Neseniai minėjome Vasario 16-ąją – Lietuvos istorijai svarbią datą. Iki Kovo 11–osios – dar vienos Lietuvai svarbios datos – kviečiame visus kasdien dalyvauti pilietinėje akcijoje „Padėk sau ir Tėvynei“.

Kasdien atlikime pilietinius veiksmus, kuriais įprasmintume Kovo 11-osios laukimą. Vieningai siekime puoselėti mūsų laisvos Tėvynės istoriją, tradicijas, papročius ir kalbą.

Continue reading „Šiandien kalbėsiu taisyklingai lietuviškai“

Neseniai minėjome Vasario 16-ąją – Lietuvos istorijai svarbią datą. Iki Kovo 11–osios – dar vienos Lietuvai svarbios datos – kviečiame visus kasdien dalyvauti pilietinėje akcijoje „Padėk sau ir Tėvynei“.

Kasdien atlikime pilietinius veiksmus, kuriais įprasmintume Kovo 11-osios laukimą. Vieningai siekime puoselėti mūsų laisvos Tėvynės istoriją, tradicijas, papročius ir kalbą.

Akcijos sumanytoja, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Plėtros ir ryšių direkcija, siekia įtraukti universiteto studentus ir darbuotojus, kviečia prisijungti ir visą visuomenę: mūsų jaunuosius bičiulius – moksleivius, jų tėvus, mokytojus, kitų universitetų akademines bendruomenes, Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto studentus ir kitus Lietuvos piliečius.

Continue reading „Pilietinė akcija „Padėk sau ir Tėvynei“: šiandien kalbėsiu taisyklingai“

Rytoj, rugpjūčio 19 d. 10 val., Vyriausioje rinkimų komisijoje Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupė „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“ pristatys iniciatyvą teikti Seimui įstatymo pataisas, kuriomis būtų  išspręstas nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos oficialiuose dokumentuose klausimas.

Iniciatoriai ketina surinkti 50 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų ir pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise pateikti siūlymą svarstyti Seimui. Penkiasdešimties tūkstančių piliečių iniciatyvą gavęs Seimas privalo apsvarstyti per tris mėnesius.

Continue reading „Visuomenininkai siūlys Seimui vardų ir pavardžių rašybos klausimo sprendimą“

Yra Šventasis Raštas ir yra Rašto aiškintojai. Šitie beaiškindami kartais nuklysta į tokias lankas, kad susikuria naujos sektos ir Bažnyčios. Yra dar ir Rašto aiškintojų aiškintojai, kuriems darbo irgi į valias.

Panašiai atsitikę su mūsų Konstitucija. Ir ją vis tenka aiškinti ir aiškinti, tam net sukurta brangiai apmokama institucija – Konstitucinis teismas.

Krapšto išminčiai galvas, posėdžiauja, rašo popieriaus paklodes, – aiškina.

Ypač dažnai teko jiems aiškinti Konstitucijos 14 straipsnį apie valstybinę lietuvių kalbą, tiksliau, kaip tą straipsnį taikyti rašant nelietuviškus asmenvardžius asmens dokumentuose.

Atrodytų, ir višta suprastų: rašai lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, ir tiek. Kaip ir visus kitus žodžius, nesvarbu, savi jie ar iš kitur atėję, tarptautiniai, pvz. futbolas (iš angl. football) ar kompiuteris (iš angl. computer).

Continue reading „Kam tarnauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija?“

Rugsėjo 23-ąją dieną prie Seimo susirinkę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir "Vilnijos" draugijos sukviesti piketuotojai įteikė atsakingiems valstybės pareigūnams raštą, kuriuo reikalauja gerbti valstybinę kalbą ir jokiais priimamais teisės aktais nepažeisti ją ginančių LR Konstitucijos bei jos naudojimą įtvirtinančių Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų nuostatų.

Raštas adresuotas: premjerui Algirdui Butkevičiui, Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui, Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, Teisingumo ministrui Juozui Bernatoriui, Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui ir Švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui. Toliau skelbiamas įteikto kreipimosi tekstas.

Continue reading „Reikalavo ginti valstybinę kalbą“

lietuviu_ar_moki

Noriu atkreipti dėmesį į  atnaujintos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pastaruoju metu priimtus du sprendimus: pritarimą  nuostatai, kad „asmenvardžių, kaip rašytinių asmens tapatybės žymenų teikimas dokumentuose yra ne kalbinis, bet teisinis klausimas“ ir nutarimą „Dėl viešosios informacijos ne valstybine kalba pateikimo“

Pataikūniška nuostata

Oficialiame pranešime apie 2012 m. rugsėjo 27 d. įvykusį Kalbos komisijos 5-ąjį posėdį rašoma: „Aptarta asmenvardžių rašymo dokumentuose tema. Naujos sudėties Kalbos komisija pritarė nuostatai, kad asmenvardžių, kaip rašytinių tapatybės žymenų, teikimas dokumentuose yra ne kalbinis, bet teisinis klausimas. Kalbos sistemos apsaugos aspektu svarbus tinkamas asmenvardžių vartojimas tekste, jį užtikrina linksnių galūnės, dedamos prie sulietuvintų arba autentiškos rašybos svetimų kalbų asmenvardžių pagal nustatytas taisykles“.

