Politologė Ligita Šarkutė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Atlikto Europos socialinio tyrimo rezultatai skelbia, kad Lietuvos respondentai ganėtinai pesimistiškai nusiteikę demokratijos veikimu, nors pasitikėjimas demokratija pasibaigus krizei pakilo. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės Ligitos Šarkutės teigimu, demokratijos veikimą šalyje palankiau vertina jauni, aukštesnį išsilavinimą turintys bei didesnes pajamas gaunantys respondentai.
Pasak L. Šarkutės, atliktos apklausos duomenys rodo, kad 2009 metais daugiau nei pusė apklaustųjų itin prastai įvertino demokratijos veikimą šalyje.
„Tai yra prasčiausias rezultatas per visą Europos socialinio tyrimo įgyvendinimo Lietuvoje istoriją. Tokį didelį nepasitenkinimą demokratijos veikimu, visų pirma, galima sieti su to meto pasauline finansų krize“, – atsiųstame komentare spaudai teigė L. Šarkutė.
Pasak VDU docentės, dvejais metais vėliau vykdytos apklausos duomenys parodė, kad prasčiausiai balais vertinusiųjų demokratijos veikimą sumažėjo tik vos daugiau nei penkiais procentais. Šokis – Vinco Kudirkos aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
„2013 m. jau turime daug geresnę situaciją – apskritai tik ketvirtadalis respondentų buvo nepatenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje. Tai yra geriausias rezultatas per visą Europos socialinio tyrimo įgyvendinimo Lietuvoje laikotarpį. Atitinkamai tais metais užfiksuota ir daugiausiai respondentų, demokratijos veikimą šalyje įvertinusių aukščiausiais balais, – tokių respondentų buvo beveik ketvirtadalis“, – akcentavo VDU docentė. Nepaisant to, pasak jos, 2015 m. nepatenkintų demokratijos veikimu šalyje procentas vėl padidėjo beveik dešimtadaliu.
Visgi L. Šarkutė pažymi, kad atlikta gyventojų apklausa parodė, jog 2017 m. demokratijos veikimo vertinimas vėl pagerėjo. Pasak VDU docentės, labai svarbu pastebėti, kad visose tyrimo bangose geriau demokratijos veikimą vertino jauni, aukštesnį išsilavinimą turintys, didesnes pajamas gaunantys respondentai.
Visgi, pasak L. Šarkutės, Lietuvos respondentai Europos šalių kontekste išlieka pesimistiškai demokratijos veikimu nusiteikusiųjų pusėje.
Šokis Katedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Palyginę Lietuvos gyventojų atsakymus apie demokratijos veikimą šalyje su kitų Europos socialiniame tyrime dalyvaujančių šalių respondentų atsakymais, galime konstatuoti, kad Lietuvoje pozityviausiai (7-10 balų) demokratijos veikimą šalyje vertinančių respondentų yra beveik dešimtadaliu mažiau nei visų tyrime dalyvaujančių šalių vidurkis, kuris gerokai viršija 30 proc. Taigi Lietuvos respondentai yra pesimistiškai demokratijos veikimu nusiteikusiųjų pusėje“, – tyrimo rezultatus apibendrino L. Šarkutė.
Pranešime spaudai pažymima, kad Lietuva prie Europos socialinio tyrimo prisijungė 2009 m., t. y. prie ketvirtosios jo bangos, kurios vyksta kas dvejus metus. Turimi duomenys leidžia palyginti, kaip kito Lietuvos gyventojų nuomonė apie demokratijos veikimą šalyje per beveik dešimties metų laikotarpį. Kiekvienoje Europos socialinio tyrimo bangoje atlikta po reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kuriose buvo apklausta po daugiau nei 2000 respondentų (išskyrus penktąją, kurioje apklausta daugiau nei 1600 respondentų).
Šeštadienį Ispaniją, Portugaliją ir Prancūziją talžančios audros „Elsa“ aukų skaičius išaugo iki aštuonių. Šiame regione toliau prognozuojami stiprūs vėjai ir smarkus lietus.
Šeštadienį, praėjus dienai po to, kai jai ant galvos Madrido centre užkrito nuo pastato krentančios nuolaužos, mirė 32-ejų metų Pietų Korėjos pilietė. Apie tai žiniasklaidą informavo Madrido regiono vidaus reikalų ministras Enrique Lopezas. Pasak jo, 2015 m. pastate buvo atlikta saugumo patikra „tačiau toks oras, toks smarkus lietus ir vėjas nulėmė tokias mirtinas nelaimes“.
Šeštadienį audros auka tapo vyriškis, kurio automobilį nusinešė patvinusi upė, tekanti netoli Hueskaro miesto Granados provincijoje, Ispanijos pietuose.
Andalūzijos regiono pareigūnai skelbia, kad Huelvoje penktadienį tokiu oru paplaukioti burlente išsirengęs 68-erių metų Nyderlandų pilietis dingo, o vėliau buvo rastas paskendęs.
Šios trys žūtys išaugino audros „Elsa“ aukų skaičių iki aštuonių.
Prancūzijos nacionalinės šventės – Bastilijos paėmimo dienos – proga Eliziejaus laukuose buvo surengtas karinis paradas. EPA-ELTA nuotr.
Interviu britų žurnale „The Economist“ Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui sukritikavus JAV ir Europos koordinacijos priimant strateginius sprendimus trūkumą bei pareiškus, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, politologas prof. Raimundas Lopata tvirtina, jog šis vieno ryškiausių Europos lyderių teiginys gali būti laikomas provokacija JAV, norint inicijuoti bendrą diskusiją dėl pasaulio vizijos su strategine partnere.
Profesoriaus teigimu, E. Macronui kvestionuojant NATO vienybę, kyla abejonių, ar Europos Sąjunga apskritai turi geopolitinį planą.
Transatlantinio ryšio koncepcija, tvirtina R. Lopata, keičiasi – imta vertinti, kiek ir kas įneša didesnį indėlį į bendrąją gerovę.
„Viena vertus, tai susiję su paties NATO projekto finansavimu, o antra, tai iš tikrųjų su vizija, kaip mes matome pasaulį. Ir dabar vyksta, kaip aš įsivaizduoju, to pasaulio perspektyvos braižymas.
Macronas ne kartą yra kalbėjęs, kaip jis mato pačią Europą, bet jo tos kalbos reakcijos rimtos nesulaukė ir iš principo jo pirmieji projektai užstrigo.
Dabar, aš manau, Macronas bando braižyti, kaip jis įsivaizduoja savo tą pasaulį ir kaip Prancūzija gali su juo elgtis. Kita vertus, bando provokuoti bendram mąstymui su Amerika. Tai galima traktuoti kaip savotišką provokaciją“, – vertindamas tarpžemyninius santykius Eltai sakė R. Lopata.
E. Macrono ambicijos – Prancūzija, kaip pasaulio vizijos braižytoja?
Politologas taip pat atkreipė dėmesį į Prancūzijos vadovo pastangas perimti iniciatyvą iš Vokietijos ES ir Rytų Europos santykių kontekste – E. Macronas parėmė Ukrainos ir Rusijos belaisvių apsikeitimą, dalies sankcijų Kremliui panaikinimą, taip pat, nepaisant netylančių kalbų apie didėjančią Kinijos grėsmę, apsilankė šioje šalyje.
„Matome, kad Macronas nuo šių metų ankstyvos vasaros, pasinaudojęs Vokietijos užsienio politikos rutina, pradėjo kelti Prancūziją kaip galimą to pasaulio braižytoją. Tokių požymių mes matome – Prancūzijos santykiai su Rusija bei de facto Macrono inicijuota arba pagelbėta belaisvių keitimosi operacija tarp Rusijos ir Ukrainos, Rusijos kvietimas sugrįžti (į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. – ELTA) arba bandymas panaikinti dalį sankcijų, vizitas į Kiniją ir taip toliau“, – pastebimas E. Macrono politines iniciatyvas įvardijo R. Lopata, pridūręs, kad šiame kontekste skambiąją Prancūzijos prezidento frazę galima laikyti kvietimu europiečiams ir amerikiečiams daugiau diskutuoti apie tarptautinės ir saugumo politikos principus.
