Milijardierius investuotojas ir politinis aktyvistas George’as Sorosas paragino Europą „prabusti“ ir pripažinti tiek vidinių, tiek ir išorinių priešų keliamo „pavojaus mastą“, su kuriuo ES susiduria šiuo metu.
J. C. Junckeris: Europa išlieka gražiausia vieta gyventi. EPA-ELTA nuotr.
Europa „miegodama eina į užmarštį“, o jos žmonės turi „prabusti, kol ne per vėlu“, straipsnyje, kurį paskelbė „Project Syndicate“, perspėjo legendinis investuotojas.
„Jei Europos žmonės neprabus, ES nueis Sovietų Sąjungos 1991-ųjų keliu“, – rašė G. Sorosas. Pasak jo, to nesupranta nei Europos lyderiai, nei paprasti piliečiai.
G. Soroso teigimu, dabartiniai ES lyderiai yra panašūs į Sovietų Sąjungos politbiurą – aukščiausią valstybės valdymo organą – prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą. Milijardierius pareiškė, esą ES lyderiai, kaip ir Sovietų Sąjungos lyderiai prieš pat jos žlugimą, skelbia „ukazus“ (įsakymus), nepaisydami to, kad jie nieko nereiškia.
„Geltonųjų liemenių“ streikai Prancūzijoje. EPA – ELTA nuotr.
G. Sorosas artimiausiu išbandymu Europai laiko Europos Parlamento (EP) rinkimus šių metų gegužę, kuriuose euroskeptiškos partijos, prognozuojama, sulauks daug balsų.
„Deja, antieuropietiškos jėgos rinkimuose džiaugsis pranašumu. Prie to prisideda pasenusi partijų sistema, ES sutarties pakeitimo negalimumas ir teisinių įrankių valstybėms paveikti, kurios pažeidžia ES įkūrėjų išdėstytus principus, trūkumas“, – perspėja vengrų kilmės JAV gyvenantis milijardierius.
G. Soroso komentarai pasirodė Europai neramiu laiku, kai sustiprėjo populistinės ir prieš valdžią nusiteikusios jėgos.
„Brexitas“ Jungtinėje Karalystėje (JK), „geltonųjų liemenių“ keliami neramumai Prancūzijoje, įtakingos dešiniosios partijos Italijoje ir Vokietijoje drebina Bendrijos pamatus. Be to, antiimigracinė politika ir antidemokratiniai veiksmai Lenkijoje ir Vengrijoje gali pagilinti prarają tarp šių šalių ir Europos Sąjungos.
G. Sorosas, be kita ko, aptarė politinę Vokietijos situaciją, kur Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) spaudžia ne tik koalicijos partneriai Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga (CSU) ir socialdemokratai (SPD), bet ir kraštutinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kuri rinkėjų palaikymo susilaukė dėl euroskeptiškos ir antiimigracinės politikos pažadų.
Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.
„Šiuo metu valdančioji Vokietijos koalicija nebegali būti tokia proeuropietiška, kokia ji būtų be AfD įsikišimo“, – pažymėjo G. Sorosas. Kalbėdamas apie „Brexitą“, gerai žinomas investuotojas tikino, kad visuomenė vis labiau supranta neigiamus JK pasitraukimo iš Bendrijos padarinius, tačiau, pridūrė jis, situacija yra tokia sudėtinga, kad „dauguma britų tiesiog nori ją kuo greičiau užbaigti“, nors, tikina G. Sorosas, „Brexitas“ bus įvykis, kuris nulems šalies ateitį.
Apžvelgdamas Italijos 2017 m. migrantų krizę, G. Sorosas pastebėjo „mirtiną ES klaidą“, kai Bendrija įgyvendino Dublino susitarimą, kuriuo buvo nutarta, kad imigrantai turi prašyti prieglobsčio šalyje, į kurią jie pirmiausia atvyko. Italijai sunkiai sekėsi susidoroti su imigrantų, plaukiančių Viduržemio jūra, srautu, o tai „paskatino visuomenę balsuoti už euroskeptiškas partijas“ 2018 m. rinkimuose, teigė G. Sorosas.
Riaušės Belgijos sostinėje Briuselyje. EPA – ELTA nuotr.
Norint atremti antieuropietiškas tiek vidaus, tiek ir išorės jėgas, G. Soroso teigimu, Europa turi pripažinti turinti priešų ir tada „pažadinti miegančią ES daugumą“ bei mobilizuotis, ginant vertybes, kuriomis yra paremta Europos Sąjunga.
„Antraip vieningos Europos svajonė gali tapti XXI a. košmaru“, – savo straipsnį užbaigė G. Sorosas.
ES de facto sostinėje Briuselyje veikia šimtai Rusijos ir Kinijos šnipų, rašo Vokietijos laikraštis „Welt am Sonntag“, remdamasis diplomatais, kuriems esą buvo pasakyta vengti tam tikrų restoranų ir kavinių Europos institucijų kvartale.
Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.
Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) diplomatus įspėjo apie šimtus Rusijos ir Kinijos žvalgybų agentų, veikiančių Briuselyje, rašoma leidinyje. Pasak „Welt am Sonntag“ cituojamų ES diplomatų, EIVT skaičiavimais, Briuselyje veikia apie 250 Kinijos ir apie 200 Rusijos šnipų.
Laikraščio teigimu, diplomatai ir kiti svarbūs pareigūnai buvo perspėti vengti kai kurių Briuselio Europos institucijų kvartalo vietų, kaip populiarus didkepsnių restoranas arba kavinė netoli pagrindinio Europos Komisijos pastato.
EIVT, kuriai vadovauja vyriausioji ES diplomatė Federica Mogherini, esą tikino, kad Rusijos ir Kinijos agentai daugiausia veikia po šalių ambasadų ir prekybos misijų priedanga, o Rusijos šnipų skaičius Briuselyje istoriškai yra labai didelis.
Kaip rašo „Deutsche Welle“, užsienio šalių šnipinėjimas Briuselyje yra vieša paslaptis, to net reikėtų tikėtis, juk miestas yra de facto ES sostinė ir NATO būstinė.
2003 m. kilo skandalas, kai Europos Tarybos Justus Lipsius pastato patalpose, kuriomis naudojasi Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos diplomatai, buvo aptikta pasiklausymo įranga. Nors kaltininkų nepavyko rasti, žiniasklaida tuo metu dėl šnipinėjimo kaltino Izraelį ir Jungtines Valstijas.
Pasak „Welt am Sonntag“, be Rusijos ir Kinijos agentų, Briuselyje taip pat aktyviai veikia JAV ir Maroko šnipai.
Europa turi pažaboti imigraciją, kad užkirstų kelią dešiniųjų populizmo kilimui, sakė buvusi JAV valstybės sekretorė ir kandidatė į JAV prezidentus 2016 metais vykusiuose prezidento rinkimuose Hillary Clinton.
Nepaisant to, kad nuo 2015-2016 metų krizės, kai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, gerokai sumažėjo atvykstančiųjų skaičius, migracijos politika išlieka prioritetu ES, kai tokiose šalyse, kaip Italija ir Austrija, įsitvirtino prieš imigraciją nusistačiusios dešiniųjų vyriausybės.
H. Clinton gerai įvertino tokius Europos lyderius, kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, už jų geranoriškumą migrantų atžvilgiu, bet pridūrė, kad jiems reikia pasiųsti griežtesnę žinią, kad jie ne visada galės „suteikti prieglobstį ir paramą“. Europa, anot H. Clinton, „atliko savo užduotį“.
„Manau, kad Europa turi valdyti migraciją, nes būtent tai įžiebia liepsną“, – interviu dienraščiui „The Guardian“ sakė H. Clinton.
Politikės teigimu, norint užkirsti kelią didėjančiai dešiniųjų pažiūrų populistų grėsmei, Europai reikia laikytis griežtesnio požiūrio į imigraciją.
Interviu metu H. Clinton taip pat užsiminė, kad susirūpinimas dėl imigracijos, iš dalies, prisidėjo prie Didžiosios Britanijos sprendimo išstoti iš ES.
Nepaisant kontraversiško požiūrio į dabartinį JAV prezidentą, Seime įkurta Donaldo J. Trumpo (Donaldo Trampo) draugų grupė.
Laikinosios grupės pirmininku tapo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas, grupės pavaduotojais skirti Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Jaroslavas Narkevičius.
Iniciatyvos autoriaus L. Kasčiūno teigimu, JAV lyderystė ir įsitraukimas Europoje yra žemyno saugumo ir klestėjimo pamatas.
„Todėl, nepaisant kai kurių mūsų parterių Europoje požiūrio, Lietuva kartu su JAV privalo būti pasirengusi toliau stiprinti transatlantinius ryšius, įskaitant laisvės ir demokratijos principų puoselėjimą, NATO matomumo ir karinio atgrasymo priemonių Vidurio ir Rytų Europoje stiprinimą, abipusiai naudingos laisvosios prekybos erdvės sukūrimą, strateginių projektų ekonomikos, energetikos, saugumo bei kitose srityse vystymą“, – teigė grupės pirmininkas.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
L. Kasčiūno nuomone, Europa ir Europos Sąjunga neturi savęs projektuoti eurocentristine jėga ir savo geopolitinę bei kultūrinę galią ji turi grįsti euroatlantinės civilizacijos pagrindais. Kitaip tariant, aiškino politikas, Europa privalo išlikti transatlantine.
Jis teigė, kad itin palankiai vertina Europos Sąjungos ir JAV bendradarbiavimą bei JAV prezidento administracijos iniciatyvas, stiprinančias NATO, JAV išlaidų Europos valstybių gynybai didinimą, paramą Europos Sąjungos energetinei nepriklausomybei nuo autoritarinių valstybių.
„Lietuvai itin svarbus yra ir asmeninis JAV prezidento Donaldo Trumpo indėlis į tinkamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų vertinimą: savo kalboje Varšuvoje 2017 m. liepą Donaldas Trumpas, pirmasis ir kol kas vienintelis iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių, sulygino nacionalsocializmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, o ypač Vidurio bei Rytų Europos regionui. Tokį savo vertinimą Donaldas Trumpas vėliau pakartojo ne kartą, ir esame įsitikinę, kad būtent toks vertinimas prisidėtų ir prie vieningesnės Europos kūrimo“, – aiškino Seimo narys.
Paryžiuje su Prancūzijos vadovu Emmanueliu Macronu susitikęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV nori matyti stiprią Europą ir yra pasiryžusi padėti savo sąjungininkams, tačiau pabrėžė, kad Europa privalo elgtis garbingai dalijantis gynybos išlaidas, praneša „Reuters“.
„Mes norime stiprios Europos – tai mums labai svarbu. Abi puses domina bet koks būdas, padėsiantis tai pasiekti geriausiai ir efektyviausiai“, – JAV prezidentas sakė susitikimo metu.
D. Trumpas patikino Prancūzijos prezidentą, kad JAV nori padėti Europai, tačiau pridėjo, kad šiuo metu gynybos išlaidų našta daugiausiai tenka JAV.
Prancūzijos lyderis sakė pritariąs D. Trumpo pozicijai, kad Europa turėtų daugiau prisidėti prie NATO pajėgumų finansavimo. E. Macronas mano, kad jo pasiūlymai dėl Europos gynybos visiškai atitinka šiuos poreikius.
Per valandą trukusį susitikimą abiejų šalių vadovai taip pat aptarė konfliktus Sirijoje ir Jemene, Irano situaciją, klimato kaitą ir prekybą.
JAV prezidentas sušvelnino savo poziciją dėl tarifų Europos Sąjungoje pagamintiems automobiliams. Taip pat aptarta galimybė atšaukti muito tarifus iš ES importuojamam aliuminiui ir plienui. Pasak D. Trumpo, derybos juda į priekį.
Nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės, ir šios problemos sprendimas gali būti tik politinis, po pokalbių su Rusijoje besilankančiu Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbanu sakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Migrantų skaičius nuolat didėja. Padėtis keičiasi tik geografiniu požiūriu ir srautai vėl didėja. Akivaizdu, migracijos į Europą potencialas milžiniškas“, – sakė V. Putinas.
Rusijos vadovo teigimu, didelės socialinės išmokos ir kitos išmokos Europoje tik skatina migracijos procesus. Pasak V. Putino, pirmiausiai jie kalbėjo apie migrantus iš Sirijos, Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių, o dabar kalba apie Užsachario Afriką. Dėl to nepanašu, kad pabėgėlių srautai į Europą mažės.
V. Putinas taip pat sulygino migracijos procesus Europoje ir Rusijoje, pabrėždamas, kad Rusija taip pat turi savų su migracija susijusių problemų.
