Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuva ne tik vėluoja derybose dėl Europos Komisijos (EK) portfelio bei kandidatų pateikimo, tačiau ir nelabai atsižvelgia į kriterijus, kuriais vadovaujasi EK tvirtindama eurokomisarus, sako politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius.
 
Jį stebina ir tai, kad šalyje svarstomi trečiojo ešelono politikai, dar nesukaupę reikiamos patirties bei kompetencijų, reikalingų šiai pozicijai užimti.
 
VDU profesorius įvardino penkis kriterijus, kuriais reikėtų vadovautis, skiriant savo atstovus į EK. Pasak A. Krupavičiaus, kandidatas į eurokomisarus turi turėti profesinį, dalykinį autoritetą bei reputaciją, atitinkančią siekiamo portfelio sritį.
 
Taip pat, pažymi politologas, kandidatui yra būtina politinės ir valstybinės veiklos patirtis užimant svarbiausius postus. Eurokomisarai taip pat dažniausiai būna partijai priklausantys žmonės, nes jie, teigia A. Krupavičius, turi turėti ir didžiausių frakcijų Europos Parlamente (EP) palaikymą.
 
Ekspertas kaip privalomą elementą išskyrė ir kandidatų patirtį ES politikoje bei lyčių pusiausvyros EK reikalavimą, kurį deklaruoja naujoji EK pirmininkė Ursula von der Leyen.
 
Europos Komisijos postas neturi būti valdančiųjų ambicija
 
A. Krupavičius pabrėžia, kad eurokomisaro kandidatūros parinkimas nepriklauso tik nuo valdančiųjų, nes jie, teigia profesorius, dažnai tiesiog neturi tiek potencialių tinkamų kandidatų savo gretose. Todėl, įsitikinęs profesorius, žmogaus, galinčio dirbti EK, reikėtų ieškoti pagal gautą atsakomybės sritį platesniame politiniame lauke.
 
„Į Europos komisaro postą nereikėtų žvelgti per partinius akinius, nes Lietuvoje partijos apskritai neretai turi mažai žmogiškųjų išteklių. Dabartinės koalicijos partijos nėra jokia išimtis, priešingai – itin patvirtina žmogiškųjų išteklių trūkumo taisyklę”, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Tuo tarpu valdančiųjų „valstiečių” siūlomas kandidatas į eurokomisarus ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius yra nepatyręs bei neatitinka kriterijų, sako A. Krupavičius.
 
„Manau, kad tai ženklas, kad valdančiosios frakcijos šiek tiek nesusigaudo dabartinėse EK formavimo taisyklėse. Ir būtų pats laikas šalia to, kad Lietuva tikrai vėluoja, visas tas taisykles ir kriterijus gerai žinoti”, – teigė politologas, pridūręs, kad „valstiečių” siūlomas kandidatas V. Sinkevičius tenkina tik vieną kriterijų – priklauso partijai, tačiau ir tai, pabrėžė A. Krupavičius, labai trumpą laiką.
 
„Jam trūksta patirties įvairiausiose pusėse. Jo sritis – ekonomika ir inovacijos yra ta, kurios norėtų daugelis šalių. Tokiu atveju jis tampa nekonkurencingas”, – pridūrė politologas.
 
Nevedama diskusija apie eurokomisaro darbo tęstinumą
 
VDU profesoriaus teigimu, kitų šalių praktika rodo, jog eurokomisarai dirba ir kelias kadencijas iš eilės, taip užsitikrinant stabilumą bei darbų tęstinumą. Tai, pažymėjo A. Krupavičius, taip pat padeda išlaikyti svarbią atsakomybės sritį.
 
„Daug šalių stengiasi, kad tas pats komisaras būtų paskiriamas antrai kadencijai. Jeigu esamas komisaras turi autoritetą ir gerą reputaciją EK, tai nesvarbu, kokia būtų parlamentinė dauguma, bet dažnai tas pats komisaras siūlomas antrai kadencijai. Pirmiausia jis žino EK virtuvę, jis turi ryšį su Europos Parlamentu, galų gale turi portfelį – jį šiek tiek lengviau išlaikyti, nei gauti naują ir svarbų”, – Eltai kalbėjo profesorius.
 
Europoje maždaug pusė pateiktų kandidatų į eurokomisarus jau turi analogiškos patirties, sako A. Krupavičius.
 
„Šiuo metu yra daugiau mažiau žinoma septyniolika kandidatų, iš kurių 8 dirbo praėjusioje kadencijoje. Lietuvoje keista, kodėl jokia diskusija nevyksta – ar dabartinis eurokomisaras negalėtų būti svarstomas antrai kadencijai. Toks logiškas klausimas turėtų kilti”, – sakė A. Krupavičius, kaip analogišką praktiką taikančias valstybes įvardijęs Suomiją, Estiją, Nyderlandus, taip pat ir Jungtinę Karalystę.
 
Pirmiausia reikia gauti atsakomybės sritį, vėliau – rinktis kandidatus
 
Eksperto teigimu, orientuotis pirmiausia reikia į derybas dėl konkrečios srities portfelio gavimo ir tik tuomet rinktis kandidatus.
 
„Šalis turi labai aiškiai sudėlioti savo preferencijas dėl Komisijos portfelio, kad jis atitiktų geriausiai šalies nacionalinius interesus, ir tik tada, pagal gautą portfelį, siūlyti atitinkamus kandidatus. Lietuvoje visgi stovime ant galvos, o ne ant kojų. Į eurokomisarus siūlomi antrojo, trečiojo ešelono politikai, vardijamos pavardės, o po to svarstoma apie postus. Silpnas kandidatas į stiprų portfelį tikrai pretenduoti negalės”, – Eltai sakė A. Krupavičius.
 
Jis taip pat pažymėjo, kad šiuo metu, Lietuvai gerokai vėluojant portfelių EK dalybose, valdančiųjų siekis deleguoti tik savo kandidatus užgožia lyčių pusiausvyros reikalavimą. Moterų, atitinkančių reikalavimus Europos komisaro postui užimti, pasak A. Krupavičiaus, būtų galima rasti ir opozicijos gretose.
 
„Jei reikėtų įvardinti moteris, būtų galima svarstyti kelių politikių kandidatūras, kurios pagal savo patirtį ir kriterijus galėtų tikti, tai viena iš jų – Irena Degutienė. Pagal savo patirtį ir kompetencijas, ji galėtų būti kandidatų sąraše. (…) Tarp moterų politikių Lietuvoje stipri kandidatė yra ir Vilija Blinkevičiūtė. Ji iš esmės geriausiai atitiktų išvardintus kriterijus. Ji pripažinta EP kaip įtakinga ir reikšminga politikė”, – konstatavo A. Krupavičius.
 
ELTA primena, kad eurokomisarą skiria Vyriausybė, poziciją suderinusi su prezidentu ir Seimu.
 
Tai bus ketvirtasis šias pareigas einantis pareigūnas nuo Lietuvos – iki šiol eurokomisarais yra buvę Algirdas Šemeta, Dalia Grybauskaitė ir dabartinę kadenciją pabaigęs Vytenis Povilas Andriukaitis.
 
Praėjusią savaitę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis informavo, kad „valstiečių” frakcija į eurokomisarus siūlo V. Sinkevičių. Tai buvo netikėta premjerui Sauliui Skverneliui, kuris taip pat priklauso LVŽS frakcijai Seime.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat išplatino pranešimą, kad aktyviai dalyvaus parenkant eurokomisarą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.29; 17:00

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas trečiadienį paragino Armėniją užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą su kaimynu Azerbaidžanu dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
D. Tusko teigimu, „konfliktas neturi karinio sprendimo ir turi būti sprendžiamas politinėmis priemonėmis, vadovaujantis tarptautine teise ir principais.“
 
D. Tuskas, kuris, būdamas Europos Vadovų Tarybos pirmininku atstovauja ES tarptautiniu mastu, po susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu sakė, kad ES yra susirūpinusi dėl naujų aukų ir „eskaluojančios retorikos“.
 
 „Abi pusės turėtų rodyti santūrumą ir imtis priemonių atkurti atmosferą, palankią taikai ir tikroms deryboms“, – sakė D. Tuskas.
 
Konfliktas, kuris kilo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pareikalavo apie 30 000 žmonių gyvybių. Kalnų Karabachas formaliai priklauso Azerbaidžanui, bet jį kontroliuoja armėnai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.11; 08:30
 
 
 

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino pasaulio bendriją pasidalyti su jo šalimi pagalbos pabėgėliams naštą. Turkijos lyderis tai pareiškė šeštadienį Osakoje per baigiamąją spaudos konferenciją, skirtą Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimo rezultatams.
 
