Rusijos opozicijos mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Jaunieji rusai kur kas konservatyvesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie savęs nelaiko europiečiais ir kategoriškai prieštarauja minčiai, jog Krymą privalu grąžinti Ukrainai.

Šią netikėtą, Vakarams nepalankią versiją paskelbė „Levada – Centras“ ir Fridricho Eberto centras. Išvados brėžiamos po 2019-2020-aisiais atliktų apklausų. Šie du įtakingi, puikios reputacijos centrai apklausė pusantro tūkstančio jaunų rusų nuo 14 iki 30 metų.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Ir štai kas paaiškėjo. Visi prisimename, kaip 2019-aisiais tūkstančiai jaunųjų rusų išėjo į gatves protestuodami prieš nesąžiningus rinkimus, korupciją ir autokratinį, dešimtmečiais užsitęsusį Vladimiro Putino prezidentavimą. Taip pat žinoma, kad Rusijos policija jaunuosius protestuotojus grubiai išvaikė, daugeliui iš jų teko pasėdėti už grotų. Omenyje turint šiuos faktus, galima susidaryti įspūdį, esą jaunieji Rusijos gyventojai nepatenkinti dabartine padėtimi šalyje.

Tačiau neapsigaukime. Vadinamoji Z karta, apimanti vaikinus ir merginas nuo 14 iki 30 metų amžiaus, kaip išryškino minėtų centrų organizuotos apklausos, laikosi labai panašių pažiūrų, kokių laikėsi jų tėvai ir seneliai. Jaunoji rusų karta beveik tokia pat konservatyvi kaip ir jų tėvai!

Pasirodo, net 60 proc. jaunųjų rusų nesidomi politika, jie susitaikę su tuo, kad Rusija ar6iai konfrontuoja su Vakarais ir visiškai pritaria Krymo okupacijai.

Rusijos jėgos struktūrtos sulaikė protesto mitingo dalyvį. EPA – ELTA nuotr.

58 proc. jaunųjų rusų mano, kad Rusija nėra Europa, todėl Maskvai nereikia vadovautis europietiškomis vertybėmis, jas galima atmesti, galima jų nepaisyti. Maždaug 75 proc. jaunųjų rusų nejaučia nė menkiausios Vakarų įtakos, nesižavi Vakarais. Šie rusų jaunuoliai sako, kad Europa jiems nei įdomi, nei svarbi. Jie įsitikinę, kad Europa visąlaik nemėgo rusų, visuomet bijojo Rusijos, ir ši trintis – amžina. Jie taip pat įtaria arba bent jau nori taip manyti, kad Rusija dėl šios konfrontacijos mažiausiai kalta.

Tik 15 proc. jaunųjų rusų, kuriems buvo pateikti klausimai, kaltę verčia Kremliui. Tik 2 proc. jaunųjų rusų, kuriuos apklausė šie centrai, bėdą verčia armijai. Net 50 proc. jaunosios kartos atstovų didžiausiu konfrontacijos kaltininku įvardina JAV, kuri neva specialiai kiršina Europą ir Rusiją.

Tiesa, dauguma jaunųjų rusų mano, kad geri Europos ir Rusijos santykiai įmanomi, ir vis tik nepasitikėjimas, įtarumas – neišvengiami. Daug jaunųjų rusų laiko SSRS subyrėjimą tragedija. Jie svarsto, kad ir koks bjaurus bebūtų Vladimiras Putinas, bet vis tik jis yra stabilumo ir saugumo garantas.

Maskva: opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.

Be abejo, dauguma rusų norėtų demokratijos, demokratija esą geriau nei autokratija. Tačiau pusė apklaustųjų įsitikinę, jog kieta ranka, tvirtas kumštis – taip pat būtini.

Žodžiu, jaunoji Rusijos karta – visai ne tokia, kokią kartais įsivaizduoja Europos Sąjungos analitikai. Jaunoji rusų karta rūpinasi vien savo asmeniniais reikalais, o į visa kita – nusispjauti.

Parengta pagal Citos Affentranger publikaciją leidinyje „Tages-Anzeiger“

2020.05.15; 14:46

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo  istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.

Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai  neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.

Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.

Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.

Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…

Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…

Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“

Prisimenant prieš  porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).

Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.

* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).

* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).

Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).

*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.

Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.

Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti  Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.

Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.

Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?

Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.

A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…

Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms. 

Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.

Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“

Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.

Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.

Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.

Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka  Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.

A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…

Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.

Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!

Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…

Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.

Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.

Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…

Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.

Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“

Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?

Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.

O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.

Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).

Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…

O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.

2020.05.14; 07:00

Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.

75-ųjų Antrojo pasaulinio karo baigties metinių proga Bulgarijos, Čekijos Respublikos, Estijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos, Slovakijos ir Vengrijos užsienio reikalų ministrai pasirašė bendrą pareiškimą. Jame dešimties šalių užsienio reikalų ministrai kviečia tarptautinę bendruomenę prisijungti prie jų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės.
Prahoje – sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
 
„2020 m. minėdami Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-ąsias metines, pagerbiame aukas ir visus karius, kurie kovojo, kad būtų nugalėta nacių Vokietija ir baigtųsi Holokaustas.
 
Nors 1945-ųjų gegužė atnešė Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje, ji nereiškė laisvės visai Europai. Vidurinė ir rytinė žemyno dalys beveik 50 metų liko komunistinių režimų valdžioje. Naudodama triuškinančią karinę jėgą, represijas ir ideologinę kontrolę, Sovietų Sąjunga neteisėtai okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes ir geležiniame kumštyje laikė sugniaužusi kitas pavergtas tautas.
 
Ištisus dešimtmečius daug europiečių iš rytinės ir vidurinės žemyno dalies aukojo gyvybes, kovodami už laisvę, iš milijonų buvo atimtos jų teisės ir pagrindinės laisvės, jie buvo kankinami ir priverstinai perkeliami. Už geležinės uždangos atsidūrusios visuomenės desperatiškai ieškojo kelio į demokratiją ir nepriklausomybę.
 
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

1956-ųjų įvykiai, Chartijos 77 įkūrimas ir veikla, „Solidarumo“ judėjimas, Baltijos kelias, 1989-ųjų metų Tautų ruduo ir Berlyno sienos griūtis buvo svarbūs etapai, kurie lemiamai prisidėjo prie laisvės ir demokratijos atkūrimo Europoje.
 
Šiandien veikiame kartu, kurdami stiprią ir laisvą Europą, kurioje įtvirtintos žmogaus teisės, demokratija ir teisės viršenybė. Ateitis turi būti kuriama istorijos faktų ir teisingumo totalitarinių režimų aukoms pagrindu. Esame pasirengę dialogui su visais, pasiryžusiais laikytis šių principų. Manipuliavimas istorijos įvykiais, kurie privedė prie Antrojo pasaulinio karo ir po jo įvykusio Europos padalijimo, yra apgailėtinos pastangos klastoti istoriją.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Norėtumėme priminti visiems tarptautinės bendruomenės nariams, kad ilgalaikis tarptautinis saugumas, stabilumas ir taika reikalauja nuoširdaus ir nenutrūkstamo tarptautinės teisės ir normų laikymosi, įskaitant visų valstybių suvereniteto ir teritorinio vientisumo principus.
 
Išmokdami žiaurias Antrojo pasaulinio karo pamokas, kviečiame tarptautinę bendruomenę prisijungti prie mūsų tvirtai atmetant įtakos sferų idėją ir primygtinai reikalaujant visų suverenių tautų lygybės“, – sakoma pareiškime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.08; 03:00

Europa. Slaptai.lt nuotr.

Pavasarine tradicija tapęs ir daugiau kaip 20 000 dalyvių pritraukiantis „Europos egzaminas“ šiemet jau vienuoliktą kartą kviečia išbandyti jėgas atsakinėjant į trumpus ir įdomius klausimus apie Europos Sąjungą, jos istoriją, geografiją, kalbas ir kitas įdomybes. Šiais metais išskirtinis dėmesys skiriamas Europos žaliojo kurso ir skaitmeninės Europos temoms, pažymi Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje.
 
