Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį telefonu kalbėjosi su Sakartvelo (Gruzijos) kolega Davidu Zalkalianiu. Ministrai aptarė pasirengimą birželį vyksiantiems renginiams – Europos Sąjungos (ES) ir Rytų partnerystės šalių užsienio reikalų ministrų bei lyderių vaizdo konferencijoms, taip pat pasidalijo informacija apie kovą su COVID-19 pandemija, aptarė kitas aktualijas.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas išreiškė paramą Sakartvelo siekiams integruotis į Europos ir euroatlantines struktūras ir pažymėjo, kad Lietuva toliau sieks, jog Rytų partnerystė išliktų tarp ES prioritetų ir būtų ambicingai plėtojama. Ministras, kaip teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paragino Sakartvelą kartu su kitomis asociacijos susitarimus su ES pasirašiusiomis valstybėmis – Ukraina ir Moldova – aktyviai dalyvauti artėjančiuose nuotoliniuose susitikimuose, išsakyti savo siekius dėl glaudesnių ryšių su ES.
 
Ministrai taip pat aptarė vidaus politinę padėtį Sakartvele, pasirengimą šį rudenį vyksiantiems parlamento rinkimams. L. Linkevičius pabrėžė kovo 8 dieną pasirašyto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos įgyvendinimo svarbą siekiant užtikrinti, kad rinkimai įvyktų laisvai ir demokratiškai. D. Zalkalianis užtikrino, kad reikalingos Konstitucijos ir įstatymų pataisos netrukus bus priimtos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.10; 06:28

Sakartvelo medikams vargais negalais pavyko paguldyti į ligoninę 10 Bolnisio rajono Muševanio kaimo gyventojų, kuriems buvo patvirtintas koronavirusas. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Bolnisio municipaliteto vadovas Davidas Šerazadišvilis.
 
„Dabar kaime ramu. Mes susitikome su dalimi jo gyventojų, su tais, kurie protestavo. Mes juos įtikinome, kad būtina hospitalizuoti žmones ir juos gydyti. Jie su mumis sutiko, viską suprato teisingai“, – sakė meras.
 
Gydytojai nuo penktadienio mėgino nugabenti infekuotuosius į ligoninę. Medikų pasirodymas kaime penktadienį sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Jie tikino, kad kaime nėra infekcijos ir visi žmonės sveiki. Medikams teko iškviesti policiją. Bet atvykus pareigūnams padėtis Muševanyje dar labiau susikomplikavo.
 
Kaip pranešė Sakartvelo žiniasklaida, žmonės apmėtė greitosios pagalbos ir policijos automobilius akmenimis ir pagaliais. Policininkai ir gydytojai turėjo palikti kaimą, jie grįžo ten tik šeštadienį. Šįsyk jų misija buvo sėkminga.
 
Bolnisio ir kaimyninis Marneulio rajonai dėl koronaviruso epidemijos paskelbti griežto karantino zonomis. Įvažiuoti ir išvažiuoti iš ten griežtai draudžiama.
 
Naujausiais duomenimis, Gruzijoje nustatyti 582 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, aštuoni infekuotieji mirė.  
 
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugumą pasaulio šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius viršijo 3,2 milijono, mirė daugiau kaip 230 tūkstančių infekuotųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.02; 00:30

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, tęsdamas pokalbius su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių lyderiais dėl artėjančio viršūnių susitikimo birželio 18 d., konferenciniu skambučiu bendravo su Sakartvelo vadove Salome Zurabišvili.

Prezidentas apgailestavo, kad dėl susiklosčiusios padėties teko atšaukti planuotą vizitą į Sakartvelą gegužės 26 d., šaliai minint 102-ąsias nepriklausomybės metines.

Pokalbio metu daugiausia dėmesio skirta Rytų partnerystės darbotvarkės aptarimui. Sutarta, kad ES Rytų partnerystės rezultatai būtų orientuoti į ilgalaikius motyvuojančius ir ambicingus įsipareigojimus tiek iš ES, tiek iš Rytų partnerystės šalių. Lietuva palaiko Sakartvelo euroatlantinės integracijos aspiracijas ir ragina aktyviai imtis efektyvaus Asociacijos susitarimo įgyvendinimo. Šalies vadovas priminė, kad Lietuva aktyviai dalyvauja ES Rytų partnerystės politikos formavimo ir įgyvendinimo procese.

Kalbėta apie saugumo situaciją Sakartvele. Akcentuota, kad šiuo iššūkių kupinu laikotarpiu ypač svarbu aktyviai sekti Rusijos veiksmus regione. Prezidentas išreiškė susirūpinimą konflikto eskalavimu Pietų Osetijoje ir pandemijos laikotarpiu intensyvėjančia borderizacijos grėsme.

Šalies vadovas ragina transatlantinės bendrijos nares ginti Rytų partnerystės šalių nacionalinio saugumo interesus ir stiprinti bendradarbiavimą kibernetinio saugumo, hibridinių grėsmių srityse.

Pokalbyje aptarti ir Sakartvelo vidaus politikos klausimai, ypač naujos parlamento rinkimų įstatymo keitimo iniciatyvos įgyvendinimas. Pasidalyta informacija apie koronaviruso plitimo dinamiką šalyse ir pasiteisinusias viruso užkardymo priemones. Lietuva priminė skyrusi Sakartvelui humanitarinę paramą medicininėmis priemonėmis. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva palaiko ES paramos programą trečiosioms šalims kovai su koronaviruso pasekmėmis ir išreiškė įsitikinimą, kad ES ir Rytų partnerystės šalių solidarumas ir vienybė stiprės.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2020.04.30; 17:08

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?

Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.

Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.

Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.

Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai? 

Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?

O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.

Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.

Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano  laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.

Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.

Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?

Karabachas vis dar okupuotas

Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…

Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.

2020.04.26; 09:00

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.

Rusenantis Padniestrės konfliktas

Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.

Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.

O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).

Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.

Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai

Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.

Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.

Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas“

Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).

Nėra tokios tautos

Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).  

Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.

Moldovos vėliava

Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA

Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.

Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.

Moldovos klaida

Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.

Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas. 

Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.

Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.

Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.

Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.

Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?

Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.

Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.

Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.   

2020.03.26; 08:00

Christina Brause, Alexas Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe | Die Welt

„Nuo Gruzijos piliečio nužudymo Berlyno centre praėjo du mėnesiai. Remiantis turima informacija, suimtasis yra rusas, tačiau tyrėjai negali tikėtis pagalbos iš Maskvos. Rusijos valdžia iki šiol palaiko tariamą žudiką“, – rašo Vokietijos laikraštis “ Die Welt“ .

bfv_1
BfV būstinė ir emblema

Zelimkhanas Khangošvilis buvo nušautas Berlyne rugpjūčio 23 d. „Yra daug požymių, kad tai – užsakomoji žmogžudystė. Bet kas konkrečiai už jos slypi, neaišku. Esama ženklų, rodančių į Rusiją. Ne daugiau, bet ir ne mažiau“, – sako žurnalistai Kristina Brause, Aleksejus Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe’as.

„Atrodytų, kad jei Rusija nėra susijusi su nusikaltimu, Kremlius turėtų būti suinteresuotas bendradarbiauti atliekant tyrimą. Rusija buvo kviečiama talkinti tyrimui. Vokietijos vyriausybės atstovas pripažino:“ Vokietijos saugumo institucijos, o vėliau federalinė vyriausybė pasiuntė užklausas dėl šios bylos Rusijos valdžios institucijoms“. „Bet akivaizdu, kad Rusijos pusė yra labai atsargi“, – pabrėžia leidinys.

„Niekas nenori duoti oficialių komentarų dėl šios bylos. Ypač nekalbi Kelno federalinė konstitucinės apsaugos agentūra (BfV). Padarius mažiausią klaidą, diplomatiniai santykiai tarp Vokietijos ir Rusijos iškart taptų komplikuoti. Anot Die Welt,“ BfV „jau išsiuntė kelis prašymus Rusijos valdžios institucijoms. Tačiau atsakymai – nei į tvorą, nei į mietą “.

„Rusai nerodo noro bendradarbiauti. Todėl labai sunku ar net neįmanoma ištirti, kurie asmenys susiję ir kurie neturi jokių sąsajų su žmogžudyste“, – pabrėžia žurnalistai.

Zelimchanas Changošvili

„Tikroji žudiko tapatybė dar nėra nustatyta. Vyras, kuris vis dar tyli, buvo aplankytas Rusijos ambasados darbuotojų, jis teigė esąs Rusijos pilietis. Yra ženklų, rodančių jo artumą Rusijos valstybiniam aparatui. Pasak tyrimams skirtos svetainės“ Bellingcat“, pasą, už kurį nusikaltėlis gavo vizą į Europą, išdavė tas pats departamentas, kaip ir asmenų, kurie tariamai įvykdė pasikėsinimą į Skripalį, dokumentus“.

„Todėl Vokietijos tyrėjai susiduria su dilema: viena vertus, jiems pavyko sugauti įtariamą žudiką. Jie turi akivaizdžių įrodymų: ginklą, kuriuo buvo nuždytas žmogus, panaudotą dviratį ir peruką, ištrauktą iš Šprės upės“.

„Tačiau, pasak Die Welt, žmogžudystės tyrimo skyriaus tyrėjai dar negali nustatyti nužudymo motyvo. Jie taip pat neturi tikrojo nusikaltėlio vardo. Tie, kurie slepiasi už žmogžudystės, elgėsi labai profesionaliai. Berlyno departamentas turi per mažai informacijos, kad galėtų tvirtinti kategoriškai“, – rašoma straipsnyje.

„Priešingai nei Skripal „byloje, nėra jokių Vokietijos vyriausybės atstovų politinių pareiškimų. Tačiau tai, kad tai nėra eilinė žmogžudystė, parodo Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas.“ Natūralu, kad palaikomas ryšys su kanclerio departamentu, sakė ministerijos atstovas. Bet tai, ką mano federalinė vyriausybė, lieka neaišku. Tai – konfidfenciali informacija“.

