Jurij Andropov. Espionagehistoryarchive.com

Istorija kupina visokių keistų nutikimų. Dažniausiai jie atskleidžiami per įvairias sukaktis. Štai kad ir šis.

1970 m. kovo 13 d. KGB pirmininkas Jurijus Andropovas pasiūlė L. Brežnevui sunaikinti Adolfo Hitlerio, Jozefo Gebelso ir jų šeimų narių – iš viso 10 – palaikus. Jis nusiuntė savo viršininkui slaptą raštą 655/A/ov serija K su grifu „Ypatingos svarbos. Visiškai slaptai“. Iniciatyvai pritarė ne tik SSKP CK generalinis sekretorius, bet ir kiti sovietiniai vadovai. Jau balandžio pradžioj J. Andropovas nurodė pradėti slaptą palaikų naikinimo operaciją, pavadintą „Archyvas“.

Kaip praneša portalas Gazeta.ru, dokumento slaptumas tame, kad laiške atspausdinto teksto nėra, o tik rašytas ranka. Taip buvo išlaikyta paslaptis nuo mašinininkių. J. Andropovas rašė, kad „1946 m. vasarį Magdeburge, KGB 3-os smogiamosios armijos užimtoje karinio miestelio teritorijoje, buvo palaidoti Hitlerio, Evos Braun, Gebelso, jo žmonos ir vaikų lavonai – viso 10 kūnų. Šis karinis miestelis perduodamas Vokietijos valdžiai. Kadangi jame gali būti atliekami statybos ir žemės kasimo darbai, tikslinga iškasti palaikus ir juos sunaikinti. Tai bus atlikta ypač slaptai KGB ypatingojo skyriaus operatyvinės grupės karių rankomis“.

Tuo metu Magdeburgas labai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų. Mieste žuvo apie pustrečio tūkstančio žmonių. Balandžio 19 d. vakarinę miesto dalį užėmė amerikiečiai, o gegužės 5-ąją į rytinę įžengė Raudonoji armija. Liepos 1 d. jos žinioje buvo visas Magdeburgas. Nuo 1949 m. iki 1990 m. spalio 3 d. jis įėjo į VDR sudėtį. Nacistinių lyderių palaikai čia papuolė po keleto perlaidojimų.

Hitleris ir Braun nusižudė 1945 m. balandžio 30 d., o Gebelsas – gegužės 1-ąją. Jų kūnai vokiečių buvo sudeginti. Tačiau gegužės 5 d. jų apdegę kaulai buvo aptikti vyr. leitenanto Aleksėjaus Panasovo vadovaujamų sovietinių karių. Kūnai buvo atpažinti ir po keleto ekspertizių užkasti prie Bucho miesto, kuris dabar yra Berlyno priemiestis. Paskui sovietinis SMERŠ žvalgybos padalinys keitė dislokacijos vietą, ir kaulai buvo pervežti į Finovo miesto apylinkes (1970 m. tapo Ebersvaldės miesto rajonu). Po to palaikai atsidūrė Ratenove – 70 km į vakarus nuo Berlyno. Ten juos užkasė medinėse dėžėse 1,7 m. gylyje.

1946 m. vasarį beveik sunykusius palaikus išgabeno į Magdeburgą ir užkasė 2 m. gylyje Vestendo gatvėje namo Nr. 36 kieme 25 m. nuo garažo. Vieta buvo sulyginta su žeme ir užmaskuota kaip natūrali kiemo aplinka. Bet sovietiniams lyderiams išliko neramu, kad apie šią vietą sužinos vokiečiai, ir čia pradės rinksis revanšistai…

J.Andropovo iniciatyvai pritarė tiek Ministrų tarybos pirmininkas A. Kosyginas, tiek Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas N. Podgornas. Kovo 18 d. jai pritarė ir L. Brežnevas, pasirašęs „Priemonės „Archyvas“ vykdymo planą“.

Hitlerio ir Stalino „vestuvės“. 1939-ųjų metų karikatūra.

Kiemo dalis buvo apsupta kareivių, laidojimo vietoje stovėjo dengta iš viršaus palapinė. Jei būtų įsitikinta, kad kažkas seka kasimo darbus, specialus padalinys tuos žmones turėjo sunaikinti. Visiems buvo sakoma, kad ieškoma esesininkų archyvų. Kovo 26 d. naktį darbai buvo atlikti: penkios medinės dėžės buvo visai sutrūnijusios. Darbų akte net Magda Gebels ir vaikai buvo įvardijami kaip nusikaltėliai, tačiau Hitlerio vardas neminimas. Balandžio 5 d. vėl buvo iškasta duobė, kaulai sukrauti į Kalašnikovo automatų dėžę, sudeginti už 11 km nuo Magdeburgo esančio Šensbeko miestelio dykynėje, o pelenai išbarstyti, gi likę degėsiai išmesti į Budevico upę.  

Apie tai laikraščiui „Trud“ prieš 20 metų papasakojo darbus vykdęs KGB operatyvinės grupės narys Vladimiras Gumeniukas, kuris iki 2000 m. išsaugojo tų laikų kario daiktų maišelį.

Taigi, būtent KGB vadovas J. Andropovas padėjo tašką nacistinės Vokietijos lyderių istorijoje. Gazeta.ru priduria, kad iki mūsų dienų FST archyve išsaugoti Hitlerio dantų protezai ir kaukolės dalis, kurioje matyti kulkos padaryta išeinamoji skylė, taip pat šoninės sofos rankenėlės iš Hitlerio bunkerio, kuriose likusios kraujo žymės.

2020.03.16; 06:00

Aušvico muziejus pareikalavo, kad JAV internetinės prekybos milžinė „Amazon“ iš prekybos pašalintų nacistinės Vokietijos laikų antisemitines knygas vaikams.
 
„Neapykantos kupina, nuodingai antisemitinė nacių propaganda yra parduodama ne tik „Amazon UK“, – sakoma Aušvico muziejaus įraše tviteryje.
 
„Tokių autorių, kaip Julius Streicheris, knygos taip pat randamos „Amazon“ ir „Amazon DE“. Tokios knygos turi būti nedelsiant pašalintos iš prekybos“, – rašoma Aušvico muziejaus tviterio paskyroje.
 
Tarp „Amazon“ parduodamų nacių propagandos knygų yra nacių partijos nario Juliaus Streicherio 1938 m. išleista antisemitinė knyga vaikams „Nuodingas grybas“.
 
„Amazon“ prekiauja tiek knygos originalu vokiečių kalba („Der Giftpilz“), tiek ir jos vertimais į anglų, prancūzų ir ispanų kalbas.
Pernai Lietuva paragino „Amazon“ nebepardavinėti prekių su sovietine simbolika, nes kūjo ir pjautuvo simboliai žeidžia totalitarizmo aukų atminimą.
 
„The New York Times“ teigimu, per pastaruosius 18 mėnesių „Amazon“ pašalino iš prekybos kelias kraštutinių dešiniųjų autorių knygas, įskaitant buvusio Kukluksklano lyderio Davido Duke’o ir JAV nacių partijos steigėjo George’o Lincolno Rockwello.
 
„Amazon“ taip pat yra uždraudusi prekiauti ir kitomis antisemitinėmis knygomis.
 
Praėjusį mėnesį Holokaustą išgyvenusieji sugrįžo į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, kur paminėjo 75-ąsias lagerio išlaisvinimo metines bei įspėjo dėl abiejose Atlanto vandenyno pusėse padažnėjusių antisemitinių išpuolių, kurie neretai pareikalauja aukų.
 
Nacistinės Vokietijos 1940–1945 m. tuometinėje okupuotoje Lenkijoje valdomas Aušvico mirties lageris buvo vienas iš daugelio koncentracijos lagerių Europoje, kurie buvo įrengti įvykdyti Adolfo Hitlerio „Paskutinį sprendimą“ prieš žydus.
 
