Rusijos slaptoji tarnyba FST (Federalnaja služba bezopastnosti) praneša, kad Barnaūlo mieste kontržvalgybos preigūnai sučiupo kariškį, tarnavusį strateginės paskirties raketinių pajėgų dalinyje. Suimtasis kaltinamas teikęs slaptą informaciją Ukrainos žvalgybai.

Jei Rusijos teismas pripažintų kariškį bendradarbiavus su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis, jam grėstų įkalinimas nuo 12 iki 20 metų.

Šią informaciją išplatino TASS.

2020.08.27; 14:06

Maskvoje antradienį dėl kaltinimų valstybės išdavyste sulaikytas buvęs žurnalistas ir Rusijos kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėjas Ivanas Safronovas.
 
Pasak „Roskosmos“, atliekamas tyrimas ir agentūra visapusiškai bendradarbiauja su tyrimą vykdančiomis institucijomis. Agentūra teigia, kad I. Safronovo sulaikymas nėra susijęs su jo darbu „Roskosmos“, kur jis pradėjo dirbti gegužę.
 
Kaip praneša agentūra dpa, remdamasi Rusijos naujienų agentūros „Interfax“ pranešimais, patarėjas sulaikytas dėl įtarimų šnipinėjus NATO valstybės narės naudai. Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) įtaria, kad I. Safronovas rinko konfidencialią Rusijos karinę informaciją NATO valstybės narės prašymu.
 
I. Safronovas, buvęs Rusijos laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistas, vos prieš du mėnesius tapo „Roskosmos“ vadovo Dmitrijaus Rogozino viešųjų ryšių patarėju. Kai dirbo žurnalistu, I. Safronovas rašė politinius ir karinius straipsnius.
 
I. Safronovui už valstybės išdavystę gresia iki 20 metų kalėjimo.
 
Tuo metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigė, kad, remiantis Kremliui pateikta informacija, I. Safronovas sulaikytas ne dėl žurnalistinės veiklos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 17:00

Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Jau išdėsčiau, ko galima laukti iš Kremliaus, kai Astravo AE pradės veikti, https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-kodel-vladimiras-putinas-stato-astravo-ae/

Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.

Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.

Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.

Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.

Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.

Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.

Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.

Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.

Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.

Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto

Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.

Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.

Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine

Kaip teisus jis ir dėl to, kad, anot jo, Astravo AE yra Kremliaus projektas, siekiant nubausti Lietuvą už Nepriklausomybę https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1133559/vytautas-landsbergis-astravo-ae-yra-kremliaus-projektas-siekiant-nubausti-lietuva-uz-nepriklausomybe.

2020.02.02; 17:30

Peteris Tide

„Pagaliau apie nužudymą mažame Tiergarten parke Berlyne atvirai prabilo Vokietijos vyriausybės koalicijos vidaus politikos reikalų ekspertas“, – rašo Vokietijos bulvarinis leidinys „Bild“.

„Politine prasme šis atvejis yra visiškai akivaizdus: tai Rusija davė įsakymą nužudyti, šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius. Apie tai byloja užtektinai aiškūs prezidento Vladimiro Putino pareiškimai Paryžiaus spaudai, kai jis net pagrindė, kodėl tas žmogus buvo nušautas“, – pokalbyje su „Bild“ žurnalistais tvirtino Uli Gretch, SPD partijos politinių partijų ekspertas.

Vokiečių leidinys „Bild“

Kaip pastebi „Bild“, anksčiau Angela Merkel ir jos vyriausybė buvo įtartinai santūrūs vertindami Zelimkhano Hangoshvili nužudymo Berlyne aplinkybes.

„Aš žinau, kad žmogžudystė Mažajame Tiergarten parke – vienas didžiausių pastarųjų metų skandalų, – pabrėžė Uli Gretch. – Užsienio valstybė siunčia žudiką į Vokietiją, į sostinės centrą, kad šis nužudytų Kremliaus  priešą vidury baltos dienos.“

Taigi Uli Gretchas prieštarauja Federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos vadovui Thomasui Haldenwangui, kuris 2019-ųjų gruodžio pradžioje paskelbė, esą dėl šios konkrečios žmogžudystės neįmanoma atvirai apkaltinti konkrečios šalies, nes trūksta įtikinamų įrodymų.

Zelimchanas Changošvili

Anot SPD eksperto Uli Gretcho, įrodymai yra akivaizdūs ir nedviprasmiški: „Neginčijamų įrodymų problemos nebėra! Turime nusikaltėlį, nusikaltimo įrankį, liudytojus, tikrą pasą su kamufliažo asmens duomenimis. Turime sukurtą legendą, kaip gauti vizą pasitelkiant Rusijos gynybos ministerijos fiktyvią kompaniją, turime prezidento Putino pareiškimus, kad Berlyne nužudytas asmuo neva buvo teroristas. Ir vis dėlto prieš keletą metų Rusijos valdžia išbraukė jį iš ieškomų asmenų sąrašo.

Įdomu dar ir tai, kad gruodžio 11 d. uždarame Bundestago komiteto vidaus reikalų komitete posėdyje atsakydamas į klausimą, ar nėra įrodymų apie užsienio valstybės dalyvavimą nusikaltime, Generalinės prokuratūros atstovas atsakė trumpai ir aiškiai: „Taip“.

„Matyt, praėjus kelioms dienoms po žmogžudystės, iš draugiškų žvalgybos agentūrų buvo gauta neginčijama informacija, rodanti Kremliaus atsakomybę“, – rašo „Bild“.

Šaltinis: „ Bild“

XXX

Pridedame Sauliaus Kizelavičiaus publikaciją „Šūviai Berlyne. Vėl – GRU pėdsakas“, kur buvo paskelbta 2019 metų rugsėjo 2-ąją slaptai.lt portale.

2019 metų  rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

Nūnai vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Zelimchanas Changošvilis

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį būtinai traktuoja esant mirtinu priešu. Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare. Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį. Tad Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais, kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo jam palankesnė.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Į Vokietiją įtariamasis pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime Angelos Merkel: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.09.02; 11:00

Christina Brause, Alexas Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe | Die Welt

„Nuo Gruzijos piliečio nužudymo Berlyno centre praėjo du mėnesiai. Remiantis turima informacija, suimtasis yra rusas, tačiau tyrėjai negali tikėtis pagalbos iš Maskvos. Rusijos valdžia iki šiol palaiko tariamą žudiką“, – rašo Vokietijos laikraštis “ Die Welt“ .

bfv_1
BfV būstinė ir emblema

Zelimkhanas Khangošvilis buvo nušautas Berlyne rugpjūčio 23 d. „Yra daug požymių, kad tai – užsakomoji žmogžudystė. Bet kas konkrečiai už jos slypi, neaišku. Esama ženklų, rodančių į Rusiją. Ne daugiau, bet ir ne mažiau“, – sako žurnalistai Kristina Brause, Aleksejus Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe’as.

„Atrodytų, kad jei Rusija nėra susijusi su nusikaltimu, Kremlius turėtų būti suinteresuotas bendradarbiauti atliekant tyrimą. Rusija buvo kviečiama talkinti tyrimui. Vokietijos vyriausybės atstovas pripažino:“ Vokietijos saugumo institucijos, o vėliau federalinė vyriausybė pasiuntė užklausas dėl šios bylos Rusijos valdžios institucijoms“. „Bet akivaizdu, kad Rusijos pusė yra labai atsargi“, – pabrėžia leidinys.

„Niekas nenori duoti oficialių komentarų dėl šios bylos. Ypač nekalbi Kelno federalinė konstitucinės apsaugos agentūra (BfV). Padarius mažiausią klaidą, diplomatiniai santykiai tarp Vokietijos ir Rusijos iškart taptų komplikuoti. Anot Die Welt,“ BfV „jau išsiuntė kelis prašymus Rusijos valdžios institucijoms. Tačiau atsakymai – nei į tvorą, nei į mietą “.

„Rusai nerodo noro bendradarbiauti. Todėl labai sunku ar net neįmanoma ištirti, kurie asmenys susiję ir kurie neturi jokių sąsajų su žmogžudyste“, – pabrėžia žurnalistai.

Zelimchanas Changošvili

„Tikroji žudiko tapatybė dar nėra nustatyta. Vyras, kuris vis dar tyli, buvo aplankytas Rusijos ambasados darbuotojų, jis teigė esąs Rusijos pilietis. Yra ženklų, rodančių jo artumą Rusijos valstybiniam aparatui. Pasak tyrimams skirtos svetainės“ Bellingcat“, pasą, už kurį nusikaltėlis gavo vizą į Europą, išdavė tas pats departamentas, kaip ir asmenų, kurie tariamai įvykdė pasikėsinimą į Skripalį, dokumentus“.

„Todėl Vokietijos tyrėjai susiduria su dilema: viena vertus, jiems pavyko sugauti įtariamą žudiką. Jie turi akivaizdžių įrodymų: ginklą, kuriuo buvo nuždytas žmogus, panaudotą dviratį ir peruką, ištrauktą iš Šprės upės“.

„Tačiau, pasak Die Welt, žmogžudystės tyrimo skyriaus tyrėjai dar negali nustatyti nužudymo motyvo. Jie taip pat neturi tikrojo nusikaltėlio vardo. Tie, kurie slepiasi už žmogžudystės, elgėsi labai profesionaliai. Berlyno departamentas turi per mažai informacijos, kad galėtų tvirtinti kategoriškai“, – rašoma straipsnyje.

„Priešingai nei Skripal „byloje, nėra jokių Vokietijos vyriausybės atstovų politinių pareiškimų. Tačiau tai, kad tai nėra eilinė žmogžudystė, parodo Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas.“ Natūralu, kad palaikomas ryšys su kanclerio departamentu, sakė ministerijos atstovas. Bet tai, ką mano federalinė vyriausybė, lieka neaišku. Tai – konfidfenciali informacija“.

Zelimchanas Changošvili

„Visų pirma, opoziciją vis labiau stebina tai, kad Vokietijos generalinė prokuratūra (GBA) Karlsrūhėje netyrė šio klausimo. Iki šiol jie tik stebi tyrimą, nepaisydami Rusijos valstybės dalyvavimo požymių.“

„Šiuo metu Generalinė prokuratūra negali perimti Berlyno bylos tyrimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, praneša agentūra. Kitaip tariant, informacijos apie tikrąjį nužudymo pagrindą yra mažai.“

Tuo pačiu metu į įtarimą, kad užsienio žvalgybos agentūra nužudė Vokietijoje gyvenantį žmogų, reikia žiūrėti rimtai, sakė FDP frakcijos specialistas vidaus politikos klausimais  Konstantinas Kule. „Diplomatinis taktas čia netinkamas“, – teigė pavaduotojas, ragindamas skubiai ištirti bylą.

„Tiergarteno nužudymo parke atveju užsienio pajėgų dalyvavimo požymiai – akyvaizdūs, bet… Jei dabartinis tyrimas, Generalinės prokuratūros požiūriu, neperžengs šios kliūties, ši byla teisiškai liks vien tik eiline žmogžudyste“.

Šaltinis: Die Welt

XXX

Primename, ką apie tai Saulius Kizelavičius jau rašė slaptai portale (https://slaptai.lt/saulius-kizelavicius-suviai-berlyne-vel-gru-pedsakas/) Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį traktuoja esant mirtinu priešu.

Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare.

Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį.

Žodžiu, Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais. Kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.

disidentas_litvinenka
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.11.04; 07:17

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmą kartą po rinkimų (liepos 21 d.) Ukrainos Parlamentas – Aukščiausioji Rada (AT) susirinks posėdžiui rugpjūčio 29 d. Tą dieną 450 deputatų priims priesaiką.

Pirmą kartą Ukrainos istorijoje Ukrainos Parlamente bus vienpartinė dauguma, daugiau kaip pusę vietų jame gavo prezidentinė Volodymyro Zelenskio partija „Liaudies tarnas“.  

Šalia jos į AR pateko dar keturios partijos – prorusiška „Opozicinė platforma/Už gyvenimą“, ekspremjerės Julijos Tymošenko „Tėvynė“ (Batkivščina), penktojo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos „Europinis solidarumas“ bei muzikanto  Sviatoslavo Vakarčiuko „Balsas“.

