Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie Antrąjį pasaulinį ir Didįjį Tėvynės karus rašyta, prirašyta. Vienas prasidėjo nacistinės Vokietijos įsiveržimu į Lenkiją. Beje, jį išprovokavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), vadovavęs operacijai Gleivico radijo stotyje, paskui liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).

Kitas, kurį geriau vadinti Vokietijos ir SSRS karu, įsiliepsnojo beveik po dviejų metų, kai A. Hitlerio kariauna netruko ir pusmečio pasiekti Maskvos prieigas. Lietuvą, kuri birželio 22-ąją jau buvo sovietų okupuota ir joje buvo dislokuota apie 130 tūkstančių sovietinių kareivių, naujieji okupantai pražygiavo per keletą dienų.

10 CENTIMETRŲ NUO MIRTIES

Čia atgyja tėvų prisiminimai. Nedideliame Panemunės miestelyje gyvenę tėvai pasakodavo, kad karas jiems truko vos dvi savaites: vieną savaitę frontas ėjo į Rytus, o dar vieną savaitę, jau 1944-aisiais, – į Vakarus. Tas kelias savaites šeima praleido sode po sena obelimi išsikastame bunkeryje, bet į jį sulįsdavo tik tuomet, kai imdavo pilti artilerija. Tik ką buvo gimęs vyriausiasis brolis, tad slėptis nuo šliaužiančio fronto su kūdikiu buvo sunkus išmėginimas. O pavojingiausias momentas buvo, kai sprogimams nuščiuvus, motina pripuolė prie krosnies gaminti valgio, ir į krosnies „kaktą“ per sprindį nuo pakaušio caktelėjo pasiklydusi kulka. „10 cm nuo mirties“, – linguodavo galva mama…

Paprastam žmogeliui nei rusai, nei vokiečiai nebuvo blogi. Vienas rusų karininkas vyresniajam broliui davė rublį (červoncą) ir pasodinęs ant kėdės nufotografavo, o vokiečiai miestelio vyrus vaišindavo papirosais ir girdavo, esą šie – geri ūkininkai. Bet vieną juokingą skirtumą tėvai pastebėjo: į miestelį atsibeldęs rusų dalinys apdergė visus pakraščius, o atėję vokiečiai iškart suskato statyti tualetus. Tėvas – nagingas stalius – dar parūpino lentų.

Tai, žinoma, detalės, bet iš jų bent jau Lietuvos kaime klostėsi nuomonė apie A. Hitlerį ir J. Staliną, Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, jų 50-čiai milijonų žmonių pragaištingą konfliktą, kuris įtraukė keliasdešimt valstybių. Lietuva, kuri buvo paskelbusi menkavertį neutralumą, buvo viena iš jų, tačiau jos tragedija buvo ta, kad metai prieš nacių įsiveržimą į SSRS ji buvo okupuota ir inkorporuota į sovietų imperijos sudėtį.

Molotovo - Ribentropo paktas
Molotovo – Ribentropo paktas

Tragedija buvo ne pats karas, o tai, ką jam artėjant ir po jo padarė stalininis režimas. 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo pradėtas pirmas masinis Lietuvos žmonių trėmimas. Manoma, kad birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17 500 Lietuvos gyventojų, o iš viso nuo pirmosios sovietinės okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. iki karo Lietuvoje pradžios įkalinta, išžudyta ir ištremta apie 23 tūkst. Lietuvos piliečių. Dar maždaug 700 žuvo per birželio 23-iosios sukilimą, kai iki birželio 27 d. besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos parankiniai paliko kruvinus pėdsakus Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose.

APGAUTIEJI LIETUVOS REKRŪTAI

Terminas „Didysis Tėvynės karas“ buvo sukurtas iškart po jo pradžios ir jis turėjo padidinti SSRS gyventojų pasiryžimą kovoti su Vokietija, sutelkti „tarybinę liaudį“ aplink J. Staliną. Iki tol „Tėvynės karas“ naudotas vadinti 1812 m. Napoleono karui prieš carinę Rusiją. Naują sąvoką pirmąkart panaudojo J. Stalinas savo 1941 m. liepos 3 d. paskelbtame mobilizuojančiame kreipimesi, kurį kitą dieną išspausdino (ir tuomet terminas tapo oficialus) „Pravda“.

Ko gero, geriausiai „Didįjį Tėvynės karą“ įvertino Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas, pats buvęs frontininkas. Savo 1990 m. išleistoje knygoje „Kaip mums kurti Rusiją?“ jis rašė, kad rusai turi ne didžiuotis, o gėdytis tos pergalės, nes tai buvo masinis žmonių naikinimas, siunčiant į frontą šimtus tūkstančių ir milijonus neapmokytų rekrūtų. Juk vien per pirmąsias tris karo savaites SSRS neteko daugiau kaip milijono karių ir maždaug tiek pat pateko į nelaisvę, o iki gruodžio kariniai nuostoliai siekė net 3,5 mln. žmonių. Daugelis jų buvo iš vadinamų „broliškų“ respublikų.

Kad pavaizduotų, jog už J. Staliną kaunasi ištisi nacionaliniai pulkai, „tautų vadas“ leido sukurti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Istorikas Gediminas Kulikauskas, pateikdamas vieno iš Antrojo pasaulinio karo veteranų Jakovo Šeino prisiminimus, pastebėjo, kad sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, ilgai prašė J. Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį.

Latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės. Tačiau lietuviais Kremlius labai nepasitikėjo. Mat, 1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis šis dalinys, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė.

Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio 23-osios sukilimas Kaune. Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn. Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio.

Yra manoma, kad iš viso į Sovietų Sąjungą iš Lietuvos pasitraukė apie 15 tūkst. žmonių (latvių evakavosi 50 tūkst., nors čia jau gyveno jų apie 150 tūkst.). Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą. Tai buvo ir politinis manevras: J. Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje divizijoje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.

Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį. Patys žydai karo veteranai nevengia pajuokauti. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakojo, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:

–    Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?

–    Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.

16-oji lietuviškoji šaulių divizija praėjo tikrą karo mėsmalę. Vien prie Aleksejevkos kaimo Oriolo srityje per bevaises atakas ji neteko 572 karių. Dar tiek prarado Kursko kautynėse. Paskui iš esmės ji buvo nušalinta nuo mūšių fronte. Po Kursko kautynių ji buvo perkelta į I Pabaltijo frontą. 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prieš šešerius metus rašiau, kad visa ši „lietuviškųjų“ karinių junginių istorija Sovietų Sąjungoje visiškai neperša minties, kad tie kariai, kurie aukojo savo sveikatą ir gyvybę vardan svetimų užmačių, neverti pagarbos. Atiduokime pagarbą tiems galbūt dar išlikusiems žilagalviams, kurie gali ir dar turi ką prisiminti – gera ir bloga iš tų neramių laikų. Kaip esame atidūs ir atlaidūs savo tėvams – nesvarbu, kaip jie tada suprato, už kokią Tėvynę kaunasi. To reikalauja paprasčiausias žmogiškumas.

SUŽLUGDYTOS NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTYS

Jau užsiminiau, kad Maskva nepasitikėjo lietuviais kovotojais „už Tėvynę“, nes jau pati karo pradžia parodė, kad jie nekenčia sovietinių okupantų, surengę organizuotą pasipriešinimą, įvardijamą Birželio 23-osios sukilimu.

1940-ųjų spalio 9 d., nepraėjus nė keturiems mėnesiams nuo pirmosios okupacijos pradžios, Kaune įvyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta įkurti rezistencinę organizaciją, vėliau pavadintą Lietuvių aktyvistų frontu (LAF; dar ši santrumpa buvo rašoma LAF-30, tarsi nurodant, kad dauguma jo narių buvo jaunimas iki 30-ties). Taip ji pasivadino tik gruodžio 15-ąją – po to, kai 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva buvo įkurta lietuvių politinių pabėgėlių organizacija, kurios steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys. LAF branduolį užsienyje sudarė įvairių pažiūrų žmonės, bet daugiausiai buvo tautininkų ir vadinamųjų „voldemarininkų“. Gal tai ir nulėmė aktyvų patriotinį šio judėjimo pobūdį. Be to rugpjūčio 10 d. JAV susikūrė Amerikos lietuvių taryba, o kiek vėliau Romoje vykusioje konferencijoje – Lietuvos tautinis komitetas. LAF tikslas buvo priešintis sovietinei okupacijai, jos kolaborantams ir, pasinaudojus artėjančiu Vokietijos karu su SSRS, atgauti Lietuvos nepriklausomybę.

Deja, šios viltys žlugo. Vokiečių tolerancija baigėsi, kai LAF aktyvistai padėjo išvyti Raudonąją armiją (jie net kontroliavo Kauną), sudoroti jos pagalbininkus, bet paskui ėmė skelbti Lietuvos nepriklausomybės atsišaukimus. Gi Laikinoji Lietuvos vyriausybė (LLV) jau liepos 17-ąją suspėjo priimti žemės denacionalizavimo įstatymą, ir jos savininkams turėjo būti grąžinta 60 ha žemės, o bežemiai ir mažažemiai ja turėjo būti aprūpinti iš Valstybės fondo. Tokios reformos vokiečių okupacinei valdžiai buvo neparankios, juo labiau, kad dalis jaunimo iš šios organizacijos ėmė priešintis ir naujiesiems okupantams.

Patikėjęs nacių palankumu, bet patyręs daug represijų LAF išsilaikė tik 6 savaites ir rugpjūčio 5-ąją įvyko paskutinis jo posėdis. Po savaitės, rugpjūčio 13 d., LLV buvo paleista, o dar po mėnesio, rugsėjo 15-ąją, LAF vadovybė pasirašė memorandumą, kuriuo paskelbė nutraukianti Fronto veiklą ir anuliuojanti nepriklausomybės paskelbimą. Dar po savaitės buvo likviduotas ir LAF, o jo vadovai išsiųsti į konclagerius. Aktyvistai išsibarstė, susibūrė į įvairias organizacijas, pavyzdžiui, ateitininkai pasirinko „Lietuvių frontą“, karininkai įstojo į slaptą karinę „Lietuvos laisvės armiją“ ir pan.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Apžvalga“ 2018 m., nr. 5-6 (http://apzvalga.eu/images/apzvalga-103-104-5.pdf)

2019.06.18; 07:10

 

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rinkimų isterija nuščiūva.

Ir dabar jau galiu pasigirti, kad, ko gero, buvau pirmas žurnalistas, atkreipęs dėmesį į aukštą liekną ekonomistą, kuris dėstė VU ekonomikos fakultete ir aspirantūroje rašė mokslinį darbą „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis (Lietuvos pavyzdžiu)“. Tuomet, apie 1988 m., Lietuvos televizijoje rengiau laidą „Lietuva pasaulyje, pasaulis Lietuvoje“, ir, matyt, sudomintas kažkokio aspiranto straipsnio, nutariau jo prašyti interviu. Kalba sukosi apie Lietuvos vietą pasaulinėje finansų sistemoje, o kadangi visa SSRS struktūra jau braškėjo, ir galinga banga atūžė „perestroika“, norėjosi sužinoti perspektyvaus ekonomisto prognozes laisvėjančiai Lietuvai.