Zelimchanas Changošvili

„Visų pirma, opoziciją vis labiau stebina tai, kad Vokietijos generalinė prokuratūra (GBA) Karlsrūhėje netyrė šio klausimo. Iki šiol jie tik stebi tyrimą, nepaisydami Rusijos valstybės dalyvavimo požymių.“

„Šiuo metu Generalinė prokuratūra negali perimti Berlyno bylos tyrimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, praneša agentūra. Kitaip tariant, informacijos apie tikrąjį nužudymo pagrindą yra mažai.“

Tuo pačiu metu į įtarimą, kad užsienio žvalgybos agentūra nužudė Vokietijoje gyvenantį žmogų, reikia žiūrėti rimtai, sakė FDP frakcijos specialistas vidaus politikos klausimais  Konstantinas Kule. „Diplomatinis taktas čia netinkamas“, – teigė pavaduotojas, ragindamas skubiai ištirti bylą.

„Tiergarteno nužudymo parke atveju užsienio pajėgų dalyvavimo požymiai – akyvaizdūs, bet… Jei dabartinis tyrimas, Generalinės prokuratūros požiūriu, neperžengs šios kliūties, ši byla teisiškai liks vien tik eiline žmogžudyste“.

Šaltinis: Die Welt

XXX

Primename, ką apie tai Saulius Kizelavičius jau rašė slaptai portale (https://slaptai.lt/saulius-kizelavicius-suviai-berlyne-vel-gru-pedsakas/) Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.

Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.

Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį traktuoja esant mirtinu priešu.

Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare.

Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį.

Žodžiu, Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.

2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais. Kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.

disidentas_litvinenka
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.

Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.

Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.

Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.

Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.

Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.

Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…

Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.

O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.

Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…

2019.11.04; 07:17

Sakartvele pirmadienį prieš maždaug 2 000 interneto svetainių buvo surengta kibernetinė ataka. Įsilaužta ir į prezidentės, teismų bei žiniasklaidos agentūrų svetaines.
 
Šią popietę programišiai surengė išpuolį prieš Sakartvelo prezidentės Salomės Zurabišvili svetainę, AFP reporteriams sakė prezidentės atstovė. „Įvykį tiria teisėsaugos institucijos“, – sakė Sopho’a Jajanašvili.
 
Sakartvelo naujienų agentūra „Interpress“ informavo, kad pirmadienį buvo įsilaužta ir į bendrosios kompetencijos teismų interneto svetaines, taip pat į kelių vyriausybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos svetaines.
 
Manoma, kad nuo išpuolio nukentėjo iki 2 000 svetainių.
 
Kaip teigė „Interpress“ žurnalistai, kibernetinės atakos paveiktose svetainės buvo galima išvysti buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio nuotrauką su užrašu „Aš dar grįšiu!“. Šiuo metu M. Saakašvilis gyvena Ukrainoje, į kurią pasitraukė po 2013 metų, kai baigėsi antroji jo kadencija.
 
Vakarietiškų pažiūrų buvęs lyderis Tbilisyje yra ieškomas ir kaltinamas piktnaudžiavimu galia, nors pats šiuos kaltinimus neigia.
 
Po to, kai M. Saakašvilio partija 2012 metais vykusiuose parlamento rinkimuose pralaimėjo šiuo metu valdančiai partijai „Sakartvelo svajonė“, nemažai aukšto lygio M. Saakašvilio administracijos pareigūnų buvo įkalinti.
 
Opozicijos partijos ir Sakartvelo sąjungininkės Vakarų valstybės pasmerkė šį persekiojimą ir pavadino politine raganų medžiokle.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.29; 00:55

Rusijos įstatymų leidėjai antradienį priėmė nutartį, kuria ragina Sakartvelui skirti sankcijas. Sprendimą iššaukė padidėjusi įtampa tarp Maskvos ir Tbilisio.
 
Dūmos parlamentarai pritarė siūlymui skirti specialius ekonominius apribojimus Sakartvelui, valstybei, kur, pasak Rusijos vyriausybės, „nesibaigia antirusiškos provokacijos“.
 
Dūmos atstovas Viačeslavas Volodinas teigė, kad nuosprendžiu pritariama prašymui Rusijoje uždrausti Sakartvelo vynus ir mineralinį vandenį, taip pat riboti pinigų iš Rusijos į Sakartvelą pervedimus.
 
Pastarosiomis savaitėmis Sakartvelo sostinės gatvėse susirinkę žmonės protestavo dėl Rusijos Dūmos atstovo kalbos Sakartvelo parlamente. Pasipiktinta, kad Dūmos narys kreipėsi į parlamentą iš pirmininko vietos.
Maskva į protestus atsakė apribodama šalies vyno importą į Rusiją ir uždrausdama skrydžius į Sakartvelą.
 
Įtampa tarp šalių dar labiau paaštrėjo, kai sekmadienio vakarą Sakartvelo opozicinio televizijos kanalo „Rustavi-2“ laidų vedėjas Georgijus Gabunija tiesioginiame eteryje necenzūriniais žodžiais pasisakė apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
Dūmos tinklapis pateikė V. Volodino citatą, kuria Dūmos narys teigia, jog Rusija laidos vedėjo pasisakymą priėmė kaip įžeidimą visai šaliai, kaip grasinimą jos piliečiams ir prezidentui. Rusijos atstovai skelbė, kad tvirta ir vieninga Sakartvelo parlamento pozicija nulėmė ir laidos vedėjo elgesį.
 
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas paskelbė, kad toks elgesys kursto rusofobiją, todėl yra labai pavojingas.
 
„Rustavi-2“ kanalas viešai atsiprašė, bet Dūma vis tiek priėmė nutarimą, palankų sankcijoms Sakartvelui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.10; 11:00

Irma ĄŽUOLĖ

Tbilisyje – protestai. EPA-ELTA nuotr.

Kaukazą sprogdina žinios iš Sakartvelo. Įvykiai prasidėjo birželio 20-osios incidentu šalies parlamente, kai Rusijos dūmos deputatas Sergejus Gavrilovas atsisėdo parlamento pirmininko vietoje, tuo sukeldamas pasipiktinimo audrą. Neramumai nesiliovė dešimt dienų. Jų giluminės priežastys yra daug gilesnės. Ugnis gali įsiplieksti nuo kiekvienos kibirkšties. Provokatoriai kužda į ausį, esą Sakartvelui yra vėl iškilęs teritorinio vientisumo pavojus.

Tbilisio karštis

Pasipiktinę deputatai pralamento pirmininkui Iraklijui Kobachidzei pagrasino nepasitikėjimo procedūra. Rusijos delegacijos viešnagė parlamente vertinama kaip akibrokštas, nes būtent dėl šios šalies įsikišimo nuo Sakartvelo teritorijos buvo atplėšta Abchazija ir Pietų Osetija. Tačiau skandalas parlamente netikėtai peraugo į riaušių grėsmę: prie pastato susirinko agresyviai nusiteikusi minia.

Stichiškos protesto akcijos išvaikymas tapo rimtu incidentu. Daugiau nei du šimtai žmonių nukentėjo nuo guminių kulkų ir kitų sužeidimų, tarp sužeistųjų buvo 80 policininkų, 30 žurnalistų. Dešimčiai dienų praėjus po įvykio šeši asmenys vis dar hospitalizuoti. Susirėmimo su policija naktį sulaikyta per 300 protestuotojų.

Sklinda prieštaringi įvykių vertinimai. Tačiau akivaizdu, kad neapsieita be provokatorių. Vienas sulaikytas Tbilisio gyventojas turėjo pasiruošęs vadinamųjų Molotovo kokteilių. Incidente aktyviai dalyvavo studentai, beje, tarp jų – ir Armėnijos pilietis. Dėl pasipriešinimo policijai jis buvo sulaikytas dvylikai parų, bet, kaip ir daugelis kitų, po trijų parų buvo paleistas.

Vidaus reikalų ministras Georgijus Gacharija prisiėmė atsakomybę dėl mitingo išvaikymo, tačiau pareiškė, kad policijos būrio veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų: organizuotos grupės surengė parlamento puolimą, ir policija buvo priversta veikti, gynė viešąją tvarką ir Konstituciją, neleido prievarta įsiveržti į valstybinę instituciją.

Tbilisio gatvėse ir prie parlamento pastato dešimt dienų tęsėsi protesto akcijos, kurių dalyviai bei organizatoriai ganėtinai margi. Jų esmė gilesnė nei užrašai ant plakatų. Neatsitiktinai žiniasklaidai užkliuvo tai, kad tarp pirmųjų aktyvistų reikalavimus dėstė visuomenės veikėjas armėnas Sergo Galstianas, ragindamas nušalinti teisėjus, atstatydinti vidaus reikalų ministrą… Pasigirdo kalbų, jog veikia armėnų lobistai. Savo ruožtu Galstianas apkaltino Azerbaidžaną, kad jis savanaudiškai siekia pasinaudoti situacija, propagandai meta milžiniškus pinigus.

Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Prie akcijų prisijungė ir Michailo Saakašvilio sutuoktinė olandė Sandra Rulovs; dar visai neseniai ji rungėsi dėl Zugdidžio mero posto (rinkimai vyko gegužės 19 d.), iki pergalės trūko visai nedaug (surinko per 40 proc. balsų), ir pareiškė, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti, pagrasino valdžiai protestais.

Politikai pripažįsta klaidas. Pirmiausia atsistatydino parlamento pirmininkas Iraklijus Kobachidzė, savo kėdę užleidęs Rusijos dūmos atstovui. Valdančioji partija priėmė sprendimą 2020 m. parlamento rinkimuose taikyti proporcingo atstovavimo sistemą.

Tačiau piketuotojų cinizmu apkaltintas ministras G. Gacharija atsistatydinti neketina.

Kyla pagrįstas klausimas – iki kokios ribos galima tenkinti piketuotojų reikalavimus?

Tbilisio meras Kacha Kaladzė televizijos kanalui 1tv.ge pareiškė: „Mes privalome vieną kartą liautis keisti valdžią perversmų, nuvertimų, piliečių pasipriešinimo keliu, tai nieko gero mūsų šaliai nedavė“. Jo žodžiais, privalo būti nubausti visi, kurie dalyvavo parlamento pastato puolime. Ir patikslina, jog policija nevaikė minios – ji siekė atremti puolimą.

