Gintaras Visockas. LNK televizija. KK2

Jei pasakysiu, kad JAV prezidentas Joe Bidenas yra bailys, – būsiu neteisus. Norint atvažiuoti į Rusijos užpultos Ukrainos sostinę Kijevą būtent šiandien – reikalinga drąsa. Amerikos prezidento vizitas į Kijevą šių metų vasario 20-ąją – svarbus, išskirtinis įvykis. Baltųjų rūmų šeimininkas viešai, atvirai demonstravo paramą Ukrainai, ir tai labai gražu bei prasminga. Ačiū jam už šią kelionę. Tai stiprus simbolinis antausis Kremliaus išsigimėliui Vladimirui Putinui.

Tačiau jei analizuosime, kiek nuo 2022-ųjų vasario 24-osios užsienio valstybių vadovų atvyko į Rusijos armijos apšaudomą Kijevą, privalėsime konstatuoti, jog palyginimas – ne J. Bideno naudai. Kijeve jau pabuvojo Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos ir dar keliolikos šalių bei Europos sąjungos vadovų. Pripažinkime, J. Bidenas suskubo į Kijevą vienas iš paskutiniųjų, kai jau tapo aišku, jog Rusija tikrai nepajėgia okupuoti Ukrainos. Be to, J. Bideno pasivaikščiojimas po Kijevą – kažin koks keistas. Jokių oficialių įsipareigojimų, jog nuo šiol Ukrainos kariuomenei bus duodama ginklų „tiek, kiek jai reikia“. J. Bidenas neištarė Kijeve: nuo šios akimirkos daugiau nebus jokių „neduosime tankų“, „neduosime lėktuvų“, „neduosime Himars“. J. Bidenas netarė nė vieno žodžio net Ukrainos parlamente. Tiesa, pažadėjo, jog Vakarai rems Ukrainą tol, kol reikės (bet tai tik žodžiai, neparemti jokiomis konkrečiomis sutartimis, jog, pavyzdžiui, Ukraina yra strateginė JAV partnerė), pažadėjo duoti vos keletą milijardų paramos (tokios sumos užtenka vos keliolikai dienų, tad labiau panašu į išmaldą, o ne į rimtą paramą). Štai ir viskas.

V. Zelenskis ir J. Bidenas – Kijeve. EPA – ELTA foto

Analizuojant šių metų vasario 20-osios įvykius Kijeve svarbu dar paklausti, ar J. Bidenas atsibeldė į Kijevą tuomet, kai Ukrainai to labiausiai reikėjo, ar tądien, kai Amerikoje neoficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija, ir demokratų lyderiui J. Bidenui prireikė politinės reklamos: žiūrėkite, koks aš drąsus, kietas, principingas. Šių eilučių autoriui įsiminė Ekonominės analizės instituto prezidento Andrėjaus Ilarionovo pastaba, jog kelione į Kijevą ponas J. Bidenas pirmiausia rūpinosi savo asmeniniais reikalais (artėja JAV prezidento rinkimai, jis žada siekti antrosios kadencijos, tad jam verkiant reikia, kad Amerikos piliečiai laikytų jį drąsiu, principingu vadovu), tad Ukraina jam – tik tarp kitko.

Neįtikinamai atrodė ir akimirkos, kai Kijeve kaukė oro pavojaus sirenos, o J. Bidenas su Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ramiai vaikštinėjo po Kijevą. Net ir didžiausiam kvailiui aišku: Kremliaus banditas, kad ir koks niekšas bebūtų, nedrįs Kijevo centro bombarduoti tol, kol ten svečiuosis JAV prezidentas.

Tad net nežinau, kaip iš tikrųjų reikėtų vertinti J. Bideno vizitą į Kijevą? Karo analitikas Aleksejus Arestovičius – labai optimistiškas. Girdi, Ukrainos reikalai – vis geryn ir geryn. Esą Vakarai apsisprendė negrįžtamai: Ukrainos nepaliks likimo valiai. Suprask, J. Bideno vizitas į Ukrainą – labai stiprus ženklas. Nėra jokių abejonių: Vakarai pradeda tiekti daug ir galingų ginklų, rimtų sviedinių, todėl karas ilgai netruks, Rusijos kariauna greitai bus sutriuškinta…

Aš irgi norėčiau būti optimistas. Bet karti gyvenimiška patirtis byloja, jog žodžiai dažnai skiriasi nuo konkrečių darbų. Vis dar prisimenu, kaip J. Bidenas praėjusiais metais svaidėsi pareiškimais „neduosime to, neduosime ano“. Vis dar negaliu pamiršti, kaip Vakarų lyderiai niekingai, bailiai stumdėsi tarpusavyje: „jei anie duos tankų, tada ir aš duosiu, o jei nebus tankų iš anos šalies, tai ir aš tupėsiu tarsi pelytė po šluota“.

Tokių tūpčiojimų vietoje negalima pamiršti. Kol kas atrodo, jog Vakarai tesugeba gražiai ir optimistiškai valandų valandomis pliurpti iš tribūnų, vieną po kito rengti pompastiškus susitikimus karinėse bazėse, restoranuose, parlamentuose, o realiai grumtis su agresyviu banditu – šiaip sau.

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Prisiminkime Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdį. Vakarai rėmė demokratines reformas įgyvendinantį Michailą Saakašvilį, dalino Tbilisiui pažadus dėl narystės NATO aljanse, dėl narystės Europos Sąjungoje. Bet užteko Vladimirui Putinui užpulti Gruziją, ir Vakarų parama išskydo. Vakarai nežengė svarbiausio žingsnio: nesuteikė gruzinams realios, konkrečios, skubios karinės paramos. Jei kalbėtume visiškai atvirai, 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją. Paliko ją vieną grumtis su dešimtis kartų stipresne kariuomene. JAV prezidentui neužteko drąsos išlaipinti Gruzijoje amerikietiškųjų desantininkų V. Putinui parodant tikrą kumštį.

Tad dabar Vakarai neturi nė menkiausios moralinės teisės gailiai kniaukti, esą gruzinai nusisuka nuo vakarietiškų vertybių. Dėl šio posūkio kalti ne tik gruzinai. Kalti tuometiniai JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos lyderiai. Gruzinai pamatė, ko verti amerikietiški, prancūziški ar vokiški pažadai. Vakarietiški pažadai liko pažadais, o Rusijos užpuolimas buvo realus, konkretus, kruvinas ir labai skaudus (Sakartvelas neteko kelių savo teritorijų).

Ukrainoje pamuštas rusų tankas demonstruojamas Lietuvos sostinėje. Susidomėjimas milžiniškas. Slaptai.lt foto

Rusijos opozicionierius Markas Feiginas viešojoje youtube.com erdvėje dažnai kaltina oficialųjį Tbilisį kalėjime kankinant Michailą Saakašvilį. M. Feiginas teisus. M. Saakašvilis neturėtų būti marinamas viename iš Gruzijos kalėjimų. Bet M. Saakašvilis – asmeninis V. Putino priešas. Sakartvele dabar įtakingos gausios prorusiškos jėgos. Tad M. Saakašvilio gyvybei tikrai iškilęs mirtinas pavojus. Kad M. Feiginas mėgina išlaisvinti Gruzijos reformatorių, – šaunu. Bet ponas M. Feiginas visiškai nepriekaištauja Vakarams, 2008-aisiais išdavusiems Tbilisį. Jei esame principingi ir atviri, turėtume matyti visas paveikslo spalvas. M. Feiginas galėjo bent vienu žodeliu užsiminti, jog dėl M. Saakašvilio įkalinimo kalti ir Berlyno, Vašingtono, Paryžiaus ponai.

Todėl šiandien aš vis dar – pesimistas. Patikėsiu Vakarų nuoširdumu tuomet, kai ukrainiečiai galų gale ims tvirtinti, jog ginklų jau tikrai užtenka. Patikėsiu Ukrainos pergale tuomet, kai ji tikrai išvys iš visų savo teritorijų visas Rusijos pajėgas. Vakarus imsiu girti tik tuomet, kai jie į tarptautinius kalėjimus tikrai sugrūs visą V. Putino šutvę bei privers Maskvą mokėti rimtas karo reparacijas ekonomiškai nukraujavusiai Ukrainai.

O kol kas man atrodo, kad J. Bidenas – bailokas dėdė. Be kita ko, J. Bidenas jau dabar dažnokai primena liūdnai pagarsėjusį sovietų bosą Leonidą Brežnevą (tai suklumpa, tai vos paeina, tai snaudžia). Jei tikrai sieks antrosios kadencijos, tikrai bus panašus į susenusį L. Brežnevą.

2023.03.01; 08:00

Rašytojas Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.

Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.

Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.

Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?

Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto

Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.

Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti  novelę.

Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.

Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.

Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”

Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.

Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir  kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir  kadaise, autoriaus, ypač  mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją. 

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene, Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95)  iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir  tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Visocko išleistų  rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.

Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.

Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės  kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.  

Rašymas. Slaptai.lt nuotr.

Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.

Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali  išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.

Literatūra ir menas

Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Informacijos šaltinis – savaitraštis „Literatūra ir menas”

2023.02.28; 09:00

[1] Gintaras Visockas. Anuomet, kai  svajojau tapti rašytoju. – Vilnius: “Standart impressa”, 2022. – P. 152.

[2] Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina  Vilius Bartninkas. Vilnius: Naujasis  Židinys, 2016. – P. 146.

 

ES stebėtojas Pietų Kaukaze

Keisti sutapimai. Vos tik į Armėniją atsibeldė gausi Europos Sąjungos stebėtojų misija, kurios uždavinys – neleisti naujiems karo įsiplieskimams tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kariškių, Pietų Kaukaze kilo rimta įtampa. Paskutinėmis vasario dienomis, tiksliau tariant, nuo vasario 21 iki vasario 22-osios, armėnų karinės struktūros apšaudė Azerbaidžano kariuomenės dalinius, dislokuotus Tovyzo rajone ir Sadarakso regione Nachičevanėje, o taip pat – Hodžavendo, Šušos bei Kialbedžaro kryptimis. Taip pat iš sunkiųjų pabūklų armėnų karinės formuotės pliekė į teritorijas, kurias šiuo metu laikinai kontroliuoja vadinamieji „rusų taikdariai“.

Taigi iš tiesų keista: vos tik į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija, kurios šventa pareiga – neleist įsiplieksti naujiems karo židiniams aplink Karabachą ir pačiame Karabache, armėnų pajėgos čia pat ėmė šaudyti iš stambiųjų ginklų. Vos per vieną parą (vasario 21 – vasario 22) armėnų kariškiai apšaudė azerbaidžaniečių dalinius 15 kartų!

Ką tai galėtų reikšti? Azerbaidžaniečių spaudoje gausu pastebėjimų, jog Europos Sąjungos stebėtojų misijos vadovai slapta suteikė Jerevanui teisę elgtis agresyviai. Esą bet kokiu atveju už šaudymus kaltė bus suversta Azerbaidžanui. ES stebėtojai tarsi specialiai kursto armėnų separatistus elgtis agresyviai provokuojant Azerbaidžano kariuomenę atsakomiesiems žingsniams. ES stebėtojai laukia nesulaukia galimybės apkaltinti būtent Baku nesilaikant taikos paliaubų.

Tuomet, nors pagal tarptautinę teisę Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, ir Azerbaidžanas elgiasi teisėtai, iš Karabacho stumdamas lauk visas karines armėnų pajėgas, įskaitant ir neteisėtas karines formuotes, bus bandoma iš Azerbaidžano išpešti nuolaidų Armėnijai. Tokia azerbaidžaniečių politikų, karinių komentatorių, žurnalistų versija. Nes ES misijos Pietų Kaukaze vadovas Markus Riter nepastebėjo vasario 21 – 22 dienomis surengtų karinių Armėnijos išpuolių prieš Azerbaidžano pajėgas. Tarsi nė nebūtų penkiolikos rimtų apšaudymų (šaudyta juk ne iš automatų ir pistoletų).

Su Azerbaidžano versija dėl tikrųjų ES misijos tikslų Pietų Kaukaze negaliu nesutikti. Labai panašu į karčią tiesą: europietiškoji misija veržėsi į Pietų Kaukazą ieškoti ne teisybės. ES misijos tikrasis tikslas – palaikyti ne teisiąją pusę (Azerbaidžaną, kuris susigrąžina iš jo 1988 – 1994 –aisiais metais politinėmis ir karinėmis priemonėmis atimtą Karabachą), o agresorių (Armėniją, kuri jai nepriklausantį Karabachu vadinamą regioną neteisėtai valdė pastaruosius tris dešimtmečius). Taigi armėnų separatistai, provokatoriai ir revanšistai prisidengia gražiomis ES vėliavomis.

ES stebėtojų misija Pietų Kaukaze. Ar teisingai elgiamasi?

Šiuos įtarimus sustiprina ir žinia, jog stebėtojų grupę, kurioje – 100 darbuotojų, sudaro išskirtinai Prancūzijos ir Vokietijos atstovai. Abi valstybės visus pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai palaikė agresyviąją, svetimas žemes iš Azerbaidžano neteisėtai atplėšusią Armėniją. Šis faktas byloja, jog stebėtojai atvyko iš Azerbaidžanui priešiškų valstybių (tereikia prisiminti paskutiniuosius Prancūzijos prezidento Emanuelio Makarono pataikavimus Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui bei Prancūzijoje gyvenančiai armėnų diasporai).

Dar viena svarbi pastaba: ši ES misija Pietų Kaukaze sudaryta ne vien iš civilių. Joje – daug Prancūzijos policininkų („žandarmerija) ir Vokietijos karinės policijos atstovų. Beje, dėl tokio ES kišimosi į Pietų Kaukazo reikalus visiškai neprieštaravo Europos nekenčiantis Iranas.

Ką į šias politines Europos intrigas atsakė oficialusis Baku? Azerbaidžano valdžia pabrėžė: daugiau jokių nuolaidų, atsitraukimų, dvejonių nebus. Azerbaidžanas užtektinai ilgai laukė, kuomet neva visuomet teisybės ieškanti Europa įtikins armėnų separatistus gražiuoju pasitraukti. Azerbaidžano kantrybė išseko. Į ugnį atsakys ugnimi. Ir tai bus ne Azerbaidžano, o slapta agresorę Armėniją palaikančios ES misijos kaltė.

2023.02.27; 06:00     

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Reitingų agentūra Fitch praneša, kad šiuo metu Iranas, koordinuodamas savo veiksmus su Armėnija, gali surengti karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną. Baku privalo būti budrus.

Kodėl šių eilučių autoriui taip pat atrodo, kad karinio konflikto tikimybė – didelė? 2023 metų sausio 27-ąją Irane ne šiaip sau buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (nužudytas ambasados apsaugos viršininkas Orchanas Askerovas, dar vienas pareigūnas – sužeistas). Nors oficialusis Teheranas savo žmonėms ir pasauliui perša nuomonę, esą iranietis į Azerbaidžano ambasadą Teherane veržėsi dėl „šeimyninių motyvų“, tik todėl, kad niekaip negalėjo susitikti su Azerbaidžane esančia žmona, todėl, apimtas sielvarto, neva griebėsi primityvaus keršto, Azerbaidžano slaptųjų tarnybų specialistai turi kitą versiją.

Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas Azerbaidžano ambasados Teherane vidaus filmavimo kamera

Azerbaidžano analitikai išanalizavo visus išorės ir vidaus kameros vaizdus sekundžių tikslumu. Atidžiai peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą akivaizdu, jog Azerbaidžano ambasadą saugojantis Irano pareigūnas praleidžia automatu „Kalašnikov“ ginkluotą žmogų visai netikrindamas nei jo dokumentų, nei apžiūrėdamas, ką jis slepia už striukės skvernų. Dar viena nuodėmė: nesiteikė pasiteirauti telefonu, ar Azerbaidžano diplomatinės atstovybės darbuotojai sutinka priimti atvykusįjį. Užfiksuoti kadrai byloja, jog prie Azerbaidžano ambasados budėjęs Irano jėgos struktūrų sargybinis derama neatliko savo pareigų. Jis elgėsi taip, tarsi pašalinio asmens mėginimas įsibrauti tądien – jam joks netikėtumas. Jis tarsi sutartą valandą laukė įsiveržėlio, tarsi buvo pasiruošęs jį praleisti.

Teroristo rankose – automatas. Veržiamasi į Azerbaidžano ambasadą Teherane.

O ir į azerbaidžaniečių diplomatinę atstovybę įsibrovęs vyriškis nesielgia taip, tarsi būtų pamišęs, apimtas efekto būsenos, nesusigaudytų, kur jis ir ką jis čia veikia. Jis nesiblaško. Užpuolikas veržiasi vidun taip, tarsi būtų žinojęs, kur bėgti, kas jį kur pasitiks, kokias duris jam pirmiausia atidaryti. Galima daryti net išvadą, jog jis treniravosi atlikti tuos žingsnius, kuriuos nuėjo Azerbaidžano diplomatinėje atstovybėje.

Beje, Iranas savo piliečiams neparodė visų išorės ir vidaus kamerų užfiksuotų vaizdų, kaip teroristas puola Azerbaidžano ambasados pareigūnus į juos šaudydamas iš automatinio ginklo. O tų vaizdų, kuriuos parodė, nelydėjo vertimai į svarbiausias Irane gyvenančių tautinių mažumų kalbas. Tad daugelis Irane nesuprato, kokie komentarai lydi nufilmuotą medžiagą.

Žodžiu, Iranas sausio 27-osios išpuoliu pirmiausia pamėgino atitraukti savo šalies piliečių dėmesį nuo vidaus problemų (infliacija, bedarbystė, įvairiausi draudimai, suvaržymai, korupcija, religinis fanatizmas). Teheranas baiminasi, kad visuotiniai, masiniai protestai, kilę po 22 metų kurdės Mashos Amini mirties dorovės policijos kalėjime 2022-ųjų rugsėjo 16-ąją (suimta buvo rugsėjo 13-ąją tik todėl, kad netinkamai dėvėjo drabužį), gali taip stipriai įsisiūbuoti, jog kris visa valdžios vertikalė (griebdamasi represijų Irano valdžia jau nužudė per 500 laisvių ir demokratijų reikalavusių protestuotojų, tūkstančiai permainų reikalavusiųjų – vis dar suimti ir kalinami itin žiauriomis sąlygomis). Ypač Iranas baiminasi, jog maišto nekeltų apie trisdešimt milijonų šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių, matančių, kad Baku nei teheranas kur kas sėkmingiau tvarkosi ir politiškai, ir ekonomiškai.

Irano kariuomenė Persijos įlankoje. EPA-ELTA nuotr.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane

Tačiau esama ir kitų priežasčių, kodėl Iranas surengė išpuolį prieš Azerbaidžaną, – tai mėginimas patikrinti, kaip reaguos azerbaidžaniečiai. Iranui labai nepatinka 2020-ųjų Azerbaidžano karinė pergalė susigrąžinant beveik visą Karabachą.