Susumavus daugiamandatėje ir vienmandatėse (jų – 200) apygardose gautus balsus vietos AR pasiskirstė taip:

Liaudies tarnas – 254,  Opozicinė platforma/Už gyvenimą – 43, Tėvynė – 26, Europinis solidarumas – 25, Balsas – 20

Oppozicins blokas – 6, Laisvė – 1, Savipagalba – 1, Vieningas centras – 1,  Baltoji cerkvė kartu – 1, save išsikėlę – 46

Liūdnas Lietuvai vaizdas

Vienintelė vienareikšmiškai už įstojimą į NATO ir ES yra Julija Tymošenko ir jos „Tėvynė“. Tai ji ne tik žodžiais, bet ir veiksmais įrodė būdama premjere, už tai buvo Kremliaus pasodinta į Ukrainos kalėjimą, ir tik kruvinas Euromaidanas ją išgelbėjo nuo kalėjimo „iki gyvos galvos“.

Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.

Visos kitos partijos, peržengusios rinkiminį barjerą daugiamandatėje apygardoje, arba neaiškios, arba prorusiškos.

Antroji pagal dydį Jurijaus Boiko, Viktoro Medvedčiuko, Vladimiro Putino kūmo, ir Vadimo Rabinovičiaus partija „Opozicinė platforma/Už gyvenimą“ pasisako už glaudžius santykius su Rusija. Eksprezidentas Petro Porošenko ir jo partija darbais įrodė, kad Ukraina jam mažų mažiausiai tik objektas asmeniškai praturtėti, ir vardan to jis pasiryžęs daug kam. Taip bent tvirtina seni jam opozicionieriai.

Svarbiausia, neaiški yra didžiausioji, valdančioji, prezidentinė partija. Apie Prezidentą, partijos narius, apie jų ryšius su oligarchais, tiek Ukrainos, tiek Kremliaus, žiniasklaidoje, komentaruose, jau dabar sklando visokiausi negražūs gandai.

Bet šiame straipsnyje – apie Prezidentą.

Štai š.m. rugpjūčio 12 d. kontraversiškoji senosios AR deputatė Tatjana Černovol per TV „Tiesiogiai“ pareiškė, kad ji kreipėsi į Valstybinio tyrimų biuro direktorių Romaną Trūbą su pareiškimu, kuriame išvardinti Prezidentui artimi asmenys – Prezidentūros vadovas Andrejus Bogdanas, jo pavaduotojas Ruslanas Riabošapka, Nacionalinio Saugumo ir Gynybos Tarybos sekretorius Aleksandras Daniliukas ir partijos „Liaudies tarnas“ lyderis Dmitrijus Razumkovas.

Pasak jos, šie asmenys pateko į Prezidento komandą per liūdnai pagarsėjusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus bendražygio Andrejaus Portnovo protekciją.

„Pareiškime aš išvardinau visą sąrašą A. Portnovo teisininkų, kurie dirbo jo firmoje, o taip pat tuos, kurie dirbo jo padėjėjais, kai jis buvo AR deputatas. Jie pervedinėjo milijonines lėšas V. Zelenskio rinkiminei kampanijai. Už tai A. Portnovas gavo galimybę ir A. Zelenskio įsipareigojimą skirti jo žmones į aukščiausias pareigybes“, – pareiškė T. Černovol.

https://antikor.com.ua/articles/321134-chernovol_nazvala_ljudej_portnova_v_komande_prezidenta

Pagrįsti jos kaltinimai finansiniais nusikaltimais išvardintų  asmenų atžvilgiu, ar ne, – kitas klausimas.

Viktoras Janukovyčius (dešinėje) su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu

Tačiau, iš tiesų, paskaičius Andrejaus Portnovo vikipedinę biografiją, susidaro, švelniai tariant,  vienareikšmis Kremliaus įtakos agento vaizdas.

2010 m. balandžio 2 d. jis tapo Viktoro Janukovičiaus Prezidento administracijos vadovo pavaduotoju ir Vyriausiosios valdybos teismų reformos ir teismų sistemos klausimams joje vadovu, o po metų – ir Viktoro Janukovičiaus patarėju.

Mažai kas Ukrainoje abejoja, kad ekspremjerės Julijos Tymošenkos įkalinimas – ir jo rankų darbas.

Po kruvinojo Euromaidano pergalės 2014 m. vasarį jis gavo bėgti į Rusiją, kaip ir jo šefas.

Krymo krizės metu dalyvavo ruošiant separatistinės Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 2014 m. kovo 3 d. Pareiškimą dėl visiškos Krymo autonomijos, po kurio sekė valdžios Kryme perėjimas į Rusijos kariuomenės rankas ir Krymo aneksija.

Paroda Vilniuje, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014 metų gegužės 25 d. Rusijos Federalinė migracijos tarnyba leido jam laikinai apsigyventi Rusijoje.

Prieš tai, kovo mėnesį, Europos Sąjunga ir Kanada paskelbė  įvedančios jam finansines sankcijas.

Į Ukrainą sugrįžo tik 2019 metų gegužės 19 d., kai po pirmojo Prezidento rinkimų turo jau buvo aišku, kad po antrojo Prezidentu taps Volodymyras Zelenskis.

Paskaičius gandus apie Ukrainos Prezidentūros vadovą Andrejų Bogdaną susidaro vaizdas ne ką geresnis (Ukrainoje, kurią ilgai „šefavau“ Seime, gandai dažnai ilgainiui būdavo tikresni už Ukrainos oligarchų nuperkamus „žurnalistinius tyrimus“).

Bet tai čia mano paties samprotavimai. 

O štai ką neseniai, š.m. liepos 17 d., parašė Jurijus Švecas straipsnyje „Rusijos specialiosios tarnybos smogė mirtiną smūgį Ukrainai“.

Bet prieš tai – trupinėlis apie jį patį.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Jurijus Švecas mokėsi kartu su Vladimiru Putinu KGB „aukštojoje mokykloje“, po baigimo dvejus metus „dirbo“ JAV po priedanga (svetima pavarde). 1987 m. sugrąžintas į SSRS. 1993 m. pateko į vieną Pabaltijo valstybę ir joje gavo JAV vizą. Nuo 1994 metų gyvena JAV ir rašo prisiminimus bei analitinius straipsnius.

Dabartinėje V. Putino žiniasklaidoje jis vadinamas Tėvynės išdaviku.

Šis J. Šveco straipsnis skirtas Ukrainos saugumo tarnybos (UST) tragedijai.

https://www.obozrevatel.com/crime/spetssluzhbyi-rossii-nanesli-smertelnyij-udar-po-ukraine.htm 

„2014-tųjų vasarį po Viktoro Janukovičiaus pabėgimo į Rusiją išaiškėjo, kad jo prezidentavimo metu kompiuterinis UST centras buvo pajungtas visiškai, tiesioginei ir griežtai Rusijos FST kontrolei. Šiame centre dirbo etatiniai Rusijos specialiųjų tarnybų  darbuotojai, o UST karininkai tenai net nebuvo įleidžiami.

Rezultatas toks, kad visa UST duomenų bazė su informacija apie etatinę sudėtį, agentūrinį aparatą ir duomenis apie bendradarbius, dirbančius gilioje priedangoje, buvo išsiurbta, kaip dulkių siurbliu, į Maskvą.  

Tai buvo katastrofa, kuri taikos metu, turbūt, neturi analogų pasaulio specialiųjų tarnybų istorijoje“, – rašo autorius ir tęsia:

„Užvaldžiusios kompiuterinį UST centrą, RF spec. tarnybos smogė mirtiną smūgį, po kurio UST daugiau nebegalėjo normaliai funkcionuoti….Kur kas baisiau, kad UST agentūrinis aparatas dabar gali pavirsti (greičiausiai, jau virsta) FST agentūriniu tinklu…“.

Ukrainos saugumo SBU ženklas

Toliau autorius daro istorinę ekskursiją per visų Ukrainos prezidentų laikotarpį ir daro išvadą, kad visais laikais UST buvo vienaip ar kitaip Kremliaus kontroliuojama ir vysto mintį, kad išaiškėjus realiai situacijai po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo reikėjo UST kurti iš naujo, „nuo švaraus lapo“. Bet tai, jo nuomone, iki šiol nebuvo padaryta.

Straipsnio pabaigoje Jurijus Švecas rašo, kad pas jį „dar rusena viltis, kad naujasis Prezidentas turi sveikų savarankiško žmogaus ambicijų. Ne pilvą prikimšti iki žarnų persivertimo, o įeiti į istoriją, kaip pagrindų klestinčiai valstybei įtvirtintoju“.

Iš Jurijaus Šveco analitinio mąstymo teiginių sektų, kad tai mažai įtikėtina. 

Bet visko būta pasaulio žvalgybų ir kontržvalgybų istorijoje. Ir jis, o ne aš, čia – specialistas.

Visai gali būti, kad Ukrainos prezidentas yra stipriau „sukabintas“ su JAV specialiosiomis tarnybomis, negu su Vladimiro Putino.

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kaip jau minėjau, vienintelei Ukrainos politinei partijai, vienareikšmiškai pasisakančiai už Ukrainos įstojimą į NATO ir ES, atiteko Aukščiausiojoje Radoje tik 26 vietos iš 450. Nežiūrint į tai, JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris iškart po rinkimų surado reikalą susitikti su ekspremjere Julija Tymošenko ir jos partiečiais.

https://ba.org.ua/yuliya-timoshenko-zustrilasya-zi-specialnim-predstavnikom-derzhdepu-ssha-po-ukra%d1%97ni-kurtom-volkerom/

Gal apie tai ir buvo kalbėta „tet a tet“ su pačia Julija? Bet, gal.

Šis mano straipsnis, tiesą sakant, skirtas tiems Lietuvos politikams, kurie Lietuvos ir Ukrainos istorinės draugystės pagrindu skelbia paramą dabartinei Ukrainos valdžiai, galvodami, kad tai parama Ukrainai.

Siūlyčiau mūsų VSD ir panašioms mūsų tarnyboms įspėti tuos politikus apie galimus jų laukiamus pavojus sąlyčiuose su Ukrainos valdžia ir net su Ukrainos diaspora.

2019.08.14; 06:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis STALIORAITIS

Man regis, kuri nors miesto deputatų frakcija, pavieniai deputatai ar visuomeninė organizacija, pavyzdžiui, LLKS, turėtų kreiptis į teismą (teisininkai patars, į kokį), reikalaujant pripažinti paties klausimo svarstymą savivaldybėje neteisėtu ir neturinčiu pasėkmių. Juo labiau, kad tai pirmas toks „unikalus“ atvejis Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorijoje, kai vietinė savivaldybė, kaimas, imasi kaltintojo vaidmens visos valstybės istorinio veikėjo atžvilgiu su teisinėmis pasekmėmis.

Neteisėtumas akivaizdžiai matomas kad ir iš Kauno savivaldybės lūkuriuojančios pozicijos K. Škirpos atžvilgiu. Jei ji nieko nesiims, arba, dar daugiau, surengs posėdį tuo pačiu klausimu savo parapijoje ir balsavimu nutars, kad K. Škirpa ano meto sąlygose nenusikalto padorumui ir vertas jo atminimo įamžinimo bet kokiu būdu, o rytoj jau kitos sudėties savivaldybė, Vilniuje, Kaune, Pasvalyje ar dar kitur, vėl atkeis prieš tai buvusios sprendimą ir taip be galo, tai ar ne graudžiai juokinga visa tai atrodys visiems Lietuvos piliečiams?

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10 diena. Slaptai.lt nuotr.

Ir dar. 

Dokumentas, kuris svarstomas miesto savivaldybės Taryboje, vadinasi nekaltai: „DĖL TRISPALVĖS VARDO SUTEIKIMO ALĖJAI IR JOS RIBŲ“. Ne pervadinimo. Galima net pagalvoti, kad ta Alėja bus padalinta į dvi dalis – Kazio Škirpos ir Trispalvės su atitinkamomis ribomis. Bet juokas juokais, o niekas kol kas nekalba apie ankstesnio, 1998 m. sprendimo, kuris suteikė alėjai Kazio Škirpos vardą, pripažinimą negaliojančiu. Ir kaip jis skamba. Juk jame turėjo būti surašytas šio teisės akto pagrindimas. Bandžiau per google surasti, bet nepavyko (tikriausiai – negabus). Tik akivaizdu, kad, kol nebus panaikintas ankstesnis sprendimas, formaliai galios abu, kol teismas nenuspręs kitaip.