„Mes pranešėme apie pastangas, kurias Turkija deda pabėgėlių klausimu. Mes išleidome daugiau kaip 37 milijardus dolerių. Tarptautinė bendrija turi pasidalyti su mumis šią naštą“, – sakė R. T. Erdoganas.
 
Turkijos prezidentas priminė, kad šiuo metu šalies teritorijoje „gyvena milijonai žmonių, pabėgusių nuo konflikto kaimyninėje Sirijoje“. Anot R. T. Erdogano, pabėgėlių problema slegia tik Turkijos ir Jordanijos pečius.
 
„Kai kurios Vakarų šalys, mokančios kitus, kaip užtikrinti žmogaus teises, pačios neišlaikė egzamino šiuo klausimu“, – pridūrė Turkijos lyderis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.30; 07:48

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daugiausiai balsų rinkimuose į Europos Parlamentą Lietuvoje gavusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašo vedlys – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas, visuomenės veikėjas, rašytojas, Lietuvos nepriklausomybės akto radėjas Liudas Mažylis savęs nelaiko politikos naujoku, ir tiki, kad sugebės tinkamai atstovauti savo šaliai Briuselyje.
 
Dieną po rinkimų, kaip ir kiti išrinkti EP nariai, nestokodamas žurnalistų dėmesio, jis rado laiko atsakyti ir į keletą naujienų agentūros Elta klausimų.
 
Ar didelį posūkį jūsų gyvenime lems tas išrinkimas, ir nuo kada galvojote sugrįžti į politiką ne kaip Kauno miesto tarybos narys, kuriuo labai sėkmingai ne vienerius metus anksčiau buvote, bet jau Europos Parlamento lygmeniu?
 
Tik dabar suvokiau, kad šis mano gyvenimo posūkis tikrai bus didelis, ir ne vien dėl didelių atstumų tarp darbovietės ir namų. Važinėti aš pripratęs, bet šiuo atveju gyvenimo tempas bus gerokai intensyvesnis nei anksčiau, ir važinėjimų tikrai bus gerokai daugiau. O kur dar plenariniai posėdžiai, darbas komitete, siūlymai, tarimasis, sprendimų formulavimas. Darbų bus daug, bet to link ėjau, puikiai suprasdamas, ką renkuosi.
 
O dėl politikos, tai čia, kaip rūkymas, – kad ir kiek tvirtai rūkalius apsispręstų mesti rūkyti, bet dažniausiai vėl prie to paties sugrįžta. Politikoj rasim ir aistrų, ir azarto, ir tai patraukia, lyg kokia kita priklausomybė, kurios nesu patyręs. Bet politikoje aš – ne naujokas. Ir Europos Parlamento rinkimai man – ne naujiena. Bandžiau juose savo laimę prieš 10 metų, tik tuomet mano rezultatai čia buvo labai kuklūs, ir į EP nepatekau.
 
Savaime aišku, kad už jus balsavo nemaža dalis Lietuvos, bet tarp tų rinkėjų neabejotinai buvo daug gimtojo Kauno žmonių. Tad ko jie gali tikėtis turėdami Europos Parlamente vienintelį savo miesto atstovą?
 
Pirmiausia galiu pasakyti, kad tvirtai esu apsisprendęs, – mano, kaip europarlamentaro, biuras bus ne kur kitur, o Kaune. Todėl pirmiausiai kauniečiams būsiu pasiekiamas. Ryšys su rinkėjais priklausys ir nuo to, kuriame EP komitete dirbsiu, į kokius klausimus gilinsiuosi, kokias problemas narpliosiu. Tiesa, ne vien Kauno miesto, bet visos Europos mastu. Galvoju pasirinkti Mokslo ir tyrimų komitetą, bet galutinis mano pasirinkimas bus aiškus tik nuvykus į vietą, į Europos Parlamentą.
 
Ar ten nebus ilgu savų studentų (tarp kurių, žinau, esate labai populiarus profesorius), ar nepasiilgsite darbo Vytauto Didžiojo universitete, kuriame subrendote kaip mokslininkas, ir kuris, jei taip galima pasakyti, davė Jums postūmį visai Lietuvai svarbiam didžiajam atradimui Vokietijos archyvuose?
 
Žinoma, viso to pasiilgsiu, bet tikiuosi, bent visuomeniniais pagrindais (nes kitaip europarlamentarui neleidžiama) išlaikyti dalykinį ryšį ir su studentais, ir su universitetu. Pagaliau turiu dar dvi doktorantes, kurioms gali prireikti mano, kaip vadovo, pagalbos. Pakonsultuoti, gal padrąsinti, jei kiltų tokia būtinybė.
 
Kaip pats rengėtės šiems, laimėjimu Jums pasibaigusiems, rinkimams? Tikriausiai ne taip, kaip vienas iš išrinktų kitos partijos atstovų, kuris vėlų vakarą sekmadienį paklaustas, ką žada Europos Parlamente nuveikti, nesklandžiai aiškino, kad Lietuvoje organizuoja vaikų treniruotes, domisi sporto reikalais, tai tą patį veiks ir Briuselyje? ELTA yra skelbusi, kad esate sukaupęs vertingų Sąjūdžio plakatų ir spaudos, atvirlaiškių, senų plokštelių kolekcijų, tai gal, pajuokaukim, kolekcininkų reikalais EP domėsitės?
 
Balotiruodamasis į Europos Parlamentą ir prieš 10 metų žinojau bei dabar žinau: Europa – svarbus dalykas. O kadangi nesu politikoje naujokas (juolab ir pagal savo darbų universitete pobūdį turėjau galimybę į ją gilintis), tai puikiausiai esu susipažinęs su aktualiausiais visai Europos Sąjungai klausimais.
 
Dar žinau, kad yra politikoje darbų tęstinumas, yra frakcijos nuostatos ir dėl energetikos politikos, dėl kitų dalykų. Tad tikrai esu pasirengęs rimtai dirbti. Ne kaip naujokas, tą garantuoju. Pagaliau rinkėjai patys pamatys, ką man pavyks nuveikti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.28; 08:30

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę žiniasklaidoje triukšmingai aptartas kelių kunigų viešas komentavimas apie tai, kaip katalikams derėtų rinktis Prezidento rinkimuose. Vienas tokių kunigų – antisovietinis rezistentas, Katalikų kronikos leidėjas Robertas Grigas.
 
Kauno arkivyskupijoje su juo kalbamės apie krikščionių laikyseną rinkimų akivaizdoje, santykius su politika apskritai, tradicinių partijų krizę ir paties R. Grigo politinį įsitraukimą. 
 
– Kaip manote, kokiais principais ir vertybėmis turėtų vadovautis katalikas, dalyvaudamas politiniame gyvenime ir rinkimuose?
 
– Šiuos principus labai aiškiai pasako Bažnyčios socialinis mokymas ir Vatikano Antrojo susirinkimo nutarimai. Paprastai sakant, šie principai turėtų derėti su bendruoju tikėjimo, moralės ir doros mokymu. Religija bandantys remtis politikai supaprastindami kartais sako, jog užtenka vadovautis Dešimčia Dievo įsakymų, nors iš tikrųjų tai nėra toks paprastas dalykas. Krikščioniški principai yra svarbūs bet kokioje kasdienėje mūsų veikloje ir asmeniniame, šeimos gyvenime, kultūros kūrime, taip pat ir kataliko dalyvavime politiniame gyvenime.
 
Manau, kad kataliko ir, platesne prasme, krikščionio viešoji veikla nėra skaidoma gabaliukais – kaip žmogus, taip ir vienoks ar kitoks jo viešas reiškimasis yra vientisas. Jeigu žmogus orientuoja savo gyvenimą į aukščiausią būtį, kurią vadiname Dievu, tai vienaip ar kitaip per Kristaus asmenį ir Bažnyčią nuspalvina ir paliečia visas to krikščionio viešos raiškos sritis, tame tarpe ir politinį veikimą. Sakytume, šiam veikimui suteikia net gilesnį dvasinį dėmenį.
 
