Lietuvos apeliacinis teismas neskundžiama nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo vasario 13 d. nutartį ir paliko galioti generalinio prokuroro 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimą atsisakyti atnaujinti baudžiamąją bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nuteistasis Henrikas Daktaras ir jo gynėjas siekė atnaujinti baudžiamąją bylą esą paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jog nužudytasis Rimantas Ganusauskas neva yra gyvas.
 
Buvo prašyta apklausti liudytoją, įvertinti įrašą knygoje, kurioje, anot apeliantų, 1996 m. buvo įrašyta R. Ganusauskui skirta dedikacija.
 
H. Daktaras už nusikalstamo susivienijimo organizavimą ir vadovavimą jam, 1993 m. įvykdytą R. Ganusausko nužudymą, kitus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus yra pripažintas kaltu, jam skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.
 
Kaip primena Generalinė prokuratūra, generalinis prokuroras 2019 m. gruodžio 3 d. nutarimu atsisakė pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, motyvuodamas tuo, jog nuteistojo gynėjo pateiktame pareiškime nenurodyta jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, o argumentai dėl knygoje 1996 m. surašytos dedikacijos nenagrinėti, nes pareiškėjas dėl šios aplinkybės kreipėsi praleidęs baudžiamojo proceso įstatyme nustatytą terminą.
 
Nuteistojo H. Daktaro gynėjas šį nutarimą apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2020 m. vasario 13 d. nutartimi skundą patenkino ir skundžiamą generalinio prokuroro nutarimą panaikino.
 
Generalinis prokuroras kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo š. m. vasario 13 d. nutartį.
 
Apeliacinio teismo teisėjas, tenkindamas generalinio prokuroro skundą, nurodė, kad skirtingų asmenų parodymai dėl neva matyto gyvo R. Ganusausko po jo nužudymo datos visų instancijų teismų buvo motyvuotai paneigti ir pripažinti gynybine nuteistojo ir jo gynėjo pozicija.
 
Teismas konstatavo, kad nuteistojo ir gynybos iškelta versija dėl R. Ganusausko nužudymo buvo išsamiai išanalizuota ir motyvuotai paneigta nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Abiejų instancijų teismams nekilo jokių abejonių dėl R. Ganusausko nužudymo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.08; 12:26

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.

Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.

Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą  Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos  klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai  skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.

Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.      

Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?

Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė,  savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.

Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias,  dėl savo  gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi  L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai   tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.

Antrankiai

Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.

Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo   bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė  neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog  reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu  būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis  nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti  ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).

Knygos "Tikroji Daktarų istorija" virselis
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ virselis

Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į  kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su  garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.

H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.

Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?

2019.11.20; 15:04

Viešojoje erdvėje pasirodžius užgauliai, žeminančio pobūdžio informacijai apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, vykdžiusius tarnybines pareigas, Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nepagarbos teismui (Baudžiamojo kodekso 232 straipsnis).

2016 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija paskelbė nutartį, kuria Henrikui Daktarui palikta žemesnių teismų paskirta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Apie šią minėto teismo nutartį socialiniame tinkle „Facebook“ H. Daktaro vardu pateikta pozicija, kurioje tiesiogiai ir netiesiogiai reiškiama nepagarba nutartį priėmusiai teisėjų kolegijai ir valstybinį kaltinimą byloje palaikiusiam prokurorui.

Ikiteisminį tyrimą organizuoti ir kontroliuoti pavesta Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrai.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.

2016.06.22; 08:20

cyvas110

Šiais laikais, jei esi daug kartų teistas ir dar teisiamas recidyvistas arba nevykęs politikierius, iš kurio visi juokiasi, – kreipkis į teismą.

Ypač dėl kokio nors žurnalisto publikacijų.

Tai, kad žurnalistui Dailiui Dargiui teismas priteisė prievolę finansiškai paremti „kilniais“ nuotykiais pagarsėjusio padaro, pavarde Henrikas Daktaras, gerovę – nėra kokia nors naujiena ar išimtis.

Tai gana kryptinga pasitikėjimo dugne gulinčių teismų praktika. Vargetos, kurie savo menkystę slepia po teisėjų togomis, nekenčia „rašeivų“, nes yra kvailai įsitikinę, kad pastarieji kalti dėl togų dėvėtojų nepopuliarumo.

Continue reading „Banditui ir nevykėliui“

meskauskaite_1

Pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog Lietuvos visuomenė vis garsiau ir pikčiau analizuoja lietuviškosios Temidės trūkumus.

Apie privalumus nė nekalbama, nes, matyt, manoma, jog trūkumų akivaizdžiai daugiau nei privalumų.

Nepasitenkinimas kai kuriais Lietuvos teisėjų sprendimais auga, bylų, kurios visuomenėje sukėlusios dviprasmiškus atgarsius, gausėja. Visuomenė net protesto mitingus prie Lietuvos Seimo pradeda rengti.

Continue reading „Advokatė Liudvika Meškauskaitė: “Didžiausia mūsų teisėsaugos bėda – baimė pripažinti savo klaidas”“

meskauskaite_1

Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad knygą „Tikroji Daktarų istorija“ parašęs žurnalistas Dailius Dargis, paskelbęs itin asmenišką informaciją, pažeidė Henriko Daktaro teises. Knygos autoriaus „nuodėmės“ įvertintos 6 tūkst. litų, nors prašyta net 150 tūkst. litų.

Šį sprendimą ketina skųsti abi pusės, todėl teisminius ginčus trumpam palikus nuošalyje, verta pažvelgti į šiuo metu susiklosčiusią situaciją dėl žodžio ir iš esmės pačios žiniasklaidos laisvę.

