Rusijos įstatymų leidėjai antradienį priėmė nutartį, kuria ragina Sakartvelui skirti sankcijas. Sprendimą iššaukė padidėjusi įtampa tarp Maskvos ir Tbilisio.
 
Dūmos parlamentarai pritarė siūlymui skirti specialius ekonominius apribojimus Sakartvelui, valstybei, kur, pasak Rusijos vyriausybės, „nesibaigia antirusiškos provokacijos“.
 
Dūmos atstovas Viačeslavas Volodinas teigė, kad nuosprendžiu pritariama prašymui Rusijoje uždrausti Sakartvelo vynus ir mineralinį vandenį, taip pat riboti pinigų iš Rusijos į Sakartvelą pervedimus.
 
Pastarosiomis savaitėmis Sakartvelo sostinės gatvėse susirinkę žmonės protestavo dėl Rusijos Dūmos atstovo kalbos Sakartvelo parlamente. Pasipiktinta, kad Dūmos narys kreipėsi į parlamentą iš pirmininko vietos.
Maskva į protestus atsakė apribodama šalies vyno importą į Rusiją ir uždrausdama skrydžius į Sakartvelą.
 
Įtampa tarp šalių dar labiau paaštrėjo, kai sekmadienio vakarą Sakartvelo opozicinio televizijos kanalo „Rustavi-2“ laidų vedėjas Georgijus Gabunija tiesioginiame eteryje necenzūriniais žodžiais pasisakė apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
Dūmos tinklapis pateikė V. Volodino citatą, kuria Dūmos narys teigia, jog Rusija laidos vedėjo pasisakymą priėmė kaip įžeidimą visai šaliai, kaip grasinimą jos piliečiams ir prezidentui. Rusijos atstovai skelbė, kad tvirta ir vieninga Sakartvelo parlamento pozicija nulėmė ir laidos vedėjo elgesį.
 
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas paskelbė, kad toks elgesys kursto rusofobiją, todėl yra labai pavojingas.
 
„Rustavi-2“ kanalas viešai atsiprašė, bet Dūma vis tiek priėmė nutarimą, palankų sankcijoms Sakartvelui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.10; 11:00

Irma ĄŽUOLĖ

Tbilisyje – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Kaukazą sprogdina žinios iš Sakartvelo. Įvykiai prasidėjo birželio 20-osios incidentu šalies parlamente, kai Rusijos dūmos deputatas Sergejus Gavrilovas atsisėdo parlamento pirmininko vietoje, tuo sukeldamas pasipiktinimo audrą. Neramumai nesiliovė dešimt dienų. Jų giluminės priežastys yra daug gilesnės. Ugnis gali įsiplieksti nuo kiekvienos kibirkšties. Provokatoriai kužda į ausį, esą Sakartvelui yra vėl iškilęs teritorinio vientisumo pavojus.

Tbilisio karštis

Pasipiktinę deputatai pralamento pirmininkui Iraklijui Kobachidzei pagrasino nepasitikėjimo procedūra. Rusijos delegacijos viešnagė parlamente vertinama kaip akibrokštas, nes būtent dėl šios šalies įsikišimo nuo Sakartvelo teritorijos buvo atplėšta Abchazija ir Pietų Osetija. Tačiau skandalas parlamente netikėtai peraugo į riaušių grėsmę: prie pastato susirinko agresyviai nusiteikusi minia.

Stichiškos protesto akcijos išvaikymas tapo rimtu incidentu. Daugiau nei du šimtai žmonių nukentėjo nuo guminių kulkų ir kitų sužeidimų, tarp sužeistųjų buvo 80 policininkų, 30 žurnalistų. Dešimčiai dienų praėjus po įvykio šeši asmenys vis dar hospitalizuoti. Susirėmimo su policija naktį sulaikyta per 300 protestuotojų.

Sklinda prieštaringi įvykių vertinimai. Tačiau akivaizdu, kad neapsieita be provokatorių. Vienas sulaikytas Tbilisio gyventojas turėjo pasiruošęs vadinamųjų Molotovo kokteilių. Incidente aktyviai dalyvavo studentai, beje, tarp jų – ir Armėnijos pilietis. Dėl pasipriešinimo policijai jis buvo sulaikytas dvylikai parų, bet, kaip ir daugelis kitų, po trijų parų buvo paleistas.

Vidaus reikalų ministras Georgijus Gacharija prisiėmė atsakomybę dėl mitingo išvaikymo, tačiau pareiškė, kad policijos būrio veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų: organizuotos grupės surengė parlamento puolimą, ir policija buvo priversta veikti, gynė viešąją tvarką ir Konstituciją, neleido prievarta įsiveržti į valstybinę instituciją.

Tbilisio gatvėse ir prie parlamento pastato dešimt dienų tęsėsi protesto akcijos, kurių dalyviai bei organizatoriai ganėtinai margi. Jų esmė gilesnė nei užrašai ant plakatų. Neatsitiktinai žiniasklaidai užkliuvo tai, kad tarp pirmųjų aktyvistų reikalavimus dėstė visuomenės veikėjas armėnas Sergo Galstianas, ragindamas nušalinti teisėjus, atstatydinti vidaus reikalų ministrą… Pasigirdo kalbų, jog veikia armėnų lobistai. Savo ruožtu Galstianas apkaltino Azerbaidžaną, kad jis savanaudiškai siekia pasinaudoti situacija, propagandai meta milžiniškus pinigus.

Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Prie akcijų prisijungė ir Michailo Saakašvilio sutuoktinė olandė Sandra Rulovs; dar visai neseniai ji rungėsi dėl Zugdidžio mero posto (rinkimai vyko gegužės 19 d.), iki pergalės trūko visai nedaug (surinko per 40 proc. balsų), ir pareiškė, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti, pagrasino valdžiai protestais.

Politikai pripažįsta klaidas. Pirmiausia atsistatydino parlamento pirmininkas Iraklijus Kobachidzė, savo kėdę užleidęs Rusijos dūmos atstovui. Valdančioji partija priėmė sprendimą 2020 m. parlamento rinkimuose taikyti proporcingo atstovavimo sistemą.

Tačiau piketuotojų cinizmu apkaltintas ministras G. Gacharija atsistatydinti neketina.

Kyla pagrįstas klausimas – iki kokios ribos galima tenkinti piketuotojų reikalavimus?

Tbilisio meras Kacha Kaladzė televizijos kanalui 1tv.ge pareiškė: „Mes privalome vieną kartą liautis keisti valdžią perversmų, nuvertimų, piliečių pasipriešinimo keliu, tai nieko gero mūsų šaliai nedavė“. Jo žodžiais, privalo būti nubausti visi, kurie dalyvavo parlamento pastato puolime. Ir patikslina, jog policija nevaikė minios – ji siekė atremti puolimą.

Tuo tarpu protesto akcijos nesibaigė ir liepai prasidėjus. Akcijų dalyviai važiuoja automobilių kolona su vėliavomis – ne tik Sakartvelo, bet ir ES, JAV, Ukrainos, Lietuvos… Tokios akcijos vyksta ne tik Tbilisyje, bet ir Zugdidyje, Batumyje.

Abchazija susinervino

Reaguodama į įvykius Tbilisyje, Abchazija birželio 27 d. „dėl masinių protesto akcijų Sakartvele“ įvedė laikiną draudimą kirsti sieną. Neramumai esą pastebėti ne tik Tbilisyje, bet ir gretimame Zugdidyje, kurį nuo Abchazijos skiria Ingurio upė.

Abchazijos vėliava

Įkaitais tapo paprasti gyventojai. Birželio 29 d. prireikė net ES stebėtojų ir valstybinių žinybų įsikišimo, kad per Ingurio tiltą būtų leista pergabenti pasienio Otobajaus kaimo gyventoją, kuriai prireikė skubios Tbilisyje esančio nudegimų centro pagalbos: moteris patyrė antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimus, kurie apėmė 40 proc. viso kūno.

Sakartvelo švietimo, mokslo, kultūros ir sporto ministerija susirūpino dėl anapus Ingurio gyvenančių moksleivių. 185 abiturientų užsiregistravo laikyti brandos egzaminus (Abchazijoje valstybinė kalba yra abchazų ir rusų). Pranešta, kad iš jų 172 pavyko patekti į Gruzijos kontroliuojamą teritoriją, nors kai kurie jaunuoliai dėl to nuo rusų pasieniečių nukentėjo fiziškai. Abiturientams suteikta pastogė, pagalba ruošiantis egzaminams, jiems mokama stipendija.

Abchazijos valdžia, kuri kliaujasi Rusijos ginkluota parama, turi ko nervintis. De facto nepriklausoma šalis tarptautinės bendruomenės iki šiol nepripažinta, yra laikoma Sakartvelo autonomine teritorija (nepriklausomybę yra pripažinusios: Rusija, Nikaragva, Venesuela, mažiausia pasaulyje respublika Nauru, Sirija bei nepripažintos Padniestrė ir Pietų Ostetija).

Sakartvele rugsėjo 27-ąją kasmet minima Suchumio praradimo diena. Pusiau nuleidžiamos valstybinės vėliavos, nešami vainikai prie memorialo žuvusiesiems už Sakartvelo teritorinį vientisumą. Šiemet jau 26-osios Suchumio žlugimo metinės.

Kovose dėl šio kadaise poilsiautojų pamėgto miesto prie Juodosios jūros pasižymėjo sovietų maršalo Bagramiano vardu pavadintas batalionas, prieš tai spėjęs pasireikšti Kalnų Karabache. „Abchazijos ginkluotųjų pajėgų“ atskiras padalinys, kurio branduolį sudarė armėnai, pagarsėjo žiaurumu. Šiandien Rusijos palaikomoje Abchazijoje tai garbstomi karo veteranai, didvyriai išvaduotojai.

Karas truko trylika mėnesių ir trylika dienų. Apie 200 tūkst. gruzinų buvo priversti palikti savo namus Abchazijoje. Dešimtys tūkstančių žuvo. Dingusiais pripažinti 1763 asmenys, iš jų 698 civiliai.

Daugiau kaip dešimtmetis, kai Sakartvelas ėmėsi iniciatyvos susigrąžinti, identifikuoti, deramai perlaidoti karo aukas. 2017 m. rudenį buvo sugrąžinta daugiau nei devynios dešimtys palaikų. Tarp jų identifikuotas buvęs Suchumio meras Guramas Gabiskirija. Kaip ir daugelis kitų aukų, jis buvo sušaudytas 1993 m. rugsėjį, smogikams užgrobus miestą.

Įvardytos dar ne visos karo aukos. Oficialusis Tbilisis nenori veltis į naujus karinius konfliktus, tačiau neketina ir pripažinti separatistinės Abchazijos valdžios, taikstytis su pažeidžiamomis tautiečių teisėmis.

Žmogaus teisės okupuotoje Abchazijoje pažeidžiamos kasdien.

Šį pavasarį vadinamasis parlamentas nutarė apriboti sakartveliečiams paveldėjimo teisę. Mat dalis sakartveliečių, per karą pasitraukę iš okupuotos Abchazijos, per notarus ir teismus siekia susigrąžinti turėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl buvo sukurptas įstatymas, kuriuo uždrausta pretenduoti į palikimą, jei asmenys „kariavo prieš Abchazijos suverenitetą, dalyvavo kovose prieš Abchaziją ar padėjo okupacinei kariuomenei“.

Dėl okupuotoje Abchazijoje vykdomos diskriminacijos pagal nacionalinį požymį Sakartvelas kreipėsi į visas tarptautines organizacijas bei formatus, susijusius su žmogaus teisėmis, tikisi tarptautinės bendruomenės reakcijos.

Kelia galvas separatistinės jėgos šalies viduje

Savo nuomonę apie Sakartvelo teritorinį vientisumą turi Jungtinis Džavacho susivienijimas („Džavach“).

Džavachu armėnai vadina Džavachetiją. Samcchė–Džavachetija yra administracinis regionas šalies pietinėje dalyje, ribojasi su Turkija, Armėnija ir Adžarijos AE. Daugiau nei pusę regiono gyventojų sudaro etniniai armėnai. O Achalkalakio, Ninocmindo rajonuose jų dauguma.

Vietos gyventojai skundžiasi, kad yra diskriminuojami, jiems daromos kliūtys kelti savo atstovus į valdžią. Regionas ekonomiškai silpnesnis, daugiau bedarbių. Čia protarpiais įsiplieskia incidentų.

Neramumai Džavachetijoje

Paskutinis incidentas įvyko birželio 6 d. Achalkalakyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad motociklininkas grubiai pažeidė kelių eismo taisykles. Policijos pareigūnui pildant administracinės teisės pažeidimo protokolą, greta sustojo mersedesas, kurio vairuotojas pradėjo kelti pretenzijas tarnybinę pareigą atliekantiems tvarkos sergėtojams. Kadangi įžūlus vairuotojas nepaisė nurodymo važiuoti savo keliu, iš automobilio buvo išvesdintas. Tuojau pat prisistatė pagalba – mersedeso vairuotojo dėdė, kuris ėmė reikalauti paleisti eismo pažeidėją. Taip susirinko vietos gyventojų armėnų minia. Įvyko susistumdymas su policijos pareigūnais. Situacijai suvaldyti prireikė pastiprinimo.

