Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis užstoja į skandalą įsivėlusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Politikas gina teisę į politikų privačius pokalbius. Tačiau, komentuodamas „valstiečių“ reiškiamas pretenzijas Prezidentei, neabejoja, kad jei būtų paviešintas „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio ir buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės susirašinėjimas, kiltų ne mažesnis ažiotažas.

„Nuoširdžiai nesuprantu, kas yra tragiško privačiuose pokalbiuose kalbėtis apie dalykus, kurie vyksta Lietuvoje“, – penktadienį tiesioginės transliacijos feisbuke metu sakė G. Landsbergis.

Konservatorius ironizavo, kad jei R. Karbauskis kalbasi su kitais politikais, tai jo pokalbiai turėtų būti ne mažiau įdomūs visuomenei.

„Aš noriu pabrėžti, kad Prezidentė kalbasi su žmonėmis, ji kalbasi su kitais politikais. Aš kalbuosi su kitais politikais. Aš neabejoju, kad Ramūnas Karbauskis kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad jis vis dar kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad yra besikalbančių su juo. Jeigu tuos pokalbius paviešintų, ypač privačius pokalbius, aš manau, kad visų antakiai kilsteltų“, – kalbėjo konservatorius.

G. Landsbergis svarstė, kad būtų įdomu paskaityti ne tik Prezidentės, tačiau susirašinėjimą tarp R. Karbauskio ir G. Kildišienės. Tačiau kartu pabrėžė, kad jie turi teisę į susirašinėjimo privatumą.

„Tikriausiai būtų labai netikėtų kalbų, labai netikėtų žinučių, turbūt būtų netikėtos leksikos panaudota, bet ar jie turi teisę tai daryti, aš manau, kad jie turi teisę kalbėtis. Ar mes privalome apie tai sužinoti, aš nesu tuo įsitikinęs“, – aiškino G. Landsbergis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė „The Tall Ships Races“ burlaivių regatą. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Bet jei taip nutiktų, manau, sakytume, kad jie yra žemiau „plintuso“, – apibendrino politikas.

Tiek politikų, tiek politologų nuomonės vertinant paviešintų Prezidentės laiškų istorija išsiskiria.

Prezidentė susilaukė aštrių žodžių neigiamų vertinimų ne tik iš valdančiųjų „valstiečių“, tačiau ir iš opozicijoje esančių liberalų.

Europarlamentaras ir liberalų kandidatas 2019 m. prezidento rinkimuose Petras Auštrevičius penktadienį sakė, kad D. Grybauskaitės ir E. Masiulio ryšiai primena neregistruotą lobizmą ir iškraipo politinę aplinką bei visuomenės nuomones.

Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka ketvirtadienį LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sakė, kad Prezidentė savo poelgiu valstybę pastatė žemiau „plintuso“.

Tuo tarpu dalis politologų skeptiškai vertina reiškiamus kaltinimus Prezidentei. Pasak jų, D. Grybauskaitė nepažeidė įstatymų ir kalbos apie apkaltą ar inicijuojamą tyrimą Prezidentei yra tiesiog nepagrįstos.

Konservatorių lyderiai taip pat palaiko Prezidentę. Andrius Kubilius sako, kad paviešintais laiškais Prezidentė tiesiog parodo savo susirūpinimą esama politine padėtimi, tuo tarpu R. Karbauskis stoja į kaltinamųjų „MG Baltic“ korupcijos byloje pusę.

Penktadienį A. Kubilius feisbuke rašė, kad niekas taip ir negali paaiškinti, kas yra iš tikrųjų blogo Prezidentės paviešintuose laiškuose.

„Visi rėkia ir dejuoja apie tai, kad tai yra „žemiau plintuso“, – rašė A. Kubilius, pridėdamas, kad „skalikų“ pabaidymas, kai jie įsijaučia į neteisėtos įtakos darymą valstybės sprendimams, yra teigiamas, o ne neigiamas dalykas.

„Atrodo, jog korupcinės bylos yra rimtos, kad išsigandę kaltinamieji imasi tokius dirbtinius skandalus kelti. Likusiems yra gera proga apsispręsti, kurioje pusėje stovėti – ar padėti kaltinamiesiems slėptis po tariamu skandalu, ar neleisti to pasiekti. Ramūnas Karbauskis apsisprendė. Ir aš apsisprendžiau. Nenuostabu, kad atsidūrėme skirtingose pusėse“, – kilusį skandalą feisbuke apibendrino A. Kubilius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.05; 05:52

Mitingas „Mes kaltiname“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prie Seimo po kelerių metų vėl surengtas protesto mitingas. Į jį susirinko apie 5000 žmonių. Protestuotojai laikė plakatus, raginančius valdžią trauktis, plevėsavo vėliavos.

Mitingą paskatino gėdinga, diskusijų audrą sukėlusi Seimo balsavimo dėl parlamentaro Mindaugo Basčio apkaltos istorija.

Mitingą po Jurgio Didžiulio minią uždegančios dainos pradėjo protestą inicijavęs žurnalistas Andrius Tapinas. Susirinkusiai miniai jis teigė, kad dabartinis Seimas atėjo ne tarnauti, o valdyti, kad jis nesupranta, kas yra pilietinė visuomenė, galinti pasakyti savo teisėtai išrinktai valdžiai, kad „jūs darote ne taip“.

A. Tapino teigimu, suorganizuotu mitingu kaltinamas Seimas, pamynęs Konstitucinio Teismo sprendimą. A. Tapinas ragino keisti Seimo Statutą, griežtinant atsakomybę posėdžių nelankantiems Seimo nariams, kad balsavimai dėl apkaltos vyktų atvirai bei ragino surengti apkaltą Seimo nariui Artūrui Skardžiui.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dirigentas Donatas Katkus neslėpė susirūpinimo tuo, ką piliečiai išsirinko į valdžią.

„Lietuvos piliečiai, rinkėjai, tai ką mes išsirinkome? Jūs pasižiūrėkite, kas ten sėdi – ne tik vagys, bet ir vidutinybės“, – kalbėjo D. Katkus.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis mitinguotojų pasitiktas švilpimu.

„Nepasakysiu nieko naujo, kad visi mes – už Lietuvą“, – pradėjo Seimo Pirmininkas ir pabrėžė, kad visus į protesto mitingą susirinkusius atvedė gėda. Seimo Pirmininkas sakė, kad jam gėda dėl Kęstučio Pūko, dėl Gretos Kildišienės, dėl Mindaugo Basčio, dėl Artūro Skardžiaus. Seimo Pirmininkas ne kartą pakartojo, kad jam gėda dėl istorijų, susijusių su šiais asmenimis.

„Demokratijos kaina yra tokia“, – teigė V. Pranckietis ir ragino būti aktyvesnius per rinkimus. Tačiau susirinkusi minia nušvilpė V. Pranckiečio žodžius ir šaukė „Gėda“.

Į protesto organizatoriaus Andriaus Tapino klausimą, ar Seimas Pirmininkas palaikys pirmalaikius rinkimus, V. Pranckietis išsisukinėjo ir teigė, kad palaikys tik įstatymo projektą pirmalaikiams rinkimams.

Seimo Pirmininkas neatsakė ir į klausimą, kurį uždavė publika – ar jam negėda dėl Ramūno Karbauskio. Į V. Pranckiečio atsakymą, kad jam gėda dėl tam tikrų R.Karbauskio sprendimų, bet ne dėl paties asmens, minia palydėjo šūksniais „Bailys, bailys“.

Mitinge. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žurnalistė Rita Miliutė nepraleido progos įgelti Seimo Pirmininkui, ironiškai sakydama, kad sunku kalbėti po tokio charizmatiško lyderio kaip Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Žurnalistė sakė mitinge nedalyvavusi nuo 1989 metų ir tvirtino, kad tiesiog stebėti įvykius nebeužtenka, – būtina atkreipti dėmesį į tai, ką daro visuomenė.

Mitingą „Mes kaltinam!” organizavo Laisvės TV. Platintame kvietime visuomenė buvo kviečiama dalyvauti, nes „Seimas peržengia vieną ribą po kitos.

„Mūsų išrinktas Seimas peržengia vieną ribą po kitos. Bet ši diena ypač gėdinga. Pamynęs Konstitucinio Teismo sprendimą, bailiai pasislėpęs po slaptu balsavimu Seimas galutinai diskreditavo save kaip instituciją, galinčią valdyti šitą valstybę. Mes, laisvos Lietuvos valstybės piliečiai, šiandien sakome: „Mes kaltinam!“ Nenuleiskime galvų, nenudurkime akių ir nedūlinkime į šešėlį!“, – rašoma protesto organizatorių kvietime.

Prie parlamento būriavosi didžiulė minia, kuri politikams, sėdintiems Seime, turėtų kelti nemažą nerimą.

Politinė krizė Seime kilo antradienį, kai per Seime vykusį slaptą balsavimą nepavykus pašalinti priesaiką sulaužiusio ir šiurkščiai Konstituciją pažeidusio M. Basčio.

Už tai, kad M. Bastys būtų pašalintas iš Seimo balsavo 72 parlamentarai, 21 buvo prieš, 24 Seimo nariai susilaikė, 11 balsų buvo sugadinta.

M. Bastys, sulaukęs aukščiausių šalies vadovų spaudimo, trečiadienį pranešė, kad pats traukiasi iš Seimo narių.

Trečiadienį, reaguodamos į susidariusią politinę situaciją, opozicinės partijos prakalbo apie pirmalaikius rinkimus.

