Armėnijos premjero žmona mokosi šaudyti. Socialinių tinklų nuotr.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: praėjusių metų lapkričio mėnesį stebėjomės Vilniuje surengtu Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimu. Omenyje turime susitikimą su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian (Ana Akopian“).

Mūsų portalas kėlė klausimą: ar tokie tarsi nekalti pasišnekėjimai dera Lietuvai, nuoširdžiai gerbiančiai užsienio valstybių teritorinio vientisumo principus? Juk Armėnijos karinės pajėgos vis dar neteisėtai įsitvirtinusios azerbaidžanietiškame Kalnų Karabache! Oficiali tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos ir NATO šalių nuostata kategoriška: Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, karinės armėnų pajėgos šiame regione – neteisėtos! Iš Kalnų Karabacho brutaliai išvyti visi alei vieno azerbaidžaniečiai! Armėnija vis dar grubiai pažeidžia azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus!

Į ką nusitaikiusi Armėnijos premjero žmona. Socalinių tinklų foto

Jau vien šių aplinkybių užtenka, kad Lietuvos Prezidentūra būtų atsargesnė, rodydama prielankumą oficialiojo Jerevano politikams. Juolab mums pasirodė keisti karts nuo karto pasigirstantys lietuviški pareiškimai dėl Rytų partnerystės programos svarbos – esą Armėnija, kaip ir kai kurios kitos šio regiono valstybės, sakykim, Azerbaidžanas, Sakartvelas (Gruzija), nuoširdžiai raginami judėti Vakarų pusėn. Tik kaip įmanoma Armėnijai pritaikyti Rytų partnersystės taisykles, jei ši valstybė vis dar priklauso kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) organizacijai, kurioje – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas? Gal Lietuvos užsienio reikalų ministerija linkusi temti į Vakarus Armėniją drauge su Giumri mieste dislokuota karine Rusijos baze? Gal vis tik protingiau palaukti, kol Armėnija išstos iš KSSO, išprašys rusų kariškius iš Giumri, ir tik tada ją kviesti į Vakarus?

Ypač mus nustebino oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje 2019-ųjų lapkričio mėnesį paskelbtas sakinys, neva paaiškinantis, kodėl buvo būtinas Lietuvos Pirmosios Ponios ir Armėnijos premjero žmonos draugiškas pokalbis Vilniuje: „Ji, t.y. Nikolos Pašiniano sutuoktinė, taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.“

Slaptai.lt tuomet perspėjo: nederėtų aklai pasitikėti kiekvienu oficialiojo Jerevano žodžiu. Šitaip prieš metus nerimaudami mes buvome teisūs. Neprabėgo nė vieneri metai, o vienoje socialinių tinklų paskyroje šiandien išdidžiai pasakojama, kaip „Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian kartu su 15-a kitų moterų praėjo savaitę trukusio karinio parengimo kursą“. Pasirodo, moterys gyveno kariniame dalinyje, susipažino su kario buitimi, treniravosi, sportavo, sprendžiant iš paskelbtų nuotraukų – mokėsi šaudyti iš pačių įvairiausių ginklų.

Tikrasis Anos Akopian veidas. Socialiniai tinklai

Bet svarbiausia, kad šios pratybos buvo surengtos ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache, dėl kurio iki šiol nesureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas. Man regis, tarptautinė teisė draudžia svetimą regioną okupavusiai jėgai šeimininkauti užimtose žemėse kaip savo nuosavoje teritorijoje.

Tad ko verti 2019-ųjų lapkričio mėnesį Lietuvos Prezidentūros skelbti tvirtinimai, supask, susitikimas buvo būtinas, mat Nikolos Pašiniano sutuoktinė pradėjusi kampaniją „Moterys už taiką“, neva skirtą skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą?“ Nejaugi taika pasiekiama mokantis šaudyti iš sunkiųjų kulkosvaidžių?

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Lietuvai nederėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Šių metų rugpjūčio pabaigoje niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos (armėnai ją vadina Arcachu) delegacija, vadovaujama Arturo Tovmasiano, viešėjo tokioje pat niekur pasaulyje nepripažintoje Padniestrės respublikoje, švenčiančioje 30-ies metų atsiskyrimo nuo Moldovos jubiliejų (kaip ir Kalnų Karabacho atplėšimą nuo Azerbaidžano, taip ir Padniestrės atskyrimą nuo Moldovos Lietuva laiko neteisėtomis agresijomis). Armėnų ir moldavų separatistai vieni kitiems dovanojo Draugystės ordinus, džiaugėsi savo „nepriklausomybėmis“, žadėjo atidaryti prekybos centrus…

Tad kai Lietuva svarsto, ką priimti oficialių, iškilmingų pietų, nederėtų užmiršti patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu pats esi“…

2020.09.03; 06:17

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę.

Armėnų ir lietuvių tautos nuėjo sunkų, permainingą ir krauju pažymėtą istorijos kelią. Kaip ir Lietuva, Armėnijos teritorija 1920 m. buvo užimta bolševikinės Raudonosios armijos dalinių, o nuo 1936 m. ši Kaukazo respublika tapo sovietine. Tuomet išaugo armėnų emigracija į užsienį, ypač noriai jie rinkosi Prancūziją, bet ėmė plūsti ir į Baltijos kraštus.

Irstant SSRS Armėnija iš Rytų Europos bloko šalių viena pirmųjų – 1991-ųjų rugsėjo 12 d. – pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, kai dar pati formaliai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje (kaip ir Rusija, Latvija, Gruzija (Sakartvelas), Kirgizija, Turkmėnija). Tačiau teisybės dėlei reikia priminti, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino iš SSRS sudėtyje buvusiųjų Moldova – praėjus pustrečio mėnesio nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo, o – Islandija, 1991-ųjų vasario 11 d. formaliai patvirtinusi dar 1922 m. paskelbtą pripažinimo de jure aktą.

Rusijos karinis poligonas

Armėnijos Respublika susikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Bet tai toli gražu nereiškė jos savarankiško nepriklausomybės kelio. Ši visų energijos resursų stokojanti Kaukazo šalis puolė į kojas savo buvusiam sovietiniam globėjui, o už tiekiamas dujas ir kitas gėrybes Rusija pareikalavo visiško politinio ir strateginio pavaldumo. Giumri mieste, netoli sienos su Turkija (buvęs Kumairi arba Leninakanas) įsikūrė 102-oji Rusijos karinė bazė, apginkluota zenitiniais raketiniais kompleksais S-300 ir reaktyviniais naikintuvais MiG-29. Kaip pernai gegužę rašė portalas Vesti.ru, remiantis dvišale Jerevano – Maskvos sutartimi, rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. Vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Spauda dar dešimtmečio pradžioje rašė, kad Jerevanas jau 2010-aisiais sutiko pratęsti Rusijos karinės bazės buvimo šalyje terminą, turėjusį pasibaigti 2020– aisiais, iki 2044– ųjų, o Maskva įsipareigojo teikti Armėnijai saugumo garantijas.

Slaptai.lt tuomet klausė, kodėl svetimos valstybės karinės bazės buvimas Armėnijoje, pasak Armėnijos užsienio žinybos vadovo, yra „nediskutuotina tema“ (https://slaptai.lt/rusijos-karine-baze-armenijoje-nediskutuotina-tema/), ir gavo aptakų atsakymą, jog Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų. Jerevanas yra priėmęs „Rytų partnerystės“ programą, tad logiška paklausti, rašo portalas, ar ES vadovybė mėgins Armėniją į bendriją pritraukti prie NATO sienų kartu su rusų kariškiais?

Pridursime, kad Giumri bazėje įsikūrė iš Sakartvelo Alchalkalakio iškeltas Rusijos karinių pajėgų Pietų Kaukaze štabas. Dar 2012 m. rugpjūčio 26 d. savaitraštis „Atgimimas“ rašė, jog Rusija net neslepia, kad Giumri karinė bazė stiprina Šiaurės Kaukazo bei Gruzijos separatistinius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus, Kaukazo respublikas paversdama kariniu koridoriumi, o Armėniją – potencialiu NATO taikiniu. Bet, anot „Atgimimo“, šiuo metu išorinės saugumo garantijos Armėnijos negelbsti, nes, jei kiltų karas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, Jerevanui kariauti tektų pastarajame regione, kuris iš tikrųjų priklauso Azerbaidžanui, taigi, po Rusijos saugumo garantijų skėčiu nepatenka.

