Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens. 

gaublys_
Gaublys

Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?

Lemtingi 2050-ieji

Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.

Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.

Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.

Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.

Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.

Kodėl daugėja gyventojų?

Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.

Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.

Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.

Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.

Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.

Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją

Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.

Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.

Rytų Europoje vyksta ateities procesai

Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.

Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.

Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.

 „Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?

Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius

Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?

Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.

2017.08.18; 06:40

Europos Sąjungos institucijos baigė derinti šūsnį dokumentų ir po kelerių metų derybų pagaliau atveria savo sienas Ukrainos piliečiams atvykti be vizų. Ta proga Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apsikeitė sveikinimais bei džiūgavimais. P. Porošenka net pasakė, kad taip Ukraina „galutinai įformino savo skyrybas su Rusijos imperija, ir būtent taip, filosofiškai, privalome tai suprasti“. 

Ukrainos piliečiai švenčia bevzio režimo į Šengeno erdvės šalis pradžią. EPA – ELTA nuotr.

Ar politikai buvo atviri? Ar sprendimas dėl vizų panaikinimo priimtas modeliuojant kaip tai paveiks ES ir pačią Ukrainą? Eiliniai žmonės Lvovo ir Kijevo gatvėse naujieną suprato labai paprastai ir galvoja tą patį, ką galvojo dažnas lietuvis 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą: emigruosiu!

Sutvirtės Ukrainos ir ES ryšiai

Europos Sąjungos vizų panaikinimas, pirmiausia, yra politinis Kijevo laimėjimas. Ukrainos politikai džiaugiasi įrodę rinkėjams, kad gali pasiekti realaus proveržio ir naudos savo šaliai. Daug kas pačioje Ukrainoje iki šiol netikėjo, kad tai įmanoma. Kokia tai svarbi žinia, parodė paties prezidento P. Porošenko kreipimasis į žmones per nacionalinę televiziją.

Antras svarbus politinis Kijevo laimėjimas yra konkurencinė kova su Maskva. Ukrainiečių visuomenė nėra iki galo vieninga ir sunkiai nutraukia gijas su Rusija, todėl bet kokia žinia, kad Ukraina pasiekė ką nors daugiau nei Rusija yra politinė sėkmė. Žmonės pradėjo lyginti ukrainietišką pasą su rusišku, o kadangi pastarasis neatveria bevizio režimo, tai akivaizdus įrodymas kas geriau. 35 eurai, kuriuos anksčiau ukrainiečiai mokėdavo už vizą – neturtingoje valstybėje dideli pinigai.

Europos Sąjunga, suteikdama bevizį režimą, politinius argumentus įvertino kaip svarbesnius nei visus kitus. Aiškiai buvo paremtos Ukrainos reformos, europietiška šalies kryptis ir suteikta vizija, kad Ukraina ir toliau gali artėti prie Europos Sąjungos, o tai reiškia ir artėti prie vakarietiškų gyvenimo standartų, kurie labai patinka gyventojams.

Kijeve džiaugiamasi, kad sutvirtės verslo ryšiai, bus paprasčiau ukrainietiškiems gaminiams atsidurti turtingoje ES rinkoje. Tikimasi, kad padaugės investicijų iš Europos, o Ukraina galėtų tapti Europos fabriku, pakeisdama brangstančią Kiniją ir nestabilią Turkiją.

 Ukrainoje Kremlius iki šiol skleisdavo daug mitų bei gandų apie Europos Sąjungą ir ypač NATO, taip siekdamas ukrainiečius atitolinti nuo suartėjimo su ES ar JAV. Ir tai veikdavo, nes užsienyje yra buvę vos 23 proc. šalies gyventojų. Gal savo akimis pamatę kaip gyvenama Vakaruose, patys ukrainiečiai labiau palaikys valstybės kursą į Vakarus?

Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje

Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Beregove, prie sienos su Vengrija, beveik visi automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Šios Ukrainos dalies, kurios gyventojai daugiausiai yra vengrų kilmės, pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvigubą pilietybę, o tai reiškia ir į emigraciją, kuria mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę. 

Bevizis režimas – didelis Ukrainos prezidento Petro Porošenkos nuopelnas. EPA – ELTA nuotr.

Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kuriame skaičiai apie migrantus gali būti kelis kartus didesni. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių sutvarkymą, kad žmogus yra vengrų kilmės, reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kispalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius keletą metų jo kaimo gyventojų skaičius daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujųjų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.

Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Italiją, Čekiją, Estiją, Vokietiją, bet didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš Rytų šalyje gali būti per 1 mln. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam laikui, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis, oficialiai atvykusių į Lenkiją, neužsilieka šalyje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.

Ukrainai gresia masinė emigracija

Kol Ukraina po karo sunkiai vaduojasi iš ekonominių griuvėsių, o vidutiniškai alga siekia vos 233 eurų, Europoje džiūgaujama dėl stipraus ūkio atsigavimo. Atskiros šalys ir tarptautinės organizacijos fiksuoja vis gerėjančius gamybos, prekybos, atlyginimų ir mažėjančio nedarbo rodiklius. Susidarė Ukrainai, kaip valstybei, labai nepalanki konkurencinė aplinka ir iškyla klausimas – kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti talentus gimtinėje. Ar kas nors rimtai apie tai galvoja Kijeve?

Lenkijos ūkio augimas irgi viršijo lūkesčius, šiemet jau pakeltas minimalus atlyginimas, pensijos, o nedarbas nukrito į 26 metus nematytas žemumas. Darbdaviai skatina vyriausybę įsileisti daugiau migrantų iš Ukrainos ir Vyriausybė tokius prašymus girdi. Čekija, kurioje nedarbo lygis dar mažesnis ir laisvų darbo vietų skaičius artėja prie 140 tūkst., darbo leidimų skaičių ukrainiečiams šiemet padidino dvigubai.

Taigi vizų panaikinimas Ukrainos piliečiams labai supaprastins darbo paieškas Vakaruose. Briuselyje teigiama, kad vizų atšaukimas nesuteiks leidimo dirbti, bet nėra abejonių, kad tai palengvins galimybę darbdaviams sutikti savo darbuotojus ir skatins emigraciją iš Ukrainos, kaip 2004 m. paskatino lietuvių emigraciją įstojimas į ES.

Ukrainoje – tikra šventė. EPA – ELTA nuotr.

Jau dabar visa Vakarų Ukraina nukabinėta skelbimais, siūlančiais darbą Lenkijoje, tas pats laikraščiuose ir internete. Daugėjant jau įsitvirtinusių ukrainiečių Lenkijoje, paskui juos atvyksta šeimos nariai, giminaičiai ir draugai. Šią tendenciją pastebėjo ir politikai. Naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda Berlyne aiškindamas, kodėl nenori priimti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, sako besibaiminantis, kad iš Ukrainos į Lenkiją gali atvykti dar keli šimtai tūkstančių žmonių.

Pastaruoju metu pastebima, kad į Lenkiją pradėjo vykti jau ne tik vakarinių Ukrainos sričių gyventojai, bet ir rytinių. Kol kas tai daugiausiai pabėgėliai iš okupuoto Donbaso, kurių šalyje atsirado apie 1,7 mln. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose regionuose – rasti būstą ir darbą. Net 56,4 proc. negali rasti darbo, o neturėjimas darbo yra labai rimta paskata išvykti.

Vis tik didžiausias masinės emigracijos į Europos Sąjungą užtaisas yra labai prastos nuotaikos tarp gyventojų.  Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. „Vakarai“ buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. „Daug žmonių nori išvykti, nes nėra ateities šioje šalyje“ – sako 21 m. studentė iš Kijevo Anastasija Dorošenko. Vyraujant tokioms depresinėms nuotaikoms, net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, rodo sociologinė apklausa. Tai žymiai daugiau nei prieš metus. Kitos apklausos šias tendencijas patvirtina. 65 procentai – tai labai grėsmingas skaičius, o ar matyti perspektyvų, kad artimiausiu laiku tokių norinčių išvykti sumažėtų?

Ką laimės Europa ir kas gresia Ukrainai?

Ukrainai gerinti ir stiprinti ryšius su Europos Sąjunga yra gyvybiškai svarbu. Kuo greičiau ukrainietiškos prekės atras kelius eksportui į Europą, tuo geresnių ekonominių rodiklių galima tikėtis. Ne mažiau svarbu ir investicijų pritraukimas, kuriam tikrai padės bevizis režimas, tačiau kaip Kijevas spręs emigracijos problemą yra visiškai neaišku. Ar šalis bus pasiruošusi netekti 3, 5, o gal 10 milijonų gyventojų?

Europos Sąjungos valstybės pasinaudos ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia, iš to išloš Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė centrinei Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisivilioti Ukrainos talentus, kurie galėtų sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV jau išviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, net atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkst.

Ukrainos žmonės protestuose Maidane aiškiai pasakė, kad nori savo šalies Europoje. Briuselyje tai buvo išgirsta, bet ar iš tikrųjų Ukraina pasiruošusi konkurencijai dėl savo žmonių išlikimo savo žemėje? Niūriai nuteikia ukrainiečių studentų, kurių kasmet vis daugėja Lenkijos universitetuose, apklausos rezultatai. Tik 2,4 proc. norėtų grįžti atgal į Tėvynę.

2017.06.11; 17:47

Geriausių mokslininkų, tokių kaip Wernheris von Braunas, perkėlimas į JAV po Antrojo pasaulinio karo padėjo Amerikai išvystyti branduolines bei kosmines technologijas ir užsitarnauti supervalstybės titulą. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Nuo to laiko pasaulinė konkurencija dėl talentų tik stiprėja. Į šias varžybas jau įsitraukė ne tik pirmaujančios Vakarų valstybės, bet ir naujos kylančios ekonomikos, tokios kaip Singapūras, Panama ar Kataras.

Ne talentai ieško darbo, o darbas ieško talentų

Vis didesnę reikšmę tiek pasaulio ekonomikoje, tiek kasdieniame gyvenime lemia aukštosios technologijos: kompiuteriai, internetas, robotai ir mobiliosios programos. Joms suvaldyti reikia vis daugiau žinių ir įgūdžių. Darbo rinka irgi reaguoja į iššūkius. Nekvalifikuotą darbą vis dažniau keičia mašinos, o darbuotojams jau nebeužtenka būti vien gerais savo srities specialistais. Darbdaviai pageidauja, kad specialistas puikiai išmanytų iš karto kelias sritis, o geros kompiuterių ar kalbų, ypač anglų, žinios yra savaime suprantamas reikalavimas. Norėdama atitikti tokius aukštus darbo rinkos reikalavimus, didelį spaudimą keistis patiria švietimo sistema. Iš mokyklų ir universitetų reikalaujama vis daugiau, o nespėjančios keistis mokyklos labai greitai netenka klientų vis spartėjančioje globalioje konkurencinėje kovoje.

1975 m. mažiau nei milijonas studentų studijavo užsienyje, 2010 m. tokių jau buvo daugiau nei 4 mln., o prognozuojama, kad 2025 m. skaičius išaugs iki 8 milijonų.

Valstybės institucijos ir verslo kompanijos vis labiau vertina talentų naudą tiek ekonomikos, tiek apskritai gerovės augimui. Griežtą migracijos politiką valstybės vis dažniau keičia atvirų durų politika, kuri ne tik leidžia laisvą migraciją, bet ir sudaro kuo geresnes sąlygas atvykėliams. Aišku, tai pasakytina ne apie visus migrantus, o tik apie tuos, kurie turi kvalifikaciją ir yra potencialiai naudingi. Nepageidaujamiems migrantams be kvalifikacijos sienos ir barjerai paskutiniu laiku net didėja.

Pirmoji šalis, pradėjusi kryptingą kovą dėl talentų, buvo Jungtinės Valstijos. Dar 1965 m. prezidentas Lyndonas B. Johnsonas pakeitė imigracijos taisykles ­– vietoj geografinių kvotų buvo nustatytos atskiros imigracijos kategorijos, iš jų svarbiausia buvo Amerikai naudingų įgūdžių įgijusiems specialistams skatinti. Šiais laikais smarkiai sustiprėjus globalizacijos įtakai, jau nebe valstybės ir įmonės sprendžia, kur bus kuriamos darbo vietos, o talentai nulemia, kur tos darbo vietos atsiras. 

Pavyzdys iš Lietuvos: pasaulinė kompanija „Uber“ nutarė atidaryti Vilniuje savo filialą tik tada, kai Lietuvoje buvo surastas talentingas, labai aukštus filialo vadovo kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis profesionalas.

Demografiniai pokyčiai, nauji sprendimai

Skraidantis stebėjimo aparatas – technikos stebuklas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Talentų reikšmė pasaulio ekonomikai vis auga ne tik dėl tobulėjančių technologijų iššūkių ir aštrėjančios konkurencijos, bet ir dėl demografinių pokyčių. Thomo Malthuso teorija, kad žmonių Žemėje daugės geometrine progresija ir tai baigsis kataklizmu, jau akivaizdu, kad nepasitvirtins. Mokslininkai mano, kad po kelių dešimtmečių gyventojų skaičius pasaulyje pasieks piką ir pradės mažėti. Su tokia tendencija jau susiduria Europos šalys, Karibai, Mikronezija, Japonija, ir tokių valstybių bei regionų, kur gyventojų skaičius mažėja, vis daugiau. Gimstamumas sparčiai mažėja ne tik išsivysčiusiose valstybėse, bet ir mažiau pasiturinčiuose kraštuose, tokiuose kaip Afrika ar Centrinė Azija, ir tai vyksta daug sparčiau, nei buvo manoma dar prieš kelis dešimtmečius.

Išsivysčiusioms Vakarų pasaulio šalims, kurių ekonomika paremta nuolatiniu augimu, nebeužtenka vietos talentų, todėl jos vis dažniau žvalgosi į užsienio kraštus ir siekia prisivilioti imigrantų, kurie padėtų išlaikyti gerovę. Kol kas Vakarams sekasi. Kaip skelbiama „Adecco Group“ tyrime, Vakarų pasaulio šalys pritraukia daugiausia talentų. Pirmame konkurencingiausių šalių dvidešimtuke Vakarų valstybių yra 18, tačiau sparčiai kyla nauji ekonominio augimo centrai, ir iššūkiai stiprėja.

Mokslas Vakaruose, karjera Rytuose

Per paskutinius 25 metus galios centrų geografija smarkiai išsiplėtė. Atsirado tokių miestų kaip Panama Sitis, Dubajus, Doha ar Singapūras, kurie dar neseniai buvo mažai žinomi, o dabar jau diktuoja pasaulines tendencijas. Jiems išaugti ir suklestėti buvo būtini talentai, o kadangi vietos švietimo sistemos tokių negebėjo greitai parengti, miestai pritraukė specialistų iš užsienio. Singapūre užsienyje gimusieji sudaro net 43 proc. gyventojų.