Kad palaikytų pirmalaikius rinkimus, yra pareiškę konservatoriai, liberalai, „tvarkiečiai“ ir socialdemokratai.

Opozicijoje esantys politikai argumentuoja tuo, kad, antradienį, balsuojant dėl M. Basčio nušalinimo, dalis Seimo narių paviešino nufotografuotus savo balsavimo biuletenius. Tai antradienį patvirtino Premjeras Saulius Skvernelis, pareiškęs, kad „valstiečiai“ turi tvirtų įrodymų, kaip balsavo dėl apkaltos.

Pasak opozicijos politikų, tokiu būdu „valstiečiai“ pažeidė Konstitucijoje numatytą laisvą Seimo nario balsavimo mandatą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.16; 07:26

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė kartu su Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnu Eugenijumi Gentvilu ir Mišrios Seimo narių grupės nariu Bronislovu Mateliu kreipėsi į finansų ministrą Vilių Šapoką dėl galimų pažeidimų buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės įmonėje UAB „Amatas“.

Parlamentarai kreipimesi prašo finansų ministrą pavesti jam pavaldžioms institucijoms atlikti tyrimą ir padėti atsakyti, kiek iš tikrųjų kainavo G. Kildišienės knygos „Atvirai“ leidyba ir kas ją iš tikrųjų finansavo? „Jeigu knygos leidybą finansavo ne pati įmonė, o kiti asmenys ar neva labdarą teikusios įmonės, tai klausiama, ar nėra slepiami mokesčiai ir tokiu būdu daroma žala valstybei? Visuomenei ir mums, Seimo nariams, kyla natūralūs klausimai: kiek iš tikrųjų kainavo Gretos Kildišienės knygos „Atvirai“ leidyba ir kas tai finansavo? Todėl prašome Finansų ministerijos atlikti įmonės veiklos patikrinimą. Patikrinimas padėtų išsklaidyti abejones, o visuomenė gautų objektyvią informaciją apie viešai aptariamus su politikais galimai susijusius procesus. Skaidrumas šiuo atveju turėtų būti prioritetas“, – teigė R. Juknevičienė.

Knygos „Atvirai“ leidimo istorijoje parlamentarams taip pat kyla klausimų, ar prie šios knygos finansavimo neprisidėjo viešas asmuo Seimo narys Ramūnas Karbauskis arba su juo susijusios įmonės. „Jeigu pasitvirtintų, kad Ramūnas Karbauskis ar jo įmonės dalyvavo finansuojant knygos leidybą, tai keltų pagrįstų klausimų, ar buvo tinkamai vykdomos mokestinės prievolės“, – sako kreipimąsi inicijavę Seimo nariai.

UAB „Amatas“, kuri anksčiau vadinosi MB „Greta Gretos“ ir kuriai vadovauja buvusi Seimo narė G. Kildišienė, šiemet išleido jos biografiją „Atvirai“. Knyga išleista itin dideliu 30 tūkst. vienetų tiražu. Remdamiesi ekspertų vertinimais, parlamentarai sako, kad knygos savikaina gali siekti nuo 40 tūkst. iki 90 tūkst. eurų ir abejojama, ar įmonė UAB „Amatas“ knygos leidimo metu galėjo disponuoti tokia lėšų suma.

Anksčiau dėl G. Kildišienės įmonės veiklos ir knygos leidybos Seimo narys B. Matelis kartą jau kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau jos darbuotojai neatsakė, kad dar šiais metais UAB „Amatas“ bus tikrinama. Pasak B. Matelio, Seimo nariai yra susirūpinę tuo, kad valstybinės įstaigos trukdo gauti informaciją apie galimai neskaidrius sandorius ir kenkia demokratinėje valstybėje būtinai viešumo bei skaidrumo politikai.

G. Kildišienė buvo priversta pasitraukti iš Seimo, kilus skandalui dėl automobilio nuomos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.14; 09:23

Baigiasi 2017-ųjų vasara ir prasideda 2017-ųjų ruduo – derliaus laikas valstiečių ūkiuose, o politikos scenoje mezgasi nauja valdančiosios koalicijos atomazga. Kas taps naujaisiais „reformų ledlaužio“ šalies arimuose vairininkais, su meile jie plušės ar iš išskaičiavimo?

Dauguma Lietuvos piliečių dorai, iš inercijos ar todėl, kad kitos išeities neturi, kiti ir su smagiu entuziazmu pasineria į rudens darbus, o politikos skersvėjuose pučia tradiciniai populizmo vėjai. Štai gelbėtojas premjeras susitinka su Lietuvos moksleiviais aptarti emigracijos problemą bei ją stabdyti – apie tai vyriausybės klerkai informuoja žinių agentūrą ELTA, o ta žinią išplatina. 

Vinco Kudirkos aikštėje prie Vyriausybės. Slaptai.lt nuotr.

Su pensininkais premjeras nesusitinka, nes žino, kad vyresni žmonės gyvenimiškos išminties turi, nelabai malonu būtų jiems į akis žiūrėti ir svaigti apie augančią Lietuvos gerovę. Pensininkai pasiskųs, kad pinigų trūksta bilietui iki poliklinikos, kad ir iš viso į ją negalima patekti, nes į kaimus maršrutiniai autobusai jau kiek metų nebeužsuka, štai išmaniojo ir paprasto telefono žmogus neturi, nes jis irgi kainuoja, kaip gi tą greitąją išsikviesti, o kaimynų, kurie pavėžintų į miestelį, irgi nebeliko. Vaistai, beje, nors ir žadėjo, oi kaip nuoširdžiai žadėjo valstiečiai su žaliaisiais, todėl ir prekybą alkoholiu apribojo, bet neskuba dėl to atpigti nei mikstūros nuo širdies, nei tabletės nuo kraujo spaudimo.

Suranda štai Biržuose paštininkė savaitę badaujantį senolį, spauda apie tai parašo, skaitomu populiariu straipsniu žinia patampa, bet iš tokios tematikos premjeras reitingo nepasikels, stengiasi nepastebėti nemalonių atvejų, geriau jau kovoti su korupcija ar dar kažkuo, kas būtų toliau, nereikėtų prisiimti atsakomybės, bet būtų taip pat populiaru, skaitoma ne mažiau nei apie Biržuose badavusį senolį ir jo brolio mirtį melioracijos griovyje.

Premjeras, paštininkės, vaikai ir rogutės

Emigracijos problemos aptarimas su pensininkais prasidėtų nuo nemalonių dalykų. Kai paskutinę pagalbos skambučio „112“ funkciją valstybėje pradeda teikti AB „Lietuvos paštas“ paštininkės, suranda merdinčius žmones, – tokiu būdu ir įvyksta pasirinkimas pasiekus aklavietę, o tiksliau, jei spėjama apdairiai pamatyti jos artėjimą. Beje, paštas irgi turi „optimizuotis“ ir maksimaliai mažinti po kaimus belandžiojančių paštininkių skaičių, juk pensijas invalidai ir pensininkai gali nueiti ir iš bankomatų pasiimti patys, visuose rajonų centruose bankų ar bent jau bankomatų tikrai yra.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Ši pagyvenusių asmenų grupė į kitus žemynus jau ir neįmigruos, dažniau pasižvalgo link kalnelio, į kurį emigruoti netoli ir kur jų giminė, tėvai ir protėviai ilsisi. Dažnai ir nebelankomas tas kalnelis, nes palikuonys apleido ir nebespėja sugrįžti, o ilgainiui ir pamiršta giminę. Tik vyresniajai kartai savas tas žemės kauburėlis – nes jis vis dar jų, vis dar jų Tėvynėje.

Be praeities – nėra ateities. Paniekindami praeitį, senatvę, susitikimuose su moksleiviais galime jiems pasiūlyti tik pasakose girdėtus ateities orientyrus. Negi premjeras tiek nusirito, kad aiškintų vaikams, jog geriausias būdas išvengti emigracijos – rogutės į mišką seneliui. Gyvena tie pensininkai, nors tu ką. Valstybės pinigus valgo, štai jau 27 nepriklausomos Lietuvos metai, o nėra iš ko investuoti į ateitį, nes pensininkų proporcingai daugėja, o jaunimo mažėja. Tie, kurie dar paeina, nors balsuoti per rinkimus kėblina, o iš klipatų kokia nauda – „į rogutes ir taškas“, ko gero svarsto su jaunimu vyriausybės vadovas. Tokia gal ir ne pesimistinė, o tik realistinė mozaika dėliojasi žiūrint į politinių realijų rudens gamtoje akvarelę.

Pabėgti pas vaikus politikui – geras sumanymas, už tai laukia gražūs atsiliepimai visuomenėje, o va, sugrįžus iš vaikystės pasakų prie vyriausybės vairo, laukia rimti rūpesčiai ir iššūkiai. Kokie jie?

Ateitis – su konservatoriais be Skvernelio ir atvirkščiai

Naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT atlikta apklausa apie naujos valdančios koalicijas modelių poreikį ir prognozę rodo nuoseklų valdančiųjų populiarumo mažėjimą, piešiamos įvairios naujų politinių jėgų Seime persigrupavimo vizijos. Vis dar nemažai piliečių, bemaž kas ketvirtas, mano, kad dabartinė koalicija gali tęsti darbą, juk iš tiesų bemaž tokiai daliai visuomenės naujosios valdžios neoliberali politika palanki.

