Pulkininkas Kazys Škirpa

Lietuvos istorijos iškraipymai įgavo tokį pagreitį, kad nejučiom imi galvoti, jog jie kurpiami ne čia, o kažkur už šalies ribų.

Tiesa, tokie užsakovai randa vis daugiau vykdytojų „šestiorkų“ pačioje Lietuvoje. Kartais jie atsiprašo, teigia klydę, kartais neva reiškia tik savo nuomonę ir tai motyvuoja žodžio laisve, kartais sąmoningai iškraipo istorijos faktus ir garsių asmenybių veiklą.

Jau ilgokai sukasi diskusija apie Kazio Škirpos – žinomo Lietuvos diplomato, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjo ir, kas nežino, lietuvių karinių tautinių dalinių Rusijoje organizatoriaus, savanorio, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Trispalvę Gedimino bokšte – asmenybę. Į ją vėl įtraukiamos abejonės dėl LAF ir Birželio sukilimo reikšmės.

Garsus to meto įvykių tyrinėtojas publicistas Vidmantas Valiušaitis neseniai pranešė radęs LAF įsteigimo aktą. Bet pats radėjas iš kuklumo nemanąs, kad tai jam pridės populiarumo ir sulauks „barzdotų istorikų“ (turimas omeny Alfredas Bumblauskas, abejojęs Liudo Mažylio atradimu) pasipiktinimo.

Bet šis faktas dar kartą paliudijo, kad K. Škirpa, išsaugojęs savo sudegusiame archyve Berlyne šį 1941 m. lapkričio 17 d. pasirašytą aktą ir kitus dokumentus, buvo tikras Lietuvai atsidavęs patriotas, o ne, kaip neseniai leptelėjo save „kitaip mąstančiu“ laikantis rašytojas ir teatralas Marius Ivaškevičius, „Hitlerio šuo…“

Šią jo FB paskyroje paskelbtą frazę priminsiu kiek išplėstą: „…šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“. Komentatoriai pašiurpo: Lietuvos savanoris ir itin nusipelnęs tautai ir valstybei veikėjas Kazys Škirpa, kurio vardu pavadintas akligatvis Gedimino kalno papėdėje, tam žmogeliui tėra „Hitlerio šuo“?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Teatrališkai prabilusį teatralą jau vadina R. Vanagaitės įpėdiniu, kuris bijo, kad „žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus.“ Kitaip sakant, norint gauti sučiurintų dušanskių pinigėlių reikia nulinčiuoti savo partizanus, kovotojus prieš okupantus, daug nusipelniusius veikėjus?

Blogeris Zeppelinusas savo paskyroje išvardijo: buvo Algirdas Paleckis, puolęs Sausio 13-osios aukas, krito; iškišo galvą ilgai tylėjęs Savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ vadovas liberalas D. Udrys, sviedęs propagandinę granatą į partizanus, gavo į kaktą; buvo R. Vanagaitė, atakavusi A. Ramanauską – Vanagą, gėdingai žlugo; atsirado seimūnas D. Kepenis, susiruošęs skirti pinigų paminklui stribams, užsičiaupė; dabar M. Ivaškevičius bando įkąsti į koją Lietuvos kariuomenės kūrėjui…

Kas bus kitas iš E. Zurrofo bandos? Neabejoju, kad Penktosios kolonos pasekėjų yra daugiau. Metų pradžioje VSD ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tokius leidinius ir TV kanalus kaip „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, „Pervyj Baltijskij kanal“, „NTV-Lithuania“, RT ir „Sputnik“…

Rusiško portalo Sputniknews.lt apžvalgininkas Vladimiras Matvejevas pagiežingai priduria: ačiū už reklamą… Prašom: rusai turi gerą posakį – priešą turi pažinti iš veido…

Tuo tarpu „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas meiliai bučiuoja V. Putino ranką, atsiimdamas jam skirtą valstybinį A. Puškino medalį…

Taip pat neabejoju, kad ir minėtieji penktakolonininkai nebus ilgai užsičiaupę. Manipuliuodami jautria holokausto tema, naudodamiesi įstatymų spragomis, kad draudžiama neigti ir iškilių Lietuvos veikėjų, partizanų, kovotojų už laisvę nuopelnus, jie toliau drėbs iš peties: K. Škirpa – žydų žudynių Lietuvoje iniciatorius, antisemitinio LAF įkūrėjas, Lietūkio garažo žudynių įkvėpėjas, nacistinio Birželio sukilimo programos sudarytojas ir t.t. ir pan.