Susitarti dėl interviu atėjau į VU Tauro bendrabutį, kuriame pats anksčiau studentaudamas buvau gyvenęs. Vėliau jis buvo paverstas universiteto darbuotojų, mokslininkų ir aspirantų buveine, kol nedidelius 15-18 kv. m. kambarius buvo leista privatizuoti. Mano laikais tai buvo geriausias VU bendrabutis iš visų gal šešių, išstatytų Čiurlionio gatvėje. Netoli VU centriniai rūmai, pats sostinės centras, viduje gera valgyklėlė, apačioje plačiame hole sustatyti teniso stalai…

Jauna aspiranto Gitano Nausėdos šeima gyveno gal trečiame ar ketvirtame bendrabučio aukšte. Bendros virtuvės kvapai, parudęs linoleumas, vaikų žaislai koridoriuje. Kambariukas mažas, gerokai apkrautas. Įeinu, išdžiaustytos vaiko palutės, visa ko sumišęs kūdikio buvimo kvapas… Prasiskiriu džiūstančias medžiagas, ir štai besišypsantis būsimas šalies Prezidentas su lieknute savo žmona, apsikabinę mažą mergytę…

Tai buvo daugiau kaip prieš 30 metų. Neseniai vienoje TV laidoje kandidatas į Prezidentus prisiminė būtent šį epizodą iš savo vargano mokslininkėlio karjeros pradžios. Tada dar kokių 24-rių klaipėdietis (beje, 1981 m. stodamas į VU jis neišlaikė matematikos egzamino ir grįžo į Klaipėdą dirbti sanitaru vaistų sandėlyje) krimto mokslus kaip ir visi, gyveno kaip ir daugelis jaunų mokslininkų, o jau reikėjo rūpintis šeima…

Šiuo prisiminimu visai nenoriu pasakyti, kad kažkuo esu susijęs su išrinktuoju Prezidentu. Anaiptol. 2009 m. esu parašęs straipsnį apie būsimą šalies vadovę Dalią Grybauskaitę, ir jį pavadinęs gana provokatyviai: “Ar tauta grybą pjaus?” (aliuzija į politikės pavardę). Jame priminiau visokių vertinimų sulaukusią jos biografiją. Viename žurnalistų susibūrime prieš pat rinkimus ji priekaištingai paklausė, ar iš tiesų aš taip vertinu jos praeitį. Atsakiau: praeities neišbrauksi, bet kandidatei reiktų jos nenutylėti, aiškinti žmonėms, neužsiverti tylos siena, nes “drumstam vandeny velniai veisiasi”. Ir iš tiesų – jie ėmė veistis…

Gitanas Nausėda su žmona Diana ateina į S. Daukanto aikštę. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

G. Nausėda „kabliukų“ tarsi neturi. Gal kas prisimins prieš 18 metų kilusį bylinėjimąsi su gamtosaugininkais dėl Pavilnių regioniniame parke išdygusio juodo stiklinio kubo pavidalo statinio. Kiti jau atkreipė dėmesį į skambias frazes jo rinkiminėje programoje (pavyzdžiui, apie norus reformuoti visa pasaulį), deklaratyvius pažadus, aptakias frazes naujojo Prezidento kalbose. Dar kiti linčiuos jį dėl kontraversiškų finansinių prognozių dirbant banke.

“Velnias slypi detalėse”, – sako vokiečiai. Štai tos detalės, išlendančios dėl nepatyrimo ir politinio autoriteto nebuvimo, gali pakišti koją neseniai 55-rius atšventusiams, ant balto žirgo į Daukanto aikštę taip šauniai atšuoliavusiam bankininkui.

Bet apie tai jau kitose pastabose.

2019.05.29; 08:00

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Gegužės 26-ąją sukako 79-eri metai, kai Lietuva neteko garsaus žurnalisto, keliautojo, visuomenės veikėjo ir savo krašto garsintojo Mato Šalčiaus. Jis gimė 1890 m. rugsėjo 20 d. Čiudiškių kaime, dabartiniame Prienų rajone, 7 km link Kauno, netoli Išlaužo, o mirė toli nuo Tėvynės – šiaurės rytų Bolivijoje.

Neseniai, gegužės 17 d., Prienuose įvyko konferencija, kurios pavadinimas parinktas pagal kažkada laiškuose artimiesiems parašytus žodžiu „Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą“.

Joje buvo skaitytas humanitarinių mokslų daktaro, prof. Benedikto ŠETKAUS pranešimas apie M. Šalčiaus gyvenimą ir veiklą. Žurnalistas Česlovas Iškauskas siūlo su juo, šiek tiek paredaguotu, susipažinti.

Matas Šalčius: „Aš pašvenčiau visas savo jėgas šalies švietimui ir laisvei“

Kaip yra pasakęs Antanas Poška, „Mato Šalčiaus asmenybė netelpa į jokius rėmus ir formas“. Todėl nėra lengva apie Matą Šalčių pasakyti glaustai, kuomet apie jį būtų galima kalbėti ilgai ir giliai. Todėl bandysiu išskirti tik keletą jo asmenybės ir veiklos bruožų.

Pirma, Matas Šalčius yra pavyzdys, kuris rodo, kiek daug galima nuveikti ne tik per savo gyvenimą, bet dar jaunystėje. Ir reikia pasakyti dar aiškiau – dirbant su dideliu pasišventimu.

“Brolau, aš pašvenčiau visas savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau, tęsk tu toliau mano darbą“. Šiuos žodžius Matas Šalčius užrašė praėjus penkioms dienoms po to, kai Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą 1923 m. Tuo metu M.Šalčius gydėsi Karaliaučiaus ligoninėje ir dienoraštyje sukūrė projektą savo antkapinio paminklo, ant kurio turėjo būti iškalti minėti žodžiai. Jis tuomet abejojo, ar pajėgs pakilti iš ligos patalo, nes gydytojai buvo konstatavę arti dešimties ligų.

Matas Šalčius. Svečiuose pas 40 tautų. Knygos viršelis.

Pripažinkime, išskirtinai retai pasitaiko, kuomet žmogus, eidamas 33-uosius gyvenimo metus, gali pareikšti, kad visas savo jėgas atidavęs šalies švietimui ir laisvei. Paprastai tokiame amžiuje žmonės daugiau laiko skiria šeimai ar mėgstamiems užsiėmimas nei valstybės reikalams. O jei ir skiria, tai jau ne tiek, kad organizmas atsiduria ties išgyvenimo riba. Matas Šalčius buvo kaip tik toks! Jam lietuvių tautos ir valstybės reikalai buvo svarbiau už asmeninius.

Ir tiesa pasakius, dar prieš tuokdamasis 1912 m. su pasiturinčio ūkininko dukra Marija Rožanskaite, ją įspėjo, kad nebus lengva su juo gyventi, nes turįs gyvenime daug ką nuveikti. Ir jis nemelavo.

Taigi, kaip nutiko, kad 33-aisiais gyvenimo metais buvo prieita iki tokios būsenos? Atvertus beveik prieš šimtą metų rašyto dienoraščio puslapius, užtinkame jo mintis šiuo klausimu. Kartu iš dienoraščio aiškėja jo gyvenimo veiklos epizodai. Noriu atkreipti dėmesį, kad tai dienoraštis – jis neskirtas viešumai, todėl išsakytos mintys perteikia autoriaus vidinius išgyvenimus.

Ištrauka iš dienoraščio: […] Suėdė nemaža mano sveikatos pašalinimas manęs iš Marijampolės gimnazijos už revoliucinį nusistatymą 1905 ir 1906 m. gale ir sėdėjimas savaitės Marijampolės kalėjime 1906 m. vasarą. Jau belankydamas „Saulės“ kursus buvau kartą taip nusilpęs, kad iš nuovargio ir persidirbimo, kad reikėjo mėnesį namuose ilsėtis. Pagaliau nemaža jėgų atėmė ir mokytojavimas Skuode, Sedoje ir Vytogaloj, kame vienur ir kitur, be pamokų mokykloj, dar dirbau ir vakarais, mokydamas savo bute mokinius lietuvių kalbos (Skuode) arba nemokslius (Vytogaloj), ilgas vakaravimas su begaliniu skaitymu ir rašymu redaguojant „Mokyklą“ nuo 1909-1913 m. ir pagaliau, persekiojimas manęs už paskaitą 1913 m. Petrapily apie rusų mokytojų darbus Lietuvoje, šnairavimas į  mane iš visų mano giminių ir draugų pusės; po to įvykio bastymasis Didžiojo Karo metu po Rusus, Sibirą, Japoniją, Ameriką ir pagaliau dalyvavimas kovoj dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo 1919 m. pradžios ligi 1922 m. kai man teko be paliovos važinėti su agitacinėmis prakalbomis, su pirmos paskolos bonais ir su Šaulių organizavimo reikalais ir, pagaliau fronte su lenkais. Prieš Didįjį Karą buvau jau išmokęs tausoti savo sveikatą ir ja rūpintis, bet pastaraisiais 4 metais tas pamiršta ir tik dabar man ši liga vėl priminė. Bet svarbiausia šios mano ligos priežastis – tai Kauno Komendanto krata pas mane mano bute 9 birželio 1922 m. Ta krata man buvo suduotas mirtinas smūgis. Aš sunkiai gimdžiau su kitais Lietuvos laisvę nuo 1905 metų, kad, pagaliau, ta laisvė ir tos laisvės įstaiga man smeigtų peilį į širdį – kieno tas darbas ta krata, ar ji Šaulių Centro Valdybos narių, ar Užsienio Reikalų Ministerio, ar pačio Komendanto darbas, man vis tiek, bet faktas palieka faktu. Man padaryta žaizda, kuri gyvenime niekada neužgis.

Sveikatai pagerėjus M. Šalčius vėl įsisuko į valstybės ir visuomeninio gyvenimo sūkurius: dirbo spaudos baruose, studijavo Lietuvos universitete ekonomiką, dirbo Vidaus reikalų ministerijos informacijos ir propagandos biure, steigė PEN klubą, po to – Turizmo sąjungą. Daugiau kaip vienerius metus (1925-1926 m.) ėjo Šaulių sąjungos pirmininko pareigas. Akivaizdu, kad dirbo daug ir įvairiose srityse. Gabumų ir organizacinių gebėjimų daugelis galėjo jam pavydėti. Vėliau jis pasirinko keliones, todėl ir mūsų laikais jis išliko žmonių atmintyje kaip, ko gero, žymiausias lietuvis keliautojas.