Europai reikia apsispręsti dėl pasaulio vizijos
Kartu ekspertas patikino, kad po šio E. Macrono pareiškimo kalbos apie vieningą Europos kariuomenę gali suintensyvėti, tačiau atkreipė dėmesį, kad diskutuojant Europos milžinėms – Vokietijai ir Prancūzijai, dažnai skambios idėjos būna ištraukiamos trumpam laikui, neskiriant jų įgyvendinimui rimto ir atsakingo dėmesio.
„Problema yra su vadinamąja Paryžiaus-Berlyno ašimi, kad dažniausiai būna idėjų išmetimas, o paskiau jos baigiasi tiesiog dienotvarkės priėmimu be didesnių diskusijų. Kitaip tariant, įtikinti partnerius prancūzai su vokiečiais tiesiog „neturi laiko“, tai čia yra tam tikra arogancija. Kokia linkme gali pasisukti šitos kalbos, man sunku pasakyti“, – kalbėjo politologas.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. EPA – ELTA nuotr.
Turint omeny, kad JAV yra svarbiausia ES strateginė partnerė, Europa, R. Lopatos nuomone, turėtų apsispręsti, kokia pasaulio vizija jiems yra priimtiniausia. Būtent nuo to, sako politologas, reikėtų pradėti gerinti tarpžemyninius santykius.
„Pirmiausia reikia suformuluoti savo pasaulio viziją – patiems galų gale apsispręsti, kaip mes matome tą pasaulį. Panašu, kad čia yra problema. Žinome tik techninius dalykus, kad ES – gerai, o be Amerikos ES būtų tragedija. Kitaip tariant, reikia remti tas iniciatyvas, kur matosi, kad Europa turi aiškų politinį planą, mato save kaip stiprų politinį žaidėją ir kartu su Amerika diktuoja pasauliui liberalios demokratijos madas – čia yra principinis dalykas. Viena Europa be Amerikos nieko nepadarys, bet Europa kartu turi būti tokio pat stiprumo, pasiūlydama JAV tą bendrą viziją, jeigu amerikiečiai po truputį užsidarinėja savyje“, – pridūrė R. Lopata.
Ketvirtadienį paskelbtame interviu britų žurnalui „The Economist“ E. Macronas sakė: „Tai, ką mes išgyvename šiuo metu, yra NATO smegenų mirtis“. Jo teigimu, nėra „jokios koordinacijos priimant strateginius sprendimus tarp JAV ir jų NATO sąjungininkių“.
Tokį Prancūzijos vadovo pareiškimą sveikino Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova bei ministras Sergejus Lavrovas. Vis dėlto Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo E. Macrono frazę, teigdama, kad tokie komentarai nebuvo
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
būtini.
„Nemanau, kad tokie radikalūs vertinimai yra reikalingi, net jei turime bėdų ir privalome susiimti“, – sakė A. Merkel. Jai pritarė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad tokia E. Macrono deklaracija jo nenudžiugino.
Gruodžio pradžioje Londone vyks NATO viršūnių susitikimas. Šiais metais Aljansas mini 70-ąsiąs savo įkūrimo metines.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino Vokietijos kanclerę Angelą Merkel „nieko“ nedarant dėl Ukrainos. Šį kaltinimą D. Trumpas metė liepą per pokalbį telefonu su naujuoju Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
Tai matyti iš trečiadienį Baltųjų rūmų paskelbtos pokalbio stenogramos.
A. Merkel kalbėjosi su juo apie Ukrainą, per pokalbį sakė D. Trumpas. „Tačiau ji nieko nedaro“, – pridūrė. JAV prezidentas tęsė: „Vokietija beveik nieko nedaro dėl jūsų. Viskas, ką jie daro, tai tik kalba“, – aiškino D. Trumpas V. Zelenskiui. Daugelis Europos šalių esą elgiasi panašiai. JAV dėl Ukrainos daro „daug dagiau“ už Europos šalis.
Stenograma paskelbta kilus skandalui dėl per pokalbį su V. Zelenskiu išsakyto D. Trumpo reikalavimo pradėti tyrimą prieš demokratų kandidato į JAV prezidentus Joe Bideno sūnų. Stenograma patvirtina, jog D. Trumpas prašė, kad Ukrainos teisėsauga atliktų tokį tyrimą.
Dalyje pokalbio, kur kalbama apie JAV ir ES santykius su Ukraina, V. Zelenskis pritaria JAV prezidentui. „Taip, jūs visiškai teisus“, „tikrai šimtu procentų“, – sako Ukrainos vadovas, reaguodamas į D. Trumpo mestus kaltinimus A. Merkel ir europiečiams.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuva ne tik vėluoja derybose dėl Europos Komisijos (EK) portfelio bei kandidatų pateikimo, tačiau ir nelabai atsižvelgia į kriterijus, kuriais vadovaujasi EK tvirtindama eurokomisarus, sako politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius.
Jį stebina ir tai, kad šalyje svarstomi trečiojo ešelono politikai, dar nesukaupę reikiamos patirties bei kompetencijų, reikalingų šiai pozicijai užimti.
VDU profesorius įvardino penkis kriterijus, kuriais reikėtų vadovautis, skiriant savo atstovus į EK. Pasak A. Krupavičiaus, kandidatas į eurokomisarus turi turėti profesinį, dalykinį autoritetą bei reputaciją, atitinkančią siekiamo portfelio sritį.
Taip pat, pažymi politologas, kandidatui yra būtina politinės ir valstybinės veiklos patirtis užimant svarbiausius postus. Eurokomisarai taip pat dažniausiai būna partijai priklausantys žmonės, nes jie, teigia A. Krupavičius, turi turėti ir didžiausių frakcijų Europos Parlamente (EP) palaikymą.
Ekspertas kaip privalomą elementą išskyrė ir kandidatų patirtį ES politikoje bei lyčių pusiausvyros EK reikalavimą, kurį deklaruoja naujoji EK pirmininkė Ursula von der Leyen.
Europos Komisijos postas neturi būti valdančiųjų ambicija
A. Krupavičius pabrėžia, kad eurokomisaro kandidatūros parinkimas nepriklauso tik nuo valdančiųjų, nes jie, teigia profesorius, dažnai tiesiog neturi tiek potencialių tinkamų kandidatų savo gretose. Todėl, įsitikinęs profesorius, žmogaus, galinčio dirbti EK, reikėtų ieškoti pagal gautą atsakomybės sritį platesniame politiniame lauke.
„Į Europos komisaro postą nereikėtų žvelgti per partinius akinius, nes Lietuvoje partijos apskritai neretai turi mažai žmogiškųjų išteklių. Dabartinės koalicijos partijos nėra jokia išimtis, priešingai – itin patvirtina žmogiškųjų išteklių trūkumo taisyklę”, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Tuo tarpu valdančiųjų „valstiečių” siūlomas kandidatas į eurokomisarus ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius yra nepatyręs bei neatitinka kriterijų, sako A. Krupavičius.
„Manau, kad tai ženklas, kad valdančiosios frakcijos šiek tiek nesusigaudo dabartinėse EK formavimo taisyklėse. Ir būtų pats laikas šalia to, kad Lietuva tikrai vėluoja, visas tas taisykles ir kriterijus gerai žinoti”, – teigė politologas, pridūręs, kad „valstiečių” siūlomas kandidatas V. Sinkevičius tenkina tik vieną kriterijų – priklauso partijai, tačiau ir tai, pabrėžė A. Krupavičius, labai trumpą laiką.
„Jam trūksta patirties įvairiausiose pusėse. Jo sritis – ekonomika ir inovacijos yra ta, kurios norėtų daugelis šalių. Tokiu atveju jis tampa nekonkurencingas”, – pridūrė politologas.
Nevedama diskusija apie eurokomisaro darbo tęstinumą
VDU profesoriaus teigimu, kitų šalių praktika rodo, jog eurokomisarai dirba ir kelias kadencijas iš eilės, taip užsitikrinant stabilumą bei darbų tęstinumą. Tai, pažymėjo A. Krupavičius, taip pat padeda išlaikyti svarbią atsakomybės sritį.
„Daug šalių stengiasi, kad tas pats komisaras būtų paskiriamas antrai kadencijai. Jeigu esamas komisaras turi autoritetą ir gerą reputaciją EK, tai nesvarbu, kokia būtų parlamentinė dauguma, bet dažnai tas pats komisaras siūlomas antrai kadencijai. Pirmiausia jis žino EK virtuvę, jis turi ryšį su Europos Parlamentu, galų gale turi portfelį – jį šiek tiek lengviau išlaikyti, nei gauti naują ir svarbų”, – Eltai kalbėjo profesorius.