Prisiminkime, Iranas – senas Armėnijos sąjungininkas. Tai byloja kad ir ši detalė: Irane gyvena kur kas mažiau armėnų nei azerbaidžaniečių (keliolika tūkstančių), bet armėnai turi armėniškų mokyklų, o 30-imt milijonų azerbaidžaniečių – nė vienos. Iranas nenori, kad ir Zangezuro koridorius priklausytų Azerbaidžanui, ir kad transporto koridorius „Šiaurė – Pietūs“ driektųsi Azerbaidžano žeme. Jei taip nutiks, tai reikštų, kad būtent Azerbaidžanas kontroliuoja ir visus svarbiausius transporto kelius į Europą. Teheranas visomis priemonėmis tam priešinasi. Tam priešinasi ir Armėnija. Azerbaidžano susigrąžintas Karabachas (pagal tarptautinę teisę Karabachas – Azerbaidžano žemė) tiek Jerevanui, tiek Teheranui – tarsi peilis po kaklu.

Turkija dėl žemės drebėjimų patyrė milžinišką žalą. EPA-ELTA nuotr.

Todėl tikimybė, jog Iranas rengdamas karines provokacijas sieks ne vien atitraukti saviškių dėmesį nuo vidinių problemų, bet ir pakenkti vis ryškesnę įtaką regione įgyjančiam priešininkui Azerbaidžanui, – labai didelė.

Šiuos pavojus sustiprina Turkiją (taip pat ir Siriją) vasario 6 dieną sukrėtęs net 7,8 balų stiprumo žemės drebėjimas. Paskutiniaisiais duomenimis aukų – per 40 tūkst. žmonių. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija šiuo metu turi rimtų humanitarinių bėdų: ištisi miestų kvartalai nušluoti nuo žemės paviršiaus, dešimtys tūkstančių – sužeistų, dingusių be žinios, tūkstančiai žmonių neturi stogo virš galvos. Todėl Iranas tikisi, jog, jei surengs karines provokacijas prieš Azerbaidžaną, Turkija galbūt nepajėgs suteikti azerbaidžaniečiams deramos pagalbos.

Irano prezidentas Ebrahimas Raisis ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA – ELTA foto

Juolab kad vasario 14-ąją Irano prezidentas Ebrahimas Raisis viešėjo Kinijoje, ir sulaukė Kinijos prezidento Xi Jinpingo paramos.

Ši Irano vadovo E. Raisio viešnagė yra pirmasis Irano prezidento valstybinis vizitas Kinijoje per daugiau kaip 20 metų. Labai svarbus vizitas. Xi Jinpingas, anot valstybinės Kinijos stoties CCTV, pabrėžė, kad Kinija remia Iraną „saugant nacionalinį suverenumą, nepriklausomybę, teritorinį integralumą ir nacionalinį orumą“. Pekinas taip pat pasisakė prieš „išorės jėgas, kurios kišasi į Irano vidaus reikalus“ ir „kenkia Irano saugumui bei stabilumui“. Pekinas toliau sieks, kad Irano branduoliniu klausimu būtų pasiektas greitas ir deramas sprendimas.

Tai reiškia, jog Iranas užsitikrinęs bent minimalią Kinijos paramą.

2023.02.16; 06:25

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas naujo nutiko Europos Parlamentą praėjusių metų gruodį sukretusiame korupcijos skandale?

Vasario 12-ąją informacinė agentūra dpa-ELTA pranešė, jog namų areštas paskirtas Italijos politikui Andrea Cozzolino.

Neapolio teisėjas nurodė 60 metų A. Cozzolino paleisti iš policijos areštinės, bet liepė jam taikyti namų areštą. A. Cozzolino buvo suimtas penktadienį pagal Belgijos valdžios institucijų išduotą Europos arešto orderį. Italijos teismai šiuo metu svarsto Belgijos prokurorų ekstradicijos prašymą, todėl teisėjas nusprendė, kad nėra rizikos, jog A. Cozzolino bėgs.

Belgijos tyrėjai apkaltino Italijos politiką ėmus kyšius iš trečiųjų šalių – Kataro ir Maroko – mainais už tai, kad pasinaudotų savo kaip ES teisės aktų leidžiamosios valdžios atstovo įtaka.

Italijos apeliaciniame teisme Neapolyje vasario 14-ąją numatytas posėdis dėl galimos A. Cozzolino ekstradicijos į Belgiją.

Pasak naujienų agentūros „Ansa“, A. Cozzolino advokatai jo areštą bei įkalinimą vadina „žeminančiu ir nepagrįstu“. Advokatas tvirtino, kad A. Cozzolino sutiko bendradarbiauti su tyrėjais nuo pat 2022-ųjų gruodį kilusio korupcijos skandalo pradžios.

Italijos politikas yra vienas iš penkių europarlamentarų, kurie įtariami prekyba poveikiu byloje.

O vasario 10-ąją, keliomis dienomis anksčiau nei namų arešto sulaukė Italijos politikas A. Cozzolino, Belgijos policija apklausai sulaikė Europos Parlamento narį Marcą Tarabellą. AFP – ELTA praneša, kad tyrėjai domėjosi Belgijos politikui priklasančiu banko seifu. Bet ne tik juo. Belgijos federaliniai prokurorai skelbė, kad iš viso buvo surengti „keli reidai“, nukreipti į įstatymų leidėjo M. Tarabellos seifą Lježo mieste ir biurus Anthisneso miesto Rotušėje (M. Tarabella –  Anthisneso miesto meras).

Politinė korupcija

AFP – ELTA dar nurodė, kad 59 metų įstatymų leidėjas M. Tarabella buvo „sulaikytas apklausai“, o bylą kuruojantis teisėjas artimiausiu metu spręs, ar socialistas europarlamentaras turėtų pasirodyti teisme.

Paėjusią savaitę Europos parlamentas balsavo už tai, kad būtų atimta M. Tarabellos teisinė neliečiamybė nuo baudžiamojo persekiojimo. Belgijos tyrėjams pareikalavus, atimtas ir jo kolegos italo europarlamentaro A. Cozzolino imunitetas.

Taigi Belgijos valdžia jau turi penketą įtariamųjų. Be A. Tarabellos ir A. Cozzolino dar sulaikyta Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili, buvusi viena iš 14 parlamento vicepirmininkų, jos vaikinas Francesco Giorgi, parlamente dirbęs padėjėju, ir buvęs europarlamentaras Pieras Antonio Panzeri, įkūręs su parlamentu dirbusią nevyriausybinę organizaciją.

Svarbi detalė: 2023-ųjų sausį P. A. Panzeri sudarė susitarimą su prokurorais mainais į švelnesnę bausmę, pažadėjęs atskleisti kyšius davusias šalis ir žmones, kuriems jis mokėjo. Belgijos žiniasklaida pranešė, kad P. A. Panzeri tyrėjams sakė davęs M. Tarabellai „120 tūkst.–140 tūkst. eurų“ už pagalbą tvarkant su Persijos įlankos valstybe Kataru susijusius reikalus.

Vadinamasis Katargeito skandalas sukėlė rimtą šoką Europos Sąjungos institucijose ir paskatino parlamentą skubiai imtis reformų siekiant apriboti įtaką Europos valdžios institucijoms iš išorės. Skandalas sukrėtė Europos Parlamentą, kai Belgijos valdžios institucijos tuometinę EP pirmininko pavaduotoją Evą Kaili apkaltno korupcija ir pinigų plovimu. Kratų metu pas įtariamuosius surasta 1,5 mln. eurų grynųjų.

Taigi Europos teisėsaugos dėmesys Katergeitui – rimtas. Turėtume džiaugtis. Korupcija – nepriimtinas reiškinys.

Eva Kaili. EPA – ELTA foto

Tačiau nesuprantama, kodėl Belgijos tyrėjai visą dėmesį sukoncentravę vien į įtariamųjų ryšius su Kataru, Maroku? Kur – Armėnija? Kodėl nutylima Armėnijos sostinė Jerevanas, kodėl neprisimenama po pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora? Jau keletą sykių esu minėjęs, šiandien dar sykį verta prisiminti: E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“.

Kuo ši grupė įsidėmėtina? Kuomet ji minima, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos organizacijos Vakaruose. Kas joms visoms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.

Žinoma, priklausyti draugystės grupei su Armėnija – joks nusikaltimas. Tačiau E.Kaili – viena iš tų 33-jų europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną, kodėl šis jėga susigrąžino pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai, naudodami smurtą, karines priemones, apgaulę. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios Vakarų inicijuotos taikos derybos dėl Karabacho buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą?

Armianskaja mafija

Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstūmė karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.

E. Kaili – viena iš tų, kurie arba nuoširdžiai nematė, arba specialiai užmerkė akis. Ji ir dar kelios dešimtys jos kolegų pietų Kaukaze apkaltino ne agresorių, bet auką. Štai kodėl E.Kaili istorija verta dėmesio ne vien dėl Kataro, Maroko ir Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili draugystes privalu atidžiai ištirti dar ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo bei sąžiningumo? 

2023..02.13; 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Kiek valstybių, tiek požiūrių. Kiek tautų, tiek žvilgsnių. Vieniems rūpi grožio, naudos temos. Kiti gilinasi į istorijos, kultūros klausimus. Tretiems įdomiausi teisiniai aspektai.

Man dingojasi, kad pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus,  – teisinga ar neteisinga. Taip, mums turėtų labiausiai rūpėti, teisingai ar klaidingai elgiasi žmogus, tauta, valstybė, įstaiga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo kitų išeičių ar neturėjo, – šalutinės, ne pačios svarbiausios. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga? Nes jei šį galvosūkį nustumiame šalin, pakeičiame kitais, šalutiniais, pavyzdžiui, naudos – žalos kriterijais, beviltiškai susipainiojame.

Jei išgirdęs pasiteiravimą „teisinga – neteisinga“ pašnekovas puola muistytis, girdi, „neturėjome kitos išeities“, girdi, „rūpinomės išskirtinai savo interesais“, girdi, „buvome suklaidinti“, – turime kelią, vedantį į chaosą, į naujas priešpriešas. Privalome suvokti: priimdami visus pasiteisinimus mes užgožiame svarbiausiąją – teisingumo – temą. O tai reiškia, jog, pasirinkdami vien teisinimų ir pasiteisinimų taktiką, elgiamės neteisingai, nes paminame teisingumo kriterijus. Jeigu norite, skatiname aplinkinius  elgtis negarbingai, nes jie viliasi taip pat rasią, kaip išsisukti, jei bus pagauti už rankos.

Niekad niekur nesakiau, jog draudžiama išklausyti nusidėjelio argumentų. Išklausykime, įsigilinkime. Šiame pasaulyje visaip nutinka: gal nuoširdžiai klydo. Bet vis tik neleiskime, kad mus visur ir visada užliūliuotų neva įtikinamais, neva pagrįstais pasiteisinimais. Žingsniuodami šiuo klystkeliu, žiūrėk, pajėgtume išteisinti net Staliną ir Hitlerį.

Būtent šiuo žvilgsniu vertinkime Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Akivaizdu, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Šiandieninės vokiškos dvejonės atitolina Kijevo pergalę, o agresoriui suteikia vilčių, jog, organizavus milžiniškas mobilizacijas, iš ukrainiečių pavyks išpešti bent šiokių – tokių nuolaidų. Todėl ir klausiu: Olafai Scholzai, jūs norite, kad kruvina Rusijos agresija prieš Ukrainą užtruktų kuo ilgiau? Jūs nenorite taikos? Jums nusispjauti, kad kiekvieną dieną beveik pačiame Europos centre žūsta šimtai ukrainiečių, nuo žemės paviršiaus nušluojami dideli miestai?

Visus Berlyno pasiteisinimus (bijo Trečiojo pasaulinio karo, vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, baiminasi, jog Rusija subyrės į šipulius, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, laukia, kaip pasielgs amerikiečiai, įtaria ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą: 1994-aisiais -pradėdama karą prieš vos milijoną gyventojų turinčią Čečėniją, 2008-aisiais – atakuodama Gruziją (Sakartvelas), 2014-aisiais – iš Ukrainos atplėšdama Krymą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Vokietijos politikė Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius.

Tankas Leopard 2. Youtube.com

Beje, tuometiniai Berlyno gudročiai, atsisakydami kariuomenės, nė nesiteikė pasiteirauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, ar Baltijos šalys sutinka, kad Vokietija susilpnintų Bundesverą keturis kartus. O juk privalėjo sulaukti mūsų pritarimo: mes esame lygiaverčiai, vieni kitiems įsipareigoję partneriai NATO ir Europos Sąjungoje (tai neutralioji Šveicarija gali elgtis kaip tinkama).

Dabar į viešąją erdvę prasprūdo net argumentų, esą Vokietija atlieka reviziją savo ginkluotosiose pajėgose – vis dar skaičiuoja, kiek garažuose turi tankų, šarvuočių, naikintuvų. Vaizdžiai tariant, kai suskaičiuos, tuomet žinos, kiek galima Ukrainai padovanoti šarvuotosios technikos. Mano supratimu, – niekingas pasiteisinimas. Vladimiras Putinas rimtą karą prieš Ukrainą pradėjo beveik prieš metus, o vokiečių politikai per vienuolika mėnesių vis dar nesugeba suskaičiuoti, kiek angaruose turi tankų?

Šiuo kampu analizuojant JAV paramos ukrainiečiams temą akivaizdu, jog ir Amerika neduoda ukrainiečių kariams tiek ginklų, kiek prašo Kijevas. Vėl – bjauriai neteisinga. Nes JAV, skirtingai nei Vokietija, angaruose saugo užtektinai daug modernių tankų, modernių šarvuočių, kad galėtų ištiesti tvirtą pagalbos ranką.

Tiesa, visiems puikiai žinomas karo apžvalgininkas Aleksėjus Arestovičius, duodamas kanale youtube.com video komentarus Markui Feiginui, dažniausiai linkęs Vakarus teisinti dėl vėlavimų. Esą Vakarų demokratija taip surėdyta: ilgai svarsto, skaičiuoja, vertina, po to – juda į priekį; jei žengtas į priekį žingsnis pasiteisina, žengia antrą, trečią…

Apibendrinus paskutiniuosius A. Arestovičiaus ir M. Feigino debatus viešojoje erdvėje, susidariau įspūdį, jog Vakarai gelbėja Ukrainą užtektinai rimtai, todėl ukrainiečiai privalo būti labai dėkingi. Taip, jei ne šiandieninė Vakarų pagalba, Ukrainai dabar būtų kur kas sunkiau. Paskutinysis susitikimas JAV karinėje bazėje Ramšteine byloja, jog karinės technikos paketas Ukrainai – įspūdingas.

Tačiau ten vis dar nesurašyta tiek daug puolamosios ginkluotės, kiek jos prašo Ukrainos prezidentas, Ukrainos užsienio reikalų ministras, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas. Ko dar laukiama? JAV prezidento Joe Bideno neskubėjimas duoti tiek, kiek reikia, – toks pat įtartinas kaip ir Olafo Scholzo baimės (laukiama, kuomet nusilps Rusija, pamirštant, kad jėgų netenka ir Ukraina?). Tiksliau tariant – ir įtartinas, ir neteisingas.

Neteisinga ir tai, kad viešojoje erdvėje pradėtas žodinis puolimas prieš visuomet skeptiškai nusiteikusį JAV Center for Security Policy vyriausiąjį mokslinį bendradarbį Andrėjų Ilarionovą. Kodėl jį pradėjo puldinėti, net atvirai teiraujasi, ar jis nėra užsislaptinęs Kremliaus agentas? Keliuose savo komentaruose A. Arestovičius užsiminė, girdi, A. Ilarionovas kursto paniką, prognozuodamas naujas skaitlingas Rusijos atakas, bei sąmoningai klaidina Kijevą, jog Kremlius galbūt atakuos kelius, kuriais iš Vakarų gabenama karinė amunicija. Pasak A. Arestovičiaus užuominų, tai panašu į kapituliantiškų nuotaikų platinimą bei bandymus Ukrainą sukiršinti su sąjungininkais. Užsiminta net apie sąmoningą Ukrainos karinės vadovybės klaidinimą dėl įmanomo vakarinių šalies teritorijų puolimo siekiant Ukrainą atkirsti nuo Vakarų (tektų kai kuriuos dalinius atitraukti iš rytų; Kremlius pasinaudotų šiuo atitraukimu ir vėl smogtų pietryčių kryptimis?).

Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka

O man atrodo, kad A.Ilarionovas nuoširdžiai siekia padėt Ukrainai, įvairiausiais kampais lygindamas, kokia vis tik nedidelė Vakarų parama ukrainiečiams (gal vis tik Vakarai susigės ir ims duoti daugiau?), bei perspėdamas, jog, puldamas į neviltį, V. Putinas galbūt atakuos vakarines teritorijas, kuriomis į Ukrainą keliauja ginklai (informuotas, vadinasi, – apginkluotas). Tiesa, kokia skaudi bebūtų, visuomet geriau nei „rožiniai akiniai”.

Šį komentarą baigiu lietuviškuoju apgailestavimu. Lietuvai labai nepasisekė, kad mums priskirtas būtent vokiškas karinis dalinys. Vokiečių kariai, žinoma, niekuo dėti. Tikiu, kad jie drąsūs, profesionaliai parengti, niekur, nelaimės atveju, neišsibėgiotų. Dėl mano skeptiškumo kalčiausi olafai scholzai. Jei Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paniškai bijo Ukrainai padovanoti keliolika Leopard 2 tankų, tai kaip išdrįs duoti įsakymą vokiečių brigadai ginti Lietuvą? Nors užmuškite, niekaip neįsivaizduoju Olafo Scholzo, skelbiančio lemtingąjį įsakymą vokiečių kariams saugoti Lietuvą. O štai jį, įsakantį vokiečių kariams skubiai palikti Lietuvą, nesiveliant į susidūrimus su Rusijos kariuomene, – oi kaip įsivaizduoju.

2023.01.23; 07:34

Šiandien nutariau prisiminti laikus, kuomet domėjausi karinėmis temomis. Čia – ir 1994-ųjų kelionė į Čečėniją, ir Valingės stovykla Švedijoje, ir karinės pratybos Pabradės, Ruklos kariniuose poligonuose, man asmeniškai brangių publikacijų faksimilės…

Nuotraukos – iš asmeninio Gintaro Visocko archyvo

2023.01.20; 07:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotrauka

Šioje publikacijoje – septynetas pasvarstymų tarptautinėmis temomis. Nepretenduoju į absoliučią tiesą. Sutinku, jog neturiu visos informacijos, kuria, sakykim, naudojasi prezidentai, parlamentarai, ministrai ir ambasadoriai. Ir vis tik kai kurių momentų niekaip negaliu suvokti: jei išties ieškome tiesos, teisingumo, jei dedamės esą demokratai iki kaulo smegenų, tai ir elkimės teisingai visur ir visada, o ne tik tuomet, kai tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių „taip reikia“…

Keisti mainai

Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje JAV pasikeitė su Rusija įkalintais asmenimis. Tarsi – humaniškas žingsnis iš abiejų pusių. Bet ar JAV prezidentas nepadarė grubios klaidos? Juk tai – akivaizdžiai nelygiaverčiai mainai. Nelegalia ginklų prekyba kaltintą ir kalėti ilgus dešimtmečius nuteistą Viktorą Butą iškeitė į Rusijoje dėl narkotikų laikymo sučiuptą JAV krepšininkę. Kaip bežiūrėsi, Kremlius apgavo poną Joe Bideną. V.Butas – tokia bjauri persona, kurią, mano supratimu, derėjo mainyti nebent į Rusijoje sučiuptus aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojus. Tačiau amerikiečių lyderis J.Bidenas iškeitė V.Butą į narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiavusią juodaodę, netradicinės seksualinės orientacijos sportininkę ir tuo pačiu pademonstravo, kad šiuo konkrečiu žingsniu ieško ne teisybės, ne tiesos, o tiesiog primityviai medžioja būsimų rinkėjų balsus. Dabar jo demokratai gali tikėtis seksualinių mažumų, juodaodžių ir krepšinį dievinančiųjų simpatijų.

