Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Baigiasi pirmieji Gitano Nausėdos prezidentavimo metai, kupini iššūkių tiek šalies viduje, tiek ir išorėje, nuo gaisro Alytuje iki pandemijos, „pagardintos“ provokacijomis iš įvairių mažumų pusės, pradedant žydais bei Vilniaus meru ir baigiant netradiciniais seksualais.

Kaip sekėsi prezidentui laviruoti tarp politinių, socialinių ir kultūrinių scilių bei charibdžių, ne kartą kalbės ir rašys politologai, politikos apžvalgininkai. O aš, klausydamasi ir skaitydama, kaip sutartinai įvairaus plauko plunksnos karžygiai užsipuldinėja prezidentą, patikėjau, kad pakeisti psichologiją yra dar sunkiau, nei iš kiaušinienės atkurti žalią kiaušinį.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Išgalandus dantis į „Plieninę magnoliją“, matyt, bijoma prarasti pjovimo-kramtymo įgūdžius. Juolab, kad analizė ar įžvalgos „Kam tai gali būti naudinga?“ įkandamos nedaugeliui.

Užkliūva praktiškai viskas, pradedant tuo, kad dabartinis prezidentas yra šeimos žmogus. Tokios šeimos, kokios ligi šiol neturėjo joks  ligšiolinis visą kadenciją išdirbęs poste posovietinės Lietuvos prezidentas: turi sutuoktinę, kuri aktyviai ieško savęs Pirmosios  ponios vaidmenyje (o ką galime prisiminti apie prezidentų A. Brazausko ar D. Grybauskaitės antrąsias puselės?). Turi vaikų, kuriais negalėjo piliečių smalsumo pakutenti nei prezidentas V. Adamkus, nei vėl ta pati D. Grybauskaitė.

Pagaliau, prezidentas G. Nausėda neslepia, jog yra mylintis sūnus, dar neišgyvenęs viso skausmo dėl beveik prieš šešerius metus mirusios mamos ir itin jautriai besirūpinantis garbaus amžiaus tėveliu.

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Pastaruoju metu pasirodė keletas straipsnių, kuriuose apžvelgiama prezidentės Dalios Grybauskaitės epocha, analizuojamas jos palikimas. Nesiimdama panašios analizės, vieną „našlės šapelį“ į laužą, kuris turėtų arba sudeginti, arba sušildyti kadenciją baigusią prezidentę, norėčiau į mesti ir aš: prezidentei su savo „kariauna“ pavyko taip išklibinti tradicinės šeimos sampratą ir pamatus, jog „modernieji“ lietuviai ištikimybę tradicinei šeimai, jos vertybėms bei normalius, natūralius meilės ir pagarbos jausmus tarp šeimos narių laiko kritikuotinu ir net smerktinu dalyku. Tai ypač aiškiai pasimato interneto komentaruose…

Ir ko sulaukėme? Grupelė seksą laikančių svarbiausiu žmogaus užsiėmimu ir vertybe netradicionalų viešai šaiposi iš Prezidento, provokuodama jį žaisti vaikiškus žaidimus (jei myli mane, šok į pro langą ar į šulinį, ar prisisek ženkliuką, liudijantį netradicinę seksualinę orientaciją ir t.t.) didele smėlio dėže paverstoje šalies sostinėje.

Kaip buvo iki to nusirista?

Pradžią davė žurnalistai. Ypač stengėsi „Lietuvos ryto“ klaviatūrų takšnotojai, savo laiku metodiškai užsipuldinėję ir prezidentę D. Grybauskaitę. Lyderis – Vytautas Bruveris, kuris iškart suskato ieškoti diagnozės: prezidentui vėjaraupiai ar blogiau?

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Negaliu nepritarti žurnalistui Česlovui Iškauskui, kurį nustebino V. Bruverio unisonu su marginaliniais Rusijos portalais (žr., pavyzdžiui, SPUTNIK https://lt.sputniknews.ru/columnists/20200123/11172449/Opyat-dvoyka-Prezident-Litvy-ne-spravilsya-s-domashnim-zadaniem-po-istorii.html) išriaumota kritika prezidentui dėl to, kad jis kartu su Lenkijos prezidentu nevyko į Holokausto metinių minėjimą Izraelyje, o pasirinko tragiškąjį jubiliejų ir tragedijos aukas pagerbti tame žemės lopinėlyje, kuris ir buvo pasirinktas atskaitos tašku Holokaustui minėti.

V.Bruverį rusų portalas pamylavo ir pagyrė, išvadinęs „blaiviai mąstančiu“ („прав был трезвомыслящий Бруверис“). Saldu, ar ne? Bet jei tave ima girti tavo priešų draugai ar draugų priešai, kas esi tu?

Dabar žurnalistų choras stebisi, kodėl Prezidentas atsisakė vykti į susitikimą su Estijos ir Latvijos prezidentais tartis dėl bendros pozicijos Astravo AE klausimu, nors  visi (išskyrus „choro“ žurnalistus?) žinojo, kad tame susitikime bendra pozicija nebus surasta, todėl kelionės tikslas tampa visai miglotas.

Beje, apie tai gana aiškiai pasisakė diplomatijos vingrybėse gerai pasikaustęs profesorius Vytautas Landsbergis. O jei būtų pasivarginta atidžiau pasiklausyti, ką kalba Latvijos prezidentas, būtų paaiškėję, kad net artimiausios mūsų kaimyninės valstybės vadovai neturi vieningos nuomonės, kaip elgtis su Astrave pagaminta elektros energija. Tai su kuo ir apie ką būtų reikėję tartis mūsų  Prezidentui?

Žodingais priekaištais prezidentui taškosi ne tik žurnalistai.

Štai EP narys Stasys Jakeliūnas, niekaip negalėdamas pamiršti (ir dovanoti) Prezidentui jo buvusių darbinių santykių su vienu iš didžiausių Lietuvoje veikiančiu skandinavų banku, teiraujasi: „Prezidentas Nausėda – veidmainis?“ Ir tėškia išvadą: „kalbėti apie etikos standartus ir reikalauti jų laikytis iš kitų politikų, /…/mano įsitikinimu, Prezidentas G. Nausėda neturi jokios moralinės teisės“.

Nesiruošiu advokatauti valstybės vadovui, turinčiam daugiau išmanymo ir galių pačiam formuluoti savo nuomonę bei ją apginti, nei aš, bet visgi norėčiau priminti visiems, kuriems užkliūva prezidento G. Nausėdos buvę darbiniai santykiai su bankais, jog jis vienintelis iš iki šiol buvusių prezidentų ne tik neapsimeta negirdįs ir nematąs poreikio turėti Lietuvai valstybinį banką, bet ir nedviprasmiškai palaiko tokio banko steigimą. 

Daugiau takto vertinant prezidento darbą rodo politologai Lauras Bielinis, Kęstutis Girnius, nors ir neglosto vien paplaukiui. Pavyzdžiui, pastarasis, besimezgant Gordijaus mazgui dėl ministro J. Narkevičiaus, atvirai nepalankiai vertino prezidento komandos neatsakingumą, teikiant prezidentui suveltą informaciją apie ministro įdarbintus bendrapartiečius.

Prezidentas, tvirtindamas, kad J. Narkevičius „įdarbino“ mažiausiai 20 savo partiečių ir su jais susijusių žmonių ministerijai pavaldžiose įmonėse, kaip sakoma, „šovė sau į koją“, nes, mesdamas tokį kaltinimą prezidentas G. Nausėda, K. Girniaus nuomone, jau turėjo turėti sąrašą tų dvidešimties partiečių, jų samdymo datas bei pareigybes. Bet neturėjo…

Taigi, jau tuomet ėmė aiškėti sunkiai suprantamas kai kurių Prezidento komandos narių aplaidumas ar nesumanumas, teikiant Prezidentui netikslią informaciją.

O kiek panašių, švelniai tariant, nesusipratimų yra buvę per prabėgusius prezidento kadencijos metus, apie kuriuos žurnalistai dar nesuodė?

Gal būtent todėl, kad „nesuodė“, ir paaiškinama ta aistra, su kuria žurnalistų būrys pastarosiomis dienomis lakstė paskui Prezidentą po Lietuvą, mėgindami išgauti kažkokią ypatingą informaciją, susijusią su pokyčiais Prezidento komandoje.

Kaip žurnalistai, įvairios žiniasklaidos priemonės nušviečia prezidento darbą ir gyvenimą, teko stebėti betarpiškai, kai prezidentas lankėsi nedideliame Darbėnų miestelyje Žemaitijos vakaruose, kur buvo švenčiami Šv. Petro ir Pauliaus atlaidai bei minimas bažnyčios 400 metų jubiliejus.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

LRT komanda, vos pora žodžių užsiminusi, kad prezidentas atvyko į atlaidus Darbėnuose ir stambiu planu pademonstravusi mano nugarą, kai aš sveikinausi su svečiais, visą dėmesį skyrė tik interviu su Prezidentu, domėdamasi išimtinai pokyčiais jo komandoje ir Vilniaus mero suręsta ir pliažu pavadinta smėlio dėže sostinės širdyje. Darbėnų šventė, miestelio žmonės, jų mintys apie valstybę ar sostinę, net ir tai, kodėl prezidentas nutarė atlaidus švęsti būtent Darbėnuose, žurnalistų nedomino.

LNK ir TV3 žurnalistai, operatoriai taip pat neatsispyrė pagundai pademonstruoti tautai mano nugarą, bet nebe tokiu stambiu planu, o, svarbiausia, surado formą, kuri leido ir gana nuodugniai išsiteirauti prezidento apie jo komandos pokyčius ir smėlio dėžes Vilniuje, ir įterpti miestelio vaizdus, informaciją apie pačią šventę ir netgi pakalbinti vieną kitą šventės dalyvį.

Kokią išvadą apie žurnalistų darbą galėjo padaryti šventės dalyviai, pažiūrėję keleto TV kanalų pateiktą informaciją? Ko gero, tą pačią, kaip ir aš: gal ne visi Lietuvos TV kanalai dirba tobulai, bet tendencingiausiai informaciją pateikia LRT žinių tarnyba, sukurdama paralelią, į tikrovę nepanašią (ne)realybę…

Pripratusi dirbti, diriguojant D. Grybauskaitei, tam tikra grupė ne tik LRT, bet ir kitų informacijos priemonių žurnalistų, niekaip negali nei priimti, nei objektyviai perteikti informacijos vartotojams svarbiausio skirtumo tarp dabartinio prezidento ir jo pirmtakės: prezidentui G. Nausėdai nuoširdžiai, o ne tik dėl reklamos rūpi visi Lietuvos žmonės, jų gyvenimo vargai ir džiaugsmai.

O prezidentei D. Grybauskaitei Lietuvos žmonės nerūpėjo. Kaip paaiškino filosofas profesorius Alvydas Jokubaitis, D. Grybauskaitė „jautėsi kaip ES susiformavusi, bet Lietuvoje valdanti politikė. Dirbdama Briuselyje į Lietuvos politikus ji žvelgė iš aukšto. Tai nepasikeitė ir sugrįžus į Lietuvą. Tėvynėje ji visą laiką gyveno tarytum užsienyje. Ne todėl, kad Lietuva jai nebūtų buvusi svarbi ar nerūpėtų. Tiesiog meilė tėvynei nesutapo su meile jos žmonėms“. / „Naujasis židinys-aidai“, 2020, 4/.

Belieka tikėtis, kad neobjektyvi žurnalistika ir ja tikinčių žmonių priekaištai neprivers prezidento G. Nausėdos užsidaryti savyje, atitolus nuo regionų ir jų žmonių.

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

O kol kas galime pasidžiaugti šiais Prezidento įspūdžiais iš viešnagės Darbėnuose: „Visada džiaugiuosi matydamas, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai atgimsta, atranda savo šaknis, brandina bendruomenines idėjas. Šiandien įsitikinau, kad vietoje nestovi ir pirmyn juda Darbėnai – vieta, kuri visada liks mano širdyje, ir kur visada liks dalelė mano širdies./…/

Branginu tai, kad kaskart atvykęs į Darbėnus, randu čia iniciatyvių, stiprių, drauge veikti gebančių žmonių. Todėl, kalbėdamas vietinėje bažnyčioje susirinkusiems miestelio šventės, Petrinių, dalyviams, raginau ne tik puoselėti istoriją, džiaugtis 400 metų, prabėgusių nuo pirmosios katalikų bažnyčios Darbėnuose įkūrimo, bet ir niekada nepamiršti, kad visi esame istorijos kūrėjai. Visi kartu galime ir turime prisiimti atsakomybę dėl to, ką mes paliksime savo vaikams, anūkams ar dar vėlesnėms kartoms.

Esu tikras, kad Darbėnai jau eina teisingu keliu. Praėjusiais metais su didžiausiu džiaugsmu patvirtinau miestelio herbą, simbolizuojantį jo klestėjimą tiek praeityje, tiek ir dabartyje. Norėčiau, kad visi Lietuvos miestai ir miesteliai ieškotų ypatingo ryšio su savo praeitimi, kartu atrasdami naujų, gerovę žadančių kelių.“

2020.07.09; 15:18

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Apie trėmimus pasakyta daug. Dar daugiau nepasakyta. Nemažai ir iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu.

Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių palaižūnų palikuonys vieno kito bandito, kriminalinio tų laikų nusikaltėlio suėmimą paverčia visos tautos nuodėme. Kaip sakoma, margas svietas yr…

Kas dabar pasakys, ar kiekviena, ar kas antra Lietuvos šeima nukentėjo nuo tremties, suėmimo, įkalinimo. Apsidairę aplink, tegalime tvirtinti, jog tik vieno kito kaimyno, giminės ar artimo nepalietė sovietinės okupacijos nagai. Tad užduotis: kol ne vėlu, pasiklausinėjime savo tėvų, senelių, artimųjų apie tuos baisius laikus, kurie nesulaikomai apsineša užmarštie

s ir skaudžios užmaršties dulkėmis. Štai kodėl, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo 72-osioms metinėms (straipsnis rašytas 2013-ųjų birželį.-Č.I.), verta vėl atversti šį jaudinantį, grubia kaimiečio rašysena išmargintą puslapį. Taip aš atsargiai atsiverčiu ir man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris kada nors atskira knyga išvys dienos šviesą (prisiminimai dėl užsakovės užgaidų taip ir neišėjo.-Č.I.). 165 puslapių kampuota 81-ių metų žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis ir suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkia didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…

Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.

SSKP CK ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios akcijos vykdytoju paskirtas vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. „Wikipedia“ rusų kalba kažkodėl neteikia duomenų apie birželio deportacijas iš Lietuvos. Iš Latvijos gegužę-birželį išvežta 15 424 žmonės, o iš Estijos – 9146. Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. atliktos apklausos būdu ištyrė, kad deportuoti 9632 Estijos piliečiai. Rusijos judėjimas „Memorial“ skelbė, kad per masinę deportaciją iš Lietuvos buvo išgabenta 17 501 žmogus. SSRS valstybės saugumo komisaras Vsevolodas Merkulovas birželio 17 d. rašytoje savo ataskaitoje Nr. 2288/M J. Stalinui taip pat nurodė skaičių 17 tūkst.

Lageriuose ir tremtyje

Rusijos teisių gynimo draugijos „Memorial“ Lenkijos programos vadovas Aleksandras Gurjanovas, rašęs apie gyventojų trėmimo į SSRS gilumą mastus, pastebėjo, jog „juodasis birželis“ buvo jau ketvirtas trėmimas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymo. Trys pirmieji buvo vykdyti 1940 m. ikikarinėse rytinės Lenkijos žemėse. Gi į 1941-ųjų metų trėmimų zoną įėjo Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos.

Šių metų deportacijos gerokai skyrėsi nuo 1940-ųjų trėmimų, aiškina autorius. 1941-aisiais trėmimai įvairiuose „pakto zonos“ rajonuose vyko ne vienu metu. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje jie prasidėjo gegužės 22 d. Kita vertus, „juodasis birželis“ pasižymėjo ir tuo, kad tuomet buvo tremti įvairesnių socialinių kategorijų žmonės. Jie buvo suskirstyti į tris grupes, bet, Vokietijai užpuolus SSRS, niekas per daug nesiterliojo, ir visos tremtinių kategorijos susimaišė.

Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėkmę buvo priskirta Antano Sniečkaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui. Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo tremtinių sąrašus. Tačiau jo šalininkai dar ir šiandien randa faktų, kad neva A. Sniečkus kai ką išgelbėjęs nuo tremties ir represijų, ypač žydų, o jau Lietuvos ūkis esą jo dėka suklestėjo labiausiai iš visų sąjunginių respublikų… Tąkart iš Lietuvos buvo daugiausiai ištremta į Altajaus kraštą, kiek mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komių ASSR. Beje, į Kazachstano Gurjevo sritį buvo atvežtos 488 prostitutės, tačiau nurodyta, kad jos iš visų Baltijos šalių.

Vadinamųjų „ešeloninių“ ir „paskirstymo“ ištremtųjų skaičiai gerokai skiriasi. Birželio 14 – 18 d. iš Lietuvos į Sibirą išvažiavo 17 ešelonų: 11 su tremtiniais, 4 su suimtaisiais ir 2 su kriminaliniais nusikaltėliais. Vien tremtinių juose buvo apie 12 900 žmonių. O apskritai represuotųjų per pirmą okupaciją 1940-1941 m. buvo apie 35 tūkstančiai. Tarp tremtinių daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų, o pagal tautybę daugumą – apie 12 tūkst. – sudarė lietuviai (dar buvo apie 2000 žydų, 1600 lenkų ir kt.). Tiesa, 1941 m. rugpjūčio mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleista dauguma iš Lietuvos išvežtų Lenkijos piliečių – lenkų ir žydų. Lietuvių ši amnestija nelietė.

Sovietinis lageris

Kaip savo knygoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 m.“ rašė istorikas Arvydas Anušauskas, trėmimo operacijai vykdyti į Lietuvą iki 1941 m. birželio 20 d. buvo atvykę 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau). Jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais. Jiems uoliai padėjo vietiniai aktyvistai.

