Amerikos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu susitikęs šalies vadovas Gitanas Nausėda tikina, kad buvo kalbama apie požiūrį į JAV svarbą NATO gynybos politikos klausimais. Pasak prezidento, nereikėtų kelti priešpriešos tarp JAV indėlio NATO gynybos politikoje ir Europos autonomijos siekio.
 
G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys neįsivaizduoja savo saugumo be Amerikos indėlio.
 
„Čia kartais velnias slypi detalėse, kartais vienas ar kitas terminas ir jo traktuotė pakeičia visą vaizdą. Galiu pasakyti tai, ką sakiau vakar, man atrodo, pakankamai aiškiai per delegacijų derybas – Lietuva netraktuoja strateginės autonomijos siekio kaip konkurencijos JAV dalyvavimui NATO veikloje“, – po apsilankymo Rukloje su E. Macronu žurnalistams sakė G. Nausėda.
Amerikiečių kariai. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Tai Lietuva traktuoja kaip papildantį NATO pajėgumus veiksnį. Jokiu būdu tarp šių dviejų dalykų negali būti priešpriešos ir konkurencijos. Priešingu atveju, nukentės NATO gebėjimas tinkamai vykdyti savo misiją“, – sakė Lietuvos prezidentas.
 
G. Nausėda taip pat pasidžiaugė matąs teigiamų poslinkių ES ir JAV ekonominiuose santykiuose.
 
„Ekonominio bendradarbiavimo klausimais matome tam tikrų poslinkių – štai visai neseniai pasiektas susitarimas dėl muitų mažinimo tam tikroms prekių grupėms. Tai geras pavyzdys, kuris rodo, kad, norint kalbėtis, derėtis, siekti rezultato, galima jį pasiekti, nors galbūt tai kartais atrodo sudėtingai pasiekiama“, – pabrėžė G. Nausėda.
 
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Kartu prezidentas patikino, kad visoms Baltijos šalims itin svarbus JAV indėlis NATO gynybos politikoje.
 
„Aš esu optimistas, ir visos Baltijos valstybės turbūt yra nusiteikusios labai aiškiai, kad JAV dalyvavimas mūsų kolektyvinės gynybos sistemoje yra kritiškai svarbus veiksnys, ir mes nelabai įsivaizduojame savo šimtaprocentinio saugumo be JAV įsitraukimo“, – pridūrė G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.30; 06:00

Prancūzijos vadovas. EPA – ELTA nuotr.

Į Lietuvą oficialaus vizito atvykęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas teigia, kad Europa turi veikti ryžtingai ir neleisti, kad pasaulį valdytų dvipolis, t. y. Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Kinija. E. Macronas akcentuoja būtinybę siekti, kad atsirastų trečiasis galios polis – Europa, kuri, pasak jo, galėtų užtikrinti taiką pasaulyje.
 
„Turime veikti vieningai, taikiai, bet taip pat labai ryžtingai, nes negalime pritarti tam, kad pasaulį valdytų dvipolis  – JAV ir Kinija. Čia turime būti labai vieningi. Jeigu nebūsime vieningi, tiesiog mums teliks pasirinkti ar Kiniją, ar JAV, ar vienos, ar kitos investicijas“, – antradienį Vilniaus universitete (VU) surengtoje diskusijoje studentams kalbėjo E. Macronas.
 
„Mes turime parengti bendrą strategiją, numatyti Europos nepriklausomumą, suverenumą, kad nepriklausytume nei nuo Kinijos, nei nuo JAV, net jeigu JAV yra mūsų strateginės partnerės“, – pridūrė jis.
 
Prancūzijos prezidentas mano, kad Europa gali tapti trečiuoju galios poliu, užtikrinančiu pasaulyje taiką.
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
 
„Turime kurti kelią, kuris leistų sukurti trečiąjį polį, tai mūsų atsakomybė siekiant taikos pasaulyje. Jeigu kursis dvipolis, tai atsiras įtampos, tačiau jeigu centre atsiras Europa, trečiasis polis su savo vertybėmis, tai viskas bus gerai“, – akcentavo Prancūzijos vadovas.
 
E. Macronas mano, kad su Kinija Europos santykiai turėtų būti koordinuoti ir europietiški.
 
„Labai ilgą laiką mes laikėmės oportunistiškos programos Kinijos požiūriu. Mes laikėme ją rinka, ji investavo pas mus, bet mes neturėjome pakankamos Europos suverenumo strategijos. Taigi, buvo daug dvišalių prekybos susitarimų, o po 2008–2010 metų krizės Europa padarė keletą klaidų – leido Kinijai investuoti į strategines sritis, ypač Pietų Europoje, ir neatsižvelgė į tai, kad tos sritys yra labai strateginės, tai leido tam naujajam „Šilko keliui“ pasiekti tas šalis“, – sakė E. Macronas.
Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
„Jeigu mes tikime suverenia Europa, tai reiškia mes tikime vieninga Europa santykiuose su Kinija. Aš manau, kad mes turime pasiekti, kad visos Europos Sąjungos valstybės narės kalbėtųsi su Kinija laikydamos bendros darbotvarkės“, – pabrėžė Prancūzijos prezidentas.
 
E. Macronas taip pat akcentavo, kad dabar yra rengiamas susitarimas dėl Europos Sąjungos ir Kinijos investicijų.
 
„Tai bus vienas svarbiausių susitarimų. Šis susitarimas leis nustatyti vienodas žaidimo taisykles Kinijai ir Europos Sąjungai. Dabar Kinija laikosi tokios dvipusės politikos, ji tarsi yra besivystanti šalis pasaulio ekonomika, ir yra iškraipoma tam tikra prasme konkurencija, pavyzdžiui, kalbant apie intelektualinę nuosavybę“, – teigė Prancūzijos prezidentas.
 
„Taigi, mūsų tikslas yra gerinti prekybos galimybes su Kinija, svarbu tai, kad Kinijai reikia atvirumo, ir tai užtikrins jos vidaus stabilumą“, – pridūrė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.29; 16:05

Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po neeilinės Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdžio prezidentas Gitanas Nausėda tvirtina, kad diskusijų tarp ES lyderių dėl Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų nekyla. Lietuvos vadovo teigimu, ES lyderiai sutartinai pripažino, kad Baltarusijos prezidento rinkimai yra neteisėti.
 
„Šnekėjome vienu balsu, labai principingai vertinome tai, kas įvyko Baltarusijoje, visi kolegos be išimties pripažino, kad rinkimai buvo suklastoti, nelaisvi ir jų rezultatas negali būti pripažįstamas kaip teisėtas. Todėl būtina sudaryti visas sąlygas, kad šioje valstybėje įvyktų laisvi rinkimai, kuriuose tik Baltarusijos žmonės galėtų išsirinkti tą vadovą, kuris su kitomis Baltarusijos institucijomis nubrėš kelius į ateitį“, – žurnalistams Prezidentūroje teigė G. Nausėda.
 
Prezidentas taip pat pabrėžė, kad sutarta ir dėl sankcijų Baltarusijai klausimo. Pasak jo, ES yra iš esmės apsisprendusi taikyti tikslines sankcijas už rinkimų suklastojimą ir smurtą prieš taikius protestuotojus atsakingiems asmenims.
 
„Buvo kalbėta ir apie sankcijas. Praktiškai ES yra apsisprendusi taikyti tikslines sankcijas tiems Baltarusijos pareigūnams, kurie tiesiogiai prisidėjo prie rinkimų rezultatų klastojimo, prie represijų prieš taikius Baltarusijos žmones“, – teigė G. Nausėda.
 
„Tiems pareigūnams bus pritaikytos sankcijos. Tai bus padaryta jau artimiausioje ateityje“, – pridūrė jis.
 
Įvertino Lietuvos lyderystę
 
G. Nausėdos teigimu, trečiadienį įvykusi Europos Vadovų Taryba ir joje kelti klausimai yra didelis Lietuvos ir Lenkijos laimėjimas.
 
„Tai yra didelis Lietuvos, Lenkijos ir kitų regiono neabejingų valstybių diplomatinis laimėjimas“, – pažymėjo jis. Kartu prezidentas atkreipė dėmesį į asmeninę savo iniciatyvą, rūpinantis, kad Baltarusijos prezidento rinkimų klausimas būtų tinkamai įvertintas tarptautinėje erdvėje.
 
„Nuo pat Baltarusijos prezidento rinkimų dienos aktyviai rūpinausi, kad šiam klausimui – suklastotų rinkimų faktui būtų teikiamas pats didžiausias tarptautinis dėmesys. Šiandien mes matome, kad tarptautinė bendruomenė ir ypač ES šį dėmesį yra atkreipusi“, – pažymėjo prezidentas.
 