Tuo tarpu protesto akcijos nesibaigė ir liepai prasidėjus. Akcijų dalyviai važiuoja automobilių kolona su vėliavomis – ne tik Sakartvelo, bet ir ES, JAV, Ukrainos, Lietuvos… Tokios akcijos vyksta ne tik Tbilisyje, bet ir Zugdidyje, Batumyje.

Abchazija susinervino

Reaguodama į įvykius Tbilisyje, Abchazija birželio 27 d. „dėl masinių protesto akcijų Sakartvele“ įvedė laikiną draudimą kirsti sieną. Neramumai esą pastebėti ne tik Tbilisyje, bet ir gretimame Zugdidyje, kurį nuo Abchazijos skiria Ingurio upė.

Abchazijos vėliava

Įkaitais tapo paprasti gyventojai. Birželio 29 d. prireikė net ES stebėtojų ir valstybinių žinybų įsikišimo, kad per Ingurio tiltą būtų leista pergabenti pasienio Otobajaus kaimo gyventoją, kuriai prireikė skubios Tbilisyje esančio nudegimų centro pagalbos: moteris patyrė antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimus, kurie apėmė 40 proc. viso kūno.

Sakartvelo švietimo, mokslo, kultūros ir sporto ministerija susirūpino dėl anapus Ingurio gyvenančių moksleivių. 185 abiturientų užsiregistravo laikyti brandos egzaminus (Abchazijoje valstybinė kalba yra abchazų ir rusų). Pranešta, kad iš jų 172 pavyko patekti į Gruzijos kontroliuojamą teritoriją, nors kai kurie jaunuoliai dėl to nuo rusų pasieniečių nukentėjo fiziškai. Abiturientams suteikta pastogė, pagalba ruošiantis egzaminams, jiems mokama stipendija.

Abchazijos valdžia, kuri kliaujasi Rusijos ginkluota parama, turi ko nervintis. De facto nepriklausoma šalis tarptautinės bendruomenės iki šiol nepripažinta, yra laikoma Sakartvelo autonomine teritorija (nepriklausomybę yra pripažinusios: Rusija, Nikaragva, Venesuela, mažiausia pasaulyje respublika Nauru, Sirija bei nepripažintos Padniestrė ir Pietų Ostetija).

Sakartvele rugsėjo 27-ąją kasmet minima Suchumio praradimo diena. Pusiau nuleidžiamos valstybinės vėliavos, nešami vainikai prie memorialo žuvusiesiems už Sakartvelo teritorinį vientisumą. Šiemet jau 26-osios Suchumio žlugimo metinės.

Kovose dėl šio kadaise poilsiautojų pamėgto miesto prie Juodosios jūros pasižymėjo sovietų maršalo Bagramiano vardu pavadintas batalionas, prieš tai spėjęs pasireikšti Kalnų Karabache. „Abchazijos ginkluotųjų pajėgų“ atskiras padalinys, kurio branduolį sudarė armėnai, pagarsėjo žiaurumu. Šiandien Rusijos palaikomoje Abchazijoje tai garbstomi karo veteranai, didvyriai išvaduotojai.

Karas truko trylika mėnesių ir trylika dienų. Apie 200 tūkst. gruzinų buvo priversti palikti savo namus Abchazijoje. Dešimtys tūkstančių žuvo. Dingusiais pripažinti 1763 asmenys, iš jų 698 civiliai.

Daugiau kaip dešimtmetis, kai Sakartvelas ėmėsi iniciatyvos susigrąžinti, identifikuoti, deramai perlaidoti karo aukas. 2017 m. rudenį buvo sugrąžinta daugiau nei devynios dešimtys palaikų. Tarp jų identifikuotas buvęs Suchumio meras Guramas Gabiskirija. Kaip ir daugelis kitų aukų, jis buvo sušaudytas 1993 m. rugsėjį, smogikams užgrobus miestą.

Įvardytos dar ne visos karo aukos. Oficialusis Tbilisis nenori veltis į naujus karinius konfliktus, tačiau neketina ir pripažinti separatistinės Abchazijos valdžios, taikstytis su pažeidžiamomis tautiečių teisėmis.

Žmogaus teisės okupuotoje Abchazijoje pažeidžiamos kasdien.

Šį pavasarį vadinamasis parlamentas nutarė apriboti sakartveliečiams paveldėjimo teisę. Mat dalis sakartveliečių, per karą pasitraukę iš okupuotos Abchazijos, per notarus ir teismus siekia susigrąžinti turėtą nekilnojamąjį turtą. Todėl buvo sukurptas įstatymas, kuriuo uždrausta pretenduoti į palikimą, jei asmenys „kariavo prieš Abchazijos suverenitetą, dalyvavo kovose prieš Abchaziją ar padėjo okupacinei kariuomenei“.

Dėl okupuotoje Abchazijoje vykdomos diskriminacijos pagal nacionalinį požymį Sakartvelas kreipėsi į visas tarptautines organizacijas bei formatus, susijusius su žmogaus teisėmis, tikisi tarptautinės bendruomenės reakcijos.

Kelia galvas separatistinės jėgos šalies viduje

Savo nuomonę apie Sakartvelo teritorinį vientisumą turi Jungtinis Džavacho susivienijimas („Džavach“).

Džavachu armėnai vadina Džavachetiją. Samcchė–Džavachetija yra administracinis regionas šalies pietinėje dalyje, ribojasi su Turkija, Armėnija ir Adžarijos AE. Daugiau nei pusę regiono gyventojų sudaro etniniai armėnai. O Achalkalakio, Ninocmindo rajonuose jų dauguma.

Vietos gyventojai skundžiasi, kad yra diskriminuojami, jiems daromos kliūtys kelti savo atstovus į valdžią. Regionas ekonomiškai silpnesnis, daugiau bedarbių. Čia protarpiais įsiplieskia incidentų.

Neramumai Džavachetijoje

Paskutinis incidentas įvyko birželio 6 d. Achalkalakyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad motociklininkas grubiai pažeidė kelių eismo taisykles. Policijos pareigūnui pildant administracinės teisės pažeidimo protokolą, greta sustojo mersedesas, kurio vairuotojas pradėjo kelti pretenzijas tarnybinę pareigą atliekantiems tvarkos sergėtojams. Kadangi įžūlus vairuotojas nepaisė nurodymo važiuoti savo keliu, iš automobilio buvo išvesdintas. Tuojau pat prisistatė pagalba – mersedeso vairuotojo dėdė, kuris ėmė reikalauti paleisti eismo pažeidėją. Taip susirinko vietos gyventojų armėnų minia. Įvyko susistumdymas su policijos pareigūnais. Situacijai suvaldyti prireikė pastiprinimo.

Kitą dieną po šio įvykio viename armėnų portale pasirodė straipsnis „Tbilisiui: šalin rankas nuo Džavachetijos – armėnų žemės nuo amžių!“ Provokaciniais rašiniais pagarsėjęs autorius apgailestauja, kad iš Achalkalakio buvo iškelta rusų karinė bazė, nes vietos žmonės neteko darbo ir apsaugos, kurią iki tol jautė iš rusų karininkų. Tekstas yra pavyzdys, kaip yra kurstomos separatistinės nuotaikos ir neteisėti veiksmai:

„Gruzinų fašistai dar labiau įsisiautėjo. Vietos aktyvistai, pasisakantys už savo teises, buvo apkaltinti separatizmu, prieš juos imtasi represijų ir baudžiamųjų akcijų. (…) Toks Tbilisio požiūris, deja, yra galimas dėl Armėnijos pasyvumo. Mūsų valdžia kaip ir anksčiau nenori dėl Džavacho gadinti santykių su Tbilisiu bijodama, kad tai gali sukelti komplikuotą mūsų šalies blokados padėtį. (…) Džavachiečiai šiandien labiausiai neapginti gyventojai Gruzijoje. Kol oficialusis Jerevanas ir visuomenė laikysis nuošalyje, žmonės kitoje sienos pusėje bus toliau naikinami ir įžeidinėjami pagal nacionalinį požymį. (…) Kiek mes kęsime tokį gruzinų požiūrį į mūsų tėvynainius, kurie širdimi ir krauju buvo su mumis, kariavo petys į petį Arcache (Kalnų Karabache – Red.)? Ar ne laikas Tbilisui priminti, kieno dabar žemėje gyvena džavachiečiai? Azerams mes jau priminėme. Ar neatėjo gruzinų laikas, juo labiau, kad mūsų „šiaurės kaimynas“ tik ir laukia momento mušti mums per kepurę?“

Dar nepamirštas kitas šiame regione 2017 m. rugsėjį įvykęs gyventojų susirėmimas su policija – Achalcichės rajone, Kumurdo kaime. Konfliktas kilo dėl X a. maldos namų, pripažintų Sakartvelo kultūros paveldu – tiksliau, to, kad, pradėjus restauravimo darbus, buvo rasti palaikai. Kaimo gyventojai nutarė pastatyti kryžių savo protėviams pagerbti, o valstybės saugomoje teritorijoje to padaryti policininkai neleido. Kaimiečių jie buvo apmėtyti akmenimis. Buvo sužeistų, nukentėjo ir policijos automobiliai. Į derybas, siekiant išspręsti konfliktą, teko įsikišti vidaus reikalų ministrui.

Armėnų separatistai Samcchė–Džavachetiją laiko armėnų žeme „nuo amžių“, nors istorikai teigia, kad buvo ne visai taip, armėnai čia įsikūrė 1830 m.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Sudėtingos situacijos priežastis nagrinėjantys analitikai pastebi, kad sovietmečiu kraštas labiau priklausė Gruzijai, čia suklestėjo armėnų separatistinės organizacijos („Džavach“ tik viena iš jų), o municipaliteto vadovo ir Achalkalakio, Ninocmindo rajonų merijose kabėjo „Didžiosios Armėnijos“ žemėlapis. Jis apėmė ne tik Džavachetiją, bet ir Tbilisį, Kutaisį. Armėnų jaunimas tarnavo Achalkakyje dislokuotoje Rusijos karinėje bazėje.