Nauji pasauliniai centrai mažai rūpinasi nelygybe, mažumų teisėmis, socialine apsauga, tačiau sudaro išskirtines sąlygas talentams, kurie suteikia prielaidas greitam augimui. Maži mokesčiai, jokių darbo reglamento ribojimų ir laisvė kapitalui, nesvarbu, iš kur jis gautas. Su tokiomis sąlygomis sunku konkuruoti net Londono ar Niujorko miestams, o kairiųjų politikų, kurie propaguoja lygias teises ir vienodas sąlygas visiems, ideologija patiria didžiulį spaudimą. Neseniai atskleistas vadinamasis „Panama Papers“ atvejis parodė, kad nedidelė Panama sudaro didelę konkurenciją visam Vakarų pasauliui.

Kylantys miestai Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Katare ar Saudo Arabijoje nelinkę investuoti į ilgai trunkančią švietimo sistemą, o pirmenybę teikia jau atsiskleidusiems talentams. Socialinio tinklo „LinkedIn“ apklausa rodo, kad šie centrai vis dažniau laimi konkurencinę kovą ir vilioja specialistus iš stiprias švietimo sistemas turinčių Italijos, Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės, o jos savo ruožtu stengiasi pritraukti naujų specialistų iš atlyginimais negalinčių konkuruoti Rytų Europos, Rusijos ar Lotynų Amerikos.

Pralaimėtojos ­– Rytų Europa ir Rytų Azija

Konkuruojant dėl talentų vis svarbesnė tampa ne konkreti valstybė, o regionas ar miestas. Kai specialistai renkasi, kur gyventi, jie svarsto, Vilnius, Stokholmas ar Londonas, o šalys praranda reikšmę. Kai kalbama apie Jungtinių Valstijų konkuravimą dėl talentų, turima mintyje patraukliausius jų centrus – Niujorką, Los Andželą ar Silicio slėnį, o Alabamos valstija ar Detroitas nėra tarp patraukliausiųjų. Mažos valstybės net įgauna pranašumą, nes sugeba greitai keistis, reaguoti į iššūkius ir prisitaikyti. Tokią sėkmės istoriją sukūrė Airija, kuri pritraukė talentų, šie atvedė investuotojus, ir atvirkščiai. Airijos „Google“ padalinyje darbuotojai, gimę užsienyje, sudaro per 70 procentų.

Stiprėjant pasaulinėms varžyboms dėl talentų atsiranda ne tik laimėtojai, bet ir pralaimintys. Didžiausios talentų tiekėjos pasaulyje yra Kinija ir Indija. Jos nesuspėja augti taip sparčiai, kad suteiktų geriausias sąlygas visiems iš savo labai jaunų visuomenių. Sudėtinga situacija yra ir Rytų Europoje bei Rytų Azijoje. Rytų Europa, išsiplėtus Europos Sąjungai, buvo pastatyta į nelygiavertę konkurencinę kovą su Vakarų valstybėmis ir akivaizdu, kad joms pralaimi. Rytų Azijos šalys, tokios kaip Japonija, Pietų Korėja ar Taivanas, yra labai homogeniškos, skeptiškai žiūri į imigrantus, o kartu sparčiai prastėja jų demografiniai rodikliai.

Braižydami ateities grafikus mokslininkai teigia, kad Vakarų pasaulis susidurs su vis aštresne pasauline konkurencija. 2030 m. daugiausia talentų pritrauks jau ne tradicinės išsivysčiusios šalys, o Indija, Kinija, Brazilija ar Indonezija, todėl išlaikyti aukštą gerovės lygį bus vis sunkiau. Tokios prognozės yra perspėjimas ne tik pirmaujančioms Jungtinėms Valstijoms, Vokietijai, Japonijai ar Jungtinei Karalystei, bet ir labai rimtas signalas jau dabar atsiliekantiems regionams ir miestams Rusijoje, Rytų Azijoje ir Rytų Europoje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.20; 06:15

Jeigu reiktų apibūdinti tipinį rusą ar rusę, turbūt prisimintume sovietmečiu populiaraus rusų kino filmo herojų Šuriką, Sergejų Beliakovą iš televizijos laidos „Naša Raša“ ar dainininkę Alą Pugačiovą. Stačiatikiai, baltaodžiai, dažnai šviesių plaukų ir melsvų akių.

Tačiau jau artimiausioje ateityje rusai atrodys visai kitaip. Rusijoje vyksta dideli demografiniai pasikeitimai, kurie atneš ir daug socialinių pokyčių.

Visuomenė keičiasi

Gytis Janišius, šio komentaro autorius

Kaip ir visos posovietinės valstybės, Rusija po 1991 m. krito į gilią demografinę duobę. Mirtingumas ir emigracija išaugo, o gimstamumas smarkiai sumažėjo. Pasak vyriausiojo Rusijos sanitarijos gydytojo Genadijaus Oniščenkos, pusę visų mirčių Rusijoje lemia alkoholis. Gyventojų skaičius smuko maždaug 7 milijonais.

Pastaraisiais metais gyventojų skaičius stabilizavosi, tačiau visuomenėje įvyko svarbių pokyčių: etninių rusų toliau sparčiai mažėja, o jų vietą užima migrantai iš Centrinės Azijos ir didesnes šeimas turintys Šiaurės Kaukazo bei Uralo gyventojai.

Etninių rusų mažėja

Rusijos gyventojų skaičius ir sudėtis visoje šalyje keičiasi labai nevienodai. Europinėje dalyje, kur daugiausia gyvena etniniai rusai, demografinė situacija ir toliau labai bloga.

Vaikų gimsta mažiau, negu miršta žmonių. Blogiausiai atrodo Pskovo regionas, kur 1000 žmonių gimsta 8,8 mažiau kūdikių, nei miršta žmonių, toliau rikiuojasi Tulos (-8,4), Tverės (–8,3) ir kiti europiniai regionai. Visai kitokia situacija Šiaurės Kaukaze, ten, priešingai, gyventojų sparčiai daugėja. Kūdikių gimsta kur kas daugiau, nei miršta žmonių: Čečėnijoje (+17,6), Ingušijoje (+15,4), Dagestane (+11,7). Neatsilieka ir kiti etniškai nerusiški regionai, tokie kaip Tuva ar Altajus.

Etninių rusų skaičius šalyje kol kas yra didelis. Nuo 82 proc., buvusių iki Sovietų Sąjungos žlugimo, jis nusmuko iki 80 proc. dabar, tačiau tendencijos labai nepalankios. Vis daugėja sričių, kur etniniai rusai tampa mažuma.

Per paskutinius porą dešimtmečių rusai mažuma tapo Jakutijoje ir Čerkesijoje, dar dešimtyje sričių toks pasikeitimas įvyks artimiausiame dešimtmetyje. O Šiaurės Kaukaze rusai visada buvo mažuma, antai Ingušijoje etninių rusų tėra vos 0,8 procento.

Kartu su mažėjančiu etninių rusų skaičiumi menksta ir stačiatikių. Demografai skaičiuoja, kad vidutiniškai rusės gimdo po pusantro vaiko, o islamą išpažįstančios čečėnės ir ingušės – atitinkamai po 3,5 ir net po 4 vaikus.

Rusai emigruoja, azijiečiai imigruoja

Rusijos gyventojų sudėtis keičiasi ir dėl migracijos. Daug labiau linkę išvykti vietiniai vokiečiai, žydai, lietuviai, lenkai, latviai ir patys rusai. Tarp populiariausių emigracijos krypčių yra Vokietija ir Izraelis. Pasak oficialių pranešimų, kasmet emigruojančių žmonių skaičius siekia maždaug 170 tūkst., tačiau atvyksta gerokai daugiau ir tai leido stabilizuoti gyventojų skaičių šalyje. Kasmet Rusijoje legaliai apsigyvena apie 300 tūkst. žmonių. Daugiausia tai atvykėliai iš Centrinės Azijos, Balkanų ir Rytų Azijos. Neseniai į Rusiją persikėlė daug ukrainiečių po neramumų Donecke ir Luhanske, tačiau tai išskirtinis atvejis.

Šalia legalios imigracijos ir oficialiai skelbiamos informacijos, kurią pateikia Rusijos valstybinės institucijos, dar egzistuoja ir nelegali imigracija. Kaip skaičiuoja Jungtinių Tautų pareigūnai, Rusija yra viena labiausiai migrantus pritraukiančių šalių. Šią statistiką kiek koreguoja tai, kad daug etninių rusų grįžta iš buvusių sovietinių respublikų atgal į savo istorinę tėvynę. Vis dėlto, be maždaug 3 milijonų legaliai gyvenančių imigrantų, dar yra maždaug 4 milijonai nelegalių migrantų iš buvusių sovietinių respublikų. Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose miestuose susikūrė ištisi darbo migrantų kvartalai. Dėl imigracijos Rusijoje sparčiai didėja uzbekų, tadžikų, armėnų, kirgizų bendruomenės.

Kitas didelis imigracijos šaltinis yra Kinija, iš jos į Rusiją yra persikėlę apie 0,5–1 mln. žmonių. Kinai atvyksta ne tik į miestus, kaip kiti darbo migrantai, juos labai domina ir teritorijos Sibire šalia sienos su Kinija.

Demografiniai pokyčiai paveiks politiką

Rusija visada buvo atsisukusi į Europą, nors didesnioji šalies teritorijos dalis yra Azijoje. Rusus su europiečiais ilgus amžius siejo indoeuropiečių kalba, krikščionybė, panaši kultūra ir tradicijos. Europa visada buvo turtingesnė ir pažangesnė, todėl Rusijai ji natūraliai buvo ir įdomesnė.

Keičiantis demografijai, stiprėja ryšiai, kurie anksčiau buvo silpni. Niekada Rusija nebuvo suvokiama kaip islamo valstybė, bet daugėjant musulmonų neabejotinai tvirtės ryšiai su islamo valstybėmis, šalyje vis stiprės ir islamo atneštos problemos – radikalizmas, valstybės ir religijos sutapatinimas, priešprieša tarp šiitų ir sunitų bei kt. Dėl išaugusių azijiečių bendruomenių galima prognozuoti, kad Rusija ateityje vis labiau gravituos link Azijos ir iš lėto tols nuo Europos. Tai gali lemti ir vis didesnį atsisakymą europinių vertybių, tokių kaip žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas, demokratijos plėtra ir kt.

Vis didėjančios etninės bendruomenės kelia įtampą tarp pačių rusų. Dešinieji ekstremistai sulaukia didelio visuomenės palaikymo, o ksenofobinės ir rasistinės idėjos šalyje vis labiau plinta. Ar Rusijos vadovai imsis kokių nors bandymų keisti ir reguliuoti etninę situaciją, ar paliks tai savieigai? Vis dėlto neabejotina, kad demografiniai ir socialiniai pokyčiai Rusijoje turės įtakos ir šalies politikai.

2017.05.15; 18:15

2007 m. prie turtingųjų klubo – Europos Sąjungos – prisijungė dvi naujos narės Bulgarija ir Rumunija ir iškart užėmė paskutines vietas pagal daugelį lyginamųjų kriterijų. 2017-ųjų sausio 1 diena yra šios sukakties 10 metų jubiliejus, kol kas valstybių laimėjimai kuklūs.

Antrarūšiai Europoje

Abi kaimyninės šalys panašios savo politine, socialine ir ekonomine situacija, tačiau didelių tarpusavio simpatijų irgi nėra. Tai iliustruoja susisiekimo situacija tarp kaimynių. Bendra siena tęsiasi net 631 km, iš kurių 470 km vingiuoja Dunojumi, per kurį ilgą laiką buvo vos vienas tiltas. Antras tiltas, padedant Europos Sąjungai, pastatytas tik prieš keletą metų, tačiau jau daug kartų remontuotas, o vairuotojai skundžiasi dėl amžinų spūsčių kertant sieną. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Abi valstybes kamuoja visos tradicinės Rytų Europos problemos: mažas gimstamumas, didelė emigracija, užsienio investicijų trūkumas, prastai apmokamos darbo vietos, valstybinio sektoriaus silpnumas ir politinis nestabilumas. Per dešimt metų Rumunijoje Ministras Pirmininkas pasikeitė 9 kartus, Bulgarijoje situacija nedaug geresnė, premjeras keitėsi 7 kartus. Gyventojai apie savo politikus irgi turi Rytų Europai būdingą nuomonę: vyruoja visuotinis nusivylimas, parlamentų populiarumas žemas, todėl dažni mitingai, o dar dažnesnė protesto forma ­yra emigracija.

Abiems šalims Briuselis kol kas nenori leisti prisijungti prie Šengeno erdvės, nes bijoma, kad migracija iš šalių dar labiau išaugs. Jau ir dabar Britanijos spauda nuolat trimituoja apie rumunų ir bulgarų antplūdį. Nepaisant valdančių Londono politikų pareiškimų apie imigracijos stabdymą, šiemet bulgarų ir rumunų atvyko rekordiškai daug ir jie sudarė didesnę pusę visų naujų imigrantų iš ES.  

Prioritetas – kova su korupcija

Ne tik ekonominiai rūpesčiai yra didelės emigracijos iš Rytų Balkanų priežastis, kitos ypač aštrios problemos yra socialinė nelygybė bei korupcija. 2004 m. Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į Europos Sąjungą net buvo atidėtas dėl didelės korupcijos ir nevaldomo organizuoto nusikalstamumo. Šalys pažadėjo imtis radikalių priemonių šiai problemai spręsti, tačiau Bulgarijai imtis realių veiksmų vis trukdo politiniai nesutarimai. Patys bulgarai juokauja, kad geriausias būdas kovoti su nusikalstamumu yra nusikaltėlių emigracija.

Kol tarptautinė organizacija „Transparency International“ Bulgarijoje fiksuoja didžiausią korupcijos lygį visoje ES, daug geresnių rezultatų pavyko pasiekti Rumunijai. Šalyje buvo įsteigta speciali nepriklausoma kovos su korupcija institucija Nacionalinis antikorupcijos direktoratas (rumuniškai DNA) su labai plačiais įgaliojimais. Šiai organizacijai buvo pavesta kovoti ne su mažais kyšininkavimo atvejais, bet susitelkti išskirtinai į stambaus masto bylas, neapeinant ir aukščiausių politikų. Vien 2015 m. tarnyba pateikė kaltinimus 1250 asmenų, tarp jų net buvusiam premjerui Victorui Pontai, 5 ministrams, Bukarešto merui ir 21 parlamentarui. Tai labai patinka gyventojams ir verslininkams, nors vietos politikai kaltina pareigūnus politiniu susidorojimu ir tendencingais tyrimais. 

Tarp Rusijos ir Turkijos

Abi šalys kenčia ne tik dėl vidaus problemų, bet jų gausu ir išorėje. Užsienio diplomatams Rytų Balkanuose jau kelis šimtmečius neleidžia atsipūsti dvi neramios kaimynės Rusija ir Turkija.

Nors Rumunija neturi tiesioginės sienos su Rusija, bet jos priešprieša su Maskva yra sena. Rumunija turi daug interesų Moldovoje, kurią visai norėtų matyti bendroje valstybėje ar bent ES nare, bet tam aktyviai priešinasi Rusija, kuri yra dislokavusi karius Padnestrėje. Taigi Bukareštas nuolat turi būti budrus ir visada turėti planą B, jeigu situacija Moldovoje taptų nestabili, o kad ji gali radikaliai pablogėti rodo Krymo aneksija ir įvykiai Rytų Ukrainoje.