G. Nausėda teigė, kad neeilinio EVT posėdžio metu Lietuvos vardas buvo ne kartą linksniuojamas.
 
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

„Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas reiškė dėkingumą Lietuvai už jos lyderystę. Tą patį teigė ir kiti valstybių vadovai“, – pabrėžė jis.
 
Apskritai, G. Nausėdos teigimu, tai, kad ES lyderiams pavyko principingai sutarti Baltarusijos klausimu, yra istorinis įvykis.
 
„Rezultatai, kurių šiandien pasiekė EVT, manau, kad nebus perdėta sakyti, yra istoriniai. ES pademonstravo, kad ji yra pamatinių vertybių gynėja ir kad ji, esant reikalui, gali reaguoti greitai, ryžtingai ir vertybiškai“, – teigė G. Nausėda.
 
Stringa nacionalinio dialogo  įgyvendinimas
 
Visgi šalies vadovas pripažino, kad siekis realizuoti nacionalinį dialogą kol kas vyksta pakankamai sunkiai. „Mes inicijavome trijų punktų planą: deeskaluoti (padėtį Baltarusijoje – ELTA), paleisti nuteistuosius arba suimtuosius ir imti kalbėtis su pilietine visuomene. Šiandien dėl pirmojo ir antrojo punkto jau yra šis bei tas pasiekta, nors, kaip matome, kiekvieną dieną situacija vis keičiasi. Trečiasis punktas kol kas įgyvendinamas pačios pilietinės visuomenės ir konkrečiai Sviatlanos Cichanouskajos pastangomis. Tai yra koordinavimo taryba, kuri buria iškilius žmones, imasi atsakomybės taikiai perimti valdžią ir rengti naujus prezidento rinkimus Baltarusijoje“, – detalizavo G. Nausėda.
 
Niekas negali kištis į procesus Baltarusijoje
 
G. Nausėda tai pat patikino, kad ES lyderiai kalbėjo apie tai, kad niekas – nei Rusija, nei ES – negali kištis į Baltarusijos vidaus reikalus.
 
„Mes turime sudaryti sąlygas taikiam dialogui, bet ne imtis intervencijų į Baltarusijos vidaus gyvenimą. Šios pamatinės vertybės turi būti gerbiamos. Priešingu atveju viena ar kita pusė galės kvestionuoti dialogo rezultatus“, – pabrėžė jis.
 
Trečiadienį vyko neeilinė Europos Vadovų Tarybos (EVT) vaizdo konferencija, kurios metu ES šalių lyderiai aptarė krizę Baltarusijoje, po to, kai Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja paragino ES lyderius nepripažinti Baltarusijos prezidento rinkimų rezultatų.
 
Ilgamečio Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos „pergalė“ nedemokratiškuose rinkimuose, kuriuose jis surinko neva net 80 proc. rinkėjų balsų, sukėlė didžiausias demonstracijas Baltarusijoje nuo 1991-ųjų, kai žlugo SSRS.
 
S. Cichanouskaja kreipėsi į Europos Sąjungos lyderius
 
Opozicijos lyderė S. Cichanouskaja, 37-erių politikos naujokė, pabėgusi į Lietuvą, trečiadienį paragino ES lyderius „nepripažinti suklastotų rinkimų rezultatų“. Kartu ji pažadėjo, kad jos inicijuota Koordinacinė taryba nedelsdama paskelbs naujus rinkimus su stebėtojais iš užsienio.
 
„Siekdama taikaus valdžios perdavimo mano šalyje, aš inicijavau Baltarusijos nacionalinės koordinacinės tarybos įkūrimą. Ji vadovaus taikaus valdžios perdavimo procesui, kuris remsis dialogu“, – sakė S. Cichanouskaja.
 
Anot jos, taryba „tučtuojau inicijuos naujus sąžiningus ir demokratiškus prezidento rinkimus, kuriuos stebės tarptautiniai stebėtojai.“ Ji taip pat paragino ES šalių vadovus „gerbti tarptautinės teisės principus, Baltarusijos suverenitetą ir baltarusių tautos pasirinkimą“.
 
G. Nausėda siūlė tarpininkavimo planą Baltarusijai
 
Reaguodamas į po neskaidrių prezidento rinkimų Baltarusijoje prasidėjusias masines protesto akcijas, virtusias į susirėmimus su jėgos struktūromis, G. Nausėda pristatė trijų punktų planą politinei krizei suvaldyti. G. Nausėda pasiūlė A. Lukašenkai nutraukti smurtą prieš piliečius, paleisti suimtuosius ir atnaujinti dialogą su visuomene.
 
Savaitgalį A. Lukašenka pareiškė, kad šalyje yra sava pagal Konstituciją sudaryta vyriausybė, o šalys, šiuo metu mėginančios tapti tarpininkėmis, pirmiausia turėtų įvesti tvarką savo teritorijoje.
 
Prezidentūra pirmadienį pripažino, kad Baltarusijos valdžia atmetė Lietuvos siūlytą tarpininkavimo planą politinei krizei kaimyninėje valstybėje suvaldyti.
 
Lietuvos Seimas antradienį paragino A. Lukašenką paskelbti nelegitimiu
 
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Seimas antradienį priėmė rezoliuciją, kurioje ketvirtį amžiaus Baltarusiją valdantis A. Lukašenka skelbiamas nelegitimiu vadovu. Seimo pritarimo sulaukusiame dokumente Europos Sąjunga ir Lietuvos Vyriausybė taip pat raginamos priimti sankcijas Baltarusijos režimo atstovams. Parlamentarai siūlo asmenims, atsakingiems už rinkimų klastojimą bei perteklinį smurtą prieš taikius protestuotojus Baltarusijoje, įšaldyti lėšas bei taikyti draudimus atvykti į ES šalis.
 
Kilo nerimas dėl Rusijos karinio įsikišimo į situaciją Baltarusijoje
 
Protestų bangai Baltarusijoje stiprėjant, A. Lukašenka kreipėsi į Rusijos lyderį Vladimirą Putiną pagalbos nuo esą Baltarusijai iškilusių „išorinių grėsmių“. Rusija, A. Lukašenkos teigimu, pagalbos ranką pažadėjo ištiesti.
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
 
Į tai, kad Rusija gali tiesiogiai įsikišti sprendžiant politinę situaciją Baltarusijoje, sureagavo ir Lietuvos atsakingų institucijų vadovai. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis teigė, kad kol kas jokios tiesioginės grėsmės Lietuvai nekyla. Visgi ministras pripažino, kad sprendimas į Baltarusiją įvesti Rusijos karines pajėgas nulemtų žymius saugumo pokyčius regione. Savo ruožtu prezidentas antradienį „Žinių radijui“ antradienį teigė, kad, nusprendusi naudoti karinius instrumentus Baltarusijoje, Rusija patirtų „didžiulį smūgį“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.20; 07:00

„Nord Stream 2“. EPA-ELTA nuotr.

JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo ketvirtadienį patikino, kad Vašingtonas darys viską, ką gali, kad Rusijos „Nord Stream 2“ dujotiekis nekeltų grėsmės Europai, skelbia „Reuters“.
 
„Padarysime viską, ką galime, kad užtikrintume, jog dujotiekis nekeltų grėsmės Europai“, – Senato užsienio reikalų komiteto posėdyje kalbėjo M. Pompeo.
 
Siekdamas sutrukdyti Rusijai baigti dujotiekio statybą, Vašingtonas įvedė sankcijų. JAV skelbia, kad, įgyvendinus naujojo dujotiekio planą, ES energetikos saugumui iškils didelė grėsmė.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
 
Rusija savo ruožtu apkaltino Vašingtoną, esą šis dujotiekio tiesimo projektą siekia nutraukti tik tam, kad JAV gamtinių dujų tiekėjai galėtų eksportuoti savo produkciją į ES ir ten parduoti ją už didesnę kainą, nei siūlo Rusija.
 
Kontrolinį „Nord Stream 2“ akcijų paketą valdo Rusijos dujų koncernas „Gazprom“. „Gazprom“ partneriai – Vokietijos „Wintershall“ ir „Uniper“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“ ir Jungtinės Karalystės (JK) bei Nyderlandų „Royal Dutch Shell“ – finansuos 50 proc. projekto. Tikimasi, kad galutinė „Nord Stream 2“ projekto kaina neviršys 9,5 mlrd. eurų.
 