Kitaip sakant, Rusijos karinė bazė Armėnijoje ne tiek užtikrina jos saugumą, kiek komplikuoja jos padėtį regione ir gilina Kalnų Karabacho problemą – vieną iš įtempimo Kaukaze židinių.

Pateikiame šiuo metu kiek pasikeitusį Rusijos karinių bazių posovietinėje erdvėje vaizdą.

Rusijos karinės bazės posovietinėje erdvėje

Valstybė

Karinė bazė

Karinis personalas

Terminas

 

Ukraina, Sevastopolis

Rusijos Juodosios jūros karinis laivynas

Per 14 tūkst.

Iki 2042 m.

 

Moldova, Padniestrė

Buvusioji 14– oji SSRS armija

Per 1,5 tūkst.

Rusija buvo įsipareigojusi išvesti bazę iki 2001 m.

 

Baltarusija, Hancavičai

Volgos antiraketinė radarų sistemos dalis

Iki 2020 m.

 

Armėnija, Giumri

102– oji Rusijos karinė bazė

Per 5 tūkst.

Iki 2044 m.?

 

Gruzija, Abchazija

7– oji Rusijos karinė bazė

Per 3,5 tūkst.

 

Gruzija, Pietų Osetija

4– oji Rusijos karinė bazė

Per 3,5 tūkst.

 

Azerbaidžanas, Gabala

Radiolokacinė stotis

Per 2 tūkst.

Iki 2012 m. pabaigos

 

Kirgizija

Kanto karinė oro bazė

Per 700

Iki 2032 m.

 

Tadžikistanas

201– oji motorizuota šaulių divizija

Per 5,5 tūkst.

Iki 2014 m.

 

Kazachstanas, Baikonuras

Baikonuro kosmonautikos centras

Iki 2050 m.

 

Uzbekistanas

Karši– Chanabad oro bazė

 

Šaltinis: www.ukrainianweek.com, 2011 12 23 ir 2015 02 20

Gerų santykių imitacija

Rusijos karinis dalyvavimas prie NATO pietinių sienų ir tai, kad Armėnijos vadovybė išduoda leidimą Rusijai didinti įtampą regione, nė kiek nejaudina Lietuvos vadovų. Birželio 18 d. numatytas ES „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas, kuriame bus apsvarstyta geopolitinė situacija posovietinėje erdvėje ir naujų ES narių vaidmuo, stiprinant stabilumą savo regionuose.

Neseniai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ėmėsi taikdario vaidmens ir konferenciniais skambučiais bendravo su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos bei Armėnijos lyderiais. Pokalbio su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu metu, kaip pranešė Prezidentūra, aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga, vizų liberalizavimą, bendradarbiavimą teisinės pagalbos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos ir kitose srityse. Buvo išreikštas pasitenkinimas atsigavusia prekyba tarp šalių. Ir nė žodžio apie problemas, kurios komplikuoja Armėnijos dalyvavimą „Rytų partnerystės“ programoje. Į keletą portalo Slaptai.lt klausimų dėl Kalnų Karabacho ir Rusijos karinio aktyvumo Armėnijoje Prezidentas G. Nausėda atsakyti nesiteikė.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas kalbasi su Lietuvos Prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Galima daryti išvadą, kad Lietuvai svarbu tik atsižymėti, kaip šios ES programos koordinatorei (prisiminkime išskirtines jos pastangas į šią programą įtraukti V. Janukovičiaus Ukrainą), o nei Padnestrės, nei Kalnų Karabacho, nei separatinių Abchazijos bei Pietų Osetijos tautų likimai ir tūkstančiai pabėgėlių jau nerūpi. Reikia pridurti, kad ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) čia panaši į bedantę struktūrą, kuri tik imituoja savo rūpestį geopolitine situacija Rytų Europoje.

Prisimename antrojo valstybės asmens Seimo pirmininko V. Pranckiečio vizitą į Jerevaną. Tada mes klausėme: ar parlamento vadovas Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę? Tuomet taiklų atsakymą ELTAI davė jo politinis oponentas, partijos kolega R. Karbauskis: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.

G. Nausėdos pokalbį telefonu su Armėnijos vadovu taip pat galima vadinti mandagumo veiksmu, kuris nereiškia nei nuoširdaus susirūpinimo padėtimi Kaukaze, nei ryžto spręsti galimos partnerės Europos bendrijoje problemas.

Iš tikrųjų Vilniaus užsienio politika pasidarė bedantė ir neefektyvi.

2020.05.04; 06:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Oficialiame Seimo pirmininko tinklapyje skelbiama, kad šiandien 16 valandą Lietuvos laiku ponas Viktoras Pranckietis išskrenda į Armėniją.

Vizitai į užsienį – svarbus dėmuo politiko gyvenime. Kelionės į svečias šalis – būtinos, reikalingos, neišvengiamos. Tačiau ne kiekvienoje užsienio valstybėje oficialiems Lietuvos pareigūnams derėtų svečiuotis. Armėnija – būtent viena iš tų šalių, kurių reikėtų vengti. Kitaip tariant – ten keliauti derėtų iškilus tik labai svarbiems klausimams.

Priežastys, kodėl Lietuvos Seimo pirmininkui, Lietuvos Prezidentui ir Lietuvos premjerui patartina vengti vizitų į Armėniją, – akivaizdžios. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Giumri mieste ji įsikūrusi ilgiems dešimtmečiams. Todėl bent šiuo metu Armėnija tėra agresyviosios, kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos satelitė.

Antrasis pretekstas, neleidžiantis skristi į Jerevaną kada panorėjus, – įtemti Armėnijos santykiai su Azerbaidžanu. V.Pranckiečiui turėtų būti žinoma: Kalnų Karabachą nūnai administruoja armėnų valdžia. Bet šis administravimas – neteisėtas. Armėnų šeimininkavimas Kalnų Karabache – tai svetimos teritorijos okupacija, nes, remiantis tarptautinėmis taisyklėmis, Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Beje, tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Taip pat – ir Lietuva.

Tad Seimo pirmininkas keliauja į šalį, kuri dabar tėra mažytė agresyviosios Rusijos kopija. Šių eilučių autorius pritaria tiems Lietuvos parlamento nariams, kurie mano, jog trumputė, vos dviejų dienų išvyka į Armėniją vis tiek susijusi su „galimomis Rusijos grėsmėmis“. Ar Seimo pirmininkas tikras, kad jam pavyks išvengti galimų rusiškų provokacijų?

Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Juolab kad provokacijas moka rengti ir pati Armėnija. Oficialusis Jerevanas dažnai kviečia užsienio šalių diplomatus susitikti su saviškiais politikais, bet ilgainiui paaiškėja, kad susitikime dalyvavo ne tik Armėnijos, bet ir šiuo metu Kalnų Karabachą valdančios administracijos vadovai. Kam Jerevanui reikalinga tokia klasta? Po tokių priėmimų oficialusis Jerevanas šaukte šaukia, esą užsienio šalis, kurios atstovus ji priėmė, pripažįsta Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Tai, žinoma, melas, tačiau Jerevanas, siekdamas pateisinti ir įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją, griebiasi pačių bjauriausių klastų – melo, dezinformacijos…

Be kita ko, panašaus pobūdžio provokacijų armėnų delegacija yra iškrėtusi ir Lietuvoje. Į Lietuvą mažų mažiausiai vieną sykį jie atvyko kaip Armėnijos politikai, o vėliau paaiškėjo, kad delegacijoje būta ir Kalnų Karabachą nūnai valdančios grupuotės atstovų. Smulkmena? Ši „smulkmena“, jei tai kartosis, įvels mus į rimtą tarptautinį skandalą. Šie armėniški gudravimai – labai pavojingi. Mes sulauksime pagrįstų Azerbaidžano priekaištų, jog Lietuva negerbia jo teisės į Kalnų Karabachą. O tai reiškia, kad Lietuva susipyks ne tik su įtakingu regione Azerbaidžanu, bet ir su artimiausiu Azerbaidžano sąjungininku – Turkija, NATO nare.