Galima pasvarstyti, gal geriau pakeisti svarstomo klausimo pavadinimą tokiu: „DĖL KAZIO ŠKIRPOS ALĖJOS PERVADINIMO Į KAZIO ŠKIRPOS TRISPALVĖS ALĖJĄ“?

Tai, kad jam asmeniškai vadovaujant Trispalvė buvo iškelta Gedimino pilies bokšte (jei neklystu, vėliavą iškėlė jis asmeniškai), yra nepaneigiamas istorinis faktas, ir motyvuotas buvo sprendimas pavadinti alėją jo vardu 1998 m. būtent Gedimino kalno papėdėje. Bandymas tą faktą nutylėti ar neįamžinti visos tiesos yra istorijos klastojimas.  

Tokiu būdu išsprendus klausimą atkristų galimas teisminis ginčas.

O istorikai (ne politikai) tegul toliau tyrinėja Kazio Škirpos biografiją ir naujus atradimus pateikia visuomenei.

Gal suras, kad jis buvo paieškomas Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolui, bet pasislėpė: slapta amerikiečių buvo evakuotas į Paryžių, vėliau slėpėsi Airijoje pramanytomis pavardėmis, o 1949 m. slapta persikėlė į JAV ir apgaulės būdu gavo darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Jei tai pasitvirtins, ne vietinės savivaldybės, o įgaliota tam valstybinė institucija galės įpareigoti visas savivaldybes in corpore pašalinti visus jo atminimo ženklus.

Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Vilnius, Europos aikštė, liepos 10-oji. Slaptai.lt nuotr.

Kol kas esmė, mano nuomone, tokia. Vikipedijoje rašoma štai kas: „1944 m. įteikė (Kazys Škirpa) Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas.“

Tai, ką, mano nuomone, sugalvojo R.Šimašius, R. Vaisbrodas ir kiti, teisti po mirties žmogų, kurį gelbėjo amerikiečiai, kurie leido jam gyventi JAV (kuriose R. Šimašiaus, R. Vaisbrodo tautiečiai JAV politiniame gyvenime ir anuomet vaidino ne paskutinį vaidmenį) ir dar sukurti VLIKĄ, yra mažų mažiausiai įtartina. 

Štai šito Vladimiras Putinas ir jo bendraminčiai Lietuvoje, matyt, niekaip negali K. Škirpai ir to meto amerikiečiams iki šiol atleisti. Puikiai prisimenu sovietmetį, kai ant VLIKO buvo Sovietų Sąjungoje pilamas toks purvas, taip pat ir antisemitinio pobūdžio, kad dabar net sunku įsivaizduoti.  

NKVD-KGB-FST?

2019.07.12; 20:30

Jurijus Švecas

Stengiamės nepraleisti nė vieno viešojoje erdvėje pasirodančio buvusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco komentaro. Kai kurie Jurijaus Šveco, beje, kadaise žvalgybos mokslus krimtusio kartu su Vladimiru Putinu, tekstai jau paskelbti portale slaptai.lt lietuvių kalba.

Ir naujasis J.Šveco interviu, pasirodęs ukrainiečių leidinyje GORDONUA.com (interviu autorė – Natalija Dvali) lapričio 15-ąją, – svarbus. Omenyje turiu tekstą, pavadintą „Putinui apibrėš teritoriją, kurioje jis gali vaikščioti“.

Kuo jis įdomus, svarbus, aktualus? Prieš keletą dienų pateikėme pirmąją dalį: https://slaptai.lt/jurijus-svecas-bezdzione-su-ginklu-rankoje/

Šiandien pateikiame dar keletą į atmintį įsirėžusių pastebėjimų.

Pavyzdžiui, Jurijus Švecas mano, kad Vladimiras Putinas, organizavęs Sergejaus Skripalio nunuodijimo operaciją Solsberyje, sudavė mirtiną smūgį GRU reputacijai. Tas smūgis žemiau juostos lygintinas su į Vakarus pabėgusio S.Skripalio išdavystėmis (pavyzdžiui, šis perdavė britams GRU darbuotojų vidaus telefonų knygą, o tai – labai svarbu). Iki tol Rusijos žvalgybos reputacijai taip stipriai pakenkęs buvo tik GRU generolas Poliakovas, net 25 metus slapta dirbęs amerikiečiams, kol jo galų gale jo neišdavė CŽV darbuotojas Oldridžas Eimsas (1988-aisiais už išdavystę Poliakovą sušaudė Maskvoje).

J.Švecas įsitikinęs, kad bet kokios žvalgybos profesinis ir intelektualinis lygis – tai pirmiausia jos vadovų lygis. Galima surinkti tūkstantį pačių gabiausių, sumaniausių, profesionaliausių žvalgų, bet jeigu jiems vadovaujantys asmenys bus žemo lygio, tai ir tie superprofesionalai nesugebės nieko doro nuveikti. Jei GRU vadovauja „Nuorūka“ (Vladimiro Putino pravardė), tai toji žvalgyba ir bus „nuorūkos“ lygio. Kadangi aukščiausioje Rusijos valdžioje sėdi V.Putinas, nei GRU, nei FST, nei SVR negali būti protingesnės nei jų bosas. Ir kai Vakaruose galų gale suvokė, koks tikrasis Rusijos žvalgybų lygis, kai pamatė, kad elitinio GRU elitiniai darbuotojai tesugeba taip nemokšiškai atlikti paprasčiausią nunuodijimo operaciją, – rimtai  išsigando. Nes juk mygtukas, kurį nuspaudus prasidėtų atominis karas, – „Nuorūkos“ rankose.

Vladimiras Putinas – KGB karininko uniforma

Taigi Vakarai traukiasi iš Vidutinio ir artimojo nuotolio raketų mažinimo sutarties – pradeda jas vėl gaminti. Skirtingai nuo Kremliaus blefavimo, esą Rusija geba pasigaminti labai galingų raketų, Vakarų pagamintos raketos bus išties galingos. Ir V.Putinui bus pasakyta: bent milimetrą pajudėsi už nubrėžtos raudonosios linijos, tos raketos labai greitai atsidurs tavo pašonėje.

Bet ginklų varžybų nebus. Nes varžyboms reikia mažų mažiausiai dviejų žaidėjų. Rusija – ne žaidėjas. Ji tam neturi nei lėšų, nei jėgų. Taigi ginkluosis tik Amerika. Štai kokių rezultatų pasiekė „Nuorūka“, puldinėdama ir terorizuodama Vakarus.

Į žurnalistės Natalijos Dvali klausimą, ar Amerikos perspėjimų šį sykį V.Putinas išsigąs, J.Švecas atsakė teigiamai – išsigąs. 1980-aisiais metais Kremliaus vadovai tapo sukalbami labai greitai – vos tik amerikiečiai Vakarų Europoje dislokavo savo raketas „Peršingus“. Geopolitinės Kremliaus intrigos liovėsi tą pačią akimirką.

Beje, kai amerikiečiai išdėstė Vakarų Europoje raketas „Peršing“, Kremliuje pasikeitė net vadovai. Kremliui reikėjo su Vašingtonu pradėti derybas, kad šie atitrauktų savo raketas. Bet JAV vadovybė nenorėjo derėtis su tais, kurie juos privertė išvystyti raketų dislokavimo programą. Sovietams štai tada teko į Kremlių įsileisti naujų, šviežesnių veidų. Taip Kremliuje atsirado Michailas Gorbačiovas. Todėl J.Švecas mano, kad netrukus iš Rusijos užsienio reikalų ministro posto bus priverstas atsistatydinti Sergejus Lavrovas.

Žurnalistės N.Dvali klausimas: kodėl būdamas lojalus V.Putino režimui D.Trampas pasitraukė iš raketų dislokavimo ypatumus apibrėžiančios sutarties?

J.Švecas atsakė: už tai reikia dėkoti Vovai, kuris nusprendė išmėginti kišimosi į JAV rinkimus žaidimą. Rezultatas – priešingas nei tikėjosi Vova. Dabar D.Trampas įstumtas į labai konkrečius rėmus – vos tik pradėtų ginti V.Putiną, tuoj pat sulauktų Kongreso ir JAV politinio elito baudų – apkalta taptų reali.

J.Švecas teigia, kad būtent Barako Obamos valdymo metais Vašingtonas pataikavo Kremliui visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Maiklas Makfolas pasakoja, kaip V.Putinas elgėsi, kai į Maskvą oficialaus vizito atskrido B.Obama. Ogi maudėsi baseine. Pasak J.Šveco, sunkiai įsivaizduojama situacija: B.Obama jau netoli Kremliaus, o V.Putinas vis dar plaukioja baseine. B.Obama nurijo šią įžeidimų piliulę. O reikėjo elgtis priešingai. J.Švecas mano, kad B.Obamai reikėjo apsisukti į grįžti į oro uostą, sėsti į prezidentinį lėktuvą ir, pareiškus, „atsiprašome, iškilo nenumatytų reikalų namuose“, skristi atgal į Vašingtoną. Dabar gi V.Putinas pasijuto galingesniu vadovu net už JAV prezidentą.

Nūnai viskas pasikeitė. Kaip su V.Putinu neseniai bendravo JAV padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Džonas Boltonas? V.Putinas norėjo teigiamo amerikiečių atsakymo. Bet nesulaukė. Dž.Boltonas paaiškino, kodėl liko vien strėlės: „Rusiškas erelis sulesė visas taikos alyvuoges, todėl ir liko vien strėlės“. Tik taip galima su V.Putinu kalbėtis.

J.Švecas mano, kad V.Putinas amerikiečiams atnešė daug naudos – juos suvienijo svarbiu klausimu. Amerikiečiai šiandien neabejoja – su V.Putinu galima derėtis tik naudojant jėgos argumentus.

Žodžiu, V.Putinas – pats tikrasis Rusijos duobkasys. Ir su šiomis pareigomis jis susitvarko kuo puikiausiai. Bet kodėl, žurnalistės teigimu, Vakarai praregėjo taip vėlai ( Ukrainoje jau penkerius metus tęsiasi karas, Gruzijoje karas nugriaudėjo prieš 10 metų, o Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas prieš 12 metų).

J.Švecas įsitikinęs, kad Vakarai pergyvena protų krizę. JAV Konstitucija puikiai veikia tik tada, kai šalies prezidentu išrenkamas baltasis, išsilavinęs, religingas, pasiturintis, protingas, padorus žmogus. O dabar tokių Amerikoje – labai mažai. Reigano ir Tečer lygio politikų nebėra.

Bet J.Švecui labai patinka filosofo Hėgelio mintis: „Viskas, kas egzistuoja – protinga, viskas, kas protinga – tikra“. Visi dalykai, kurie nutinka, – neišvengiami.

Žurnalistė: „Naftos kainos šoktelėjo, Europos lyderiai nesiliauja važinėję į Maskvą, „Nord Stream -2“ tiesiamas Baltijos jūros dugnu…

J.Švecas: vakarų lyderiai susitinka su V.Putinu, bet dėl nieko nesusitaria. Šie susitikimai reikalingi. Susitikimai su V.Putinu būtini, kad Vakarai galėtų suvokti, ar ligonio sveikata nepablogėjo. Juk V.Putino rakose – ir atominės elektrinės, ir atominės bombos. Vakarams reikai žinoti, koks psichologinis V.Putino paveikslas. Vakarų ekonominės sankcijos duoda rezultatų, pakilusios naftos kainos nebegelbėja Rusijos, ji vis sparčiau krenta į bedugnę. Rusijai nereikia duoti pinigų ir naujausių technologijų. Visa kita atliks pats V.Putinas. Didžiausia Rusijos grėsmė – V.Putinas.

Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.

