Su Lietuvos delegacija. Garmiše-Partenkirchene. Slaptai.lt nuotr.

Kaip derėtų vertinti istoriką, kuris skelbia kategoriškas išvadas, remdamasis prieš tris dešimtmečius studentiškuose leidiniuose publikuotais jaunojo keliautojo įspūdžiais ir ignoruoja daug rimtų veikalų išleidusio istoriko – mokslininko – tyrinėtojo knygą?

Ko nepasakė Armėnijai simpatizuojantis istorikas?

Šis viešas klausimas – ponui Algiui Kasperavičiui, neseniai „Lietuvos ryte“ paskelbusiam straipsnį „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13). Savo publikacijoje šis istorikas perša nuomonę, kad 1990 metais kariuomenę į Baku sovietai įvedė tam, kad nuo agresyvių azerbaidžaniečių apgintų … neva skriaudžiamus armėnus.

Kolegė Irma Ąžuolė, reagavusi į šią keistą mintį straipsnyje „Ko nepasakė istorikas Algis Kasperavičius“ (slaptai.lt), pagrįstai gūžčioja pečiais: „Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia“.

Kadangi kolegė I.Ąžuolė rėmėsi ir mano prieš keletą metų apie Kaukazo skaudulius išleista knyga „Juodojo Sodo tragedija“, norėčiau diskusijon įsiterpti – pateiksiu keletą savų pastebėjimų.  

Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Tikrai į akis krenta aplinkybė, jog istorikas A.Kasperavičius vadovaujasi prieš trisdešimt metų po Kaukazą keliavusio jaunučio Artūro Zuoko (vėliau žurnalistiką iškeitė į politiką, tapo Vilniaus meru) straipsniu, paskelbtu studentiškame laikraštyje „Universitas Vilnensis“. Neatmetu galimybės, jog po tuos kraštus keliavusiam A.Zuokui anuomet išties kas nors papasakojo apie „skriaudžiamus armėnus“. Neneigiu, kad A.Zuokas savo straipsnyje išdėstė tik tai, ką išgirdo, suprato, pamatė.

Bet vis tik – ar įmanoma, atvykus į kelis milijonus gyventojų skaičiuojantį nepažįstamą miestą (tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto) per keletą dienų perprasti visas armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimų priežastis, atpažinti slaptųjų tarnybų provokacijas, suvokti, kur dezinformacija, o kur – šventa tiesa? Mano įsitikinimu, – neįmanoma. Kodėl?

Čečėniška patirtis

Remiuosi asmenine patirtimi. 1994-ųjų vasarą aš atvažiavau į Čečėnijos sostinę Grozną. Panašiai kaip ir į Azerbaidžaną užsukęs A.Zuokas, tuomet aš buvau jaunutis žurnalistas – skaičiavau tik 26-ąjį gimtadienį. Taigi patirties – ne itin gausu, nors jau, tiesa, buvau atitarnavęs dvejis metus sovietinėje armijoje, baigęs mokslus Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete (specialybė – žurnalistika), turėjau kelerių metų žurnalistinės patirties plušant „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“.

Ir vis dėlto jau pirmosiomis dienomis supratau, kad kelių savaičių viešnagės, jeigu noriu susigaudyti čečėniškuose reikaluose, neužteks, kadangi ne visi čečėnai, kad ir kokie vaišingi, draugiški, skubėjo atvirauti. Tik po kelerių mėnesių (tuo metu „Lietuvos aide“ pasirodė pirmieji mano rašiniai čečėniška tema), praleistų Grozne, tuometinė Čečėnijos vadovybė plačiau atlapojo savo kabinetų duris. Pabrėžiu – tik rudeniop interviu man noriai ėmė dalinti tuometiniai Čečėnijos politikai, verslininkai, kariškiai.