Dėl Lietuvoje paskelbto karantino „Europos egzaminas“ pirmąkart istorijoje vyks tik internetu. Jame gali dalyvauti visi norintys – mokiniai, studentai, įvairių organizacijų ar įmonių darbuotojai ir individualūs dalyviai. Egzaminą gegužės 8-ąją bus galima laikyti svetainėje egzaminas.eu, kur dalyviams per ne daugiau nei 10 minučių reikės atsakyti į dešimt klausimų, pasirenkant vieną iš siūlomų atsakymų variantų.
 
Interaktyviame žemėlapyje galima pamatyti visas Lietuvos mokyklas ir organizacijas, dalyvaujančias šių metų „Europos egzamine“. Individualiems dalyviams išankstinė registracija nereikalinga.
Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Gegužės 19 d. vyks antrasis „Europos egzamino“ etapas, į kurį pateks po geriausią dalyvį iš kiekvienos mokyklos, organizacijos ir geriausiai egzaminą išsprendę individualūs dalyviai. Į trečiąjį, finalo, etapą patekę dalyviai varžysis dėl laimėtojo titulo ir įvairių prizų.
 
„Europos egzaminą“ organizuoja Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje, o šiemet globoja Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.
 
Europos diena minima gegužės 9-ąją.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.08; 00:05

Remdami Vakarų Balkanų euroatlantinę integraciją, negalime pamiršti Rytų partnerystės šalių, pabrėžė prezidentas Gitanas Nausėda Europos Sąjungos (ES) ir Vakarų Balkanų valstybių viršūnių konferencijoje, organizuotoje nuotoliniu būdu.
 
„Kaip Vakarų Balkanų, taip ir Rytų partnerystės šalims būtina parama, siekiant politinių ir ekonominių bei sektorinių reformų. Turime siekti ES ir Rytų partnerystės šalių bendrystę stiprinančių iniciatyvų bendrosios rinkos, saugumo ir teisės viršenybės įgyvendinimo srityse“, – sakė Lietuvos vadovas.
 
Lietuva remia siekį toliau stiprinti ES santykius su Vakarų Balkanų valstybėmis bei intensyviau padėti šioms šalims politinės, ekonominės ir socialinės transformacijos kelyje. Tikimės, kad Vakarų Balkanų valstybės laikysis strateginio apsisprendimo puoselėti europietiškas vertybes ir principus, aktyviai ir operatyviai įgyvendins reformas.
 
„Tai ypač svarbu šiais sudėtingais laikais, kai trečiosios šalys siekia didinti įtaką Vakarų Balkanuose, pasinaudodamos pandemijos sukelta ekonomine ir socialine situacija. Turime bendradarbiauti ir drauge atsakyti į kylančias dezinformacijos, hibridines ir kibernetines grėsmes“, – teigė prezidentas.
 
Konferencijos metu Lietuvos vadovas pareiškė politinį ir ekonominį solidarumą su Vakarų Balkanų valstybėmis ir pabrėžė, kad viena pagrindinių tolesnės sėkmingos eurointegracijos sąlygų yra pilnas ir nuoseklus ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos pozicijų laikymasis.
 
Konferencijoje aptarti ES ir Vakarų Balkanų santykių prioritetai ir perspektyvos, taip pat patvirtintos ES priemonės padėti Vakarų Balkanų šalims įgyvendinti reformas ir programos, skirtos kovai su koronaviruso krizės padariniais.
 
Konferencinis skambutis tarp šalių lyderių surengtas vietoj gegužės 7 dieną planuoto viršūnių susitikimo Zagrebe.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 06:00

Europoje naujasis koronavirusas pražudė jau daugiau nei 120 tūkst. žmonių. Daugiau nei trys ketvirtadaliai visų mirčių užfiksuoti Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje, rodo naujienų agentūros AFP surinkti oficialūs duomenys.
 
Su 120 140 mirčių ir 1 344 172 atvejais Europa išlieka sunkiausiai viruso pandemijos paveiktu žemynu.
 
Daugiausiai mirčių fiksuojama Italijoje (25 969), Ispanijoje (22 902), Prancūzijoje (22 245) ir Didžiojoje Britanijoje (19 506).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.26; 00:30

Koronaviruso pandemija Europoje jau pražudė per 20 000 žmonių, šeštadienį parodė naujienų agentūros AFP surinkti oficialūs duomenys.
 
Europa šiuo metu yra laikoma smarkiausiai koronaviruso paveiktu žemynu. COVID-19 Italijoje nusinešė 9 134 gyvybes, o Ispanijoje – 5 690. Šios dvi šalys yra atsakingos už trečdalį visų su virusu siejamų mirčių Europoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.29; 11:44

Europos šalys privalo remti Turkijos „sprendimus“ Sirijoje, jei nori išspręsti migrantų krizę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, apkaltinęs Europą „trypiant“ pabėgėlių teises.
 
„Jei Europos šalys nori išspręsti šį klausimą, jos turi remti Turkijos pastangas rasti politinius ir humanitarinius sprendimus Sirijoje“, – per televiziją transliuotoje kalboje teigė R. T. Erdoganas.
 
„Visos Europos šalys, kurios šiandien uždaro savo sienas pabėgėliams, bando juos nustumti smūgiais, skandina jų laivus, net šaudo į juos, trypia visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, – Ankaroje sakė jis.
 
Po daugiau nei 30 turkų karių žūties per Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo apšaudymą praeitą savaitę Idlibe, Turkija atvėrė savo sienas ir leidžia į Europą keliauti pabėgėliams ir migrantams.
 
Turkijoje glaudžiasi apie 3,6 mln. sirų pabėgėlių, o daug migrantų iš kitų šalių, įskaitant Afganistaną, Turkija naudojasi kaip tranzitine šalimi pakeliui į Europą.
 
Ankara baiminasi dar vieno masinio migrantų antplūdžio, jei paskutinis Sirijos sukilėlių bastionas Idlibas pateks į Sirijos vyriausybinių pajėgų rankas.
 
Nuo tada, kai R. T. Erdoganas uždegė žalią šviesą migrantams keliauti į Europą, tūkstančių migrantų susirinko Turkijos ir Graikijos pasienyje ir bandė patekti į Graikiją, tai lėmė susidūrimus su Graikijos policija.
 
R. T. Erdoganas sukritikavo Graikijos reakciją, teigdamas: „Graikai, kurie imasi bet kokių priemonių, kad sustabdytų į jų šalį atvykstančius pabėgėlius, net skandina ir žudo juos kovine amunicija, neturėtų užmiršti, kad vieną dieną jiems patiems gali prireikti tokios pat malonės.“
 
Savaitgalį Turkija paskelbė pradedanti karinę operaciją „Pavasario skydas“ prieš Rusijos remiamas Sirijos režimo pajėgas, nes pastarosiomis savaitėmis Idlibe žuvo per 50 turkų karių.
 
Ketvirtadienį R. T. Erdoganas vyks į Maskvą, kur susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turkijos lyderis tikisi, kad derybose pavyks pasiekti ilgalaikių paliaubų susitarimą ir sukurti „saugumo zoną“.
 
Turkija savo karine operacija siekia nustumti Sirijos režimo pajėgas iki ribų, nustatytų 2018 m. Ankaros ir Maskvos sutartimi, po kurios pasirašymo Idlibe buvo įrengta 12 Turkijos kariuomenės stebėjimo postų.
 
Nepaisant šio susitarimo, Rusijos karinės aviacijos remiamas Damasko režimas tęsia puolimą prieš Turkijos remiamus Sirijos sukilėlius ir džihadistus. Per šį puolimą žuvo šimtai civilių, o beveik milijonas buvo priversti bėgti iš savo namų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 13:00

Europos Komisijos narė Stella Kyriakides. EPA – ELTA nuotr.