Jei nebūsime budrūs, galime ne tik susipykti su mums palankiomis musulmoniškomis valstybėmis, bet ir prarasti teisę iš kitų valstybių reikalauti pagarbos savo teritoriniam vientisumui. Atvirai kalbant: jei mes negerbiame Azerbaidžano teisės į Kalnų Karabachą, kodėl ši šalis privalo gerbti Lietuvos teisę į, sakykim, Klaipėdos ir Vilniaus kraštus? Kol kas – tai hipotetinis klausimas. Bet jį mums ilgainiui gali iškelti net Ukaina, Moldova, Sakartvelas (Gruzija): ponai lietuviai, jei jums nusispjauti į Azerbaidžano teritorinį vientsumą, kokios garantijos, kad jūs būsite principingi, gindami mūsų teises į Padniestrę, Abchaziją, Pietų Osetiją ir Krymą?

Tikėkimės, jog šį kartą oficialusis Jerevanas nedrįs į susitikimus su Lietuvos Seimo pirmininku atvesti niekur pasaulyje nepripažintos kažin kokios respublikos atstovų.

Tačiau šito mažoka. Seimo pirmininkas pats turėtų elgtis principingai, kietai. Negalima vengti sudėtingų, skaudžių klausimų. Nepaisant draugiškų tostų V.Pranckietis privalo rast galimybę paklausti Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, kada okupacinė armėnų kariuomenė vis tik pasitrauks iš Kalnų Karabacho. Juk šitaip Armėniją pasielgti įpareigoja net keturios JT rezoliucijos. Taip pat V.Pranckietis neturėtų nutylėti ir ne mažiau skaudžios temos: ar dar ilgai armėnai leis savo žemėje šeimininkauti rusų kariuomenei?

Į Armėniją vykstančiam V.Pranckiečiui vertėtų įsiminti ir dar vieną aplinkybę. Kaip viename iš paskutiniųjų Jungtinių Tautų Generalinės Asdamblėjos posėdžių pasielgė Armėnijos delegacija, kai Ukraina siekė į darbotvarkę įtraukti klausimą, kokia šiuo metu padėtis klostosi Rusijos okupuotose ukrainietiškose teritorijose?! Kad ši tema būtų aptariama, balsavo net 65-os valstybės, įskaitant ir Azerbaidžaną. O Rusijos pasmerkti dėl šeimininkavimo svetimose žemėse (Krymas, Donbasas, Luhanskas) nesutiko 17 valstybių – pati Rusija ir jos satelitė Armėnija. vaizdžiai tariant, Armėnija atvirai spjauna į Ukrainos teisę turėti Donbasą, Luhanską ir Krymą.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

V.Pranckiečiui taip pat derėtų žinoti, jog pastarosiomis dienomis Ukrainos užsienio reikalų ministerija oficialiai perspėjo savo piliečius nevykti, net jei Jerevanas ir labai meiliai kviečia, į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano sutikimo, nes tai – Azerbaidžano teritorija pagal tarptautinę teisę. Analogiškus pareiškimus Ukrainos URM išplatino ir dėl Gruzijos bei Moldovos: paragino savo piliečius neskristi į Abchaziją ir Pietų Osetiją be oficialiojo Tbilisio pritarimo, o į Padniestrę – be oficialiojo Kišiniovo palaiminimo.

Be kita ko, po teisingų, pagrįstų oficialiojo Kijevo priminimų Armėnijos URM pademonstravo susierzinimą. Armėnijos URM spaudos atstovė Anna Nagdalian pareiškė, esą „vienpusiški Ukrainos pareiškimai dėl Kalnų Karabacho konflikto nepadeda ieškoti taikių sprendimų ir išeičių“.

Tipiška okupanto laikysena…

Tad, atvirai kalbant, sunku suprasti, kokios priežastys privertė Lietuvos parlamento vadovą skristi į tolimąjį Jerevaną. Norėdamas išsiaiškinti visas smulkmenas, dar ankstų rugsėjo 30-osios rytą nusiunčiau Seimo pirmininko atstovei spaudai keletą klausimų.

Štai jie:

1.Koks pagrindinis, svarbiausias Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vizito į Armėniją tikslas?

2.Ar šios viešnagės metu Lietuvos delegacija domėsis, kaip ir kada Armėnija pasiruošusi įgyvendinti Jungtinių Tautų rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho?

3.Ar ponas V.Pranckietis viešnagės Armėnijoje metu aplankys Kalnų Karabacho regioną? O jei – ne, tai gal jis Jerevane susitiks su šiuo metu Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais, turės oficialių ir neoficialių susitikimų su jais Armėnijos sostinėje?

Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

4.Ar, derinant vizito detales, Jerevanas siūlė mūsų Seimo Pirmininkui aplankyti Kalnų Karabachą arba bent jau susitikti su šiandien šį regioną kontroliuojančiais valdžios atstovais?

5.Ar šios kelionės metu ponas V.Pranckietis teirausis, kada oficialusis Jerevanas ketina nutraukti ilgalaikę sutartį su Rusija dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste?

Deja, jau praėjo beveik trys paros, o atsakymo – jokio.

Gal į juos Seimo pirmininkas atsakys sugrįžęs iš Kaukazo regiono?

2019.10.02; 10:35

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas, Padnestrė, o dabar ir Krymas – tai teritorijos, dėl kurių kyla nelaimės, kurstančios tautinę neapykantą, nenormalius tarpvalstybinius santykius, užuot valstybėms bendradarbiavus nelengvame žmonijos kelyje į ateitį.

Naujausi Armėnijos valdžios pareiškimai dėl Kalnų Karabacho

Visai neseniai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, rugpjūčio 5 dieną atvykęs į ginčytino Kalnų Karabacho administracinį centrą Stepanakertą (azerbaidžanietiškas šio miesto vardas – Hankendi), dar sykį viešai kaip kirviu nukirto, esą „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Netrukus jo žodžius pakartojo Armėnijos diplomatijos šefas Zograbas Mnacakanianas. Susitikęs su Urugvajaus užsienio reikalų ministru Rodolfo Nin Novoa vyriausiasis armėnų diplomatas patvirtino, esą „jam nėra kuo papildyti pono N.Pašiniano žodžius „Karabachas – tai Armėnija, ir taškas“.

Taigi “Rytų fronte nieko naujo”, nežiūrint, kad civilizuotas pasaulis nepripažįsta Kalnų Karabacho aneksijos ir Armėnijos veiksmus Kalnų Karabache laiko neteisėtais. ESBO Minsko grupė iki šiol ragina abi puses, Azerbaidžaną ir Armėniją, kuo greičiau išnarplioti šį Gordijo mazgą, nes konfliktas jau tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. Ragina ne bet kaip išnarplioti, o būtent taikiai, nepraliejant kraujo…

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, demokratiniu būdu (koks tas demokratinis būdas Armėnijoje – dar reikėtų išsiaiškinti) į valdžią atėjęs N.Pašinianas laikosi tos pačios pozicijos kaip ir visi jo pirmtakai, taip pat ir Seržas Sargsianas (apie jį – vėliau), jokiu būdu nenorėję grąžinti Azerbaidžanui nei okupuoto, faktiškai – aneksuoto, Kalnų Karabacho, nei užimtų septynių gretimų Karabachui rajonų.

Argi noras atkurti Didžiąją Armėniją “nuo jūrų iki jūrų” – armėnų sąmonėje iki šiol aktualus?

Būta laikotarpio, kai dėl šio konflikto tarp Armėnijos, kaltininkės, ir Azerbaidžano, nukentėjusiosios pusės, vyko derybos. Tuo metu abi valstybės jau buvo Jungtinių Tautų narės, o JT Įstatai įsakmiai reikalauja valstybes nares gerbti viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą.

Tokios derybos, be abejo, buvo konfidencialios, ir pasaulio visuomenė iki šiol visko nežino, kokie kompromisai jose galėjo būti svarstomi. Stenogramų, jei tokios ir buvo, niekas nematė. Iš pranešimų spaudai aišku tik tai, kad Azerbaidžanas siūlė suteikti Kalnų Karabache gyvenantiems armėnams, o konflikto metu išgujus azerbaidžaniečius jų jau buvo dauguma, plačią kultūrinę ir religinę autonomiją.