Antra, Matas Šalčius yra pavyzdys, rodantis, kaip galima tarnauti Tėvynei atsidūrus toli nuo jos. Antai Pirmojo pasaulinio karo metu apsistojęs Jungtinėse Amerikos Valstijose 1916 m. organizavo Lietuvių dieną, kurios metu rinko aukas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kaip rašė Karolis Račkauskas-Vairas, „amerikiečiai galėjo pasigerėti Šalčiaus darbingumu ir sugebėjimu organizuoti. Spaudai ir organizacijoms padedant, per 3 savaites pavyko suorganizuoti ligi 400 skyrių įvairiose Amerikos lietuvių naujokynuose. Plačiu mastu ėjo pasiruošimas Lietuvių Dienai ir tiems pasiruošimams vadovavo Matas Šalčius. Lietuvių dienos pasisekimas didelia dalimi buvo Šalčiaus pasidarbavimo dėka. Lietuvių diena Amerikoje davė nukentėjusiems nuo karo 230 000 dolerių. JAV Raudonasis Kryžius pridėjo tiek pat prie surinktos sumos“.

Kai 1929 m. Šalčius kartu su A. Poška išvyko motociklu į kelionę aplink pasaulį, jis neatsiribojo nuo savo tautos ir valstybės reikalų. Kelionės metu jis sutiko tolimose šalyse daug išeivių iš Lietuvos. M. Šalčius rašė: „Keliaudamas aš visur užtikau tris daiktus: žvirblį, žydą ir lietuvį. Mūsų lietuvių aš užtikau net tokiose šalyse kaip Bulgarija, Pietų Slavija, Graikija, Egiptas, Palestina, Indija, Sijamas, Java, Filipinai. Didesnės jų kolonijos yra Irane (Persijoje), Kinijoje – Šanchajuje ir Mandžiūrijoje (Harbine), Australijoje (Sidnėjuje), Pietų Afrikoje. Iš pirmiau man teko pažinti lietuvius išeivius ir jų gyvenimą Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje. Apie mūsų išeivius galima pasakyti, kad jie beveik visur vargsta ir gyvena blogose sąlygose, be globos, apginties ir organizacijos“. 

M.Šalčius stengėsi padėti tolimose kraštuose vargstantiems lietuviams. Pavyzdžiui, apsistojęs Tebrize norėjo, deja, nespėjo, įkurti Irano (Persijos) lietuvių draugiją, Šanchajaus lietuviams surengė Vasario 16-sosios minėjimą. Šanchajuje įsikūrusiems išeiviams iš Lietuvos siekė padėti iš Kinijos emigruoti į Pietų Afriką, kuomet Japonija pradėjo karinius veiksmus Kinijoje. Dėjo pastangas įsteigti Harbine konsulatą ir tuo tikslu rašė laiškus Lietuvos aukštiems valdininkams. Dalis lietuvių ten gyveno kaip atsiskyrėliai ir nežinojo, kas vyksta Lietuvoje. Pvz., 1932 m. vienas Kinijoje gyvenantis lietuvis pasididžiuodamas rodė Matui lietuvių kalba atspausdintą knygą, berods, maldaknygę. Tačiau tai darė apdairiai, kad to nepamatytų Rusijos buvę žandarai, nes… nes juk spauda lietuvių kalba yra uždrausta! Belieka tik priminti, kad spaudos draudimas lietuviškais rašmenimis buvo panaikintas dar 1904 m., bet jis 1932 m. dar gyveno baimės apimtas.

Matas Šalčius. Knygios „Svečiuose pas 40 tautų“ viršelis.

Kelionės metu Šalčius daugelyje valstybių skleidė žinią apie Lietuvą ir Vilniaus krašto okupaciją. Tuo klausimu rašė straipsnius įvairių kraštų laikraščiuose, akcentavo tą klausimą bendraudamas su užsienio spaudos darbuotojais ar kitų valstybių politikais, skaitė paskaitas tuo klausimu. Ir ne vienoje valstybėje patyrė Lenkijos diplomatų persekiojimą. Kai kuriais atvejais jiems pavyko sutrukdyti Šalčiui organizuoti viešas paskaitas dėl atplėšto Vilniaus krašto.

Vienas iš įdomiausių jo Vilniaus vadavimo projektų buvo parengtas viešint Indijoje. Kartu su vienu Bombėjaus milijonieriumi dr. Nairu buvo sutarta, kad jis finansuos budistų misiją į Vilniaus kraštą. Prieš tai ketinta išversti vieną svarbiausių budizmo veikalų „Dhammapada“ į lietuvių kalbą ir ją platinti tarp Vilniaus krašto lietuvių. Buvo sumanyta, kad sąmoningi lietuviai turėjo būti iš anksto informuoti ir jie turėjo šlietis prie atvykusios budistų misijos. O kai tai bus visiems matoma, tuokart ketinta kreiptis į Vatikaną su prašymu imtis priemonių, kad Vilniaus krašto lietuviai nebūtų lenkinami per bažnyčias, nes neva dėl to lietuviai atsisako katalikybės ir masiškai pereina į budizmą.

Kelionės metu M. Šalčius bendravo su iškiliomis asmenybėmis ir eiliniais žmonėmis. Pasakojo jiems apie Lietuvą, jos kultūrą ir politiką. Iškiliausias iš jų buvo Indijos lyderis Mahatma Gandis, kuris perdavė Lietuvai nuoširdžiausius linkėjimus. Indus ypatingai domino tas faktas, kad sanskritas ir lietuvių kalba turi panašumų. Todėl kažkuris iš indų pašmaikštavo sakydamas, kad „pasirodo, trys milijonai lietuvių gyvena Indijoje, o maždaug 360 milijonų lietuvių – Indijoje“. Jis bendravo su Rabindranatu Tagore, Filipinų kovotoju už nepriklausomybę generolu E. Aguinaldo, Tailando princu Bidija Karana, Birmos sukilėlių vadu Saja San, Kinijos maršalo Čan kai ši svainiu Sunga ir kt.

Nemažiau tuo požiūriu reikšminga buvo jo kelionė į Pietų Ameriką, kur 1936 m. išvyko vienyti ten gyvenančius lietuvius.

Kaip jam sekėsi Pietų Amerikoje? Pasiremsiu Veronikos-Verkaitės Laurinavičienės laišku, rašytu M. Šalčiaus artimiesiems po jo mirties. Ji buvo greta keliautojo paskutinėje jo sumanytoje kelionėje iš Ugnies Žemės per Pietų ir Šiaurės Ameriką, Aliaską ir Sibirą iki Kauno. Minėta moteris buvo greta jo paskutinėmis gyvenimo valandomis, kuomet jo gyvybė užgeso 1940 m. Bolivijos ir Brazilijos pasienio miestelyje Guajaramirime.

Ištrauka iš Veronikos Verkaitės-Laurinavičienės laiško:

1936 m. kovo 19 d. Matas Šalčius atvyko Argentinon Buenos Aires. Lietuviškąjai visuomenei jo atvykimas padarė labai didelio įspūdžio ir laukė kaip kokio išganytojo. Bet deja, nuo pat pirmos dienos prasidėjo jo persekiojimas ir intrigos daugiausia vedamos pasiuntinybės sekretoriaus Br. Blavieščiūno. Šis net skundė Matą Argentinos valdžiai kaip sovietų agentą, nors Matas ir gyveno Pasiuntinybės rūmuose. Tais pačiais metais Pasiuntinybė ir DULR skatinamas išleido savaitraštį „Išvien“. DULR pasižadėjo duoti lėšas, o Pasiuntinybė moralinę pagalbą. Tačiau Matas tikrumoje leido savo lėšomis. DULR buvo pasižadėjusi grąžinti, bet taip Matas ir nesulaukė. Leisdamas laikraštį Matas taip nusigyveno, kad neturėjo nė už ką pavalgyti. Pasiuntinybė reikalavo, kad laikraštis išeitų laiku. Šitoks vargingas darbas pakirto jo sveikatą. Apsirgo smarkiu inkstų uždegimu. Buvo reikalinga operacija, bet pasiuntinybė atsisakė padėti. Tuo laiku gen. Nagevičiui buvo Matas apšmeižtas iš paskutiniųjų. Kuomet po operacijos gulėjo beveik mirties patale pasiuntinybės rūmuose visų apleistas, tada pasišaukė mane. Pirmą valandą nakties mano vyrui protestuojant nuvykau jo gelbėti. Pinigų Matas neturėjo, tada turėjau ieškoti būdų, kad nupirkti jam vaistų ir kitų reikalingų daiktų. Nors vėliau sužinojome, kad DULR būk tai tam tikslui pasiuntė pinigus, bet Matas jų negavo.

Būtų galima prisiminti daugybę M. Šalčiaus nuveiktų Tėvynės labui darbų, už kuriuos jis negavo nei cento. Dirbo iš idėjos. Pasiremsiu dar kartą Antano Poškos išsakytais žodžiais:

Turėdamas nepaprastą iniciatyvą, retus gabumus darbui, drąsą ir nenugalimą pasiryžimą, Matas nepadarė karjeros, nesusikrovė turtų. Buvo tikras patriotas. Visa širdimi aukojosi Tėvynės laisvei ir gerovei. Šioje srityje jo principai buvo nepajudinami ir jokių kompromisų jis nežinojo. Aplinkybėms keičiantis, nekeitė savo įsitikinimų. Atkakliai kovojo su blogiu, nepailstamai kėlė į viešumą negeroves, kritikavo jas. Todėl teko dirbti visą gyvenimą be didesnių atlyginimų, paaukštinimų tarnyboje, apdovanojimų. Dirbo jis Tėvynės labui ne nustatytomis valandomis su kelionpinigiais ir dienpinigiais, bet labai dažnai neturėdamas net duonos.

Trečia, Matas Šalčius – tolerancijos ir bendravimo su kitų kultūrų žmonėmis pavyzdys.

Iš 1934-35 metų M. Šalčiaus paskaitos per Kauno radiją (radiofoną).

Mano perkeliautose kraštuose teko matyti visokių kultūrų ir civilizacijų. […] Dažnai pasitaiko, kad aukštesnės civilizacijos tauta turi mažiau vidujinės kultūros, o visai menkai civilizuota tauta turi daugiau vidujinės kultūros. Aš gavau įspūdžio, kad vadinamosios “laukinės“ tautos yra geresnės svetimam žmogui, negu vadinamosios vakarų civilizuotosios. Kurdai, turkomanai, uzbekai, aviganiai ar afganistaniečiai ir mongolai Europoje yra laikomi „baisiais“ žmonėmis. Bet pabuvęs jų tarpe ilgesnį laiką, radau, kad jie yra žmoniški, vaišingi, linksmi, ramūs viduje žmonės. Jie labai atskiria ir numano, kas ateina pas juos be užpakalinių minčių, su atvira širdimi, be noro juos išnaudoti ar jiems pakenkti. O jei pas juos atvyksta kitų šalių žmonės apsiginklavę iki dantų, niekina juos, tyčiojasi ir įžeidžia juos tų jie gali ir gyvų nepaleisti.