Aušvice nacistinė Vokietija pražudė daugiau nei 1,1 mln. žmonių, dauguma jų buvo žydai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.23; 00:30

Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis ketvirtadienį uždraudė dešiniojo sparno ekstremistinę grupuotę, save vadinančią „Adolfo Hitlerio darbo grupe“, praneša „Deutsche Welle“.
 
„Nuo ankstyvo ryto policija ėmėsi priemonių šešiose federalinėse žemėse. Dešiniesiems ekstremistams ir antisemitizmui nėra vietos mūsų visuomenėje“, – tviterio paskyroje teigė ministerija.
 
Pasak jos, neonacių grupuotė „Combat 18“ pažeidė Vokietijos įstatymus, savo veiklos pobūdžiu ji yra panaši į nacistinę grupuotę.
 
Ketvirtadienio rytą 210 pareigūnų apieškojo būstus Heseno, Tiuringijos ir Šiaurės Reino-Vestfalijos bei dar trijose žemėse.
 
„Konfiskuoti mobilieji telefonai, kompiuteriai, dešiniojo ekstremizmo simboliai“, – teigė Reino krašto-Pfalco žemės vidaus reikalų ministerijos atstovas.
 
Svarstyti apie minėtos grupės draudimą imta po Vokietijos politiko Walterio Lübcke’o nužudymo. 2019 m. birželio mėnesį jis buvo nušautas savo namuose netoli Kaselio. Spėjama, kad politiko nužudymu įtariamas žmogus turėjęs ryšių su „Combat 18“. Europolas – Europoje veikianti policijos organizacija – taip pat yra perspėję dėl šios grupuotės keliamos grėsmės ES šalims.
 
Uždraudus grupuotę, jos nariams nebus leidžiama burtis į susitikimus, taip pat draudžiama rašyti grupės pavadinimą ir naudoti jos logotipą.
 
„Combat 18“ yra sukarinta neonacių organizacija, 1992 m. suformuota Didžiojoje Britanijoje. Skaičius 18 žymi A ir H – A. Hitlerio vardo ir pavardės pirmųjų raidžių – vietą abėcėlėje. Manoma, kad Vokietijoje veikiančiam grupuotės padaliniui priklauso apie 20 asmenų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.23; 00:04

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sako, kad prezidento Gitano Nausėdos sprendimas nevykti į Izraelyje vykstančias Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-ąsias metines, rodo, kad šalies vadovui santykiai su Lenkija yra prioritetiniai. Politologas pažymi, kad ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino lankymasis Izraelyje gali būti viena iš priežasčių, lėmusių Lietuvos vadovo sprendimą į Izraelyje minimas metines siųsti Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį.
 
„Tai yra taktinio lygmens svarstymai, kur geriausia prisiminti šią tragediją. Taigi reikia atsižvelgti ir į esamus santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos bei pastarųjų metų Rusijos bandymus perinterpretuoti aktualius įvykius, susijusius su Antruoju pasauliniu karu. Dėl to turbūt ir buvo nutarta, kad Lenkijoje vyksiantis renginys yra labiau atitinkantis Lietuvos interesus“, – Eltai sakė L. Kojala.
 
Sudėtingi santykiai su Rusija, politologo teigimu, taip pat galėjo būti vienas iš veiksnių, lėmusių prezidento apsisprendimą.
 
„Nereikėtų manyti, kad yra tik viena priežastis, jog būtent Rusijos dalyvavimas lėmė sprendimą nevykti (…). Žinoma, tai, kad santykiai su Rusija išlieka sudėtingi yra vienas iš veiksnių. Rusijos požiūris į Antrąjį pasaulinį karą nesutampa su visų Vidurio Europos valstybių požiūriu, lygiai taip pat nesutampa ir su Vakarų valstybių deklaruojamomis vertybėmis, nuostatomis, kurios buvo rodomos ir Antrojo pasaulinio karo metais, nepripažįstant Baltijos valstybių okupacijos. Todėl šiuo metu vykstantys bandymai peržiūrėti (istoriją – ELTA) ir, žinoma, Putino aktyvumas gali prie to prisidėti“, – teigė L. Kojala.
 
L. Kojala primena, kad G. Nausėda santykius su Lenkija laiko prioritetiniais. Anot politologo, tai parodė ir pirmasis prezidentinis vizitas į Varšuvą.
 
„Aš manau, tai parodė pirmasis prezidento vizitas į Lenkiją. Jis ne kartą pats kalbėjo, kad Lenkija yra strateginė partnerė, su kuria įgyvendinama daugybė įvairių projektų. Su kuria Lietuvą jungia bendras saugumo situacijos supratimas ir požiūris daugelį istorinių įvykių. Taigi šiuo atžvilgiu ir Lenkijos aspektas vaidino vaidmenį“, – sakė L. Kojala.
 
ELTA primena, kad antradienį G. Nausėda nusprendė nevyks į Izraelyje rengiamų Aušvico nacių mirties stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimą. Prezidento prašymu Lietuvai renginyje atstovaus Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

„Prezidentas vietoj anksčiau planuoto 2 dienų vizito Davose, Pasaulio ekonomikos forume, lankysis 3 dienas. Per papildomą dieną ketvirtadienį suplanuoti prezidento susitikimai su kitų šalių bei tarptautinių verslo įmonių lyderiais. Iš Davoso prezidentas grįš ketvirtadienio vakarą. Todėl į Jeruzalę prezidento prašymu vyks Seimo pirmininkas. Prezidentas pirmadienį dalyvaus Aušvico koncentracijos stovyklos 75-ųjų išlaisvinimo metinių minėjime“, – Eltai teigė G. Nausėdos komunikacijos atstovas Antanas Bubnelis.
 
ELTA primena, kad Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda buvo pirmasis, kuris nepasinaudojo kvietimu dalyvauti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių iškilmėse. Jis tokiu būdu protestavo, kad Lenkijos vadovui, kitaip negu Rusijos ir Vokietijos prezidentams, nebuvo suteikta teisė pasisakyti šiame forume.
 
Ypač kritikos susilaukė tai, kad vienas svarbiausių šių iškilmių svečių bus Rusijos prezidentas V. Putinas. Pastarasis 2019 m. gruodį kelis kartus užsipuolė Lenkiją, vadindamas ją Adolfo Hitlerio sąjungininke ir pabrėždamas, kad jai taip pat tenka atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo pradžią. Tuometį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje Józefą Lipskį jis apibūdino kaip „niekšą ir antisemitinę kiaulę“.
 
Lenkija į tai sureagavo Rusijos ambasadoriaus iškvietimu į URM ir premjero pareiškimu, kuriame Mateuszas Morawieckis apkaltino V. Putiną melu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.22; 09:07

Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt jau buvo rašyta, jog 2019-ųjų metų pabaigoje Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Taip pat buvo pateikta informacija, kad šis mokslininkas gruodžio 13-ąją Vilniuje perskaitė pranešimą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Pristatant svečią iš Turkijos pabrėžta, kad tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Beje, negalima pamiršti ir aplinkybės, jog šiam Turkijos mokslininkui nebuvo leista perskaityti paskaitos Lietuvos Mokslų Akademijoje. Jis ją perskaitė viename iš Vilniaus viešbučių.

Žurnalistas Gintaras Visockas savo publikacijose, pavyzdžiui, „Tikros ir tariamos istorija besidominčiųjų nuodėmės“ jau analizavo T.K.Tuncel išdėstytus argumentus ( https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikros-ir-tariamos-istorija-besidominciuju-nuodemes/).  