„Tam tikru mastu, jie nėra geresni nei Europos, nes mes neturime jokių sienų su šalimis, iš kurių atvyksta migrantai. Tačiau paprastai šios šalys yra buvusios sovietinės respublikos“, – sakė V. Putinas ir pažymėjo, kad žmonės bent jau moka kalbėti rusiškai ir gali lengviau prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Anot V. Putino, kalbant apie Europą, padėtis šiuo atžvilgiu daug sudėtingesnė. „Į Europos šalis atvyksta visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Tokia adaptacija labai sudėtingas procesas“, – teigė jis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savaitgalį Lietuvių tautininkų ir Respublikonų sąjungos (LTRS) organizuotame tautinių jėgų sąskrydyje „Lietuva yra ČIA“ prie Lūksto ežero Telšių rajone nutarta kovoti prieš daugybinę pilietybę ir telktis Atgimimo Prezidento rinkimams. Nutarta spalio pabaigoje rengti sąjungos suvažiavimą, inicijuoti bendro nacionalinių jėgų fronto susirinkimą.
Sąskrydžio dalyviams buvo pristatytos Sąjūdžio pradininko, rašytojo ir filosofo dr. Arvydo Juozaičio, svarstančio galimybes kandidatuoti Prezidento rinkimuose, valstybės politikos gairės „Lietuva yra čia“. Diskusijose pabrėžti nacionalinės kultūros ir švietimo gaivinimo tikslai, konkrečios kryptys ekonominėje ir socialinėje srityse, tarptautinės politikos principai Europos Tautų Pavasario epochoje. Sąskrydžio dalyviai vieningai palaikė A. Juozaičio ketinimą grįžti į viešąją politiką. Teikti įvairūs siūlymai ir kritinės pastabos dėl galimos rinkimų kampanijos idėjinių ir organizacinių nuostatų.
A. Juozaitis pabrėžė grįžimo prie Sąjūdžio vertybių aktualumą, apie būtinybę svarstyti ir drauge su kitais bendraminčiais parengti bendrą veiksmų programą stiprinant nacionalinę valstybę. Buvęs Seimo narys ir sąjungos strateginio komiteto pirmininkas Gintaras Songaila pranešė apie augantį paramos A. Juozaičio dalyvavimui Prezidento rinkimuose judėjimą, apie galimybę telktis į platesnį frontą su ilgalaikiais tikslais.
A. Juozaitis galutinį savo sprendimą dėl dalyvavimo Prezidento rinkimuose pažadėjo paskelbti rugsėjo viduryje. A. Juozaitis teigė neabejojąs, kad apsisprendus dalyvauti rinkimų kampanijoje jis būtų labiausiai puolamas visų politinio elito kandidatų.
Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Joks kitas kandidatas nesulauks tokios aštrios visų politinio elito kandidatų kritikos kaip tas, kuris į šią kovą ateis ne iš dabartinės politinės sistemos, o iš Atgimimo Sąjūdžio siekių įgyvendintojų fronto“, – sakė A. Juozaitis.
Sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis pabrėžė, kad lietuvių vienybė yra dažniausiai tik krizės atvejais sutinkamas gamtinis reiškinys. Artėjantys Prezidento rinkimai yra proga šias jėgas sutelkti, iškeliant vieningai remiamą kandidatą.
„Šio sąskrydžio tikslas ir yra nepalikti tuščių plaukimo takelių prezidento rinkimų finale, kviečiant gerbėjus ir organizuojant rėmėjus numatomai paramos talkai“, – sako S.Gorodeckas.
Referendumo Dėl dvigubos pilietybės klausimu sąskrydžio dalyviai pasisakė už Lietuvio paso idėją, daugybinę pilietybę vertindami kaip valstybės ardymą, dviejų rūšių piliečių kūrimą.
Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga (LTRS) susikūrė prie Tautininkų sąjungos (TS) prisijungus Respublikonų partijai (RP) 2017 m. birželio mėnesį. Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS) yra tradicinė dešinioji Lietuvos politinė partija. 2017 m. Tautininkų sąjungos pirmininku tapo Sakalas Gorodeckis, kuris ir liko reorganizuotos sąjungos – LTRS pirmininku. LTRS vicepirmininkais išrinkti buvęs Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas, dr. Gediminas Navaitis, Marijus Čekavičius ir Juozas Dingelis.
Šiuo metu sąjunga vienija per 3,5 tūkstančio narių.
Migracijos politika yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas, ir mėginimai padaryti ją bendru uždaviniu žlugo. Tai penktadienį paskelbtame interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
„Migracijos politika nėra bendras ES uždavinys, tai – kiekvienos ES valstybės nacionalinis reikalas, – sakė jis. – Nuo 2015 metų mėginama padaryti ją bendru uždaviniu, bet šie mėginimai žlugo“.
Vengrijos premjeras griežtai kritikavo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel migracijos politiką. „Jeigu aš pradėčiau vykdyti tokią migracijos politiką, kaip jūsų kanclerė, tai žmonės tą pačią dieną ištrenktų mane iš posto“, – teigė V. Orbanas.
Anot jo, „kiekvieną (Viduržemio jūroje) išgelbėtą migrantą reikėtų grąžinti atgal į Afriką“. „Tik taip galėsime užkirsti kelią šiai masinei žmonių žūčiai jūroje“, – pabrėžė premjeras. „Bet kuris sprendimas, skelbiantis migrantams, kad jie gali atvykti (į Europą), tėra naujų tragedijų priežastis“, – pridūrė V. Orbanas.
Vengrijos vyriausybės vadovo nuomone, reikia parengti paramos šalims, iš kur į ES atvyksta pabėgėliai, planą.
Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų vertinti Europą kaip artimiausią sąjungininkę, prieš artėjantį NATO viršūnių susitikimą kreipdamasis į prezidentą Donaldą Trumpą sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, pabrėždamas, kad Europa gynybai skiria kelis kartus daugiau nei Rusija.
„Miela Amerika, vertink savo sąjungininkus, nes, tiesą sakant, neturi jų tiek jau daug. Ir, miela Europa, daugiau lėšų skirk savo gynybai, nes visi nori, kad jų sąjungininkas būtų gerai pasiruošęs ir apsirūpinęs“, – kalbėjo D. Tuskas. „Pinigai – svarbu, bet dar svarbiau turėtų būti tikras solidarumas“, – pridūrė jis.
Be kita ko, D. Tuskas mėgino atremti teiginį, kad tik JAV gina Europą. Jis priminė, kad Europa pirmoji plačiu mastu sureagavo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių JAV ir po to vykusiame Afganistano kare neteko 870 karių.
„Mielas pone prezidente, prašau, prisiminkite tai rytoj, kai susitiksime NATO viršūnių susitikime, o dar svarbiau – prisiminkite tai, kai Helsinkyje susitiksite su (Rusijos) prezidentu Vladimiru Putinu. Visada gerai žinoti, kas tavo strateginis draugas, o kas – strateginė problema“, – sakė EVT vadovas.
Šiemet migracijos srautai Viduržemio jūra, palyginti su pernai, sumažėjo perpus, informavo Tarptautinė migracijos organizacija (TMO).
Nuo šių metų sausio mėnesio iki birželio mėnesio vidurio šiuo keliu pasiekti Europą mėgino apie 40 tūkst. asmenų.
Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Viduržemio jūroje žuvo 857 migrantai. Pernai tuo pačiu laikotarpiu žuvo apie 2 tūkst. asmenų.
„Nepaisant to (aukų skaičiaus mažėjimo, – ELTA), Viduržemio jūra išlieka pavojinga vieta nelegaliems migrantams“, – Ženevoje vykusioje spaudos konferencijoje sakė TMO atstovas Joelis Millmanas.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmoji dalis
Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – tautos namų, bet ir laisvės bei tiesos pažadus. Kelio pradžioje tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų Lietuvos žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo greitai palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.
Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, kartais vykdyta kontroliuojant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinkos žmonės išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui. Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Valdžią paeiliui dalinasi elitų karuose susiformavusios ir partijomis pasivadinusios politinės grupuotės, kurios neturi jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu.
Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tai tik valdančiojo elito frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių lyderių karjeros interesus. „Kairieji“ paslaugiai vykdo stambiųjų kapitalistų pageidavimus, „dešinieji“ apsunkina verslą ir žmones vis naujais mokesčiais, „centristai“ nedaro nieko, o rinkiminius pažadus užmiršta visi. Nenoras veikti pateisinamas ankstesnės valdžios paveldu ir opozicijos trukdymais. Gyvenama iliuzija, kad galima nieko nekeisti. Daugybę kartų pavyko išvengti rimtų sprendimų juos imituojant.
Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, nes piliečiai priversti balsuoti už iš anksto parinktus ir į sąrašus įrašytus kandidatus. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje. Balsams nusiurbti prieš rinkimus sukuriami nauji politiniai dariniai, spontaniškus visuomenės judesius įtraukiantys į sistemą ir perimantys jų valdymą. Rimtesni valstybės atnaujinimo siekiai apšaukiami kraštutinumais, nors dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo būtų galima apkaltinti valdžią. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito iškrypimo ir neveiklumo pasekmė. Politinis elitas nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Susidariusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant ir ši būklė tampa didžiausia valstybės problema. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų nesiima, nes tai jiems nenaudinga, o siekiantieji sprendimų yra atkirsti nuo politinės sistemos. Valstybės reformavimo būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje yra užblokuotas, o galėtų būti tikrąja ateinančiųjų metų idėja Lietuvai.
Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis maitinama žiniasklaida organizuoja nesibaigiančius skandalus. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma veikla, o jų autoriai paskandinami patyčiose.
Skatinamas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepakantumo blogybėms pretekstu skatinamas vieni kitų skundimas. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.
Antroji dalis
Valdžios draudimais vykdoma valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, juos grindžiant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu. Vis didesnė ir griežtesnė kontrolė imituojant permainas – tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis neįmanoma, kai su piliečiais nesitariama svarbiais klausimais. Todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, tuščių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti primityvūs būdai pelnyti politinį populiarumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus.
Kultūros politika paversta pinigų dalybomis ir apdovanojimais politikams, pozuojantiems prieš televizijos kameras. Jie veikia pagal principą „kuo mažiau lėšų kultūrai – tuo menininkų mąstymas paklusnesnis, mažiau pavojingas. Netrukus Lietuvoje trinkelėmis bus išgrįsti miško takai grybautojams, kaip tuo metu kultūros leidiniai savo menkiems tiražams lėšų gauna vis mažiau. Rašytojai paversti prašytojais, menininkų gyvenimas virto kova už duonos kąsnį, žymiausi Lietuvos kūrėjai dirba užsienyje, o jaunieji talentai puoselėja svajonę kuo greičiau išvažiuoti.
Deklaruojant, kad vidurinioji klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų jis naikinamas. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausomos. Gausiausia viduriniąja klase išlieka paklusni ir dėl savo darbo vietų drebanti valdininkija, garantuojanti ne stabilumą, o stagnaciją.
Jeigu XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus neturi galimybės sudurti galą su galu – kalta valstybės tvarka, o ne jos gyventojai, kurių atskirties ir priešiškumo neišspręs jokia pilietybių gausa ir pasakos apie vienetines sėkmės istorijas. Valstybėje, kaip šeimoje, per vėlai pripažintos klaidos ir atgaila nieko nekeičia – išėjusieji nebegrįžta. Atkakliai nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad sukurta ir nuolat palaikoma socialinė atskirtis tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Kad vieni bėga iš Lietuvos, o kiti lieka namie ir niekina vieni kitus. Sotieji ir išdidieji laiko kitus nevykėliais, o alkanieji ir nusivylusieji nebeatskiria valdžios nuo valstybės. Daugiausiai yra abejingųjų, kuriems susvetimėjusi visuomenė nerūpi, jie prisitaiko prie visko.
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečioji dalis
Žmogui ir šeimai reikia gyvenimo siekių, o visuomenei ir valstybei – idėjų, dėl kurių, reikalui esant, būtina ką nors paaukoti. Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų neatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginanti vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.
Nei Europos, nei viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi kito tikslo be noro egzistuoti sočiai, patogiai ir daryti , kas tik šauna į galvą, griežtai prižiūrint ir iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant biurokratinei valstybės mašinai. Juridiškai įteisinami visi įmanomi norai ir geismai. Prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės ir teisės be pareigų sampratos.
Kultūra yra nuolat palaikoma vertybių sistema. Įgyvendinant didįjį realiatyvizmo eksperimentą, kuomet viskas vienodai reikšminga ir teisinga, vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti žodžio laisvės bei savo įsitikinimų.
Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau vienijančių idėjų. Tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako krikščioniškosios kultūros kaip civilizacijos išlikimo pagrindo, palikdamas tik bankrutavusius neoliberalizmo ir neomarksistinio multikultūralizmo siekius.
Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą bei mažumos pareigas jau nebeliko. Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma įdiegti nuomonių diktatūra. Viešajame diskurse prievarta įtvirtinama šventųjų karvių „įvairovė“, proteguojanti savus ir bet kokią kitą nuomonę smerkianti kaip „neapykantos kalbą“.
Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir graži tik popieriuje, realybėje ji bejėgė. Tikrovėje nugali ne teisingesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma – savęs.
Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas ištautinimo, išvalstybinimo ir multikultūralistinių idėjų realizavimo projektas. Tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris jau dabar susiduria su nuolat augančiu visuomenės pasipriešinimu. Permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų visuomenių nepasitenkinimo. Tokiais augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymo laikais didžiausias pavojus gresia mažoms tautoms ir valstybėms. Kaip Lietuvai išgyventi globaliame pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?
Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.
Ketvirtoji dalis
Lietuva turi tapti aktyvia diskusijos dėl Europos ateities dalyve ir lygiateisiškai dalyvauti Europos, kaip nepriklausomų, laisvų valstybių sąjungos, atsinaujinime, be kompromisų ginti esminius tautos išlikimo ir valstybingumo išsaugojimo interesus.
Lietuva turi būti sugrąžinta žmonėms ir tapti vieta, išvaduota nuo biurokratijos siautėjimo, partokratijos diktato, bulvarinės, indoktrinuotos žiniasklaidos melo ir socialinės atskirties, vieta, kur gera gyventi visiems.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Politinė sistema turi būti reformuota taip, kad užtikrintų visuotinę bendruomenių savivaldą, demokratinį ir tiesioginį visų lygių valdžios institucijų, teisėsaugos ir savivaldos vadovų ir pareigūnų renkamumą bei atsakomybę.
Valstybės gyvenimą keičia ne nepatenkintųjų diskusijų klubai ar inteligentų grupės. Tikrų reformų ir permainų valstybėje gali imtis tik sutelkta ir vieninga jos piliečių politinė valia. Gyvųjų ir neužmigusiųjų yra visuose visuomenės sluoksniuose – valdžios struktūrose ir partijose, versle ir kultūroje, kiekviename mieste ir kaime.
Pirmieji pokyčiai turi įvykti mūsų galvose. Reikia labai nedaug – tik ryžtis asmeniškai dalyvauti valstybės gyvenime, taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis siekti, kad mums būtų sugrąžintos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės.
Telktis ir telkti visuomenę, priešintis mūsų laisves ir valstybės interesus pažeidžiantiems planams ir veikimui, remti pažangius visuomenės ir atskirų žmonių veiksmus ir sumanymus. Inicijuoti politinių ir visuomenės gyvenimo reformų aptarimą ir siekti jų įgyvendinimo. Mes dar tikime, kad įmanoma.
Informacijos šaltinis – kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mes, Vilniaus Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:
Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.
Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę.
Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad „Lietuva tikrai saugi“, nes „NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu. Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.
II
Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove prasilenkia ir oficialiosios propagandos mitas, kad valstybės dvidešimt penkerių metų raida yra „sėkmės istorija“ – visapusiškos ir sparčios šalies pažangos bei jos piliečių gerovės nuolatinio augimo laikotarpis. Vardijant šiuo tarpsniu Lietuvoje įvykusias ženklias ir neretai teigiamas permainas ir pasiektus laimėjimus, sąmoningai stengiamasi nutylėti arba sumenkinti vienpusišką ir iškreiptą klestinčio krašto vaizdinį paneigiantį svarbiausią dalyką: dėl ydingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltos masinės emigracijos lietuviai tapo viena iš sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Demografinė gyventojų skaičiaus kitimo dinamika yra pagrindinis ir objektyviausias bet kurios šalies tikrosios padėties ir jos raidos tendencijų rodiklis. Jis nepaneigiamai liudija, kad Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu. Milžiniškas emigracijos bangas ir sparčiausią istorijoje fizinį Lietuvos nykimą lemianti ekonominė ir turtinė nelygybė bei vieni didžiausių ES socialinės atskirties mastai ne tik kelia pavojų Lietuvos išlikimui ir ateičiai, bet jau dabar yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms.
Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos „penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmis-agitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių.
Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.
Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti.
Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
III
Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes. Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą.
Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas. Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams.
Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.
IV
Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Valdžios sluoksniuose vyrauja abejingumas šalies likimui ir susitaikymas su tariamai neišvengiamu tautos bei valstybės išnykimu. Tačiau ir visuomenę kausto moralinis, politinis ir intelektualinis sąstingis, darantis ją iš esmės tik bejėge ir pasyvia Lietuvai didėjančių grėsmių bei tautos ir valstybės merdėjimo ir nykimo stebėtoja. Bejėgiškumo priežastys nėra tik vidinės. ES viršūnių spartinama ir gilinama integracija vis akivaizdžiau virsta savavališku ir prievartiniu „europeizavimu“, kuriam vykstant faktiškai naikinama nuo XV iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Beatodairiškai griaunamas „iš viršaus“ vienijamo žemyno religinis ir civilizacinis paveldas bei tapatumas. Europos kultūrų įvairovę šimtmečiais laidavusios tautos yra laikomos pasmerktomis išnykti istorinėmis atgyvenomis, o europinių šalių bendriją sudariusios jų sukurtos valstybės vertinamos kaip pagrindiniai integracijos kliuviniai. Jos yra slapta naikinamos nuolatos siaurinant jų suverenias galias. Penkis dešimtmečius visapusiškai „sovietizuota“ ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas.
Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos „europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva padrika nupolitintų individų aibė.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto isocko (Slaptai.lt) nuotrauka.
Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.
Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus „Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.
V
Remdamiesi šiuo Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:
Lietuvos priklausomybė Vakarų krikščioniškojo pasaulio civilizacinei ir kultūrinei erdvei yra nepajudinama istorinė duotybė ir prieš ketvirtį amžiaus valstybės steigėjo ir suvereno – tautos – dar kartą sąmoningai ir laisvai patvirtintas neabejotinas ir neatšaukiamas apsisprendimas. Tačiau ši priklausomybė šiai erdvei neturi būti suprantama kaip reikalaujanti aklo paklusnumo bet kokioms ES politinio elito iniciatyvoms. Lietuvos priklausymas ES jokiomis aplinkybėmis neturi griauti tautos religinės, moralinės ir politinės laisvės, žlugdyti jos dvasinės savasties bei jos gyvybinių ir kūrybinių galių, ji taip pat neturi silpninti ir naikinti tautos sukurtos ir šimtmečiais gintos valstybės.
Lietuva žengia į naują – neabejotinai vieną sunkiausių ir pavojingiausių – savo ilgaamžės istorijos tarpsnį. Jos laukia egzistenciniai – civilizaciniai ir geopolitiniai – pavojai ir iššūkiai, kuriuos įmanoma įveikti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis išlikti siekiančiomis Europos tautomis. Tačiau besivienijančios Europos tautos ir valstybės neturi tapti jų dvasinę ir kultūrinę savastį ir gyvastingumą griaunančių, žemyną nežinoma kryptimi vedančių ES politinių ir biurokratinių viršūnių savavališkų, trumparegiškų, nemokšiškų ir neatsakingų sprendimų bei veiksmų įkaitėmis ir aukomis. Europą išgelbėti gali tik visapusiškas gelminis dvasinis, moralinis ir politinis atsinaujinimas. Atvedusį į aklavietę ligšiolinį integracijos modelį turi pakeisti kita vieningos Europos vizija – negyvybinga ir neveiksminga dabartinė ES turi būti pertvarkyta į tikrai demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių bendriją.
Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva kaip tauta ir valstybė atgimti ir išlikti gali tik įsitraukdama į visapusišką gelminį Europos atsinaujinimą. Tapimas aktyvia tokio atsinaujinimo rėmėja ir dalyve taptų pamatine tautos ir valstybės atsinaujinimo sąlyga. Lygiateisiškai ir lygiavertiškai dalyvauti Europos atsinaujinime įstengtų tik keistis ir tobulėti sugebanti Lietuvos visuomenė. Tokia visuomenė turėtų būti aiškiai apibrėžtą dvasinį bei kultūrinį tapatumą turinti ir puoselėjanti, asmens moralinę atsakomybę ir pareigas savo bendruomenei ir žmonijai virš abstrakčiai ir siaurai suprantamų grynai egoistinių „individo teisių“ iškelti gebanti, tautinę savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija.
Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos. Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene.
Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime:
Tapti visus Lietuvos geros valios žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga. Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu.
Šį tikslą įgyvendinsime:
saugodami ir puoselėdami Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam šalies piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;
nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;
kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;
plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvėpiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;
Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime ir taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.
Vertindami galimą Forumo indėlį į šiuo metu žlugdomos ir sumenkusios Lietuvos laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę:
Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.
Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius.
Likus metams iki svarbių Europos Parlamento rinkimų, europiečių pritarimas Europos Sąjungai (ES) pasiekė rekordines aukštumas. Daugiau kaip du trečdaliai ES piliečių mano, kad jų šalis turi naudos iš narystės Bendrijoje, rodo trečiadienį Briuselyje paskelbti „Eurobarometro“ duomenys. Tai yra aukščiausias rodiklis Europoje nuo 1983-iųjų. Tuo metu ES (tada organizacija dar vadinosi Europos Bendrija) turėjo daug mažiau narių.
Euro finansų krizės pradžioje 2010 metais europiečių pritarimas ES dar buvo gerokai mažesnis. 53 proc. žmonių tada manė, kad jų šalies narystė ES yra naudinga. Ir per pabėgėlių krizę 2015 ir 2016 metais palankumas ES buvo menkesnis.
Remiantis dabartiniais duomenimis, be kita ko, skaičius tų, kurie mano, kad jų balsas ES kažką reiškia (48 proc.) viršija skeptikų skaičių (46 proc.). Ši tendencija prasidėjo antrajame 2016 metų pusmetyje po britų sprendimo palikti ES. Tai esą buvo „skambutis pabusti“.
Vis dėlto žvelgiant į bendrus politinius įvykius Europoje, ir toliau vyrauja skepsis. Tik 32 proc. apklaustųjų yra įsitikinę, kad įvykiai klostosi teisinga linkme. Tačiau palyginti su ankstesniais metais, ir čia pastebimos šiek tiek gerėjančios tendencijos.
Dar vienas geras „Eurobarometro“ apklausos rezultatas: trečdalis apklaustųjų (32 proc.) jau dabar žino, kad kitą pavasarį vyks Europos Parlamento rinkimai. Jie atskirose ES valstybėse bus surengti 2019 metų gegužės 23-26 dienomis.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.
Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.
Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai laišku paprašė TSPMI administraciją prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.
TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.
VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).
VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.
Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:
Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).
Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.
Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių:
Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.
Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.
Prašome VU Senatą ir Tarybą:
Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.
VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:
Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.
Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.
Raginame:
Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos Helsinkio grupė Stasys Stungurys
Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.
Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos nariai, susirinkę Vilniuje į suvažiavimą, priėmė kelias deklaracijas, apibrėžiančias strateginę partijos laikyseną susiduriant su iššūkiais valstybės viduje ir Europos Sąjungoje.
TS-LKD deklaracija „Tikime Europa“ skelbia, kad Lietuvos nacionalinis interesas ES atžvilgiu yra padaryti viską, kad ir ateityje ES būtų pajėgi atlikti tokį vaidmenį Lietuvos interesų atžvilgiu.
„Savo tikėjimą Europa siekiame paversti mūsų racionaliu indėliu į ES vykstančias diskusijas dėl Europos ateities. Suvokdami svarbiausius Lietuvos nacionalinius interesus ES atžvilgiu – Lietuvos geopolitinio saugumo didinimą, lietuvių tautos išlikimą savo istorinėje Tėvynėje ir spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės-socialinės gerovės stiprinimą – formuluojame mūsų principines nuostatas dėl ES ateities“, – sakoma deklaracijoje.
Diskusijoje dėl deklaracijos partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis sakė, kad šiandien atsirandant vis daugiau euroskepticizmo Europoje, Lietuva turi būti koalicijoje už Europos Sąjungą.
„Prieš akis turime vieną svarbiausių dokumentų mūsų partijos laikotarpyje. Šiandien jaučiame grėsmę iš Kremliaus, todėl Europos Sąjunga turi būti vieninga. Aš noriu, kad Lietuva būtų koalicijoje už Europą. Mes nedalyvausime ardant Europą, mes nebūsime Putino pusėje. Mes esame už Europą“, – sakė partijos pirmininkas.
Partijos narys Andrius Kubilius pritarė G. Landsbergiui ir pridūrė, kad norint pasipriešinti Rusijai, Europos Sąjunga turi plėstis, todėl pabrėžė, kad Balkanų šalys reikalingos ES.
„Mes norime platesnės ES, esame už tai, kad Balkanų šalys įstotų į ES“, – pabrėžė A. Kubilius.
Tuo tarpu Mantas Adomėnas tiki, kad Jungtinė Karalystė grįš į ES.
„Šiandien kaip niekada iki šiol turime prisiimti atsakomybę dėl ES ateities. Turime būti už nesuskilusią ES. Aš manau, mes dar pamatysime, kaip į ES sugrįš Jungtinė Karalystė. Europa gyvuos“, – savo prognoze dalinosi M. Adomėnas.
Žygimantas Pavilionis pabrėžė, kad TS-LKD yra vienintelė Lietuvos partija, kuri visuomet palaikė ES idėją.
„Mes esame vienintelė partija, kuri visą laiką rėmė ES. Jeigu mes to netęsime – laimės Kremlius. Arba mes susitelksime, arba mes prarasime laisvą ateitį. Nepamirškime savo misijos ir jos neišduokime“, – skatino partijos narius Ž. Pavilionis.