Sakartvelui ruošiantis narystei NATO, Armėnijos parlamento narys, „Džavach“ susivienijimo pirmininkas Širak Torosian, kuris (kilęs iš Samcchė-Džavachetijos Ninocmindo rajono) pareiškė, esą – tegul, tačiau su viena sąlyga: teks savanoriškai atsisakyti Džavacho. Sakartvelui stojant į Šiaurės Atlanto Aljansą, esą regiono teritorijoje gali būti dislokuota Turkijos kariuomenė, o to armėnų bendruomenė nepakęs, sukils reikalaudama nepriklausomybės.

Apskritai tai nėra labai nauja mintis. „Džavachas“, kuris veikia gerokai plačiau nei Sakartvelo ir Armėnijos teritorija, jau seniai siekia vietinės autonomijos. Prieš porą metų iškilo į viešumą vieno iš „Džavach“ vadovų pastangos per Samcchė-Džvachetiją sujunti Abchaziją ir Pietų Osetiją – sukurti „koridorių“.

Tuo tarpu į kumštį piktdžiugiškai kikena ne kas kitas, o prie Kaukazo problemų daug prisidėjusi Rusija. Šnibžda į ausį gruzinams, armėnams, azerbaidžaniečiams: Kaukazo problemų nepadės išspręsti JAV ir NATO, priešingai – Sakartvelas rizikuoja po Abchazijos ir Pietų Osetijos prarasti ir kitas teritorijas…

2019.07.04; 08:35

Sakartvelo parlamento pirmininkas Iraklis Kobachidzė penktadienį atsistatydino.
 
„Pirmininko sprendimas atsistatydinti yra aukšto atskaitingumo garantas, o ne nuolaida neatsakingų opozicijos partijų reikalavimams“, – teigė partijos „Sakartvelo svajonė“ generalinis sekretorius Chacha Kaladzė.
 
Žingsnis atsistatydinti buvo žengtas po to, kai ketvirtadienį apie 10 tūkst. protestuotojų susirinko prie parlamento Sakartvelo sostinėje Tbilisyje.
Rusijos Dūmos narys Sergejus Gavrilovas ir kiti Rusijos delegatai atvyko dalyvauti Tarpparlamentinės stačiatikių asamblėjos (TOA) susitikime.
 
Opozicijai atstovaujantys Sakartvelo parlamento nariai paragino šalies žmones protestuoti po to, kai S. Gavrilovas nusprendė pasakyti kalbą iš parlamento pirmininko vietos.
 
Be to, S. Gavrilovas kreipėsi kalbėdamas rusiškai, tuo papiktindamas politikus ir Sakartvelo gyventojus.
 
Opozicijos parlamentarai blokavo prezidiumą ir reikalavo parlamento pirmininko, vidaus reikalų ministro ir kitų pareigūnų atsistatydinti dėl incidento.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.22; 10:00
 
 
 
 
 

Lietuvos Užsienio reikalų ministerija nepripažįsta birželio 9 dieną Rusijos okupuotame Sakartvelo Cchinvalio regione (Pietų Osetijoje) vykusių vadinamųjų „parlamento rinkimų“ teisinio pagrindo ir rezultatų bei smerkia tęsiamas pastangas įtvirtinti šio Sakartvelo regiono aneksiją.
 
„Pakartotinai reiškiame tvirtą paramą Sakartvelo suverenitetui ir teritoriniam vientisumui tarptautinės bendruomenės pripažįstamų sienų ribose. Dar kartą raginame Rusiją atšaukti neteisėtą Sakartvelo Abchazijos ir Cchinvalio regionų „nepriklausomybės“ pripažinimą, visiškai įgyvendinti 2008 metų rugpjūčio 12 dienos paliaubų susitarimą, nedelsiant išvesti savo karines pajėgas iš okupuotų Sakartvelo teritorijų ir konstruktyviai dalyvauti Ženevos tarptautinėse diskusijose“, rašoma URM pareiškime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.10

Viename iš Sakartvelo (Gruzija) regionų – dar vienas incidentas. Neramumai kilo armėnų tankiai apgyvendintoje Džavachetijoje. Nutikimas, po kurio ten įsikūrusi armėnų bendruomenė vėl tvirtina, esą gruzinai juos skriaudžia, – banali. Prieš keletą dienų gruzinų policininkai sustabdė automobilį, kurio vairuotoją ketino nubausti dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų.

Tačiau vairuotojas, pasirodo, buvo ne gruzinas. Tai būta armėno. Greičiausiai iš Džavachetijos miesto Achalkalakio. Sulaikytąjį tuoj pat puolė palaikyti vietiniai armėnai, girdi, gruzinų pareigūnai neteisūs, taigi privalą nedelsiant paleisti vairuotoją. Policininkai, žinoma, nepakluso įsiaudrinusios minios spaudimui.

Tada vienam iš pasipriešinusių policijai pasidarė bloga. O gal jis tik apsimetė, kad sustreikavo širdis.

Iš youtube paskelbtų mobiliuoju telefonu nufilmuotų videovaizdų ištraukų (https://minval.az/news/123892558) akivaizdu, kaip elgiasi gruzinų policininkai – santūriai, korektiškai. Pavyzdžiui, tą vyriškį, kuris pasijuto blogai, rūpestingai prižiūri tarsi būtų ne jėgos struktūrų atstovai, o greitosios pagalbos darbuotojai.

Sprendžiant iš nufimuotų kadrų, barbariškai elgiasi tik gruzinų policininkus apsupusi minia. Viena moteris ne tik keikia gruzinų policininkus, bet juos dar ir muša: trenkia ranka per nugarą, per galvą. Bet šie – džentelmenai. Nereaguoja. Jie net nekreipia dėmesio į vyrų iš minios užgauliojimus. Tai minią dar labiau erzina. Įsiaudrinusiems reikia bent lašo pralieto kraujo?

Skaitant gruzinų, armėnų, rusų ir azerbaidžaniečių spaudoje pasirodžiusius pranešimus apie šį nutikimą kyla vienintelis klausimas: kodėl gruzinų policija neturi teisės Džavachetijoje tikrinti armėnų vairuotojų pažymėjimų, juolab juos bausti už eismo taisyklių pažeidimus? Nejaugi armėnai vairuoja niekad nepažeisdami  jokių taisyklių? Deja, armėnai mano priešingai: gruzinų policijai nėra ką veikti Džavachetijoje, nes tai, matot, armėniška teritorija.

Po šio mažyčio nutikimo ArmenianReport portale pasirodė Tevos Aršakian publikacija, kurioje brėžiamos kategoriškos išvados: pats metas „gruzinų fašistams“ priminti, kad Džavachetija – nuo seniausių laikų yra armėniška žemė, taigi gruzinai, jei jiems nepatinka dabartinė tvarka, galį nešdintis lauk. Beje, žodžiai „gruzinų fašistai“ – ne mano, o T.Aršakian terminas, primenantis Kremliaus naudotus apibūdinimus, siekiant šmeižti gruzinus.

Įsimintina ir tai, kad T.Aršakian publikacijoje „Reaguojant į gruzinų pranešimą: šalin rankas nuo Džavachetijos – armėnų žemės!“ (http://armenianreport.com/pubs/219629/) tvirtinama, esą gruzinai visais laikais skriaudė armėnus (Kremlius irgi panašiai loja: gruzinai neva pažeidžia abchazų, osetinų teises; tai labai primena ir Kremliaus pasakas, kaip lietuviai skriaudžia rusus ir lenkus). Šiame straipsnyje priešiškumu armėnams kaltinami visi buvę Gruzijos prezidentai – Zviadas Gamsachurdija, Eduardas Ševardnadzė, Michailas Saakašvilis. Nepagarba armėnų tautinei mažumai kaltinama net šiandieninė Tbilisio valdžia. Kokie argumantai? Jokių. Tiesiog gruzinai jau tokie blogiukai: jiems kažkodėl mielesni turkai ir azerbaidžaniečiai.

Priekaištaujama net dabartiniam Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, esą šis bijo drąsiai ir principingai ginti Džavachetijoje gyvenančių armėnų teises.

Kad bent jau šioje banalioje istorijoje gali būti vairuotojo kaltės, minėtoje publikacijoje nerasite nė užuominos. Armėnai negali būti neteisūs. Jei kas nors ir kaltas, tai – tik ne armėnas.  

2019.06.09; 08:45

Visuomeninė armėnų organizacija „Krunk“ (dar ne taip seniai tokį pat pavadinimą turėjo žiauri teroristinė organizacija) paskelbė Abchazijoje kurianti „armėnų nacionalinę – kultūrinę autonomiją“.

Šį Abchazijoje gyvenančių armėnų pareiškimą nūnai komentuoja daug Gruzijos (Sakartvelo) leidinių, taip pat apie šį akibrokštą rašoma ir internetiniame leidinyje kavkazplus.com.

Kodėl Sakartvelui priklausiusiame, tačiau šiandien nuo jo atplėštame Abchazijos regione gyvenantiems armėnams nei iš šio, nei iš to prireikė autonomijos? „Krunk“ pareiškime rašoma, kad „Abchazija yra viena iš mažausių pasaulio valstybių, bet ji – daugiatautė, o armėnai čia gyveno nuo pačių seniausių laikų“. „Krunk“ įrodinėja, kad armėnai Abchazijoje – ne „tautinė mažuma“, o vietiniai, mat „nuo pat žilos senovės kartu su abchazais petys į petį kūrė Abchazijos valstybingumo tradicijas“.

Pareiškime taip pat pasakojama, kaip armėnų tauta neva padėjo abchazams gintis nuo Bizantijos imperijos, arabų, turkų antpuolių. Pareiškimo autoriai apgailestauja, kad Rusijos imperijos ir sovietų valdžios metais Abchazijoje gyvenančių armėnų teisės buvo grubiai pažeistos, ignoruotos: armėnai negalėjo turėti armėniškų mokyklų, maldos namų.