1941 m. birželio 13 d. L. Berijos pavaduotojas V. Černyšovas į Rygą išsiųstoje slaptoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodė, kiek tremtinių ir kur vežti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 21 114 žmonių (7498 – į lagerius ir 13 616 – į tremtį). Nuo tol lietuvių tautos naikinimo organizatoriams ši genocido akcija tapo „didelės politinės svarbos uždaviniu“, kurį buvo pasirengta visiškai įvykdyti.

Akcentuodamas šiuos baisius faktus, kurių, beje, galima rasti įvairiuose istorijos vadovėliuose, nesusilaikau neiškėlęs lyg ir fantastika dvelkiančio klausimo: o ar šiandien įmanomi trėmimai? Žinoma, tam būtinos sąlygos – okupacija, svetima valdžia, represijų mastas, kolaboravimo lygis, galų gale palanki tarptautinė atmosfera. Ne, paskubėsite atsakyti. Bet juk niekas nestovi vietoje, kaip pasakytų graikų filosofas Heraklitas (arba „neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę”).

Tiesa, neturime sibirų, altajų, magadanų, amžino įšalo zonos, nors yra kitaip manančių, kitaip besielgiančių… Bet juk turime už Lietuvos sienų brazdančius ginklus, grasinančius šūkius, Ukrainos, Krymo, Sakatrvelo pavyzdžius. Taip kad klausimas ne iš fantastikos srities.

Straipsnis buvo paskelbtas DELFI portale 2013 m. birželio 9 d. Autorius jį adaptavo šiandienos situacijai.

2020.06.14; 06:30

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Taivanas – tik nedidelė kalnuota sala Azijos monstro Kinijos Liaudies Respublikos pašonėje. Jos plotas – vos du trečdaliai Lietuvos ploto, bet užtat gyventojų daugiau kaip 8 kartus daugiau. Bet Taipėjaus skleidžiamas garsas girdimas visame pasaulyje. Lietuva, deja, tam garsui kurčia.

„Tikroji“ ir „netikroji“ Kinija

Kažkada, XX a. pradžioje, Gomindanas – Kinijos nacionalistinės pakraipos partija – kontroliavo visą žemyninę Kinijos dalį ir Mongoliją. Kai jos lyderis Čang Kaišekas 1928 m. užėmė Pekiną, Kinijos Respublika sulaukė tarptautinio pripažinimo. Bet Antrojo pasaulinio karo metu su japonais kariavęs Gomindanas prarado JAV paramą ir 1949 m. komunistų buvo išstumtas į Taivano salą, kurią jam atidavė iš kapituliavusių japonų atėmę amerikiečiai.

Vyresnieji yra girdėję apie „čankaišistus“, kuriuos taip smerkiančiai vadino Kinijos komunistų bičiulė Sovietų Sąjunga. Taivanas pasiskelbė Kinijos Respublika – kad skirtųsi nuo KLR pavadinimo. Gomindanas valdžią išlaikė apie 45 metus su aštuonerių metų pertrauka, tačiau nuo 2016 m. yra opozicijoje. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Mao Dzeduno paskelbta „kultūrinė revoliucija“ pagadino santykius su SSRS, bet, kai kinų marksistas 1976 m. mirė, Maskva juos vėl atnaujino, o Taivanas dėl siaučiančio Šaltojo karo liko svarbiu Amerikos farvateriu Azijoje.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

 

KLR ir KR varžybos dėl tarptautinio pripažinimo tęsiasi štai jau apie 70 metų. Pokariu Taivanas buvo viena iš JTO steigiančiųjų valstybių ir viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių iki 1971 m., kai Kinijos Liaudies Respublika buvo paskelbta vienintele Kinijos atstove JTO. Tuomet Taipėjus apskritai neteko narystės Jungtinėse Tautose. Dar daugiau: vis mažėja valstybių, palaikančių su Taivanu diplomatinius santykius, vis daugiau šalių užmezga ryšius su ekonomiškai ir politiškai stiprėjančia Kinijos Liaudies Respublika. Kita vertus, tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“, tad kitoms pasaulio valstybėms nelengva pasirinkti, kurią pusę pripažinti kaip „tikrąją“ Kiniją.

Taivanas dalyvauja daugelyje tarptautinių forumų ir organizacijų su KLR siūlomu „Kinų Taipėjaus“ pavadinimu. Pavyzdžiui, taip nuo 1984 m. jis varžosi olimpinėse žaidynėse ir yra Pasaulio sveikatos organizacijos stebėtojas, bet ne narys. Taivanas įvairiais pavadinimais yra Pasaulio prekybos organizacijos, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo ir Azijos plėtros banko narys.

Taipėjus nepaisė PSO…

Ypač įdomi Taivano pretenzijos į narystę PSO istorija. Kinija pagal „Vienos Kinijos politiką“ tvirtina, kad Taivanas yra jos teritorijoje, tad Pekinas draudžia šiai šaliai dalyvauti daugelyje tarptautinių pasaulio organizacijų. PSO teigimu, Taivanas vis tiek gauna visą informaciją, pavyzdžiui, apie koronaviruso pandemijos plėtrą Kinijoje. Todėl Taipėjus ėmėsi savarankiško krizės valdymo, neatsižvelgdamas į PSO rekomendacijas. Ir ką?

Prisimindamas 2003 metus, kuomet Aziją siaubė SARS viruso protrūkis (tada daugiau nei 150 tūkst. infekuotų salos gyventojų privalėjo laikytis karantino sąlygų, bet virusas vis vien pareikalavo 181 žmogaus gyvybės), Taivanas, nepaisydamas PSO pamokymų, vienas pirmųjų ėmėsi ryžtingai kovoti su COVID-19.

Gruodžio 31-ąją Kinija Pasaulinei sveikatos organizacijai oficialiai buvo priversta pripažinti, kad KLR Uhano regione siaučia paslaptinga infekcija. Į tai žaibiškai reagavo Taivanas, kuris iškart pareikalavo tirti visus į šalį iš Uhano atvykstančius keleivius. Sauso 21-ąją jis paskelbė apie pirmąjį koronaviruso atvejį, tačiau šalyje jau buvo identifikuoti tūkstančiai potencialių viruso nešiotojų, kuriems atlikti testai. Vyriausybė priėmė 124 veiksmų planą visuomenės sveikatos apsaugai. Kaukės, dezinfekavimo skysčiai ir kitos prevencinės priemonės greitai tapo Taivano gyventojų kasdienybe. Jis ėmėsi ir ypač griežtų baudų tiems, kas pažeidinėjo namų karantino sąlygas. Valdžia suprato, kad netrukus paklausiausia pasaulio preke taps medicininės kaukės, tad uždraudė jų eksportą, o šalyje jas pardavinėjo vos už 10 euro centų.

Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio pabaigoje Taivanas jau turėjo sukaupęs daugiau nei 40 milijonų medicininių kaukių rezervą, 2 milijonus specialių respiratorių ir per daugiau nei tūkstantį paruoštų palatų. Priminsime, kad tai buvo dar prieš pandemijos piką.

Kai ji persimetė į Europą, balandžio antroje pusėje Taivanas pajėgė teikti humanitarinę pagalbą žemyno valstybėms. 100 tūkst. kaukių siuntą gavo ir Lietuva. Pirmosios nukeliavo į Ispaniją ir Italiją. Reikia pripažinti, kad ir „didžioji“ Kinija nebuvo šykšti: ji taip pat siuntinėjo apsaugos priemonių siuntas, net į JAV, su kuria Pekinas tęsia sunkų dialogą.

Be PSO pagalbos Taipėjus griežtais ir labai ankstyvais veiksmais sukūrė precedento neturinčią pasipriešinimo virusui situaciją: balandžio 22 d. duomenimis 23 mln. gyventojų šalyje buvo užfiksuoti 426 atvejai, 6 mirtys, o štai po trijų savaičių, gegužės 12-ąją, kai rašau šias eilutes, infekcijos atvejų padaugėjo tik iki 440, mirčių buvo 7. Tarp beveik 200 pasaulio valstybių Taivanas pagal šiuos rodiklius yra šio sąrašo pabaigoje (jį lenkia tik tokios mažai girdėtos egzotinės šalys kaip Surinamas, Mauritanija, Papua Naujoji Gvinėja, Vakarų Sachara, Angilija…).

Lietuva bijo Kinijos?

Lietuva – viena iš tų Vakarų pasaulio valstybių, kuri vykdo pragmatišką, subalansuotą, kompromisinę užsienio politiką. Šis apibūdinimas skamba kaip iš kokios užsienio reikalų ministerijos deklaracijos ar Prezidento šventinės kalbos. O iš tiesų koordinacijos ir balanso joje nedaug. Kad ir Kinijos bei jos protektorijų atžvilgiu. Lietuvos užsienio politikai labiau tinka principas „neerzinti tigro, užjausti kiškelį“…

Turėdama galvoje naująjį Taivano stebuklą, sukurtą kovoje su koronavirusu, nemažas būrys politikų ir visuomenininkų paskelbė peticiją ir atsišaukimą į valdžios institucijas, ragindamas pripažinti Taivano nepriklausomybę, plėsti ryšius su šia šalimi ir galų gale – paremti jo narystę PSO. Iš 204 peticiją balandžio 22 d. pasirašiusių asmenų 50 yra Seimo nariai, šeši Europos Parlamento nariai, septyni Nacionalinės premijos laureatai, 27 profesoriai, 47 mokslo daktarai.

Kreipimesi pažymima, kad „Taivanas de facto yra nepriklausoma valstybė, su kuria Lietuva ir kitos Europos Sąjungos narės palaiko produktyvius ryšius daugelyje sričių. Vengimas suteikti diplomatinį pripažinimą Taivanui tik todėl, kad tokią sąlygą kelia komunistinis Kinijos režimas, reiškia, kad santykiuose su Kinija visa Europos Sąjunga pasiduoda politinei bei ekonominei prievartai, iš esmės susitaikydama su nelygiaverčio partnerio pozicija ir kenkdama savo narių bei viso laisvojo pasaulio interesams.“

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politinė partija Nacionalinis susivienijimas šį kreipimąsi dar papildo. „Maža plėtoti ryšius su Taivanu nekeliant principinio jo Nepriklausomybės klausimo. Jo neišsprendus jokio esminio Taivano padėties pagerėjimo negalima laukti, ypač turint omenyje nepalankų tarptautinį kontekstą. Taivano palaikymas neišvengiamai eskaluos Lietuvos ir Kinijos konfliktą, tad šiuo keliu negalima eiti demonstruojant tik parodomąjį solidarumą, kuris Taivanui niekuo nepadės. Lietuva gali iš tiesų padėti Taivanui vieninteliu būdu – parodydama moralinės ir politinės drąsos pavyzdį, kokį Lietuvos atžvilgiu kadaise parodė Islandija, ir vienašališkai pripažinti Taivano nepriklausomybę, paragindama kitas šalis sekti šiuo pavyzdžiu“, – gegužės 4 d. teigė NS pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas.

Belieka pridurti, kad Taivaną iš Vakarų valstybių yra pripažinęs tik Vatikanas.

Lietuvos Prezidentas į kreipimąsi atsiliepė gana abuojai. Per savo patarėją jis išplatino pareiškimą, kuriame be komplimentų Taivanui, ypač sėkmingai susidorojusiam su koronavirusu, ir pasiryžimo bendradarbiauti šioje kovoje įtvirtinama: „Formaliai PSO narėmis gali būti tik JT narės, o Taivanas tokia nėra“. Belieka priminti, kad G. Nausėda prezidento rinkimų debatų metu pabrėžė būtinybę plėsti ne tik ekonominius, bet ir politinius ryšius su Taivanu. Kur dingo tie pažadai?

Ar tai ir yra pragmatinė Lietuvos užsienio politika – neerzinti tigro ir paglostyti silpnesnį? Paradoksalu, betgi oficialiai Azijos tigrais laikomos šios sparčiai besivystančios Pietryčių Azijos valstybės – Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas ir Taivanas…

2020.05.13; 06:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Paskutinę kovo dieną, prieš pat „melagių“ šventę balandžio 1-ąją, Kalnų Karabache (trumpinkime – KK), kurią vietinė armėnų valdžia vadina demokratine Respublika, vyko vienu metu ir prezidento, ir parlamento rinkimai.

Iš anksto priminsiu, kad Europos Sąjunga pareiškė nepripažįstanti šių rinkimų teisinio pagrindo, nes jau keletas dešimtmečių teritorija yra okupuota Armėnijos. Rinkimų organizatorių nesustabdė nei koronavirusas, kuris ir čia tiesia savo nagus. Pačioje Armėnijoje nuo kovo 16 d. yra paskelbta ypatingoji padėtis ir griežtas karantinas (čia rinkimų dieną buvo užfiksuota beveik 500 užsikrėtusiųjų virusu; tai nedidelė dalis 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, bet jos teritorija perpus mažesnė negu Lietuvos).

Rinkimai KK pirmą kartą vyko be tarptautinių stebėtojų. BBC cituoja Jerevano atstovus, esą taip siekiama apsaugoti juos nuo pavojingos infekcinės ligos. Armėnijoje taip pat įvesta griežta cenzūra, nušviečiant pandemijos plitimo eigą, o pirmadienį vyriausybė pateikė parlamentui įstatymo projektą, numatantį kontroliuoti piliečių pokalbius mobiliaisiais įtaisais. KK uždarytos cerkvės, mokyklos, universitetai, uždrausti masiniai renginiai.

Tačiau rinkimų niekas neuždraudė. Iš 150 tūkst. KK gyvenančių žmonių užregistruota 103 tūkst. rinkėjų, kuriems prie rinkimų punktų dalijamos kaukės ir asmeniniai rašikliai. Kaip praneša BBC, keletas parlamento deputatų reikalavo rinkimus atidėti, nes pandemija neleidžia rengti reikiamos rinkimų kampanijos. Juo labiau kad ypatingosios padėties metu į KK teritoriją įvažiuoti neleidžiama.

Jerevanas, kuris kontroliuoja visas KK veiklos sritis, atsisakė perkelti rinkimus. Mat, nuo 2007 m. nepripažintai respublikai vadovaujantis buvęs Nacionalinės saugumo tarnybos šefas Bako Saakajanas mano, kad jam dabar labai palankus metas. 2017 m., kai jis po dviejų kadencijų vėl buvo perrinktas prezidentu, jo iniciatyva buvo surengtas referendumas, kuris nustatė, kad nuo to laiko KK bus prezidentinė valdymo sistema. Konstitucijos pakeitimai leido „nunulinti“ prezidentavimo terminus ir pasilikti valdžioje iki 2020, o paskui būti išrinktam dar dviem kadencijom. Jerevanas aiškiai nusižiūrėjo į Rusiją, kur V. Putinas žengia tuo pačiu – amžino viešpatavimo valdžios viršūnėje – keliu.

Karabache tebešaudoma

Tačiau žmonės tai įvertino kitaip: 2018 m. gegužę kilo dideli neramumai Jerevane, paskui, birželį, jie išplito ir į Stepanakertą. B. Saakajanas atsisakė pretenzijų į amžiną lyderystę ir sutiko surengti neeilinius rinkimus. Tačiau jis šiuose rinkimuose dalyvauti negali. O dėl aukščiausio posto kovojo 14 kandidatų – nuo saugumo veikėjų, buvusių ministrų iki žurnalistų.

Parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti 10 partijų ir du partiniai blokai. KK parlamente yra vos 33 deputatai.

Žinoma, Baku nepripažįsta nei armėniškojo Kalnų Karabacho, nei šių rinkimų. Vasario 15 d. Miuncheno konferencijos metu Azerbaidžano iniciatyva įvyko antras per ketvirtį amžiaus šios šalies prezidento Ilchamo Alijevo  ir Armėnijos lyderio Nikolo Pašiniano susitikimas (pirmas surengtas 2019 m.). I. Alijevas jį pradėjo nuo esminės Baku nuostatos: „Kalnų Karabachas istoriškai yra Azerbaidžano dalis“. Tai pripažįsta tarptautinė teisė ir Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucija.

Armėnų lyderis bandė pateikti savo istorinius apibendrinimus, tačiau iškart nukirto: „Neįmanoma išspręsti 30-metį konfliktą vienu ar dviem žingsniais“, – pasakė jis. Tad pusvalandinė diskusija baigėsi tuščiais lozungais, ir šalys išsiskyrė. Gerai tai, kad abu lyderiai atsisveikindami bent paspaudė vienas kitam rankas…

Azerbaidžane išleisto žurnalo apie Karabachą viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Bet dabartinių rinkimų organizavimas KK žemėje parodė, kad Jerevanas toliau įtvirtina savo dominavimą tame Azerbaidžanui priklausančiame žemės lopinėlyje. Naujausiais duomenimis juose pirmauja buvęs premjeras Araikas Arutunianas, antras – užsienio reikalų ministras Masis Mailianas. Kadangi pirmaujantys pretendentai nė vienas nesurinko daugiau negu 50 proc. balsų, matyt, įvyks antras rinkimų turas.

Tai neišspręs šio tris dešimtmečius įšaldyto konflikto problemos. Reikalingos sąžiningos derybos, kurių sąlyga vienintelė: Armėnija turi palikti Kalnų Karabacho teritoriją. To reikalauja vienas pirmųjų nuo konflikto pradžios Jungtinių Tautų dokumentų. Armėniją neteisėtai okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos yra pripažinusi Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo taryba dar 1993 metais.

Tai ko verti kokie nors rinkimai okupuotose žemėse?

2020.04.01; 15:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno (Jules Gabriel Verne) knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe…

Bet šįkart net ne apie tai. Pasaulinio garso prancūzų rašytojas savo kūriniais padarė neįkainuojamos vertės labdarą mokslui ir civilizacijai. Tai ne Vangos pranašystės, kuriomis tiki ir manipuliuoja mistikos mėgėjai. Tiesa, jeigu tai tiesa, ir ji numatė dabartinę pandemiją…

Taigi, apie labdarą, bet jau čia, šiandien, Lietuvoje.