Kas penktas įsivaizduoja, kad realūs tampa pirmalaikiai rinkimai, dalis piliečių viliasi, kad konservatorių partija ryšis politinei savižudybei ir, „vardan Lietuvos“, sudarys koaliciją su valstiečių – žaliųjų profesiniu – piniginiu junginiu. Gal ir sudarytų, bet su sąlyga, kad valstiečiai atsisakys pretenzijų kištis į valstybės valdymo reikalus, mainais – jiems būtų leista iki kadencijos pabaigos dorai, jaukiai ir pagarbiai, išsaugant statusą visuomenėje, sėdėti Seimo salėje ir kilnoti už ką reikia rankas. Juk iš esmės, koks šiems valstiečiams su žaliaisiais skirtumas, už kurio ir kokio premjero politiką balsuoti ir ką palaikyti – ar buvusio policijos komisaro pragmatinių tikslų ir ambicijų mišinį, ar, tarkim, konservatorių partijos pragmatinių tikslų ir ambicijų rinkinį.

Būtų pasitaikęs rinkimų išvakarėse kitas populiarus visuomenėje veikėjas, kokia nors sporto ar estrados superžvaigždė, būtų sutikęs eiti pas valstiečius, tie dabar įgyvendintų jo vizijas.

Jei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą parašė kažkoks viešųjų ryšių specialistas, kuris darbą profesionaliai padaręs pas kitus klientus išėjo – tai konservatorių programa bent jau ilgiau rašyta bei jos rašytojai partiją pamiršę neišsibėgiojo kas sau.

Valstiečių ir žaliųjų rinkiminė programa savo misiją atliko, už ją atsiskaityta su kūrėju, dabar, kaip ir ištinka kiekvieną nebenaudojamą daiktą, – atsidūrė šiukšliadėžėse, šiukšlės – surinkimo punkte, iš jo – sąvartyne ir dabar popieriniai programos egzemplioriai, celiuliozė, teršia gamtą.

Savos programos valstiečiai neturi. Yra, tiesa, asmeninių interesų, norų kaip juos patenkinti, kai ką pabando, kai kas pavyksta, kai ko daryti premjeras neleidžia, tad iš esmės šiai agronomijos specialistų ir prasigyvenusių verslininkų sąjungai, būtų žyniai išmintingiau palaikyti kokią nors svetimą programą, tų pačių konservatorių, nei vykdyti nežinia kokią premjero asmenyje pateikiamą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Konservatoriai į koaliciją su Valstiečiais ir žaliaisiais gal ir eitų, bet ko jau ko, o premjero kėdės vyriausybėje tikrai paprašytų. Ar S. Skvernelis tokiu atveju skubiai migruotų po anūko partijos sparnu – iš tiesų įdomus klausimas, tačiau vargu ar tai jį išgelbėtų. Idėja seneliui prof. Vytautui Lansbergiui suteikti prezidento titulą su atitinkamomis valstybinės priežiūros ir visuomeninės pagarbos regalijomis gimė ne premjero kabinete, o Seimo koridoriuose ar Seimo narių, didžiųjų žemvaldžių valstiečių laukų ražienose, – tai rodo, kad šio politinio darinio veikėjai jau pradeda suvokti, kad ne tik pas juos giminystės ryšiai gali būti partinės ideologijos ir Lietuvos ateities kūrimo pagrindu, nori į pusbrolius pas garbingą giminę įsiprašyti, juolab, kad savo partijoje, kaime, turi vieną, tik nelabai gudrų, Povilą Basanavičių.

Tačiau kokia S. Skverneliui iš to nauda? Pakeistų Kęstutį Smirnovą Seime Jaunimo ir sporto komisijos pirmininko poste (jei tas sutiktų) ir garbingai baigtų politinę karjerą ar pereitų pas Lenkų rinkimų akciją krikščioniškos šeimos statusu? Tik, vargu, ar tokios ambicijos ir svajonės sukasi ratu patyrusio pareigūno smegenų linijoje.

Įtakingiausiųjų valstybėje 30-ukas?

Įdomus požiūrio rakursas, koks gi yra šio piliečio S. Skvernelio santykis su jį priėmusia partija. Ar tikrai valstiečių politikai, viena kita, iki šiol gerbta asmenybė neturi jokių ambicijų, politinių ar visuomeninių tikslų, tegu ir siauros specializacijos kompetencijų, tačiau pakankamai gilių, kurios leistų suvokti valstybingumo prasmę, matyti ne tik propagandinius ir populistinius triukus, bet ir už jų slepiamą, bet vis dėlto egzistuojantį realų turinį, ne tik valstiečių, bet visų piliečių, šio krašto visuomenės gyvenimą.

Viena ryškiausių, jei ne pati ryškiausia, valstiečius reprezentuojanti asmenybė – Viktoras Pranckietis, Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vicepirmininkas, buvęs Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius ir Seimo pirmininkas, t.y. 3-as asmuo valstybėje. Visi šie garbūs vardai atskirai paimti netiek daug pasako. Partija ta jų keista, vietoj ideologijos – šnekamojoje kalboje naudojamas „žaliojo“ – dolerio pavadinimas, A. Stulginskio universitetas – paskutinis arba beveik paskutinis Lietuvos akademinių mokymo įstaigų reitingų sąrašuose, o 3-ojo asmens valstybėje pozicija, nuo Arūno Valinsko politikavimo laikų, sukelia ne tik pagarbą, bet ir šypseną. Vis dėlto, niekas nepaneigs, kad V. Pranckietis pakankamai išprusęs, įtakingas partijoje asmuo, o visuomenėje irgi turi pelnęs pakankamai pozityvų autoritetą.

Be galo keista, kad jis jau kurį laiką visose šiose pareigose, o ypač kaip 3-asis valstybėje asmuo, atsidūręs Buridano asilo vaidmenyje, kai jo pareiškimai lyg ir atliepia partijos programoje suformuluotas nuostatas, bet įgyvendinami visai kiti, iš pašalies pas valstiečius atėjusio asmens sprendimai. Atrodytų, kad partija lyg ir nusiteikusi kažką daryti, partijos pirmininko pavaduotojas garsiai pareiškia – „kaip bus“, bet daro visiškai ką kita, palieptas savo išganytojo Sauliaus.

Susitinka V. Pranckietis su visuomene, išklauso, išgirsta, apsispendžia. Bet sugrįžta į kėdę Seime ir vėl viskas iš pradžių. Ar jam kas nors paaiškina, kas iš tiesų bus daroma, ar pats žiniasklaidoje pasiskaito, ar pakeliui į Seimą po susitikimo su visuomene persigalvoja – į šiuo klausimus gali atsakyti tik jis pats.

Tačiau faktas, kad Seimo salėje jau „premjerinį“ variantą palaiko. Gal tik iki kito karto. Su kuo susitiks, tą ir palaikys, nes vis viena žino, kad galiausiai turės palaikyti vienasmenio valdymo organo sprendimą. Tai reikštų, kad 3-ajam valstybėje asmeniui kažkas apdairiai prirašė „0“ ir jis tapo 30 numeriu.

Laisvieji vilkai ir komanda

Ar Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje bei jos frakcijoje Seime yra vienas, keli ar keliolika asmenų, kurie turi savo galvą ant pečių ir supranta, kad jie ištraukė ne tik laimingą loterijos bilietą Seimo rinkimuose, bet už šią apvaizdos dovaną turi ir atidirbti, prisiimti atsakomybę, pažiūrėti tiesai į akis ir patys spręsti. Kitaip, kaip ir nutinka su absoliučiai daugumai loterijos milijonierių, kapitalas bus labai greitai išvaistytas.

Todėl visiems paskendus naujų koalicijų dėlionėse, premjerui vis patikinant, kad jo paties ir vyriausybės stabilumas – lygu valstybės stabilumui, ir jei jis taps nestabilus – Lietuvos laukia krizė, ar nepraleidžiam pro akis vieną svarbų ir net esminį klausimą – situaciją pačioje Valstiečių ir žalųjų sąjungoje.

Ar nenutiks taip, kad keičiantis, pučiantis koalicijos partnerių ratui, nepradės tirpti pačios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos gretos Seime? Be jokios abejonės, tarp partijos senbuvių agronomų, žemės valdytojų, kviestinių gydytojų, policininkų, akademinių sluoksnių atstovų, sportininkų yra padorių žmonių, kurie, kuo toliau, tuo daugiau įgyja patirties politikoje ir turėtų pradėti suvokti, kad už valstybės ateitį jie prisiima lygiai tokią pat atsakomybę, kaip ir kiekvienas laisvas nuo rėmėjų, užkulisinių susitarimų, interesų Seimo narys.

Ar daug tokių yra pas žemvaldžius ir žaliuosius – sunku spręsi, partija linkusi izoliuotis nuo viešumos. Tačiau įdomios Valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narių, Vytauto Bako, Stasio Jakeliūno, Virgilijaus Poderio, Naglio Puteikio, Povilo Urbšio, Egidijaus Vareikio, pozicijos, kurių bendras bruožas – nei vienas iš jų nėra agronomas ir valstietis, visi jie į partiją patys įsiprašė ar buvo įprašyti. Abejotina, kad bent vienas iš jų (ar kuris kitas iš „kviestinių“) patys rūmų perversmą organizuotų, nes perversmui reikalinga komanda, o jie – „vieniši politikos vilkai“.