Iš dviejų 1230 km ilgio gijų sudarytas dujotiekis „Nord Stream 2“ yra tiesiamas Baltijos jūra. Vamzdynas sujungs Rusiją ir Vokietiją, o bendras dujotiekio pralaidumas siekia 55 mlrd. kub. m dujų per metus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.31; 06:25

JAV kariai. EPA-ELTA nuotr.

JAV ketina artimiausiu metu pristatyti karių Europoje perdislokavimo planus, įskaitant planus sumažinti karių skaičių Vokietijoje, teigia informuoti šaltiniai JAV ir Vokietijoje.
 
Donaldas Trumpas birželio pabaigoje patvirtino planus 9 500 sumažinti amerikiečių karių skaičių Vokietijoje. Pirmiausia planai buvo pristatyti JAV Kongresui, o vėliau – NATO sąjungininkams.
 
„Šią savaitę apie tai koordinuotai paskelbsime mes ir amerikiečiai“, – patvirtino Vokietijos Gynybos ministerijos atstovas, vadindamas tai sudėtingu dalyku, į kurį įsitraukė kelios šalys ir jų vyriausybės.
 
Pentagono atstovas savo ruožtu patvirtino, kad planai bus paviešinti iki savaitės vidurio.
 
„Vyksta diskusijos. Kol kas negalime kalbėti apie šių diskusijų turinį“, – sakė savo tapatybės viešinti nenorėjęs pareigūnas.
 
Birželio 15 d. D. Trumpas, kaltinęs Vokietiją pasipelnius iš JAV karių dislokavimo šalyje, paskelbė savo ketinimus sumažinti karių skaičių Vokietijoje.
 
Manoma, kad Jungtinės Valstijos planuoja grąžinti dalį karių atgal į gimtinę, o kitus dislokuoti buvusiose SSRS šalyse, taip siekiant atgrasyti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuris 2014 m. pademonstravo savo militaristines ambicijas aneksuodamas Krymą.
 
Dalis karių bus dislokuota nuolatiniu, kiti – rotaciniu principu. Taip esą tikimasi lankstesnio, mažiau nuspėjamos ir labiau Rusijai nepatogios sistemos.
 
Tiesa, kol kas neaišku, kada tiksliai kariai galės būti perkelti į kitas šalis, JAV likus mažiau nei 100 dienų iki prezidento rinkimų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.28; 04:40

Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Deklaracijos dvasia ilgus dešimtmečius tarsi angelas sargas lydėjo Lietuvą ilgame kelyje į valstybingumo ir nepriklausomybės atstatymą, stiprino mūsų ryžtą tęsti laisvės kovas, įprasmino paaukotų gyvybių skausmą ir Tiesos atminimą“, – aikštėje prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos minint Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ąsias metines sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
 
JAV ir Lietuvos draugystė. Paminklinė lenta ant Rotušės sienos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

1940 metų liepos 23 dieną laikinai ėjusio JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjamino Sumnerio Welleso paskelbta deklaracija JAV Šaltojo karo metu oficialiai nepripažino Baltijos šalių prievartinio inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.
 
Oficiali okupacijos nepripažinimo politika leido toliau veikti Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone ir konsulatams Niujorke bei Čikagoje, taip pat suteikė galimybę Lietuvos vardui būti girdimam pasaulyje.
 
Lietuvos vadovas minėjime pabrėžė, kad šiomis dienomis taisyklėmis ir principais grįsta tarptautinė tvarka ir vėl yra grubiai laužoma.
 
Pasak prezidento, sunku patikėti, kad XXI amžiuje Europoje vis dar drįstama naudoti karinę agresiją ir kėsintis į nepriklausomų kaimynių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Skaudžiai už savo pasirinktą kelią tenka mokėti Ukrainai ir Sakartvelui, nuožmios kovos vyksta ir istorinio teisingumo lauke.
 
Lietuvos vadovo teigimu, šiandieninės Europos vienybė ir saugumas tiesiogiai priklauso nuo transatlantinio ryšio tvirtumo.
 
„Be aktyvaus Jungtinių Valstijų įsitraukimo Europa negali išlikti nei vieninga, nei saugi. Be stipraus transatlantinio ryšio Lietuva negali būti visiškai tikra dėl savo saugumo, o galbūt – ir egzistencijos. Todėl santykiai su Jungtinėmis Valstijomis mums visada bus aukščiausias strateginės reikšmės prioritetas“, – sakė prezidentas, pabrėžęs, kad Lietuva, sykį patekusi į „2 procentų klubą“, turi išlaikyti tempą ir toliau pati rūpintis savo saugumu.
 
Sumnerio Welleso deklaracijos 80-ečio renginys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

G. Nausėda palinkėjo, kad Sumnerio Welleso deklaracijos atminimas niekada neišblėstų, o Lietuvą ir Jungtines Amerikos Valstijas visuomet sietų ypatingas ryšys.
Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
 
Šiuo renginiu norėta padėkoti NATO sąjungininkėms JAV už Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką.
 
Po Lietuvos, Estijos, Latvijos ir JAV vėliavų pagerbimo ir himnų ceremonijos svečius taip pat pasveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, prezidentas Valdas Adamkus, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas ir Seimo Tarpparlamentinių ryšių su JAV grupės pirmininkas Emanuelis Zingeris.
 
Vėliau prie M. Mažvydo bibliotekos surengta Šaulių sąjungos, JAV ambasados ir karių, NATO pajėgumų integravimo vieneto ginkluotės ir informacinė ekspozicija, koncertavo Lietuvos kariuomenės orkestras ir Arina su grupe „Veto Bank“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 07:00

Briuselyje po penkias paras vykusių diskusijų baigėsi paskutinis derybų dėl ES daugiametės finansinės perspektyvos ir Europos gaivinimo ir atsparumo fondo, skirto kovai su koronaviruso pandemijos pasekmėmis, etapas.
 
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, vadovavęs Lietuvos derybų delegacijai, pažymėjo, kad ES daugiametis biudžetas įgalins įgyvendinti Gerovės valstybės raidos kelią, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
 
„Derybose siekiau, kad inovacijų ir žalinimo tikslų įgyvendinimui būtų užtikrintas tinkamas ES finansavimas tiek iš tradicinėmis politikomis vadinamų sanglaudos ir žemės ūkio politikų, tiek iš naujai kuriamo ES Gaivinimo ir atsparumo instrumento“, – sakė prezidentas.
 
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų. Už kiekvieną įmokėtą eurą į ES biudžetą Lietuvai sugrįš 4 eurai ES paramos. „Tai yra unikali galimybė Lietuvai investuoti lėšas į valstybės modernizaciją ir mūsų visų ateitį“, – sakė G. Nausėda.
 
Derybose dėl ES Daugiametės finansinės perspektyvos Lietuva pagrindinį dėmesį skyrė Sanglaudos ir žemės ūkio politikos finansavimui. Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. „Ypač svarbu pažymėti, kad atsižvelgta į mūsų nuosekliai keltą klausimą dėl Lietuvos gyventojų skaičiaus sumažėjimo įtakos šalies ekonomikos raidai“, – teigė prezidentas.
 
Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų. Prezidentas pabrėžė, kad gera žinia yra tai, kad, palyginti su ankstesne finansine perspektyva, skirta daugiau kaip 400 mln. eurų tiesioginėms išmokoms. Tai leis sparčiau užtikrinti vienodas konkurencines sąlygas Lietuvos ūkininkams ES vidaus rinkoje.
 
ES skyrė 490 mln. eurų Ignalinos AE uždarymo projektui, o Kaliningrado specialiosios tranzito schemos įgyvendinimui – 189 mln. eurų finansavimą.
 
Šalies vadovas pabrėžė, kad ES biudžete „Rail Baltica“ vystymui suteikta papildoma 1,4 mlrd. eurų suma. Lietuvos pastangomis išlaikytas dėmesys kariniam mobilumui, kuriam skirtas 1,5 mlrd. eurų finansavimas.
 
Lietuvos prezidentas sakė, kad ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų. Šios lėšos bus naudojamos ekonomikos atsigavimui, struktūrinių reformų įgyvendinimui, inovacijoms, skaitmeninimui, žaliosios Lietuvos kursui. Kovai su klimato kaita iš Teisingo perėjimo fondo numatyta 243 mln. eurų tiems regionams, kurie susidurs su didžiausiais šioje srityje iššūkiais.
 
Šalies vadovas pažymėjo, kad prireikus Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto arba 2,2 mlrd. eurų reformoms įgyvendinti.
 