Tada žurnalistė paklausė: „Jei Rusija pasmerkta žlugti, kaip tai nutiks?“

J.Švecas: „Egzistuoja dvi galimybės. Arba lėtai, arba greitai. Lėtas kelias – tai ekonominės sankcijos. O greitas, tai, sakykim, nuodai, įberti į gėrimą. Bet jei V.Putiną greitai pašalins, tai didelė tikimybė, kad jį pakeis tokio sukirpimo veikėjai kaip Kadyrovas, Zolotovas arba Sečinas. Jau dabar Maskvoje apgyvendinti keli tūkstančiai iki dantų ginkluotų Ramzano Kadyrovo žmonių. Juos atvežė 2011 – 2012 metais, kai Maskvoje prasidėjo neramumai. O nacionalinė gvardija, galbūt sukurta kaip atsvara Kadyrovo gvardijai. Taigi Rusijos greičiausiai laukia lėta mirtis. Rusija jau seniai tapo trečiojo pasaulio šalimi, kuri egzistuoja dėka tik to, ką Dievas davė – dėl naudingų iškasenų“.

Pasak J.Šveco, ir mitas apie Rusijos galią – labai išpūstas. Rusija sugebėjo okupuoti tik Krymą ir keletą rajonų Ukrainos rytuose. O juk jos apetitas buvo žymiai didesnis: okupuoti ne tik Donecką su Luhansku, bet ir Zaporožę, Charkovą, Odesą, Hersoną, Nikolajevą – kad turėtų sausumos kelią į Krymą. V.Putino planas žlugo užimti žymią Ukrainos dalį, ir Doneckas su Luhansku tapo lagaminu be rankenos – ir temti su savimi sunku, ir palikti gaila.

O jei analizuotume patį blogiausią variantą – V.Putinas valdžioje išsilaikys dar ilgai, ir Rusija, net spaudžiama ekonominių sankcijų, nesubyrės. Ką tada daryti Ukrainai? Toks buvo kitas žurnalistės N.Dvali klausimas.

J.Švecas atsakė: nepriklausomos Ukrainos likimas – JAV rankose. Jo manymu, Ukrainos elitas privalo galų gale suvokti: arba jie draugauja su Vakarais, arba su Rusija. Trečio varianto nėra. V.Putinas daro viską, kad Ukraina judėtų Vakarų link, o ukrainiečių oligarchai – atvirkščiai. Pirmu atveju Ukraina taps nepaskandinamu Vakarų lėktuvnešiu Rusijos pašonėje. Kas nutiktų antruoju, – ir taip visiems aišku. Kaip yra pasakęs vienas amerikiečių profesorius, šalis tokia, koks jos elitas. O elitas – tai vos 10 – 15 proc. žmonių nuo visų šalies gyventojų. Ukraina šiuo metu neturi savojo elito, kuriam rūpėtų nacionaliniai klausimai. Ukraina teturi gaujas vagių, kurių vienintelis tikslas – atėjus į valdžią kaip galima greičiau praturtėti. Tokį elitą turinti šalis neturi jokių perspektyvų.Ukrainoje esama daug protingų, tautiškai susipratusių, energingų žmonių, bet jiems neleidžiama patekti į valdžią.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Tada žurnalistė pasiteiravo: „Netrukus Ukrainoje – Prezidento ir parlamento rinkimai. Ką reikia daryti, kad į valdžią patektų protingi, kompetetingi, patriotiški žmonės?“

J.Šveco atsakymas – nežinau. Prieš penkerius metus jis tikėjosi, kad savanoriai sukurs rimtą partiją, kuri iškels rimtus kandidatus. Bet kai valdžia leidžia Medvedčukui nusipirkti du centrinius televizijos kanalus, o visuomenė tokius sprendimus pasitinka tylėdama, – tada trūksta žodžių. Juk Medvedčukas – Putino svainis. Ir jis niekad niekur nėra sakęs, kad jo politinės pažiūros kiriasi nuo Putino pažiūrų. Vadinasi, – sutampa. Taigi Medvedčukas – V.Putino Trojos arklys, kurį Ukraina savanoriškai įsileidžia. Medvedčukas – tai ukrainietiškas Kvsilingas, kuris kvietė norvegus bendradarbiauti su Adolfo Hitlerio Vokietija. Po karo jį už tai sušaudė. Kaip, sakykit, po atrojo Maidano Ukrainoje galėjo atsirasti Kvislingas? Nejaugi ukrainiečiai išprotėjo?

J.Švecas pasakojo: „Aš asmeniškai publikavau „Melničenkos juosteles“ 2002-aisiais metais, kur smulkiai pasakota apie KGB agentą „Sokolovskį“. „Sokolovskis“ – tai Medvedčukas. Jums tai priminti? JAV neįsileidžia Medvedčuko dar nuo 2000-ųjų vidurio, kai tik buvo paskelbti tie įrašai. Amerika tokių dalykų nepamiršta, Ukraina – pamiršo. V.Putinas pradeda prieš Ukrainą karą, kuris nusineša 10 tūkst. gyvybių, o Kremliaus vadovo emisaras Ukrainoje įsigyja du populiarius, įtakingus televizijos kanalus“.

Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Tai dar vienas žurnalistės klausimas: „Ką reikia daryti, kad Vašingtonas rimtai užsiimtų Ukrainos reikalais?“

J.Švecas pabrėžė: „Liaukitės vogti, tarsi karas nurašys visas vagystes į nuotolius. Jūs gi vagiate taip, kaip narkomanai – griebiate visas, kiek tik pasitaiko po ranka, dozes, ir nė nesusimąstote, kad viena iš jų taps mirtina. Jūs manote, kad Amerika nežino, kodėl sproginėja ukrainietiški ginklų sandėliai? Susidarė paradoksali situacija: Putinas jus stumte stumia į Vakarus, o jūsų oligarchai – jus stumia kuo toliau nuo Vakarų būtent Rusijos pusėn“.

Ko nūnai bijo J.Švecas? D.Trampas dabar įstumtas į kampą. Vos tik jis pajudins pirštą V.Putino pusėn, tai reikš jo savižudybę. Jam grės apkalta. Bet J.Švecas spėja, kad galbūt D.Trampas ir V.Putinas specialiai kursto įtampą iki maskimumo, kad atsirastų pretekstas ir būtinybė susitikti ir dėl visko susitarti.

Tokios klastos nereikia atmesti. Tokiu atveju V.Putinas įgytų teisę kaip tinkamas tvarkytis artimąjame užsienyje, D.Trampo kompanijos taptų keliais milijardais turtingesnės, o pasaulis tarsi ramiau atsidustų – pavyko išvengti Trečiojo pasaulinio karo.

Parengta pagal gordonua.com publikaciją.

2018..11.20; 09:55

V. Putinas vėl atostogavo Sibire. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kaip beveik kiekvieną vasarą, kelias dienas atostogavo Sibire. Tai pirmadienį paskelbė Kremlius ir paviešino nuotraukas.

Šį kartą nuotraukose V. Putinas įamžintas ne sėdintis ant arklio apnuoginta krūtine ar žvejojantis, kaip anksčiau. Dabar jis nufotografuotas vilkintis chaki spalvos lauko drabužiais. V. Putinas lipo į kalnus ir mėgavosi nuostabia gamta, sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.

Kremliaus duomenimis, šalies vadovas praėjusį savaitgalį praleido Jenisėjaus upės aukštupyje Tuvos Respublikoje. Čia jį lydėjo gynybos ministras Sergejus Šoigu, Federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovas Nikolajus Bortnikovas ir vietos vadovybė.

S. Šoigu yra kilęs iš Tuvos, jis jau ne kartą čia lydėjo V. Putiną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 03:00

Kaliningrado gyventoja Antonina Zimina kaltinama valstybės išdavimu ir šiuo metu laikoma Lefortovo tardymo izoliatoriuje Maskvoje. Tai ketvirtadienį naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pranešė Rusijos visuomeninės stebėtojų komisijos narys Aleksandras Jonovas, ketvirtadienį aplankęs sulaikytąją.

Pasak jo, moteris buvo sulaikyta prie maždaug dvi savaites, dabar ji laikoma vienutėje. A. Zimina papasakojo komisijos nariams savo sulaikymo aplinkybes ir pareiškė, kad jai reikia medikų pagalbos.

„Ją Kaliningrade sulaikė penki Federalinės saugumo tarnybos darbuotojai, paskui ji lėktuvu buvo nugabenta į Maskvą“, – pranešė A. Jonovas. Anot jo, moteris yra ištikta streso ir prislėgta.

Duomenimis iš atvirų šaltinių, A. Zimina yra Gorčiakovo fondo bičiulių klubo narė, fondo tinklalapyje ji vadinama „nepriklausoma eksperte“. Tinklalapyje taip pat rašoma, kad ji domisi Baltijos šalių politika Rusijos atžvilgiu ir Latvijos politinio elito identiškumu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.20; 08:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Po „mytiūčių“ isterijos nauja žaidimo taisyklė – kalbėk ką nori ir nieko tau už tai nebus. Popierinė „Respublika“ skelbia „Įtariamųjų bendradarbiavus su KGB sąrašą“. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria.

O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė? Ar jau nuomonės negalima turėti? „Mitiūtėms“ galima, o V.Tomkui ne?

Raktinis žodis – „bendradarbiavus“. Nors kartą parašei ataskaitą apie kelionę, atsakei į klausimus, kai tave pakvietė pasikalbėti – tai juk bendradarbiavai. Bet koks kontaktas, kaip S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus atveju, bet koks pabendravimas net ne savo noru gali būti vadinamas ir „bendradarbiavimu“, ar ne?

Tai kur čia neteisybė? Juridiškai sunku prikibti. Norit – bylinėkitės, ponai politikai ir svarbuoliai, o mes su D.Banionio ir kitų apspjaudytųjų artimaisiais nusipirksim spragėsių ir stebėsim. Viso pasaulio ekranai parodys, kaip Lietuvoj žurnalistus teisia.

V.Tomkus – intrigų meistras: „Kitame šeštadieniniame „Respublikos“ numeryje sužinosite, ką reiškia pajuodintos pavardės, kaip Lietuvoje atsirado jaunesnio amžiaus KGB atstovai…“ Nors ir taip beveik aišku, kad atsirado per savo nenaudėlius tėvus, nes buvo paminėti KGB dokumentuose kaip jų vaikai.

V.Tomkus gudriai sudėliojo figūras lentoje, kai visi priešininko ėjimai yra blogi. Jei ims teisiškai persekioti, vadinasi sąrašas yra tikras. Jau pats VSD įspėjimas buvo beprotiškai fantastiška ir nemokama reklama, o jį pasirašęs direktoriaus pavaduotojas V.Mažeika drąsiai gali pretenduoti į Auksinius svogūnus nominacijoje „Praleido Progą Patylėti“.

Jei nieko nedarys – V.Tomkus ir toliau sąrašą skelbs. Jei ims aškinti, kad vieni įtraukti teisingai, kiti neteisingai, kad tariamą bendradarbių sąrašą kaip provokaciją pateikė FSB nurodymu KGB agentas Vitas Tomkus – ramiai atsakinės į konkretiką ir trauks savo konkretiką, kurios, be abejonės, turi.

Taip, panašu kaip Lenkijoj apie L.Valensą, bent jau toks pabandymas. Gali būti nešvaru, gali būti visaip prisidėjusi kita pusė. Tačiau kiekvienas suprantam – pati tokia diskusija visuomenėje pribrendusi. Kokiu būdu ji bevyktų, kaip tai momentiškai būtų kam nors nenaudinga ar nepatogu, perspektyvos valstybei atžvilgiu to reikia.

Viską išspręstų oficialus paskelbimas, kurio nebus, nes daug smagiau laikyti pėstininkus pakabintus ir šantažuoti, negu paskelbti ir prarasti įtaką. Dar baisiau, kai patys sprendimų priėmėjai gali būti pakabinti. Vien tik slaptumas išlaiko šmeižto ir šantažo galimybę, todėl paskelbtieji galėtų V.Tomkui ir padėkoti už išvadavimą.

Nuo penktadienio laukėm, kaip vystysis situacija, kol jie ten užsidangstę langus ir išsijungę išmaniuosius, sukišę nosis tarėsi ką daryti. Galvojom – vakare per Vremia tikrai matoniai su pugačiauskais gaus vertingų nurodymų ir pasakys.

Praėjo para, kita – ir nieko. Svarbu juk ne pats sąrašas, o valdžios ir visuomenės reakcija. Valstybei tai kaip medicininis tyrimas – gyvas organizmas reaguoja į stiprius dirgiklius, numirėlis – ne. Jokio spaudimo, vyzdžiai be reflekso, pulso ir kvėpavimo nėra, kūno išglebimas pereinantis į sąstingį.