Bet susidarius kritinei masei, žmonės kurie prisišliejo prie laikinųjų Seimo rinkimų pasjanso laimėtojų, be sąžinės graužaties gali palikti (nors ir dėl skirtingų priežasčių), marginalų ir populistų komandą, vadovaujamą pragmatinių interesų tesaistomo premjero.

Todėl ypač įdomi tampa 3-ojo žmogaus valstybėje V. Pranckiečio ateitis ir statusas, kadangi be jo, kitos asmenybės buriančios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius valstiečius, t.y. komandą bendraminčių, nesvarbu kokiu pagrindu susibūrusią, nėra. Šiuo atžvilgiu jis vienintelis. Žemės ūkio srities mokslų daktaras, profesorius, be jokios abejonės savo vertybes ir platesnį požiūrį į pasaulį turintis asmuo, jei nelandžiotų į sritis, kurių neišmano, užsienio politikos ir finansų, būtų idealus partijos lyderis. Tačiau kol kas 3-asis asmuo valstybėje atlieka partijoje biblinės mušamos asilės vaidmenį, jei nepriskirti jam kito, bet taip pat asilo (Buridano) vaidmens.

Kas toks Viktoras Pranckietis?

Tarkim, V. Pranckietis miškininkų profsąjungoms prižada, kad su urėdijų reforma susiję įstatymų projektai Seimo pavasario sesijoje priimti nebus, o S. Skvernelis į Seimo pirmininko pažadą net dėmesio neatkreipia, ką nusprendė, tą ir padaro. Seimo pirmininkas paaiškina, kad žino emigracijos problemos sprendimą – esą žmonės turi daugiau uždirbti, bent jau 1000 eurų dabartinėmis Lietuvos sąlygomis, rezervų esama, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) kyla, o premjeras daugumos žmonių pajamas ima ir sumažina, kad jie niekada to 1000 eurų ir neuždirbtų.

Pasvarsto V. Pranckietis, kad mokesčių pertvarkymas, norint išeiti iš užburtu tampančio šalyje socialinės atskirties didėjimo rato, yra būtinas, „<…> jeigu pažiūrėtume į istoriją, tai daugelis Vyriausybių neperžengė tos ribos – neįvedė turto, progresinių, automobilių mokesčių. Tai būtų labai nepopuliarus sprendimas visuomenėje, bet jis būtinas, kaip yra daugelyje šalių. Taip, aš už tai <…>“, – žiniasklaidai graudenosi Seimo pirmininkas. Premjeras į tokias 3-ojo asmens valstybėje mintis sureagavo jau kitą dieną ir savo premjerinėje feisbuko paskyroje parašė: „Jokių naujų mokesčių Vyriausybė nesvarsto ir įvedinėti neplanuoja. Taškas“. Leido V. Pranckiečiui suprasti, kad prieš kalbėdamas ką nors, ir kam nors iš pradžių turėtų jo feisbuką pasiskaityti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taigi, klostosi gana įdomi situacija, kai V. Pranckietis prisiminęs ar galbūt pasiskaitęs, kas buvo rašoma Valstiečių ir žaliųjų partijos programoje, tegu ir viešųjų ryšių specialistų parašytoje, pradeda aiškinti savo matomas Lietuvos ateities vizijas piliečiams arba elgiasi, kaip kiekvienas padorus žmogus ir brandus politikas – kalbasi su socialiniais partneriais ir juos girdi. Tačiau vyriausybės vadovas kategoriškai pareiškia, kad tokie 3-ojo valstybėje asmens samprotavimai ir elgsenos niekų vertos.

Žinoma, galima įtarti, kad tokios šių politikų rolės iš anksto sutartos ir pasidalintos, pagal principą – gerasis ir blogasis policininkas. Tačiau toks susitarimas, regis, neįtikėtinas, nes kiekvieno jų elgsena pakankamai natūrali, atspindi požiūrius, taikliai apibrėžiamus perfrazuota režisieriaus Konstantino Stanislavskio fraze, – „į save valstybėje ir valstybę savyje“. Seimo pirmininkas šiose situacijos atrodo apgailėtinai, tad jei šios 2-ojo ir 3-ojo žmonių šalyje elgsenos valdant valstybę natūralios, o ne sąmoningas pasidalinimas rolėmis, labai tikėtina, kad asilo vaidmuo V. Pranckiečiui turėtų galų gale atsibosti. O tai reikštų, kad S. Skvernelio pokerio vyriausybėje kortos nėra iš anksto sužymėtos –- blefuoja lošėjas.

Šiaip ar taip S. Skvernelis tėra tik pakviestas dalyvauti rinkimuose su šia partija asmuo, buvo skirtas partijos reitingams visuomenės akyse pakelti ir savo vaidmenį jau atliko, tad „mauras savo darbą padarė ir mauras gali eiti“, o V. Pranckietis jau ne pirmus metus yra tarp Valstiečių partijos lyderių, tad autoriteto imtis ryžtingesnių veiksmų ir sulaukti palaikymo partijoje jam užtenka, kaip ir užtenka potencialo suburti savo šalininkų komandą.

Meilė ir viltis

Kai kalba pasisuka apie pilkuosius, vidinius paslaptingo valstiečių ir žaliųjų politinio darinio santykius, kompetencijas ir ryšius, derėtų prisiminti ir partijos pirmininką – ar jis po vasaros sugrįš iš savo emocinių atostogų?

Kaip bebūtų po vadinamojo „Kildišienės skandalo“, Ramūnas Karbauskis bekritikuojamas, o Greta Kildišienė nekenčiama ir niekinama visuomenės informavimo priemonėse – ir partijos pirmininkas, ir ši moteris, visoje politinėje – partinėje – verslininkėje virtuvėje, kur baltų pirštinių niekada nebuvo ir vargu ar kada nors bus – atrodo stebėtinai įdomiai.

Vis dėlto yra vienas šviesus ir grąžas dalykas pasaulyje – tai įsimylėjęs žmogus. Jeigu tai tiesa? Tai – „lyrinis nukrypimas“ politikavo diskurse, tačiau kiekvienas įsimylėjęs žmogus, koks jis bebūtų, kokią padėtį visuomenėje beužimtų, kokias nesąmones bedarytų – yra gražus. Netgi jei tokios emocijos pridaro žalos, o objektas nekenčiamas ir ujamas piktųjų iš žiniasklaidos reitingų gyvenančių piliečių. Visi žinome, kad aistros laužas nuo uraganinių vėjų tik dar karsčiau suliepsnoja ir niekas čia nesikeičia mažiausiai bent 10 000 žmonijos gyvavimo metų.

Prisiminkime Kleopatrą, Barborą Radvilaitė ar rusų Jakateriną II, kitas moteris ir vyrus, kiek kartų meilė keitė civilizacijų ir valstybių likimus, tad vieną Seimo kadenciją, 4 metus pasirutuliojęs vadinamasis skandalas tiek ir tevertas dėmesio. Gamtoje taip surėdyta. Ko gero, prabėgus laikui – tai ir išliks istorijoje, kaip vienintelis dėmesio vertas, ilgaamžis politinio gyvenimo Lietuvoje nuotykis, juk bemaž visi žmonės dabar yra girdėję ar skaitę, ateityje taip pat skaitys ir bus girdėję apie Viljemo Šekspyro kūrinį – „Romeo ir Džiuljetos“ istoriją.

Bet yra rutina, kurios neišvengsi, kuri meilės ir neapykantos laužus gesina. Teigiama, kad aistra baigiasi greitai – per kelis mėnesius, o pirma meilės santykių krizė ištinka po trejų metų. Prielaidos labai tolimos nuo politikos, tačiau gražu, jei sprendžiant koalicijos ateities ir praeities klausimus dalyvaus bent vienas įsimylėjęs žmogus, kuris bus nors ir neišmintingas, tačiau tikras ir visai nuoširdžiai priims kvailiausius, bet estetinio pasigėrėjimo vertus sprendimus. Įsimylėjusio žmogaus elgseną lengva apskaičiuoti, bet sudėtinga paveikti. Tačiau, net ir politikoje – tai yra gražu todėl, kad mylintis kitą žmogų asmuo gali mylėti ir dar ką nors, tarkim, valstybę – taigi vilties yra. O save įsimylėjęs asmuo, premjeras ar piemuo jis bebūtų, kažko daugiau jau nepamils, nei valstybės, kurią valdo, nei avelių bandos – taigi vilties nėra.

Tad šiame kontekste koalicijos ateities ir premjero perspektyvos toliau spręsti ir grasinti, kad „privalome ir darysime, neleidome ir neleisime“, kad valstybę ištiktų krizė susvyravus vyriausybės pozicijoms, gali turėti visai įdomių, žiaurių, pragmatinių, nemalonių, tačiau ir gražių, pozityvių atomazgų.

Tokios politinės projekcijos formuojasi įžengiant į rudenišką politinės brandos tėvynėje laiką.

Ar partija gali supelyti?

Tik tas pelėsinis žalsvas atspalvis, kurį firmine partijos spalva pasirinko valstiečiai, kelia nemalonių emocijų ir kažkuo primena tą senelį iš Biržų. Ar suras šiuos pamirštus šalyje žmones, kurių esama ir daugiau, ilgainiui pretenduoja jais tapti 2/3 šalies piliečių, S. Skvernelio ar konservatorių pasiųstos AB „Lietuvos paštas“ laiškanešės? Kas iš socialdemokratinio jaunimo ar patyrusių senosios partinės mokyklos mohikanų juos pamaitins, ar tik liberalai su valstiečiais išaiškins, kad senoji karta gali ir turi pati savimi pasirūpinti, tik leiskim jai iš pensijos nusipirkti meškeres, žuvies patys pasigaus.