Europoje maždaug pusė pateiktų kandidatų į eurokomisarus jau turi analogiškos patirties, sako A. Krupavičius.
„Šiuo metu yra daugiau mažiau žinoma septyniolika kandidatų, iš kurių 8 dirbo praėjusioje kadencijoje. Lietuvoje keista, kodėl jokia diskusija nevyksta – ar dabartinis eurokomisaras negalėtų būti svarstomas antrai kadencijai. Toks logiškas klausimas turėtų kilti”, – sakė A. Krupavičius, kaip analogišką praktiką taikančias valstybes įvardijęs Suomiją, Estiją, Nyderlandus, taip pat ir Jungtinę Karalystę.
Pirmiausia reikia gauti atsakomybės sritį, vėliau – rinktis kandidatus
Eksperto teigimu, orientuotis pirmiausia reikia į derybas dėl konkrečios srities portfelio gavimo ir tik tuomet rinktis kandidatus.
„Šalis turi labai aiškiai sudėlioti savo preferencijas dėl Komisijos portfelio, kad jis atitiktų geriausiai šalies nacionalinius interesus, ir tik tada, pagal gautą portfelį, siūlyti atitinkamus kandidatus. Lietuvoje visgi stovime ant galvos, o ne ant kojų. Į eurokomisarus siūlomi antrojo, trečiojo ešelono politikai, vardijamos pavardės, o po to svarstoma apie postus. Silpnas kandidatas į stiprų portfelį tikrai pretenduoti negalės”, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Jis taip pat pažymėjo, kad šiuo metu, Lietuvai gerokai vėluojant portfelių EK dalybose, valdančiųjų siekis deleguoti tik savo kandidatus užgožia lyčių pusiausvyros reikalavimą. Moterų, atitinkančių reikalavimus Europos komisaro postui užimti, pasak A. Krupavičiaus, būtų galima rasti ir opozicijos gretose.
„Jei reikėtų įvardinti moteris, būtų galima svarstyti kelių politikių kandidatūras, kurios pagal savo patirtį ir kriterijus galėtų tikti, tai viena iš jų – Irena Degutienė. Pagal savo patirtį ir kompetencijas, ji galėtų būti kandidatų sąraše. (…) Tarp moterų politikių Lietuvoje stipri kandidatė yra ir Vilija Blinkevičiūtė. Ji iš esmės geriausiai atitiktų išvardintus kriterijus. Ji pripažinta EP kaip įtakinga ir reikšminga politikė”, – konstatavo A. Krupavičius.
ELTA primena, kad eurokomisarą skiria Vyriausybė, poziciją suderinusi su prezidentu ir Seimu.
Tai bus ketvirtasis šias pareigas einantis pareigūnas nuo Lietuvos – iki šiol eurokomisarais yra buvę Algirdas Šemeta, Dalia Grybauskaitė ir dabartinę kadenciją pabaigęs Vytenis Povilas Andriukaitis.
Praėjusią savaitę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis informavo, kad „valstiečių” frakcija į eurokomisarus siūlo V. Sinkevičių. Tai buvo netikėta premjerui Sauliui Skverneliui, kuris taip pat priklauso LVŽS frakcijai Seime.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat išplatino pranešimą, kad aktyviai dalyvaus parenkant eurokomisarą.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas trečiadienį paragino Armėniją užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą su kaimynu Azerbaidžanu dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
D. Tusko teigimu, „konfliktas neturi karinio sprendimo ir turi būti sprendžiamas politinėmis priemonėmis, vadovaujantis tarptautine teise ir principais.“
D. Tuskas, kuris, būdamas Europos Vadovų Tarybos pirmininku atstovauja ES tarptautiniu mastu, po susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu sakė, kad ES yra susirūpinusi dėl naujų aukų ir „eskaluojančios retorikos“.
„Abi pusės turėtų rodyti santūrumą ir imtis priemonių atkurti atmosferą, palankią taikai ir tikroms deryboms“, – sakė D. Tuskas.
Konfliktas, kuris kilo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pareikalavo apie 30 000 žmonių gyvybių. Kalnų Karabachas formaliai priklauso Azerbaidžanui, bet jį kontroliuoja armėnai.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino pasaulio bendriją pasidalyti su jo šalimi pagalbos pabėgėliams naštą. Turkijos lyderis tai pareiškė šeštadienį Osakoje per baigiamąją spaudos konferenciją, skirtą Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimo rezultatams.
„Mes pranešėme apie pastangas, kurias Turkija deda pabėgėlių klausimu. Mes išleidome daugiau kaip 37 milijardus dolerių. Tarptautinė bendrija turi pasidalyti su mumis šią naštą“, – sakė R. T. Erdoganas.
Turkijos prezidentas priminė, kad šiuo metu šalies teritorijoje „gyvena milijonai žmonių, pabėgusių nuo konflikto kaimyninėje Sirijoje“. Anot R. T. Erdogano, pabėgėlių problema slegia tik Turkijos ir Jordanijos pečius.
„Kai kurios Vakarų šalys, mokančios kitus, kaip užtikrinti žmogaus teises, pačios neišlaikė egzamino šiuo klausimu“, – pridūrė Turkijos lyderis.
Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daugiausiai balsų rinkimuose į Europos Parlamentą Lietuvoje gavusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašo vedlys – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas, visuomenės veikėjas, rašytojas, Lietuvos nepriklausomybės akto radėjas Liudas Mažylis savęs nelaiko politikos naujoku, ir tiki, kad sugebės tinkamai atstovauti savo šaliai Briuselyje.
Dieną po rinkimų, kaip ir kiti išrinkti EP nariai, nestokodamas žurnalistų dėmesio, jis rado laiko atsakyti ir į keletą naujienų agentūros Elta klausimų.
Ar didelį posūkį jūsų gyvenime lems tas išrinkimas, ir nuo kada galvojote sugrįžti į politiką ne kaip Kauno miesto tarybos narys, kuriuo labai sėkmingai ne vienerius metus anksčiau buvote, bet jau Europos Parlamento lygmeniu?
Tik dabar suvokiau, kad šis mano gyvenimo posūkis tikrai bus didelis, ir ne vien dėl didelių atstumų tarp darbovietės ir namų. Važinėti aš pripratęs, bet šiuo atveju gyvenimo tempas bus gerokai intensyvesnis nei anksčiau, ir važinėjimų tikrai bus gerokai daugiau. O kur dar plenariniai posėdžiai, darbas komitete, siūlymai, tarimasis, sprendimų formulavimas. Darbų bus daug, bet to link ėjau, puikiai suprasdamas, ką renkuosi.
O dėl politikos, tai čia, kaip rūkymas, – kad ir kiek tvirtai rūkalius apsispręstų mesti rūkyti, bet dažniausiai vėl prie to paties sugrįžta. Politikoj rasim ir aistrų, ir azarto, ir tai patraukia, lyg kokia kita priklausomybė, kurios nesu patyręs. Bet politikoje aš – ne naujokas. Ir Europos Parlamento rinkimai man – ne naujiena. Bandžiau juose savo laimę prieš 10 metų, tik tuomet mano rezultatai čia buvo labai kuklūs, ir į EP nepatekau.
Savaime aišku, kad už jus balsavo nemaža dalis Lietuvos, bet tarp tų rinkėjų neabejotinai buvo daug gimtojo Kauno žmonių. Tad ko jie gali tikėtis turėdami Europos Parlamente vienintelį savo miesto atstovą?
Pirmiausia galiu pasakyti, kad tvirtai esu apsisprendęs, – mano, kaip europarlamentaro, biuras bus ne kur kitur, o Kaune. Todėl pirmiausiai kauniečiams būsiu pasiekiamas. Ryšys su rinkėjais priklausys ir nuo to, kuriame EP komitete dirbsiu, į kokius klausimus gilinsiuosi, kokias problemas narpliosiu. Tiesa, ne vien Kauno miesto, bet visos Europos mastu. Galvoju pasirinkti Mokslo ir tyrimų komitetą, bet galutinis mano pasirinkimas bus aiškus tik nuvykus į vietą, į Europos Parlamentą.
