Fotoaparato akis. Slaptai.lt nuotr.

Pripažinkime, jog vestuvės yra viena gražiausių švenčių, kurią yra tiesiog būtina įamžinti. Todėl yra svarbu pasirinkti patyrusį fotografą, kuris ras tinkamą apšvietimą ir turės idėjų, kaip sukurti unikalias vestuvių nuotraukas. Vestuvių fotografą renkasi net ir tie, kurie nemėgsta fotografuotis. Apie vestuves svajoja kiekviena moteris. Dažniausiai dar vaikystėje mergaitės pradeda galvoti apie tai, kokią suknelę pasirinks ir kitus dalykus. Jei norite, jog vestuvės būtų įamžintos, labai svarbu pasirinkti fotografą, kuris galės tai padaryti.

Fotoaparatai. Slaptai.lt nuotr.

Pasirinkti fotografą yra nelengvas darbas. Geri fotografai turi daug užsakymų, todėl juos užsisakyti reikia prieš kelis mėnesius ar net anksčiau, taip pat jie kainuoja brangiai. Tačiau svarbu rinktis tik patyrusį fotografą, kuris jau padarė daug gerų nuotraukų. Pasirinkti fotografą bus lengviau, žinant kelis dalykus:

  • Geras fotografas nebūtinai turės atitinkamą išsilavinimą, tačiau turės ilgametę darbo patirtį ir daug pavyzdžių. Jei Jūsų pasirinktas fotografas turi atitinkamą išsilavinimą, tačiau neturi daug darbo patirties. Tuomet samdyti jį yra rizikinga. Žinios yra reikalingos, tačiau patirtis yra svarbiausia. Jei fotografas turi daug žinių, tačiau mažai patirties, jis dar nepatyręs fotografas. Rinkitės tą, kuris turi atlikęs daug darbų ir gali išpildyti visus Jūsų lūkesčius.
  • Samdyti mėgėją yra pigiau, tačiau jis nesuteiks to, ką gali profesionalas. Yra nemažai mėgėjų fotografų, kurie dirba kitoje srityje, tačiau laisvalaikiu fotografuoja, jog užsidirbtų. Tokie fotografai puikiai tinka tam, jog būtų įamžintos vakarėlių akimirkos, jie gali padaryti daug gražių nuotraukų, tačiau nereikėtų juos rinktis vestuvėms. Jie neturi tiek patirties, kiek profesionalai, todėl negalės suteikti Jums reikiamos kokybės. Be to, mėgėjai neturi įrangos, kurią turi profesionalai. Fotografo įrangos kaina gali siekti net 10 000 eurų ar daugiau. Jei žmogus fotografija užsiima tik laisvalaikiu, akivaizdu, jog jis neinvestuoja tokios sumos į įrangą.
  • Vestuvių fotografas ne tik fotografuoja, bet ir redaguoja nuotraukas. Nuotraukų redagavimas tai nebūtinai spuogų panaikinimas ar talijos ploninimas. Programų dėka, fotografai nuotraukas gali padaryti profesionalesnes, pakeisti apšvietimą. Nuotraukų redagavimas yra naudojamas praktiškai visuomet. Nesvarbu, ar tai asmeninė fotosesija, ar vakarėlis, ar šventė, greičiausiai fotografas pasiūlys redaguoti nuotraukas. Kai kurie už tai siūlo papildomą kainą, kiti jau įskaičiuoja į bendrą mokamą sumą. Pasitaiko, jog fotografai patys nuotraukų neredaguoja, o samdo žmogų, kuris tai padaro. Verta pasidomėti apie nuotraukų redagavimą prieš pasirenkant fotografą. Galbūt pasirinktas fotografas neredaguoja nuotraukų ir jas įteikia iš karto po fotosesijos. Profesionalūs fotografai dažniausiai redaguoja nuotraukas ir padaro jas dar gražesnėmis.

2020.09.19; 18:00

Mano Tėvas labai mėgo fotografuoti. Fotografavo visą gyvenimą. Iki pat mirties.