Kruvinos skerdynės Armėnijos parlamente

Po poros mėnesių Armėnija minės (o gal neminės) tai, kas nutiko Jerevane 1999 metų spalio 27-osios vakarą. Tądien Armėnijos parlamente buvo surengta Nacionalinio Susirinkimo deputatų ir Vyriausybės narių diskusija. Apie 17 valandą į posėdžių salę įsiveržė penki automatais Kalašnikov ginkluoti asmenys ir pradėjo šaudyti į Ministrų kabineto vadovus. Išpuolio metu nušauti aštuoni politikai: Armėnijos premjeras Vazgenas Sargsianas, parlamento pirmininkas Karenas Demirčianas, parlamento pirmininko pavaduotojai Jurijus Bašnianas, Rubenas Mironianas, Svarbių reikalų ministras Leonardas Petrosianas, parlamento deputatai Genrikas Abramianas, Armenak Armenakianas ir Mikaelas Kotanianas. Nuo užpuolikų paleistų kultų nukentėjo dar apie 30 asmenų, tuo metu buvusių pagrindinėje Armėnijos parlamento salėje.

Teroristas Nairi Hunanyanas

Šiam išpuoliui vadovavo Nairi Unanianas. Jam talkino brolis, dėdė ir dar du vyrai. N.Unanianas ir jo sėbrai tvirtino, kad jie save laiko patriotais, nusprendusiais drastišku būdu likviduoti tuos Armėnijos politikus, kurie Armėniją stumia į katastrofą. Jie tvirtino padedantys armėnų tautai atsikvošėti – atsikratyti armėnų kraują siurbiančių niekšiškų politikų. O tokiais anuomet galėjo būti laikomi tie, kurie Armėniją vedė į NATO ir ES. Tokių pareiškimų būta.

Beje, užpuolio vadeiva N.Unanianas vėliau tardytojams tvirtins, esą jie troško nušauti tik tuometinį Armėnijos premjerą. Kiti nušauti bei sužeisti – netyčia, per klaidą.

Užpuolikų likimas – nepavydėtinas. Nors jie ir paėmė įkaitais apie 50 žmonių, reikalavo teisės per Armėnijos televiziją paskelbti politinį pareiškimą bei sraigtasparnio, kuriuo galėtų pabėgti, kitą dieną, t.y. spalio 28-ąją, suimtuosius jie paleido, o patys pasidavė. Į Jerevaną permestų Armėnijos karinių pajėgų bei iš Rusijos skubiai atskridusio antiteroristinio būrio paramos neprireikė.

Spalio 30 – 31 dienomis Jerevane laidojo nušautus politikus. Laidotuvėse Jerevane dalyvavo tuometinis Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Iškalbinga detalė?

Svarbu pastebėti ir tai, kad Armėnijos teisėsauga užuolikus traktavo kaip teroristus, jėga siekusius nuversti teisėtą valdžią. Jų nusikaltimus tyrė vyriausiasis karinis Armėnijos prokuroras Gagikas Džangirianas. Tyrimas baigtas ir perduotas teismui 2000 metų liepos mėnesį. 2003-ųjų gruodžio mėnesį visi penki skerdynes Armėnijos parlamente surengę smogikai nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Ko iš tiesų siekė į Armėnijos premjerą šaudžiusieji smogikai?

Apklausų metu jie pasakojo siekę Armėnijai gero, be to, veikė niekieno nei įtakojami, nei verčiami. Suprask – jie patys sugalvojo ir patys realizavo užpuolimo planą.

Daug kas Armėnijoje iki šiol mano, kad šauliai žudynes surengė tam, kad savo politines pozicijas sustiprintų tuo metu Armėnijos prezidentu buvęs Robertas Kočarianas bei tuometinis Armėnijos nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas, kaip jau paminėta, kietos politikos Kalnų Karabacho klausimu šalininkai. Ir iš tiesų, po 1999-ųjų spalio 27-osios skerdynių tiek R.Kočarianui, tiek S.Sargsianui tikrai pavyko sustiprinti savo valdžią.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Tokios nuomonės iškart po incidento laikėsi pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas. Net ir prabėgus dešimčiai metų L.Ter-Petrosianas buvo tokios pat nuomonės: šaudymai naudingi R.Kočarianui ir S.Sargsianui, siekusiems nustumti į šalį politinius priešininkus.

Bet ar tai buvo tik vidinių nesutarimų Armėnijoje klausimas?

RF specialiųjų tarnybų braižas

Kelyje į laisvę buvo tik trys kruvinos Kremliaus atakos prieš nepriklausomybės siekiančias respublikas: Sausio 13-oji Lietuvoje, “kastuvėlų balius” Gruzijoje ir kruvinas susidorojimas su nepriklausomybės šalininkais Azerbaidžane 1990-ųjų sausio 20-ąją, kur kas kruvinesnis, negu Lietuvoje 1991-aisiais. Armėnija tokių atakų išvengė. Įsidėmėtina detalė?

Aleksandras Litvinenka, į Vakarus pabėgęs Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas

2005 metais, duodamas išskirtinį interviu Azerbaidžano spaudai į Vakarus pabėgęs Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas Aleksandras Litvinenka (paskui nunuodytas radioaktyviuoju poloniu Londone) dėl išpuolio Armėnijos parlamente apkaltino Rusijos slaptąsias tarnybas – Vyriausiąją žvalgybos valdybą GRU. Esą Rusijos slaptosios tarnybos įsikišo tam, kad sužlugdytų sėkmingai besirutuliojančias Azerbaidžano – Armėnijos derybas dėl Kalnų Karabacho ateities. Penkių armėnų “vienišių” rankomis GRU likvidavo įtakingus armėnų politikus, kurie blaiviai žvelgė į situaciją suprasdami, kad Jerevano pretenzijos į šį kraštą – neteisėtos, nepagrįstos.

Beje, jei tai tiesa, GRU ne tik pašalino iš didžiosios politikos nepalankius armėnų politikus, bet įbaugino ir kitus, ketinusius sureguliuoti tarp Azerbaidžano – Armėnijos kilusį teritorinį ginčą. Tokių armėnų politikų, kurie supranta, kad šiais laikais pastangos gvieštis svetimų žemių atneša vien bėdas ir vargus, – esama. Bet jie – užguiti, įbauginti, nedrįsta net prasižioti. Nes nenori būti sušaudyti arba parlamente, arba kur nors gatvėje.

Kodėl Nikolas Pašinianas tapo akivaizdžiai kategoriškas?

Ir vis dėlto versija apie Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką 1999 metų spalio 27-osios įvykiuose – labai panaši į tiesą. Tokiais atvejais nereikia reikalauti net konkrečių faktų: jei slaptoji operacija parengta be priekaištų, jokių įrodymų ir nerasime. Nebent po kelių šimtų metų, jei Rusija atidarys savo slaptuosius slaptųjų tarnybų archyvus.

GRU ir Vladimiras Putinas. kremlin.ru nuotr.

Bet jei konkrečių, neginčijamų faktų neįmanoma rasti, dar nereiškia, kad negalima svarstyti, kodėl tiesos, doros ir demokratijos keliu neva norintis žygiuoti N.Pašinianas šiuo metu būtent mosuoja tarsi kirviu? Kodėl jis verčiau linkęs susipykti su Vakarų bendruomene, laikančia šį kraštą Azerbaidžano teritorija, bei konfliktuoti su pačiu Azerbaidžanu, galingu tiek ekonomiškai, tiek kariniu požiūriu, nei padaryti bent keletą tegul ir simbolinių nuolaidų? Pavyzdžiui, grąžinti bent tuos septynetą rajonų, kurie nepriklauso Kalnų Karabachui, tačiau kuriuos Armėnija okupavo neva saugumo – buferinės zonos – sumetimais.

Sunku atspėti, kas iš tiesų dedasi N.Pašiniano galvoje. Gal jis ir norėtų pasielgti taip, kaip reikalauja tarptautinės teritorinio šalių vientisumo taisyklės. Bet svarsto, kaip tokiu atveju reaguotų ir savi fanatikai, ir ypač – Rusija. Juk Armėnijoje dislokuota stipri Rusijos karinė bazė. Tik naivuoliai mano, jog Rusijos karinė bazė Giumri įkurta tam, kad apsaugotų vargšus armėnus nuo Azerbaidžano ar Turkijos puolimo. Ji ten dislokuota pirmiausia dėl to, kad Armėnija būtų klusni Kremliaus vasalė, o Azerbaidžanas taip pat būtų priverstas taikytis prie Kremliaus nuotaikų. Nejaugi nematome, kaip, manipuliuodamas ginču dėl Kalnų Karabacho, Kremlius daro milžinišką spaudimą abiem konflikto pusėms – ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui?