Bendrai galiu pasakyti, kad žmonės gali būti skirtingų odos spalvų, kalbų, tikybų ir papročių, bet jų širdis yra vienoda. Visi žmonės ir visur nori būti gerbiami ir mylimi. Visi atskiria blogą ir gerą elgesį su jais. Visur žmonės įsižeidžia, jei įžeidi tai, kas jiems šventa. Smarkiausiai žmonės kovoja dėl jų asmens niekinimo ir įsitikinimų ir jausmų įžeidimo.

Jo geranorišką požiūrį į kitus kraštus ir žmones atspindi 6 tomų knyga „Svečiuose pas 40 tautų“, kurioje aprašyti kelionių įspūdžiai.

Ką sako vien knygos skyrių pavadinimai:

Kultūringų slavų žemė – Čekoslovakija

Susisielojusi Austrija

Skausmo šalis Vengrija

Įvairi Pietų Slavija

Darbščioji Bulgarija

Saulėtoji Elada

Aukso obuolių šalis – Palestina

Slėpiningoji Indija

Pažangusis Siamas

Nelaimingoji Labo Ryto šalis – Korėja

Filipinai – Mažoji Amerika Azijoje

Taurių bastuoklių šalis – Mongolija

Jo nuostatos atsiskleidžia jo laiškuose, rašytuose žmonai. Be galo įdomu juos skaityti. Štai viename iš jų rašo (Bombėjus, 1930 m. sausio 30 d.):

Aš esu visa siela ir kūnu visuomet mūsų brangios Lietuvos žmogus, bet aš tuo pat metu esu ir viso pasaulio žmogus. Man nesvarbu, kur gyventi Azijoj, Afrikoj, Australijoj, Amerikoj ar Europoj. Man svarbu, kad aš gyvenčiau ten ir tai, iš kur geriau galėčiau pasiekti savo tikslo. Todėl Jūs mano brangutėlės nespręskite taip klausimo, kur bus mano namas svetimijoj, kur aš apsistosiu – man vienas tikras namas tėra Lietuva, o svetimijoj visur lygus namas.

Matas Šalčius yra pavyzdys, rodantis, kaip svarbu yra mokytis kalbų. Visuomet stengdavosi išmokti kaip galima greičiau bent kelis žodžius vietos kalba ir juos pavartoti bendraujant su vietos žmonėmis. Tai pasitarnaudavo tiesiant pasitikėjimu grįstus tiltus su įvairių valstybių gyventojais. Laiškuose įtikinėjo, kad dukros turi mokytis kalbų, nes tai yra labai vertinga.

Matas Šalčius

Su keliautojo dukra Raminta Šalčiūte-Savickiene kitados bandėme skaičiuoti, kiek jis mokėjo kalbų. Dabar ir nepamenu, kiek jų tuo metu buvome priskaičiavę. Tuo klausimu galiu tik išsakyti savo įžvalgą. Matas Šalčius be abejo, mokėjo daugiau kalbų nei Antanas Poška. O Antano Poškos esu klausęs „Kiek jūs kalbų mokate?“. Jis parodė į savo kambaryje ant stalo stovintį radijo imtuvą VEF ir sako: „vakare, kai atsiguliu, pasiimu radijo imtuvą ir klausausi įvairių radijo stočių. Kartais pasitaiko, kad kai kurių kalbų aš nesuprantu…“. Po kelių akimirkų pridėjo: Šiaip daugiau ar mažiau kalbu ir suprantu 14 kalbų!

Ketvirta, paliesiu mažiau žinomą temą, kurį Mato šeima ir kiti artimieji gerai žinojo, tačiau gal tik vienas kitas iš visuomenės. Kas paskatino M. Šalčių tiek daug keliauti? Be abejo, jis norėjo pažinti tolimus kraštus. Tačiau buvo ir kita priežastis. Išvykti į keliones jį skatino susiklosčiusi nepalanki atmosfera, t.y. Lietuvoje nuolat rezgamos intrigos, pavydas, pataikavimas, apkalbos ir pan. Savo laiškuose žmonai ar kitiems šeimos nariams jis nuolat primena apie patirtas nuoskaudas. Jis rašo apie tai, kad jo nuopelnai steigiant Šaulių sąjungą atiteko Vladui Putvinskui, kad jis yra skundžiamas valstybės prezidentui Antanui Smetonai, kad kiti jam pavydi ir todėl siekia sumenkinti, pasiglemžti jo nuopelnus ir t. t. Jis įvardija kai kurių leidinių redaktorius, kurie jam keršija ir nespausdina jo straipsnių. Todėl jis žmonai laiškuose įrodinėjo, kad kitose šalyse galįs pasitarnauti Lietuvai daugiau nei būdamas Lietuvoje. Tokį sprendimą jis buvo priėmęs. Daug kartų ragino savo žmoną atvykti į kurią nors Azijos ar Pietų Amerikos šalį, ten įsikurti ir ramiai gyventi. Gyventi ten, kur nėra piktų liežuvių, tiek daug pavydo. Dėl to jį žavėjo Rytų kraštai.

Reikia pasakyti, kad jis užsienio lietuvių bendruomenėse įžvelgė taip pat daug nesantaikos ir pavydo. Jis sakė: „ta energija, kur leidžiama vaidams ir šmeižtams, jei būtų sudedama į rimtą darbą, tai mes lietuviai išeivijoje būtume geriausiai organizuota išeivija. Brangūs žmonės išeivijoje yra tie, kurie pradėję tik su savo stipriom lietuviškom rankom patys geriau įsikuria ir paskui kitiems padeda“.

Beje, tą patį apie lietuvius man yra sakęs ir Antanas Poška (pasakojo, kad sovietų lageriuose susidūręs su tuo reiškiniu).

Penkta,  Asmeniškai man M. Šalčius yra pavyzdys, kaip reikia branginti ir saugoti asmeninio pobūdžio laiškus, nuotraukas, dokumentus ir kitą medžiagą. Saugoti sau, savo artimiesiems ir valstybės istorijai.

Iš dukros Aušros Šalčiūtės atsiminimų:

Atsimenu kaip laukėme grįžtančio iš kelionės tėvo, sukišę nosis prie stiklo. Koks buvo džiaugsmas, kai prie mūsų namo, Minties Rato gatvėje, sustojo mašina ir iš jos išlipo liesas, gerokai įdegęs ir praplikęs tėvas. Iš mašinos buvo iškelta keletas apdaužytų lagaminų ir didelis rytietiškas patiesalas. Mes sveikinomės ir laukėme dovanų, bet tėvo kelionės kraitis buvo sukrautas jo kabinete.

Sekančią dieną, atvėrus lagaminus, išvydome daugybę pageltusių rankraščių, užrašų knygelių, įvairių džiovintų sėklų, molinių lentelių ir popieriaus lapų, prirašytų nesuprantamais ženklais. Tai buvo visas jo turtas. Jis jomis gėrėjosi, liepė jas saugoti“

Papildysiu: pvz., jis išsaugojo mano gimtojo Vytogalos kaimo pradžios mokyklų mokinių palinkėjimus jam išvykstant iš Vytogalos prieš pirmą pasaulinį karą. Tarp tų palinkėjimų ir mano senelio brolių bei dab. Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus senelio rašyti linkėjimai, piešiniai. Grįždamas iš keturis metus trukusios kelionės (1933 m.) jis parsigabeno daugybę bilietų ir kt. medžiagos. Tarp jų – bilietą kelionės traukiniu iš Šanchajaus į Nankiną (bilietas-brošiūra). Kelionės metu jis kaupė savo rašytų laiškų Lietuvos pareigūnams kopijas. Todėl iš jų galime daug ką sužinoti. Išsaugojo Santaros partijos programą vykstant rinkimams į Steigiamąjį Seimą (buvo tos partijos narys). Kitąmet bus pažymimas Steigiamojo Seimo šimtmetis. Išsaugojo daugybę dalykų (Mahatmo Gandžio linkėjimus Lietuvai), kas šiandien turi didelę vertę.

Glaustai priminęs jums apie Matą Šalčių, noriu pasidžiaugti, kad jo atminimas puoselėjimas Prienuose. Ši diena – akivaizdžiai tai liudija. Jis tikrai yra vertas pagarbos ir atminimo, nes dirbo Lietuvos labui ne dėl gaunamo darbo užmokesčio, ne dėl lengvatų ar valstybės premijų bei medalių. Tuo labiau turėtume jam atiduoti pagarbą, kadangi jo palaikai ilsisi ne Lietuvoje, o tolimoje Bolivijoje, kur neišliko jo net jo kapo (2005 m. pakabinta atminimo lenta galbūt netoli jo amžino poilsio vietos).

Grįžkime prie 1923 m. Mato Šalčiaus išsakytos minties: „Visas jėgas pašvenčiau šalies švietimui ir laisvei“. Tolimesnis ir beveik dar du dešimtmečius trukęs jo gyvenimas tik įrodo, kad jis liko ištikimas savo gyvenimo tikslui. Tik pastangos šviesti ir stiprinti Lietuvos žmonių laisvę įgavo kitas formas.

Informacijos šaltinis – voruta.lt

Prienai, 2019-05-17

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai kai kas šventė vadinamą Pergalės dieną, kiti gi – Europos dieną. Bet mes prisiminkime keletą istorinių to laikmečio įdomybių.

Karas Europoje baigėsi be Hitlerio, kuris netrukus kapituliuosiančią Vokietiją buvo palikęs jau balandžio 30-ąją. Suprantamas džiaugsmas užplūdo žmones – nuo sovietinių platybių iki atokiausių pasaulio kampelių.

Vengęs mobilizacijos tėvas pagaliau buvo sučiuptas ir aprengtas radonosios armijos uniforma, bet, dvi savaites pavežiojęs vežimu maisto produktus kažkur Vengrijoje, per patį obelų žydėjimą grįžo, ir namuose tvyrojo šventiška nuotaika. Į Pergalės minėjimus miestelyje jis neidavo, o netrukus sėdo 8 metams už kolektyvinę vietinio stribo egzekuciją kaimo vestuvėse…

Toks tas pokaris.

Keista meilė islamui

O grįžtant prie nacių lyderio, apie kurį prirašyta daug visokių fantazijų, reikia prisiminti, kad jis, kaip ir kone visi tironai, turėjo visokių keistenybių ir potraukių. Štai Adolfas Hitleris mėgo muziką, gerai piešė, ypač natiurmortus, liejo akvarelę, labai bijojo kraujo ir iš tiesų gyvenime nėra nužudęs žmogaus, tačiau jo paveiksluose daug raudonos spalvos. Tiesa, kaip rašė jo intymus bičiulis Augustas Kubičekas (August Kubizek) 1953 m. išleistoje prisiminimų knygoje „Adolfas Hitleris: mano jaunystės draugas“ (Adolf Hitler, mein Jugendfreund), jis buvo linkęs į vienalytę meilę, šiandien sakytume, buvo gėjus, negalavo impotencija ir vengė nesėkmių su moterimis.

Adolfas Hitleris. Scanpix nuotr.