Vėliavų deginimas

Aš norėčiau pridurti savo trigrašį. Dėl nuolat turkams metamų kaltinimų, esą jie vis dar nekenčia Armėnijos ir visko, kas susiję su Armėnija. Bet ar tikrai? O gal – viskas atvirkščiai? Angliškame Turgut Kerem Tuncel videokomentare “OBJECTING DISINFORMATION IN DEFENSE OF SCHOLARSHIP AND FREEDOM of EXPRESSION” (https://slaptai.lt/turgut-kerem-tuncel-objecting-disinformation-in-defense-of-scholarship-and-freedom-of-expression-1/) rodomos nuotraukos, kaip Jerevane, minint 1915-ųjų įvykius, masiškai deginamos Turkijos vėliavos. Jos deginamos, pasirodo, beveik kasmet nuo 2013 iki 2019 metų. Bent jau taip nurodyta titruose.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti

Be jokios abejonės, pasitaiko akimirkų, kai išties niežti nagus sudeginti priešo vėliavą. Bet juk vėliavų deginimas (niekinimas), kad ir koks būtų patirtas skausmas ir pyktis, – nei solidu, nei vyriška, nei garbinga. Minėdami Sausio 13-ąją mes nedeginame nei Sovietų Sąjungos, nei Rusijos vėliavų. Nedeginame SSRS simbolių ir tuomet, kai pagerbiame savo partizanus – miško brolius. Nedeginome Rusijos imperijos vėliavų ir tuomet, kai perlaidojome rastus 1863-ųjų metų sukilėlių palaikus. Lygiai taip pat elgiasi dauguma civilizuotų, demokratiškų valstybių.

Sprendžiant iš mokslininko T.K.Tuncel pranešimo, Turkijoje taip pat neprigijo mada deginti Armėnijos vėliavas. O štai Jerevane oponentų vėliavos deginamos dažnai, masiškai, iškilmingai.

Ką vėliavų deginimas byloja apie tuos, kurie jas degina?!

Nukirsdinta galva

Paminklas Sogomonui Teilirianui, Talat Pašos žudikui

Svečias iš Turkijos minėjo ir dar vieną aspektą – kam Jerevane statomi didingi, įspūdingi paminklai. Imkim paminklą Sogomonui Teilirianui, kuris nužudė turkų generolą Talaat- pašą, neva atsakingą dėl 1915-ųjų tragedijos. Slaptai.lt žurnalistas G.Visockas yra prisipažinęs, jog laiko niekam tikusia taktika kitoms šalims, kitoms tautoms nurodinėti, kokiais paminklais jos turi teisę puošti savo gatves, aikštes ir skverus. Bet vienas paminklas generolą nužudžiusiam S.Teilirianui  – kraupus. S.Teilirianas stovi ant postamento pamynęs nupjautą Talaat – pašos galvą. Tas paminklas išdygo Širakskoje apskrityje.

Jei armėnai savo „didvyriui“ nusprendė statyti paminklus – jų valia. Tačiau tokių paminklų, kokį jie iškėlė Širakskoje apskrityje, – civilizuotoje visuomenėje niekas netoleruoja.

Pagerbė teroro aktą Paryžiaus oro uoste rengusį teroristą

Armėnijoje, pasirodo, taip pat garbinamas ir teroristinės orgaizacijos ASALA vienas iš vadeivų – Monte Melkonianas.

Antanas Rašimas portale slaptai.lt kadaise yra užsiminęs: „Akivaizdu, kad M.Melkonianas buvo tarptautinis teroristas, kurio kruvinų pėdsakų rasime visur – ne tik Azerbaidžanui priklausančiame Kalnų Karabache (žiaurus elgesys su karo belaisviais ir įkaitais), bet ir Libane, Irane, Prancūzijoje. Vienu iš žiauriausių teroristinės organizacijos ASALA aktų, prie kurių nagus prikišo ir liūdnai pagarsėjęs M.Melkonianas, laikomas sprogimas Paryžiaus „Orli“ oro uoste 1983-iųjų metų liepos 15-ąją, kai žuvo 8 niekuo dėti keleiviai ir dar apie 80 žmonių buvo sužeista“.

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

Sunku nesutikti su autoriumi, sakančiu: „Vien dėl šio vos prieš keletą dešimtmečių (ne viduramžiais) surengto išpuolio armėnai negali M.Melkoniano vadinti „nacionaliniu didvyriu“. Niekuo dėtų lėktuvo keleivių žudymas civiliame oro uoste Europos centre, – tai pačio aukščiausio lygio barbarizmas, nepateisinamas jokiais pareiškimais apie „teisingą kerštą“ ar „norą susigrąžinti savas teritorijas“. Jei esi tikras vyras, karines atakas ruošk prieš kariškius, bet ne civilius“.

Įsidėmėtina ir tai, kad 2017 metų lapkričio 21 dieną Armėnijos mieste Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, kuriai suteiktas Montės Melkoniano vardas. Ceremonijoje dalyvavo tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas. Po tokio akibrokšto Prancūzijos prezidentai turėjo, mano supratimu, bent jau viešai pareikšti nusistebėjimą, išsikvietę pokalbiui Paryžiuje reziduojantį Armėnijos ambasadorių. Bet šiandieninis Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pasirašo potvarkį, įtvirtinantį požiūrį į 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje kaip genocidą, o tai, kas nutiko 1983-aisiais Paryžiuje, – į tai nekreipia dėmesio. Ignoruoja. Įdomu būtų žinoti, kokie motyvai taip elgtis verčia Prancūzijos vadovus?

„Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“

Dabar – apie Gareginą Nžde. Šio armėno pavardę vis tik vertėtų įsidėmėti. Mat Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas. Paminklas išdygo vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.

Žurnalistas Gintaras Visockas jau yra ironiškai klausęs: „Kas gi buvo ponas Gareginas Nžde, kuriam oficialusis Jerevanas šiomis dienomis paskyrė tiek daug dėmesio? Poetas, rašytojas, mokslininkas?“

Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.

Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane

1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip ir vokiečiai.

Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju. Šis legionas žiauriomis akcijomis pasižymėjo daug kur – Lenkijoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze. Ypač negailestingi šio legiono kariai buvo žydams ir čigonams.

Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.

1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.

Beje, Jerevane stovi paminklas armėnų maršalui Ivanui Bagramianui, Antrojo pasaulinio karto metais kariavusiam Stalino pusėje. Nūnai paminklas Bagramianui jau neatrodo toks įspūdingas kaip paminklas Hitlerio interesus gynusiam generolui Nžde. Bent jau vieta – mažiau prestižinė.

Ar ne keista? Mums, lietuviams, kai kurie įtakingi tarptautinės žydų bendruomenės atstovai bando neleist pakabinti kuklios atminimo lentos prie Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimui ar pavadinti trumputės gatvelės Kazio Škirpos vardu (esą šie vyrai turėjo kontaktų su fašistinės Vokietijos valdžia), o štai Armėnijai, paminklais garbinančiai G.Ndže, nė vieno priekaišto?

Lietuvos valdžios atstovai, pavyzdžiui, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, neseniai svečiavosi Armėnijoje. Ar girdėjote, kad jis bent vienu žodeliu būtų apgailestavęs dėl teroristams ir esesininkams statomų didingų paminklų? 

Kaip iššifruoti šį fenomeną?

2020.01.15; 09:00

Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis teigia, kad Stalino ir Hitlerio veiksmų garbinimas turėtų būti draudžiamas. Kartu profesorius įvardija, kad dabartinė Rusija, pasak jo, – stalinizmo auka su Stokholmo sindromu.
 
„Prieš trisdešimt metų oficialiai valstybiškai atmetus ir pasmerkiant senąjį Hitlerio ir Stalino sutartąjį Maskvos pakto protokolą, kaip neteisėtą nuo pasirašymo momento, savaime turėtų būti draudžiama garbinti Hitlerio ir Stalino hegemonizmą, jų grobiamuosius karus, aneksijas“, – trečiadienį Valdovų rūmuose vykusioje penktojoje metinėje Lietuvos užsienio politikos konferencijoje sakė V. Landsbergis.
Sovietų lyderio Josifo Stalino garbinimas Rusijoje, pabrėžė prof. V. Landsbergis, diskredituoja visą šalį.
 
„Nusikaltėlio Stalino garbinimas diskredituoja Rusiją iš pamatų, bet gal tai nebus amžina. Aišku, jeigu išliks pati Rusija. (…) Rusija – stalinizmo auka su Stokholmo sindromu“, – pridūrė V. Landsbergis.
 
Kalbėdamas konferencijos dalyviams, profesorius taip pat pakartojo istorinius faktus, Antrojo pasaulinio karo eigą bei paragino branginti demokratijos principingumą.
 