Deklaracija skelbia, kad narystė ES padeda įgyvendinti svarbiausius Lietuvos interesus – stiprina Lietuvos geopolitinį saugumą ir skatina spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės ir socialinės gerovės augimą.
Taip pat deklaracija supažindina su nacionalinėmis grėsmėmis Lietuvai.
„Kita vertus, veikia ir jėgos, priešingos Lietuvos gyvybiniam interesui. Europos vienybės ardymas yra geopolitinis Kremliaus tikslas, kuriam jis pasitelkia daugybę priemonių ir deda neeilines pastangas. Iš Kremliaus sklinda ir klaidinantys, kiršinantys bei nepriimtini teiginiai, neva europietiškumas gresia mūsų savitumui, kalbai, kultūrai, istorija grįstam tautiškumui ir teisei patiems priimti suverenius, unikalia pasaulėjauta ir vertybėmis paremtus sprendimus. Nevieninga Europa – nesaugi ir silpna. Todėl mes turime visokeriopai prisidėti prie Europos vienybės stiprinimo, padėdami atpažinti skaldymo ir kiršinimo strategijas, atremti hibridines grėsmes, konsoliduoti Europos vidaus ir išorės atsparumą“, – sakoma dokumente.
Suvažiavimo metu taip pat vyko „Lietuvos ąžuolų“ apdovanojimai – tradiciškai teikiami bendruomenės žmonėms, siekiant padėkoti ir pagerbti tuos, kurie neteko savo artimųjų 1991-aisiais metais, kuomet vyko esminė Lietuvos kova dėl išlikimo ir laisvės.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsisakiau dalyvauti fiktyviame VU TSPMI konkurse profesoriaus vietai užimti. Tai yra sąmoningas ir atsakingas apsisprendimas, kurį nulėmė šios priežastys.
Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Daugelį metų institute sėkmingai dėsčiau studentų teorinio pasirengimo pagrindą sudarančius Filosofijos įvado ir Klasikinės politinės teorijos kursus. TSPMI studijų programa nėra pakeista. Šie kursai iš principo negali būti panaikinti nenusmukdant instituto bendrojo akademinio ir studentų intelektualinio bei profesinio parengimo lygio. Tai reiškia, kad yra numatyta, mane pašalinus iš instituto, patikėti juos be jokio konkurso skaityti kitam asmeniui. Todėl nebuvo paskelbtas konkursas į politinės teorijos profesoriaus vietą.
Ne vienerius metus skaičiau fundamentalų teorinį kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ Europos studijų programos studentams. Mano žiniomis, tai yra vienintelis toks ne tik institute, bet ir Lietuvoje skaitomas kursas apie filosofinius-idėjinius Europos civilizacijos ir ES integracijos pagrindus. Kursas darosi vis aktualesnis, nes leidžia teoriškai suprasti ES vykstančius procesus ir adekvačiai suvokti bei įvertinti gilėjančios Sąjungos krizės priežastis, mastą ir numatyti jos tolesnės raidos iššūkius bei ateities perspektyvas. Tačiau praėjusiais metais Europos Komisijos atstovybėje dirbančios ir, tikėtina, Atstovybės vadovų paskatintos ir remiamos TSPMI studentės suburta studentų grupė pareikalavo panaikinti šį privalomą kursą motyvuodama tuo, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškraipo supratimą apie Europos Sąjungą“.
Kadangi skundo motyvas buvo atvirai ideologinis ir politinis, studentų prašymas TSPMI administracijos iniciatyva buvo skubiai patenkintas sąmoningai nuslėpus tikrąjį – ideologinį ir politinį – kurso panaikinimo pagrindą, kurio paviešinimas būtų prilygęs atviram prisipažinimui, jog TSPMI grįžta į slogiausius sovietmetį primenančius kitaminčių persekiojimo laikus. Todėl Europos studijų komiteto sprendime pateikiama negrabi formuluotė, kodėl naikinamas kursas: esą jis „pernelyg sudėtingas“ ir jo negalima skaityti dėl „nevienodo studentų pasirengimo lygio“. Tokia formuluote atvirai pripažįstama, kad į TSPMI ir ypač į Europos studijų programą jau priiminėjami net visavertėms studijoms nepasirengę asmenys, nepajėgiantys įsisavinti iki tol buvusio įprasto ir jų pirmtakams lengvai suprantamo kurso.
Mano skaitytas kursas buvo pakeistas nauju privalomu kursu „Modernios Europos civilizacijos sampratos“, kurį formaliai dėsto doc. V. Sirutavičius ir doktorantas G. Karalius. Iš tiesų jį skaito Europos studijų srityje apskritai nesispecializuojantis doktorantas, nes, įkalbėtas žinomo dėstytojo „priedangos“ šiam sumanymui siekusios ir mėginusios įteisinti tokį kursą TSPMI administracijos (skaityti paskaitas magistrams neturintys mokslinio laipsnio asmenys gali tik ypatingais atvejais, nesant alternatyvos), doc. V. Sirutavičius sutiko perskaityti tik dvi grynai istorines paskaitas apie XIX a. Europos įvykius, tiesiogiai nesusijusias su kurso tematika. Suvokdamas, kaip svarbu suteikti Europos studijų programos studentams kuo gilesnį teorinį supratimą apie ES vykstančius sudėtingus ir pavojingus krizinius procesus, kreipiausi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską ir instituto Tarybos pirmininką bei Europos studijų katedros vedėją G. Vitkų, siūlydamas ištaisyti padarytą klaidą ir grąžinti mano skaitytą privalomą Europos idėjos kursą. G. Vitkus atsakė, kad tai daryti nesą reikalo, o kolegos doktoranto faktiškai skaityto kurso lygį ir kokybę įvertins jį išklausę studentai, neturėję jokių galimybių palyginti ir įvertinti abiejų kursų lygio ir kokybės.
TSPMI direktoriaus ir katedros vedėjo nuostata ir ketinimai tapo akivaizdūs: naujas kursas jiems atrodo priimtinesnis ir apsispręsta jį išsaugoti net tolesnio Europos studijų lygio smukdymo kaina. Šitaip elgiamasi dėl dviejų priežasčių. Ideologinė šitokio apsisprendimo priežastis – desperatiškas siekis sutrukdyti Europos studijų programos klausytojams suprasti, kad ES vyksta gelminiai dezintegracijos procesai ir, tęsiant sovietmečio „mokslinio komunizmo“ tradicijas, palaikyti iliuziją, jog integracija susiduria su laikinais sunkumais ir trukdžiais.
Blaivus ir kritiškas mokslinis požiūris į ES yra nuosekliai gniaužiamas, kaip kad sovietmečiu buvo draudžiama nagrinėti esmines tada vykdyto „komunizmo statybos“ projekto problemas ir aptarinėti net didžiausias teorines ir praktines jo ydas. Kategoriškai atsisakiusio net svarstyti galimybę grąžinti privalomą „Europos idėjos“ kursą G. Vitkaus griežtos nuostatos priežastis neabejotinai yra ir asmeninis motyvas: skaitantis grynai technines ES integracijos problemas liečiančius kursus, katedros vedėjas jau nuo praėjusios vasaros nuosekliai ir kryptingai siekė iš anksto susikurti kuo palankesnes jam asmeniškai konkurso sąlygas.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Neatsitiktinai tarp šių sąlygų neįvardytas reikalavimas išmanyti ir tyrinėti bei dėstyti idėjinius integracijos aspektus, kurie visada buvo mano specializacijos Europos studijų srityje pagrindinė kryptis. Idėjiniai integracijos aspektai sąmoningai neįvardyti, kad būtų formalus pretekstas teigti, jog G. Vitkaus kvalifikacijos „reikalingesnės“ institutui negu mano teorinės ir istorinės žinios apie Europos civilizacijos idėjinius pamatus ir dabar vykstančius gelminius ES raidos procesus. Kadangi idėjinio matmens Europos studijų programoje formaliai atsisakyti būtų keblu, pasirūpinta, iš anksto panaikinus mano skaitytą Europos idėjos kursą, sukurti formalaus tokio kurso buvimo regimybę įtraukus į studijų programą jau minėtą naują kursą.
Tokiomis sąlygomis dalyvauti iš anksto surežisuotame konkurso spektaklyje nematau galimybės ir prasmės. Sutikdamas jame dalyvauti ne tik pripažinčiau šio spektaklio teisėtumą ir suteikčiau jo pagrindiniams organizatoriams – TSPMI direktoriui R. Vilpišauskui, Tarybos pirmininkui G. Vitkui, direktoriaus pavaduotojoms M. Šešelgytei ir I. Vinogradnaitei – formalų pagrindą melagingai tvirtinti, jog pralaimėjau sąžiningame konkurse dėl akademinių kvalifikacijų stokos. Dalyvaudamas klaidinčiau ir visuomenę, nes kurčiau ir palaikyčiau iliuziją, kad VU TSPMI – šalies nacionaliniam saugumui be galo svarbi mokslo ir studijų įstaiga – vis dar yra ta pati aukšto lygio akademinė institucija, kadaise turėjusi pelnytai užtarnautą autoritetą visuomenės ir akademiniuose sluoksniuose.
Šitaip pasielgęs padėčiau nuslėpti tai, kad ji išgyvena didelį akademinį nuosmukį ir tapo ideologinės ir politinės vienmintystės, akademinės laisvės ir „neteisingų pažiūrų“ slopinimo židiniu. Dėl šių priežasčių atsisakęs dalyvauti konkurse toliau visomis teisėtomis priemonėmis ginsiu savo kaip dėstytojo akademinę laisvę ir teisę reikšti savo pažiūras ir įsitikinimus, taip pat šiurkščiai pažeidinėjamas savo pilietines ir profesines teises.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
Per nepriklausomybės dešimtmečius TSPMI parengė gabių diplomatų, politikos mokslo ir administravimo specialistų. Tačiau pastaraisiais metais, vadovaujant direktoriui prof. Ramūnui Vilpišauskui, TSPMI studijų kokybė ėmė kelti abejones ne tik studentams, alumnams, politikams, mokslininkams, Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio įstaigose dirbantiems diplomatams, administratoriams ir tarnautojams, bet ir visai Lietuvos akademinei bendruomenei.
TSPMI akivaizdžiai ėmė reikštis politikos mokslų ideologizavimo tendencijos – studijų programų formavimas įgijo sovietmečio bruožų: daugėja ideologizuotų kursų (feminizmas, lyčių lygybė ir kt.), mažinama filosofijos, kultūros, politikos, ekonomikos teorinių mokslų dalis, varžomas kritinis požiūris į Europos Sąjungos institucijas, ribojamos pasaulėžiūrinės diskusijos (uždrausti institutą viešai kritikavusio studentų ir alumni sambūrio „Pro Patria“ renginiai) ir dėstymo laisvė.
Institute pradėti taikyti ir sovietmečiu išmėginti „neteisingų pažiūrų“ dėstytojų šalinimo metodai. Tai ypač išryškino skandalas, kai Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotojos, galimai paskatintos ir remiamos pačios Atstovybės, suburta studentų grupė kreipėsi į TSPMI administraciją su prašymu, kad prof. Vytauto Radžvilo dėstomas kursas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ būtų pakeistas iš privalomojo į pasirenkamąjį, nes kursas „iškreipiąs Europos Sąjungos suvokimą“. Skundu iš esmės išreikštas pageidavimas visą prof. Vytauto Radžvilo dėstymą TSPMI paversti pasirenkamu, nes, nepaisant aukšto teorinio dėstomų kursų lygio, jo esą euroskeptiškas pažiūras turėtų girdėti tik joms pritariantys studentai.
Toks „vieningos“ ideologinės krypties reikalavimas akivaizdžiai prieštarauja VU Statute ir Konstitucijoje įtvirtintiems laisvo įsitikinimų, pažiūrų reiškimo, laisvo dėstymo aukštojoje mokykloje principams. Nepaisant to, TSPMI administracija patenkino „neteisingomis“ dėstytojo pažiūromis motyvuotą prašymą ir pavertė kursą pasirenkamu, o vietoje jo sukūrė naują, ES studijų srityje apskritai nedirbančio doktoranto dėstomą privalomą kursą. Ankstesni studentų pasirašomi dalykiški, o ne pažiūromis grįsti skundai dėl administracijai artimos dėstytojos nebuvo tenkinami, priešingai, studentai sulaukdavo įtarimų, ar tikroji jų teikiamų administracijai skundų priežastis nėra jiems nepriimtinos dėstytojos pažiūros. Santykiuose su „progresyvių“ ir „euroskeptiškų“ pažiūrų dėstytojais atvirai taikyti dvigubi standartai.