Priešingai nei Rumunija, Bulgarija visada išlaikė draugiškus santykius su Maskva, kartais net per daug artimus. Rusų oligarchai labai pamėgo Bulgarijos kurortus, prisipirko daug nekilnojamojo turto ir pastebima, kad jie siekia daryti net politinę įtaką bulgarų politikams. Per kiekvienus rinkimus Bulgarijoje iškyla santykių su Rusija klausimas ir kandidatai vertinami ar yra palankūs, ar nepalankūs Maskvai.

Paskutiniu metu Sofijos valdžiai rūpesčių kelia pietinė kaimynė Turkija. Migrantai iš Artimųjų Rytų atrado kelią per Bulgariją į Vakarų Europą, o tai visai nepatinka ir taip neturtingai valstybei. Turkija nesaugo savo sienos ir nuolat grasina pasitraukti iš bet kokių tarpusavio derybų bei užtvindyti Europą migrantais, kurių didelė dalis plūsteltų į Bulgariją.

Rumunijos ekonomika pajėgesnė

Rumunija ir Bulgarija iš esmės yra tame pačiame ekonomikos lygyje jau daug dešimtmečių. Rumunija turi šiek tiek savo naftos ir dujų, o Bulgarija turi stiprų traukos centrą – ilgus smėlėtus paplūdimius. Po stojimo į Europos Sąjungą abiejų šalių ekonomikos kilo sparčiai, bet 2009 m. abi smarkiai ir krito kartu su pasauline finansų krize. Dabar ūkio augimas stabilizavosi ir rodo neblogus rezultatus, tačiau gyventojai pagerėjimo tikėjosi daug greičiau ir daug labiau jaučiamo.

Kaip vieną svarbiausių problemų Rytų Balkanų šalims Tarptautinis valiutos fondas nurodo drastišką gyventojų mažėjimą, kurį, pirmiausia, lemia emigracija. Per paskutinius 5 metus Bulgarija neteko 200 tūkst. gyventojų, Rumunija 600 tūkst. Tai vieni blogiausių rodiklių pasaulyje. Bulgarijoje gyventojų dabar yra apie 7 mln., nors prieš dvidešimt metų jų buvo 2 mln. daugiau. Rumunijoje situacija irgi tokia pat bloga, šalis nuo 1990 m. jau neteko 3 mln. gyventojų.

Paskutiniu metu Rumunija rodo kiek geresnius ekonominius pasiekimus. Šiai šaliai pavyko pritraukti stambių investuotojų, sumažėjo nedarbo lygis, auga darbuotojų produktyvumas ir jų algos jau viršija kaimynų už Dunojaus. Tai geri signalai, bet iki tikrai turtingų valstybių Vokietijos ir Jungtinės Karalystės standartų dar toli, nes Balkanų šalių ekonomikos ir gerovės lygis yra maždaug triskart menkesni.

Per 10 metų abiems šalims nepavyko pakartoti Airijos ekonomikos stebuklo, tačiau jau keletą metų abi šalys stabiliai ekonomiškai auga. Tai teikia vilčių, kad antrasis dešimtmetis Europos Sąjungoje bus sėkmingesnis. Bankas „Unicredit“ abi valstybes pavadino labai perspektyviomis ir ragina investuotojus nelaukti. Artimiausioje ateityje laukiama sparčios plėtros Bulgarijos ir Rumunijos nekilnojamojo turto rinkoje, prekyboje ir paslaugų sferose.

2017.04.18; 06:23

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, neseniai išgyveno pieno sektoriaus krizę: supirkimo kainos krito, dalis ūkininkų pasitraukė iš pieno gamybos, vyko mitingai, o vyriausybė turėjo įsikišti ir biudžeto pinigais paremti sudėtingoje situacijoje atsidūrusią verslo šaką.

Bet kaip tai galėjo nutikti? Juk jau esame įpratę prie kalbų apie vis augantį Žemės gyventojų skaičių ir būsimą maisto trūkumą? Tokios kalbos jau praeitis! Žmonių populiacijos augimas lėtėja, o ateityje maisto ne tik netrūks, bet jo bus gerokai per daug.

Kaip atsiranda kainos?

Maisto kainas lemia daug veiksnių. Vidinė situacija kiekvienoje šalyje yra skirtinga: mokestinė aplinka, valstybinis reguliavimas, konkurencija, atstumas nuo maisto gamintojų. Išorinės priežastys lemia trumpalaikius maisto kainų svyravimus: derliaus dydis, stichinės nelaimės, valiutų svyravimai, karai, naftos kainų pokyčiai. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę kainų perspektyvą dešimtmečiui ar dar ilgesniam periodui, pagrindiniai kainų faktoriai, kaip teigia Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai OECD), yra du: gyventojų skaičiaus augimas ir jų perkamoji galia. Trečias faktorius, kuris irgi yra svarbus, tačiau laikomas neišvengiamu, yra žemės ūkio produktyvumo augimas. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Atskirose šalyse dėl vietos specifinės situacijos galima matyti kainų pokyčius, kaip atsitiko Lietuvoje po euro įvedimo 2015 m., tačiau apskritai maisto kainos, atmetant infliaciją, pasaulyje nekilo net 7 metus. Tik 2016 m. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (angliškai FAO) pagaliau fiksavo maisto brangimą, kurio buvo laukiama nuo 2009 m. balandžio.

Bendros pasaulinės kainų tendencijos toli gražu nerodo, kad maistas visame pasaulyje kainuoja vienodai. Anaiptol, brangiausiame pasaulio mieste Singapūre tų pačių produktų kainos bus visiškai kitokios nei Lietuvoje ar Akros turguje (Gana, Afrika), tačiau pakilus pasaulinėms kainoms tai atsilieps ir Singapūre, ir Lietuvoje, ir Akroje.

Derliai bus 80 proc. didesni

Kanados finansų ministro patarėjas ekonomikos plėtrai Dominicas Burtonas sako, kad Kanados niša pasaulinėje globalioje ekonomikoje turėtų būti žemės ūkis, todėl būtina sparčiai diegti inovacijas. Būdama penkta didžiausia pasaulio žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, Kanada išgyvena technologinę revoliuciją. Geresniam ūkininkavimui pasitelkiami dronai, kosminiai palydovai, robotai, mobilusis ir GPS ryšys. Aukštosios technologijos užtikrina, kad kiekvienas augalėlis gautų subalansuotą vandens ir mineralinių medžiagų derinį, o genetiškai modifikuotos veislės pritaikytos augti sausoje, šaltoje ar akmenuotoje dirvoje ir duotų didžiausią derlių. Kanada ne vienintelė tokia išmani šalis, ją seka Australija, JAV, Izraelis, Naujoji Zelandija ir Europos šalys.

Tarptautinės organizacijos OECD ir FAO prognozuoja, kad augantis produktyvumas leis 80 proc. padidinti dabartinį žemės ūkio derlių. Atsirandant naujoms atsparesnėms augalų ir gyvulių rūšims, žemės ūkiui bus galima skirti naujus žemės plotus Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, o aukštos gerovės šalys didesniems derliams gauti pasitelks aukštąsias technologijas. To pakaks patenkinti augantį maisto poreikį.

Gyventojų skaičiau augimas lėtėja

Pagrindinis faktorius kodėl maisto kainos gali augti net augant produktyvumui yra žmonių skaičius Žemėje. Maistas yra pagrindinis gyvybės šaltinis, todėl žmonės jo tiesiog negali atsisakyti. Gyventojų skaičiaus dinamika yra svarbi prognozuojant ateities maisto kainas. Jungtinės Tautos skaičiuoja, kad 8 mlrd. žmonių Žemėje gyvens 2024 m., 9 mlrd. 2038 m., o 10 mlrd. 2056 m. Tai jau daug konservatyvesnės prognozės nei tos, kurios buvo daromos 1960 m.

Gyventojų skaičius pasaulyje dabar auga ne dėl to, kad moterys statistiškai gimdo daug vaikų, bet todėl, kad didelė visuomenės dalis yra tokio amžiaus, kai susilaukiama vaikų. Yra šalių, kaip Nigeris, Somalis, Malis ar Čadas, kur moterys vidutiniškai dar gimdo po šešis vaikus, tačiau tai jau išimtys. Net ir šiose šalyse vienos moters gimdymų skaičius su kiekviena karta sparčiai mažėja. Dauguma pasaulio moterų dabar gimdo vidutiniškai po 1–3 vaikus per gyvenimą. Vos tik pagerėja gyvenimo sąlygos, šeimos renkasi turėti mažiau vaikų, o daugiau laiko ir išteklių skirti savo pačių poreikiams. Kasmet vis padaugėja regionų, kuriuose gyventojų ima mažėti.

Gyventojų skaičiaus augimo tempai lyginant su 1965–1970 m. jau sumažėjo du kartus ir toliau mažėja. Taigi jau galima prognozuoti, kada žmonija pasieks savo maksimalią populiaciją ir ims trauktis.

Maisto perteklius ir maisto trūkumas

Kitas faktorius, lemiantis maisto kainas yra žmonių perkamoji galia. Žmonių populiacija pasaulyje auga, bet netolygiai. Turtingiausiuose pasaulio regionuose Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje ar Okeanijoje gyventojų skaičius ir ateityje išliks panašus arba kils labai pamažu, o didžiausias gyventojų prieauglis prognozuojamas Afrikoje ir Azijoje. Iki 2050 m. Afrikoje atsiras 1,5 mlrd. naujų gyventojų, Azijoje 900 mln. Šių regionų ekonomika turėtų augti, tačiau nepanašu, kad per artimiausius kelis dešimtmečius pasivytų Europos ar JAV gerovės lygį, ypač jei kalbama apie Afrikos šalis. Taigi besivystančių šalių gyventojai negalės pirkti tiek daug ir tokio įvairaus maisto, kaip turtingųjų šalių gyventojai, o tai svarbi aplinkybė maisto gamintojams.

Nepaisant to, kad maisto ir ateityje bus pakankamai, o kainos neturėtų didėti, vis tiek išliks iššūkis, kaip panaikinti badą.

Apie 20 proc. pasaulio gyventojų vis dar valgo nepakankamai. Būtent tokiuose nepriteklių regionuose, kaip arabų šalys ir užsachario Afrika, gyventojų daugėja sparčiausiai. Šie regionai išsidėstę sudėtingose gamtinėse sąlygose: didelis karštis, vandens trūkumas, dykumos, o prie to prisideda politinis nestabilumas, žemas raštingumas, radikalizmas, todėl vyriausybėms sunku skatinti ekonomiką ir pritraukti investicijų. Arabų šalys, be to, dar yra labai priklausomos nuo naftos eksporto. Naftos kainoms laikantis žemumoje, vyriausybės susiduria su dideliais iššūkiais. Maisto kainos ir dabar yra per aukštos didelei arabų visuomenės daliai, todėl Šiaurės Afrikos ir Persijos įlankos valstybių vyriausybės išleidžia net 5,8 proc. BVP subsidijoms, kad maistas būtų pigesnis. Taigi nepasiturinčių šalių gyventojams siekiant išvengti skurdo vis dar išliks kaip vienas pagrindinių sprendimo būdų – emigracija į turtingesnius regionus, tokius kaip Europa.

2017.04.15; 09:14

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris vienu iš savo veiklos prioritetų yra pasirinkęs urbanizacijos temą ir ypač akcentuoja sostinių reikšmę nacionaliniame bei tarptautiniame kontekste. Dėl savo administracinės, ekonominės ir simbolinės galios sostinė gali būti viso regiono ūkio katalizatorius, rodyti lyderystę aplinkosaugos, socialinėje ir politinėje srityse.

Vis tik nevaldoma sostinės plėtra gali tapti ir dideliu galvos skausmu visai valstybei, ypač jei šalis nedidelė. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Miestų reikšmė vis auga

J.C. Junckerio vadovaujama Komisija pastebi, kad ambicingi Europos Sąjungos tikslai gali būti pasiekti tik įtraukus miestus. Jie tapo svarbiausias faktorius, kalbant apie bet kokį sektorių: ekonomiką, aplinkosaugą, socialinius reikalus, net žemės ūkį. 72 proc. ES visuomenės gyvena miestuose, todėl pateisinama, kad 2014–2020 m. finansavimo perspektyvoje jų vystymui ketinama skirti beveik 80 mlrd. eurų.

Pagrindinės Europos miestų skatinimo kryptys, kurioms Europos Komisija ketina skirti dėmesį yra ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas, didesnis miestų įtraukimas į vieningą viso žemyno rinką, parama aplinkai draugiškoms veikloms, saugumo ir teisingumo užtikrinimas, veiksminga migracijos politika bei pilietinės visuomenės plėtra.

Europiečių dėmesys miestams neatsitiktinai pateko į Senojo žemyno politikos darbotvarkę. Visame pasaulyje miestai auga greitai, jų daugėja ir jų reikšmė tampa net svarbesnė nei atskirų valstybių. 75 proc. didžiausių pasaulio kompanijų yra įsikūrusios 20 turtingiausių pasaulio miestų. Miesto reikšmė ir jo klestėjimas nebūtinai reiškia, kad jame turi gyventi labai daug žmonių. Sociologas Christopheris Chase‘as-Dunnas pastebi, kad ekonominis išsivystymas, ūkio augimas, politinis stabilumas ir sugebėjimas pritraukti užsienio investicijas yra svarbiausi miestų sėkmės faktoriai. Galima apibendrinti, pasak jo, kad miesto ryšiai globalioje erdvėje yra svarbesni nei jo dydis.

Sostinės – Europos flagmanai

Europos Sąjunga džiaugiasi vieninga rinka ir vis dažniau kitose šalyse suvokiama kaip vienas ūkio vienetas, tačiau tuo pačiu joje veikia nacionalinės valstybės su savo sostinėmis. Miestai sostinės yra didelis privalumas konkuruojant su kitais globaliais pasaulio regionais, tokiais kaip Kinija, Indija ar JAV, kurios sostinių visgi turi po vieną.

Vilnius. Jono Basanavičiaus gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kelno ekonominių tyrimų institutas ištyrė 15 Europos šalių sostinių ekonominę reikšmę tų valstybių ekonomikai ir nustatė, kad tik vienintelis Berlynas daro neigiamą įtaką Vokietijos BVP. Visų kitų sostinių ekonomika duoda didelę pridedamąją vertę šalims. Atėnai prideda 19,9 proc. BVP Graikijai, Paryžius 15 proc. Prancūzijai, Praha 14,2 proc. Čekijai ir t.t.

Išimtinis Berlyno atvejis kaip tik parodo, kad sostinė dėl savo simbolinio, administracinio ir politinio statuso suteikia papildomo gyvumo visam regionui. Žinant Berlyno istoriją, kad miestas buvo padalintas, išgyveno ekonominį ir socialinį sujungimo šoką ir visiškai atgavo sostinės statusą tik 1999 m., akivaizdu, ko Vokietija buvo netekusi. Kiti miestai Hamburgas, Miunchenas, Frankfurtas pasidalino privalumus, tačiau buvo prarastas sinergijos efektas. Tačiau, kaip sakė buvęs Berlyno meras Klausas Wowereitis, Berlynas yra „neturtingas, bet patrauklus“, todėl miesto ateitis, tikriausiai, bus šviesi.