Sukurtas nemažas fondas kovai su koronavirusu. Vyriausybė negaili pinigų, kad įveiktume šį paslaptingą, lyg iš fantastinių filmų prikeltą monstrą. Jeigu trūksta, ji skolinasi milijardus, kad būtų sukurtas pakankamas rezervas. Aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Jeigu būčiau koks pasaulio Patriarchas, tarčiau jiems nuoširdų AČIŪ.

Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.

Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba (pirmininkė Birutė Landsbergytė).

Daug pinigų aukojo Lietuvos pramonininkų konfederacija, advokatų kontora „Valiūnas Ellex“, kibernetinio saugumo sprendimų bendrovė „Tesonet“, „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numa, pieno perdirbimo bendrovė „Pieno žvaigždės“, bankai, prekybos tinklai, maitinimo įmonės, mobiliojo ryšio tiekėjai ir t.t. – iki kovo 27 d. pareikšta apie 30 tokių privataus verslo iniciatyvų.

Bet čia juos vardiju ne todėl, kad pateikčiau kažkokią ataskaitą. Kaip paprastai, atsiranda tokių, kurie (kaip čia padoriau išsireiškus) į tokias labdaros iniciatyvas šliūkšteli samtį deguto. Motyvai įvairūs: vienas pavydi, kitas turi politinių išskaičiavimų, trečias apskritai pertekęs negatyvo ir jam kur balta – ten juoda arba bent įtartinai pilka…

Daugiausiai tokio deguto susilaukė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė. Nevardinsiu to bjauraus skysčio pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį. Viskas suveriama ant vieno juodo siūlo, dar priduriama taip: „Lenda Norvegų tautos pinigai, padovanoti lietuvių tautai ir nusavinti Vytauto Landsbergio. Jeigu iki šios aukos kovai su koronavirusu dar buvo galima abejoti, kad jis tuos pinigus pasiglemžė savo reikmėms, tai po šito parašu patvirtinto „kaip steigėjas“ visiškai akivaizdu, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsteigtas fondas su visais milijonais buvo tiesiog pasisavinti Vytauto Landsbergio ir yra parceliuojami pasitariant su šeimos nariais.“ (Rūta Janutienė, Facebook, kovo 26 d. įrašas).

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplink suburiama bendraminčių kuopelė. Jeigu kas oponuoja, išvadinamas „idiotu“. Tada jau tokie smalos pilstytojai neskaito jokių argumentų. O vienas jų gali būti toks: „Šio fondo pagrindas – norvegų tautos solidarumo mūsų taikiai kovai ženklas – irgi radosi asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Norvegų tautos taikos premiją – surinktą, suaukotą, paskirtą ir 1991 m. kovo 11-ąją įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, sudarė beveik 3 milijonai norvegų kronų (čekis pinigams, esantiems Norvegijos banke, po to dar surinkta ir pridėta iki apvalios sumos). Tai leido nutarti, jog neliečiant, nemažinant pagrindinio kapitalo, procentai daugiausiai bus naudojami likimo nuskriaustiems vaikams padėti. Taip 1991 m. spalio mėn. 2 d. buvo įkurtas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pritarus, Vytauto Landsbergio fondas, paskirta jo valdyba, kuri plėtoja veiklą ir bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.“ (V. Landsbergio įrašas iš VLF portalo http://fondas.landsbergis.lt/lt/pages/tikslai).

Toliau: „VLF valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja Fondas, būtų skiriama medicinos reikmėms, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Prašydami paramos į Fondą kasdien kreipiasi medicinos įstaigos, pavieniai negalės ištikti žmonės, jauni menininkai. Sprendimus, kam suteikti pirmenybę, kolegialiai priima Fondo valdyba. Jos nuostata – medicinos srityje remti stambius projektus, kad investuojamos didesnės lėšos pasitarnautų daugeliui neįgalinčių, ne tik vienam kuriam paramos reikalingam ligoniui. Šiame leidinėlyje glaustai pateikiam kai kurias žinias apie reikšmingiausias VLF medicinines programas, paremtus jaunus Lietuvos menininkus, taip pat apie nuoširdžius ir dosnius Fondo talkininkus.“ (G. Landsbergienės įrašas, ten pat).

Atrodo, kas neaišku? Bet anie protuoliai ir visokie „tautos gelbėtojai“ neatlyžta: pinigai nusavinti, jais naudojasi Landsbergių klanas, „Vagys!“ – klykia iš už Atlanto kažkokia nesubrendusi feisbukinė… Tokie net nepaiso, kad profesoriui dabar itin skaudus netekties metas…

Sakoma, nori mušti – visada lazdą rasi. Šiuo neramiu metu, kai tikrovėje pradeda ryškėti fantastinių ir katastrofinių filmų kontūrai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Galbūt teisus vienas minėtų veidaknygės įrašų oponentas, kuris parašė: o man visai nesvarbu, iš kur tie pinigai; kad tiktai jie mums padėtų nuožmioje kovoje su nematomu priešu…

2020.03.28; 13:55

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kai buvę įvairūs valdžios atstovai, įtakingi asmenys ir šiaip visokio plauko veikėjai, pasitraukę ar patraukti žmonių nuo lovio, staiga praregi ir ima pilstyti visus ir viską kaltinančius pareiškimus, gali suabejoti, kas jiems daro įtaką ir ko jie tuo siekia. Nemanau, kad taip norima apjuodinti Kovo 11-osios – šiemet jubiliejinės valstybės datos – iškovojimus ir to meto vedlius.

Mano žemietis ir šiaip draugiškas žmogus dr. Algimantas Matulevičius bėdoja (https://slaptai.lt/algimantas-matulevicius-tyrimas-sudrebines-klana/), kad VSD, STT, kitos valstybės institucijos nėra kontroliuojamos, o tik įtakojamos politikų, valstybės vadovų. Be abejo, tokie ketinimai pastebimi, ir jiems jokio pateisinimo būti negali. Nors kita vertus, ar šalies vadovas negali prašyti VSD patikrinti vieną ar kitą jo komandos narį, siekiant užsitikrinti, kad Prezidento patarėjai būtų skaidrūs, patikimi ir dori? Manau, logiška, kad toks prašymas teisėtas ir teisingas. Kita vertus, G. Nausėda paneigė, kad yra prašęs įvertinti savo komandos narius. Jis su šypsena sakė, kad aptariamuoju laikotarpiu, 2018 m. vasarą, jis buvo SEB banko ekonomistas, paskui bedarbis, nes dalyvavo rinkimų į prezidentus kampanijoje.

Atvira VSD ar STT veikla neatneštų naudos valstybei nei kovojant su korupcija, nei piktnaudžiaujant valdžia, nei kovojant su išoriniais bei vidiniais priešais. Tai, manau, puikiai supranta ir A. Matulevičius. Bet jis vis tiek reikalauja „visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės“, kad jos taptų „pereinamu kiemu“ ir visuomenei atskleistų savo veiklos metodus. Būdamas NSGK pirmininku (gal dėl to jis solidarizuojasi su savo įpėdiniu, taip pat pasitraukusiu iš šių pareigų ir dabar liejančiu „demaskuojančią“ informaciją apie VSD, Vytautu Baku), ekonomikos daktaras tautą perspėjęs, kad „valstybė išsigims, jei nebus tų tarnybų kontrolės“. Jis net buvo parengęs atitinkamus įstatymų projektus, bet kažkodėl jų neapgynė.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O šiaip, jo nuomone (ir ne tik jo), dėl visko kaltas – kaip manote kas? – ogi Vytautas Landsbergis. Pasirodo, jis abejingai išklausęs R. Ozolo nuogąstavimus, kad jį esą seka karinė žvalgyba. V. Landsbergio pėdsakas neva ryškus ir V. Pociūno žūties Gardine byloje. Profesorius dalyvavęs ir specialiojo tos žūties tyrimo komisijoje, bet V. Matulevičius per NSGK narę R. Juknevičienę bandęs aną atkalbėti, bet šis sakęs „labai norįs“.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir kas iš to išėjo, toliau vysto temą ekonomistas. V. Pociūnas buvo pašalintas, nes turėjo rimtos informacijos apie iš JAV per lietuvius perduotus 40 mln. dolerių Baltarusijos opozicijai remti. Tie pinigėliai kažkur išgaravo, o juos „išgarino“ ne baltarusiai, įtaria A. Matulevičius. Šalia šių suveltų į vieną kamuolį įtarimų šmėkščioja V. Landsbergio pavardė, tad suprask: galbūt jis čia taip pat įmerkęs uodegą… Juk ne šiaip sau jis bičiuliaujasi su D. Jauniškiu…

Nors autorius remiasi nesena „Lietuvos ryto“ publikacija, kurios autorius V. Bruveris supina irgi nesupinamus dalykus (pavyzdžiui, kad 1993-1994 m. D. Jauniškis dirbo AT apsaugos skyriuje), A. Matulevičiaus variacijos apie nuo profesoriaus kylantį pavojų valstybei – teneužsigauna jų autorius – dvelkia nomenklatūriniu naftalinu…

Toks nemalonus kvapelis paleistas būtent sutinkant Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį.

2020.03.09; 20:51

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Manau, kad išpuolį Visagine prieš lietuvių kalbos mokytoją žiniasklaida nutylės. Nebus diskusijų, reportažų, nuomonių sklaidos, o rusų tautybės jaunuolio byla nebus rezonansinė. Nes kitaip mus kaltins nacionalinės neapykantos kurstymu, netolerancija nacionalinėms mažumoms ir demokratijos stoka. Lietuva šito, gink Dieve, negali leisti.

Psichiškai nesveikas?

Tiesą sakant, Lietuvos TV, radijas, portalai ir kita žiniasklaida tik šykščiomis žinutėmis supažindino, kas įvyko Visagine – šiame, kaip anksčiau sakydavo, daugianacionaliniame energetikų mieste. Tik tiek, kad 1966 m. gimusią Visagino mokyklos lietuvių kalbos mokytoją patykojęs sumušė iš Sankt Peterburgo į Visaginą prieš keletą metų atvykęs gyventi 24 metų vyras. Jis pats save laiko „politiniu pabėgėliu“ ir nenorįs mokytis lietuvių kalbos.

Prokuroras Genadijus Jefimovas šio įvykio nelinkęs sureikšminti. Jaunuolis nelaikomas už grotų, prokurorui rūpestį kelia jo psichinė sveikata. Kitaip sakant, tai galimai nestabilios sveikatos jaunuolio chuliganiška veika, ir į ją negalima žiūrėti rimtai. Be to, mokytojai padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.  Tai kas, kad atvykėlis niekina lietuvių kalbą, jos tyčia nesimoko, veltėdžiauja, rengia rasinius išpuolius, be to, savo vaizdo įrašų platformoje sukūręs begalę smurtą skatinančių „Youtube“ įrašų. Tikėtina, kad jis bus pripažintas nepakaltinamu ir jam bus pagrasinta piršteliu: daugiau taip nedaryk…

Esu toli nuo apibendrinimo, kad įvykį Visagine reiktų traktuoti kaip sąmoningą antilietuvišką išpuolį, inspiruotą iš šalies, arba kad jaunuolis kažkieno paveiktas. Tačiau taip pat nemanau, kad jį galima praleisti negirdomis ir nurašyti į eilines chuliganiškas veikas. Vis tik jauno nusikaltėlio motyvai yra aiškūs: nenoras mokytis lietuvių kalbos (nors pastaraisiais metais lankantis Visagine jau dažniau girdi kalbant lietuviškai), veltėdžiavimas, rasistinių nuotaikų skleidimas ir platinimas, agresija daugumos gyventojų atžvilgiu. Ar to maža?

Smogikų veisykla nuo jaunų dienų

Prieš ketverius metus VSD pateiktoje ataskaitoje buvo akcentuotas Maskvos dėmesys, nukreiptas į rusakalbių mokyklas, kuriose aktyviai veikia Rusijos tėvynainių draugijos. Grėsmių vertinime pabrėžiama, kad Visagine susiformavo komanda „Smogiamasis mirties batalionas“, kurią sudaro moksleiviai iš Visagino „Atgimimo“ ir „Verdenės“ gimnazijų bei „Gerosios vilties progimnazijos“. Visagino jaunimas dalyvavo Leningrado srityje vykusiame jaunųjų skautų sąskrydyje, kuriame paaugliai buvo apdorojami sovietų pergalės Antrajame pasauliniame kare (Maskva jį vadina „tėvynės“ karu) idėjomis.

Rusiška agresija

Anksčiau, prieš beveik 10 metų, tapo žinoma, kad, kaip rašė laikraštis „Respublika“, iškart po Ignalinos atominės uždarymo socialiai neapsaugotus, darbo netekusius visaginiečius ėmė atakuoti mieste įsisteigęs neaiškios ideologijos Visagino atgimimo judėjimas (VAJ), viliojantis į savo gretas žmones pigesniais produktais ir viešai per rusų ir lietuvių kalbomis leidžiamą laikraštėlį “Pravda Visaginasa” (“Visagino tiesa”), žeminantis Lietuvos valstybę. Štai citata iš “Pravda Visaginasa”: “Nepriklausomos” Lietuvos piliečiams norėčiau pasakyti: “Jei ne Lenkija, Lietuvoje būtų badas (rusiškame tekste – golodomor). Jei ne Rusija, Lietuva išmirtų iškart, o jei ne pigaus etilo spirito kontrabanda, lietuviai prasiblaivytų ir iškart išeitų iš proto išvydę Lietuvos realybę”. Laikraštėlyje šaipomasi iš Sausio 13-osios. Esą žmones apgavo, vežė į Vilnių, nes ten dešrelių pigiau davė. Tetrūksta tik vieno dalyko. Kad Rusija, išgirdusi “Pravda Visaginasa”, imtų ginti Lietuvoje vargstančių savo piliečių ir tautiečių teises.

Klaipėdoje – antilietuviškumo židinys

Tuomet buvęs VSD direktorius Zigmas Vaišvila pagrįstai tvirtino, kad saugumiečiai apie šį judėjimą žino, bet nieko nedaro. Iki šiol nežinoma, kokios organizacijos ir kokie jų smogikai veikia šiame mieste. Nesiimu spręsti, ar bus ištirta minėto jaunuolio priklausomybė ne tik nuo narkotikų, bet ir nuo tokių antilietuviškų organizacijų. Tačiau Visaginas turi kelti tam tikrą rūpestį mūsų institucijoms.

Kaip ir Klaipėda, kurioje vis labiau reiškiasi prorusiškos destruktyvios jėgos, mėginančios įtraukti ir kitas tautines bendruomenes į savo antivalstybinę veiklą. Čia nuolatinius ryšius su Rusijos konsulatu palaiko Seimo narė Irina Rozova, šiomis dienomis kilo naujas šnipinėjimo skandalas, kai Klaipėdos tarybos narė Ela Andrejeva įtarta keliais šnipinėjimo epizodais, tęisasi teisminis procesas dėl tarybos nario V. Titovo partizaninį judėjimą juodinančių žinių.

Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.

Pernai Slaptai.lt rašiau, kaip politikai uostamiestyje įpinami į rusų žvalgybos tinklą (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-politikai-ipinami-i-rusu-zvalgybos-tinkla-uostamiestyje/): „Klaipėdoje nuo seno buvo stipri sovietinė rezidentūra, o sovietiniai kariškiai net atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ilgai užėmė antivalstybines pozicijas. Prieš penkerius metus Klaipėdos krašto viešoji įstaiga „Būkime vieningi“ (ji iki šiol skleidžia Lietuvos interesams priešingą informaciją) išplatino interneto portalo avaaz.org kreipimąsi į Klaipėdos gyventojus, raginantį rinkti parašus, kad Klaipėdos kraštas būtų atplėštas nuo Lietuvos bei prijungtas prie Rusijos. Šis kraštas pasirinktas neatsitiktinai. Jame gyvena gana gausi rusų bendruomenė (iš didžiųjų miestų – antra vieta: 19,6 %), turinti daug ryšių su Rusijos Karaliaučiaus sritimi bei jaučianti nostalgiją sovietinei praeičiai.“

Provokacija Visagine nori nenori išeina iš įprasto chuliganizmo ar smurto rėmų. Manau, kad prokremliniai Rusijos portalai puls ginti 24-metį jaunuolį kaip lietuvių nacionalistų susidorojimo auką. Tai dar kartą patvirtins, kad šis išpuolis yra tautinių mažumų paniekos demonstracija Lietuvai ir joje nuo seno gyvenančiai lietuvių daugumai.

Ar ilgai juos toleruosime?

2020.03.05; 19:20

Česlovas Iškauskas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Prieš keletą dienų vienas kolega tėškė tiesiai šviesiai: Sirija elgiasi kaip prostitutė. Kaip žinome, tai seniausia profesija pasaulyje (beje, antra po jos – žurnalistika…).

Kodėl ši šalis – viena seniausių pasaulio civilizacijų, klestėjusi su Senovės Egiptu ir Mesopotamija, – dabar vadinama kitų, stipriųjų valstybių, pirmiausia Rusijos, sugulove? Turiu galvoje ne tik karą, kurį ten, antikinius laikus menančiuose Vidurio Rytuose kariauja didžiosios imperijos, bet ir Damasko elgesį, vertinant šimtmečio senumo istoriją.

Štai pavyzdys.

Nauja konflikto kibirkštis

Prieš keletą dienų Sirijos parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines armėnų žūtis Pirmojo pasaulinio karo laikais genocidu. Taip smogtas dar vienas smūgis Turkijai, su kurios pajėgomis Sirijos kariuomenė keletą kartų susidūrė Idlibo provincijoje. Neabejojama, kad šis parlamento sprendimas dar pakaitins įtemptus Damasko ir Ankaros santykius.

Rezoliucijoje tvirtinama, kad „armėnai, asirai ir kitos tautos, įeinančios į sirų naciją, tapo etninio valymo, tikslingų pjautynių ir genocido aukomis“. Parlamento pirmininkas Hamidas Sabbagas buvo dar atviresnis: „Dabar mes matome Turkijos agresiją, kuri remiasi rasistine Osmanų ideologija“. Jis sakė, kad armėnų genocidą vykdė „Erdogano protėviai“.