Kitą dieną po šio įvykio viename armėnų portale pasirodė straipsnis „Tbilisiui: šalin rankas nuo Džavachetijos – armėnų žemės nuo amžių!“ Provokaciniais rašiniais pagarsėjęs autorius apgailestauja, kad iš Achalkalakio buvo iškelta rusų karinė bazė, nes vietos žmonės neteko darbo ir apsaugos, kurią iki tol jautė iš rusų karininkų. Tekstas yra pavyzdys, kaip yra kurstomos separatistinės nuotaikos ir neteisėti veiksmai:

„Gruzinų fašistai dar labiau įsisiautėjo. Vietos aktyvistai, pasisakantys už savo teises, buvo apkaltinti separatizmu, prieš juos imtasi represijų ir baudžiamųjų akcijų. (…) Toks Tbilisio požiūris, deja, yra galimas dėl Armėnijos pasyvumo. Mūsų valdžia kaip ir anksčiau nenori dėl Džavacho gadinti santykių su Tbilisiu bijodama, kad tai gali sukelti komplikuotą mūsų šalies blokados padėtį. (…) Džavachiečiai šiandien labiausiai neapginti gyventojai Gruzijoje. Kol oficialusis Jerevanas ir visuomenė laikysis nuošalyje, žmonės kitoje sienos pusėje bus toliau naikinami ir įžeidinėjami pagal nacionalinį požymį. (…) Kiek mes kęsime tokį gruzinų požiūrį į mūsų tėvynainius, kurie širdimi ir krauju buvo su mumis, kariavo petys į petį Arcache (Kalnų Karabache – Red.)? Ar ne laikas Tbilisui priminti, kieno dabar žemėje gyvena džavachiečiai? Azerams mes jau priminėme. Ar neatėjo gruzinų laikas, juo labiau, kad mūsų „šiaurės kaimynas“ tik ir laukia momento mušti mums per kepurę?“

Dar nepamirštas kitas šiame regione 2017 m. rugsėjį įvykęs gyventojų susirėmimas su policija – Achalcichės rajone, Kumurdo kaime. Konfliktas kilo dėl X a. maldos namų, pripažintų Sakartvelo kultūros paveldu – tiksliau, to, kad, pradėjus restauravimo darbus, buvo rasti palaikai. Kaimo gyventojai nutarė pastatyti kryžių savo protėviams pagerbti, o valstybės saugomoje teritorijoje to padaryti policininkai neleido. Kaimiečių jie buvo apmėtyti akmenimis. Buvo sužeistų, nukentėjo ir policijos automobiliai. Į derybas, siekiant išspręsti konfliktą, teko įsikišti vidaus reikalų ministrui.

Armėnų separatistai Samcchė–Džavachetiją laiko armėnų žeme „nuo amžių“, nors istorikai teigia, kad buvo ne visai taip, armėnai čia įsikūrė 1830 m.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Sudėtingos situacijos priežastis nagrinėjantys analitikai pastebi, kad sovietmečiu kraštas labiau priklausė Gruzijai, čia suklestėjo armėnų separatistinės organizacijos („Džavach“ tik viena iš jų), o municipaliteto vadovo ir Achalkalakio, Ninocmindo rajonų merijose kabėjo „Didžiosios Armėnijos“ žemėlapis. Jis apėmė ne tik Džavachetiją, bet ir Tbilisį, Kutaisį. Armėnų jaunimas tarnavo Achalkakyje dislokuotoje Rusijos karinėje bazėje.

Sakartvelui ruošiantis narystei NATO, Armėnijos parlamento narys, „Džavach“ susivienijimo pirmininkas Širak Torosian, kuris (kilęs iš Samcchė-Džavachetijos Ninocmindo rajono) pareiškė, esą – tegul, tačiau su viena sąlyga: teks savanoriškai atsisakyti Džavacho. Sakartvelui stojant į Šiaurės Atlanto Aljansą, esą regiono teritorijoje gali būti dislokuota Turkijos kariuomenė, o to armėnų bendruomenė nepakęs, sukils reikalaudama nepriklausomybės.

Apskritai tai nėra labai nauja mintis. „Džavachas“, kuris veikia gerokai plačiau nei Sakartvelo ir Armėnijos teritorija, jau seniai siekia vietinės autonomijos. Prieš porą metų iškilo į viešumą vieno iš „Džavach“ vadovų pastangos per Samcchė-Džvachetiją sujunti Abchaziją ir Pietų Osetiją – sukurti „koridorių“.

Tuo tarpu į kumštį piktdžiugiškai kikena ne kas kitas, o prie Kaukazo problemų daug prisidėjusi Rusija. Šnibžda į ausį gruzinams, armėnams, azerbaidžaniečiams: Kaukazo problemų nepadės išspręsti JAV ir NATO, priešingai – Sakartvelas rizikuoja po Abchazijos ir Pietų Osetijos prarasti ir kitas teritorijas…

2019.07.04; 08:35

Sakartvelo parlamento pirmininkas Iraklis Kobachidzė penktadienį atsistatydino.
 
„Pirmininko sprendimas atsistatydinti yra aukšto atskaitingumo garantas, o ne nuolaida neatsakingų opozicijos partijų reikalavimams“, – teigė partijos „Sakartvelo svajonė“ generalinis sekretorius Chacha Kaladzė.
 
Žingsnis atsistatydinti buvo žengtas po to, kai ketvirtadienį apie 10 tūkst. protestuotojų susirinko prie parlamento Sakartvelo sostinėje Tbilisyje.
Rusijos Dūmos narys Sergejus Gavrilovas ir kiti Rusijos delegatai atvyko dalyvauti Tarpparlamentinės stačiatikių asamblėjos (TOA) susitikime.
 
Opozicijai atstovaujantys Sakartvelo parlamento nariai paragino šalies žmones protestuoti po to, kai S. Gavrilovas nusprendė pasakyti kalbą iš parlamento pirmininko vietos.
 
Be to, S. Gavrilovas kreipėsi kalbėdamas rusiškai, tuo papiktindamas politikus ir Sakartvelo gyventojus.
 
Opozicijos parlamentarai blokavo prezidiumą ir reikalavo parlamento pirmininko, vidaus reikalų ministro ir kitų pareigūnų atsistatydinti dėl incidento.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.22; 10:00
 
 
 
 
 

Lietuvos Užsienio reikalų ministerija nepripažįsta birželio 9 dieną Rusijos okupuotame Sakartvelo Cchinvalio regione (Pietų Osetijoje) vykusių vadinamųjų „parlamento rinkimų“ teisinio pagrindo ir rezultatų bei smerkia tęsiamas pastangas įtvirtinti šio Sakartvelo regiono aneksiją.
 
„Pakartotinai reiškiame tvirtą paramą Sakartvelo suverenitetui ir teritoriniam vientisumui tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose. Dar kartą raginame Rusiją atšaukti neteisėtą Sakartvelo Abchazijos ir Cchinvalio regionų „nepriklausomybės“ pripažinimą, visiškai įgyvendinti 2008 metų rugpjūčio 12 dienos paliaubų susitarimą, nedelsiant išvesti savo karines pajėgas iš okupuotų Sakartvelo teritorijų ir konstruktyviai dalyvauti Ženevos tarptautinėse diskusijose“, rašoma URM pareiškime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.10

Viename iš Sakartvelo (Gruzija) regionų – dar vienas incidentas. Neramumai kilo armėnų tankiai apgyvendintoje Džavachetijoje. Nutikimas, po kurio ten įsikūrusi armėnų bendruomenė vėl tvirtina, esą gruzinai juos skriaudžia, – banali. Prieš keletą dienų gruzinų policininkai sustabdė automobilį, kurio vairuotoją ketino nubausti dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Tačiau vairuotojas, pasirodo, buvo ne gruzinas. Tai būta armėno. Greičiausiai iš Džavachetijos miesto Achalkalakio. Sulaikytąjį tuoj pat puolė palaikyti vietiniai armėnai, girdi, gruzinų pareigūnai neteisūs, taigi privalą nedelsiant paleisti vairuotoją. Policininkai, žinoma, nepakluso įsiaudrinusios minios spaudimui.

Tada vienam iš pasipriešinusių policijai pasidarė bloga. O gal jis tik apsimetė, kad sustreikavo širdis.

Iš youtube paskelbtų mobiliuoju telefonu nufilmuotų videovaizdų ištraukų (https://minval.az/news/123892558) akivaizdu, kaip elgiasi gruzinų policininkai – santūriai, korektiškai. Pavyzdžiui, tą vyriškį, kuris pasijuto blogai, rūpestingai prižiūri tarsi būtų ne jėgos struktūrų atstovai, o greitosios pagalbos darbuotojai.

Sprendžiant iš nufimuotų kadrų, barbariškai elgiasi tik gruzinų policininkus apsupusi minia. Viena moteris ne tik keikia gruzinų policininkus, bet juos dar ir muša: trenkia ranka per nugarą, per galvą. Bet šie – džentelmenai. Nereaguoja. Jie net nekreipia dėmesio į vyrų iš minios užgauliojimus. Tai minią dar labiau erzina. Įsiaudrinusiems reikia bent lašo pralieto kraujo?

Skaitant gruzinų, armėnų, rusų ir azerbaidžaniečių spaudoje pasirodžiusius pranešimus apie šį nutikimą kyla vienintelis klausimas: kodėl gruzinų policija neturi teisės Džavachetijoje tikrinti armėnų vairuotojų pažymėjimų, juolab juos bausti už eismo taisyklių pažeidimus? Nejaugi armėnai vairuoja niekad nepažeisdami  jokių taisyklių? Deja, armėnai mano priešingai: gruzinų policijai nėra ką veikti Džavachetijoje, nes tai, matot, armėniška teritorija.

Po šio mažyčio nutikimo ArmenianReport portale pasirodė Tevos Aršakian publikacija, kurioje brėžiamos kategoriškos išvados: pats metas „gruzinų fašistams“ priminti, kad Džavachetija – nuo seniausių laikų yra armėniška žemė, taigi gruzinai, jei jiems nepatinka dabartinė tvarka, galį nešdintis lauk. Beje, žodžiai „gruzinų fašistai“ – ne mano, o T.Aršakian terminas, primenantis Kremliaus naudotus apibūdinimus, siekiant šmeižti gruzinus.

Įsimintina ir tai, kad T.Aršakian publikacijoje „Reaguojant į gruzinų pranešimą: šalin rankas nuo Džavachetijos – armėnų žemės!“ (http://armenianreport.com/pubs/219629/) tvirtinama, esą gruzinai visais laikais skriaudė armėnus (Kremlius irgi panašiai loja: gruzinai neva pažeidžia abchazų, osetinų teises; tai labai primena ir Kremliaus pasakas, kaip lietuviai skriaudžia rusus ir lenkus). Šiame straipsnyje priešiškumu armėnams kaltinami visi buvę Gruzijos prezidentai – Zviadas Gamsachurdija, Eduardas Ševardnadzė, Michailas Saakašvilis. Nepagarba armėnų tautinei mažumai kaltinama net šiandieninė Tbilisio valdžia. Kokie argumantai? Jokių. Tiesiog gruzinai jau tokie blogiukai: jiems kažkodėl mielesni turkai ir azerbaidžaniečiai.

Priekaištaujama net dabartiniam Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, esą šis bijo drąsiai ir principingai ginti Džavachetijoje gyvenančių armėnų teises.

Kad bent jau šioje banalioje istorijoje gali būti vairuotojo kaltės, minėtoje publikacijoje nerasite nė užuominos. Armėnai negali būti neteisūs. Jei kas nors ir kaltas, tai – tik ne armėnas.  

2019.06.09; 08:45

Visuomeninė armėnų organizacija „Krunk“ (dar ne taip seniai tokį pat pavadinimą turėjo žiauri teroristinė organizacija) paskelbė Abchazijoje kurianti „armėnų nacionalinę – kultūrinę autonomiją“.

Šį Abchazijoje gyvenančių armėnų pareiškimą nūnai komentuoja daug Gruzijos (Sakartvelo) leidinių, taip pat apie šį akibrokštą rašoma ir internetiniame leidinyje kavkazplus.com.

Kodėl Sakartvelui priklausiusiame, tačiau šiandien nuo jo atplėštame Abchazijos regione gyvenantiems armėnams nei iš šio, nei iš to prireikė autonomijos? „Krunk“ pareiškime rašoma, kad „Abchazija yra viena iš mažausių pasaulio valstybių, bet ji – daugiatautė, o armėnai čia gyveno nuo pačių seniausių laikų“. „Krunk“ įrodinėja, kad armėnai Abchazijoje – ne „tautinė mažuma“, o vietiniai, mat „nuo pat žilos senovės kartu su abchazais petys į petį kūrė Abchazijos valstybingumo tradicijas“.

Pareiškime taip pat pasakojama, kaip armėnų tauta neva padėjo abchazams gintis nuo Bizantijos imperijos, arabų, turkų antpuolių. Pareiškimo autoriai apgailestauja, kad Rusijos imperijos ir sovietų valdžios metais Abchazijoje gyvenančių armėnų teisės buvo grubiai pažeistos, ignoruotos: armėnai negalėjo turėti armėniškų mokyklų, maldos namų.

Dar svarbu pabrėžti, jog „Krunk“ išplatintame pareiškime akcentuojama, esą armėnai pasiaukojančiai gynė abchazus nuo „gruzinų fašizmo“ (Abchazija – Gruzijos teritorija, tačiau ji dabar atplėšta – atsiskirti abchazams padėjo Rusijos kariuomenė). Tačiau dabar, tik pamanyk, armėnai susiduria su abchazų nedėkingumu: armėnams vėl tenka gintis, tik šį sykį ne nuo gruzinų, o nuo „abchazų fašizmo“. Armėnai piktinasi abchazais, kurie jiems neleidžia statyti armėniškų mokyklų, armėniškų bažnyčių. Maža to – rengiant gyventojų apklausas, Abchazijoje gyvenančių armėnų skaičius nuolat dirbtinai sumažinamas (neva norint paslėpti, kiek vis tik daug armėnų gyvena šiame regione).

Žodžiu, nuo šiol „Krunk“ ir armėnų inteligentija Abchazijoje kuria armėniškąją autonomiją. O tai reiškia, kad nuo šiol Abchazijoje gyvenantys armėnai turės teisę imtis nepriklausomos užsienio ir vidaus prekybos, taip pat pasirašyti užsienio politikos susitarimus, kuriuos nebus privalu derinti su respublikos valdžia. „Krunk“ užtikrintai teigia, kad „mes nesame čia „tautinė mažuma“, mes – tikrieji Abchazijos gyventojai, bet vis dėlto autonominės teisės mums reikalingos, kad galėtume normaliai gyventi“.

Šis „Krunk“ pareiškimas buvo perduotas armėnų politikams, kurie jį teiks svarstyti Abchazijos parlamentui pačiu artimiausiu metu.