Ar ten nebus ilgu savų studentų (tarp kurių, žinau, esate labai populiarus profesorius), ar nepasiilgsite darbo Vytauto Didžiojo universitete, kuriame subrendote kaip mokslininkas, ir kuris, jei taip galima pasakyti, davė Jums postūmį visai Lietuvai svarbiam didžiajam atradimui Vokietijos archyvuose?
Žinoma, viso to pasiilgsiu, bet tikiuosi, bent visuomeniniais pagrindais (nes kitaip europarlamentarui neleidžiama) išlaikyti dalykinį ryšį ir su studentais, ir su universitetu. Pagaliau turiu dar dvi doktorantes, kurioms gali prireikti mano, kaip vadovo, pagalbos. Pakonsultuoti, gal padrąsinti, jei kiltų tokia būtinybė.
Kaip pats rengėtės šiems, laimėjimu Jums pasibaigusiems, rinkimams? Tikriausiai ne taip, kaip vienas iš išrinktų kitos partijos atstovų, kuris vėlų vakarą sekmadienį paklaustas, ką žada Europos Parlamente nuveikti, nesklandžiai aiškino, kad Lietuvoje organizuoja vaikų treniruotes, domisi sporto reikalais, tai tą patį veiks ir Briuselyje? ELTA yra skelbusi, kad esate sukaupęs vertingų Sąjūdžio plakatų ir spaudos, atvirlaiškių, senų plokštelių kolekcijų, tai gal, pajuokaukim, kolekcininkų reikalais EP domėsitės?
Balotiruodamasis į Europos Parlamentą ir prieš 10 metų žinojau bei dabar žinau: Europa – svarbus dalykas. O kadangi nesu politikoje naujokas (juolab ir pagal savo darbų universitete pobūdį turėjau galimybę į ją gilintis), tai puikiausiai esu susipažinęs su aktualiausiais visai Europos Sąjungai klausimais.
Dar žinau, kad yra politikoje darbų tęstinumas, yra frakcijos nuostatos ir dėl energetikos politikos, dėl kitų dalykų. Tad tikrai esu pasirengęs rimtai dirbti. Ne kaip naujokas, tą garantuoju. Pagaliau rinkėjai patys pamatys, ką man pavyks nuveikti.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Praėjusią savaitę žiniasklaidoje triukšmingai aptartas kelių kunigų viešas komentavimas apie tai, kaip katalikams derėtų rinktis Prezidento rinkimuose. Vienas tokių kunigų – antisovietinis rezistentas, Katalikų kronikos leidėjas Robertas Grigas.
Kauno arkivyskupijoje su juo kalbamės apie krikščionių laikyseną rinkimų akivaizdoje, santykius su politika apskritai, tradicinių partijų krizę ir paties R. Grigo politinį įsitraukimą.
– Kaip manote, kokiais principais ir vertybėmis turėtų vadovautis katalikas, dalyvaudamas politiniame gyvenime ir rinkimuose?
– Šiuos principus labai aiškiai pasako Bažnyčios socialinis mokymas ir Vatikano Antrojo susirinkimo nutarimai. Paprastai sakant, šie principai turėtų derėti su bendruoju tikėjimo, moralės ir doros mokymu. Religija bandantys remtis politikai supaprastindami kartais sako, jog užtenka vadovautis Dešimčia Dievo įsakymų, nors iš tikrųjų tai nėra toks paprastas dalykas. Krikščioniški principai yra svarbūs bet kokioje kasdienėje mūsų veikloje ir asmeniniame, šeimos gyvenime, kultūros kūrime, taip pat ir kataliko dalyvavime politiniame gyvenime.
Manau, kad kataliko ir, platesne prasme, krikščionio viešoji veikla nėra skaidoma gabaliukais – kaip žmogus, taip ir vienoks ar kitoks jo viešas reiškimasis yra vientisas. Jeigu žmogus orientuoja savo gyvenimą į aukščiausią būtį, kurią vadiname Dievu, tai vienaip ar kitaip per Kristaus asmenį ir Bažnyčią nuspalvina ir paliečia visas to krikščionio viešos raiškos sritis, tame tarpe ir politinį veikimą. Sakytume, šiam veikimui suteikia net gilesnį dvasinį dėmenį.
Mes tai labai gerai matome įstatymuose, siūlomuose krikščionių politikų, kurie ne tik didžiuojasi tuo vardu, bet jį pagrindžia ir realiais savo veiksmais, kurie politine veikla stengiasi laikytis krikščioniškų principų. Man atrodo, to net nereikia deklaruoti žodžiais ar lozungais – tai labai aiškiai pastebima iš praktinio politiko veikimo dabartinėje mūsų situacijoje ar susiduriant su dabartiniais iššūkiais, kuomet krikščionis politikas savo veikla vienareikšmiškai gina gyvybę, kaip Bažnyčia sako, nuo gyvybės pradėjimo iki natūralios mirties, pasisako prieš abortus, už prigimtinę santuoką, vyro ir moters sudaromą šeimą. Čia ir pasireiškia ta bendražmogiškoji prigimtinių vertybių saugojimo politika.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Politikai gali akademiškai, gražiai kalbėti apie krikščionybę ir katalikybę ir net naudotis Bažnyčios socialinio mokymo terminologija bei apibrėžimais, bet kada ateina laikas praktine veikla, siūlomais įstatymais ar balsavimu spręsti principinius klausimus, mes pamatome, jog politikas būtent tada vienaip ar kitaip apsisprendžia. Tuomet ir atsiskleidžia, kiek tikrosios krikščionybės ar ištikimybės deklaruojamiems principams yra politiko veikloje.
– Dilema kaip elgtis kyla ne tik politikams, bet ir rinkėjams. Šiandien dažnai girdime principą: „jūs galite tikėti kuo norite, vaikščioti į bažnyčią, melstis, bet viešajame gyvenime nekiškite savo religinių principų“. Ką galima atsakyti į tokį mąstymą? Ar jis yra pagrįstas, ar diskriminuoja katalikus?
– Ši formuluotė mane visuomet asmeniškai skaudžiai paliečia, nes mes, okupacijos metais Lietuvoje gyvenę ir priešinęsi katalikai, krikščionys, tą dar labai gerai prisimename iš sovietmečio patirties. Stalino laikais, kai buvo totalus bet kokios, net ir privačios, tikėjimo raiškos persekiojimas, egzistavo spaudimas ir baudimas už ją. Vėlyvajame sovietmetyje, kada režimas tapo truputį liberalesnis, buvo taikoma ta pati formulė: eikite, melskitės, dalyvaukite pamaldose – tas buvo sakoma ir tikintiesiems, ir kunigams. Ateistinėse paskaitose lektoriai dažnai mėgdavo minėti, jog Konstitucija ir įstatymai garantuoja religinės praktikos ir ateistinės propagandos laisvę.
Buvo bandoma sudaryti lygiateisiškumo įspūdį, į kurį mūsų katalikiškojo pogrindžio lyderiai ir pogrindžio spaudos leidėjai, tokie kaip kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, kun. Zdebskis ar ses. Sadūnaitė, atsakydavo: tai nėra lygiateisiškumas. Jeigu mes kaip piliečiai esame lygūs prieš įstatymą, mes, kaip ir ateistai, turime teisę ne tik melstis, lankyti dar neuždarytas bažnyčias ar atlikti religines apeigas, bet taip pat skleisti savo pasaulėžiūrą, leisti laikraščius, knygas, turėti galimybę viešai kreiptis į visuomenę per spaudą, radiją ar susirinkimus. Nebuvo net lygiateisiškumo regimybės.
Dabar matome įsigalėjusį gana aiškiai atpažįstamą kultūrinį marksizmą, kurio sąlygomis mes, tikintieji, vėl esame brukami į tą patį ankštą narvą. Mums sako pasilikti savo tikėjimą, savo idėjas privačiam gyvenimui, bet viešai gyventi, elgtis, o politikams – mąstyti ir veikti, pagal vyraujančios srovės, mainstream, iš esmės kraštutinio liberalizmo ar sekuliarizmo primetamas taisykles. Ir aš, kaip patyręs sovietinį persekiojimą, vėl išgyvenu tą patį reikalavimą ar nuostatą, kol kas dar ne įstatyminę, bet labai aiškiai jaučiamą – tarsi naują uždarymą, apribojimą ar reikalavimą viešai slėpti ar išsiginti savo pažiūrų.