Dar svarbu pabrėžti, jog „Krunk“ išplatintame pareiškime akcentuojama, esą armėnai pasiaukojančiai gynė abchazus nuo „gruzinų fašizmo“ (Abchazija – Gruzijos teritorija, tačiau ji dabar atplėšta – atsiskirti abchazams padėjo Rusijos kariuomenė). Tačiau dabar, tik pamanyk, armėnai susiduria su abchazų nedėkingumu: armėnams vėl tenka gintis, tik šį sykį ne nuo gruzinų, o nuo „abchazų fašizmo“. Armėnai piktinasi abchazais, kurie jiems neleidžia statyti armėniškų mokyklų, armėniškų bažnyčių. Maža to – rengiant gyventojų apklausas, Abchazijoje gyvenančių armėnų skaičius nuolat dirbtinai sumažinamas (neva norint paslėpti, kiek vis tik daug armėnų gyvena šiame regione).

Žodžiu, nuo šiol „Krunk“ ir armėnų inteligentija Abchazijoje kuria armėniškąją autonomiją. O tai reiškia, kad nuo šiol Abchazijoje gyvenantys armėnai turės teisę imtis nepriklausomos užsienio ir vidaus prekybos, taip pat pasirašyti užsienio politikos susitarimus, kuriuos nebus privalu derinti su respublikos valdžia. „Krunk“ užtikrintai teigia, kad „mes nesame čia „tautinė mažuma“, mes – tikrieji Abchazijos gyventojai, bet vis dėlto autonominės teisės mums reikalingos, kad galėtume normaliai gyventi“.

Šis „Krunk“ pareiškimas buvo perduotas armėnų politikams, kurie jį teiks svarstyti Abchazijos parlamentui pačiu artimiausiu metu.

Svarbu pabrėžti, kad „Krunk“ norėtų įkurti armėniškąją autonomiją būtent trijuose Očamčyrskij, Tkyarčalskij ir Gulrypšskij rajonuose, iš kurių Rusijos pagalba abchazai išvijo visus gruzinus.

Situacija – labai įdomi. Separatistine respublika vadinta Abchazija (nuolat dreifavo Rusijos pusėn, tiksliau tariant – išdavė gruzinus) jau pati susiduria su panašiomis problemomis, kurias kėlė Sakartvelui. Kad ir kuo baigtųsi abchazų – armėnų nesutarimai Abchazijoje, akivaizdu, kad armėnai čia siekia tų pačių tikslų, kaip ir Kalnų Karabache – kuo rimčiau įsitvirtinti, o paskui bet kokia kaina siekti atsiskyrimo įkuriant neva nepriklausomą respubliką, tegul ir pasaulio nepripažįstamą.

2019.05.18; 10:31

Gruzijos ir NATO pajėgos pirmadienį pradėjo bendras karines pratybas, kurios vyks iki kovo 29 dienos.

Anot Gruzijos gynybos ministerijos, 12 dienų trukmės pratybos „yra reikšmingos, stiprinant NATO ir Gruzijos karinį-politinį bendradarbiavimą.„

Bendros pratybos rengiamos Krtsanisi nacionalinio rengimo centro teritorijoje įsikūrusiame Jungtiniame (NATO ir Gruzijos) pratybų ir vertinimo centre, netoli sostinės Tbilisio. 

Pratybose dalyvauja 350 kariškių iš 24 NATO valstybių narių ir šalių partnerių.

„Pratybomis siekiama stiprinti Gruzijos gynybos pajėgumus ir jos nėra nukreiptos prieš jokią trečiąją šalį“, – žurnalistams sakė gynybos ministro pavaduotoja Lela Čikovani. 

Gruzija jau seniai siekia narystės NATO. 2008 metais NATO sutiko, kad Gruzija – 3,7 mln. gyventojų turinti buvusi sovietinė respublika – galiausiai taps Aljanso nare, tačiau nebuvo nustatyta jokia tiksli data. 

Rusija akivaizdžiai priešinasi tolesniam NATO plėtimuisi, ypač kalbant apie Gruziją ir Ukrainą, kuri taip pat siekia tapti NATO nare.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.18; 15:42

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili viešnagės Vilniuje metu drauge su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Naujoji Gruzijos (Sakartvelas) prezidentė Salome Zurabišvili savo vadovavimą pradėjo nuo gausių užsienio vizitų. Pavyzdžiui, visai neseniai draugiško oficialaus vizito ji buvo atvykusi į Lietuvą. Vilniuje ji susitiko su aukščiausiais Lietuvos vadovais ir aptarė bendradarbiavimo galimybes gynybos, finansų, kultūros srityse. Sakartvelo prezidentė Vilniuje pabrėžė, jog jos šalis laikosi griežtos provakarietiškos krypties.

Lietuva – ne vienintelė valstybė, kur jau spėjo pabuvoti naujai išrinkta Sakartvelo vadovė. Ji taip pat pradėjo oficialius vizitus pas artimiausius kaimynus.

Kuo ypatingi Sakartvelo prezidentės vizitai į Azerbaidžaną ir Armėniją?

Atvykusi į Azerbaidžaną ji atvirai, be užuolankų prabilo apie „Gruzijos ir Azerbaidžano teritorijų okupaciją“. Todėl ponia S. Zurabišvili pretenduoja tapti prezidente, kuri sulaužys iki šiol Tbilisio pasirinktą neutraliteto poziciją – nerodyti per daug simpatijų nei armėnams, nei azerbaidžaniečiams. Vasario 27-ąją apsilankiusi Baku su oficialiuoju vizitu Gruzijos prezidentė S. Zurabišvili nedviprasmiškai pabrėžė, jog „Armėnija yra okupavusi Kalnų Karabachą ir dar keletą Azerbaidžano regionų“. Ji taip pat akcentavo: „Gruzija ir Azerbaidžanas yra patyrę panašias tragedijas“. Žodžiu, aptardama Rusijos okupuotų Abchazijos ir Pietų Osetijos reikalus naujoji Sakartvelo vadovė būtinai pridurdavo, jog ir „Armėnija okupavusi Azerbaidžano terotoriją – Kalnų Karabachą“.

Tokie pareiškimai, išdėstyti susitikus su aukščiausiais Azerbaidžano vadovais, – nėra vien mandagumo laikysena. Nes Gruzijos prezidentei teko viešėti ir Armėnijoje, kur ji buvo labai atkakliai kamantinėjama, ką byloja jos pasakymas „Armėnija okupavo Kalnų Karabachą“. Atvykusi į Jerevaną Sakartvelo prezidentė pakartojo tą patį, ką buvo išdėsčiusi ir Azerbaidžano prezidentui Ilchamui Alijevui: jei Rusija okupavo Abchaziją ir Pietų Osetiją, tai Armėnija elgiasi labai panašiai kaip Rusija, nes užgrobė Azerbaidžano teritorijų, įskaitant Kalnų karabachą.

Beje, lankydamasi Jerevane naujoji gruzinų lyderė nei teisinosi, girdi, suklydo, pasikarščiavo, nei gynėsi, esą buvo ne taip suprasta. Ji priekaištavo Armėnijos vadovams, kodėl šie iki šiol aiškiai neišdėstė net savo pozicijos dėl Gruzijos teritorinio vientisumo. Mat šiuo metu Kalnų Karabache gyvenančių armėnų vadovai nuolat rengia vizitus į nuo Gruzijos atplėštas žemes – Abchaziją ir Pietų Osetiją. Šitaip elgdamasis jerevanas pats demonstruoja, jog Kalnų Karabacho ir Abchazijos bei Pietų Osetijos okupacijos – labai panašios grobiamosios operacijos. Panašios kaip du vandens lašai. Kol Armėnija neuždraudė Kalnų Karabachą užgrobusioms jėgoms užmegsti tiesioginių ryšių su Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistais, tol oficialusis Tbilisis negali laikyti Armėinjos draugiška šalimi.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, Sakartvelo prezidentės S. Zurabišvili principinga laikysena dėl separatistinių judėjimų – antausis Armėnijai. Komentuodama Sakartvelo vadovės poziciją armėniškoji spauda, įskaitant Armenian Report, pasirinko seną, nuvalkiotą giesmę: Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų negalima lyginti su Kalnų Karabacho konfliktu; šiuo konkrečiu atveju labai svarbu laikytis ne tik teritorinio vientisumo principų, bet ir gerbti „tautų apsisprendimo teisę“.

Armėniškoje spaudoje skelbiamos net versijos, girdi, Gruziją su Armėniją šiandien supjudyti bando ne kas kitas, o Rusija, kurpdama įvairiausias provokacijas.  

Kremlius išties šio regiono valstybes kiršina tarpusavyje, kad jas būtų kuo lengviau išlaikyti savo įtakos zonoje. Vienas iš spaudimo būdų – dujų kainos. Bet kokie Sakartvelo susitarimai su Rusija dėl dujų kainų ir tranzitų apeinant Azerbaidžaną blogina ne tik Azerbaidžano – Gruzijos bendradarbiavimo galimybes, bet ir komplikuoja Gruzijos santykius su Vakarais. Juo labiau – atitolina Sakartvelo galimybes susigrąžinti prarastas Abchazijos ir Pietų osetijos teritorijas.

Įsidėmėtina ir tai, kad Armėnija atsisakė šių metų kovo 17-ąją dalyvauti bendrose karinėse pratybose su NATO. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Armėnija demonstratyviai atsisako dalyvauti bendruose mokymuose su NATO. Taip ji pasielgė ir praėjusių metų  rugpjūčio mėnesį.

Pagal užsienio spaudą parengė Saulius Kizelavičius

2019.03.15; 08:14

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienį susitiks su Sakartvelo prezidente Salome Zurabišvili. Tai vienas pirmųjų naujai išrinktos Sakartvelo prezidentės užsienio vizitų. Savo ruožtu D. Grybauskaitė buvo viena pirmųjų valstybių vadovių, pasveikinusių S. Zurabišvili tapus šalies prezidente. 

Pasak D. Grybauskaitės patarėjo Nerijaus Aleksiejūno, svarbiausi vyksiančio susitikimo akcentai – dvišalių santykių ir Sakartvelo integracijos euroatlantinėje erdvėje stiprinimas. Taip pat, pabrėžė jis, dėmesys bus skiriamas Sakartveo valstybės raidai esminių reformų pažangai bei situacijai Rusijos okupuotose Sakartvelo teritorijose aptarti. 

„Mes smerkiame Rusijos vykdomą slenkančią okupaciją Sakartvele, tą darome ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais. Įvedėme sankcijas dėl žmogaus teisių pažeidimų okupuotose teritorijose“, – Eltai sakė N. Aleksiejūnas. 