Prezidentas teigė, kad pasibaigus deryboms laukia naujas svarbus etapas – ES lėšų skaidrus ir efektyvus investavimas, kuris kurtų aukštesnę pridėtinę vertę Lietuvos žmonėms.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.21; 08:15

Prezidentas G. Nausėda susitiko su JAV sausumos pajėgų sekretoriumi E. McCarthy. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų sausumos pajėgų sekretoriumi Ryanu D. McCarthy ir aptarė svarbiausius nacionalinio saugumo klausimus bei Lietuvos ir JAV bendradarbiavimą stiprinant mūsų regiono apginamumą.
 
Pasak šalies vadovo, Lietuvos prioritetu išlieka tinkamas atsakas į konvencines grėsmes – Rusijos grėsmė nemažėja, vykdomos agresyvios atakos kibernetinėje erdvėje, pratybos, skleidžiama dezinformacija ir istorinio revizionizmo naratyvai.
 
Prezidentas pabrėžė, kad JAV karinių pajėgų buvimas mūsų regione, investicijos į šalies infrastruktūrą yra strategiškai svarbus ir reikšmingas veiksnys Europos saugumui užtikrinti. JAV buvimas Europoje išlieka esmine taikos žemyne užtikrinimo prielaida.
 
Pasak G. Nausėdos, transatlantinis požiūris visada leido priimti geriausius sprendimus ir daug dešimtmečių buvo taikos garantas, todėl būtina šį ryšį kuo labiau stiprinti. Valstybės vadovas pabrėžė, kad Lietuva tęs narystę „2 proc. klube“ ir toliau skirs ne mažiau nei 2 procentus bendrojo vidaus produkto gynybos finansavimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.16; 12:12

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį žymus, daug vertingų knygų apie Lietuvos istoriją parašęs intelektualas prisipažino, jog keletą mėnesių šalyje galiojęs karantinas jam nebuvęs skausmingas. Rašytojui malonesnė vienatvė nei žmonių susibūrimai. Net ir trumpiausi, nekalčiausi pašnekesiai bendraminčių ratelyje jį vargina. Kodėl? Esu privestas ne tik apsimesti, kad kolegoms rūpimi klausimai gyvybiškai svarbūs ir man, bet dar pats save diplomatiškai prievartauju prikąsti liežuvį, kad bičiuliams neprimesčiau savų temų.

Tik ko vertos diskusijos, kai pašnekovai vienas kito negirdi, kai net nenori girdėti?

Kodėl Turkija nesirūpina Baltijos šalių saugumu?

Deja, Pasaulis taip surėdytas, kad mes ne visada pajėgūs išvengti painių kryžkelių. Jei neperprasi oponento argumentų, pakenksi ne jam – pats apsijuoksi, pats pakliūsi bėdon.

Ši ne visuomet maloni taisyklė galioja tiek tarpusavyje besiginčijantiems kaimynams, giminėms, sutuoktiniams, bendradarbiams, tiek valstybėms, kurios pasmerktos nuolatinėms intrigoms, pykčiams, išdavystėms.

Puikiausias pavyzdys – kilę nesusipratimai dėl NATO aljansui priklausančios Turkijos elgiasio. Taip, visi žinome, kad „Turkija ir toliau blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai, nepaisant Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pernai gruodį pasiekto susitarimo su sąjungininkų lyderiais“. Gynybos plano angliškasis pavadinimas – „Eagle Defender“. Tai – lietuviškoje informacinėje erdvėje birželio mėnesį nuskambėjusi ELTOS citata.

Taip, Turkija pykstasi su JAV, Prancūzija. Birželio 17-ąją ELTOS paskelbtame tekste pabrėžiama: „Turkija nesutinka patvirtinti šių planų, nebent mes pripažintume PYD/PKK teroristiniais subjektais“, – sakė Prancūzijos gynybos korpuso pareigūnas, turėdamas omenyje Sirijos ir Turkijos kurdų grupes, kurias Ankara laiko pavojingais sukilėliais. „Mes sakome ne. Mes turime parodyti solidarumą su sąjungininkais rytuose, o šių planų blokavimas yra nepriimtinas“, – teigė pareigūnas“.

Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Taip, „NATO gynybos planai Baltijos šalims ir Lenkijai buvo parengti po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nors šie planai nėra susiję su Turkijos karine strategija Sirijoje, nesutarimai didina saugumo grėsmę visose NATO dalyse. Pagal NATO sutartį, vienos valstybės sąjungninkės užpuolimas yra laikomas viso Aljanso užpuolimu, o NATO turi parengusi karines strategijas visų valstybių narių gynybai“ (iš to paties birželio 17-ąją paskelbto ELTOS pranešimo).

Kaip patartumėte elgtis tarp politinių girnų patekusiai Lietuvai? Žinoma, oficialusis Vilnius galįs muštis į krūtinę taip karšai ir emocingai, kaip, sakykim, jaunoji klimato aktyvistė Greta Thunberg. Dar pienas mergaitei nuo lūpų nenudžiūvęs, o ji jau mananti, kad įgijo dieviškąją galią visus aplink esančius mokyti gyvenimiškųjų tiesų.

Lietuvoje taip pat netrūksta karštų galvų, šaukiančių, esą Turkiją derėtų išmesti iš NATO.

Gal Turkija verta, kad ją Briuselis ištrenktų iš Aljanso. Gal taip kada nors ir nutiks. Jei žvelgsime atidžiai, matysime, jog NATO aljanse esama daug narių, kurias derėtų išspirti lauk – dėl nemokamų 2 proc. nuo BVP, dėl atkakliai tiesto Nord Stream 2, dėl Rusijai mėgintų parduoti Mistral karo laivų. Tarp išmestųjų turėtų būti ir mano Tėvynė Lietuva. Juk Lietuva daug metų mokėjo žymiai mažesnę sumą į NATO aljanso kasą, nei buvo sutarta pasirašant stojimo dokumentus, o Turkija, garbė jai už tai, niekad niekur net neužsiminė, jog Lietuvą, kaip ir kitas per daug taupančias „gudruoles“, vertėtų išprašyti iš garbingos kompanijos.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgi, sumani, bent keletą ėjimų į priekį šachmatų lentoje matanti diplomatija šiuo konkrečiu atveju pirmiausia turėtų pasidomėti ne turkiškomis, o savomis klaidomis. Jei nenorime būti panašus į savo neklystamumu patikėjusią aikštingąją klimatos aktyvistę, oficialusis Vilnius privalo nuoširdžiai paklausti oficialiosios Ankaros: ką mes blogo jums padarėme? Tokį pat klausimą oficialiąjai Turkijos valdžiai turėtų pateikti ir oficialusis Vašingtonas bei oficialusis Paryžius.

Nuoširdus domėjimąsis, kaip, kodėl ir kiek sykių NATO aljanso šalys įžeidė Turkiją, reikalingas ne tam, kad pultume aklai puoselėti kiekvieną turkišką užgaidą. Mums nereikia, kad turkai užsiliptų mums ant galvų. Atsikvošėjimas reikalingas tik tam, kad taptų lengviau ieškoti kompromisų, leidžiančių išsaugoti NATO vienybę.

Tačiau ar įmanomas nuoširdus pokalbis, jei Turkijai net neleidžiama išsižioti apie patirtas nuoskaudas? Turkija – ne Rusija. Jei Baltijos šalys, įskaitant visą Rytų Europą, taip pat Ameriką, Didžiąją Britaniją, senų seniausiai perkando tikrąją Kremliaus politiką, tai Turkijos, buvusios Osmanų imperijos, reikalų mes taip gerai išmanome, kad galėtume drąsiai mojuoti kardu, kas – juoda, o kas – balta.

Europietiškas egoizmas

Lietuviams nekenktų bent akimirkai įsivaizduoti tapus turkais. Štai tada, pamačius save turko kėdėje, migla, neleidžianti įžvelgti tikrųjų trinties priežasčių, iškart išsisklaidytų. Jei aš būčiau Turkiją mylintis turkas, agituočiau savąją valdžią pasitraukti iš NATO aljanso ir daugiau nebeklibinti Europos Sąjungos durų rankenos. Prabėgo keletas dešimtmečių, o Briuselis su Strasbūru vis nepriima Turkijos į savo šeimą. Tikriausiai protinga taktika, žvelgiant iš Briuselio, Strasbūro, net ir Vilniaus dangoraižių, nes ilgainiui Europoje dominuotų turkai. Ir vis tik leiskite gūžščioti pečiais, kodėl tada Turkija privalo itin rimtai domėtis tiek politiniu, tiek kariniu Europos saugumu?

