Nepatogūs klausimai

Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.

Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.

Saulius Kizelavičius

XXX

JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.

Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.

Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir  veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.

Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.

Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.

O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.

Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.

Apie Algimantą Matulevičių:

Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius

Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)

LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)

Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,

Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas

Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).

2018.08.17; 08:20

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Teisėjos Neringos Venckienės tema – svarbi. Tai – byla vaiduoklė, bet kada galinti pasirodyti pačiais netikėčiausiais pavidalais. Kad ir kaip būtų sunku, ją reikia išnarplioti. Kad nebeliktų nė menkiausių abejonių. Bet ar Garliavos paslaptį, kur daug keistų mirčių bei įtartinų veikėjų, įmanoma nepriekaištingai išnagrinėti Lietuvoje?

Objektyvus šios bylos tyrimas Lietuvoje seniai nebeįmanomas. Taip sakau ne todėl, kad kategoriškai nepasitikėčiau lietuviškąja Temide ar N.Venckienę laikyčiau absoliučiai nepriekaištinga (esu ėmęs iš jos interviu, bendravau su jos aplinkos žmonėmis).

Išvardinsiu tik keletą priežasčių, kodėl Amerika neturėtų skubėt JAV teritorijoje besislapstančios N.Venckienės deportuoti į Lietuvą, o mes, lietuviai, jei norime žinoti viską, privalome nesipriešinti bylos nagrinėjimui Amerikoje.

Lietuvos teisėsauga turi Achilo kulną. Lietuvos teisėjai vis dar pluša be pagalbininkų – prisiekusiųjų ir tarėjų. Vien dėl šios aplinkybės mūsų šalyje keblu išnagrinėti sudėtingas bylas. Nes ten, kur nėra žvilgsnio iš šalies, įmanomi sąmoningi tendencingumai. Net jei teisėjas ypač sąžiningas, principingas ir puikiai išmano savo profesiją, jis nėra apsaugotas nuo klaidų, padarytų ne dėl „blogos valios“, o dėl „žmogiškojo faktoriaus“. Todėl esu įsitikinęs: jei teisėjams Lietuvoje talkintų tarėjai arba prisiekusieji, tuomet egzistuotų daugiau galimybių rezonansines baudžiamąsias bylas, ypač paženklintas mirties ženklu, gvildenti taip, kaip ir privalu jas tirti teisinėje valstybėje. Lietuvos teismais pasitikėti bus galima tik tuomet, kai teisėjus apsups kiekvieną jų krustelėjimą teismo salėje stebinčios balso ar veto teisę turinčios institucijos. O kol nėra nei prisiekusiųjų, nei tarėjų, būtų kvaila iš visuomenės reikalauti aklo pasitikėjimo lietuviškąja Temide bei įrodinėti Vakarams, kad Lietuvoje – idealu.

N.Venckienės bylos išnagrinėti Lietuvoje objektyviai neįmanoma ir dėl tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Kryževičiaus viešo pareiškimo apie „pūlinį“. Prisiminkime: teisėja N.Venckienė dar nenuteista, jos kaltė neįrodyta, o Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius savo kolegę viešai palygina su pūliniu. Argi tai – ne akivaizdus spaudimas bylą nagrinėsiantiems teisėjams? Jei taip teismų išvakarėse lepteltų politikas, žurnalistas arba Prezidentė, – menka bėda. Savo nuomonę apie bylas skelbiančių politikų neapkaltinsi darant spaudimą teismams. Teisėjai visuomet turi galimybę pasiteisinti: politikai – diletantai, todėl klysta, taigi į jų nuomonę – nusispjauti. Tačiau kai savo išankstinę nuomonę viešai išguldo patį aukščiausią rangą Lietuvoje turintis teisėjas, tada pakliūname į pato situaciją. Kiek Apylinkės, Apygardos, Apeliacinio teismo teisėjų išdrįs prieštarauti AT pirmininko nuomonei? Ar įmanoma situacija: G.Kryževičius laiko N.Venckienę „pūliniu“, o jos bylą nagrinėjantis teisėjas N.Venckienę išteisina? Juk tai būtų akivaizdus spjūvis AT pirmininkui į veidą. Todėl jau senų seniausiai manau, kad pats geriausias variantas – tai N.Venckienės likimą patikėti JAV teisėsaugai. O jei amerikiečiai šios bylos nenori arba negali imtis, atiduokime ją nagrinėti Lenkijos, Čekijos, Vokietijos arba kurios nors kitos Europos Sąjungos šalies teisėsaugai. Tik ne Lietuvos teismams.