Manau, kad tai išgyvena ne tik kunigai, kurie pagal pašaukimą turi dalintis, skleisti tikėjimą, bet net ir veiklesni krikščionys, katalikai, kurie tikėjimą laiko vertybe ir nori pagal jį pilnavertiškai gyventi visose raiškos srityse, o ne tik tarp keturių savo privataus buto sienų.
– Praėjusį lapkritį arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius pasakė, kad Lietuvoje nebėra krikščionis atstovaujančios partijos. Ar jūs sutinkate su tuo ir kodėl?
– Taip. Kažkur savo Facebooko pasikalbėjimuose su bičiuliais ar dar leidžiamoje krikščioniškoje spaudoje esu išsakęs panašią mintį. Man atrodo, kad visiems, besidomintiems dabartine idėjine, pasaulėžiūrine situacija Lietuvoje, tai yra akivaizdu. Vienintelė politinė jėga TS-LKD partija, už kurią tradiciškai visą nepriklausomybės laikotarpį balsavo ir turbūt tebebalsuoja daug nuoširdžiai tikinčių, Tėvynę mylinčių, patriotiškai nusiteikusių piliečių, radikaliai nutolo nuo savo pirmykščio pavidalo, kuris buvo jos įsisteigimo metu, kuomet, kaip juokaudamas sakau, vadovai buvo Landsbergis senasis, vyresnysis Saudargas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Patackas, Liudas Simutis ir kiti buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir rezistentai. Tai iš tikrųjų buvo patriotiška, Lietuvos savarankiškumą, lietuvybę, tikėjimo tradicijas ginanti organizacija. Jos balsavimai Seime labai akivaizdžiai rodė, kokias vertybes, kokius įstatymus dauguma TS-LKD narių palaikė ir kokiems priešinosi.
Iškalbinga neseniai matyta balsavimo analizė, kuri rodo, kaip prieš dešimtmetį beveik vieningai TS-LKD balsuodavo prieš įvairius bandymus dekonstruoti šeimą, prieš visokias gėjų partnerystes, prieš gyvybei kenkiančių įstatymų priėmimą.
Nors dabar ji jau ryškiai pasikeitusi, šią partiją viešai ir toliau beviltiškai bandoma pateikti kaip tokią pat krikščionišką ar konservatyvią. Iš tikrųjų taip nėra. Manau, kad ta dalis – o ji gana nemaža – Lietuvos visuomenės, kuriai yra brangios tradicinės vertybės ir tautiškumas, Lietuvos kaip suverenios valstybės, o ne tik administracinio vieneto Europos Sąjungoje (ES), išlaikymas, ta dalis visuomeniškai aktyvių, sąmoningų piliečių yra likusi be savo partijos, be politikų, kuriuos galėtų nuoširdžiai remti ir pasitikėti. Turiu viltį ir kaip katalikas meldžiuosi, kad greičiau susiburtų ir atsirastų ta visuomeninė ar politinė jėga, kuri ne formaliai, o savo dvasia išreikštų šiuos principus, atstovautų krikščioniškai, tautiškai, konservatyviai mąstantiems piliečiams, kurie galėtų už ją balsuoti ir rinkti į savivaldą bei Seimą.
Taip pat, jeigu pavyks kažkokia forma išlaikyti, o dėl daugybės svarbių mūsų Tėvynei priežasčių yra verta dėl to pasistengti, Europos Sąjungą, kuri, norėtume, būtų tėvynių sąjunga ar tam tikras mažųjų tautų išlikimui palankus tautų sąjungos unitarinis junginys, būtų prasminga rinkti ir siųsti nuoširdžiai dešiniojo nusiteikimo atstovus ir į Europos Parlamentą (EP).
– Kartu su kitais katalikiško antisovietinio pogrindžio dalyviais vyskupu Jonu Kaunecku, sese Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Monika Gavėnaite prisijungėte prie Vytauto Radžvilo įsteigto komiteto. Kodėl? Juk tai, ko gero, dvasininkams buvo drąsus žingsnis.
– Mano gyvenime, manau, yra buvę ir drąsesnių žingsnių (juokiasi – red. past.). Tai buvo natūralus, nuoseklus žingsnis, kadangi šio komiteto žmonės, taip pat ir prof. Vytautas Radžvilas, daugelį metų nuosekliai atstovavo būtent tas vertybes, kurios yra svarbios krikščioniškų, lietuviškų, nepriklausomybinių nuostatų rinkėjams.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Panašu, kad atėjo laikas susiburti tokiai politinei visuomeninei jėgai ir siųsti jos atstovus į europines institucijas, kuriose būtų girdimas didelės dalies Lietuvos piliečių, rinkėjų balsas, kad galėtume daryti įtaką mus veikiantiems ir toliau veiksiantiems ES procesams. Jeigu Vytauto Radžvilo komiteto Susigrąžinkime valstybę atstovai pateks į EP, tikiuosi, kad kartu su kitų konservatyvių, krikščioniškų, tautinių jėgų parlamentarais prisidės prie tolimesnio mūsų buvimo Europos namuose, kartu neprarandant ir vienintelių – mūsų Lietuvos valstybės – namų.
Milijardierius investuotojas ir politinis aktyvistas George’as Sorosas paragino Europą „prabusti“ ir pripažinti tiek vidinių, tiek ir išorinių priešų keliamo „pavojaus mastą“, su kuriuo ES susiduria šiuo metu.
J. C. Junckeris: Europa išlieka gražiausia vieta gyventi. EPA-ELTA nuotr.
Europa „miegodama eina į užmarštį“, o jos žmonės turi „prabusti, kol ne per vėlu“, straipsnyje, kurį paskelbė „Project Syndicate“, perspėjo legendinis investuotojas.
„Jei Europos žmonės neprabus, ES nueis Sovietų Sąjungos 1991-ųjų keliu“, – rašė G. Sorosas. Pasak jo, to nesupranta nei Europos lyderiai, nei paprasti piliečiai.
G. Soroso teigimu, dabartiniai ES lyderiai yra panašūs į Sovietų Sąjungos politbiurą – aukščiausią valstybės valdymo organą – prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą. Milijardierius pareiškė, esą ES lyderiai, kaip ir Sovietų Sąjungos lyderiai prieš pat jos žlugimą, skelbia „ukazus“ (įsakymus), nepaisydami to, kad jie nieko nereiškia.
„Geltonųjų liemenių“ streikai Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.
G. Sorosas artimiausiu išbandymu Europai laiko Europos Parlamento (EP) rinkimus šių metų gegužę, kuriuose euroskeptiškos partijos, prognozuojama, sulauks daug balsų.
„Deja, antieuropietiškos jėgos rinkimuose džiaugsis pranašumu. Prie to prisideda pasenusi partijų sistema, ES sutarties pakeitimo negalimumas ir teisinių įrankių valstybėms paveikti, kurios pažeidžia ES įkūrėjų išdėstytus principus, trūkumas“, – perspėja vengrų kilmės JAV gyvenantis milijardierius.
G. Soroso komentarai pasirodė Europai neramiu laiku, kai sustiprėjo populistinės ir prieš valdžią nusiteikusios jėgos.
„Brexitas“ Jungtinėje Karalystėje (JK), „geltonųjų liemenių“ keliami neramumai Prancūzijoje, įtakingos dešiniosios partijos Italijoje ir Vokietijoje drebina Bendrijos pamatus. Be to, antiimigracinė politika ir antidemokratiniai veiksmai Lenkijoje ir Vengrijoje gali pagilinti prarają tarp šių šalių ir Europos Sąjungos.
G. Sorosas, be kita ko, aptarė politinę Vokietijos situaciją, kur Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) spaudžia ne tik koalicijos partneriai Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga (CSU) ir socialdemokratai (SPD), bet ir kraštutinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kuri rinkėjų palaikymo susilaukė dėl euroskeptiškos ir antiimigracinės politikos pažadų.
Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.
„Šiuo metu valdančioji Vokietijos koalicija nebegali būti tokia proeuropietiška, kokia ji būtų be AfD įsikišimo“, – pažymėjo G. Sorosas. Kalbėdamas apie „Brexitą“, gerai žinomas investuotojas tikino, kad visuomenė vis labiau supranta neigiamus JK pasitraukimo iš Bendrijos padarinius, tačiau, pridūrė jis, situacija yra tokia sudėtinga, kad „dauguma britų tiesiog nori ją kuo greičiau užbaigti“, nors, tikina G. Sorosas, „Brexitas“ bus įvykis, kuris nulems šalies ateitį.