Taigi J.Bidenas, regis, bus išdavęs demokratijos, padorumo, teisingumo principus. Amerikiečiams turėtų būti gėda dėl tokių mainų.

Ginčai dėl Vokietijos brigados

Prisimenate kilusius ginčus, kokiomis sąlygomis Lietuvoje bus dislokuoti Vokietijos kariai? Jei Vokietija – demokratinė, civilizuota šalis, oficialusis Berlynas neturėjo nė mažiausios teisės piktintis kilusiomis lietuvių abejonėmis: brigada nuolat budės mūsų žemėje ar atvyks tik tuomet, kai Lietuvai iškils mirtinas pavojus? Sutikite, labai svarbus klausimas. Nes jei Lietuvoje bus dislokuota tik brigados vadovybė, tik ponai generolai, nelaimės atveju vokiečių kariai gali nebespėti atvykt į Ruklos ir Pabradės karinius poligonus. Galima net tokia gudrybė: įtampos dienomis Bundestagas specialiai vilkins vokiečių karių permetimą į Lietuvą (o kam mums guldyti galvą dėl Baltijos šalių?).

Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Vilnius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto

Ne mažiau svarbus galvosūkis: o jei brigada net nuolat bus dislokuota Lietuvoje, kokios garantijos, kad, bręstant rimtam kariniam konfliktui su Rusija, Berlynas nepabūgs – neatšauks savo tankų ir tankistų iš Lietuvos? Juk tokia išdavystė – įmanoma.

Mano supratimu, jei Vokietija ir Lietuva – partnerės ne tik NATO aljanse, bet ir Europos Sąjungoje, nei Berlynas, nei Vilnius neturėtų vengti net pačių triukšmingiausių diskusijų. Išsiaiškinkime viską iki smulkmenų. Bet štai Lietuvoje reziduojantis Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn, remiantis ELTA pranešimu, yra pažymėjęs, jog kalbos, esą „Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, yra įžeidžiančios, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą“.

Šį Vokietijos ambasadoriaus leptelėjimą vertinu kaip grubų bandymą užčiaupti lietuviams burną. Girdi, Lietuva neturi teisės nei abejoti, nei piktintis, nei svarstyti. Tik pamanyk, vienintelė Lietuvos teisė – džiaugtis tuo, ką Berlynas duoda ir kaip duoda. O jei oficialusis Vilnius vis tiek purkštaus, abejos, tai Berlynas visai mums nieko neduos? Taip tikri partneriai nesielgia, pone ambasadoriau M. Sonn !

Beje, šis Vokietijos ambasadorius – neoriginalus. 1990-aisiais mus Berlynas jau prievartavo tylėti: esą išsišokėliai lietuvai, sumanę skelbti nepriklausomybę, kenkia Sovietų imperiją reformuojančiam Michailui Gorbačiovui, laiminančiam Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimą. Vokietijos kancleris anuomet mums atvirai priekaištavo: vardan Berlyno sienos griūties lietuviai turi atsitraukti nuo Kovo 11-osios Akto. Maždaug taip.

Lenkiškas cinizmas

Gitanas Nausėda Varšuvoje susitiko su Lenkijos Prezidentu. EPA-ELTA nuotr.

Viešojoje informacinėje erdvėje paskelbta, kad Lenkija piktinasi, kaip ukrainiečiai gerbia Stepaną Banderą.

Štai ocicialus ELTA pranešimas:

Įrašas Ukrainos Aukščiausiosios Rados „Twitter“ paskyroje, skirtas Stepano Banderos gimimo 114-osioms metinėms, buvo pašalintas po Ukrainos ir Lenkijos premjerų pokalbio. Tai antradienį pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, praneša PAP… „Tai ženklas, kad ukrainiečiai išgirdo mūsų balsą. Noriu aiškiai pasakyti, jog Lenkijos valstybei nepriimtinas S. Banderos, ukrainiečių nacionalistų, nužudžiusių Voluinėje dešimtis tūkstančių lenkų, ideologo šlovinimas“, – sakė diplomatas… A.Mularczykas pridūrė, jog ukrainiečiai turėtų suprasti, kad tai, ką dabar daro Lenkijos vyriausybė ir lenkai, turi kur kas didesnę reikšmę nepriklausomai, suvereniai Ukrainai… Anksčiau PAP pranešė, kad sausio 1 d. Aukščiausiosios Rados tviteryje buvo paskelbta Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado generolo Valerijaus Zalužno nuotrauka, kurioje jis stovi po S. Banderos portretu, ir kelios citatos iš S. Banderos knygų. Sausio 2 d. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė apsvarstysiąs su savo kolega Ukrainos ministru pirmininku Denysu Šmyhaliu S. Banderos „heroizavimo“ oficialiuose Ukrainos valdžios institucijų tinklalapiuose klausimą… S. Banderos figūra ir anksčiau temdė Lenkijos ir Ukrainos santykius.“

Kokios mintys kilo perskaičius šį pranešimą? Pirmiausia šauna į galvą: jei Ukraina nuspręs tebegarbinti savo politinį – karinį veikėją, – kas nutiks tuomet? Lenkija nustos Kijievui tiekti karinę, finansinę, moralinę pagalbą?

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Tokie lenkiški nurodinėjimai – itin negarbingas Lenkijos žingsnis. Pirma, Lenkija nė žodeliu neužsimena apie savąsias nuodėmes kadaise okuopuojant ukrainietiškas žemes. Jei Varšuva stengiasi laikytis tiesos, padorumo ir sąžiningumo, oficialioji Varšuva privalo viešai atsiprašyti už tai, ką blogo anuomet padarė ukrainiečiams. Istorija tokia: pirmiausia lenkai užpuolė ukrainiečius, o ne atvirkščiai, ir tik tada sulaukė ukrainiečių atsako į savo itin žiaurų, bjaurų elgesį.

Antra, Lenkija ciniškai naudojasi sudėtinga šiandiene Ukrainos padėtimi, prievartaudama Kijevą žvelgti į istoriją Lenkijos akimis. Tiksliau sakant, kišasi į Ukrainos vidaus reikalus, pati labai piktindamasi, kai ES kišasi į jos vidaus reikalus. Pavyzdžiui, nurodinėja, kokie turėtų būti lenkiški teismai.

Trečia, jei jau Lenkija drįsta nurodinėti Ukrainai, kokius didvyrius jai galima mylėti, tai ir Lietuva, vadovaujantis tuo pačiu veidrodžio principu, galėtų priekaištauti Lenkijai: liaukitės garbinę pilsudskius ir želigovskius, kadaise teriojusius Vilniaus kraštą (Pietryčių Lietuvą). Bet Lenkija ne tik kad nesiliauja mylėjusi Pilsudskį ir Želigovskį, bet prievartauja Lietuvą pamilti šiuos Lenkijos veikėjus. Visokiausiomis konferencijomis, istoriniais tyrinėjimais, knygomis, televizijos laidomis mums, lietuviams, bando įpiršti nuomonę, esą mes ne itin giliai perpratome Pilsudskio ir Želigovskio genialųjį planą, esą galų gale turime liautis žiūrėję į savo istoriją pro lietuviškus akinius, nes vienintelis teisingas žvilgsnis – lenkiškasis.

Stepanas Bandera. Paminklas Ukrainoje. EPA – ELTA foto

Dar, žinoma, primena sudėtingą geopolitinę situaciją. Akivaizdu, kad Lietuvai, vos tris milijonus gyventojų turinčiai šaliai, labai reikalinga Lenkijos (turi apie 30 milijonų gyventojų) karinė parama. Todėl Lenkija bjauriai naudojasi savo minkštąja galia, subtiliai prievartaudama lietuvius pamiršti Vilniaus Golgotą. Ką jau bekalbėti apie Armijos Krajovos „žygdarbius“ Pietryčių Lietuvoje…

Beje, kai kurios Lenkijos partijos reikalauja, kad Vokietija atlygintų jai padarytus nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais. Aš – už tai, kad mes, NATO ir ES valstybės, nebijotume, nevengtume tarpusavyje ginčytis pačiais sudėtingiausiais klausimais. Tačiau aš sunkiai įsivaizduoju Lietuvą, reikalaujančią lenkus atlyginti žalą, patirtą per tuos du dešimtmečius, kai Varšuva buvo okupavusi mūsų sostinę ir aplinkinius rajonus.

Bet jei Lenkijai leidžiama kibti į atlapus ir Vokietijai, ir Ukrainai, kodėl Lietuvai negalima pareikšti pretenzijų bent jau popieriuje? Atsakymas skaudus: nei NATO, nei ES nėra lygybės, ten vyrauja dvigubi standartai, ten piktnaudžiaujama savo dydžiu, įtaka ir galia. Briuselis ir Strasbūras karų nepradeda, bet mėgsta nutildyti savo mažesniuosius, silpnuosius brolius, tokius kaip Baltijos šalys.

Ką byloja 1991-ųjų metų Lietuvos ir Kinijos sutartis?

Lietuva taip pat nėra tiesos, teisingumo, padorumo etalonas. 1991-aisiais metais, siekdamas Pekino pripažinimo, oficialusis Vilnius pasirašė su Kinija specialius įstatymus. Tąsyk Kinija pripažino Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Lietuva įsipareigojo gerbti Kiniją. Ypač svarbi detalė: Lietuva įsipareigojo Kinijai, jog, panorėjusi bendradarbiauti su Taivaniu, ji pirmiausia turės sulaukti Pekino palaiminimo. Tiksliau tariant – Lietuva bičiuliausis su Taivaniu tik per Pekiną.

Šį savo įsipareigojimą Lietuva visai neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai.

Sutinku, nėra nieko amžino. Jei jau pribdrendo reikalas koreguoti savo santykius su Kinija, Lietuva pirmiausia turėjo kiniečiams apie tai oficialiai pranešti, išsamiai paaiškinti savo motyvus ir tik tuomet – keisti 1991-ųjų nuostatas.

Bet Lietuva šiandien apsimeta, kad ji nesulaužė 1991-aisiais Kinijai duotų pažadų.

Nesuprantamas padlaižiavimas agresyvią politiką pasirinkusiai Armėnijai

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Kitas lietuviškas nesusipratimas – dėl Armėnijos. Visos pasaulio tarptautinės organizacijos įvairiausiomis formomis įtakingiausiose pasaulinėse diskusijose tvirtina, jog Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Lietuva oficialiai laikosi tokios pat pozicijos: Karabachas – tai Azerbaidžanas. Tačiau neoficialus Lietuvos elgesys – nesuprantamas, nepateisinamas. Štai kokį klausimą noriu adresuoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai: ar mes per pastaruosius tris dešimtmečius bent sykį priekaištavome Jerevanui, kad armėnų separatistai, remiami Rusijos karinių pajėgų, 1992 – 1994-aisiais užgrobė Karabachą ir septynetą gretimų rajonų; ar piktinomės, kad Jerevanas iš Karabacho neišveda savo karinių pajėgų; ar liūdėjome, kad dėl agresyvių armėnų sukarintų formuočių spaudimo maždaug 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais; ar kėlėme triukšmą, kai Karabache buvo griaunami azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, religijos paminklai; ar fiksavome, kuomet Karabache barbariškai buvo kertami miškai, grobstomos naudingosios iškasenos?

Beveik du dešimtmečius tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso ir Lietuva, iki užkimimo šaukė, esą ginčą dėl Karabacho būtina likviduoti taikiomis priemonėmis. Bet Vakarų lyderiai nė sykio nepasakė, kaip privalu elgtis, jei svetimas teritorijas užgrobęs agresorius gera valia nepasitraukia. Vakarų lyderiai, įskaitant ir Lietuvą, pastaruosius du dešimtmečius nesakė visos teisybės: jei agresorius laisva valia nepasitraukia iš neteisėtai užgrobtų žemių, auka turi teisę ginti savo teritoriją (juk šiandien niekas nepriekaištauja Ukrainai, kad ši visomis priemonėmis narsiai priešinasi Kremliaus banditams). Vakarai elgėsi taip, tarsi jiems būtų naudingas įšaldytas konfliktas dėl Karabacho. Priešingu atveju Armėnijai būtų taikę bent ekonomines, politines sankcijas.

Taigi priekaištų iš Vakarų dažniausiai sulaukdavo … auka tapęs Azerbaidžanas. Tai per mažai demokratijos, tai per daug korupcijos, tai kelia per didelius reikalavimus, tai neva apšaudė armėnų karių pozicijas. Armėnijai – nė menkiausio pagrūmojimo pačiu mažiausiu piršteliu. Lyg Armėnija būtų pati teisingiausia, gražiausia, padoriausia valstybė visoje Visatoje.

Net tuomet, kai Armėnija 2020-aisiais apšaudė su Karabachu nieko bendro neturinčius tris didelius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą, – mirtina tyla (kai Lenkijos teritorijoje 2022-ųjų pabaigoje nukrito raketa ir pražudė du ūkininkus, kokio būta triukšmo?; o kai 2020-aisiais Azerbaidžane žuvo ir buvo sužeista šimtai civilių bei sugriauta dešimtys gyvenamųjų namų, – nė menkiausios užuojautos azerbaidžaniečiams ir nė menkiausio pagrūmojimo Armėnijos kariškiams). Kai Azerbaidžanui nusibodo laukti Vakarų pagalbos narpliojant Karabacho mazgą ir jis ėmėsi karinių priemonių, Vakarų lyderiai puolė kaltinti azerbaidžaniečius, kad taip „konfliktai nenarpliojami“. Tarsi visos pasaulio valstybės turi teisę ginti savo teritorinį vientisumą jėga, o štai Pietų Kaukaze esantis Azerbaidžanas – ne.

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Net kai Azerbaidžanas oficialiai pateikė daugybę įrodymų, kaip pastaraisiais metais Armėnija slapta bendradarbiauja su Iranu (ekonomikos ir karybos srityse), Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, – apsimetė neišgirdę. Teisinga, kai NATO ir ES lyderiai smerkia tuos, kurie dabar bičiuliaujasi su Teheranu, nes Iranas ne tik žiauriai malšina savo teritorijoje kilusius protestus, bet dar Rusijai tiekia bepiločius orlaivius karui su Ukraina. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių priekaištai dėl flirto su Irano režimu netaikomi nei Armėnijos prezidentui, nei Armėnijos premjerui, nei Armėnijos parlamentui. Armėnija turi kažin kokį imunitetą, išskirtinį statusą.

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį

Pastarieji įvykiai dėl Lačino vėl byloja keistas tendencijas: Karabachas – Azerbaidžano teritorija, bet vadinamieji rusų taikdariai ir armėnų separatistai neleidžia azerbaidžaniečiams įžengti į savas žemes apžiūrėti, sakykim, kas dedasi aukso ir molibdeno kasyklose (pati 2022-ųjų metų pabaiga). Mano supratimu, Vakarai, taip pat ir Lietuva, privalo piktintis tik dėl vienos priežasties – kodėl Azerbaidžano atstovai iki šiol negali vaikščioti savo žeme visame Karabache. Bet Lietuvos užsienio reikalų ministerija skelbia, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”. Lietuvos URM teigimu, vėl kalti … azerbaidžaniečiai. Karabachas – azerbaidžaniečių, bet azerbaidžaniečiams draudžiama pasiekti visus Karabacho kampelius; jei azerbaidžaniečiai pamėgina žengti bent žingsnį, kuris erzina armėnų separatistus, azerbaidžaniečiai iškart tampa agresoriais.

Prancūzijos prezidentui nerūpi tiesa

Ypač bjauri Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono laikysena. Šis net neslepia, kad pataikauja Armėnijai, nenorinčiai grąžinti Azerbaidžanui jo žemių – Karabacho. Prancūzijos vadovas visomis įmanomomis priemonėmis remia neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančią Armėniją, o savo teritorines žemes teisėtai ginančiam Azerbaidžanui kaip išmanydamas kenkia. Omenyje turiu prancūzų politikų pareiškimus, esą Azerbaidžaną būtina nubausti, svarstymus, jog Armėnijai privalu tiekti prancūziškus ginklus, diskusijas, jog apie „armėnų vargus“ būtina informuoti tarptautines organizacijas.

Kodėl nutylimi prie Baltųjų rūmų rengiami piketai?

Piketas prie Baltųjų rūmų. Susirinkusieji reikalauja, kad Joe Bidenas duotų Ukrainai kur kas daugiau ginklų nei iki šiol

Viena iš paskutiniųjų keistenybių: Lietuvos informacinėje erdvėje labai mažai informacijos apie prie Baltųjų rūmų Vašingtone rengiamus piketus. Susirinkusieji prie Baltųjų rūmų nuo šių metų sausio 1-osios priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui, kad šis neduoda Ukrainai ginklų tiek, kad ukrainiečiai pajėgtų greitai sumušti Vladimiro Putino kariauną. Piketuotojai taip pat klausia, kodėl J.Bidenas nesiunčia Ukrainai ginklų naudodamasis lendlizo įstatymo suteikiamomis galimybėmis (daug ir sparčiai, be biurokratinių patvirtinimų). Tas įstatymas prezidento pasirašytas 2022-ųjų gegužės 9-ąją, bet jo pagalba į Ukrainą nenukeliavo nė vienas šovinys.

Mano klausimas – kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerija vertina tuos piketuotojus?

————————————————————————————————————–

P.S. Žodžiu, tarptautinėje erdvėje regiu daug neteisybės, dviveidystės, dvigubų standartų. Beje, kai kurių reiškinių niekaip nepajėgiu suvokti, net vadovaudamasis sveiku protu.

2023.01.02; 06:22

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Ar prasminga šiandien prie JAV diplomatinių atstovybių burtis piketams ir protestams?

Tegul skaitytojų nešokiruoja toks klausimas. Beje, ši dviprasmiškai  skambanti mintis – net ne mano. Ją išgirdau youtube.com erdvėje prieš keletą valandų klausydamasis Marijos Maksakovos interviu su ekonomistu, politines ir karines analizes viešai skelbiančiu Andrėjumi Ilarionovu.

