Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.

Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.  

Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją

Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.

Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.

Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.

Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.

O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!

2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.

Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.

„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų

Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline)  – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.  

O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių  6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.

„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.

Tiesiamas „Pietų dujų koridorius“. Hafta.az nuotr.

„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.

Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.

Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų  dujų koridoriumi“, nes dalis  šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).

Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.

Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną

Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.

Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje  raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.

2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių  pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad  Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.

Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“,  pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių“. Azertaq.az nuotr.

Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi… 

Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).

2018.06.11; 12:06

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar galima sakyti, jog Europos Komisija (EK), vertindama „Gazprom“ veiklą, pasielgė išdavikiškai – nusispjovė į teisėtus Lietuvos lūkesčius? Jei kvėpuojame demokratinės šalies oru, tai palyginimas „išdavikiškas elgesys“ – nei per daug piktas, nei per daug kategoriškas.

Bent jau šių eilučių autorius įžvelgia kiaulystę: nenubausdama „Gazpromo“ solidžia pinigine bausme EK pasielgė tarsi Kremliaus advokatas. Juk EK vadovybė tik žodžiais pasmerkė iki šiol išskirtinėmis monopolijos teisėmis piktnaudžiavusį rusišką koncerną, o Lietuvą, ne vienerius metus kentusią „Gazprom“ šantažą, paliko be nieko – ir be pinigų, ir be garbės.

Žinoma, skirdami rusiškam koncernui griežtus būsimos veiklos nurodymus (jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK be papildomų svarstymų galės skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos) Vakarai dedasi esantys principingi. Tačiau Vakarai neišdrįso žengti svarbiausio žingsnio – nepaskyrė „Gazpromui“ baudos už tai, kaip jis niekingai Lietuvą engė iki šiol.

Taigi „Gazpromas“ gurkšnoja pergalės šampaną: rusų dujų kompanija išvengė 8 milijardų eurų baudos, kuri galėjo būti skirta už akivaizdų piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose. Lietuva gi dar sykį pažeminta: dėl nesąžiningos „Gazprom“ kainodaros, regis, niekad nebeatgaus pusantro milijardo prarastų eurų. Be to, smuktelėjo Lietuvos prestižas bent jau Maskvos akimis žvelgiant – Vakarų sąjungininkai nepalaikė Lietuvos ieškinių, taigi, galima manyti, jog Lietuva tiesiog … pasikarščiavo.

Lietuvą menkai guodžia EK paskelbtose išvadose brėžiama nuostata: „nuo šiol „atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse“. Kaip bus ateityje, be abejo, – svarbu. Bet ateitį numatyti sunku. Ypač kai tenka tartis su duoto žodžio nesilaikančia Rusija. Tik kvailys gali patikėti, kad „Gazpromas“ klusniai vadovausis EK nubrėžtomis taisyklėmis. Kremliaus gudročiai būtinai sugalvos naujų suktybių bent jau silpniausiems ir mažiausiems ES nariams skriausti. Ką tada suoks EK vadovybė? Dar sykį pagrūmos piršteliu, kad, jei Rusija ir vėl šantažuos silpnuosius, tai jau tada tikrai sulauks konkrečių sankcijų?

ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.

Rusija jaučiasi nebaudžiama, nes Europai ir vėl pritrūko padorumo, sąžiningumo, principingumo, drąsos.

Žinoma, už konkurencijos politiką atsakingos Europos Komisijos narės Margrethe Vestager teiginiai, esą „nuo dabar panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje“, – viltingi. Bet tai – tik žodžiai, neparemti konkrečiais darbais. Kur dabar EK rekomendacijos ir paliepimai guli – ant Vladimiro Putino stalo Kremliuje ar šiukšlių konteineryje?

Ypač nuvylė ponios M. Vestager pastebėjimas: „Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą“. Jei ponia M. Vestager nuoširdžiai mano, kad „Gazpromas“ yra verslas, o ne didžioji Rusijos politika, tai tada drįstu manyti, jog ji nieko nenutuokia nei didžiojoje, nei mažojoje politikoje. Kaip su tokiais „žinovais“ diskutuoti?

Bet greičiausiai ponia M.Vestager supranta, kad Rusija dujomis ne tik prekiauja, bet dar ir politikuoja: į valdžią prastumia prorusiškus premjerus, prezidentus, koreguoja atėjusių balsuoti rinkėjų nuotaikas, perka žiniasklaidą, ant kojų pastato palankius verslininkus, priešiškus – sužlugdo. Tačiau išdėti šią tiesą Rusijai – baugu. Ypač baugu Rusiją konkrečiai bausti. Dar nušaus arba nunuodys. Kaip Aleksandrą Litvinenką, Borisą Berezovskį ar Sergejų Skripalį. 8 milijardų eurų suma – tai pinigai, dėl kurių tikrai galima netekti galvos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jokiu būdu nenoriu būti skeptiku, įtariai žvelgiančiu į savo sąjungininkus – Europos Sąjungą. Bet kad kitaip – niekaip. Vokietija užsispyrusi Baltijos jūroje tiesia Nord Stream – 2, nors puikiai supranta, kad šis projektas – labiau politinis nei ekonominis, išduodantis ir Baltijos šalis, ir Ukrainą.

Prancūzijos prezidentas veržte veržiasi į Kremlių susitikti su kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos prezidentu, nors pačios veiksmingiausios derybos su Kremliaus vadovu – jokių derybų. Jaunasis Prancūzijos prezidentas mano pergudrausiąs Kremlių ir sustiprinsiąs savąjį europietišką prestižą. Džiaugčiausi, jei taip nutiktų. Bet nutiks atvirkščiai – prancūzas liks be nieko. Nes Putinas pripažįsta tik grubią jėgą. Diplomatiniais tūpčiojimais Kremliaus šeimininko nesugraudinsi.

Jei Putinas žinotų, kad niekas iš ES ir NATO su juo tikrai niekad niekados nesusitiks, kol nebus grąžintos okupuotos teritorijos, separatistų greitai sumažėtų ne tik Donecke, Luhanske, Kryme, bet ir Abchazijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje…

Bet prorusiškų separatistų šiandien – visur gausu.

Tekstas paskelbtas Amerikoje (Čikagoje) leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.05.31; 06:12

Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Rusijos korporacija „Rosatom“, pasinaudodama valdoma bendrove „Nukem“, siekė daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams, siekdama užsitikrinti Lietuvos valdžios pritarimą Rusijos Federacijai palankiems strateginiams projektams: naujų atominių elektrinių prie Lietuvos sienos statybai, elektros perdavimo jungčių su Kaliningrado sritimi, per kurias būtų prekiaujama statomose atominėse elektrinėse pagaminta elektra, tiesimui, Kruonio HAE panaudojimui šiuose projektuose.

Tai nustatė parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

Pasak NSGK pirmininko Vytauto Bako, palaikomais ryšiais su grėsmę valstybės interesams galinčiais kelti asmenimis Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ ir jos valdomos bendrovės „Nukem“ atstovais siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams.

NSGK išvadose nemažai dėmesio skiriama ir koncernui „MG Baltic“.

Pasak išvadų projekto, „MG Baltic“ kaip įtakingiausios Lietuvos įmonės, taip pat parlamentinio tyrimo metu nustatytų įmonių savininkų ir atstovų veikla, „kuria siekiama daryti ir daromas neteisėtas poveikis politinei sistemai, taip pat valstybės institucijoms priimamiems sprendimams ir neteisėta įtaka kai kuriems politikams bei politiniams procesams, kelia grėsmę demokratiniam valstybės valdymui ir nacionaliniam saugumui“.

Išvadų projekte sakoma, kad tam tikros „valstybės institucijos galėjo būti vertinamos kaip de facto užvaldytos“. „Šį teiginį patvirtina atvejai, kai verslo grupės, siekdamos išspręsti kilusias problemas, kreipiasi pagalbos į koncerną „MG Baltic“. Tokia „MG Baltic“ verslo grupės veikla kelia grėsmę valstybės sąrangai, nes: politinius sprendimus de facto priima niekam neatskaitingos asmenų grupės; politinė įtaka tapo preke; kai to reikalauja koncerno interesai, jo kontroliuojama žiniasklaida išnaudojama kaip spaudimo ir manipuliacijų įrankis. Galima tokios veiklos pasekmė – fasadinė demokratija, kurioje valdo pinigai ir neformalūs įtakos tinklai“, – pažymima išvadų projekte.

Anot jų, koncerno „MG Baltic“ strategijos ilgalaikį sisteminį įgyvendinimą, atsižvelgiant į „MG Baltic“ atstovų veikimo mastą, galima vertinti kaip destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą, todėl keliančią grėsmę valstybės interesams ir nacionaliniam saugumui.

Anot NSGK, koncerno vadovybė, veikdama savarankiškai ir naudodama koncerno lėšas, nuosekliai plėtojo veiklą, kuria buvo siekiama neteisėtais metodais užsitikrinti valstybės ir savivaldybių politikų, valstybės ir savivaldybių įmonių vadovų, valstybės vykdomų akcinių bendrovių vadovų nuolatinę paramą, sukūrė korupciniais ryšiais, neteisėtu poveikiu paremtą įtakos sistemą, skirtą paremti sau naudingus sprendimus valstybės ir vietos savivaldos lygiuose.