Svarbu pabrėžti, kad „Krunk“ norėtų įkurti armėniškąją autonomiją būtent trijuose Očamčyrskij, Tkyarčalskij ir Gulrypšskij rajonuose, iš kurių Rusijos pagalba abchazai išvijo visus gruzinus.

Situacija – labai įdomi. Separatistine respublika vadinta Abchazija (nuolat dreifavo Rusijos pusėn, tiksliau tariant – išdavė gruzinus) jau pati susiduria su panašiomis problemomis, kurias kėlė Sakartvelui. Kad ir kuo baigtųsi abchazų – armėnų nesutarimai Abchazijoje, akivaizdu, kad armėnai čia siekia tų pačių tikslų, kaip ir Kalnų Karabache – kuo rimčiau įsitvirtinti, o paskui bet kokia kaina siekti atsiskyrimo įkuriant neva nepriklausomą respubliką, tegul ir pasaulio nepripažįstamą.

2019.05.18; 10:31

Gruzijos ir NATO pajėgos pirmadienį pradėjo bendras karines pratybas, kurios vyks iki kovo 29 dienos.

Anot Gruzijos gynybos ministerijos, 12 dienų trukmės pratybos „yra reikšmingos, stiprinant NATO ir Gruzijos karinį-politinį bendradarbiavimą.„

Bendros pratybos rengiamos Krtsanisi nacionalinio rengimo centro teritorijoje įsikūrusiame Jungtiniame (NATO ir Gruzijos) pratybų ir vertinimo centre, netoli sostinės Tbilisio. 

Pratybose dalyvauja 350 kariškių iš 24 NATO valstybių narių ir šalių partnerių.

„Pratybomis siekiama stiprinti Gruzijos gynybos pajėgumus ir jos nėra nukreiptos prieš jokią trečiąją šalį“, – žurnalistams sakė gynybos ministro pavaduotoja Lela Čikovani. 

Gruzija jau seniai siekia narystės NATO. 2008 metais NATO sutiko, kad Gruzija – 3,7 mln. gyventojų turinti buvusi sovietinė respublika – galiausiai taps Aljanso nare, tačiau nebuvo nustatyta jokia tiksli data. 

Rusija akivaizdžiai priešinasi tolesniam NATO plėtimuisi, ypač kalbant apie Gruziją ir Ukrainą, kuri taip pat siekia tapti NATO nare.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 15:42

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili viešnagės Vilniuje metu drauge su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Naujoji Gruzijos (Sakartvelas) prezidentė Salome Zurabišvili savo vadovavimą pradėjo nuo gausių užsienio vizitų. Pavyzdžiui, visai neseniai draugiško oficialaus vizito ji buvo atvykusi į Lietuvą. Vilniuje ji susitiko su aukščiausiais Lietuvos vadovais ir aptarė bendradarbiavimo galimybes gynybos, finansų, kultūros srityse. Sakartvelo prezidentė Vilniuje pabrėžė, jog jos šalis laikosi griežtos provakarietiškos krypties.

Lietuva – ne vienintelė valstybė, kur jau spėjo pabuvoti naujai išrinkta Sakartvelo vadovė. Ji taip pat pradėjo oficialius vizitus pas artimiausius kaimynus.

Kuo ypatingi Sakartvelo prezidentės vizitai į Azerbaidžaną ir Armėniją?

Atvykusi į Azerbaidžaną ji atvirai, be užuolankų prabilo apie „Gruzijos ir Azerbaidžano teritorijų okupaciją“. Todėl ponia S. Zurabišvili pretenduoja tapti prezidente, kuri sulaužys iki šiol Tbilisio pasirinktą neutraliteto poziciją – nerodyti per daug simpatijų nei armėnams, nei azerbaidžaniečiams. Vasario 27-ąją apsilankiusi Baku su oficialiuoju vizitu Gruzijos prezidentė S. Zurabišvili nedviprasmiškai pabrėžė, jog „Armėnija yra okupavusi Kalnų Karabachą ir dar keletą Azerbaidžano regionų“. Ji taip pat akcentavo: „Gruzija ir Azerbaidžanas yra patyrę panašias tragedijas“. Žodžiu, aptardama Rusijos okupuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos reikalus naujoji Sakartvelo vadovė būtinai pridurdavo, jog ir „Armėnija okupavusi Azerbaidžano terotoriją – Kalnų Karabachą“.

Tokie pareiškimai, išdėstyti susitikus su aukščiausiais Azerbaidžano vadovais, – nėra vien mandagumo laikysena. Nes Gruzijos prezidentei teko viešėti ir Armėnijoje, kur ji buvo labai atkakliai kamantinėjama, ką byloja jos pasakymas „Armėnija okupavo Kalnų Karabachą“. Atvykusi į Jerevaną Sakartvelo prezidentė pakartojo tą patį, ką buvo išdėsčiusi ir Azerbaidžano prezidentui Ilchamui Alijevui: jei Rusija okupavo Abchaziją ir Pietų Osetiją, tai Armėnija elgiasi labai panašiai kaip Rusija, nes užgrobė Azerbaidžano teritorijų, įskaitant Kalnų karabachą.

Beje, lankydamasi Jerevane naujoji gruzinų lyderė nei teisinosi, girdi, suklydo, pasikarščiavo, nei gynėsi, esą buvo ne taip suprasta. Ji priekaištavo Armėnijos vadovams, kodėl šie iki šiol aiškiai neišdėstė net savo pozicijos dėl Gruzijos teritorinio vientisumo. Mat šiuo metu Kalnų Karabache gyvenančių armėnų vadovai nuolat rengia vizitus į nuo Gruzijos atplėštas žemes – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Šitaip elgdamasis jerevanas pats demonstruoja, jog Kalnų Karabacho ir Abchazijos bei Pietų Osetijos okupacijos – labai panašios grobiamosios operacijos. Panašios kaip du vandens lašai. Kol Armėnija neuždraudė Kalnų Karabachą užgrobusioms jėgoms užmegsti tiesioginių ryšių su Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistais, tol oficialusis Tbilisis negali laikyti Armėinjos draugiška šalimi.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, Sakartvelo prezidentės S. Zurabišvili principinga laikysena dėl separatistinių judėjimų – antausis Armėnijai. Komentuodama Sakartvelo vadovės poziciją armėniškoji spauda, įskaitant Armenian Report, pasirinko seną, nuvalkiotą giesmę: Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų negalima lyginti su Kalnų Karabacho konfliktu; šiuo konkrečiu atveju labai svarbu laikytis ne tik teritorinio vientisumo principų, bet ir gerbti „tautų apsisprendimo teisę“.

Armėniškoje spaudoje skelbiamos net versijos, girdi, Gruziją su Armėniją šiandien supjudyti bando ne kas kitas, o Rusija, kurpdama įvairiausias provokacijas.  

Kremlius išties šio regiono valstybes kiršina tarpusavyje, kad jas būtų kuo lengviau išlaikyti savo įtakos zonoje. Vienas iš spaudimo būdų – dujų kainos. Bet kokie Sakartvelo susitarimai su Rusija dėl dujų kainų ir tranzitų apeinant Azerbaidžaną blogina ne tik Azerbaidžano – Gruzijos bendradarbiavimo galimybes, bet ir komplikuoja Gruzijos santykius su Vakarais. Juo labiau – atitolina Sakartvelo galimybes susigrąžinti prarastas Abchazijos ir Pietų osetijos teritorijas.

Įsidėmėtina ir tai, kad Armėnija atsisakė šių metų kovo 17-ąją dalyvauti bendrose karinėse pratybose su NATO. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Armėnija demonstratyviai atsisako dalyvauti bendruose mokymuose su NATO. Taip ji pasielgė ir praėjusių metų  rugpjūčio mėnesį.

Pagal užsienio spaudą parengė Saulius Kizelavičius

2019.03.15; 08:14

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiks su Sakartvelo prezidente Salome Zurabišvili. Tai vienas pirmųjų naujai išrinktos Sakartvelo prezidentės užsienio vizitų. Savo ruožtu D. Grybauskaitė buvo viena pirmųjų valstybių vadovių, pasveikinusių S. Zurabišvili tapus šalies prezidente. 

Pasak D. Grybauskaitės patarėjo Nerijaus Aleksiejūno, svarbiausi vyksiančio susitikimo akcentai – dvišalių santykių ir Sakartvelo integracijos euroatlantinėje erdvėje stiprinimas. Taip pat, pabrėžė jis, dėmesys bus skiriamas Sakartveo valstybės raidai esminių reformų pažangai bei situacijai Rusijos okupuotose Sakartvelo teritorijose aptarti. 

„Mes smerkiame Rusijos vykdomą slenkančią okupaciją Sakartvele, tą darome ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais. Įvedėme sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimų okupuotose teritorijose“, – Eltai sakė N. Aleksiejūnas. 

Patarėjas pabrėžė, kad Lietuva ir Sakartvelas – tai valstybės, kurioms vienoms pirmųjų tenka susidurti su hibridinėmis ir informacinėmis grėsmėmis. Todėl, akcentavo N. Aleksiejūnas, vizito metu daug dėmesio bus skiriama atsako kibernetinėms ir informacinėms atakoms stiprinimui.

„Prezidentės vizito metu bus skiriamas didelis dėmesys kibernetinio saugumo klausimams. Bus pasirašyta Lietuvos ir Sakartvelo ketinimų deklaracija dėl bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje, nes būtent Sakartvelą matome kaip tam tikrą šalį, su kuria turime stiprinti bendradarbiavimą tiek dvišaliu, tiek ES lygiu“, – sakė N. Aleksiejūnas. 

Galiausiai prezidentės patarėjas pabrėžė, kad Lietuva nuosekliai remia Sakartvelo narystės ES ir NATO siekį. Tai, tvirtino jis, bus deklaruota ir susitikimo metu. 

Prezidentė kartu su Sakartvelo vadove kovo 8-osios rytą lankysis Lietuvos nacionaliniame kibernetinio saugumo centre. 

Sakartvelo prezidentė taip pat susitiks su kitais Lietuvos valstybės vadovais, Antakalnio kapinėse pagerbs už Lietuvos laisvę žuvusių kovotojų atminimą, lankysis Signatarų namuose ir apžiūrės Vasario 16-osios Aktą.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03:07; 09:12

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho – šio nedidelio ginčijamo žemės lopinėlio Kaukaze – problemą reikia nagrinėti bendrame regiono arba netgi Eurazijos kontekste. Šitos analizės pjūvių taip pat gali būti daug: religinis, santykių tarp valstybių, geopolitinis, etninis, ekonominis…

Akivaizdu, kad K.Karabacho konflikto pamatai buvo padėti ne šiandien ir ne vakar, o tuomet, kai bolševikinė Rusija (kai kurie politologai teigia, kad jie glūdi dar carinėje Rusijoje) inkorporavo Kaukazo tautas į savo sudėtį. Taip buvo sukurtas jautrus geopolitinis kamuolys, pavertęs teritoriją tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų liepsnojančia žeme.

„Skaldyk ir valdyk“

1918-aisiais įkurta nepriklausoma Armėnijos Respublika gyvavo tik porą metų, kaip ir nepriklausoma Azerbaidžano Demokratinė Respublika. Abi valstybes 1920-aisiais okupavo bolševikinė Rusija. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo V. Jurkonio teigimu, to, kad šių šalių nepriklausomybė tuomet truko taip trumpai, pasekmės jaučiamos ir šiandieną. Jis priduria, kad sovietinėje erdvėje matėme ir dar trumpesnių nepriklausomybių, pavyzdžiui, Baltarusijos nepriklausomybė truko tik porą mėnesių.

Ką tai reiškia? Savarankiškų valstybių pamatai nespėjo sutvirtėti, kai jas užėmė svetima imperija su visa savo teisine, ekonomine, dvasine struktūra, svetima šiems kraštams. Būtent trumpa valstybingumo tradicija ir aiškina pereinamojo laikotarpio problemas – tai, kad demokratijos deficitas šiandien čia iš tiesų labai jaučiamas. Nepaisant to, kad 1918-aisiais Azerbaidžanas buvo ypatinga valstybė – pirmoji musulmonų valstybė, paskelbusi save demokratine. Armėnija savo ruožtu tuo metu buvo išgyvenusi savo tautos netektis Osmanų imperijoje. Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, ir galima sakyti, kad pasekmės jaučiamos dar ir dabar, tvirtina politologas.

Imperinio modelio primetimas šioms respublikoms būdingas ne tik joms. Okupacijos sukeltos žaizdos iki šiol kraujuoja Čečėnijoje, Ingušijoje, svetima valstybė inspiruoja čia gyvenančių vainachų tautų susipriešinimą, atsiveria ir naujos – Gruzijoje, kai separatizmo virusas buvo įneštas į Abchaziją ir Pietų Osetiją, beveik po šešerių metų – ir į Ukrainą, atplėšiant nuo jos totoriškąjį Krymą.

Separatinių teritorijų sukūrimas – tai vienas iš imperinio valdymo principų „skaldyk ir valdyk“. Taip įžiebiami amžinai rusenantys konflikto židiniai, kokius dabar matome Padnestrėje, separatinėse Lugansko ir Donecko respublikose. Kalnų Karabachas – vienas iš skaudžiausių pavyzdžių, kai išgalvotu pagrindu sukiršinamos dvi kaimyninės šalys. Ir tas skausmas – tarsi nuo skaudančio danties – persiduoda į visą didžiulį bei margaspalvį Kaukazo kūną…

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis kalnuotas Azerbaidžano regionas užima 12 tūkst. kvadratinių kilometrų, taigi, yra daugiau nei 5 kartus mažesnis nei Lietuva.

Kruvinas konfliktas iki 1994 metų paliaubų nusinešė maždaug 30 tūkst. gyvybių, o apie 1 mln. žmonių turėjo palikti savo namus. Teritoriją, kurioje gyvena per 150 tūkst. žmonių, jau daugiau nei du dešimtmečius kontroliuoja vietos etninių armėnų pajėgos ir Armėnijos kariuomenė.