Beveik prieš ketverius metus rašėme, kad be to fiureris uoliai studijavo Rytų filosofiją, o 1939 m. paskutinio Nepalo karaliaus, nuversto 2008 m., seneliui padovanojo ištaigingą „Mercedes-Benz“, kuris prieš 5 metus suremontuotas ir eksponuojamas karališkuose rūmuose. Fiureris 1935 m. įkūrė SS pavaldžią organizaciją „Ahnenerbe“ („Protėvių paveldas“) ir išsiuntė ekspedicijas į Indiją ir Nepalą, kad filosofiškai pagrįstų arijų išskirtinumo teoriją. Ši teorija virto kraupia praktika – holokaustu („visišku sunaikinimu“), nors teigiama, kad pats Hitleris turėjo žydiško kraujo ir, kaip rašoma jauno amerikiečių mokslininko Bryano Marko Riggo knygoje „Hitlerio kareiviai žydai…“, fiurerio tarnyboje buvo apie 70 aukšto rango žydų kilmės karininkų ir tarnautojų…

Ir tai dar ne viskas. Pažvelkime į dar vieną A. Hitlerio keistenybę – jo norą tapti musulmonu. Jaunystėje jis buvęs prisiekęs katalikas, vėliau savo asmeniniam architektui Albertui Špėjeriui (Albert Speer) skundėsi: „Mūsų nelaimė yra ta, kad pasirinkome neteisingą religiją. Kodėl tai turi būti krikščionybė, įtvirtinanti nuolankumą ir neryžtingumą?“ O štai islamas – tikrų vyrų religija (Männerreligion). Islamo kariai patekdavo į rojų kartu su savo vadais (guru) ir vyno upėmis, ir tai, anot fiurerio, labiau atitiko „vokiškąjį temperamentą“, negu „žydiškas niekšingumas ir popų plepalai“ krikščionybėje.

Turkiškasis dėmuo Hitlerio biografijoje

Laikraštis „The Wall Street Journal“ mini Jeruzalės instituto istorijos profesoriaus Štefano Iricho (Stefan Ihrig) 2014 m. pasirodžiusią knygą „Atatiurkas nacių vaizduotėje“ (Atatürk in the Nazi Imagination), kurioje tvirtinama, kad Hitleris pavyzdžiu kėlė Turkiją. Tiesa, iš pradžių jo surengtą Alaus pučą 1923 m. įkvėpė prieš metus įvykdytas Benito Musolinio (Benito Mussolini) žygis į Romą, bet dar daugiau – Jaunųjų turkų revoliucionierių (Jön Türkler) iššūkis Konstantinopoliui 1908 m., sukėlęs galutinį Osmanų imperijos žlugimą ir Balkanų karą.

Po 1917 m. Rusijos revoliucijos atsigavę Osmanų imperijos likučiai sudarė sutartį su Vokietija, bet netrukus turkai buvo sumušti ir patyrė didelius nuostolius. Tačiau Kemalio Atatiurko dėka ji sugebėjo pakilti iš pažeminimo, grąžino prarastas Sirijos teritorijas bei Dardanelų sąsiaurio kontrolę. Tas pakilimas labiausiai žavėjo Hitlerį, ir Turkiją jis laikė „šiuolaikinės klestinčios etnonacionalinės (völkisch) valstybės“ modeliu, o nacizmo ir islamo sąjungoje įžvelgė pasaulio ateitį. Žinoma, visa ši draugystė buvo nukreipta prieš bolševizmą ir žydus.

Grynakraujis arijas – musulmonas

Nežinia, ar pats fiureris kada nors iš anksto galvojo priimti islamą. Bet prieš II pasaulinį karą nacistų dėmesys buvo sutelktas ir į Iraną. Jie stengėsi, kad šiitai būtų patraukti Vokietijos pusėn. Iraniečiai buvo paskelbti „grynakraujais arijais“, ir nacių SS rasių valdyba leido tuoktis vokietėms su Irano politinio, karinio ir ekonominio elito vyrais. Vokiečių propagandistai net paleido gandus, kad Hitleris neva gimė su žalia juosta aplink juosmenį (tai pripažintas musulmoniško šventumo ženklas) ir yra laukiamas imamas Mahdi – pagal šiitų kanonus būsimas 12-as imamas – pranašo Muhamedo įpėdinis, kuris po pasaulio pabaigos ateis vadovauti musulmonams ir atkurs teisingumą ir gerovę Žemėje.

Galų gale jie tvirtino, kad Hitleris priėmęs islamą ir net pasirinkęs Geidaro vardą. Tiktai Irano lyderis šachas Reza Pehlevi (Reza Shah Pahlavi (1877–1944), valdęs Iraną nuo 1925  iki 1941 m., neužkibo ant tokios propagandos kabliuko, nors 1933 m. Berlyne pats sėmėsi nacistinių idėjų. Jis neskubėjo sudaryti sąjungos su naciais, tad jie šachą ketino likviduoti (1941 m. rugpjūtį sovietų ir britų kariuomenei okupavus Iraną, šachas atsisakė sosto, emigravo ir po trijų metų mirė Johanesburge).

Tad islamo pasekėjų akyse Hitleris jau buvo tapęs musulmonu. Tačiau nei Irano šiitai, nei turkai nesusiviliojo nacių apžavais: 1944 m. kaškajų (pietų tiurkų) lyderis Nasyr-chanas (Nasir Khan Qashqai) pripažino britų valdžią, išdavė jiems nacių agentus, o turkams, kuriems po pergalės prieš SSRS fiureris žadėjo laisvę ir nepriklausomybę, pagal Heinricho Himlerio (Heinrich Himmler) planus, buvo numatytas „perauklėjimas“, pavyzdžiui, į budistus, gi ne tiurkų tautoms – į „Biblijos tyrinėtojus“.

Vis dėl to musulmonai Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo abiejose fronto pusėse, bet tik tarp nacistų ir islamistų buvo politinis-dvasinis ryšys, užmegztas Hitlerio pastangomis. Kalifas – visų musulmonų religinis vadovas – buvo vadinamas „tikinčiųjų fiureriu“, o Musulmonų brolijos Berlyne propagandistas Mahomedas Sabri (Mahomed Sabry) savo knygoje „Islamas, judaizmas, bolševizmas“ (Islam, Judaism, Bolshevism), išleistoje 1938 m., rašo, kad tik tampri draugystė su naciais išgelbės pasaulį.

Jau 2015 m. rašant šias eilutes, tarsi kurtus anų laikų aidas atskriejo pranešimas apie buvusius islamo lyderių ir Hitlerio ryšius. Juos priminė ne kas kitas, o Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahas (Benjaminas Netanyahu), pareiškęs, kad Hitleris neplanavo naikinti žydų, kol 1941 metais Berlyne nesusitiko su palestiniečių nacionalistu, Jeruzalės didžiuoju muftijumi Hadžu Aminu Huseiniu (Haj Amin al-Husseini). Tiesa, politikas paneigė, kad taip ketino pateisinti nacių vadovą, bet sykiu patvirtino glaudžius nacistų santykius su musulmonų elitu.

Kaip ten bebūtų, nacių ir musulmonų ryšius suardė anglų ir rusų žvalgyba, taip bent rašo šių šalių istorikai. Bet mums įdomu vienas – tautinis – šių santykių aspektas.

Yra atsektas “lietuviškas” karo laikų pėdsakas Irane.

Nacių agentas – lietuvis

Trečiasis reichas islamu susidomėjo nuo Hitlerio atėjimo į valdžią. Artimuosiuose Rytuose veikė organizacijos, kurios kvietė į kovą ne tik su kitatikiais, bet ir su anglais, komunistais ir žydais. Ypatingo nacių dėmesio susilaukė Iranas. Mat, jau pats šalies pavadinimas avestų kalba reiškia „arijų kraštas”, kitaip sakant, išrinktųjų valstybė. Šachas Reza Pechlevis dar 1934 m. Persijos pavadinimą pakeitė į Iraną. Hitleriui tai patiko. Iraniečiams reiche buvo suteiktos beveik tokios pat teisės kaip ir arijams vokiečiams.

Irano kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau prieš pat karo pradžią šachas Pechlevis paskelbė neutralumą ir nesutiko palaikyti Trečiojo reicho pusės. Kaip rašė portalas Islam-today.ru, 1941-ųjų birželio pradžioje nacių žvalgybos admirolas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canaris) atvyko į Teheraną organizuoti šacho likvidavimo jam priešiškos kaškajų (pietų tiurkų) genties rankomis, o po dviejų metų jų kontroliuojamoje zonoje išsilaipino vokiečių desantas, kuriam vadovavo tuomet 52 m. sulaukęs buvęs gestapo vadas Kaune oberšturmfiureris Martynas Kurmis (Martin Kurmis). Jis buvo specialiai parengtas jo vardu pavadintai operacijai „Martin“ paties tuo metu jau pagarsėjusio žvalgybininko Oto Skorcenio (Otto Skorzeny).

M. Kurmis buvo gimęs 1891 m. Kretingoje (vok. Crottingen arba Adlig Crottingen). Jis jau buvo dalyvavęs vadinamojoje Klaipėdos krašto byloje, bandęs 1934 m. įvykdyti voldemarininkų perversmą prieš A. Smetoną, o, kai į Lietuvą atėjo naciai, tapo Kauno gestapo viršininku ir vėliau kartu su kitais voldemarininkais dalyvavo siekiant nuversti Laikinąją Vyriausybę.

Nikolajaus Luzano knygoje „SMERŠ‘o paslaptis“, skirtoje aprašyti rusų žvalgybininkų nuopelnams Artimuosiuose Rytuose, teigiama, kad M. Kurmis iš pradžių buvo eilinis „abvero“ agentas Baltijos šalyse, o kai sovietai įžengė į Klaipėdą, tapo nelegalu ir paskui paprastu žvejybiniu laiveliu perplaukė į Vokietiją. Čia įstojo į nacionalsocialistų partiją, o dar po metų buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi, gi 1942 m. spalį buvo permestas į Pskovą pagal SS operatyvinės grupės padalinio „Zeppelin“ (Sonderkommando unternehmen Zeppelin) planą, kurio viena iš užduočių – nužudyti Staliną. Čia jis rengė vokiečių diversantus ir žvalgus, bet netrukus buvo atšauktas į Berlyną, kur pateko į savo tiesioginio viršininko oberšturmbanfiurerio Hainso Grafės (Heinz Gräfe), buvusio Rytų Prūsijos gestapo vado, lydėjusio Hitlerį Klaipėdoje 1939-ųjų sausį, internavusio A. Smetoną Eitkūnuose 1940-ųjų birželio 16 d., po metų padėjusio vokiečių administracijai likviduoti Lietuvos laikinąją vyriausybę, komandą. H. Grafė žuvo aviakatastrofoje netoli Miuncheno 1944-ųjų sausio pabaigoje.