Trečiadienį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyksta jubiliejinė, penktoji, Rytų Europos studijų centro metinė konferencija apie užsienio politiką, skirta diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui paminėti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.11; 14:31

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai kai kas šventė vadinamą Pergalės dieną, kiti gi – Europos dieną. Bet mes prisiminkime keletą istorinių to laikmečio įdomybių.

Karas Europoje baigėsi be Hitlerio, kuris netrukus kapituliuosiančią Vokietiją buvo palikęs jau balandžio 30-ąją. Suprantamas džiaugsmas užplūdo žmones – nuo sovietinių platybių iki atokiausių pasaulio kampelių.

Vengęs mobilizacijos tėvas pagaliau buvo sučiuptas ir aprengtas radonosios armijos uniforma, bet, dvi savaites pavežiojęs vežimu maisto produktus kažkur Vengrijoje, per patį obelų žydėjimą grįžo, ir namuose tvyrojo šventiška nuotaika. Į Pergalės minėjimus miestelyje jis neidavo, o netrukus sėdo 8 metams už kolektyvinę vietinio stribo egzekuciją kaimo vestuvėse…

Toks tas pokaris.

Keista meilė islamui

O grįžtant prie nacių lyderio, apie kurį prirašyta daug visokių fantazijų, reikia prisiminti, kad jis, kaip ir kone visi tironai, turėjo visokių keistenybių ir potraukių. Štai Adolfas Hitleris mėgo muziką, gerai piešė, ypač natiurmortus, liejo akvarelę, labai bijojo kraujo ir iš tiesų gyvenime nėra nužudęs žmogaus, tačiau jo paveiksluose daug raudonos spalvos. Tiesa, kaip rašė jo intymus bičiulis Augustas Kubičekas (August Kubizek) 1953 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Adolfas Hitleris: mano jaunystės draugas“ (Adolf Hitler, mein Jugendfreund), jis buvo linkęs į vienalytę meilę, šiandien sakytume, buvo gėjus, negalavo impotencija ir vengė nesėkmių su moterimis.

Adolfas Hitleris. Scanpix nuotr.

Beveik prieš ketverius metus rašėme, kad be to fiureris uoliai studijavo Rytų filosofiją, o 1939 m. paskutinio Nepalo karaliaus, nuversto 2008 m., seneliui padovanojo ištaigingą „Mercedes-Benz“, kuris prieš 5 metus suremontuotas ir eksponuojamas karališkuose rūmuose. Fiureris 1935 m. įkūrė SS pavaldžią organizaciją „Ahnenerbe“ („Protėvių paveldas“) ir išsiuntė ekspedicijas į Indiją ir Nepalą, kad filosofiškai pagrįstų arijų išskirtinumo teoriją. Ši teorija virto kraupia praktika – holokaustu („visišku sunaikinimu“), nors teigiama, kad pats Hitleris turėjo žydiško kraujo ir, kaip rašoma jauno amerikiečių mokslininko Bryano Marko Riggo knygoje „Hitlerio kareiviai žydai…“, fiurerio tarnyboje buvo apie 70 aukšto rango žydų kilmės karininkų ir tarnautojų…

Ir tai dar ne viskas. Pažvelkime į dar vieną A. Hitlerio keistenybę – jo norą tapti musulmonu. Jaunystėje jis buvęs prisiekęs katalikas, vėliau savo asmeniniam architektui Albertui Špėjeriui (Albert Speer) skundėsi: „Mūsų nelaimė yra ta, kad pasirinkome neteisingą religiją. Kodėl tai turi būti krikščionybė, įtvirtinanti nuolankumą ir neryžtingumą?“ O štai islamas – tikrų vyrų religija (Männerreligion). Islamo kariai patekdavo į rojų kartu su savo vadais (guru) ir vyno upėmis, ir tai, anot fiurerio, labiau atitiko „vokiškąjį temperamentą“, negu „žydiškas niekšingumas ir popų plepalai“ krikščionybėje.

Turkiškasis dėmuo Hitlerio biografijoje

Laikraštis „The Wall Street Journal“ mini Jeruzalės instituto istorijos profesoriaus Štefano Iricho (Stefan Ihrig) 2014 m. pasirodžiusią knygą „Atatiurkas nacių vaizduotėje“ (Atatürk in the Nazi Imagination), kurioje tvirtinama, kad Hitleris pavyzdžiu kėlė Turkiją. Tiesa, iš pradžių jo surengtą Alaus pučą 1923 m. įkvėpė prieš metus įvykdytas Benito Musolinio (Benito Mussolini) žygis į Romą, bet dar daugiau – Jaunųjų turkų revoliucionierių (Jön Türkler) iššūkis Konstantinopoliui 1908 m., sukėlęs galutinį Osmanų imperijos žlugimą ir Balkanų karą.

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos atsigavę Osmanų imperijos likučiai sudarė sutartį su Vokietija, bet netrukus turkai buvo sumušti ir patyrė didelius nuostolius. Tačiau Kemalio Atatiurko dėka ji sugebėjo pakilti iš pažeminimo, grąžino prarastas Sirijos teritorijas bei Dardanelų sąsiaurio kontrolę. Tas pakilimas labiausiai žavėjo Hitlerį, ir Turkiją jis laikė „šiuolaikinės klestinčios etnonacionalinės (völkisch) valstybės“ modeliu, o nacizmo ir islamo sąjungoje įžvelgė pasaulio ateitį. Žinoma, visa ši draugystė buvo nukreipta prieš bolševizmą ir žydus.

Grynakraujis arijas – musulmonas

Nežinia, ar pats fiureris kada nors iš anksto galvojo priimti islamą. Bet prieš II pasaulinį karą nacistų dėmesys buvo sutelktas ir į Iraną. Jie stengėsi, kad šiitai būtų patraukti Vokietijos pusėn. Iraniečiai buvo paskelbti „grynakraujais arijais“, ir nacių SS rasių valdyba leido tuoktis vokietėms su Irano politinio, karinio ir ekonominio elito vyrais. Vokiečių propagandistai net paleido gandus, kad Hitleris neva gimė su žalia juosta aplink juosmenį (tai pripažintas musulmoniško šventumo ženklas) ir yra laukiamas imamas Mahdi – pagal šiitų kanonus būsimas 12-as imamas – pranašo Muhamedo įpėdinis, kuris po pasaulio pabaigos ateis vadovauti musulmonams ir atkurs teisingumą ir gerovę Žemėje.

Galų gale jie tvirtino, kad Hitleris priėmęs islamą ir net pasirinkęs Geidaro vardą. Tiktai Irano lyderis šachas Reza Pehlevi (Reza Shah Pahlavi (1877–1944), valdęs Iraną nuo 1925  iki 1941 m., neužkibo ant tokios propagandos kabliuko, nors 1933 m. Berlyne pats sėmėsi nacistinių idėjų. Jis neskubėjo sudaryti sąjungos su naciais, tad jie šachą ketino likviduoti (1941 m. rugpjūtį sovietų ir britų kariuomenei okupavus Iraną, šachas atsisakė sosto, emigravo ir po trijų metų mirė Johanesburge).

Tad islamo pasekėjų akyse Hitleris jau buvo tapęs musulmonu. Tačiau nei Irano šiitai, nei turkai nesusiviliojo nacių apžavais: 1944 m. kaškajų (pietų tiurkų) lyderis Nasyr-chanas (Nasir Khan Qashqai) pripažino britų valdžią, išdavė jiems nacių agentus, o turkams, kuriems po pergalės prieš SSRS fiureris žadėjo laisvę ir nepriklausomybę, pagal Heinricho Himlerio (Heinrich Himmler) planus, buvo numatytas „perauklėjimas“, pavyzdžiui, į budistus, gi ne tiurkų tautoms – į „Biblijos tyrinėtojus“.