Europos miestai nedideli, bet reikšmingi

Europos statistikos agentūra „Eurostat“ įvairiais pjūviais išnagrinėjusi duomenis apie Europos sostines, skelbia, kad šie miestai yra žemyno inovacijų, naujovių, mokslo, ūkio ir švietimo lyderiai. Sostinės yra skirtingo dydžio, nuo Valetos (7 tūkst. gyventojų) iki Londono (8,6 mln.), tačiau visi yra labai reikšmingi savo regionui. „Eurostat“ pastebi, kad nors savo šalyse Europos sostinės yra didelės, tačiau pasaulio mastu tai ne tokie ir dideli miestai. Tokijas (37,8 mln. gyventojų), Delis, Pekinas ar Buenos Aires yra gerokai didesni megapoliai. 

Lietuviški pavadinimai Vilniuje nūnai – reti. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Kaip ir kitose šalyse, daugumos Europos sostinių BVP vienam gyventojui didesnis nei kituose aplinkiniuose regionuose. Išimtys – Vokietija, Italija ir Nyderlandai. Vokietijoje didžiausias BVP vienam gyventojui buvo sukuriamas Hamburge, o Berlynas buvo vienintelis sostinės regionas, kuriame BVP vienam gyventojui nesiekė nacionalinio vidurkio. Italijos sostinės BVP vienam gyventojui buvo šeštas pagal dydį, nusileisdamas šiauriau esantiems regionais. Nyderlanduose Groningenas buvo vienintelė teritorija, kurios vidutinis BVP vienam gyventojui buvo didesnis nei sostinėje.

Sostinės sudaro labai reikšmingą dalį šalių ekonomikoje, vidutiniškai 25–40 proc. Kuo šalis mažesnė, tuo sostinės svoris linkęs didėti. Rygos ar Talino BVP indėlis viršija 60 proc. tų valstybių generuojamos ekonomikos. Tai gali tapti ne tik privalumu, tačiau ir nemažu iššūkiu.

Kaip suvaldyti sostinės augimą

Aukštesnis gyvenimo lygis, platesnės galimybės ir kitokie sostinės patrauklumai gali peraugti į sunkiai suvaldomą plėtrą. Pastebima tendencija, kad Rytų Europoje, kurią kamuoja demografinės problemos, sostinės auga nustelbdamos ir net gniuždydamos kitus miestus bei regionus. 2004–2014 m. Talinas savo svorį Estijos ekonomikoje padidino nuo 39,3 iki 43,5 proc., šiek tiek mažesnės, tačiau tokios pat tendencijos vyko Rygoje ir Vilniuje. 

Vakarų Europoje patraukliausi miestai Londonas ar Paryžius taip pat susiduria su spaudimu plėstis. Didieji miestai jau nebesutalpina visų norinčių juose apsigyventi, o kur dar neturtingi imigrantai iš kitų šalių. Didžiuosiuose miestuose nekilnojamojo turto kainos auga labai sparčiai ir tai dalį gyventojų, neturinčių savo būsto, stumia į skurdą, be to, prisideda transporto, aplinkosaugos, triukšmo ir kitos problemos.

Lietuvos sostinė Vilnius iš viršaus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nevaldoma sostinės plėtra gali stumti šalį į vieno miesto tipo valstybę, o tai atveria atskirties, nevienodų standartų, susisiekimo ir kitas problemas bei tampa didelis iššūkis nacionalinei vyriausybei.

Ekspertai išskiria dvi pagrindines valdymo kryptis, į ką reiktų atsižvelgti šalių vyriausybėms, kad miestų plėtra vyktų darniai ir būtų sėkminga. Pirma, nacionalinė vyriausybė turėtų skirti deramą dėmesį urbanistikai: sujungti ir koordinuoti transporto, būstų, ekonomikos, finansų ir aplinkosaugos politiką, skirtą konkrečiai miestams.

Antra, savivaldos institucijos turi veikti kompaktiškai ir efektyviai. Pasaulyje yra gausu pavyzdžių, kai veikia daugybė savivaldos institucijų ir pareigūnų, kurie nesusišneka tarpusavyje ir kelia chaosą. Čikagoje veikia net 1700 valdžios institucijų, o biurokratizmo kamuojami paryžiečiai tam net turi specialų terminą – „mille-feuilles“.

McKinsey tarptautinio instituto ekspertai prognozuoja, kad iki 2025 m. trečdalis pasaulio ekonomikos augimo bus sukurta Vakarų šalių sostinėse ir augančių rinkų didžiuosiuose miestuose. Kuriuose? Tai priklausys nuo pačių miestų ir nacionalinių vyriausybių, ar jos supras miestų svarbą, suteiks visas sąlygas jų vystymuisi ir suvaldys nepageidaujamą plėtrą.

2017.04.08; 08:34

Pasaulyje per 1 sekundę jų padaugėja 173, kai kur jų jau daugiau nei žmonių. Jie užkemša gatves, kelia įtampą ir stresą, per juos žūva žmonės ir gyvūnai. Dar neseniai buvo prognozuojama, kad jų bus tiek pat daug, kiek ir gyventojų, tačiau prognozės keičiasi, galbūt ateityje jų reikės dar mažiau nei yra dabar. Jie – tai automobiliai. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Pasaulyje milijardas automobilių

Šiuo metu pasaulyje automobilių parkas sudaro beveik 1 mlrd. mašinų, arba maždaug 180 vienetų tūkstančiui gyventojų. Gamintojai prognozuoja, kad per 30 metų jų turėtų padvigubėti. Per paskutinį dešimtmetį transporto priemonių skaičius augo labai greitai, tam lemiamos reikšmės turėjo Kinijos proveržis. Šioje Rytų šalyje surenkami automobiliai smarkiai atpigo, ekonomika vystosi labai sparčiai, todėl mašinas gali įpirkti daugiau žmonių. Nuosavas automobilis tapo vienas iš pagrindinių ekonominės gerovės atributų. 2005–2014 m. vien Azijoje automobilių skaičius padidėjo 123 proc. Kiti regionai irgi sparčiai didino automobilizacijos lygį, tarp lyderių yra Rusija, NVS šalys, Turkija, Lotynų Amerika ir Afrika.

Šiuo metu automobilių gamybos pajėgumai yra stabilizavęsi. Vienose gamyklose automobilių pagaminama daugiau, kitur mažiau. Štai lyginant 2014 ir 2015 m. gamybos rezultatus, pokytis siekia tik apie 1 proc. Taigi visi, kas nori ir gali įsigyti automobilį, tą ir padaro, o noras turėti automobilį yra tarp pačių svarbiausių žmogaus troškimų. Tarptautinio tyrimo rezultatai iš 18 šalių, kuriuos pristatė OICA (Tarptautinė variklinių priemonių gamintojų organizacija) parodė, kad net 65 proc. respondentų turėti nuosavą automobilį yra svarbu.

4 didieji gamintojai, 4 šalys

Senovinių automobilių paradas Vilniuje. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Automobilių gamyba yra viena iš svarbiausių pasaulio pramonės šalių, turinti didelę įtaką viso pasaulio ūkiui, o ypač kai kurių valstybių ekonomikoms. Gamintojų geografijoje išsiskiria didieji gamintojai „Toyota“, „Volkswagen“, „General Motors“ ir „Hyundai“, kartu pagaminantys beveik 40 proc. visų pasaulio variklinių priemonių. Taip pat galima išskirti ir valstybes, kurios daro didžiausią įtaką – tai Kinija, JAV, Japonija ir Vokietija.

Vokietija yra pati didžiausia pasaulio automobilių eksportuotoja. Per 2014 metus automobilių ir jų dalių buvo parduota už 368 mlrd. eurų, 70 proc. eksportuota, tai 20 proc. viso šalies eksporto. Sektoriuje dirba beveik 800 tūkst. darbuotojų. Taigi nesunku suprasti kaip šalies vyriausybę išgąsdino vadinamasis „Volkswagen“ kompanijos dyzelgeito skandalas, kai koncernas pripažino klastojęs išmetamųjų dujų testų rezultatus. Tai sudavė smūgį visai Vokietijos pramonei, kuri didžiuojasi savo kokybės ženklu „Made in Germany“.

„Automobilių piko“ teorija

Jeigu automobilių žmonės taip nori ir iškart perka, kai tik leidžia piniginė, tai kas atsitiks, jeigu kiekvienas žmogus įsigis po automobilį? Kaip atrodys gatvės, ar užteks jiems visiems kuro, kur reikės laikyti tokią gausybę mašinų, kaip smarkiai padidės tarša?

Mokslininkai, nagrinėjantys automobilių gausėjimo reiškinį, atrado, kad mašinų daugėja tik iki tam tikro lygio, vadinamo automobilių piko. Išsivysčiusiose šalyse Amerikoje, Australijoje, Europoje per didelis automobilių parkas ima kelti rūpesčių visuomenei ir politikams, todėl pradedama taikyti ribojimus: didinant mokesčius, griežtinant reikalavimus vairuotojams, specialiai siaurinant gatves ar mažinant stovėjimo vietų skaičių, o pėstiesiems, dviratininkams ir viešajam transportui sukuriant geresnes sąlygas. Naujasis Londono meras Sadiqas Khanas kaip vieną iš savo kadencijos prioritetų įvardino siekį sumažinti taršą ir automobilių skaičių centrinėje miesto dalyje. Kiekvienoje šalyje automobilių pikas pasiekiamas skirtingu laiku ir esant skirtingam skaičiui transporto priemonių.

Paskutiniu metu fiksuojama, kad nuosavais automobiliais važinėjama mažiau JAV, Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje ir kitose automobilių gausiose šalyse. Tam labai didelę įtaką turi miestų, ypač didžiųjų, savivaldybės, kurios vis aktyviau riboja vairuotojų norus. Kopenhagoje, viename iš labiausiai automobiliams nepalankių miestų, vidutiniškai automobilių yra net 32 proc. mažiau nei kitur Danijoje, o apskritai šalyje automobiliai ir taip nėra populiarūs dėl 150 proc. transporto priemonės vertės siekiančių mokesčių.

Naujos technologijos keičia taisykles

2015 m. pasaulyje į gatves išriedėjo milijoninis elektrinis automobilis. Daugelis apžvalgininkų sutaria, kad tai ateities technologija. Milijonas yra nedaug visoje transporto priemonių jūroje, bet žinant, kad 2015 m. pardavimai buvo 70 proc. didesni nei 2014 m., tai daug ką pasako. Automobilių gamintojai nestovi vietoje ir jau varžosi naujais elektriniais modeliais, o Nyderlandų, Vokietijos, JAV, Kinijos, Norvegijos vyriausybės teikia prioritetą įsigyjant tokias transporto priemones ir skiria tam subsidijas.

Šios naujovės neramina naftos eksportuotojas, tokias kaip Rusija, Saudo Arabija, Kuveitas, kurių biudžetai kritiškai priklauso nuo naftos kainų. Paskutiniu metu, nukritus žaliavų kainai, Persijos įlankos šalys susiduria su finansiniais sunkumais, tai galimai skatina Rusijos agresiją ir sukėlė didelę krizę Venesueloje. Kol kas elektriniai automobiliai tesudaro 0,1 proc. visų pasaulio automobilių, bet prognozuojamas greitas jų augimas siunčia signalą, kad žaliavų kainos labai ilgai gali nepakilti į buvusias aukštumas. 

Senoviniai automobiliai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Uber“ kompanijos įkūrėjas ir direktorius Travis Kalanickas rėžė dar radikaliau, pareikšdamas, kad pasaulio laukia dideli pokyčiai: „30 žmonių reikia 30 mašinų, tačiau jos tik nuveža žmones į darbą. Tai užima 4 proc. laiko, o 96 proc. mašinos tiesiog stovi užimdamos daugybę vietos.“ Pasak jo, tokios kompanijos kaip „Uber“ dirba kurdamos savaeiges išmaniosiomis technologijomis valdomas mašinas, kurios veiks dalinimosi principu. Žmonėms nebereiks turėti savo nuosavo automobilio, pakaks paspausti mygtuką ir mašina-robotas Jus patogiai nugabens į norimą vietą ir pargabens atgal. Tai kainuos pigiau nei pirkti savo nuosavą transporto priemonę, todėl pasak T. Kalanicko, nuosavus automobilius turės tiek pat žmonių, kiek dabar laiko nuosavus arklius.

Milijardai mašinų, milijardai eurų, milijardai žmonių. Kai sukasi tokie dideli skaičiai, tai būtinai turi patraukti pasaulio išradėjų, verslininkų ir politikų dėmesį. Kaip sako ekonomistas Laszlo Varras, elektrinių automobilių sektoriaus inovacijos 10 metų atsilieka nuo saulės ir vėjo elektrinių technologijų, taigi spartūs pokyčiai jau pakeliui. 

2017.03.28; 19:40

2008 metais pirmą kartą žmonijos istorijoje daugiau nei pusė visų pasaulio gyventojų gyveno miestuose. Urbanizacijos procesas nesustabdomas ir vyksta visuose žemynuose. Miestų įtaka politikai ir ekonomikai vis didėja, o valstybės tampa tik miestų sąjungomis.

Pasaulis grįžta prie panašios santvarkos, kokia buvo Antikinės Graikijos laikais.

Miestų daugėja ir jie auga

Vis daugiau žmonių iš kaimo vietovių persikelia į miestus. Jie auga, jungiasi ir tampa mega miestais, turinčiais 10 ir daugiau milijonų gyventojų. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2030 m. miestuose jau gyvens 60 proc. žmonijos, tačiau ir tada urbanizacijos plėtra nesustos. Išsivysčiusiose šalyse Vakarų Europoje, Japonijoje ar JAV urbanizacija siekia net 80–90 proc. Nors dar 1950 m. du trečdaliai žmonių gyveno kaimiškose teritorijose. 

Vilniaus senamiestis naktį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Dabar sparčiausiai kraustynės į miestus vyksta Afrikoje, Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 mln. žmonių. Afrikoje šis procesas vyksta labai greitai ir yra mažai kontroliuojamas, nes vargingos vietos vyriausybės nepajėgios suvaldyti srautų ir pasirūpinti tinkamu persikėlimu.

Greičiausiai auganti miestų grupė pasaulyje yra nedideli miestai iki 1 mln. gyventojų, tokie kaip Vilnius. Juose gyvena apie du trečdaliai visų gyventojų. Kita įspūdingai auganti miestų grupė yra mega miestai, kuriuose per 10 mln. gyventojų – Londonas, San Paulas, Tokijas, Delis. Dar 1995 m. jų buvo suskaičiuojama 14, dabar šis skaičius padvigubėjo.