Atvirai diskriminacinio studentų prašymo tenkinimas tebuvo dalis ilgametės „neteisingų“ pažiūrų prof. V. Radžvilo persekiojimo kampanijos, kurią prof. R. Vilpišausko vadovaujama TSPMI administracija toleravo bei kurstė. Nuo 2010 metų kelis kartus mėginta siaurinti, jungti, naikinti prof. V. Radžvilo fundamentinius filosofijos kursus arba žeminti jų statusą ir pasiekiamumą. Tai darant motyvuota finansų trūkumu, tačiau atsisakyta tiek išorinių rėmėjų, tiek neatlygintino dėstymo pasiūlymų. 2012 m. TSPMI doc. K. Maniokas viešai išvadino prof. V. Radžvilą „paranojiku ir pseudomokslininku“, tačiau administracija ne tik tylėjo dėl akivaizdaus VU akademinės etikos pažeidimo, tačiau minėtą tekstą įsidėjo į oficialų tinklaraštį.
Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vėlesniais metais prof. V. Radžvilo kursai jungti, siaurinti ir panaikinti. 2017 m. vasarą V. Radžvilas dėl viešų komentarų apie neigiamas tendencijas TSPMI įskųstas Akademinės etikos komisijai, kurios nepalankus sprendimas būtų suteikęs formalų pagrindą jo atleidimui. Galutiniu ir neskundžiamu VU centrinės akademinės etikos sprendimu pripažinta, kad prof. V. Radžvilas akademinės etikos nepažeidė, o TSPMI administracijos veiksmų etiškumą vertinti atsisakyta.
Paskutinis ir įžūliausias bandymas atleisti prof. V. Radžvilą vykdomas šiuo metu, kai VU rektorius, panaudojęs administracinę galią ir remdamasis „profesorių pertekliaus“ ir “personalo proporcijų“ argumentu nutarė neteikti konkursinės vietos politinės filosofijos profesoriui (de facto – prof. V. Radžvilo vietos).
Profesorių skaičius mažinamas nesant jokių patvirtintų pokyčių programoje ir kursuose, dėl kurių iki šiol egzistavo prof. V. Radžvilo užimta vieta. Netrukus vyksiančiame konkurse dėl vienos profesoriaus vietos TSPMI Europos studijų katedroje prof. V. Radžvilas konkuruos su prof. Gediminu Vitkumi, kuriam ir yra pritaikytos konkursinės sąlygos ir kuris yra TSPMI Tarybos pirmininkas bei eurofederalistų sąjungos narys, taigi „teisingų“ pažiūrų atstovas.
Toks „subtilus“ atleidimas būtų ne tik grubus akademinės bendruomenės nario teisių pažeidimas, tačiau smūgis TSPMI studijų programų kokybei – visų pakopų studijos nuvertėja, likusios be aukščiausio lygio filosofinių disciplinų dėstymo.
Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Faktų visuma patvirtina, kad dabartinė TSPMI administracija kryptingai siekia įtvirtinti Institute „teisingo politinio mąstymo“ doktriną ir atitinkamai rengti indoktrinuotus politikos mokslų specialistus, t.y siekia paversti Institutą ideologizuota politikos specialistų rengimo įstaiga, primenančia sovietmečio marksizmo-leninizmo universitetą ar aukštąją partinę mokyklą. Tokie revizionistiniai TSPMI administracijos tikslai yra visiškai nepriimtini, jie prieštarauja VU misijai, pažeidžia VU Statuto ir Konstitucijos nuostatas.
Tai menkina TSPMI prestižą ir Institute įgijamos kvalifikacijos vertę. Galiausiai kritinės minties suvaržymas Institute kelia pavojų ir Lietuvos nacionaliniam saugumui – mažinant filosofijos, politikos teorijos, idėjų istorijos studijų apimtį, varžant kritinį požiūrį bei ribojant pasaulėžiūrines diskusijas, neišvengiamai smukdomas akademinis ir bendrasis intelektinis lygis, o tai lemia būsimųjų politologų ir diplomatų politinės situacijos suvokimą bei vertinimų adekvatumą, kuris tam tikromis sąlygomis gali būti lemtingas Lietuvos valstybei. Mes, Vilniaus Sąjūdžio“, „Vilniaus forumo“, „Talkos kalbai ir tautai“, „Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro“ ir kitų organizacijų atstovai, reikalaujame:
Pašalinti iš Instituto studijų programų menkavertes ideologizuotas disciplinas ir kursus.
TSPMI Tarybą griežtai laikytis VU Statuto reikalavimų užtikrinant TSPMI mokslo bei tyrinėjimų dėstymo laisvę.
Be išlygų vykdyti TSPMI nuostatuose įtvirtintą įsipareigojimą plėtoti atvirą diskusijų aktualiais politikos klausimais erdvę.
Nedelsiant grąžinti iš pasirenkamojo į privalomąjį prof. Vytauto Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“.
Nutraukti bet kokį prof. V.Radžvilo ir kitų TSPMI mokslininkų bei dėstytojų persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus; nutraukti prof. V. Radžvilo pašalinimo iš TSPMI vykdymą.
TSPMI Tarybą ir VU Rektorių iki š.m. liepos 1 d. nuspręsti dėl TSPMI administracijos vadovo tinkamumo įgyvendinant VU misiją.
Raginame TSPMI ir visą Universiteto akademinę bendruomenę, politikus ir politologus, studentus ir alumnus aktyviai reikalauti, kad Institutas netaptų ideologizuota „teisingų pažiūrų“ politikos mokykla, kad būtų tvirtai laikomasi VU misijos, saugomas Instituto prestižas bei jame įgytos kvalifikacijos diplomo vertė, VU Statute įtvirtinta TSPMI atsakomybė tautai ir Lietuvos valstybei.
Pasirašo: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas Romas Pakalnis, Vilniaus Sąjūdžio Taryba Leonas Kerosierius, Vilniaus Forumas Kęstutis Dubnikas, Talka kalbai ir tautai Gintaras Karosas, Žmogaus teisių koordinacinis centras Vytautas Budnikas, Jaunimo sambūris Pro Patria.
Jei kas klaustų, kokia aktualiausia naujiena Europai ir pasauliui buvo praėjusią savaitę, dėl atsakymo daug galvos sukti netektų: tai trijų valstybių jungtinė oro ataka Sirijoje. Retas politikas ar apžvalgininkas apsiėjo tos temos nepakomentavęs. Bet kiek aš beskaičiau, neaptikau susidomėjimo tokia akis badančia detale: kur atakos metu ir tuoj po jos, kai ataką surengusių valstybių, JAV, Anglijos ir Prancūzijos, vadovai dar ir žodžiais „sukalė“ Asadui, buvo daug metų įtakingiausia Europos politike laikyta Angela Merkel?
Ir tik po kurio laiko, kai pasigirdo vis stiprėjantis choras kitų valstybių vadovų, skubančių arba pritarti, arba nepritarti sąjungininkų veiksmams, kažkaip vangiai, be įkvėpimo nuskambėjo ir Vokietijos kanclerės pareiškimas – pritarimas JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos įvykdytam kariniam smūgiui.
Na, viskas teisingai, visa, kas reikalinga, pasakyta, tik kažkur atokiai nuo įvykių centro, antrajame ar trečiajame valstybių – įvykių stebėtojų – ešelone… Niekas nesistebi, kad Bulgarija, Portugalija ar Estija tenkinosi vien aplodismentais pagrindiniams atlikėjams, bet kad Vokietijai nebuvo rasta jos, pripažintos ES lyderės verto vaidmens toje neeilinėje pjesėje – mažų mažiausiai keista.
Kas be ko, sunku atsispirti pagundai paironizuoti, spėjant, kad atakos metu ponia Merkel buvo užsiėmusi Vokietijai svarbesniu reikalu: lindėjo Baltijos dugne ir kartu su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroederiu rausė trasą dujotiekiui „Nord Stream-2“. Tačiau ir be ironijos aišku, kad minėtas dujotiekis šiuo metu poniai Merkel yra kur kas svarbesnis objektas, nei Sirija ar kitų valstybių reikalai.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Šiaip ar taip, net ir prieš sąjungininkų įvykdytą ataką, kai eteris plyšinėjo nuo įvairių valstybių lyderių pasisakymų, nuomonių, ką reikėtų daryti su Asadu po to, kai tarptautinė bendruomenė ar bent demokratiškesnė jos dalis apkaltino Sirijos diktatorių panaudojus prieš savo tautą draudžiamą cheminį ginklą, Vokietijos balso nesigirdėjo.
Beje, Vokietijos politikai ir žiniasklaida daugiau dėmesio, be dujotiekio statybos, skyrė Viktoro Orbano pergalei Vengrijoje. Daugiausia pasisakymų buvo su neigiamu atspalviu.
Dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ be jokių užuolankų paskelbė, jog Orbano pergalė Europai atneš „daug nemalonumų“, o patį premjerą pavadino sąžinės neturinčiu skaldymo meistru.
Mums, lietuviams, nerimaujantiems dėl to, kad iš Briuselio vis aiškiau ir dažniau eina signalai, raginantys atsisakyti tautinės valstybės idėjos ir globalizuojantis, nuolankiai tirpti ES tautų katile, ypač įdomi turėtų būti Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno nuomonė, išsakyta dienraščiui „Die Welt“. Ministro nuomone, Europos Sąjunga buvo „kurta ne tam,, kad leistume vyriausybėse laisvai plėtotis nacionalinėms ideologijoms“. V. Orbanui trečią kartą tapus vyriausybės vadovu, Vengriją su jos lyderiu Liuksemburgo politikas išvadino „vertybiniu augliu“, reikalaudamas jo neutralizacijos ES sutarties pagrindu.
Kitas Europos politikas, Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkas Philippe Lambertsas irgi suskubo išsakyti savo pasipiktinimą kitame Vokietijos dienraštyje, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Jį piktino daug kas; ir kad Vengrijoje priešinamasi imigrantų priėmimui, ir kad Orbano vyriausybė paskelbė „kryžiaus žygį“ prieš filantropu laikomą finansininką Georgą Sorosą, ir, pagaliau, kad kitos Europos partijos, pirmiausia Europos liaudies partijų (krikščionių demokratų) blokas nedaro spaudimo savo bendrapartiečiams vengrams.
Beje, to bloko nariai ne tik kad nesmerkia V. Orbano, bet netgi atvirai jį gina. Europarlametaras nuo Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) Markus Feberis Vokietijos radijui „Deutschland funk“ duotame interviu daugelį kaltinimų atmetė kaip nepagrįstus. Jo nuomone, Vengrija atitinka pamatinius demokratinės teisinės valstybės principus, Sorosas nesąs šventasis (jis norėjęs sužlugdyti eurą), o kaltinimai medijų suvaržymu irgi esą neteisingi, nes medijų įstatymą vengrai perėmė iš BBC.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
M. Feberis atkreipė dėmesį į dvejopus vertinimo standartus, pavyzdžiu nurodydamas Prancūzijos prezidentą E. Macroną, kuris įstatymiškai apribojo Prancūzijos darbo rinką vengrams bei kitiems rytų europiečiams. Ir nors tai dar labiau, nei Vengrijos atsisakymas atsiverti migrantams iš Afrikos ir Azijos, neatitinka Europos dvasios, tačiau dėl to Macrono niekas nevadina „antieuropiečiu“.
„Rytų Europoje mes su Europos Sąjunga pridarėme ir nemaža problemų“, – priminė europarlamentaras ir paaiškino, kad Europos Sąjunga „lemtingoje lūžio fazėje žiūrėjo į vidurio europiečius tik kaip į prailgintas stakles, kur galima pigiai gaminti, tačiau nesirūpino sukurti ten rimtų pramonės vertės grandinių“, arba „matė Rytų Europoje tik pigų gerai išsilavinusių jaunų žmonių rezervuarą“, todėl dabar, susidūrus su tokio klaidingo požiūrio pasekmėmis, M. Feberio nuomone, nereikėtų iškilusių problemų projektuoti vien į Orbano asmenį.
O gal Merkel santūrumas (būkime diplomatiški…) Sirijos akcijos atžvilgiu, – tiesiog jau ne vieną savaitę besitęsiančio JAV ir Vokietijos vadovų nesutarimo ar taktiškosios Merkel tykaus pasipriešinimo Trumpo grubokiems užsipuldinėjimams išdava? Juk užpuldinėja ar priekaištauja Vokietijai Trumpas gana dažnai. Ir dėl nepakankamo NATO finansavimo, ir dėl to, kad po Skrypalių nuodijimo išsiuntus iš JAV 60 Rusijos diplomatų, Vokietija (ir Prancūzija) teišsiuntė vos po keturis…
Dabar vėlgi Trumpą gali erzinti ta aplinkybė, kad ES šalys neranda sutarimo dėl to, kaip vertinti sąjungininkų atakos rezultatus ir kaip elgtis Asado atžvilgiu toliau. Sąjungininkų smūgiams nepritarė netgi ES užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini, kuri apsiribojo aptakia fraze, kad šito tarptautinės teisės pažeidimo kaltininkai „bus laikomi atsakingi“.
Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.
Kai kurių Europos vyriausybių susilaikymas nuo atviro pritarimo sąjungininkų akcijai aiškinamas tuo, kad joms rūpi Maskvos reakcija, nes Rusija, kaip ir buvusi, išlieka svarbi dujų Europos Sąjungai tiekėja. O Vokietijos kanclerė, visomis jėgomis stumdama „Nord Stream 2“ projektą, šią Europos priklausomybę nuo Rusijos dujų per metus padidintų dukart, nes dujų pralaidumas išaugtų iki 120 mlrd. kubinių metrų.