Europos Sąjungos lyderiai ignoruoja Turkijos prašymus dėl narystės ES (sugalvoja naujų ir naujų trukdžių – esą jau tuot tuoj priims, tik dar reikėtų pasitemti demokratijos srityje). Šventa teisė reikalauti demokratijos. Demokratija – būtina kaip oras, kaip vanduo. Tačiau kodėl Europa trokšta, kad turkai vardan jos rizikuotų savo karių gyvybėmis? Briuselis primygtinai liepia, kad turkai savo žemėse sulaikytų į Europą iš Afrikos ir kitų kontinentų plūstančius pabėgėlius, kitaip Europa, matot, ims dusti nuo atvykėlių gausos. Bet kam Turkijai šis galvos skausmas, jei Briuselis neįsileidžia Turkijos į savo šeimą?! Vietoj pilnateisės narystės jai numetami doleriai. Briuselis įsivaizduoja, kad Turkijai tų milijonų ar milijardų – užteks. Turkijai nebeužtenka. Jei būčiau Turkijos pilietis, sakyčiau: man nusibodo vienpusė draugystė.

Amerikietiški nesusipratimai

Kita labai svarbi pastaba. JAV įsiutusi, kam Turkija perka ginklus ne iš Amerikos, kodėl susigundė Rusijos vilionėmis. Amerika turi teisę įsižeisti. Aš, būdamas lietuviu, taip pat įsižeidžiau – kodėl Ankara mano mylimos ir gerbiamos Amerikos priešlėktuvinės gynybos ginklus iškeitė į rusiškus? Bet jei pripažįstame Amerikos teisę supykti, pripažinkime ir Turkijos teisę įsižeisti. Mano supratimu, turkai privalo įsižeisti: kodėl JAV palaiko turkų priešus kurdus, kodėl JAV ignoruoja turkų reikalavimą PYD/PKK pripažinti teroristiniais subjektais? Vienybės klausimas turėtų rūpėti visiems – ne tik Turkijai.

Donald Trump. EPA-ELTA foto

JAV – ne šventa karvė. Amerika – nuodėminga. Būdamas turkas, aš tvirtinčiau, kad Amerika neverta pasitikėjimo, nes ji kadaise garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į tai, jog Kijevas atsisakytų atominio ginklo. Bet ar šį savo pažadą ištęsėjo? O jei vieną pažadą pamynė, kokias garantijas turime, kad nepamins ir antrojo, trečiojo?

O kaip, leiskite paklausti, oficialusis Vašingtonas pasielgė, kai Turkija, neapsikentusi oro erdvę nuolat pažeidžiančių rusų naikintuvų, vieną iš jų numušė? Tai, beje, itin svarbus argumentas. NATO privalėjo ginti Turkiją visomis keturiomis, kad Vladimiras Putinas bijotų net Turkijos pusėn žvilgtelėti. Bet NATO tepaskelbė keletą aptakių, atsargių rezoliucijų, labiau priekaištaujančių Ankarai, nei Kremliui. Štai Turkijai nieko kito ir neliko: jei NATO tik taip tepadeda, ieškosime kitų draugų.

Mano mylima ir gerbiama Amerika, žinoma, kvailai pasielgė ir pripažindama 1915-uosius metus buvus „armėnų tautos genocidu“. Turiu omenyje paskutinįjį atvejį, kai net vienas JAV politikas prisipažino: jei Turkija nebūtų atsukusi nugaros mūsų priešlėktuvinės gynybos ginklams, nebūtume genocido pripažinę. Tik ar taip elgtis – padoru? Tiesos ir teisingumo siekis turėtų būti svarbesnis nei noras įgelti oponentui.

Prancūziškas akibrokštas

Keistai elgiasi ir Prancūzija. Ji pripažino 1915-uosius esant „armėnų tautos genocidu“. Bet šis žingsnis abejotinas jau vien dėl to, kad Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neatvėrusi savų archyvų. Todėl brėžti kategorišką vertinimą daugiau nei šimto metų senumo tragedijai dar anksti. Palaukime, kol oficialusis Jerevanas į savo slaptuosius archyvus įsileis visus istorikus, tyrinėtojus, mokslininkus.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Jei būčiau turkas, Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paklausčiau, kodėl oficialusis Paryžius taip nuoširdžiai rūpinasi „armėniškojo skausmo įmamžinimu“ ir taip vangiai, nenoriai, atmestinai savo aikštėse, skveruose, gatvėse įamžina nuo armėnų teroristinių organizacijų Prancūzijos teritorijoje vos prieš kelis dešimtmečius žuvusiųjų turkų diplomatų atminimą? Ar Paryžiuje stovi bent vienas paminklas, pagerbiantis turkų diplomatus, kuriuos Prancūzijoje visai neseniai nužudė ASALA, Dašnakcutiun ir Gnčak smogikai? Gal prancūzai taip apgirto nuo vyno, kad jau nebesusigaudo, kas – tikrieji jų partneriai?

Lietuviškas nesusigaudymas

Jei būčiau Turkijos pilietis, priekaišaučiau ir Lietuvai: liūdniausia net ne tai, kad jūs, lietuviai, Seime specialia rezoliucija pripažinote 1915-uoius metus esant armėnų tautos genocidu (kolegė Irma Ąžuolė vienoje iš slaptai.lt publikacijų pastebėjo, jog dėl rezoliucijos balsuota pustuštėje salėje Naujųjų metų švenčių išvakarėse), o todėl, kad, prieš palaimindami rezoliuciją, net nesiteikėte išklausyti oficialiosios Ankaros argumentų, nepareiškėte net menkiausio noro padirbėti Turkijos archyvuose. Jūs į Mokslų Akademiją įsileidžiate Armėnijos, kuri nėra jūsų sąjungininkė NATO aljanse, ambasadorių, o štai Turkijos, kuri yra jūsų sąjungininkė NATO aljanse (Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę) ambasadoriui paskutinę minutę uždraudėte įžengti į Mokslų Akademiją, užtrenkėte duris turkų tyrinėtojams. Būdamas turkas garsiai šaukčiau – tegul lietuvius nuo šiol saugo armėnų kariai…

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20 diena. Nuotraukoje užfiksuota vieta, kur nuo armėnų teroristų rankų žuvo turkų diplomatas Erdoganas Ozenas

Žinoma, NATO vadovybei skirtingi požiūriai į istoriją, ekonomiką, demokratiją – nė motais. Briuseliui svarbiausia karinė jėga, karinė vienybė. Bet būtume primityvūs politikai, jei manytume, jog Aljanso vienybė susideda tik iš karinių elementų.

Neatmetu galimybės, jog Baltijos šalių gynybos planai blokuojami Kremliui metus milžiniškas diplomatines, žvalgybines, finansines pastangas. Tik aš neraginčiau Turkijos išmesti iš karinio aljanso. Elgčiausi priešingai – girčiau ją už tai, kad, nepaisant visų nesusipratimų, ji vis dar tebėra kartu su mumis. Juk vieną gražią dieną, nusispjovusi į mūsų ne itin garbingus gudravimus, ji pati sumanys trauktis į šoną. Štai tada iškart suprastume, kodėl Europai reikalinga vieną iš stipriausių kariuomenių turinti valstybė.

Taip jau tas gyvenimas surėdytas – tik ką nors praradę suvokiame, kaip vis tik buvo gera turėti.

Ką žinome apie „Dašnakcutiun“?

Šiuo metu Lietuva, siekdama geresnių santykių su Turkija, galėtų padaryti bent vieną teisingą, didelių investicijų nereikalaujantį darbą – apvalyti lietuviškas internetinių enciklopedijų versijas nuo tendencingų antiturkiškų tekstų. Išmesti armėniškųjų tiesų neraginu. Tiesiog ten, kur surašyti vien Jerevanui palankūs pasakojimai, turėtume pridėti ir turkiškas bei turkų brolių azerbaidžaniečių versijas. Kad nebūtų vienpusiško tendecingumo – armėniškosios pastabos išdėliotos išsamiai, smulkiai, o turkiškojo ir azerbaidžanietiškojo požiūrio – nė eilutės.

Paimkime kad ir žodį „Dašnakcutiun“. Peržiūrėjau, kas apie šią organizaciją rašoma lietuviškosiose enciklopedijų versijose ir pastebėjau daug akį badančių tendencingumų.

