ir pažemino pareigūno vardą,  tačiau jam drausminės nuobaudos negali būti taikomos, nes jis iš tarnybos jau atleistas (savo noru, be išeitinių kompensacijų)

– Buvęs SPVG viršininkas A.Baradinskas, leisdamas tarnybinėse patalpose laikyti pareigūnų padangas ir liepdamas pavaldiniams jas keisti bei kitaip aptarnauti mašinas neteisėtai pasinaudojo tarnybine padėtimi ir pareigų viršenybe, pažemino tarnybos ir pareigūno vardą. A.Baradinskui nuobauda taip pat negali būti skirta, nes jis buvo atleistas iš tarnybos (savo noru, be išeitinių kompensacijų).

– SPVG viršininko pavaduotojas V. Visockas, neteisėtai laikydamas padangas garažuose, taip pat perduodamas neteisėtus V. Kurkulio ir A. Baradinsko nurodymus žemesnio rango ugniagesiams bei duodamas nurodymą tarnybiniu transportu išvežti laikomas padangas (pradėjus skundo tyrimą, veikiausiai siekiant užkirsti kelią aplinkybėms nustatyti) netinkamai atliko savo pareigas, pažeidė Valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos pareigūnų etikos kodeksą ir padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

– V. Kurkulio ir A. Baradinsko veiksmuose įžvelgiamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. I dalis (piktnaudžiavimas), požymių

Informacijos šaltinis – VRM

Slaptai.lt nuotr.

2017.06.07; 06:10

meskauskaite_1

Šiuolaikinės žurnalistikos standartai įpareigoja žurnalistą neatskleisti informacijos šaltinio, jeigu jis to nepageidauja. Dar 1996 metais priimtame Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse deklaruota ši viena iš svarbiausių žurnalistų pareigų.

Naujojo Etikos kodekso, priimto 2005-ųjų metų balandžio 15-ąją, penkioliktasis straipsnis taip pat skelbia, kad žurnalistas neturi teisės atskleisti informacijos šaltinio, jeigu šis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje. Tokiu atveju pagal Etikos kodekso normas būtent žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę dėl skelbiamos informacijos.

Continue reading „Žurnalisto informacijos šaltinio apsauga“

audrys_antanaitis

„Laisvosios bangos“ redakcijos etikos kodeksas ne pirmas toks, bet gal pirmas, apie kurį taip viešai paskelbta ir taip drąsiai įsipareigota jo laikytis, perduodant dalį „kontrolieriaus“ vaidmens ir Lietuvos žurnalistų sąjungai. Todėl susitikus su radijo stoties žurnalistų tarybos vadovu, cukrų kavoje bemaišant pirmas klausimas kyla natūraliai…

Kodėl?

Audrys Antainaitis. Todėl, kad iš esmės kuriame naują produktą. „Laisvoji banga“ yra atsinaujinęs, galima sakyti visiškai naujas radijas, nepaisant to, kad turi jau 19-os metų istoriją. Į stotį atėjo didžiulė nauja komanda, kuri susijungė su jau buvusia ir nusprendė kurti naują informacinį-muzikinį radiją su stipriomis žiniomis, stipriomis analitinėmis laidomis. Ėmėme mąstyti, kuo mes būsime kitokie. Šių dienų žurnalistikoje mes būsime kitokie elgdamiesi garbingai, sąžiningai ir etiškai. Pirmiausiai patys sau pasakėme – nepardavinėsime laidų ir nedarysime slaptos reklamos laidose.

Continue reading „Audrys Antanaitis: „Būsime kitokie elgdamiesi garbingai, sąžiningai ir etiškai““

meskauskaite_1

Žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje sunku net ir įvertinti. Mano šalis atmena laikus, kai būtent spauda ir žurnalistai stovėjo pirmosiose kovos už Lietuvos laisvę pozicijose 1989–1990 metais.

„Tas saldus žodis „Laisvė“ turi savo kainą. Ir mes ją mokėjom ir mokam. 1993 metais Lietuvoje buvo nužudytas Vitas Lingys – žurnalistas ir laikraščio „Respublika“ bendrasavininkis, kuris rašė straipsnius, neįtikusius kriminaliniam pasauliui. Nors nuo to laiko jau praėjo 18 metų, iššūkiai žodžio laisvei Lietuvoje pasikeitė, bet nedingo. Šiuo metu žurnalistika Lietuvoje išgyvena sudėtingą metą.

Continue reading „Šių laikų demokratija ir nauji iššūkiai žodžio laisvei“