Iš NSGK disponuojamos medžiagos matyti, kad šia įtaka minėta asmenų grupė naudojosi pelno tikslais, teikdama jau minėta neteisėta įtaką paremtas, atlygintinas paslaugas kitiems verslo subjektams ir darė tai sistemingai, tarpusavyje pasidalijusi vaidmenimis ir siekdama asmeninės naudos. Pagal komiteto gautą informaciją, yra duomenų, kad turima įtaka buvo prekiaujama, suteikiant paramą kitoms verslo grupėms ir iš to gaunant tiesioginės materialinės ir kitokios naudos, kuri nebūtinai tekdavo koncernui, kaip juridiniam asmeniui, o atitekdavo tiesiogiai jo vadovybei asmeniškai.

„Tai leidžia daryti prielaidą, kad iš kelių asmenų suformuota, iš anksto susitarusių asmenų grupė ilgą laiką vykdė veiklą, kuri iš esmės atitinka organizuotos nusikalstamos grupės požymius“, – sakoma išvadų projekte.

Anot NSGK dokumento, ypatingą nerimą kelia tai, kad minėta asmenų grupė per sau palankius politikus, tarnautojus, valstybės įmonių darbuotojus, jų vadovus pasinaudodama neteisėtai daroma įtaka, atstovavo ir, komiteto duomenimis, tebeatstovauja ne tik savo, bet ir kitų įmonių, įskaitant „Rosatom“, interesams.

„Didžioji dalis pastarųjų interesų yra susiję su siekiu pakeisti Lietuvos Respublikos politikos geopolitinę kryptį. Komitetas gavo duomenų, kad tokio pobūdžio projektus, kurie susiję su Ignalinos AE uždarymu, gali įgyvendinti mažiausiai 46 įmonės iš Europos, JAV, Japonijos, todėl tikslinga, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ieškoti rangovų, atitinkančių euroatlantinius saugumo kriterijus“, – sakoma NSGK išvadose.

Vertinant tai, kad tiek Rusijos energetikos kompanijos „Rosatom“, tiek koncerno veikla remiasi neteisėtos įtakos valdžios institucijoms darymu ir tai, kad abi įmonės neskaidriai siekia daryti įtaką politiniams procesams bei „Rosatom” tikslai dominuoti regiono energetikos sektoriuje, nesuderinami su Lietuvos Respublikos siekiu užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos, NSGK mano, kad „toks susiformavęs ryšys kėlė ir tebekelia tiesioginį pavojų Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.31; 05:55

„Pietinis dujų koridorius“. Azertaq.az nuotr.

Gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis pirmiausia svarbus Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos iš Šah Denizo regiono. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. O tai reiškia, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus galės nebijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ar šantažo manipuliuojant kainomis mainais į politinį lojalumą. 

Oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo JAV ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant tokį svarbų projektą sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Projekto vertė – apie 40 milijardų JAV dolerių. Planuojama, kad juo į Europą per metus bus transportuojama 10 mlrd. kubinių metrų azerbaidžanietiškų dujų. Jos į Europą keliaus iš Azerbaidžano per Gruzijos ir Turkijos teritorijas. Azerbaidžanietiškos dujos pasieks ir vakarines Turkijos sritis. Į Europos Sąjungą jos atkeliaus 2020-aisiais metais.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Šio projekto esmė: speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd.. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį. Kontraktas pasirašytas dar 2013-aisiais metais.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais iškilmių metu. Azertaq.az nuotr.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisidės ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija dujas eksportuoti pradėjo į Kiniją.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Manoma, kad azerbaidžanietiškas „Pietinis dujų koridorius“ – rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Taigi Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus nebebijos Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ir šantažo keliant kainas bei naudojantis monopolinėmis teisėmis.

2018.05.29; 13:05

Gazprom. Scanpix nuotr.

Europos Komisija paskelbė išvadas tyrime dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo monopoline padėtimi Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje 2004-2012 m.

Energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno teigimu, Lietuvos iniciatyva pradėtas vienas didžiausių EK antimonopolinių tyrimų turės teigiamą įtaką nuolat kontroliuojant „Gazprom“ elgesį Europos dujų rinkoje. Tačiau Lietuvai, dėl iš esmės pasikeitusios situacijos dujų rinkoje, pasiekti įsipareigojimai mažiau aktualūs.

„Mes vertiname tai, kad Europos komisija atsižvelgė į nemažą dalį Lietuvos pateiktų pasiūlymų, kurie anksčiau pateiktus simbolinius „Gazprom“ įsipareigojimus pavertė realiai rinkoje veiksiančiais instrumentais. Jie privers „Gazprom“ laikytis europinių ir sąžiningos konkurencijos taisyklių, taikyti lankstesnes ir palankesnes dujų tiekimo sąlygas“, – teigia Ž. Vaičiūnas.

Pasak energetikos ministro, be to, kad bus sukuriama „Gazprom“ kainų kontrolės sistema bei užtikrinama galimybė keisti dujų pristatymo vietas, EK turės dar ir konkretų „Gazprom“ įsipareigojimų laikymosi kontrolės mechanizmą.

„Visą įsipareigojimų galiojimo laiką – aštuonerius metus – bus stebima, ar „Gazprom“ šių įsipareigojimų laikosi. Jei „Gazprom“ jų nesilaikys, be jokių papildomų tyrimų Rusijos bendrovei bus skiriama bauda. Žinoma, kad per tą ilgą laiką, kol vyko tyrimas, situacija Lietuvos dujų rinkoje pasikeitė iš esmės, nes pasistačius SGD terminalą Klaipėdoje, nebeliko rusiškų dujų monopolio ir nebeturime ilgalaikių dujų kontraktų su „Gazprom“. Todėl šie „Gazprom“ įsipareigojimai šiandien Lietuvai yra mažiau aktualūs. Vis tik Rusijos kompanijai tai yra labai aiškus signalas, kad diktuoti sąlygų taip, kaip buvo galima anksčiau, ji nebegalės“, – sako energetikos ministras.

Pasak ministro, EK pasiekimai leidžia užkirsti kelią „Gazprom“ piktnaudžiavimui ateityje, tačiau praeities klausimas – žalos kompensacija – lieka neišspręstas.

„Negalime nurašyti pusantro milijardo eurų žalos, kurią, mūsų vertinimu, Lietuvos vartotojams padarė „Gazprom“ piktnaudžiaudamas monopoline padėtimi rinkoje, todėl ieškosime būdų, kad „Gazprom“ ją atlygintų. Juo labiau, kad Europos Komisijos tyrimas ir pasiekti susitarimai tam kelio neužkerta“, – sako energetikos ministras.

EK tyrimas dėl „Gazprom“ dominuojamos pozicijos kai kuriose Europos valstybėse truko septynerius metus. Jo veiksmus aktyviai skatino Lietuvos Vyriausybė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.25; 06:05

ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.

Europos Komisija (EK) paskelbė sprendimą ginče su Rusijos dujų koncernu „Gazprom“. Ji pateikė koncernui tolesnės veiklos nurodymus, tačiau baudų nepaskyrė. Jos numato, kad, jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK galėtų skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos.

EK tyrimas dėl „Gazprom“ dominuojamos pozicijos kai kuriose Europos valstybėse truko septynerius metus.

Rusijos dujų kompanijai grėsė apie 8 mlrd. eurų baudos už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose.

Skaičiuojama, kad dėl nesąžiningos „Gazprom“ taikytos kainodaros Lietuva yra patyrusi apie pusantro milijardo eurų nuostolį.

EK ketvirtadienį paskelbtame sprendime rašoma, kad „Gazprom“ yra dominuojanti dujų tiekėja daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių.

2015 m. balandį EK bendrovei „Gazprom“ išsiuntė prieštaravimo pareiškimą – pateikė preliminarią nuomonę, kad „Gazprom“ pažeidžia Europos Sąjungos (ES) antimonopolines taisykles, taikydama bendrą Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkų skaidymo pagal nacionalines sienas strategiją aštuoniose valstybėse narėse (Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Slovakijoje ir Vengrijoje). Pasinaudodama šia strategija, „Gazprom“ galėjo penkiose iš tų valstybių narių (Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje) nustatyti aukštesnes dujų kainas.

Ketvirtadienio EK sprendimu nutraukia šiuos „Gazprom“ veiksmus ir nustato keturis teisiškai privalomus įsipareigojimus, kuriais iš esmės keičiami veiklos metodai Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkose.

Pirma, nebegalima sutartimis riboti galimybių laisvai tiekti dujas: „Gazprom“ privalo panaikinti bet kokius apribojimus klientams perparduoti dujas į kitas valstybes nares.

Antra, prievolė palengvinti dujų tiekimą į izoliuotas rinkas ir iš jų: „Gazprom“ sudarys sąlygas tiekti dujas į Vidurio ir Rytų Europos regionus, kurie dėl jungiamųjų dujotiekių trūkumo iki šiol izoliuoti nuo kitų valstybių narių (Baltijos šalys ir Bulgarija), ir iš jų.

Trečia, struktūrinė konkurencingos dujų kainos užtikrinimo tvarka: atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse.

Ketvirta, nebegalima naudotis dominuojama padėtimi dujų tiekimo rinkoje: „Gazprom“ nebegalės pasinaudoti jokiais su dujų infrastruktūra susijusiais pranašumais, kuriuos galėjo išsiderėti iš klientų pasinaudodama savo padėtimi dujų tiekimo rinkoje.

Jei bendrovė kurį nors šių įsipareigojimų pažeistų, EK galėtų skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos, be būtinybės įrodyti, kad buvo pažeistos ES antimonopolinės taisyklės.