Vis dėl to musulmonai Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo abiejose fronto pusėse, bet tik tarp nacistų ir islamistų buvo politinis-dvasinis ryšys, užmegztas Hitlerio pastangomis. Kalifas – visų musulmonų religinis vadovas – buvo vadinamas „tikinčiųjų fiureriu“, o Musulmonų brolijos Berlyne propagandistas Mahomedas Sabri (Mahomed Sabry) savo knygoje „Islamas, judaizmas, bolševizmas“ (Islam, Judaism, Bolshevism), išleistoje 1938 m., rašo, kad tik tampri draugystė su naciais išgelbės pasaulį.

Jau 2015 m. rašant šias eilutes, tarsi kurtus anų laikų aidas atskriejo pranešimas apie buvusius islamo lyderių ir Hitlerio ryšius. Juos priminė ne kas kitas, o Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahas (Benjaminas Netanyahu), pareiškęs, kad Hitleris neplanavo naikinti žydų, kol 1941 metais Berlyne nesusitiko su palestiniečių nacionalistu, Jeruzalės didžiuoju muftijumi Hadžu Aminu Huseiniu (Haj Amin al-Husseini). Tiesa, politikas paneigė, kad taip ketino pateisinti nacių vadovą, bet sykiu patvirtino glaudžius nacistų santykius su musulmonų elitu.

Kaip ten bebūtų, nacių ir musulmonų ryšius suardė anglų ir rusų žvalgyba, taip bent rašo šių šalių istorikai. Bet mums įdomu vienas – tautinis – šių santykių aspektas.

Yra atsektas “lietuviškas” karo laikų pėdsakas Irane.

Nacių agentas – lietuvis

Trečiasis reichas islamu susidomėjo nuo Hitlerio atėjimo į valdžią. Artimuosiuose Rytuose veikė organizacijos, kurios kvietė į kovą ne tik su kitatikiais, bet ir su anglais, komunistais ir žydais. Ypatingo nacių dėmesio susilaukė Iranas. Mat, jau pats šalies pavadinimas avestų kalba reiškia „arijų kraštas”, kitaip sakant, išrinktųjų valstybė. Šachas Reza Pechlevis dar 1934 m. Persijos pavadinimą pakeitė į Iraną. Hitleriui tai patiko. Iraniečiams reiche buvo suteiktos beveik tokios pat teisės kaip ir arijams vokiečiams.

Irano kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau prieš pat karo pradžią šachas Pechlevis paskelbė neutralumą ir nesutiko palaikyti Trečiojo reicho pusės. Kaip rašė portalas Islam-today.ru, 1941-ųjų birželio pradžioje nacių žvalgybos admirolas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canaris) atvyko į Teheraną organizuoti šacho likvidavimo jam priešiškos kaškajų (pietų tiurkų) genties rankomis, o po dviejų metų jų kontroliuojamoje zonoje išsilaipino vokiečių desantas, kuriam vadovavo tuomet 52 m. sulaukęs buvęs gestapo vadas Kaune oberšturmfiureris Martynas Kurmis (Martin Kurmis). Jis buvo specialiai parengtas jo vardu pavadintai operacijai „Martin“ paties tuo metu jau pagarsėjusio žvalgybininko Oto Skorcenio (Otto Skorzeny).

M. Kurmis buvo gimęs 1891 m. Kretingoje (vok. Crottingen arba Adlig Crottingen). Jis jau buvo dalyvavęs vadinamojoje Klaipėdos krašto byloje, bandęs 1934 m. įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A. Smetoną, o, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją Vyriausybę.

Nikolajaus Luzano knygoje „SMERŠ‘o paslaptis“, skirtoje aprašyti rusų žvalgybininkų nuopelnams Artimuosiuose Rytuose, teigiama, kad M. Kurmis iš pradžių buvo eilinis „abvero“ agentas Baltijos šalyse, o kai sovietai įžengė į Klaipėdą, tapo nelegalu ir paskui paprastu žvejybiniu laiveliu perplaukė į Vokietiją. Čia įstojo į nacionalsocialistų partiją, o dar po metų buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi, gi 1942 m. spalį buvo permestas į Pskovą pagal SS operatyvinės grupės padalinio „Zeppelin“ (Sonderkommando unternehmen Zeppelin) planą, kurio viena iš užduočių – nužudyti Staliną. Čia jis rengė vokiečių diversantus ir žvalgus, bet netrukus buvo atšauktas į Berlyną, kur pateko į savo tiesioginio viršininko oberšturmbanfiurerio Hainso Grafės (Heinz Gräfe), buvusio Rytų Prūsijos gestapo vado, lydėjusio Hitlerį Klaipėdoje 1939-ųjų sausį, internavusio A. Smetoną Eitkūnuose 1940-ųjų birželio 16 d., po metų padėjusio vokiečių administracijai likviduoti Lietuvos laikinąją vyriausybę, komandą. H. Grafė žuvo aviakatastrofoje netoli Miuncheno 1944-ųjų sausio pabaigoje.

Prie jo prisišliejo gestapo leitenantas M. Kurmis, kuris buvo susijęs su Birželio sukilimu. 1941 m. birželio 26 d. iš Kazio Škirpos buto Berlyne pasiėmęs Stasį Raštikį kartu su savo viršininku išskrido į Kauną „tvarkyti lietuvių sukilimo reikalų“. Čia veikęs jezuitų bažnyčios atkūrėjas Johanas Kipas (Johann Kipp) ir vyskupas Vincentas Brizgys buvo įgalioti paruošti raginimą sukilimo dalyviams išlikti lojaliems vokiečių administracijai, „laikytis ramiai ir su pasitikėjimu tęsti savo darbus, be baimės, kad jie būtų kieno nors skriaudžiami“. Kitaip sakant, buvo siekiama numarinti Birželio sukilimą, kad jis, padėjęs atblokšti sovietinius okupantus, vėliau nevirstų pasipriešinimu vokiečių okupacinei valdžiai.

Iraniška M. Kurmio misija

Pavykus šiai operacijai, 1943 m. M. Kurmis buvo išsiųstas į Aušvicą kontroliuoti kalinių iš Kaukazo perkėlimo, o paskui – į Iraną užkirsti per Kaspijos jūrą ir šią šalį ėjusio sovietų kariuomenės aprūpinimo kelią, teisingiau – sprogdinti naftotiekius ir vandens perpumpavimo stotis.

Taigi, kaškajų zonoje Irane išsilaipinęs penkių vokiečių desantas, kuriam vadovo M. Kurmis, turėjo dar ir kitą misiją – pašalinti Hitleriui neparankų Irano šachą. Rusų autorių parengtoje knygoje „Trečiojo reicho diversantai“ rašoma, kad jis opoziciniam kaškajų šachui vežė dovanų – auksinį revolverį su užrašu ir auksinių monetų prikimštą sakvojažą… Vos tik nusileidęs, M. Kurmis iraniečių buvo sučiuptas, perduotas anglams, ir, 1944 m. pradžioje mėgindamas pabėgti iš Firuz-Abado kalėjimo ligoninės, šoko pro langą ir užsimušė. Teherano protestantų kapinėse iki šiol stovi nedidelis antkapinis paminklas. Jame užrašyta ir M. Kurmio mirties data – 1944 m. kovo 29-oji.

Istoriko Adriano Salivano (Adrian O’Sullivan) 2012 m. išleistoje knygoje „Slaptosios vokiečių iniciatyvos ir britų žvalgyba Persijoje (Irane)“ (German Covert Initiatives and British Intelligence in Persia (Iran), 1939-1945) apie vokiečių, britų ir sovietų žvalgybų susidūrimą Vidurio Rytuose rašo, kad M. Kurmis buvo nacių fanatikas, kad jo nemėgo pavaldiniai ir kitų vokiečių žvalgybų vadai, vykdę diversines operacijas ANTON arba MAMMUT, jis neturėjo pasitikėjimo net kaškajų bendruomenėje.

Rusų istorikai tvirtina, kad M. Kurmio misiją sužlugdė sovietų žvalgybininkai, Irane palaikę slaptus ryšius su anglais. Armėnas Gevorkas Vartanianas (slapyvardis – Amiras), kurio tėvai seniai gyveno šioje šalyje, gavo SSRS žvalgybos užduotį sužlugdyti 1943 m. Teherane rengtą nacių pasikėsinimą į JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos lyderius, bet kartu jo grupė niekais pavertė ir bandymą nužudyti Irano šachą.

Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Su M. Kurmio misija Trečiojo reicho dėmesys islamui nesibaigė. Šachas Pechlevis nebuvo pašalintas, dar 1941 m., Iraną okupavus britams ir sovietams, jis visą valdžią perdavė 32 metų sūnui Mohamedui Reza Pechleviui (Mohammad Reza Pahlavi) ir mirė 1944-ųjų liepą.

Iki pat savo kapituliacijos nacistai stiprino „penktąją koloną“ Irane, siekdami užsitikrinti žaliavų tiekimą reichui ir strategines pozicijas Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose. Apie tai išsamiai rašoma 2005 m. išleistoje Aleksandro Oriševo knygoje „Nacistinės Vokietijos politika Irane“.

Tačiau Hitlerio islamiškieji nusiteikimai ir racionali meilė šiitams išblėso tą vaiskią gegužės dieną.

2019.05.17; 08:35

Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Balandžio 16 d. Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V. Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).

Šiame videoreportaže portalas slaptai.lt skelbia dar vieną prof. Vytauto Landsbergio komentarą. Taigi: kodėl negalima kalbėti apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą; kodėl ignoruojamos Antrojo pasaulinio karo metais patirtos lietuvių kančios ir netektys?

 

2019.04.17; 14:30

Mažoji Lietuva

Manęs nė kiek nenustebino vieno radikaliai nusiteikusio lietuvių veikėjo pasakymas: Rusija mums priešiškumą demonstruoja atvirai, o Lenkija visais laikais mėgino įkąsti iš pasalų… Šiaip jau kaimyniškuose santykiuose pabrėžti vien negatyvias valstybių santykių aplinkybes nėra priimtina, tačiau ir nutylėti jų nevalia. Ypač dabartinėje geopolitinėje trintyje.

Pradėsiu nuo to, kad lankiausi keliuose renginiuose, skirtuose Tilžės akto 100-mečiui: šis svarbus 24 Mažosios Lietuvos signatarų pasirašytas dokumentas, priimtas 1918 m. lapkričio 30 d. ir deklaruojantis Prūsų Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, nepelnytai pamirštas ir šiandien beveik neanalizuojamas, nors įvairių svarstymų apie mūsų pretenzijas į Karaliaučiaus  kraštą pasitaiko nemažai.

Lenkiškos lapės gudrumėliai

Viename iš tokių renginių įdomiai nuskambėjo istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Vėliau ji buvo susibičiuliavusi su nacistine Vokietija, o J. Pilsudskis ir A. Hitlerio parankiniai (vienas iš nacių lyderių feldmaršalas H. Geringas su Lenkijos valstybės vadu medžiodavęs Lenkijos miškuose, Belovežo girioje, o Romintos girioje nušovęs didžiausią to meto Europoje elnią) 1934 m. buvo susitarę pasidalinti Lietuvą: Lenkijai atitektų visa rytinė ir Vidurio Lietuva, o Vokietija kontroliuotų vakarinę ir visą Mažąją Lietuvą su Klaipėdos kraštu. Bet J. Pilsudskis 1935 m. mirė, o nacistinei Vokietijai tokie „minkštieji“ susitarimai buvo nė motais: su SSRS ji ruošėsi dalintis Europą…

Beje, pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

Pataikaudamas didėjančiai nacių galybei bet kartu gudraudamas, J. Pilsudskis įkalbinėjo Prancūziją (kažkas paleido riebų palyginimą, kad Lenkija Prancūzijai tuomet buvo lyg „laisvo elgesio panelė“), skelbti karą Vokietijai, bet ta atsisakė, o pats 1934 m. sausio 26 d. 10 metų laikotarpiui su naciais sudarė nepuolimo sutartį. Ši sutartis nesulaukė savo dešimtmečio: net nesulaukęs Lenkijos užpuolimo 1939 m. rugsėjo 1 d., A. Hitleris jau balandį, kai lenkai atmetė Berlyno pasiūlymą ją pratęsti ir leisti užimti Gdansko teritoriją, sutartį paskelbė negaliojančia. Bet būtent ši sutartis, istorikų nuomone, leido Varšuvai trumpam atsipūsti (1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis ir su Sovietų Sąjunga) ir dar daugiau – paliko laiko demonstruoti savo agresiją.

Klastinga politika virto tragedija

1938 m. rugsėjį, kai kilo konfliktas tarp Vokietijos ir Čekoslovakijos, Lenkija pasinaudojo proga ir pasiglemžė dalį pramoninio čekų Tešino rajono. Ši teritorija mažytė, bet ji žymiai padidino Lenkijos plieno ir kokso gamybą. Pagerėję santykiai su Berlynu lenkams leido tęsti pilsudskinę politiką. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos.

Gi pavasarį vokiečiai ėmė skleisti žinias, kad, jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie (matyt, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos) įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos. Tai rodo, kad 1934 m. Vokietijos ir Lenkijos sutartyje jau buvo aptartos Lietuvos padalijimo galimybės, kurios 1939 m. rugpjūčio 23-ąją ir rugsėjo 28-ąją virto klastingu geopolitiniu Europos padalijimu.

Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Yra žinoma, kad būtent balandžio pradžioje vokiečių vadas liepė karinei vadovybei paruošti planą užpulti Lenkiją rugsėjo 1 d. Pati vokiečių kariuomenės mobilizacija įvyko vasaros viduryje, po derliaus nuėmimo. Taip Lenkijos pataikavimas naciams išseko: Rytuose vokiečiai jau buvo suradę kitą tariamą draugą – J. Staliną, kad Vakaruose galėtų grobti vis naujas žemes.

Gviešėsi į Klaipėdos uostą

Bet grįžkime į ankstesnius laikus. Kaip numatė Versalio sutartis, Klaipėdos kraštas buvo perduotas Antantės – keturių didžiųjų valstybių kontrolei. Jau 1920 m. vasario 12 d. paskutiniai vokiečių kariniai daliniai pasitraukė iš Klaipėdos. Kraštą administruoti buvo pavesta prancūzams – seniems lenkų bičiuliams ir globėjams. Versalio taikos konferencijoje Lenkijos delegacija pasistengė paveikti Prancūziją, kad Lietuva nebūtų pripažinta pilnateisė Klaipėdos krašto dalininke. Nuo seno aktyvus Varšuvos rėmėjas Paryžius tvirtino, kad Lietuva ir šiaip turi teritorinių ginčų su Lenkija, tad nedera sukurti dar vieno precedento konfliktui tokiame sudėtingame regione. Geriausiu atveju Klaipėdos kraštas galėjo atitekti bendrai Lietuvos ir Lenkijos valstybei, kurią savo vizijose iki pat mirties regėjo J. Pilsudskis.

Pilsudskio okupanto karikatūra

Lenkams Klaipėda buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Lenkija dalyvavo apkarpydama Lietuvos teritoriją

Lenkijai buvo labai svarbus šis istorinis momentas – painus geopolitinių interesų mazgas. Kaip pastebi istorikai, iš pradžių lietuviškoji kolonizacija šiame krašte dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas. Lenkija mėgino gretintis prie Berlyno,o lietuviškumui blėstant visiškai suįžūlėjo.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat gyvavimo pradžios Prūsija buvo priklausoma nuo Lenkijos. Ši kaip pilnateisė dalininkė aktyviai dalyvavo pirmuosiuose ATR padalijimuose. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

Vienaip ar kitaip, Lietuvos pozicijos šiame krašte silpo. Tolygio stiprėjo Lenkijos įtaka visai Rytų Prūsijai, Mažajai Lietuvai ir Klaipėdos kraštui. Lietuvos valstybė buvo gerokai apkarpyta. Kaip rašė Ramūnas Alaunis šių metų pradžioje, po pirmojo pasaulinio karo atkuriamos Lietuvos valstybės vadovai pretendavo tik maždaug į 120 tūkst. kv. km.etninių Lietuvių žemių valstybę, t.y. maždaug į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdymo pradžioje 1253 metais sukurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Tačiau lietuvių tautai po 1920 metų išsikovojus nepriklausomybę ir valstybingumo pripažinimą tarptautinėmis sutartimis, Lietuvai tebuvo pripažinta tik 88,1 tūkst. kv. km. teritorijos. Dabar Lietuva teturi tik apie 65 300 kv. km. plotą. Tad paklauskime: kur dingo apie 22,8 tūkst. kv. km. Lietuvos etninių žemių?