Jie pasirinko tylą. Skandalų organizavimo klasikai ir lyderiai, pasirodo, patys labiausiai pasaulyje bijo skandalų.Tokio visuotinio, įnirtingo tylėjimo apie rezonansinę, visuomenėje įtampą keliančią informaciją nebuvo net SSSR laikais – anie bolševikai bent sugalvodavo kokį pasmerkimą ar pasityčiojimą.

Ką gi, tylėjimas irgi yra atsakymai. Pirmasis – jie paprasčiausiai neturi ką pasakyti ir atsakyti. Pati viešos diskusijos galimybė kelia jiems panišką siaubą ir norą pabėgti. Net didieji nuomonių formuotojai ir kiti kiškiai drąsuoliai, kas savaitę apspjaudantys nuo galvos iki kojų valdžios neįtikėlius, pridėję kelnes tyli. Nes atsakymai keltų naujus klausimus ir Nifnifo namelis sugriūtų.

Antrasis atsakymas – nepriklausomos žiniasklaidos nebeturim. Užvaldyta, įbauginta, indoktrinuota ir bulvarinė visa – ir internetinė, ir telekomunikacinė, ir popierinė. Jeigu sąrašas būtų melagingas – demaskuotų, jeigu tiesa – kalbėtų, jei nesąmonė – skaniai išsišaipytų. Tą darytų bet kurios šalies žiniasklaida. Net Rusijos ir Šiaurės Korėjos.

Liūdna stebėti, kaip Lietuva po truputį grimzta į sastingį, kai niekas nebesuvaldo įvykių ir nekontroliuoja padėties. Jiems nėra net ko apkaltinti – sumaištis dėl KGB bendradarbių seniai užprogramuotas liustracijos spektaklyje. Ir tokią situaciją, ir tokio skandalo galimybę sukūrė pati valdžia. Pūlinys kada nors turi pratrūkti.

O gyvenimas nesustos – ir toliau skambės paraduose maršai, griaudės ovacijos, išpuoštomis gatvėmis lėks prigrūsti stilingų ponių ir svarbių ponų blizgūs kortežai. Mes žinosim, kad jie žino ir jie žinos, kad mes žinom. Visi supratom atsakymą – karalius nuogas.

2018.02.25; 05:17

Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) išsiuntė iš šalies lenkų istoriką, Tautos atminties instituto (TAI) darbuotoją Henriką Glembockį (Henryk Glębocki), praneša „Interfax“.

Pasak TAI atstovų, Rusijos FST pareigūnai sulaikė mokslininką penktadienį. Jam buvo pranešta, kad jis turi išvykti iš šalies per 24 valandas. Tai taip pat reiškia, kad ateityje H. Glembockis negalės įvažiuoti į Rusiją.

H. Glembockis buvo Rusijoje nuo lapkričio 14 d. Mokslininkas Rusijos archyvuose tyrinėjo dokumentus apie Lenkijos ir Rusijos santykius XIX-XX amžiuose. Lenkijos instituto Sankt Peterburge kvietimu jis taip pat skaitė dvi viešas paskaitas apie lenkų likimą Sovietų Sąjungoje represijų laikotarpiu.

Spalio 11 d. Lenkijos vidaus saugumo agentūros teikimu iš šalies buvo išsiųstas Novosibirsko valstybinio technikos universiteto profesorius Dmitrijus Karnauchovas. Jis gyveno Lenkijoje nuo 2013 metų, dėstė šalies universitetuose, taip pat pagal sutartį bendradarbiavo su Rusijos strateginių tyrimų institutu. D. Karnauchovas buvo įtartas ryšiais su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ir veikla, prieštaraujančia Lenkijos interesams. Tada Rusijos URM įspėjo, kad Maskva atsakys į šį Lenkijos valdžios sprendimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.29; 00:03

Rusija pradėjo tverti tvorą tarp 2014 metais aneksuoto Krymo pusiasalio ir Ukrainos. Darbus tikimasi baigti iki 2018 metų pirmojo pusmečio. Dviejų metrų aukščio tvora 50 km ilgio ruože ženklins sieną, penktadienį pranešė Rusijos agentūros, remdamosi Federaline saugumo tarnyba (FST).

Nurodoma, kad darbai atsieis daugiau kaip 2,8 mln. eurų. Tvora esą garantuos Krymo gyventojų ir turistų saugumą. Tarp pusiasalio, kuris tarptautinės teisės požiūriu priklauso Ukrainai, ir Ukrainos Chersono srities yra trys perėjimo postai.

2014 metų rudenį Ukraina paskelbė statysianti įtvirtinimus palei 2 000 km ilgio sausumos sieną su Rusija. Tačiau iki šiol pastatyta tik kelios dešimtys kilometrų sienos. Vadovybė Kijeve baiminasi Rusijos puolimo ir nori taip geriau apsisaugoti.

Be to, 400 km ilgio sienos ruožą Donbaso regione kontroliuoja prorusiški separatistai. Per jį, Kijevo duomenimis, separatistus, be kita ko, pasiekia ginklai ir kariai. Rusija tai neigia.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.20; 00:05

Rusijos ambasada Estijoje ir jos generalinis konsulatas Narvoje kol kas negavo Estijos atstovų pranešimo apie RF piliečio, įtariamo bendradarbiavimu su Federaline saugumo tarnyba (FST), sulaikymą. Tai antradienį žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatinės atstovybės darbuotojas.

„Ambasada ar generalinis konsulatas Narvoje Estijos atstovų pranešimo (šiuo klausimu) negavo“, – sakė Rusijos diplomatas.

Anot jo, „paprastai“ Rusijos ambasada Estijoje gauna šios šalies valdžios informaciją apie Rusijos piliečių sulaikymą per tris dienas.

Anksčiau antradienį Estijos Valstybinės prokuratūros ir Saugumo policijos (KaPo) atstovai pranešė, kad šalies pareigūnai Narvos pasienio poste sulaikė Rusijos pilietį, mėginusį palikti šalį.

Prokuratūros duomenimis, jis yra Rusijos FST agentas ir galėjo rengti kibernetinius nusikaltimus prieš Estijos valstybines įstaigas.

Rusijos pilietis buvo sulaikytas praėjusį savaitgalį. Pirmadienį Harju apskrities teismas leido jį suimti.

Rusas įtariamas nesmurtiniais veiksmais prieš Estijos Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą. Jam taip pat pateikti įtarimai rengus kibernetinius nusikaltimus. Pasak Valstybinės prokuratūros atstovų, Rusijos piliečio veiksmų taikinys buvo Estijos valstybinės įstaigos.

Kaip pažymėjo tyrimui vadovaujanti prokurorė Ina Ombler (Inna Ombler), didesnės žalos dėl jo veiksmų pavyko išvengti.

Kitų detalių Estijos pareigūnai kol kas neatskleidžia.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.08; 00:01

Kryme sulaikytas Rusijos kariškis ir tariama jo bendrininkė, kurie yra įtariami rinkę konfidencialią informaciją apie Rusijos Juodosios jūros laivyną ir perdavę ją Ukrainos valdžiai, penktadienį informavo Rusijos institucijos.

Kariškis Dmitrijus Dolgopolovas ir tariama jo bendrininkė Ana Suchonosova buvo sulaikyti Krymo regiono sostinėje Simferopolyje, savo interneto svetainėje paskelbtame pranešime informavo Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST).

Ukrainai priklausantį Juodosios jūros Krymo pusiasalį Rusija aneksavo prieš trejus metus. Tą ji padarė atsakydama į prorusiškų pažiūrų Ukrainos prezidento nuvertimą, kurį vadino Vakarų organizuotu perversmu.

Ukrainos ir Rusijos santykiams pasiekus žemiausią tašką per visą istoriją, pastaraisiais metais pasitaikydavo nemažai incidentų, kuriuose šalys viena kitą kaltindavo šnipinėjimu ir diversijomis.

Praėjusį mėnesį Rusijos pareigūnai sulaikė vyrą, kurį apibūdino kaip Ukrainos diversantą Kryme. Įtariamasis Genadijus Limeška anksčiau esą veikė karo niokojamoje Rytų Ukrainoje ir buvo sučiuptas Kryme, mėgindamas sunaikinti elektros linijas, po vyro sulaikymo teigė FST.

Ukrainos saugumo tarnyba, kuriai, anot FSB, ir dirbo G. Limeška, šiuos įtarimus nedelsdama paneigė ir pavadino melagingomis naujienomis, kuriomis siekiama įbauginti Krymo gyventojus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.30; 07:12

Buvęs CŽV direktorius Džonas Brenanas (John Brennan) teigia įspėjęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) vadovą Aleksandrą Bortnikovą, jog bet koks Kremliaus kišimasis į JAV prezidento rinkimus gali smarkiai pakenkti dvišaliams santykiams, praneša BBC.

„Visiems turi būti visiškai aišku, jog Rusija įžūliai kišosi į JAV prezidento rinkimus 2016 metais. Jie ėmėsi šių veiksmų, nors mes griežtai protestavome ir aiškiai įspėjome, kad jie to nedarytų“, – pareiškė Dž. Brenanas antradienį per posėdžius JAV Atstovų Rūmuose.

Pasak buvusio CŽV vadovo, A. Bortnikovas neigė bet kokį Rusijos kišimąsi į rinkimus, bet žadėjo perduoti Dž. Brenano žinią prezidentui Vladimirui Putinui.

„Manau, kad buvau pirmas Jungtinių Valstijų pareigūnas, įspėjęs Rusiją dėl šios problemos“, – sakė jis.

Atstovų Rūmų Žvalgybos komitetas tiria galimą Rusijos poveikį JAV prezidento rinkimų kampanijai, taip pat galimus Maskvos ryšius su Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų štabu.

Gegužės 17 d. JAV teisingumo departamentas paskyrė specialųjį prokurorą galimam Rusijos kišimuisi į Amerikos prezidento rinkimus tirti. Juo tapo Robertas Miuleris (Robert Mueller), vadovavęs Federaliniam tyrimų biurui nuo 2001 iki 2013 metų.

Pasak JAV generalinio prokuroro pavaduotojo Rodo Rozensteino (Rod Rosenstein), tyrimui prižiūrėti buvo reikalingas nepriklausomas ekspertas.

Reikalavimai paskirti specialųjį prokurorą galimiems D. Trampo ryšiams su Rusija tirti nuskambėjo po to, kai gegužės 10 d. JAV prezidentas atleido iš pareigų FTB vadovą Džeimsą Komį (James Comey). Savo sprendimą D. Trampas motyvavo tuo, kad esą jis nesugeba efektyviai vadovauti žinybai.

Dž. Komis tyrė buvusio D. Trampo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino (Michael Flynn) ryšius su Rusija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.24; 05:17

Tarptautinėje viešojoje erdvėje pastaruoju metu padažnėjo vieno planetos regiono paminėjimai.

Šiuo atveju kalbama ne vien apie sprogimą balandžio 3-ąją Sankt Peterburgo metro, kai žuvo 16 ir buvo sužeista daugiau kaip 50 žmonių. Tik primintina, kad sprogstamą užtaisą aktyvavo iš Kirgizijos kilęs Rusijos pilietis Akbaržonas Džalilovas, vienu numanomų teroro aktų organizatorių įvardijamas 26-erių irgi iš Kirgizijos kilęs Abroras Azimovas, balandžio 17 dieną sulaikytas Maskvos srityje. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Balandžio 19-ąją Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) suėmė jo vyresnįjį brolį Akramą, kurį įtaria falsifikavus dokumentus tarptautinės teroristų grupuotės nariams bei iš teroristinės organizacijos nario gavus grynųjų sumą Turkijoje, kad ją vėliau perduotų Abrorui Azimovui, o šis ją pervestų mirtininkui.

Balandžio 17 dieną Sankt Peterburge dviems mėnesiams suimti 10 Kirgizijos bei Uzbekistano piliečių, kurie įtariami teroro aktų Sankt Peterburge bei Leningrado srityje vykdytojų verbavimu arba jų siuntimu į Siriją kariauti ISIS pusėje.