Mes tai labai gerai matome įstatymuose, siūlomuose krikščionių politikų, kurie ne tik didžiuojasi tuo vardu, bet jį pagrindžia ir realiais savo veiksmais, kurie politine veikla stengiasi laikytis krikščioniškų principų. Man atrodo, to net nereikia deklaruoti žodžiais ar lozungais – tai labai aiškiai pastebima iš praktinio politiko veikimo dabartinėje mūsų situacijoje ar susiduriant su dabartiniais iššūkiais, kuomet krikščionis politikas savo veikla vienareikšmiškai gina gyvybę, kaip Bažnyčia sako, nuo gyvybės pradėjimo iki natūralios mirties, pasisako prieš abortus, už prigimtinę santuoką, vyro ir moters sudaromą šeimą. Čia ir pasireiškia ta bendražmogiškoji prigimtinių vertybių saugojimo politika.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Politikai gali akademiškai, gražiai kalbėti apie krikščionybę ir katalikybę ir net naudotis Bažnyčios socialinio mokymo terminologija bei apibrėžimais, bet kada ateina laikas praktine veikla, siūlomais įstatymais ar balsavimu spręsti principinius klausimus, mes pamatome, jog politikas būtent tada vienaip ar kitaip apsisprendžia. Tuomet ir atsiskleidžia, kiek tikrosios krikščionybės ar ištikimybės deklaruojamiems principams yra politiko veikloje. 
 
– Dilema kaip elgtis kyla ne tik politikams, bet ir rinkėjams. Šiandien dažnai girdime principą: „jūs galite tikėti kuo norite, vaikščioti į bažnyčią, melstis, bet viešajame gyvenime nekiškite savo religinių principų“. Ką galima atsakyti į tokį mąstymą? Ar jis yra pagrįstas, ar diskriminuoja katalikus?
 
– Ši formuluotė mane visuomet asmeniškai skaudžiai paliečia, nes mes, okupacijos metais Lietuvoje gyvenę ir priešinęsi katalikai, krikščionys, tą dar labai gerai prisimename iš sovietmečio patirties. Stalino laikais, kai buvo totalus bet kokios, net ir privačios, tikėjimo raiškos persekiojimas, egzistavo spaudimas ir baudimas už ją. Vėlyvajame sovietmetyje, kada režimas tapo truputį liberalesnis, buvo taikoma ta pati formulė: eikite, melskitės, dalyvaukite pamaldose – tas buvo sakoma ir tikintiesiems, ir kunigams. Ateistinėse paskaitose lektoriai dažnai mėgdavo minėti, jog Konstitucija ir įstatymai garantuoja religinės praktikos ir ateistinės propagandos laisvę.
 
Buvo bandoma sudaryti lygiateisiškumo įspūdį, į kurį mūsų katalikiškojo pogrindžio lyderiai ir pogrindžio spaudos leidėjai, tokie kaip kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, kun. Zdebskis ar ses. Sadūnaitė, atsakydavo: tai nėra lygiateisiškumas. Jeigu mes kaip piliečiai esame lygūs prieš įstatymą, mes, kaip ir ateistai, turime teisę ne tik melstis, lankyti dar neuždarytas bažnyčias ar atlikti religines apeigas, bet taip pat skleisti savo pasaulėžiūrą, leisti laikraščius, knygas, turėti galimybę viešai kreiptis į visuomenę per spaudą, radiją ar susirinkimus. Nebuvo net lygiateisiškumo regimybės.
 
Dabar matome įsigalėjusį gana aiškiai atpažįstamą kultūrinį marksizmą, kurio sąlygomis mes, tikintieji, vėl esame brukami į tą patį ankštą narvą. Mums sako pasilikti savo tikėjimą, savo idėjas privačiam gyvenimui, bet viešai gyventi, elgtis, o politikams – mąstyti ir veikti, pagal vyraujančios srovės, mainstream, iš esmės kraštutinio liberalizmo ar sekuliarizmo primetamas taisykles. Ir aš, kaip patyręs sovietinį persekiojimą, vėl išgyvenu tą patį reikalavimą ar nuostatą, kol kas dar ne įstatyminę, bet labai aiškiai jaučiamą – tarsi naują uždarymą, apribojimą ar reikalavimą viešai slėpti ar išsiginti savo pažiūrų.
 
Manau, kad tai išgyvena ne tik kunigai, kurie pagal pašaukimą turi dalintis, skleisti tikėjimą, bet net ir veiklesni krikščionys, katalikai, kurie tikėjimą laiko vertybe ir nori pagal jį pilnavertiškai gyventi visose raiškos srityse, o ne tik tarp keturių savo privataus buto sienų.
 
– Praėjusį lapkritį arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius pasakė, kad Lietuvoje nebėra krikščionis atstovaujančios partijos. Ar jūs sutinkate su tuo ir kodėl?
 
– Taip. Kažkur savo Facebooko pasikalbėjimuose su bičiuliais ar dar leidžiamoje krikščioniškoje spaudoje esu išsakęs panašią mintį. Man atrodo, kad visiems, besidomintiems dabartine idėjine, pasaulėžiūrine situacija Lietuvoje, tai yra akivaizdu. Vienintelė politinė jėga TS-LKD partija, už kurią tradiciškai visą nepriklausomybės laikotarpį balsavo ir turbūt tebebalsuoja daug nuoširdžiai tikinčių, Tėvynę mylinčių, patriotiškai nusiteikusių piliečių, radikaliai nutolo nuo savo pirmykščio pavidalo, kuris buvo jos įsisteigimo metu, kuomet, kaip juokaudamas sakau, vadovai buvo Landsbergis senasis, vyresnysis Saudargas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Patackas, Liudas Simutis ir kiti buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir rezistentai. Tai iš tikrųjų buvo patriotiška, Lietuvos savarankiškumą, lietuvybę, tikėjimo tradicijas ginanti organizacija. Jos balsavimai Seime labai akivaizdžiai rodė, kokias vertybes, kokius įstatymus dauguma TS-LKD narių palaikė ir kokiems priešinosi.
 
Iškalbinga neseniai matyta balsavimo analizė, kuri rodo, kaip prieš dešimtmetį beveik vieningai TS-LKD balsuodavo prieš įvairius bandymus dekonstruoti šeimą, prieš visokias gėjų partnerystes, prieš gyvybei kenkiančių įstatymų priėmimą.
 
Nors dabar ji jau ryškiai pasikeitusi, šią partiją viešai ir toliau beviltiškai bandoma pateikti kaip tokią pat krikščionišką ar konservatyvią. Iš tikrųjų taip nėra. Manau, kad ta dalis – o ji gana nemaža – Lietuvos visuomenės, kuriai yra brangios tradicinės vertybės ir tautiškumas, Lietuvos kaip suverenios valstybės, o ne tik administracinio vieneto Europos Sąjungoje (ES), išlaikymas, ta dalis visuomeniškai aktyvių, sąmoningų piliečių yra likusi be savo partijos, be politikų, kuriuos galėtų nuoširdžiai remti ir pasitikėti. Turiu viltį ir kaip katalikas meldžiuosi, kad greičiau susiburtų ir atsirastų ta visuomeninė ar politinė jėga, kuri ne formaliai, o savo dvasia išreikštų šiuos principus, atstovautų krikščioniškai, tautiškai, konservatyviai mąstantiems piliečiams, kurie galėtų už ją balsuoti ir rinkti į savivaldą bei Seimą.
 
Taip pat, jeigu pavyks kažkokia forma išlaikyti, o dėl daugybės svarbių mūsų Tėvynei priežasčių yra verta dėl to pasistengti, Europos Sąjungą, kuri, norėtume, būtų tėvynių sąjunga ar tam tikras mažųjų tautų išlikimui palankus tautų sąjungos unitarinis junginys, būtų prasminga rinkti ir siųsti nuoširdžiai dešiniojo nusiteikimo atstovus ir į Europos Parlamentą (EP).
 
– Kartu su kitais katalikiško antisovietinio pogrindžio dalyviais vyskupu Jonu Kaunecku, sese Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Monika Gavėnaite prisijungėte prie Vytauto Radžvilo įsteigto komiteto. Kodėl? Juk tai, ko gero, dvasininkams buvo drąsus žingsnis.
 