Patarėjas pabrėžė, kad Lietuva ir Sakartvelas – tai valstybės, kurioms vienoms pirmųjų tenka susidurti su hibridinėmis ir informacinėmis grėsmėmis. Todėl, akcentavo N. Aleksiejūnas, vizito metu daug dėmesio bus skiriama atsako kibernetinėms ir informacinėms atakoms stiprinimui.

„Prezidentės vizito metu bus skiriamas didelis dėmesys kibernetinio saugumo klausimams. Bus pasirašyta Lietuvos ir Sakartvelo ketinimų deklaracija dėl bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje, nes būtent Sakartvelą matome kaip tam tikrą šalį, su kuria turime stiprinti bendradarbiavimą tiek dvišaliu, tiek ES lygiu“, – sakė N. Aleksiejūnas. 

Galiausiai prezidentės patarėjas pabrėžė, kad Lietuva nuosekliai remia Sakartvelo narystės ES ir NATO siekį. Tai, tvirtino jis, bus deklaruota ir susitikimo metu. 

Prezidentė kartu su Sakartvelo vadove kovo 8-osios rytą lankysis Lietuvos nacionaliniame kibernetinio saugumo centre. 

Sakartvelo prezidentė taip pat susitiks su kitais Lietuvos valstybės vadovais, Antakalnio kapinėse pagerbs už Lietuvos laisvę žuvusių kovotojų atminimą, lankysis Signatarų namuose ir apžiūrės Vasario 16-osios Aktą.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03:07; 09:12

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho – šio nedidelio ginčijamo žemės lopinėlio Kaukaze – problemą reikia nagrinėti bendrame regiono arba netgi Eurazijos kontekste. Šitos analizės pjūvių taip pat gali būti daug: religinis, santykių tarp valstybių, geopolitinis, etninis, ekonominis…

Akivaizdu, kad K.Karabacho konflikto pamatai buvo padėti ne šiandien ir ne vakar, o tuomet, kai bolševikinė Rusija (kai kurie politologai teigia, kad jie glūdi dar carinėje Rusijoje) inkorporavo Kaukazo tautas į savo sudėtį. Taip buvo sukurtas jautrus geopolitinis kamuolys, pavertęs teritoriją tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų liepsnojančia žeme.

„Skaldyk ir valdyk“

1918-aisiais įkurta nepriklausoma Armėnijos Respublika gyvavo tik porą metų, kaip ir nepriklausoma Azerbaidžano Demokratinė Respublika. Abi valstybes 1920-aisiais okupavo bolševikinė Rusija. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo V. Jurkonio teigimu, to, kad šių šalių nepriklausomybė tuomet truko taip trumpai, pasekmės jaučiamos ir šiandieną. Jis priduria, kad sovietinėje erdvėje matėme ir dar trumpesnių nepriklausomybių, pavyzdžiui, Baltarusijos nepriklausomybė truko tik porą mėnesių.

Ką tai reiškia? Savarankiškų valstybių pamatai nespėjo sutvirtėti, kai jas užėmė svetima imperija su visa savo teisine, ekonomine, dvasine struktūra, svetima šiems kraštams. Būtent trumpa valstybingumo tradicija ir aiškina pereinamojo laikotarpio problemas – tai, kad demokratijos deficitas šiandien čia iš tiesų labai jaučiamas. Nepaisant to, kad 1918-aisiais Azerbaidžanas buvo ypatinga valstybė – pirmoji musulmonų valstybė, paskelbusi save demokratine. Armėnija savo ruožtu tuo metu buvo išgyvenusi savo tautos netektis Osmanų imperijoje. Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, ir galima sakyti, kad pasekmės jaučiamos dar ir dabar, tvirtina politologas.

Imperinio modelio primetimas šioms respublikoms būdingas ne tik joms. Okupacijos sukeltos žaizdos iki šiol kraujuoja Čečėnijoje, Ingušijoje, svetima valstybė inspiruoja čia gyvenančių vainachų tautų susipriešinimą, atsiveria ir naujos – Gruzijoje, kai separatizmo virusas buvo įneštas į Abchaziją ir Pietų Osetiją, beveik po šešerių metų – ir į Ukrainą, atplėšiant nuo jos totoriškąjį Krymą.

Separatinių teritorijų sukūrimas – tai vienas iš imperinio valdymo principų „skaldyk ir valdyk“. Taip įžiebiami amžinai rusenantys konflikto židiniai, kokius dabar matome Padnestrėje, separatinėse Lugansko ir Donecko respublikose. Kalnų Karabachas – vienas iš skaudžiausių pavyzdžių, kai išgalvotu pagrindu sukiršinamos dvi kaimyninės šalys. Ir tas skausmas – tarsi nuo skaudančio danties – persiduoda į visą didžiulį bei margaspalvį Kaukazo kūną…

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis kalnuotas Azerbaidžano regionas užima 12 tūkst. kvadratinių kilometrų, taigi, yra daugiau nei 5 kartus mažesnis nei Lietuva.

Kruvinas konfliktas iki 1994 metų paliaubų nusinešė maždaug 30 tūkst. gyvybių, o apie 1 mln. žmonių turėjo palikti savo namus. Teritoriją, kurioje gyvena per 150 tūkst. žmonių, jau daugiau nei du dešimtmečius kontroliuoja vietos etninių armėnų pajėgos ir Armėnijos kariuomenė.

Įtampa tarp armėnų, kurie yra krikščionys, ir musulmonų azerbaidžaniečių rusena nuo seno. Kalnų Karabache daug amžių abi etninės grupės sugyveno gana taikiai, tačiau žiežirbų įskėlė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rusijoje valdžią perėmę bolševikai. Pastarieji buvo įvaldę „skaldyk ir valdyk“ politiką, tad įkūrė etninių armėnų gyvenamą Kalnų Karabacho autonominį regioną, kuris gyvavo Azerbaidžano sovietinėje respublikoje. Konfliktas per kraštus pradėjo veržtis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ėmė aižėti Sovietų Sąjunga. Regione karas kilo dar prieš tai, kai 1991 metais Sovietų Sąjunga galutinai subyrėjo, o jos respublikos tapo nepriklausomomis valstybėmis.

Ugnį įžiebė Kalnų Karabacho parlamento sprendimas prisijungti prie Armėnijos. Kalnų Karabache įsigalėjo etniniai armėnai. Jie taip pat užėmė Azerbaidžano teritorijų už Kalnų Karabacho ribų, taip sukurdami buferinę zoną, jungiančią Armėniją ir Kalnų Karabachą. 1994-aisiais pasirašius paliaubas, kurioms tarpininkavo Rusija, Kalnų Karabachas tapo de facto nepriklausomas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai stojo vieni prieš kitus ties kontaktine linija. Absoliuti dauguma etninių azerbaidžaniečių per karą paliko Kalnų Karabachą. Savo ruožtu etniniai armėnai spruko iš Azerbaidžano. Nei vieni, nei kiti namo grįžti negali iki šiol. Čia nuolat prasiveržia smurtas, kaip, pavyzdžiui, 2016 m. balandį.

Rusija konflikte nedalyvauja?

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių nedavė, ir azerbaidžaniečių – armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės Europos erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos votimi. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu, todėl susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Santykių atšilimo ženklų nedaug. Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių susitikimai reti. Nors 2009-aisiais buvo viltingai pranešta apie galimą galutinę taiką, procesas vėl sustojo, o paliaubų sutartį vis sudrebina nauji jos pažeidimai.

Kaip ir Ukrainos atveju, tarptautinės organizacijos čia bejėgės. Kalnų Karabachas – teritorija, kuri de jure priklauso Azerbaidžanui, o de facto – Armėnijai. Keletą dešimtmečių klausimas sprendžiamas įvairiais formatais, visų pirma, 1992 m. įkurtos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina JAV, Rusija ir Prancūzija. Buvo daug įvairių susitikimų. Tačiau nuo pat Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m. ši organizacija neturi jokio poveikio panašiems įšaldytiems konfliktams, o pastaruoju metu ji apskritai apmirusi. Paliaubų priežiūra Kalnų Karabache rūpinasi tik šeši ESBO stebėtojai, kartą ar du per mėnesį patikrinantys, ar nepažeista kontaktinė linija, skirianti realiai vis dar kovojančias puses. Tuomet tenka konstatuoti, kad didžiąja dalimi šio konflikto sprendimo raktas lieka Maskvoje, nes tiek už vienos, tiek už kitos pusės matome būtent Kremliaus manipuliavimą.

Kur pažvelgsi – griuvėsiai

Kai kurių politologų tvirtinimai, esą Rusija šiame regione nedalyvauja, čia nėra jos bazių ar taikdarių, neatitinka tikrovės. Glaudūs Jerevano elito ryšiai su Maskva leidžia Rusijai visiškai kontroliuoti tiek visą administracinę-politinę Armėnijos sistemą, tiek stiprinti savo pajėgumus pietiniame buvusios SSRS flange. Štai ir rašant šias eilutes pranešta, kad Armėnijai skirtas 100 mln. dolerių kreditas naujiems ginklams įsigyti, o jie pirmiausiai perkami už tą patį kreditą Rusijoje. Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas RIA naujienų agentūrai vasario antroje pusėje patvirtino, kad už jį iš Rusijos bus įsigyta 12 naikintuvų Su-30.