Kai kalbame apie ekonomiką, kalbame apie miestus

Gyventojams telkiantis miestuose, jų svarba tampa vis didesnė. Visa valstybės politika pradeda suktis apie miestų plėtrą, jų problemas ir sprendimo būdus. Jau dabar urbanizuotose teritorijose sukuriama per 80 proc. pasaulio BVP, o 600 svarbiausių pasaulio miestų lemia visą žmonijos progresą. Komentuodamas miestų reikšmę valstybėms, Harvardo universiteto profesorius Michaelis Porteris sako, kad nebėra vieningos valstybės ekonomikos, o tik atskirų lokalių ekonomikų sandrauga.

Sparčią urbanizaciją paskatino technologiškai pasikeitęs žemės ūkio verslas ir gerėjančios miestiečių gyvenimo sąlygos, tačiau lemiamas veiksnys miestų naudai tapo aukštosios technologijos – internetas, telekomunikacijos, kompiuteriai. Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę, nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba. Daugėjant inovacijų miestuose, daugėja verslų, daugėja darbo vietų. Miestai įgauna dar didesnį patrauklumą ir dar sparčiau traukia talentus iš kaimiškų teritorijų.

Europa yra vienintelis pasaulio regionas, kuris centralizuotomis pastangomis suvaldė miestų augimą. Vyriausybės skyrė daug lėšų ir pastangų eksportuoti miestietišką gerovę ir gyvenimo ritmą į mažesnes gyvenvietes. Nors Europoje urbanizuotų teritorijų daug, tačiau didelių mega miestų ne. Net 37 proc. Europos ekonomikos sukuriama mažuose miestuose ir kaimuose. Tokios subalansuotos politikos nepavyko įgyvendinti JAV ar Kinijai, jau nekalbant apie Lotynų Ameriką ir kitas pasaulio dalis.

Urbanizacijos iššūkiai

Sparti urbanizacija iššaukia visuomenės ir politikų susirūpinimą. Kartais priemonės tampa radikalios. Raudonųjų khmerų režimas Kambodžoje jėga bandė sunaikinti miestus ir visus žmones priversti gyventi agrarinėse komunose. Tai pareikalavo milijonų žmonių aukų, tačiau nieko nebuvo pasiekta, dauguma Kambodžos gyventojų vis tiek gyvena miestuose. Kitų šalių vyriausybės nenaudoja tokių brutalių priemonių, tačiau leidžia labai daug pinigų, siekdamos išlaikyti gyventojus provincijoje, tačiau dauguma bandymų nepasiteisina. 2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 mln.

Daugėjant gyventojų, miestai susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip užterštumas, spūstys ir nevienoda atskirų miestų dalių plėtra. Kai kurie miesto rajonai tampa prestižiniai ir juose kuriasi pasiturintys žmonės, o kitose priešingai, susidaro skurdo getai.

Viena svarbiausių miestų plėtros problemų yra būsto trūkumas. Net šią problemą aktyviai sprendžiančioje Švedijoje trūksta 436 tūkst. būstų.

Sprendžiant tokius iššūkius atsiranda naujos ekonomikos rūšys – išmaniųjų miestų programos, elektromobiliai, dalinimosi ekonomika, daiktų internetas ir kt., kurių nebūtų be miesto kultūros.

Valstybių sėkmė priklauso nuo miestų sėkmės

Pasaulio Banko studija parodė, kad ryšys tarp urbanizacijos ir BVP yra, tačiau išlieka dideli skirtumai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Besivystančios valstybės neišnaudoja viso miestų potencialo. Tokiuose miestuose dažnai yra nepakankama infrastruktūra, ypač gatvių, neefektyviai panaudojama teritorija, trūksta kompetentingos administracijos.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Dėl greito gyventojų gausėjimo ir procesų nevaldymo besivystančiose valstybėse aplink miestus susikuria dideli lūšnų kvartalai su savo neigiamomis socialinėmis ir kriminogeninėmis problemomis. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.

Profesorius Džonas Friedmannas teigia, kad miestų sėkmė ir ekonominė plėtra yra priklausoma nuo to, kiek jie yra integruoti į pasaulio ekonomiką. Sugebėjimas konkuruoti, išgryninimas stiprybių, greitas inovacijų įsisavinimas ir naujų kūrimas traukia talentus, kuria naujas geriau apmokamas darbo vietas, o tai garantuoja ne tik miesto, bet ir viso regiono ar šalies augimą. Plačiai išgarsėjęs bankrutuojančio Detroito miesto JAV atvejis iliustruoja, kad nesugebėjimas diegti inovacijų ir prisitaikyti prie pasaulio tendencijų veda į ekonominę depresiją ir gyventojų išsikėlimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad gyventojai iš tokių degraduojančių miestų beveik visada kraustosi ne į kaimo teritorijas, bet į kitus miestus.

Prognozuojama, kad 2050 m. daugiau nei 2/3 viso pasaulio žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose. Jose bus sukuriama absoliuti dauguma pasaulio paslaugų ir gaminių. Visos planetos ir valstybių gerovė bus visiškai priklausoma nuo miestų ekonomikos. Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, užterštumo, nusikalstamumo ar socialinės problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.

2017.03.25; 05:50

Europos Komisijos pirmininkas Donaldas Tuskas pranešė, kad naikinamas vizų režimas Ukrainos piliečiams atvykti į Europos Sąjungą. To labai siekė Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, bet ką šie pokyčiai atneš Europai ir pačiai Ukrainai? Tūkstančiai ukrainiečių sako, kad ketina pasinaudoti palengvintu vizų režimu ir emigruoti į Europos Sąjungą. Ar netaps masinė emigracija dar didesniu galvos skausmu Kijevui?

Ukraina kenčia dėl emigracijos

Ukrainos gyventojų skaičius mažėja jau ketvirtį amžiaus ir visos prognozės rodo, kad artimiausioje ateityje šio reiškinio stabilizuoti nepavyks. Atvirkščiai, Ukrainą krečia ekonominė, finansinė, karinė ir socialinė krizė, todėl gyventojų nuotaikos labai prastos. Tereikia mažų paskatų, kad emigracijos srautai pradėtų didėti. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Šiemet statistikai fiksuoja, kad Ukrainoje gyvena apie 42,5 mln. gyventojų, tai beveik 10 mln. žmonių mažiau nei prieš 20 metų. Be to, kad Ukrainoje daugiau žmonių miršta, nei gimsta, prisideda ir labai didelė emigracija. Skaičiuojama, kad vien piliečių užsienyje gyvena ir dirba apie 5 milijonus. Didžiausios bendruomenės įsikūrusios Rusijoje, Kanadoje, Lenkijoje, JAV, Vokietijoje ir kitur. Tai labai didelė išeivių bendruomenė net Rytų Europos, kur visos šalys kenčia dėl emigracijos, kontekste.

Taigi Europos Sąjungos šalių ryžtas panaikinti vizų režimą ir leisti laisvai atvykti ukrainiečiams į Šengeno zoną gali dar labiau padidinti migraciją iš Ukrainos.

Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje

Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Berehovėje prie sienos su Vengrija beveik visų automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Dauguma šios Ukrainos dalies gyventojų yra vengrų kilmės ir pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvejopą pilietybę, vadinasi, ir teisę į emigraciją ir ja mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę, o paskutiniu metu susidomėjimas tokia galimybe itin jaučiamas.

Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kur migrantų skaičius gali būti kelis kartus didesnis. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių, kad žmogus yra vengrų kilmės, sutvarkymą reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kišpalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius kelerius metus šio kaimo gyventojų daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.

Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Estiją, o didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš rytų šioje šalyje gali būti apie 600 tūkstančių. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis oficialiai atvykusių į Lenkiją nepasilieka joje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.

Prielaidos migracijai į Europos Sąjungą

Europoje ekonominė situacija gerėja, daugėja darbo vietų, ekonomika atsigauna, o Ukrainoje šviesių atsigavimo ženklų mažai, be to, yra ir kitų prielaidų, kodėl pagrįstai galima tikėtis padidėsiančio migracijos srauto.

Europoje kalbama apie vizų panaikinimą, o Rusijoje priešingai, garsėja kalbos apie vizų ukrainiečiams įvedimą. Rusijoje dirba apie 2,5 mln. Ukrainos piliečių, o neoficialiai tokių gali būti dar daugiau. Jeigu Rusija pradėtų taikyti jiems vizų režimą arba kitaip imtų riboti galimybę dirbti, tai ką tie žmonės darytų? Ukrainoje ekonominė situacija ir taip yra bloga, darbo vietų trūksta, o nedarbo lygis labai aukštas. Vizų panaikinimas į Europos Sąjungą būtų labai patraukli galimybė pakeisti darbo vietą.

Ukrainiečiai emigruoja į Rusiją ne iš gero gyvenimo tėvynėje. Dėl karo šalies rytuose Ukrainoje atsirado 1,7 mln. persikėlėlių iš okupuotų teritorijų. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose šalies regionuose – rasti būstą ir įsidarbinti. Net 56,4 proc. negali rasti darbo. Tai labai didelė problema ir taip ekonominių bėdų kamuojamoje valstybėje, o darbo neturėjimas yra labai rimta paskata išvykti.

Vis dėlto labiausiai masinę emigraciją į Europos Sąjungą skatina labai prastos gyventojų nuotaikos. Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. Vakarai buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. Taigi nenuostabu, kad vyraujant depresinėms nuotaikoms net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, tai kur kas daugiau nei prieš metus, rodo sociologinė apklausa.

Kas laimi, o kas pralaimi iš ukrainiečių migracijos

Ukrainos prezidentas P. Porošenka neseniai pakartojo, kad tikisi kuo greitesnio vizų panaikinimo savo šalies piliečiams. Ukraina dėl tokio politinio sprendimo, kuris, tikėtina, sukels dar didesnę emigraciją, galėtų šiek tiek laimėti – sumažėtų socialinė įtampa. Valstybėje dabar labai neramu, daug protestų, mitingų, todėl jeigu labiausiai nepatenkinti išvyktų, galima būtų tikėtis didesnės rimties visuomenėje. Galėtų sumažėti spaudimas ir darbo rinkai, nes akivaizdu, kad šalis nepasiruošusi greitu metu sukurti daug darbo vietų, taip pat padidėtų pinigų perlaidų iš užsienio.

Ukrainos vėliava

Vis dėlto tokie „laimėjimai“ būtų apgaulingi, nes ilguoju periodu socialinės problemos dar labiau didėtų. Išvykti labiausiai linkę darbingi, sveiki ir vaikų galintys susilaukti jauni žmonės, o socialiai pažeidžiami liktų, taigi giluminės visuomenės problemos niekur nedingtų, o tik paaštrėtų.

Europos Sąjungos valstybės galėtų pasinaudoti ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia iš to galėtų išlošti Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė Vidurio Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių.

Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisikviesti Ukrainos talentų, galinčių sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV prisiviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialiai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkstančių.

Vizų ukrainiečiams panaikinimas galbūt pridės šiek tiek svorio Ukrainos pasui, palyginti su Rusijos pasu, tačiau tai gali išprovokuoti masinę migraciją į Europą. Darbštūs, kultūriškai artimi ir nuosaikūs slavai mielai laukiami senėjančioje Europoje, bet tai gali būti Pyro pergalė Ukrainai kuriant klestinčią valstybę.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt.

2017.03.18; 05:08

Visoje Italijoje kalbama viena kalba, dominuoja viena religija, gyvena viena tauta, tačiau skirtumai išlieka dideli.

Nuo pat šalies susivienijimo 1861 metais teritoriją galima dalyti į dvi dalis – Šiaurės Italiją ir centrines sritis bei Pietų Italiją. Šiauriečiai turtingi, pietiečiai ne. 2009 m. finansų krizė labai skaudžiai smogė Pietų Italijai, skirtumai dar labiau padidėjo, todėl politikai vėl bando skatinti pietiečių gerovės spurtą. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Pietų Italijoje krizė tęsėsi 7 metus

2015-ieji buvo pirmieji metai, kai Pietų Italija, arba Mezzogiorno, kaip šią valstybės dalį vadina patys italai, fiksavo nedidelį ūkio ūgtelėjimą. Vos 0,8 proc. – nedaug, bet tai gera žinia po 7 metų nuosmukio. Skaičiuojama, kad pietiečių ekonomika susitraukė 13,5 proc. Tai turėjo katastrofiškų pasekmių visam regionui. Mažėjo investicijų, neaugo atlyginimai, didėjo nedarbas. Tokia bloga ir ilgai besitęsianti ekonomikos būklė atsiliepė ir žmonių nuotaikoms. Net 1,6 mln. žmonių emigravo į šiaurines teritorijas arba užsienį, o regione kūdikių gimė mažiausiai per visą 150 metų istoriją!

Per ekonomikos krizę mažėjo investicijų, verslo įmonių, jų apyvarta ir darbuotojų skaičius. Per trumpą laiką prarasta apie 0,5 mln. darbo vietų. Dėl tokio privataus sektoriaus susitraukimo viešasis sektorius labai prastai rinko mokesčius. Savivaldybės didino skolas, bet taip pat mažino ir išlaidas. 2013 m. Pietų Italijoje viešųjų investicijų mastai buvo nukritę iki 1996 m. lygio.

Atkurti tai, ką prarado Pietų Italija per krizę, gali prireikti 10 ar net daugiau metų, o juk skirtumai ir iki krizės tarp abiejų Italijos dalių buvo dideli.

Šiaurės ir Pietų Italija skyrėsi visada

Tipiški pietiečiai savo išvaizda yra tamsesnių plaukų, juodų akių, žemesnio ūgio, ugningo charakterio, kalba daug gestikuliuodami, tačiau mėgsta siestą ir lėtą gyvenimo tempą. Apie pietiečius šiaurinėje Italijos dalyje populiarūs anekdotai ir juokingos istorijos. Tai stereotipai, kuriuos galima mėginti paneigti, bet objektyvi statistika neleidžia abejoti – Mezzogiorno stipriai ekonomiškai atsilieka nuo šiaurinės dalies ir taip yra jau 150 metų.

Pietuose vidutinis atlyginimas mažesnis beveik 20 proc., o nedarbas dukart didesnis. Moterys dirba tik kas trečia, taigi net Graikija, kurioje dirba tik 43 proc. moterų, atrodo labai gerai. Matant tokius prastus rodiklius, nestebina ir tai, kad tarp pietiečių skurdas gresia 28 proc. gyventojų.

Pietų srityse vyrauja žemės ūkis, turizmas, su jūra susietos ekonominės veiklos, o šiaurėje sutelkta šalies pramonė, gamyba, finansų ir prekybos centrai. Daug kartų buvo mėginama industrializuoti Mezzogiorno. Labai didelė reforma buvo vykdoma XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Ji susidėjo iš dviejų dalių – žemės reformos ir didelės valstybinių investicijų programos. Žemės reforma buvo siekiama įsisteigti daug naujų mažo ir vidutinio dydžio ūkių, o valstybės investicijos turėjo pritraukti privataus kapitalo, skatinti industrializaciją bei įmonių plėtrą. Programa nepasiteisino. Mezzogiorno vis tiek liko ekonomiškai prasčiau išsivystęs kraštas, o valstybės skirti pinigai buvo išvogti, išeikvoti ir išleisti ne pagal paskirtį.

Kodėl Pietų Italija nepraturtėja?