Projektui priešinasi tik nedidelė dalis Europos valstybių, kurios, kaip ir Lietuva, laiko jį ne komerciniu, o politiniu, nes juo galimai siekiama pakenkti Ukrainai ir suskaldyti Europą.
O tas faktas, kad Angela Merkel pastaruoju gana įtemptu metu pasidarė lyg ir nematoma, lyg ir negirdima, o „garsiausiu“ atveju apsiriboja aptakiomis, realių veiksmų neatitinkančiomis frazėmis, leidžia manyti, kad mažuma, ko gero, yra teisi…
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
Spalio mėnesį žinomi Europos filosofai pasirašė viešą pareiškimą „Europa, kuria galime tikėti“. Jame deklaruojamas atsidavimas „tikrajai Europai“. Europiečiai raginami saugoti bei atkurti tai, kas geriausia jų tradicijoje dėl taikios ir viltingos ateities.
Paryžiaus pareiškimą pasirašė dešimt žymių Europos intelektualų, tokių kaip britų filosofas ir daugelio knygų autorius Rogeris Scrutonas, prancūzų politologas Phillipe’as Bénétonas, filosofai Rémi Brague’as ir Chantal Delsol, vokiečių filosofas Robertas Spaemanas, lenkų filosofas ir Europos Parlamento narys Ryszardas Legutko, vengrų filosofas ir Viktoro Orbano patarėjas Andrásas Lánczis, čekų politikas ir politinės teorijos tyrinėtojas Romanas Jochas, belgų filosofas ir teisininkas Matthias Storme’as, olandų istorikas ir rašytojas Bartas Janas Spruytas.
Skaitytojams pristatome šio pareiškimo vertimą į lietuvių kalbą.
Europa priklauso mums, ir mes priklausome Europai. Šios žemės yra mūsų namai; kitų mes neturime. Priežastys, dėl kurių branginame Europą, peržengia mūsų gebėjimą paaiškinti ar pateisinti šią ištikimybę. Jos esmė yra mūsų bendros istorijos, viltys ir visų jaučiama meilė. Tai nusistovėję įpročiai ir patoso bei skausmo akimirkos. Tai įkvepiančios susitaikymo patirtys ir tikėjimas bendra ateitimi. Įprasti kraštovaizdžiai ir įvykiai mums yra persmelkti ypatingos reikšmės – mums, bet ne kitiems. Namai – tai vieta, kur viskas mums yra pažįstama, ir kur esame atpažįstami patys, nesvarbu kaip toli būtume nuo jų nuklydę. Tai yra tikroji Europa, mūsų brangiausia ir nepakeičiama civilizacija.
Europa yra mūsų namai
Europai, visame jos turte ir didybėje, grėsmę kelia klaidingas savęs suvokimas. Ši klaidinga Europa įsivaizduoja save kaip mūsų civilizacijos išpildymą, bet iš tiesų ji viso labo pasiglemžia mūsų namus. Ji remiasi autentiškų Europos vertybių hiperbolizavimu ir iškreipimu, tačiau lieka akla savo pačios ydoms. Su pasitenkinimu disponuodama vienpusėmis mūsų istorijos karikatūromis, ši klaidingoji Europa yra nepalaužiamai priešiška savo praeičiai. Jos propaguotojai yra savanoriški našlaičiai, besivadovaujantys prielaida, jog būti našlaičiu – būti benamiu – yra kilniadvasiškas pasiekimas. Tokiu būdu klaidingoji Europa aukština save kaip universalios bendruomenės pirmtakę, kuri iš tiesų nėra nei universali, nei apskritai bendruomenė.
Klaidingoji Europa kelia mums grėsmę
Klaidingosios Europos gynėjai yra apžavėti prietarų apie neišvengiamą progresą. Jie tiki, jog Istorija yra jų pusėje, ir šis tikėjimas kursto jų puikybę ir panieką, neleisdamas pripažinti jų konstruojamo postnacionalinio, postkultūrinio pasaulio trūkumų. Negana to, jie lieka abejingi tikriesiems žmogiško padorumo šaltiniams – padorumo, kurį brangina tiek jie, tiek mes. Jie ignoruoja ar net išsižada krikščioniškųjų Europos ištakų, tuo pat metu dėdami didžiules pastangas neįžeisti musulmonų, viliantis, jog šie su džiaugsmu perims jų sekuliarią, multikultūrinę pasaulėžiūrą.
Paskendusi išankstinėse nuostatose, prietaruose ir abejingume, apakinta tuštybės bei nesavikritiškų utopinės ateities vizijų, klaidingoji Europa refleksyviai slopina nuomonių skirtumus. Tai, be abejo, yra daroma vardan laisvės ir tolerancijos.
Klaidingoji Europa yra utopinė ir tironiška
Mes artėjame prie aklavietės. Didžiausią grėsmę Europos ateičiai kelia ne politinis Rusijos avantiūrizmas ir ne musulmonų imigracija. Tikroji Europa yra pavojuje dėl smaugiančių klaidingosios Europos gniaužtų, kuriuose ji yra įkalinusi mūsų visų vaizduotę. Mūsų tautos ir bendra kultūra yra vidujai naikinama iliuzijų ir savęs apgaudinėjimo apie tai, kas yra Europa, ir kas ji turėtų būti. Mes prisiekiame priešintis šiai grėsmei, į pavojų statančiai visą mūsų ateitį. Mes ginsime, palaikysime ir aukštinsime tikrąją Europą – Europą, kuriai iš tiesų priklausome.
Mes privalome ginti tikrąją Europą
Tikroji Europa viltingai skatina aktyvų dalyvavimą bendrame politinio ir kultūrinio gyvenimo projekte. Europos idealo esmė yra solidarumas, grindžiamas pritarimu visiems galiojančiai įstatyminei santvarkai, keliančiai ribotus reikalavimus. Šis pritarimas ne visuomet pasireiškė atstovaujamosios demokratijos pavidalu, tačiau mūsų pilietinės ištikimybės tradicijos atspindi fundamentalų pritarimą mūsų politinėms ir kultūrinėms tradicijoms, nepriklausomai nuo jų formos. Praeityje europiečiai kovojo už mūsų politinių sistemų atsivėrimą visuotiniam dalyvavimui, ir mes pagrįstai didžiuojamės tokia savo istorija. Net šių kovų įkarštyje, o kartais ir atviruose sukilimuose, jie su užsidegimu tvirtino, jog nepaisant patirtų neteisybių ir nesėkmių, šio žemyno tautų tradicijos priklauso mums visiems. Toks atsidavimas reformavimuisi daro Europą kraštu, kuris be atvangos siekia vis didesnio teisingumo. Ši pažangos dvasia kilo iš mūsų meilės ir ištikimybės savo gimtosioms žemėms.
Solidarumas ir pilietinė ištikimybė skatina aktyvų dalyvavimą
Europietiška vienybės dvasia leidžia mums pasitikėti vieni kitais viešojoje erdvėje, net kai esame nepažįstami. Viešieji parkai, centrinės aikštės ir platūs bulvarai, aptinkami Europos miestuose ir miesteliuose, išreiškia politinę Europos dvasią: mes dalinamės savo bendru gyvenimu ir res publica. Mes vadovaujamės prielaida, jog prisiimti atsakomybę už savo visuomenių ateitį yra mūsų pareiga. Mes nesame pasyvūs pavaldiniai, dominuojami despotiškų galių – tiek šventų, tiek sekuliarių; ir mes nepuolame ant kelių atsidūrę nenumaldomų istorinių jėgų akivaizdoje. Būti europiečiu reiškia puoselėti politinį ir istorinį veikimą. Mes esame savo bendro likimo kalviai.
Mes nesame pasyvūs pavaldiniai
Tikroji Europa yra tautų bendruomenė. Mes turime savo kalbas, tradicijas ir sienas. Nepaisant to, mes visuomet pripažinome tarpusavio giminystę, net kai nesutardavome – ar kariaudavome. Ši vienybė skirtingume mums atrodo prigimtina, tačiau ji yra nepaprasta ir verta branginimo, kadangi nėra nei natūrali, nei neišvengiama. Dažniausiai pasireiškianti politinė vienybės skirtingume forma yra imperija, kurią Europos kariai-karaliai mėgino atkurti šimtmečiais, sekusiais po Romos imperijos žlugimo.
Imperinės formos žavesys išliko gajus, tačiau viršų paėmė tautinė valstybė – politinė forma, apjungianti visuotinumą ir suverenitetą. Tautinė valstybė tapo Europos civilizacijos skiriamuoju bruožu.
Tautinė valstybė yra Europos skiriamasis bruožas
Tautinė bendruomenė didžiuojasi savarankiška savivalda, nebijo puikuotis savo tautiniais pasiekimais menuose ir moksluose, varžosi su kitomis tautomis – kartais ir mūšio lauke. Tai ne sykį sužalojo Europą, ne kartą beveik mirtinai, tačiau niekuomet nesukompromitavo mūsų kultūrinės vienybės.
Tiesą sakant, atsitiko priešingai: vis labiau konsoliduojantis tautinėms Europos valstybės ir ryškėjant jų savitumams, bendra europietiška tapatybė tapo dar stipresnė. Pasibaigus siaubingam kraujo liejimui pasauliniuose karuose pirmojoje dvidešimto amžiaus pusėje, mes pakilome su dar didesniu pasiryžimu gerbti savo paveldą, kuriuo dalinamės. Tai liudija Europos kaip civilizacijos, kosmopolitinės tikrąją to žodžio prasme, gylį ir galią. Mes neieškome primestos, prievarta palaikomos imperinės vienybės. Vietoje to, europietiškasis kosmopolitizmas pripažįsta, jog patriotinė meilė ir pilietinė ištikimybę atveria duris į platesnį pasaulį.
Mes neremiame primestos, prievarta palaikomos vienybės
Tikroji Europa buvo reikšmingai pažymėta krikščionybės. Universali dvasinė Bažnyčios imperija Europai suteikė kultūrinę vienybę, tačiau pasiekė tai be politinės imperijos. Tai leido bendrojoje europietiškoje kultūroje rastis tam tikroms pilietinėms ištikimybėms. Autonomija to, ką vadiname pilietine visuomene, tapo charakterizuojančiu europietiško gyvenimo bruožu.
Negana to, krikščioniškoji Evangelija nepateikia visapusiškos dieviškos teisės, todėl sekuliarių tautinių įstatymų įvairovė gali būti tvirtinama ir gerbiama nekeliant grėsmės europietiškai vienybei. Visai ne atsitiktinumas, kad krikščioniško tikėjimo Europoje nykimą lydi atnaujintos pastangos įsteigti politinę vienybę – pseudo-religinio universalizmo sentimentais apipintą pinigų ir taisyklių imperiją, kurią šiandien konstruoja Europos Sąjunga.
Krikščionybė skatina kultūrinę vienybę
Tikroji Europa tvirtina lygų kiekvieno individualaus žmogaus orumą, nepriklausomai nuo jo lyties, statuso ar rasės. Toks įsipareigojimas taip pat kyla iš mūsų krikščioniškųjų šaknų. Kilniausios mūsų dorybės yra neabejotinai krikščioniškas paveldas: sąžiningumas, užuojauta, gailestis, atleidimas, taikos siekimas, dosnumas. Krikščionybė revoliucionizavo santykius tarp vyrų ir moterų, suteikdama beprecedentę reikšmę meilei ir abipusei ištikimybei. Santuokos saitai leidžia vyrams ir moterims kartu klestėti bendrystėje. Daugelis mūsų aukų yra atliekamos būtent mūsų sutuoktinių ir vaikų labui. Ši savęs dovanojimo dvasia yra dar vienas krikščionybės indėlis į Europą, kurią mes mylime.
Krikščioniškos šaknys stiprina Europą
Tikroji Europa taip pat semiasi įkvėpimo iš klasikinės tradicijos. Mes atpažįstame save senovės Graikijos ir Romos literatūroje. Būdami europiečiais, mes siekiame didingumo, aukščiausios iš klasikinių dorybių. Tai ne kartą vedė prie negailestingo varžymosi dėl viršenybės, tačiau savo geriausiame pavidale šis tobulumo troškimas įkvepia Europos vyrus ir moteris kurti nepranokstamo grožio muzikinius ir meninius kūrinius, siekti neįtikėtinų proveržių moksle ir technologijose. Pagrindinės santūriųjų romėnų dorybės ir graikų didžiavimasis pilietiniu dalyvavimu bei filosofinių tyrinėjimų dvasia Europoje niekada nebuvo pamiršti. Šis paveldas taip pat yra mūsų.