Nuo pat pirmųjų vaikystės dienų, kai jau pradėjau suvokti pasaulį, prisimenu jį fotografuojantį. Fotografavo viską – mane, žengiantį pirmuosius žingsnius, Mamą, verdančią pietus, gimines iš Alytaus ir Šiaulių, šeimos draugus Sidabrus ir Matuzevičius, mažytį šunelį Kiką, Nerį, kurią kasryt matydavau pro Žirmūnų gatvės 61-ojo namo 18-ojo buto langą, vadinamąjį tankų kelią, vingiavusį palei Nerį…

Vėliau, keliaudamas po Alytaus rajoną, foto juostoje Tėvas įamžino savo tėviškės grožį. Kai visi keliavome po Nacionalinio parko vandenis, užfiksavo ežerų, miškų, upelių, senovinių kaimų grožį. Asmeniniame albume buvo sukaupęs daug nuotraukų, kuriose įamžinti jo kursiokai ir kursiokės. Kai nusipirko sodą, fotografavo statomą namą, renčiamą klėtį, kasamą šulinį.

Fotografavo miškus – Valakupį, Vidzgirį, Punios šilą, fotografavo Lietuvos piliakalnius, Lietuvos dvarus, Lietuvos pilis…

Atvažiavęs į Maskvą, įamžino mane, tarnavusį sovietinėje armijoje.

Kai Lietuva pradėjo busti iš sovietinių negandų, stengėsi nepraleisti nė vieno Atgimimo mitingo. Fotografavo Baltijos kelią, Sausio 13-osios barikadas. Lietuvai atgavus save, stengėsi užfiksuoti visus bent kiek reikšmingesnius įvykius, politikus.

Ypač mėgo knygų muges. Jose prapuldavo visai dienai. Grįždavo suplukęs, pavargęs, bet laimingas, nes juk pavyko pagauti keletą įsimintinų, įspūdingų, išliekamąją vertę turinčių akimirkų.

Net jau sunkiai sirgdamas turėjo stiprbės įamžinti Santariškių ligoninę…

Jei ne mano Tėvas Vytautas Visockas, šiandien neturėčiau nei širdžiai mielų, brangių nuotraukų iš vaikystės, paauglystės laikų, nei tokio gausaus politinių, kultūrinių, visuomeninių nuotraukų archyvo, kuriuo dažnai naudojuosi iliustruodamas internetinėje svetainėje slaptai.lt skelbiamus straipsnius.

Šiandien, tvarkydamas tuščius namus, spintoje radau lentynose tvarkingai sudėtus Tėvo sovietinių laikų fotoaparatus, kuriais jis naudojosi daug metų. Tarp jų – ir mano pirmasis fotoaparatas „Svema“, kurį Tėvas nupirko, tikėdamasis, kad ir aš pamėgsiu fotografiją.

Jūsų dėmesiui – Tėvo fotoaparatai, kurie itin brangūs jo sūnui.

Gintaras Visockas

2020.02.05; 18:02

« 1 2 »

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

 Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.06

Jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Justinas Marcinkevičius

Pirmieji mano nuotraukų “herojai” buvo vaikai: seserys, pusseserės, gatvės ir mokyklos draugai. Nes ir pats buvau vaikas, kai Tėvai nupirko stebuklingą dėžutę – fotoaparatą “Liubitel” (“Mėgėjas”).

Ir dabar man maloniausia fotografuoti gamtą ir vaikus, ypač tuos, kurie žengia pirmuosius žingsnius arba dar sėdi ant mamyčių ir tėčių rankų. Jie tokie išraiškingi, tokie tikri ir gražūs! Gaila, kad jų vis mažiau ir mažiau mano Tėvynėje… Kad jie, Jos gerai nepamatę, nepažinę, nepamilę, bėga į svečias šalis. Ne visi, žinoma, ir ne be mūsų – jų tėvų ir senelių – kaltės. Ne be Lietuvos valdžios kaltės…

Viena iš čia pateikiamų nuotraukų – ne mano. Ta, kur grupė plikagalvių vaikų, o šalia jų – jauna moteris – pirmoji mano Mokytoja, kurios nei vardo, nei pavardės nežinau. Dar kelios pokario nuotraukos – gal mano, o gal mano fotografavimo mokytojo Laimučio Igno Sidabro.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.04