Žodį „Dašnakcutiun“ pasirinkau neatsitiktinai. Prieš keletą metų teko keliauti po Azerbaidžaną. Svečiavausi ir 2012-2013-aisiais Guboje pastatytame „Memorialiniame genocido komplekse“. Ten svečiavasi ne vienas – su istoriku Algimantu Liekiu. Štai ką sužinojome apie „Dašnakcutiun“.

Dašnakų emblema

1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“. 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje.Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!

Gubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.

Beje, azerbaidžaniečių istorikams sovietmečiu gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.

2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas. Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė įspūdingą muziejų, kurį teko matyti savo akimis.

Labai panašiai „Dašnakcutiun“ vertina ir Turkija. Bet ar lietuviškosiose enciklopedijose apie tai rašoma?

Beje, jose nerasite ir užuominos apie Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos išleistą enciklopediją „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Šioje knygoje gausu pasakojimų apie ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun organizacijų turkams ir azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas.

Lietuviškosiose enciklopedijose apie šią enciklopediją – nė menkiausos užuominos! Nė žodelio!

O paskui stebimės, kodėl Turkijai nerūpi Baltijos šalių gynybos planai…

2020.06.29; 06:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį telefonu kalbėjosi su Sakartvelo (Gruzijos) kolega Davidu Zalkalianiu. Ministrai aptarė pasirengimą birželį vyksiantiems renginiams – Europos Sąjungos (ES) ir Rytų partnerystės šalių užsienio reikalų ministrų bei lyderių vaizdo konferencijoms, taip pat pasidalijo informacija apie kovą su COVID-19 pandemija, aptarė kitas aktualijas.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas išreiškė paramą Sakartvelo siekiams integruotis į Europos ir euroatlantines struktūras ir pažymėjo, kad Lietuva toliau sieks, jog Rytų partnerystė išliktų tarp ES prioritetų ir būtų ambicingai plėtojama. Ministras, kaip teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paragino Sakartvelą kartu su kitomis asociacijos susitarimus su ES pasirašiusiomis valstybėmis – Ukraina ir Moldova – aktyviai dalyvauti artėjančiuose nuotoliniuose susitikimuose, išsakyti savo siekius dėl glaudesnių ryšių su ES.
 
Ministrai taip pat aptarė vidaus politinę padėtį Sakartvele, pasirengimą šį rudenį vyksiantiems parlamento rinkimams. L. Linkevičius pabrėžė kovo 8 dieną pasirašyto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos įgyvendinimo svarbą siekiant užtikrinti, kad rinkimai įvyktų laisvai ir demokratiškai. D. Zalkalianis užtikrino, kad reikalingos Konstitucijos ir įstatymų pataisos netrukus bus priimtos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.10; 06:28

Rusijos opozicijos mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Jaunieji rusai kur kas konservatyvesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie savęs nelaiko europiečiais ir kategoriškai prieštarauja minčiai, jog Krymą privalu grąžinti Ukrainai.

Šią netikėtą, Vakarams nepalankią versiją paskelbė „Levada – Centras“ ir Fridricho Eberto centras. Išvados brėžiamos po 2019-2020-aisiais atliktų apklausų. Šie du įtakingi, puikios reputacijos centrai apklausė pusantro tūkstančio jaunų rusų nuo 14 iki 30 metų.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Ir štai kas paaiškėjo. Visi prisimename, kaip 2019-aisiais tūkstančiai jaunųjų rusų išėjo į gatves protestuodami prieš nesąžiningus rinkimus, korupciją ir autokratinį, dešimtmečiais užsitęsusį Vladimiro Putino prezidentavimą. Taip pat žinoma, kad Rusijos policija jaunuosius protestuotojus grubiai išvaikė, daugeliui iš jų teko pasėdėti už grotų. Omenyje turint šiuos faktus, galima susidaryti įspūdį, esą jaunieji Rusijos gyventojai nepatenkinti dabartine padėtimi šalyje.

Tačiau neapsigaukime. Vadinamoji Z karta, apimanti vaikinus ir merginas nuo 14 iki 30 metų amžiaus, kaip išryškino minėtų centrų organizuotos apklausos, laikosi labai panašių pažiūrų, kokių laikėsi jų tėvai ir seneliai. Jaunoji rusų karta beveik tokia pat konservatyvi kaip ir jų tėvai!

Pasirodo, net 60 proc. jaunųjų rusų nesidomi politika, jie susitaikę su tuo, kad Rusija ar6iai konfrontuoja su Vakarais ir visiškai pritaria Krymo okupacijai.

Rusijos jėgos struktūrtos sulaikė protesto mitingo dalyvį. EPA – ELTA nuotr.

58 proc. jaunųjų rusų mano, kad Rusija nėra Europa, todėl Maskvai nereikia vadovautis europietiškomis vertybėmis, jas galima atmesti, galima jų nepaisyti. Maždaug 75 proc. jaunųjų rusų nejaučia nė menkiausios Vakarų įtakos, nesižavi Vakarais. Šie rusų jaunuoliai sako, kad Europa jiems nei įdomi, nei svarbi. Jie įsitikinę, kad Europa visąlaik nemėgo rusų, visuomet bijojo Rusijos, ir ši trintis – amžina. Jie taip pat įtaria arba bent jau nori taip manyti, kad Rusija dėl šios konfrontacijos mažiausiai kalta.

Tik 15 proc. jaunųjų rusų, kuriems buvo pateikti klausimai, kaltę verčia Kremliui. Tik 2 proc. jaunųjų rusų, kuriuos apklausė šie centrai, bėdą verčia armijai. Net 50 proc. jaunosios kartos atstovų didžiausiu konfrontacijos kaltininku įvardina JAV, kuri neva specialiai kiršina Europą ir Rusiją.

Tiesa, dauguma jaunųjų rusų mano, kad geri Europos ir Rusijos santykiai įmanomi, ir vis tik nepasitikėjimas, įtarumas – neišvengiami. Daug jaunųjų rusų laiko SSRS subyrėjimą tragedija. Jie svarsto, kad ir koks bjaurus bebūtų Vladimiras Putinas, bet vis tik jis yra stabilumo ir saugumo garantas.

Maskva: opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.

Be abejo, dauguma rusų norėtų demokratijos, demokratija esą geriau nei autokratija. Tačiau pusė apklaustųjų įsitikinę, jog kieta ranka, tvirtas kumštis – taip pat būtini.

Žodžiu, jaunoji Rusijos karta – visai ne tokia, kokią kartais įsivaizduoja Europos Sąjungos analitikai. Jaunoji rusų karta rūpinasi vien savo asmeniniais reikalais, o į visa kita – nusispjauti.

Parengta pagal Citos Affentranger publikaciją leidinyje „Tages-Anzeiger“

2020.05.15; 14:46

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo  istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.

Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai  neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.

Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.

Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.

Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…

Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…

Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“

Prisimenant prieš  porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).

Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.

* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).

* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).

Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).

*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.

Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.

Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti  Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.

Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.

Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?

Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.

A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…

Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms. 

Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.

Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“

Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.

Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.

Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.

Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka  Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.

A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…

Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.

Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!

Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…

Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.

Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.

Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…

Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.

Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“

Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?

Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.

O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.

Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).

Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…

O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.

2020.05.14; 07:00

Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.

75-ųjų Antrojo pasaulinio karo baigties metinių proga Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Estijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai pasirašė bendrą pareiškimą. Jame dešimties šalių užsienio reikalų ministrai kviečia tarptautinę bendruomenę prisijungti prie jų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės.
Prahoje – sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
 
„2020 m. minėdami Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-ąsias metines, pagerbiame aukas ir visus karius, kurie kovojo, kad būtų nugalėta nacių Vokietija ir baigtųsi Holokaustas.
 
Nors 1945-ųjų gegužė atnešė Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje, ji nereiškė laisvės visai Europai. Vidurinė ir rytinė žemyno dalys beveik 50 metų liko komunistinių režimų valdžioje. Naudodama triuškinančią karinę jėgą, represijas ir ideologinę kontrolę, Sovietų Sąjunga neteisėtai okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes ir geležiniame kumštyje laikė sugniaužusi kitas pavergtas tautas.
 
Ištisus dešimtmečius daug europiečių iš rytinės ir vidurinės žemyno dalies aukojo gyvybes, kovodami už laisvę, iš milijonų buvo atimtos jų teisės ir pagrindinės laisvės, jie buvo kankinami ir priverstinai perkeliami. Už geležinės uždangos atsidūrusios visuomenės desperatiškai ieškojo kelio į demokratiją ir nepriklausomybę.
 