Juos galima suprasti. Tuo metu Čečėnijoje šmirinėjo daug žurnalistų, taip pat ir iš Vakarų Europos, Amerikos, kuriuos Dž.Dudajevo aplinka įtarė renkant informaciją Rusijos slaptosioms tarnyboms. 1992 – 1994-aisiais metais Čečėnijoje išties įvairius mitingus, protesto akcijas, susidūrimus organizavo Čečėnijai neva gero linkintys Labazanovo, Avturchanovo, Gantemirovo vadovaujami čečėnai. Štai jie noriai dalinosi „informacija“, koks blogas Dudajevas, o jie – šventi. Noriai „išpažintimis“ dalinosi ir įvairiausio plauko provokatoriai, atkakliai įrodinėję, girdi, Dž.Dudajevas – diktatorius, teroristas, vagis, kad jo beveik niekas nepalaiko. Tik spėk užsirašinėti jų pasakojimus.

Džocharas Dudajevas ir Gintaras Visockas. Groznas. 1994 metų rugpjūtis. Slaptai.lt nuotr.

Tad kokių straipsnių galėjau parsivežti į Vilnių, jei komandiruotė būtų užtrukusi vos keletą dienų? Tik ilgiau pagyvenus Grozne paaiškėjo visos klastos. Tie labazanovai, gantemirovai, avturchanovai, subūrę kelis šimtus ištikimų sėbrų, – Rusijos slaptųjų tarnybų užverbuoti agentai, siekiantys nuversti nepriklausomybės taikiomis, demokratinėmis priemonėmis siekusį Dž.Dudajevą. Kai kurie iš jų – tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, specialiai paleisti iš Rusijos kalėjimų tam, kad juos būtų galima nusiųsti į Čečėniją kelti sumaišties.

Kad savaitės neužtenka deramai perprasti visus niuansus, bylojo ir kelionė į Tbilisį. Gyvendamas Grozne kelioms dienoms buvau išvykęs į Gruziją (Sakartvelas). Tbilisyje praleidau savaitę, skubėdamas parengti kuo daugiau interviu, bet grįždamas atgal į Čečėniją vis tik nebuvau tikras, kad iki galo išsiaiškinau, kodėl buvo nuverstas Zviadas Gamsachurdija, ko siekia tie, kurie jį nuvertė, kokių tikslų turi į valdžią prasibrovęs Eduardas Ševardnadzė…

Štai kodėl abejoju, kad anuomet trumpam į Azerbaidžaną užsukusiam A.Zuokui net ir labai stengiantis būtų pavykę perprasti visas kaukazietiškas tiesas.

Net šiandien, bendraudamas su kai kuriais iškiliais Lietuvos istorikais bei politikais, išgirstu nuostabą keliantį pasiaiškinimą: „Jūs, Gintarai, net  neįsivaizduojate, kaip 1988 – 1994-aisiais Armėnijos pasiuntiniai mums gausiai siuntė įvairiausius pareiškimus, laiškus, straipsnius, kaip dažnai skambindavo, pasakodami apie Azerbaidžano nusiklaltimus Armėnijai. Tuo tarpu iš Baku – nė menkiausios žinutės. Nei skambučių, nei pareiškimų, nei delegacijų. Taip po truputį mums ir suformavo antiazerbaidžanietiškas nuostatas“.

Be abejo, pasyvi Azerbaidžano elgsena – ne itin suprantama. Tačiau ar pateisinama lietuviška laikysena? Juk akivaizdu: jei oficialusis Jerevanas nuo kojų iki galvos Vilnių užvertė savąja informacija, o Baku – tyli, kas tau, aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam istorikui, nevengiančiam užsienio politikos temų, trukdo bent sykį paskambinti į Azerbaidžaną? Juk tu dirbi oficialioje Lietuvos įstaigoje. Tau tiesiog privalu išgirsti visus konfliktuojančių pusių argumentus.

Kodėl nutylėta istoriko Algimanto Liekio knyga?

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, A.Kasperavičiaus publikacija paliko slogų įspūdį. Vienas iš pagrindinių nusistebėjimų – kodėl jis remiasi vos 22-iejų metų amžiaus jaunuolio pastebijimais, surašytais prieš tris dešimtmečius, ir tuo pačiu nutyli 2016-aisiais išleistą prof. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, kuriame istorikas (deja, praėjusiais metais mirė) skelbia ne vien Armėnijos, bet ir Azerbaidžano argumentus? Juk istorikas A.Liekis – tai solidus 43 mokslinių monografijų ir 1400 mokslinių straipsnių autorius.