„Apskritai, reali konkurencija Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkose priklauso ne tik nuo ES konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo, bet ir nuo to, kaip investuojama į įvairesnį dujų tiekimą ir ar energetiką reglamentuojantys Europos ir nacionalinės teisės aktai tiksliai atitinka poreikius ir tinkamai įgyvendinami. Todėl vienas svarbiausių Europos Komisijos prioritetų – sukurti Europos energetikos sąjungą“, – rašoma EK pranešime.

Už konkurencijos politiką atsakinga Europos Komisijos narė Margrethe Vestager teigia, kad ketvirtadienio sprendimu panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje.

„Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą. Šiuo sprendimu taškas dar nepadėtas: iš tikrųjų šiandien pradedame užtikrinti, kad „Gazprom“ vykdytų įsipareigojimus“, – pranešime cituojama M. Vestager.

Premjeras Saulius Skvernelis yra sakęs, kad EK sprendimas nebausti „Gazprom“ būtų keistas.

Informacijos šaltinis – ELTA

201805.25; 05:45

JAV penktadienį įvedė sankcijas septyniems Rusijos oligarchams, kuriuos kaltina palaikant ir finansuojant prezidento Vladimiro Putino siekį pakirsti Vakarų demokratijų pagrindus.

Aukšto rango JAV pareigūnai šiuos verslininkus apibūdino kaip V. Putino „artimiausios aplinkos“ žmones.

„Jungtinės Valstijos imasi šių veiksmų, atsakydamos į tebesitęsiančią ir vis įžūlesne tampančią Rusijos valdžios kenkėjišką veiklą, kurią ji vykdo visame pasaulyje“, – sakė vienas iš pareigūnų.

Tarp asmenų, kuriems įvestos nuobaudos, – aliuminio magnatas Olegas Deripaska ir valstybinės energetikos bendrovės „Gazprom“ direktorius Aleksejus Mileris.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.07; 00:05

Slaptai.lt foto – europarlamentarė Dr. Laima Andrikienė.

Sprendžiant pagal pastarosiomis dienomis išplatintą informaciją, Vokietijoje išduoti visi reikalingi leidimai, ir Nord Stream 2 projektas Vokietijos teritorijoje gali startuoti. Tai pranešta kovo 27 dieną.

Rusijos “Gazpromo“ vadovaujamo konsorciumo vadai sako, kad dujotiekis bus pastatytas dar šiais metais, kaip ir buvo planuota.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir naujasis šalies Užsienio reikalų ministras Heiko Maas tvirtina, kad Nord Stream 2 yra tik ekonominis projektas. Tačiau tam prieštarauja dauguma ES valstybių narių, tame tarpe ir Lietuva, taip pat Europos Komisija, projektui kategoriškai nepritaria JAV. Projektui įgyvendinti būtinų leidimų dar nėra išdavę Danija, Suomija ir Švedija, per kurių teritorinius vandenis turi driektis dujotiekis.

Jei šis projektas būtų įgyvendintas, 80 proc. Rusijos dujų, tiekiamų Europos Sąjungai, tekėtų šiuo dujotiekiu. Toks veikimas būtų tikras pasityčiojimas iš ES sankcijų Rusijai, kurios galioja nuo Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir Krymo aneksijos bei Rytų Ukrainos okupacijos. Nord Stream 2 projektas prieštarauja ir ES energetikos politikos nuostatoms, todėl jam negali pritarti nei Europos Komisija, nei Europos Parlamentas.

Birželio mėnesį vyksiančiame ES aukščiausiojo lygio susitikime valstybių vadovai turės spręsti šį klausimą. Tikiuosi, kad susitikimo išvadose bus griežtas Nord Stream 2 projekto pasekmių įvertinimas visai ES bei jos partnerei Ukrainai.

JAV savo ruožtu grasina sankcijomis Vakarų kompanijoms, tokioms kaip Engie, Shell, Wintershell, OMV, Uniper ir kitoms, jei jos ko-finansuos šį prieš ES ir Ukrainą nukreiptą projektą.

Europos Parlamente šiuo metu baigiamas rengti įstatymas, kuris turės tiesioginės įtakos visiems ofšoriniams dujotiekiams, taip pat ir Nord Stream 2 projektui.

2018.03.29; 03:00

Rusija bando sutrukdyti vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio energetikos projektų – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa.

Pirmadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje teigiama, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė, taip pat Karaliaučiuje esantis Baltijskajos AE projektas yra skirti dominuoti regiono elektros sektoriuje ir taip „sutrukdyti jo integracijai į Europos energetikos sistemą“.

Anot ataskaitos, Baltarusija šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą tikisi eksportuoti į Europos Sąjungą. Todėl vykdoma aktyvi lobistinė veikla ES institucijose bei kitose Europos valstybėse.

„Rusija taip pat siekia padaryti įtaką sprendimams dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Siekdama šio tikslo, Rusija bando įtraukti Baltijskajos AE projektą į Baltijos šalių sinchronizacijos su KET procesą“, – teigiama ataskaitoje.

Tačiau, VSD nuomone, lobistinė veikla kol kas nebuvo sėkminga ir Rusijai nepavyko paveikti sprendimų dėl sinchronizacijos.

„Viešojoje erdvėje Baltijos šalių desinchronizacijos su Rusijos tinklais planus ji pristato kaip grėsmę Kaliningrado srities energetiniam saugumui. Kartu Rusija jau nuo 2014 metų vykdo savo energetikos sistemos pertvarką, kuri užtikrins srities sistemos galimybę veikti izoliuotai“, – rašoma ataskaitoje.

Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad visus elektros tinklų rekonstrukcijos projektus bei naujų elektrinių statybas Rusija siekia užbaigti dar gerokai iki Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos, kuris įvyks 2025 metais. Rusija planuoja darbus užbaigti 2020 metais.

VSD teigimu, Rusija taip pat sieks susigrąžinti dujų milžinės „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Neatmetama, kad įmonė bandys manipuliuoti dujų kainomis Lietuvoje per lojalius prekybos partnerius, sudarydama jiems ypač palankias sąlygas. Taip, pasak žvalgybos, gali būti stiprinama Rusijos politinė ir ekonominė įtaka Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.26; 10:28

Gazpromas

Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda Vilniuje pasipiktino Europos Sąjungos noru priklausyti nuo rusiškų dujų. Taip Lenkijos vadovas sureagavo į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sprendimą palaikyti „Nord Stream 2“ projektą.

Varšuva ir Vilnius dujotiekio, kuris bus tiesiamas Baltijos jūros dugnu, projektą laiko ne ekonominiu, o geopolitiniu, siekiant Bendriją padaryti priklausomą nuo dujų. Tačiau ES šalys nėra vieningos šiuo klausimu. Štai Vokietija jau anksčiau išdavė leidimą savo teritoriniuose vandenyse tiesti dujotiekį, o A. Merkel penktadienį po susitikimo su Lenkijos Premjeru Mateuszu Morawieckiu pareiškė, kad nuomonės dėl „Nord Balt 2“ išsiskiria.

Į tai Lenkijos Prezidentas A. Duda Vilniuje sureagavo neigiamai.

„Aš galiu tik pareikšti savo nustebimą, kad Europos Sąjunga, turiu omenyje vakarinę dalį, nori būti priklausoma nuo „Gazprom“. (…) stebėjome Ukrainos patirtį, kurios atžvilgiu dujos buvo ginklas, kai buvo užsukamos tuomet, kai jų labiausiai reikėjo“, – į Eltos klausimą dėl Vokietijos pozicijos „Nord Stream 2“ atžvilgiu sakė A. Duda.

Lenkijos vadovo nuomone, Europoje būtina diversifikuoti dujų tiekimo šaltinius. Kitu atveju, pasak A. Dudos, šalys turės mokėti brangiau, nes nebus konkurencijos „Gazprom“.

„Mums reikalingas tų produktų diversifikavimas ir, kai manęs klausia, kodėl, aš atsakysiu taip – kodėl mes mokame daugiau negu vokiečiai? Dėl to, kad neturėjome pasirinkimo, reikėjo lig šiol imti dujas iš „Gazprom“, dabar turime suskystintų gamtinių dujų terminalą. (…) Ieškome kitų šaltinių, statydami iš Norvegijos į Daniją dujotiekį, o iš Danijos „Baltic Pipe“ dujotiekį į Lenkiją“, – sakė A. Duda.

Lenkija skelbia, kad nutiesusi dujotiekį „Baltic Pipe“, kuriuo jūros dugnu būtų tiekiamos norvegiškos dujos, ketina atsisakyti rusiškų dujų. Tačiau A. Duda Vilniuje nebuvo toks kategoriškas. Pasak Lenkijos Prezidento, jei „Gazprom“ sugebės konkuruoti, dujas iš jo Lenkija pirks.

„Aš nesakau, kad Lenkija neims dujų iš „Gazprom“, bet mes norime, kad Rusija turėtų konkuruoti šioje srityje kaina ir kokybe, turėti pilną dujų diversifikavimą“, – tikino A. Duda.

Lenkijos vadovas taip pat neatmetė, kad Lenkija, užbaigus dujų jungtį su Lietuva, galės užtikrinti Baltijos šalių energetinį saugumą.