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

1956-ųjų įvykiai, Chartijos 77 įkūrimas ir veikla, „Solidarumo“ judėjimas, Baltijos kelias, 1989-ųjų metų Tautų ruduo ir Berlyno sienos griūtis buvo svarbūs etapai, kurie lemiamai prisidėjo prie laisvės ir demokratijos atkūrimo Europoje.
 
Šiandien veikiame kartu, kurdami stiprią ir laisvą Europą, kurioje įtvirtintos žmogaus teisės, demokratija ir teisės viršenybė. Ateitis turi būti kuriama istorijos faktų ir teisingumo totalitarinių režimų aukoms pagrindu. Esame pasirengę dialogui su visais, pasiryžusiais laikytis šių principų. Manipuliavimas istorijos įvykiais, kurie privedė prie Antrojo pasaulinio karo ir po jo įvykusio Europos padalijimo, yra apgailėtinos pastangos klastoti istoriją.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Norėtumėme priminti visiems tarptautinės bendruomenės nariams, kad ilgalaikis tarptautinis saugumas, stabilumas ir taika reikalauja nuoširdaus ir nenutrūkstamo tarptautinės teisės ir normų laikymosi, įskaitant visų valstybių suvereniteto ir teritorinio vientisumo principus.
 
Išmokdami žiaurias Antrojo pasaulinio karo pamokas, kviečiame tarptautinę bendruomenę prisijungti prie mūsų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės“, – sakoma pareiškime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.08; 03:00

Europa. Slaptai.lt nuotr.

Pavasarine tradicija tapęs ir daugiau kaip 20 000 dalyvių pritraukiantis „Europos egzaminas“ šiemet jau vienuoliktą kartą kviečia išbandyti jėgas atsakinėjant į trumpus ir įdomius klausimus apie Europos Sąjungą, jos istoriją, geografiją, kalbas ir kitas įdomybes. Šiais metais išskirtinis dėmesys skiriamas Europos žaliojo kurso ir skaitmeninės Europos temoms, pažymi Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje.
 
Dėl Lietuvoje paskelbto karantino „Europos egzaminas“ pirmąkart istorijoje vyks tik internetu. Jame gali dalyvauti visi norintys – mokiniai, studentai, įvairių organizacijų ar įmonių darbuotojai ir individualūs dalyviai. Egzaminą gegužės 8-ąją bus galima laikyti svetainėje egzaminas.eu, kur dalyviams per ne daugiau nei 10 minučių reikės atsakyti į dešimt klausimų, pasirenkant vieną iš siūlomų atsakymų variantų.
 
Interaktyviame žemėlapyje galima pamatyti visas Lietuvos mokyklas ir organizacijas, dalyvaujančias šių metų „Europos egzamine“. Individualiems dalyviams išankstinė registracija nereikalinga.
Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Gegužės 19 d. vyks antrasis „Europos egzamino“ etapas, į kurį pateks po geriausią dalyvį iš kiekvienos mokyklos, organizacijos ir geriausiai egzaminą išsprendę individualūs dalyviai. Į trečiąjį, finalo, etapą patekę dalyviai varžysis dėl laimėtojo titulo ir įvairių prizų.
 
„Europos egzaminą“ organizuoja Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, o šiemet globoja Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Europos diena minima gegužės 9-ąją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.08; 00:05

Remdami Vakarų Balkanų euroatlantinę integraciją, negalime pamiršti Rytų partnerystės šalių, pabrėžė prezidentas Gitanas Nausėda Europos Sąjungos (ES) ir Vakarų Balkanų valstybių viršūnių konferencijoje, organizuotoje nuotoliniu būdu.
 
„Kaip Vakarų Balkanų, taip ir Rytų partnerystės šalims būtina parama, siekiant politinių ir ekonominių bei sektorinių reformų. Turime siekti ES ir Rytų partnerystės šalių bendrystę stiprinančių iniciatyvų bendrosios rinkos, saugumo ir teisės viršenybės įgyvendinimo srityse“, – sakė Lietuvos vadovas.
 
Lietuva remia siekį toliau stiprinti ES santykius su Vakarų Balkanų valstybėmis bei intensyviau padėti šioms šalims politinės, ekonominės ir socialinės transformacijos kelyje. Tikimės, kad Vakarų Balkanų valstybės laikysis strateginio apsisprendimo puoselėti europietiškas vertybes ir principus, aktyviai ir operatyviai įgyvendins reformas.
 
„Tai ypač svarbu šiais sudėtingais laikais, kai trečiosios šalys siekia didinti įtaką Vakarų Balkanuose, pasinaudodamos pandemijos sukelta ekonomine ir socialine situacija. Turime bendradarbiauti ir drauge atsakyti į kylančias dezinformacijos, hibridines ir kibernetines grėsmes“, – teigė prezidentas.
 
Konferencijos metu Lietuvos vadovas pareiškė politinį ir ekonominį solidarumą su Vakarų Balkanų valstybėmis ir pabrėžė, kad viena pagrindinių tolesnės sėkmingos eurointegracijos sąlygų yra pilnas ir nuoseklus ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos pozicijų laikymasis.
 
Konferencijoje aptarti ES ir Vakarų Balkanų santykių prioritetai ir perspektyvos, taip pat patvirtintos ES priemonės padėti Vakarų Balkanų šalims įgyvendinti reformas ir programos, skirtos kovai su koronaviruso krizės padariniais.
 
Konferencinis skambutis tarp šalių lyderių surengtas vietoj gegužės 7 dieną planuoto viršūnių susitikimo Zagrebe.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 06:00

Europoje naujasis koronavirusas pražudė jau daugiau nei 120 tūkst. žmonių. Daugiau nei trys ketvirtadaliai visų mirčių užfiksuoti Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje, rodo naujienų agentūros AFP surinkti oficialūs duomenys.
 
Su 120 140 mirčių ir 1 344 172 atvejais Europa išlieka sunkiausiai viruso pandemijos paveiktu žemynu.
 
Daugiausiai mirčių fiksuojama Italijoje (25 969), Ispanijoje (22 902), Prancūzijoje (22 245) ir Didžiojoje Britanijoje (19 506).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.26; 00:30

Koronaviruso pandemija Europoje jau pražudė per 20 000 žmonių, šeštadienį parodė naujienų agentūros AFP surinkti oficialūs duomenys.
 
Europa šiuo metu yra laikoma smarkiausiai koronaviruso paveiktu žemynu. COVID-19 Italijoje nusinešė 9 134 gyvybes, o Ispanijoje – 5 690. Šios dvi šalys yra atsakingos už trečdalį visų su virusu siejamų mirčių Europoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.29; 11:44

Europos šalys privalo remti Turkijos „sprendimus“ Sirijoje, jei nori išspręsti migrantų krizę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, apkaltinęs Europą „trypiant“ pabėgėlių teises.
 
„Jei Europos šalys nori išspręsti šį klausimą, jos turi remti Turkijos pastangas rasti politinius ir humanitarinius sprendimus Sirijoje“, – per televiziją transliuotoje kalboje teigė R. T. Erdoganas.
 
„Visos Europos šalys, kurios šiandien uždaro savo sienas pabėgėliams, bando juos nustumti smūgiais, skandina jų laivus, net šaudo į juos, trypia visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, – Ankaroje sakė jis.
 
Po daugiau nei 30 turkų karių žūties per Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo apšaudymą praeitą savaitę Idlibe, Turkija atvėrė savo sienas ir leidžia į Europą keliauti pabėgėliams ir migrantams.
 
Turkijoje glaudžiasi apie 3,6 mln. sirų pabėgėlių, o daug migrantų iš kitų šalių, įskaitant Afganistaną, Turkija naudojasi kaip tranzitine šalimi pakeliui į Europą.
 
Ankara baiminasi dar vieno masinio migrantų antplūdžio, jei paskutinis Sirijos sukilėlių bastionas Idlibas pateks į Sirijos vyriausybinių pajėgų rankas.
 
Nuo tada, kai R. T. Erdoganas uždegė žalią šviesą migrantams keliauti į Europą, tūkstančių migrantų susirinko Turkijos ir Graikijos pasienyje ir bandė patekti į Graikiją, tai lėmė susidūrimus su Graikijos policija.
 
R. T. Erdoganas sukritikavo Graikijos reakciją, teigdamas: „Graikai, kurie imasi bet kokių priemonių, kad sustabdytų į jų šalį atvykstančius pabėgėlius, net skandina ir žudo juos kovine amunicija, neturėtų užmiršti, kad vieną dieną jiems patiems gali prireikti tokios pat malonės.“
 
Savaitgalį Turkija paskelbė pradedanti karinę operaciją „Pavasario skydas“ prieš Rusijos remiamas Sirijos režimo pajėgas, nes pastarosiomis savaitėmis Idlibe žuvo per 50 turkų karių.
 