Naujasis koronavirusas kelia Europos susirūpinimą, tačiau nėra jokio pagrindo baimei, trečiadienį sakė ES sveikatos komisarė, Italijai kovojant su viruso protrūkiu.
 
„Tai kelia susirūpinimą, bet neturėtume pasiduoti panikai“, – žurnalistams Romoje po susitikimo su Italijos sveikatos ministru Robertu Speranza sakė Europos Komisijos narė Stella Kyriakides.
 
„Svarbu pabrėžti, kad ES vis dar tęsiasi izoliavimo etapas“, – teigė ji.
 
Į Italiją atvyko bendra ES ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) komanda, padėsianti valstybei dorotis su protrūkiu. S. Kyriakides sakė besivilianti, kad ši ekspertų grupė padės žmonės geriau suprasti protrūkio pobūdį ir „identifikuoti sritis, kur prireiks tolesnės ES paramos“.
 
„Susidūrėme su situacija, kai vis dar yra daug nežinomųjų apie šį virusą, ypač jo kilmę ir plitimą, – teigė komisarė. – Taip pat turime būti budrūs dėl dezinformacijos ir ksenofobiškų pasisakymų, kurie klaidina piliečius ir kelia nepasitikėjimą valdžios institucijų darbu.“
 
S. Kyriakides kritiškai žvelgė į skirtingus veiksmus, kurių ėmėsi ES šalys. Komisarė ragino valstybes nares visa informacija dalytis su Briuseliu.
 
Tačiau ji sveikino Italijos bei kitų kaimyninių šalių sveikatos ministrų sprendimą valstybių sienas laikyti atviras. Tai antradienį buvo nuspręsta Italijos ministro R. Speranzos surengto susitikimo Romoje metu.
 
Komisarė taip pat gyrė ES šiuo metu pirmininkaujančią Kroatiją už įsipareigojimą reguliariai rengti bloko sveikatos ministrų susitikimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.27; 03:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kodėl Jūs, mokytojau, aiškindamas mįslingiausias Filosofijos kaip griežto mokslo tiesas, aptardamas žmogaus patyrimo ir pažinimo regionų su nepakartojamais intencionalios ir horizontinės sandaros būdais variacijas, taip dažnai iliustracijos dėlei vartojate subanalintą mūsų kultūroje ir nuvalkiotą žmonos pavyzdį, ar išties nebūtų tikslingiau čia į pirmą vietą kelti labiau intriguojantį paslaptingos nepažįstamosios atvejį, kurio išslaptinime objekto duotumo būdai galėtų būti atpažįstami ir aprašomi kaip dar nepripildyto, taigi tuščio intencionalumo įvykdymo galimybės, – pasigirsta laibas balselis su klausiamąją intonaciją iš Halės.

Per amfiteatro eiles nuvingiuoja linksinčių sutikimo ženklan galvų padrika banga, tarsi turinti perspėti, kad reikėtų paieškoti labiau šviežių pavyzdžių, nes darbštuolės žmonos animos pavidalu primygtinis fetišizavimas pradeda po truputėlį atsibosti išpaikintai publikai. Greitai žvilgtelėjęs į halės gilumą sugebu pastebėti, kad klausimą, panašų į uždelsto veikimo priekaištą su galimais šalutiniais padariniais, uždavė bebarzdis, dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, bet drauge suprantu, kad didelių laiko atsargų neturiu, nes maištas gali įsiplieksti staiga net ir lygioje vietoje, niekam to nelaukus.

Dabar jaučiu pareigą ir turiu gerą progą paaiškinti nuobodžiaujančiai publikai, kad filosofijoje svarbiausias dalykas yra teoriniai principai, o ne atskiri pavyzdžiai, kad skoningasis manierizmas, sekant iš paskos didiesiems, įpareigoja būti kraštutinai neišrankiems teikiant pavyzdžius, tokiu būdu pabrėžiant teorijos pirmenybę bet kokio įvaizdinimo ir iliustracijos atžvilgiu (svarbu, kad įvaizdinimas nenustelbtų teorinių principų, nes priešingu atveju mentalinė energija gali būti nukreipiama pro šalį, užklampinama smulkmenose arba net kanalizuojama nepritaikytose vietose).

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Be to, mane teisina tai, kad aš didžiausią dėmesį skiriu ne pavyzdžio reljefiškumui, įtaigumui ar estetiniam paveikumui, o autentiškumo užtaisui, teikdamas pirmenybę tiems pavyzdžiams, kurių gyvenimišką teisingumą liudija mano asmeninė patirtis. Todėl mano kurpiamoje filosofijoje šalia nepasiekiamo Sofijos idealo taip dažnai iškyla darbu pelnomo Žmonos prielankumo pavyzdys, kuris dėl profilių įvairovės bent man yra pakankama empirinė bazė, siekiant apginti teorines pozicijas. Tik pavyduoliai kartais liežuviais plaka apie tai, kad prailgintas mano žmonos torsas užstoja pasaulio vaizdinį, tačiau aš dėl to niekam nesiskundžiu, nejaučiu jokio trūkumo ar neaiškaus sąžinės dilgsėjimo.

Ta proga primenu išrankiajai publikai seną pasakėčią apie karvę ir varlę.

Fabula tokia: prižėlusioje ir klampioje kūdroje skęsta karvė, o ant lelijos stiebo įsliuogusi varlė žiūri į šitą vyksmą savo išsprogusiomis akimis.

– Kodėl tu žiūri, – klausia priekaištingu balsu karvė.

– Kodėl kodėl, – pamėgdžiodama karvę sukvarksi varlė, – aš čia paprasčiausiai gyvenu!

– Aš čia paprasčiausiai gyvenu, – teisinuosi prieš publiką dėl savo pasirenkamų pavyzdžių tendencingumo, o po to įsismarkavęs pradedu neakivaizdinę diskusiją su prabėgusių laikų filosofu, kuris andai nepagalvojęs tvirtino, kad meilė Sofijai ir Zofijai (t. y. Zosei, kartais vadinamai Zosyte) yra nesuderinami dalykai.

Nesakykite, kažkas išties karviško prasikiša Europos vaizdinyje,  jeigu be visa ko kito dar prisimename ir senovės graikų mitą, paporinantį mums apie tai, kad gražuolę Europą sugundė Dzeusas, pasivertęs buliumi.

Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku pastebėti, kad Europos kaip skęstančios karvės prasmėvaizdis dera su O. Spenglerio išplėtota Vakarų saulėlydžio tematika, tačiau pravartu bus atkreipti demesį ir į tai, kad jau pasikeitė kažin kelintoji garsiai kvarksinčių ant nendrės stiebo varlių karta, tačiau mūsų karvė tebeskęsta dar vis neproporcingai ištįsusiu laike pavidalu, daugeliui jau praradus kantrybę ir pradėjus net abejoti dėl liūdnos pabaigos išsipildymo galimybės. Taigi „Titaniko“ pavyzdys čia netinka kaip pernelyg lengvabūdiška asociacija, o, be to, net ir barbarai mus ta proga apleido, išmintingai išsilaipindami kitoje pakrantėje.

Kai žmona neduoda kišenpinigių ir neleidžia pasižmonėti pas draugus, didingu savo stotu užstodama langą į  Europą, ištuštėjusiame pasaulio ekrane matau tik skęstančią karvę jau be jokių prasminių intonacijų ir jausminių proveržių.

2020.02.24; 00:30

Politologė Ligita Šarkutė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Atlikto Europos socialinio tyrimo rezultatai skelbia, kad Lietuvos respondentai ganėtinai pesimistiškai nusiteikę demokratijos veikimu, nors pasitikėjimas demokratija pasibaigus krizei pakilo. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentės Ligitos Šarkutės teigimu, demokratijos veikimą šalyje palankiau vertina jauni, aukštesnį išsilavinimą turintys bei didesnes pajamas gaunantys respondentai.
 