Nūnai iš Rusijos į JAV persikėlęs analitikas mano, kad piketai, mitingai bei demonstracijos prie JAV ambasadų visame pasaulyje, o taip pat ir prie Baltųjų rūmų Vašingtone, – būtini. Tokio pobūdžio susirinkimuose privalu kritikuoti JAV prezidento Joe Bideno administraciją. Tik priekaištaujama bus ne todėl, kad Amerika nuo Rusijos agresijos besiginančią Ukrainą remia ginklais. Joe Bidenas nusipelno kritikos, pasak A.Ilarionovo ir M.Maksakovos, būtent todėl, kad Amerika, turėdama milžiniškas karines pajėgas, ištekliuys, rezervus, Ukrainai tiekia itin mažai ginklų. O ir tie ginklai, kurių Ukraina sulaukia iš už Atlanto, – kol kas tik ginamojo pobūdžio. Puolamųjų ginklų, kuriais drąsūs, sumanūs ir narsūs ukrainiečių kariai galėtų išstumti Rusijos karinius banditus iš visos savo teritorijos, – Kijevas negauna. Todėl karas, kurį Ukraina pajėgtų užbaigti pergalingais kontrpuolimais, – užsitęsė ir dar nežinia, kiek tęsis.

Jūs manote, esą įtarimai, jog Amerika per daug skūpi ir atsargi siųsdama karinę pagalbą užpultai Ukrainai, – šventvagiški? Juk visas padorus civilizuotas pasaulis džiaugiasi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito į Vašingtoną rezultatais. Visi, net ir A.Ilarionovas, neneigia, jog V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimas 2022-ųjų pabaigoje – istorinis. Prisimenate, 2021-aisiais metais JAV prezidentas akivaizdžiai nenorėjo susitikti su V.Zelenskiu. Pirma demonstratyviai pasilabino su diktatoriumi, karo nusikaltėliu Vladimiru Putinu, tik po to – su nuo Kremliaus agresijų kenčiančios Ukrainos prezidentu.

Volodymiras Zelenskis ir Joe Bidenas. Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas. EPA – ELTA foto

Dabar gi pokalbis Baltuosiuose rūmuose organizuotas J.Bideno iniciatyva. O tai reiškia, kad JAV nesiruošia mažinti Ukrainai nei finansinės, nei karinės paramos. Esama vilčių, jog karinė parama Ukrainai bus didesnė nei iki šiol. O ir V.Zelenskis vargu ar būtų lėkęs į Vašingtoną, jei J.Bideno administracija nebūtų turėjusi jam džiugių žinių.

Dar viena svarbi detalė: į Vašingtoną skrendantį Ukrainos lyderį lydėjo įspūdinga JAV karo naikintuvų palyda. Ne mažiau svarbu, kad V.Zelenskiui buvo suteiktas žodis Kongrese (kongresmenai ir senatoriai pagerbė Ukrainos lyderį atsistodami ir plodami rankomis), ir Ukrainos prezidentas šia tribūna pasinaudojo puikiai, viešai paskelbdamas savo šalies lūkesčius. Verta pabrėžti, kad Vašingtone net buvo surengta bendra J.Bideno ir V.Zelenskio spaudos konferencija. Dar svarbu įsidėmėti, kad JAV pažadėjo Ukrainai perduoti vieną „Patriot“ – labai veiksmingą oro gynybos sistemą. Mažoka? Juokingai mažai. Bet J.Bidenas viešai tikino, jog Ukraina šių sistemų sulauks ir daugiau. Sąrašą, bylojantį, jog V.Zelenskis ne veltui lėkė į JAV sostinę, byloja ir šie faktai: JAV pradėjo teisingai vadinti šių metų vasario 24-ąją kilusį karą (anksčiau vadino Ukrainos karu, ir niekaip kitaip, o šiandien jau – Rusijos agresija prieš Ukrainą).

Taigi A.Ilarionovas, duodamas interviu M.Maksakovai (dar vieną panašų komentarą A.Ilarionovas šiomis dienomis perskaitė ir Vasilijaus Golovanovo laidoje) jokiu būdu neneigia: JAV padeda Ukrainai, JAV – Ukrainos sąjungininkė ir draugė, ir ukrainiečiai privalo būti itin dėkingi Vašingtonui už pagalbas, suteiktas iki šių metų pabaigos, bei pažadus, jog pagalba bus siunčiama ir 2023-aisiais.

Tačiau tais atvejais, kai bandome vertinti, gerai ar blogai, daug ar mažai, – labai pravečia istorinės paralelės, palyginimai, gretinimai. A.Iarionovo komentaras šių eilučių autoriui todėl ir atrodo vertingas, kad šis ekonomistas, buvęs V.Putino patarėjas (paskui pasitraukė iš V.Putino komandos nesutikdamas su agresyviais, korupciniais Kremliaus sprendimais) ne vien konstatuoja faktus, bet juos lygina, gretina.

Marija Maksakova ir Andrėjus Ilarionovas

Tiesa, A.Ilarionovo palyginimai ir gretinimai – nepalankūs J.Bideno administracijai.

Pirma, A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į ukrainietės žurnalistės klausimą, pateiktą bendroje Ukrainos ir JAV lyderių spaudos konferencijoje Vašingtone. Žurnalistė pagrįstai stebėjosi Amerikos neryžtingumu: kiek anksčiau Amerika tvirtino, esą Ukrainai niekad nesiųs „Patriot“ sistemų, dabar jau – duoda; būta laikotarpių, kai Amerika tvirtino neduosianti „Stinger“, dar anksčiau – „Javelin“, bet bėgo savaitės, mėnesiai, ir Vašingtonas keitė poziciją Ukrainai naudinga linkme. Išdėsčiusi šiuos faktus žurnalistė atvirai paklausė: tad kodėl iškart neduodate Ukrainai visko, ko jai reikia – modernių tankų, naikintuvų, toliašaudžių haubicų, ATACAMS, NASAMS, HIMARS?  

Pasak A.Ilarionovo, JAV prezidentas atsakė nei šiaip, nei taip: esą Amerika – norėtų, bet esama sąjungininkų, kurie mano, jog Amerika privalanti elgtis santūriai, nes priešingu atveju tai sugriaus NATO, Europos Sąjungą, pasaulį; girdi, ES lyderiai, su kuriais J.Bidenas diskutavo šimtus valandų, nenori eskalacijos, bijo Trečiojo pasaulinio karo. Maždaug taip atsakė J.Bidenas.

A.Ilarionovo manymu, šis painus, nelogiškas J.Bideno atsakymas byloja, kad Baltųjų rūmų šeimininkams šis klausimas – skaudus. Todėl jie ir mėtosi, nežino, kaip pasiteisinti. Juolab kad NATO ir ES organizacijoms priklausančios Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija skelbia J.Bideno žodžiams prieštaraujančią poziciją: duokite Ukrainai tiek ir tokių ginklų, kokių prašo Kijevas, čia negalimi jokie dvejojimai ir vilkinimai, apribojimai ir vėlavimai.

Kita A.Ilarionovo nagrinėta tema – lendlizas (lendlease). JAV administracija apgavo pasaulį, šių metų gegužės 9-ąją paskelbdama, jog Ukrainai nuo šiol bus tiekiami ginklai dar ir lendlizo pagalba (apeinant biurokratinius balsavimus Senate ir Kongrese, nereikalaujant iš ukrainiečių apmokėjimų, nesibaiminant didelių ginkluotės kiekių). Bet gegužės 9-ąją lendlizo įstatymą pasirašęs J.Bidenas juo nė sykio nepasinaudojo. Beje, lendlizas baigs galioti 2023-ųjų rudenį. Tad juo pasinaudoti vis dar galima.

Bet ar pasinaudos Vašingtonas, jei JAV administracija išsisukinėja? Kadaise tvirtino, esą lendlizas nebus naudojamas, nes jis – per brangus Ukrainai, nors oficialiuose Baltųjų rūmų administracijos, Kongreso ir Pentagono internetiniuose puslapiuose šis įstatymas paskelbtas ir ten juodu ant balto parašyta, jog šiuo kanalu siunčiama karinė pagalba – nemokama. Dar kiek anksčiau aukšti Jo.Bideno administracijos pareigūnai tvirtino gerai neišstudijavę minėto įstatymo – nežino, kaip juo geriau pasinaudoti. Viešojoje erdvėje būta daug klaidinančių pareiškimų, esą lendlizas vis tik veikia (Aleksejus Aleksašenka, Jurijus Švecas), nors šiuo ginklų tiekimo kanalu Ukraina negavo nė vieno šovinio, nė vieno pistoleto, nė vieno automato. A.Ilarionovo nuostabai, klaidinančius JAV vadovų pareiškimus apie lendlizą kaip netinkamą kanalą pasigavo ir kai kurie oficialūs Ukrainos pareigūnai.

A.Ilarionovas teigia, jog nežino, kodėl J.Bidenas nepanoro pasinaudoti labai patogiu, jokių piniginių investicijų nereikalaujančiu, visus biurokratinius trukdžius apeiti leidžiančiu įstatymu.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trečia, A.Ilarionovas lygina Vašingtono pareiškimus, kiek daug Ukrainai jie duoda, su tuo, ką kalba, sakykim, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas. Pavyzdžiui, V.Zelenskio vizito į Vašingtoną išvakarėse įtakingame leidinyje „The Economist“ buvo paskelbtas generolo V.Zalužno straipsnis, kuriame jis tvirtino neturintis tiek ginklų, kad galėtų išlaisvinti Ukrainą. Tame komentare ukrainiečių generolas mini konkrečius skaičius: Ukrainos kariuomenei reikia 300 tankų, 600 šarvuočių ir 500 haubicų, kad ji galėtų pereiti į rimtą kontrpuolimą. Taigi oro gynybos sistemos „Patriot“ – labai reikalingos. Jos padės rimčiau apsaugoti Ukrainos oro erdvę nuo Rusijos raketų, siunčiamų griauti civilius ir karinius objektus. Bet sutikit: keletas „Patriot“ – tai itin mažai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina. Be to, JAV šiuo atveju labai vėluoja (juk karas tęsiasi jau dešimt mėnesių).

O ar būta Vašingtone bent jau užuominų apie šimtus tank? Mes nežinome. Taip, V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimo metu amerikiečiai mįslingai pasigyrė, esą apie visą Amerikos pagalbą Ukrainai viešai nekalbama, tad galima suprasti, jog Ukraina dabar jau sulauks rimtos pagalbos. Čia prisimenu vieną iš paskutiniųjų Ukrainos prezidento ofiso patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus optimistinių pareiškimų Marko Feigino laidoje, jog Ukrainon tuoj atkeliaus rimtas ginklų paketas. Jei taip – džiaugsimės. Bet abejonių, kad bus patenkinti visi Ukrainos gynybos ministro ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado prašymai, – abejotina. Vargu ar į tą paketą bus įtraukta 300 modernių tankų „Abrams“ bei „Leopard“ bei 500 toliašaudžių haubicų.

Tiesa, Ukraina yra sulaukusi kelių dešimčių neva amerikietiškų tankų. Tačiau tie tankai – čekiški, tik JAV ginklų ekspertų modernizuoti. Todėl amerikiečiai juos priskyrė saviems nuopelnams, nors, žiūrint priekabiai, tai Čekijos dovana Ukrainai.

Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita minėtoje laidoje A.Ilarionovo narpliota tema: nepasitvirtinusios JAV generolų prognozės. Analitikas A.Ilarionovas išvardino penkių JAV generolų, tiek į atsargą išėjusiųjų, tiek tarnaujančių, pavardes, kurie 2021-aisiais tvirtino, jog teturėdama „tik tokias pajėgas Rusija nedrįs pulti Ukrainos“. A.Ilarionovas jų prognozėmis rėmėsi, brėžė savo išvadas, taigi suklydo. Rusija teturėdama sukoncentravusi pasienyje menkas pajėgas vis tik įsiveržė į Ukrainą. A.Ilarionovas ne sykį atsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino, tvirtindamas, jog Kremlius ruošiasi pulti Ukrainą, tačiau – ne dabar, nes dar neturi subūręs užtektinai galingos ir skaitlingos karinės grupuotės. O minėti generolai, pasak A.Ilarionovo, neatsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino. Jie puolė dar sykį prognozuoti: esą užpulta Ukraina ilgai neatsilaikys, jog po kelių dienų ar kelių savaičių kris. Ir vėl gėdingai prašovė pro šalį. Ir vėl neatsiprašė savo gerbėjų, jog suklydo. Užuot atsistatydinę jie šiandien vėl prognozuoja: esą Ukrainos armijos vadas generolas V.Zalužnyj galėtų per dvi savaites išstumti iš Ukrainos okupantus ir su šiandien turimais resursais. Suprask, tie trys šimtai tankų ir beveik pusė tūkstančio toliašaudžių haubizų bei šeši šimtai šarvuočių, – perteklinė ginkluotė.

A.Ilarionovas ragina per daug nesidžiaugti ir naujais JAV paramos paketais. Įvardinamos dešimtimis milijardų dolerių sumos tik gražiai atrodo. O kas iš tiesų slypi skaičiuose? Remiantis A.Ilarionovo analize, Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria šiuo metu apie 15 milijardų JAV dolerių. O Ukraina – tik šešetą milijardų. Reali JAV karinė parama Ukrainai dabar – vos du milijardai JAV dolerių per mėnesį įskaitant ir kitų šalių paramą. Jeigu palyginsime, kiek Ukrainai padeda Estija, atseikėdama iš savo biudžeto (turimas omenyje gyventojų skaičius ir BVP), tai matysime, kad ne JAV, o Estija yra dosniausia Ukrainos rėmėja. Jei JAV remtų Ukrainą taip, kaip ją globoja Estija (gyventojų skaičius ir BVP), amerikiečiai skirtų Ukrainai ne 40 – 50, o apie 300 milijardų JAV dolerių.

Dar vienas A.Ilarionovo palyginimas. Antrojo pasaulinio karo metais JAV rėmė (lendlizo pagalba) Didžiąją Britaniją 30 kartų rimčiau, nei dabar – Ukrainą. O juk Jungtinės Karalystės padėtis anuomet buvo kur kas geresnė nei šiandien – Ukrainos.

Amerikos ir Rusijos priešprieša

Ekonomisto A.Ilarionovo prognozės – liūdnokos (jis paminėjo kur kas daugiau priekaištų J.Bideno komandai, nei čia išvardinome; apie nepagarsintus priekaištus – kitą kartą). Daug ukrainiečių tiki, jog karas baigsis 2023-aisiais. A.Ilarionovo skaičiavimai byloja, kad karas galįs užsitęsti iki pat 2025-ųjų.

Jei ekonomisto A.Ilarionovo skaičiavimai ir vertinimai teisingi, belieka viešai paklausti, kodėl Vašingtonas šiandien toks atsargus ir skūpus. Vašingtonas greičiausiai bijo Rusijos griūties. Bijo, jog į Kremlių įžengs dar bjauresnis diktatorius nei V.Putinas (ar begalima rasti bjauresnių), nerimauja, jog Rusija suskils į atskirus gabalus (tuomet Vakarams teks tartis ne su vienu, o su keliais vadovais), turi įtarimų, jog Rusijoje šiandien esantys ginklai, įskaitant ir bakteriologinius, ir atominius, ir cheminius, pasklis po visus šiandieninius Rusijos federacijos kampelius, atsidurs privačių kariuomenių ir gaujų rankose. Tik šitaip galima logiškai paaiškinti Vašingtono tūpčiojimą vietoje.

Taigi Vakarai šiandien, deja, gieda tą pačią giesmelę kaip ir 1990-aisiais. Taip, JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Taip, JAV norėjo, kad Baltijos šalys, įskaitant ir visas kitas Sovietų Sąjungos respublikas, taptų laisvomis, demokratiškomis, ekonomiškai pajėgiomis. Taip, JAV visomis išgalėmis stengėsi, jog SSRS reformuotųsi. Bet vos tik Lietuva paskelbė Kovo 11-osios Aktą, Vakaruose, ne tik Amerikoje, pasigirdo balsų – lietuviai per daug skuba, lietuviai per daug užsimojo, lietuviai kenkia Michailo Gorbačiovo reformoms. Ypač tuo metu buvo šlykšti Vokietijos politika: esą lietuviai kenkia Gorbiui, kuris leidžia susivienyti Vokietijoms. Esą lietuviai turėtų dar pakentėti gyvendami Blogio imperijoje vardan vokiečių interesų.

Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Šlykščios būta ir Paryžiaus laikysenos. Atsimenate, tuometinis Prancūzijos prezidentas metė Lietuvai: „lietuviai praleido progą patylėti“. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai Kremliaus barbarai 1991-ųjų sausį nusprendė Lietuvą „nugalėti tankais“, o „išdidūs lietuviai neišsigando tankų“. Tuomet tapo nebepatogu įrodinėti, jog lietuviai dar turėtų pakentėti sovietų lageriuose, tarsi 50 metų trukusi sovietų okupacija būtų trumpas laikotarpis. Vakarai greitai persiorientavo. Tapo labiau palankus „išsišokėlei Lietuvai“.

Ir vis dėlto JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę … viena iš paskutiniųjų. Puikiai suprantu, kad didelės valstybės kartais negali taip įžūliai elgtis kaip Islandija ar Danija. Tačiau tuomet ir aš negaliu gudrauti – neapsiverčia liežuvis tuometinio Vašingtono delsimo laikyti garbingu, principingu. Labiau primena bailios valstybės laikyseną.

Tad kai šiandien Vašingtonas baikščiai dairosi į šalis, ar Ukrainai galima nusiųsti du „Patriot“, ar vis tik užteks vieno „Patriot“, noriu prisiminti 1990-uosius. Anuomet be reikalo bijojote SSRS griūties, šiandien be reikalo bijote Rusijos žlugimo. Nejaugi jūsų nemoko skaudžios vos kelių dešimtmečių senumo pamokos? Nejaugi Ukraina privalo lieti kraują vien dėl to, kad jūs nežinote, vis dar svarstote, kaip privalu pasielgti su Rusija?

Jei nežinote, kaip privalu nubausti kaimynines šalis pačiais šlykščiausiais būdais puldinėjančią Rusiją, vadinasi, jūs … nieko nežinote ir nieko neišmanote. Esate beviltiški. Vertinate vien netikrą stabilumą ir veidmainišką ramybę.

Štai tokios mintys kilo peržiūrėjus A.Ilarionovo komentarus. Labai norėčiau, kad jo brėžiamos prognozės nepasitvirtintų. Labai noriu, kad netektų rinktis prie JAV ambasados Vilniuje reiškiant susirūpinimą, kodėl J.Bideno politinė grupuotė neskiria Ukrainai kur kas daugiau rimtų ginklų.

2022.12.27; 09:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Slaptai.lt skaitytojams tikriausiai įdomu, kas šiandien naujo Evos Kaili istorijoje? Juk ši byla – didžiulė gėda visoms Europos Sąjungos institucijoms. Metų metais Briuselis ir Strasbūras iššaukiančiai moko aplinkines šalis, kaip joms derėtų kovoti su korupcija, kaltina jas per švelniai persekiojant nesąžiningus parlamentarus, diplomatus, ministrus,  karininkus, ir še tai kad nori: EP vicepirmininkės namuose policija aptiko maždaug pusantro milijonų eurų grynaisiais.

Iš kur tos krūvos grynųjų? Tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklaida mini, jog šių metų lapkritį E.Kaili buvo susitikusi su Kataro Darbo ministru. Metami įtarimai, jog krūvos grynųjų – tai padėka aukšto rango EP parlamentarei už Katarui palankius sprendimus, pareiškimus bei rezoliucijas Europos Sąjungos tribūnose. Įtarimus sustiprina ir aplinkybė, jog Kataras šiemet tapo pasaulio futbolo čempionato šeimininku.