Kol kas dar tik kartas nuo karto į dienos šviesą išlendantį pavojų ir grėsmes įžvelgia tiek Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius, tiek su panašiomis bylomis ne kartą susidūrusi teisininkė Liudvika Meškauskaitė. Kategorišką savo nuomonę turi ir praėjusiais metais baudžiamojoje byloje nuteistas žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Lietuvos teismų smūgiai žurnalistams“

pavardes

Sunku įsivaizduoti, bet buvo laikai, kada žmonės neturėjo pavardžių. Taip ir kreipdavosi vienas į kitą: „Sveikas, storuli!”, „Štai ir žvairys!” Kiek vėliau atsirado žmonių vardai. Mergaitė, gimusi badmečiu, galėjo būti pavadinta Una /keltų kalba – „badas“/, o šviesiaplaukę mergaitę pavadino Blanša /prancūziškai – „balta“/..

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad pirmosios pavardės – kaip šeimos arba giminės vardai – atsirado dar Romos respublikos laikais, maždaug 500 m.pr.m.e. Kiti tyrinėtojai teigia, kad pirmosios pavardės atsirado Gruzijoje ir Armėnijoje IV-VI a. Europoje pavardės pirmiausia atsirado Italijoje X-XI amžiais, o iš čia jas perėmė prancūzai, anglai, vokiečiai.

Continue reading „Kas mums “davė” pavardes?“

Copy of Daktaras_asmys

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos teisinėje sistemoje susiformavo nuostata, jog žiniasklaida savo puslapiuose mieliau garsina prokuratūros, teismų bei policijos vadovybės poziciją nei advokatų argumentus.

Gynėjų nuostatos dažniausiai paliekamos neįvardintos. Geriausiu atveju masinės informacijos priemonės gynybos poziciją apibūdina vos keliais trumpais sakiniais. Ne taip ryškiai, aiškiai ir konkrečiai kaip, sakykim, prokurorų teiginius.

Šią neproporcingą nuostatą galima nesunkiai paaiškinti. Laikraščių, televizijų, internetinių svetainių atstovams valstybės kaltintojų pozicija priimtinesnė jau vien dėl to, kad publikacijos ar televizijos laidos apie prokurorų pateiktus griežtus kaltinimus sulaukia didesnio skaitytojų ir žiūrovų dėmesio nei advokatų nuostatos apie lengvinančias aplinkybes.

Continue reading „Kada Lietuvos teisėsauga primena Inkviziciją?“

ranka-buciuoja

Kai pernai kalbėjome apie dvidešimtmečio pergales ir pralaimėjimus, dar nesakėme, kad Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe. Nuo daktarų, dekanidzių, vertelkų – iki oligarchų.

Tokia pažanga. Pirmieji daug maž jau įvardinti, o pastarieji? Na, oligarchus irgi bent iš tolo esame matę. Švarios apykaklės, tamsūs automobiliai, dvarai prie Lietuvos ežerų ir šiltų jūrų. O nusikalstamo pasaulio žmonės – kaip jie atrodo? Palivaika nemano, kad tarp oligarchų ir nusikaltėlių galima dėti lygybės ženklą. (Nežinote, kas tas Palivaika? Paklauskite G.Dauguvietytės). Kiti mano, kad oligarchai yra nusikalstamo pasaulio dalis, ne didžiausia, bet įtakingiausia.

Daktarus, dekanidzes, vertelkas matėme bulvarinių laikraščių puslapiuose, televizorių ekranuose – nušautus arba surakintus antrankiais, sėdinčius už grotų arba pergalingai išeinančius iš kalėjimų.

Continue reading „Kas bučiavo Henriko Daktaro ranką?“

knyga nr.1

Populiarumo sulaukusi knyga „Tikroji Daktarų istorija“ neseniai pristatyta Londone gyvenantiems lietuviams.

Rytų Londone, Bektone, arba lietuvių pramintose Bektoniškėse, vyko portalo balsas.lt leidinių „Balsas.lt savaitės“ ir „Akistatos“ žurnalisto, knygos „Tikroji Daktarų istorija“ autoriaus Dailiaus Dargio susitikimas su vietos lietuviais. Milžiniškame prekybos centre „Lituanica“ surengtame ir Anglijos lietuvių pamėgtame „Knygnešio“ knygyne susirinko bemaž 40 žmonių.

„Jaukaus knygyno atstovai sakė, kad likus kelioms dienoms iki pristatymo juo aktyviai domėjosi vadinamieji skusti berniukai. Tačiau nė vienas jų šiame renginyje nepasirodė. Prisipažinsiu, atvykdamas nežinojau, ko tikėtis. Nustebau, kad susirinko labai maloni, padori publika“, – pasakojo „Tikrosios Daktarų istorijos“ autorius Dailius Dargis.

Continue reading „Londone skamba Daktarų vardas“

Tikroji-daktaru-istorija_virselis_10-05-10

Lietuvoje galioja įstatymai, kurie gina žmogaus privatų gyvenimą. Tai suprantama.

Tačiau kartais žurnalistams ir jų kolegoms, kurie dirba atstovais spaudai teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, laikytis tokių įstatymo normų tenka labai keistomis aplinkybėmis.

Štai Lietuvos apeliacinis teismas šių metų liepos 2 dieną išplatina tokį pranešimą:

“2010 07 02
H. D. lieka suimtas
Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H. D. (gim. 1957 m.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutarties, kuria jam suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.

Continue reading „Kas tas H.D.?“