Neramus bus rudens laikas tėvynėje. Nereikalingi žmonės – politikai, kuriems labai rūpi Lietuva ir abstrakti gerovė plačiame pasaulyje, nebepastebi, kad jie patys niekam neberūpi, pilki ir neįdomūs, net pasvarstyti prie alaus bokalo nėra apie ką – premjerui neįdomu, ką Seimo pirmininkas kalba, Seimo pirmininkas nenori prisiminti, ką žmonėms sakė, guodžiasi, kad link senatvės tokie dalykai vis dažniau ir dažniau pasimirš.

Antras lyrinis nukrypimas politikavimo diskurse – apie mirtį. Iš atminties iškyla viena sutikta pažįstamų žmonių šeima Vilniaus Santariškių onkologijos skyriuje – vyras maldavo žmonos: „daryk ką nors!“. Skausmas – negailestingas, žmogiškasis orumas pasitraukia į antrąjį veiksmo žmogiškojo teatro scenoje planą. S. Skvernelis gali netgi ant statinės užsilipęs ir su ugnele akyse visus, ypač vaikus, įtikinėti, kaip jam dėl Lietuvos skaida, drasko diegliai tą vietą nuo sėdėjimo, o senieji valstiečių lyderiai irgi tikins ir guosis, kad dažnai jiems krūtinėje duria – dėl rūpesčio Lietuva širdies ligos puola. Tik ar atsiras tikinčiųjų – retorinis klausimas. Sudėtinga situacija ištinka, kai žmonės patys dorai ir nesuprasdami, ko jie į tą politiką eina, ima ir į ją pakliūna. Atmetus garbingo statuso visuomenės hierarchijoje ir atskirų narių buitinius – ūkinius interesus – kas gi dar juos Seimo salėje surinko?

Optimistinis epilogas

Turėtų būti koks nors moralas ar išmintinga sentencija, apibendrinti rudens pradžią šalyje ir jos politikos virtuvėje. Galbūt NATO šią teritoriją – „Lietuvos provinciją“ apgins, galbūt „Zapad“ pratybos kaimynystėje eis ir praeis, o Rusijos kariuomenė Baltarusijoje galbūt nepasiliks, tad labai tikėtina, kad Lietuva ramiai ir linksmai sulauks bei paminės tarpukario Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, žmonės sulauks naujų rinkimų, gyvens, mylės ir mirs. Tačiau labai įdomu, kaip ši naujoji Nepriklausomybė, kuri jau po 3 metų sulauks 30-mečio jubiliejaus, bus vadinama po 100 metų? „Prieškario“ ar „pokario“ Nepriklausomybe?

Lietuvos statyba – sunkus darbas. Slaptai.lt nuotr.

Ar valstiečiai prisiminę, kad ir bemaž visi šios šalies piliečiai, kaip ir jie patys, yra daugiausia „trečia karta nuo žagrės“, supras, kad jiems tekusios atsakomybės valdyti valstybę pirmasis ketvirtis jau eina į pabaigą. Panašu, kad geriau šio ketvirčio ir nebūtų buvę, tad ir klausimas apie koalicijų ateitį toks – ar laukia dar trys panašūs ketvirčiai, ar vis dėlto jau gana – pasirodėte, gražūs, įdomus, bet eikite ir kurkite 4-ąją kartą ant žagrės, o tai užsiėmus ne savais darbais, greitai nebebus ko kurti.

Valstybė be piliečių negali egzistuoti, jei ir sugrįš kažkuris emigrantas į Lietuvą po 30 metų, jis bus jau kolonistas ir kitos šalies pilietis.

2017.08.27; 12:00

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įdomūs žurnalisto Vidmanto Valiušaičio svarstymai apie Lietuvos vidaus politikos ypatumus, dėsningumus ir painumus.

Šiuose žurnalisto komentaruose taip pat rasite prasmingų sovietiniais laikais egzistavusios tvarkos demaskavimų – ką daryti su prasižengusiais saviškiais? Ne, pasirodo, jų bausti negalima. Nusikaltusius saviškius būtina perkelti į ne mažiau prestižines pareigas, kai kada – net į aukštesnes. Kaip juos kontroliuoti? Esama būdų… Kaip užverbuoti? Taip pat įmanomas reikalas…

Žodžiu, Slaptai.lt linki smagaus skaitymo.

Vidmantas VALIUŠAITIS

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu

Atrodo, kad Gretos Kildišienės atvejį greitai teks minėti su pagarba. Kaip aukštą pilietinio susipratimo ir politinio padorumo atvejį. Paslydo, pargriuvo, atsikėlė, nusipurtė, atsiprašė, išėjo. 

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.

Palyginkim, kaip atrodo šitam kontekste kiti: Eligijus Masiulis, Gintautas Kėvišas, Mindaugas Bastys, Gintaras Steponavičius?..

Čia gi ne kažkokie lapės kailiniai! Ir net ne krokodilo odos batai! Čia operacijos, apie kurias sakoma, kad niekas taip nesuvienija žmonių, kaip pinigai, nelegaliai perduodami iš rankų į rankas.

Bet jie neprisipažįsta. Laikosi „didvyriškai“, iki paskutinio šovinio! Ir „plikom rankom“ jų nepaimsi.

Kadangi žaidžiama čia jau „kitoje lygoje“. Ir galioja čia jau ne moralės, bet jėgos dėsniai, t.y. ne padorumo imperatyvas, bet galios potencialas. Galios rodyti tariamą teisuoliškumą (advokatų teisinės ekvilibristikos dėka) ir galios generuoti „įvaizdį“ (žinių sklaidos kanalų patarnavimu).

Net ir visiško moralinio kracho atveju, kaip tai nutiko ponui Masiuliui, turint tam tikrą „socialinį ir ekonominį potencialą“, galimas bent dalinis „reputacijos atsiskalbinėjimo“ procesas – tą ir matome viešojoje erdvėje.

Laikui bėgant žmogaus įvaizdis palaipsniui „taisosi“: apmiršta „neapdairiai“ pasielgęs politikas ir prieš mūsų akis stojasi „sumanus, perspektyvus“ jaunas verslininkas…

Nustebčiau, jeigu bent vienas iš šių atvejų baigtųsi teisiniu procesu. Manau, kad tai prieštarautų „instrukcijoms“. Teisiniai procesai yra skirti „apatinės lygos“ žaidėjams. Čia ne tie, kuriuos tai liestų. Kodėl?

Nuobodu kartotis. Rašiau prieš penkerius metus. Niekas nepasikeitė. Tad ir rašyti iš naujo neverta (prieš penkerius metus autoriaus rašytą straipsnį pateikiame žemiau).

Tada atkreipiau dėmesį, kad ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“ – jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti?

Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Kas slypi už rezonansinių bylų?

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: „Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaaičiuok!“ Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus „kairieji“, kiti – „dešinieji“.

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per „Atgimimo bangą“ paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, „pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete“. Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti „į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje“. Tokius žmones „reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus“.

Instrukcija pataria veikti taip, kad „aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla“. Čia pat nurodoma, kad į „visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis“.

Instrukcija duoda patarimų, kuria kryptimi turi būti plėtojama teisinė, administracinė ir ekonominė sistema: „Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir nutarimai – juridiniai, ekonominiai, taip pat ir administraciniai – būtų kuo nekonkretesni.“ Dar daugiau: „Būtina sukurti padėtį, kad visų valstybinių tarnautojų (išskyrus spectarnybas ir karinę pramonę) pajamos būtų mažos. Tai pirmiausia pasakytina apie sveikatos apsaugą, teismus ir mokyklas, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.“

Kokie privalo būti vadovaujančių darbuotojų įgaliojimai, instrukcija irgi turi atsakymą: „Būtina pasiekti, kad bet kokį klausimą tuo pačiu metu nagrinėtų keli komitetai, įstaigos ir organizacijos, bet nė viena iš jų negalėtų turėti teisės daryti įtakos įmonės darbui. Vadovas privalo vykdyti tik nurodymus.“ Kadangi savarankiškų įmonių vadovai, pasak instrukcijos, „negali turėti jokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės darbui. Vadovas turi vieną teisę – vykdyti įsakymus“.

Įdomūs pastebėjimai dėl profsąjungų. Profsąjungos jokiu būdu „negali turėti tokių teisių, kurios sudarytų galimybes priešintis įmonės vadovams“. Patariama jas „apkrauti kitais darbais, pavyzdžiui: atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensinių ir kreditinių pareiškimų nagrinėjimu, kultūrinių ir pramoginių priemonių ir ekskursijų rengimu, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir pateisinti politinės vadovybės nutarimus“.

Patariama „palaikyti darbininkų norą kalbėti apie rūpimus gamybos klausimus, taip pat apie problemas, dėl kurių galima kritikuoti praeitį ir vietinį gyvenimą“. Tačiau čia pat pabrėžiama, kad „negalima leisti, jog kritikuojamų dalykų priežastys būtų panaikintos“.