Apžvelgdamas Italijos 2017 m. migrantų krizę, G. Sorosas pastebėjo „mirtiną ES klaidą“, kai Bendrija įgyvendino Dublino susitarimą, kuriuo buvo nutarta, kad imigrantai turi prašyti prieglobsčio šalyje, į kurią jie pirmiausia atvyko. Italijai sunkiai sekėsi susidoroti su imigrantų, plaukiančių Viduržemio jūra, srautu, o tai „paskatino visuomenę balsuoti už euroskeptiškas partijas“ 2018 m. rinkimuose, teigė G. Sorosas.
Riaušės Belgijos sostinėje Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.
Norint atremti antieuropietiškas tiek vidaus, tiek ir išorės jėgas, G. Soroso teigimu, Europa turi pripažinti turinti priešų ir tada „pažadinti miegančią ES daugumą“ bei mobilizuotis, ginant vertybes, kuriomis yra paremta Europos Sąjunga.
„Antraip vieningos Europos svajonė gali tapti XXI a. košmaru“, – savo straipsnį užbaigė G. Sorosas.
ES de facto sostinėje Briuselyje veikia šimtai Rusijos ir Kinijos šnipų, rašo Vokietijos laikraštis „Welt am Sonntag“, remdamasis diplomatais, kuriems esą buvo pasakyta vengti tam tikrų restoranų ir kavinių Europos institucijų kvartale.
Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.
Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) diplomatus įspėjo apie šimtus Rusijos ir Kinijos žvalgybų agentų, veikiančių Briuselyje, rašoma leidinyje. Pasak „Welt am Sonntag“ cituojamų ES diplomatų, EIVT skaičiavimais, Briuselyje veikia apie 250 Kinijos ir apie 200 Rusijos šnipų.
Laikraščio teigimu, diplomatai ir kiti svarbūs pareigūnai buvo perspėti vengti kai kurių Briuselio Europos institucijų kvartalo vietų, kaip populiarus didkepsnių restoranas arba kavinė netoli pagrindinio Europos Komisijos pastato.
EIVT, kuriai vadovauja vyriausioji ES diplomatė Federica Mogherini, esą tikino, kad Rusijos ir Kinijos agentai daugiausia veikia po šalių ambasadų ir prekybos misijų priedanga, o Rusijos šnipų skaičius Briuselyje istoriškai yra labai didelis.
Kaip rašo „Deutsche Welle“, užsienio šalių šnipinėjimas Briuselyje yra vieša paslaptis, to net reikėtų tikėtis, juk miestas yra de facto ES sostinė ir NATO būstinė.
2003 m. kilo skandalas, kai Europos Tarybos Justus Lipsius pastato patalpose, kuriomis naudojasi Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos diplomatai, buvo aptikta pasiklausymo įranga. Nors kaltininkų nepavyko rasti, žiniasklaida tuo metu dėl šnipinėjimo kaltino Izraelį ir Jungtines Valstijas.
Pasak „Welt am Sonntag“, be Rusijos ir Kinijos agentų, Briuselyje taip pat aktyviai veikia JAV ir Maroko šnipai.
Europa turi pažaboti imigraciją, kad užkirstų kelią dešiniųjų populizmo kilimui, sakė buvusi JAV valstybės sekretorė ir kandidatė į JAV prezidentus 2016 metais vykusiuose prezidento rinkimuose Hillary Clinton.
Nepaisant to, kad nuo 2015-2016 metų krizės, kai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, gerokai sumažėjo atvykstančiųjų skaičius, migracijos politika išlieka prioritetu ES, kai tokiose šalyse, kaip Italija ir Austrija, įsitvirtino prieš imigraciją nusistačiusios dešiniųjų vyriausybės.
H. Clinton gerai įvertino tokius Europos lyderius, kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, už jų geranoriškumą migrantų atžvilgiu, bet pridūrė, kad jiems reikia pasiųsti griežtesnę žinią, kad jie ne visada galės „suteikti prieglobstį ir paramą“. Europa, anot H. Clinton, „atliko savo užduotį“.
„Manau, kad Europa turi valdyti migraciją, nes būtent tai įžiebia liepsną“, – interviu dienraščiui „The Guardian“ sakė H. Clinton.
Politikės teigimu, norint užkirsti kelią didėjančiai dešiniųjų pažiūrų populistų grėsmei, Europai reikia laikytis griežtesnio požiūrio į imigraciją.
Interviu metu H. Clinton taip pat užsiminė, kad susirūpinimas dėl imigracijos, iš dalies, prisidėjo prie Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš ES.
Nepaisant kontraversiško požiūrio į dabartinį JAV prezidentą, Seime įkurta Donaldo J. Trumpo (Donaldo Trampo) draugų grupė.
Laikinosios grupės pirmininku tapo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas, grupės pavaduotojais skirti Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Jaroslavas Narkevičius.
Iniciatyvos autoriaus L. Kasčiūno teigimu, JAV lyderystė ir įsitraukimas Europoje yra žemyno saugumo ir klestėjimo pamatas.
„Todėl, nepaisant kai kurių mūsų parterių Europoje požiūrio, Lietuva kartu su JAV privalo būti pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius, įskaitant laisvės ir demokratijos principų puoselėjimą, NATO matomumo ir karinio atgrasymo priemonių Vidurio ir Rytų Europoje stiprinimą, abipusiai naudingos laisvosios prekybos erdvės sukūrimą, strateginių projektų ekonomikos, energetikos, saugumo bei kitose srityse vystymą“, – teigė grupės pirmininkas.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
L. Kasčiūno nuomone, Europa ir Europos Sąjunga neturi savęs projektuoti eurocentristine jėga ir savo geopolitinę bei kultūrinę galią ji turi grįsti euroatlantinės civilizacijos pagrindais. Kitaip tariant, aiškino politikas, Europa privalo išlikti transatlantine.
Jis teigė, kad itin palankiai vertina Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą bei JAV prezidento administracijos iniciatyvas, stiprinančias NATO, JAV išlaidų Europos valstybių gynybai didinimą, paramą Europos Sąjungos energetinei nepriklausomybei nuo autoritarinių valstybių.
„Lietuvai itin svarbus yra ir asmeninis JAV prezidento Donaldo Trumpo indėlis į tinkamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų vertinimą: savo kalboje Varšuvoje 2017 m. liepą Donaldas Trumpas, pirmasis ir kol kas vienintelis iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių, sulygino nacionalsocializmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, o ypač Vidurio bei Rytų Europos regionui. Tokį savo vertinimą Donaldas Trumpas vėliau pakartojo ne kartą, ir esame įsitikinę, kad būtent toks vertinimas prisidėtų ir prie vieningesnės Europos kūrimo“, – aiškino Seimo narys.
Paryžiuje su Prancūzijos vadovu Emmanueliu Macronu susitikęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV nori matyti stiprią Europą ir yra pasiryžusi padėti savo sąjungininkams, tačiau pabrėžė, kad Europa privalo elgtis garbingai dalijantis gynybos išlaidas, praneša „Reuters“.
„Mes norime stiprios Europos – tai mums labai svarbu. Abi puses domina bet koks būdas, padėsiantis tai pasiekti geriausiai ir efektyviausiai“, – JAV prezidentas sakė susitikimo metu.
D. Trumpas patikino Prancūzijos prezidentą, kad JAV nori padėti Europai, tačiau pridėjo, kad šiuo metu gynybos išlaidų našta daugiausiai tenka JAV.
Prancūzijos lyderis sakė pritariąs D. Trumpo pozicijai, kad Europa turėtų daugiau prisidėti prie NATO pajėgumų finansavimo. E. Macronas mano, kad jo pasiūlymai dėl Europos gynybos visiškai atitinka šiuos poreikius.
Per valandą trukusį susitikimą abiejų šalių vadovai taip pat aptarė konfliktus Sirijoje ir Jemene, Irano situaciją, klimato kaitą ir prekybą.
JAV prezidentas sušvelnino savo poziciją dėl tarifų Europos Sąjungoje pagamintiems automobiliams. Taip pat aptarta galimybė atšaukti muito tarifus iš ES importuojamam aliuminiui ir plienui. Pasak D. Trumpo, derybos juda į priekį.
Nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės, ir šios problemos sprendimas gali būti tik politinis, po pokalbių su Rusijoje besilankančiu Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Migrantų skaičius nuolat didėja. Padėtis keičiasi tik geografiniu požiūriu ir srautai vėl didėja. Akivaizdu, migracijos į Europą potencialas milžiniškas“, – sakė V. Putinas.
Rusijos vadovo teigimu, didelės socialinės išmokos ir kitos išmokos Europoje tik skatina migracijos procesus. Pasak V. Putino, pirmiausiai jie kalbėjo apie migrantus iš Sirijos, Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių, o dabar kalba apie Užsachario Afriką. Dėl to nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės.
V. Putinas taip pat sulygino migracijos procesus Europoje ir Rusijoje, pabrėždamas, kad Rusija taip pat turi savų su migracija susijusių problemų.
„Tam tikru mastu, jie nėra geresni nei Europos, nes mes neturime jokių sienų su šalimis, iš kurių atvyksta migrantai. Tačiau paprastai šios šalys yra buvusios sovietinės respublikos“, – sakė V. Putinas ir pažymėjo, kad žmonės bent jau moka kalbėti rusiškai ir gali lengviau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Anot V. Putino, kalbant apie Europą, padėtis šiuo atžvilgiu daug sudėtingesnė. „Į Europos šalis atvyksta visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Tokia adaptacija labai sudėtingas procesas“, – teigė jis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savaitgalį Lietuvių tautininkų ir Respublikonų sąjungos (LTRS) organizuotame tautinių jėgų sąskrydyje „Lietuva yra ČIA“ prie Lūksto ežero Telšių rajone nutarta kovoti prieš daugybinę pilietybę ir telktis Atgimimo Prezidento rinkimams. Nutarta spalio pabaigoje rengti sąjungos suvažiavimą, inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.
Sąskrydžio dalyviams buvo pristatytos Sąjūdžio pradininko, rašytojo ir filosofo dr. Arvydo Juozaičio, svarstančio galimybes kandidatuoti Prezidento rinkimuose, valstybės politikos gairės „Lietuva yra čia“. Diskusijose pabrėžti nacionalinės kultūros ir švietimo gaivinimo tikslai, konkrečios kryptys ekonominėje ir socialinėje srityse, tarptautinės politikos principai Europos Tautų Pavasario epochoje. Sąskrydžio dalyviai vieningai palaikė A. Juozaičio ketinimą grįžti į viešąją politiką. Teikti įvairūs siūlymai ir kritinės pastabos dėl galimos rinkimų kampanijos idėjinių ir organizacinių nuostatų.
A. Juozaitis pabrėžė grįžimo prie Sąjūdžio vertybių aktualumą, apie būtinybę svarstyti ir drauge su kitais bendraminčiais parengti bendrą veiksmų programą stiprinant nacionalinę valstybę. Buvęs Seimo narys ir sąjungos strateginio komiteto pirmininkas Gintaras Songaila pranešė apie augantį paramos A. Juozaičio dalyvavimui Prezidento rinkimuose judėjimą, apie galimybę telktis į platesnį frontą su ilgalaikiais tikslais.
A. Juozaitis galutinį savo sprendimą dėl dalyvavimo Prezidento rinkimuose pažadėjo paskelbti rugsėjo viduryje. A. Juozaitis teigė neabejojąs, kad apsisprendus dalyvauti rinkimų kampanijoje jis būtų labiausiai puolamas visų politinio elito kandidatų.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Joks kitas kandidatas nesulauks tokios aštrios visų politinio elito kandidatų kritikos kaip tas, kuris į šią kovą ateis ne iš dabartinės politinės sistemos, o iš Atgimimo Sąjūdžio siekių įgyvendintojų fronto“, – sakė A. Juozaitis.
Sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis pabrėžė, kad lietuvių vienybė yra dažniausiai tik krizės atvejais sutinkamas gamtinis reiškinys. Artėjantys Prezidento rinkimai yra proga šias jėgas sutelkti, iškeliant vieningai remiamą kandidatą.
„Šio sąskrydžio tikslas ir yra nepalikti tuščių plaukimo takelių prezidento rinkimų finale, kviečiant gerbėjus ir organizuojant rėmėjus numatomai paramos talkai“, – sako S.Gorodeckas.
Referendumo Dėl dvigubos pilietybės klausimu sąskrydžio dalyviai pasisakė už Lietuvio paso idėją, daugybinę pilietybę vertindami kaip valstybės ardymą, dviejų rūšių piliečių kūrimą.
Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga (LTRS) susikūrė prie Tautininkų sąjungos (TS) prisijungus Respublikonų partijai (RP) 2017 m. birželio mėnesį. Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) yra tradicinė dešinioji Lietuvos politinė partija. 2017 m. Tautininkų sąjungos pirmininku tapo Sakalas Gorodeckis, kuris ir liko reorganizuotos sąjungos – LTRS pirmininku. LTRS vicepirmininkais išrinkti buvęs Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas, dr. Gediminas Navaitis, Marijus Čekavičius ir Juozas Dingelis.
Šiuo metu sąjunga vienija per 3,5 tūkstančio narių.
Migracijos politika yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas, ir mėginimai padaryti ją bendru uždaviniu žlugo. Tai penktadienį paskelbtame interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
„Migracijos politika nėra bendras ES uždavinys, tai – kiekvienos ES valstybės nacionalinis reikalas, – sakė jis. – Nuo 2015 metų mėginama padaryti ją bendru uždaviniu, bet šie mėginimai žlugo“.
Vengrijos premjeras griežtai kritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel migracijos politiką. „Jeigu aš pradėčiau vykdyti tokią migracijos politiką, kaip jūsų kanclerė, tai žmonės tą pačią dieną ištrenktų mane iš posto“, – teigė V. Orbanas.
Anot jo, „kiekvieną (Viduržemio jūroje) išgelbėtą migrantą reikėtų grąžinti atgal į Afriką“. „Tik taip galėsime užkirsti kelią šiai masinei žmonių žūčiai jūroje“, – pabrėžė premjeras. „Bet kuris sprendimas, skelbiantis migrantams, kad jie gali atvykti (į Europą), tėra naujų tragedijų priežastis“, – pridūrė V. Orbanas.
Vengrijos vyriausybės vadovo nuomone, reikia parengti paramos šalims, iš kur į ES atvyksta pabėgėliai, planą.
Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų vertinti Europą kaip artimiausią sąjungininkę, prieš artėjantį NATO viršūnių susitikimą kreipdamasis į prezidentą Donaldą Trumpą sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, pabrėždamas, kad Europa gynybai skiria kelis kartus daugiau nei Rusija.
„Miela Amerika, vertink savo sąjungininkus, nes, tiesą sakant, neturi jų tiek jau daug. Ir, miela Europa, daugiau lėšų skirk savo gynybai, nes visi nori, kad jų sąjungininkas būtų gerai pasiruošęs ir apsirūpinęs“, – kalbėjo D. Tuskas. „Pinigai – svarbu, bet dar svarbiau turėtų būti tikras solidarumas“, – pridūrė jis.
Be kita ko, D. Tuskas mėgino atremti teiginį, kad tik JAV gina Europą. Jis priminė, kad Europa pirmoji plačiu mastu sureagavo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių JAV ir po to vykusiame Afganistano kare neteko 870 karių.
„Mielas pone prezidente, prašau, prisiminkite tai rytoj, kai susitiksime NATO viršūnių susitikime, o dar svarbiau – prisiminkite tai, kai Helsinkyje susitiksite su (Rusijos) prezidentu Vladimiru Putinu. Visada gerai žinoti, kas tavo strateginis draugas, o kas – strateginė problema“, – sakė EVT vadovas.
Šiemet migracijos srautai Viduržemio jūra, palyginti su pernai, sumažėjo perpus, informavo Tarptautinė migracijos organizacija (TMO).
Nuo šių metų sausio mėnesio iki birželio mėnesio vidurio šiuo keliu pasiekti Europą mėgino apie 40 tūkst. asmenų.
Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Viduržemio jūroje žuvo 857 migrantai. Pernai tuo pačiu laikotarpiu žuvo apie 2 tūkst. asmenų.