Pasak L. Šarkutės, atliktos apklausos duomenys rodo, kad 2009 metais daugiau nei pusė apklaustųjų itin prastai įvertino demokratijos veikimą šalyje.
 
„Tai yra prasčiausias rezultatas per visą Europos socialinio tyrimo įgyvendinimo Lietuvoje istoriją. Tokį didelį nepasitenkinimą demokratijos veikimu, visų pirma, galima sieti su to meto pasauline finansų krize“, – atsiųstame komentare spaudai teigė L. Šarkutė.
 
Pasak VDU docentės, dvejais metais vėliau vykdytos apklausos duomenys parodė, kad prasčiausiai balais vertinusiųjų demokratijos veikimą sumažėjo tik vos daugiau nei penkiais procentais.
Šokis – Vinco Kudirkos aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
 
„2013 m. jau turime daug geresnę situaciją – apskritai tik ketvirtadalis respondentų buvo nepatenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje. Tai yra geriausias rezultatas per visą Europos socialinio tyrimo įgyvendinimo Lietuvoje laikotarpį. Atitinkamai tais metais užfiksuota ir daugiausiai respondentų, demokratijos veikimą šalyje įvertinusių aukščiausiais balais, – tokių respondentų buvo beveik ketvirtadalis“, – akcentavo VDU docentė. Nepaisant to, pasak jos, 2015 m. nepatenkintų demokratijos veikimu šalyje procentas vėl padidėjo beveik dešimtadaliu.
 
Visgi L. Šarkutė pažymi, kad atlikta gyventojų apklausa parodė, jog 2017 m. demokratijos veikimo vertinimas vėl pagerėjo. Pasak VDU docentės, labai svarbu pastebėti, kad visose tyrimo bangose geriau demokratijos veikimą vertino jauni, aukštesnį išsilavinimą turintys, didesnes pajamas gaunantys respondentai.
 
Visgi, pasak L. Šarkutės, Lietuvos respondentai Europos šalių kontekste išlieka pesimistiškai demokratijos veikimu nusiteikusiųjų pusėje.
 
Šokis Katedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Palyginę Lietuvos gyventojų atsakymus apie demokratijos veikimą šalyje su kitų Europos socialiniame tyrime dalyvaujančių šalių respondentų atsakymais, galime konstatuoti, kad Lietuvoje pozityviausiai (7-10 balų) demokratijos veikimą šalyje vertinančių respondentų yra beveik dešimtadaliu mažiau nei visų tyrime dalyvaujančių šalių vidurkis, kuris gerokai viršija 30 proc. Taigi Lietuvos respondentai yra pesimistiškai demokratijos veikimu nusiteikusiųjų pusėje“, – tyrimo rezultatus apibendrino L. Šarkutė.
 
Pranešime spaudai pažymima, kad Lietuva prie Europos socialinio tyrimo prisijungė 2009 m., t. y. prie ketvirtosios jo bangos, kurios vyksta kas dvejus metus. Turimi duomenys leidžia palyginti, kaip kito Lietuvos gyventojų nuomonė apie demokratijos veikimą šalyje per beveik dešimties metų laikotarpį. Kiekvienoje Europos socialinio tyrimo bangoje atlikta po reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą, kuriose buvo apklausta po daugiau nei 2000 respondentų (išskyrus penktąją, kurioje apklausta daugiau nei 1600 respondentų). 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.03; 03:00

Šeštadienį Ispaniją, Portugaliją ir Prancūziją talžančios audros „Elsa“ aukų skaičius išaugo iki aštuonių. Šiame regione toliau prognozuojami stiprūs vėjai ir smarkus lietus.
 
Šeštadienį, praėjus dienai po to, kai jai ant galvos Madrido centre užkrito nuo pastato krentančios nuolaužos, mirė 32-ejų metų Pietų Korėjos pilietė. Apie tai žiniasklaidą informavo Madrido regiono vidaus reikalų ministras Enrique Lopezas. Pasak jo, 2015 m. pastate buvo atlikta saugumo patikra „tačiau toks oras, toks smarkus lietus ir vėjas nulėmė tokias mirtinas nelaimes“.
 
Šeštadienį audros auka tapo vyriškis, kurio automobilį nusinešė patvinusi upė, tekanti netoli Hueskaro miesto Granados provincijoje, Ispanijos pietuose.
 
Andalūzijos regiono pareigūnai skelbia, kad Huelvoje penktadienį tokiu oru paplaukioti burlente išsirengęs 68-erių metų Nyderlandų pilietis dingo, o vėliau buvo rastas paskendęs.
 
Šios trys žūtys išaugino audros „Elsa“ aukų skaičių iki aštuonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.23; 05:00

Prancūzijos nacionalinės šventės – Bastilijos paėmimo dienos – proga Eliziejaus laukuose buvo surengtas karinis paradas. EPA-ELTA nuotr.
Interviu britų žurnale „The Economist“ Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui sukritikavus JAV ir Europos koordinacijos priimant strateginius sprendimus trūkumą bei pareiškus, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, politologas prof. Raimundas Lopata tvirtina, jog šis vieno ryškiausių Europos lyderių teiginys gali būti laikomas provokacija JAV, norint inicijuoti bendrą diskusiją dėl pasaulio vizijos su strategine partnere.
 
Profesoriaus teigimu, E. Macronui kvestionuojant NATO vienybę, kyla abejonių, ar Europos Sąjunga apskritai turi geopolitinį planą.
 
Transatlantinio ryšio koncepcija, tvirtina R. Lopata, keičiasi – imta vertinti, kiek ir kas įneša didesnį indėlį į bendrąją gerovę.
 
„Viena vertus, tai susiję su paties NATO projekto finansavimu, o antra, tai iš tikrųjų su vizija, kaip mes matome pasaulį. Ir dabar vyksta, kaip aš įsivaizduoju, to pasaulio perspektyvos braižymas.
 
Macronas ne kartą yra kalbėjęs, kaip jis mato pačią Europą, bet jo tos kalbos reakcijos rimtos nesulaukė ir iš principo jo pirmieji projektai užstrigo.
 
Dabar, aš manau, Macronas bando braižyti, kaip jis įsivaizduoja savo tą pasaulį ir kaip Prancūzija gali su juo elgtis. Kita vertus, bando provokuoti bendram mąstymui su Amerika. Tai galima traktuoti kaip savotišką provokaciją“, – vertindamas tarpžemyninius santykius Eltai sakė R. Lopata.
 
E. Macrono ambicijos – Prancūzija, kaip pasaulio vizijos braižytoja?
 
Politologas taip pat atkreipė dėmesį į Prancūzijos vadovo pastangas perimti iniciatyvą iš Vokietijos ES ir Rytų Europos santykių kontekste – E. Macronas parėmė Ukrainos ir Rusijos belaisvių apsikeitimą, dalies sankcijų Kremliui panaikinimą, taip pat, nepaisant netylančių kalbų apie didėjančią Kinijos grėsmę, apsilankė šioje šalyje.
 
„Matome, kad Macronas nuo šių metų ankstyvos vasaros, pasinaudojęs Vokietijos užsienio politikos rutina, pradėjo kelti Prancūziją kaip galimą to pasaulio braižytoją. Tokių požymių mes matome – Prancūzijos santykiai su Rusija bei de facto Macrono inicijuota arba pagelbėta belaisvių keitimosi operacija tarp Rusijos ir Ukrainos, Rusijos kvietimas sugrįžti (į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. – ELTA) arba bandymas panaikinti dalį sankcijų, vizitas į Kiniją ir taip toliau“, – pastebimas E. Macrono politines iniciatyvas įvardijo R. Lopata, pridūręs, kad šiame kontekste skambiąją Prancūzijos prezidento frazę galima laikyti kvietimu europiečiams ir amerikiečiams daugiau diskutuoti apie tarptautinės ir saugumo politikos principus.
 