Įtampa tarp armėnų, kurie yra krikščionys, ir musulmonų azerbaidžaniečių rusena nuo seno. Kalnų Karabache daug amžių abi etninės grupės sugyveno gana taikiai, tačiau žiežirbų įskėlė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rusijoje valdžią perėmę bolševikai. Pastarieji buvo įvaldę „skaldyk ir valdyk“ politiką, tad įkūrė etninių armėnų gyvenamą Kalnų Karabacho autonominį regioną, kuris gyvavo Azerbaidžano sovietinėje respublikoje. Konfliktas per kraštus pradėjo veržtis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ėmė aižėti Sovietų Sąjunga. Regione karas kilo dar prieš tai, kai 1991 metais Sovietų Sąjunga galutinai subyrėjo, o jos respublikos tapo nepriklausomomis valstybėmis.

Ugnį įžiebė Kalnų Karabacho parlamento sprendimas prisijungti prie Armėnijos. Kalnų Karabache įsigalėjo etniniai armėnai. Jie taip pat užėmė Azerbaidžano teritorijų už Kalnų Karabacho ribų, taip sukurdami buferinę zoną, jungiančią Armėniją ir Kalnų Karabachą. 1994-aisiais pasirašius paliaubas, kurioms tarpininkavo Rusija, Kalnų Karabachas tapo de facto nepriklausomas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai stojo vieni prieš kitus ties kontaktine linija. Absoliuti dauguma etninių azerbaidžaniečių per karą paliko Kalnų Karabachą. Savo ruožtu etniniai armėnai spruko iš Azerbaidžano. Nei vieni, nei kiti namo grįžti negali iki šiol. Čia nuolat prasiveržia smurtas, kaip, pavyzdžiui, 2016 m. balandį.

Rusija konflikte nedalyvauja?

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių nedavė, ir azerbaidžaniečių – armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės Europos erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos votimi. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu, todėl susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Santykių atšilimo ženklų nedaug. Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių susitikimai reti. Nors 2009-aisiais buvo viltingai pranešta apie galimą galutinę taiką, procesas vėl sustojo, o paliaubų sutartį vis sudrebina nauji jos pažeidimai.

Kaip ir Ukrainos atveju, tarptautinės organizacijos čia bejėgės. Kalnų Karabachas – teritorija, kuri de jure priklauso Azerbaidžanui, o de facto – Armėnijai. Keletą dešimtmečių klausimas sprendžiamas įvairiais formatais, visų pirma, 1992 m. įkurtos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina JAV, Rusija ir Prancūzija. Buvo daug įvairių susitikimų. Tačiau nuo pat Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m. ši organizacija neturi jokio poveikio panašiems įšaldytiems konfliktams, o pastaruoju metu ji apskritai apmirusi. Paliaubų priežiūra Kalnų Karabache rūpinasi tik šeši ESBO stebėtojai, kartą ar du per mėnesį patikrinantys, ar nepažeista kontaktinė linija, skirianti realiai vis dar kovojančias puses. Tuomet tenka konstatuoti, kad didžiąja dalimi šio konflikto sprendimo raktas lieka Maskvoje, nes tiek už vienos, tiek už kitos pusės matome būtent Kremliaus manipuliavimą.

Kur pažvelgsi – griuvėsiai

Kai kurių politologų tvirtinimai, esą Rusija šiame regione nedalyvauja, čia nėra jos bazių ar taikdarių, neatitinka tikrovės. Glaudūs Jerevano elito ryšiai su Maskva leidžia Rusijai visiškai kontroliuoti tiek visą administracinę-politinę Armėnijos sistemą, tiek stiprinti savo pajėgumus pietiniame buvusios SSRS flange. Štai ir rašant šias eilutes pranešta, kad Armėnijai skirtas 100 mln. dolerių kreditas naujiems ginklams įsigyti, o jie pirmiausiai perkami už tą patį kreditą Rusijoje. Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas RIA naujienų agentūrai vasario antroje pusėje patvirtino, kad už jį iš Rusijos bus įsigyta 12 naikintuvų Su-30.

Armėnijos ir Gruzijos separatinių respublikų Abchazijos bei Pietų Osetijos teritorijose prasidėjo plačios Rusijos karinės pratybos. Žinoma, toks Rusijos dalyvavimas negali nieko apgauti: taip daromas didžiulis spaudimas visam regionui ir pačiam Jerevanui, kad jis liktų imperijos įtakos zonoje. Maskva netiesiogiai formuoja Armėnijos valdžios ešeloną. Yra vilčių, kad naujasis Armėnijos lyderis Nikolas Pašinianas šalį ves kitu farvateriu. Baigtas tyrimas dėl buvusio šalies vadovo Roberto Kočariano, kuris kaltinamas mėginimais nuversti konstitucinę santvarką 2008 m. O, kaip tvirtino radijo „Echo Moskvy“ neseniai vykusios diskusijos dalyviai, naujieji vadovai rengia ekonominių reformų planą, kuris numato net 5 proc. BVP augimą, ryžtingą kovą su korupcija ir monopolijomis. Kitas klausimas, kiek ta ekonomika bus nepriklausoma nuo Rusijos. Vienu ekonomikos planu tos priklausomybės nepanaikinsi…

Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra

Savotiška Armėnijos izoliacija nuo likusio pasaulio, paliekant nedidelį langelį į Rusiją, nepadeda spręsti ir Kalnų Karabacho problemos. Azerbaidžaną aktyviai remia Turkija, o Rusija palaiko Armėniją. Šiuo metu Turkija, būdama NATO narė, puolė bičiuliautis su V. Putino režimu. Šis keturkampis dar nereiškia, kad pavyks sutaikyti Baku ir Jerevaną, kurie štai jau keli dešimtmečiai nepalaiko diplomatinių santykių. Ankara neketina kištis į šį konfliktą, o Maskvai jo įšaldymas yra netgi naudingas, nes leidžia tarpininkauti ir vieniems, ir kitiems, o galų gale – kontroliuoti situaciją pietiniame Vakarų ir ypač NATO flange.

Tad kurgi išeitis? Visi puikiai supranta, kad bet koks karinių veiksmų paaštrėjimas atneštų daug negandų visoms įsitraukusioms pusėms ir jų žmonėms bei destabilizuotų ir šiaip jau ne itin stabilų Pietų Kaukazą. Tačiau kol kas priimtiniausia alternatyva, deja, išlieka grįžimas į jau daugiau nei dvidešimt metų palaikomą „nei karo, nei taikos“ būseną. Kitaip sakant, „ramus“ konflikto rusenimas (čia sąskambis su Rusija niekuo dėtas) yra geriau negu naujas šios problemos išjudinimas, kuris gali grėsti naujomis žudynėmis ir azerbaidžaniečių bei armėnų nesantaikos pliūpsniu.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ir vis dėl nihilizmui pagrindo nėra. Tarptautinė teisė yra aiškiai apibrėžusi Kalnų Karabacho statusą. Būtent Azerbaidžanas 1991 m. spalio 18 d. paskelbė savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtinių Tautų Organizaciją buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Būtent Armėnija pažeidė keturias JR rezoliucijas, reikalaujančias išvesti okupacinę kariuomenę iš užimtos teritorijos.

ES sutartys ir NATO įstatai, taip pat tarptautinė teisė nustato valstybių teritorinį vientisumą ir teritorijos nedalomumą. Šiuos įprasto tarptautinio sugyvenimo principus palaiko ir Lietuva bei visas laisvasis pasaulis. Jų pagrindu gali būti ir turi būti sureguliuotas ir Kalnų Karabacho konflikto sprendimas.

201902.19; 04:00

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Sakartvelo sostinę Tbilisį mačiau tik vieną sykį – 1994-ųjų rudenį. Gruzija tuomet buvo politiškai susiskaldžiusi, skurdi, draskoma separatistinių judėjimų. Ir vis dėlto sostinė paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krito gruziniškas draugiškumas, svetingumas, gražus senamiestis, švelnus klimatas, sniegu pasipuošusios kalnų viršūnės.

Nerimą kėlė tik didieji Tbilisio viešbučiai. Tąsyk jie labiau priminė bendrabučius nei viešbučius, nes beveik kiekviename balkone gruzinų pabėgėlės, išvytos iš Pietų Osetijos ar Abchazijos, džiaustė skalbinius. Tų skalbinių būta tiek daug, kad atrodė, jog Tbilisyje dauguma gyventojų – pabėgėliai. Keletą iš Gruzijos regionų išvytų gruzinų šeimų aplankiau viename iš Tbilisio viešbučių. Buvo keistai baugu: kiekviename viešbučio kambaryje susigrūdę gyvena po keliolika žmonių. Net platesni koridoriai buvo atitverti skaromis – anapus jų taip pat gyveno iš gimtųjų namų išvyti gruzinų pabėgėliai…

Kodėl per kalnus sena „Volga“ iš Čečėnijos sostinės Grozno beldžiausi į Tbilisį, – jokia paslaptis. Tais metais dirbau Čečėnijoje – daug rašiau apie Čečėnijos pastangas ištrūkti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Štai ten dirbant žurnalistu ir kilo mintis pasidomėti, kokiomis gi nuotaikomis gyvena gruzinai. Čečėnija – ne taip toli nuo Gruzijos. Kito momento gali ir nepasitaikyti. Žodžiu, suradęs, kas nuvežtų, sėdau į seną „Volgą“ ir iš Grozno per garsiąją „Verhnij Lars“ kalnų perėją nusibeldžiau iki Tbilisio.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau tąsyk gruzinai buvo labai susipriešinę. Susiskaldė pirmiausia į Eduardo Ševardnadzės ir Zviado Gamsachurdijos šalininkus, paskui – į realios nepriklausomybės trokštančius bei gyvenimo be draugystės su Rusija neįsivaizduojančius. Trečiąją priešpriešos grupę sudarė biznieriai, kuriems rūpėjo tik finansinė sėkmė, ir idealistai, kuriems knietėjo matyti Gruziją įtakingą, tvarkingą, demokratišką. Be to, tuometinę Gruziją į gabalus plėšė Rusijos sumaniai kurstomi separatistiniai judėjimai. Bendraujant su gruzinais buvo sunku susigaudyti, kas kam dirba – Tbilisiui ar Maskvai. Įvairiausio plauko šnipų, provokatorių Tbilisyje knibždėte knibždėjo. Tad po savaitę trukusios viešnagės iš Tbilisio per tą pačią „Verhnij Lars“ perėją beveik nieko nepešęs grįžau į Grozną.

Ir vis dėlto po ne itin sėkmingos kelionės į Tbilisį nesilioviau domėjęsis Gruzijos (dabar – Sakartvelas) šiokiadieniais. Kai Rusija užpuolė Gruziją, portale slaptai.lt parengiau keletą videointerviu su režisieriumi Andrėjumi Nekrasovu apie Rusijos kariaunos agresiją demaskuojantį dokumentinį filmą „Rusų kalbos pamokos“. Skelbiau ypač daug peržiūrų sulaukusią ištrauką iš minėto režisieriaus filmo (už tai teko sulaukti grasinimų – „jei nori likt sveikas, nepalaikyk gruzinų“).

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Dabar stengiuosi nepraleisti nė vieno mitingo, kurį prie Rusijos ambasados Vilniuje rengia Sakartvelo teritorinio vientisumo šalininkai. Ypač dažnas tokių mitingų svečias buvo mano tėvas Vytautas Visockas. Net jau mirtinai sirgdamas jis skubėdavo prie Rusijos ambasados. „Lietuviai privalo palaikyti brolius gruzinus ir lietui pliaupiant, ir saulei šviečiant“, – mėgdavo sakyti. Jo fotoreportažai iš minėtų protesto mitingų iki šiol skelbiami slaptai.lt portale.

Beje, pirmoji pažintis su Gruzija buvo netiesioginė. Atgimimo pradžioje visi lietuviai nuoširdžiai pergyveno dėl tragiškų įvykių Tbilisyje, kai sovietiniai kariškiai panaudodami kastuvėlius išvaikė taikų gruzinų mitingą. Visa Lietuva tąsyk piktinosi sovietinių karininkų žiaurumu: galvoje netilpo, kaip jie drįsta vidury baltos dienos sostinės centre kastuvėliais negyvai užkapoti moteris, vaikus, vyrus… Tąsyk svarstėme, kaip elgsimės, jei sovietiniai budeliai tą pačią taktiką panaudos ir Vilniuje? Žodžiu, mokėmės iš tragiškų kitų tautų patirčių…

Šiuos kelis gruziniškus epizodus papasakojau specialiai. Manau, kad turiu bent jau moralinę teisę pasidomėti, kaip Sakartvelas gerbia kitų šalių teisę branginti savo istoriją, kultūrą, rūpintis savo teritorijų saugumu. Mintyse kirba kad ir toks klausimas – kaip Sakartvelas žiūri į Azerbaidžano teisę susigrąžinti dėl separatistinių armėnų – rusų intrigų prarastą Kalnų Karabachą. Iki šiol nebūta nė menkiausių įtarimų, jog Sakartvelas klastingai žaistų dvigubus – trigubus žaidimus.

Bet štai šių metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Sakartvelo regione buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui. Kam armėnams prireikė to paminklo?

Viskas paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas nieko gero Sakartvelui nepadarė, o štai Azerbaidžanui – pakenkė. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, taip pat kaltina dalyvavus ir azerbaidžanietiško Hodžaly miesto žudynėse. Tad gal statydami arba restauruodami Sakartvelo teritorijoje šį paminką armėnai ne tiek rūpinosi „savais reikalais“, kiek mėgino azerbaidžaniečius supriešinti su gruzinais?

Azerbaidžanas buvo priverstas pareikšti Sakartvelui oficialią protesto notą. Sakartvele gyvenantys azerbaidžaniečiai pareikalavo leidimo Tbilisyje prie parlamento surengti protesto mitingą. Iš pradžių Sakartvelo valdžia neleido, paskui – leido…

Man regis, dėl armėniškų intrigų Sakartvelas atsidūrė keblioje situacijoje.

Ypač akis bado žinia, jog paminklas iškilmingai atidengtas (restauruotas) sausio 20 dieną, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai suimti).