Continue reading „Du Kalbos komisijos sprendimai: peiktinas ir girtinas“

vytautas_visockas_mmmm

Pagaliau naujojoje Vyriausybėje nebėra nemokančių anglų kalbos. Tikriausiai ir tie du būsimieji ministrai ją mokės, Algirdas Butkevičius nedrįs siūlyti nemokšų, kurie tik lietuviškai, dar rusiškai, vokiškai, prancūziškai kalba.

Buvo kilęs šioks toks triukšmelis dėl Prezidentės reikalavimo ministrams būtinai mokėti angliškai, nes antrą ateinančių metų pusmetį Lietuva vadovaus Europos Tarybai.

Beveik visiems  nuolatiniams politinių įvykių komentatoriams televizijose toks reikalavimas dėl vienokių ar kitokių prižasčių nepatiko arba buvo keistokas. Juk kandidatas į ministrus – ne koks mokinukas, kad jį būtų galima taip nemandagiai kamantinėti: ar jūs šparinat angliškai? Tik prancūziškai? Tik vokiškai? Kaip gaila! O reikia tik angliškai. Kiek teko girdėti, ypač įsižeidė Seimo narė Loreta Graužinienė, gerai mokanti tik vokiškai.

Continue reading „Man labai gėda“

steponavicius_gintaras

Dėl lietuvių kalbos statuso

Keistai sudvejinta šių metų rugsėjo pirmoji (trečioji) buvo tarsi pranašas tos sumaišties, kuri netikėtai užgriuvo Lietuvos mokyklas vos tik nusiteikus kibti į mokslus.

Sumaištį sukėlė Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus rugpjūčio 31 d. pasirašytas, o nuo rugsėjo 7 d., paskelbus „Valstybės žiniose”, įsigaliojęs įsakymas Nr. V-1292 dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2014 metais tvarkos, kuri bus taikoma stojant į aukštąsias mokyklas.

Continue reading „Atviras laiškas Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.

Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.

Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.

Continue reading „Baimės ir viltys (4)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?

Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.

Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.

Continue reading „Baimės ir viltys (3)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.

Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.

Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.

Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti. 

Continue reading „Baimės ir viltys (2)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Continue reading „Baimės ir viltys ( 1 )“

vytautas_visockas_1

Vyriausybėje devynios didžiosios verslą prižiūrinčios institucijos pasirašė deklaraciją “Dėl pirmųjų verslo metų”.

Jų kontrolieriai įsipareigojo verslo naujokus pirmaisiais metais ne bausti, o draugiškai konsultuoti. Siekiama, kad pradėjusio verslą žmogaus negniuždytų baudos.

Tokiam nusiteikimui negalima nepritarti. Atsiras daugiau sau duoną uždirbančių žmonių, sumažės pašalpų gavėjų. Amerikoje pabuvoję verslininkai sako, kad būtent toje šalyje labai palankiai žiūrima į pradedančiuosius verslininkus.

Continue reading „Vargšė ta mūsų kalba“

nainys_bronius

Tai buvo labai seniai, kai išeiviams į tėvynę durys buvo kietai  uždarytos ir tik nedaugeliui pavykdavo jas šiek tiek prasiverti. Ilgai truko, kol žmonos noras aplankyti savo motiną ir ta pačia proga savo gimtąjį kraštą parodyti dukterims išsipildė. Pirmoji jos kelionė buvo su jaunesniąja dukra dar okupacijos laikotarpiu ir labai trumpa.

Antroji, kartu su vyresniąja, Loyolos universiteto Čikagoje studente – pirmaisiais Sąjūdžio metais. Kelionei jos kruopščiai ruošėsi. Savo trigrašį pridėjau ir aš. Pagryninsi savo lietuvių kalbą, aiškinau jau visas lietuviškas mokyklas baigusiai  studentei. Ją girdėsi visur, nes Vilniuje juk ir gatvėse, ir parduotuvėse kalbama lietuviškai, išmoksi naujų lietuviškų žodžių…

Continue reading „Tauta ir kalba“

liub

Parašyti šias mintis paskatino vadinamoji „originalo kalbos“ teorija, pagal kurią aiškinama, kad įvairių tautų žmonių pavardes ir pasaulio vietovardžius reikia rašyti originalius.

Atsirado puiki proga panagrinėti mano pačios giminės vyriškos linijos pavardę, kai internete pamačiau vienoje vietoje Liuberto pavardės savininkų surašytus variantus.

Rašydama apie pavardės Liubertas sandarą ir lietuvišką prasmę, pirmiausia, panagrinėsiu, ką ši pavardė reiškia lietuvių tautoje ir kalboje. Pavardė yra kilusi iš vardo Liubartas ir yra atėjusi iš Gediminaičių: jauniausias kunigaikščio Gedimino sūnus buvo pavadintas Liubartu (1300–1386). Jis valdė Volynę ir pastatė Lucko pilį, todėl buvo Ukrainos žemes valdęs Lietuvos kunigaikštis. Šis vardas Lietuvoje gausiau paplito kaip pavardė, kitaip negu kitų Gediminaičių vardai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas.