Apie spalio vidurį LTV laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas po Vilnių vedžiojosi gerai žinomą politikos apžvalgininką Arkadijų Vinokurą. Pastarasis citavo programinį LAF dokumentą, išdalintą Birželio sukilėliams, o į laidos vedėjo pastabą, kad gi K. Škirpa pats žydų nežudė, atsakė: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“ Suprask: diplomatas – tai tas pats „Hitlerio šuo“…

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tada buvo kalbama apie K. Škirpos alėjos, paminklinės lentos Generolui Vėtrai likimą. Anot V. Valiušaičio, tuomet suabejosime ir J. Basanavičiaus pagerbimu. Tempiama „guma“ dėl Vyties atsiradimo Lukiškių aikštėje. Nors V. Kavaliauskas tikino, kad Vyties įamžinimo fondas iš valstybės neims nė grašio, o ukrainiečiai jau bebaigią gaminti Vytį, Kultūros ministerijoje ir savivaldybėje atsirado abejojančių, ir štai ta „guma“ vėl tempiama, o iš valstybės iždo projektams skiriama pusė milijono…

Kokios jėgos torpeduoja gerus sumanymus ir platina valstybės eroziją? Kas stabdo tautos savimonės plėtrą ir verčia abejoti net kilniausiomis asmenybėmis? Kodėl visokio plauko veikėjai, gavę tribūną ir veidmainiškai mosuodami žodžio laisvės lozingu, griauna mūsų vienintelį tikėjimą – laisve, iškovota nepriklausomybe ir jos kūrėjais? Ar tai ir yra tikroji demokratija?

2017.11.21; 04:32

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar žinote, kaip atrodo nuteisimas be teismo? Paskaitykite Mariaus Ivaškevičiaus komentarą.

Atsibodo apie tą nelemtą istoriją? Kiek galima knaisiotis? Ir man atsibodo. Bet yra kam niekaip neatsibosta. Jeigu kam buvo sušvitus viltis, kad po Vanagaitės skandalo puolimai prieš rezistentus liausis, tai jie tik suaktyvėjo. Nacių medžiotojai viso labo atsitraukė keletą metų atgal ir vėl susitelkė prie 1941-ųjų rezistentų.

Apie Marių Ivaškevičių kaip visuomenininką buvau linkęs galvoti pozityviai, nes jo Molėtų „Atminties maršas“ atrodė pozityvi, nekalta, išgalvotų nacių nemedžiojanti iniciatyva. Velnias, kaip klydau. Įsiklausykime į retoriką. Hitlerio šuo. Holokausto šauklys. Tai vis apie rezistentą, savanorį, diplomatą Kazį Škirpą. Tokie linčo teismai už akių tapo mūsų kasdienybe, o jų šalininkai slepiasi po gėdingiausia propagandos priedanga – negalima užčiaupti diskusijos!

Tai nėra diskusija. Škirpos asmeninė autorystė net dėl siūlymų žydams pasitraukti iš Lietuvos nėra įrodyta, bet ir tai jokiu būdu nėra kvietimas žudyti žydus. Gi holokauskas, rodos, dar vakar buvo masinis žydų žudymas. Būdamas gyvas ar turėdamas, kas jį gintų, Škirpa už šį postą šiandien drąsiai galėtų duoti į teismą už šmeižtą. Bet šiandieninė Lietuva tiek apkiautusi, kad eilučių autorių vietoje to nešios ant rankų.

Galiausiai ar tai gali būti sutapimas, kad tokius žodžius apie žmogų, prieš kurio pareigos jausmą ir auką pats yra niekas, rašo romano „Žali“ autorius? Romano, kuris bene atviriausiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pakartojo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skelbtą pokario istorijos versiją. Stribinę istorijos versiją, pagal kurią partizanų kova buvo niekinga ir beprasmė, versiją, kurią gynė ir kuria didžiavosi jos autorius. Ir šiandien yra kas didžiuotųsi. Tas, apie kurį tiek daug tuščiai kalbame, bet niekada neįvardijame jo liberalumu ir kolektyvine kalte prisidengiančių pasekėjų čia, Lietuvoje.

Ach ir pabaigai. Politikų taginimas. Toks plintusas. Gal kuris išskys, gal pasiduos pigaus populiarumo tarp ‘nuomonės lyderių’ vilionėms. Visi matėm, kokia saldi atsidūrus valdžioje kažkodėl pasidaro baudžiauninko pagunda pasižymėti atgaila ir primestos kaltės pripažinimu. Nuo AMB iki pat šiandien. Deja, ne vienas TV reportažas atskleidė, kad esamam Seime netrūksta atsiprašinėtojų su mokyklinėmis istorijos žiniomis. Tad gal pasiseks Ivaškevičiaus intrigėlė ir linčo nuosprendis. Nors maloniai nustebino, kad net premjeras naujos atgailos prašytojus mandagiai pasiuntė tiesiausiu keliu. Visada grįžta.

Informacijos šaltinis – Facebook.com

2017.11.09; 07:25