Kad E.Kaili byla – rimta, netiesiogiai byloja dpa-ELTA pranešimas: „korupcija kaltinama buvusi Europos Parlamento pirmininkė Eva Kaili kol kas lieka suimta. Briuselio teismas gruodžio 22-ąją mėnesiui pratęsė 44-erių graikės suėmimo terminą“.

Taigi tyrimas dėl galimų finansinių aferų, kai už palankius sprendimus ir pareiškimus aukšto rango europarlamentarė galimai iš Kataro sulaukė solidaus piniginio atlygio, – tęsiamas.

Beje, be E. Kaili buvo sulaikyti dar keli asmenys, tačiau du iš jų buvo paleisti, pasirašę pasižadėjimus neišvykti iš šalies. Po šios žinios Europos Parlamentas iš E. Kaili atėmė visus įgaliojimus ir atsakomybes ir atleido iš Parlamento vicepirmininkės pareigų, o Graikija (Eva Kaili turi Graikijos pilietybę) įšaldė visą jos turtą.

Tuo tarpu Evos Kaili advokatas tvirtina, esą jo klientė – nekalta.

Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas

„Eva Kaili yra nekalta“, – kalbėdamas po gruodžio 22-ąją Briuselyje vykusio teismo posėdžio, pareiškė advokatas Michalis Dimitrakopoulos. Jis prašė, kad vietoj realaus arešto ikiteisminio tyrimo metu E.Kaili būtų uždėta elektroninė apyrankė ir ji galėtų grįžti namo, nes ji esą neturi jokių ketinimų bėgti iš šalies ar imtis naikinti įrodymus. M. Dimitrakopoulos taip pat pažymėjo, kad jo ginamosios dviejų metukų amžiaus dukra likusi be abiejų tėvų, nes šiame tyrime buvo suimtas ir mergaitės tėvas.

Tačiau Belgijos teisėsauga kardomosios priemonės nesušvelnino.  Temidė greičiausiai turinti užtektinai solidžių įrodymų, jog E.Kaili nėra sąžininga, jog gali sprukti iš šalies.

Tik kyla kitas klausimas: kodėl lietuviškoje spaudoje nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklauso Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėiškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras  pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).

Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.

Nejaugi Lietuvos skaitytojui neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun). Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.

Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai

Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga.  Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas  kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).

Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Juk kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.

Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azeraidžano spauda.

2022.12.23; 12:00

Minval.az. Kritikuojama Lietuvos užsienio politika dėl Azerbaidžano – Armėnijos konfliktų

Azerbaidžane paskelbtas dar vienas straipsnis, kritikuojantis Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze. Šį sykį mūsų dėmesys krypsta į internetinį portalą Minval.az. Jame rasite gruodžio 20-ąją išspausdintą A.Šakiro rašinį „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“. Sutikite – pavadinimas piktokas. Bet Azerbaidžanas – teisus. Tūkstantį sykių teisus.

Žinoma, galima gūžčioti pečiais, kodėl trumputis Lietuvos URM įrašas socialiniuose tinkluose (Twitter), esą Lietuva labai susirūpinusi Lačino koridoriaus blokada, esą azerbaidžaniečių piketai Lačino kelyje gali sukelti humanitarinę katastrofą, esą protestuodami azerbaidžaniečiai neva žlugdo taikius procesus Pietų Kaukaze, – nevertas tokio rimto dėmesio.

Bet šių eilučių autoriui, besidominčiam Pietų Kaukazo reikalais jau daugiau nei dešimt metų, – viskas aišku ir akivaizdu. Azerbaidžaniečiai neteko kantrybės. Azerbaidžaniečiams nusibodo dvigubi Lietuvos standartai, nusibodo lietuviškos dviprasmybės ir lietuviški tendencingumai. Pastaruosius dešimt metų oficialusis Baku labai atsargiai, mandagiai, kukliai ragino oficialųjį Vilnių atkreipti dėmesį į Armėnijos nuodėmes, klystkelius, nusikaltimus. Azerbaidžanas ištisą dešimtmetį mėgino Lietuvai papasakoti apie Armėnijos sukeltas agresijas, Jerevano melus bei dezinformacijas. Bet Lietuva nenorėjo girdėti azerbaidžanietiškos versijos – jai terūpėjo armėniškoji. Į Azerbaidžaną visai neseniai buvo pakviesti Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Bet mūsų aukštojo rango politikai, regis, taip nieko ir nesuprato. Deja, Lietuva iki šiol elgiasi maždaug taip: „Karabachas – Azerbaidžano žemė, bet Azerbaidžanas kaltas, nes, tik pamanyk, nesiteikia Karabacho padovanoti armėnams“.

Belieka teatrališkai skėstelėti rankomis: o kodėl azerbaidžaniečiai turėtų atiduoti gabalą savo žemių Armėnijai? Vadovaujantis šia logika, Ukraina taip pat galėtų palikti Rusijos rankose Krymą, Donbasą ir Luhanską, ir 2022-ųjų vasarį prasidėjęs žiaurus karas greičiausiai liautųsi. Ir Lietuvos istorijoje užfiksuota daug akimirkų, kuomet galėjome svetimiesiems atiduoti Klaipėdą, Vilniaus kraštą. Bet juk neatidavėme – kariavome. Ir tai – labai gražu, šaunu, prasminga, kad neatiduodavome savo teritorijų. Gražūs ir ukrainiečiai, ginantys savo žemes. Taigi mums turėtų būti gražūs ir azerbaidžaniečiai, nes jie visomis priemonėmis, ir karinėmis, ir diplomatinėmis, stengiasi susigrąžinti pagal galiojančius tarptautinius teritorinio vientisumo principus jam priklausantį Karabachą. O štai Armėnija – labai negraži. Nes ji visomis priemonėmis, įskaitant karines diversijas, apgaulę, dezinformaciją, siekia išsilaikyti jai nepriklausančiose žemėse. Armėnija tokia pat negraži kaip ir Rusija, mėginanti okupuoti Ukrainą, kiek anksčiau atplėšusi žemių iš Sakartvelo (Gruzija), Moldovos.

Viskas akivaizdu – tarsi ant delno. Didžiausia bėda, kad Lietuva ne visuomet ieško Pietų Kaukaze tiesos ir teisingumo. Minėtame A.Šakiro rašinyje primenama, kaip 2013-aisiais prieš pat Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės susitikimą youtube.com erdvėje buvo nutekinti kelių Lietuvos diplomatų, rezidavusių Azerbaidžane ir Vengrijoje, privatūs pokalbiai. Vienas iš Lietuvos diplomatų prasitarė, jog armėnus jis palaiko todėl, kad šie … krikščionys. Maždaug taip. O ar Armėnija teisi, kalta – nusispjauti? Sutikit, išgirdus tokį argumentą net nupurto: nejaugi gyvename viduramžiais, kuomet Lietuvą puldinėjo kryžiuočiai ir kalavijuočiai?

Tiesa, tie Lietuvos diplomatai po paviešintų atviravimų atsistatydino iš pareigų.

Mano supratimu, taip ir turėjo nutikti. Tokiais atvejais atsistatydinimas – neišvengiamas. Jei tau nerūpi tiesa, tu neturi teisės dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

Lietuvos dioplomatė Inga Stanytė – Toločkienė ir Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos pirmininkas Ararat Mirzoyan. URM nuotr.

Po incidento (tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino jį  „informacine provokacija“) prabėgo beveik dešimt metų. Ir vis tik įtarimai, jog J.T.Vaižganto gatvėje Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar esama tokių, kuriems nusišvilpt į tiesą ir teisingumą, – neduoda ramybės.

Šį retorinį klausimą (ar Lietuvos URM apsivalė nuo visų, kuriems tiesa ir teisingumas nė motais?) adresuoju ne vien Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui. Jį skiriu ir Lietuvos URM politikos direktorei Ingai Stanytei – Toločkienei, kuri iki tol ilgokai dirbo Lietuvos ambasadore Armėnijoje, kuri rūpinosi URM Rytų kaimynystės politikos gairėmis ir kuri apdovanota Lietuvos URM 3-iojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai”.  

P.S.

Šiuo metu Azerbaidžano spaudoje paskelbti šie Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai ir videokomentarai: leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“; Caliber.az publikuotas rašinys „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“; Caliber.az ženklu pažymėtas video reportažas “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“; dabar gi – Minval.az straipsnis „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“.

2022.12.21; 10:10  

Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili. EPA – ELTA foto

Šiandien Evos Kaili pavardę žinome visi.

Štai trumpa jos dosje. Eva Kaili – Europos Parlamento narė iš Graikijos.

Prieš keliolika metų Eva Kaili dirbo televizijoje (populiarioje laidoje pranešdavo naujienas). Vėliau ji buvo laikoma Graikijos socialistų partijos PASOK žvaigžde. Kaip teigiama AFP ir ELTA pranešimuose, „iš antrojo pagal didumą Graikijos Salonikų miesto kilusi E. Kaili jauna įsitraukė į politiką; ankstyvoje paauglystėje prisijungė prie PASOK jaunimo judėjimo ir 1998 m., būdama vos 20 metų ir dar studentė, tapo Salonikų vietos tarybos nare; įgijusi architektūros bakalauro laipsnį, siekė žurnalistės karjeros, kartu studijuodama tarptautinių ir Europos reikalų magistrantūroje“.

Evos Kaili politinė karjera tikrai įspūdinga. Štai Viljama Sudikienė, remdamasi AFP informacija, rašo: „Dauguma graikų pirmą kartą sužinojo apie E. Kaili, kai ji 2004–2007 m. dirbo naujienų pranešėja viename didžiausių privačių televizijos kanalų „Mega“. Tačiau potraukio politikai ji neprarado ir 2007 m. tapo jauniausia PASOK įstatymų leidėja Graikijos parlamente, išrinkta 29 metų. Siekdama didesnių tikslų 2014 m. ji tapo Europos Parlamento (EP) nare, priklausė socialistų ir demokratų frakcijai. 2019 m. buvo perrinkta. 2018 metais E. Kaili buvo įtraukta į žurnalo „Politico Europe“ „Moterų, kurios formuoja Briuselį“ sąrašą. Šias moteris žurnalas apibūdino kaip „turinčias galių skatinti diskusijas ir įtakoti politiką“.

2022 m. sausį ji buvo išrinkta viena iš 14-os Europos Parlamento vicepirmininkių. Tiksliau tariant, tapo viena iš svarbiausių Europos Sąjungos vadovių. Tačiau neprabėgo nė vieneri metai, ir ji tapo įtariamoji tarptautinės korupcijos byloje. 44 metų E. Kaili yra aukščiausio rango pareigūnė, sekmadienį suimta dėl kaltinimų kyšių ėmimu iš pasaulio čempionato šeimininko Kataro. Jos namuose tyrėjai aptiko „maišus su grynaisiais“. Socialistės europarlamentarės ir jos, kaip vicepirmininkės, įgaliojimai buvo sustabdyti gruodžio 10-ąją, kitą dieną, kai buvo suimta. Ji yra viena iš keturių įtariamųjų, apkaltintų dalyvavimu nusikalstamoje organizacijoje, pinigų plovimu ir korupcija.

Beje, jos partneris Francesco Giorgi, Italijos parlamento socialistų ir demokratų frakcijos padėjėjas, taip pat suimtas dėl kaltinimų kyšininkavimu. Pora augina dvejų metų dukrą.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas dar svarbu? Žinotina, kad 2018 m. ji sukritikavo tuometinės kairiosios Graikijos vyriausybės ir kaimynės buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublikos susitarimą, užbaigusį 27 metus trukusį ginčą dėl pavadinimo. Šalis pakeitė pavadinimą į Šiaurės Makedoniją, kad jis nesutaptų su besiribojančia Graikijos Makedonijos provincija. E. Kaili sakė, kad jai „gėda dėl tokio susitarimo”.

Įsidėmėtina ir tai, kad prieš pat prasidedant pasaulio čempionatui E. Kaili lankėsi Katare. „Šiandien pasaulio futbolo čempionatas Katare iš tikrųjų įrodo, kad sporto diplomatija gali pasiekti istorinę šalies transformaciją per reformas, kurios įkvepia arabų pasaulį“, – sakė ji ES asamblėjoje lapkričio 22 dieną.

Lapkritį parlamente ji viešai pareiškė, kad Kataras yra „lyderis darbo teisių srityje“, nepaisant visuotinio pasipiktinimo tuo, kaip ši Persijos įlankos šalis išnaudojo darbininkus, stačiusius stadionus tarptautiniam futbolo turnyrui.

Tarptautinė žiniasklaida savo skaitytojams dar primena, kad E. Kaili „suėmimo metu priklausė parlamentinei delegacijai ES santykiams su Arabų pusiasaliu plėtoti“.

Skandalas, kurį sukėlė E.Kaili suėmimas, – ne vienintelis kartas, kai europarlamentarams reiškiami įtarimai dėl vienos ar kitos šalies rėmimo. Graikės E.Kaili byla – ne išimtis.

Armianskaja mafija

Tačiau Vakarų žiniasklaida kažkodėl nutyli dar vieną, mano supratimu, svarbų faktą iš E.Kaili biografijos. Šį faktą viešumon kelia Azerbaidžano spauda. Ne visi žinome, kad E.Kaili – viena iš tų keliolikos europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną. Tik pamanyk, 33 europarlamentarai piktinosi Azerbaidžanu, kodėl šis jėga susigrąžina pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – iš piršto laužti, nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios taikos derybos buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą. Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstumia pasitraukti nenorinčias karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.

Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto

Be kita ko, E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“. O kuomet minima ši grupė, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos Vakaruose organizacijos. Kas joms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.

Taigi E.Kaili istorija – verta dėmesio ne vien dėl Kataro ar Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili derėtų atidžiai ištirti ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo ir sąžiningumo? 

O Europa nuo šiol turėtų elgtis žymiai žymiai kukliau. Briuseliui pravartu liautis korupcija be perstojo kaltinti kitas šalis. Pirmiausia apsikuopkime savo darže. Kritikos iš Briuselio dažnai sulaukdavęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas šiandien pagrįstai šaiposi iš „sąžiningiausio, principingiausio, padoriausio, gražiausio, mieliausio, šviesiausio, labiausiai teisę ir teisingumą visame pasaulyje gerbiančio Europos Parlamento“.

2022.12.13; 07:42

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Per pastaruosius keletą mėnesių peržiūrėjau dar kelias dešimtis išsamių video interviu, kaip, kur ir kodėl krypsta Ukrainos gynyba. Tarp tų, su kurių nuomone susipažinau, – Markas Feiginas, Aleksejus Arestovičius, Michailas Podoliakas, Julija Latynina, Gary Tabachas, Andrėjus Ilarionovas, Jurijus Švecas, Andrėjus Piontkovskis, Sergejus Aleksašenko, Dmitrijus Gordonas, Olegas Ždanovas, Borisas Pinkus, Jurijus Felštinskis…

Beje, JAV gyvenančio istoriko J.Felštinskio pastabų klausiausi vos prieš savaitę Vilniuje, kai Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje jį, pristatantį į lietuvių kalbą išverstą knygą „Trečiasis pasaulinis karas“, kamantinėjo žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.

Žodžiu, sugaišau dešimtis valandų, youtube.com erdvėje klausydamasis komentarų ginkluotės tiekimo Ukrainai tema. Atvirai kalbant, nesigailiu tiek daug dėmesio skyręs šiai problemai. Ji – labai svarbi. Greičiausiai – pati svarbiausia. Tik nuo ginklų gausos ir modernumo priklauso, ar Kremlius bus pažabotas (drąsos, profesionalumo, ištvermės, Tėvynės meilės ukrainiečių kariai turi užtektinai).

Todėl dar sykį brėžiu savąsias išvadas, ar tikrai Vakarai užtektinai gabena į Ukrainą sunkiosios, puolamosios ginkluotės?

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Ir vėl priverstas būti pesimistu. Išvados – liūdnos. Įtikinamesnės, svaresnės šių eilučių autoriui pasirodė nuomonės tų, kurie įsitikinę, jog Vakarai atseikėja Kijevui tik tiek, jog šis nežlugtų. O sunkiosios puolamosios ginkluotės, kuri leistų Ukrainai pereiti į rimtą kontrpuolimą ir per keletą mėnesių išvyti okupantus iš visų savo žemių, įskaitant Krymą, – vis dar tabu. Pavyzdžiui, Prancūzija, Vokietija elgiasi skūpiai todėl, kad jų karinių miestelių angarai pustuščiai, mat ankstesnės Berlyno ir Paryžiaus valdžios nusikalstamai nesirūpino savo saugumu. O štai JAV prezidento Joe Bideno administracija net nepajustų, jei Ukrainai duotų tiek, kiek reikia, nes Amerikos garažuose, angaruose, dykumose po tentais – užtektinai puolamųjų ginklų. Perduoti Ukrainai ne 40, bet 400 vienetų Himars – vieni juokai. Nes Amerika jų turi tūkstančius. Taip pat ir atidavusi ukrainiečiams 400 moderniausių tankų Amerikos kariuomenė nepajustų nuostolių (tai – G. Tabacho pastabos). Deja, šiandieninė JAV prezidento administracija neskuba. Kodėl?

Vienoje iš paskutiniųjų oficialaus Ukrainos atstovo A. Arestovičiaus komentare nuskambėjo štai toks palyginimas: ukrainiečiams kol kas tiekiami artilerijos įrenginiai, iš kurių paleisti sviediniai teskrieja apie 100 kilometrų, kai iš Rusijos ginklų paleistos raketos lekia apie 2 tūkst. kilometrų. Žodžiu, Ukrainai tiekiami vakarietiški sviediniai, kurie net dvidešimt kartų silpnesni už rusiškus pajėgumus! Leiskite ironiškai pasiteirauti, kaip ukrainiečiai laimės karą, jei skirtumai – tokie drastiški?

Todėl šių eilučių autoriui neapsiverčia liežuvis ištarti: „oficialusis Vašingtonas rimtai padeda Ukrainai“. Greičiau norėtųsi pasakyti: „J. Bideno administracija tyčiojasi iš Ukrainos“.

Garry Tabax

Bet taip viešai kritikuoti J. Bideno – nepatartina. Dar senukas supyks, ir Ukraina nebesulauks jokios pagalbos. Juk gegužės 9-ąją pasirašytą įstatymą dėl lendlizo Baltųjų rūmų šeimininkas įžūliai numuilino. Lendlizu, kuris suteikia prezidentui teisę Ukrainai skubiai teikti pačios naujausios ir galingiausios ginkluotės be apribojimų (A. Ilarionovo pastaba), senolis J. Bidenas dar nė sykio nepasinaudojo. Šiuo kanalu Ukrainai neperduota ginklų nė už vieną dolerį (A. Ilarionovo tvuirtinimas).

Tad kodėl Vašingtonas pastaruosius keletą mėnesių apgaudinėjo tarptautinę bendruomenę, esą ginklai tuoj tuoj ims plaukti į Ukrainą taip sparčiai, kad ukrainiečių kariai bus priversti sušukti: „ačiū, jau užtenka, jau visko turime, ko reikia pergalei“?