Prie jo prisišliejo gestapo leitenantas M. Kurmis, kuris buvo susijęs su Birželio sukilimu. 1941 m. birželio 26 d. iš Kazio Škirpos buto Berlyne pasiėmęs Stasį Raštikį kartu su savo viršininku išskrido į Kauną „tvarkyti lietuvių sukilimo reikalų“. Čia veikęs jezuitų bažnyčios atkūrėjas Johanas Kipas (Johann Kipp) ir vyskupas Vincentas Brizgys buvo įgalioti paruošti raginimą sukilimo dalyviams išlikti lojaliems vokiečių administracijai, „laikytis ramiai ir su pasitikėjimu tęsti savo darbus, be baimės, kad jie būtų kieno nors skriaudžiami“. Kitaip sakant, buvo siekiama numarinti Birželio sukilimą, kad jis, padėjęs atblokšti sovietinius okupantus, vėliau nevirstų pasipriešinimu vokiečių okupacinei valdžiai.

Iraniška M. Kurmio misija

Pavykus šiai operacijai, 1943 m. M. Kurmis buvo išsiųstas į Aušvicą kontroliuoti kalinių iš Kaukazo perkėlimo, o paskui – į Iraną užkirsti per Kaspijos jūrą ir šią šalį ėjusio sovietų kariuomenės aprūpinimo kelią, teisingiau – sprogdinti naftotiekius ir vandens perpumpavimo stotis.

Taigi, kaškajų zonoje Irane išsilaipinęs penkių vokiečių desantas, kuriam vadovo M. Kurmis, turėjo dar ir kitą misiją – pašalinti Hitleriui neparankų Irano šachą. Rusų autorių parengtoje knygoje „Trečiojo reicho diversantai“ rašoma, kad jis opoziciniam kaškajų šachui vežė dovanų – auksinį revolverį su užrašu ir auksinių monetų prikimštą sakvojažą… Vos tik nusileidęs, M. Kurmis iraniečių buvo sučiuptas, perduotas anglams, ir, 1944 m. pradžioje mėgindamas pabėgti iš Firuz-Abado kalėjimo ligoninės, šoko pro langą ir užsimušė. Teherano protestantų kapinėse iki šiol stovi nedidelis antkapinis paminklas. Jame užrašyta ir M. Kurmio mirties data – 1944 m. kovo 29-oji.

Istoriko Adriano Salivano (Adrian O’Sullivan) 2012 m. išleistoje knygoje „Slaptosios vokiečių iniciatyvos ir britų žvalgyba Persijoje (Irane)“ (German Covert Initiatives and British Intelligence in Persia (Iran), 1939-1945) apie vokiečių, britų ir sovietų žvalgybų susidūrimą Vidurio Rytuose rašo, kad M. Kurmis buvo nacių fanatikas, kad jo nemėgo pavaldiniai ir kitų vokiečių žvalgybų vadai, vykdę diversines operacijas ANTON arba MAMMUT, jis neturėjo pasitikėjimo net kaškajų bendruomenėje.

Rusų istorikai tvirtina, kad M. Kurmio misiją sužlugdė sovietų žvalgybininkai, Irane palaikę slaptus ryšius su anglais. Armėnas Gevorkas Vartanianas (slapyvardis – Amiras), kurio tėvai seniai gyveno šioje šalyje, gavo SSRS žvalgybos užduotį sužlugdyti 1943 m. Teherane rengtą nacių pasikėsinimą į JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos lyderius, bet kartu jo grupė niekais pavertė ir bandymą nužudyti Irano šachą.

Jaltos konferencija. Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS vadovai: Vinstonas Čerčilis, Franklinas Ruzveltas ir Josifas Stalinas.

Su M. Kurmio misija Trečiojo reicho dėmesys islamui nesibaigė. Šachas Pechlevis nebuvo pašalintas, dar 1941 m., Iraną okupavus britams ir sovietams, jis visą valdžią perdavė 32 metų sūnui Mohamedui Reza Pechleviui (Mohammad Reza Pahlavi) ir mirė 1944-ųjų liepą.

Iki pat savo kapituliacijos nacistai stiprino „penktąją koloną“ Irane, siekdami užsitikrinti žaliavų tiekimą reichui ir strategines pozicijas Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose. Apie tai išsamiai rašoma 2005 m. išleistoje Aleksandro Oriševo knygoje „Nacistinės Vokietijos politika Irane“.

Tačiau Hitlerio islamiškieji nusiteikimai ir racionali meilė šiitams išblėso tą vaiskią gegužės dieną.

2019.05.17; 08:35

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaukazas – ypatingas regionas. Įsispraudęs tarp dviejų jūrų, paskendęs aukštuose kalnuose, padabintas vešlių ir turtingų slėnių. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis priskiriamas Europai. Graikų mitologijoje Kaukazas buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.

Istoriškai tai kultūrinės, karinės, religinės ir politinės konkurencijos arena. Dėl pozicijų Kaukaze visą laiką kovėsi trys jėgos – Turkija, Iranas ir Rusija. Pastaroji regione įsigalėjo tik XIX a. viduryje, išvijusi kadžarų dinastiją, 131 metus valdžiusią Persiją. 

Čia ilgus amžius didžiulę įtaką turėjo įvairios imperijos, bet anksčiausiai – VII a. pr.m.e. – minima Armėnijos karalystė. 301 metais ji tapo pirma krikščioniška valstybe pasaulyje, bet musulmonams užėmus Iraną, regioną užėmė arabai, o 1045 m. Armėnijos emyratą užvaldė Bizantija. Žlugus Bizantijai 1204 m., galingiausia krikščioniška šalimi visuose Artimuosiuose Rytuose buvo Gruzija. Vėliau Kaukazą valdė turkai, mongolai, vietinė karalystės, Persija ir galiausiai Rusija.

Naujaisiais laikais, žlugus SSRS, 1991 m. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija – didžiausios Kaukazo teritorijos – tapo nepriklausomos, bet ir tuomet regionas neišvengė konfliktų ir karų: Kalnų Karabacho karas (1988–1994 m.), Osetinų-ingušų konfliktas (1989–1991 m.), Abchazijos karas (1992–1993 m.), Pirmasis Čečėnijos karas (1994–1996 m.), Antrasis Čečėnijos karas (1999–2009 m.) ir Pietų Osetijos karas (2008).

Ekspansinė Rusijos politika

Kone visi jie pažymėti vienu ekspansiniu ženklu: savo nagus prie jų prikišo Rusija. Iki šiol Maskvos propagandistai tvirtina, kad nuo seniausių laikų Rusija tik ginasi, tai yra, visuomet kariauja „šventą karą“. Anaiptol. Pasitelkę savo tradicinius sąjungininkus armėnus jie nuo Petro I laikų įgyvendina savo interesus šiame regione.

Žinomas istorikas profesorius Algimantas Liekis savo knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ (Mokslotyros institutas, 2016) skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidimuose“ pabrėžė, kad „Rusija, jos caras Petras I, matydamas, kad Kaukazą ir išėjimą į Pietų jūras gali dar negreitai laimėti ginklu, ėmė ieškoti sąjungininkų tarp pačios Osmanų imperijos tautų, ir čia perspektyviausiai atrodė armėnų tauta, taip pat kaip ir rusai krikščionys. Ji buvo susikūrusi mitą apie savo turėtą galingą valstybę ir senovinę didybę ir manė, kad geriausia sąjungininkė gali būti tik krikščioniškoji Rusija. Ypač viltingai į ją žiūrėjo Armėnų krikščionių bažnyčios hierarchai.

Algimantas Liekis. Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.

Dar 1701 metais armėnai, neradę paramos Europos šalyse, kreipėsi į Petrą I, ir nuo to viskas prasidėjo. Po trejų metų šios bažnyčios atstovas Izraelis Orius nugabeno į Peterburgą Popiežiaus tarpininkavimo raštą, kuriame prašė perimti armėnus caro globon ir visiškai remti kovoje su musulmonais. Netrukus pasirodė Petro I dekretai, kad armėnai gali atvažiuoti į imperiją be jokios baimės, įsikurti, gyventi, prekiauti. Iki tol jų Rusijos imperijoje išvis nebuvo.

Ilgai laukti nereikėjo: jau per 1722-1723 m. karą su persais Rusijos kariuomenė užvaldė Kaspijos jūros pakrantes ir daug azerbaidžaniečių miestų ir čia atkeldino armėnų krikščionis.

Paskui estafetę perima Jekaterina II, kurios įsakuose bylojama: „Leidžiame jums valstybėje naudotis ne tik visomis tomis teisėmis ir privilegijomis, kaip visi kiti pavaldiniai, kurie mūsų ir mūsų protėvių malone naudojasi, tačiau priedo ir papildomomis (ilgas sąrašas).“

Kaukazas tada dar nebuvo galutinai Rusijos imperijos dalis, vyko nuolatiniai kivirčai su Iranu ir Turkija. O štai azerbaidžaniečiai, kaip ir totoriai, Petrui I buvo lyg ašaka gerklėje. Reikėjo perkelti sau ištikimus pavaldinius, kad ir visą etnosą, bei sukurti forpostą, tarnaujantį imperijai.

Žurnalistas Leonas Jurša savo tyrime „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Vilnius, 2017) rašo, jog Petras I Šiaurės Azerbaidžane, o Jekaterina II Karabache ketino įkurti jai pavaldžią ir ištikimą armėnų valstybę, kad Rusija įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Jų pastangas tęsė Aleksandras I, o tai padaryti galiausiai pavyko Nikolajui I… Kitaip sakant, Rusijos carai žarijas puikiai žarstė kitų – pirmiausiai vasališkai atsidavusių armėnų – rankomis…

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

„Skaldyk ir valdyk“ su parankinių pagalba

Iš tikrųjų, nesantaikos grūdą tarp Kaukazo tautų pasėjo carinė Rusija, visą XIX a. pirmąją pusę plėtusi savo įtaką Kaukaze. Mokomajame portale Istorija.lt rašoma, kad, kovodama su Turkija, Rusija veržėsi į Šiaurės Kaukazą ir Užkaukazę. Ji teisino savo ekspansiją Kaukazo krikščionių globa bei gynimu, nors dauguma Šiaurės Kaukazo ir kai kurios Užkaukazės tautos buvo musulmonai. Kaukaze būta daug didelių ir mažų, stiprių ir nusilpusių karalysčių, chanysčių ir kitokių valstybės darinių. Kaukazas Rusijai buvo labai svarbus kaip užtvara derlingoms pietinėms stepėms ir Juodosios jūros uostams.

Šio amžiaus pradžioje Rusija prisijungė ir dalį dabartinio Azerbaidžano — Gandžos chanystę ir kitas žemes. 1805 m. kilo Rusijos karas su Iranu. Tai padėjo Rusijai užimti Azerbaidžano žemes. Ji prisijungė Karabacho, Sekino ir Širvano chanystes. Rusų kariuomenė užėmė Derbentą ir Baku, o 1806 m. prasidėjusio karo su Turkija metu — Suchumį ir kitus pajūrio miestus. Rusija greitai prisijungė visą Abchaziją ir sustiprino savo pozicijas Juodosios jūros Kaukazo pakraštyje. Pagal Bukarešto taikos sutartį (1812 m.) Rusijai atiteko jau anksčiau prisijungta Gruzija ir Abchazija.