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Rusija akivaizdžiausiai nenori, kad tiek Azerbaidžanas, susigrąžinęs Kalnų Karabachą, tiek Armėnija, atsisakiusi okupantės pretenzijų, patrauktų savo keliais – pasuktų Vakarų pusėn. Todėl laikydamas karinę bazę Giumri regione Kremlius nušovęs du zuikius: neleidžia atitolti nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Rusijai reikalingas tik neišspręstas Kalnų Karabacho konfliktas. Vos tik Kalnų Karabachas bus grąžintas teisėtiems šeimininkams, Rusijos nereikės nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui. Štai ir visa paslaptis.

Apie publikacijos autorius

Kastytis STALIORAITIS – buvęs ilgametis Seimo informacijos analizės centro analitikas, gamtos mokslų daktaras;

Gintaras VISOCKAS – žurnalistas, besidomintis žvalgybų temomis bei Kaukazo regionu.

2019.08.18; 08:19

Armėnijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien, kai minimas „Rytų partnerystės“ programos įgyvendinimo dešimtmetis, verta įsidėmėti Armėnijos diplomatijos vadovo Zograbo Mnacakaniano pareiškimus dėl rusų karinės bazės, dislokuotos Armėnijos šiaurėje, ateities. Armėnijos URM vadovas Z.Mnacakanianas pabrėžė, kad 102-oji Rusijos karinė bazė prie Giumri miesto išliks nepaisant kilusių įtampų tarp rusų kariškių ir vietinių gyventojų (omenyje turimas atvejis, kai rusų kariškis išžudė armėnų šeimą). Apie tai rašoma vesti.ru portale.

Armėnijos diplomatijos šefas taip pat tvirtino, kad Rusijos karinė bazė Armėnijoje dislokuota legaliai, remiantis dvišaliais Armėnijos – Rusijos susitarimais. Prie Giumri įkurta 102-oji Rusijos karinė bazė priklauso bendrai Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių oro gynybos sistemai. Remiantis dvišalia Jerevano – Maskvos sutartimi rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams (ji jau buvo pratęsta 2010-aisiais).

Įdomu pastebėti, kad Armėnijos URM vadovas akcentavo: „Rusijos karinė bazė Armėnijoje – tai nediskutuotina tema“. Jo žodžiais remiantis, Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų.

Tad belieka ironiškai paklausti „Rytų partnerystės“ programos entuziastų Briuselyje ir Strasbūre: Europos Sąjungos vadovybė Armėniją mėgina prisiartinti kartu su rusų kariškiais? Bet nejaugi Europos Sąjunga ir Rusijos kariuomenė – suderinami dalykai?

Slaptai.lt informacija

2019.05.19; 08:00 

Ukrainos parlamentaras Mustafa Naioma

Salius Kizelavičius

Ukrainos parlamento narys Mustafa Naioma balandžio 30-ąją dieną turėjo atskristi į Armėniją. Jerevane jis ketino dalyvauti Rytų Europos centro organizuotame renginyje, narpliojusiame painius korupcijos reiškinius. Ponas M. Naioma buvo įtraukas į oficialių svečių sąrašą. Jis turėjo perskaityti specialų pranešimą.

Bet atskridus į Jerevaną po ilgokai užtrukusio paso tikrinimo armėnų pasieniečiai pasakė, kad M. Naiomai draudžiama perženti valstybinę Armėnijos sieną. Jis į šalį neįleidžiamas. Kodėl draudžiama atvykti, – nepaaiškino. Ukrainos Aukščiausiosios Rados atstovui tepasakė, kad jis įtrauktas į „nepageidaujamų asmenų sąrašą“.

Ukrainos parlamentaras pasipiktino. Su tuo pasu, kurį jis parodė Armėnijos pasieniečiams, jį buvo įsileidusi JAV, Kanada, Didžioji Britanija ir Norvegija. O štai Armėnija – ne. Kodėl?

Apie incidentą atskridus į Jerevano oro uostą Ukrainos leidžiamosios valdžios atstovas nedelsiant parašė savo asmeninėje paskyroje Facebooke. Taip pat skubiai informavo Jerevane reziduojančius Ukrainos diplomatus. Žodžiu, nenuleido rankų – pradėjo aiškintis nesusipratimo priežastis. Nesusipratimo priežastimis domėjosi tiek pats M. Naioma, tiek Ukrainos ambasados Jerevane darbuotojai.

Štai tada ir paaiškėjo, kad ne Armėnija nenori įsileisti ukrainiečio. Jo nepageidauja neįvardinta „trečioji šalis“. Parlamentaras M.Naioma įtarė, kas toji „trečioji šalis“. Tai – Rusijos Federacija. Nes būtent Rusijoje jis – persona non grata. O Rusijos ir Armėnijos pasieniečiai, visiems seniausiai žinoma, – dirba išvien. Dar konkrečiau kalbant, Armėnijos sienas saugo ne tiek Armėnijos, kiek Rusijos pasieniečiai. Rusiškos neįleidžiamų, nepageidaujamų, ieškomų asmenų duomenų bazės sujungtos su analogiškomis Armėnijos duomenų bazėmis. Jei asmens ieško Rusija, vadinasi, jo nemėgsta ir Armėnija, ir – atvirkščiai.

Vis tik Ukrainos parlamentarą M. Naiomą po ilgų derybų įsileido į Armėniją. Tiesa, pase uždėjo antspaudą – „vienkartinis įvažiavimas“.

Ši istorija – dar vienas akivaizdus pavyzdys, kokia nesavarankiška Armėnija, kokia išties ji priklausoma nuo Rusijos, nepaisant skambių Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimų apie savarankiškumą. Be Kremliaus leidimo oficialusis Jerevanas ir šiandien nedrįsta žengti nė vieno metro į šalį. Valdžios Armėnijoje keičiasi, tačiau Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai lieka tokie pat „tamprūs, draugiški, vasališki“

Giumri mieste tebestovi dislokuota 102-oji Rusijos karinė bazė, kurią sudaro apie 5 tūkst. rusų kariškių. Rusija – vis dar stambiausias Armėnijos prekybos partneris. Rusijos rankose – visa stambioji, strategiškai svarbi, didžiausius pelnus nešanti Armėnijos pramonė, įskaitant ir gamtos išteklius, ir tiksliųjų prietaisų gamybas. Rusijoje vis dar uždarbiauja labai labai daug armėnų, kurie savo uždarbius siunčia namo artimiesiems. Be to, Armėnija priklauso kelioms kolektyvinio saugumo organizacijoms, kuriose Rusija – pirmuoju smuiku griežianti lyderė.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tad ar verta stebėtis, kad Armėnija tarptautinėse organizacijose, sakykim, derybų Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungoje metu besąlygiškai palaiko Rusijos interesus? Jei Kremlius sako, jog Rusija neokupavo, o tiesiog „sąžiningo“ referendumo metu susigrąžino tai, kas jai neva teisėtai priklauso – Krymą, šį melą kartoja ir Armėnijos diplomatai. Jei Rusija tvirtina, jog pirmieji pradėjo šaudyti Ukrainos kariai, oficialusis Jerevanas kartoja tą patį.

Paskutiniosios žinios neleidžia turėti nė mažiausios vilies, jog Armėnija atsisako klusnaus vasalo vaidmens: į Jerevaną buvo atskridęs Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas. Aukštasis Rusijos svečias buvo nuvežtas į Armėnijos premjero N. Pašiniano rezidenciją, kur politikai, remiantis žiniasklaidos pranešimais, bendravo „kaip seni geri bičiuliai“.

2019.05.02; 09:00

Gintaras Vaičiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų balandžio mėnesį portale slaptai.lt buvo paskelbta žurnalisto Gintaro Visocko publikacija „Kai išties sunku suprasti“.

Teksto autoriaus pozicija – suprantama. Mūsų pataikavimas Armėnijai – keistokas. Jau net trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. Suprantame, žinome, užjaučiame: armėnų bendruomenė tokiais ženklais siekia įprasminti 1915-aisiais patirtas aukas. Bet leiskite paklausti – kuo čia dėti lietuviai? Dėl to, kas daugiau nei prieš šimtą metų dėjosi tuometinėje Osmanų imperijoje ir jos pakraščiuose, – ne Lietuvos galvos skausmas. Lietuva dėl tų praradimų nėra kalta nei tiesiogiai, nei kaip nors kitaip. Ten lietuvių anuomet nei gyventa, nei prekiauta, nei kariauta. Štai kodėl pritariu nuomonei, jog Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje pastatyti chačkarai – tarsi svetimkūnis.