Europai reikia apsispręsti dėl pasaulio vizijos
Kartu ekspertas patikino, kad po šio E. Macrono pareiškimo kalbos apie vieningą Europos kariuomenę gali suintensyvėti, tačiau atkreipė dėmesį, kad diskutuojant Europos milžinėms – Vokietijai ir Prancūzijai, dažnai skambios idėjos būna ištraukiamos trumpam laikui, neskiriant jų įgyvendinimui rimto ir atsakingo dėmesio.
 
„Problema yra su vadinamąja Paryžiaus-Berlyno ašimi, kad dažniausiai būna idėjų išmetimas, o paskiau jos baigiasi tiesiog dienotvarkės priėmimu be didesnių diskusijų. Kitaip tariant, įtikinti partnerius prancūzai su vokiečiais tiesiog „neturi laiko“, tai čia yra tam tikra arogancija. Kokia linkme gali pasisukti šitos kalbos, man sunku pasakyti“, – kalbėjo politologas.
 
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. EPA – ELTA nuotr.
Turint omeny, kad JAV yra svarbiausia ES strateginė partnerė, Europa, R. Lopatos nuomone, turėtų apsispręsti, kokia pasaulio vizija jiems yra priimtiniausia. Būtent nuo to, sako politologas, reikėtų pradėti gerinti tarpžemyninius santykius.
 
„Pirmiausia reikia suformuluoti savo pasaulio viziją – patiems galų gale apsispręsti, kaip mes matome tą pasaulį. Panašu, kad čia yra problema. Žinome tik techninius dalykus, kad ES – gerai, o be Amerikos ES būtų tragedija. Kitaip tariant, reikia remti tas iniciatyvas, kur matosi, kad Europa turi aiškų politinį planą, mato save kaip stiprų politinį žaidėją ir kartu su Amerika diktuoja pasauliui liberalios demokratijos madas – čia yra principinis dalykas. Viena Europa be Amerikos nieko nepadarys, bet Europa kartu turi būti tokio pat stiprumo, pasiūlydama JAV tą bendrą viziją, jeigu amerikiečiai po truputį užsidarinėja savyje“, – pridūrė R. Lopata.
 
Ketvirtadienį paskelbtame interviu britų žurnalui „The Economist“ E. Macronas sakė: „Tai, ką mes išgyvename šiuo metu, yra NATO smegenų mirtis“. Jo teigimu, nėra „jokios koordinacijos priimant strateginius sprendimus tarp JAV ir jų NATO sąjungininkių“.
 
Tokį Prancūzijos vadovo pareiškimą sveikino Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova bei ministras Sergejus Lavrovas. Vis dėlto Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo E. Macrono frazę, teigdama, kad tokie komentarai nebuvo
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
būtini.
 
„Nemanau, kad tokie radikalūs vertinimai yra reikalingi, net jei turime bėdų ir privalome susiimti“, – sakė A. Merkel. Jai pritarė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pareiškęs, kad tokia E. Macrono deklaracija jo nenudžiugino.
 
Gruodžio pradžioje Londone vyks NATO viršūnių susitikimas. Šiais metais Aljansas mini 70-ąsiąs savo įkūrimo metines.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.10; 18:30

JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino Vokietijos kanclerę Angelą Merkel „nieko“ nedarant dėl Ukrainos. Šį kaltinimą D. Trumpas metė liepą per pokalbį telefonu su naujuoju Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
 
Tai matyti iš trečiadienį Baltųjų rūmų paskelbtos pokalbio stenogramos.
 
A. Merkel kalbėjosi su juo apie Ukrainą, per pokalbį sakė D. Trumpas. „Tačiau ji nieko nedaro“, – pridūrė. JAV prezidentas tęsė: „Vokietija beveik nieko nedaro dėl jūsų. Viskas, ką jie daro, tai tik kalba“, – aiškino D. Trumpas V. Zelenskiui. Daugelis Europos šalių esą elgiasi panašiai. JAV dėl Ukrainos daro „daug dagiau“ už Europos šalis.
 
Stenograma paskelbta kilus skandalui dėl per pokalbį su V. Zelenskiu išsakyto D. Trumpo reikalavimo pradėti tyrimą prieš demokratų kandidato į JAV prezidentus Joe Bideno sūnų. Stenograma patvirtina, jog D. Trumpas prašė, kad Ukrainos teisėsauga atliktų tokį tyrimą.
 
Dalyje pokalbio, kur kalbama apie JAV ir ES santykius su Ukraina, V. Zelenskis pritaria JAV prezidentui. „Taip, jūs visiškai teisus“, „tikrai šimtu procentų“, – sako Ukrainos vadovas, reaguodamas į D. Trumpo mestus kaltinimus A. Merkel ir europiečiams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.26; 02:00

Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuva ne tik vėluoja derybose dėl Europos Komisijos (EK) portfelio bei kandidatų pateikimo, tačiau ir nelabai atsižvelgia į kriterijus, kuriais vadovaujasi EK tvirtindama eurokomisarus, sako politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius.
 
Jį stebina ir tai, kad šalyje svarstomi trečiojo ešelono politikai, dar nesukaupę reikiamos patirties bei kompetencijų, reikalingų šiai pozicijai užimti.
 
VDU profesorius įvardino penkis kriterijus, kuriais reikėtų vadovautis, skiriant savo atstovus į EK. Pasak A. Krupavičiaus, kandidatas į eurokomisarus turi turėti profesinį, dalykinį autoritetą bei reputaciją, atitinkančią siekiamo portfelio sritį.
 
Taip pat, pažymi politologas, kandidatui yra būtina politinės ir valstybinės veiklos patirtis užimant svarbiausius postus. Eurokomisarai taip pat dažniausiai būna partijai priklausantys žmonės, nes jie, teigia A. Krupavičius, turi turėti ir didžiausių frakcijų Europos Parlamente (EP) palaikymą.
 
Ekspertas kaip privalomą elementą išskyrė ir kandidatų patirtį ES politikoje bei lyčių pusiausvyros EK reikalavimą, kurį deklaruoja naujoji EK pirmininkė Ursula von der Leyen.
 
Europos Komisijos postas neturi būti valdančiųjų ambicija
 
A. Krupavičius pabrėžia, kad eurokomisaro kandidatūros parinkimas nepriklauso tik nuo valdančiųjų, nes jie, teigia profesorius, dažnai tiesiog neturi tiek potencialių tinkamų kandidatų savo gretose. Todėl, įsitikinęs profesorius, žmogaus, galinčio dirbti EK, reikėtų ieškoti pagal gautą atsakomybės sritį platesniame politiniame lauke.
 
„Į Europos komisaro postą nereikėtų žvelgti per partinius akinius, nes Lietuvoje partijos apskritai neretai turi mažai žmogiškųjų išteklių. Dabartinės koalicijos partijos nėra jokia išimtis, priešingai – itin patvirtina žmogiškųjų išteklių trūkumo taisyklę”, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Tuo tarpu valdančiųjų „valstiečių” siūlomas kandidatas į eurokomisarus ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius yra nepatyręs bei neatitinka kriterijų, sako A. Krupavičius.
 
„Manau, kad tai ženklas, kad valdančiosios frakcijos šiek tiek nesusigaudo dabartinėse EK formavimo taisyklėse. Ir būtų pats laikas šalia to, kad Lietuva tikrai vėluoja, visas tas taisykles ir kriterijus gerai žinoti”, – teigė politologas, pridūręs, kad „valstiečių” siūlomas kandidatas V. Sinkevičius tenkina tik vieną kriterijų – priklauso partijai, tačiau ir tai, pabrėžė A. Krupavičius, labai trumpą laiką.
 