Po susitikimo su A. Duda Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat teigė, kad Lietuva nepalaiko šio projekto ir, nors Vilnius ir Varšuva negali tiesiogiai jo sustabdyti, galima teikti pasiūlymus diversifikuoti energijos šaltinius Europoje.

„Tai geopolitinis projektas, neturintis ekonominio pagrindimo, kuris padaro didžiąsias Europos valstybes net 80 proc. priklausomas nuo vienos šalies tiekimo – rusiškų dujų. (…) Tiesiogiai stabdyti, be abejo, to projekto mes negalime, bet mes galime proaktyviai siūlyti pokyčius europinėse direktyvose, kurios užtikrintų, kad Europa diversifikuotų dujų ar kitų energetinių šaltinių tiekimą į Europą“, – sakė D. Grybauskaitė.

Kompanija „Nord Stream 2“ vasario pradžioje gavo leidimą „Nord Stream 2” dujotiekio statybai ir eksploatacijai Vokietijos teritoriniuose vandenyse ir pakrantės teritorijoje Lubmine, šalia Greifsvaldo. Štralzundo kasybos tarnyba oficialiai pritarė šiam 55 kilometrų ilgio dujotiekio ruožui.

Pernai lapkričio pabaigoje Danijos parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį uždrausti projektus Danijos teritoriniuose vandenyse, jeigu šie kelia grėsmę saugumui. Įstatymas priimtas būtent dėl Rusijos dujotiekio.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.19; 05:02

Nepaisant pakartotinių pažadų mažinti energetinį Europos priklausomumą nuo Maskvos, Europa šiuo metu labiau nei bet kada yra priklausoma nuo dujų tiekimo iš Rusijos.

Rusijos dujų gigantas „Gazprom“ šį mėnesį skelbė, kad 2017 metais į Europą ir Turkiją eksportavo rekordinį kiekį dujų – 193,9 mlrd. kubinių metrų ir buvo pagerintas 2016 metais pasiektas rezultatas.

Šie skaičiai, anot „Gazprom“, „rodo augantį Rusijos dujų poreikį Europos šalims“. Remiantis bendrovės skaičiavimais, tiekiamų dujų kiekis į Vokietiją ir Austriją buvo istoriškai aukštas, o į Prancūziją, palyginti su 2016 metais, eksportuota 6,7 proc. daugiau dujų.

Šiuo metu Rusijos ir Europos Sąjungos (ES) santykiams esant blogiausiems nuo Šaltojo karo laikų, tai ne tik finansinė, bet ir politinė pergalė „Gazprom“. Po Maskvos ir Kijevo konflikto dėl dujų Briuselis nustatė tikslus įvairinti energijos šaltinius, tačiau į Europą eksportuojamų Rusijos dujų kiekis pastaraisiais metais tik išaugo.

Informacijos šaltinis – ELTA

208.01.15; 02:30

Paradise papers

„Slaptai.lt“ publikuotame tekste „Russiagate” Pandoros skrynia praverta?“ anonsuotas korumpuojantis pinigų faktorius.

Ir dabar kaip tyčia būtent dabar tebeskamba „Paradise Papers“ (Rojaus dokumentų) tyrimos sukeltas rezonsas, kai vokiečių „Sueddeutsche Zeitung“ su kitais leidiniais bei Tarptautiniu žurnalistinių tyrimų konbsorciumu (ICIJ, kuris, beje, finansuojamas vieno Goergo Soroso fondų, ir tai neabejotinai bus pretekstas tyrimo „pažeistiesiems“ sėti abejones jo verte) atskleidė, jog planetos turčiai, vengdami mokėti mokesčius, yra „priparkavę“ mokesčių rojuose 7,9 trilijono eurų.

Abejoti, aišku, galima, tik irgi faktas, kad remdamiesi 21 informatoriumi virš 380 žurnalistų iš 96 leidinių išanalizavo beveik 13 su puse milijonų konfidencialių dokumentų Bermudų teisinių paslaugų kompanijos „Appleby“ bei nuosavybės patikėjimo paslaugas teikiančios bendrovės „Asia City Trust“ (būstinė Singapūre), kurios specializuojasi paslaugų teikimu fiktyvioms bei vienadienėms kompanijoms. Ofšorais laikomos daugiausia salų valstybės, tokios kaip Bermudai, Kaimanų, Bahamų salos, Vanuatu, Samoa, Dominika, Kipras ir t.t. Ekonomistai jau suskaičiavo, kad to 7,9 trilijono užtektų mažiausiai 4,5 metų pasiųsti į mokyklas visus šiuo metu nesimokančius planetos vaikučius.

Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.

Greta milijardierių ir korporacijų ataskaitoje paminėti 120 politikų iš 50 valstybių. Ko tik ten nėra – greta respektabilių kompanijų „Apple“ ir „Uber“ Kanados ministras pirmininkas, Oksfordo bei Kembridžo universitetai ir Jungtinės Karalystės karalienės dvaras. Karalienei Elžbietai II pinigų išlaidoms parūpinanti Lankasterio hercogystė, pasirodo, dalį savo fondų yra užregistravusi Kaimanų ir Bermudų salose. Nors karališkoji šeima formaliai jokių įstatymų nepažeidė, paskelbtoji informacija, pavadinkime, etikos požiūriu jai gerokai nepatogi.

Kur kas toliau nepatogumo į cinizmo pusę atrodo informacija apie JAV prekybos sekretorių milijardierių investuotoją Wilburą Rossą, kuris ir įsidarbinęs valstybės tarnyboje su 31 proc. akcijų liko bendrasavininkiu Maršalo Salų Respublikoje Ramiajame vandenyne registruotos laivininkystės kompanijos „Navigator Holdings“, kuri turi verslo ryšių su Rusijos bendrove „Sibur“. Šios akcininkais yra Vladimiro Putino draugai Leonidas Michelsonas (48,5 proc. akcijų) ir Genadijus Timčenka (17 proc.), įtraukti į sąrašą žmonių, kuriems JAV nuo 2014-ųjų taiko sankcijas. Prezidento Donaldo Trumpo administracija nuo šių metų vasaros jas taiko ir „Sibur“.

Rusų kompanija yra viena didžiausių „Navigator Holdings“ klienčių – iki W.Rosso atėjimo „Sibur“ iš jos nuomojo porą gamtinių dujų gabenimo laivų, po milijardieriaus investuotojo prisijungimo prie JAV kompanijos – keturis. 2014-aisiais rusų išmokamų pinigų dalis „Navigator Holdings“ pajamų struktūroje sudarė 5,3 proc. Kitais metais ji išaugo iki 9,1 proc. Ministras milijardierius formaliai įstatymų nepažeidė, bet interesų konfliktas galimas – valdininkas gauna pelną iš bendrdarbiavimo su rusais ir tuo pat metu yra atsakingas už užsienio prekybą.

Jau nekalbant apie galimą žalą JAV prezidento reputacijai. Tiesa, ji D.Trumpui nelabai rūpi, pasak valdymo metinių proga „ABC News“ kartu su „The Washington Post“ atliktos apklausos, dabartinio prezidento reitingai yra žemesni nei bet kurio kito prezidento per pastaruosius 70 metų, kai skelbiamos visuomenės apklausos. Tik 37 proc. apklausos dalyvių nurodė D.Trumpo darbą vertiną palankiai.

Galimų D.Trumpo ryšių su Rusija tyrime W.Rossas kaip nepagrindinis įtariamasis (nėra ir ko lyginti su politiniu technologu Paulu Manafortu) gana greitai pasitraukė į antrą planą, nors iš pradžių atrodė perspektyvus, nes 2014-2017 metais buvo „Bank of Cyprus“ bendrasavininkis bei direktorių tarybos vicepirmininkas. Ne mažiau trečdalio banko akcijų valdo rusų verslo oligarchai, tarp akcininkų – ir V.Putino aplinkos žmonės Viktoras Vekselbergas bei Dmirtijus Robolvelvas.

W.Rossas keliuose interviu skelbė niekada neslėpęs savo investicijų į „Navigator Holdings“ ir esą nedalyvavo priimant sprendimus dėl sutarties su „Sibur“. Tai tiesa, bet „iš dalies“. Milijardierius tapo „Navigator Holdings“ direktorių tarybos nariu 2012-aisiais, kai sandoris su rusų kompanija jau buvo pasirašytas. Bet negalėjo nežinoti, kas yra „Sibur“ savininkai.

2014 metais W.Rossas pasitraukė iš direktorių tarybos, kad taptų „Bank of Cyprus“ viceprezidentu ir ištrauktų šį banką iš krizės, taip išgelbėdamas jame laikomus rusų verslo oligarchų pinigus. Verslo ryšiuose su Rusija nėra nieko neteisėto, bet politikos lygmenyje tokie „persiliejimai“ gali paaiškinti, kodėl JAV vyriausybė taip nenoriai aktyvuoja įstatymą dėl naujų sankcijų Rusijai.

Irgi jau žinoma, kad investavusieji į interneto socialinius tinklus „Twitter“ bei „Facebook“ turėjo ryšių su rusų valstybinėmis kompanijomis. Antras pagal dydį Rusijos bankas „VTB Bank“ „tyliai“ investavo 191 milijoną dolerių į investicinį fondą „DST Global“, kuris panaudojo šiuos pinigus 2011-aisiais įsigydamas reikšmingą „Twitter“ akcijų dalį. Per ofšorinę kompaniją su tuo pačiu fondu bendradarbiavo ir rusų eneregtinis koncernas „Gazprom“, kai „DST Global“ investavo į „Facebook“. Vienas fondo steigėjų yra rusų milijardierius Jurijus Milneris – nieko  asmeniško, tik verslas, juo labiau, kad nėra faktų, nurodančių, jog Kremlius dėl šių investicijų gavo galimybę veikti interneto socialinių tinklų redakcinę politiką.