Mokslininkai jau daugybę metų laužo galvas, kas vyksta su Mezzogiorno. Prirašyta daugybė studijų, mokslinių darbų ir atlikta tyrimų. Kiekviena vyriausybė Romoje tvirtina savo skatinimo planus pietinėms sritims, bet situacija iš esmės negerėja.

Eiliniai gatvėje sutikti italai turi savo atsakymus, kurie nėra moksliškai pagrįsti, bet daug žmonių jais tiki. Pasak tokių kalbų, pietinės sritys daug metų buvo veikiamos arabų ir Bizantijos kultūrų, šiaurinė – germanų. Taigi žmonės pagal regionus skiriasi išvaizda ir savo genais. Kitas populiarus aiškinimas, kad pietuose karšta ir žmonės paprasčiausiai „tingi dirbti“.

Mokslininkai nesutinka su tokiais teiginiais ir pateikia racionalesnius aiškinimus. Ekonomikos profesorius Paolo Pinotti teigia, kad dėl pietinės dalies atsilikimo kalta mafija. Ji trukdo verslumui, skatina mokesčių nemokėjimą, trukdo efektyviai veikti teisėtai valdžiai, grobsto valstybės pinigus ir apskritai neigiamai veikia gyventojų iniciatyvumą. Sociologas ir politologas Robertas D. Putnamas savo tyrimais nustatė, kad italai pietiečiai yra abejingi pilietinei veiklai ir tik nedaugelis dalyvauja asociacijų, klubų, bendruomenių, partijų veikloje. Visai atvirkščiai yra Šiaurės Italijoje, kur daugiau kaip 90 proc. gyventojų dalyvauja bent vienos nevyriausybinės organizacijos veikloje. Panašūs skirtumai yra tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, Rytų ir Vakarų Europos.

Kiti ekspertai dėl prastos Mezzogiorno ekonomikos ir socialinės būklės kaltina didelę ir prastai veikiančią biurokratiją, išvešėjusią korupciją bei neveikiančią valstybės teisės sistemą.

Naujas planas Pietų Italijai

Italija garsėja ne tik dideliais regioniniais skirtumais, bet ir labai nepastovia valdžia. Premjerai ir ministrai keičiasi dažnai, todėl viešasis sektorius nespėja adekvačiai reaguoti į kintančią situaciją. 2015 m. vyriausybė Romoje vėl atkreipė dėmesį į Mezzogiorno problemas ir parengė solidų paketą priemonių, kaip suvaldyti krizę bei paskatinti augimą.

Valstybės pareigūnai kartu su Europos Sąjungos ekspertais domėjosi kitų šalių, tokių kaip Lenkija, patirtimi, kaip paskatinti ūkio plėtrą. Buvo išskirti prioritetai: skatinti vietos verslą ir kviesti užsienio investuotojus. Tam ketinama taikyti laisvosiose ekonominėse zonose pasiteisinusią praktiką: atleidimą nuo mokesčių, mokesčių atidėjimus, garantijas smulkiems kreditams mažoms įmonėms, lengvinti biurokratinius suvaržymus verslui ir kt. Kartu paskelbta apie didelio masto ES bei valstybės investicijas į susisiekimo infrastruktūrą ir uostų plėtrą pritraukiant privačias lėšas. Palyginkite, į šiaurinių regionų infrastruktūrą ketinama nukreipti 4,6 mlrd. eurų, o į pietinių – 11,4 mlrd.

Prieš metus Italijos vyriausybės pradėtos ekonomikos skatinimo priemonės jau davė šiokių tokių vaisių pietuose – padaugėjo darbo vietų, smarkiai išaugo turistų skaičius, be to, buvo geras derlius ir ekonomika po 7 depresijos metų stabilizavosi. Ar ilgam, ar problemos jau suvaldytos? Pietų Italijos regiono reikalų ekspertas Alessandro Laterza sako: „Jeigu netikėsime, kad problemas galima išspręsti, visos pastangos iš anksto bus pasmerktos žlugti“. 

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.03.16; 06:21

Dar 2004 m. Europos Sąjungos indėlis į pasaulinę ekonomiką sudarė 31,4 procento. Tais metais ES tapo didžiausia pasaulio ekonomine galybe, aplenkdama JAV, tačiau tai tebuvo trumpas blykstelėjimas.

Sparčiai augančios valstybės Rytų Azijoje ir Afrikoje užima vis daugiau vietos po saule, kartu mažindamos Europos reikšmę tarptautiniuose reikaluose.

Europa tampa vis mažiau reikšminga

Galima pajuokauti, kad kai 1975 m. Jungtinė Karalystė stojo į Europos Sąjungą (tuo metu blokas vadinosi kitaip), tai buvo globalus dalykas, o kai 2016 m. nutarė išstoti, jau buvo tik lokalus. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Taip kalbėti pagrindo suteikia paprasta statistika. Nors narių skaičius didėja, ES indėlis bendroje pasaulio ekonomikoje vis menksta: vidutiniškai per metus sumažėja 1 procentiniu punktu ir 2017 m. sudarys jau tik apie 20 procentų, panašiai tiek kaip ir JAV, kurios dalis taip pat traukiasi.

Svarbiausia šalimi pasaulio reikaluose tampa Kinija: jos ekonomika dabar sudaro apie 15 proc. pasaulio ūkio. Į pasaulinės galios areną žengia ir kitos sparčiai augančios ekonomikos: Indija, Brazilija, Indonezija, Nigerija.

Europos Sąjungos šalių svarba pasaulio reikaluose mažėja, nes gyventojų skaičius beveik nekinta, o ekonomika auga vos 1–2, kartais 3 procentais. Tai nedidelis augimas, palyginti su besivystančio pasaulio šalimis. Lygiai taip pat, kaip mažėja ES dalis pasaulio ūkyje, mažėja ir kitų išsivysčiusių šalių svarba – JAV, Japonijos, Australijos, Kanados, be abejo, ir Rusijos. Pasaulio galios centrai aiškiai keičiasi, tai skatina besivystančių valstybių ekonominė plėtra ir demografiniai pokyčiai. Nors vidutinis vienos moters gimdymų skaičius besivystančiose šalyse mažėja, dėl jaunos visuomenės apskritai gyventojų tose šalyse daugėja labai sparčiai. 

ES išardymas nieko nelemia

Europoje populiarėja dešiniosios partijos ir judėjimai, kurie dėl išorės bei vidaus problemų kaltina globalizaciją ir konkrečiai Europos Sąjungą. Daugelio šių partijų programose yra įrašytas siekis išstoti iš ES arba šį bloką reformuoti grąžinant galias iš Briuselio į valstybių narių sostines. Kalbos pavirto darbais Jungtinėje Karalystėje „Brexit“ pavidalu, o dabar tokiu keliu sekti siūlo nemažai politinių lyderių ir šiapus Lamanšo. Greta kritikos dėl nevaldomos imigracijos dažnai skamba raginimai apriboti laisvąją prekybą ir taip sustiprinti savo šalies ekonomiką. Tai buvo viena pagrindinių temų per JAV prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo tokios politikos propaguotojas Donaldas Trumpas.

Izoliacionizmo ir protekcionizmo politinė doktrina nėra naujiena istorijoje, ji buvo populiari iki Antrojo pasaulinio karo. XX amžiaus 4 dešimtmetyje JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija ir kitos didžiosios valstybės pačios pasigamindavo viską, ką vartojo, o importas buvo nedidelis ir jį lengva buvo pakeisti vietos produkcija.

Ne išimtis buvo ir tarpukario Lietuva: ji nuosekliai plėtė savo gamybą, orientuodamasi į vietos poreikius. Dabar viskas pasikeitę, importas yra labai svarbi valstybių ekonomikos dalis. 1960 m. importas sudarė apie 12 proc. pasaulio BVP, o dabar – apie 30 procentų. Priklausomybė nuo importo yra visuotinė: Europoje gyventojai mielai perka pigesnius drabužius ir techniką iš Azijos, arabų valstybės importuoja maistą iš Europos, Kinija pritraukia inovacijų iš Amerikos ir t. t.

Šalys tarpusavyje smarkiai susijusios prekybos ir paslaugų grandinėmis, todėl bandyti jas sutraukyti būtų tolygu revoliucijai. Tai labai greitai suprato Jungtinės Karalystės politikai, kurie nori kažkaip išstoti iš ES, bet negali rizikuoti netekti laisvo priėjimo prie ES rinkos. Lygiai taip pat tai greitai supras ir naujasis JAV prezidentas D. Trumpas.

Svarbiausia tampa Kinija

Kol Europoje svarstoma, ar geriau būti kartu, ar atskirai, Senojo žemyno reikalai pasauliui ima rūpėti vis mažiau. Jau „Brexit“ atvejis parodė, kad, nors JK žiniasklaida bando sureikšminti išstojimą, pasaulio ekonomikos šis įvykis nepaveikė niekaip. Visų akys krypsta į sparčiai augančias šalis, pirmiausia į Kiniją. Jau beveik 40 metų šalis auga vidutiniškai po beveik 10 procentų. Pajamos vienam gyventojui ūgtelėjo nuo 226 dolerių iki beveik 8 000. Šios valstybės ūkis jau sudaro apie 15 proc. viso pasaulio ūkio, nors 2004 m. užėmė vos 4,5 procento. Ateityje Kinija dar labiau sustiprins savo pozicijas ir aplenks ne tik Europą ar JAV, bet ir jas abi kartu sudėjus. Dar 2005 m. ES buvo pagrindinė investuotoja Kinijoje, o jau 2014 m. investicijos iš Kinijos aplenkė europietiškąsias – 9,8 mlrd. ir 6,7 mlrd. dolerių.

Tokie labai greiti pokyčiai lemia Europos bei kitų išsivysčiusių šalių politinę darbotvarkę. Dabar europiečiai vis rečiau išdrįsta Kinijai priekaištauti dėl Taivano, vis sunkiau apginti demokratinių šalių interesus Rytų Kinijos jūroje, nes Pekino galia auga ne tik ekonomiškai, bet ir diplomatijos, gynybos ar tarptautinių santykių srityse.

Įkandin Kinijos seka ir kitos buvusios trečiaeilės valstybės. Indijoje jau per 1,3 mlrd. gyventojų, o tai daugiau nei ES, JAV ir Rusijoje kartu sudėjus. Kai Indija pasieks bent dabartinį Kinijos ekonomikos išsivystymo lygį, Europos indėlis į pasaulio ekonomiką tesieks kokius 5 procentus.

Kaip išsaugoti gerovę?

ES kritikai teigia, kad Briuselio biurokratai atitrūkę nuo žmonių ir nesirūpina eiliniais piliečiais. Tame yra tiesos, bet negalima nematyti ir pasaulinio lygio laimėjimų. Europai pavyko sukurti unikalų projektą, kurio nepavyksta pakartoti kitur. ES tapo didžiausiu prekybos bloku, pritraukta daugiausia investicijų pasaulyje. ES yra net 80 valstybių pagrindinė prekybos partnerė. Taigi ES projektas pagerino gyvenimą daugybei žmonių ir nukėlė pasaulinės konkurencijos iššūkius į ateitį. Vis dėlto kitų šalių ekonominis augimas aštrina valstybių varžybas, todėl Europai reikia ieškoti būdų, kaip neatsilikti.

Gyventojams nelabai svarbu, kiek tų procentų pasaulio ekonomikoje sudarys šalies BVP, jiems svarbiausia yra aukštas gyvenimo lygis, tačiau šie klausimai susiję. Kol kas Europa yra turtingiausias pasaulio regionas, tačiau kas bus, kai jos vaidmuo pasaulio reikaluose dar labiau sumažės? Iškils svarbiausias klausimas: ar Europai pavyks išlaikyti tokį pat aukštą pragyvenimo lygį?

Europiečiai nori gyventi prabangiai, bet dirbti nori vis mažiau. Darbo sąlygas Senajame žemyne sunku net lyginti su vietnamiečių ar Bangladešo gyventojų, o štai atlyginimai tose šalyse šimtą kartų mažesni. Europoje investuotojų laukiama, bet mokesčiai daug didesni nei Mergelių salose ar Panamoje. Atlyginimai Senajame žemyne dideli, bet geriausi specialistai gali kur kas daugiau uždirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Katare. Taigi iššūkių tik daugėja, ir kaip išsaugoti gerovę, ateityje bus pagrindinis europiečių galvosūkis.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.03.14; 04:38

Kodėl prasidėjo karas Sirijoje? Kodėl į Europą plūsta pabėgėliai? Kam naudinga brangi nafta? Kada visa tai baigsis?! Atsakymai yra daug sudėtingesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir visi jie glūdi Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regione.

Sausiausias periodas per 900 metų

Mokslininkai nebesiginčija, kad klimatas Žemėje šyla. Tai fiksuoja viso pasaulio meteorologai, ir neigti tai būtų labai drąsu. Kaip šylančio klimato iliustracija dažnai vaizduojami tirpstantys ledynai, bet tolimoje Šiaurėje žmonės negyvena ir tų vietų pokyčiai aktualiausi baltosioms meškoms. Visai kitaip yra karščiausiose pasaulio vietose, kur gyventojų tiršta ir net menki klimato svyravimai veikia milijonų gyvenimus. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

NASA studija parodė, kad Artimųjų Rytų regione 1998–2012 m. laikotarpis buvo pats sausiausias nuo 1100 metų. Per tuos metus iškrito 10–20 proc. mažiau kritulių nei per bet kurį kitą istorijai žinomą to regiono tarpsnį. Sausra susijusi su dideliu karščiu. Makso Plancko instituto mokslininkai suskaičiavo, kad Artimųjų Rytų regione nepakeliamai karštų dienų skaičius nuo 1970 m. išaugo dvigubai, o amžiaus viduryje tokių dienų padaugės dar keturis kartus. Karštis ir sausra lemia didėjančią oro taršą. Dykumų dulkių dalelių skaičius atmosferoje padvigubėjo.

Dideli karščiai jau dabar yra didžiulis iššūkis, pirmiausia Persijos įlankos šalims, o ateityje grėsmės tik dar labiau didės. Dubajuje, Abu Dabyje, Irano pakrantėje fiksuojami karščio rekordai. Dėl vyraujančių vėjų iš jūros atnešamas drėgnas oras įkaista ir žmonėms tampa nepakeliamas. Kaip aiškina Vilniaus universiteto dėstytoja Judita Liukaitytė, kai santykinis drėgnumas aukštas, net ir prakaituojant žmogui sunku atvėsti, taigi organizmas jaučiasi dar blogiau. Esant 35 laipsnių karščiui ir 80 proc. santykiniam drėgnumui, žmogus jaučia 54 laipsnių kaitrą. Mokslininkai fiksuoja vis daugiau dienų, kai Persijos įlankos pakrantėse tiesiog tampa pavojinga ilgai būti lauke, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms ir ligoniams.

SOS: vandens ir maisto!