Be kita ko, tie kaip grybai po lietaus mūsų miestuose dygstantys chačkarai nėra neutralūs ženklai, kad juos leistume statyti kiek tik geidžia širdis. Jie kiršina mus su Turkija ir Azerbaidžanu. Prisiminkime – šios musulmoniškos valstybės turi kategoriškai kitokį požiūrį į 1915-ųjų tragediją nei Armėnija. Tad kodėl mes, lietuviai, dėl svetimų, tiksliau tariant – Armėnijos interesų, veliamės į ginčus bent jau su NATO sąjungininke Turkija? Sakote, svetimo skausmo nėra? Tvirtinate, kad Lietuva privalo būti jautri, dėmesinga? O aš pasakysiu: teisinga politika – būti jautriam, tačiau geriausia, kai užuojauta ir pagarba – abipusė. Jei užjaučiame mes, kodėl neturėtų užjausti mūsų?

Bet ar Armėnija stato savo žemėje Lietuvai svarbius atminimo ženklus? G.Visockas pagrįstai kelia klausimą – kada Armėnijoje išdygs bent vienas lietuviškas kryžius, menantis lietuvių praradimus bolševikinių, sovietinių okupacijų metais? Nuojauta kužda – greičiausiai niekada. Mat Armėnija visiškai priklauso nuo šiandieninės Rusijos. Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Manote, Kremlius leis Giumri mieste, kur įsikūrę rusų kariškiai, pastatyti atminimo ženklą lageriuose, tremtyse žuvusiems lietuvių politiniams kaliniams, tremtiniams, galų gale – su sovietine armija kovojusiems lietuvių partizanams – miško broliams? Nebūkime naivūs. Tokios malonės nesulauksime. O ir nereikia – paminklas lietuvių partizanams armėniškame Giumri – tai tokia pati keistenybė kaip ir armėniškas chačkaras Klaipėdoje. Kiekvienas iš mūsų turi teisę gūžtelėti pečiais: kodėl, kam, ar tai susiję, kodėl tai aktualu?

O jei žvelgsime pragmatiškai, Armėnija dar niekur ir niekaip neužjautė mūsų dėl sovietinės okupacijos metais patirtų nelaimių. Bet mes jai leidžiame vieną po kito savo aikštėse statyti chačkarus. Vardan ko?

Žinoma, gražus lietuviškas bruožas – užjausti. Bet vėl – jei gaila 1915-aisiais žuvusiųjų armėnų, mums turėtų būti gaila visų aukų. Juk 1915-aisiais žuvo labai daug turkų. Jei esame tikri krikščionys, kodėl Klaipėdoje ar Kaune nesirengiame statyti paminklo, menančio turkų netektis? Man regis, pasielgtume labai įžvalgiai, jei netoli chačkarų atsirastų bent vienas Turkijai, sąjungininkei iš NATO aljanso, svarbus atminimo ženklas. Taip mes demonstruotume gerą valią: gerbiame visų žuvusiųjų atminimą, mes neturime pateptųjų, išrinktųjų.

Vis tik įtariu, jog paminklą turkų kariams Lietuvoje greičiausiai bus labai sunku pastatyti. Lietuvoje gausu įvairiausių prietarų, išankstinių nusistatymų. Patys net neįtardami pakliuvome į keblią padėtį, mat nenumatėme visų pasekmių, lengva ranka leisdami statyti chačkarus ir tuo pačiu ignoruodami Lietuvoje gyvenančios azerbaidžaniečių – turkų bendruomenės interesus. Nesuprasdami visų niuansų įskaudinome mums draugiškas musulmoniškas valstybes, iš kurių viena – NATO narė, mūsų sąjungininkė.

Iš šios balos reikia solidžiai išbristi. Išbristi ne tik galima, bet ir būtina. Jei mums vis tik svetimi dvigubi standartai, pastatykime, pavyzdžiui, Lietuvoje paminklą, kuriuo pagerbtume nuo ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir kitų panašių teroristinių organizacijų žuvusių europiečių atminimą.

Nuo 1973 iki 2002-ųjų metų šių armėniškų organizacijų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Kodėl Lietuva negalėtų turėti būtent nuo teroristų rankų žuvusiųjų europiečių atminimą pagerbiančio paminklo? Štai keletas būdingiausių pavyzdžių, kaip dar visai neseniai Europa buvo šantažuojama.

Drastiškiausi Armėnijos teroristinių organizacijų surengti teroro aktai Europoje

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius – teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantis Varužanas Karapetianas

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų prieš turką. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

reiganas_ronaldas
Ronaldas Reiganas, pasmerkęs tokias teroristines organizacijas kaip ASALA

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcytiun”.

 1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą. Knygoje gausu informacijos apie armėnų teroristus.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada susilaukė dėl to, kad kalėti nuteisė tris armėnus, kaltinamus terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

2019.04.09; 09:00

Karingasis Seržas Sargsianas. Karikatūra

Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.

Guminės lazdos ir garsinės granatos

Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.

Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.

Rusiška rokiruotė

Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).

Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.

Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.

Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra

Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius.  Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.

Beje, taip ir atsitiko.

Apkaltino terorizmu

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.

Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho? 

Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.

Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.

Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>

2018.04.23; 03:00

Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.

Agentūra ELTA pranešė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą.

Kodėl Prezidentė pasirašė šį dekretą? Taip liepia mūsų Konstitucija. Mat Briuselyje praėjusiais, 2017-aisiais, metais lapkričio 24 dieną per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą priimtas specialus susitarimas, kuris, pasirašiusiųjų manymu, paskatins glaudesnius ES ir Armėnijos politinius, ekonominius bei verslo ryšius. Šį paaiškinimą teikia Prezidentės spaudos tarnyba.

Na, visa tai, ką skelbia ELTA ir Prezidentės spaudos tarnyba, – tiesa. Bet esama ir kitos medalio pusės. Ar ES pagrįstai skuba draugauti su Armėnija? Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė. Be to, Armėnija okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą ir nusispjovusi į visas Europos rekomendacijas kuo greičiau grąžinti tai, kas neteisėtai užgrobta. Oficialusis Jerevanas į Jungtinių Tautų rezoliucijas nedeliant pasitraukti iš okupuotų žemių nereaguoja jau du dešimtmečius. Štai su kokia šalimi Europa ketina bičiuliautis?! Europa vis dar naiviai tiki, kad Rusija, tvirtai įkėlusi karinę koją į Armėniją, leis armėnams laisvai rinktis vakarietišką politikos kryptį? Gal Briuselis ir Strasbūras pamiršo skaudžias Ukrainos pamokas? Jei Rusija grubiai bandė pakenkti ukrainiečiams, tai armėnams ji žymiai lengviau pakiš koją. Tiesiog neleis.

Ir dar viena pastaba – Armėnijai vadovauja Seržas Sargsianas, kurio valdymo metu korupcija Armėnijoje taip išsikerojo, kad daugiau jau nebėra kur eiti. Visa Armėnijos valdžia ir ekonomika – S.Sargsiano klano rankose. O jis, pasibaigus trečiąjai kadencijai, sumanė išlikti vyriausiuoju šalies vadovu tapdamas … Armėnijos premjeru (panašiai kaip Vladimiras Putinas sužaidė rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu). S. Sargsianas prieš šių metų balandžio 17-osios balsavimus taip susitvarkė, kad nuo šiol, jam tapus Ministru pirmininku, būtent jis, šalies premjeras, turės didesnius įgaliojimus nei ką tik naujai išrinktas prezidentas. Nuo dabar Armėnijos prezidentas atliks daugiau reprezentacinę funkciją, o Seržo rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia. Taigi Armėniją jis valdys dar ir vadinamąją ketvirtąją kadenciją. 

Tad su Armėnija bičiuliautis trokštančiai Europai ir vėl teks pirmiausia ištiesti ranką vienam iš labiausiai pasaulyje korumpuotų politikų – Seržui Sargsianui. Juk pagal naująją Armėnijos tvarką šalies premjerą 2018-ųjų balandžio 17-ąją rinks (galima neabejoti, kad išrinks) parlamentas, nes daugumą ten sudaro S.Sargsiano susodinti politikai. Tad sunku suvokti, kaip už tiesą, grožį ir padorumą pasisakanti ES vadovybė ruošiasi draugauti su vienu iš labiausiai korumpuotų žmonių ne vien Pietų Kaukaze?