Galutinai užvaldyti Kaukazą Rusijai nebuvo lengva. Karas su nedidelėmis Šiaurės Kaukazo tautomis truko beveik 50 metų ir buvo pavadintas Kaukazo karu (1817—1864 m). Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Sunkiausiai Rusijai sekėsi kovoti su Dagestanu ir Čečėnija. Šiaurės Kaukazo tautos atkakliai grūmėsi su rusų armija, negaudamos iš kitų šalių jokios paramos. Imamas Šamilis 1834 m. sukūrė gana stiprią Dagestano ir Čečėnijos kalniečių valstybę. Todėl Dagestanas ir Čečėnija priešinosi ilgiausiai. Bet ir ši galiausiai krito XIX a. viduryje.

Carinei, sovietinei ir putiniškai Rusijai lengviau įgyvendinti savo tikslus, kai atsiranda vietinių lyderių, netgi tautų, ieškančių prieglobsčio imperijose. Tokia buvo ir Armėnija, kuri, neturėdama jokio išėjimo į pasaulines jūras ir platesnes teritorijas, didžiuodamasi vien savo senąja praeitimi, ėmė vasališkai tarnauti stipresniajai jėgai. Jie iki šiol didžiuojasi sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų, jie ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, ir t.t. Bet tai tuščias pasididžiavimas.

Ar buvo armėnų genocidas?

Tragiškas istorijos pavyzdys – vadinamasis armėnų genocidas 1915 m. Dar ir šiandien gaji versija, uoliai skleista sovietmečiu, esą Osmanų imperija per kelerius metus, pradedant 1915 m. balandžio 24-ąją ir baigiant kokiais 1923 m., kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai, buvo išžudyta daugiau kaip pusantro milijono armėnų. Pagal JAV istoriką ir demografą, Turkų istorijos studijų instituto profesorių Džastiną Makkartį (Justin McCarthy), imperijoje tada gyveno 1,698 mln. armėnų tautybės žmonių.

1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat, Didžiajame (Pirmajame pasauliniame) kare Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o kur kas daugiau – apie 200 tūkstančių – carinėje Rusijos armijoje. Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino abiejose kariuomenėse tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje.

Tai armėniškoji versija, kuri tapo populiari visame pasaulyje ir netgi prilyginama holokaustui. Ypač daug pastangų čia deda sionistinės jėgos ir visokie žydų centrai, nuo seno konfliktuojantys su islamiškuoju, ypač šiitų (Iranas, Azerbaidžanas), pasauliu ir remiantys stačiatikių (Rusija, Armėnija) terpę.

Dėl genocido versijų susipriešinimo kilo nemažai diplomatinių skandalų. Vienas jų įsiliepsnojo 2012 m. tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyko aštrios diskusijos, o balandžio 24-ąją Barackas Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti NATO sąjungininkės Turkijos. Beje, jo nevartojo ir Donaldas Trumpas, šiemet sakydamas kalbą Kapitolijuje šios sukakties proga.

Užtat Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės). Turkija buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus. Iki 2012 m., kaip pranešė portalas www.tja.lt, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos. Deja, šis pripažinimas nei liepsnojančių regioninių konfliktų, nei paties genocido esmės neišsprendžia, o tik pagilina nesutarimus tarp konfliktuojančių ir diplomatinius santykius nutraukusių šalių.

Žudynes pradėjo armėnai…

Šiaip jau pats genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukomponavo kalbėdamas apie 1915 m. armėnų, graikų ir asirų genocidą. Armėnų genocido (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo prarasta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių, pasak mokslininkų, istorija yra kur kas sudėtingesnė, nei teigia armėnų pusė, sakanti, kad turkai tiesiog negailestingai naikino armėnus, o tam esą nebuvo jokios svarios priežasties.

Turkai šoka Vilniaus Rotušės aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priežastis buvo. Gi turkiškoji pusė įrodinėja, kad jokio genocido nebuvo. O pažaboti armėnų teroristus prireikė po daugybės armėnų sukilimų, trukusių šimtmetį nuo 1815-ųjų, kai armėnai išžudė dešimtis tūkstančių turkų. Tada osmanų vyriausybė informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų, stačiatikių dvasininkų. Už bendradarbiavimą su Rusija tūkstančiai armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas.

Turkijos laikraščio „Star gazete“ apžvalgininkas Resulas Tosunas (Resul Tosun) aiškina, kad armėnai Osmanų imperijoje tarnavo carinei Rusijai ir per Pirmąjį pasaulinį karą nuolat rengė sukilimus prieš islamiškąją valdžią. Jie formavo partizanų būrius ir užpuldinėjo musulmonų kaimus. Taip rusų okupuotose teritorijose armėnų smogikai išžudė apie 120 tūkstančių musulmonų. Todėl turkai pradėjo vykdyti vadinamą „perkėlimo programą“ ir visus armėnus, galinčius priešintis Osmanų imperijai, išsiuntė iš šalies rytų į pietus, kur daugiausiai plytėjo dykumos. Vakariniai rajonai nebuvo paliesti. Ištremtieji buvo aprūpinami vandeniu ir maistu, jų likęs turtas buvo saugomas, rašo „Star gazete“.

Iš tiesų, perkėlimo metu nuo ligų ir nepriteklių mirė apie 60 tūkst. armėnų. 1397 jų aktyvistai, priešinęsi valdžiai, buvo nuteisti kalėti ir mirties bausme. Kai karas baigėsi, 1918 m. gruodžio 22 d., apie 200 tūkst. armėnų grįžo į savo namus, bet buvo akylai stebimi policijos. Įsikurti iš biudžeto jiems buvo skirta 120 mln. lirų, t.y. apie milijardas JAV dolerių. O kai karas baigėsi, vadinamasis „genocidas“ išblėso.

Tariamai išžudytųjų skaičius – daugiau kaip 1,6 mln. – neišlaiko jokios kritikos, rašo Turkijos spauda. Osmanų imperijoje 1919 m. iš viso gyveno 1,4 mln. armėnų tautybės asmenų. Kaip čia išeina, stebisi R. Tosunas: iš beveik 1,7 mln. išžudyta 1,5 mln. ir dar liko 1,4 mln.?

Vadinasi, genocido sąvoka šiuo atveju sunkiai pritaikoma. Turkija neginčija 100 tūkstančių armėnų aukų, bet kartu pateikia ir kitą skaičių: šio konflikto metu žuvo 120 tūkst. musulmonų. Tai abipusis skausmas. Kartu ji ragina sukurti tarptautinę istorikų komisiją ir išsiaiškinti tikrąją padėtį, o ne priimti sprendimus balsuojant parlamentuose.

Vietoj išvadų

Atidžiau pažvelgėme į vieną istorinį Kaukazo skaudulį, išeinantį už posovietinės erdvės ribų. O jų buvo ir yra daugiau. Informacinę erdvę užvaldžiusios armėniškosios-rusiškosios propagandinės klišės šiuos konfliktus traktuoja vienpusiškai, nepalikdamos vietos kitoms, kur kas tikroviškesnėms versijoms, kurios vertina ir konfliktų priežastis, kilmę, ir jų pagrindinius iniciatorius, ir konflikto padarinius. Tiek vadinamasis armėnų genocidas, tiek tebevykstantis Kalnų Karabacho konfliktas, tiek Chodžaly tragedija nepasiduoda vien tik armėniškoms interpretacijoms. Juo labiau, kad beveik visur (kaip, beje, visoje posovietinėje, ir ne tik posovietinėje, erdvėje) pastebimas ekspansinis Rusijos pėdsakas.

Kita vertus, Armėnijos ambicijos, nuolat eskaluojant įvairius konfliktus, neturi menkiausio loginio ir ekonominio pagrindo. Prie jūrų išėjimo neturinti Armėnija negali lygintis su savo kaimyne nei gyventojų skaičiumi (apie 3 mln. ir 10 mln.), nei plotu (30 t. kv. km ir 86 tūkst.), nei žemės ištekliais. Armėnija importuoja visą kurą iš Rusijos, o tai didina jos priklausomybę nuo Maskvos. Smarkiai skiriasi ne tik BVP vienam gyventojui, bet ir nedarbo lygis: Armėnijos jis siekia 19 proc., o Azerbaidžane – 13 proc. Šiuos skaičius skelbia JAV CŽA duomenų bazė „The World Factbook“.

Niekas netvirtina, kad tai lemia valstybių santykius ar tautų tarpusavio gyvenseną. Tačiau Jerevano nuolaidžiavimas tiems, kurie kursto šią – religinę ir tautinę – nesantaiką, užkerta kelia kaimyniškoms deryboms tiek bendradarbiavimo srityje, tiek sprendžiant etninius konfliktus, tiek aiškinantis istorines nuoskaudas.

2019.05.06; 13:30

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtadienį vakare Jungtinių Tautų Saugumo Taryba svarstys naują V. Putino įsaką suteikti Rusijos pilietybę Donbaso separatistams.

Nors V. Putinas ir pasveikino V. Zelenskį su išrinkimu Ukrainos prezidentu, bet savo bendravardžiui pasiuntė pirmą išmėginimą: Rusijos prezidentas pasirašė įsaką, kuriuo asmenys, gyvenantys separatinėse Donecko ir Luhansko liaudies respublikose, turi teisę supaprastinta tvarka gauti Rusijos pilietybę. Tereikia paduoti prašymą teritorinėms Rusijos Federacijos vidaus reikalų tarnyboms, ir per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo tu jau esi Rusijos pilietis.

Dūmos Federacijų Tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad tai „humanitarinio, o ne politinio pobūdžio“ įsakas, bet iškart perspėjo, kad Ukrainos reakcija bus „isteriška“, kaip ir jos globėjų Vakaruose, mėginsiančių įžvelgti „DLR ir LLR gyventojų „asimiliaciją“ ir pasikėsinimą į Ukrainos suverenitetą.

Taip ir atsitiko. Ukrainos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kad taip tęsiama Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu ir kišamasi į jos vidaus reikalus, mat, Kijevas Donbaso regioną tebelaiko savo šalies dalimi. Šiuo įsaku Maskva pakerta Minsko susitarimus ir mėgina pritraukti separatines respublikas arčiau Rusijos, kol galų gale šią Ukrainos teritoriją visai integruos į imperijos sudėtį.

P.Porošenko ir V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Iš pradžių sumanyta išdalinti pasus tik išeiviams iš Donbaso, kurių Rusijoje yra apie 77 tūkstančiai. Jie turi pabėgėlio statusą. Tačiau V. Putino stalčiuje nuo praėjusio gruodžio gulėjo įsako projektas dėl pilietybės suteikimo visiems norintiems separatiniuose regionuose.