Paskui viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, jog Sakartvelo valdžia ketina atidaryti kai kuriuos transporto koridorius, kurie palengvintų Armėnijos galimybę gabenti savo krovinius nepaisant Azerbaidžano interesų…

Vladimiras Putinas susitikimo su separatistinių Gruzijos respublikų vadovais metu. EPA-ELTA nuotr.

Ką tai galėtų reikšti – Sakartvelas kapituliuoja prieš Rusijos remiamos Armėnijos intrigas, laužo iki šiol galiojusias draugystės sutartis su Azerbaidžanu? Tokie svarstymai negali nerūpėti Lietuvai. Jei Sakartvelas nebegerbia Azerbaidžano teisės susigrąžinti savo teritorijas, kokios garantijos, kad vieną gražią dieną, vaizdžiai tariant, oficialusis Tbilisis nepuls pro pirštus žiūrėti ir į Lietuvos teisę turėti Vilnių ir Klaipėdą? Jei Sakartvelas nebesipriešina Kremliaus intrigoms, kokios garantijos, jog gruzinai pro pirštus nežiūrės, sakykim, ir į mūsų artimiausių brolių latvių ir šiaurinių kaimynų estų interesus?

Gruzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Prašymą pateikti paaiškinimus dėl pastarųjų įvykių nusiunčiau Lietuvoje reziduojančiai Sakartvelo ambasadorei Khatunai Salukvadzei. Net telefonu kalbėjausi su Sakartvelo ambasados darbuotojais. Deja, iki šiol – keista tyla. Į klausimą, ar tikrai gruzinai nepajėgė sudrausminti separatistines nuotaikas kurstančių armėniškų organizacijų, ar tiesiog apsimetė, jog – nepajėgia sudrausminti, – atsakymo vis dar laukiu.

2019.02.18; 07:13

Batumi uostas

Kokių naujienų pastarosiomis dienomis nutiko Kaukazo regione? Armėnijoje leidžiami leidiniai nūnai pradėjo eskaluoti mintį, jog Gruzija yra pasisavinusi armėniškų žemių. Nežinia, ar ilgam, bet šiandien kai kurie armėniški leidiniai skelbia straipsnius, kurių autoriai akivaizdžiai kelia teritorines pretenzijas Gruzijai (Sakartvelas). Konkrečiai – Batumio miestui.

Prieš Gruziją nukreiptos armėniškos teritorinės pretenzijos persipynusios su klausimu, ką dera nuveikti, jog Armėnija galėtų laisvai importuoti grūdus tiek sausumos, tiek jūrų keliu („Lragir“ leidinys). Ši dilema Armėnijai iškilo po 2018 metų gruodžio 1 dienos, kai nustojo plaukioti keltas maršrutu Kaukazas – Poti – Kaukazas. Tai reiškia, kad skurstančiai Armėnijai nuo šiol bus sunkiau apsirūpinti grūdinėmis kultūromis.

Kaip išvengti sunkumų? Armėnijos žurnalistai rado „genialią“ išeitį. Jie nusprendė, kad išmintingiausia yra gruzinišką Batumio uostą … prijungti prie Armėnijos, ir tada armėnai turės žymiai mažiau bėdų atsigabenant grūdų. Žodžiu, savo vidaus bėdas taisydami armėnai pasielgė taip, kaip iki šiol labai dažnai elgdavosi – apkaltino savo kaimynus ir dar teritorines pretenzijas jiems paskelbė, girdi, Batumį būtų labai išmintinga prijungti prie Armėnijos. Armėnija vėl prisimina, kaip prieš 100 metų Turkija ir Rusija dalinosi Kaukazą neva nuskriausdama armėnus, tarsi kitų Kaukazo tautų Kremlius nebūtų apiplėšęs…

Bet net jeigu Batumis ir būtų kada nors priklausęs armėnų įtakos zonai, ar tai reiškia, kad dabar tarp valstybių nusistovėjusias sienas galima kaitalioti remiantis praėjusių šimtmečių sutartimis?

Gulbatas Rcchiladzė

Sakartvelo (Gruzijos) politologas Gulbatas Rcchiladzė, komentuodamas šių dienų armėnišką akibrokštą (haqqin.az), pareiškė, kad neverta stebėtis tokio pobūdžio Armėnijos išvedžiojimais. Taip, šitokie išsigalvojimai – visiška nesąmonė. Batumis visąlaik buvo gruzinų miestas. Kadaise jis buvo prijungtas prie Rusijos imperijos, bet po Pirmojo pasaulinio karo miestas ir vėl sugrįžo teisėtiems šeimininkams – Gruzijai. Pasak politologo, kažkodėl turkams nė į galvą nešauna mintis, jog Batumį pravartu susigrąžinti, nes kažkada, prieš šimtą metų, tarp Rusijos ir Turkijos virė ginčai, kas valdys gruziniškas teritorijas.

Gruzinų politologas G. Rcchiladzė nesureikšmina antigruziniškų pareiškimų, atkeliaujančių iš Jerevano. Jo manymu, Armėnijoje labai sudėtinga situacija: senos valdžios jau nėra, o naujoji – vis dar nežino, kaip pataisyti politinę ir ekonominę padėtį. Vienas iš būdų – apsimesti karštais patriotais nebūtais dalykais apkaltinant kaimynus bei reiškiant jiems absurdiškas teritorines pretenzijas.

Kaukazo istorijos žinovas, politologas Mamuka Arešidzė sako (haqqin.az), kad Armėnija seniai žinoma kaip valstybė, mėgstanti reikšti teritorines pretenzijas visiems, kas tik pasitaiko po ranka. Teritorinių pretenzijų deklaravimas – įprasta oficialiojo Jerevano taktika. Antigruziniškų pareiškimų dėl neva ginčytinų teritorijų būta ir praėjusiame amžiuje. Todėl nenuostabu, kad ir XXI amžiuje armėnai gali pradėt sekti panašias pasakas bei išsigalvojimus. Taip, Kaukaze būta tarpusavio vaidų, karų, nesusipratimų. 1920-aisiais metais kilo sumanymas Batumio uostui suteikti laisvojo jūrų uosto statusą, kad visi, jo paslaugomis besinaudojantys, galėtų prekes įvežti ir išvežti be muitų mokesčio. Bet pats miestas niekad nebuvo armėniškas. Jis nuo seniausių laikų buvo tik gruziniškas.

Mamuka Arešidzė

Politologas M. Arešidzė įtaria, kad armėnų žurnalistai, pradėdami vajų dėl Batumio sugrąžinimo armėnams, greičiausiai siekia sensacijų. Arba taip elgtis juos inspiruoja šiandieninė Jerevano valdžia, trokštanti visuomenės dėmesį nukreipti jai naudinga linkme.

Beje, šis kartas – tikriausiai ne paskutinis. Juk Armėnija yra išleidusi net „mokslinių“ monografijų, esą Tbilisis – nuo seno armėniškas miestas, tik atitekęs svetimiems, kai Armėnijai susiklostė itin nepalankios politinės sąlygos.

Jei oficialusis Jerevanas ir toliau laikysis šios taktikos – svaidysis kaltinimais dėl žemių kilmės, teritorinių pretenzijų greičiausiai neišvengs ir Lietuva. Juk Klaipėdoje, Kaune ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose jau pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. O ten, kur chačkarai, – ten neva įspausta ir armėniška pėda. Bent jau tokia nerašyta Jerevano pozicija.

Juolab kad Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas vis atkakliau eskaluoja mintį, esą Žalgirio mūšyje lietuviams mušti kryžiuočius padėjęs ir armėnų pulkas. O jei armėnai neva padėję lietuviams ginti savo interesus, vadinasi, lietuviai skolingi Armėnijai už pagalbą?

Ko Armėnija sumanys paprašyti manais už „paramą“ Griunvaldo lauke, – atvira tema.

2018.11.25; 09:30

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis lapkričio 1-2 dienomis dalyvaus Batumyje vykstančioje XII kasmetinėje Sakartvelo (Gruzijos) gynybos ir saugumo konferencijoje. Tai – didžiausias gynybai ir saugumui skirtas renginys. Jame, pasak Krašto apsaugos ministerijos, dalyvauja aukšto rango politikai, saugumo ir gynybos ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai ir spaudos atstovai. 

Konferencijoje bus diskutuojama apie kintančią Juodosios jūros regiono ir globalią saugumo situaciją, naujas grėsmes ir iššūkius, pasirengimą atremti juos bei Sakartvelo kariuomenės transformaciją ir jos pasirengimą tapti NATO nare.

R. Karoblis lapkričio 1-ąją pasisakys trečioje diskusijoje, kurios tema – „Euroatlantinės bendruomenės iššūkiai – prisitaikymas prie kintančios saugumo aplinkos“. Kartu su ministru šioje ekspertų diskusijoje dalyvaus Jungtinės Karalystės, Turkijos, Gruzijos, Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) atstovai.

Lietuvos krašto apsaugos ministerijos atstovai kasmet kviečiami dalyvauti šioje gynybos ir saugumo konferencijoje. Taip pat renginyje dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės atstovai, Seimo nariai.

Lankydamasis Batumyje R. Karoblis susitiks su Sakartvelo kolega, gynybos ministru Levanu Izorija ir jo pavaduotoja Lela Chikovani. Numatoma aptarti aktualius dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje klausimus ir Lietuvos paramą įgyvendinant Gruzijos gynybos reformą, taip pat ir esmines NATO ir Sakartvelo paketo iniciatyvas.

Ministras R. Karoblis pastarąjį kartą Gruzijoje lankėsi šių metų gegužės 25-27 dienomis, kai gynybos ministro L. Izorijos kvietimu dalyvavo Sakartvelo nepriklausomybės 100-mečio minėjimo renginiuose. 

Lietuva remia Sakartvelo nepriklausomybę, suverenumą ir teritorinį vientisumą, šalies narystės NATO ir ES siekius. Lietuva ir Sakartvelas gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2001 m., kai buvo pasirašytas dvišalis susitarimas.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-01

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.

Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.

Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.

O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos  būta vos šešiasdešimt. 

Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje. 

JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.

Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).

Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?

Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).

Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.

Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.

2018.10.29; 12:00

Avarija, kurioje žuvo Abchazijos premjeras Gennadi Gagulia. Jam-news.net nuotrauka (Photo: Saria Kvaratskhelia)

Separatistinės Abchazijos respublikos premjeras vėlų šeštadienio vakarą žuvo per automobilio avariją, praneša AFP.

Gennadi Gagulia, kuriam buvo 70 metų, žuvo per avariją kelyje tarp Psou, Pietų Rusijoje, ir Suchumio, Abchazijoje.

G. Gagulia su delegacija keliavo iš vizito Sirijoje. Jo vairuotojas ir asmens sargybiniai sužalojimų nepatyrė.

Po prieš dešimtmetį įvykusio Rusijos ir Gruzijos karo Rusija paskelbė apie Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Šie regionai sudaro 20 procentų Gruzijos teritorijos, o jų okupaciją smerkia tiek Gruzija, tiek jos Vakarų partneriai.

Gruzijai siekiant narystės ES ir NATO, konfrontacija su Rusija pasiekė kulminaciją 2008 m. rugpjūtį ir kilo karas. Po jo Rusija įrengė nuolatines karo bazes Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.09; 09:12

Gruzijoje viešinti A. Merkel kritikuoja rusų dalinių buvimą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. EPA-ELTA nuotr.

Į Gruziją atvykusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo rusų pajėgų buvimą separatistinėse Abchazijos ir Pietų Osetijos provincijose. Savo susitikime su ES stebėtojų misijos vadovu ji aiškiai pareikš, „kad mes šios neteisybės nepamiršime“, – sakė A. Merkel ketvirtadienį Tbilisyje po pokalbio su Gruzijos ministru pirmininku Mamuka Bachtadze.

A. Merkel teigė siekianti, kad ši tema „vis būtų įtraukiama į darbotvarkę“. Deja, „nepaisant didelių pastangų“, kol kas pastebimos pažangos nėra.

A. Merkel priminė, kad pastarąjį kartą per savo viešnagę Gruzijoje prieš beveik dešimtmetį po paliaubų tarp Gruzijos ir Rusijos įsigaliojimo reikalavo rusų dalinių pasitraukimo. Žinoma, ji ir šiandien remia Gruzijos teritorinį integralumą, kalbėjo kanclerė.

Rusija 2008 metų rugpjūčio 8-ąją separatistinės Pietų Osetijos pusėje įsikišo į Gruzijos konfliktą ir per penkias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Tarpininkaujant ES pirmininkavusiai Prancūzijai, buvo susitarta dėl paliaubų. Po to Maskva Pietų Osetiją bei taip pat separatistinę Gruzijos Abchazijos provinciją pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Rusija ir toliau yra dislokavusi Pietų Osetijoje ir Abchazijoje savo dalinius.

Penktadienį A. Merkel iš Gruzijos vyks toliau į Armėniją, o šeštadienį į Azerbaidžaną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.24; 08:08

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Vilniaus sueiga ir Jaunųjų konservatorių lygos minėjime „Stop Rusijos agresijai!” prie Rusijos ambasados Lietuvos politikai ir diplomatai išreiškė palaikymą Sakartvelui bei nurodė gaires Vakarų pasauliui, kaip sustabdyti Rusijos agresiją.

Boriso Nemcovo skvere minint 10-ąsias Rusijos-Gruzijos karo metines, kai Rusija okupavo Gruzijai priklausiusius Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus, šalies politikų kalbomis per garsiakalbį, plakatais „Stop Rusijos agresijai“, „Laisvas Sakartvelas“ mėginta atkreipti Rusijos ambasados dėmesį.

Pasak Lietuvos diplomato, buvusio užsienio reikalų ministro, ambasadoriaus JAV ir ES atstovo Rusijoje Vygaudo Ušacko, NATO savo pažadų Ukrainai ir Gruzijai taip ir neįvykdė.