Esama kelių versijų. Viena iš jų – Joe Bidenas asmeniškai nekenčia Ukrainos, kurioje, regis, ne itin sėkmingai verslą kūrė jo sūnus. Kokia antroji? Šiandieninis Vašingtonas nenori Rusijos pralaimėjimo, nes, žlugus Kremliui, subyrėtų visa iki šiol konstruota tarptautinių santykių politika: senuosius žaidėjus pakeistų naujieji. Tiksliau tariant, įpratęs derėtis su Maskva nuo šiol Vašingtonas, o taip pat – Paryžius bei Berlynas, būtų priversti derinti savo pozicijas su Ukraina, kurios iki 2022-ųjų karo nelaikė rimta valstybe.

Trečioji versija štai tokia: J. Bidenas paniškai bijo, jog, įstumtas į kampą, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas panaudos atominį ginklą. Todėl ir trypčioja vietoje, baimindamasis Trečiojo pasaulinio atominio karo.

Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto

Man regis, trečioji versija – pati įtikinamiausia ir pavojingiausia. Jei sukriošusį Leonidą Brežnevą primenantis J.Bidenas baiminasi Kremliaus atominio šantažo, vadinasi, Baltijos šalys … nėra saugios. J.Bideno teatrališki pareiškimai, esą JAV gins kiekvieną NATO centimetrą, – nieko neverti. Užteks sumaniusiam Lietuvą, Latviją ir Estiją okupuoti V. Putinui (ar jį pakeisiančiam žmogui) viešai pagrūmoti masinio naikinimo ginklais, ir J.Bidenas bei jo bendraminčiai nusileis Kremliui. Negi dėl trijų mažyčių valstybėlių prie Baltijos jūros amerikiečiai velsis į atominį karą su didžiąja Rusija?

Kokia tuomet išeitis? Vienintelė išeitis – liaukimės bijoję V.Putino šantažų. Jei norime taikos, ramybės, teisingumo, gerbūvio, privalu sutriuškinti Rusijos kariauną be skrupulų. Jei elgsimės drąsiai, ryžtingai, žiauriai, V. Putinas pabūgs. Jei trypčiosime vietoj ar net trauksimės atgalios, V. Putinas dar labiau įžūlės. Štai vienintelis tikras kelias, vienintelis rimtas receptas. Rusijai jau užtektinai paaukota. V.Putino apetitas tik auga. Jei jis dabar nebus įtikinamai sustabdytas, ilgainiui Kremlius pareikalaus ne tik Lenkijos, ne tik Baltijos šalių, bet galbūt ir Aliaskos. Ką tada darys J.Bidenas?

Tiesa, Prancūzija, Vokietija, JAV vis dažniau ir garsiau apgailestauja, jog anksčiau nepastebėjo, koks pavojingas, klastingas ir žiaurius V.Putinas. Net prisipažįsta, kokia teisi buvo Lietuva, senų seniausiai perspėjusi Pasaulį apie Rusijos keliamus pavojus. Tik aš kažkodėl netikiu Vakarų nuoširdžia atgaila (patikėsiu tik tuomet, kai bent jau viešai bus pasmerkta Angela Merkel ir jos visi satelitai Paryžiuje). Mat kalbos per daug dažnai skirdavosi nuo konkrečių darbų. Toji vokiečių brigada, kuri jau dislokuota ar dar tik bus dislokuota Lietuvoje, – labai gerai. Bet ar jos vadovybė, Rusijos kariaunai priartėjus prie Lietuvos, nesulauks Berlyno įsakymo kuo skubiau bėgt namo, nes išsigimėlis V. Putinas pagrūmojo atominiu piršteliu?

Net į amerikiečių karius žiūriu rezervuotai, kol JAV prezidentauja J.Bidenas, 2022-ųjų vasario mėnesį kvietęs Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį su šeima sprukt į Ameriką – palikti Ukrainą likimo valiai.

Joe Bidenui sukako 80 metų. EPA – ELTA foto

Jūs klausiate, kokiais kariais tuomet pasitikiu? Kur kas ramiau jausčiausi, jei Lietuvoje būtų dislokuoti … ukrainiečių kariai. Taip, būtent taip – šiandien pasitikiu tik ukrainiečių kariais. Jie drąsiai, ištikimai, sumaniai nuo Rusijos invazijos gina visą Vakarų pasaulį. Ukraina realiai gina JAV, NATO ir Europos Sąjungą. Tuo tarpu JAV, NATO ir ES, deja, kol kas tik simboliškai talkina ukrainiečiams.

Jei norime padėti mus nuo Rusijos okupacijos saugantiems ukrainiečių kariams, privalome viešai, triukšmingai, atvirai rėžti JAV administracijai į akis: jei neduodate Ukrainai rimtų ginklų – nusižengiate padorumui, sąžiningumui, teisingumui.  Pone J. Bidenai, jūs nusikalstamai vilkinsite karą, jei artimiausiu metu nepadovanosite Ukrainai užtektinai sunkiųjų tankų, sunkiųjų artilerijos įrenginių, toliašaudžių sviedinių, moderniausių naikintuvų, oro gynybos sistemų.

2022.11.29; 10:08

Karinis paradas. Azerbaidžanas. Baku

Praėjusių metų balandžio 26-ąją portale slaptai.lt buvo paskelbtas maniškis straipsnis „Ką nutylėjo Danijos žvalgyba“. Priminsiu keletą citatų iš anos beveik pusantrų metų senumo publikacijos.

Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Karabacho teritorijų; azerbaidžaniečiai vadina jį antruoju karu dėl Karabacho). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Karabachu. Nejaugi pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų kruvinų išpuolių prieš taikius gyventojus? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.“

Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku

Kodėl dabar prisimenu šią publikaciją? Šiandien – 2022-ųjų lapkričio 10-oji diena. Azerbaidžanas oficialiai švenčia Pergalės dieną lapkričio 8-ąją. Šios šventės pagrindas – Azerbaidžanas prieš dvejis metus susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą.

Beje, kad šias žemes azerbaidžaniečiams teko vaduoti kariniu būdu, – ne oficialiojo Baku kaltė. NATO ir Europos Sąjunga turėjo užtektinai laiko (beveik trys dešimtmečiai), kad priverstų Jerevaną grąžinti tai, kas jam nepriklauso nei formaliai, nei moraliai. Bet Europa, kaip jau ne sykį minėjau, slapta nuolaidžiavo iš Azerbaidžano žemių trauktis nenorėjusiai Armėnijai, sąmoningai nepastebėdavo azerbaidžaniečių pabėgėlių (maždaug milijonas) kančių, pačiais niekingiausiais būdais (per visokias Minsko derybų grupes) mėgino palaužti azerbaidžaniečių valią, esą jiems vis tik verčiau pamiršti Karabachą atiduodant jį armėnų separatistams.

Taip buvo, nepaneigsi. Šios gėdos Europa niekad nenusiplaus. Tokia agresorei Armėnijai pataikaujanti laikysena šiandien primena tuos „gudročius“, kurie tvirtina, jog ir Kijevas, vardan šventos ramybės ir taikos, turėtų paaukoti Krymą ir Rytų bei Pietų teritorijas agresoriams iš Rusijos.

Azerbaidžanas. Pergalės diena

Laimė, Lietuva priklauso šalims, kurios neragina Ukrainos kapituliuoti. Atvirkščiai – Lietuvos pozicija dėl Ukrainos labai teisinga, principinga. Ukraina turi teisę karinėmis priemonėmis vaduoti savas teritorijas. Ukraina privalo susigrąžinti visas žemes iki paskutiniojo centimetro. Tegul ir jėga, nes šalies teritorinis vientisumas – tai tokia pat vertybė kaip ir demokratija, žodžio laisvė, teisingumas, korupcijos nebuvimas ar ekonominis stabilumas. Vakarai privalo remti Ukrainą ginklais, nes teisybė ir tiesa – Ukrainos pusėje.

Bet jei mes sakome, jog Ukraina turi teisę jėga vaduoti savas žemes, tuo pačiu privalome pripažinti, jog ir Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą karinėmis priemonėmis.

Vadovaujantis sveiku protu, Lietuva privalo pasveikinti Pergalės dieną švenčiantį Azerbaidžaną (būtų didelis netaktas, jei nepasveikintų). Ar Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda bei Lietuvos Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis palinkės sėkmės Baku atkuriant sugriautą Karabachą, greitai pamatysime…

2022.11.10; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Pirmiausia turiu prisipažinti, jog esu Lietuvos pilietis, todėl niekaip negaliu įtakoti rinkimų JAV. Net ir šis mano tekstas skirtas ne Amerikos, o Lietuvos skaitytojams, nes surašytas lietuvių kalba.

Tačiau jei gyvename demokratinėje šalyje, man regis, turiu teisę diskutuoti, kas ir kodėl man nepatinka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, ypač JAV, kurios elgesys mums, lietuviams,  – gyvybiškai svarbus.

Taigi: Joe Bidenas (Džo Baidenas) man atrodo prastas prezidentas vien dėl savo garbaus amžiaus. Tai kas, kad jis visur giriasi puikia sveikata. Tačiau 1942-ųjų metų gimimo žmogus, tegul ir geležinės sveikatos, vis tik neturėtų imtis prezidento pareigų, nes prezidentavimas – labai sunkus darbas. Ypač sunku būti JAV prezidentu, nes Amerikos įtaka pasauliui – akivaizdi, nenuginčijama. Pasiteisinimai, esą 46-asis JAV prezidentas turįs užtektinai patarėjų, padėjėjų, konsultantų, – niekam tikę pasiteisinimai. Rimtai į savo pareigas žvelgiantis žmogus negali remtis vien padėjėjų ar patarėjų pagalba. 80 metų ribą peržengęs žmogus juolab neturėtų svajoti apie antrąją prezidentavimo kadenciją.

Būtent dėl šios priežasties man nėra patrauklūs ir demokratai, prezidento rinkimams tesugebėję surasti 80-ies metų senolį. Demokratams turėtų būti velniškai gėda, kad į prezidento postą nerado bent kiek jaunesnio, žvalesnio žmogaus.

Kita priežastis, kodėl nemėgstu 46-ojo JAV prezidento, tai jo … menka parama Ukrainai. Per pastaruosius devynerius mėnesius J. Bideno administracija perdavė Ukrainai tiek mažai rimtų ginklų, kad toks oficialiojo Vašingtono elgesys man labiau primena slaptą sabotažą, nei nuoširdžią pagalbą. Apie tai, kad Ukrainai trūksta rimtų ginklų, visus pastaruosius mėnesius šaukte šaukia visi pagrindiniai Ukrainos vadovai, pradedant prezidentu Volodymiru Zelenskiu ir baigiant prezidento ofiso patarėjumi Aleksejumi Arestovičiumi.

Kokia menka JAV karinė pagalba Ukrainai, savuose video komentaruose ne kartą analizavo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, lygindamas, sakykim, JAV paramą Afganistanui su parama – Ukrainai. O juk Talibanas ir Rusijos kariauna – du nepalyginami vienetai. Kaip diena ir naktis, kaip žiema ir vasara. Kai lyginame amerikietiškąją paramą Kabului ir Kijevui, matome, jog Ukrainai … beveik nieko neduodama. Duodama tik tiek, kad nepralaimėtų. O apie laimėjimą negali būti nė kalbos.

JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto

Tiesa, lapkričio 4 d. JAV gynybos departamentas pranešė, kad Ukrainai bus perduotas naujas karinės pagalbos paketas, kurio vertė – 400 mln. dolerių. Kaip papasakojo Pentagono atstovė Sabrina Singh, šį paketą sudarys oro gynybos sistemos „Hawk“, suremontuoti sovietų gamybos tankai Т-72, taip pat 250 pėstininkų kovos mašinų M1117, 40 šarvuotųjų katerių, 1100 dronų „Phoenix Ghost“.

Labai gražu, pagirtina. Tačiau šis ELTOS pranešimas nors ir nuteikia optimistiškai, tačiau įtariu, jog tai greičiausiai susiję su naujaisiais JAV rinkimais į Kongresą. Tokiu savo žestu J. Bideno administracija greičiausiai siekia privilioti Amerikos rinkėjus, kurie norėtų, kad jų šalis labiau nei iki šiol padėtų narsiai besiginančiai Ukrainai. Žodžiu, turiu įtarimų, jog prabėgs rinkimai, ir Baltieji rūmai vėl ims Ukrainai tiekti ginklų, vaizdžiai tariant, lašindami pipete.

Ambasadorius Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tokių miniatiūrinių lašinimo pipete pavyzdžių – daug. Prieš keletą savaičių JAV ambasadorius Robertas S. Gilchristas surengė parodamąjį mitingą Vilniuje, esą Ukrainai duota net dvidešimt reaktyvinės artilerijos sistemų HIMARS ir dar 18-a sistemų bus perduota papildomai! Apie tai rašė visi pagrindiniai Lietuvos leidiniai. Bet kurie iš jų rmtai svarstė: daug tai ar mažai? Ačiū, žinoma, ir už šią pagalbą. Bet, žvelgiant atidžiau, 38-ios sistemos HIMARS – juokingai mažai, ši dovana labiau primena ne paramą, o – pasityčiojimą. Jei JAV skirtų Ukrainai bent keturis šimtus HIMARS, – būtų visai kita šneka. Juk Ukrainos – Rusijos siena tęsiasi apie tūkstantį kilometrų. Dar pridėkime Ukrainos – Baltarusijos sieną, ir matysime, jog Amerikos Ukrainai perduoti 38-eri HIMARS – lašas jūroje.

Dar prisiminkime nuolatinius J.Bideno viešus pareiškimus, esą ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, o štai į Ukrainos – Rusijos karą amerikiečių kariai tiesiogiai nesivels, kaip į šį konfliktą tiesiogiai nesikiš ir visų kitų NATO šalių kariai. Kas tai – tramdomieji marškiniai Vladimirui Putinui ar vis tik kapituliacija prieš agresyviai besielgiantį Rusijos diktatorių? O gal senolis J.Bidenas pamiršo 1994-aisiais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atsisakymą turėti branduolinį ginklą?

Dar pridėkime, ką J.Bidenas pirmosiomis karo valandomis siūlė V.Zelenskiui (bėk į Ameriką, mes suteiksime politinį prieglobstį) bei kitiems aukšto rango Ukrainos pareigūnams (pirmiausia rūpinkitės savo vaikais), – ir turėsime užtektinai keistą vaizdelį.

O ką byloja paskutinieji J.Bideno prašymai? Prezidento J. Bideno administracija privačiai ragina Ukrainos vadovus parodyti, kad jie yra pasirengę derėtis su Rusija bei atsisakyti viešos pozicijos, jog nedalyvaus taikos derybose, kol prezidentas Vladimiras Putinas nebus nušalintas nuo valdžios. Šią naujieną paskelbė „Reuters“, remdamasi laikraščiu „The Washington Post“ (ją pateikia ir ELTA). Esą Amerikos pareigūnų prašymo tikslas nėra priversti Ukrainą sėsti prie derybų stalo, o tik apskaičiuotas bandymas užtikrinti, kad Kyjivas išlaikytų kitų valstybių, kurių rinkėjai baiminasi, jog karas užsitęs dar daug metų, paramą.

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto

Kas čia per nesąmonė? Vašingtonas baiminasi, jog kai kurie JAV partneriai iš tiesų jaučia nuovargį dėl Ukrainos? Taip, nuovargis – neišvengiamas. Kuo karas ilgiau tęsis, tuo nuovargio bus daugiau. Tad duokite Ukrainai, po velnių, daugiau rimtų puolamųjų ginklų, ir karą ukrainiečiai greitai laimės. Bet kad neduodate. Kodėl neduodate?

JAV nacionalinio saugumo patarėjas Jake Sullivanas, neseniai lankydamasis Kijeve, sakė, kad Vašingtono parama Ukrainai išliks „tvirta ir nepajudinama“ ir po ateinantį antradienį vyksiančių Kongreso kadencijos vidurio rinkimų.

Deja, Amerikos nacionalinio saugumo patarėjas nepatikslino, kokia parama turima omenyje – rimta ar popierinė?

Tad kol kas nerandu nė vienos priežasties, kodėl man šiandien turėtų patikti J.Bidenas ir jo komanda. Pakeisiu požiūrį į J.Bideną ir jo padėjėjus tik tuomet, kai JAV ims siųsti Ukrainai tikrai skaitlingą puolamąją karinę pagalbą.

2022.11.07; 09:00

Trys kaukės. Slaptai.lt foto

Šiandien, kai, regis, Azerbaidžanui pavyksta susigrąžinti visas jam priklausančias Karabacho teritorijas, kai iki taikos Pietų Kaukaze – taip netoli, deja, Armėnija griebiasi naujų klastų.

Pirmiausia priminsiu, ką šių metų spalio 13-ąją rašė armėniškas leidinys lragir.am, cituodamas Reuters agentūrą. Ogi citavo Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, kuris šaukė, esą „Prancūzija nepaliks Armėnijos likimo valiai, neleis skriausti armėnų“.

Taip pat krenta į akis leidinyje „Jewish Press“ paskelbta informacija, kad šių metų lapkričio 15 dieną Prancūzijos Senate buvo aptariama rezoliucija, kuri įpareigotų oficialųjį Paryžių įvesti ekonomines sankcijas Azerbaidžanui dėl neva „nepagrįstos agresijos prieš Armėniją“. Šio pareiškimo iniciatoriai ragino ir kitas Europos Sąjungos šalis boikotuoti azerbaidžanietišką naftą bei dujas, nes azerbaidžaniečiai neva skriaudžia armėnus.

Oficialiojo Paryžiaus elgesys – visiškai nesuprantamas. Taip, puikiai žinome, jog Prancūzijoje įsikūrusi įtakinga armėnų diaspora. Ne sykį rašyta, kaip Prancūzijoje gyvenantys turtingi armėnai daro spaudimą Prancūzijos prezidentui: „jei per rinkimus norite sulaukti mūsų balsų, elkitės taip, kaip mes pasakysime“.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet taip elgtis, kaip elgiasi ponas E. Macronas, – vis tik negalima. Prancūzijos vadovo elgesys – apgailėtinas. Prancūzijos prezidentas atvirai pataikauja armėnų diasporai nusispjaudamas į visus padorumo, sąžiningumo, teisingumo principus. Principingas prezidentas pirmiausia žiūrėtų, kas teisus, o kas – kaltas. Ir tik tuomet pultų brėžti išvadas. Tuo tarpu Prancūzijos prezidentui nė motais, kad būtent Armėnija buvo okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą, o ne atvirkščiai. Prancūzijos prezidentas nenori prisiminti, kiek dešimtmečių oficialusis Baku kantriai prašė tarptautinės  paramos grąžinant jam Karabachą taikiomis priemonėmis.

Galų gale Prancūzijos prezidentas nemato, kokia Armėnija panaši į Rusiją. Lyg du vandens lašai. Skirtumas tik toks, kad agresyvioji Rusija puldinėja daug kaimyninių šalių (omenyje turiu Čečėniją, Moldovą, Gruziją, Ukrainą). O Armėnija kardus sukryžiavusi šiuo metu tik su Azerbaidžanu. Bet jei žvelgsime giliau, puikiai matysime: tiek Rusija, tiek Armėnija – abi agresorės, kurios nevengia net pačių bjauriausių puldinėjimų ir intrigų.