Be kitų imperijų užmačių savo imperinį planą įgyvendino ir pilsudskinė Lenkija, skelbusi tikslą – atkurti Tarpjūrio valstybę („Intermarium“). Dar 1919 m. birželį prancūzų maršalo Ferdinando Fošo vadovaujama Lenkijos reikalų komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija, Lenkijai palikdama visas jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes – Suvalkų regiono dalį su Augustavo miestu, Gardiną, Lydą, Naugarduką ir Vilniaus kraštą. Jungtinių Tautų Ambasadorių konferencija, susidedanti iš Britų imperijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos, kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1923 m. kovo 15 d. Lenkijai priskyrė jos kariuomenės faktiškai užimtas Sūduvos sritis – Punską, Suvalkus, Seinus, Augustavą ir, žinoma, visą Vilniaus kraštą. Maždaug iš 120 tūkst. kv.km teritorijos Lietuvai liko tik 55,7 tūkst. J. Pilsudskis ketino eiti toliau ir Vidurio Lietuvos regioną pratęsti iki Kauno. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – apie 2416 kv. km irgi buvo atplėštas nuo Lietuvos.

Šie istorijos vingiai anaiptol nereiškia, kad turime vėl aitrinti teritorines žaizdas ir vien tuo grįsti tarpvalstybinius santykius. Bet būtina priminti, kad reikia išlaikyti tvirtą tautinį stuburą, norint atsispirti svetimų – neva draugiškų ir atvirai priešiškų valstybių – interesams. Tai pagrindinė mūsų išgyvenimo sąlyga net šių laikų pasaulyje.

Informacijos šaltinis – www.voruta.lt

2018.11.21; 09:18

Jungtinėse Valstijose už daugiau kaip 10 000 eurų parduota nuotrauka, kurioje nufotografuotas Adolfas Hitleris su žyde mergaite. Už fotografo Heinricho Hoffmanno darytą juodai baltą nuotrauką Merilando valstijoje sumokėta 11 520 dolerių, pranešė „Washington Post“.

Aukcionų namų duomenimis, nuotrauka daryta per A. Hitlerio gimtadienį 1933 metų balandžio 20-ąją jo Berghofo rezidencijoje Bavarijoje. Kartu su juo nufotografuota Bernhardine „Rosa“ Nienau. Diktatorius pasikvietė mergaitę, nes jos gimtadienis sutampa su jo. Vėliau jis nuotrauką jai ir dedikavo. 

Nuotrauka laikoma ypač įdomia todėl, kad mergaitė dėl savo senelės Idos Voit žydiškos kilmės nacių supratimu buvo laikoma „ketvirčiu žydės“. A. Hitleris apie jos kilmę žinojo. Remiantis žydų religijos įstatymu, žydas yra žmogus, kurio motina yra žydė. Pagal šį įstatymą, ir „Rosa“, ir jos motina buvo žydės.

Kas aukcionui pasiūlė nuotrauką ir kas ją įsigijo, neskelbiama.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-18

Adolfas Hitleris. Scanpix nuotr.

Manuel P. Villatoro / ABC

„Žvalgybos tarnybos, kuri buvo CŽV pirmtakė, parengtame išsamiame pranešime tvirtinama, kad Adolfas Hitleris turėjo biseksualinių polinkių ir buvo sadomazochistas“, – rašo ABC žurnalistas Manuelis P. Viljatoras, remdamasis publikacija laikraštyje Daily Star. Jis tvirtina, kad aptiko tą 68-ių puslapių dokumentą ir kad jį sudarytį padėjęs vienas labai artimas Hitlerio draugas.

„Pranešimas buvo sudarytas antropologo Henrio Fildo 1942 metais ir skirtas Strateginių tarnybų valdybai, kuri labiau žinoma kaip žinyba, kuri buvo CŽV pirmtakė“, – sakoma straipsnyje.

„Tyrimą apie Hitlerio seksualinį gyvenimą inspiravo Ernstas Sedžvikas Hanfštenglis, vokietis, kuris, kaip sakoma pranešimuose, buvo artimas Hitlerio draugas ir patikėtinis trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose. Pasiturinčio vokiečių leidėjo sūnus, tas įdomus personažas, tapo vienu iš stambiausių mecenatų nacistų lyderiui nacionalsocializmo klestėjimo Vokietijoje metais. Pažymėtina, kad didžiausią dalį pinigų jis pervedė jam iš JAV, kur buvo priverstas išvykti, kad ten vadovautų šeimos firmai“, – rašo leidinys.

Anot pranešimų, vėliau Sedžvikas Hanfštenglis nutolo nuo nacistų, tapo vienu iš Amerikos prezidento Ruzvelto patikėtinių ir pasiūlė pastarajam gausybę informacijos apie savo buvusį draugą. Laikraštis komentuoja: „Šiaip ar taip, sunku nustatyti, ar teisinga ta informacija – gal jis teikė ją paprasčiausiai tam, kad pelnytų amerikiečių palankumą“.

„Viena iš pagrindinių minčių pranešime – tvirtinimas, kad jaunystėje Hitleris turėjo „homoseksualinę gyslelę“ ir kad jis priklausė „žmonių, turinčių sadomazochistinių polinkių, tipui“, – perpasakoja autorius. Štai dar viena citata iš dokumento: „Jo seksualinis gyvenimas – dvilypis, visiškai kaip jo politinės pažiūros, jis vienu metu ir homoseksualas, ir heteroseksualas“.

Pranešime sakoma, kad „homoseksualūs organizacijos nariai Rudolfą Hesą vadindavo „Froilen Ana“ ir sklandė skandalinga žinia, kad keliose puotose jis lankėsi apsirengęs moteriškais drabužiais“. „Būdamas kalėjime 1923 metais nacistų lyderis po izoliacijos ir priverstinio lytinio susilaikymo pajuto prieraišumą Hesui“, – sakoma dokumente.

Laikraštis pabrėžia: istorija iš tikrųjų patvirtina, kad Hesas turėjo keletą panašių pravardžių: Ponia Hes, Paula, Gretė ir Ema.

Pranešime sakoma, kad 1910–1913 metais Hitleris gyveno Vienoje vyrų pensione. Strateginių tarnybų valdybos archyvuose pasakyta, kad tas pensionas „buvo žinomas kaip vieta, kur pagyvenę vyrai eidavo ieškoti jaunų vyrukų, kad užsiimtų su jais homoseksualiais malonumais“.

Šaltinis: ABC

2018.10.28; 12:00

Peru pilietis Hitleris Alba Sanchezas iškėlė savo kandidatūrą į šalies vakaruose esančio Jungaro miesto mero postą. Bet, kaip pranešė ketvirtadienį radijo stotis RPP, jo tautietis Leninas Vladimiras Rodriguezas Valverdė kreipėsi į rinkimus rengiančias institucijas, reikalaudamas uždrausti politikui pretenduoti į šį postą.

Hitleris Alba Sanchezas atstovauja dešiniajai partijai „Mes – Peru“. Kandidato į merus nuomone, jo politiniai priešininkai naudojasi Leninu Vladimiru Rodriguezu Valverde, siekdami kito pretendento į miesto vadovus pergalės. „Aš esu geras Hitleris“, – tikina kandidatas.

Politikas jau ėjo Jungaro mero pareigas 2011-2014 metais. Pasak kandidato, varžovai niekada nepraleidžia progos diskredituoti jį dėl vardo. „Mano tėvas tikriausiai pavadino mane taip todėl, kad tai skambėjo užsienietiškai, jis nežinojo Hitlerio istorijos“, – sako Hitleris Alba Sanchezas. Jis prisipažino ketinęs pakeisti vardą, bet atsisakęs šio sumanymo iš pagarbos tėvams.