Ketvirtadienį R. T. Erdoganas vyks į Maskvą, kur susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turkijos lyderis tikisi, kad derybose pavyks pasiekti ilgalaikių paliaubų susitarimą ir sukurti „saugumo zoną“.
 
Turkija savo karine operacija siekia nustumti Sirijos režimo pajėgas iki ribų, nustatytų 2018 m. Ankaros ir Maskvos sutartimi, po kurios pasirašymo Idlibe buvo įrengta 12 Turkijos kariuomenės stebėjimo postų.
 
Nepaisant šio susitarimo, Rusijos karinės aviacijos remiamas Damasko režimas tęsia puolimą prieš Turkijos remiamus Sirijos sukilėlius ir džihadistus. Per šį puolimą žuvo šimtai civilių, o beveik milijonas buvo priversti bėgti iš savo namų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 13:00

Europos Komisijos narė Stella Kyriakides. EPA – ELTA nuotr.

Naujasis koronavirusas kelia Europos susirūpinimą, tačiau nėra jokio pagrindo baimei, trečiadienį sakė ES sveikatos komisarė, Italijai kovojant su viruso protrūkiu.
 
„Tai kelia susirūpinimą, bet neturėtume pasiduoti panikai“, – žurnalistams Romoje po susitikimo su Italijos sveikatos ministru Robertu Speranza sakė Europos Komisijos narė Stella Kyriakides.
 
„Svarbu pabrėžti, kad ES vis dar tęsiasi izoliavimo etapas“, – teigė ji.
 
Į Italiją atvyko bendra ES ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) komanda, padėsianti valstybei dorotis su protrūkiu. S. Kyriakides sakė besivilianti, kad ši ekspertų grupė padės žmonės geriau suprasti protrūkio pobūdį ir „identifikuoti sritis, kur prireiks tolesnės ES paramos“.
 
„Susidūrėme su situacija, kai vis dar yra daug nežinomųjų apie šį virusą, ypač jo kilmę ir plitimą, – teigė komisarė. – Taip pat turime būti budrūs dėl dezinformacijos ir ksenofobiškų pasisakymų, kurie klaidina piliečius ir kelia nepasitikėjimą valdžios institucijų darbu.“
 
S. Kyriakides kritiškai žvelgė į skirtingus veiksmus, kurių ėmėsi ES šalys. Komisarė ragino valstybes nares visa informacija dalytis su Briuseliu.
 
Tačiau ji sveikino Italijos bei kitų kaimyninių šalių sveikatos ministrų sprendimą valstybių sienas laikyti atviras. Tai antradienį buvo nuspręsta Italijos ministro R. Speranzos surengto susitikimo Romoje metu.
 
Komisarė taip pat gyrė ES šiuo metu pirmininkaujančią Kroatiją už įsipareigojimą reguliariai rengti bloko sveikatos ministrų susitikimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.27; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kodėl Jūs, mokytojau, aiškindamas mįslingiausias Filosofijos kaip griežto mokslo tiesas, aptardamas žmogaus patyrimo ir pažinimo regionų su nepakartojamais intencionalios ir horizontinės sandaros būdais variacijas, taip dažnai iliustracijos dėlei vartojate subanalintą mūsų kultūroje ir nuvalkiotą žmonos pavyzdį, ar išties nebūtų tikslingiau čia į pirmą vietą kelti labiau intriguojantį paslaptingos nepažįstamosios atvejį, kurio išslaptinime objekto duotumo būdai galėtų būti atpažįstami ir aprašomi kaip dar nepripildyto, taigi tuščio intencionalumo įvykdymo galimybės, – pasigirsta laibas balselis su klausiamąją intonaciją iš Halės.

Per amfiteatro eiles nuvingiuoja linksinčių sutikimo ženklan galvų padrika banga, tarsi turinti perspėti, kad reikėtų paieškoti labiau šviežių pavyzdžių, nes darbštuolės žmonos animos pavidalu primygtinis fetišizavimas pradeda po truputėlį atsibosti išpaikintai publikai. Greitai žvilgtelėjęs į halės gilumą sugebu pastebėti, kad klausimą, panašų į uždelsto veikimo priekaištą su galimais šalutiniais padariniais, uždavė bebarzdis, dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, bet drauge suprantu, kad didelių laiko atsargų neturiu, nes maištas gali įsiplieksti staiga net ir lygioje vietoje, niekam to nelaukus.

Dabar jaučiu pareigą ir turiu gerą progą paaiškinti nuobodžiaujančiai publikai, kad filosofijoje svarbiausias dalykas yra teoriniai principai, o ne atskiri pavyzdžiai, kad skoningasis manierizmas, sekant iš paskos didiesiems, įpareigoja būti kraštutinai neišrankiems teikiant pavyzdžius, tokiu būdu pabrėžiant teorijos pirmenybę bet kokio įvaizdinimo ir iliustracijos atžvilgiu (svarbu, kad įvaizdinimas nenustelbtų teorinių principų, nes priešingu atveju mentalinė energija gali būti nukreipiama pro šalį, užklampinama smulkmenose arba net kanalizuojama nepritaikytose vietose).

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Be to, mane teisina tai, kad aš didžiausią dėmesį skiriu ne pavyzdžio reljefiškumui, įtaigumui ar estetiniam paveikumui, o autentiškumo užtaisui, teikdamas pirmenybę tiems pavyzdžiams, kurių gyvenimišką teisingumą liudija mano asmeninė patirtis. Todėl mano kurpiamoje filosofijoje šalia nepasiekiamo Sofijos idealo taip dažnai iškyla darbu pelnomo Žmonos prielankumo pavyzdys, kuris dėl profilių įvairovės bent man yra pakankama empirinė bazė, siekiant apginti teorines pozicijas. Tik pavyduoliai kartais liežuviais plaka apie tai, kad prailgintas mano žmonos torsas užstoja pasaulio vaizdinį, tačiau aš dėl to niekam nesiskundžiu, nejaučiu jokio trūkumo ar neaiškaus sąžinės dilgsėjimo.

Ta proga primenu išrankiajai publikai seną pasakėčią apie karvę ir varlę.

Fabula tokia: prižėlusioje ir klampioje kūdroje skęsta karvė, o ant lelijos stiebo įsliuogusi varlė žiūri į šitą vyksmą savo išsprogusiomis akimis.

– Kodėl tu žiūri, – klausia priekaištingu balsu karvė.

– Kodėl kodėl, – pamėgdžiodama karvę sukvarksi varlė, – aš čia paprasčiausiai gyvenu!

– Aš čia paprasčiausiai gyvenu, – teisinuosi prieš publiką dėl savo pasirenkamų pavyzdžių tendencingumo, o po to įsismarkavęs pradedu neakivaizdinę diskusiją su prabėgusių laikų filosofu, kuris andai nepagalvojęs tvirtino, kad meilė Sofijai ir Zofijai (t. y. Zosei, kartais vadinamai Zosyte) yra nesuderinami dalykai.

Nesakykite, kažkas išties karviško prasikiša Europos vaizdinyje,  jeigu be visa ko kito dar prisimename ir senovės graikų mitą, paporinantį mums apie tai, kad gražuolę Europą sugundė Dzeusas, pasivertęs buliumi.

Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku pastebėti, kad Europos kaip skęstančios karvės prasmėvaizdis dera su O. Spenglerio išplėtota Vakarų saulėlydžio tematika, tačiau pravartu bus atkreipti demesį ir į tai, kad jau pasikeitė kažin kelintoji garsiai kvarksinčių ant nendrės stiebo varlių karta, tačiau mūsų karvė tebeskęsta dar vis neproporcingai ištįsusiu laike pavidalu, daugeliui jau praradus kantrybę ir pradėjus net abejoti dėl liūdnos pabaigos išsipildymo galimybės. Taigi „Titaniko“ pavyzdys čia netinka kaip pernelyg lengvabūdiška asociacija, o, be to, net ir barbarai mus ta proga apleido, išmintingai išsilaipindami kitoje pakrantėje.

Kai žmona neduoda kišenpinigių ir neleidžia pasižmonėti pas draugus, didingu savo stotu užstodama langą į  Europą, ištuštėjusiame pasaulio ekrane matau tik skęstančią karvę jau be jokių prasminių intonacijų ir jausminių proveržių.

2020.02.24; 00:30