„Didžiausia problema, kad Vakarai neturi atsakymo dėl tokių šalių kaip Gruzija ir Ukraina siekio tapti Vakarų dalimi. Jie yra vidury tarp NATO, ES ir Rusijos. Prieš dešimt metų NATO 2008 metų balandžio mėnesį pažadėjo, kad tos šalys taps NATO narėmis. Atsakomybė yra Vakarams, kurie neišpildė tų pažadų“, – Eltai sakė V. Ušackas.

V. Ušackas sako, kad NATO neis į karinį konfliktą su Rusija dėl okupuotų Sakartvelo zonų, bet diplomatas išeitį mato. Anot jo, NATO turi integruoti likusias Gruzijos teritorijas, kurios dar nėra okupuotos.

„Ar NATO eis į karą su Rusija dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos? Tikrai nemanau. Reikia stiprinti tą teritoriją, kuri šiuo metu yra kontroliuojama Tbilisyje ir ją paversti modernia ekonomiškai, politiškai ir padėti jai integruotis į ES ir NATO, nepriklausomai nuo tų neišspręstų konfliktų“, – teigė konservatorius.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Rasa Juknevičienė sako, kad Lietuvos užduotis yra įtikinti NATO, kad didžiausia provokacija Rusijai yra tuomet, kai nuolaidžiaujama dėl tokių įšaldytų konfliktų Pietų Osetijoje.

„Rusijai pavyko įtvirtinti tokį naratyvą, kad nereikia erzinti Rusijos, nes jeigu Gruziją pakviesim į NATO – išprovokuosime Rusiją. „Don’t provoke Russia“ – toks yra vyraujantis posakis, ypač tarp kairesnių pažiūrų politikų Vakaruose, ir jis, deja, veikia. O iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai – tokių pilkų, nesaugių zonų palikimas aplink Rusiją labiausiai ir provokuoja Rusiją imtis veiksmų. Reikia įtikinti Vakarus, kad didžiausia provokacija Rusijai ir yra nuolaidžiavimas jai“, – Eltai sakė R. Juknevičienė.

TS-LKD nario Žygimanto Pavilionio nuomone, Vakarų institucijos rodo nepagarbą sau nevykdydamos pažadų Gruzijai.

„Vakarai negerbia patys savęs. Prancūzijos prezidento Nicolia Sarkozy pasiūlytas šešių punktų taikos planas, kurį pasirašė Rusija, nebuvo įgyvendintas. Tiek kariuomenės atsitraukimas, tiek tarptautinių stebėtojų įsileidimas iki šiol nėra įgyvendintas. Tai yra nepagarba tiek Prancūzijos prezidentui, tiek dabartinei ES. Gruzijos okupuotos teritorijos yra pasekmė Vakarų pasaulio to nuodėmingo būdo bandyti viską spręsti dialogu su V. Putinu“, – Eltai sakė Ž. Pavilionis.

Po diskusijos buvo pasirašytas simbolinis Sakartvelo nepriklausomybės patvirtinimo aktas.

Antradienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Ž. Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas spaudos konferencijoje prašė diplomatijos vadovo Lino Linkevičiaus kreiptis į Europos Sąjungos institucijas ir kelti sankcijų klausimą Rusijai nevykdant tarptautinių susitarimų po Gruzijos-Rusijos karo, primena ELTA.

Pasak Ž. Pavilionio, tarptautinė bendruomenė nuolaidžiauja Rusijos politikai ir nepriima konkrečių veiksmų šalims neįgyvendinus tarptautinių susitarimų.

„Lygiai prieš dešimt metų Rusijos tankai įvažiavo į Gruzijos teritoriją. Nors ir įvyko didelis karas, daug žmonių žuvo, teritorijos Sakartvele yra okupuotos, iki šiol tarptautinė bendruomenė liko nesureagavusi. Nors po konflikto buvo tam tikrų politinių pareiškimų, buvo daromi susitikimai tiek ES ir NATO, bet panašiai po dviejų mėnesių visa tarptautinė bendruomenė, tik vienai Lietuvai protestuojant, iš esmės atleido Rusijai kaltes“, – teigė Ž. Pavilionis. Jo teigimu, tokia tarptautinės bendruomenės nuolaidžiavimo politika paskatino Rusiją imtis tolesnių veiksmų ir Kryme.

„Su A. Ažubaliu bei L. Kasčiūnu kreipiamės į diplomatijos vadovą, kad jis kreiptųsi į ES institucijas bei į Prancūzijos vadovybę prašydamas įvertinti, kaip konkrečiai per dešimt metų tas N. Sarkozy planas buvo įgyvendintas. Jeigu tarptautinė bendruomenė konstatuos, kad jis yra neįgyvendintas, siūloma kelti atitinkamų sankcijų klausimą Rusijai, nes nusikaltimai negali likti nenubausti“, – teigė Ž. Pavilionis.

Prieš dešimt metų Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Gruziją – taip prasidėjo penkias dienas trukęs šimtus karių ir civilių gyvybių nusinešęs karas.

Po 2003 metų įvykusios Rožių revoliucijos šalies prezidentu tapo provakarietiškas Michailas Saakašvilis, Rusijai nepatiko, kai jis Vakarų bendruomenei rodė iniciatyvą įstoti į NATO.

Karas kilo 2008-ųjų rugpjūčio 8-ąją, visam pasauliui stebint olimpinių žaidynių atidarymo Pekine ceremoniją. Išvakarėse Gruzija pamėgino ginklu susigrąžinti Pietų Osetijos kontrolę, į tai rusai sureagavo greitai: išsiuntė tankus, karius ir naikintuvus, kurie per kelias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Tai buvo pirmoji Rusijos karinė intervencija į kaimyninę šalį po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Pirmadienį Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas teigė, kad Sakartvelo priėmimas į NATO išprovokuotų didelį konfliktą. Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.

Informaciją pateikė Paulina Levickytė (ELTA)

2018.08.09; 06:30

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Praėjus 10 metų vis dar nežinome, kuo baigėsi vos penkias dienas ir naktis trukęs karas Pietų Osetijoje.

Savęs užpulti neįmanoma

Rusijos naujienų tarnyba “Eurasia Daily“ nelaukė iki paskutinės dienos ir dar liepos 30 d. pranešė, kad nuo „08.08.08“ praėjo 10 metų. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzija, rašo, klastingai užpuolė Pietų Osetiją, apšaudė taikius gyventojus raketomis ir atakavo tankais. Manyta per kelias dienas nušluoti nuo žemės paviršiaus gyvenvietes, o žmones išvaryti arba sunaikinti. Dar buvo „planas B“: gyventojams pasipriešinus, užnuodyti vandens šaltinius… Gruzijos valdovai nuo viduramžių kėsinosi į visa aplinkui, tačiau patiems jėgų neužteko, todėl ieškojo plėšrių kaimynų, Rusijos imperijos ir komunistinės Maskvos, o mūsų dienomis – JAV ir Europos Sąjungos palaikymo. Būtent „pastariesiems“ pritariant ir buvo įvykdytas „barbariškas Pietų Osetijos užpuolimas“. Tačiau gruzinų užmačias sužlugdė su stebėtinu atkaklumu pasipriešinę „savanoriai“ ir Rusijos kariuomenės daliniai, įžengę į Pietų Osetiją savo taikdarių ir ten gyvenančių Rusijos piliečių gelbėti. Gruzijai žaibo karas baigėsi panišku bėgimu ir nenuplaunama gėda.

“Eurasia Daily“ nurodė tik autoriaus vardą – pavardę, tačiau tai žinant… Šį tekstą parašė „Pietų Osetijos žurnalistikos veteranas“, be to – „Pietų Osetijos parlamento informacinės-analitinės valdybos viršininkas“. Ne viskas jo kūriniuose šia tema perdėm „herojiška“. Antai prieš kelerius metus jis atskleidė, kas atsitiko neišgaudžius į Pietų Osetiją prasismelkusių šnipų ir diversantų: šie pranešė kam reikia svarbių objektų Cchinvalyje (pagrindiniame Pietų Osetijos mieste) koordinates ir dėl to rugpjūčio 8-ąją gruzinai „pirmosiomis salvėmis užklojo“ taikdarių dislokavimo vietas, parlamentą, vyriausybę, vidaus reikalų ministeriją, miliciją, universitetą, kita…

Rusijos leidinys „Nezavisimaja gazeta“ 10-mečio proga paprašė pasisakyti ne etatinį propagandistą, o ekspertą – Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotoją Aleksandrą Chramčichiną („Karas 08.08.08. Pabaigos žodis“). Rusijoje, paaiškino politologas, gruzinų veiksmus šiame kare vadina „agresija“. Tačiau prieš dešimt metų nė viena pasaulio valstybė nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, taigi abi šios respublikos, teisiškai, buvo Gruzijos dalimi. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie Gruzijos agresiją prieš Pietų Osetiją. „Įvykdyti agresiją prieš pačius save neįmanoma“, – pareiškė politologas ir dėl aiškumo pridūrė skliaustuose: „Tada juk ir Rusijos veiksmus Čečėnijoje galima vadinti agresija.“

Galiausiai susiprotėjo! O “Eurasia Daily“, pasiskubinusi pranešti apie „klastingą užpuolimą“, prašovė – kaip galima užpulti save? Toliau ir neskaitytum, jeigu ne į akis krintanti „Agresija“. Vis dėlto būta agresijos! „Tačiau Gruzija, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, įvykdė agresiją prieš Rusiją, užpuolusi jos taikdarius (šalies karinio kontingento užpuolimas prilygsta visos šalies užpuolimui).“  

Maskva niekada nebūna kalta!

Kaltinimas Gruzijai užpuolus taikdarius – ne naujas, tai girdime ir skaitome nuo pačių pirmųjų „penkių dienų karo“ valandų visus tuos dešimt metų. Pradedant Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rugpjūčio 8 d. 15 val. Maskvoje perskaitytu pareiškimu. „Šiandien naktį Pietų Osetijoje Gruzijos kariuomenė įvykdė agresijos aktą prieš Rusijos taikdarius ir taikius gyventojus“, tarp žuvusių yra ir taikdarių. Rusijos prezidentui privalu ginti valstybės piliečius visur ir visada, todėl jis imasi atitinamų „žingsnių“. Po kelerių metų, dalydamasis prisiminimais apie tuos įvykius, Medvedevas aiškino sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų priėmęs „nė minutės nedvejodamas“ dar naktį į rugpjūčio 8-ąją, po to, kai jam pranešė apie Rusijos piliečių, taip pat ir taikdarių, žūtį…

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vos kelios dienos po karo britų leidinyje „The Financial Times“ aiškino, „kodėl Rusijos veiksmai Gruzijoje buvo teisingi“. Pietų Osetija jau 16 metų gyvena de facto nepriklausoma nuo Gruzijos, dauguma tenykščių gyventojų yra Rusijos piliečiai ir jų saugumo labui pagal 1992 metais su Gruzija pasirašytą susitarimą ten laikomas nedidelis Rusijos karinis taikdarių kontingentas. Rugpjūčio 8 d. taikdarius užpuolė Gruzijos sausumos ir oro pajėgos, yra žuvusiųjų; taip pat žuvo, kai kuriais duomenimis, iki 1 600 taikių gyventojų (vėliau Rusijos tyrimų komitetas pranešė nustatęs 162 asmenų žūtį – red.). Gruzinų veiksmai Pietų Osetijoje yra genocidas. Atsakydama į neišprovokuotą užpuolimą Rusija įvedė į Pietų Osetiją savo karinį kontingentą („nei viena pasaulio valstybė neliktų abejinga jos piliečių žudymui ir išvarymui iš namų“). Tai, kad gruzinai sąmoningai šaudė į taikdarius, patvirtina stebėtojai ir ten buvę žurnalistai. „Rusijos karinis atkirtis Gruzijai, užpuolusiai Rusijos piliečius ir taikdarių kontingento kareivius, buvo visiškai proporcionalus.“

Tų metų rugpjūčio pabaigoje Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas amerikiečių televizijos kompanijai CCN aiškino, kad Gruzijos ginkluotosios pajėgos rugpjūčio 8 d. 12 val. vietos laiku užgrobė taikdarių miestelį Cchinvalio pietiniame pakraštyje ir puolė Rusijos taikdarių batalioną šiaurinėje miesto dalyje. Žuvo keletas dešimčių taikdarių, šimtai taikių gyventojų ir „tik po to Rusijos prezidentas priėmė sprendimą įvesti kontingentą mūsų taikdarių ir taikių gyventojų gyvybėms gelbėti“. Suprantama, Rusijos vadovybė buvo numačiusi, kaip veiks iškilus grėsmei taikdarių ir Rusijos Federacijos piliečių, pastoviai gyvenančių Pietų Osetijoje, saugumui.

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

„Išgelbėti bet kokia kaina“ – šitaip pavadintą dokumentinį filmą Rusijos valstybinis TV kanalas „Rosija“ parodė praėjus nuo „08.08.08“ vieneriems metams. Rugpjūčio 8-osios rytą 7 val. filmavimo grupė su Rusijos kariuomenės daliniu „dumia“ į Cchinvalį: „naktį miestą užpuolė Gruzijos kariuomenė. Žūva vaikai, moterys, seniai. Gruzinų tankai iš arti naikina mūsų taikdarių batalioną“. Filmo autorius kalba apie „kovos draugų“ ir „visos tautos“ gelbėjimą.