Kitas akivaizdus tendencingumas – dėl Sumgaito skerdynių. Taip, tame netoli Baku esančiame mieste prie pat Kaspijos jūros 1988-ųjų vasario 27–29 d. įvyko tragedija. Bet ar galima ramia sąžine teigti, esą azerbaidžaniečiai masiškai žudė armėnus? Šis teiginys abejotinas vien dėl to, kad smurtautojams vadovavo armėnų tautybės vyras – Eduardas Grigorianas. Šito nieks negali paneigti. Nejaugi tai – nereikšminga detalė?

Kodėl vienu atveju remiamasi prieš trisdešimt metų universiteto laikraštyje paskelbtu jaunučio A.Zuoko straipsniu, o, pasakojant apie Sumgaite pralietą kraują, nutylima visai neseniai išleista A.Liekio knyga, kurioje – ištisas skyrius, skirtas Sumgaito tragedijai?

Sumgaite nutikusi nelaimė

Štai viena citata iš minėto A.Liekio veikalo.

„Dėl žudynių ir neramumų tame azerbaidžaniečių mieste tada nemažai kas kaltino pačius azerbaidžaniečius, ypač armėnų politikieriai, skelbdami, kad žudynės – tai musulmonų neapykantos krikščionims rezultatas. Žinoma, iš Armėnijos išvytieji ir laikinai apsigyvenę Sumgaite azerbaidžaniečiai buvo apimti nevilties ir jautė pažeminimą, buvo priešiškai nusiteikę armėnų atžvilgiu. Tačiau nemažai kas mano, kad tas skerdynes organizavo (nužudyti 32 žmonės, iš jų 26 armėnai) patys armėnų teroristai, norėdami pasauliui parodyti, kad azerbaidžaniečiai žudo krikščionis armėnus ir todėl jie atskirsią Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano. Apie tai paskelbta nemažai dokumentų anglų ir kitomis kalbomis. Iš tų dokumentų susidaro nuomonė, kad riaušės ir žudynės Sumgaite buvo specialiai organizuotos KGB ir armėnų teroristinių organizacijų, kad pasauliui būtų pateiktas „nenuginčijamas“ įrodymas, jog krikščionims armėnams negalima gyventi tarp musulmonų azerbaidžaniečių, todėl būtina kuo greičiau leisti Kalnų Karabachui, kuriame armėnai tuo metu jau sudaro gyventojų daugumą, prisijungti prie Armėnijos“.

Istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ne mažiau svarbi ir ši citata iš skyriaus „Sumgaito aukos“: „Pjautynėms Sumgaite, kaip matyti iš liudininkų parodymų ir spaudos, visokie armėnų provokatoriai rengėsi iš anksto. Jų aukomis pirmiausia turėjo tapti jų pačių tautiečiai – „nepatikimieji“ armėnai – tie, kurie atsisakė siųsti savo uždirbtus pinigus į Armėniją, į Kalnų Karabachą ten esantiems „kovotojams“ dėl „didžiosios Armėnijos“, dėl Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos paremti. Tad išpuoliai vasario 27-29 dienomis buvo nukreipti ne apskritai prieš armėnus, o prieš tuos, kurie buvo atsisakę siųsti pinigus į Armėniją…“

Ar tai – taip pat dėmesio neverta versija?

Suprantu, galima nemėgti istoriko A.Liekio, galima nevertinti jo darbų. Bet ar įmanoma, jei dediesi esąs objektyvus Lietuvos istorikas, rašant apie Sumgaito tragediją nutylėti Mokslotyros instituto išleistą lietuvio istoriko A.Liekio knygą, kurioje Sumgaito tragedijai skirtas visas skyrius?