Karštis, smėlio dulkės ir sausra niekaip nesuderinama su našiu žemės ūkiu. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje vis mažėja žemės plotų, tinkamų augalininkystei, ką jau kalbėti apie gyvulių auginimą. Maroke dabar ūkininkaujama tik trečdalyje to ploto, kur buvo ūkininkaujama anksčiau. Tas pats Alžyre ir Mauritanijoje. Saudo Arabija ir kitos dykumų šalys beveik visą reikalingą maistą importuoja jau 40 metų!

Pasaulio išteklių institutas skelbia, kad iš 33 labiausiai vandens trūkumo kamuojamų šalių 14 yra Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Dėl vis didėjančių karščių senka upės, mažėja požeminio vandens, taigi kyla ir jo kaina. Vanduo Magribo ir Levanto šalyse vadinamas baltuoju auksu. Naftos turtinguose Katare, Omane ar Bahreine vandens trūkumas yra viena didžiausių šalies problemų, bet šios šalys turtingos ir kaip nors gali tai spręsti. O ką daryti skurdžioms valstybėms, tokioms kaip Jemenas?

Dauguma Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių jau daugybę metų dirbtinai mažina vandens ir maisto kainas. Vyriausybės bijo savo visuomenių, todėl daro viską, kad žmonės bent jau nebadautų, nes trūkstant maisto neramumai garantuoti. Bahreine valdžia subsidijuoja 30 proc. jautienos ir net 70 proc. avienos kainos. Šioms ir kitoms būtiniausių prekių subsidijoms išleidžiama per 30 proc. viso šalies biudžeto. Tai daroma dešimtmečius, ir net tik Bahreine, bet ir Katare, Saudo Arabijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir kitur. Iki šiol maisto piginimo programos buvo finansuojamos už naftą gaunamais pinigais. Įdomu, kad maistas atkeliauja daugiausia iš tų šalių, kurios tą naftą perka! Kritus gamtinių išteklių kainai, Artimųjų Rytų vyriausybės neišgali palaikyti žemų maisto kainų, todėl jau ieškoma būdų, kaip didinti mokesčius ir mažinti subsidijas.

Blogas oras pranašauja konfliktą

Pasaulio išteklių institutas rėžė tiesiai – vandens trūkumas buvo pagrindinis veiksnys, sukėlęs Sirijos pilietinį karą! Iki konflikto Siriją alino didelės sausros ir blogi derliai, todėl apie 1,5 mln. žmonių per trumpą laiką iš kaimo vietovių persikraustė į miestus, kur laukė didelis nedarbas ir prastos gyvenimo sąlygos. Galiausiai tai išvirto į protestus prieš Vyriausybę ir tarpusavio vaidus.

Klimato pokyčių įtakos konfliktams neneigia ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Kalbėdamas apie Sirijos karą, jis tiesiai nenurodė klimato kaitos kaip pagrindinės priežasties, bet sutiko, kad Siriją kamavusi „sukrečianti sausra blogą situaciją padarė dar blogesnę“.

Jau ir dabar daugumą regiono šalių – Libiją, Egiptą, Jemeną, Palestiną – kamuoja konfliktai. Neseniai regionas išgyveno Arabų pavasario neramumus. Naujas iššūkis yra žemos naftos kainos, kurios kaitina atmosferą ir tik skatina tarpusavio nesutarimus, tokius kaip Saudo Arabijos ir Irano priešiškumas.

Artimuosiuose Rytuose bus ankšta

Maža to, kad regionas patiria sudėtingus klimato pokyčius, trūksta maisto bei vandens, dar prisideda ir demografiniai iššūkiai. Dėl vyraujančių kraštutinių pakraipų islamo srovių įtakos šeimos vis dar susilaukia daug vaikų. Nors gimstamumo lygis mažėja, kol kas žmonių daugėja sparčiai. Saudo Arabijos gyventojų nuo 10 mln. 1980 m. išaugo iki 28 mln. 2010 m., panaši situacija ir kaimyninėse valstybėse.

Pasaulio bankas jau ne kartą įspėjo Levanto ir Magribo valstybes, kad joms būtina atsikratyti priklausomybės nuo naftos, spręsti chronišką jaunimo nedarbo problemą, reformuoti švietimą, pritraukti investicijų ir diegti inovacijas. Deja, šalys, ypač tos, kurios turtingos gamtinių išteklių, ilgai nenorėjo klausyti patarimų.

Artimiausioje perspektyvoje visam regionui prognozuojamas nedidelis ūkio augimas, bet spartus gyventojų daugėjimas, o kylant pragyvenimo lygiui didės priklausomybė nuo naftos eksporto ir visų kitų prekių importo. Žemės ūkio specialistai skaičiuoja, kad Artimųjų Rytų šalys kasmet importuoja maisto už 35 mlrd. dolerių ir per 20 metų šis skaičius padvigubės. Ar ateityje regionas sugebės brangiai parduoti dukart daugiau naftos?

Mokslininkai ir sociologai skelbia, kad vienas labiausiai dėl klimato kaitos kenčiančių regionų yra Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika. Kuo labiau šils oras, tuo bus sudėtingesnės gyvenimo sąlygos. Norint prisitaikyti prie gamtos, reikės milžiniškų investicijų, o pagrindinis vietos ūkio sektorius – naftos pramonė – neatrodo turintis šviesią perspektyvą. Ar regione bus pakankamai išteklių išgyventi vis didėjančiai visuomenei? Labai tikėtina, kad alternatyva taps masinė emigracija į kitus kraštus, pirmiausia į turtingą ir senėjančią Europą.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.02.30; 06:34

Šveicarijos gyventojai referendume nepritarė, kad šalies atominės elektrinės būtų išjungtos greičiau, iki 2029 metų.

Taigi dabar jos veiks tol, kol bus saugios. Šis balsavimas tik iliustravo pasaulinį gyventojų nuomonių pokytį. 2011 m. Fukušimos nelaimė jau pamiršta, o branduolinė energetika vėl tapo madinga. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Fukušimos avarija jau pamiršta

2011 m. pasaulį sukrėtė avarija Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijoje. Po stipraus žemės drebėjimo kilęs cunamis rėžėsi į Japonijos šiaurės rytų pakrantę, kur stovėjo jėgainė. Elektrinėje nutrūko energijos tiekimas, išsijungė trijų branduolinių reaktorių aušinimo sistemos ir perkaitę jų kuro strypai išsilydė paskleisdami radiaciją. Tai sukėlė žmonių tiek Japonijoje, tiek kitose šalyse nepasitenkinimą ir sustiprino neigiamą požiūrį į atominę energetiką.

Visuomeniniai judėjimai ir politikai visame pasaulyje agitavo kuo greičiau uždaryti visas veikiančias branduolines elektrines ir nebestatyti naujų. 2011–2012 m. visame pasaulyje buvo dalinami pažadai apie ketinimus atsisakyti tokios elektros gamybos. Apklausos Japonijoje rodė, kad 80 proc. žmonių nori uždaryti visas branduolines jėgaines, Vokietijos vyriausybė paskelbė, kad branduolinės energetikos bus atsisakyta iki 2022 m., Italijoje net 94,6 proc. dalyvavusių referendume pasisakė „prieš“ atominę energetiką. Jau atrodė, kad šios elektros gamybos rūšies bus atsisakyta kaip kokių viršgarsinių oro lainerių „Concorde“, tačiau praėjo keleri metai, ir senos kalbos pamirštos. Dabar jau viso pasaulio politikai kalba apie naujas elektrines, o ir visuomenės nuomonė pasviro į kitą pusę.

Emocijos nuslūgo, pinigai lemia viską

Iškart po Fukušimos avarijos kairieji ir žalieji aktyvistai platino daug emocinių pareiškimų apie branduolinę energetiką. Jie kaltino, kad atominės elektrinės yra nesaugios, teršia aplinką, kainuoja labai brangiai, ypač jų uždarymas, o radiacija gali užteršti gamtą tūkstančiams ar net milijonams metų. Tai buvo labai paveiku rinkėjams, tačiau politikai, suskubę pažadėti, kad atsisakys branduolinės elektros gamybos, susidūrė su skaudžia realybe.

Elektros poreikis pasaulyje didėja labai sparčiai, taigi jeigu elektra negaminama atominėse jėgainėse, reikia deginti dujas, anglis, šiukšles ar ką nors kita. Tai iškart gyventojams skaudžiai atsiliepia per aukštesnes elektros kainas. Japonijoje 2011 m. uždarius 40 branduolinių reaktorių, elektros kaina gyventojams pakilo 20 proc., o pramonei 30 procentų. Gyventojai galbūt galėtų sutikti mokėti daugiau, bet verslininkai iškelia gamyklas ir verslo centrus į pigesnės elektros šalis. Japonijai netekti aukštųjų technologijų įmonių yra labai skaudu, nes jos kuria didžiausią pridedamąją vertę, bet yra ir imliausios elektros energijai. Viso pasaulio serveriai, kurie aptarnauja el. paslaugas, jau sunaudoja 1,5 proc. visos energijos ir ta dalis tik didėja. Uždarius atomines elektrines kainos kyla ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse. Prieš tokius argumentus bejėgiai ir žalieji. Nors jie vis dar kalba apie pavojų žmonių sveikatai, pramoninkų lobizmą, bet, kaip pripažįsta Shaunas Burnie`is iš nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Greenpeace“, „deja, panašu, kad tokia pozicija nesulaukia platesnio palaikymo“.

Žaliųjų argumentai sustiprino branduolinę energetiką

Aplinkosaugos aktyvistai, agituodami prieš branduolinę energetiką, kartu pasisakė už šiltnamio efekto mažinimą ir jų argumentai buvo išgirsti. 196 valstybės 2015 m. gruodį Paryžiuje įsipareigojo sumažinti CO2 išmetimą į aplinką. Tai pirmiausia turi paliesti iškastinį kurą deginančias ir labai taršias elektrines. Niujorko valstijos (JAV) pareigūnai apie tokius tikslus pasisakė labai aiškiai ir paprastai: „be branduolinės energetikos klimato kaitos sustabdyti nepavyks“. Branduolinės energetikos naudai kalba faktai: iš vienos tonos urano galima pagaminti tiek elektros, kiek išeitų sudeginus 16 tūkst. tonų anglių arba 80 tūkst. barelių naftos.

Žalieji propaguoja atsinaujinančią energetiką iš vėjo, saulės ir vandens. Šios rūšies elektros pramonė vystosi labai sparčiai, tačiau ji vis dar yra iki 10 kartų brangesnė nei branduolinė. Be to, šios rūšies elektra turi vieną svarbų minusą – ji yra nepastovi. Vėjas tai pučia, tai nepučia, saulė tai šviečia, tai nešviečia, o elektros vartotojams reikia be pertrūkių. Taigi būtinas bazinis gamybos šaltinis, kuris subalansuotų tiekimą, o pats stabiliausias variantas yra atsinaujinantys šaltiniai plius branduolinė energetika. Tokiu deriniu remiasi Švedija, pasigaminanti 95 proc. reikalingos elektros.

Švedijos vyriausybė, sudaryta iš centro kairiųjų partijų, neseniai ne tik atsisakė savo ankstesnių planų kuo greičiau uždaryti atomines elektrines, bet ir sumažino tokiai elektrai buvusius mokesčius. Taigi net kairieji politikai, kurie anksčiau rėmė antibranduolinę politiką, jau nebėra tokie kategoriški.

Branduolinė energetika stiprina pozicijas

Europoje, kur antibranduolinės nuotaikos buvo labiausiai paplitusios, paskutiniu metu vis garsiau kalbama ne apie senų jėgainių uždarymą, o apie naujų atidarymą. Lenkijos energetikos ministerija paskelbė, kad parengs maždaug 1000 MW galios atominės elektrinės statybos programą ir per 10 metų pabaigs statybas. Apie dar vieną naują reaktorių svarsto Suomija, jau įrenginėjanti vieną reaktorių, statyba eina į pabaigą Prancūzijoje, paskelbta apie naujus statybos planus Jungtinėje Karalystėje, planuojamos naujos elektrinės Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje.

Pasaulinė branduolinės energetikos asociacija (angl. WNA) skelbia apie sparčią šios rūšies elektros gamybos plėtrą. Skaičiuojama, kad iki 2040 m. pajėgumai išaugs 60 proc. ir atominėse jėgainėse pagaminta elektra pasieks rekordą: sudarys 12 proc. visos pasaulio elektros. Daugiausia naujų reaktorių bus instaliuota Azijoje, kur sparčiai daugėja gyventojų, kyla pragyvenimo lygis ir auga elektros poreikis. Net 46 proc. visos branduolinės elektros bus gaminama Kinijoje, dar 30 proc. Indijoje, Korėjoje ir Rusijoje, JAV 16 proc., o Europos Sąjungai teks vos 10 procentų. Taip atsitiks ne tik dėl mažinamos gamybos ES, bet ir dėl apskritai mažėjančios ekonominės Europos svarbos pasaulio reikaluose.

Šiuo metu 15 valstybių kyla 60 naujų atominių elektrinių, per 2017 m. ketinama instaliuoti 18 naujų reaktorių, 2019 m. suplanuoti dar 10, 2020 m. eilėje laukia 7. Atominė energetika atsitraukė vieną žingsnį 2011 m., o dabar plačiu mostu žengia iškart kelis į priekį. Pabaigos branduolinei energetikai nematyti ir ateityje ji vaidins vis didesnį vaidmenį žmonijos istorijoje.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.02.23; 08:10

58 proc. visų Žemės dirbančių žmonių gyvena Azijos Ramiojo vandenyno regione. Šios pasaulio dalies ekonomikos reikšmė kasmet vis didėja: gyventojai tampa labiau pasiturintys, o valdančių politikų balsas skamba vis garsiau viso pasaulio arenoje.

Kartu su Rytų Azijos iškilimu menksta senųjų galybių – Europos ir Amerikos įtaka.

Sparčiausiai augantis regionas

Rytų Azija dabar dinamiškiausia pasaulio dalis. Spartus demografinis augimas, ekonomikos plėtra, urbanizacija, bendrosios pridėtinės vertės didėjimas traukia visų pasaulio lyderių dėmesį. Europoje ar Šiaurės Amerikoje visuomenė ir politikai yra įpratę, kad kalbant apie pasaulio reikalus pirmiausia domimasi, kas vyksta šiuose dviejuose žemynuose. Dar neseniai savaime suprantama buvo, kad tai, kas vyksta Vašingtone, svarbu visam pasauliui, o kas vyksta kokiam nors Bankoke, tėra vietos reikalai. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Tačiau per paskutinius 15 metų įvyko svarbių pokyčių, kurie rodo, kad pasaulio centras vis labiau keliasi į Rytų Aziją, o Europa ir Amerika tampa antraplanėmis geopolitikos žaidėjomis.

Simbolinė žinia apie Rytų Azijos iškilimą apskriejo pasaulį visai neseniai. Vadybos ir finansų konsultacijų bendrovė „Copgemini“ paskelbė, kad Azijos Ramiojo vandenyno regione gyvena daugiausia milijonierių, kurie valdo daugiausia turto. Pirmą kartą šis regionas aplenkė ilgai pirmavusias Šiaurės Ameriką ir Europą. Ekspertai skaičiuoja, kad jeigu turtas Azijos Ramiojo vandenyno regione toliau augs tokiais tempais kaip nuo 2006 iki 2015 metų, tai po dešimtmečio čia bus sukaupta daugiau pasaulio turto negu Europoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose kartu sudėjus.