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Ankara apkaltino Damaską veidmainiavimu. Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Ši rezoliucija rodo veidmainiškumą režimo, kuris daugelį metų vykdė savo tautos žudynes, iš savo namų išvijo milijonus žmonių ir prieš juos naudojo cheminį ginklą“.

R. T. Erdoganas apkaltino ir Rusiją, kuri vykdė antpuolius prieš taikius Idlibo gyventojus. Jis pareiškė, kad Turkija jėga užtikrins paliaubas Idlibe ir baus tuos, kurie jas pažeidžia.

Armėnai vykdė lėtinį turkų genocidą

Parlamento sprendimas eilinį kartą rodo, kad Sirija tėra žaisliukas – kad neišsireiškus šiurkščiau! – Rusijos rankose. Net nesigilinant į karo šioje šalyje subtilybes, akivaizdu, kad Maskva, kuri globoja marionetinį Armėnijos režimą, diktuoja Damaskui žaidimo sąlygas.

Turkija nepripažįsta termino „genocidas“, kai vertinami 1915 m. įvykiai. Tiesa, tų metų balandžio 24 d. (kai kur ji paskelbta Armėnų genocido aukų atminimo diena) Stambule žuvo apie 800 vietinių armėnų inteligentų, o abipusio konflikto metu – iki pusantro milijono, o Ankaros nuomone, penkis kartus mažiau. Bet šių žudynių jokiu būdu negalima vadinti armėnų genocidu, nes konflikte dalyvavo ir milžiniškus nuostolius patyrė abi pusės. Dar daugiau: vos keli mėnesiai iki įvykių Stambule panašūs teroristiniai veiksmai vykdyti prieš osmanų etnines grupes.

Faktai rodo, kad iki tol jau geroką šimtmetį – nuo 1815 m. – Osmanų imperijoje vyko armėnų sukilimai ir buvo išžudyta dešimtys tūkstančių turkų. Tuomet vyriausybė nuolat informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo – nenužudė ar išžudė, o suėmė ir vėliau ištrėmė – daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų. 

XVIII a. prasidėjęs armėnų nacionalizmas per šimtmečius tapo gana agresyvus. Jam pateisinti sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų ir yra ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, t.y. išskirtinė tauta, todėl ją reikia ginti ir užtarti.

Genocido apibrėžimas netinka

Portalas Slaptai.lt ne kartą rašė, kad konfliktas Pirmojo pasaulinio karo metais neatitinka genocido apibrėžimo, kuris priimtas Jungtinių Tautų konvencijos 2-ajame straipsnyje, teigiančiame, jog „tai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Turkija pripažįsta, kad armėnai masiškai nukentėjo nuo žiauraus elgesio, tačiau neigia, kad buvo siekiama šią grupę sunaikinti. Nebuvo planuotų ir sistemingų veiksmų prieš armėnus, o jie persekiojami ir tremiami buvo už armėnų teroristinių organizacijų ardomąją veiklą. Be to, dėl vykdytų žiaurumų keli aukšto rango osmanų pareigūnai buvo nuteisti dar 1919-1920 m.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Beveik trys dešimtys šalių, kur, beje, yra skaitlinga ir įtakinga armėnų diaspora (pavyzdžiui, Prancūzijoje), nusikaltimus prieš armėnus yra įvardijusios genocidu. BNS teigimu, iki 2019 m. spalio tokios valstybės buvo: Argentina, Austrija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Čekija, Kanada, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Libanas, Lietuva, Lenkija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Paragvajus, Portugalija, Rusija, Slovakija, Švedija, Šveicarija, Vatikanas, Venesuela ir Urugvajus. Pernai spalį prie jų prisijungė JAV, priėmusios atitinkamą Atstovų rūmų rezoliuciją, anksčiau – Europos Parlamentas ir kt. Beje, kol buvo svarstomas Turkijos narystės ES klausimas, genocido pripažinimas net nebuvo svarstomas. Tai liudija Briuselio veidmainiškumą.

Lietuva, kaip visada, paskubėjo…

Deja, Lietuva taip pat pasidavė šiam pripažinimo bumui. Perkeltine prasme, ji nutipeno paskui naują Didįjį Brolį… Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Slaptai.lt autorė Irma Ąžuolė pernai liepą rašė (https://slaptai.lt/irma-azuole-visaziniai-teisuoliai-rizikuoja-tapti-irankiu-kitu-rankose/), kad priimant rezoliuciją posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių – 55 iš 141, o rezoliucijos projektą buvo pasirašę vos 49, ji priimta 48 balsais. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito Šveicarijoje. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Pirmas ją pasirašė Seimo narys Algis Kašėta, kuris netrukus tapo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės vadovu…

Tokios rezoliucijos tik gilina Turkijos ir Armėnijos santykių krizę, kuri nejuda iš mirties taško po Jerevano įvykdyto Kalnų Karabacho užgrobimo, t.y. beveik 30 metų. Kita vertus, genocido pripažinimas kuria įtemptą geopolitinę situaciją Kaukaze, kuria naudojasi Rusija. Dabar šis virusas plinta į liepsnojančius Vidurio ir Artimuosius Rytus, kur pavojingą židinį kūrena taip pat Maskva.

Sirija tapo bjauraus ir amoralaus žaidimo įkaite, o kitais žodžiais tariant, Rusijos patiesta kraujuojančia paklode.

2020.02.18; 13:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau rašėme, kad Lietuvos saugumui kyla nauji iššūkiai, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui. Tokiu iššūkiu galėtų būti ir kilęs skandalas dėl Kremliaus „trolio“ ir baudėjų grupuotės „Wagner“ kuratoriaus Jevgenijaus Prigožino, kuriam JAV paskelbusios sankcijas, lėktuvo atsiradimo Vilniaus oro uoste ir jo remonto. Kita vertus, daug minčių kelia nevaržomas svetimos šalies politikų, tegul ir aršių V. Putino kritikų, tokių kaip A. Navalnas, vaikštinėjimas Vanaginės kariniame poligone…

Tiesa, šie faktai neįėjo į Valstybės saugumo departamento parengtą ir visuomenei bei Seimui pristatytą 2019 m. kilusių grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitą (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2020/02/2020-Gresmes-LT-.pdf ). Kokie jos svarbiausi bruožai?

Kas erzina Maskvą ir ne tik ją?

Pirmiausiai priminsime, kad paprastai tokie dokumentai sukelia didžiulį susierzinimą kaimyninėse šalyse. Antai, Rusijos ambasada Lietuvoje gana piktai sureagavo į paskelbtą žvalgybos institucijų ataskaitą apie grėsmes nacionaliniam saugumui, kurioje pagrindine grėsme Lietuvai yra įvardyta būtent Rusija. Kaip pranešė Baltnews.lt, pasiuntinybei šis dokumentas kelia „slogų įspūdį ir greičiau primena ligos istoriją“.

O Rusijos Dūmos Federacijų tarybos narys Francas Klincievičius pareiškė, jog ataskaita „neišlaiko jokios kritikos, nes lietuviai iš principo kaip objektas neįdomūs Rusijos specialiosioms tarnyboms“. „Kaip kariškis pasakysiu, – su ironija tęsia senatorius, – kokią informaciją mums gali teikti užverbuotas lietuvis, juk ten tėra trys tankai, du šarvuočiai ir aštuoni keturračiai…“ Tačiau logiškai galima paklausti: kam Maskvai analizuoti VSD ataskaitą ir piktintis ja, jeigu jos nedomina Lietuvos karinis pajėgumas?..

AOTD direktorius pulkininkas Remigijus Baltrėnas ir VSD direktorius Darius Jauniškis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad ataskaitą negatyviai vertina ne tik mūsų ideologiniai oponentai užsienyje. Antai, Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila portale Alkas.lt piktinasi VSD vadovo D. Jauniškio ataskaitos pristatymu Seime, kai šis „leptelėjo“, jog minėti vertinimai skirti Lietuvos politinės sistemos, o ne žmonių, ne valstybės apsaugai. Signataras prikaišioja ataskaitos autoriams, kad jie pernelyg užsipuola Rusiją, o nemato kitų šalių, be to, nepastebi „1997 m. Rusijos ir NATO sudarytos sutarties, pagal kurią buvo susitarta, kad NATO nesiplės į Rytų Europą ir tokios teisės bei faktinės kolizijos galimos įtakos Lietuvos nacionaliniam saugumui“. Būtent tai esą ir erzina Rusiją…

Galima būtų ginčytis dėl formuluočių, požiūrio į grėsmes iš Rusijos, kitų šalių vertinimų, bet mes pažvelkime į pačios ataskaitos kelis išskirtinius momentus.

Kokie grėsmių prioritetai?

Žvelgiant į VSD dokumentą, susidaro įspūdis, kad į pirmą vietą šį kartą iškelti mūsų krašto saugumą veikiantys šalutiniai faktoriai. Pavyzdžiui, gyventojų vizitai į Rusiją ir Baltarusiją. Rašoma, kad ten išvykę asmenys automatiškai atsiduria grėsmės lauke ir gali tapti taikiniu. Nemokamų elektroninių vizų į Kaliningradą ir Sankt Peterburgą sistema sudaro Rusijos žvalgybos tarnyboms palankias sąlygas iš atvykstančių turistų rinkti informaciją ir ieškoti taikinių verbavimui. Nekyla abejonių, kad VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) turi faktų, patvirtinančių mūsų gyventojų verbavimą ar kitokį apdorojimą. Tačiau išryškinti šį momentą ir iškelti į pirmą vietą grėsmių sąraše vargu ar buvo tikslinga.

Buvęs VSD direktorius Gediminas Grina, vertindamas ataskaitą, net pamoko, kaip lietuviai turi elgtis tokiais atvejais. Jei ši grėsmė tapo ataskaitos prioritetu, tai ženkime toliau: kiekvienam turistui ar verslininkui, vykstančiam į Sankt Peterburgą ar Maskvą, tarsi sovietiniais laikais, paruoškime instrukcijų paketą, kaip elgtis kaimyninėje šalyje, kad jo neužverbuotų ir nepadarytų Lietuvos priešu… Ir gink Dieve, venkime nemokamų elektroninių vizų… Naiviai skamba, tiesa? Tokį įspūdį sudaro šis specialistų parengtas dokumentas.

Kur kas rimčiau atrodo kita eilutė: didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir toliau kelia Rusijos bandymai didinti karinį potencialą, politinę bei ekonominę įtaką Baltijos jūros regione. Vėlgi: ataskaitoje būtų neprošal pagrįsti šią grėsmę turimais faktais arba tendencijomis, nenurašant jų nuo ankstesnių dokumentų. Protingas konkretumas tarnauja kaip solidus argumentas ir padidina kiekvieno tyrimo reikšmę.

Buvęs VSD direktorius Gediminas Grina. Slaptai.lt nuotr.

G. Grinos vertinime išskiriamas svarbus grėsmių aspektas – technologinis, kibernetinis. Šiuolaikiniame informaciniame kare IT sudaro vieną pagrindinių faktorių, keliančių grėsmę valstybių saugumui, nors negalima atmesti ir tiesioginės karinės agresijos, kaip atsitiko Rusijos kare Ukrainoje ar Krymo aneksija. Ataskaitoje teisingai akcentuojama, kad šios grėsmės kartais konfliktuoja su verslu, ypač kinišku.

Bet čia aiškumo trūksta. Ar turima galvoje apskritai KLR verslo invazija į Lietuvą ar konkretus atvejis – Kinijos kibernetinių pajėgumų veržimasis į mūsų rinką? Kaip aiškina G. Grina, greičiausiai tai pernai kilęs JAV konfliktas su Kinija dėl jos technologijų kompanijos „Huawei“. Ir jau visai neaiški kita šio skyriaus formuluotė: „Nauju rizikos veiksniu gali tapti 5G technologijų vystymas, jei neskiriamas reikiamas dėmesys informacinių technologijų paslaugų ar produktų tiekėjo patikimumui.“ Eiliniam ataskaitos skaitytojui tai tampa tikra „abrakadabra“…

Beje, atskira grėsmių pastraipa dokumente galėjo tapti mūsų verslo priešprieša su politine nacionalinio saugumo dalimi: daugelis įtakingų verslininkų, net patekusių į aukštus valstybės postus, nepaisančių rimtų perspėjimų, toliau plečia kontaktus su Kremlius proteguojamomis įmonėmis, o tai kelia tiesioginę grėsmę mūsų saugumui.

Fotoaparatai. Slaptai.lt nuotr.

VSD ataskaitoje ne kartą pabrėžiama Kinijos įtaka pasaulyje ir keliama grėsmė. Kinų sukelti recidyvai Katedros aikštėje Vilniuje ar kinų turistės akibrokštas Kryžių kalne vargu ar galėjo tapti rimtais tokios įtakos argumentais rimtame dokumente.

Apskritai metinis VSD pranešimas apie grėsmes padeda suprasti, kokioje geopolitinėje aplinkoje mes gyvename. Ankstesniuose dokumentuose daugiau vietos buvo skiriama vidinėms grėsmėms, vadinamosios Penktosios kolonos veiksmams. Šių dienų įvykiai (pavyzdžiui, Klaipėdos mokytojos palankios paskaitos apie SSRS laikus) rodo, kad ši giluminė grėsmė – nematoma ir ypač pavojinga – per mažai domina mūsų specialiąsias tarnybas.

2020.02.11; 12:08

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…

Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.

Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.

Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.

Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.

Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.

V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.

Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.

Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.

2020.02.02; 04:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Specialistai sako, kad somatiniai susirgimai ar ilgalaikiai negalavimai, ypač vėžinės ligos, uždeda juodą anspaudą ant visos asmenybės elgsenos. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Premjerui Sauliui Skverneliui mes linkėjome ir linkime pasveikti. Aš manau, kad tai nuoširdu, žmogiška ir krikščioniška.

Bet premjeras, matyt, dėl tų pačių priežasčių vis pažeria tam tikrų perliukų, kurie turi arba turi ne tik vietinį, bet ir tarptautinį atgarsį. Jo nuolatinis įtampos su Prezidentu eskalavimas jau peržengia valstybės ribas.

Turėdamas galvoje Prezidentūrą, neseniai DELFI jis pareiškė: „Didžiausią problemą matau tame, kad nukrypstama į galimą diskriminaciją (nekalbu apie konkrečias institucijas) tautiniu pagrindu. Dabar jau linksniuojama viskas – ir priklausymas partijai, ir Vilniaus, Trakų rajonų [valdžios] veikla“. Jis atskleidė, kad J. Narkevičiaus kandidatūra į ministrus jau nuo pat pateikimo dienos Prezidentūroje buvo vertinama skeptiškai. Kitaip sakant, tai, kad jis lenkas, G. Nausėda ir jo patarėjai akcentuoja kaip trūkumą. Premjeras savo interviu pridūrė, kad J. Narkevičius yra kritikuojamas tautiniu pagrindu, o dešinieji stengiasi koalicijos partnerius – Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) sutapatinti su Rusijos grėsme.

Premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai, kad S. Skvernelis neprisiima atsakomybės už neskaidrią susisiekimo ministro veiklą ir klaidas, tarsi ir suprantama: premjeras nenori, kad būtų kompromituojama Vyriausybė ir jis pats, likus iki rinkimų devyniems mėnesiams. Ne paslaptis, kad kartu su R. Karbauskiu jie sutarę, jog valdančioji koalicija turi likti tvari, nors S. Skvernelio ir „valstiečių“ lyderio keliai artėjant rinkimams spalį gali išsiskirti.

Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet štai tautinės diskriminacijos akcentai gerokai pakerta valstybės prestižą ir V. Tomaševskiui bei Varšuvai įduoda į rankas galingus antilietuviškus argumentus. Juk premjero pareiškimų klausosi ir tarptautinės bendruomenės veikėjai. Juos be abejo išgirs ir tik ką Vilniuje viešėjęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius (Jacek Czaputowicz), kuris jau prikišo Lietuvai, kad jos valdžia nepakankamai remia lenkų švietimą. Anot aukšto svečio, Lenkija vis dar nepatenkinta ir dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo. Kitais žodžiais tariant, Vilnius ir toliau diskriminuoja vietos lenkus, o Varšuva, anot žurnalisto Anatolijaus Lapinsko, visam pasauliui rėkia, jog Lietuvos lenkams gyvenimas tampa pekla…

Gi premjero S. Skvernelio manymu, šitos peklos žaizdrą kursto ir Prezidentūra, reikalaujanti atsakomybės už neskaidrią lenkų atstovo J. Narkevičiaus veiklą. Štai taip Lietuva, pasak šiuos pranešimus sumaniai lukštenančio SPUTNIK‘o, tampa tautines mažumas diskriminuojančia šalimi. „Kur žiūri Briuselis?“ – klykia agentūros komentatoriai.

Linkime pasveikti, pone Premjere.

2020.01.20; 15:26

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimo nuo SSKP 30-mečiui, pasigirsta ir nuožmios kritikos šiai su „kagėbė“ glaudžiai susijusiai organizacijai, ir ilgesingų trelių, šlovinančių ją ir liejančių graudžias ašaras dėl jos išnykimo iš politinės arenos. Vienas garbus ekonomikos profesorius savo veidaknygės paskyroje sakosi išlenksiąs taurelę už numirėlę, bet kokiame nors rūsyje, nes skundžiasi, girdi, kad dabar LKP netoleruojama…

Akivaizdu, kad savo komunistinės praeities ilgisi tie, kas tuomet buvo „prie lovio“, priklausė visagalei partinei nomenklatūrai ir vartėsi taukuose, gyvendami ištaiginguose, išskirtiniuose, visa ko aprūpintuose miestų rajonuose, medžiojo savo miškų plotuose, gėrė tik konjaką ir šlamštė juodą ikrą. Gal šiek tiek sutirštinu spalvas, bet toks šios kompartijos įvaizdis liko iki šių dienų. Žinoma, ne visi naudojosi išskirtinėmis privilegijomis, buvo daug partijos narių, priimtų tik dėl skaičiaus, dėl masiškumo, suviliotų visokiais pažadais ir pertekliniu gyvenimu, klasta įtrauktų į nusikalstamą komunistinę veiklą.