Visose ūkio šakose reikalaujama „skatinti administracinio aparato augimą. Aparatą galima kritikuoti, bet jokiu būdu negalima mažinti ir trukdyti normalaus darbo“. Ypač vertas dėmesio punktas dėl partijos paskirtų vadovų, „kurie padarė žalą mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių pasipiktinimą“. Jų „negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn“.

Ką su jais daryti? Instrukcija paaiškina: „Dėl stambių pažeidimų juos reikia skirti į kitą panašų ar dar aukštesnį postą. Blogiausiu atveju juos reikia skirti į kokias nors vadovaujamas pareigas ir laikyti kadrų rezerve.“

Tuo pačiu metu „reikia stengtis“, kad darbo vietose „specialistai būtų pašalinti iš savo darbo, o juos pakeistų darbuotojai, neturintys išsilavinimo ir kompetencijos“.

Instrukcijoje rodoma dėmesio ir ekonomikai. Reikalaujama „sekti visų karinių ir kitų įmonių, kurioms taikoma ypatingoji instrukcija, gamybos planus“. Kodėl? Todėl, kad „negalima leisti įgyvendinti planų, kuriuose numatomas pirkimas vidaus rinkoje“. Gilus žvilgsnis.

Švietimo sritis – irgi instrukcijos dėmesio akiratyje. Nurodoma, kad „iš pradinių ir spec. mokyklų, o pirmiausia iš vidurinių ir aukštųjų mokyklų būtina pašalinti labiausiai gerbiamus dėstytojus. Į jų vietą skirti mūsų rekomenduotus žmones“. Maža to: „Reikia pašalinti skirtumus tarp dalykų, apriboti originalias publikacijas ir nutraukti lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą.

Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš buvusių politikų tarnavo ar bandė tarnauti Tėvynės labui; visą dėmesį reikia skirti karalių tironijai ir liaudies kovai su jais. Spec. mokyklose būtina įgyti kuo siauresnę specializaciją.“

Dėl aukštųjų mokyklų instrukcija reikalauja sudaryti sąlygas, kad pirmiausia būtų priimami žmonės „iš žemiausių gyventojų sluoksnių, kurie nesiekia gilių žinių, o tik diplomo“.

Dėl veiksenos politiniame lauke instrukcija irgi turi ką pasakyti: „Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešininkai būtų suimti. Tuos priešininkus, kuriuos ypač vertina vietiniai gyventojai, būtina paveikti. Juos būtina izoliuoti už įstatymų pažeidimus arba pašalinti vadinamojo nelaimingo atsitikimo dingstimi dar iki tol, kol apie įvykį sužinos visuomenė.“

Taip pat patariama „vengti asmenų, teistų už politiką, reabilitacijos. Jeigu reabilitacijos išvengti negalima, reikia tai pateikti kaip teismo klaidos ištaisymą, nesudarant naujo proceso ir nekviečiant kaltininkų (teisėjų, atsakovų, kaltintojo ir liudytojų)“.

Jeigu kam pasirodytų, kad esama kai kurių panašumų su mūsų gyvenimo tikrove, tai veikiausiai tik sutapimas. Nepaisant to, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacijos įkūrėjui ir vadovui Vytautui Budnikui atrodo, jog už rezonansinių ir „tarpusavyje susijusių bylų slypi didžiulė galia“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2017.04.18; 09:41

Ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų. Jų nėra, nes didžiausios Lietuvos problemos, labiausiai prikaustančios visuomenės dėmesį, yra politikų kelionės, mylimieji, pirkiniai ir turtas. 

Lietuvos spauda. Slaptai.lt nuotr.

Visa tai neretai sutaurinama ir įprasminama buitinio pobūdžio įstorijoms suteikus tikrą ar tariamą korupcinį atspalvį. Esą kažkas nedeklaruota, supainiota, neteisėta. Vienu ar kitu atveju taip ir būna. Etikos komisija tada skiria įspėjimą ir paprašo politikus patikslinti deklaraciją. Prasižengimai tad tėra tokio lygio – verti tik įspėjimo. Tačiau skandalai iš jų – nacionaliniai. 

Štai sausį visa Lietuva kalbėjo apie vienos politine prasme visiškai neįdomios moters mašiną, kailinius, keliones ir stilių, nors tuo pačiu metu, pavyzdžiui, išrinktas naujas Europos Parlamento pirmininkas, Švietimo ministrė humanitarinių mokslo institutų darbuotojams pareiškė, kad jų tyrimų temas turėtų diktuoti valstybė, Seimo pirmininkas nepritarė gynybos biudžeto didinimui iki 2,5 procentų, o Vyriausybė nutarė, kad mirusių pensininkų paveldėtojai kompensacijų negaus. Visa tai nublanko, tarytum nebuvo, prieš mašiną ir kailinius.

Pavyzdžiai neatsitiktiniai. Tekstu jokiu būdu nenorima pasakyti, kad nereikėtų kritikuoti valstiečių, „trukdyti jiems dirbti“. Priešingai, valdančiuosius sekti ir kritikuoti reikia visada, tačiau turėkime savigarbos – kritikuokime už politinius sprendimus, už nevykstančias arba blogai vykstančias reformas, už pažadų nevykdymą, už galimai tragiškas kai kurių politinių sprendimų pasekmes atskiroms visuomenės grupėms, akademinei laisvei, socialiniam teisingumui, konstituciniams principams ir t.t. Taip pat jokiu būdu nenorima pasakyti, kad politikų skaidrumas nesvarbus, kad jie gali daryti ką nori, jei tik priima valstybei naudingus sprendimus. Taip nėra. Tačiau žiniasklaida gali padėti atskleisdama galimus interesų konfliktus, atkreipdama atsakingų institucijų dėmesį į įtartinus faktus. Ne jos darbas yra tas bylas išnarplioti, rasti ir nuteisti kaltus. Kai kone mėnesį svarbiausia tema Lietuvoje yra nereikšmingos politikės mašina, apranga ir meilė, naudingas pastangas nuo buitinio skandalo kūrimo skirianti riba yra aiškiai peržengiama.  

Būtent tai matėme, kai kone visų portalų ir laikraščių pagrindine naujiena buvo Karbauskio įmonės ir Kildišienės visureigio „byla“. Net aukščiausią žiniasklaidos dėmesį reiškianti E. Jakilaičio „Dėmesio centre“ rinkosi šią temą. Tai ne pirmas kartas. Visuomenę sudominęs „skandalas“ yra jokia naujiena, o tik naujas atvejis ilgoje politinio bulvaro istorijoje. Jau praėjusioje kadencijoje tokia žiūra į politiką buvo visiška norma, tikriausiai taip buvo ir anksčiau. Tarkime, darbiečių valdoma Švietimo ir mokslo ministerija sėdėjo dar liberalų supiltoje pelkėje, įšaldė tragišką situaciją aukštojo mokslo sektoriuje ir nieko esmingo nesutvarkė, nors vyriausybės programa švietime žadėjo tiesiog revoliucinius pokyčius. Ar kas nors taršė šias temas laidose ir straipsniuose? Ne. Kritiką už neveiklumą gerokai nusvėrė kritika švietimo ministrės antakiams, rašybos klaidoms ir su vyru gerai praleistai nakčiai Londone. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Ką tai rodo apie mus pačius? Mažiausiai kelis dalykus. Pirma, politika vis dar be galo personalizuota, iš esmės nepolitiška. Rinkėjai renkasi pagal absurdiškus kriterijus: jaunas, gražus, gera šeima, sąžiningas, turtingas („vadinasi, nevogs“) ir panašius. Po to tie patys kriterijai projektuojami vertinant išrinktų politikų darbą. Kildišienės „džipas“, Valinskienės renginių vedimas ar Baukutės šeimos dramos būnant Seimo nare žiniasklaidai svarbiau nei jų, o dar svarbiau, jų partijų balsavimai ir pažiūros. Žmonės nesupranta ir nesivargina suprasti politikos. Jie tik nori, kad būtų padaryta stebuklingas Kažkas, nuo ko šalyje pasidarytų gera gyventi. Tam jie išsirenka „sąžiningus ir jaunus“ žmones, dar geriau „profesionalus“. Tokiems rinkėjams įdomiau skaityti apie Kildišienės mašiną nei apie Sodros reformą. Trauka abipusė.

Žiniasklaida turi tikrai ne vien edukacinę misiją. Ji turi reaguoti ir reaguoja ir į skaitytojų paklausą. Jei skaitytojai nori „Stiliaus“ laidos tipo istorijų žiniose, medijos jiems tą ir suteikia. Kad viskas atrodytų oriai, tiktų žiniose ir nekeltų disonanso („kodėl tai išvis žiniose?“), buitinėms istorijoms suteikiamas politinis prieskonis – galimai supainioti vieši ir privatūs interesai, galimai nedeklaruota nauda, galimai nuslėpti įmonės mokesčiai. 

Kas Lietuvoje rimtai galvojo, kad Greta Kildišienė Seime sukurs E. Masiulio vertą korupcinę schemą ir prastums „Agrokoncerno“ interesus ginančius įstatymus? Kad Seimui de facto vadovaujant „Agrokoncerno“ savininkui, šiai įmonei dar reikia papirkinėti eilinę Kildišienę korupciniais tikslais? Rimtai? Turbūt beveik niekas. O jei niekas, kaip ir aišku, kad „korupcinis“ aspektas tokiose visureigių istorijose yra tik bulvarą sutaurinanti etiketė. „Žiūrėkite, tai politika“, – šaukia mums „Lietuvos ryto“ iškapstyta tiriamoji žurnalistika. Bet politikos ten nėra. 