Hilary Klinton laiškai

Kita vertus, tyrimas dėl Maskvos kišimosi į pernykščius JAV prezidento rinkimus taip pat per „Twitter“ bei „Facebook“ tebevyksta. Pagaliau, tiesioginių sąsajų ir nereikia, kai netyla kalbos apie „šalutinius“ poveikius. Senatoriai demokratai Markas Warneris ir Amy Klobuchar bei respublikonas Johnas McCainas spalio 19-ąją Senate užregistravo politinės reklamos kontrolę sugriežtinančio įstatymo projektą po žinių apie tai, kad interneto įsilaužėliai iš Sankt Peterburgo „Interneto tyrimų agentūros“ (vadinamojo „trolių fabriko“) per rinkimus ne tik mėgino nuodyti amerikiečių sąmonę, bet ir rengė realias politines akcijas.

Rusų interneto „troliai“ išradingai ir be skrupulų maskavosi už fiktyvių JAV visuomeninių organizacijų, tarkime, tokių kaip „Being Patriotic“, „Secured Borders“ ar „Black Matters US“, kad eskaluotų nepasitenkinimą demokratų kandidate į prezidentus Hillary Clinton.

Pavyzdžiui, „Secured Borders“ propagandinis opusas „H.Clinton 550 proc. norėjo padidinti islamo pabėgėlių skaičių. Jei bus išrinkta, atvers Amerikos sienas „Islamo valstybės“ teroristams“ yra gryniausias melagingų žinių („Fake News“) pavyzdys – politikė niekada nieko panašaus nesakė.

Praėjusių metų rugpjūtį fiktyvi bendruomenė „Being Patriotic“ mėgino organizuoti „patriotinį sąskrydį“ tuo metu dar kandidato į prezidentus D.Trampo naudai 17-oje Floridos miestų, Fort Loderdeile ir Koral Springse akcijos iš tiesų įvyko. Pirmajame greta savanorių dalyvavo ir oficialus asmuo, vietos respublikonų partijos skyriaus sekretorė bei vietos D.Trumpo rinkimų štabo pirmininkė Dolly Trevino Trump. Tokio veikimo pavyzdžių galima pateikti daugiau, ir čia svarbus principas – sąmoningas ir apmokamas melas bei manipuliavimas, Rusijos „trolių fabriko“ JAV prezidento kampanijai skirtos išlaidos sudarė 2,2 milijono dolerių, iš kurių milijonas skirtas atlyginimų fondui. „Facebook“ skaičiavimais, rusų „trolių“ politinę reklamą 2016-aisiais bent kartą matė apie 10 milijonų amerikiečių.

Išeivio iš specialiųjų tarnybų valdoma Rusija politiką įsivaizduoja kaip specialiųjų operacijų tęsinį be jokių užuominų į padorumą ar etinius principus ir žino, kur taikyti. Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnas Alexas Finley publikacijoje „Verbuojamieji: kodėl D.Trumpo komanda tapo lengvu V.Putino grobiu“ žurnale „Politico“ (10 27) nurodė keturis išorės manipuliavimui dėkingus dalykus: pinigus, ideologiją, ambicijas ir prievartą.

Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.

Tarkime, dabar ypač garsiai „skambantis“ P.Manafortas už tinkamą sumą pasirengęs bendradarbiauti su kuo tik nori. Kaip „The New York Times“ (10 07) nurodė Atlanto tarybos vyresnioji bendradarbė ir buvusi gynybos ministro patarėja Rusijos, Ukrainos bei Eurazijos klausimais Evelyn Farkas, 2006-aisiais išvykęs dirbti prokremliškai Regionų partijai P.Manafortas neužsiėmė demokratijos įtvirtinimu Ukrainoje, o už solidžius pinigus tarnavo vis labiau korumpuotams buvusiam šios šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Konfrontacijos tarp demokratijos ir autoritarizmo sąlygomis konsultanto legali ir potencialiai nelegali (specialusis prokuroras Roberto Mueleris ties tuo dabar ir plūkiasi) veikla galų gale parodė, kurioje pusėje jis yra.

Irgi jau atleistas buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis Flynnas 2012-aisias pakilo iki Žvalgybos valdybos prie gynybos ministerijos vadovo pareigų, bet prezidento Baracko Obamos buvo atleistas kaip nesugebantis suformuoti savo vadovaujamos žinybos strategijos bei negebėjimo vadovauti didelei organizacijai.

Tikėtina, rusai pasiuntė pas buvusį pareigūną protingą agentą, kuris paglostė savimeilę kalbomis apie tai, kaip kvaila buvo jį atleisti, sandėrį dar „pastūmėjo“ išmokos honorarų forma už paskaitas bei konsultavimo kontraktus. Dar vienas jau „legendinis“ prezidento D.Trumpo patarėjas ir jo žentas Jaredas Kushneris ne be problemų tapo nekilnojamojo turto savininku Manhetene 2007-ųjų krizės išvakarėse. Kreditų grąžinimo terminai spaudžia, verslas sekasi ne ypač gerai, žmogus nervinasi, tad visai tikėtina, kad 2016-ųjų gruodį rusai suorganizavo J.Kushnerio susitikimą su „Vnešekonom banko“ šefu Sergeju Gorkovu, kuris, tarkime, davė suprasti, kad jo bankas pagelbėti gali…

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Publicistė Anna Applebaum „The Washington Post“ (10 31) apibendrindama visas šias istorijas nurodė, kad istorikai po daugelio metų tyrinės su P.Manafortu susijusius kaltinamuosius dokumentus, mėgindami suprasti, kokiu būdu „nutiko“ Amerikos visuomeninio gyvenimo rusifikacija. Ir daro ne ypač guodžiančią išvadą, jog dalis JAV politinės bei verslo klasės atstovų jau kurį laiką ima „suaugti“ su posovietinio mentaliteto „kolegomis“. Sąskaitos mokesčių „rojuose“, fiktyvių kompanijų išnaudojimas, godumas, beatodairiškai ciniškas manipuliavimas bet kokiomis temomis (pavyzdžiui, rasine problematika JAV ar nacionaline Ukrainoje) vardan pergalės rinkimuose – toks yra vertelgų abiejose Atlanto pusėse veikimo algoritmas.

Pasak A.Applebaum, P.Manafortas – gyvas tokios Rusijos-Amerikos „konvergencijos“ įsikūnijimas, o D.Trumpas – jos apoteozė.

2017.11.13; 04:30

Seimo narys Artūras Skardžius. LRS nuotr.

„Slaptai.lt“ siūlo apžvelgti, kaip klostėsi kontraversiškai pagarsėjusio Seimo nario Artūro Skardžius politinė-ūkinė veikla per pastarąjį dešimtmetį – nuo 2007-ųjų.

2007 m. pavasarį spauda ėmėsi cituoti A. Skardžių kaip Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotoją: jis piktinosi bankrutuojančios, antrąkart privatizuojamos „Alytaus tekstilės“ akcijų pardavimu, gyventojų permoka už šilumą ir karštą vandenį 2000-2002 m. Bet taip pat A. Skardžius buvo pastebėtas kaip vienas labiausiai mėgstančių pakeliauti po užsienį darbo reikalais Seimo narių. Įklimpo į nedidelį skandaliuką kaip vienas iš Pelno mokesčio įstatymo pataisų, kuriose siūlyta golfą įtraukti į reprezentacines įmonės išlaidas, autorių.

Vasarą puolė kritikuoti „Lietuvos paštą”, kad šis su valstybės turtu ėmė elgtis kaip su savu. Rudenį prasideda A. Skardžiaus pavardės linksniavimas minint „trigalvį slibiną“ – Atominės energetikos (AE) įstatymo pataisomis numatytą steigti nacionalinį investuotoją.

2008 m. sausį A. Skardžius balsuoja už AE nacionalinio investuotojo kūrimą naujos patronuojančios bendrovės – LEO.LT – pagrindu. Pavasarį pagarsėja kaip emocingas politiko ir verslininko Rolando Zujevo nelegalaus vagonėlio ant Kuršių marių kranto gynėjas. Antrą kartą tampa Seimo Audito komiteto pirmininku. Su gėlėmis kaip valstiečių liaudininkų rinkimų štabo vadovas sveikina kylančios Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho žmoną Jolantą Blažytę.

Vasarą pagarsėja kaip šimtus kilometrų tarnybiniu automobiliu į įvairias šventes nukeliaujantis parlamentaras. Rudenį minimas per milijoną litų vertės turto ir santaupų (neįskaičiavus sutuoktinių turimo turto) deklaravusių politikų sąraše. Spalio mėn. vienmandatėje apygardoje neišrenkamas į Seimą.

Vėjo energetika. Slaptai.lt nuotr.

2012 m. vasarą A. Skardžius vėl pasirodo žiniasklaidoje kaip Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas. Rudenį vėl minimas tarp milijonierių, mėginsiančių patekti į Seimą. Šįkart patenka, tampa Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotoju. Paskiriamas į V. Uspaskicho vadovaujamą delegaciją Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA).