Komunistų viliojimo menas

Šių eilučių autorių, vos baigusį studijas, taip pat pasigavo seni kompartijos vilkai. Jaunam specialistui, vos atėjusiam į Lietuvos radiją, jeigu jis įstos į „šlovingąją“ tada dar SSKP, buvo žadama viskas – karjera, atlyginimas, greita eilė butui, nes juk jauna šeima nuomoja kambarį pas alkoholikus, lengvai gaunami talonai šaldytuvui ir automobiliui, daug kitų gėrybių. Dabar tas pažadukas, kaip profesorius besiilgintis senų laikų (buvęs redakcijos vadovo pavaduotojas; visų jų pavardžių neminiu sąmoningai), taip pat žada pakelti už LKP „briaunuotą stiklinę“ karčiosios…

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Iš visų tų gausių pažadų išsipildė tik vienas – trijų asmenų šeima gavo kambarėlį bendrabutyje. Karjera? Taip ir likau redaktoriumi, žurnalistu ir, 1992 m. rudenį rinkimus laimėjus LDDP, kitų metų pavasarį buvau išgrūstas iš TVR, nes, girdi, savo laidoje kalbinau prof. V. Landsbergį, rengiau interviu su buvusia A. Smetonos šeimininke, važinėjau į Čečėniją ir kalbinau Dž. Dudajevą ir t.t., ir pan. Vėlgi neminiu pavardžių tų ano meto TVR vadovų, kurie pasakė tiesiai šviesiai: nereikia tavo laidų, tad ir tavęs nereikia…

Gerokai prieš tai, berods, tų pačių 1989 m. pabaigoje, pradėjęs rašyti komentarus tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, viešai atsižegnojau kompartijos, kaip „supuvusio represinio relikto“. Viename savo interviu su LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. M. Brazausku (jis buvo parengtas sovietiniams baudėjams jau užgrobus TVR pastatus ir televizijai įsikūrus AT rūmuose) jo paklausiau: „Koks tolesnis Jūsų suplėkusios partijos likimas?“. Sekretorius pasipiktino tokiu klausimu, bet su jam būdingu atlaidumu vėliau to niekada nepriminė…

Suknelė pakeista, bet mergelė liko ta pati…

Taigi, prieš 30 metų, gruodžio 20 d., 20-ojo suvažiavimo metu 1033 prieš 160 balsų LKP atsiskyrė nuo SSKP, o dar beveik po metų, gruodžio 8 d., pakeitė pavadinimą į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Atsiskyrimo dienos vakarą tam nepritarę LKP nariai paskelbė liekantys ištikimi SSKP ir įkūrė LKP „ant SSKP platformos“, žmonių vaizdžiai pavadinti „platformininkais“ arba „burokevičininkais“. Po 1991 m. rugpjūčio pučo šie atskalūnai buvo uždrausti.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet „savarankiška“ LKP liko. Istorikas Algimantas Liekis savo apybraižoje „LKP agonijos kronika“ rašo, kad „Lietuvoje pirmoje iš okupuotųjų kraštų buvo pamėginta padaryti ne tokią kenksmingą ir kone „šventų švenčiausiąją“ Lietuvos partinę organizaciją, einančią kartu su lietuvių tauta ar bent jau nekovojančią prieš jos laisvės ir nepriklausomybės siekius“. Atsiskyrusios LKP geranoriškumą neva paryškino radikalus LKP „ant SSKP platformos“ pasirinkimas.

Garbus istorikas, deja, mus neseniai palikęs, savo analizėje tvirtina, kad komunistų partija, kokiu šventumu ji besidangstytų, nenusiplaus savo antitautinio pobūdžio, represinės paskirties ir sąsajų su KGB, kurie visi drauge po 1990 m. kovo 11 -osios priimto Nepriklausomybės akto stengėsi pasmaugti atsikūrusią jauną valstybę. Jau yra įrodyta, kad tiek pokario partizaninio judėjimo metu, tiek tremiant į lagerius Lietuvos žmones, tiek atstovaujant sovietinę valdžią, komunistų partija dirbo ranka rankon su KGB, vykdė Maskvos nurodymus ir lietuvių tautos genocidą.

„Įveikus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą ir po stalinizmo eros pabaigos KGB vaidmuo kiek pasikeitė, bet jis ir toliau turėjo stiprinti ir nuo „grėsmių“ saugoti sovietinį režimą. Todėl pagrindinės vykdomos funkcijos liko tos pačios – užsienio žvalgyba, kova su užsienio specialiųjų tarnybų veikla („kontržvalgyba“) ir kova su „nacionalizmu ir antisovietine veikla“, rašė istorikas Tomas Vaisieta. KGB dešinioji ranka, o kartais ir vadovaujanti, buvo komunistų partija. Tai buvo po visas įmones ir organizacijas išsikerojusi hidra, kuri represinėms struktūroms užtikrino laisvą veiklą ir teikė visokeriopą pagalbą, užgniaužiant tautinio pasipriešinimo recidyvus.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Publicistas Algimantas Zolubas mano kitaip: būtent LKP buvo represijų užsakovė, kitaip tariant, „kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai“. Štai kodėl prieš pusantrų metų Seime įregistruotas įstatymas dėl LKP įvardijimo nusikalstama organizacija, kaip pernai rugpjūtį pareiškė Vilniaus forumas, turi būti rimtai svarstomas.

Ar atgis LKP?

Dar 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos AT nutarimu buvo uždrausta LKP „ant SSKP platformos“, o atsiskyrusioji LKP apsimetė tautos atstove, burkavo su Sąjūdžiu ir iki šiol liko neįvertinta. „Ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990 m. kovo 11 d. formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu“, – pastebi A. Zolubas, reikalaujantis „antrojo Niurnbergo“ šiai nusikalstamai represinei organizacijai pasmerkti ir nuteisti.

Bet atvirkščiai: yra jėgų, kurios nuolat ragina legalizuoti komunistų partiją, ir ne bet kurią, o aną – „ant SSKP platformos“. Negausi socialistų partija (jai vadovavo Algirdas Paleckis) 2001 m. rugsėjo mėnesį viešai kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos vadovus ir tuomet valdžiusią socialdemokratų ir socialliberalų daugumą, ragindama legalizuoti komunistų partiją arba kreiptis dėl jos uždraudimo teisėtumo į Konstitucinį Teismą, nes, girdi, tas uždraudimas yra „teisiniu požiūriu įstatymiškai neteisėtas, o politiniu – antidemokratiškas aktas“.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Įstatymų leidėjai nesiryžo revizuoti 1991 m. teisės akto, bet tik viena kita rezoliucija (pavyzdžiui, Seimo priimta 2017 m. birželio 27 d.) įvertino, jog „Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai (paryškinta Č.I.) yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus“. Taigi, galimai…

Nesant aiškiai apibrėžtos ir vienareikšmės teisinės pozicijos prieš 30 metų atsiskyrusios ir taip prie tautinio Atgimimo prisitaikiusios LKP atžvilgiu, visokie jos simpatikai ir šiandien kelia galvas, giria ir ilgisi savo komunistinės praeities. Jie jaučia, kad galbūt jų šlovės valanda dar išmuš.

O gal tikrai?

2019.12.13; 06:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi.

Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau anksčiau suformuotos R. Vanagaitės publicistikos. Juo labiau, kad iš anksto skelbta, jog režisierius A. Areima, kuris, pasak teatro meno vadovo A. Jevsejevo, „kiaurai sienas eina“, stato… siaubo miuziklą. Na na…

Pjesę pagal knygą parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas (Michal Walczak). „Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R. Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų,“ – „Respublikoje“ rašo teatro kritikas J. Pocius.

Ne, spektaklyje nėra tiesioginių kaltinimų, kad visa lietuvių tauta – žydšaudžiai, kaip savo knygoje bandė įrodyti R. Vanagaitė. Kūrėjams palikta visiška laisvė, ir A. Areima ja naudojasi: ant sušaudytų žydų kapo duobės mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, o patys kaulai tampa vaikų žaislais, klounas pyškina pistoletu… Tai aprašydamas Valdas Vasiliauskas apibendrina: betgi tai nejaudina, ir po premjeros žiūrovai skirstosi abejingi, „nei sužavėti, nei pasipiktinę – ir mūsiškiai, ir jūsiškiai“. O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…

Iš tiesų, Didžiojo Meistro įkurtas ir išpuoselėtas teatras jau keletą metų draskomas kūrybinių ir toli gražu ne kūrybinių, o greičiau utilitarinių ambicijų. Jame siaučia organizacinė kakofonija, kūrybinė savivalė ir, sakyčiau, dvasinis nuopuolis. Pastarasis spektaklis man primena pernykštį (pakartotą 2002 m. leidimą) Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kuriame, kaip gražiai parašyta jo anotacijoje, „partizaninio karo fone istorinės asmenybės atgyja naujai ir netikėtai“.

Kaip netikėtai? „Jauno gal 18, gal 20-ties partizano kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…“, – štai kokie pasažai dominuoja „laisvo kūrėjo“, vaizduojančio Jono Žemaičio asmenybę, veikale. Karas žiaurus, todėl, pasak autoriaus, „žalieji“ turi pasismaginti: ir „partizanų gyvenimas bunkeryje paįvairinamas keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdeliais apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes“, – rašiau portale Slaptai.lt vasario mėnesį, kai Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai jau ramiai sau gromulavo 30 400 eurų dydžio gautas premijas…

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Medijų forume, kuris, kasmet organizuojamas Kultūros ministerijos ir globojamas LRT, neseniai įvyko senamiestyje, taip pat buvo akcentuojama kūrybinė laisvė, apeliuojama į „recipiento“ sąmoningumą, bet nė žodžiu neužsiminta apie kūrėjo atsakomybę. Prieš ką? Nesakau – prieš tautą, visuomenę, žmogų, nes tai būtų per skambu. Prieš save.

Neribota kūrybinė laisvė, kad ir patepama nemažais valstybiniais ar iš kažkur gaunamais pinigais (o tokių recidyvų nemažai), iškreipia tikrovę, šaržuoja esminius mūsų visuomenės gyvenimo etapus, žeidžia istorines asmenybes ir jų atminimą. Kitaip sakant, Lietuva – ne kokia Indija, kur karvės yra šventos. Ir mūsų kūrėjas – ne šventa karvė.

2019.11.30; 17:20

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Bunda jau Baltija…“ Šie neįmantrios dainos žodžiai iki šiol skamba ausyse, žadina sielos virpesį, jaudina iki žmogiškųjų gelmių, o „Baltijos kelio“ vaizdai užgniaužia kvapą… Jau ne kartą ieškau atsakymo į nuolatinį klausimą: kas tuos du milijonus sujungė, kodėl jie plūdo į daugiau kaip 600 km grandinę nuo Vilniaus iki Talino? Kodėl jie grūdosi automobilių spūstyse, žmonių minioje, kad išsirikuotų kažkur nuo ramunių pabalusiuose Lietuvos laukuose, kad pademonstruotų galingą baltijiečių vienybę?

Man daug ko gaila šiame gyvenime: taip pat ir tos rugpjūčio 23-osios, kai ligos pakirstas tegalėjau per TV stebėti šį tautinio atgimimo virsmą, tą masinio protesto prieš okupaciją pasireiškimą, tą didingą žmonių valios išsiliejimą. Bet šiandien, žvelgdamas į istorius kadrus, negaliu sulaikyti jaudulio ir pasididžiavimo savo tauta, kuri per tris dešimtmečius savo egzistavimu paneigė nusikalstamą dviejų didžiųjų valstybių suokalbį – Molotovo-Ribentropo paktą, kuris dar po mėnesio – rugsėjo 28 d. – virto faktinės Lietuvos okupacijos pradžia.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Į Lietuvos okupacijos ištakas buvo pažvelgta kiek anksčiau. 1987-aisiais, dar nesusikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, maždaug 3000 žmonių susirinko tyliai pasmerkti Molotovo–Ribentropo pakto. Tuomet šis pirmasis viešas okupacijos pasmerkimas sulaukė didelio KGB dėmesio. Po mitingo, kuriame buvo sakomos kalbos apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe, jo organizatoriams teko patirti daugybę sovietų saugumiečių bauginimų ir grasinimų.

Tragiškos Baltijos šalių lemties scenarijumi tapę slaptieji pakto protokolai buvo prisiminti ir po metų. Tuomet jau trečią mėnesį veikiančio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai suorganizavo didžiulį mitingą Vingio parke. Jame, remiantis įvairiais duomenimis, susirinko 100–200 tūkstančių žmonių. Kaip ir spėjo 1987 metų akcijos organizatoriai, šis mitingas sulaukė mažiau sovietų valdžios ir teisėsaugos spaudimo. Apie mitingą buvo leista pranešti per visuomenės informavimo priemones. Komunistiniai lyderiai, supratę, kad laikas šlietis prie Atgimimo bangos, sušvelnino represijas prieš tautinio pakilimo organizatorius.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis dėlto įsimintiniausiu pakto paminėjimu tapo jo 50-mečio proga surengta masinė akcija, suvienijusi trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. 1989 m. rugpjūčio 23 dieną, 19 val., daugiau 2 mln. žmonių, iš kurių maždaug milijonas buvo Lietuvos gyventojų, sustojo į gyvą apie 600 km ilgio grandinę, kuri nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. Taip trys Baltijos valstybės buvo simboliškai atskirtos nuo SSRS. Iki teisinio atsiskyrimo buvo likęs daugiau kaip pusmetis. Dauguma akcijos dalyvių, išreikšdami požiūrį į Molotovo–Ribentropo paktą, kaip tragišką įvykį, prie drabužių buvo prisisegę juodus kaspinus ir laikė uždegtas žvakes.

2009 metais, minint „Baltijos kelio“ dvidešimtmetį, UNESCO šį įvykį įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą yra įtrauktos 37 „Baltijos kelią“ žyminčių ženklų vietos. „Baltijos keliui“ įamžinti 2010 m. Vilniuje buvo atidengta skulptūra „Laisvės kelias“.

Iniciatyva surengti tokį Baltijos šalis vienijantį renginį kilo 1989 m. gegužės 13-14 d. Taline įvykusiame trijų šalių tautinių judėjimų atstovų suvažiavime – Baltijos Asamblėjoje. Asambėjos metu susitarta dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo krypčių bei įsteigta Baltijos Taryba – nuolatinė institucija politiniams veiksmams koordinuoti. Buvo nutarta Molotovo–Ribentropo pakto 50-ųjų metinių dieną sujungti Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines gyvąja žmonių grandine.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Netrukus 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Tarybos posėdyje Cėsiuose (Latvija) Lietuvos Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų vadovai pasirašė dokumentą dėl masinės politinės akcijos, pavadintos „Baltijos keliu“, organizavimo. Taigi, laisvės trokštančių šalių vienijimosi procesas vyko labai greitai, ir sovietinė valdžia nespėjo reaguoti į šias masines iniciatyvas. Ji brandino planus, kaip prisiderinti prie Sąjūdžio ir Liaudies frontų rengiamų akcijų ir visuomeninės nuotaikos. Todėl po šios akcijos plintanti tarptautinė parama Baltijos šalims privertė 1989 m. gruodžio mėn. SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nors su tam tikromis išlygomis, pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Balstijos valstybių suverenitatas buvo neteisėtai sutryptas.

Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Lietuvos, Latvijos ir Estijos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse bei pačioje Sovietų Sąjungoje. Iš tiesų, laukti liko neilgai…

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtų naivu manyti, kad Maskva lengvai susitaikė su tautiniu pakilimu. Ypač kietai laikėsi kariškiai. Kaip „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas iš akcijos organizatorių Zigmas Vaišvila, sovietų karinė vadovybė Lietuvoje griežtai uždraudė savavališkai kilti į orą gėles mėčiusiems lėktuvams. Už savavališką skrydį buvo grasinama 25 metais nelaisvės. Tačiau kariškius pavyko pergudrauti. Buvo laukiama, kad lėktuvas pakils iš Karmėlavos oro uosto, bet jis pakilo iš Aleksoto (dabar S.Dariaus ir S.Girėno oro uostas), kuris buvo tiesiogiai pavaldus okupacinei kariuomenei. Kai į lėktuvą buvo kraunamos gėlės, kariškiai nelabai susigaudė, kas vyksta, ir net padėjo sukrauti gėles į kabiną.

„Viskas buvo gerai, buvo gražu“, – taip Baltijos kelią iš karto po akcijos įvertino vienas artimiausių to meto sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo bendražygių, SSRS vidaus reikalų ministras V. Bakatinas. Bet labai greitai M.Gorbačiovas, spaudžiamas konservatyvių sovietų komunistų partijos (SSKP) vadų, viešai pasmerkė Baltijos šalių nepriklausomybės siekius. „Perestroikos“ lyderis ir vėliau, jau tragiškojo Sausio dienomis, liko kurčias Vilniaus žudynėms…

Reikia sutikti, kad susikibti rankomis kelyje buvo tik simbolinė akcija, bet jos pasekmės – konkrečiai juntamos. Po garsiojo SSKP nutarimo „Dėl padėties Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų respublikose“ buvo suvaržyta tautinių sąjūdžių veikla, iš TV ekranų laikinai dingo „Atgimimo banga“. Tarp LTV žurnalistų, pamenu, buvo kalamas pleištas: kas rengs reportažus, priešiškus tautiniam išsivadavimui, tas gaus didesnius honorarus, pateks į eterio „elito“ sąrašus. Kiti gi – bus priversti pasitraukti…

Baltijos kelias. Slaptai.lt nuotr.

Vėliau, jau po Baltijos kelio ir mitingo Vingio parke, artėjant Sausio 13 – ajai, likusioje „ant platformos“ kompartijoje burokevičininkai sudarė sąrašus nepalankių jiems žurnalistų, kuriuos reikia „neutralizuoti“. Juose buvau atsidūręs ir šių eilučių autorius, nes Sąjūdžio organizavimo metu įėjo į TVR kūrybinių darbuotojų Persitvarkymo Sąjūdžio skyrių, vadovaujamą žurnalisto Beno Rupeikos. 