Politika, griežta prasme, yra idėjų kova dėl geriausios valstybės raidos strategijos ir konkrečių efektyviausių priemonių tai geriausiai strategijai įgyvendinti. Bet visuomenė nenori į tai gilintis, jai daug geriau sekasi gilintis į skandaliukus ir ši teisė jai suteikiama, dar daugiau, legitimuojama. Kaip balsuojame, taip ir kontroliuojame valdžią. Buitiškai. Kontrademokratija Lietuvoje veikia sekant politikų verslus ir asmeninius gyvenimus, tik tikrosios politikos tame visai nėra. 

Antra, žiniasklaida rado savotišką priebėgą ir veiklos barą neva korupcinėse istorijose. Dar prieš kelis metus Lietuvoje buvo pagrįstai verkiama, kad neegzistuoja tiriamoji žurnalistika. Rimtas žurnalistinis tyrimas reikalauja daug laiko, pinigų, išmanymo, įsigilinimo, o rezultato būna ne tiek ir daug, „click`ų“ jis negeneruoja, žmonėms skaityti sudėtinga. Reaguojant į situaciją tiriamoji žurnalistika pradėta kurti nusitaikius į viešųjų asmenų interesų konfliktus. Vietoje reformų projektų, galimų jų pasekmių, užsienio šalių patirties, ekspertinių vertinimų ar prie dabartinių šalies problemų atvedusių sprendimų analizės, kuri duotų realios naudos valstybei, ugdytų skaitytoją ir iš tiesų tiesiogiai liestų politiką, o ne ja užsiimančiųjų asmeninius gyvenimus, pasirinkta nagrinėti būtent pastaruosius.

15min.lt net sukūrė skambiai pavadintą specialiųjų tyrimų komandą, nors sunku pasakyti, kiek reformų projektų ji visapusiškai išanalizavo, kiek argumentuotos kritikos valdžios sprendimams pateikė. Žurnalistai „tiriamąją žurnalistiką“ suprato kaip politikus kontroliuojančių institucijų darbo dubliavimą. Ir tai vėlgi suprantama: ir temos paprastos, ir žmonėms įdomu, ir viešąja nuomone galima manipuliuoti daug efektyviau nei nagrinėjant politikų sprendimus ir jų pasekmes valstybei. „Teisiškai viskas gerai, bet moralinė žala padaryta“ – politologai kritikuoja į tokius buitinius skandalus įklimpusius politikus. Tačiau kas iš tiesų daro šią moralinę žalą ir kiek jos būtų, jeigu įtarimai būtų pirma tikrinami atsakingų institucijų, o tik tada savaitėmis narstomi žiniasklaidoje?

Trečia, paradoksalu, bet tokia situacija patogi ir politikams. Dešimtmečius Lietuvą valdė žmonės, kuriems patogiau buvo atsakinėti į klausimus apie korupciją ir interesus, nei į klausimus apie reformas. LSDP vyriausybė daug realesnius, apčiuopiamus ir su aiškiai styrančiomis verslo interesų ausimis korupcijos skandalus tvarkė kaip einamuosius reikalus. Kas pusmetį po skandalą, o reitingai laikėsi. „Tefloniniai reitingai“. Gal būtų išsilaikę ir iki rinkimų, jei ne darbo kodeksas ir dar keli politiniai sprendimai, tiesmukai spjovę į visuomenės gerovę ir lūkesčius. Įsivaizduokime, kad su tuo pačiu užsispyrimu kaip dėl žento įmonės žiniasklaida būtų persekiojusi A. Butkevičių apie kokius nors finansinius klausimus, pažadėtą, bet nevykdomą aukštojo mokslo reformą, demografijos problemos sprendimą. Savaitėmis tampę po laidas, kartoję tuos pačius klausimus, leidę parodyti visą savo neišmanymą ir nesigaudymą jei ne vienu, tai kitu klausimu.

Kas balsuotų už gerą žmogų (galima neabejoti, A. Butkevičius – geras žmogus), jeigu taptų iki skausmo akivaizdu, kad jis nesupranta problemų, kurias sprendžia, ir sprendimų, kuriuos priima? Valstybei, kurioje nėra politinės klasės (politikos profesionalų, kurių nereikėtų atsivesti iš NVO arba iš verslo), ją atstoja kailį išvertusi sovietmečio politinė ir akademinė nomenklatūra arba jos vaikai, ką puikiai atskleidė Indrė Makaraitytė. Tokioje valstybėje kaip versle ar ūkyje tvarkytis daug geriau atsakinėjant į interesų ir nuslėpto turto, o ne tikrus politinius klausimus. Blogiausiu atveju vienas ar kitas politikas gali kristi korupcinio skandalo baloj tik tam, kad vėliau vėl atgimtų. Rinkimai parodė, kad korupciją besąlygiškai atleidžia net skaidrusis liberalų rinkėjas, vadinasi, atleidžia visi. 

Taip susiprantame sėdintys užburtame rate, kur visuomenei, „politikams“ ir žiniasklaidai yra patogu gyventi apolitišką gyvenimą, mąstant apie valstybę kaip apie kolūkį, kurio turtas galimai vagiamas ir kurį reikia administruoti skaidriai. Kadangi niekas nėra pasiruošę pradėti Lietuvos mąstyti, nušviesti ir valdyti kaip politinio subjekto, niekas ir nesiima iniciatyvos iš šio užburto rato išeiti. Jame patogu ir saugu mums visiems – savo gyvenimus gyvenantiems ir apie politikų gyvenimus noriai paskaitantiems atomizuotos ir egoistinės pilietinės visuomenės (skaitykite V. Laučių) atstovams. Visuomenė visada yra per didelė ir per mažai organizuota, kad joje galėtų prasidėti kažkokie kryptingi pokyčiai. Politikai… politikų mes beveik neturime. 

Jeigu kas ir gali pradėti keisti buitinį Lietuvos mąstymą politiniu Lietuvos mąstymu, tai tik žurnalistų ir analitikų luomas. Išsilavinęs, pilietiškai atsakingas, mėgstantis socialines reklamas ir akcijas. Žinoma, kiek toks apskritai egzistuoja. Pradėkime dažniau kalbėti apie politinius sprendimus ir mažiau apie politikų gyvenimus. Nors ir sunku, nors ir mažiau kas skaitys. 

Šiomis dienomis visuomenei pateiktas Vyriausybės „projekto projektas“ suteikia dar vieną galimybę kalbėti ir kritikuoti iš tiesų svarbius dalykus, kurie lems mūsų ateitį. Vyriausybė turėtų būti priremta prie sienos atsakyti, ar žada laikytis rinkiminių pažadų, už kuriuos balsavo nugalėtojų rinkėjai, ar pasiguos opozicijos spaudimui ir pigiam flirtui? Ar ko nors vertas skambus premjero pažadas „atstovauti Lietuvai, iš kurios šaiposi vadinamasis elitas“? Ar rinkiminis prioritetas „padėti Lietuvos šeimoms“ neapsiribos Šakalienės parodomąja kova su smurtaujančiais sugyventiniais? Ar universitetai stebuklingai susijungs savo iniciatyva, susijungę garantuos mokslo ir studijų kokybę, o visiems nemokamų studijų pažadas bus išpildytas? Ar virs konkrečiais darbais socialinio teisingumo šūkis, už kurį balsavo socialdemokratus dėl valstiečių palikę rinkėjai ir prieš kurį piestu stosis įtakingas Laisvos rinkos institutas?

Šie ir kiti klausimai laukia sąžiningų žurnalistų dėmesio. O kol kas Lietuva neturi problemų. 

Informacijos šaltinis – portalas Propatria.lt.

2017.03.04; 05:05

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas neseniai išaiškino, kad pakartotiniai rinkimai vienoje apygardoje kainuoja apie 0,5 mln. eurų. Ši suma susidaro, kai rinkimai rengiami tik vienoje apygardoje. Jeigu tokių apygardų atsiranda daugiau, kaina mažėja. Bet kokiu atveju tai labai daug, žinant, kad Seimo nario atlyginimas, kurį jis uždirba per 4 kadencijos metus siekia 150 tūkst. eurų. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rinkimai – labai brangus procesas

Pakartotinių rinkimų klausimas iškilo tada, kai buvusi parlamentarė Greta Kildišienė atsisakė mandato ir, kaip numato įstatymai, reikės surengti pakartotinius rinkimus Anykščių–Panevėžio rinkimų apygardoje. Šie rinkimai bus rengiami kartu su merų rinkimais Šakiuose ir Jonavoje, tai šiek tiek atpigins procesą, bet vis tiek mokesčių mokėtojams kainuos labai brangiai, apie 0,7 mln. eurų. Šie pakartotiniai rinkimai jau tikrai bus surengti, bet tikėtina, kad tai nebus vieninteliai rinkimai per 2016–2020 m. kadenciją. Gali atsirasti daugiau parlamentarų, kurie nuspręs atsisakyti mandato, nes gaus geresnį darbo pasiūlymą, paaiškės, kad jie nepasirengę politiko darbui arba gali atsirasti ir nenumatytų aplinkybių, kaip mirtys ar sveikatos problemos.