Įtariamieji nesusiję su teroro aktu balandžio 3 dieną. Verbuotojai interneto pranešimų programose „Whats App“ ir „Viber“ su verbuojamaisiais iš pradžių pabendraudavo neuždraustomis temomis, vėliau pereidavo prie džihado, esą musulmonai žūsta Sirijoje, todėl būtų tinkama vykti kariauti prieš „netikėlius“. FST duomenimis, aktyvi verbavimo fazė tęsėsi pusantrų metų.

Balandžio 15-ąją „The Times“ informavo apie buvusio Tadžikistano OMON‘o karininko Gulmurodo Khalimovo, žinomo ir kaip al-Tajiki, likvidavimą per antiterositinės koalicijos aviacijos ataką Irako Mosulo miesto vakaruose. G.Khalimovas užėmė „Islamo valstybės“ karo ministro postą, buvo atsakingas už Mosulo gynybą ir yra surengęs daugybę tarptautinės koalicijos automobilių sprogdinimų.

Balandžio 19-ąjją FST paskelbė, kad jos pareigūnai Vladimiro srityje likvidavo verbavimu tarptautinėms teroristų organizacijoms užsiėmusius bei pasirengusius Rusijos teritorijoje vykdyti teroro aktus 26 ir 30 metų Tadžkisitano piliečius. Pasak televizijos kanalo „Life“, per Pergalės dienos minėjimą gegužės 9-ąją jie rengėsi sušaudyti žmones minioje Maskvos bei Vladimiro sirtyse pagal Paryžiuje 2015metų lapkričio 13-ąją įvykdyto teroro akto scenarijų.

Balandžio 25-ąją rusų žiniasklaida informavo, kad surengti teroro aktą Sankt Peterburgo metro įsakė Kirgizijos pilietis Sirodžiddinas Muchtarovas, žinomas kaip Abu Salachasal-Uzbeki arba Abu Salochasal-Uzbeki. Pasak Kirgizijos valdžios, Sirijoje jis buvo salafitų radikalų grupuotės „Jama’atal-Tawhidwal-Jihad“ vadas.

„Gazeta.ru“ nurodo, jog iš Ošo srities Kashgar-Kyshtako kilęs 26-erių S.Muchtarovas pagal tautybę yra uigūras, nors pasui nurodė esąs uzbekas. Kirgizijos nacionalinio saugumo komiteto duomenimis, jis prisidėjo prie Kinijos atstovybės Biškeke užpuolimo 2016-ųjų rugpjūčio 30 dieną, kai teroristas mirtininkas uigūras (uigūrai yra Kinijos vakaruose gyvenanti Islamą išpažįstanti nacionalinė mažuma) mini venu taranavo atstovybės vartus ir suveikus sprogstamajam užtaisui kelis žmones sužeidęs žuvo. Kirgizija yra paskebusi tarptautinę S. Muchtarovo paiešką.

Amerikos kariškiai balandžio 23-ąją informavo apie „Islamo valstybės“ (ISIS) lyderio Abu Bakroal-Baghdadi bendražygio (manoma, kilusio iš Uzbekistano) Abdurahmono Uzbeki nukovimą per balandžio 6-ąją įvykdytą operaciją prie Mayadino miesto rytų Sirijoje. A.Uzbeki įtariamas prisidėjęs prie teroro akto Stambulo naktiniame klube, kur šių metų sausio 1-ąją žuvo 39 žmonės.

Vidurio Azijos interneto puslapis „Fergananews.com“ pasiteiravo švedų žurnalisto, buvusios SSRS šalių specialisto Torgnio Hinnemo apie situaciją Švedijoje po 4 gyvybes nusinešusio bei 15 žmonių sužeidusio balandžio 7-osios teroro akto Stokholme, kurį įvykdė 39 metų Rachmatas Akilovas iš Uzbekistano. Pasak žurnalisto, policija tebesiaiškina, ar jo vykdytojas galėjo turėti ryšių su kitais teroristais Švedijoje bei už jos ribų.

Uzbekistano užsienio reikalų ministerijos pareiškimą, esą Taškentas buvo perspėjęs apie potencialią R.Akilovo keliamą grėsmę, švedai vertina rezervuotai. Prieš 11 metų Stokholme buvo sulaikytas uzbekų opozicionierius Muhammadas Salichas po to, kai policija gavo iš uzbekų teisėsaugininkų informaciją apie jį. Išsiaiškinus, jog ji melaginga, M.Salichas po paros buvo paleistas, švedai nuo tada nepasitiki autoritarinio Uzbekistano teikiama informacija ir reikalauja nepaneigiamų įrodymų.

Švedijoje ir iki teroro akto vyko diskusijos, ką daryti su žmonėmis, kuriems atsakoma suteikti priglobstį – siųsti ar ne atgal į šalį, kur nesilaikoma žmogaus teisių. Čia primintina, jog gavęs pabėgėlio statusą R.Akilovas būtų išvengęs deportacijos ne tik iš Švedijos, bet ir bet kurios kitos Europios valstybės.

Beje, „Fergananews.com“ pabendravus su R.Akilovą pažinojusiais žmonėmis jo gimtajame Samarkande, šie tvirtino negalį patikėti, jog paskelbta šio žmogaus tarptautinė paieška dėl kaltinimų religiniu ekstremizmu.

R.Akilovo atvejis veikiau nurodo į desperaciją, patekus į aklavietę. Pasak švedų „Aftonbladet“, šis žmogus Rachmatjono Kurbonovo vardu 2014-aisias prašė suteikti jam teisę gyventi Švedijoje, nurodęs, kad tėvynėje buvo suimtas už dalyvavimą demonstracijoje ir jo giminėms esą teko sumokėti 10 tūkstančių dolerių kyšį, kad būtų išleistas. Jo pasakojimai migracijos tarnyboje vis skirdavosi – vieną kartą žmogus tvirtino kalėjime praleidęs 14, kitą – 20, trečią – 9-ias dienas. Vienąkart tvirtino, kad jo šeima priklauso viduriniajai klasei, kitą kartą, kad yra turtinga. Galų gale R.Akilovu nepatikėjo ir liepė apleisti Švediją.

Globalizacija trina sienas, lyg ir suteikia galimybių, tačiau neretai jos būna apgaulingos. O žmonės iš uždarų, nuožmių autoritarinių režimų valdomų Vidurio Azijos valstybių veržiasi į laisvąjį pasaulį.

Fragmentas, išraiškingai atskleidžiantis viduramžiuose mėginamus „konservuoti“ šio regiono papročius. Taškento Yunusabado rajono (beje, turinčio beveik 300 tūkstančius gyventojų) „Mirso Yusuf“ mečetės imamui Rachamui Tullochui Saifutdinovui  paskelbus vaizdo įrašą, kad Uzbekistane reikia padaryti galą vyrų ginekologų praktikai, mat tuo privalo užsiimti vien moterys, nors ir jų misija yra pirmiausia įtikti savo vyrams, interneto socialiniuose tinkluose kilo šioks toks ažiotažas.

Reaguodamas R.T.Saifutdinovas apkaltino BBC, „Amerikos balsą“ bei vietos radijo stotį „Ozodlik“ sumaišties kėlimu, mat šios informacijos priemonės siekė sužinoti rusakalbės auditorijos nuomonę apie imamo pasisakymą. Pasak R.T.Saifutdinovo, neigiamus komentarus jo pamokslo atžvilgiu skelbė „nepageidautini žmonės iš Vakarų“.

Tokios nuostatos dominuoja tarp įtakingų dvasininkų milijoniniame ir kažkiek vis tiek kosmopolitiniame Taškente, o ką kalbėti apie atokesnius Vidurio Azijos regionus.

Prancūzų antropologas, Islamo specialistas Olivier Roya savo knygoje „Džihadas ir mirtis: „Islamo valstybės“ žinia pasauliui“ nurodo, jog šiuolaikinius džihadistus skatina veikti neapykanta egzistuojančioms visuomenėms, vakarietiškoms ir musulmoniškoms, kartu su savimi jie žudo pasaulį, kurį atmeta.

Todėl ir motyvai dažnai atrodo migloti, tarkime, teroro akto Nicoje vykdytojas iš pradžių buvo aprašomas kaip psichinis ligonis, vėliau – nusikaltimui nuosekliai rengęsis ISIS smogikas.

Vienijantis teroro aktų bruožas tas, kad masines žudynes vykdo jaunesni, nevilties apimti nihilistai. Vakariečiai plūkiasi aiškindamiesi, ko iš tiesų nori Islamas, bet konfliktai iš tiesų vyksta tarp pačių musulmonų ir jų priežastys yra nacionalinės, vietinės. Džihadizmas remiasi siaura socialine bei politine baze, negali mobilizuoti masių, taigi traukia tuos, kuriuos gyvenimas nubloškė į paribį.

Globalizacija su savo privalumais bei drastiškomis apraiškomis iki atokios Vidurio Azijos irgi prisibrovė, nebėra skirtumo, kokios yra teroro šaknys, galima sakyti, jis planetoje plinta ratilais.

Kuo čia „dėtos“ kol kas kaip tikri saugumo uostai atrodančios Baltijos šalys? Teroro aktai Stokholme ar Sankt Peterburge – tai jau, galima sakyti, mūsų regionas. Rytinė Baltijos dalis ne be problemų, vis dėlto nuosekliai juda Vakarų gyvenimo kokybės standartų link, gi daugeliui posovietinės erdvės, taip pat ir Vidurio Azijos, respublikų atstovų mentališkai mes vis dar atrodome beveik „sava teritorija“.

Įvairiai motyvuotas terorizmas nepastebimai gali prasismelkti ir pas mus, šįkart iš sovietmečiu buvusios „broliškos“ Vidurio Azijos.

2017.04.29; 06:50

Vieno Rusijos internetinio leidinio teksto apie lėktuvo Tu-154 žūtį Juodojoje jūroje pėdsakais. Ar neišmanymas, ar… taip reikia?

Peilis Kremliaus propagandai į nugarą

Gruodžio 30-sios rytą į lėktuvo Tu-154 žūties aplinkybių svarstymą įsitraukė ir rusų istorikas Markas Soloninas. Ko jam, istorikui, čia prireikė? Rusijos akademikai Soloniną vadina Antrojo pasaulinio karo istorijos revizionistu, kiti iš viso nelaiko istoriku, nes jis yra baigęs… aviacijos institutą, dirbo slaptame konstravimo biure. 

Markas Soloninas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taigi būsimojo revizionisto jaunystė ir dar nemažai metų prabėgo Samaros mieste, kur esančioje kadaise milžiniškoje aviacijos gamykloje tik prieš trejetą metų nustota gaminti šiuos reaktyvinius lėktuvus ir kur 2014-ųjų pradžioje kapitališkai remontavo kaip tik dabar nukritusį „Tupolevą“.

Buvęs aviacijos inžinierius savojoje interneto svetainėje atsiliepė į išvakarėse įvykusią spaudos konferenciją, kurią surengė valstybinė komisija Tu-154 katastrofos priežastims tirti. Soloninas rašo neišgirdęs nieko konkretaus, išskyrus duomenis apie lėktuvo skrydžio didžiausią aukštį (250 m), greitį (360-370 km/val.) ir rastų liekanų skaičių. Jam liko neaišku, kaip tokiu greičiu skridęs ir iš tokio aukščio į vandens paviršių atsitrenkęs laineris galėjo subyrėti į 12 stambių ir 2000 smulkių nuolaužų; atrasta 19 lavonų ir 230 kūnų dalių. Buvęs aviacijos specialistas sako peržvelgęs tris dešimtis panašių lėktuvų kritimo į vandenį atvejų: nei vienas nesibaigė taip katastrofiškai kaip pastarasis. Nė vienu atveju keleiviai liko gyvi arba atsipirko traumomis. Neradau nei vieno atsakymo, – baigia savo pastabas Soloninas. – Tebelieka vienas klausimas: kodėl Tu-154 kritimo į vandenį pasekmės taip stipriai skiriasi nuo kitų panašių avarijų?