– Mano gyvenime, manau, yra buvę ir drąsesnių žingsnių (juokiasi – red. past.). Tai buvo natūralus, nuoseklus žingsnis, kadangi šio komiteto žmonės, taip pat ir prof. Vytautas Radžvilas, daugelį metų nuosekliai atstovavo būtent tas vertybes, kurios yra svarbios krikščioniškų, lietuviškų, nepriklausomybinių nuostatų rinkėjams.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
 
Panašu, kad atėjo laikas susiburti tokiai politinei visuomeninei jėgai ir siųsti jos atstovus į europines institucijas, kuriose būtų girdimas didelės dalies Lietuvos piliečių, rinkėjų balsas, kad galėtume daryti įtaką mus veikiantiems ir toliau veiksiantiems ES procesams. Jeigu Vytauto Radžvilo komiteto Susigrąžinkime valstybę atstovai pateks į EP, tikiuosi, kad kartu su kitų konservatyvių, krikščioniškų, tautinių jėgų parlamentarais prisidės prie tolimesnio mūsų buvimo Europos namuose, kartu neprarandant ir vienintelių – mūsų Lietuvos valstybės – namų.
 
– Ačiū už pokalbį.
 
– Ačiū, kad esate. Dieve padėk.

Kalbino Vytautas Sinica
 
Informacijos šaltinis – propatria.lt
 
2019.05.24; 10:24

Milijardierius investuotojas ir politinis aktyvistas George’as Sorosas paragino Europą „prabusti“ ir pripažinti tiek vidinių, tiek ir išorinių priešų keliamo „pavojaus mastą“, su kuriuo ES susiduria šiuo metu.

J. C. Junckeris: Europa išlieka gražiausia vieta gyventi. EPA-ELTA nuotr.

Europa „miegodama eina į užmarštį“, o jos žmonės turi „prabusti, kol ne per vėlu“, straipsnyje, kurį paskelbė „Project Syndicate“, perspėjo legendinis investuotojas.

„Jei Europos žmonės neprabus, ES nueis Sovietų Sąjungos 1991-ųjų keliu“, – rašė G. Sorosas. Pasak jo, to nesupranta nei Europos lyderiai, nei paprasti piliečiai.

G. Soroso teigimu, dabartiniai ES lyderiai yra panašūs į Sovietų Sąjungos politbiurą – aukščiausią valstybės valdymo organą – prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą. Milijardierius pareiškė, esą ES lyderiai, kaip ir Sovietų Sąjungos lyderiai prieš pat jos žlugimą, skelbia „ukazus“ (įsakymus), nepaisydami to, kad jie nieko nereiškia.

„Geltonųjų liemenių“ streikai Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.

G. Sorosas artimiausiu išbandymu Europai laiko Europos Parlamento (EP) rinkimus šių metų gegužę, kuriuose euroskeptiškos partijos, prognozuojama, sulauks daug balsų.

„Deja, antieuropietiškos jėgos rinkimuose džiaugsis pranašumu. Prie to prisideda pasenusi partijų sistema, ES sutarties pakeitimo negalimumas ir teisinių įrankių valstybėms paveikti, kurios pažeidžia ES įkūrėjų išdėstytus principus, trūkumas“, – perspėja vengrų kilmės JAV gyvenantis milijardierius.

G. Soroso komentarai pasirodė Europai neramiu laiku, kai sustiprėjo populistinės ir prieš valdžią nusiteikusios jėgos.

„Brexitas“ Jungtinėje Karalystėje (JK), „geltonųjų liemenių“ keliami neramumai Prancūzijoje, įtakingos dešiniosios partijos Italijoje ir Vokietijoje drebina Bendrijos pamatus. Be to, antiimigracinė politika ir antidemokratiniai veiksmai Lenkijoje ir Vengrijoje gali pagilinti prarają tarp šių šalių ir Europos Sąjungos.

G. Sorosas, be kita ko, aptarė politinę Vokietijos situaciją, kur Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) spaudžia ne tik koalicijos partneriai Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga (CSU) ir socialdemokratai (SPD), bet ir kraštutinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kuri rinkėjų palaikymo susilaukė dėl euroskeptiškos ir antiimigracinės politikos pažadų.

Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.

„Šiuo metu valdančioji Vokietijos koalicija nebegali būti tokia proeuropietiška, kokia ji būtų be AfD įsikišimo“, – pažymėjo G. Sorosas. Kalbėdamas apie „Brexitą“, gerai žinomas investuotojas tikino, kad visuomenė vis labiau supranta neigiamus JK pasitraukimo iš Bendrijos padarinius, tačiau, pridūrė jis, situacija yra tokia sudėtinga, kad „dauguma britų tiesiog nori ją kuo greičiau užbaigti“, nors, tikina G. Sorosas, „Brexitas“ bus įvykis, kuris nulems šalies ateitį.

Apžvelgdamas Italijos 2017 m. migrantų krizę, G. Sorosas pastebėjo „mirtiną ES klaidą“, kai Bendrija įgyvendino Dublino susitarimą, kuriuo buvo nutarta, kad imigrantai turi prašyti prieglobsčio šalyje, į kurią jie pirmiausia atvyko. Italijai sunkiai sekėsi susidoroti su imigrantų, plaukiančių Viduržemio jūra, srautu, o tai „paskatino visuomenę balsuoti už euroskeptiškas partijas“ 2018 m. rinkimuose, teigė G. Sorosas.

Riaušės Belgijos sostinėje Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.

Norint atremti antieuropietiškas tiek vidaus, tiek ir išorės jėgas, G. Soroso teigimu, Europa turi pripažinti turinti priešų ir tada „pažadinti miegančią ES daugumą“ bei mobilizuotis, ginant vertybes, kuriomis yra paremta Europos Sąjunga.

„Antraip vieningos Europos svajonė gali tapti XXI a. košmaru“, – savo straipsnį užbaigė G. Sorosas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.13; 05:53

ES de facto sostinėje Briuselyje veikia šimtai Rusijos ir Kinijos šnipų, rašo Vokietijos laikraštis „Welt am Sonntag“, remdamasis diplomatais, kuriems esą buvo pasakyta vengti tam tikrų restoranų ir kavinių Europos institucijų kvartale.

Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) diplomatus įspėjo apie šimtus Rusijos ir Kinijos žvalgybų agentų, veikiančių Briuselyje, rašoma leidinyje. Pasak „Welt am Sonntag“ cituojamų ES diplomatų, EIVT skaičiavimais, Briuselyje veikia apie 250 Kinijos ir apie 200 Rusijos šnipų.

Laikraščio teigimu, diplomatai ir kiti svarbūs pareigūnai buvo perspėti vengti kai kurių Briuselio Europos institucijų kvartalo vietų, kaip populiarus didkepsnių restoranas arba kavinė netoli pagrindinio Europos Komisijos pastato.

EIVT, kuriai vadovauja vyriausioji ES diplomatė Federica Mogherini, esą tikino, kad Rusijos ir Kinijos agentai daugiausia veikia po šalių ambasadų ir prekybos misijų priedanga, o Rusijos šnipų skaičius Briuselyje istoriškai yra labai didelis.

Kaip rašo „Deutsche Welle“, užsienio šalių šnipinėjimas Briuselyje yra vieša paslaptis, to net reikėtų tikėtis, juk miestas yra de facto ES sostinė ir NATO būstinė.

2003 m. kilo skandalas, kai Europos Tarybos Justus Lipsius pastato patalpose, kuriomis naudojasi Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos diplomatai, buvo aptikta pasiklausymo įranga. Nors kaltininkų nepavyko rasti, žiniasklaida tuo metu dėl šnipinėjimo kaltino Izraelį ir Jungtines Valstijas.

Pasak „Welt am Sonntag“, be Rusijos ir Kinijos agentų, Briuselyje taip pat aktyviai veikia JAV ir Maroko šnipai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.11; 05:00

Europa turi pažaboti imigraciją, kad užkirstų kelią dešiniųjų populizmo kilimui, sakė buvusi JAV valstybės sekretorė ir kandidatė į JAV prezidentus 2016 metais vykusiuose prezidento rinkimuose Hillary Clinton.

Nepaisant to, kad nuo 2015-2016 metų krizės, kai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, gerokai sumažėjo atvykstančiųjų skaičius, migracijos politika išlieka prioritetu ES, kai tokiose šalyse, kaip Italija ir Austrija, įsitvirtino prieš imigraciją nusistačiusios dešiniųjų vyriausybės.

H. Clinton gerai įvertino tokius Europos lyderius, kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, už jų geranoriškumą migrantų atžvilgiu, bet pridūrė, kad jiems reikia pasiųsti griežtesnę žinią, kad jie ne visada galės „suteikti prieglobstį ir paramą“. Europa, anot H. Clinton, „atliko savo užduotį“.

„Manau, kad Europa turi valdyti migraciją, nes būtent tai įžiebia liepsną“, – interviu dienraščiui „The Guardian“ sakė H. Clinton.