Klasikinės ištakos skatina tobulumo siekimą
Tikroji Europa niekuomet nebuvo tobula. Klaidingosios Europos šalininkai neapsirinka siekdami plėtros ir reformų, o nuo 1945 ir 1989 metų buvo pasiekta daug dalykų, kuriuos turėtume branginti ir gerbti. Bendras mūsų gyvenimas yra besitęsiantis projektas, ne sustabarėjęs paveldas. Vis dėlto, Europos ateitis priklauso nuo atnaujintos ištikimybės geriausioms mūsų tradicijoms, o ne suklastoto universalizmo, reikalaujančio užmaršties ir savęs išsižadėjimo. Europa neprasidėjo su Apšvieta. Mūsų mylimi namai nebus realizuoti per Europos Sąjungą. Tikroji Europa yra, ir visuomet bus, tautų bendruomenė, vienu metu uždara, kartais net agresyviai, bet tuo pačiu suvienyta dvasinio palikimo, dėl kurio visi kartu galime ginčytis, jį vystyti, juo dalinis ir jį mylėti.
Mes prarandame savo namus
Klaidingoji Europa puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška. Ji pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“. 68-ųjų karta laiko šias laisves brangiomis pergalėmis prieš kadaise visagalį ir represinį kultūrinį režimą. Jie regi save kaip didžiuosius gelbėtojus, o bet kokie jų nusižengimai yra liaupsinami kaip kilnūs moraliniai pasiekimai, už kuriuos visas pasaulis turėtų jaustis dėkingas.
Vyrauja klaidingai suvokiama laisvė
Vis dėlto, jaunesniųjų Europos kartų patiriama realybė auksu spindi gerokai mažiau. Nedorovingas hedonizmas įprastai veda prie nuobodulio ir gilaus betiksliškumo jausmo. Silpnėja santuokos saitai. Siautulingoje seksualinės laisvės jūroje giluminis jaunų žmonių troškimas tuoktis ir kurti šeimas dažnai yra sužlugdomas. Laisvė, užgniaužianti giliausius mūsų širdžių troškimus, netrunka tapti prakeiksmu. Mūsų visuomenės vis labiau pasiduoda individualizmui, vienatvei ir betiksliškumui. Mes atsisakome laisvės ir pasmerkiame save tuščiam prisitaikėliškumui, būdingam vartojimu ir pramogine žiniasklaida varomai kultūrai. Jaučiame pareigą pasakyti tiesą: 68-ųjų karta griovė, tačiau nieko nepastatė. Jie sukūrė tik vakuumą, kurį užpildė pramoginė žiniasklaida, pigus turizmas ir pornografija.
Individualizmas, vienatvė ir betiksliškumas yra plačiai paplitę
Tuo pačiu metu, kai girdime pagyras apie beprecedentę laisvę, europietiškas gyvenimas tampa vis labiau visapusiškai reguliuojamas. Taisyklės – dažnai rengiamos beveidžių technokratų, veikiančių išvien su galingais interesantais – diktuoja mūsų darbo santykius, verslo sprendimus, išsilavinimo kvalifikacijas, mūsų informacinės ir pramoginės žiniasklaidos turinį.
Negana to, šiandien Europa siekia sugriežtinti tvarką, pagal kurią yra reguliuojama kalbos laisvė – pirminė europietišką laisvė, sąžinės laisvės manifestacija. Šie draudimai nėra nutaikyti į nešvankybes ar kitus išpuolius prieš padorumą viešajame gyvenime.
Vietoje to, valdančiosios Europos klasės trokšta apriboti politinę kalbą. Politiniai lyderiai, garsiai išsakantys nepatogias tiesas apie Islamą ir imigraciją, yra statomi priešais teisėjus. Politinis korektiškumas mums primeta stiprius tabu, kurie amoraliais pasmerkia bet kokius iššūkius prieš status quo. Klaidingoji Europa neskatina laisvės kultūros; ji skatina rinkos valdomą homogeniškumo ir politiškai primetamo prisitaikėliškumo kultūrą.
Esame reguliuojami ir prižiūrimi
Klaidingoji Europa taip pat puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu lygybei. Ji tvirtina, jog skatina atsikratyti diskriminacijos ir priimti visas rases, religijas ir tapatybes. Šioje srityje buvo padaryta apčiuopiama pažanga, tačiau tuo pat metu buvo leista įsivyrauti utopiškam atotrūkiui nuo realybės.
Europos namai turėtų tapti tautų ir nacijų namais. Slaptai.lt nuotr.
Vėliausiosios kartos Europa siekė įgyvendinti didįjį multikultūralizmo projektą. Reikalavimas ar net skatinimas, kad naujai atvykę musulmonai prisitaikytų prie mūsų elgesio normų ir papročių, buvo suvokti kaip šiurkšti neteisybė. Mums buvo paaiškinta, jog įsipareigojimas lygybei reikalauja, kad atsisakytume bet kokių užuominų apie tikėjimą savo kultūros viršenybe. Paradoksaliai, multikultūrinė Europos santvarka, neigianti krikščioniškas Europos ištakas, yra realizuojama vadovaujantis hiperbolizuotu ir nepalaikomu krikščionišku universalaus dosnumo idealu. Iš Europos tautų ji reikalauja šventuoliško savęs aukojimo. Esame skatinami noriai priimti neabejotiną mūsų gimtųjų žemių kolonizaciją ir savo kultūros nuopuolį kaip šlovingiausią dvidešimt pirmojo amžiaus Europos įvykį – kolektyvinę savižudybę vardan kažin kokios naujai gimstančios globalios bendruomenės, propaguojančios taiką ir klestėjimą.
Multikultūralizmas nėra veiksmingas
Toks mąstymas pasižymi dideliu nesąžiningumu. Daugelis mūsų valdančiųjų klasių atstovų neabejotinai tiki europietiškos kultūros viršenybe, tačiau žino, kad jos negalima viešai tvirtinti būdais, kurie įžeistų imigrantus. Suvokdami šią viršenybę, jie mano kad asimiliacija bus greita ir savaiminė. Tai ironiškas senovinės imperinės mąstysenos atspindys: valdančiosios Europos klasės vadovaujasi prielaida, kad „jie“ neišvengiamai taps tokie kaip „mes“, nesusimąstydami, kad iš tiesų gali nutikti atvirkščiai.
Tuo pat metu, oficialiai propaguojamas multikultūralizmas yra pasitelkiamas kaip priemonė slopinti nemalonias, bet „laikinas“ kultūrines įtampas.
Auga nesąžiningumas
Yra ir gerokai tamsesnių nesąžiningumo apraiškų. Vis didėjantis vėliausiosios kartos valdančiosios klasės segmentas prieina išvadą, jog jo narių asmeninis interesas glūdi kuo spartesnėje globalizacijoje. Jie trokšta kurti viršnacionalines institucijas, pajėgias valdyti apsieinant be visuotinio suverenumo keliamų nepatogumų.
Tampa vis labiau akivaizdu, kad „demokratijos deficitas“ Europos Sąjungoje nėra vien tik techninė problema, taisytina techninėmis priemonėmis. Veikiau, šis deficitas yra fundamentalus ir fanatiškai ginamas įsipareigojimas. Nepriklausomai nuo to, ar yra legitimuojami tariamų ekonominių neišvengiamybių ar autonomiškai besivystančios tarptautinių žmogaus teisių praktikos, supranacionaliniai ES institucijų mandarinai savinasi politinį Europos gyvenimą, į visus iššūkius atsakydami technokratine maniera: „Nėra kitos alternatyvos.“ Tai minkšta, tačiau vis realesnė tironija, su kuria susiduriame.
Stiprėja technokratinė tironija
Klaidingosios Europos puikybė šiandien tampa akivaizdi, nepaisant geriausių jos šalininkų pastangų dangstyti ją patogiomis iliuzijomis. Visų pirmiausia, darosi aišku, kad klaidingoji Europa yra daug silpnesnė, nei kas nors galėjo įsivaizduoti. Pramoginė žiniasklaida ir materialinis vartojimas negali palaikyti gajaus pilietinio gyvenimo. Mūsų visuomenėms, multikultūralistinės ideologijos dėka netekusioms aukštesnių idealų ir prigrasintoms nereikšti patriotinio didžiavimosi, šiandien yra sunku telkti valią savigynai.
Negana to, nuasmeninta, gigantiškų tarptautinių korporacijų dominuojama ekonominė sistema bei vyraujanti priimtinumo retorika niekaip neatnaujina pilietinės ištikimybės ir socialinės kohezijos.
Vėlgi, privalome kalbėti atvirai: Europos visuomenės sparčiai silpsta. Jei atvertume savo akis, pamatytume kaip niekada didelį kliovimąsi valdžios galiomis, socialine priežiūra ir indoktrinacija švietime. Sunkiai ginkluotus kareivius į mūsų gatves atveda ne tik Islamo terorizmas; riaušių policijos pajėgos šiandien yra reikalingos malšinant kruvinus anti-sisteminius protestus ar net suvaldant girtas futbolo sirgalių minias. Mūsų fanatiškas atsidavimas savo ištikimybėms futbole yra desperatiškas ženklas, jog trokštame patenkinti giluminį žmogišką poreikį solidarumui – poreikį, kuris klaidingoje Europoje lieka nepatenkinamas.
Klaidingoji Europa yra silpna ir pažeidžiama
Apmaudu, tačiau intelektualiosios Europos klasės yra vienos pagrindinių ideologinių šalinikių, reiškiančių paramą klaidingosios Europos puikybei. Be jokios abejonės, mūsų universitetai yra vienas šlovingiausių Europos civilizacijos pasiekimų, tačiau kadaise buvę vietomis, kur jaunosioms kartoms perleisdavome praeities išmintį, šiandien daugelis universitetų sulygina kritinį mastymą su siauraprotišku praeities atmetimu. Kelrodė europietiškosios dvasios žvaigždė visuomet buvo griežta intelektualinio sąžiningumo ir objektyvumo disciplina.
Deja, šis kilnus idealas buvo transformuotas per dvi vėliausiąsias kartas. Asketizmas, kadaise siekęs išlaisvinti protą iš dominuojančių nuomonių tironijos, buvo pakeistas pasyviu ir nereflektyviu priešiškumu viskam, kas yra mūsų. Tokia kultūrinio išsižadėjimo pozicija funkcionuoja kaip paprastas ir pigus būdas būti „kritišku“. Vėliausioje kartoje ši pozicija buvo repetuojama paskaitų auditorijose, kol galiausiai tapo doktrina, dogma.
Tokių įsitikinimų dėstymas šiandien yra laikomas „apsišvietimo“ ir dvasinio išrinktumo bruožu. To pasekmė yra ta, kad mūsų universitetai šiandien yra aktyvūs besitęsiančios kultūrinės destrukcijos vykdytojai.
Įsivyravo išsižadėjimo kultūra
Mūsų valdančiosios klasės propaguoja ir vysto žmogaus teises. Jos sunkiai triūsia kovodamos su klimato kaita. Jos kruopščiai konstruoja globaliai integruotą rinkos ekonomiką ir harmonizuoja mokestines politikas. Jie akylai stebi progresą lyčių lygybės link. Jie dėl mūsų daro tiek daug! Argi svarbu, kokiais mechanizmais jie užėmė savo pareigas? Koks skirtumas, kad Europos tautos tampa vis skeptiškesnės jų atliekamai valstybinei tarnybai?
Elitai arogantiškai demonstruoja savo dorybingumą
Šis augantis skepticizmas yra visiškai pateisinamas. Šiandien Europa yra dominuojama betikslio materializmo, kuris atrodo nepajėgus motyvuoti vyrus ir moteris kurti šeimas ir susilaukti vaikų. Išsižadėjimo kultūra iš būsimosios kartos atima tapatybės savivoką. Kai kuriose mūsų šalyse yra regionų, kuriuose musulmonai gyvena turėdami neformalią autonomiją nuo vietinių įstatymų, tarytum būtų kolonistai, o ne draugiški mūsų tautų nariai.
Individualizmas izoliuoja mus vieną nuo kito. Globalizmas transformuoja milijonų žmonių gyvenimo perspektyvas. Sukritikuotos, mūsų valdančiosios klasės teisinasi, jog jos viso labo dirba tam, kad prisitaikytume prie neišvengiamų, nepakeičiamų aplinkybių. Esą, neįmanomas joks kitas veikimo būdas, o priešintis yra neracionalu.
Tam prieštaraujantys yra kaltinami pasidavimu nostalgijai, dėl ko nusipelno būti pasmerkti kaip rasistai ar fašistai. Ryškėjant socialinėms skirtims ir pilietiniam nepasitikėjimui, viešasis Europos gyvenimas tampa vis piktesnis, vis labiau pagiežingas, ir niekas negali pasakyti, kada ir kaip tai baigsis. Privalome liautis ėję šiuo keliu. Mes turime nusimesti klaidingosios Europos tironiją. Mes turime alternatyvą.
Mes turime alternatyvą
Pastangos atsinaujinti prasideda teologiniu savęs pažinimu. Universalistinės ir universalizuojančios klaidingosios Europos pretenzijos atskleidžia, jog ji tėra surogatinė religinė santvarka, tam tikras erzacas, pasižymintis tiek tikybiniais įžadais, tiek anatemomis. Tai yra galingas opiatas, paralyžiuojantis Europą kaip politinį kūną. Privalome atkakliai tvirtinti, jog religinės aspiracijos yra priderama religijos, ne politikos (ar juolab biurokratinio administravimo) sritis. Siekdami atgauti savo politinį ir istorinį veiksnumą, privalome iš naujo sekuliarizuoti [autoriai sekuliarizacijos terminą čia vartoja ne įprastine šio žodžio reikšme –red. past.] viešąjį Europos gyvenimą.