Baltijos kelias buvo ne tik galinga paraiška trijų šalių, o gal visos SSRS, laisvei, bet ir jų vienybei sutvirtinti. Bet per prabėgusius tris dešimtmnečius šios vienybės liko ne per daug. Kalbininkas ir baltistas Alvydas Butkus rašė, kad dar 1934 m. rugsėjo 12 d., įkūrus Mažąją Baltijos Antantę, buvo bandyta sujungti šias šalis, tačiau popierinė vienybė egzistavo tik šešerius metus – iki nepriklausomybės netekties. Ypač jai pakenkė pilsudskinės Lenkijos ekspansinė politika.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

„Baltijos kelias“ tapo neformalia „gyvąja grandine“, sujungusia tris valstybes laisvei atgauti ir vienybei konstatuoti. Tai tapo kartu ir perspėjimu, kad šią grandinę pertraukti, reiškia, susilaukti naujo beveik 8 mln. žmonių triuškinančio pakilimo.

2019.08.12; 06:00

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kai kalbu apie Lenkijos ir Lietuvos santykius, negaliu atsiriboti nuo skaudžios mūsų valstybių praeities ir pirmiausia – nuo pilsudskinės Varšuvos agresijos prieš Lietuvą. Ar istorija jau nieko nereiškia? Ar istorinis dėmuo jau išbrauktas iš šiandieninės santykių darbotvarkės? Ar ministras L. Linkevičius neatsiklausdamas tautos jau gali vienasmeniškai lankstytis Varšuvai, o Prezidentas G. Nausėda – pasirinkti Lenkiją savo pirmajam vizitui, kuris ir baigėsi niekuo?…

Šie iškylantys klausimai – ne mano vieno koks nors, kaip įtartų T. Venclova, pseudopatriotiškas nusiteikimas, o nepriklausomos Lietuvos valstybės savivertės, nacionalinio išdidumo ir – jeigu norite – nacionalinio saugumo klausimai.

Šiame kontekste pažvelkime į naujojo Lietuvos ministrų kabineto sudarymo aplinkybes. Jis gerokai užsitęsė, ir jei ne artėjančios Seimo bei valstybės pareigūnų atostogos, nežinia, kiek tas gumos tąsymas būtų užsitęsęs. Bet ne čia esmė. Kokiu tautiniu pagrindu suformuota septynioliktoji Vyriausybė?

Paskutinis akordas po pustrečių metų sunkaus „gimdymo“ (ji pradėjo dirbti dar 2016 m. gruodį) buvo trijų ministrų pakeitimas iš 14-os. Tiesa, darbas dar nebaigtas.

Kadangi nuo 2016-ųjų pabaigos Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, kabinetas dar turės iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Klausimą dėl Vyriausybės programos Seimas svarstys neeilinėje sesijoje rugpjūčio 20 d. Tą pačią dieną naujieji ministrai prisieks ir pradės eiti savo pareigas.

Seimo narė RitaTamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo narė Rita Tamašunienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu užsiminėme apie tautinį aspektą (o gal ir apie lytinį: juk aklai pildome Briuselio užgaidas, kad valdžios struktūrose išlaikytume padorų vyrų ir moterų santykį), tai mus domintų du postai: vidaus reikalų ir susisiekimo ministrų. Į pirmąjį paskirta Lenkų rinkimų akcijos atstovė Rita Tamašunienė, į antrajį – jos kolega Jaroslavas Narkievičius. Beje, dėl trečiojo – Ekonomikos ir inovacijų ministro bus tariamasi vėliau, kai paaiškės dabartinio ministro V. Sinkevičiaus portfelis Europos Komisijoje lapkričio mėnesį.

45-rių R. Tamašunienė ministre buvo pasirinkta todėl, kad… reikėjo moters. „Galėjo būti ir daugiau moteriškų pavardžių Vyriausybėje, aš pats mačiau dar vieną galimą kandidatę, bet dabar neįvardinsiu jos. Tačiau ji spontaniškai atsitraukė dėl, matyt, personalinių priežasčių. Gaila dėl to šiek tiek, bet yra kaip yra“, – pritardamas šiai kandidatūrai kalbėjo Prezidentas G. Nausėda. Gaila, kad ir valstybės vadovas jau nesivadovauja R. Karbauskio deklaruotu profesionalumo kriterijumi, o pasiduoda dirbtinam „lyčių proporcingumo“ principui. Na, tiek to. Juk ji tikrai papuoš vyrišką kompaniją…

Pedagogė, baigė vokiečių filologiją, paskui viešąjį administravimą. Dirbo mokyklos direktore, Vilniaus rajono savivaldybėje, nuo 2012 m. Seimo narė. 12 m. buvo Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų sąjungos „Macierz szkolna“ narė. Beje, ši sąjunga nesibodi politikavimo. Prieš keletą metų ji reiškė pasipiktinimą dėl nutraukto priėmimo į lenkų filologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete ir kreipėsi į aukščiausius Lietuvos vadovus, reikalaudama sugrąžinti galimybę ugdyti jaunimą pagal šią studijų programą.

Seimo narys Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kiek anksčiau ji skundėsi Varšuvai dėl tariamo spaudimo lenkų mokykloms Lietuvoje, ir tuomet Lenkijos Seimo pirmininkas puolė ginti jas. Manoma, kad sąjunga dalyvavo išvesdama mokytojus ir mokinius į protesto akcijas prieš naują Švietimo įstatymą, kuriuo buvo stiprinamas lietuvių kalbos mokymas lenkiškose mokyklose. Kiek jas skatino naujoji ministrė, galima tik spėti, bet sąjunga ir Vilniaus rajono valdžia prie jų buvo prisidėjusi.

Kitas klausimas: ar ji turi pakankamai kompetencijos susidoroti su labai svarbiu postu? Juk čia prireiks ne vien viešojo administravimo, bet ir patirties kituose svarbiuose baruose, pavyzdžiui, sienų apsaugoje, priešgaisrinėje tarnyboje, migracijoje, policijoje… Ar pakaks vien jos „moteriško jautrumo“, kurio tikisi R. Karbauskis?

Kuo gi buvo nusidėjęs ministru dirbęs Eimutis Misiūnas? Juk būtent jis buvo tikras profesionalas – teisininkas, ilgai dirbęs teismų struktūroje. Apie jį puikiai atsiliepė ir Prezidentas, ir LVŽS lyderis. Išeina, kad naujo kabineto formavimo kriterijai iškreipti: pagal koalicijos sutartį reikia posto LLRA politikui ir dar moteriai, tada aukojamas ir deklaruotas profesionalizmas…

Taip atsitiko ir su susisiekimo ministru. Prezidentas, paklaustas, kodėl sutiko keisti susisiekimo ministrą Roką Masiulį, sakė: „Tiesiog jo iniciatyvoms nebuvo pakankamo palaikymo Seime, todėl jam tapo sudėtinga dirbti. Be to, koalicijos sutarimas buvo, kad šis portfelis atitenka Lenkų rinkimų akcijai“. Tiesiai sakykime: argumentai per silpni. Gerai dirbančiam ministrui – o toks ir buvo R. Masiulis, vienu metu padėjęs išnarpliuoti ir sudėtingą švietimo darbuotojų streiko mazgą – parama Seime būtų neginčijama. Atiduoti porfelį bet kam – neįžeidžiant taip pat pedagogo, Trakų ir Vilniaus rajonų veikėjo J. Narkievičiaus – Vyriausybę kompromituojanti išeitis… Net ir neprisimenant naujojo ministro nusikalbėjimų, abejotinos kompetencijos ir keistos nevalstybinės pozicijos užsienio politikos klausimais.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

O dabar toks jautrus klausimėlis: kodėl toleruojama, kad gerai dirbantys ministrai lietuviai keičiami lenkų tautybės politikais? Nors jie dirbs kiek daugiau kaip metus – iki kitų Seimo rinkimų, tačiau nori nenori kyla nuogastavimų, kad bent jau Vilniaus krašte lenkiškasis dėmuo įgaus sodresnes spalvas ir paskatins lenkiškuosius radikalus kelti Lietuvai žalingus reikalavimus tiek švietimo, tiek savivaldos, tiek kitose srityse.

Šiame sostinės vadovų blaškymosi ir nenuoseklumo fone šios aplinkybės kelia nemažą susirūpinimą.

2019.08.15; 08:40

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Mes jau rašėme apie vaikiškus žaidimus ES smėlio dėžėje, kai kelios dešimtys bendrijos lyderių 20 valandų, įskaitant ir bemiegę naktį, rinko keturis jos institucijų vadovus. Tarp kandidatų buvo netrukus savo kadenciją baigsianti prezidentė D. Grybauskaitė.

O štai keliasdešimtį kartų mažesnis spektaklis tęsiasi Lietuvoje. Čia ir artistai mažiau tituluoti, o ir vaidinimo turinys ne toks intriguojantis. Na, bet, kaip sakoma, savi marškiniai arčiau kūno…

Trečiadienį tris valandas trukusiame socialdarbiečių prezidiumo posėdyje nutarta, kad žmonių vadinamieji „bebrai“ jungsis į koaliciją su „valstiečiais“. Kiek pasižmindęs (čia toks vaizdingas lietuviškas žodis) G. Kirkilas paspaudė ranką posėdyje dalyvavusiam, bet viso šio politinio akto režisieriumi tapusiam R. Karbauskiui. Posėdis nenusitęsė į naktį, tad jo negalima vadinti naktiniu, bet vis tiek nepasakysi, kad deramasi tautos labui…

Gediminas Kirkilas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Na, koalicijos formavimas iki Seimo rinkimų likus daugiau kaip metams neatrodo bergždžias reikalas, jei būtume užtikrinti, kad ji suspės ką nors nuveikti. Dėl jos ateities taip pat reikia asbejoti, nes kertiniu jos memorandumo klausimu tapo (numanote, kas?) – postų dalybos. Kai dėl G. Kirkilo ryžto užimti bet kurį jam siūlomą postą (šį bruožą jau pastebėjo politologai), tai čia nieko stebėtino: profesionalus restauratorius beveik tris dešimtmečius gviešiasi restauruoti Lietuvą, bet iš ariergardo pozicijų. Dabar štai pasitaikė gera proga, nes išlindo iš po ambicingojo R. Karbauskio sparnelio.

Socialdarbiečiai nori postų. Alkis irgi suprantamas, nes pastaruoju metu LSDDP akcijos gerokai nukritusios. Bet kokia kaina? Įdomiausias koalicijos iškeltas ultimatumas Seimo pirmininkui: jei V. Pranckietis nesitrauks, koalicijos sutartis neįsigalios. R. Karbauskis pripažįsta, kad pirmininkas dirbo gerai, bet vis tiek turi trauktis. G. Kirkilas teigia, kad jis nemąsto valstybiškai, o štai būsimas pirmininkas bus valstybės žmogus… V. Pranckietis silpnai muistosi, apeliuoja net į Konstitucinį teismą, bet dabar vasara, atostogų metas, o ir Seimas baigs sesiją po keletos dienų, tad politiko spyriojimasis neturi prasmės…

Viktoras Pranckietis. Slaptai.lt nuotr.

Vis dėl to statyti ant kortos keturių partijų santarvę dėl vieno posto – kaip manote, ar tai ne vaikiški užmojai? Net jei į šią kėdę veržtųsi pats G. Kirkilas…

Toliau. Pavymui išrinktojo Prezidento pretenzijų koalicija keis socialinių reikalų ir darbo ministrą. Mat, socialdarbiečiai staiga labai susirūpino vaiko pinigais ir daugiavaikėmis šeimomis, tad jiems atitektų iš šis postas. Ir vėl: premjeras S. Skvernelis tvirtina, kad ministras L. Kukuraitis dirbo gerai, jam priekaištų neturi, bet štai ta koalicijos sutartis…

Dar kvailiau išeina su užsienio reikalų ministru, kuriam nei valdantieji, nei opozicija didelių priekaištų taip pat neturi. Premjeras ir L. Linkevičių pagyrė, tačiau – vėl ta nelemta koalicija. Ir vėl ultimatumas: pasitrauk, nes tokia koalicijos valia. Kitaip sakant, profesionalų Vyriausybė virsta politinių postų dalintojų auka… R. Karbauskis tai vadina „normaliu politiniu gyvenimu“. S. Skvernelis tik šypsosi. Tyli G. Nausėda, neaušina burnos ir D. Grybauskaitė.

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Penkių partijų lyderiai koazlicijos sutartį pasirašo penktadienį. Bet ji įsigalios, jei iki kito antradienio (priešpasklutinės Seimo pavasario sesijos dienos) nulėks V. Pranckiečio galva…

Na, kuo ne vaikiški žaidimai lietuviškos gamybos smėlio dėžėje?

2019.07.04; 10:07

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie Antrąjį pasaulinį ir Didįjį Tėvynės karus rašyta, prirašyta. Vienas prasidėjo nacistinės Vokietijos įsiveržimu į Lenkiją. Beje, jį išprovokavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), vadovavęs operacijai Gleivico radijo stotyje, paskui liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).

Kitas, kurį geriau vadinti Vokietijos ir SSRS karu, įsiliepsnojo beveik po dviejų metų, kai A. Hitlerio kariauna netruko ir pusmečio pasiekti Maskvos prieigas. Lietuvą, kuri birželio 22-ąją jau buvo sovietų okupuota ir joje buvo dislokuota apie 130 tūkstančių sovietinių kareivių, naujieji okupantai pražygiavo per keletą dienų.

10 CENTIMETRŲ NUO MIRTIES

Čia atgyja tėvų prisiminimai. Nedideliame Panemunės miestelyje gyvenę tėvai pasakodavo, kad karas jiems truko vos dvi savaites: vieną savaitę frontas ėjo į Rytus, o dar vieną savaitę, jau 1944-aisiais, – į Vakarus. Tas kelias savaites šeima praleido sode po sena obelimi išsikastame bunkeryje, bet į jį sulįsdavo tik tuomet, kai imdavo pilti artilerija. Tik ką buvo gimęs vyriausiasis brolis, tad slėptis nuo šliaužiančio fronto su kūdikiu buvo sunkus išmėginimas. O pavojingiausias momentas buvo, kai sprogimams nuščiuvus, motina pripuolė prie krosnies gaminti valgio, ir į krosnies „kaktą“ per sprindį nuo pakaušio caktelėjo pasiklydusi kulka. „10 cm nuo mirties“, – linguodavo galva mama…

Paprastam žmogeliui nei rusai, nei vokiečiai nebuvo blogi. Vienas rusų karininkas vyresniajam broliui davė rublį (červoncą) ir pasodinęs ant kėdės nufotografavo, o vokiečiai miestelio vyrus vaišindavo papirosais ir girdavo, esą šie – geri ūkininkai. Bet vieną juokingą skirtumą tėvai pastebėjo: į miestelį atsibeldęs rusų dalinys apdergė visus pakraščius, o atėję vokiečiai iškart suskato statyti tualetus. Tėvas – nagingas stalius – dar parūpino lentų.

Tai, žinoma, detalės, bet iš jų bent jau Lietuvos kaime klostėsi nuomonė apie A. Hitlerį ir J. Staliną, Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, jų 50-čiai milijonų žmonių pragaištingą konfliktą, kuris įtraukė keliasdešimt valstybių. Lietuva, kuri buvo paskelbusi menkavertį neutralumą, buvo viena iš jų, tačiau jos tragedija buvo ta, kad metai prieš nacių įsiveržimą į SSRS ji buvo okupuota ir inkorporuota į sovietų imperijos sudėtį.

Molotovo - Ribentropo paktas
Molotovo – Ribentropo paktas

Tragedija buvo ne pats karas, o tai, ką jam artėjant ir po jo padarė stalininis režimas. 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo pradėtas pirmas masinis Lietuvos žmonių trėmimas. Manoma, kad birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 Lietuvos gyventojų, o iš viso nuo pirmosios sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. iki karo Lietuvoje pradžios įkalinta, išžudyta ir ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos piliečių. Dar maždaug 700 žuvo per birželio 23-iosios sukilimą, kai iki birželio 27 d. besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos parankiniai paliko kruvinus pėdsakus Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose.

APGAUTIEJI LIETUVOS REKRŪTAI

Terminas „Didysis Tėvynės karas“ buvo sukurtas iškart po jo pradžios ir jis turėjo padidinti SSRS gyventojų pasiryžimą kovoti su Vokietija, sutelkti „tarybinę liaudį“ aplink J. Staliną. Iki tol „Tėvynės karas“ naudotas vadinti 1812 m. Napoleono karui prieš carinę Rusiją. Naują sąvoką pirmąkart panaudojo J. Stalinas savo 1941 m. liepos 3 d. paskelbtame mobilizuojančiame kreipimesi, kurį kitą dieną išspausdino (ir tuomet terminas tapo oficialus) „Pravda“.

Ko gero, geriausiai „Didįjį Tėvynės karą“ įvertino Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas, pats buvęs frontininkas. Savo 1990 m. išleistoje knygoje „Kaip mums kurti Rusiją?“ jis rašė, kad rusai turi ne didžiuotis, o gėdytis tos pergalės, nes tai buvo masinis žmonių naikinimas, siunčiant į frontą šimtus tūkstančių ir milijonus neapmokytų rekrūtų. Juk vien per pirmąsias tris karo savaites SSRS neteko daugiau kaip milijono karių ir maždaug tiek pat pateko į nelaisvę, o iki gruodžio kariniai nuostoliai siekė net 3,5 mln. žmonių. Daugelis jų buvo iš vadinamų „broliškų“ respublikų.

Kad pavaizduotų, jog už J. Staliną kaunasi ištisi nacionaliniai pulkai, „tautų vadas“ leido sukurti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Istorikas Gediminas Kulikauskas, pateikdamas vieno iš Antrojo pasaulinio karo veteranų Jakovo Šeino prisiminimus, pastebėjo, kad sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, ilgai prašė J. Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį.

Latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės. Tačiau lietuviais Kremlius labai nepasitikėjo. Mat, 1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis šis dalinys, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė.

Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio 23-osios sukilimas Kaune. Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn. Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio.

Yra manoma, kad iš viso į Sovietų Sąjungą iš Lietuvos pasitraukė apie 15 tūkst. žmonių (latvių evakavosi 50 tūkst., nors čia jau gyveno jų apie 150 tūkst.). Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą. Tai buvo ir politinis manevras: J. Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje divizijoje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.

Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį. Patys žydai karo veteranai nevengia pajuokauti. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakojo, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:

–    Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?

–    Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.

16-oji lietuviškoji šaulių divizija praėjo tikrą karo mėsmalę. Vien prie Aleksejevkos kaimo Oriolo srityje per bevaises atakas ji neteko 572 karių. Dar tiek prarado Kursko kautynėse. Paskui iš esmės ji buvo nušalinta nuo mūšių fronte. Po Kursko kautynių ji buvo perkelta į I Pabaltijo frontą. 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prieš šešerius metus rašiau, kad visa ši „lietuviškųjų“ karinių junginių istorija Sovietų Sąjungoje visiškai neperša minties, kad tie kariai, kurie aukojo savo sveikatą ir gyvybę vardan svetimų užmačių, neverti pagarbos. Atiduokime pagarbą tiems galbūt dar išlikusiems žilagalviams, kurie gali ir dar turi ką prisiminti – gera ir bloga iš tų neramių laikų. Kaip esame atidūs ir atlaidūs savo tėvams – nesvarbu, kaip jie tada suprato, už kokią Tėvynę kaunasi. To reikalauja paprasčiausias žmogiškumas.

SUŽLUGDYTOS NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Jau užsiminiau, kad Maskva nepasitikėjo lietuviais kovotojais „už Tėvynę“, nes jau pati karo pradžia parodė, kad jie nekenčia sovietinių okupantų, surengę organizuotą pasipriešinimą, įvardijamą Birželio 23-osios sukilimu.

1940-ųjų spalio 9 d., nepraėjus nė keturiems mėnesiams nuo pirmosios okupacijos pradžios, Kaune įvyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta įkurti rezistencinę organizaciją, vėliau pavadintą Lietuvių aktyvistų frontu (LAF; dar ši santrumpa buvo rašoma LAF-30, tarsi nurodant, kad dauguma jo narių buvo jaunimas iki 30-ties). Taip ji pasivadino tik gruodžio 15-ąją – po to, kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva buvo įkurta lietuvių politinių pabėgėlių organizacija, kurios steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys. LAF branduolį užsienyje sudarė įvairių pažiūrų žmonės, bet daugiausiai buvo tautininkų ir vadinamųjų „voldemarininkų“. Gal tai ir nulėmė aktyvų patriotinį šio judėjimo pobūdį. Be to rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, o kiek vėliau Romoje vykusioje konferencijoje – Lietuvos tautinis komitetas. LAF tikslas buvo priešintis sovietinei okupacijai, jos kolaborantams ir, pasinaudojus artėjančiu Vokietijos karu su SSRS, atgauti Lietuvos nepriklausomybę.

Deja, šios viltys žlugo. Vokiečių tolerancija baigėsi, kai LAF aktyvistai padėjo išvyti Raudonąją armiją (jie net kontroliavo Kauną), sudoroti jos pagalbininkus, bet paskui ėmė skelbti Lietuvos nepriklausomybės atsišaukimus. Gi Laikinoji Lietuvos vyriausybė (LLV) jau liepos 17-ąją suspėjo priimti žemės denacionalizavimo įstatymą, ir jos savininkams turėjo būti grąžinta 60 ha žemės, o bežemiai ir mažažemiai ja turėjo būti aprūpinti iš Valstybės fondo. Tokios reformos vokiečių okupacinei valdžiai buvo neparankios, juo labiau, kad dalis jaunimo iš šios organizacijos ėmė priešintis ir naujiesiems okupantams.

Patikėjęs nacių palankumu, bet patyręs daug represijų LAF išsilaikė tik 6 savaites ir rugpjūčio 5-ąją įvyko paskutinis jo posėdis. Po savaitės, rugpjūčio 13 d., LLV buvo paleista, o dar po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, LAF vadovybė pasirašė memorandumą, kuriuo paskelbė nutraukianti Fronto veiklą ir anuliuojanti nepriklausomybės paskelbimą. Dar po savaitės buvo likviduotas ir LAF, o jo vadovai išsiųsti į konclagerius. Aktyvistai išsibarstė, susibūrė į įvairias organizacijas, pavyzdžiui, ateitininkai pasirinko „Lietuvių frontą“, karininkai įstojo į slaptą karinę „Lietuvos laisvės armiją“ ir pan.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Apžvalga“ 2018 m., nr. 5-6 (http://apzvalga.eu/images/apzvalga-103-104-5.pdf)

2019.06.18; 07:10

 

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rinkimų isterija nuščiūva.

Ir dabar jau galiu pasigirti, kad, ko gero, buvau pirmas žurnalistas, atkreipęs dėmesį į aukštą liekną ekonomistą, kuris dėstė VU ekonomikos fakultete ir aspirantūroje rašė mokslinį darbą „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis (Lietuvos pavyzdžiu)“. Tuomet, apie 1988 m., Lietuvos televizijoje rengiau laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“, ir, matyt, sudomintas kažkokio aspiranto straipsnio, nutariau jo prašyti interviu. Kalba sukosi apie Lietuvos vietą pasaulinėje finansų sistemoje, o kadangi visa SSRS struktūra jau braškėjo, ir galinga banga atūžė „perestroika“, norėjosi sužinoti perspektyvaus ekonomisto prognozes laisvėjančiai Lietuvai.

Susitarti dėl interviu atėjau į VU Tauro bendrabutį, kuriame pats anksčiau studentaudamas buvau gyvenęs. Vėliau jis buvo paverstas universiteto darbuotojų, mokslininkų ir aspirantų buveine, kol nedidelius 15-18 kv. m. kambarius buvo leista privatizuoti. Mano laikais tai buvo geriausias VU bendrabutis iš visų gal šešių, išstatytų Čiurlionio gatvėje. Netoli VU centriniai rūmai, pats sostinės centras, viduje gera valgyklėlė, apačioje plačiame hole sustatyti teniso stalai…

Jauna aspiranto Gitano Nausėdos šeima gyveno gal trečiame ar ketvirtame bendrabučio aukšte. Bendros virtuvės kvapai, parudęs linoleumas, vaikų žaislai koridoriuje. Kambariukas mažas, gerokai apkrautas. Įeinu, išdžiaustytos vaiko palutės, visa ko sumišęs kūdikio buvimo kvapas… Prasiskiriu džiūstančias medžiagas, ir štai besišypsantis būsimas šalies Prezidentas su lieknute savo žmona, apsikabinę mažą mergytę…

Tai buvo daugiau kaip prieš 30 metų. Neseniai vienoje TV laidoje kandidatas į Prezidentus prisiminė būtent šį epizodą iš savo vargano mokslininkėlio karjeros pradžios. Tada dar kokių 24-rių klaipėdietis (beje, 1981 m. stodamas į VU jis neišlaikė matematikos egzamino ir grįžo į Klaipėdą dirbti sanitaru vaistų sandėlyje) krimto mokslus kaip ir visi, gyveno kaip ir daugelis jaunų mokslininkų, o jau reikėjo rūpintis šeima…

Šiuo prisiminimu visai nenoriu pasakyti, kad kažkuo esu susijęs su išrinktuoju Prezidentu. Anaiptol. 2009 m. esu parašęs straipsnį apie būsimą šalies vadovę Dalią Grybauskaitę, ir jį pavadinęs gana provokatyviai: “Ar tauta grybą pjaus?” (aliuzija į politikės pavardę). Jame priminiau visokių vertinimų sulaukusią jos biografiją. Viename žurnalistų susibūrime prieš pat rinkimus ji priekaištingai paklausė, ar iš tiesų aš taip vertinu jos praeitį. Atsakiau: praeities neišbrauksi, bet kandidatei reiktų jos nenutylėti, aiškinti žmonėms, neužsiverti tylos siena, nes “drumstam vandeny velniai veisiasi”. Ir iš tiesų – jie ėmė veistis…

Gitanas Nausėda su žmona Diana ateina į S. Daukanto aikštę. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

G. Nausėda „kabliukų“ tarsi neturi. Gal kas prisimins prieš 18 metų kilusį bylinėjimąsi su gamtosaugininkais dėl Pavilnių regioniniame parke išdygusio juodo stiklinio kubo pavidalo statinio. Kiti jau atkreipė dėmesį į skambias frazes jo rinkiminėje programoje (pavyzdžiui, apie norus reformuoti visa pasaulį), deklaratyvius pažadus, aptakias frazes naujojo Prezidento kalbose. Dar kiti linčiuos jį dėl kontraversiškų finansinių prognozių dirbant banke.

“Velnias slypi detalėse”, – sako vokiečiai. Štai tos detalės, išlendančios dėl nepatyrimo ir politinio autoriteto nebuvimo, gali pakišti koją neseniai 55-rius atšventusiams, ant balto žirgo į Daukanto aikštę taip šauniai atšuoliavusiam bankininkui.

Bet apie tai jau kitose pastabose.

2019.05.29; 08:00

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 26-ąją sukako 79-eri metai, kai Lietuva neteko garsaus žurnalisto, keliautojo, visuomenės veikėjo ir savo krašto garsintojo Mato Šalčiaus. Jis gimė 1890 m. rugsėjo 20 d. Čiudiškių kaime, dabartiniame Prienų rajone, 7 km link Kauno, netoli Išlaužo, o mirė toli nuo Tėvynės – šiaurės rytų Bolivijoje.

Neseniai, gegužės 17 d., Prienuose įvyko konferencija, kurios pavadinimas parinktas pagal kažkada laiškuose artimiesiems parašytus žodžiu „Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą“.

Joje buvo skaitytas humanitarinių mokslų daktaro, prof. Benedikto ŠETKAUS pranešimas apie M. Šalčiaus gyvenimą ir veiklą. Žurnalistas Česlovas Iškauskas siūlo su juo, šiek tiek paredaguotu, susipažinti.

Matas Šalčius: „Aš pašvenčiau visas savo jėgas šalies švietimui ir laisvei“

Kaip yra pasakęs Antanas Poška, „Mato Šalčiaus asmenybė netelpa į jokius rėmus ir formas“. Todėl nėra lengva apie Matą Šalčių pasakyti glaustai, kuomet apie jį būtų galima kalbėti ilgai ir giliai. Todėl bandysiu išskirti tik keletą jo asmenybės ir veiklos bruožų.

Pirma, Matas Šalčius yra pavyzdys, kuris rodo, kiek daug galima nuveikti ne tik per savo gyvenimą, bet dar jaunystėje. Ir reikia pasakyti dar aiškiau – dirbant su dideliu pasišventimu.

“Brolau, aš pašvenčiau visas savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau, tęsk tu toliau mano darbą“. Šiuos žodžius Matas Šalčius užrašė praėjus penkioms dienoms po to, kai Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą 1923 m. Tuo metu M.Šalčius gydėsi Karaliaučiaus ligoninėje ir dienoraštyje sukūrė projektą savo antkapinio paminklo, ant kurio turėjo būti iškalti minėti žodžiai. Jis tuomet abejojo, ar pajėgs pakilti iš ligos patalo, nes gydytojai buvo konstatavę arti dešimties ligų.

Matas Šalčius. Svečiuose pas 40 tautų. Knygos viršelis.

Pripažinkime, išskirtinai retai pasitaiko, kuomet žmogus, eidamas 33-uosius gyvenimo metus, gali pareikšti, kad visas savo jėgas atidavęs šalies švietimui ir laisvei. Paprastai tokiame amžiuje žmonės daugiau laiko skiria šeimai ar mėgstamiems užsiėmimas nei valstybės reikalams. O jei ir skiria, tai jau ne tiek, kad organizmas atsiduria ties išgyvenimo riba. Matas Šalčius buvo kaip tik toks! Jam lietuvių tautos ir valstybės reikalai buvo svarbiau už asmeninius.

Ir tiesa pasakius, dar prieš tuokdamasis 1912 m. su pasiturinčio ūkininko dukra Marija Rožanskaite, ją įspėjo, kad nebus lengva su juo gyventi, nes turįs gyvenime daug ką nuveikti. Ir jis nemelavo.

Taigi, kaip nutiko, kad 33-aisiais gyvenimo metais buvo prieita iki tokios būsenos? Atvertus beveik prieš šimtą metų rašyto dienoraščio puslapius, užtinkame jo mintis šiuo klausimu. Kartu iš dienoraščio aiškėja jo gyvenimo veiklos epizodai. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai dienoraštis – jis neskirtas viešumai, todėl išsakytos mintys perteikia autoriaus vidinius išgyvenimus.

Ištrauka iš dienoraščio: […] Suėdė nemaža mano sveikatos pašalinimas manęs iš Marijampolės gimnazijos už revoliucinį nusistatymą 1905 ir 1906 m. gale ir sėdėjimas savaitės Marijampolės kalėjime 1906 m. vasarą. Jau belankydamas „Saulės“ kursus buvau kartą taip nusilpęs, kad iš nuovargio ir persidirbimo, kad reikėjo mėnesį namuose ilsėtis. Pagaliau nemaža jėgų atėmė ir mokytojavimas Skuode, Sedoje ir Vytogaloj, kame vienur ir kitur, be pamokų mokykloj, dar dirbau ir vakarais, mokydamas savo bute mokinius lietuvių kalbos (Skuode) arba nemokslius (Vytogaloj), ilgas vakaravimas su begaliniu skaitymu ir rašymu redaguojant „Mokyklą“ nuo 1909-1913 m. ir pagaliau, persekiojimas manęs už paskaitą 1913 m. Petrapily apie rusų mokytojų darbus Lietuvoje, šnairavimas į  mane iš visų mano giminių ir draugų pusės; po to įvykio bastymasis Didžiojo Karo metu po Rusus, Sibirą, Japoniją, Ameriką ir pagaliau dalyvavimas kovoj dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo 1919 m. pradžios ligi 1922 m. kai man teko be paliovos važinėti su agitacinėmis prakalbomis, su pirmos paskolos bonais ir su Šaulių organizavimo reikalais ir, pagaliau fronte su lenkais. Prieš Didįjį Karą buvau jau išmokęs tausoti savo sveikatą ir ja rūpintis, bet pastaraisiais 4 metais tas pamiršta ir tik dabar man ši liga vėl priminė. Bet svarbiausia šios mano ligos priežastis – tai Kauno Komendanto krata pas mane mano bute 9 birželio 1922 m. Ta krata man buvo suduotas mirtinas smūgis. Aš sunkiai gimdžiau su kitais Lietuvos laisvę nuo 1905 metų, kad, pagaliau, ta laisvė ir tos laisvės įstaiga man smeigtų peilį į širdį – kieno tas darbas ta krata, ar ji Šaulių Centro Valdybos narių, ar Užsienio Reikalų Ministerio, ar pačio Komendanto darbas, man vis tiek, bet faktas palieka faktu. Man padaryta žaizda, kuri gyvenime niekada neužgis.

Sveikatai pagerėjus M. Šalčius vėl įsisuko į valstybės ir visuomeninio gyvenimo sūkurius: dirbo spaudos baruose, studijavo Lietuvos universitete ekonomiką, dirbo Vidaus reikalų ministerijos informacijos ir propagandos biure, steigė PEN klubą, po to – Turizmo sąjungą. Daugiau kaip vienerius metus (1925-1926 m.) ėjo Šaulių sąjungos pirmininko pareigas. Akivaizdu, kad dirbo daug ir įvairiose srityse. Gabumų ir organizacinių gebėjimų daugelis galėjo jam pavydėti. Vėliau jis pasirinko keliones, todėl ir mūsų laikais jis išliko žmonių atmintyje kaip, ko gero, žymiausias lietuvis keliautojas.

Antra, Matas Šalčius yra pavyzdys, rodantis, kaip galima tarnauti Tėvynei atsidūrus toli nuo jos. Antai Pirmojo pasaulinio karo metu apsistojęs Jungtinėse Amerikos Valstijose 1916 m. organizavo Lietuvių dieną, kurios metu rinko aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kaip rašė Karolis Račkauskas-Vairas, „amerikiečiai galėjo pasigerėti Šalčiaus darbingumu ir sugebėjimu organizuoti. Spaudai ir organizacijoms padedant, per 3 savaites pavyko suorganizuoti ligi 400 skyrių įvairiose Amerikos lietuvių naujokynuose. Plačiu mastu ėjo pasiruošimas Lietuvių Dienai ir tiems pasiruošimams vadovavo Matas Šalčius. Lietuvių dienos pasisekimas didelia dalimi buvo Šalčiaus pasidarbavimo dėka. Lietuvių diena Amerikoje davė nukentėjusiems nuo karo 230 000 dolerių. JAV Raudonasis Kryžius pridėjo tiek pat prie surinktos sumos“.

Kai 1929 m. Šalčius kartu su A. Poška išvyko motociklu į kelionę aplink pasaulį, jis neatsiribojo nuo savo tautos ir valstybės reikalų. Kelionės metu jis sutiko tolimose šalyse daug išeivių iš Lietuvos. M. Šalčius rašė: „Keliaudamas aš visur užtikau tris daiktus: žvirblį, žydą ir lietuvį. Mūsų lietuvių aš užtikau net tokiose šalyse kaip Bulgarija, Pietų Slavija, Graikija, Egiptas, Palestina, Indija, Sijamas, Java, Filipinai. Didesnės jų kolonijos yra Irane (Persijoje), Kinijoje – Šanchajuje ir Mandžiūrijoje (Harbine), Australijoje (Sidnėjuje), Pietų Afrikoje. Iš pirmiau man teko pažinti lietuvius išeivius ir jų gyvenimą Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Apie mūsų išeivius galima pasakyti, kad jie beveik visur vargsta ir gyvena blogose sąlygose, be globos, apginties ir organizacijos“. 