Praeitoje kadencijoje jau buvo Vytenio Andriukaičio atvejis, kai parlamentaras atsisakė mandato, nes gavo pelningesnį pasiūlymą dirbti Briuselyje. Dėl panašių priežasčių 2015 m. teko rengti pakartotinius rinkimus ir Varėnos-Eišiškių apygardoje, kai ten išrinktas parlamentaras Algis Kašėta persikėlė dirbti į Varėnos mero postą.

Pakartotiniai rinkimai brangūs ir žmonėms neįdomūs

Nepaisant to, kad pakartotiniai rinkimai yra labai brangūs, jie piliečiams neįdomūs. 2015 m. Varėnoje balsavo apie 36 proc. turėjusių tokią teisę, Žirmūnuose apie 47 proc. Tai yra 10–20 proc. mažiau nei eiliniuose rinkimuose ir tai jau neblogas rezultatas, nes dar senesniuose balsavimuose ateidavo tik 20–30 proc. rinkėjų. O štai 2013 m. surengtuose pakartotiniuose rinkimuose Senamiesčio apygardoje dalyvavo vos 9,26 proc. rinkėjų, Šeškinėje 12,47 proc.

Tokių rinkimų kaina, kaip teigia Z. Vaigauskas, siekia apie 0,5 mln. eurų ir ateityje jų kaina dar labiau kils, nes jau pasigirsta kalbų apie būtinybę kelti atlyginimus rinkimų komisijų nariams, kurių, dėl nedidelių atlyginimų, pradeda trūkti.

Įdomu tai, kad tiek Seimo narys, tiek meras per savo 4 metų kadenciją uždirba apie 150 tūkst. eurų. Tai gerokai mažiau nei kainuoja surengti rinkimus vienoje apygardoje, o jeigu žinome, kad politikas dirbs trumpesnę kadenciją, gal tik 1,5 m., tai proporcijos tampa nenormalios ir reikia ieškoti būdų kaip išlaikyti demokratijos principus, bet kartu nepaminti protingumo kriterijų ir taupyti valstybės išteklius.

Pakartotinių rinkimai nepasiteisina

Įvertinus pakartotinių rinkimų brangumą, geriausia, būtų jų apskritai atsisakyti. Vienas iš būdų, kurį pasiūliau pateikdamas pataisą Seime, galėtų būti toks: atsilaisvinusį mandatą perduoti antram, daugiausiai balsų surinkusiam, kandidatui per paskutinius rinkimus. Jeigu ir šis atsisakytų, tada trečiam ir t.t.

Tokia sistema drausmintų partijas ir politikus. Būtų aišku, kad reikia rimtai žiūrėti į savo pareigas ir laikytis įsipareigojimų. Pasirinkus pelningesnį darbo pasiūlymą ir atsisakius mandato, politiko vieta atitektų oponentui. Matytume daugiau drausmės, be to, ir rinkėjai turėtų labiau įvertinti kandidatų norą dirbti atsakingai. Šio pasiūlymo kritikai sako, kad tokia sistema būtų nepakankamai demokratiška ar net galėtų vykti machinacijos, kai laimėjęs kandidatas būtų papirktas atsisakyti savo mandato kitų naudai. Dėl tokio siūlymo galimų pavojų galima diskutuoti, nors jie greičiausiai yra ženkliai perdedami.

Tačiau net jei dėl šių ar kitų aplinkybių nenorima pritarti šiai idėjai, nereikia atsisakyti paties principo, kad neverta kadencijos viduryje rengti pavienių politikų rinkimų. Tai numato ir Konstitucija, kurios 55 straipsnis sako, kad Seimas gali dirbti, jeigu yra išrinkta bent 3/5 parlamentarų. Taip ne tik būtų taupomi valstybės pinigai, bet ir būtų tam tikras kompromisas su tais, kurie sako, kad Seimo narių skaičius yra per didelis. Tikėtina, kad kadenciją Seimas dažnai baigtų su keliais Seimo nariais mažiau nei tradiciškai, tačiau nuo to, parlamento darbo kokybė ženkliai nukentėtų.

Reiktų spręsti ir savivaldybių merų rinkimų klausimą, nes vėlgi, pakartotiniai rinkimai yra brangūs, gyventojų aktyvumas juose mažas, o pakartotinių merų rinkimų per 4 kadencijos metus gali prireikti ne mažiau nei Seimo narių. Kaip alternatyva pakartotiniams rinkimams galėtų būtų naujo mero išrinkimas savivaldybės taryboje.

2017.02.17; 04:36

Saulius Kizelavičius

Mažumėlę nustebino politiko Alvydo Medalinsko publikacija „G.Kildišienės kailiniai ir D.Trumpo inauguracija“, pasirodžiusi „Lietuvos žiniose“.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Negalima nepritarti autoriui, kad Lietuvoje, naudojant jo paties terminus, yra ir „užvažiuojamosios teisėsaugos“, ir „užvažiuojamosios žiniasklaidos“. Tektų sutikti ir su nuomone, kad grupelė žiniasklaidos išrinktųjų iš vadinamosios LRT, Delfi.lt ar lrytas.lt grietinėlės dažnokai rimtas temas stumia į šoną nepalikdami vietos rimtosioms. Pateptieji iš žurnalistinio cecho dedasi viską išmanantys, todėl į savo redakcijas bei studijas neįsileidžia bent kiek kitokią nuomonę turinčiųjų, o jei ir įsileidžia, trukdo jiems bent kiek išsamiau išguldyti savo poziciją.

Mūsų žiniasklaida – nuodėminga, o teisėsauga nėra ideali. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad Gretos Kildišienės tema nėra svarbi. Be abejo, aiškintis, kam priklauso automobilis, kuriuo ši moteris važinėja, – nėra gyvybiškai svarbus.

Man, Lietuvos piliečiui, kur kas įdomiau, kaip ji būtų atlikusi Seimo narės pareigas. Todėl ir svarstau: ar žmogus, neturintis aukštojo universitetinio išsilavinimo, tinkamas darbui Lietuvos Seime? Nejaugi ponas A.Medalinskas mano, kad valstybei naudinga, kai į aukščiausias valstybės institucijas patenka aukštojo mokslo neragavę žmonės?

Savo publikacijoje A.Medalinskas teiraujasi, ką, išskyrus G.Kildišienės pasitraukimą, laimėjo Lietuva ir ar tai – laimėjimas?

Laimėjimas akivaizdus. Už LVŽS balsavusiems buvo akivaizdžiai parodyta, kokių silpnų žaidėjų yra Ramūno Karbauskio gretose.

A.Medalinskas apgailestauja, kad apie žalingus reiškinius („užvažiuojamąją žiniasklaidą“ ir „užvažiuojamąją teisėsaugą“) vis sunkiau parašyti (paskelbti spaudoje), ir galima tik džiaugtis, kai straipsnis ta tema vis dėlto pasiekia skaitytojus Lietuvoje.

A.Medalinskas teisus: Lietuvoje nėra tiek spaudos laisvės, kiek jos privalėtų būti demokratine šalimi besivadinančioje Lietuvoje. Čia išties daugoka temų, į kurias verčiau nesigilinti, priešingu atveju leidėjai bei autoriai rizikuoja patekti į valdiškųjų (ir ne tik) namų nemalonę. Ir vis dėlto matau tik vieną išeitį: jei nepatinka tendencingieji leidiniai, sukurkite savo žiniasklaidos priemonę, kurioje nebus nei užsakomųjų, nei užvažiuojamųjų rašinių. Sukurkite ne vos kvėpuojanį, ne nykštukinį, o gausų skaitytojų ratą turintį leidinį, kuris pajėgtų rimtai konkuruoti su „užvažiuojamąja žiniakslaida“. Bet jei nesugebate, pats metas prisipažinti, kad žurnalistika – sudėtingas užsimėmimas, kurį perprasti ne kiekvienam lemta.

Man žymiai įdomesnis buvo žurnalisto Gintaro Visocko straipsnis „Kas geresnio, Lietuva?“, pasirodęs Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje www.draugas.org. Ypač įsidėmėjau pastraipą, kurioje kritikuojamas R.Karbauskio sutikimas paleisti viešumon įstatymo, mažinančio Seimo narių skaičių, projektą. Žurnalistas rašo: „Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Nesunku suvokti: gausesnį parlamentą sudėtingiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausio scenarijaus – rusiškųjų įtakų pavojų“.

Minčių sukėlė ir Seimo nario Broniaus Matelio žingsnis trauktis iš LVŽS frakcijos. Šis politikas įtaria, jog partijos lyderis R.Karbauskis nelemtoje damos ir automobilio istorijoje rimtai susipainiojo. Žurnalisto amatą į politiko darbą iškeitęs Br.Matelis mano, kad toji moteris partijos lyderiui visą kadenciją gali turėti neleistinos įtakos, jį šantažuoti. Yra dvi išeitys: R.Karbauskis viešai atverčia visas kortas ir atsiprašo rinkėjų arba paskui G.Kildišienę pasitraukia iš Seimo. Deja, LVŽS lyderis renkasi trečią, valstybei pavojingą kelią. Todėl buvusiam žurnalistui su juo nepakeliui.

R.Karbauskio reakcija į Br.Matelio priekaištus: „Br. Matelis ir Gr.Kildišienė yra iš Panevėžio, tad gali būti asmeninių priežasčių, kodėl iš frakcijos pasitraukęs parlamentaras „gali nemėgti Gr.Kildišienės“.

Gali. Gal ilgainiui paaiškės.

2017.01.28; 10:52