Iš svetainėje užsimezgusios diskusijos paaiškėjo, kad Soloninas turi versiją. Jis be komentarų pateikė dokumento, patvirtinto teisės medicinos katedros vedėjo, profesoriaus, ištrauką, kur kalbama apie tai, kas įvyksta lėktuvo viduje, kai jam atsitrenkus į žemę sprogsta kuras arba kai suveikia diversantų padėtas užtaisas. Vienas reikalą išmanantis diskusijos dalyvis nurodė, kokio svorio ir kokiu greičiu skrendantis „Tupolevas“ gali tapti taptų nevaldomas – pastaruoju atveju jis neturėjo kristi kaip lapas. Vis dėlto diskusijos dalyviai, viską po kauliuką išnarstę, nepriėjo vienos nuomonės (trūkstant duomenų) ir atsisveikino palinkėję vieni kitiems laimingų Naujųjų metų.

Rusijos Federacijos tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas netrukus po katastrofos pareiškė, kodėl teroro aktas buvo negalimas: Lėktuvas – Gynybos ministerijos, oro erdvė – Rusijos Federacijos, čia negali būti tokios versijos. Žurnalistai sukluso: kaip galima ką nors neigti nieko konkretaus nežinant? Viena garsi apžvalgininkė per radiją pasakė, ką apie tai mananti, ir ne jai vienai kilo toks įspūdis. Iš Kremliaus paskambino ir pasakė: kad ir kas įvyko, tai nebuvo teroro aktas. Logiška: teroristinis išpuolis susprogdintų ir Rusijos televizijos išpūstą muilo burbulą apie nedidelį pergalingą karą, nes lėktuvas skrido į Siriją. Ir taip toliau ir panašiai.

Rusija išsiaiškins!

Netrukus po minėtosios spaudos konferencijos leidinyje Pravda.Ru pasirodė pranešimas, atkreipęs akis šiaip jau tokiam žanrui neįprasto stiliaus, emocingu, pavadinimu – „Tiesos apie ataką prieš Tu-154 nenuslėpti, Rusija išaiškins“ (Правду об „атаке“ на Ту-154 нескроешь, Россия докопается). Anoniminis teksto autorius kaip ir nenusižengė konferencijoje nuskambėjusiam Rusijos transporto ministro kreipimuisi į žurnalistus iki komisijai baigiant apie mėnesį truksiantį tyrimą neskelbti informacijos iš neoficialių šaltinių ir nedaryti iš to išvadų – autorius iškėlė savo (ar redakcijos, ar kieno pašnibždėtą) versiją. Todėl sau į pašnekovus pakvietė Rusijos kosminių pajėgų specialistą ir iš karto griebė jautį už ragų: ar tai galėjo būti ataka iš kosmoso (атака из космоса)? Karinis ekspertas pakartojo, ką žurnalistams pasakė Rusijos ginkluotųjų pajėgų aviacijos skrydžių saugumo tarnybos vadovas: sprogimo ir gaisro lėktuve nebuvo, tačiau teroro aktas neatmetamas, nes tokiu veiksmu gali būti ne tik sprogdinimas – gali būti ir koks nors mechaninis poveikis. 

Žurnalistas varo toliau: tuo metu Juodojoje jūroje netoliese buvo Prancūzijos karo laivyno radioelektroninės žvalgybos laivas „Dupuy de Lome“ – ar iš jo galima buvo kaip nors paveikti? Ekspertas: kol kas tai yra gandai. Ir tai, ar buvo išorinis poveikis, bus nustatyta ištyrus nuolaužas. Žurnalistas: ar tai galima nustatyti? Ekspertas: žinoma. Rusijoje lėktuvų katastrofų tyrimo specialistai yra vieni geriausių pasaulyje ir išvados, kurias jie padaro, būna tiksliausios. Pavydžiui, Malaizijos oro linijų lėktuvo „Boeing-737“ numušimas Donecko srityje 2014 metų vasarą: Mūsų specialistai aiškiai pasakė, kas ir kaip įvyko. Tiesa, pasaulio visuomenė atsisakė priimti mūsų ekspertų ir specialistų išvadas.

Pravda.Ru tekstas „…Rusija išaiškins“ (artimesne originalui prasme: jeigu reikės, iš po žemių išraus) baigiamas vos ne ode Tu-154 patikimumui. Per visą istoriją buvo pagaminta apie 1 tūkst. šių lėktuvų ir iš jų tik 27 patyrė avarijas su žmonių aukomis, tai yra 2,7 procento. Tuo tarpu jų konkurentų, „ Boeing 737“, pagaminta 8 tūkstančiai ir iš jų avarijas patyrė 110 lėktuvų, žuvo 3 897 žmonės. Todėl vadinti Tu-154 nepatikimu lėktuvu yra šventvagiška.

Nejaugi taip sunku susiprotėti?

Pravda.Ru svetainėje šis tekstas sulaukė nedaug atsiliepimų, bet jie, kaip sakoma, reprezentatyvūs – būdingi.

Autorius klaidina110/8000 = 1,3%, o tai 2 kartus mažiau negu 2,7%. Ir būtų suklaidinęs – Neatkreipiau dėmesio ir būčiau manęs, kad boingai iš tikrųjų nepatikimi lėktuvai (iš tikrųjų tekste lyginama nepalyginamus dalykus: „Boeing“ avarijų metu žuvo 3 897 žmonės, tačiau pasaulyje „737-as“ kyla arba tupia kas kelias sekundes, o Rusijos skrydžių kompanijos 2009 metais atsisakė šios „Tupolevo“ modifikacijos lėktuvų).

Valdžia mums meluoja – esant avarijai nusileidimas ant vandens baigiasi ne tokiomis skaudžiomis pasekmėmis, išsaugomas lėktuvas, o jeigu smūgis būna labai stiprus, tai kūnai visada lieka lėktuvo viduje. Susisiekimo ministras yra ne aviacijos specialistas, o ekonomistas, kandidatinę disertaciją nusirašė nuo kitų ir yra kaltinamas plagiatu. Jūs, pilieti Sokolovai (ministro pavardė), kalbate aiškias nesąmones dėl kažkokių politinių priežasčių. Pritariu greičiausiai mums ne viską sako arba patys nežino.

Mums nesako visos teisybėsSunku nustatyti, kas įvyko, informacijos blokavimo sąlygomis. Pasakykite man, kur dingo pusšimčio keleivių kūnai? Ir nelaukite teisybės – Netrukus į klausimą, kas atsitiko su T-154, mums atsakys, kaip apie povandeninį laivą “Kurskas“. Jis nuskendo. Bet aš žinau tikrąją priežastį – kaip sugedęs lėktuvas galėjo atskristi iš Maskvos į Adlerį, vėl pakilti ir tada sudužti? Aš manau, kad tai – teroro aktas ir įgula čia nieko nedėta, jie buvo paprasčiausiai pasmerkti. Tai – auka Chanukai, štai kur reikia ieškoti įvykio priežasčių (8 dienas trunkanti žydų šventė Chanuka 2016 metais prasidėjo gruodžio 24 d.).

Iš Pravda.Ru šį tekstą atsikėlė kitas leidinys (rekomendavus 11 skaitytojų) ir sulaukė 7 komentarų. Išėjo toks pokalbis. Pirmas komentatorius: Neabejotinai teroro aktas. Bet tai – Casusbelli, todėl faktas sąmoningai slepiamas iki Donaldo Trampo inauguracijos. Antras: Teroro aktas surengtas Izraelio šalininkų jėgomis kaip atsakas į nepalankų žydams Rusijos balsavimą Jungtinėse Tautose. Trečias pirmam: Casusbelli – tai formali dingstis karui paskelbti. O kas tas, kam reikia skelbti karą? Nejaugi tai… Ketvirtas trečiam: Tas, kuris išvarė 35 rusų diplomatus. Nejaugi taip sunku susiprotėti ar baisu garsiai pasakyti? Keleivinis lėktuvas viršum Sinajaus, medicinos seserys, diplomatas Turkijoje ir Tu-154, visa ši grandinėlė suplanuota P…e (rusų plačiai vartojamas vardažodis turint omenyje JAV). Pirmas trečiam: Deja neturiu moralinės teisės to sakyti garsiai ar viešai rašyti – iki inauguracijos reikia tylėti. Penktas (SSRS karinių oro pajėgų vėliava): Baikit niekus malę. Užėjo jums glumas. (Vienas komentaras pašalintas.)

Esminis sakinys

Iš kur anoniminis leidinio Pravda.Ru autorius ištraukė tokią, pasakykime, ekstravagantišką versiją? Rodos, nei spaudos konferencijoje, nei anksčiau niekas apie tai viešai nebuvo prasižiojęs. Paprasčiau nusirašė… gal net pats nuo savęs. Gruodžio 26-osios vakare Pravda.Ru pateikė tekstą „Versija: Tu-154 ryšį nutraukė radioelektroninė ataka“ (Версия: Ту-154 лишила связи радиоэлектронная атака). Autorė – šio leidinio tarptautinių įvykių apžvalgininkė, Maskvos universiteto absolventė, Lotynų Amerikos valstybių žinovė, moka portugališkai. Tekste neminimas joks specialistas (gal todėl anksčiau kalbėtame tekste kreiptasi į kosminių aukštumų ekspertą).

Autorė pradeda nuo to, kad teroro veiksmas nelaikomas pagrindine lėktuvo žūties versija. Be kas tada? Juk oras buvo palankus, lakūnai – patyrę, lėktuvas – tvarkoje. Toliau Liuba Stepušina aiškina, kodėl vis dėlto tai galėjo būti teroro išpuolis (prie to dar grįšime). Galiausiai nurodo įkaltį, kuris turėtų liudyti buvus radioelektroninę ataką. Ir visa daro tai, atrodo, vien tam, kad galėtų parašyti vieną sakinį – esminį.

Įsidėmėkime, ką skaitytojams porina ši Lotynų Amerikos šalių specialistė. Praėjus 2 min. nuo pakilimo pradžios lėktuvas pradingo iš radarų ekranų. Tačiau to nematyti per „Flightradar“ (lėktuvų skrydžių sekimo programa, neturint ką namuose veikti galima stebėti, kaip per Žemės rutulį vėžlina keleiviniai lėktuvai). Vadinasi, lėktuve neveikė transporderis? Kodėl? Gal kas iškirto? Ir Liuba paaiškina, kad visą lėktuvo elektroniką galėjo atjungti tragedijos išvakarėse į Juodąją jūrą įplaukęs prancūzų žvalgybinis laivas (pridedama nuotrauka mečečių su minaretais fone). Pasiuntė radioelektroninį impulsą… 

Prancūzų žvalgybinis laivas „Dupuy de Lome“, kuriam kaltę dėl Tu-154 katastrofos primesti šiandien bando Kremliaus propagandistai.

O štai ir svarbiausias sakinys: Tačiau tai yra jau ne terorizmas, o karas su NATO.

Dar priekaištas Rusijos prezidentui prisnūdus ant pergalės laurų (cамоуспокоенность, что всех победили): Kam reikėjo siųsti ansamblį į kariaujančią šalį, kur gretimai dešimtys tūkstančių iki dantų ginkluotų šunsnukių (отморозков) su savo mokytojais iš NATO iki galo dar nepasidavė? Ir pasiūlymas skaityti anglišką šio straipsnio versiją.

Nemandagu atsisakyti.

Angliškai – slaptoji operacija…

Pravda.Ru – pirmas Rusijoje periodinis elektroninis leidinys, pradėjęs rodytis 1999 metų pabaigoje. Jis įeina į holdingą, palaikantį Kremliaus politiką ir už tai atlyginamą; kritikai nuo pat pradžių įtarė šį leidinį, vieną iš SSRS komunistų partijos pagrindinio organo „Pravda“ paveldėtojų (kitas – Kremliui nedraugiškas Rusijos komunistų laikraštis „Pravda“) esant susijusį su specialiosiomis tarnybomis. Jame skelbiami tekstai platinami po pasaulį anglų, prancūzų, portugalų kalbomis.

Angliškai mūsų aptariamas straipsnis vadinasi „Tu-154 crashed as a result of NATO’s covert operation?” Aljansas jau iškeltas į antraštę, nors ir su klaustuku. Išskyrus slaptąją NATO operaciją, toliau – tas pats, taigi autorės samprotavimai dėl teroro akto tikimybės. Lėktuvas priklausė Rusijos gynybos ministerijai ir juo skrido žinomi šalies žmonės. Nors tikinama ir Čkalovsko oro uostą, iš kur pakilo lėktuvas, ir Adlerio, kur orlaivis buvo nusileidęs ir stovėjo dvi valandas, esant saugomas itin budriai, iš tikrųjų yra priešingai. Vieno lakūno instruktoriaus žodžiais, Rusijos kariniuose aerodromuose saugumas yra prastesnis negu keleiviniuose. Todėl ir vienur, ir kitur sprogmenį galėjo padėti koks nors tarnautojas, kaip tai atsitiko Šarm el Šeihe (Sinajaus pusiasalis, kur buvo susprogdintas vienos Rusijos oro linijų lėktuvas).