Armėnai prie Rusijos ambasados Jerevane surengė prorusišką mitingą

Ypač Rusijos ir Armėnijos panašumus išryškina Kremliaus agresija prieš Ukrainą. Štai tik keletas palyginimų.

2014 – 2022 metais Rusija okupavo apie 20 proc. Ukrainos teritorijos (Donbasas ir Krymas).

1991-1993 metais armėnų karinės pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko ir Rusijos 622-ojo atskirojo bataliono, okupavo apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos (Karabachas ir septynetas gretimų rajonų). Kad Armėnija anuomet okupavo dalį Azerbaidžano, byloja Europos komisijos 1995.05.31 metais paskelbta rezoliucija: Armėnija – agresorė, Armėnija – okupantė.

Kaip Rusija dabar iš okupuotų Ukrainos teritorijų prievarta išveža į savo teritoriją gyventojus (arba juos išžudo, arba priverčia bėgti), taip Armėnija elgėsi su Karabache ir gretimuose 7-iuose rajonuose gyvenusiais azerbaidžaniečiais. Dėl Armėnijos agresijos pabėgėliais tapo apie milijonas Azerbaidžaniečių. Tai – oficiali Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija, pasirašyta 1994 metų kovo 23 dieną.

1991 – 1993 metais (pirmasis karas dėl Karabacho) nužudyta 17 tūkst. civilių azerbaidžaniečių. Antrojos Karabacho karo metu (2020-ieji) – žuvo 93 civiliai azerbaidžaniečiai.

Nuo armėnų paliktų minų sužaloti 3345 civiliai azerbaidžaniečiai (omenyje turimas 30-ies metų laikotarpis). Per tuos tris dešimtmečius Armėnija, kaip dabar Rusija apšaudo Ukrainą, apšaudė per 80 azerbaidžanietiškų miestų ir gyvenviečių. Kaip rusų kariai Bučoje, taip 1992-aisiais metais armėnai žiauriai žudė Hodžaly miesto gyventojus (nužudyta, nukankinta, dingo be žinios apie 500 azerbaidžaniečių civilių).

Taigi faktorių, kurie leidžia agresyviąją Rusiją lyginti su agresyviąja Armėnija, – kiek tik nori. Deja, Prancūzijos vadovas jų nemato.

Armėnijos karinė ataka prieš civilius Azerbaidžano miestus 2020-ųjų rudenį

Nenori matyti ir šiandieninės armėnų separatistų klastos – neva Karabachą būtina prijungti prie Rusijos. Šių metų balandžio 14 dieną leidiniui News.am buvęs Armėnijos premjeras Bagratianas pranešė, esą separatistinis anklavas siekia prisijungti prie Rusijos ir tapti pilnateise Rusijos dalimi. Kitą dieną atsargos pulkininkas Naapetianas pabrėžė kanale Live News, jog vienintelė išeitis šį anklavą išlaikyti savo rankose – prilipinti jį prie Rusijos. Gegužės 10 dieną buvęs Armėnijos Nacionalinio susirinkimo delegacijos vadovas Europos Parlamentinėje asamblėjoje ponas Geganianas kanale Hayeli AM (youtube.com) reikalavo, kad Karabacho armėnai oficialiai kreiptųsi į Rusiją prašydami oficialiai įtraukti į Rusijos Federacijos sudėtį.

Hodžaly tragediją primenantis plakatas

Armėnijos separatistai net neslepia, jog, mėgindami įgyvendinti šį klastingą planą, pavyzdį ima iš Rusijos, 2014-aisiais okupavusios Krymą. Taip, Karabacho (ir ne tik Karabacho) armėnams masiškai peršami Rusijos pasai. Lygiai taip pat, kaip kadaise – separatistams Donbase ir Kryme. Kad galėtų dalyvauti referendumuose (tegul ir neteisėtuose), kad formaliai turėtų teisę pasirašyti peticijas (tegul ir niekines).

Tikiuosi, ši paskutinioji Jerevano klasta žlugs kaip ir visi ankstesnieji Armėnijos gudravimai bei išsisukinėjimai. O primityviai Armėnijai pataikaujantis Prancūzijos prezidentas E.Macronas vieną sykį dėl amoralaus elgesio atsidurs kvailio vietoje.

2022.11.04; 12:30

Marija Maksakova ir Andrėjus Ilarionovas

Šiandien pasidalinsiu mintimis, kurios kilo peržiūrėjus Marijos Maksakovos (Ukraina) interviu su ekonomistu Andrėjumi Ilarionovu (JAV). Omenyje turiu pokalbį, kuris viešojoje erdvėje paskelbtas lapkričio 1-ąją.

Kuo ypatingas šis interviu? Kaip visada, ekonomistas A.Ilarionovas linkęs gretinti politikų pareiškimus, veiksmus, skaičius, tokiu būdu į paviršių iškeldamas daug ne itin malonių įtarimų. Nes tik lyginant įmanoma užčiuopti, kur meluojama, kada sakoma tiesą.

Akis pirmiausia bado specialusis JAV įstatymas – lendlizas (lend-lease). Prisimenate, kokios būta euforijos, kai įstatymą gegužės 9-ąją iškilmingai pasirašė JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas)? Dauguma džiūgavo – tuoj sulauksime amerikietiškų tankų, naikintuvų, toliašaudės artilerijos! O štai ekonomistas A.Ilarionovas dar vasarą ukrainiečius perspėjo – nebus jokio lendlizo, jus tiesiog apgaudinėja. Liūdnomis prognozėmis A.Ilarionovas viešai dalinosi ir gegužės 23-iąją, ir birželio 8-ąją (po kelių tokio pobūdžio pareiškimų jį nustojo į laidas kviesti, sakykim, Markas Feiginas).

Anuomet A.Ilarionovas tvirtino, kad lendlizo nebus ir spalio 1-ąją, nors būtent šią datą kaip seniai laukiamo lendlizo pradžią nurodė, A.Ilarionovo teigimu, įtartinasis, prieš Ukrainos interesus veikiantis buvęs KGB agentas Jurijus Švecas.

Šių metų lapkričio 1-ąją ponas A.Ilarionovas vėl priminė: o juk aš buvau teisus, lendlizo nėra iki šiol. Pasak šio eksperto, tėra penketas kanalų, kurių pagalba JAV teikia karinę paramą Ukrainai: JAV Gynybos ministerijos (ginklai persiunčiami ukrainiečių kariams per 42 – 48 valandas), Valstybės departamento kanalas, kurio pagalba ginkluotė užsakoma, gaminama ir tik po kelerių mėnesių ar metų pateks į Ukrainą, bei dar trys, kuriais užsakoma karinė amunicija, kurią dar būtina pagaminti, nes jos nėra sandėliuose.

Taigi nuo šių metų vasario 24-osios, kai Rusijos karinės pajėgos įsiveržė į Ukrainą plačiu frontu, Ukraina iš JAV sulaukė vos 11 milijardo dolerių vertės pagalbos, dar 7 milijardai dolerių numatyti, ir jais artimiausiu metu Kijevas galės pasinaudoti. O štai tokio kanalo, kuris vadintųsi lendlizas, – nėra. Tai reiškia, kad dar gegužės 9-ąją, pasirašydamas specialųjį įstatymą, J.Bidenas neplanavo jokių skubių, milžiniškų lendliziškų pagalbų Ukrainai.

JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto

Iš kur tai A.Ilarionovui buvo žinoma? A.Ilarionovas taip atsakė M.Maksakovai: tereikėjo atsiversti oficialų JAV Kongreso internetinį puslapį ir tuos vos du puslapiukus atidžiai perskaityti. Svarbiausia, kad tame įstatyme, A.Ilarionovo teigimu, nenumatyti jokie skaičiai: neurodyta, kada ir kiek ginklų Amerika įsipareigoja tiekti Ukrainai. O jei nėra konkrečių įsipareigojimų, tai J.Bideno rankos atrištos – jis gali Ukrainai perduoti vieną pistoletą, gali nusiųsti du pistoletus, o gali iš viso nieko ukrainiečiams nedovanoti.

J.Bidenas taip ir elgiasi – neduoda Ukrainai ginklų tiek, kiek reikėtų. J.Bidenas neduoda ginklų Ukrainai, nors, įsidėmėkite tai, kariniuose JAV sandėliuose jų – užtektinai. Profesionalūs dezinformatoriai, pasak A.Ilarionovo, net buvo paleidę gandų, esą J.Bidenas taip baudžia Volodymirą Zelenskį, atsisakiusį numarinti prieš J.Bideno sūnų Hunterį (Hanteris Baidenas) Ukrainoje iškeltą baudžiamąją bylą dėl finansinių aferų.

Iš tikrųjų – viskas sudėtingiau. Šiandieninė JAV administracija (JAV prezidentas J. Bidenas, jo patarėjas Nacionalinio saugumo klausimais Jake Sullivanas ir JAV Centrinės žvalgybos agentūros CŽA vadovas Williamas J. Burnsas) nenori, kad Ukraina laimėtų. Būtent: jie nenori, kad Ukraina pralaimėtų, bet netrokšta ir jos pergalės. Nes mano, kad Ukraina – tai Rusijos įtakos sferai priklausanti valstybė. Todėl ir karinė JAV pagalba – tarsi pipetė, kuria lašinami vandens lašai į karščio iškamuotą dykumą.

Kokiais argumentais savo įtarimus A.Ilarionovas patvirtina? JAV iki lapkričio 1-osios Ukrainai davė ginklų tik 0,3 proc. nuo to, ką turi savo sandėliuose ir angaruose. Pavyzdžiui: Amerika šiuo metu turi per 6 tūkst. modernių tankų. O kiek jų padovanojo Ukrainai? Remiantis paskutiniais duomenimis, iš Vakarų ukrainiečiams tebuvo atgabenta 200 tankų. Palyginimui: iš rusų karių fronte ukrainiečiai atėmė 400 tankų, t.y. du sykius daugiau nei sulaukė vakarietiškos pagalbos. JAV savo sandėliuose turi per 80 tūkst. modernių karo mašinų. Ukrainai jų padovanojo vos keletą šimtų, kai, pavyzdžiui, Afganistanui kadaise tokių mašinų siuntė tūkstančiais (o juk Talibanas ir Rusijos armija – kaip dangus ir naktis). Alfganistanui kadaise JAV buvo labai dosni ir lėktuvais – išsiuntė per 100 karinių lėktuvų, įskaitant ir modernius orlaivius. O Ukrainai – vos 20-imt senojo modelio sraigtasparnių. Ukraina negalinti pasidžiaugti turinti net daug HIMARS įrenginių. Vos kelios dešimtys, nors reikėtų mažų mažiausiai kelių šimtų.

Kitas palyginimas: Rusija į Ukrainą paleidžianti per 60 tūkst. artilerinių sviedinių, kai ukrainiečiai per tą patį laikotarpį atsakyti gali tik 6 tūkst. Taigi Rusijos ir Ukrainos pajėgumų santykis: 10 ir 1. Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria 15 milijardų dolerių, Ukraina per mėnesį su Vakarų pagalba – vos 6 milijardus.

Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.

Kelkime dar vieną dabartinei JAV administracijai nemalonų palyginimą? Kada Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas siautėjo labiausiai? Taip, Kremlius agresyviai elgėsi visuomet: ir tuomet, kai prezidentavo Klintonas, Bušas, Obama (jų valdymo metu užpulta Čečėnija, Gruzija, įsiveržta į Donbasą). Bet labiausiai V.Putinas įsisiautėjo tuomet, kai JAV prezidentu buvo išrinktas J.Bidenas. Kremlius prieš Ukrainą pradėjo tikrą karą. O kaip, sakykite, V.Putinas elgėsi, kai Amerikai vadovavo Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas)? Kai prezidentavo D.Trumpas, V.Putinas nepradėjo nė vienos karinės kampanijos – nei mažos, nei didelės.

Atsitiktinumas ar dėsningumas? D.Trump turi nuopelnų globaliam saugumui? B.Obama nedavė Ukrainai jokių ginklų 2014-aisiais, nors Rusija tąsyk veržėsi į Donbasą ir Krymą. Atėjęs į valdžią D.Trumpas 2017-aisiais padovanojo ukrainiečiams užtektinai daug prieštankinės ginkluotės, rengė su Ukrainos kariškiais bendras karines pratybas, JAV karo laivai nuolat patruliavo Juodojoje jūroje, amerikiečiai smogė rusiškai „Wagner“ grupuotei Sirijoje ir ją sunaikino, JAV žvalgybiniai lėktuvai nuolat skraidė virš Ukrainos. D.Trumpas taip pat privertė NATO šalis atverti pinigines – daugiau lėšų sumesti į Aljanso biudžetą. B.Obamos laikais NATO biudžetas sumažėjo 83 milijardais dolerių, D.Trumpo laikais – padidėjo 85 milijardais dolerių.

JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žodžiu, lapkričio 1-ąją surengta M.Maksakovos ir A.Ilarionovo diskusija sukėlė daug nerimo. Puikiai suprantu, jog Vakarai, kaip bebūtų, padeda Ukrainai. Jei ne Vakarų pagalba, Ukraina šiandien dar labiau vargtų ir kentėtų. Neatmetu galimybės, jog A.Ilarionovas klysta, nežino visų detalių ir smulkmenų. Neatmetu ir galimybės, jog kritikuodami Vašingtoną dėl menkos paramos Kijevui rizikuojame likti … be jokios pagalbos.

Ir vis tik A.Ilarionovo iškeltos versijos vertos rimtesnės analizės.

Gal, sakau, Lietuvoje reziduojantis JAV ambasadorius Robertas S. Gilchrist galėtų pakomentuoti A. Ilarionovo pareiškimus: kur tiesa, o kur melas? 

Beje, padėtis – įtemta. V.Putino paskelbta mobilizacija – skaitlinga. Kaip teigia A.Ilarionovas, Rusija galinti suburti karių per vieną milijoną… 

2022.11.02; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien pradedu nuo ginčo, ar leistina Lietuvai pakeisti Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą taip, kad neliktų žodžio „rusas“.

Poetas, vertėjas, publicistas Georgijus Jefremovas viešai pareiškė, jog tai taptų klaida ir prisitaikėliškumu („Gal iš keršto pervadinti Rusiją, Maskvą ir Kremlių? Man tai primena vaikų darželį. Toks vaikų darželio ir beprotnamio mišinys““; LRT.lt). Toji publikacija pavadinta: „Sąjūdyje dalyvavęs rusų poetas: kas visą tautą kaltina kraugeriškumu, tiesiog yra rasistas“).

Negaliu sakyti, jog visos G.Jefremovo mintys šių eilučių autoriui – nepriimtinos. Ten radau pastebėjimų, kurie verti pagarbos.

Tačiau labiau patiko rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas – „Atsakymas p. Georgijui Jefremovui, arba „Na silu mil ne budes“ (lrt.lt). Išsamus rašytojos komentaras byloja, jog šį teatrą įkūrė ne rusai. Atvirkščiai: visos Rusijos valdžios, įskaitant ir carinę Rusiją, ir sovietinę Rusiją, šį teatrą prievartavo liepdamos kurti politiškai angažuotus spektaklius. K. Sabaliauskaitė rašo: „Šis teatras savo ištakose buvo alternatyva prievartiniam rusinimui. Tad vadinti jį Rusų teatru – jo įkūrėjų išniekinimas“. K. Sabaliauskaitė tvirtina: „Mes tiesiog susigrąžiname teisę vadinti daiktus originaliais, mūsų, Lietuvos, istorijos vardais, o ne primestiniais, okupaciniais“.

Polemizuodama su G. Jefremovu rašytoja K. Sabaliauskaitė dar pastebi: „Suprantu, daugeliui rusų šiandien skaudu ir nemalonu. Jums skaudu dėl pervadinto teatro, bet rusų žudomiems, kankinamiems ir prievartaujamiems ukrainiečiams – dar skaudžiau. O apie juos jūs – nė žodžio savo interviu. Nulis empatijos, nulis užuojautos. Savas įvaizdis, savas įžeistumas, savas teatras – svarbiausia.“

Narve. Slaptai.lt nuotr.

Mano supratimu, ypač vertinga K. Sabaliauskaitės įžvalga: „Dabartinių įvykių klimate meilės Rusijai nejaučia daugelis Lietuvos žmonių – nes mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai, esame sveiki ir laisvi žmonės“.

Būtent – mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai!

Visiems senų seniausiai aišku, jog lietuviai, jei jie gyvena nepriklausomoje valstybėje, turi teisę keisti pavadinimus kaip išmanydami. Mes nepadarėme nieko blogo iš savo miestų, aikščių, skverų išveždami sovietinių karių paminklus, atsisakydami sovietinių Žalioji tilto „balvonų“, atsikratydami rašytojo Petro Cvirkos monumentu, gatvę prie Rusijos ambasados Vilniuje pavadindami ukrainiečių didvyrių vardu.

Tad kodėl tiek daug vietos skiriu šiai temai, jei viskas – akivaizdu? Mus vis tik kamuoja prakeiktas Stokholmo sindromas. Šio sindromo požymiai prasiveržia, kai bendraujame su savo partneriais, draugais, sąjungininkais.

Štai neseniai oficialusis Vilnius susirūpino, jog diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje ypač bjauriai skriaudžiamos vos begyvuojančios lietuviškosios klasės, mokyklėlės.

Pagirtinas Lietuvos Seimo susirūpinimas. Bet juk ne ką lengviau kvėpuoja ir lietuviškosios mokyklos Punske, Seinuose. Skirtumas tik toks – Lietuvos valdžia drasko akis A. Lukašenkai, o štai Lenkijos prezidentui ir Lenkijos premjerui bent kiek garsiau priekaištauti nedrįsta nei Vilniuje, nei Varšuvoje. Taip, Lenkija – mūsų strateginė partnerė, jos karinė parama mums – gyvybiškai reikalinga. Todėl ir keista, kad du strateginiai partneriai nesusėda prie bendro stalo – apie Punsko bei Seinų lietuvių polonizaciją nepasišneka atvirai.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita tema – literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys, tyrinėdamas senuosius archyvus tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse, išsiaiškino, jog Lietuva kadaise turėjo ne vieną, o net keliolika oficialiai tituluotų, visuose Žemės kampeliuose pripažintų karalių ir karalienių. Šiuos atradimus jis aprašė savo knygose. Omenyje turiu kad ir veikalą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Regis, sveika, Stokholmo sindromu neužsikrėtusi tauta džiūgautų šokinėdama iš laimės. Bet Lietuvos valdžia, regis, neapsidžiaugė šiuo atradimu. Geriau jau būkime maži, silpnučiai, neturintys didingos istorijos – kam mums tas karalių tautos titulas? Įsižeis Lenkija? Gal nepatiks karalius turinčiai Belgijai, Prancūzijai, Ispanijai? Dar ims į mus šnairuoti, neišties pagalbos rankos?