Tiesa, „atidūmė“ tik po geros paros; žurnalistų lydimas 58-os armijos vadas tuoj pat pateko į gruzinų kareivių ugnį ir sužeistą generolą nugabeno į lauko ligoninę – kaip ir TV žurnalistą su kolegomis. Vis dėlto filme trumpai parodoma, kas dedasi taikdarių miestelio viduje „rugpjūčio 8 d. 9 val. ryto, pirmosiomis minutėmis po taikdarių bataliono užpuolimo“. Jo autoriai pasiskolino pietrytiniame miesto pakraštyje esančiame „Aukštutiniame miestelyje“ pačių taikdarių telefonu nufilmuotą vaizdą ir pridėjo savo tekstą: „Valstybės ginkluotosios pajėgos – ne kokia nors gauja – mėgina sunaikinti taikdarių padalinį!“

Prieš kelias dienas savaitraštis „Zvezda“ išspausdino pokalbį su Rusijos pasiuntiniu Pietų Osetijoje Muratu Kulachmetovu. Jį kalbinęs žurnalistas Aleksandro Kocas iki gyvenimo pabaigos nepamirš to, kas atsitiko prieš 10 metų, nes tik per plauką liko gyvas minėtame „58-os armijos štabo kolonos sušaudyme“. Rusijos generolas Kulachmetovas tomis dienomis Cchinvalyje vadovavo Mišrioms taikos palaikymo pajėgoms (Rusija, Gruzija, Šiaurės Osetija). Žurnalistas: „Rusų taikdarių bataliono apšaudymas – tiesiu taikymu iš tankų – vienas dramatiškiausių to karo momentų, čia nusikalstami veiksmai, man atrodo, visiems akivaizdūs.“ Generolas: „Tai pati tikriausia šventvagystė“ (кощунство). Jam ir po 10 metų sunku tuo patikėti: „Aš, tiesą sakant, iki paskutinio momento netikėjau, kad Gruzijos  vadovybė tai padarys. Aš net neįsivaizdavau, kad jie peržengs šį Rubikoną. Peržengė.“

Prieš kelias dienas Rusijos vyriausybės pirmininkas Dmitrijus Medvedevas interviu leidiniui „Komersant“ pasakė, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzijos vadovybė, „užpuolusi senius ir vaikus, užpuolusi Rusijos taikdarius, iš esmės paskelbė karą Rusijai“. Tarptautinė konflikto Pietų Osetijoje tyrimo komisija padarė išvadą, kad agresiją pradėjo Gruzija. „Ir šito iš istorijos jau neišbraukti.“

Paskutinį žodį tars teisėjai Hagoje?

2008 metų pabaigoje Europos Sąjungos užsienio šalių ministrų sprendimu sudaryta Tarptautinė komisija Pietų Kaukaze rugpjūtyje vykusio karo aplinkybėms tirti savo išvadas pateikė po 10 mėnesių. Karinius veiksmus pradėjo Gruzija – po daugelį mėnesių Rusijos prieš ją vykdytų priešiškų veiksmų (pavyzdžiui, masinis Rusijos piliečių pasų išdavimas Gruzijos gyventojams be šalies vyriausybės sutikimo). Rusijos kariuomenės brovimąsi į Gruzijos gilumą komisija pripažino tarptautinės teisės pažeidimu. Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimą nepriklausomomis valstybėmis, tai yra Gruzijos teritorijos vientisumo ir suvereniteto pažeidimą – irgi. Visas Pietų Osetijos pajėgų operacijas, išskyrus vykdytas tiesiogiai gruzinų puolimui atremti, ir ypatingai prievartą prieš etninius gruzinus Pietų Osetijoje bei už jos ribų – tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimu. O štai konflikto pradžioje, komisijos nuomone, Rusija panaudojo jėgą teisėtai  – gynimuisi.

Komisija iškėlė klausimą, ar pateisinamas buvo Gruzijos karinės jėgos panaudojimas prieš Rusijos taikdarius Gruzijos teritorijoje (Pietų Osetijoje), ir atsakė į jį neigiamai. Rusija turėjo teisę atremti puolimą prieš savo taikdarius priemonėmis, proporcingomis grėsmei. Ir tik paskesni Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų mastai akivaizdžiai viršijo reikalingus taikdariams apginti.

Agresyvioji Rusija

Šių metų gegužės 23 d. Europos žmogaus teisių teismo didžioji kolegija išklausė šalis byloje „Gruzija prieš Rusiją“ – dabar teliko sulaukti sprendimo šiame precedento neturinčiame tarpvalstybiniame ginče. Ieškinyje tvirtinama, jog dėl masinių Gruzijos piliečių teisių pažeidimų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje 2008 metų rugpjūčio karo eigoje ir paskesniu laiku yra atsakinga Rusija, nes abejos teritorijos yra Rusijos kontroliuojamos ir jose  taikoma šios valstybės teisė.

Paskutiniame posėdyje Gruzijai atstovaujantis advokatas kalbėjo, jog Pietų Osetijos pajėgos išvarė 26 tūkstančius šiame krašte gyvenusių gruzinų, apiplėšė jų namus, daug  gyvenviečių tiesiog sulygino su žeme. Rusija kontroliavo šį regioną, tačiau nieko nesiėmė etniniam valymui užkardyti. Tai – karo nusikaltimas. Gruzijos pusė, be to, kaltina Rusiją 70 gruzinų kaimų bombardavimu, taip pat apšaudžius Gorio miestą raketomis jau pasitraukus iš ten Gruzijos kariams –  apšaudymo metu žuvo keliolika žmonių, tarp jų – olandų žurnalistas. Rusijos atstovai savo ruožtu aiškino, kad Gruzijos pusės kaltinimai Rusiją suplanavus karinę operaciją ir įvykdžius agresiją yra nepagrįsti, Rusija nekontroliavo šių teritorijų nei konflikto metu, nei po jų ir dėl aukų nieko dėta. „Gruzija atakavo taikiai miegantį Cchinvalį“ ir Rusijos kariuomenės veiksmai buvo reikalingi jos piliečiams ir taikdariams, teisėtai esantiems konflikto zonoje, apginti. Tai, kad gruzinai puolė taikdarius, yra „akivaizdus faktas“.

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

2016-ųjų pradžioje Tarptautinis baudžiamasis teismas leido pradėti tyrimą dėl įvykių Pietų Osetijoje 2008 metais (savarankiškas tyrimas pradedamas konflikto dalyvių pusių tyrimą pripažinus neobjektyviu). Prokurorė to ėmėsi parengtinio tyrimo metu paaiškėjus, kad Pietų Osetijoje ginkluoto konflikto metu liepos 1–spalio 10 d. galėjo būti vykdomi nusikaltimai žmoniškumui (nužudymai, prievartinis perkėlimas) ir karo nusikaltimai (taikių gyventojų puldinėjimas, tyčiniai nužudymai, plėšimai). „Pietų Osetijos faktiškoji valdžia“ galėjo nužudyti mažiausiai 113 etninių gruzinų jų priverstinio perkėlimo metu. Iš viso perkelta iki 18,5 tūkstančio asmenų, nusiaubta apie 5 tūkstančiai namų. Tyrimą pradėjusios prokurorės žodžiais, „etninių gruzinų, gyvenusių konflikto zonoje, sumažėjo ne mažiau kaip 75 procentais“ ir esama pagrindo įtarti, kad prie to aktyviai prisidėjo Rusijos kariai. Ir dar: Hagos prokurorė neatmetė, kad Gruzijos ginkluotųjų pajėgų puolimas prieš Rusijos taikdarius gali būti pripažintas karo nusikaltimu.

„Nezavisimija gazeta“ laikraščio autorius Gruzijos veiksmus „08.08.08“ vadina „visiškai beprotiška avantiūra“, kurią sukurstė šiuolaikinėje karyboje nieko neišmanantis, tačiau labai ugningas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Ir daugelis tam pritaria – ne todėl, kad Gruzijai vadovavo toks žmogus (Medvedevas: „psichiškai nesubalansuotas“), o todėl, kad sveikam protui nesuvokiama, kam reikėjo pulti Rusijos taikdarius. Jeigu Rusija visa galybe būtų peržengusi Gruzijos sieną, tada suprantama: traukitės atgal, nes paimsime taikdarius įkaitais. O dabar atsitiko „paradoksas“: taikdarių apšaudymas Rusijos vadovybei tapo dingstimi įvesti kariuomenę.

Gynybos ministerija melavo, o generolas – tylėjo

Vladimiras Putinas CCN  žurnalistui ir visam pasauliui rugpjūčio 28 d. sakė: „Štai aš jums paskaitysiu Generalinio štabo pranešimą…“ Ten parašyta, ką Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas apskelbė rugpjūčio 9-ąją: vakar anksti rytą gruzinai sunaikino pirmuosius Rusijos taikdarių stebėjimo postus, po to Rusijos taikdarių bataliono teritoriją apšaudė iš artilerijos pabūklų, o dar vėliau Rusijos taikdarių dislokavimo vietas bombardavo gruzinų aviacija. „Tuo pačiu metu gruzinų tankai tiesiu taikymu mušė į Jungtinį taikdarių štabą ir taikdarių bataliono teritoriją.“ O leidinys RBK spėjo apie tai pranešti rugpjūčio 8-osios vakare (18:39): „Taikdarių štabo rajone dabar vyksta įnirtingi mūšiai panaudojant šarvuotą techniką“, žuvo 12 Rusijos taikdarių, „Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, Gruzijos kariai pribaigia sužeistus Rusijos karius ir vietinius gyventojus tiesiai užimtuose postuose“. 

2008 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos valstybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ pateikė „Gruzijos karių žvėriškumo liudijimus“ (Варвары XXI века). „Pietų Osetijos nepaprastųjų situacijų ministerijos informacijos skyriaus viršininkui“, einančiam dar ir osetinų taikdarių bataliono spaudos atstovo pareigas, susiklostė įspūdis, kad „gruzinams ir užsienio samdiniams buvo įsakyta deginti visa jų kelyje ir naikinti visus reprodukcinio amžiaus žmones“.

Baudėjai, rašoma leidinyje, neslėpė, kad jų pagrindinis tikslas buvo ne tik taikūs gyventojai, bet ir Rusijos kariai (vienai rūsyje pasislėpusiai moteriai gruzinai pasakė: „Mes šaudome ne į osetinus, mes atėjome žudyti rusų kareivių“).  Tas pats atstovas spaudai papasakojo, kaip iš savo kabineto jis atbėgo į Jungtinį taikdarių štabą ir paprašė duoti jam granatą ar pistoletą – norįs mirti tikru vyru, o ne gėdingai kankinamas. „Pro mūsų taikdarių miestelį pravažiavo gruzinų tankai. Demonstratyviai, pergalingai, tarytum rodydami, kad rusai ir osetinai niekur nesidės, bus desertui.“ Vyras neabejojo, kad papuolus į nelaisvę jiems geriausiu atveju perpjaus gerklę, ir pasiuntė artimiesiems telefonu keletą atsisveikinimo žinelių…Tačiau tuo metu Cchinvalio padangėje ėmė sukiotis Rusijos naikintuvai, „mūsų taikdariai ir Pietų Osetijos gyventojai sulaukė ilgai lauktos pagalbos“.

Osetinų taikdarių bataliono kapitonas kiek vėliau vietiniam leidiniui papasakojo, jog naktį į rugpjūčio 8-ąją buvo poste Gruzijos teritorijoje, 7 kilometrai nuo Cchinvalio. Gruzinai prieš vidurnaktį pasitraukė iš posto, palikę jame Rusijos karius ir jį – vienintelį osetiną, o netrukus prasidėjo miesto apšaudymas iš pabūklų. „Tiesiog stebuklas, kad Gruzijos gynybos ministerijos kareiviai nesusidorojo su taikdariais. Greičiausiai, agresoriai pamanė, kad tie vis viena niekur nesidės ir gali pasitarnauti kaip įkaitai.“

Rugpjūčio 8-osios naktį „Pietų Osetijos saugumo tarybos sekretorius“, Rusijos kariuomenės pulkininkas Anatolijus Barankevičius praleido „komandiniame punkte“ vieno iš vyriausybinių pastatų rūsyje su kitais „ministrais“. Ilgiau ten negalėjo likti, nes pastatas degė: „Nusprendėme eiti į taikdarių štabą.“ Ten, be taikdarių, rado būrį žurnalistų bei aplinkinių namų gyventojų. Barankevičius pasisiūlė su „savanoriais“ stoti į žiedinę gynybą ir laikytis, kol ateis Rusijos kariuomenė. Tačiau generolas Kulachmetovas ne tik nesutiko, o ir pareiškė, kad pulkininko su ginkluotais žmonėmis buvimas čia nepageidaujamas. „Aš tau, Rusijos karininkui, pavydžiu, tu gali kovoti ir garbingai mirti – pasakė jam taikdarių vadas. – O mano misija kita.“

Tame pačiame RBK pranešime („Gruzinų kareiviai pribaigia sužeistus Rusijos taikdarius“) dar parašyta: „Apie karinius veiksmus Rusijos taikdariams buvo pranešta išvakarėse. Gruzijos vadovai primygtinai rekomendavo mūsų kareiviams nesikišti į tai, kas vyksta Pietų Osetijos teritorijoje.“ Minėto filmo „Išgelbėti bet kokia kaina“ autorius žurnalistas Aleksandras Sladkovas po penkerių metų leidinyje „Nezavisimaja gazeta“ rašė: „Žemutinio miestelio“, kur buvo taikdarių štabas, gruzinai nelietė ir net važinėjo per šį miestelį“. Ir tebetvirtino tą patį, ką ir savo filme: į „Aukštutinį miestelį“ gruzinai šaudė iš tankų.

Išeina, kad kitur Rusijos taikdarius gruzinai paliko ramybėje, o štai į „Aukštutinį miestelį“ pliekė iš visų pabūklų? Kodėl?

Kaip tampama Rusijos didvyriais

Netrukus po „penkių dienų karo“ Rusijos taikdarių batalionui „Aukštutiniame miestelyje“ vadovavusiam papulkininkiui Konstantinui Timermanui suteikė „Rusijos didvyrio“ vardą („asmeniškai sunaikino 6 priešo kareivius“, o iš viso jo vadovaujami padaliniai per pirmą mūšių parą sunaikino 6 tankus, 4 šarvuočius, apie 50 karių). Buvo sužeistas, pateko į  ligoninę ir ten sveikdamas Šiaurės Kaukazo karinės apygardos laikraščio žurnalistui papasakojo, kada ir kaip gruzinai pradėjo į juos šaudyti rugpjūčio 8-osios rytą. 6:20 iš gruzinų tanko paleistas pats pirmas sviedinys pataikė į kareivines ir sunaikino stebėjimo punktą trečiajame aukšte. „Žuvo du taikdariai.“ Karininkas nutylėjo, kas jie tokie.