Žinios apie milijonierius tik simbolinės, tačiau regionas pradėjo pirmauti ir daug rimtesnėse varžybose dėl ekspertų dėmesio. Jau ne tik Kinija kasmet fiksuoja spartų ekonomikos kilimą, tą patį daro ir kitos kaimyninės šalys – Malaizija, Indonezija, Filipinai. Dar 1990 m. Azijos dalis pasaulio ekonomikoje buvo 23,2 proc., 2014 m. pasiekė 38,8 proc., o po dešimtmečio viršys 45 procentus.

Rytų Azijoje sparčiai auga gyventojų pajamos ir vartojimas. 2020 m. vidurinės klasės išlaidos padvigubės, palyginti su 2009 m., o 2030 m. jos bus didesnės daugiau nei 6 kartus. Tokio šuolio išsivysčiusiose šalyse tikėtis neįmanoma. Jau beveik dešimt metų benzino ir kitų kuro rūšių azijiečiai sunaudoja daugiau nei amerikiečiai, ką jau kalbėti apie Europą.

Sėkmės paslaptis – užsienio investicijos

Kaip toks daug šimtmečių buvęs skurdus pasaulio užkampis taip sparčiai pradėjo demonstruoti augimą? Mokslininkai mano, kad pagrindiniai plėtros šaltiniai yra žmonių darbštumas, tarptautinė prekyba ir investicijos. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija pritraukė daug amerikiečių investicijų ir tapo pasaulio fabriku. Pradžioje prekės buvo pigios ir nekokybiškos, bet laikui bėgant ženklas „Made in Japan“ tapo prestižinis. Iš Japonijos pasaulinę gamybą greit perėmė Pietų Korėja, Taivanas ir Singapūras, jiems įkandin – atsivėrusi Kinija. Pabrangus kinų darbo jėgai, paskutiniu metu dideli fabrikai vis dažniau statomi Tailande, Vietname, Filipinuose ar Malaizijoje.

Ne mažiau svarbus faktorius nei investicijos yra vadinamosios globalios vertės grandinės (angliškai GVC): produktai gaminami vienoje šalyje, žaliavos perkamos iš kitų šalių, o produkcija parduodama trečiosiose, iš kur grįžta investicijos. Ekspertai pažymi, kad Azijos šalių ekonominis augimas labai priklauso nuo to, kiek jos įsitraukia į globalios vertės grandines, pavyzdžiui, pernai amerikiečių kompanijos „Apple“ 24 proc. pajamų atkeliavo iš Kinijos. Per keletą metų šie skaičiai padvigubėjo. Tokie perkėlimai veiklos grandinėje leidžia kompanijoms diferencijuoti pardavimus ir gamybą, o regionams teikia stimulą plėtrai.

Azijai praturtėti liko 35 metai

Nors ekonomikos ir gerovės augimas spartus, didžioji dalis Rytų Azijos vis dar išlieka nepasiturintis regionas. Filipinuose vidutinis mėnesinis atlygis siekia apie 155 eurus, Vietname apie 200, Tailande 338 eurus. Tai gerokai mažiau nei turtingiausiuose pasaulio regionuose ar pažengusiose kaimynėse Japonijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre.

Skurdas ir nepritekliai programuoja ir kitus globalius iššūkius, su kuriais susiduria regionas: emigraciją, protų nutekėjimą, prekybą žmonėmis, vaikų išnaudojimą, net gamtos stichijų sukeliamus nuostolius. Dėl prastos informavimo sistemos ir neišplėtotų pažangių technologijų Azijos Ramiojo vandenyno regionas labiausiai visame pasaulyje kenčia dėl gamtos stichijų. 2015 m. 80 proc. visų nukentėjusiųjų buvo iš šios pasaulio dalies.

Jungtinės Tautos pažymi, kad dabar yra geriausias metas Azijos Ramiojo vandenyno šalims susikurti gerovę. Net 68 proc. gyventojų yra darbingo amžiaus – tokių palankių proporcijų niekada nėra buvę. Tačiau taip nebus amžinai. Dėl gerėjančių gyvenimo sąlygų ir pasikeitusių demografinių tendencijų azijiečiai nori turėti vis mažiau vaikų ir apie 2050 m. iškils ta pati problema kaip ir Europoje: visuomenė sens, dirbančiųjų mažės, o išlaikytinių daugės. Taigi, kaip sako Jungtinių Tautų pareigūnas Haoliang Xu: „Iki 2050 m. Rytų Azijai atvertas galimybių langas susikurti gerovę ateičiai.“

Ekonominė galia virsta politine

JAV prezidentas Barackas Obama savo paskutinį prezidentinį vizitą paskyrė Rytų Azijai. Lankydamasis Laose, jis apibendrino savo politiką ir nubrėžė ateities prioritetus, pareikšdamas, kad JAV atsigręžimas į Aziją yra ilgalaikis ir bus siekiama išlaikyti JAV lyderystę visame regione. Tai yra pripažinimas, kad didėjanti ekonominė ir karinė Azijos Ramiojo vandenyno šalių galia stiprėja ir politiškai.

Ekspertai pabrėžia, kad dar svaresnį regiono vaidmenį pasaulio politikoje nulemtų didesnė šalių integracija. Su tuo sutinka ir JAV bei Europos Sąjunga: jos laikosi nuomonės, kad didesnė integracija skatina taiką, klestėjimą ir padeda spręsti tarptautines problemas. JAV yra pasiūliusi Rytų Azijos ir Okeanijos šalims pasirašyti laisvosios prekybos sutartį, panašių projektų siūlo ir Europos Sąjunga.

2015 m. rugpjūtį Kinijai paskelbus apie juanio devalvaciją, finansiniai burbulai nusirito per visą pasaulį. Šis įvykis tik rodo, kad Azijos Ramiojo vandenyno šalių įtaka pasaulio geopolitikai yra didelė ir ateityje didės dar sparčiau. Kylant naujajam galios centrui, seniesiems reikės pasispausti.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.02.18; 05:29

Jau nuo XVII amžiaus Rusijos valdovai kuria įvairius planus ir schemas, kaip apgyvendinti tuščias rytų bei šiaurės teritorijas ir paskirstyti gyventojus. XIX–XX amžiuose šios iniciatyvos labai suaktyvėjo ir įgavo drastiškas formas, tokias kaip trėmimai ar gulago sistema. Ne išimtis ir Vladimiro Putino administracija: ji turi savo sumanymų, kaip ir kur turėtų gyventi Rusijos žmonės. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Tėvynainių grįžimo programa

2006 m. Kremlius, matyt, galutinai atsisakė planų visiškai atkurti Sovietų Sąjungą, todėl atsirado tėvynainių grįžimo programa, kurios tikslas yra padėti rusų kilmės žmonėms iš užsienio atvykti gyventi į Rusiją. Pagal taisykles atsikėlėliai gali neapmokestinamai atsigabenti 5 tonų svorio konteinerį su daiktais ir vieną automobilį. Jiems gali būti kompensuojami traukinio bilietai ir skirta iki 10 tūkst. eurų įsikūrimui, tačiau su sąlyga, kad bus apsigyvenama tam tikrose teritorijose. Valdžios pareigūnai yra išskyrę 59 Rusijos regionus, į kuriuos siekiama nukreipti atsikėlėlius. Tai pačios atokiausios šalies vietos Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, pasienio regionuose, tačiau jokiu būdu ne Maskvoje ar Sankt Peterburge.

Šia programa Kremlius siekia spręsti valstybės demografines problemas. Dėl mažo gimstamumo ir trumpos gyvenimo trukmės gyventojų mažėja, todėl norint tai pristabdyti būtini imigrantai. Be to, keičiasi demografinė sudėtis: slavų stačiatikių mažėja labai sparčiai, o musulmonų, ypač Kaukazo regione, imigrantų iš Centrinės Azijos proporcingai daugėja. Gyventojai noriai telkiasi didžiuosiuose miestuose ir švelnaus klimato europinėje šalies dalyje, o iš šiaurinių teritorijų, Sibiro ir pasienio regionų išvažiuoja.

Valdžios atstovai raportuoja, kad programa pasinaudojo per 400 tūkst. žmonių, tačiau žemesnio rango pareigūnai pateikia mažesnius skaičius, o ir kitų šalių duomenys to nepatvirtina.

Programa rusai naudojasi labai nevienodai. Mažo susidomėjimo buvo sulaukta Baltijos šalyse. Štai iš Lietuvos išvyko vos keliasdešimt žmonių, o iš Kazachstano – net keli šimtai tūkstančių. Kazachstano pareigūnai patvirtina, kad vien 2014 m. iš šalies išvyko apie 24 tūkst. rusų, 2015 m. – dar 19 tūkstančių. Tai galima sieti su ekonomikos problemomis Kazachstane, be to, kazachai neslepia, kad šios programos tikslams neprieštarauja.

Migrantai plūstelėjo iš Ukrainos

2014 m. tėvynainių grįžimo programą buvo imtasi plėsti ir pritaikyti plūstantiems pabėgėliams iš Ukrainos. Skirtingų šaltinių duomenimis, tokių pabėgėlių galėjo būti iki 2 mln. žmonių. Buvo kuriami planai suteikti pilietybę, įpareigoti savivaldybes padėti persikėlėliams ir šiuos žmones nukreipti į Sibirą ar kitus didelės valstybės užkampius. Tačiau Rusija nebūtų Rusija, jeigu viskas, ką valdžia planuoja, pavyktų.

Antonas Pogodajevas 2014 m. rugsėjį iš Luhansko pasitraukė į pabėgėlių stovyklą Rostove prie Dono Rusijoje, iš ten buvo nusiųstas į Samaros sritį, bet kadangi darbo nerado, pats išvyko į Sankt Peterburgą. Ten vertėsi nelegaliais uždarbiais, nes kaip užsienio pilietis negalėjo nei registruotis, nei dirbti legaliai. Po metų jį sulaikė policija ir teismo sprendimu jis turi būti deportuotas, tačiau vyras tikina, kad jo namai Luhanske sugriauti, o kišenėje pinigų neužtenka net bilietui. Tai nėra paskira pabėgėlio iš Ukrainos istorija, o labiau bendra atmosfera, į kuria patenka atsikėlėliai iš užsienio. Nevyriausybinės organizacijos ir persikėlime dalyvaujantys tarnautojai pasakoja, kad vietinė rajonų administracija skeptiškai žiūri į atvykėlius, o gyventojai skundžiasi, kad patys vos galą suduria su galu, ir piktinasi bet kokia pagalba svetimšaliams.

Taigi pabėgėliai iš Ukrainos rimtos pagalbos iš valdžios nesulaukia ir turi bandyti įsitvirtinti patys arba yra siunčiami atgal, o jokia integracijos programa neveikia. Rusijos deklaruojamą norą priimti pabėgėlius iš Ukrainos paneigia ir oficiali statistika: vos 325 ukrainiečiams suteiktas pabėgėlio statusas. Didesnę paramą gauna tie Rytų Ukrainos gyventojai, kurie savanoriškai pareiškia norą vykti į Sibirą ar kitas tikslines teritorijas, tačiau ir čia skaičiai nedideli: skelbiama vos apie 29 tūkst. persikėlėlių.

Visi į Tolimuosius Rytus!

Sibiras ir Tolimieji Rytai labiausiai kenčia dėl gyventojų mažėjimo ir kaimų bei miestelių ištuštėjimo. Geriausiais laikais Tolimųjų Rytų regione, kuris sudaro trečdalį šalies ploto, gyventojų skaičius buvo perkopęs 8 mln., o dabar liko vos 6,1 milijono. Tai labai mažai, žinant, kad kaimyninėje Kinijos provincijoje gyventojų 110 milijonų. Rusijos valdžia sugalvojo planą, kaip pritraukti naujų gyventojų į šias nuošalias sritis ir paskatinti vietos ekonomikos plėtrą. Buvo paskelbta, kad kiekvienas rusas, kuris persikels gyventi į tą teritoriją, nemokamai gaus nedidelį žemės sklypą ir bus atleistas nuo pelno mokesčių. Valdžios pareigūnai skelbia, kad susidomėjimas šia programa, kuri pradėjo veikti vos prieš pusmetį, didelis. Nauji investuotojai žada įkurti ekologiškus kaimus, laikyti bites ar statyti viešbučius.

Tačiau ne viskas tikrovėje taip gražu, kaip deklaruojama. Vietos, kur formuojami sklypai, yra pelkėtos, akmenuotos ir sunkiai pritaikomos kokiai nors veiklai. O kaip iki tų sklypų nusigauti, jeigu nėra kelių, o žmonių aplinkui irgi negyvena? Pikti liežuviai kalba, kad geriausios žemės jau išgrobstytos korumpuotų vietos veikėjų, o ir šiaip, be „stogo“ vietos valdžios institucijose jokių projektų įgyvendinti nepavyks. Dar viena problema: nors popieriuose žemė nurodyta kaip laisva, iš tikrųjų ją dirba nelegalūs atvykėliai iš Kinijos, kurie geruoju niekur trauktis neketina.

Kur iškraustyti musulmonus?

Laikraštis „Izvestija“ neseniai paskelbė apie dar vieną valdžios kabinetuose brandinamą žmonių perkėlimo projektą. Šįkart nutarta vienu šūviu nušauti iškart du zuikius: apgyvendinti Sibiro ir Tolimųjų Rytų pasienio regionus, kuriais bet kada gali susidomėti Kinija, ir sumažinti įtampą Rusijos neslaviškose Kaukazo ir pietinėse teritorijose, kur trūksta darbo vietų ir jaučiamas nepasitenkinimas Maskvos politika. Aslambekas Paskačevas, Kremliaus Etninių reikalų komisijos pirmininkas, sako, kad tikslas turėtų būti perkelti nuo 500 tūkst. iki 1 mln. žmonių.

Į tokius pareiškimus iškart sureagavo Krymo totoriai: jie baiminasi, kad tokia programa kuriama ne kam kitam, o jiems deportuoti.

Ekspertai abejoja, ar pavyktų įgyvendinti tokio masto programą. Visų pirma, Kremlius neturi tam išteklių, antra, dar niekam nepavyko geruoju prikalbinti žmonių vykti į atšiauriomis sąlygomis garsėjantį Sibirą, o imtis prievartos valdžia nesiryžtų.

Vladimiras Putinas net XXI amžiuje tęsia carų ir sovietinių diktatorių tradicijas kurpti gigantiškus žmonių perkraustymo projektus. Jau gerą dešimtmetį vykdomos perkėlimo programos kol kas jokių apčiuopiamų rezultatų neduoda, o kainuoja brangiai. Taigi Rusijos vadovams teks arba imtis drastiškesnių metodų, kad apgyvendintų teritorijas už Uralo, arba susitaikyti su vis mažėjančiu gyventojų skaičiumi toje šalies dalyje, į kurią neabejotinai žvilgčioja kol kas draugiška kaimyninė Kinija.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt portalas.

2017.02.15; 05:37