Politikės teigimu, norint užkirsti kelią didėjančiai dešiniųjų pažiūrų populistų grėsmei, Europai reikia laikytis griežtesnio požiūrio į imigraciją. 

Interviu metu H. Clinton taip pat užsiminė, kad susirūpinimas dėl imigracijos, iš dalies, prisidėjo prie Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš ES.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-23

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Nepaisant kontraversiško požiūrio į dabartinį JAV prezidentą, Seime įkurta Donaldo J. Trumpo (Donaldo Trampo) draugų grupė.

Laikinosios grupės pirmininku tapo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas, grupės pavaduotojais skirti Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Jaroslavas Narkevičius.

Iniciatyvos autoriaus L. Kasčiūno teigimu, JAV lyderystė ir įsitraukimas Europoje yra žemyno saugumo ir klestėjimo pamatas.

„Todėl, nepaisant kai kurių mūsų parterių Europoje požiūrio, Lietuva kartu su JAV privalo būti pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius, įskaitant laisvės ir demokratijos principų puoselėjimą, NATO matomumo ir karinio atgrasymo priemonių Vidurio ir Rytų Europoje stiprinimą, abipusiai naudingos laisvosios prekybos erdvės sukūrimą, strateginių projektų ekonomikos, energetikos, saugumo bei kitose srityse vystymą“, – teigė grupės pirmininkas.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

L. Kasčiūno nuomone, Europa ir Europos Sąjunga neturi savęs projektuoti eurocentristine jėga ir savo geopolitinę bei kultūrinę galią ji turi grįsti euroatlantinės civilizacijos pagrindais. Kitaip tariant, aiškino politikas, Europa privalo išlikti transatlantine.

Jis teigė, kad itin palankiai vertina Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą bei JAV prezidento administracijos iniciatyvas, stiprinančias NATO, JAV išlaidų Europos valstybių gynybai didinimą, paramą Europos Sąjungos energetinei nepriklausomybei nuo autoritarinių valstybių.

„Lietuvai itin svarbus yra ir asmeninis JAV prezidento Donaldo Trumpo indėlis į tinkamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų vertinimą: savo kalboje Varšuvoje 2017 m. liepą Donaldas Trumpas, pirmasis ir kol kas vienintelis iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių, sulygino nacionalsocializmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, o ypač Vidurio bei Rytų Europos regionui. Tokį savo vertinimą Donaldas Trumpas vėliau pakartojo ne kartą, ir esame įsitikinę, kad būtent toks vertinimas prisidėtų ir prie vieningesnės Europos kūrimo“, – aiškino Seimo narys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.14; 06:12

D. Trumpas ir E. Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Paryžiuje su Prancūzijos vadovu Emmanueliu Macronu susitikęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV nori matyti stiprią Europą ir yra pasiryžusi padėti savo sąjungininkams, tačiau pabrėžė, kad Europa privalo elgtis garbingai dalijantis gynybos išlaidas, praneša „Reuters“.

„Mes norime stiprios Europos – tai mums labai svarbu. Abi puses domina bet koks būdas, padėsiantis tai pasiekti geriausiai ir efektyviausiai“, – JAV prezidentas sakė susitikimo metu.

D. Trumpas patikino Prancūzijos prezidentą, kad JAV nori padėti Europai, tačiau pridėjo, kad šiuo metu gynybos išlaidų našta daugiausiai tenka JAV.

Prancūzijos lyderis sakė pritariąs D. Trumpo pozicijai, kad Europa turėtų daugiau prisidėti prie NATO pajėgumų finansavimo. E. Macronas mano, kad jo pasiūlymai dėl Europos gynybos visiškai atitinka šiuos poreikius.

Per valandą trukusį susitikimą abiejų šalių vadovai taip pat aptarė konfliktus Sirijoje ir Jemene, Irano situaciją, klimato kaitą ir prekybą.

JAV prezidentas sušvelnino savo poziciją dėl tarifų Europos Sąjungoje pagamintiems automobiliams. Taip pat aptarta galimybė atšaukti muito tarifus iš ES importuojamam aliuminiui ir plienui. Pasak D. Trumpo, derybos juda į priekį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.11; 07:53

Pabėgėliai. EPA-ELTA nuotr.

Nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės, ir šios problemos sprendimas gali būti tik politinis, po pokalbių su Rusijoje besilankančiu Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

„Migrantų skaičius nuolat didėja. Padėtis keičiasi tik geografiniu požiūriu ir srautai vėl didėja. Akivaizdu, migracijos į Europą potencialas milžiniškas“, – sakė V. Putinas.

Rusijos vadovo teigimu, didelės socialinės išmokos ir kitos išmokos Europoje tik skatina migracijos procesus. Pasak V. Putino, pirmiausiai jie kalbėjo apie migrantus iš Sirijos, Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių, o dabar kalba apie Užsachario Afriką. Dėl to nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės.

V. Putinas taip pat sulygino migracijos procesus Europoje ir Rusijoje, pabrėždamas, kad Rusija taip pat turi savų su migracija susijusių problemų.

„Tam tikru mastu, jie nėra geresni nei Europos, nes mes neturime jokių sienų su šalimis, iš kurių atvyksta migrantai. Tačiau paprastai šios šalys yra buvusios sovietinės respublikos“, – sakė V. Putinas ir pažymėjo, kad žmonės bent jau moka kalbėti rusiškai ir gali lengviau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Anot V. Putino, kalbant apie Europą, padėtis šiuo atžvilgiu daug sudėtingesnė. „Į Europos šalis atvyksta visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Tokia adaptacija labai sudėtingas procesas“, – teigė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.19; 05:30

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savaitgalį Lietuvių tautininkų ir Respublikonų sąjungos (LTRS) organizuotame tautinių jėgų sąskrydyje „Lietuva yra ČIA“ prie Lūksto ežero Telšių rajone nutarta kovoti prieš daugybinę pilietybę ir telktis Atgimimo Prezidento rinkimams. Nutarta spalio pabaigoje rengti sąjungos suvažiavimą, inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.

Sąskrydžio dalyviams buvo pristatytos Sąjūdžio pradininko, rašytojo ir filosofo dr. Arvydo Juozaičio, svarstančio galimybes kandidatuoti Prezidento rinkimuose, valstybės politikos gairės „Lietuva yra čia“. Diskusijose pabrėžti nacionalinės kultūros ir švietimo gaivinimo tikslai, konkrečios kryptys ekonominėje ir socialinėje srityse, tarptautinės politikos principai Europos Tautų Pavasario epochoje. Sąskrydžio dalyviai vieningai palaikė A. Juozaičio ketinimą grįžti į viešąją politiką. Teikti įvairūs siūlymai ir kritinės pastabos dėl galimos rinkimų kampanijos idėjinių ir organizacinių nuostatų.

A. Juozaitis pabrėžė grįžimo prie Sąjūdžio vertybių aktualumą, apie būtinybę svarstyti ir drauge su kitais bendraminčiais parengti bendrą veiksmų programą stiprinant nacionalinę valstybę. Buvęs Seimo narys ir sąjungos strateginio komiteto pirmininkas Gintaras Songaila pranešė apie augantį paramos A. Juozaičio dalyvavimui Prezidento rinkimuose judėjimą, apie galimybę telktis į platesnį frontą su ilgalaikiais tikslais.

A. Juozaitis galutinį savo sprendimą dėl dalyvavimo Prezidento rinkimuose pažadėjo paskelbti rugsėjo viduryje. A. Juozaitis teigė neabejojąs, kad apsisprendus dalyvauti rinkimų kampanijoje jis būtų labiausiai puolamas visų politinio elito kandidatų.

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Joks kitas kandidatas nesulauks tokios aštrios visų politinio elito kandidatų kritikos kaip tas, kuris į šią kovą ateis ne iš dabartinės politinės sistemos, o iš Atgimimo Sąjūdžio siekių įgyvendintojų fronto“, – sakė A. Juozaitis.

Sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis pabrėžė, kad lietuvių vienybė yra dažniausiai tik krizės atvejais sutinkamas gamtinis reiškinys. Artėjantys Prezidento rinkimai yra proga šias jėgas sutelkti, iškeliant vieningai remiamą kandidatą.

„Šio sąskrydžio tikslas ir yra nepalikti tuščių plaukimo takelių prezidento rinkimų finale, kviečiant gerbėjus ir organizuojant rėmėjus numatomai paramos talkai“, – sako S.Gorodeckas.