2013 m. A. Skardžius vėl minimas tarp verslo interesų turinčių Seimo narių. Dalyvauja ginčuose dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisos, balsuoja prieš Žemės gelmių įstatymo pataisas, leidžiančias pasirašyti sutartį su JAV energetikos milžine „Chevron“ dėl skalūnų dujų gavybos ir žvalgybos Lietuvoje, kritikuoja derybas su „Gazprom“. Seimo narys Kęstutis Masiulis pareiškia, kad dujų terminalo tyrimo komisijoje besidarbuojantys Birutė Vėsaitė, Artūras Skardžius, Valdas Vasiliauskas ir kiti asmenys yra propagandistai, kurie nenuilstamai skleidžia melagingas žinias.

STT užrašas

Premjeras Algirdas Butkevičius imasi palaikyti A. Skardžiaus vadovaujamą laikinąją tyrimo komisiją. Pačioje metų pabaigoje į viešumą iškyla informacija, kad A. Skardžiaus žmona Snieguolė Skardžiuvienė pardavė verslą – didžiulius žemės plotus Dauguose valdančią bendrovę „Kornelita“ įmonei, kurios tikrieji savininkai – maskviečiai. O Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis A. Skardžių apkaltina mėginimu „prastumti“ korupcinį įstatymą – nelaukiant Vyriausybės išvados balsuoti dėl Žuvininkystės įstatymo pakeitimų.

2014 m. pradžioje premjeras A. Butkevičius imasi aštriai kritikuoti A. Skardžiaus vadovaujamos Seimo laikinosios energetikos komisijos, narstančios buvusios Vyriausybės darbus, išvadas – nes komisijos tezės puikiai atitinka „Gazprom“ interesus ir labiausiai stabdo Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo statybą.

Lietuvo saugumo būstinė. Slaptai.lt nuotr.

Opozicijos lyderis Andrius Kubilius pavadina energetikos reikalus tyrusio A. Skardžiaus ir jo vadovaujamos laikinosios komisijos veiklą atvirai kenkėjiška ir susieja ją su Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimu dėl Rusijos spec. tarnybų pastangų diskredituoti svarbiausius strateginius energetikos projektus.

Dar dorai nenurimus šiam skandalui, pavasarį A. Skardžius prabyla apie vėjo jėgaines – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektą, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas saulės šviesos energiją naudojančių elektrinių plėtrai ir skatinti saulės šviesos elektrinių steigimą. Metų pabaigoje A. Skardžius viešai pareiškia, kad aiškėja konservatorių ir liberalų valdžios ir energetikų vykdytos aferos, kai Lietuvos gyventojai mokėdami už elektrą apmokėdavo buvusių valdininkų keliones, pirtis ir netgi šampaną.

2015 m. A. Skardžiui pasiūloma užimti parlamentinės Seimo Energetikos komisijos pirmininko postą. Vasarą A. Skardžius pateikia pataisą – pratęsti PVM lengvatą šildymui dar vieneriems metams, paskelbia karą „šešėliniam“ atliekų tvarkymui. Rudenį imasi ginti A. Butkevičiaus žento valdomą įmonę nuo konservatorių mestų kaltinimų skandale dėl supainiotų viešų ir privačių interesų, apkaltina konservatorius veikiant KGB metodais, vėliau ieško interesų konflikto Tėvynės sąjungos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio šeimos versle. Metų pabaigoje konfliktuoja su liberalais – ginasi nuo Eugenijaus Gentvilo iškeltų kaltinimų dėl AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (LJL) problemų.

2016 metus A. Skardžius pradeda priešpriešiniais kaltinimais gindamasis nuo Arvydo Sekmoko ir konservatoriaus Dainiaus Kreivio kaltinimų Vyriausybei elektros vartotojų lėšų švaistymu, elektros ir šilumos kainų didinimu, intensyviai kritikuoja kitus konservatorius – Seimo Antikorupcijos komisijos narius Agnę Bilotaitę ir Arvydą Anušauską. Paskutinę pavasario sesijos dieną viešai apsižodžiuoja su konservatore Rasa Juknevičiene. Metų viduryje A. Skardžius minimas STT byloje prieš Eligijų Masiulį. Rudenį išrenkamas dar vienai kadencijai Seime.

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017 m. pavasarį iškeliamas vienu iš kandidatų į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko postą, tačiau juo neišrenkamas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė Rasa Juknevičienė įžvelgia sąsajų tarp Seimo nario Mindaugo Basčio ir jį ginančio A. Skardžiaus, nes pastarasis stengėsi kompromituoti dujų terminalo projektą. Konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Arvydas Anušauskas kreipiasi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimo A. Skardžiaus interesų konflikto: jo sutuoktinė nuomoja žemę UAB „Šilalės vėjo elektra“, o A. Skardžius dalyvavo darbo grupėje, kuri rengė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuriame, be kita ko, numatoma valstybės parama vėjo energetikai.

Birželį Seimo Antikorupcijos komisijai pavesta atlikti parlamentinį tyrimą, A. Skardžius laikinai stabdo savo narystę Lietuvos socialdemokratų partijoje, ikiteisminį tyrimą pradeda ir STT. Liepą VSD pradeda tyrimą dėl energetiką kuravusio savo pareigūno Tomo Jakučionio interesų, o A. Skardžius, portalo 15min.lt duomenimis, yra T. Jakučionio sutuoktinės Audronės dėdė ir yra siūlęs taikyti geras verslo sąlygas saulės energetikos įmonėms.

Rugpjūtį Seimo etikos ir procedūrų komisija rekomenduoja A. Skardžiui nusišalinti nuo visų klausimų, susijusių su vėjo energetika, svarstymo.

Rugsėji paaiškėja, kad Skardžiaus šeimos iš dalies valdomos Baltarusijos energetikos įmonės „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“. Spalį Seimo Etikos ir procedūrų komisijos paprašyta iš naujo įvertinti A. Skardžiaus veiklą paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Komisija prašo jos veiklą pratęsti iki gruodžio. Tuo metu A. Skardžius tvirtai likosi įsikibęs Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime, priėmusios sprendimą toliau bendradarbiauti su Valstiečių ir žaliųjų frakcija.

Galutinį sprendimą dėl partijos valiai nepaklususių ir likti su „valstiečiais“ nusprendusių politikų socialdemokratų partijos valdyba priims šią savaitę.

Artūro Skardžiaus BIOGRAFIJA (pagal http://skardzius.lt

Gimė 1960 m. lapkričio 17 d. Kupiškio rajono Subačiaus miestelyje.

1978 m. baigė Panevėžio 2-ąją vidurinę mokyklą.

1986 m. baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) statybos ekonomikos fakultetą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę.

1983-1988 m. dirbo Vilniaus m. Gamybinėje butų ūkio valdyboje vyresniuoju inžinieriumi, gamybos skyriaus viršininku.

1989-2000 m. dirbo privačiame versle: UAB „Askara“ direktoriumi, bendros Lietuvos, Vokietijos ir Turkijos įmonės „Nefra“ komercijos direktoriumi, UAB „Rastma“ direktoriumi.

2000-2004 m. VIII Seimo narys, Seime ėjo Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo Seimo valdybos nariu, dirbo biudžeto ir finansų komitete, ėjo Seimo delegacijos Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo narių asamblėjoje pirmininko pareigas.

2004-2008 m. IX Seimo narys. Ėjo Audito komiteto pirmininko pareigas. Dirbo Europos reikalų komitete, Verslo ir užimtumo, Jaunimo ir sporto reikalų, LRS ir JAV lietuvių bendruomenės komisijose.

2009-2012 m. dirbo UAB „AS Double Invest“ Vilniaus regiono vadovu.

2009-2012 m. ėjo Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidento pareigas.

Nuo 2012 m. XI Seimo narys, Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojas, Energetikos komisijos narys, Žuvininkystės ir Jūrinių reikalų komisijos narys, LR Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje narys.

Yra apdovanotas ordino „Už nuopelnuos Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga – atminimo ženklu, Lenkijos Respublikos ordinu.

2017.10.11; 04:00

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, susitikime su Europos Komisijos (EK) nare Margrete Vestager (Margrethe Vestager), atsakinga už ES konkurencijos politiką, pabrėžė, kad EK sprendimas dėl baudos „Lietuvos geležinkeliams“ skyrimo bus nuodugniai išnagrinėtas, nes tai sudėtingas, gilios teisinės ir politinės analizės reikalaujantis klausimas.

„Mes pasisakome už konstruktyvų dialogą su EK. Ši byla, deja, tenka pripažinti yra mūsų Vyriausybės ir dabartinės „Lietuvos geležinkelių“ vadovybės paveldėta problema. Nedarysime jokių skubotų išvadų ir priimsime sprendimus dėl tolesnių veiksmų tik išsamiai išnagrinėję visas aplinkybes“, – pažymėjo Vyriausybės vadovas S.Skvernelis.

Premjeras pabrėžė, kad naujoji „Lietuvos geležinkelių“ administracija vykdo visos kompanijos valdymo pertvarką ir tai bus daroma vadovaujantis ES teisės reikalavimais.