„Jam trūksta patirties įvairiausiose pusėse. Jo sritis – ekonomika ir inovacijos yra ta, kurios norėtų daugelis šalių. Tokiu atveju jis tampa nekonkurencingas”, – pridūrė politologas.
 
Nevedama diskusija apie eurokomisaro darbo tęstinumą
 
VDU profesoriaus teigimu, kitų šalių praktika rodo, jog eurokomisarai dirba ir kelias kadencijas iš eilės, taip užsitikrinant stabilumą bei darbų tęstinumą. Tai, pažymėjo A. Krupavičius, taip pat padeda išlaikyti svarbią atsakomybės sritį.
 
„Daug šalių stengiasi, kad tas pats komisaras būtų paskiriamas antrai kadencijai. Jeigu esamas komisaras turi autoritetą ir gerą reputaciją EK, tai nesvarbu, kokia būtų parlamentinė dauguma, bet dažnai tas pats komisaras siūlomas antrai kadencijai. Pirmiausia jis žino EK virtuvę, jis turi ryšį su Europos Parlamentu, galų gale turi portfelį – jį šiek tiek lengviau išlaikyti, nei gauti naują ir svarbų”, – Eltai kalbėjo profesorius.
 
Europoje maždaug pusė pateiktų kandidatų į eurokomisarus jau turi analogiškos patirties, sako A. Krupavičius.
 
„Šiuo metu yra daugiau mažiau žinoma septyniolika kandidatų, iš kurių 8 dirbo praėjusioje kadencijoje. Lietuvoje keista, kodėl jokia diskusija nevyksta – ar dabartinis eurokomisaras negalėtų būti svarstomas antrai kadencijai. Toks logiškas klausimas turėtų kilti”, – sakė A. Krupavičius, kaip analogišką praktiką taikančias valstybes įvardijęs Suomiją, Estiją, Nyderlandus, taip pat ir Jungtinę Karalystę.
 
Pirmiausia reikia gauti atsakomybės sritį, vėliau – rinktis kandidatus
 
Eksperto teigimu, orientuotis pirmiausia reikia į derybas dėl konkrečios srities portfelio gavimo ir tik tuomet rinktis kandidatus.
 
„Šalis turi labai aiškiai sudėlioti savo preferencijas dėl Komisijos portfelio, kad jis atitiktų geriausiai šalies nacionalinius interesus, ir tik tada, pagal gautą portfelį, siūlyti atitinkamus kandidatus. Lietuvoje visgi stovime ant galvos, o ne ant kojų. Į eurokomisarus siūlomi antrojo, trečiojo ešelono politikai, vardijamos pavardės, o po to svarstoma apie postus. Silpnas kandidatas į stiprų portfelį tikrai pretenduoti negalės”, – Eltai sakė A. Krupavičius.
 
Jis taip pat pažymėjo, kad šiuo metu, Lietuvai gerokai vėluojant portfelių EK dalybose, valdančiųjų siekis deleguoti tik savo kandidatus užgožia lyčių pusiausvyros reikalavimą. Moterų, atitinkančių reikalavimus Europos komisaro postui užimti, pasak A. Krupavičiaus, būtų galima rasti ir opozicijos gretose.
 
„Jei reikėtų įvardinti moteris, būtų galima svarstyti kelių politikių kandidatūras, kurios pagal savo patirtį ir kriterijus galėtų tikti, tai viena iš jų – Irena Degutienė. Pagal savo patirtį ir kompetencijas, ji galėtų būti kandidatų sąraše. (…) Tarp moterų politikių Lietuvoje stipri kandidatė yra ir Vilija Blinkevičiūtė. Ji iš esmės geriausiai atitiktų išvardintus kriterijus. Ji pripažinta EP kaip įtakinga ir reikšminga politikė”, – konstatavo A. Krupavičius.
 
ELTA primena, kad eurokomisarą skiria Vyriausybė, poziciją suderinusi su prezidentu ir Seimu.
 
Tai bus ketvirtasis šias pareigas einantis pareigūnas nuo Lietuvos – iki šiol eurokomisarais yra buvę Algirdas Šemeta, Dalia Grybauskaitė ir dabartinę kadenciją pabaigęs Vytenis Povilas Andriukaitis.
 
Praėjusią savaitę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis informavo, kad „valstiečių” frakcija į eurokomisarus siūlo V. Sinkevičių. Tai buvo netikėta premjerui Sauliui Skverneliui, kuris taip pat priklauso LVŽS frakcijai Seime.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat išplatino pranešimą, kad aktyviai dalyvaus parenkant eurokomisarą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.29; 17:00

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas trečiadienį paragino Armėniją užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą su kaimynu Azerbaidžanu dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
D. Tusko teigimu, „konfliktas neturi karinio sprendimo ir turi būti sprendžiamas politinėmis priemonėmis, vadovaujantis tarptautine teise ir principais.“
 
D. Tuskas, kuris, būdamas Europos Vadovų Tarybos pirmininku atstovauja ES tarptautiniu mastu, po susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu sakė, kad ES yra susirūpinusi dėl naujų aukų ir „eskaluojančios retorikos“.
 
 „Abi pusės turėtų rodyti santūrumą ir imtis priemonių atkurti atmosferą, palankią taikai ir tikroms deryboms“, – sakė D. Tuskas.
 
Konfliktas, kuris kilo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pareikalavo apie 30 000 žmonių gyvybių. Kalnų Karabachas formaliai priklauso Azerbaidžanui, bet jį kontroliuoja armėnai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.11; 08:30
 
 
 

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paragino pasaulio bendriją pasidalyti su jo šalimi pagalbos pabėgėliams naštą. Turkijos lyderis tai pareiškė šeštadienį Osakoje per baigiamąją spaudos konferenciją, skirtą Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimo rezultatams.
 
„Mes pranešėme apie pastangas, kurias Turkija deda pabėgėlių klausimu. Mes išleidome daugiau kaip 37 milijardus dolerių. Tarptautinė bendrija turi pasidalyti su mumis šią naštą“, – sakė R. T. Erdoganas.
 
Turkijos prezidentas priminė, kad šiuo metu šalies teritorijoje „gyvena milijonai žmonių, pabėgusių nuo konflikto kaimyninėje Sirijoje“. Anot R. T. Erdogano, pabėgėlių problema slegia tik Turkijos ir Jordanijos pečius.
 
„Kai kurios Vakarų šalys, mokančios kitus, kaip užtikrinti žmogaus teises, pačios neišlaikė egzamino šiuo klausimu“, – pridūrė Turkijos lyderis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.30; 07:48

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daugiausiai balsų rinkimuose į Europos Parlamentą Lietuvoje gavusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašo vedlys – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, politologas, visuomenės veikėjas, rašytojas, Lietuvos nepriklausomybės akto radėjas Liudas Mažylis savęs nelaiko politikos naujoku, ir tiki, kad sugebės tinkamai atstovauti savo šaliai Briuselyje.
 
Dieną po rinkimų, kaip ir kiti išrinkti EP nariai, nestokodamas žurnalistų dėmesio, jis rado laiko atsakyti ir į keletą naujienų agentūros Elta klausimų.
 
Ar didelį posūkį jūsų gyvenime lems tas išrinkimas, ir nuo kada galvojote sugrįžti į politiką ne kaip Kauno miesto tarybos narys, kuriuo labai sėkmingai ne vienerius metus anksčiau buvote, bet jau Europos Parlamento lygmeniu?
 
Tik dabar suvokiau, kad šis mano gyvenimo posūkis tikrai bus didelis, ir ne vien dėl didelių atstumų tarp darbovietės ir namų. Važinėti aš pripratęs, bet šiuo atveju gyvenimo tempas bus gerokai intensyvesnis nei anksčiau, ir važinėjimų tikrai bus gerokai daugiau. O kur dar plenariniai posėdžiai, darbas komitete, siūlymai, tarimasis, sprendimų formulavimas. Darbų bus daug, bet to link ėjau, puikiai suprasdamas, ką renkuosi.
 