M.Šalčius stengėsi padėti tolimose kraštuose vargstantiems lietuviams. Pavyzdžiui, apsistojęs Tebrize norėjo, deja, nespėjo, įkurti Irano (Persijos) lietuvių draugiją, Šanchajaus lietuviams surengė Vasario 16-sosios minėjimą. Šanchajuje įsikūrusiems išeiviams iš Lietuvos siekė padėti iš Kinijos emigruoti į Pietų Afriką, kuomet Japonija pradėjo karinius veiksmus Kinijoje. Dėjo pastangas įsteigti Harbine konsulatą ir tuo tikslu rašė laiškus Lietuvos aukštiems valdininkams. Dalis lietuvių ten gyveno kaip atsiskyrėliai ir nežinojo, kas vyksta Lietuvoje. Pvz., 1932 m. vienas Kinijoje gyvenantis lietuvis pasididžiuodamas rodė Matui lietuvių kalba atspausdintą knygą, berods, maldaknygę. Tačiau tai darė apdairiai, kad to nepamatytų Rusijos buvę žandarai, nes… nes juk spauda lietuvių kalba yra uždrausta! Belieka tik priminti, kad spaudos draudimas lietuviškais rašmenimis buvo panaikintas dar 1904 m., bet jis 1932 m. dar gyveno baimės apimtas.

Matas Šalčius. Knygios „Svečiuose pas 40 tautų“ viršelis.

Kelionės metu Šalčius daugelyje valstybių skleidė žinią apie Lietuvą ir Vilniaus krašto okupaciją. Tuo klausimu rašė straipsnius įvairių kraštų laikraščiuose, akcentavo tą klausimą bendraudamas su užsienio spaudos darbuotojais ar kitų valstybių politikais, skaitė paskaitas tuo klausimu. Ir ne vienoje valstybėje patyrė Lenkijos diplomatų persekiojimą. Kai kuriais atvejais jiems pavyko sutrukdyti Šalčiui organizuoti viešas paskaitas dėl atplėšto Vilniaus krašto.

Vienas iš įdomiausių jo Vilniaus vadavimo projektų buvo parengtas viešint Indijoje. Kartu su vienu Bombėjaus milijonieriumi dr. Nairu buvo sutarta, kad jis finansuos budistų misiją į Vilniaus kraštą. Prieš tai ketinta išversti vieną svarbiausių budizmo veikalų „Dhammapada“ į lietuvių kalbą ir ją platinti tarp Vilniaus krašto lietuvių. Buvo sumanyta, kad sąmoningi lietuviai turėjo būti iš anksto informuoti ir jie turėjo šlietis prie atvykusios budistų misijos. O kai tai bus visiems matoma, tuokart ketinta kreiptis į Vatikaną su prašymu imtis priemonių, kad Vilniaus krašto lietuviai nebūtų lenkinami per bažnyčias, nes neva dėl to lietuviai atsisako katalikybės ir masiškai pereina į budizmą.

Kelionės metu M. Šalčius bendravo su iškiliomis asmenybėmis ir eiliniais žmonėmis. Pasakojo jiems apie Lietuvą, jos kultūrą ir politiką. Iškiliausias iš jų buvo Indijos lyderis Mahatma Gandis, kuris perdavė Lietuvai nuoširdžiausius linkėjimus. Indus ypatingai domino tas faktas, kad sanskritas ir lietuvių kalba turi panašumų. Todėl kažkuris iš indų pašmaikštavo sakydamas, kad „pasirodo, trys milijonai lietuvių gyvena Indijoje, o maždaug 360 milijonų lietuvių – Indijoje“. Jis bendravo su Rabindranatu Tagore, Filipinų kovotoju už nepriklausomybę generolu E. Aguinaldo, Tailando princu Bidija Karana, Birmos sukilėlių vadu Saja San, Kinijos maršalo Čan kai ši svainiu Sunga ir kt.

Nemažiau tuo požiūriu reikšminga buvo jo kelionė į Pietų Ameriką, kur 1936 m. išvyko vienyti ten gyvenančius lietuvius.

Kaip jam sekėsi Pietų Amerikoje? Pasiremsiu Veronikos-Verkaitės Laurinavičienės laišku, rašytu M. Šalčiaus artimiesiems po jo mirties. Ji buvo greta keliautojo paskutinėje jo sumanytoje kelionėje iš Ugnies Žemės per Pietų ir Šiaurės Ameriką, Aliaską ir Sibirą iki Kauno. Minėta moteris buvo greta jo paskutinėmis gyvenimo valandomis, kuomet jo gyvybė užgeso 1940 m. Bolivijos ir Brazilijos pasienio miestelyje Guajaramirime.

Ištrauka iš Veronikos Verkaitės-Laurinavičienės laiško:

1936 m. kovo 19 d. Matas Šalčius atvyko Argentinon Buenos Aires. Lietuviškąjai visuomenei jo atvykimas padarė labai didelio įspūdžio ir laukė kaip kokio išganytojo. Bet deja, nuo pat pirmos dienos prasidėjo jo persekiojimas ir intrigos daugiausia vedamos pasiuntinybės sekretoriaus Br. Blavieščiūno. Šis net skundė Matą Argentinos valdžiai kaip sovietų agentą, nors Matas ir gyveno Pasiuntinybės rūmuose. Tais pačiais metais Pasiuntinybė ir DULR skatinamas išleido savaitraštį „Išvien“. DULR pasižadėjo duoti lėšas, o Pasiuntinybė moralinę pagalbą. Tačiau Matas tikrumoje leido savo lėšomis. DULR buvo pasižadėjusi grąžinti, bet taip Matas ir nesulaukė. Leisdamas laikraštį Matas taip nusigyveno, kad neturėjo nė už ką pavalgyti. Pasiuntinybė reikalavo, kad laikraštis išeitų laiku. Šitoks vargingas darbas pakirto jo sveikatą. Apsirgo smarkiu inkstų uždegimu. Buvo reikalinga operacija, bet pasiuntinybė atsisakė padėti. Tuo laiku gen. Nagevičiui buvo Matas apšmeižtas iš paskutiniųjų. Kuomet po operacijos gulėjo beveik mirties patale pasiuntinybės rūmuose visų apleistas, tada pasišaukė mane. Pirmą valandą nakties mano vyrui protestuojant nuvykau jo gelbėti. Pinigų Matas neturėjo, tada turėjau ieškoti būdų, kad nupirkti jam vaistų ir kitų reikalingų daiktų. Nors vėliau sužinojome, kad DULR būk tai tam tikslui pasiuntė pinigus, bet Matas jų negavo.

Būtų galima prisiminti daugybę M. Šalčiaus nuveiktų Tėvynės labui darbų, už kuriuos jis negavo nei cento. Dirbo iš idėjos. Pasiremsiu dar kartą Antano Poškos išsakytais žodžiais:

Turėdamas nepaprastą iniciatyvą, retus gabumus darbui, drąsą ir nenugalimą pasiryžimą, Matas nepadarė karjeros, nesusikrovė turtų. Buvo tikras patriotas. Visa širdimi aukojosi Tėvynės laisvei ir gerovei. Šioje srityje jo principai buvo nepajudinami ir jokių kompromisų jis nežinojo. Aplinkybėms keičiantis, nekeitė savo įsitikinimų. Atkakliai kovojo su blogiu, nepailstamai kėlė į viešumą negeroves, kritikavo jas. Todėl teko dirbti visą gyvenimą be didesnių atlyginimų, paaukštinimų tarnyboje, apdovanojimų. Dirbo jis Tėvynės labui ne nustatytomis valandomis su kelionpinigiais ir dienpinigiais, bet labai dažnai neturėdamas net duonos.

Trečia, Matas Šalčius – tolerancijos ir bendravimo su kitų kultūrų žmonėmis pavyzdys.

Iš 1934-35 metų M. Šalčiaus paskaitos per Kauno radiją (radiofoną).

Mano perkeliautose kraštuose teko matyti visokių kultūrų ir civilizacijų. […] Dažnai pasitaiko, kad aukštesnės civilizacijos tauta turi mažiau vidujinės kultūros, o visai menkai civilizuota tauta turi daugiau vidujinės kultūros. Aš gavau įspūdžio, kad vadinamosios “laukinės“ tautos yra geresnės svetimam žmogui, negu vadinamosios vakarų civilizuotosios. Kurdai, turkomanai, uzbekai, aviganiai ar afganistaniečiai ir mongolai Europoje yra laikomi „baisiais“ žmonėmis. Bet pabuvęs jų tarpe ilgesnį laiką, radau, kad jie yra žmoniški, vaišingi, linksmi, ramūs viduje žmonės. Jie labai atskiria ir numano, kas ateina pas juos be užpakalinių minčių, su atvira širdimi, be noro juos išnaudoti ar jiems pakenkti. O jei pas juos atvyksta kitų šalių žmonės apsiginklavę iki dantų, niekina juos, tyčiojasi ir įžeidžia juos tų jie gali ir gyvų nepaleisti.

Bendrai galiu pasakyti, kad žmonės gali būti skirtingų odos spalvų, kalbų, tikybų ir papročių, bet jų širdis yra vienoda. Visi žmonės ir visur nori būti gerbiami ir mylimi. Visi atskiria blogą ir gerą elgesį su jais. Visur žmonės įsižeidžia, jei įžeidi tai, kas jiems šventa. Smarkiausiai žmonės kovoja dėl jų asmens niekinimo ir įsitikinimų ir jausmų įžeidimo.

Jo geranorišką požiūrį į kitus kraštus ir žmones atspindi 6 tomų knyga „Svečiuose pas 40 tautų“, kurioje aprašyti kelionių įspūdžiai.

Ką sako vien knygos skyrių pavadinimai:

Kultūringų slavų žemė – Čekoslovakija

Susisielojusi Austrija

Skausmo šalis Vengrija

Įvairi Pietų Slavija

Darbščioji Bulgarija

Saulėtoji Elada

Aukso obuolių šalis – Palestina

Slėpiningoji Indija

Pažangusis Siamas

Nelaimingoji Labo Ryto šalis – Korėja

Filipinai – Mažoji Amerika Azijoje

Taurių bastuoklių šalis – Mongolija

Jo nuostatos atsiskleidžia jo laiškuose, rašytuose žmonai. Be galo įdomu juos skaityti. Štai viename iš jų rašo (Bombėjus, 1930 m. sausio 30 d.):

Aš esu visa siela ir kūnu visuomet mūsų brangios Lietuvos žmogus, bet aš tuo pat metu esu ir viso pasaulio žmogus. Man nesvarbu, kur gyventi Azijoj, Afrikoj, Australijoj, Amerikoj ar Europoj. Man svarbu, kad aš gyvenčiau ten ir tai, iš kur geriau galėčiau pasiekti savo tikslo. Todėl Jūs mano brangutėlės nespręskite taip klausimo, kur bus mano namas svetimijoj, kur aš apsistosiu – man vienas tikras namas tėra Lietuva, o svetimijoj visur lygus namas.

Matas Šalčius yra pavyzdys, rodantis, kaip svarbu yra mokytis kalbų. Visuomet stengdavosi išmokti kaip galima greičiau bent kelis žodžius vietos kalba ir juos pavartoti bendraujant su vietos žmonėmis. Tai pasitarnaudavo tiesiant pasitikėjimu grįstus tiltus su įvairių valstybių gyventojais. Laiškuose įtikinėjo, kad dukros turi mokytis kalbų, nes tai yra labai vertinga.

Matas Šalčius

Su keliautojo dukra Raminta Šalčiūte-Savickiene kitados bandėme skaičiuoti, kiek jis mokėjo kalbų. Dabar ir nepamenu, kiek jų tuo metu buvome priskaičiavę. Tuo klausimu galiu tik išsakyti savo įžvalgą. Matas Šalčius be abejo, mokėjo daugiau kalbų nei Antanas Poška. O Antano Poškos esu klausęs „Kiek jūs kalbų mokate?“. Jis parodė į savo kambaryje ant stalo stovintį radijo imtuvą VEF ir sako: „vakare, kai atsiguliu, pasiimu radijo imtuvą ir klausausi įvairių radijo stočių. Kartais pasitaiko, kad kai kurių kalbų aš nesuprantu…“. Po kelių akimirkų pridėjo: Šiaip daugiau ar mažiau kalbu ir suprantu 14 kalbų!

Ketvirta, paliesiu mažiau žinomą temą, kurį Mato šeima ir kiti artimieji gerai žinojo, tačiau gal tik vienas kitas iš visuomenės. Kas paskatino M. Šalčių tiek daug keliauti? Be abejo, jis norėjo pažinti tolimus kraštus. Tačiau buvo ir kita priežastis. Išvykti į keliones jį skatino susiklosčiusi nepalanki atmosfera, t.y. Lietuvoje nuolat rezgamos intrigos, pavydas, pataikavimas, apkalbos ir pan. Savo laiškuose žmonai ar kitiems šeimos nariams jis nuolat primena apie patirtas nuoskaudas. Jis rašo apie tai, kad jo nuopelnai steigiant Šaulių sąjungą atiteko Vladui Putvinskui, kad jis yra skundžiamas valstybės prezidentui Antanui Smetonai, kad kiti jam pavydi ir todėl siekia sumenkinti, pasiglemžti jo nuopelnus ir t. t. Jis įvardija kai kurių leidinių redaktorius, kurie jam keršija ir nespausdina jo straipsnių. Todėl jis žmonai laiškuose įrodinėjo, kad kitose šalyse galįs pasitarnauti Lietuvai daugiau nei būdamas Lietuvoje. Tokį sprendimą jis buvo priėmęs. Daug kartų ragino savo žmoną atvykti į kurią nors Azijos ar Pietų Amerikos šalį, ten įsikurti ir ramiai gyventi. Gyventi ten, kur nėra piktų liežuvių, tiek daug pavydo. Dėl to jį žavėjo Rytų kraštai.

Reikia pasakyti, kad jis užsienio lietuvių bendruomenėse įžvelgė taip pat daug nesantaikos ir pavydo. Jis sakė: „ta energija, kur leidžiama vaidams ir šmeižtams, jei būtų sudedama į rimtą darbą, tai mes lietuviai išeivijoje būtume geriausiai organizuota išeivija. Brangūs žmonės išeivijoje yra tie, kurie pradėję tik su savo stipriom lietuviškom rankom patys geriau įsikuria ir paskui kitiems padeda“.

Beje, tą patį apie lietuvius man yra sakęs ir Antanas Poška (pasakojo, kad sovietų lageriuose susidūręs su tuo reiškiniu).

Penkta,  Asmeniškai man M. Šalčius yra pavyzdys, kaip reikia branginti ir saugoti asmeninio pobūdžio laiškus, nuotraukas, dokumentus ir kitą medžiagą. Saugoti sau, savo artimiesiems ir valstybės istorijai.

Iš dukros Aušros Šalčiūtės atsiminimų:

Atsimenu kaip laukėme grįžtančio iš kelionės tėvo, sukišę nosis prie stiklo. Koks buvo džiaugsmas, kai prie mūsų namo, Minties Rato gatvėje, sustojo mašina ir iš jos išlipo liesas, gerokai įdegęs ir praplikęs tėvas. Iš mašinos buvo iškelta keletas apdaužytų lagaminų ir didelis rytietiškas patiesalas. Mes sveikinomės ir laukėme dovanų, bet tėvo kelionės kraitis buvo sukrautas jo kabinete.

Sekančią dieną, atvėrus lagaminus, išvydome daugybę pageltusių rankraščių, užrašų knygelių, įvairių džiovintų sėklų, molinių lentelių ir popieriaus lapų, prirašytų nesuprantamais ženklais. Tai buvo visas jo turtas. Jis jomis gėrėjosi, liepė jas saugoti“

Papildysiu: pvz., jis išsaugojo mano gimtojo Vytogalos kaimo pradžios mokyklų mokinių palinkėjimus jam išvykstant iš Vytogalos prieš pirmą pasaulinį karą. Tarp tų palinkėjimų ir mano senelio brolių bei dab. Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus senelio rašyti linkėjimai, piešiniai. Grįždamas iš keturis metus trukusios kelionės (1933 m.) jis parsigabeno daugybę bilietų ir kt. medžiagos. Tarp jų – bilietą kelionės traukiniu iš Šanchajaus į Nankiną (bilietas-brošiūra). Kelionės metu jis kaupė savo rašytų laiškų Lietuvos pareigūnams kopijas. Todėl iš jų galime daug ką sužinoti. Išsaugojo Santaros partijos programą vykstant rinkimams į Steigiamąjį Seimą (buvo tos partijos narys). Kitąmet bus pažymimas Steigiamojo Seimo šimtmetis. Išsaugojo daugybę dalykų (Mahatmo Gandžio linkėjimus Lietuvai), kas šiandien turi didelę vertę.

Glaustai priminęs jums apie Matą Šalčių, noriu pasidžiaugti, kad jo atminimas puoselėjimas Prienuose. Ši diena – akivaizdžiai tai liudija. Jis tikrai yra vertas pagarbos ir atminimo, nes dirbo Lietuvos labui ne dėl gaunamo darbo užmokesčio, ne dėl lengvatų ar valstybės premijų bei medalių. Tuo labiau turėtume jam atiduoti pagarbą, kadangi jo palaikai ilsisi ne Lietuvoje, o tolimoje Bolivijoje, kur neišliko jo net jo kapo (2005 m. pakabinta atminimo lenta galbūt netoli jo amžino poilsio vietos).

Grįžkime prie 1923 m. Mato Šalčiaus išsakytos minties: „Visas jėgas pašvenčiau šalies švietimui ir laisvei“. Tolimesnis ir beveik dar du dešimtmečius trukęs jo gyvenimas tik įrodo, kad jis liko ištikimas savo gyvenimo tikslui. Tik pastangos šviesti ir stiprinti Lietuvos žmonių laisvę įgavo kitas formas.

Informacijos šaltinis – voruta.lt

Prienai, 2019-05-17