(Bus daugiau)

2020.02.03; 06:00

Viename iš Sakartvelo (Gruzija) regionų – dar vienas incidentas. Neramumai kilo armėnų tankiai apgyvendintoje Džavachetijoje. Nutikimas, po kurio ten įsikūrusi armėnų bendruomenė vėl tvirtina, esą gruzinai juos skriaudžia, – banali. Prieš keletą dienų gruzinų policininkai sustabdė automobilį, kurio vairuotoją ketino nubausti dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Tačiau vairuotojas, pasirodo, buvo ne gruzinas. Tai būta armėno. Greičiausiai iš Džavachetijos miesto Achalkalakio. Sulaikytąjį tuoj pat puolė palaikyti vietiniai armėnai, girdi, gruzinų pareigūnai neteisūs, taigi privalą nedelsiant paleisti vairuotoją. Policininkai, žinoma, nepakluso įsiaudrinusios minios spaudimui.

Tada vienam iš pasipriešinusių policijai pasidarė bloga. O gal jis tik apsimetė, kad sustreikavo širdis.

Iš youtube paskelbtų mobiliuoju telefonu nufilmuotų videovaizdų ištraukų (https://minval.az/news/123892558) akivaizdu, kaip elgiasi gruzinų policininkai – santūriai, korektiškai. Pavyzdžiui, tą vyriškį, kuris pasijuto blogai, rūpestingai prižiūri tarsi būtų ne jėgos struktūrų atstovai, o greitosios pagalbos darbuotojai.

Sprendžiant iš nufimuotų kadrų, barbariškai elgiasi tik gruzinų policininkus apsupusi minia. Viena moteris ne tik keikia gruzinų policininkus, bet juos dar ir muša: trenkia ranka per nugarą, per galvą. Bet šie – džentelmenai. Nereaguoja. Jie net nekreipia dėmesio į vyrų iš minios užgauliojimus. Tai minią dar labiau erzina. Įsiaudrinusiems reikia bent lašo pralieto kraujo?

Skaitant gruzinų, armėnų, rusų ir azerbaidžaniečių spaudoje pasirodžiusius pranešimus apie šį nutikimą kyla vienintelis klausimas: kodėl gruzinų policija neturi teisės Džavachetijoje tikrinti armėnų vairuotojų pažymėjimų, juolab juos bausti už eismo taisyklių pažeidimus? Nejaugi armėnai vairuoja niekad nepažeisdami  jokių taisyklių? Deja, armėnai mano priešingai: gruzinų policijai nėra ką veikti Džavachetijoje, nes tai, matot, armėniška teritorija.

Po šio mažyčio nutikimo ArmenianReport portale pasirodė Tevos Aršakian publikacija, kurioje brėžiamos kategoriškos išvados: pats metas „gruzinų fašistams“ priminti, kad Džavachetija – nuo seniausių laikų yra armėniška žemė, taigi gruzinai, jei jiems nepatinka dabartinė tvarka, galį nešdintis lauk. Beje, žodžiai „gruzinų fašistai“ – ne mano, o T.Aršakian terminas, primenantis Kremliaus naudotus apibūdinimus, siekiant šmeižti gruzinus.

Įsimintina ir tai, kad T.Aršakian publikacijoje „Reaguojant į gruzinų pranešimą: šalin rankas nuo Džavachetijos – armėnų žemės!“ (http://armenianreport.com/pubs/219629/) tvirtinama, esą gruzinai visais laikais skriaudė armėnus (Kremlius irgi panašiai loja: gruzinai neva pažeidžia abchazų, osetinų teises; tai labai primena ir Kremliaus pasakas, kaip lietuviai skriaudžia rusus ir lenkus). Šiame straipsnyje priešiškumu armėnams kaltinami visi buvę Gruzijos prezidentai – Zviadas Gamsachurdija, Eduardas Ševardnadzė, Michailas Saakašvilis. Nepagarba armėnų tautinei mažumai kaltinama net šiandieninė Tbilisio valdžia. Kokie argumantai? Jokių. Tiesiog gruzinai jau tokie blogiukai: jiems kažkodėl mielesni turkai ir azerbaidžaniečiai.

Priekaištaujama net dabartiniam Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, esą šis bijo drąsiai ir principingai ginti Džavachetijoje gyvenančių armėnų teises.

Kad bent jau šioje banalioje istorijoje gali būti vairuotojo kaltės, minėtoje publikacijoje nerasite nė užuominos. Armėnai negali būti neteisūs. Jei kas nors ir kaltas, tai – tik ne armėnas.  

2019.06.09; 08:45