Iš tikrųjų žuvo vienas – „Pietų Osetijos gynybos ir nepaprastųjų situacijų ministerijos“ artilerijos ugnies koreguotojas. Leitenanto „žygdarbis“ buvo aprašytas apybraižoje iškalbingu pavadinimu: „Plūsdamas krauju, karininkas šaukė į raciją priešininko koordinates“. Kaip papasakojo žuvusiojo žmona, rugpjūčio pabaigoje jos vyrą pasiuntė į „Aukštutinį miestelį“ pas taikdarius. Jis labai gerai išmanė savo darbą ir net gruzinai stebėjosi jo profesionalumu. Žmona pasakojo vėliau internete perskaičiusi vieno gruzinų pulkininko žodžius, kad į jų planus neįėjo pulti taikdarių. Tačiau… Ant taikdarių kareivinės stogo buvo stebėtojas, kuris galėjo labai pakenkti Gruzijos planams užimti Cchinvalį. Internete gruzinai vadina jos vyrą Rusijos žvalgybos pulkininku – žmonos nuomone, visiškai be pagrindo…

GRU emblema – skraidančioji pelė

Kitą sužeidė – irgi ne „tikrą taikdarį“, o Rusijos gynybos ministerijos generalinio štabo vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU) priklausančios 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio radistą-šaulį. Vėliau jis papasakojo, kad „palaikė ryšį su specialiosios paskirties grupėmis, veikiančiomis priešininko užnugaryje“. Sąmokslo teorijų tyrėjai dar iki pasirodant knygai apie GRU specialiųjų grupių žygius (Военный спецназ России) atskleidė, kad Pietų Osetijoje veikė bent 4-5, o gal ir daugiau operatyvinių (diversinių) grupių. Apie vieną jų išsamiausiai parašyta svetainėje, priklausančioje… internetinei parduotuvei. „Pietų Osetijos teritorijoje iki prasidedant kariniams veiksmams veikė iš 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio sudarytas taikdarių kontingentas – būtent šis GRU specialiosios paskirties junginys pirmasis stojo į mūšius su Gruzijos ginkluotosiomis pajėgomis. Rugpjūčio 8 d. intensyviomis atakomis prieš 10-os brigados atskirosios brigados būrį prasidėjo tas penkių dienų karas.“ Nuostoliai: 5 žuvo, 18 sužeista.

Karo Pietų Osetijoje baigtį lėmė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 58-oji armija – tam neprieštaravo 2012 metais žurnalisto pakalbintas buvęs jos vadas generolas Anatolijus Chruliovas. Žurnalistui paklausus, ar derinti veiksmai su tuo pat metu ten veikusia GRU 10-a specialiosios paskirties brigada, atsakė: Taip, sąveika buvo, bet jie vykdė jų aukštesnės vadovybės iškeltus uždavinius.“ Kremlius šio generolo nuopelnus įvertino kukliu „Šlovės“ ordinu ir netrukus išleido į atsargą (nuo 2015 metų – „Abchazijos respublikos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas“).

2011-ųjų metų rudenį Rusijos prezidentas Medvedevas atskrido į Krasnodaro kraštą ir iškilmingai apdovanojo GRU 10-ą atskirąją specialiąją brigadą Žukovo ordinu. Iki tol šis didžiai garbingu laikomas apdovanojimas buvo įteikiamas aukštiems karininkams, pergalingai įvykdžiusiems reikšmingas karines operacijas. Prezidentas priminė, kad praėjo treji metai nuo tos dienos, kai Gruzijos kariuomenė užpuolė Pietų Osetiją. „Tada agresoriui kelią pastojo Rusijos taikdariai, tarp kurių buvo ir jūsų tarnybos draugai. Labai sudėtingomis, dramatiškomis dienomis jie garbingai įvykdė savo pareigą, kai kurie jų – savo gyvybės kaina.“ 76 karius apdovanojo ordinais ir medaliais.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Kruopštus visokių paslaptingų istorijų narpliotojas Andrejus Ilarionovas tyrė, kuo nusipelnė du „Aukštutiniame miestelyje“ žuvę kariai, po mirties paskelbti „Rusijos didvyriais“. Vienas buvo GRU 10-os specialiosios paskirties brigados 107-o būrio žvalgas-minuotojas (diversantas). Rugpjūčio 8-ąją „koregavo taikdarių snaiperių ugnį“. Buvo sužeistas, tačiau pats sutvarstė žaizdą ir, kentėdamas skausmą, šaudė toliau, „asmeniškai sunaikino“ keturis Gruzijos karius, uždengė savo kūnu draugą ir, galiausiai, netekdamas jėgų, iš granatsvaidžio pamušė pro miestelio vartus įsilaužusį tanką… Antras apdovanotasis po mirties – „tikras taikdarys“, žvalgas. Bataliono vadas vėliau pasakos, kad sprogusio tanko sviedinio skeveldra jį sužeidė, o bėgusį įkandin leitenantą – užmušė, tačiau karo gydytojas iš karto neabejodamas nustatė: kaklą perskrodė kulka. Ir atskrieti jį galėjo tik iš aukštesnės vietos, o ne per tvorą, supančią miestelį. Greičiausiai, snaiperis šovė iš kareivinių pusės.

Andrejus Ilarionovas, ištyręs visus tuos dienos įvykių liudininkų parodymus, jų filmuotus vaizdus (ir tą, parodytąjį filme „Išgelbėti bet kokia kaina“), padarė išvadą: tankai nebuvo atropoję iki miestelio ir pėstininkai tą rytą taikdarių nepuolė. Iš vaizdo įrašų galima spręsti šaudant iš kareivinių pusės ir į kareivines, tačiau kulkos lekia tolokai nuo taikdarių, jie nusiteikę anaiptol ne karingai ir labiausiai jiems tuo metu rūpi: kas šaudo iš kareivinių? Juk tai – atsakomosios ugnies provokavimas!

Snaiperio kulka tada sužeidė ir dar vieną taikdarį. Kas į juos šaudė?

2018.08.08; 08:25

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt foto

Minint 10-ąsias Rusijos agresijos prieš Sakartvelą metines, politologai vis dar nemato galimybės Pietų Kaukazo valstybei artimiausiu metu tapti NATO nare. Pasak jų, ne tik neišspręsti teritoriniai ginčai su Rusija, bet ir politinės motyvacijos stoka siekiant narystės trukdo Sakartvelui tapti galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalimi.

Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus, NATO pasiūlymai Gruzijai tapti Aljanso nare buvo migloti tiek prieš Gruzijos-Rusijos karą, tiek ir dabar. Tačiau, akcentuoja M. Laurinavičius, politinės valios siekti NATO narystės trūksta ne tik Aljansui, bet ir pačiai Gruzijai.

„Vertinant realią situaciją, deja, bet reikia pripažinti, kad politinės valios nėra pakankamai abiejose pusėse. Tiek Vakaruose, tiek Gruzijoje. Mano vertinimu, nors Gruzija nuolat nuosekliai deklaruoja norą įstoti į NATO, tokio pasiryžimo, kokį savu laiku rodė narystės siekianti Lietuva, Gruzijoje šiuo metu aš, ko gero, nematau“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.

Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko, Gruzijos ir Rusijos konflikto sprendimo galimybių kol kas nematyti.

Rusija, akcentavo analitikas, suinteresuota tik savo įtakos didinimu regione ir nėra linkusi atsižvelgti į kitų valstybių interesus. O be abiejų pusių interesų derinimo santykiai klostytis ir gerėti negali.

Rusija ir toliau elgiasi kaip stipri okupacinė jėga. Ji ne tik neatsižvelgė į konflikto sureguliavimą įsikišusios tarptautinės bendruomenės reikalavimus („Šešių punktų“ planas), bet iki šiol vykdo laipsnišką okupuotų teritorijų pasienio stūmimą gilyn į Gruziją.

Rusija po keletą ar net kelis šimtus metrų nelegaliai pastumia Pietų Osetijoje okupuotos zonos sieną į Gruzijos teritoriją, tvirtina M. Laurinavičius.

Vis dėlto, nepaisant abipusės nuolatinės konfrontacijos, Gruzijos Vyriausybės pozicija šiek tiek keičiasi. M. Laurinavičiaus teigimu, šiuo metu Gruzija siekia atnaujinti prekybinius kelius su Rusija.

„Vyriausybės bando neva atskirti prekybą nuo politikos, tai yra plėtoti prekybinius ir kultūrinius santykius su Rusija. Visai neseniai ypač suaktyvėjo prekybos koridoriai netgi per okupuotas teritorijas Šiaurės Osetiją ir Abchaziją (…) Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, man kyla klausimas, ar tai neprieštarauja pačios Gruzijos įstatymui dėl okupuotų teritorijų. Taigi šiuo atžvilgiu Gruzijos Vyriausybės pozicija man yra pakankamai dviprasmiška“, – kalbėjo M. Laurinavičius.

M. Laurinavičius aiškino, kad labai tikėtina, jog konfliktas ir toliau bus įšaldytas, nes, pasak jo, nereikėtų tikėtis, kad susitarimas dėl okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų būtų pasiektas.

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

„Aišku, Rusija nesiruošia šių teritorijų grąžinti Gruzijai. Taip pat pakankamai aišku, kad ir Gruzija nesutiks, jog Rusijos įtakoje liks šios okupuotos teritorijos. Konfliktas yra užšaldytas ir jo sprendimo aš kol kas nematau. Tarptautinis sprendimas taip nepadeda ir neduoda jokių rezultatų. Realiausias scenarijus – šis konfliktas ir toliau liks užšaldytas“, – sakė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.

M. Laurinavičiui antrino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė. Mokslininkė tvirtino, kad Rusija vis dar žiūri į posovietines valstybes kaip į savo įtakos zoną ir nėra suinteresuota, kad jos ilgainiui taptų transatlantinės saugumo struktūros narėmis.

M. Šešelgytė pripažino, kad Gruzijos ir Ukrainos perspektyvas tapti NATO narėmis stipriai apsunkino karas su Rusija. Kremlius, pasak jos, tikslingai siekia trukdyti galimai šių valstybių integracijai į Vakarų saugumo struktūras. Maskva suinteresuota, pabrėžia M. Šešelgytė, Gruziją ir Ukrainą paversti euroatlantinėms institucijoms nepatraukliomis krizių zonomis.

Pasak TSPMI docentės, Gruzija nėra vienintelė posovietinė valstybė, kuri rodo iniciatyvą tapti Aljanso nare. Tiek Ukraina, tiek Moldova bei Armėnija taip pat to siekia.

Tačiau Kremliaus išprovokuoti teritoriniai, etniniai nesutarimai stipriai apsunkina realias valstybių galimybes artėti Vakarų ekonominių ir saugumo struktūrų link. Rusija laikosi įšaldytų konfliktų strategijos posovietinėse šalyse ir siekia, kad jos tarptautinės bendruomenės akyse atrodytų nestabilios ir nepatikimos.

Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.07; 06:00

Įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą asmenis, prisidėjusius prie žmogaus teisių pažeidimų okupuotose Sakartvelo (Gruzijos) teritorijose, siūlo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Su šiuo pasiūlymu ji ketvirtadienį kreipėsi į Migracijos departamentą.

2018 metų rugpjūčio 8 dieną bus minimos 10-osios Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Sakartvelą metinės, primenama Užsienio reikalų ministerijos pranešime. Rusijos Federacija okupavo apie 20 proc. Sakartvelo teritorijos, pažeisdama tarptautinės teisės normas, pripažino okupuotų teritorijų „nepriklausomybę“, dislokavo jose gausias karines pajėgas, vykdo „slenkančią“ aneksiją, tiesiogiai ir per okupuotų teritorijų „valdžios“ struktūras toliau kelia įtampą greta administracinių linijų, riboja ir pažeidžia žmogaus teises.

Pastaruoju metu didžiausio atgarsio tarptautiniu mastu sulaukė Sakartvelo piliečių Gigos Otchozorijos ir Archilo Tatunašvilio nužudymai okupuotose Sakartvelo teritorijose. Sakartvelo pareigūnams iki šiol trukdoma atlikti tyrimą ir vykdyti teisingumą šiose bylose. Veiksmus prieš G. Otchozoriją ir A. Tatunašvilį bei kitų Sakartvelo piliečių atžvilgiu, neteisėtai juos sulaikant, ribojant jų teisę į gynybą, neteisėtai kalinant, trukdant vykdyti nužudymų ir kitų sunkių nusikaltimų tyrimą tarptautinė bendruomenė yra įvertinusi kaip pažeidžiančius tarptautinės teisės principus, žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šie Rusijos Federacijos ir jos kontroliuojamų okupuotų teritorijų „valdžios“ veiksmai griauna saugumą ir kuria įtampą regione.

Sakartvelo parlamentas 2018 metų kovo 21 dieną priėmė rezoliuciją „Dėl sunkių žmogaus teisių pažeidimų okupuotose Abchazijos ir Cchinvalio regionuose ir dėl Otchozorijos-Tatunašvilio sąrašo“, o Sakartvelo Vyriausybė birželio 26 dieną – atitinkamą sprendimą, įvedantį nacionalines ribojančias priemones už šiuos pažeidimus atsakingų asmenų atžvilgiu. Atsižvelgdama į Sakartvelo Vyriausybės prašymą, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir kreipėsi rugpjūčio 2 dieną į Migracijos departamentą, siūlydama taip pat taikyti Lietuvos nacionalines ribojančias priemones šių asmenų atžvilgiu.

Lietuva buvo ir yra viena aktyviausiai „slenkančios“ Rusijos Federacijos aneksijos Sakartvele ir visų su tuo susijusių tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimų nutraukimo reikalavusių šalių, Lietuvos diplomatai ir užsienio reikalų ministras asmeniškai ne kartą kėlė šiuos klausimus Jungtinėse Tautose, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), Europos Taryboje ir kitose tarptautinėse organizacijose.

Lietuva ir toliau ragina Rusijos Federaciją sudaryti visas sąlygas užtikrinti teisingumą prieš nusikaltusius asmenis bei nutraukti visus neteisėtus veiksmus Sakartvelo teritorijoje, sakoma URM pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.03; 06:30