Referendumo Dėl dvigubos pilietybės klausimu sąskrydžio dalyviai pasisakė už Lietuvio paso idėją, daugybinę pilietybę vertindami kaip valstybės ardymą, dviejų rūšių piliečių kūrimą.

Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga (LTRS) susikūrė prie Tautininkų sąjungos (TS) prisijungus Respublikonų partijai (RP) 2017 m. birželio mėnesį. Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) yra tradicinė dešinioji Lietuvos politinė partija. 2017 m. Tautininkų sąjungos pirmininku tapo Sakalas Gorodeckis, kuris ir liko reorganizuotos sąjungos – LTRS pirmininku. LTRS vicepirmininkais išrinkti buvęs Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas, dr. Gediminas Navaitis, Marijus Čekavičius ir Juozas Dingelis.

Šiuo metu sąjunga vienija per 3,5 tūkstančio narių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.20; 11:00

Migracijos politika yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas, ir mėginimai padaryti ją bendru uždaviniu žlugo. Tai penktadienį paskelbtame interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

„Migracijos politika nėra bendras ES uždavinys, tai – kiekvienos ES valstybės nacionalinis reikalas, – sakė jis. – Nuo 2015 metų mėginama padaryti ją bendru uždaviniu, bet šie mėginimai žlugo“.

Vengrijos premjeras griežtai kritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel migracijos politiką. „Jeigu aš pradėčiau vykdyti tokią migracijos politiką, kaip jūsų kanclerė, tai žmonės tą pačią dieną ištrenktų mane iš posto“, – teigė V. Orbanas.

Anot jo, „kiekvieną (Viduržemio jūroje) išgelbėtą migrantą reikėtų grąžinti atgal į Afriką“. „Tik taip galėsime užkirsti kelią šiai masinei žmonių žūčiai jūroje“, – pabrėžė premjeras. „Bet kuris sprendimas, skelbiantis migrantams, kad jie gali atvykti (į Europą), tėra naujų tragedijų priežastis“, – pridūrė V. Orbanas.

Vengrijos vyriausybės vadovo nuomone, reikia parengti paramos šalims, iš kur į ES atvyksta pabėgėliai, planą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 08:30

Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų vertinti Europą kaip artimiausią sąjungininkę, prieš artėjantį NATO viršūnių susitikimą kreipdamasis į prezidentą Donaldą Trumpą sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, pabrėždamas, kad Europa gynybai skiria kelis kartus daugiau nei Rusija.

„Miela Amerika, vertink savo sąjungininkus, nes, tiesą sakant, neturi jų tiek jau daug. Ir, miela Europa, daugiau lėšų skirk savo gynybai, nes visi nori, kad jų sąjungininkas būtų gerai pasiruošęs ir apsirūpinęs“, – kalbėjo D. Tuskas. „Pinigai – svarbu, bet dar svarbiau turėtų būti tikras solidarumas“, – pridūrė jis.

Be kita ko, D. Tuskas mėgino atremti teiginį, kad tik JAV gina Europą. Jis priminė, kad Europa pirmoji plačiu mastu sureagavo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių JAV ir po to vykusiame Afganistano kare neteko 870 karių.

„Mielas pone prezidente, prašau, prisiminkite tai rytoj, kai susitiksime NATO viršūnių susitikime, o dar svarbiau – prisiminkite tai, kai Helsinkyje susitiksite su (Rusijos) prezidentu Vladimiru Putinu. Visada gerai žinoti, kas tavo strateginis draugas, o kas – strateginė problema“, – sakė EVT vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.11; 05:42

Šiemet migracijos srautai Viduržemio jūra, palyginti su pernai, sumažėjo perpus, informavo Tarptautinė migracijos organizacija (TMO).

Nuo šių metų sausio mėnesio iki birželio mėnesio vidurio šiuo keliu pasiekti Europą mėgino apie 40 tūkst. asmenų.

Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Viduržemio jūroje žuvo 857 migrantai. Pernai tuo pačiu laikotarpiu žuvo apie 2 tūkst. asmenų.

„Nepaisant to (aukų skaičiaus mažėjimo, – ELTA), Viduržemio jūra išlieka pavojinga vieta nelegaliems migrantams“, – Ženevoje vykusioje spaudos konferencijoje sakė TMO atstovas Joelis Millmanas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.20; 08:07

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmoji dalis

Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – tautos namų, bet ir laisvės bei tiesos pažadus. Kelio pradžioje tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų Lietuvos žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo greitai palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, kartais vykdyta kontroliuojant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinkos žmonės išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui. Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Valdžią paeiliui dalinasi elitų karuose susiformavusios ir partijomis pasivadinusios politinės grupuotės, kurios neturi jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu.

Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tai tik valdančiojo elito frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių lyderių  karjeros interesus. „Kairieji“ paslaugiai vykdo stambiųjų kapitalistų pageidavimus, „dešinieji“ apsunkina verslą ir žmones vis naujais mokesčiais, „centristai“ nedaro nieko, o rinkiminius pažadus užmiršta visi. Nenoras veikti pateisinamas ankstesnės valdžios paveldu ir opozicijos trukdymais. Gyvenama iliuzija, kad galima nieko nekeisti. Daugybę kartų pavyko išvengti rimtų sprendimų juos imituojant.

Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, nes piliečiai priversti balsuoti už iš anksto parinktus ir į sąrašus įrašytus kandidatus. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį  valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje. Balsams nusiurbti prieš rinkimus sukuriami nauji  politiniai dariniai, spontaniškus visuomenės judesius įtraukiantys į sistemą ir perimantys jų valdymą. Rimtesni valstybės atnaujinimo siekiai apšaukiami kraštutinumais, nors dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo būtų galima apkaltinti valdžią. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito iškrypimo ir neveiklumo pasekmė. Politinis elitas nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Susidariusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant ir ši būklė  tampa didžiausia valstybės problema. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų nesiima, nes tai jiems nenaudinga, o siekiantieji sprendimų yra atkirsti nuo politinės sistemos. Valstybės reformavimo būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje yra užblokuotas, o galėtų būti tikrąja ateinančiųjų metų idėja Lietuvai.

Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis maitinama žiniasklaida organizuoja nesibaigiančius skandalus. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma  veikla, o jų  autoriai paskandinami patyčiose.

Skatinamas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepakantumo blogybėms pretekstu skatinamas vieni kitų skundimas. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.

Antroji dalis

Valdžios draudimais vykdoma valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, juos grindžiant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu. Vis didesnė ir griežtesnė kontrolė imituojant permainas – tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis neįmanoma, kai su piliečiais nesitariama svarbiais klausimais. Todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, tuščių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti primityvūs būdai pelnyti politinį populiarumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus.

Kultūros politika paversta pinigų dalybomis ir apdovanojimais politikams, pozuojantiems prieš televizijos kameras. Jie veikia pagal principą „kuo mažiau lėšų kultūrai – tuo menininkų mąstymas  paklusnesnis, mažiau pavojingas. Netrukus Lietuvoje trinkelėmis bus išgrįsti miško takai grybautojams, kaip tuo metu kultūros leidiniai savo menkiems tiražams lėšų gauna vis mažiau. Rašytojai paversti prašytojais, menininkų gyvenimas virto kova už duonos kąsnį, žymiausi Lietuvos kūrėjai dirba užsienyje, o jaunieji talentai puoselėja svajonę kuo greičiau išvažiuoti.

Deklaruojant, kad vidurinioji klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų jis naikinamas. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausomos. Gausiausia viduriniąja klase išlieka paklusni ir dėl savo darbo vietų drebanti valdininkija, garantuojanti ne stabilumą, o stagnaciją.

Jeigu XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus neturi galimybės sudurti galą su galu – kalta valstybės tvarka, o ne jos gyventojai, kurių atskirties ir priešiškumo neišspręs jokia pilietybių gausa ir pasakos apie vienetines sėkmės istorijas. Valstybėje, kaip šeimoje, per vėlai pripažintos klaidos ir atgaila nieko nekeičia – išėjusieji nebegrįžta. Atkakliai nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad sukurta ir nuolat palaikoma socialinė atskirtis tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Kad vieni bėga iš Lietuvos, o kiti lieka namie ir niekina vieni kitus. Sotieji ir išdidieji laiko kitus nevykėliais, o alkanieji ir nusivylusieji nebeatskiria valdžios nuo valstybės. Daugiausiai yra abejingųjų, kuriems susvetimėjusi visuomenė nerūpi, jie prisitaiko prie visko.

Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečioji dalis

 Žmogui ir šeimai reikia gyvenimo siekių, o visuomenei ir valstybei – idėjų, dėl kurių, reikalui esant, būtina ką nors  paaukoti. Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų neatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginanti vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.

Nei Europos, nei viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi kito tikslo be noro egzistuoti sočiai, patogiai ir  daryti , kas tik šauna į galvą, griežtai prižiūrint ir iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant biurokratinei valstybės mašinai. Juridiškai įteisinami visi įmanomi norai ir geismai. Prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės ir teisės be pareigų sampratos.

Kultūra yra nuolat palaikoma vertybių sistema. Įgyvendinant didįjį realiatyvizmo eksperimentą, kuomet viskas vienodai reikšminga ir teisinga, vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti žodžio laisvės bei savo įsitikinimų.

Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau vienijančių idėjų. Tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako krikščioniškosios kultūros kaip civilizacijos išlikimo pagrindo, palikdamas tik bankrutavusius neoliberalizmo ir neomarksistinio multikultūralizmo siekius.

Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą bei mažumos pareigas jau nebeliko. Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma įdiegti nuomonių diktatūra. Viešajame diskurse prievarta įtvirtinama šventųjų karvių „įvairovė“, proteguojanti savus ir bet kokią kitą nuomonę smerkianti kaip „neapykantos kalbą“.

Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir graži tik popieriuje, realybėje ji bejėgė. Tikrovėje nugali ne teisingesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma – savęs.

Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas ištautinimo, išvalstybinimo ir multikultūralistinių idėjų realizavimo projektas. Tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris jau dabar susiduria su nuolat augančiu visuomenės pasipriešinimu. Permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų visuomenių nepasitenkinimo. Tokiais augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymo laikais didžiausias pavojus gresia mažoms tautoms ir valstybėms. Kaip Lietuvai išgyventi globaliame pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?

Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.

Ketvirtoji dalis                           

Lietuva turi tapti aktyvia diskusijos dėl Europos ateities dalyve ir lygiateisiškai dalyvauti Europos, kaip nepriklausomų, laisvų valstybių sąjungos, atsinaujinime, be kompromisų ginti esminius tautos išlikimo ir valstybingumo išsaugojimo interesus.

Lietuva turi būti sugrąžinta žmonėms ir tapti vieta, išvaduota nuo biurokratijos siautėjimo, partokratijos diktato, bulvarinės, indoktrinuotos žiniasklaidos melo ir socialinės atskirties, vieta, kur gera gyventi visiems.

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Politinė sistema turi būti reformuota taip, kad užtikrintų visuotinę bendruomenių savivaldą, demokratinį ir tiesioginį visų lygių valdžios institucijų, teisėsaugos ir savivaldos vadovų ir pareigūnų renkamumą bei atsakomybę.

Valstybės gyvenimą keičia ne nepatenkintųjų diskusijų klubai ar inteligentų grupės. Tikrų reformų ir permainų valstybėje gali imtis tik sutelkta ir vieninga jos piliečių politinė valia. Gyvųjų ir neužmigusiųjų yra visuose visuomenės sluoksniuose – valdžios struktūrose ir partijose, versle ir kultūroje, kiekviename mieste ir kaime.

Pirmieji pokyčiai turi įvykti mūsų galvose. Reikia labai nedaug – tik ryžtis asmeniškai dalyvauti valstybės gyvenime, taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis siekti, kad mums būtų sugrąžintos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės.

Telktis ir telkti visuomenę, priešintis mūsų laisves ir valstybės interesus pažeidžiantiems planams ir veikimui, remti pažangius visuomenės ir atskirų žmonių veiksmus ir sumanymus. Inicijuoti politinių ir visuomenės gyvenimo reformų aptarimą ir siekti jų įgyvendinimo. Mes dar tikime, kad įmanoma.

Informacijos šaltinis – kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/

2018.06.03; 09:00

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Vilniaus Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę.

Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad „Lietuva tikrai saugi“, nes „NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu. Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

II

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove prasilenkia ir oficialiosios propagandos mitas, kad valstybės dvidešimt penkerių metų raida yra „sėkmės istorija“ – visapusiškos ir sparčios šalies pažangos bei jos piliečių gerovės nuolatinio augimo laikotarpis. Vardijant šiuo tarpsniu Lietuvoje įvykusias ženklias ir neretai teigiamas permainas ir pasiektus laimėjimus, sąmoningai stengiamasi nutylėti arba sumenkinti vienpusišką ir iškreiptą klestinčio krašto vaizdinį paneigiantį svarbiausią dalyką: dėl ydingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltos masinės emigracijos lietuviai tapo viena iš sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Demografinė gyventojų skaičiaus kitimo dinamika yra pagrindinis ir objektyviausias bet kurios šalies tikrosios padėties ir jos raidos tendencijų rodiklis. Jis nepaneigiamai liudija, kad Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu. Milžiniškas emigracijos bangas ir sparčiausią istorijoje fizinį Lietuvos nykimą lemianti ekonominė ir turtinė nelygybė bei vieni didžiausių ES socialinės atskirties mastai ne tik kelia pavojų Lietuvos išlikimui ir ateičiai, bet jau dabar yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms.

Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos „penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmis-agitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių.

Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti.

Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

III

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes. Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą.

Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas. Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

IV

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Valdžios sluoksniuose vyrauja abejingumas šalies likimui ir susitaikymas su tariamai neišvengiamu tautos bei valstybės išnykimu. Tačiau ir visuomenę kausto moralinis, politinis ir intelektualinis sąstingis, darantis ją iš esmės tik bejėge ir pasyvia Lietuvai didėjančių grėsmių bei tautos ir valstybės merdėjimo ir nykimo stebėtoja. Bejėgiškumo priežastys nėra tik vidinės. ES viršūnių spartinama ir gilinama integracija vis akivaizdžiau virsta savavališku ir prievartiniu „europeizavimu“, kuriam vykstant faktiškai naikinama nuo XV iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Beatodairiškai griaunamas „iš viršaus“ vienijamo žemyno religinis ir civilizacinis paveldas bei tapatumas. Europos kultūrų įvairovę šimtmečiais laidavusios tautos yra laikomos pasmerktomis išnykti istorinėmis atgyvenomis, o europinių šalių bendriją sudariusios jų sukurtos valstybės vertinamos kaip pagrindiniai integracijos kliuviniai. Jos yra slapta naikinamos nuolatos siaurinant jų suverenias galias. Penkis dešimtmečius visapusiškai „sovietizuota“ ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas.

Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos „europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva  padrika nupolitintų individų aibė.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto isocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus „Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

V

Remdamiesi šiuo Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Lietuvos priklausomybė Vakarų krikščioniškojo pasaulio civilizacinei ir kultūrinei erdvei yra nepajudinama istorinė duotybė ir prieš ketvirtį amžiaus valstybės steigėjo ir suvereno – tautos – dar kartą sąmoningai ir laisvai patvirtintas neabejotinas ir neatšaukiamas apsisprendimas. Tačiau ši priklausomybė šiai erdvei neturi būti suprantama kaip reikalaujanti aklo paklusnumo bet kokioms ES politinio elito iniciatyvoms. Lietuvos priklausymas ES jokiomis aplinkybėmis neturi griauti tautos religinės, moralinės ir politinės laisvės, žlugdyti jos dvasinės savasties bei jos gyvybinių ir kūrybinių galių, ji taip pat neturi silpninti ir naikinti tautos sukurtos ir šimtmečiais gintos valstybės.

Lietuva žengia į naują – neabejotinai vieną sunkiausių ir pavojingiausių – savo ilgaamžės istorijos tarpsnį. Jos laukia egzistenciniai – civilizaciniai ir geopolitiniai – pavojai ir iššūkiai, kuriuos įmanoma įveikti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis išlikti siekiančiomis Europos tautomis. Tačiau besivienijančios Europos tautos ir valstybės neturi tapti jų dvasinę ir kultūrinę savastį ir gyvastingumą griaunančių, žemyną nežinoma kryptimi vedančių ES politinių ir biurokratinių viršūnių savavališkų, trumparegiškų, nemokšiškų ir neatsakingų sprendimų bei veiksmų įkaitėmis ir aukomis. Europą išgelbėti gali tik visapusiškas gelminis dvasinis, moralinis ir politinis atsinaujinimas. Atvedusį į aklavietę ligšiolinį integracijos modelį turi pakeisti kita vieningos Europos vizija – negyvybinga ir neveiksminga dabartinė ES turi būti pertvarkyta į tikrai demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių bendriją.