Esama ir trečiosios priežasties, kodėl N.Venckienės ekstradicija į Lietuvą – pavojinga. Vadinamoji Garliavos byla jau pasiglemžė keturias gyvybes. Todėl tvirtinimai, jog N.Venckienė bus saugi Lietuvoje, – neįtikinami. Nepamirškime – ji ilgai dirbo aukšto rango teisėja. Ji greičiausiai turi subtilios informacijos ne tik apie teisėjus, bet ir politikus, verslininkus. Įspausta į kampą ji gali prabilti. Tad ar verta atmesti versijas: „neva girta iškrenta pro viešbučio langą“, „nusišauna sandėliuke“, „paskęsta baloje“, „paspringsta žolės lapu“, iškeliauja Anapilin dėl „netikėtai sustreikavusios širdies sporto salėje“. Jūs klausiate, kokiais įrodymais remiuosi sakydamas, jog Lietuvoje jai nėra saugu? O ar teisėjas Jonas Furmanavičius turėjo įrodymų, kad jį rengiamasi nušauti?

Be to, mes visi seniai nujaučiame, kad vadinamosios „bylos – žudikės“, audrinančios visuomenę, dažniausiai lydimos nematomų palydovų – slaptųjų tarnybų. Kalbu ne apie Lietuvos, bet apie priešiškų užsienio šalių žvalgybas. Rusijai tikrai patiktų, jei Lietuvoje kiltų dar viena visuomenę skaldanti ir priešinanti tema. Rusijai reikia įtampos ypač dabar, kai nenumaldomai artėja 2019-ieji, Lietuvos prezidento rinkimų metai. Kremliui iki gyvo kaulo nusibodo griežta provakarietiška dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, Kremlius norėtų matyti žymiai sukalbamesnių, draugiškesnių Lietuvos prezidentų.

Jei tik Rusijai bus reikalinga, ji tikrai N.Venckienės ekstradicijos klausimą išnaudos savoms užduotims įgyvendinti. Rusijai pravers ši tema, nes dėl N.Venckienės bylos tarp JAV ir Lietuvos gali prabėgti … juodoji katė. Visuomet prognozuokime blogiausią variantą: Amerikos temidė deportuoja N.Venckienę namo, nesuteikdama jai politinio prieglobsčio, o buvusi teisėja, atgabenta į Lietuvą, – netikėtai nužudoma. Pavyzdžiui – nunuodijama. Kas tada gali nutikti? Mūsų šalyje sustiprės antiamerikietiškos nuotaikos. Prie JAV ambasados Vilniuje galime sulaukti priešiškų protesto akcijų. Kaip Lietuvos policijos departamentui sektųsi numalšinti prie JAV ambasados dirbtinai sukeltas muštynes, o Lietuvos žvalgybai – nustatyti dirbtinai JAV ir Lietuvą kiršinančius provokatorius?  

Taip pat skaičiuokime: kiek Ameriką ir tuo pačiu Lietuvą burnojančių publikacijų pasirodytų lietuviškoje spaudoje, Rusijoje ir prorusiškai nusiteikusiose ES šalyse? Rusija pajuokai pasitelktų net JAV žvalgybos tvirtinimus dėl Kremliaus kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais: jei amerikiečiai nesugebėjo nuspėti buvusios teisėjos N.Venckienės likimo, tai ko verti Vašingtono tvirtinimai dėl rusiškų intrigų įtakojant amerikiečių nuomonę balsuojant JAV prezidento rinkimuose! Rusija manipuliuotų ir į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų Aleksandro Litvinenkos bei Sergejaus Skripalio nuodijimo temomis. Įpykęs Kremlius pasitelktų savo liguistą vaizduotę, ir mes išgirstume pačių fantastiškiausių pasakojimų apie „blogąją Ameriką“.

Štai kodėl į N.Venckienės istoriją privalome žiūrėti ne vien kaip į kriminalinę bylą. Joje matau galimų geopolitikos bei tarptautinės politikos niuansų. Tad džiaukimės, kai JAV Atstovų rūmų narys K.Smitas (respublikonas) pateikia svarstymui įstatymo „Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme“ projektą. Dėkokime ir kongresmenui R.Hultgrenui (respublikonas), parengusiam analogišką K.Smitui įstatymą. Tegul šią bylą tiria JAV teisėsauga. Patikėkite, taip bus saugiau visiems, ypač Lietuvai.