O dėl politikos, tai čia, kaip rūkymas, – kad ir kiek tvirtai rūkalius apsispręstų mesti rūkyti, bet dažniausiai vėl prie to paties sugrįžta. Politikoj rasim ir aistrų, ir azarto, ir tai patraukia, lyg kokia kita priklausomybė, kurios nesu patyręs. Bet politikoje aš – ne naujokas. Ir Europos Parlamento rinkimai man – ne naujiena. Bandžiau juose savo laimę prieš 10 metų, tik tuomet mano rezultatai čia buvo labai kuklūs, ir į EP nepatekau.
 
Savaime aišku, kad už jus balsavo nemaža dalis Lietuvos, bet tarp tų rinkėjų neabejotinai buvo daug gimtojo Kauno žmonių. Tad ko jie gali tikėtis turėdami Europos Parlamente vienintelį savo miesto atstovą?
 
Pirmiausia galiu pasakyti, kad tvirtai esu apsisprendęs, – mano, kaip europarlamentaro, biuras bus ne kur kitur, o Kaune. Todėl pirmiausiai kauniečiams būsiu pasiekiamas. Ryšys su rinkėjais priklausys ir nuo to, kuriame EP komitete dirbsiu, į kokius klausimus gilinsiuosi, kokias problemas narpliosiu. Tiesa, ne vien Kauno miesto, bet visos Europos mastu. Galvoju pasirinkti Mokslo ir tyrimų komitetą, bet galutinis mano pasirinkimas bus aiškus tik nuvykus į vietą, į Europos Parlamentą.
 
Ar ten nebus ilgu savų studentų (tarp kurių, žinau, esate labai populiarus profesorius), ar nepasiilgsite darbo Vytauto Didžiojo universitete, kuriame subrendote kaip mokslininkas, ir kuris, jei taip galima pasakyti, davė Jums postūmį visai Lietuvai svarbiam didžiajam atradimui Vokietijos archyvuose?
 
Žinoma, viso to pasiilgsiu, bet tikiuosi, bent visuomeniniais pagrindais (nes kitaip europarlamentarui neleidžiama) išlaikyti dalykinį ryšį ir su studentais, ir su universitetu. Pagaliau turiu dar dvi doktorantes, kurioms gali prireikti mano, kaip vadovo, pagalbos. Pakonsultuoti, gal padrąsinti, jei kiltų tokia būtinybė.
 
Kaip pats rengėtės šiems, laimėjimu Jums pasibaigusiems, rinkimams? Tikriausiai ne taip, kaip vienas iš išrinktų kitos partijos atstovų, kuris vėlų vakarą sekmadienį paklaustas, ką žada Europos Parlamente nuveikti, nesklandžiai aiškino, kad Lietuvoje organizuoja vaikų treniruotes, domisi sporto reikalais, tai tą patį veiks ir Briuselyje? ELTA yra skelbusi, kad esate sukaupęs vertingų Sąjūdžio plakatų ir spaudos, atvirlaiškių, senų plokštelių kolekcijų, tai gal, pajuokaukim, kolekcininkų reikalais EP domėsitės?
 
Balotiruodamasis į Europos Parlamentą ir prieš 10 metų žinojau bei dabar žinau: Europa – svarbus dalykas. O kadangi nesu politikoje naujokas (juolab ir pagal savo darbų universitete pobūdį turėjau galimybę į ją gilintis), tai puikiausiai esu susipažinęs su aktualiausiais visai Europos Sąjungai klausimais.
 
Dar žinau, kad yra politikoje darbų tęstinumas, yra frakcijos nuostatos ir dėl energetikos politikos, dėl kitų dalykų. Tad tikrai esu pasirengęs rimtai dirbti. Ne kaip naujokas, tą garantuoju. Pagaliau rinkėjai patys pamatys, ką man pavyks nuveikti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.28; 08:30

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę žiniasklaidoje triukšmingai aptartas kelių kunigų viešas komentavimas apie tai, kaip katalikams derėtų rinktis Prezidento rinkimuose. Vienas tokių kunigų – antisovietinis rezistentas, Katalikų kronikos leidėjas Robertas Grigas.
 
Kauno arkivyskupijoje su juo kalbamės apie krikščionių laikyseną rinkimų akivaizdoje, santykius su politika apskritai, tradicinių partijų krizę ir paties R. Grigo politinį įsitraukimą. 
 
– Kaip manote, kokiais principais ir vertybėmis turėtų vadovautis katalikas, dalyvaudamas politiniame gyvenime ir rinkimuose?
 
– Šiuos principus labai aiškiai pasako Bažnyčios socialinis mokymas ir Vatikano Antrojo susirinkimo nutarimai. Paprastai sakant, šie principai turėtų derėti su bendruoju tikėjimo, moralės ir doros mokymu. Religija bandantys remtis politikai supaprastindami kartais sako, jog užtenka vadovautis Dešimčia Dievo įsakymų, nors iš tikrųjų tai nėra toks paprastas dalykas. Krikščioniški principai yra svarbūs bet kokioje kasdienėje mūsų veikloje ir asmeniniame, šeimos gyvenime, kultūros kūrime, taip pat ir kataliko dalyvavime politiniame gyvenime.
 
Manau, kad kataliko ir, platesne prasme, krikščionio viešoji veikla nėra skaidoma gabaliukais – kaip žmogus, taip ir vienoks ar kitoks jo viešas reiškimasis yra vientisas. Jeigu žmogus orientuoja savo gyvenimą į aukščiausią būtį, kurią vadiname Dievu, tai vienaip ar kitaip per Kristaus asmenį ir Bažnyčią nuspalvina ir paliečia visas to krikščionio viešos raiškos sritis, tame tarpe ir politinį veikimą. Sakytume, šiam veikimui suteikia net gilesnį dvasinį dėmenį.
 
Mes tai labai gerai matome įstatymuose, siūlomuose krikščionių politikų, kurie ne tik didžiuojasi tuo vardu, bet jį pagrindžia ir realiais savo veiksmais, kurie politine veikla stengiasi laikytis krikščioniškų principų. Man atrodo, to net nereikia deklaruoti žodžiais ar lozungais – tai labai aiškiai pastebima iš praktinio politiko veikimo dabartinėje mūsų situacijoje ar susiduriant su dabartiniais iššūkiais, kuomet krikščionis politikas savo veikla vienareikšmiškai gina gyvybę, kaip Bažnyčia sako, nuo gyvybės pradėjimo iki natūralios mirties, pasisako prieš abortus, už prigimtinę santuoką, vyro ir moters sudaromą šeimą. Čia ir pasireiškia ta bendražmogiškoji prigimtinių vertybių saugojimo politika.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Politikai gali akademiškai, gražiai kalbėti apie krikščionybę ir katalikybę ir net naudotis Bažnyčios socialinio mokymo terminologija bei apibrėžimais, bet kada ateina laikas praktine veikla, siūlomais įstatymais ar balsavimu spręsti principinius klausimus, mes pamatome, jog politikas būtent tada vienaip ar kitaip apsisprendžia. Tuomet ir atsiskleidžia, kiek tikrosios krikščionybės ar ištikimybės deklaruojamiems principams yra politiko veikloje. 
 
– Dilema kaip elgtis kyla ne tik politikams, bet ir rinkėjams. Šiandien dažnai girdime principą: „jūs galite tikėti kuo norite, vaikščioti į bažnyčią, melstis, bet viešajame gyvenime nekiškite savo religinių principų“. Ką galima atsakyti į tokį mąstymą? Ar jis yra pagrįstas, ar diskriminuoja katalikus?
 