Susitikime akcentuota būtinybė visoje ES būtina laikytis sąžiningos konkurencijos principų ir taip pat juos taikyti vertinant trečiųjų šalių įmonių veiklą Europos Sąjungoje. Pasak Premjero, visada privalome ginti sąžiningą konkurenciją, nes tai ypač svarbu tiek verslui, tiek gyventojams. „Gazprom“ antimonopolinėje byloje tikimasi, kad bus skrupulingai įvertinti piktnaudžiavimo monopoline padėtimi atvejai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.11; 00:01

Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Bronius Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl Seimo nario Artūro Skardžiaus galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo pažeidimo, nes Seimo Antikorupcijos komisijoje atsirado naujų duomenų (juos pateikė Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai) dėl Seimo nario 2011-2017 metais teiktų pasiūlymų Atsinaujinančių energijos išteklių energetikos įstatymui.

Pasak parlamentarų, taip pat paaiškėjo, kad A. Skardžiaus sutuoktinė turi interesų ir saulės energetikoje – ji yra įsigijusi penktadalį Baltarusijoje registruotos uždarosios akcinės bendrovės „Investenergostroj“ akcijų.

„Atsižvelgdami į naujai paaiškėjusius faktus, Seimo Etikos ir procedūrų komisijos prašome nustatyti, ar Seimo narys A. Skardžius buvo nusišalinęs nuo balsavimų svarstant Seime su vėjo energetika susijusius klausimus ir ar tinkamai bei laikydamasis terminų deklaravo savo sutuoktinės įsigytas UAB „Investenergostroj“ akcijas bei šiai įmonei suteiktą paskolą“, – sako vienas iš kreipimosi autorių Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) narys A. Anušauskas.

Kreipimesi taip pat prašoma įvertinti, ar Seimo nario A. Skardžiaus veikla nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų, jeigu jo šeima pelnosi iš Baltarusijos Vyriausybės per UAB „Investenergostroj“ gaunamas įplaukas už Baltarusijos Vyriausybės remiamą elektros energijos supirkimo tarifą.

Seime A. Skardžiui patikėtos atsakingos pareigos – jis yra Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojas. „Tuo tarpu Rusijos energetikos koncernas „Gazprom“ yra tiesiogiai suinteresuotas Lietuvos politiniais procesais ir koncerno interesams palankiais Lietuvos energetikos politikos pokyčiais. Komisijos prašoma nustatyti, ar „Gazprom“ kontroliuojamo banko „Belgazprombank“ paskola Seimo nario A. Skardžiaus šeimos verslui dėl nuolatinio galimo interesų konflikto nepažeidžia Seimo nario ir valstybės tarnautojo etikos reikalavimų“, – sako kreipimosi iniciatoriai.

Šiuo metu A. Skardžiaus veiklos parlamentinį tyrimą atlieka Seimo Antikorupcijos komisija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.03; 00:01

Lietuvos bankas

Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.

Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą  ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.

Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.

Bankų bankrotas

Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.

LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje  cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.  

 „Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas. 

1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.

1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių  – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas  iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“

Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.

Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.

Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.

Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.

2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.

Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.

1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.

Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.

„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje. 

Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt. 

Naftos verslovė

Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.

Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.

Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.

Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.

Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.

1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei. 

Suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijos jūroje. AP nuotr.

Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.

Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“

Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.

2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.

Gazpromo dujos

Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:

„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“

A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.

Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.

Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.

XXX

Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).

VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati. 

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.

Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).

Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).

Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis.  2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.

Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).

Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:

„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“

Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.

Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.

Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą“.  

Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.

Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.

Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.

Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?

Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus“gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.

Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.

Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.

2017.09.05; 09:00

Kristina Hebel / Der Spiegel

Gerhardas Šrioderis įeis į koncerno „Rosneft“ direktorių tarybą. Kaip sakė interviu leidiniui Der Spiegel rusų opozicionierius Vladimiras Milovas, koncernas tarnauja pirmiausia Kremliaus interesams, o buvęs kancleris turės pagerinti jo įvaizdį. 

Gerhardas Šrioderis

„Šrioderis, – sako Milovas, – prityręs politikas. Jis puikiai supranta, ko reikia „Rosneft“ vadovui Igoriui Sečinui. Tasai nori parodyti, kad koncernas, kurio dauguma akcijų yra valstybės rankose, yra ne Kremliaus administracijos naftos biznio reikalams tvarkyti filialas, o kompanija, veikianti pagal tarptautinę teisę ir turinti viską, ko tam reikia: akcininkus ir nepriklausomus direktorius stebėjimo taryboje, vadovybę, kurią sudaro įvairių šalių atstovai. Sečinas nori grąžinti „Rosneft“ kompanijai pripažinimą, kad ji – tarptautinis koncernas, ir tam reikalingas Šrioderis – įvaizdžiui pataisyti“.

Beje, Milovas nemano, kad Sečinas ir Putinas turi iliuzijų dėl šiandieninių Šrioderio galimybių: „Jis nebepriklauso tų, kurie turi plačią politinę įtaką, ratui“. Kalbama apie prarastą pagarbą koncernui. „Naftos giganto reputacija smarkiai nukentėjo, dar ir dėl sankcijų ryšium su Ukrainos konfliktu. Dėl to buvęs VFR kancleris – Kremliui vertinga figūra“.

Skirtingai nuo „normalių“ koncernų, „Rosneft“ direktorių tarybos nariai visi kaip vienas balsuoja „už sprendimus, priimtus politiniame centre, tai yra Kremliuje, už uždarų durų. Jie paklusniai linkčioja. (…). Tai liečia ir minoritarinių akcininkų – BP, Glencore ir Kataro investicinio fondo – akcininkus“, – sakė Milovas.

„Rosneft“ koncerne viską sprendžia Putinas, Sečinas ir jų artimiausia aplinka, – aiškina pašnekovas leidiniui Der Spiegel. – Šrioderis vaidins koncerne antraeilį vaidmenį. (…) Jis bus kažkas panašaus į iškabą: štai, žiūrėkite, mūsų direktorių taryboje posėdžiauja Vakarų politikai, nieko baisaus  pas mus negali atsitikti“.

„Jis tampa instrumentu Kremliaus rankose, ir apskritai turi tai suprasti“, – perspėjo opozicionierius.

„Koncernas „Rosneft“ – šiandien yra tai, kuo jis tapo, įstengęs pasisavinti svarbiausias koncerno JUKOS dalis, – pabrėžė Milovas. – Tai pasisekė padaryti, pasakysiu, „dėka manipuliacijų, kurios populiarios tarp saugumo pareigūnų“.

Pasak Milovo, daug kas byloja, jog Sečinas ir ateityje elgsis kaip jam šaus į galvą. „Tos šakos aplinkoje jau seniai kalbama, kad Sečinas norėtų praryti ir privačią savo konkurento kompaniją „Lukoil“.

„Manau, kad Šrioderis puikiai supranta, kaip funkcionuoja sistema Rusijoje – juk jis įtrauktas į veiklą ir „Šiaurės sraute–1“, ir „Šiaurės sraute–2“. Tų projektų kompanijos–operatorės – šimtaprocentinės dukterinės „Gazprom“ kompanijos, kontroliuojamos valstybės. Šrioderis supranta, į ką jis įsivelia“, – sako Milovas.

Komentuodamas būsimą „Rosneft“ biuro atidarymą Berlyne, Milovas nurodo, jog Rusijos valdžia investuos „pinigus ir gigantiškus išteklius, kad paremtų įvairius politikus bei verslininkus, kurie, pavyzdžiui, pasisako už sankcijų koncernui panaikinimą. Rusija nori, kad žmonės pakeistų savo nuomonę apie Putiną, ir nuteikia europiečius ir amerikiečius vienus prieš kitus“.

Informacijos šaltinis: Der Spiegel leidinys

2017.08.26; 04:30

Rick Noack / The Washington Post

Gerhardas Šrioderis. ELTA nuotr.

„Septynerius metus Gerhardas Šrioderis buvo tankiausiai apgyvendintos demokratijos Vakarų Europoje lyderis, – rašo Rikas Noakas amerikiečių laikraštyje „The Washington Post“. – Jis modernizavo šalies socialinio aprūpinimo sistemą, įsiutino Džordžą Bušą – jaunesnįjį, atsisakęs dalyvauti įsiveržiant į Iraką, ir buvo nušalintas pritrūkus tik trupučio balsų, todėl pralaimėjo rinkimuose Angelai Merkel 2005 metais“.

Pasak autoriaus, Šrioderis galėjo lengvai praleisti likusią savo karjeros dalį būdamas nusipelnęs valstybės veikėjas, lankydamasis viršūnių susitikimuose bei rašydamas prisiminimų knygas. Bet vietoj to – jis Vladimiro Putino draugas: jis užstojo Rusijos lyderį kaip „nepriekaištingą demokratą“ – pasirinko karjerą rusiškame biznio pasaulyje, sakoma straipsnyje.

„Didžiąją dalį praėjusio dešimtmečio Šrioderis praleido darbuodamasis Rusijos energetikos pramonei: jis ėjo svarbias pareigas keleto konsorciumų valdybose, kuriose Rusijos vyriausybės kontroliuojama energetikos kompanija „Gazprom“ yra arba mažoritarinė, arba vienintelė akcininkė“, – pažymi žurnalistas.

„Ir vis dėlto, nepaisant jo akivaizdžių ryšių su Rusijos vyriausybe, kuriuos daugelis vokiečių laiko nepatogiais, Šrioderis neseniai vėl išpopuliarėjo tarp vokiečių socialdemokratų, arba VSDP, – sakoma toliau. – Partijos nariai plojo buvusiam kancleriui per retą rinkiminę kalbą partijos suvažiavime birželį“.