2018.08.12; 06:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Sujudino, sukrutino visuomenę Laisvės premijos laureatės, vienuolės Nijolės Sadūnaitės kalba, nuaidėjusi iš Seimo tribūnos sausio 12-tą dieną.

Vieniems kalba pasirodė kontraversiška, ne vietoje pasakyta ir ne apie „tai“ pakalbėta. Kiti gina ir sesers Nijolės teisę kalbėti apie tai, kas jai rūpi ar skauda, ir pačią pasirinktą temą: priminti vadinamąją „Garliavos bylą“ bei nuo visuomenės slepiamą Deimantės Kedytės likimą.

Šito mūsų mūsų visuomenę suskaldžiusio skaudulio galėjo nebūti, jei valstybinės institucijos, pareigūnai, būtų profesionaliai, t. y. – pagal Konstituciją, pagal įstatymą ir įsiklausę į sąžinės balsą, – atlikę savo pareigas. Tačiau akis badė pareigūnų – vykdytojų aklas paklusnumas tiems, kurie davė atitinkamus nurodymus, spjovę ir į demokratiją, ir į demokratinės visuomenės teisę žinoti, matyti, išgirsti tiesą. 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Po tokios totalios ir agresyvios propagandinės kampanijos, į kurią anuomet buvo įtrauktos plačiausios teisėsaugos ir žiniasklaidos priemonės, nukreiptos formuoti Kedžių kaip nusikaltėlių klano įvaizdį, sunku net mėginti formuluoti kažkokią „objektyvesnę“ poziciją, juolab, kad prabėgo jau keleri metai… Bet pro rūpestingai kuriamą paslaptingumo uždangą visgi prasmuko keletas epizodų, kurie neleidžia patikėti oficialia, valdžios brukama versija ir prisidėti prie to choro, kuris šiandien priekaištauja seseriai Nijolei.

Pirmas epizodas: tai tiesiogiai TV transliuota D. Kedytės atėmimo iš tetos ir senelių scena, kuri tiek teprimena demokratinę ir teisinę valstybę, kaip ir NKVD, ir KGB apsilankymai naktį SSSR piliečių namuose, išsivežant šeimos galvą ar visą šeimą į saugumo rūsius… Tam, kas tą sceną matė, sunku patikėti, kad būtent „už tokią Lietuvą mes kovojome“…

Tą klaikią prievartos sceną mačiau ir aš, todėl atvirai pareiškiu, jog premjeras, sakydamas, kad viskas, ką pasakė N. Sadūnaitė, „neatitinka tikrovės. Nė viename žodyje nėra tiesos“ – arba pats klysta, nežinodamas tos „tikrovės“, arba ciniškai meluoja, tikėdamas, jog bet kuriuo atveju, net ir meluodamas, jis būtų ką tik „pašertų“ prokurorų išteisintas.

Antras veiksmas, kuris verčia abejoti Garliavos proceso skaidrumu bei objektyvumu – tai teismo sprendimai, diskredituojantys žinomą mokslininkę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę gydytoją onkologę, humanistę ir doriausią žmogų Laimą Bloznelytę – Plėšnienę, bet iš tikrųjų diskreditavę pačius „teisininkus“.

Beje, tai būtų ne pirmas teisininkų – teisėjų, prokurorų – savidiskreditacijos aktas. Galima prisiminti prieš porą metų plačiai nuskambėjusią mokytojo matematiko, Kauno technologijos universiteto gimnazijos įsteigėjo ir ilgamečio jos direktoriaus Bronislovo Burgio bylą, kai vienos gimnazijos taisykles pažeidusios ir už tai iš gimnazijos ragintos pasitraukti moksleivės tėvai iškėlė direktoriui bylą už neva jų dukters persekiojimą ir  t.t. ir t.t.  Įdomi šio proceso eiga: Kauno apylinkės teismas pripažino direktorių kaltu ir nuteisė; Kauno apygardos teismas šį sprendimą atšaukė, pripažinęs direktorių nekaltu. Tačiau Kauno apylinkės teismo prokuratūra nepasidavė, išteisinamąjį sprendimą apskundė LR Aukščiausiajam teismui, bet, savo ir ją spaudusių asmenų gėdai, galiausiai pralaimėjo, „galutinai ir neskundžiamai“.