– Ši formuluotė mane visuomet asmeniškai skaudžiai paliečia, nes mes, okupacijos metais Lietuvoje gyvenę ir priešinęsi katalikai, krikščionys, tą dar labai gerai prisimename iš sovietmečio patirties. Stalino laikais, kai buvo totalus bet kokios, net ir privačios, tikėjimo raiškos persekiojimas, egzistavo spaudimas ir baudimas už ją. Vėlyvajame sovietmetyje, kada režimas tapo truputį liberalesnis, buvo taikoma ta pati formulė: eikite, melskitės, dalyvaukite pamaldose – tas buvo sakoma ir tikintiesiems, ir kunigams. Ateistinėse paskaitose lektoriai dažnai mėgdavo minėti, jog Konstitucija ir įstatymai garantuoja religinės praktikos ir ateistinės propagandos laisvę.
 
Buvo bandoma sudaryti lygiateisiškumo įspūdį, į kurį mūsų katalikiškojo pogrindžio lyderiai ir pogrindžio spaudos leidėjai, tokie kaip kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, kun. Zdebskis ar ses. Sadūnaitė, atsakydavo: tai nėra lygiateisiškumas. Jeigu mes kaip piliečiai esame lygūs prieš įstatymą, mes, kaip ir ateistai, turime teisę ne tik melstis, lankyti dar neuždarytas bažnyčias ar atlikti religines apeigas, bet taip pat skleisti savo pasaulėžiūrą, leisti laikraščius, knygas, turėti galimybę viešai kreiptis į visuomenę per spaudą, radiją ar susirinkimus. Nebuvo net lygiateisiškumo regimybės.
 
Dabar matome įsigalėjusį gana aiškiai atpažįstamą kultūrinį marksizmą, kurio sąlygomis mes, tikintieji, vėl esame brukami į tą patį ankštą narvą. Mums sako pasilikti savo tikėjimą, savo idėjas privačiam gyvenimui, bet viešai gyventi, elgtis, o politikams – mąstyti ir veikti, pagal vyraujančios srovės, mainstream, iš esmės kraštutinio liberalizmo ar sekuliarizmo primetamas taisykles. Ir aš, kaip patyręs sovietinį persekiojimą, vėl išgyvenu tą patį reikalavimą ar nuostatą, kol kas dar ne įstatyminę, bet labai aiškiai jaučiamą – tarsi naują uždarymą, apribojimą ar reikalavimą viešai slėpti ar išsiginti savo pažiūrų.
 
Manau, kad tai išgyvena ne tik kunigai, kurie pagal pašaukimą turi dalintis, skleisti tikėjimą, bet net ir veiklesni krikščionys, katalikai, kurie tikėjimą laiko vertybe ir nori pagal jį pilnavertiškai gyventi visose raiškos srityse, o ne tik tarp keturių savo privataus buto sienų.
 
– Praėjusį lapkritį arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius pasakė, kad Lietuvoje nebėra krikščionis atstovaujančios partijos. Ar jūs sutinkate su tuo ir kodėl?
 
– Taip. Kažkur savo Facebooko pasikalbėjimuose su bičiuliais ar dar leidžiamoje krikščioniškoje spaudoje esu išsakęs panašią mintį. Man atrodo, kad visiems, besidomintiems dabartine idėjine, pasaulėžiūrine situacija Lietuvoje, tai yra akivaizdu. Vienintelė politinė jėga TS-LKD partija, už kurią tradiciškai visą nepriklausomybės laikotarpį balsavo ir turbūt tebebalsuoja daug nuoširdžiai tikinčių, Tėvynę mylinčių, patriotiškai nusiteikusių piliečių, radikaliai nutolo nuo savo pirmykščio pavidalo, kuris buvo jos įsisteigimo metu, kuomet, kaip juokaudamas sakau, vadovai buvo Landsbergis senasis, vyresnysis Saudargas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Patackas, Liudas Simutis ir kiti buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir rezistentai. Tai iš tikrųjų buvo patriotiška, Lietuvos savarankiškumą, lietuvybę, tikėjimo tradicijas ginanti organizacija. Jos balsavimai Seime labai akivaizdžiai rodė, kokias vertybes, kokius įstatymus dauguma TS-LKD narių palaikė ir kokiems priešinosi.
 
Iškalbinga neseniai matyta balsavimo analizė, kuri rodo, kaip prieš dešimtmetį beveik vieningai TS-LKD balsuodavo prieš įvairius bandymus dekonstruoti šeimą, prieš visokias gėjų partnerystes, prieš gyvybei kenkiančių įstatymų priėmimą.
 
Nors dabar ji jau ryškiai pasikeitusi, šią partiją viešai ir toliau beviltiškai bandoma pateikti kaip tokią pat krikščionišką ar konservatyvią. Iš tikrųjų taip nėra. Manau, kad ta dalis – o ji gana nemaža – Lietuvos visuomenės, kuriai yra brangios tradicinės vertybės ir tautiškumas, Lietuvos kaip suverenios valstybės, o ne tik administracinio vieneto Europos Sąjungoje (ES), išlaikymas, ta dalis visuomeniškai aktyvių, sąmoningų piliečių yra likusi be savo partijos, be politikų, kuriuos galėtų nuoširdžiai remti ir pasitikėti. Turiu viltį ir kaip katalikas meldžiuosi, kad greičiau susiburtų ir atsirastų ta visuomeninė ar politinė jėga, kuri ne formaliai, o savo dvasia išreikštų šiuos principus, atstovautų krikščioniškai, tautiškai, konservatyviai mąstantiems piliečiams, kurie galėtų už ją balsuoti ir rinkti į savivaldą bei Seimą.
 
Taip pat, jeigu pavyks kažkokia forma išlaikyti, o dėl daugybės svarbių mūsų Tėvynei priežasčių yra verta dėl to pasistengti, Europos Sąjungą, kuri, norėtume, būtų tėvynių sąjunga ar tam tikras mažųjų tautų išlikimui palankus tautų sąjungos unitarinis junginys, būtų prasminga rinkti ir siųsti nuoširdžiai dešiniojo nusiteikimo atstovus ir į Europos Parlamentą (EP).
 
– Kartu su kitais katalikiško antisovietinio pogrindžio dalyviais vyskupu Jonu Kaunecku, sese Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Monika Gavėnaite prisijungėte prie Vytauto Radžvilo įsteigto komiteto. Kodėl? Juk tai, ko gero, dvasininkams buvo drąsus žingsnis.
 
– Mano gyvenime, manau, yra buvę ir drąsesnių žingsnių (juokiasi – red. past.). Tai buvo natūralus, nuoseklus žingsnis, kadangi šio komiteto žmonės, taip pat ir prof. Vytautas Radžvilas, daugelį metų nuosekliai atstovavo būtent tas vertybes, kurios yra svarbios krikščioniškų, lietuviškų, nepriklausomybinių nuostatų rinkėjams.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
 
Panašu, kad atėjo laikas susiburti tokiai politinei visuomeninei jėgai ir siųsti jos atstovus į europines institucijas, kuriose būtų girdimas didelės dalies Lietuvos piliečių, rinkėjų balsas, kad galėtume daryti įtaką mus veikiantiems ir toliau veiksiantiems ES procesams. Jeigu Vytauto Radžvilo komiteto Susigrąžinkime valstybę atstovai pateks į EP, tikiuosi, kad kartu su kitų konservatyvių, krikščioniškų, tautinių jėgų parlamentarais prisidės prie tolimesnio mūsų buvimo Europos namuose, kartu neprarandant ir vienintelių – mūsų Lietuvos valstybės – namų.
 
– Ačiū už pokalbį.
 
– Ačiū, kad esate. Dieve padėk.

Kalbino Vytautas Sinica
 
Informacijos šaltinis – propatria.lt
 
2019.05.24; 10:24