Turime nusigręžti nuo erzacinės religijos
Tai iš mūsų reikalaus atmesti melagingą kalbą, kuri išvengia atsakomybės ir skatina ideologinę manipuliaciją. Kalbos apie įvairovę, priimtinumą ir multikultūralizmą yra tuščios. Dažnai, tokia kalba yra pasitelkiama kaip priemonė charakterizuoti mūsų nesėkmes kaip pasiekimus: esą, socialinio solidarumo silpnėjimas „iš tiesų“ yra svetingumo, tolerancijos ir priimtinumo požymis. Tai rinkodaros kalba, skirta maskuoti tikrovei, o ne ją nušviesti.
Europos Parlamentas
Privaloma atgauti tvirtą pagarbą tikrovei. Kalba yra subtilus instrumentas, kurį menkiname naudodami kaip vėzdą. Turėtume būti lingvistinio padorumo sergėtojais. Kliovimasis viešu smerkimu yra mūsų šiandieninio dekadanso požymis. Negalime toleruoti žodinio bauginimo, ar juolab grasinimų mirtimi. Privalome saugoti tuos, kurie kalba protingai, net jei manoma, kad jų požiūriai yra klaidingi. Europos ateitis privalo būti liberali geriausia šio žodžio prasme, reiškiančia įsipareigojimą gyvybingam viešajam diskursui, nevaržomam grasinimų smurtu ar prievarta.
Privalome atkurti tikrąjį liberalizmą
Išsklaidydami klaidingosios Europos iliuzijas apie utopiją ir pseudo-religinį kryžiaus žygį vardan pasaulio be sienų, skatinsime naujos rūšies valstybingumą ir naujo tipo valstybės veikėjų radimąsi. Geras politinis lyderis rūpinasi visuotine specifinės tautos gerove. Geras politinis lyderis suvokia mūsų bendrąjį Europos paveldą ir mūsų specifines tautines tradicijas kaip nuostabias ir gyvastį teikiančias, tačiau trapias dovanas. Jis neatmeta šio paveldo, bet ir nerizikuoja jo praradimu vardan utopinių svajonių.
Tokie lyderiai trokšta pagarbos, reiškiamos jų vedamų žmonių; jie negeidžia „tarptautinės bendruomenės“ pritarimo, kuri viso labo tėra oligarchinis viešųjų ryšių aparatas.
Mums reikia atsakingų valstybės veikėjų
Pripažindami specifinį Europos tautų charakterį ir jų krikščionišką žymę, turime nesileisti gluminami klastingų multikultūralistų pasisakymų. Imigracija be asimiliacijos yra kolonizacija, ir privalo būti atmetama. Mes pagrįstai tikimės, jog į mūsų žemes migruojantys žmonės inkorporuos save į mūsų tautas ir perims mūsų gyvenimo būdą. Toks lūkestis turi būti remiamas aiškiai išdėstytos politikos. Multikultūralizmo kalba buvo importuota iš Amerikos, tačiau didysis Amerikos imigracijos laikotarpis prasidėjo dvidešimto amžiaus pradžioje, stebėtinai spartaus ekonominio auginimo metu, šalyje, kurioje praktiškai neegzistavo jokie gerovės valstybės mechanizmai, turėjusioje labai stiprų tautinės tapatybės suvokimą, prie kurio imigrantai buvo skatinami prisitaikyti.
Europa miega
Priėmusi didelį skaičių imigrantų, Amerika dviems kartoms užvėrė savo duris beveik aklinai. Europa turi pasimokyti iš šios Amerikos patirties, o ne perimti dabartines amerikietiškas ideologijas. Ši patirtis mus moko, kad darbo vieta yra galinga asimiliavimo priemonė, kad dosni gerovės valstybės sistema gali trikdyti asimiliaciją, ir kad išmintinga politinė valdžia kartais įsako apriboti imigraciją – net drastiškai, jei to reikalauja aplinkybės. Privalome neleisti multikultūrinei ideologijai deformuoti mūsų politinių sprendimų apie tai, kaip geriausiai siekti bendrojo gėrio, o tai reikalauja pakankama vienybe ir solidarumu pasižyminčių tautinių bendruomenių, suvokiančių savo gėrį kaip bendrą.
Turime atnaujinti tautinę vienybę ir solidarumą
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europa kultivavo energingas, gajas demokratijas. Žlugus Sovietų imperijai, Vidurio Europos tautos atkūrė savo pilietinį gyvybingumą. Tai yra vieni brangiausių Europos pasiekimų, tačiau jie bus prarasti, jei nepradėsime spręsti imigracijos ir demografinių problemų savo tautose.
Multikultūriškos gali būti tik imperijos, o Europos Sąjunga taps būtent tokia, jei mums nepavyks iškelti atnaujinto solidarumo ir pilietinės vienybės kaip esminių kriterijų, pagal kuriuos būtų vertinama imigracijos politika ir strategijos asimiliacijai.
Tik imperijos gali būti multikultūriškos
Daugelis klaidingai mano, jog Europa yra traukoma konvulsijų vien dėl nesutarimų imigracijos tema. Tiesa yra ta, kad tai tik viena gerokai platesnio socialinio nuosmukio dimensija – nuosmukio, kurį būtina sustabdyti. Privalome atstatyti specifinių visuomeninių rolių orumą – tėvai, mokytojai ir profesoriai yra įpareigoti formuoti savo globotinius. Turime priešinti ekspertizės kultui, įsigalinčio išminties, takto ir kultūringo gyvenimo siekio kaina. Negalime tikėtis jokio Europos atsinaujinimo tol, kol ryžtingai neatmesime perdėto egalitarizmo ir išminties keitimo techniniu žinojimu.
Mes vertiname politinius moderniųjų laikų pasiekimus. Kiekvienam vyrui ir moteriai turėtų būti suteikiama lygaus balso teisė. Turi būti ginamos pagrindinės mūsų teisės. Vis dėlto, sveika demokratija reikalauja socialinių ir kultūrinių hierarchijų, kurios skatintų tobulumo siekimą ir teiktų pagarbą tarnaujantiems bendrojo gėrio labui. Turime atstatyti dvasinės didybės suvokimą ir rodyti jam deramą pagarbą, idant mūsų civilizacija galėtų atremti augančią materialaus turto ir vulgaraus pramogų verslo įtaką.
Žmogaus orumas yra daugiau nei vien jo teisė būti paliktam ramybėje, ir tarptautinių žmogaus teisių doktrinos visiškai nepadengia nei teisingumo, nei gėrio sampratų. Europa turi atnaujinti savo konsensusą apie moralinę kultūrą, idant jos žmonės galėtų būti vedami dorovingo gyvenimo link. Negalime leisti klaidingam laisvės suvokimui trukdyti mums išmintingai taikyti teisę kovojant su visuotinėmis ydomis.
Turime būti atlaidūs žmogiškajam silpnumui, tačiau Europa negali klestėti tol, kol neatkursime bendruomeninės aspiracijos gyventi dorai ir siekti žmogiškojo tobulumo. Orumo ir savigarbos kultūra kyla iš padorumo ir savų pareigų vykdymo visose mūsų gyvenimo srityse. Turime atnaujinti visapusę pagarbą tarp socialinių klasių, kuri charakterizuoja visų savo narių indėlį vertinančias visuomenes.
Privalome atkurti moralinę kultūrą
Nors pripažįstame pozityvius laisvos rinkos ekonomikos aspektus, turime priešinti ideologijoms, siekiančioms susumuoti (totalizuoti) rinkos logiką. Negalime leisti, kad viskas būtų parduodama. Tinkamai funkcionuojančios rinkos reikalauja teisinio valdymo, ir mūsų teisinis valdymas turėtų apimti daugiau nei vien ekonominį našumą. Rinkos funkcionuoja geriausiai tada, kai yra įterpiamos į stiprias socialines institucijas, organizuojančias savo veiklą pagal savitus, nerinkinius principus.
Ekonominis augimas, nors ir naudingas, nėra aukščiausias gėris. Rinkos turi būti kreipiamos socialinių tikslų link. Šiandien korporacinis gigantizmas grasina net politiniam suverenumui. Tautos privalo bendradarbiauti suvaldant globalių ekonominių jėgų aroganciją ir beatodairiškumą. Mes pritariame išmintingam valstybės valdžios galių naudojimui užtikrinant neekonominę socialinę gerovę.
Rinkos turi būti orientuojamos socialinių tikslų link
Mes tikime, kad Europa turi išlaikymo vertą istoriją ir kultūrą. Apmaudu, tačiau mūsų universitetai gerokai per dažnai išduoda šį mūsų paveldą. Privalome reformuoti mokymo programas taip, kad jos skatintų mūsų bendros kultūros perdavimą, o ne indoktrinuotų mūsų jaunimą tapti išsižadėjimo kultūros dalimi. Visų lygmenų mokytojai ir auklėtojai turi pareigą išlaikyti šią atmintį. Jie turėtų didžiuotis savo role kartu sujungiant buvusias ir būsimąsias kartas.
Taip pat privalome atnaujinti aukštąją Europos kultūrą, traktuodami taurumą ir grožį kaip savo bendrąjį standartą ir atmesdami menų degradaciją į tam tikros rūšies politinę propagandą. Tai reikalaus naujos menų globėjų kartos kultivavimo. Korporacijos ir biurokratijos jau ne kartą įrodė esančios prastomis menų sergėtojomis.
Mokymas privalo būti reformuotas
Santuoka yra pilietinės visuomenės pamatas ir harmonijos tarp vyrų ir moterų pagrindas. Tai intymus ryšys, užmezgamas siekiant kurti namų ūkį ir auginti vaikus. Mes tvirtiname, kad fundamentali mūsų, kaip žmonių, rolė visuomenėje yra būti tėvais ir motinomis. Santuoka ir vaikai yra integrali bet kokios žmonių klestėjimo vizijos dalis. Vaikai reikalauja aukojimosi iš tų, kurie juos atveda į šį pasaulį. Šis aukojimasis yra kilnus ir privalo būti gerbiamas. Mes remiame atsakingą socialinę politiką, skatinančią ir stiprinančią santuokos instituciją, vaikų susilaukimą ir jų auginimą. Visuomenė, kuri nepajėgia ar nenori į save priimti vaikų, neturi ateities.
Santuoka ir šeima yra esminiai dalykai
Šiandien Europoje tvyro didžiulis nerimas. Ji yra susijęs su vadinamojo „populizmo“ iškilimu, nepaisant to, kad šio termino prasmė yra retai apibrėžiama, ir jis dažniausiai pasitelkiamas užgauliojimui. Mes turime savų abejonių. Europa privalo semtis gilios išminties iš savo tradicijų, o ne kliautis supaprastintais lozungais ir visuomenę skaldančiu apeliavimu į emocijas. Vis dėlto, mes pripažįstame, kad nemaža dalis šio naujo politinio fenomeno iš tiesų gali reprezentuoti sveiką maištavimą prieš klaidingosios Europos tironiją, kuri „antidemokratiškumu“ kaltina bet kokią jos moralinės legitimacijos monopoliui kylančią grėsmę.
Vadinamasis „populizmas“ yra pateisinamas iššūkis status quo diktatui, arba „centro fanatiškumui“. Tai ženklas, jog net mūsų degradavusioje ir nuskurdintoje politinėje kultūroje, istorinis Europos tautų veiksnumas vis dar gali atgimti.
Populizmui turime skirti dėmesio
Kaip klaidingą atmetame teiginį, jog nėra jokios atsakingos alternatyvos dirbtiniam, sielos stokojančiam vieningos rinkos solidarumui, transnacionalinei biurokratijai ir gražbyliam pramogų verslui. Duonos ir žaidimų nėra gana. Toji atsakinga alternatyva yra tikroji Europa.
Tikroji Europa yra mūsų ateitis
Šią akimirką, mes prašome visų europiečių prisijungti prie mūsų ir atmesti utopinę iliuziją apie multikultūrinį pasaulį be sienų. Mes teisėtai ir pagrįstai mylime savo gimtąsias žemes, ir siekiame savo vaikams perduoti kiekvieną garbingą dalyką, kurį paveldėjome iš savo tėvynių. Kaip europiečiai, mes taip pat dalinamės bendru paveldu, ir šis paveldas reikalauja, kad visi kartu gyventume santarvėje, kaip tautų Europa. Atnaujinkime savo tautinį suverenumą, ir susigrąžinkime savigarbą prisiimdami bendrą politinę atsakomybę už Europos ateitį.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą
Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.
Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.
Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…
Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?
Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.
Lietuvių kalbos išdavystė
Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…
Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.
…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.
Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…
Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!
Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.
Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.
Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.
Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…
Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]
Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.
Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…
Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.
Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.
Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…
Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.
Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…
Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.
Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…
(Bus daugiau)
2017.10.12; 05:55
[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.