„Nepaisant to (aukų skaičiaus mažėjimo, – ELTA), Viduržemio jūra išlieka pavojinga vieta nelegaliems migrantams“, – Ženevoje vykusioje spaudos konferencijoje sakė TMO atstovas Joelis Millmanas.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmoji dalis
Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – tautos namų, bet ir laisvės bei tiesos pažadus. Kelio pradžioje tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų Lietuvos žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo greitai palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.
Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, kartais vykdyta kontroliuojant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinkos žmonės išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui. Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Valdžią paeiliui dalinasi elitų karuose susiformavusios ir partijomis pasivadinusios politinės grupuotės, kurios neturi jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu.
Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tai tik valdančiojo elito frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių lyderių karjeros interesus. „Kairieji“ paslaugiai vykdo stambiųjų kapitalistų pageidavimus, „dešinieji“ apsunkina verslą ir žmones vis naujais mokesčiais, „centristai“ nedaro nieko, o rinkiminius pažadus užmiršta visi. Nenoras veikti pateisinamas ankstesnės valdžios paveldu ir opozicijos trukdymais. Gyvenama iliuzija, kad galima nieko nekeisti. Daugybę kartų pavyko išvengti rimtų sprendimų juos imituojant.
Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, nes piliečiai priversti balsuoti už iš anksto parinktus ir į sąrašus įrašytus kandidatus. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje. Balsams nusiurbti prieš rinkimus sukuriami nauji politiniai dariniai, spontaniškus visuomenės judesius įtraukiantys į sistemą ir perimantys jų valdymą. Rimtesni valstybės atnaujinimo siekiai apšaukiami kraštutinumais, nors dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo būtų galima apkaltinti valdžią. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito iškrypimo ir neveiklumo pasekmė. Politinis elitas nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Susidariusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant ir ši būklė tampa didžiausia valstybės problema. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų nesiima, nes tai jiems nenaudinga, o siekiantieji sprendimų yra atkirsti nuo politinės sistemos. Valstybės reformavimo būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje yra užblokuotas, o galėtų būti tikrąja ateinančiųjų metų idėja Lietuvai.
Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis maitinama žiniasklaida organizuoja nesibaigiančius skandalus. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma veikla, o jų autoriai paskandinami patyčiose.
Skatinamas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepakantumo blogybėms pretekstu skatinamas vieni kitų skundimas. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.
Antroji dalis
Valdžios draudimais vykdoma valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, juos grindžiant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu. Vis didesnė ir griežtesnė kontrolė imituojant permainas – tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis neįmanoma, kai su piliečiais nesitariama svarbiais klausimais. Todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, tuščių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti primityvūs būdai pelnyti politinį populiarumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus.
Kultūros politika paversta pinigų dalybomis ir apdovanojimais politikams, pozuojantiems prieš televizijos kameras. Jie veikia pagal principą „kuo mažiau lėšų kultūrai – tuo menininkų mąstymas paklusnesnis, mažiau pavojingas. Netrukus Lietuvoje trinkelėmis bus išgrįsti miško takai grybautojams, kaip tuo metu kultūros leidiniai savo menkiems tiražams lėšų gauna vis mažiau. Rašytojai paversti prašytojais, menininkų gyvenimas virto kova už duonos kąsnį, žymiausi Lietuvos kūrėjai dirba užsienyje, o jaunieji talentai puoselėja svajonę kuo greičiau išvažiuoti.
Deklaruojant, kad vidurinioji klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų jis naikinamas. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausomos. Gausiausia viduriniąja klase išlieka paklusni ir dėl savo darbo vietų drebanti valdininkija, garantuojanti ne stabilumą, o stagnaciją.
Jeigu XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus neturi galimybės sudurti galą su galu – kalta valstybės tvarka, o ne jos gyventojai, kurių atskirties ir priešiškumo neišspręs jokia pilietybių gausa ir pasakos apie vienetines sėkmės istorijas. Valstybėje, kaip šeimoje, per vėlai pripažintos klaidos ir atgaila nieko nekeičia – išėjusieji nebegrįžta. Atkakliai nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad sukurta ir nuolat palaikoma socialinė atskirtis tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Kad vieni bėga iš Lietuvos, o kiti lieka namie ir niekina vieni kitus. Sotieji ir išdidieji laiko kitus nevykėliais, o alkanieji ir nusivylusieji nebeatskiria valdžios nuo valstybės. Daugiausiai yra abejingųjų, kuriems susvetimėjusi visuomenė nerūpi, jie prisitaiko prie visko.
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečioji dalis
Žmogui ir šeimai reikia gyvenimo siekių, o visuomenei ir valstybei – idėjų, dėl kurių, reikalui esant, būtina ką nors paaukoti. Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų neatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginanti vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.
Nei Europos, nei viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi kito tikslo be noro egzistuoti sočiai, patogiai ir daryti , kas tik šauna į galvą, griežtai prižiūrint ir iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant biurokratinei valstybės mašinai. Juridiškai įteisinami visi įmanomi norai ir geismai. Prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės ir teisės be pareigų sampratos.
Kultūra yra nuolat palaikoma vertybių sistema. Įgyvendinant didįjį realiatyvizmo eksperimentą, kuomet viskas vienodai reikšminga ir teisinga, vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti žodžio laisvės bei savo įsitikinimų.
Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau vienijančių idėjų. Tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako krikščioniškosios kultūros kaip civilizacijos išlikimo pagrindo, palikdamas tik bankrutavusius neoliberalizmo ir neomarksistinio multikultūralizmo siekius.
Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą bei mažumos pareigas jau nebeliko. Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma įdiegti nuomonių diktatūra. Viešajame diskurse prievarta įtvirtinama šventųjų karvių „įvairovė“, proteguojanti savus ir bet kokią kitą nuomonę smerkianti kaip „neapykantos kalbą“.
Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir graži tik popieriuje, realybėje ji bejėgė. Tikrovėje nugali ne teisingesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma – savęs.
Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas ištautinimo, išvalstybinimo ir multikultūralistinių idėjų realizavimo projektas. Tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris jau dabar susiduria su nuolat augančiu visuomenės pasipriešinimu. Permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų visuomenių nepasitenkinimo. Tokiais augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymo laikais didžiausias pavojus gresia mažoms tautoms ir valstybėms. Kaip Lietuvai išgyventi globaliame pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?
Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.
Ketvirtoji dalis
Lietuva turi tapti aktyvia diskusijos dėl Europos ateities dalyve ir lygiateisiškai dalyvauti Europos, kaip nepriklausomų, laisvų valstybių sąjungos, atsinaujinime, be kompromisų ginti esminius tautos išlikimo ir valstybingumo išsaugojimo interesus.
Lietuva turi būti sugrąžinta žmonėms ir tapti vieta, išvaduota nuo biurokratijos siautėjimo, partokratijos diktato, bulvarinės, indoktrinuotos žiniasklaidos melo ir socialinės atskirties, vieta, kur gera gyventi visiems.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Politinė sistema turi būti reformuota taip, kad užtikrintų visuotinę bendruomenių savivaldą, demokratinį ir tiesioginį visų lygių valdžios institucijų, teisėsaugos ir savivaldos vadovų ir pareigūnų renkamumą bei atsakomybę.
Valstybės gyvenimą keičia ne nepatenkintųjų diskusijų klubai ar inteligentų grupės. Tikrų reformų ir permainų valstybėje gali imtis tik sutelkta ir vieninga jos piliečių politinė valia. Gyvųjų ir neužmigusiųjų yra visuose visuomenės sluoksniuose – valdžios struktūrose ir partijose, versle ir kultūroje, kiekviename mieste ir kaime.
Pirmieji pokyčiai turi įvykti mūsų galvose. Reikia labai nedaug – tik ryžtis asmeniškai dalyvauti valstybės gyvenime, taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis siekti, kad mums būtų sugrąžintos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės.
Telktis ir telkti visuomenę, priešintis mūsų laisves ir valstybės interesus pažeidžiantiems planams ir veikimui, remti pažangius visuomenės ir atskirų žmonių veiksmus ir sumanymus. Inicijuoti politinių ir visuomenės gyvenimo reformų aptarimą ir siekti jų įgyvendinimo. Mes dar tikime, kad įmanoma.
Informacijos šaltinis – kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/