Armėnijos ir Gruzijos separatinių respublikų Abchazijos bei Pietų Osetijos teritorijose prasidėjo plačios Rusijos karinės pratybos. Žinoma, toks Rusijos dalyvavimas negali nieko apgauti: taip daromas didžiulis spaudimas visam regionui ir pačiam Jerevanui, kad jis liktų imperijos įtakos zonoje. Maskva netiesiogiai formuoja Armėnijos valdžios ešeloną. Yra vilčių, kad naujasis Armėnijos lyderis Nikolas Pašinianas šalį ves kitu farvateriu. Baigtas tyrimas dėl buvusio šalies vadovo Roberto Kočariano, kuris kaltinamas mėginimais nuversti konstitucinę santvarką 2008 m. O, kaip tvirtino radijo „Echo Moskvy“ neseniai vykusios diskusijos dalyviai, naujieji vadovai rengia ekonominių reformų planą, kuris numato net 5 proc. BVP augimą, ryžtingą kovą su korupcija ir monopolijomis. Kitas klausimas, kiek ta ekonomika bus nepriklausoma nuo Rusijos. Vienu ekonomikos planu tos priklausomybės nepanaikinsi…

Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra

Savotiška Armėnijos izoliacija nuo likusio pasaulio, paliekant nedidelį langelį į Rusiją, nepadeda spręsti ir Kalnų Karabacho problemos. Azerbaidžaną aktyviai remia Turkija, o Rusija palaiko Armėniją. Šiuo metu Turkija, būdama NATO narė, puolė bičiuliautis su V. Putino režimu. Šis keturkampis dar nereiškia, kad pavyks sutaikyti Baku ir Jerevaną, kurie štai jau keli dešimtmečiai nepalaiko diplomatinių santykių. Ankara neketina kištis į šį konfliktą, o Maskvai jo įšaldymas yra netgi naudingas, nes leidžia tarpininkauti ir vieniems, ir kitiems, o galų gale – kontroliuoti situaciją pietiniame Vakarų ir ypač NATO flange.

Tad kurgi išeitis? Visi puikiai supranta, kad bet koks karinių veiksmų paaštrėjimas atneštų daug negandų visoms įsitraukusioms pusėms ir jų žmonėms bei destabilizuotų ir šiaip jau ne itin stabilų Pietų Kaukazą. Tačiau kol kas priimtiniausia alternatyva, deja, išlieka grįžimas į jau daugiau nei dvidešimt metų palaikomą „nei karo, nei taikos“ būseną. Kitaip sakant, „ramus“ konflikto rusenimas (čia sąskambis su Rusija niekuo dėtas) yra geriau negu naujas šios problemos išjudinimas, kuris gali grėsti naujomis žudynėmis ir azerbaidžaniečių bei armėnų nesantaikos pliūpsniu.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ir vis dėl nihilizmui pagrindo nėra. Tarptautinė teisė yra aiškiai apibrėžusi Kalnų Karabacho statusą. Būtent Azerbaidžanas 1991 m. spalio 18 d. paskelbė savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtinių Tautų Organizaciją buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Būtent Armėnija pažeidė keturias JR rezoliucijas, reikalaujančias išvesti okupacinę kariuomenę iš užimtos teritorijos.

ES sutartys ir NATO įstatai, taip pat tarptautinė teisė nustato valstybių teritorinį vientisumą ir teritorijos nedalomumą. Šiuos įprasto tarptautinio sugyvenimo principus palaiko ir Lietuva bei visas laisvasis pasaulis. Jų pagrindu gali būti ir turi būti sureguliuotas ir Kalnų Karabacho konflikto sprendimas.

201902.19; 04:00

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Sakartvelo sostinę Tbilisį mačiau tik vieną sykį – 1994-ųjų rudenį. Gruzija tuomet buvo politiškai susiskaldžiusi, skurdi, draskoma separatistinių judėjimų. Ir vis dėlto sostinė paliko neišdildomą įspūdį. Pirmiausia į akis krito gruziniškas draugiškumas, svetingumas, gražus senamiestis, švelnus klimatas, sniegu pasipuošusios kalnų viršūnės.

Nerimą kėlė tik didieji Tbilisio viešbučiai. Tąsyk jie labiau priminė bendrabučius nei viešbučius, nes beveik kiekviename balkone gruzinų pabėgėlės, išvytos iš Pietų Osetijos ar Abchazijos, džiaustė skalbinius. Tų skalbinių būta tiek daug, kad atrodė, jog Tbilisyje dauguma gyventojų – pabėgėliai. Keletą iš Gruzijos regionų išvytų gruzinų šeimų aplankiau viename iš Tbilisio viešbučių. Buvo keistai baugu: kiekviename viešbučio kambaryje susigrūdę gyvena po keliolika žmonių. Net platesni koridoriai buvo atitverti skaromis – anapus jų taip pat gyveno iš gimtųjų namų išvyti gruzinų pabėgėliai…

Kodėl per kalnus sena „Volga“ iš Čečėnijos sostinės Grozno beldžiausi į Tbilisį, – jokia paslaptis. Tais metais dirbau Čečėnijoje – daug rašiau apie Čečėnijos pastangas ištrūkti iš Rusijos imperijos gniaužtų. Štai ten dirbant žurnalistu ir kilo mintis pasidomėti, kokiomis gi nuotaikomis gyvena gruzinai. Čečėnija – ne taip toli nuo Gruzijos. Kito momento gali ir nepasitaikyti. Žodžiu, suradęs, kas nuvežtų, sėdau į seną „Volgą“ ir iš Grozno per garsiąją „Verhnij Lars“ kalnų perėją nusibeldžiau iki Tbilisio.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas pokalbio metu. 1994-ieji, Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau tąsyk gruzinai buvo labai susipriešinę. Susiskaldė pirmiausia į Eduardo Ševardnadzės ir Zviado Gamsachurdijos šalininkus, paskui – į realios nepriklausomybės trokštančius bei gyvenimo be draugystės su Rusija neįsivaizduojančius. Trečiąją priešpriešos grupę sudarė biznieriai, kuriems rūpėjo tik finansinė sėkmė, ir idealistai, kuriems knietėjo matyti Gruziją įtakingą, tvarkingą, demokratišką. Be to, tuometinę Gruziją į gabalus plėšė Rusijos sumaniai kurstomi separatistiniai judėjimai. Bendraujant su gruzinais buvo sunku susigaudyti, kas kam dirba – Tbilisiui ar Maskvai. Įvairiausio plauko šnipų, provokatorių Tbilisyje knibždėte knibždėjo. Tad po savaitę trukusios viešnagės iš Tbilisio per tą pačią „Verhnij Lars“ perėją beveik nieko nepešęs grįžau į Grozną.

Ir vis dėlto po ne itin sėkmingos kelionės į Tbilisį nesilioviau domėjęsis Gruzijos (dabar – Sakartvelas) šiokiadieniais. Kai Rusija užpuolė Gruziją, portale slaptai.lt parengiau keletą videointerviu su režisieriumi Andrėjumi Nekrasovu apie Rusijos kariaunos agresiją demaskuojantį dokumentinį filmą „Rusų kalbos pamokos“. Skelbiau ypač daug peržiūrų sulaukusią ištrauką iš minėto režisieriaus filmo (už tai teko sulaukti grasinimų – „jei nori likt sveikas, nepalaikyk gruzinų“).

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Dabar stengiuosi nepraleisti nė vieno mitingo, kurį prie Rusijos ambasados Vilniuje rengia Sakartvelo teritorinio vientisumo šalininkai. Ypač dažnas tokių mitingų svečias buvo mano tėvas Vytautas Visockas. Net jau mirtinai sirgdamas jis skubėdavo prie Rusijos ambasados. „Lietuviai privalo palaikyti brolius gruzinus ir lietui pliaupiant, ir saulei šviečiant“, – mėgdavo sakyti. Jo fotoreportažai iš minėtų protesto mitingų iki šiol skelbiami slaptai.lt portale.

Beje, pirmoji pažintis su Gruzija buvo netiesioginė. Atgimimo pradžioje visi lietuviai nuoširdžiai pergyveno dėl tragiškų įvykių Tbilisyje, kai sovietiniai kariškiai panaudodami kastuvėlius išvaikė taikų gruzinų mitingą. Visa Lietuva tąsyk piktinosi sovietinių karininkų žiaurumu: galvoje netilpo, kaip jie drįsta vidury baltos dienos sostinės centre kastuvėliais negyvai užkapoti moteris, vaikus, vyrus… Tąsyk svarstėme, kaip elgsimės, jei sovietiniai budeliai tą pačią taktiką panaudos ir Vilniuje? Žodžiu, mokėmės iš tragiškų kitų tautų patirčių…

Šiuos kelis gruziniškus epizodus papasakojau specialiai. Manau, kad turiu bent jau moralinę teisę pasidomėti, kaip Sakartvelas gerbia kitų šalių teisę branginti savo istoriją, kultūrą, rūpintis savo teritorijų saugumu. Mintyse kirba kad ir toks klausimas – kaip Sakartvelas žiūri į Azerbaidžano teisę susigrąžinti dėl separatistinių armėnų – rusų intrigų prarastą Kalnų Karabachą. Iki šiol nebūta nė menkiausių įtarimų, jog Sakartvelas klastingai žaistų dvigubus – trigubus žaidimus.

Bet štai šių metų sausio 20-ąją viename armėnų gausiai apgyvendintame Sakartvelo regione buvo restauruotas dar 1995-aisiais pastatytas paminklas Michailui Avagianui. Kam armėnams prireikė to paminklo?

Viskas paaiškėja, kai sužinai, jog M.Avagianas nieko gero Sakartvelui nepadarė, o štai Azerbaidžanui – pakenkė. Oficialusis Baku šį žmogų kaltina dalyvavus kariniuose veiksmuose prieš Azerbaidžaną okupuojant Kalnų Karabachą, taip pat kaltina dalyvavus ir azerbaidžanietiško Hodžaly miesto žudynėse. Tad gal statydami arba restauruodami Sakartvelo teritorijoje šį paminką armėnai ne tiek rūpinosi „savais reikalais“, kiek mėgino azerbaidžaniečius supriešinti su gruzinais?

Azerbaidžanas buvo priverstas pareikšti Sakartvelui oficialią protesto notą. Sakartvele gyvenantys azerbaidžaniečiai pareikalavo leidimo Tbilisyje prie parlamento surengti protesto mitingą. Iš pradžių Sakartvelo valdžia neleido, paskui – leido…

Man regis, dėl armėniškų intrigų Sakartvelas atsidūrė keblioje situacijoje.

Ypač akis bado žinia, jog paminklas iškilmingai atidengtas (restauruotas) sausio 20 dieną, kada visas Azerbaidžanas gedėjo 1990-aisiais sausio 20-ąją per sovietų kariuomenės įsiveržimą žuvusiųjų tautiečių (dėl Kremliaus palaimintos agresijos tądien Baku mieste žuvo 137 žmonės, 744 buvo sužeisti, o 841 – neteisėtai suimti).