Šiuo atveju teisybė triumfavo, bet labai sunkiai, o neteisybė sulaužė mokytojo karjerą, laimei, nepalaužusi jo paties. Buvęs gimnazijos vadovas neslėpė, kad dėl įvykio patyrė patyčias ir iš žiniasklaidos, ir iš teisėsaugos. Tačiau – „Už tikrus dalykus reikia mokėti krauju… Negalima atsiklaupti prieš niekšybę“, – teisme kalbėjo nusipelnęs pedagogas.

Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.

Atrodo, klauptis prieš niekšybę norinčių nėra taip daug, kaip klupdančiai valdžiai norėtųsi. Sausio 14-sios popietę Valdovų rūmuose įvyko renginys, skirtas pagerbti naująją laisvės premijos laureatę sesę Nijolę. Salė, skirta trims šimtams žmonių, nebegalėjo sutalpinti  norinčių, kurių susirinko keliskart daugiau.

Pasak FB savo įspūdžiais iš šio renginio pasidalijusio Andriaus Navicko, tvyrojo ypatingai skaidri atmosfera, kuri skatino „kalbėti apie tas pamokas, kurias Dievas mums siunčia per sesę Nijolę“. Todėl ir pats A. Navickas padėkojo sesei Nijolei „su visais jos spygliais“, be kurių ji „nebūtų tokia tikra“.

O visuomenei svarbu išgirsti, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie neprarado noro bei sugebėjimo mokytis. Todėl teisus mokytojas (prisiminkime: nėra buvusių mokytojų, kaip nėra ir buvusių kagėbistų) Bronislovas Burgis, teigdamas, jog, renkantis skirtingus būdus, įvairias priemones kovai su neteisybe, melu, šmeižtu, negalima daryti vieno: atsiklaupti prieš niekšybę…

2018.01.16; 06:00

Lietuvoje kilo triukšmas dėl vienos Vilniaus rusakalbės mokyklos moksleivių išvykos į chuntos valdomą Rusiją. Rusiją, kurioje šiuo metu vyrauja ksenofobija, artima fašizmui ir net nacizmui, neapykanta daugeliui kitataučių ir socialinių mažumų, ir kuri atvirai grąsina carinės Rusijos valdžioje bet kada buvusioms tautoms vėl būti aneksuotoms. Pasiremiant dar ir tuo, kad jose išliko rusakalbiai. Ukrainai jau negrąsinama, o pereita prie veiksmų.

Lietuva, panašiai kaip ir Ukraina, Konstitucijoje skelbiasi esanti politinės tautos valstybė, kuriai pagrindus padėjo lietuvių tauta (Ukrainos atveju – ukrainiečių).

Jei žiniasklaidoje atskleista vienos Vilniaus mokyklos moksleivių dviprasmiška išvyka į savo protėvynę su pašaudymais sukarintoje stovykloje, dėl kurios kilo politinis skandalas, yra visos rusiškai Lietuvoje tarpusavy bendraujančios bendruomenės pozicija, tai rodytų, kad politinė tauta, paskelbta Konstitucijoje, ir praėjus 24 metams tėra siekinys.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Apie politinę tautą“

venckiene

Mes, buvę Sovietų sąjungos politiniai kaliniai ir disidentai, kreipiamės į Jus, demokratinių valstybių vadovus, informuodami apie Lietuvoje vykdomą akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės ir jos giminių politinį persekiojimą.

Mes prašome Jūsų tarptautiniu mastu įvertinti tokius politinius susidorojimus Lietuvoje bei imtis tokių pat priemonių, kokių demokratinės valstybės imasi prieš politinius persekiojimus Baltarusijoje, Rusijoje ar Ukrainoje. Viena iš kertinių teisinės valstybės nuostatų yra ta, kad valstybės institucijos ir pareigūnai yra lygūs visiems, nepriklausomai nuo jų viešai reiškiamų įsitikinimų. Tai griežtai apibrėžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.

Continue reading „Apie akivaizdų buvusios teisėjos Neringos Venckienės politinį persekiojimą – viešas laiškas ES valstybių vadovams“