Autorės išvada: jeigu tai buvo teroro aktas, tai jis stoja į vieną virtinę su rusų pasiuntinio nužudymu Ankaroje, su JAV valstybės departamento atstovo Džono Kirbio žodžiais apie netrukus imsiančius rusų lėktuvus. Galiausiai NATO priklausančios valstybės žvalgybinis laivasTodėl then this is a war against NATO, rather than an act of terrorism.

… prancūziškai – karas

Portugališkai nieko šia tema aptikti nepavyko, o štai prancūziškai… Skyrelis pavadintas „Pasaulis mūsų autorių akimis“. Antraštė: “Radioelektroninis karas ir Tu-154 katastrofa” (La guerre radio-électronique et le crash du Tu-154). Tiesa, autorius – kitas. Aleksandras Artamonovas rašo 15 metų praleidęs civilinėje ir karo aviacijoje ir žinąs daugelio rusų karinių specialistų nuomonę: lėktuvas negalėjo subyrėti dėl  kokių nors gedimų, nes svarbiam skrydžiui buvo parengtas itin atsakingai. Tačiau ir priešlėktuvinė raketaStingerjo nenumušėbūtų nelikę nepastebėta.

Aleksandras skaitantiems prancūziškai aiškina, jog Rusija labai patobulino savo elektronines gynybos sistemas. Antai vienas rusų lėktuvas, praskrisdamas viršum amerikiečių kreiserio, išvedė iš rikiuotės visas elektronines laivo sistemas. Jeigu rusai tai daro, tai logiška manyti ir NATO turint savo arsenale tokius ginklus. Šis autorius lėktuvui Tu-154 lemtingą valandą pastebi Juodojoje jūroje esant amerikiečių lėktuvnešį ir du prancūzų karo laivus. Labai sunku, tikina Aleksandras, aptikti nutaikytą elektronų pluoštą. O jeigu rusams ir pavyktų aptikti tokio poveikio pėdsakus, ar užteks jiems ryžto apkaltinti NATO?

Autorius primena, jog karo laivo ataka yra jau ne teroro aktas, o karo veiksmai. Apie tai, jo galva, byloja ir tam pasirinktas laikas. Dalis stačiatikių Kalėdas švenčia pagal Grigaliaus kalendorių. Antra, tai metas, kai Barakas Obama iš paskutiniųjų stengiasi neleisti Donaldui Trampui imtis santykių su Rusija gerinimo. O juk dar ir simboliška numušti Rusijos ginkluotosioms pajėgoms priklausantį lėktuvą, skrendantį su Aleksandrovo ansambliu, kuris yra Raudonosios armijos simbolis, švęsti Naujųjų metų į didžiąja dalimi išlaisvintą Siriją. Ir jeigu Prancūzija prie to kaip nors prisidėjo, tai neturėtume stebėtis, kodėl Eliziejaus rūmai pareiškė Kremliui užuojautą tik per savo pasiuntinį Maskvoje. Ar tai buvo tiesiog ciniškumas, ar reiškia ką nors daugiau?

Geriausia gynyba – kibernetinis puolimas

Svarstymai dėl galimų Tu-154 sudužimo priežasčių tęsiasi, – parašė gruodžio 30 d. leidinys „Moskovskij komsomolec“ (MK.ru) tekste su dėmesį patraukiančia antrašte – „Teroro aktas be sprogdinimo: ekspertas iškėlė versiją Tu-154 lėktuve buvus kibernetinį ginklą“ (Теракт без взрыва: эксперт выдвинул версию о кибероружии на Ту-154). Iki metų pabaigos jį atsivertė daugiau kaip 140 tūkstančių skaitytojų. Kibernetinis ginklas – tai bent!

MK.ru nutarė išsiaiškinti, kas slypi valstybinės komisijos nario, už skrydžių saugumą atsakingo generolo užuominoje, jog teroro veiksmu gali būti mechaninis poveikis, ir paklausė to dviejų ekspertų. Vieno skrydžių saugumo specialisto aiškinimu, orlaivio galinės dalies sienelėse esama visokių pavarų, traukių, vamzdynų. Šias sistemas išmanančiam žmogui labai paprasta ką nors sugadinti. Tam tereikia, paprastai sakant, turėti po ranka plaktuką, atsuktuvą, kaltą. Ir lėktuvas patirs avariją. Orlaivio salono viduje to nepadarysi – tik bagažo skyriuje. Be to, sunku tikėtis tai liksiant nepastebėta. Nebent ankstyvųjų modifikacijų orlaiviuose (toks buvo ir avariją patyręs Тu-154B2, pagamintas 1983 metais).

Su tuo kategoriškai nesutinka kitas skrydžių saugumo ekspertas, T-154 pilotavęs lakūnas. Jis iš viso nesupranta, kas tas yra – mechaninis poveikis. Koks piktavalis kūju bagažo skyriuje sudaužo orlaivio aprūpinimo sistemas ir niekas to nepastebi? Jis nenori tikėti, kad taip galėjo būti pastaruoju atveju. Viskas tikrinama  parengtinio pakilimo metu. Jeigu kokias lėktuvo sistemas būtų mechaniškai pažeidę prieš skrydį, tai jis nepakiltų.

Šio eksperto nuomone, galėjo būti panaudotas koks nors dar nežinomas kibernetinis ginklas. Dabar technika pasiekė tokį lygį! Galima spėti, kad lėktuve buvo įtaisytas koks nors daviklis, galintis pagal komandas, siunčiamas iš išorės, veikti lėktuvo vairus prieš lakūnų valią. Ekspertas  prisipažįsta tokias išvadas darantis iš visiems prieinamų informacijos šaltinių…

Tiek tesužinojęs, skaitytojas turėtų būti nusivylęs. Ypač bent kiek žinąs apie kibernetinį ginklą. Paprastai šis terminas vartojamas kalbant apie veikimą virtualiojoje erdvėje, pavyzdžiui, virusines programas. Kibernetinis veikimas – tai informacinis poveikis. Pirmiausia siekiama ne pulti ir užgrobti, o patiems apsiginti. Veiksmingos ir kibernetinės atakos, galinčios pridaryti daugiau žalos negu fizinis užpuolimas su kinetiniais ginklais. Kibernetinis agresorius gali daug prikiaulinti ir likti neatpažintas. Beje, Rusijoje prieš dvejus metus sukurta informacinių operacijų kariuomenė.

Vis dėlto – diversija?

Dar viename Rusijos internetiniame leidinyje, Life.ru, tekstą apie Tu-154 katastrofą nuo gruodžio 27-osios vakaro iki Naujųjų metų skaitytojai atsivertė 556 tūkst. kartų. LIfe.ru ar ne pirmasis paskelbė paskutinį krintančio lėktuvo piloto šūksnį. Tačiau tai atvejis, kai skaitytojų komentarai nepalyginti įdomesni už patį tekstą. Autorei, parašiusiai, kad visą lėktuvo elektroniką galėjo iškirsti tragedijos išvakarėse į Juodąją jūrą įplaukęs prancūzų žvalgybinis laivas, pravartu būtų sužinoti tai, ko profesionalai kažin kodėl nepasakė (gal kaip savaime suprantamo dalyko).

Kaip antai: Tu-154 neturi lėktuvą valdančio kompiuterio – kaip jį dabar įsivaizduojame ir koks įtaisytas tuose pačiuose boinguose. Ten automatinė valdymo sistema (autopilotas) yra ne elektroninė, o analoginė elektromechaninė ir nepriima jokių išorinių signalų (be to, pakilimo metu ir įjungiama ne iš karo).

Sudužusio lėktuvo juodąsias dėžes, praneša, rado palyginti greitai, nors paieškos Juodosios jūros dumbluose galėjo ir užtrukti – savirašiai prietaisai nespinduliavo radijo signalų. Negalėjo prancūzų ar kokio kito priešiško laivo operatoriai iškirsti ir Pravda.Ru autorei tokio svarbaus transporderio. Naivuolė. Kokie pamišėliai gali rodyti visam pasauliui, kur skrenda jų karinis lėktuvas, tegul ir transporto? Šitaip padangėje neliktų nė vieno rusų ar kieno kitų bombonešio!

Pravda.Ru autorė teisi, kai rašo, kad Rusijos kariniuose aerodromuose tvarka ne tokia griežta kaip keleiviniuose oro uostuose. Gal ne tokia, kaip parodyta filme „Nacionalinės medžioklės ypatumai“, bet vis viena ten visi – savi. Todėl kontrabanda ir visa kita. Tik kam tuo prieš visą pasaulį girtis? Gal tam, kad skaitytojas imtų manyti: chm, ten ir aš galėčiau prasmukti, o jau teroristai ar diversantai – užsimerkę!

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dėl Baltųjų rūmų perspėjimo apie netrukus imsiančius kristi rusų lėktuvus. JAV valstybės departamento atstovo Džono Kirbio spaudos konferencijoje paklausė, kas bus, jeigu Maskva nederins savo veiksmų su Vašingtonu. Atsakymas: ekstremistai gali imtis atakų prieš Rusiją gal net jos pačios teritorijoje; Rusija ir toliau siųs į tėvynę žuvusių karių kūnus, eikvos išteklius, galbūt net ims netekti lėktuvų.

…Lėktuvas krito į jūrą užvertęs nosį, kliudė uodega vandens paviršių, skilo pusiau ir greitai nuskendo… Taip apie „Tupolevo“ žūtį papasakojo Rusijos federalinės saugumo tarnybos pasienietis. Katastrofa įvyko Juodojoje jūroje ilgiausią metų naktį, kai tamsu nors į akį durk, todėl rimti žmonės šiuo liudijimu netiki (o reikėjo tik pasakyti, pro kokius žiūronus stebėjo). Bet taip iš tikrųjų galėjo būti. Radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas pranešė savo skaitytojams aukštuose sluoksniuose linkstant manyti, jog lėktuvas nukrito dėl per didelio apkrovimo. Tai, pasak laidų vedėjo, yra didelis aplaidumas, iškrikimas (разгильдяйство).

Kalbama, Venediktovas neskiria, ką jam pakužda Kremliaus šaltiniai Kremliuje: ar informaciją, ar dezinformacija. Kolegė Julija Latynina neakivaizdžiai jam atkerta: juk Kremlius pranešė, kad Sirijoje išbandyta 160 ginklų rūšių, o štai artistai gabenti 30 metų senumo skrynia. Išeina, kad iš to kilusios pasekmės yra tokios pačios kaip ir dėl teroristų veikimo. Vadinasi, tai pačių rankomis įvykdytas teroro aktas (самотеракт)?

Kas iš viso to, ką matėme ir girdėjome, labiausiai įstrigo? Prancūzų laivas? Kibernetinis ginklas? Ar neaišku kieno ir kuo grindžiama užuomina, kad kažin kas gali įvykti iki naujojo JAV prezidento inauguracijos?

2017.01.03; 03:42

Tikriausiai visiems mums būtų įdomu žinoti, kas tas Aristidas Tamošaitis, kurį gegužės 19-ąją Rusijos slaptoji tarnyba FST sulaikė Maskvoje. Bet neginčijamos informacijos – labai mažai. Žinome tik tiek, kad sulaikytas Aristidu Tamošaičiu pavadintas asmuo. Visa kita – svarstymai, versijos, įtarimai. Net negalime pasakyti, ar nurodyta tikroji jo pavardė ir vardas.

Žinoma, Intefax tvirtina, jog lietuvis – pats tikriausias šnipas. Esą sučiuptas su neginčijamais įkalčiais – kai iš vieno Rusijos piliečio pasiėmė įslaptintų rusiškų dokumentų. Galėjo taip nutikti? Žvalgybos istorijoje panašių atvejų – milijonai.

Continue reading „Maskvoje sulaikyto lietuvio paslaptis“