Paskui viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, jog Sakartvelo valdžia ketina atidaryti kai kuriuos transporto koridorius, kurie palengvintų Armėnijos galimybę gabenti savo krovinius nepaisant Azerbaidžano interesų…

Vladimiras Putinas susitikimo su separatistinių Gruzijos respublikų vadovais metu. EPA-ELTA nuotr.

Ką tai galėtų reikšti – Sakartvelas kapituliuoja prieš Rusijos remiamos Armėnijos intrigas, laužo iki šiol galiojusias draugystės sutartis su Azerbaidžanu? Tokie svarstymai negali nerūpėti Lietuvai. Jei Sakartvelas nebegerbia Azerbaidžano teisės susigrąžinti savo teritorijas, kokios garantijos, kad vieną gražią dieną, vaizdžiai tariant, oficialusis Tbilisis nepuls pro pirštus žiūrėti ir į Lietuvos teisę turėti Vilnių ir Klaipėdą? Jei Sakartvelas nebesipriešina Kremliaus intrigoms, kokios garantijos, jog gruzinai pro pirštus nežiūrės, sakykim, ir į mūsų artimiausių brolių latvių ir šiaurinių kaimynų estų interesus?

Gruzijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Prašymą pateikti paaiškinimus dėl pastarųjų įvykių nusiunčiau Lietuvoje reziduojančiai Sakartvelo ambasadorei Khatunai Salukvadzei. Net telefonu kalbėjausi su Sakartvelo ambasados darbuotojais. Deja, iki šiol – keista tyla. Į klausimą, ar tikrai gruzinai nepajėgė sudrausminti separatistines nuotaikas kurstančių armėniškų organizacijų, ar tiesiog apsimetė, jog – nepajėgia sudrausminti, – atsakymo vis dar laukiu.

2019.02.18; 07:13

Batumi uostas

Kokių naujienų pastarosiomis dienomis nutiko Kaukazo regione? Armėnijoje leidžiami leidiniai nūnai pradėjo eskaluoti mintį, jog Gruzija yra pasisavinusi armėniškų žemių. Nežinia, ar ilgam, bet šiandien kai kurie armėniški leidiniai skelbia straipsnius, kurių autoriai akivaizdžiai kelia teritorines pretenzijas Gruzijai (Sakartvelas). Konkrečiai – Batumio miestui.

Prieš Gruziją nukreiptos armėniškos teritorinės pretenzijos persipynusios su klausimu, ką dera nuveikti, jog Armėnija galėtų laisvai importuoti grūdus tiek sausumos, tiek jūrų keliu („Lragir“ leidinys). Ši dilema Armėnijai iškilo po 2018 metų gruodžio 1 dienos, kai nustojo plaukioti keltas maršrutu Kaukazas – Poti – Kaukazas. Tai reiškia, kad skurstančiai Armėnijai nuo šiol bus sunkiau apsirūpinti grūdinėmis kultūromis.

Kaip išvengti sunkumų? Armėnijos žurnalistai rado „genialią“ išeitį. Jie nusprendė, kad išmintingiausia yra gruzinišką Batumio uostą … prijungti prie Armėnijos, ir tada armėnai turės žymiai mažiau bėdų atsigabenant grūdų. Žodžiu, savo vidaus bėdas taisydami armėnai pasielgė taip, kaip iki šiol labai dažnai elgdavosi – apkaltino savo kaimynus ir dar teritorines pretenzijas jiems paskelbė, girdi, Batumį būtų labai išmintinga prijungti prie Armėnijos. Armėnija vėl prisimina, kaip prieš 100 metų Turkija ir Rusija dalinosi Kaukazą neva nuskriausdama armėnus, tarsi kitų Kaukazo tautų Kremlius nebūtų apiplėšęs…

Bet net jeigu Batumis ir būtų kada nors priklausęs armėnų įtakos zonai, ar tai reiškia, kad dabar tarp valstybių nusistovėjusias sienas galima kaitalioti remiantis praėjusių šimtmečių sutartimis?

Gulbatas Rcchiladzė

Sakartvelo (Gruzijos) politologas Gulbatas Rcchiladzė, komentuodamas šių dienų armėnišką akibrokštą (haqqin.az), pareiškė, kad neverta stebėtis tokio pobūdžio Armėnijos išvedžiojimais. Taip, šitokie išsigalvojimai – visiška nesąmonė. Batumis visąlaik buvo gruzinų miestas. Kadaise jis buvo prijungtas prie Rusijos imperijos, bet po Pirmojo pasaulinio karo miestas ir vėl sugrįžo teisėtiems šeimininkams – Gruzijai. Pasak politologo, kažkodėl turkams nė į galvą nešauna mintis, jog Batumį pravartu susigrąžinti, nes kažkada, prieš šimtą metų, tarp Rusijos ir Turkijos virė ginčai, kas valdys gruziniškas teritorijas.

Gruzinų politologas G. Rcchiladzė nesureikšmina antigruziniškų pareiškimų, atkeliaujančių iš Jerevano. Jo manymu, Armėnijoje labai sudėtinga situacija: senos valdžios jau nėra, o naujoji – vis dar nežino, kaip pataisyti politinę ir ekonominę padėtį. Vienas iš būdų – apsimesti karštais patriotais nebūtais dalykais apkaltinant kaimynus bei reiškiant jiems absurdiškas teritorines pretenzijas.

Kaukazo istorijos žinovas, politologas Mamuka Arešidzė sako (haqqin.az), kad Armėnija seniai žinoma kaip valstybė, mėgstanti reikšti teritorines pretenzijas visiems, kas tik pasitaiko po ranka. Teritorinių pretenzijų deklaravimas – įprasta oficialiojo Jerevano taktika. Antigruziniškų pareiškimų dėl neva ginčytinų teritorijų būta ir praėjusiame amžiuje. Todėl nenuostabu, kad ir XXI amžiuje armėnai gali pradėt sekti panašias pasakas bei išsigalvojimus. Taip, Kaukaze būta tarpusavio vaidų, karų, nesusipratimų. 1920-aisiais metais kilo sumanymas Batumio uostui suteikti laisvojo jūrų uosto statusą, kad visi, jo paslaugomis besinaudojantys, galėtų prekes įvežti ir išvežti be muitų mokesčio. Bet pats miestas niekad nebuvo armėniškas. Jis nuo seniausių laikų buvo tik gruziniškas.

Mamuka Arešidzė

Politologas M. Arešidzė įtaria, kad armėnų žurnalistai, pradėdami vajų dėl Batumio sugrąžinimo armėnams, greičiausiai siekia sensacijų. Arba taip elgtis juos inspiruoja šiandieninė Jerevano valdžia, trokštanti visuomenės dėmesį nukreipti jai naudinga linkme.

Beje, šis kartas – tikriausiai ne paskutinis. Juk Armėnija yra išleidusi net „mokslinių“ monografijų, esą Tbilisis – nuo seno armėniškas miestas, tik atitekęs svetimiems, kai Armėnijai susiklostė itin nepalankios politinės sąlygos.

Jei oficialusis Jerevanas ir toliau laikysis šios taktikos – svaidysis kaltinimais dėl žemių kilmės, teritorinių pretenzijų greičiausiai neišvengs ir Lietuva. Juk Klaipėdoje, Kaune ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose jau pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. O ten, kur chačkarai, – ten neva įspausta ir armėniška pėda. Bent jau tokia nerašyta Jerevano pozicija.

Juolab kad Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas vis atkakliau eskaluoja mintį, esą Žalgirio mūšyje lietuviams mušti kryžiuočius padėjęs ir armėnų pulkas. O jei armėnai neva padėję lietuviams ginti savo interesus, vadinasi, lietuviai skolingi Armėnijai už pagalbą?

Ko Armėnija sumanys paprašyti manais už „paramą“ Griunvaldo lauke, – atvira tema.

2018.11.25; 09:30

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis lapkričio 1-2 dienomis dalyvaus Batumyje vykstančioje XII kasmetinėje Sakartvelo (Gruzijos) gynybos ir saugumo konferencijoje. Tai – didžiausias gynybai ir saugumui skirtas renginys. Jame, pasak Krašto apsaugos ministerijos, dalyvauja aukšto rango politikai, saugumo ir gynybos ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai ir spaudos atstovai. 

Konferencijoje bus diskutuojama apie kintančią Juodosios jūros regiono ir globalią saugumo situaciją, naujas grėsmes ir iššūkius, pasirengimą atremti juos bei Sakartvelo kariuomenės transformaciją ir jos pasirengimą tapti NATO nare.

R. Karoblis lapkričio 1-ąją pasisakys trečioje diskusijoje, kurios tema – „Euroatlantinės bendruomenės iššūkiai – prisitaikymas prie kintančios saugumo aplinkos“. Kartu su ministru šioje ekspertų diskusijoje dalyvaus Jungtinės Karalystės, Turkijos, Gruzijos, Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) atstovai.

Lietuvos krašto apsaugos ministerijos atstovai kasmet kviečiami dalyvauti šioje gynybos ir saugumo konferencijoje. Taip pat renginyje dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės atstovai, Seimo nariai.

Lankydamasis Batumyje R. Karoblis susitiks su Sakartvelo kolega, gynybos ministru Levanu Izorija ir jo pavaduotoja Lela Chikovani. Numatoma aptarti aktualius dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje klausimus ir Lietuvos paramą įgyvendinant Gruzijos gynybos reformą, taip pat ir esmines NATO ir Sakartvelo paketo iniciatyvas.

Ministras R. Karoblis pastarąjį kartą Gruzijoje lankėsi šių metų gegužės 25-27 dienomis, kai gynybos ministro L. Izorijos kvietimu dalyvavo Sakartvelo nepriklausomybės 100-mečio minėjimo renginiuose. 

Lietuva remia Sakartvelo nepriklausomybę, suverenumą ir teritorinį vientisumą, šalies narystės NATO ir ES siekius. Lietuva ir Sakartvelas gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2001 m., kai buvo pasirašytas dvišalis susitarimas.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-01