Lietuviškojo sindromo pavyzdžių matau labai daug. Kiek per pastaruosius keliolika metų Vokietija krėtė kiaulysčių, įskaitant Nord Stream 2 dujotiekį? O juk prie Vokietijos ambasados Vilniuje per pastaruosius keliolika metų dėl šio dujotiekio nebuvo surengta nė vieno protesto. Kremliui akis draskome dėl visko, nepabijojome dėl Taivano atstovybės susipykti su Kinija, o štai priekaištauti sąjungininkui Berlynui dėl Angelos Merkel bičiulystės su Kremliumi – nepanorome. O juk su sąjungininkais, regis, galėtume visus reikalus aptarti nuoširdžiai, atvirai, neįsižeisdami ir nesupykdami!

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Mano giliu įsitikinimu, protesto mitingų turėjo būti surengta net prie JAV ambasados Vilniuje – sakykim, tomis dienomis, kai JAV administracija pareiškė ginsianti tik NATO teritorijas, o štai į Ukrainą savų karių nesiųs (derėjo priminti Budapešto memorandumą, kuriuo 1994-aisiais JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą). Priekaištauti Vašingtonui nedrįsome ir tuomet, kai Ukraina pirmosiomis karo savaitėmis amerikietiškų ginklų beveik negaudavo. Kuomet Azerbaidžanas 2020-aisiais nusprendė jėga susigrąžinti pagal tarptautinę teisę jam priklausantį Karabachą, Lietuvos politikai nedrįso palaikyti teisingai besielgiančių azerbaidžaniečių (ukrainiečiams galima jėga vaduoti savo teritorijas, o azerbaidžaniečiams – tik dešimtmečius užsitęsusiomis beprasmėmis taikos derybomis?), nes matė, jog Briuselis ir Strasbūras neoficialiai palaiko 1992 – 1994-aisiais neteisėtai Karabachą okupavusius armėnų separatistus. Lietuvos katalikai nesusirinko nė į vieną mažytį mitingėlį prie Vatikano atstovybės Vilniuje po keistų Popiežiaus Pranciškaus pareiškimų dėl Rusijos – Ukrainos karo. Lietuviai neprotestavo, kai Europos Sąjunga prievartavo įsileisti nelegaliai Lietuvos – Baltarusijos sieną kertančius migrantus suteikiant jiems išskirtines teises ir apsaugas…

Tad rašytoja K. Sabaliauskaitė nėra visiškai teisi, kai sako, jog mūsų nekamuoja Stokholmo sindromas. Mes turime daug nepilnavertiškumo kompleksų, įskaitant ir Stokholmo sindromą…

Draugas.org

Šis tekstas publikuotas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS.org

2022.10.13; 07:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jei paklaustumėte, kuris civilizuoto pasaulio lyderis labiausiai nepatiko šių eilučių autoriui praėjusią savaitę, – paminėčiau Popiežių Pranciškų. Jei esame demokratai, jei gerbiame žodžio laisvę, pripažinkime, jog turime teisę kritikuoti ne vien prezidentus, premjerus, generolus. Mūsų dėmesio centre galįs atsidurti net Šventasis Tėvas.

Taigi praėjusį sekmadienį, sakydamas Viešpaties Angelo maldą, Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, pontifikas pabrėžė, jog būtina rasti kelią iš krizės. Tąsyk buvo ištarti ir šie žodžiai: „Absurdiška, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme“.

Lyg ir prasmingas, viltingas religinio vadovo raginimas. Tik nesuprantu, kuo čia dėtas Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis? Ne Ukraina užpuolė Rusiją, ne Ukraina žvangina branduoliniu ginklu, ne Ukraina aneksuoja Rusijos Federacijos žemes. Juolab dera prisiminti, jog Ukraina jau senų seniausiai neturi branduolinio ginklo – iš jos šis ginklas buvo išviliotas, t.y. iškeistas mainais į popierines, jokios vertės neturinčias amerikietiškas, britiškas (apie Rusiją – nė nekalbu) garantijas.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Tad jei esame džentelmenai, kibkime į Vladimiro Putino švarko atlapus, o V. Zelenskį palikime ramybėje. Beje, Šventasis Tėvas turi puikią progą priekaištauti V. Putinui, kadangi šią žmogystą prieš keletą metų apdovanojo Taikos angelo medalikėliu. Žinoma, jau tada Vatikanas pasielgė kvailai – užkabino Taikos angelo medalį žmogui, kuris kraujyje paskandino Čečėniją, užpuolė Gruziją, nunuodijo Aleksandrą Litvinenką.

Todėl oficialusis Vatikanas turi puikią progą tarti V. Putinui – grąžink medalikėlį, tu jo nevertas.

Tačiau Popiežius Pranciškus kažin kodėl kreipiasi ir į Ukrainos lyderį. Kodėl – būtent dabar? Juk vis daugiau politikų, kariškių, apžvalgininkų pripažįsta, jog derybos su V. Putinu tėra saviapgaulė. V. Putinas liausis šantažavęs Vakarus, įskaitant Ukrainą, tik tuomet, jei bus parklupdytas ant kelių. Derybas jis išnaudotų tik egoistiniams tikslams – ruoštųsi naujiems išpuoliams.

Net JAV gyvenantis skeptiškasis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, visuomet tvirtinęs, jog iki ukrainietiškos pergalės dar labai toli, viename iš paskutiniųjų video interviu prasitarė, jog mato žingsnius, kurie byloja apie Ukrainos kariuomenės persilaužimą. Viešojoje erdvėje esu aptikęs daug rimtų apžvalgininkų, kurie pastebi, jog Kremlius kasdien ritasi žemyn, todėl V. Putinui reikalingas bent trumputis atokvėpis, leisiantis pergrupuoti savas pajėgas naujam karui. Vis daugiau Vakarų politikų pripažįsta, jog Kremliaus diktatorius oficialiais ir neoficialiais kanalais meldžia, kad Vakarai pergales skinantį V. Zelenskį priverstų stabtelėti. Omenyje turiu nuolaidas – tegul atiduoda Rusijai tuos prieš keletą dienų aneksuotus ukrainietiškus regionus, ir įsiviešpataus taika.

Ypač V. Putinas nusiminė, kai Kinijos vadovai jam atvirai nurodė: kiniečiams nereikalingi nevykėliai, todėl tegul nesitiki rimtos Pekino pagalbos.

Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žodžiu, Popiežius Pranciškus apie taikos derybas prabilo „ne laiku ir ne vietoj“, ir dar pamiršdamas, kad, apart taikos, egzistuoja ir kitų vertybių. Pasaulio didieji privalo gerbti teritorinio vientisumo principus. Nes tik atkūrus teritorinį vientisumą įsivyrauja tikroji taika ir tikrasis teisingumas. Jei užpultoji valstybė prievartaujama sėdėti tyliai sudėjusi rankas, tai tokia taika – prasta taika.

Ypač tai akivaizdu, kai nagrinėjamas Azerbaidžano pavyzdys. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Bet 1992 – 1994 metais armėnų separatistai, pasinaudoję tuometinio Baku silpnumu, Karabacho regioną iš Azerbaidžano atėmė. Beveik tris dešimtmečius oficialusis Baku prašė, kad Vakarai padėtų taikiai susigrąžinti prarastą teritoriją. Deja, visus tris dešimtmečius Vakarai apsimetė siekiantys tiesos ir taikos, o iš tikrųjų pusiau slapta, pusiau atvirai pataikavo agresoriui – Armėnijai.

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Azerbaidžanui nusibodo tuščios vakarietiškos kalbos apie taiką, gėrį, grožį, pagarbą teisei. Ėmė ruoštis karui. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas per 44 dienas susigrąžino didžiąją Karabacho dalį. Beje, okupuotos teritorijos buvo išlaisvintos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, tad civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai nenukentėjo. Dar vertėtų pridurti, jog Azerbaidžanas išlaisvintose teritorijose aptiko 7559 prieš pėstininkus nukreiptas minas, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusių sviedinių, paslėptų pastatuose ir griuvėsiuose.

Azerbaidžanas nuoširdžiai kvietė Vakarų pasaulio diplomatus pasižiūrėti, kaip barbariškai armėnų separatistai naikino azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, architektūros paminklus Karabache. Bet ne visi Europos diplomatai panoro tai pamatyti. Išvysti armėniškojo barbarizmo pavyzdžių nepanoro būtent tendencingai nusiteikę diplomatai.

Po 2020-ųjų sėkmingo žygio Azerbaidžanas daug sykių kvietė oficalųjų Jerevaną sėstis prie derybų stalo – grąžinti visas Azerbaidžanui priklausančias Karabacho žemes. Bet Armėnijos valdžia iki šiol muistosi: siunčia diversines grupes, apšaudo azerbaidžaniečių karius, minuoja kelius. Visą kaltę už 2022-ųjų rugsėjį surengtas provokacijas, žinoma, suverčia azerbaidžaniečiams. Europos sostinėse rengia piktus protesto mitingus, esą „žiaurūs musulmonai skriaudžia krikščionis armėnus“. Prancūzijoje, Vokietijoje puldinėja Azerbaidžano ambasadas, įrodinėdami, esą Vakarai privalo „apginti vargšę Armėniją“. Tiksliau tariant, patys muša, patys verkia. Deja, Jerevano versijas čia pat pasigauna proarmėniškų pažiūrų politikai Vašingtone, Paryžiuje, Berlyne. Taip melas ir plinta po pasaulį…

Tik nuo melavimų ir gudravimų niekas nepasikeis. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano regionas. Armėnija privalo visą Karabachą grąžinti tikriesiems savininkams. Gražiuoju arba piktuoju – kito kelio nėra.

Draugas.org

2020- 2022-ųjų karinių susidūrimų Pietų Kaukaze buvo galima išvengti, jei Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius būtų griežtai reikalavę, jog okupantai nešdintųsi iš svetimų žemių, kitaip Azerbaidžanas turįs teisę jėga susigrąžinti Karabachą. Bet Europa gudravo žaisdama dvigubus žaidimus. Vatikanas – ne išimtis. Na kaip gi pasmerksi krikščionis ir užtarsi musulmonus? Tokiais atvejais tiesa ir teisingumas, akivaizdu, stumiami į šalį…

Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.10.06; 08:46

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Ir vėl – daug nerimo. Kremlius paskelbė mobilizaciją. Vladimirui Putinui verkiant reikia naujų karių. Viešoji erdvė mirgėte mirga nuo optimistinių prognozių, esą dalinė mobilizacija (iš tiesų – tai visuotinė mobilizacija), įsiūbuos protestų bei neramumų bangas pačioje Rusijoje, ir Rusijos diktatorius kris.

Būtų puiku, jei taip nutiktų. Bet ar tikrai Rusijoje kils skaitlingi pasipriešinimo mitingai? Ar tikrai Kremlius nesugraibys bent milijono kariauti Ukrainos fronte norinčių idiotų? Juk į kovą prieš „nekenčiamus chocholus“ jau verbuojami net kalėjimuose sėdintys recedyvistai. Nori į laisvę – pirma pašaudyk į ukrainiečius.

Šių eilučių autorius linkęs nagrinėti niūriausius variantus. Jei tokiu atveju apsiriksi – tai atneš tik džiaugsmo. O jei neapsiriksi – tai būsi bent pasiruošęs juodai dienai. Todėl rusiškoji visuotinė mobilizacija, mano supratimu, reiškia, kad ir Ukrainai teks šaukti į karą daugiau jaunų, stiprių, patriotiškai nusiteikusių, drąsių vyrų. Vadinasi, mūšiai Ukrainos fronte bus dar kruvinesni nei iki šiol. Menka paguoda, kad dauguma į nusikalstamą karą dabar šaukiamų rusų – prastai parengti kovoms, ir ukrainiečių kariai juos įveiks. Esama pavojaus, jog Vakarai, matydami, kaip plačiai liejasi kraujas, ims panikuoti: tegul oficialusis Kijevas paaukoja agresoriui keletą savų regionų vardan „pasaulinės ramybės“.

Policijos sraigtasparnis. Slaptai.lt nuotr.

Nuo tokios vakarietiškos išdavystės mes neapsaugoti. Praėjusią savaitę atidžiai peržiūrėjau dešimtis ukrainiečiams palankių Ukrainos, JAV, Rusijos politikų, ekspertų, žurnalistų video komentarų. Daugelis atvirai ar mažiau atvirai prasitardavo, jog Vakarai siunčia kariaujančiai Ukrainai ginklų, bet akivaizdžiai per mažai. Ukrainos prezidento ofiso patarėjas kariniams reikalams Aleksejus Arestovičius, Marko Feigino paklaustas viename iš paskutiniųjų interviu, ar Vakarai duos užtektinai ginklų, kilus dar žiauresniems mūšiams, atsakė teigiamai. Tačiau žodžiai „taip, duos“ skambėjo, atvirai tariant, neįtikinamai. A.Arestovičius akivaizdžiai abejojo, ką ir kaip atsakyti. Beje, jis tame pačiame interviu leido sau pastebėti, kaip akivaizdžiai muistosi Vokietija: tai tvirtina duosianti visko, ko reikia, tai pagalbą sulaiko. O kur žadėti tankai „Leopard – 2“, ponai vokiečiai? Tai – viešas A.Arestovičiaus klausimas.

Karinis ekspertas Olegas Ždanovas savuose video komentaruose neneigia, jog ukrainiečių kariams toliašaudžių artilerijos įrenginių trūksta mažų mažiausiai keletą kartų: turi kelias dešimtis, o reikėtų – kelių šimtų. Apie modernių, galingų ginklų trūkumus tvirtina Ukrainos prezidento patarėjas Michailas Podoliakas. Pats Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis net menkiausia proga prašo: duokite daugiau ginklų, ir mes juos sumalsime į miltus…

Ugniagesių gelbėtojų automobiliai. Slaptai.lt nuotr.

Portale diaspora.ua peržiūrėtame Bohdano Borovetso pokalbyje su JAV karininku Gary Tabachu ne sykį buvo minimi skaičiai: rimtų toliašaudžių pabūklų ukrainiečiai teturi vos keletą dešimčių, kuriais dengia ilgą, per tūkstantį kilometrų nutįsusią Ukrainos – Rusijos sieną, tuo tarpu jiems reikėtų kelių šimtų pabūklų. Ukrainiečiai maldaute maldauja modernių naikintuvų, modernių tankų. Bet kol kas Vakarai abejingi šiems prašymams.

Ponas G. Tabachas dar pastebėjo, kad JAV prezidentui Joe Bidenui nūnai labiausiai rūpi kova su klimato kaita, o ne Ukrainos reikalai (nors dėl karo Juodojoje jūroje – tikra ekologinė katastrofa). Amerikos prezidentas taip pat ne sykį tvirtino, jog Taivaną nuo galimos Kinijos atakos amerikiečių kariai gins visomis priemonėmis, o štai apie Ukrainą tepasakė, jog amerikiečių kariai į Rusijos – Ukrainos karą tiesiogiai nesikiš. Tai – ne mano, o JAV piliečio G.Tabacho priekaištai.

Ypač kategoriškas TV klub „Kontinent“ laidoje Nr. 535 buvo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas (kadaise dirbo Vladimiro Putino komandoje, paskui pasitraukė į Vakarus). Jo nuolat kartojama versija: JAV duoda ginklų Ukrainai tik tiek, kad Kijevas nepatirtų pralaimėjimo. Skūpiai siunčiama ginkluotė Ukrainai reiškia, kad dabartinė JAV prezidento administracija nesuinteresuota greita, akivaizdžia Ukrainos pergale. O tai byloja, esą ukrainiečiai stumiami kapituliacijos link.

Pasak A.Ilarionovo, ukrainiečių kariai demonstruoja drąsos, sumanumo, ištvermės stebuklus, bet jei Baltuosiuose rūmuose Vašingtone bus nuspręsta jiems nesiųsti ginklų tiek, kiek reikia, jie pralaimės.

Greitoji medicinos pagalba. Slaptai.lt fotografija

Nenoriu visur įžvelgti išdavysčių bei sąmokslų. Tačiau vis tik nesuprantu: jei ukrainiečiai prašo kelių šimtų toliašaudžių pabūklų, tūkstančio modernių tankų, kelių dešimčių naikintuvų, kodėl Vašingtonas, Berlynas, Paryžius, Londonas ir Roma jų neduoda? Atsakymai į šį klausimą galimi tik du. Arba Vakarai niekam tikę, nes neturi angaruose užtektinai karo mašinų. Arba specialiai vilkina, ieškodami menkiausių priežasčių nepadėti Ukrainai, nes neįsivaizduoja pasaulio, kuriame – pergalę švenčianti Ukraina ir į šipulius sutriuškinta Rusija.

Kitų atsakymų nežinau. Todėl – velniškai neramu. Jei Vakarai šį sykį Rusijai sudarys galimybę nepralaimėti, vadinasi, Kremlius, išprievartavęs Ukrainą, savo žvilgsnius nukreips į Moldovą ir Baltijos šalis. Deramai nenubausta, atplėšusi nuo Ukrainos, pavyzdžiui, Donbaso, Luhansko, Zaporožės, Chersono sritis, Rusija pasuks savo mobilizuotą milijoną karių į Kišiniovą, Vilnių, Rygą, Taliną. Nejaugi tikrai manome, jog rusų kariai, kurie dabar terioja Ukrainą, aptilus mūšiams pietų ir rytų Ukrainos stepėse, patrauks namo? Jei Vakarai leis V.Putinui neprarasti orumo, jei Ukraina patirs teritorinių nuostolių, Kremliaus banditų apetitai tik išaugs. Jei pasaulis leido kraujyje paskandinti Čečėniją, užpulti Gruziją (Sakartvelą), į dvi dalis padalinti Ukrainą, vadinasi, Vakarai tylės ir tuomet, kai rusiški tankai ims žlegėti Moldovos ir Baltijos šalių pusėn. Juk V.Putinui mano Lietuva – tarsi rakštis užpakalyje. Trukdo tiesioginiam Rusijos susijungimui su Kaliningrado sritimi. Iš Latvijos norėtų atplėšti Latgaliją, iš Estijos – Narvą. Ir taip toliau…

Kaip tada elgsis oficialusis Vašingtonas? Vis dar manys, jog klimato kaitos tema svarbiau nei Rusijos sutriuškinimas? Vis dar tvirtins, jog pats svarbiausias Amerikos tikslas – apginti Taivaną? Vis dar krūpčios nuo menkiausio rusiško branduolinio šantažo? O gal net tada nedrįs Rusijos pavadinti terorizmą remiančia valstybe, nes, tik pamanyk, kentės JAV verslo santykiai su Rusijos teroristine valstybe nelaikančiomis Indija ir Kinija?

Draugas.org

Vakarus tūpčiojimu vietoje kaltinu vadovaudamasis … policijos, greitosios medicinos pagalbos ir ugniagesių statutais. Šioms specialiosioms tarnyboms yra nustatyti griežti terminai. Jei į nelaimės vietą atvykstama per keliolika minučių – viena byla. Jei atlekiama pas ligonį, vaizdžiai tariant, po kelių ar net keliolikos valandų – visai kitas vertinimas. Todėl demokratiją, padorumą, teisingumą deklaruojantys Vakarai privalo skubėti. Po paros malšinti muštynių atlėkusi policija – niekam tikusi policija.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.09.29; 06:00