Kad tokiais ratifikavimais Europa gali tik apsijuokti, byloja ir Jerevane šiomis dienomis kilę neramumai, kai skurstanti armėnų tauta sužinojo, jog valstybės vairo ir vėl imasi iki kaulo smegenų nusibodęs Seržas.

Informacinės agentūros TASS-ELTA informuoja, kad Armėnijos opozicijos atstovai blokuoja gatves ir sankryžas Jerevano centre, taip pat teritoriją prie šalies parlamento.

„Aš raginus visus eiti prie Armėnijos parlamento pastato. Šiandien neturi būti jokių kitų reikalų, blokuokite gatves ir sankryžas, pradėkite visuotinį streiką“, – antradienio rytą pareiškė opozicinės partijos „Piliečių sutartis“ lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas. Jis teigė, kad balandžio 17-oji turi tapti „totalinės blokdos diena“.

Neramumai Armėnijoje. EPA-ELTA nuotr.

Šiuo metu žinoma, kad demonstrantai nuo balandžio 13-osios blokuoja Jerevano centrą, protestuodami prie Seržo Sargsiano kandidatūrą į Armėnijos ministro pirmininko postą.

Antradienį Armėnijos parlamente – balsavimas dėl šalies ministro pirmininko. Bagramiano prospekte, kur yra parlamento pastatas, sutelkta daug policijos, specialiosios technikos, net šarvuočių.

Ar policija imsis represijų? Armėnijos policija paragino žurnalistus, pasakojančius apie Jerevane vykstančią protesto akciją, laikytis atokiau nuo protestuotojų. Šią žinią pranešė „RIA Novosti“.

„Susirinkimų laisvės įstatymas įgalioja policiją išvaikyti mitingą naudojant specialiąsias priemones. Policija pasirengusi bet kada atlikti savo pareigas. Turėdami omenyje tokių veiksmų padarinius, raginame žurnalistus laikytis protingo nuotolio nuo sambūrio dalyvių“, – sakoma policijos pareiškime.

Anksčiau parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, vadovaujantis opozicijos akcijai prieš S. Sargsiano išrinkimą premjeru, pareiškė, kad protestuotojai antradienį mėgins užblokuoti visas parlamento prieigas.

Kaip praneša TASS, padėtis Jerevano gatvėse tebėra labai įtempta. 12 valandą vietos laiku (11 valandą Lietuvos laiku) turėjo prasidėti specialus parlamento posėdis, kurio metu deputatai išrinks naują šalies ministrą pirmininką. Vienintelis kandidatas į šį postą – buvęs Armėnijos prezidentas, valdančiosios Respublikonų partijos lyderis S. Sargsianas.

Paskutiniais duomenimis remiantis, per protestus prieš buvusio šalies vadovo Seržo Sargsiano tapimą premjeru sulaikyta 80 žmonių.

Pareikšti prieštaravimą dėl, kaip teigia opozicija, buvusio prezidento bandymo savo rankose neteisėtai išsaugoti valdžią, Armėnijos sostinės centre susirinko 15 tūkst. protestuotojų. 

Seržas Sargsianas. Karikatūra

Anot valstybinės žiniasklaidos, protestuotojai siaubė valstybės turtą, pjaustė oficialių transporto priemonių padangas. Remiantis ankstesniais teisėsaugos pranešimais, buvo sulaikyti vos keli demonstrantai.

S. Sargsiano, kurio antroji ir paskutinė kadencija prezidento poste baigėsi praėjusią savaitę, kandidatūrą į premjerus parlamentarai patvirtino 77 balsais prieš 17. Šalies opozicija griežtai kritikuoja Konstitucijos pakeitimus, padidinančius išrinktojo premjero įgaliojimus.

Esama nukentėjusiųjų. Pirmadienį keli demonstrantai sužeiti, kai pareigūnai, mėgindami išsklaidyti minią, panaudojo ašarines dujas.

Štai tokios žinios iš Armėnijos, kuriame kviečiame į Europą.

201804.17; 17:17

Kadras iš režisieriaus Asif Kapadia sukurto objektyvaus meninio filmo apie Azerbaidžano istoriją. Filmo pavadinimas – „Ali ir Nino“

Esu priverstas grįžti prie kadaise portale Slaptai.lt gvildentos temos, kodėl kai kurie lietuviški leidiniai, rašantys apie Baku – Jerevano konfliktus, nenori priminti, jog Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dviprasmiškų atvejų, kai tyčia ar specialiai nutylima ši aplinkybė, deja, vis dar pasitaiko privačiuose Lietuvos laikraščiuose, portaluose.

Lietuvos pozicija – aiški

Kai rašome apie Krymą, juk būtinai pabrėžiame, akcentuojame, primename, kad jį okupavo Rusija. Kai rašome apie Gruzijos, Moldovos bėdas, visuomet akcentuojame, kokias teritorijas okupavo Rusija. O kai gilinamės į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius, tarsi vengiame, tarsi nenorime pabrėžti oficialios lietuviškos pozicijos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano nuosavybė.

Jūsų dėmesiui – vienas iš paskutiniųjų keistųjų pavyzdžių. Šių metų kovo 29-ąją ELTA išplatino pranešimą. Atidžiai perskaitykite.

„Ketvirtadienio rytą Kalnų Karabache per prieštankinės minos sprogimą žuvo trys Didžiosios Britanijos išminavimo organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai. Tai pranešė organizacijos atstovai. Incidentas įvyko nepripažintos respublikos Mardakerto rajono Kazanči gyvenvietėje. Dar du „HALO Trust“ darbuotojai buvo sužeisti, jie nugabenti į ligoninę.

Sprogimo aukos ir nukentėjusieji – Kalnų Karabacho gyventojai. Jie važiavo automobiliu, apžiūrėdami teritoriją.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho konflikto taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“

Štai tokius tendencingumus sunku pateisinti. Net jei ši pozicija prasiveržia netyčia, neturint blogos valios, vis dėlto taip rašyti, kaip informaciją „Kalnų Karabache sprogus minai, žuvo trys organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai“ pateikė agentūros ELTA ir TASS, – negalima. Juk šioje informacijoje nėra svarbiausio akcento – kam, vadovaujantis tarptautiniais įstatymais bei visuotiniais teisingumo principais, privalo priklausyti Kalnų Karabachas. Bet Lietuvos nuomonė, dar sykį primenu, – labai aiški. Be jokių „gal“, „tikriausiai“. Oficialusis Vilnius kartu su ES ir NATO partneriais tvirtina, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kad šios žemės iš Azerbaidžano atimtos neteisėtai ir kad jas privalu kuo greičiau grąžinti teisėtam šeimininkui.

Kokie Kalnų Karabacho okupacijos nuotoliai?

Aš neraginu, kad, rašydami apie Jerevano – Baku nesutarimus, dar primintume, kokius nuostolius Azerbaidžanas patyrė dėl Rusijos remiamos Armėnijos išpuolių. Nors šią informaciją taip pat būtų galima skelbti. Pavyzdžiui, oficialusis Baku mano, kad Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų okupcija jam kaštavo 818 milijardų JAV dolerių. Oficialusis Baku taip pat teigia, jog Kalnų Karabachą su karine Rusijos pagalba užimdami armėnų separatistai surengė 103 genocido, 107 – deportacijos, 113 – smurto, 115 – karo nusikaltimų atvejus bei 116 sykių nusižengė tarptautinėms humanitarinėms normoms.

Suprantu, tai – slidi tema. Duomenys nebūtinai absoliučiai tikslūs. Tačiau tai, kad Vakarai traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, – nekelia jokių abejonių.

Tad kodėl mes vis dar kartais aiškiai neįvardiname kaltųjų?

Armėniški mitai nėra tiesa

Lietuvoje gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią dar žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Todėl krikščioniškai Lietuvai neva privalu palaikyti armėnus. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą apie Azerbaidžano istoriją „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau prof. Vytauto Daujočio replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Tąsyk nesiginčijau. Ir vis dėlto keista, kad kai kurie mūsų šviesuoliai, įskaitant ir internetinius komentatorius, primygtinai liepiančius šių eilučių autoriui „liautis ginti musulmonus“, puikiai prisimenama, ką prieš tūkstantį metų veikė armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi žymiai vėliau, sakykim, prieš šimtą arba du šimtus metų, – nenori prisiminti. Net jei iš tikrųjų prieš keliolika šimtmečių egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos būtent pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti kadaise valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikys pavojingais bepročiais.