Continue reading „Pavardė ir jos variantai prieštarauja „originalo kalbos“ teorijai“

liub

Ar supratote, ką parašiau? Kodėl taip parašiau? Todėl, kad atsiranda madingų tarptautinių žodžių, jie pasitveriami ir imami vartoti ten, kur galima išsiversti vartojant lietuviškus jų atitikmenis. Taip atsitiko su veiksmažodžiu „deleguoti“ ir daiktavardžiu „funkcijos“.

Vieną gražią dieną didžioji dauguma bent kiek prakutusių, dirbančių valstybės tarnautojais, staiga ėmė ir pasidarė delegatais (atstovais), nes ėmė vienas kitą deleguoti, galbūt pasiklausę, kaip šneka politikai ir, nustvėrę madingą žodį, be gilesnio apmąstymo ėmė jį visur kaišioti. Kokie jie ten galėtų būti delegatai (atstovai) paprasčiausioje valstybės institucijoje?

Continue reading „Valdininkas (delegatas) deleguoja funkcijas?“

pikcilingis_1

Ne pirmą kartą važiuoju į Sintautus. Su žmonėmis, susirūpinusiais gimtojo žodžio, gimtosios kalbos likimu.

Kai lietuvių kalbą paskelbėme valstybine kalba, negalėjome nė pagalvoti, kad toks susirūpinimas mus šiandien slėgs. Tada ir poetas Justinas Marcinkevičius manė: dabar mes amžini. O išeidamas tuo jis jau labai abejojo.

Važiuojame į Sintautus nusilenkti mūsų amžininkui, mūsų dėstytojui, studijų draugui, kolegai profesoriui Juozui Pikčilingiui, prieš 20 metų atsigulusiam netoli didžiojo sintautiečio poeto Prano Vaičaičio. Važiuojame pakalbėti apie profesoriaus veiklą, susijusią su gimtojo žodžio puoselėjimu, apie naujo netikėto pavojaus ištiktą lietuvišką žodį, kuriuo taip rūpinosi profesorius.

Continue reading „Dėkui Tau, didysis Sūduvos sūnau!“

labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai.

Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.

Continue reading „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų“

radzevicius_tttttttt

Ar pakankamai gerbiame lietuvių kalbą Lietuvoje? Šiandien teko lankytis ligoninėje. Vos per pusę valandos Santariškių ligoninėje priėmimo skyriuje apsilankė bent keletas žmonių, kurie prie langelio kreipėsi informacijos ne valstybine lietuvių kalba. Rusiškai ir rusiškai/lenkiškai.

Panašu, kad visi jie buvo nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Greičiausiai net mūsų šalies piliečiai. Kai kuriuos atsakymus lietuvių kalba jie puikiai suprato, tačiau vis tiek toliau kalbėjo ne valstybine kalba. Kodėl?

Į šį klausimą bandžiau sau atsakyti gana ilgai. Juk jei supranti lietuvių kalbą, gyveni Lietuvoje, esi jos pilietis, tuomet turėtum žinoti, kad mūsų Konstitucija ir kiti įstatymai aiškiai nurodo, kad valstybinė kalba – lietuvių. Dar daugiau, įstatymai įpareigoja valstybės piliečius gerbti ir saugoti SAVO valstybinę kalbą. Nebūtina jos mylėti. To gal būtų ir per daug. Bet gerbti – tai yra minimumas, kurio kiekvienas šalies pilietis privalo laikytis.

Continue reading „Lenkiški gatvių pavadinimai ir abipusė pagarba. Kaip šauksi, taip ir atsilieps“

kozeniauskiene

„Tuomi žygiù Lietuva priklausė Maskolijai. Maskoliai įtaisė lietuviams geležinius pančius ant rankų ir kojų, o jų liežuvius surakino retėžiais, ir da taip išmisliai, idant negalėtų kalbėti lietuviškai…“ – spaudos draudimo laikais rašė V. Kudirka. Šitaip grandinėmis surakinta, nuskriausta mūsų gimtoji kalba negalėjo augti, buvo nustojusi visko, likusi tik vargšė nebylė kampininkė atimtuose nebe savo pačios namuose.

Vis dėlto net pačiais juodžiausiais lietuvių kalbos istorijoje laikais, per visas priespaudas, per prievartinį mūsų kalbos vokietinimą, lenkinimą, visuotinį rusinimą, per visus tautinius sąjūdžius lietuvius vedė ir ligi šiolei veda idėja, įtvirtinta mūsų kultūrinėje politinėje sąmonėje dar XVI a. M. Daukšos: jei nesirūpinsime ir leisime sunykti gimtajai kalbai, tam valstybės sargui, tai vienybės motinai, neteksime didžiausios tautos vertybės, savo gyvybės ir garbės, galutinai žūsime ir kaip tauta, ir kaip valstybė.

Continue reading „J.Basanavičius: „Toks dabar išsiilgimas rašyto žodžio prigimtoje kalboje!““