Peru rinkimų teismas atsisakė pašalinti iš rinkimų kandidatą neįprastu vardu, kadangi tam nėra teisėto pagrindo. Apie Lenino Vladimiro Rodriguezo Valverdės reakciją į šį teismo sprendimą nepranešama.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.21; 08:22

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame rusų istoriko Marko Solonino komentarą.

2018.09.05

Kelios akimirkos iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame Gintauto Miknevičiaus komentarą.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame prof. Kęstučio Skrupskelio įžvalgas.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Keletas akimirkų iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare“. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Dabar skelbiame istoriko V. Valiušaičio komentarą. Po to bus publikuojamos kitų diskusijos dalyvių įžvalgos: Kęstučio Skrupskelio, Gintauto Miknevičiaus ir Marko Solonino.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Berlyne tūkstančiai žmonių protestuoja prieš neonacių eitynes. EPA-ELTA nuotr.

Šeštadienį Berlyne prasidėjo pirmieji protestai prieš kasmetines neonacių eitynes, skirtas pagerbti Adolfo Hitlerio pavaduotoją Rudolfą Hessą, praneša naujienų agentūra dpa.

Pasak policijos atstovės spaudai, apie 2 300 policijos pareigūnų budi Vokietijos sostinės Spandau rajone, kad išlaikytų atstumą tarp dviejų demonstrantų grupių ir užkirstų kelią smurto protrūkiui.

Berlyne protestuojama prieš neonacius. EPA – ELTA nuotr.

Neonacių eitynės žymi 31-ąsias R. Hesso savižudybės metines. 1941 m. jis vienas skrido lėktuvu iš nacistinės Vokietijos į Škotiją tikėdamasis susitarti dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau buvo sulaikytas, o po karo kalintas Berlyne.

Į eitynes, skirtas R. Hessui pagerbti, užsiregistravo apie 500 dalyvių, tuo metu prieš jas protestuoti turėtų 4 000 žmonių.

Kai kurie protestuotojai žadėjo blokuoti neonacių maršrutą iš Spandau centrinės traukinių stoties iki tos vietos, kur kadaise buvo sąjungininkų kalėjimas, kuriame kalintas R. Hessas.

Vokietijos įstatymai draudžia šlovinti R. Hessą. Nors eitynes kasmet raginama uždrausti, tačiau jos dažniausiai leidžiamos remiantis susirinkimų laisve Vokietijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.19; 07:00

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.

Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta  http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).

Prieš trejus metus DELFI esame rašę apie astrologų pastebėjimą http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-pasaulines-revoliucijos-eksportas-lemtingieji-rugpjuciai.d?id=35713297), jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.

Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…

2018.08.01; 06:00

Prancūzijos tyrėjai sako, kad nacistinės Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris tikrai mirė Berlyne 1945 m. nuo kalio cianido nuodų ir šautinės žaizdos. Jie tai tvirtina po to, kai jiems buvo suteikta reta teisė ištirti Maskvoje saugomus diktatoriaus dantų fragmentus, praneša AFP.

„Nėra jokios abejonės, kad dantys autentiški. Mūsų tyrimas patvirtina, kad A. Hitleris mirė 1945 m.“, – profesorius Philippe’as Charlier’is sakė naujienų agentūrai AFP.

„Galime baigti visas sąmokslo teorijas apie A. Hitlerį. Jis nepabėgo į Argentiną povandeniniu laivu, jis nesislapstė nei slaptoje bazėje Antarktidoje, nei nematomoje Mėnulio pusėje“, – sakė profesorius.

Tyrimas, kurį P. Charlier’is atliko drauge su dar keturiais mokslininkais, buvo publikuotas penktadienį mokslo žurnale „European Journal of Internal Medicine“.

2017 m. kovo ir liepos mėnesiais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) ir valstybės archyvai mokslininkų komandai leido apžiūrėti diktatoriaus kaulus pirmą kartą nuo 1946 m.

Prancūzų komandai buvo parodytas, kaip sakoma, A. Hitlerio, kaukolės fragmentas su tikriausiai kulkos palikta skyle kairėje pusėje. Tyrėjams nebuvo leista paimti šio fragmento mėginių.

Pasak mokslininkų, fragmento sandara visiškai atitiko radiografinius A. Hitlerio kaukolės tyrimus, atliktus likus metams iki jo mirties.

P. Charlier’is sako, kad ši studija patvirtina visuotinai pripažintą versiją, jog diktatorius mirė bunkeryje Berlyne 1945 m. balandžio 30 d. drauge su savo kompanione Eva Braun.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.19; 12:41

Saulius Kizelavičius

Kiek kainuotų kompromatas?

Jeigu tuoj po inauguracijos JAV prezidentas D.Trampas skubės neutralioje teritorijoje susitikti su V.Putinu, galima spėlioti, kad pastarasis tikrai turi JAV prezidentą kompromituojančios, sensacingos informacijos. Skuba ją nusipirkti, kad nebūtų paviešinta. Priešingu atveju – neabejotinas impičmentas.

Kiek jis gali sumokėti už galimybę vieną kadenciją mulkinti amerikiečius, savo šustauskiškais išsišokimais kelti pavojų visam pasauliui? Turbūt daug gali sumokėti. Be kita ko, pavyzdžiui, Rusijai perleisti Baltijos valstybes, panašiai kaip jas Hitleris perleido Stalinui. Kaip ir tada, didžiosios Europos Sąjungos valstybės tikriausiai niekaip nereaguotų, tik apsidžiaugtų: grobuoniui numestas kaulas kurį laiką joms leisų ramiau pagyventi, atsivertų galimybės ekonomiškai bendradarbiauti didelėje rinkoje.

XXX

Audrius Š.

Išgerkim, išgerkim, kad kelias nedulkėtų…

Keisti dalykai dedasi. Naujoji valdžia tarsi kovoja su stikliuko nevengiančiais vairuotojais. Prie vairo gali sėsti tik absoliučiai blaivus žmogus, nulis promilių. Kalbama, reikėtų bausti net keleivį, jeigu jis sėda šalia kad ir labai mažai išgėrusiojo.

Naujas įstatymas tarsi skatina: jeigu jau gerti, tai iki žemės graibymo, iki stulpų, autobusų stotelių vartymo. Gerti reikia tiek, kad atsidūręs griovyje, susidūręs su kitu automobiliu, pareigūnui pripūstum ne mažiau pusantros promilės. Nes tik taip gali išvengti kalėjimo, automobilio konfiskavimo. Juk laiduotoją, kad daugiau niekada gyvenime negersi, visada susirasi, tave užtarti gali teta, dėdė, dėdienė…

Mažiau išgėręs ir pagautas vairuotojas tokios galimybės neturi. Nepadės jokios tetos ir dėdės. Mano pažįstama automobilių stovėjimo aikštelėje netyčia šiek tiek nubrozdino šalia stovėjusį automobilį ir tyčia ar netyčia nuvažiavo. Teismas, bauda vos ne tūkstančio eurų, trejiems metams atimtos vairuotojo teisės, po trejų metų – egzaminas, vėl papildomos išlaidos…

Būčiau laidavęs, kad moteriškė niekada taip nepasielgs, bet tokios galimybės neturėjau.

Visi stebimės, gūžčiojame pečiais: kaip suprasti tokį teisingumą? Sukurta užuovėja saviems išvengti bausmės? Siekiant sumažinti baudžiamosios atsakomybės statistinius skaičius? Perpildyti kalėjimai?

Žurnalisto kalbinamas Seimo narys teisininkas Julius Sabatauskas muistėsi, ragino neskubėti daryti išvadas, kalbėjo apie atgailą.

Neabejoju, kad toks humaniškumas tik paskatins gerti tiek, kad, kaip toj dainoj, kelias nedulkėtų.

2017.01.16; 16:49