Beje, kokiais argumentais remiantis (Turkija ir Azerbaidžanas savo archyvus atvėrė istorikams, politikams, žurnalistams, o Armėnija – ne) armėnams galima pretenduoti į Kalnų Karabachą? Juk per pastarąjį tūkstantmetį nutiko daug svarbių, neginčijamų įvykių, bylojančių, jog Pietų Kaukaze paskutiniaisiais šimtmečiais dauguma gyventojų buvo ne armėnai, o azerbaidžaniečiai. Pavyzdžiui, dar 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Tai – ne išsigalvojimas. Ką jau bekalbėti apie tuomtinę Kalnų Karabacho nacionalinę sudėtį?

Kaip kolonizuotas Pietų Kaukazas?

Nejaugi mes tokie akli, kad nežinome, jog Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 vykdė brutalų, kryptingą Kaukazo kolonizavimą. Tiksliau tariant, kolonizavo Pietų Kaukazą ne vien rusų, kiek Rusijos imperijai lojaliais armėnų tautybės žmonėmis. Kaip rašo publicistas Leonas Jurša praėjusiais metais išleistoje monografijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017-ieji, Mokslotyros institutas), „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį ne vieną dešimtmetį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tad prof. V. Daujočiui ir jo bendraminčiams siūlyčiau domėtis ne tik tuo, kas tuose kraštuose dėjosi prieš 1000 metų, bet ir įvykiais, kurie nutiko prieš 100 ar 50 metų. Taip bus racionaliau.

Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia

Ypač nederėtų pamiršti, kada sustiprėjo mitai apie neva kadaise egzistavusią Rytų ir Vakarų Armėniją. Ogi tada, kai Sovietų imperiją valdė Stalinas, specialiai kiršinęs tautas drastiškai perbraižydamas žemėlapius bei dirbtinai organizuodamas tautų kraustymus. Nejaugi imsime ir aklai patikėsime akademikais, istorikais, kurie rašė armėnų tautos istoriją akylai prižiūrint Stalinui? Šios versijos Armėnijoje mielai tiražuojamos.

Armėnija tampa Rusijos gubernija

O dabar – apie naujausius laikus, bylojančius, kad Armėnija ir šiandien tebėra Rusijos provincija.

Jau senokai Armėnijoje dislokuotoje 102-ojoje Rusijos karinėje bazėje (pagal sutartį ji ten dar labai ilgai veiks) nūnai formuojamas karinės policijos padalinys. Apie tai pranešė Rusijos karinių pajėgų Pietų karinės apygardos spaudos tarnyba. Naują padalinį sudarys specialistai, kurie įgijo papildomą parengimą karinės policijos mokymo centre Vladikaukaze. Apie tai rašo armėniškas leidinys 1in.am.

Pirmiausia, koks teisinis šio žingsnio pagrindas? Nejaugi Armėnijos ir Rusijos susitarimas numato karinės policijos padalinių dislokavimą 102-ojoje karinėje bazėje? Toks žingsnis panašus į vienašališką Maskvos iniciatyvą.

Rusija kelia pavojų Pietų Kaukazui

Kitas klausimas – ar tai byloja, jog Rusija gausina savo karinį buvimą Armėnijoje neturėdama jokio teisinio pagrindo (Rusijos – Armėnijo sutartis dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste nenumato karo policijų)? Ir kodėl Rusija gausina pajėgas šioje Pietų Kaukazo valstybėje? Nejaugi nesuvaldo situacijos? Galų gale ar Rusijos karo policija patruliuos tik Giumri, ar turės teisę patruliuoti ir, sakykim, Jerevane?

Tarptautiniai ekspertai mano, kad 102-oji bazė Giumri jau seniai virto nestabilumo židiniu, darydama blogą įtaką kriminogeninei situacijai mieste. Jeigu karinės policijos padaliniai karinės bazės teritorijoje dislokuojami tam, kad užkirstų kelią nevaldomai savivalei, tai Rusija norom – nenorom pripažįsta, kad situacijai valdyti būtina papildoma jėga. Kita vertus, net Rusijos spauda rašo, kad nestatutiniai santykiai Rusijos armijoje yra neveiksmingo valdymo rezultatas, keliantis vidinius pavojus.

Azerbaidžano ekspertai įtaria, kad Rusijos karo policija įkurdinama Armėnijoje tam, kad, prireikus galėtų įtakoti vidaus politiką. Maskva ne kartą užsiminė apie savo pareigą tramdyti visas „spalvotąsias revoliucijas“ visoje posovietinėje erdvėje. O Armėnijoje – ne viskas klota rožėmis. Armėnijoje – milžiniška korupcija. Žmonės gyvena labai skurdžiai. Šalies turtus valdo buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano klanai, todėl masiškas armėnų nepasitenkinimas – įmanomas scenarijus. Juolab kad prieš keletą metų armėnai masiškai išėjo į gatves pasipiktinę aukštomis kainomis būtiniausioms prekėms.

Problema turi ir kitą svarbų komponentą. Rusijos ir Vakarų priešpriešos fone Rusija akivaizdžiai gausina savo karinį buvimą Armėnijoje. Rusijos karinė bazė Giumri mieste tampa gėdingu Armėnijos kolonizavimo simboliu (panašiai – kaip ir Rusijos karinės bazės Baltarusijoje).

Svečiai iš Rusijos

Įdomu ir tai, kad pastarąjį mėnesį Armėnijoje apsilankė iškart dvi Rusijos parlamentinės delegacijos. Prieš porą savaičių į Jerevaną atvyko Federacijos Tarybos delegacija, vadovaujama Tarptautinių reikalų komiteto vadovo Konstantino Kosačiovo, o šiomis dienomis parlamente viešėjo Valstybės Dūmos deputatai, vadovaujami NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto pirmininko pavaduotojo Konstantino Zatulino. Vizitai – neatsitiktiniai. Rusijai aršiai konfrontuojant su Vakarais Kremlius intensyviai ieško sąjungininkų rytuose. Bet sunkiai randa. Azerbaidžanas, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgiztanas stengiasi nepasiduoti Kremliaus spaudimui ir vilionėms. Belieka mažytė Armėnija, pati save įspraudusi į kampą dėl liguistų norų turėti valstybę nuo jūros iki jūros.

Užuot tapusi didžia, Armėnija praranda ir tai, ką turėjo, ką turi. Šiandien Armėnija faktiškai yra Rusijos gubernija. Didžioji dalis Armėnijos įmonių – Maskvos rankose. Politinis elitas seniai tapo Rusijos pastumdėliu. Dar pridurkime, kad “nepriklausomos“ šalies sienas saugo kariškiai iš 102-osios karinės bazės Giumri, ir viskas bus aišku.

Beje, prisiminkime rusų kariškio Valrijaus Permiakovo, išžudžiusio armėnų šeimą, istoriją. Kruvinas susidorojimas su armėnų šeima neprivertė armėnų politikų mažiau bičiuliautis su Kremliumi. Maža to, Armėnijos dalyvavimas V. Permiakovo teisme buvo tik formalus. Kaip turi būti baudžiamas šauktinis, sprendė ne Armėnija.

Žodžiu, įvykiai Armėnijoje ir aplink Armėniją – verti Lietuvos dėmesio. Tik reikia išmokti atskirt pelus nuo grūdų. Per daug ilgai į Pietų Kaukazo istoriją žvelgėme vien Maskvos ir Jerevano akimis.

2018.04.11; 08:00

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.

Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje. 

Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą. 

Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).

Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.

Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.

Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių“, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?

Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?

Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę… 

Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.

Omenyje turiu Rusijoje gyvenantį armėną Levoną Markosą. Skelbiame laišką be sutrumpinimų, nors ne su visomis jo mitimis sutinkame (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?

XXX

Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui

Pone Prezidente!

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.

Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.

Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…

Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?

2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.

Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.

Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.

O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).

Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.

Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!

Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?

Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi?  O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų  „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).

Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.

Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“? 

Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.

Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.

Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.

Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės,  atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.

Gal bent tada armėnų tauta Jums atleis…

Levonas Markosas

Maskva, 2017 metų gruodžio 17

Informacijos šaltinis – Lragir.am

2018.01.05; 06:52