„Tai, kas dedasi JAV, reikia atvirai ir griežtai kritikuoti“, – kalbėjo Šrioderis. Nors, kaip perduoda autorius, jis pareiškė, kad nenusistatęs prieš Ameriką, bet vis tik sukritikavo „siaubingą“ JAV politinę įtaką ir paragino vokiečius ignoruoti Donaldo Trumpo reikalavimus išleisti gynybai bent jau 2 proc. nuo BVP.

„Dabar Šrioderio balansavimas tarp Vokietijos politikos kuluarų ir su Kremliumi susijusios prekybos avangardo stebina taip pat, kaip ir kelias, kuriuo jis ėjo, kad iki to prieitų“, – rašo žurnalistas. Būdamas kancleris Šrioderis gynė sandėrį su Rusija dėl dujotiekio „Šiaurės srautas“, pasakoja Noakas. Paskui, praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai paliko politiką, Šrioderis pats ėmė vadovauti dujotiekio projekto realizavimui – tąsyk kaip verslininkas Rusijoje ir kaip Nord Stream AG akcininkų komiteto vadovas.

2014 metais, tęsia autorius, „Ukrainos krizės įkarštyje, Šrioderis atšventė savo septyniasdešimtmetį su Putinu, sukeldamas neigiamą tarptautinę reakciją. Pasirinkęs po politikos verslo karjerą Rusijoje, Šrioderis iš esmės nusprendė prisidėti prie Putino administracijos, sakė jo kritikai. Buvusi jo paties partija tuo pasipiktino“.

„Ir vis dėlto po trejų metų vis daugiau žmonių tarp vokiečių kairiųjų vėl žavisi Šrioderiu“, – praneša žurnalistas.

Tuo metu, kai pasaulio pasitikėjimas JAV laisvai krenta dėl Trumpo administracijos politikos, Šrioderiui ir kitiems prorusiškiems balsams Vokietijoje vis lengviau ginti Putiną, pareiškė autoriui tarptautinės politikos profesorius iš Regensburgo universiteto Štefanas Birlingas, – taip pat, kaip ir daugeliui vokiečių, kurie labai lengvai atleidžia ir užmiršta, kai prabylama apie jų buvusį lyderį.

Informacijos šaltinis: The Washington Post

2017.08.14; 05:00

Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius. 

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.

Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.

Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.

Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…

Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš  Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.

O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.

O aš norėčiau pritarti Prezidentei  – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.

Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?

Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.  

Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.

O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.

Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?

Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.

Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.

Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.

Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)

2017.06.14; 06:57 

Birželio 7 dieną JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasiūlė Federalinio tyrimų biuro vadovu skirti 50-metį Kristoferį Rėjų – buvusį JAV generalinio prokuroro pavaduotoją.

Jis tyrė keletą garsių bylų, įskaitant rugsėjo 11-osios teroro aktą, reguliariai aukodavo Respublikonų partijos kandidatams, o pastaraisiais metais galėjo bendradarbiauti su Rosneft ir Gazprom, pasakoja Gordon tai, ką reikia žinoti apie galimą Džeimso Komio įpėdinį. 

Brooklyn Dad_Defiant! Twitter nuotraukoje: kandidatas į FTB vadovus Kristoferis Rėjus

Buvo JAV generalinio prokuroro pavaduotojas

Rėjus baigė Jeilio universiteto teisės fakultetą. 1997–2001 metais jis dirbo Atlantos prokuratūroje, po to – JAV Teisingumo ministerijoje.

2003–2005 jis buvo generalinio prokuroro pavaduotojas ir atsakingas už baudžiamąjį skyrių. Toms pareigoms jį buvo paskyręs tuometis JAV prezidentas Džordžas Bušas.

Teisingumo ministerijoje Rėjus specializavosi „baltųjų apykaklių nusikalstamumo“ srityje ir vidaus tyrimuose. Jis taip pat dalyvavo tiriant bylas, susijusias su 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro aktais ir po to su „karu prieš terorizmą“. Už tai apdovanotas Edmundo Rendolfo premija.

Vadovavo Enron‘o bylos tyrimui

2004 metais, kai Kristoferis Rėjus buvo generalinio prokuroro pavaduotojas, jis vadovavo tarpžinybinei darbo grupei tiriant Enrono bylą.

Enron – tai energetikos kompanija iš Hiustono. Per apgavystes savo ataskaitose ji gavo dideles investicijas, o po to pasiskelbė bankrutuojanti.

Toje byloje buvo surinkta 3000 dėžučių įrodymų ir 4 T6 duomenų. FTB ir kitoms agentūroms pavyko konfiskuoti apie 90 mln. dolerių. Už sukčiavimą buvo nuteisti 22 žmonės, įskaitant Enron top-vadybininkų atstovus.

„Toji byla parodė verslo bendrijai ir Volstritui, kad jie gali būti patraukti atsakomybėn“, – pabrėžė FTB specialiojo agento padėjėjas Maiklas Andersonas. 

Dirbo Krisčio advokatu

Rėjus buvo Naujojo Džersio gubernatoriaus Kriso Krisčio advokatu vadinamojo Bridge IT („Bridžgeito“) laikotarpiu.

Tai politinis skandalas, kilęs JAV 2003 metų rugsėjy. Tada Krisčio paskirti valdininkai davė nurodymą uždaryti spūsties valandomis Naujojo Džersio valstijos Fort Li rajone keletą gatvių, ir dėl to transportą ištiko kolapsas.

Kristis buvo apkaltintas, jog jis tyčia išprovokavo tą kolapsą, kad „atkeršytų“ Fort-Li merui, kuris neparėmė Krisčio kandidatūros gubernatoriaus rinkimuose. Kristis nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet du jo valdininkus teismas pripažino kaltais. Po to skandalo Kristis prarado reitingus ir neteko šansų tapti respublikonų kandidatu JAV prezidento rinkimuose.

Tai buvo nebe pirmas Rėjaus ir Krisčio bendradarbiavimas. Jie dirbo kartu dar JAV teisingumo ministerijoje: kai Rėjus buvo generalinio prokuroro pavaduotojas, Kristis buvo generalinis prokuroras. O FTB tada vadovavo Robertas Miuleris, dabar – JAV specialusis prokuroras.

„Aš labai pasitikiu Rėjum. Jis įžymus teisininkas, ir jis absoliučiai sąžiningas. Manau, prezidentas tikrai neapsiriks, jei pasiūlys Rėjui tapti FTB direktoriumi“, – praėjusią savaitę sakė Kristis interviu APP.

Susijęs su Trumpu ir Respublikonų partija

Nuo 2008 metų Rėjus remia Respublikonų partijos kandidatus, jau paaukojo jiems apie 35 tūkst. dolerių. Tarp jų buvo dabartinis JAV prezidento Donaldo Trumpo sekretorius sveikatos apsaugos ir socialiniams reikalams Tomas Praisas, taip pat Deividas Perdju – dabartinio žemės ūkio ministro pusbrolis.

2008 metais Rėjus paaukojo 2300 dolerių kandidatui Džonui Makeinui, o 2012 metais perdavė 7500 dolerių, paremdamas Mitą Romnį. 2016 metų rinkiminei kampanijai Rėjus lėšų neaukojo.

Galėjo bendradarbiauti su Roosneft ir Gazprom

2006 metais Rėjus pasitraukė iš valstybinės tarnybos ir prisidėjo prie stambios juridinės kompanijos King & Spalding. Tos firmos teisininkai aptarnauja daugybę kompanijų iš įvairių šalių. Tarp klientų – ir Rusijos korporacijos Rosneft ir Gazprom.

Beje, King & Spalding personale yra daugiau kaip 900 advokatų. Šiuo metu nėra įrodymų, kad su klientais iš Rusijos būtų dirbęs pats Rėjus.

Energy Intelligence agentūros svetainėje galima aptikti 2015 metų rugpjūčio mėnesį skelbtą naujieną, kad King & Spalding laimėjo pasiūlymą ir tapo Rosneft suskystintų gamtinių dujų gavybos ir gamybos reikalų konsultante.

Demokratai mano, kad Trumpas stengiasi atitraukti dėmesį

Rėjaus iškėlimas sužadino nevienareikšmę amerikiečių politikų ir žurnalistų reakciją.

Laikraštis The New York Times Rėjų vadina „nepavojingu, konformistiniu prezidento, leidžiančio skirti politikus istoriškai atskirtoms nuo politikos pareigoms, pasirinkimu“.

BBC rašo, kad Rėjus atrodo esąs stiprus kandidatas, tačiau daugelis demokratų nepatenkinti, kaip Trumpas pasielgė su buvusiu FTB direktoriumi Džeimsu Komiu. Dėl tos priežasties Demokratų partija gali pristabdyti Rėjaus paskyrimą.

Apie siūlymą skirti Rėjų į FTB vadovo postą sužinota Komio liudijimo Senate žvalgybos komitete išvakarėse. Senatorius demokratas Markas Verneris mano, kad tai ne atsitiktinumas. „Man atrodo, kad tai bandymas atitraukti žmonių dėmesį nuo pagrindinio artimiausių dviejų dienų įvykio“, – sakė jis CNN.

„Jis nepriekaištingos kvalifikacijos žmogus. Aš žinau, kad jis vėl tarnaus šaliai, gindamas įstatymą ir garbę, kai tik Senatas patvirtins jį FTB vadovu“, – pabrėžė Trumpas savo oficialiame pareiškime, kurį išspausdino Baltieji rūmai.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys

2017.06.12; 05:05