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva kaip tauta ir valstybė atgimti ir išlikti gali tik įsitraukdama į visapusišką gelminį Europos atsinaujinimą. Tapimas aktyvia tokio atsinaujinimo rėmėja ir dalyve taptų pamatine tautos ir valstybės atsinaujinimo sąlyga. Lygiateisiškai ir lygiavertiškai dalyvauti Europos atsinaujinime įstengtų tik keistis ir tobulėti sugebanti Lietuvos visuomenė. Tokia visuomenė turėtų būti aiškiai apibrėžtą dvasinį bei kultūrinį tapatumą turinti ir puoselėjanti, asmens moralinę atsakomybę ir pareigas savo bendruomenei ir žmonijai virš abstrakčiai ir siaurai suprantamų grynai egoistinių „individo teisių“ iškelti gebanti, tautinę savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija.

Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos. Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene.

Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime:

Tapti visus Lietuvos geros valios žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga. Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu.

Šį tikslą įgyvendinsime:  

saugodami ir puoselėdami Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam šalies piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;

nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;

kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;

plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvėpiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;

Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime ir taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Vertindami galimą Forumo indėlį į šiuo metu  žlugdomos ir sumenkusios Lietuvos laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę:

Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius.

Informacijos šaltinis – vilniausforumas.lt

2018.06.03; 10:18

Likus metams iki svarbių Europos Parlamento rinkimų, europiečių pritarimas Europos Sąjungai (ES) pasiekė rekordines aukštumas. Daugiau kaip du trečdaliai ES piliečių mano, kad jų šalis turi naudos iš narystės Bendrijoje, rodo trečiadienį Briuselyje paskelbti „Eurobarometro“ duomenys. Tai yra aukščiausias rodiklis Europoje nuo 1983-iųjų. Tuo metu ES (tada organizacija dar vadinosi Europos Bendrija) turėjo daug mažiau narių.

Euro finansų krizės pradžioje 2010 metais europiečių pritarimas ES dar buvo gerokai mažesnis. 53 proc. žmonių tada manė, kad jų šalies narystė ES yra naudinga. Ir per pabėgėlių krizę 2015 ir 2016 metais palankumas ES buvo menkesnis.

Remiantis dabartiniais duomenimis, be kita ko, skaičius tų, kurie mano, kad jų balsas ES kažką reiškia (48 proc.) viršija skeptikų skaičių (46 proc.). Ši tendencija prasidėjo antrajame 2016 metų pusmetyje po britų sprendimo palikti ES. Tai esą buvo „skambutis pabusti“.

Vis dėlto žvelgiant į bendrus politinius įvykius Europoje, ir toliau vyrauja skepsis. Tik 32 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad įvykiai klostosi teisinga linkme. Tačiau palyginti su ankstesniais metais, ir čia pastebimos šiek tiek gerėjančios tendencijos.

Dar vienas geras „Eurobarometro“ apklausos rezultatas: trečdalis apklaustųjų (32 proc.) jau dabar žino, kad kitą pavasarį vyks Europos Parlamento rinkimai. Jie atskirose ES valstybėse bus surengti 2019 metų gegužės 23-26 dienomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.24; 06:52

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI)  politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.

Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos  ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.

Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai  laišku paprašė TSPMI administraciją  prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.

TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų  akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.  

VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už  VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).

VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už  VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.

Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti  universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:

Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei  garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).

Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina  universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.

Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių: 

Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.

Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo  padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.

Prašome VU Senatą ir Tarybą:

Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.

VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.

Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.

Raginame:

Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet  ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute  įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija                Romualdas Povilaitis                   

Lietuvos žmogaus teisių asociacija                               Vytautas Budnikas         

Piliečių gynybos paramos fondas                                  Stasys Kaušinis             

Lietuvos Helsinkio grupė                                                Stasys Stungurys   

Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.

2018.05.23; 02:00

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos nariai, susirinkę Vilniuje į suvažiavimą, priėmė kelias deklaracijas, apibrėžiančias strateginę partijos laikyseną susiduriant su iššūkiais valstybės viduje ir Europos Sąjungoje.

TS-LKD deklaracija „Tikime Europa“ skelbia, kad Lietuvos nacionalinis interesas ES atžvilgiu yra padaryti viską, kad ir ateityje ES būtų pajėgi atlikti tokį vaidmenį Lietuvos interesų atžvilgiu.

„Savo tikėjimą Europa siekiame paversti mūsų racionaliu indėliu į ES vykstančias diskusijas dėl Europos ateities. Suvokdami svarbiausius Lietuvos nacionalinius interesus ES atžvilgiu – Lietuvos geopolitinio saugumo didinimą, lietuvių tautos išlikimą savo istorinėje Tėvynėje ir spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės-socialinės gerovės stiprinimą – formuluojame mūsų principines nuostatas dėl ES ateities“, – sakoma deklaracijoje.

Diskusijoje dėl deklaracijos partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis sakė, kad šiandien atsirandant vis daugiau euroskepticizmo Europoje, Lietuva turi būti koalicijoje už Europos Sąjungą.

„Prieš akis turime vieną svarbiausių dokumentų mūsų partijos laikotarpyje. Šiandien jaučiame grėsmę iš Kremliaus, todėl Europos Sąjunga turi būti vieninga. Aš noriu, kad Lietuva būtų koalicijoje už Europą. Mes nedalyvausime ardant Europą, mes nebūsime Putino pusėje. Mes esame už Europą“, – sakė partijos pirmininkas.

Partijos narys Andrius Kubilius pritarė G. Landsbergiui ir pridūrė, kad norint pasipriešinti Rusijai, Europos Sąjunga turi plėstis, todėl pabrėžė, kad Balkanų šalys reikalingos ES.

„Mes norime platesnės ES, esame už tai, kad Balkanų šalys įstotų į ES“, – pabrėžė A. Kubilius.

Tuo tarpu Mantas Adomėnas tiki, kad Jungtinė Karalystė grįš į ES.

„Šiandien kaip niekada iki šiol turime prisiimti atsakomybę dėl ES ateities. Turime būti už nesuskilusią ES. Aš manau, mes dar pamatysime, kaip į ES sugrįš Jungtinė Karalystė. Europa gyvuos“, – savo prognoze dalinosi M. Adomėnas.

Žygimantas Pavilionis pabrėžė, kad TS-LKD yra vienintelė Lietuvos partija, kuri visuomet palaikė ES idėją.

„Mes esame vienintelė partija, kuri visą laiką rėmė ES. Jeigu mes to netęsime – laimės Kremlius. Arba mes susitelksime, arba mes prarasime laisvą ateitį. Nepamirškime savo misijos ir jos neišduokime“, – skatino partijos narius Ž. Pavilionis.

Deklaracija skelbia, kad narystė ES padeda įgyvendinti svarbiausius Lietuvos interesus – stiprina Lietuvos geopolitinį saugumą ir skatina spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės ir socialinės gerovės augimą.

Taip pat deklaracija supažindina su nacionalinėmis grėsmėmis Lietuvai.

„Kita vertus, veikia ir jėgos, priešingos Lietuvos gyvybiniam interesui. Europos vienybės ardymas yra geopolitinis Kremliaus tikslas, kuriam jis pasitelkia daugybę priemonių ir deda neeilines pastangas. Iš Kremliaus sklinda ir klaidinantys, kiršinantys bei nepriimtini teiginiai, neva europietiškumas gresia mūsų savitumui, kalbai, kultūrai, istorija grįstam tautiškumui ir teisei patiems priimti suverenius, unikalia pasaulėjauta ir vertybėmis paremtus sprendimus. Nevieninga Europa – nesaugi ir silpna. Todėl mes turime visokeriopai prisidėti prie Europos vienybės stiprinimo, padėdami atpažinti skaldymo ir kiršinimo strategijas, atremti hibridines grėsmes, konsoliduoti Europos vidaus ir išorės atsparumą“, – sakoma dokumente.

Suvažiavimo metu taip pat vyko „Lietuvos ąžuolų“ apdovanojimai – tradiciškai teikiami bendruomenės žmonėms, siekiant padėkoti ir pagerbti tuos, kurie neteko savo artimųjų 1991-aisiais metais, kuomet vyko esminė Lietuvos kova dėl išlikimo ir laisvės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.12; 19:00