Šį V. Putino žingsnį politologai vertina nevienareikšmiai. Vieni giria jį, kad tai sutelks rusų pasaulį, suvienys išsibarsčiusius tėvynainius, kiti teigia, kad įsakas tik paskatins 5 metus tebesitęsiantį karą ir „Zelenskį pavers Porošenka“. Jeigu Maskva puoselėjo viltį, kad naujas Ukrainos prezidentas paduos ranką V. Putinui, tai dabar jis bus priverstas nusisukti nuo Kremliaus. Kitaip sakant, sprendimas priimtas ne laiku, kai atsirado galimybė taikiai išspręsti tiek Krymo, tiek Donbaso teritorijų krizę. Kita vertus, buvo atsiradusi dingstis sušvelninti Vakarų sankcijas Rusijai. Dabar gi kompromituojamas jos platinamas teiginys, esą karas Ukrainoje yra jos vidaus reikalas.

Kijevas kreipėsi į JTO Saugumo Tarybos vadovą, prašydamas sušaukti ST neeilinį posėdį šiuo klausimu. Jis numatytas ketvirtadienį 20 val. Lietuvos laiku. Šiuo metu Saugumo Tarybai pirmininkauja Vokietija. Beje, minėtą V. Putino demaršą įvertino ir pats V. Zelenskis. Jo štabas išplatino pareiškimą, kad „šiais veiksmais Rusija visai tarptautinei visuomenei patvirtino savo kaip valstybės – agresorės vaidmenį, kuriuo ketinama tęsti karą Ukrainoje“.

Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius išvyksta į Kijevą, kur susitiks ir su dabartiniu Ukrainos prezidentu P. Porošenka, ir su išrinktuoju jos vadovu V. Zelenskiu. Tikimasi, kad susitikimuose bus aptartas ir naujas Rusijos demaršas prieš Ukrainą.

Kartu reiktų priminti, kad beveik prieš 12 metų, 2007 m. rugsėjo 7 d., Lenkijos Seimas patvirtino vadinamąją Lenko kortą – dokumentą, įteisinantį lenko kilmę ir suteikiantis lengvatų lenkams, gyvenantims ne Lenkijoje, o 15-oje kitų šalių. 2008 m. pirmoji Lenko korta buvo įteikta lenkų kilmės dvasininkui, tuo metu seniausiam Lietuvos lenkui, Vilnijos lenkakalbių gyventojų patriarchui – Juzefui Obremskiui.

Vilnius šį žingsnį vertino negatyviai, kaip mėginimą išskirti Lietuvoje gyvenančių lenkų diasporą, daryti spaudimą Lietuvos valdžiai, silpninti Lietuvos lenkų lojalumą Lietuvai ir naudoti Lenko kortą kaip pasiteisinimą kišimuisi į Lietuvos vidaus politiką.

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Šį įspūdį sustiprino Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikai, kurie panašiai interpretavo Lenko kortos reikšmę ir demonstratyviai naudojo ją savo politiniams tikslams. Kadangi 2008 m., kada pradėta dalyti Lenko kortas, dar įvyko Gruzijos-Rusijos karas, kuriam pretekstą suteikė Rusijos noras ginti abchazų ir pietų osetinų separatistus, kuriems prieš tai buvo išdalinti rusiški pasai, ne vienam žmogui iškilo Lenkijos ekspansijos šmėkla ir baimė, užsilikusi nuo 20-ųjų praėjusio amžiaus metų iki šių dienų.  

Naujas Maskvos žingsnis Ukrainos atžvilgiu tik pakerta ir šiaip silpnutes taikos viltis regione.

2019.04.25; 12:58

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pastabos Kęstučio Girniaus straipsniui

Politologas Kęstutis Girnius ypač susižavėjo prieš pustrečių metų pirmą kartą Estijos prezidente išrinkta moterimi 49-rių Kersti Kaljulaid. Ji ir žavi politikė, puiki sportininkė, dalyvavusi 30 km žygyje NATO 15-ųjų metinių proga ir nešusi 15 kg kuprinę, ir pasirengusi didesniam iššūkiui – žygiui į Maskvą, pas Vladimirą Putiną.

Galantiškasis apžvalgininkas puikiai susidorojo su džentelmeno misija, bet tose pagyrose tarsi skamba priekaištas mūsų šalies vadovei, kuri, nors sporto pasiekimuose irgi ne pėsčia, gerokai atsilieka nuo simpatijų demonstravimo Kremliaus valdovui.

Labiausiai K. Girnių žavi estės ryžtas susitikti su V. Putinu ir „bendravimo su Maskva atkūrimas aukščiausiu politiniu lygiu.“ Oficialiai ji balandžio 18-ąją vyksta į renovuoto istorinio Estijos ambasados pastato atidarymą, bet atvers ir paauksuotas Kremliaus duris. Pavyzdžiai užkrečia, ir politologas pastebi, kad net „per Šaltąjį karą Vakarai palaikė ryšius su Sovietų Sąjunga, kai ji buvo užvaldžiusi visą Vidurio ir Rytų Europą, bent minimaliai bendravo su tokiais budeliais, kaip Stalinas ir Mao Dzedongas, ir dangus negriuvo…“

Vadinasi, mums taip pat reikėtų bendrauti ir glebėsčiuotis su didžiausiais pasaulio diktatoriais ir agresoriais, kokias jie mums kiaulystes bekrėstų, kokius grobikiškus reidus pas kaimynus rengtų. K. Kaljulaid neketina V. Putinui vien šypsotis. Ji esą rengiasi kalbėti apie Ukrainą, Gruziją, galbūt Krymą, Minsko susitarimų įgyvendinimą. Svečias iš mikroskopinės šalies, palyginus su Rusija, neva gali duoti impulsą Donecko ir Luhansko reintegravimui į Ukrainą, o gal ir Krymo grąžinimu…

Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid.

Fantastika! Bet paskui politologas atvėsta: didesnių lūžių nebus, o susitikimas taps tik simboliniu. Tačiau „net ir tuo atveju sveikintinas Kaljulaid ryžtas neleisti būti kaustoma kitų sprendimais ir išankstinėmis nuostatomis. Šaunuolė.“

Žinoma, Estijos vadovė savarankiška užsienio politikoje ir „kitų sprendimų bei išankstinių nuostatų“ gali nepaisyti. Net ir Latvijos bei Lietuvos pozicijų santykiuose su Maskva. Ji juk prieš metus vienintelė iš Baltijos šalių lyderių pasveikino Vladimirą Putiną su pergale Rusijos prezidento rinkimuose (jis gavo beveik 77 proc. rinkėjų balsų). Tada Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad prezidento rinkimai Rusijoje nebuvo laisvi ir demokratiški. Tai atitiko kone viso Vakarų pasaulio nuostatas.

Tiesa, į gegužės 9-osios iškilmes Estijos vadovai nesiryžo vykti. Latvijos lyderė Vaira Vykė-Freiberga 2005 m. nuvyko į šią šventę, bet Maskvoje ji buvo sutikta šaltai, o V.Putino politika Baltijos šalių atžvilgiu ne tik kad nesuminkštėjo, bet tapo dar atžagaresnė. Po 10 metų ji su nuoskauda žurnalui „Ir“ kalbėjo: „Europai laikas pabusti ir suvokti, kad taip tęstis nebegali – šventas tikėjimas, kad jei būsim malonūs, geručiai su rusais, tik ir žiūrėsime, kaip jų nesugluminti, neįžeisti, tai ir išliks geri santykiai“. „O juk Rusijos vienu kaimynu nepasotinsi“, – pridūrė ji, turėdama galvoje prieš metus prasidėjusį karą Ukrainoje ir Krymo aneksiją.

Ar šis praregėjimas pasieks ir Taliną? Po 10 metų valdymo 2016-aisiais pasitraukęs prezidentas T. H. Ilvesas perspėjo, kad Rusija agresyvėja. Jis stebėjosi Europos lyderių naivumu bendraujant su Rusija, kuri kelia pavojų Europai, finansuodama populistines partijas ir laužydama saugumo sutartis. „Mane kartais glumina naivumas kai kurių lyderių, kurie, matydami, kaip visa tai nuolatos pažeidžiama, ir toliau atkakliai nori elgtis taip, tarsi šių tarptautinių pažeidimų nebūtų“, – sakė T. H.Ilvesas.

K. Girnius mano, kad Estijos prezidentės kritika ir priekaištai jai „iš piršto laužti“. Jam, ko gero, seniai pabodo Vakarų sankcijos Rusijai, kurios, paskaičius rusiškus portalus, visai neveikia. Įkyrėjo amžini priekaištai Maskvai dėl paramos separatinėms Ukrainos respublikoms, dėl karinio aktyvumo Krymo pusiasalyje ir Juodojoje jūroje, dėl kritikos Rusijai už karinę pagalbą Venesuelos diktatoriui, Sirijos režimui ir taip toliau.

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kandidatui į prezidentus S. Skverneliui irgi buvo nusibodę. Prieš pat užtikrintą V. Putino pergalę Rusijoje 2018 m. kovą premjeras paragino taisyti santykius su Rusija. Kremliui jis pasiuntė signalą, kad laikas atsiliepti į D. Grybauskaitės mandagų kvietimą aplankyti Vilnių. Du buvę leningradiečiai 2010-ųjų vasarį susitiko Helsinkyje. Tiesa, tada 40 min. trukęs pokalbis nebuvo malonus paplepėjimas, bet abu lyderiai nutarė, kad laikas plėsti dvišalius kontaktus. Tai buvo pirmas Lietuvos ir Rusijos vadovų susitikimas po 2001 m. dvišalio V. Adamkaus ir V. Putino susitikimo. 2009 m. D. Grybauskaitė telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. Politologas Bernardas Gailius tada rašė, kad 2010 m. rudenį, kai V. Putinas ir D. Medvedevas televizorių ekranuose pasigardžiuodami valgė lietuvišką duoną, Lietuvos politologai čia įžvelgė santykių atšilimą ir bręstantį D. Grybauskaitės vizitą į Maskvą. V. Putinas retkarčiais aplankydavo Kaliningrado sritį (2017 m. rugpjūtį čia jis aptarė šiaurės rytų regiono transporto infrastruktūros klausimus), kur anksčiau buvo jo uošvija, bet Lietuvos sienos niekada neperžengė.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Ir neperžengs. Lietuvos vadovė laikosi nuoseklios ir griežtos, nekompromisinės pozicijos agresyvaus Kremliaus atžvilgiu. Kartais kai kam ji atrodo perteklinė, bet tik tokia kalba galima kalbėtis su agresoriumi, kuris ir žodžiais, ir veiksmais kelia grėsmę visam regionui. Kamuoliukas ne mūsų rankose.

O gal garbusis politologas nori pasakyti, kad estės pavyzdžiu D. Grybauskaitė irgi būtų šaunuolė, jeigu Pergalės dienos proga iki mūsiškių rinkimų dar spėtų apglėbti V. Putiną?.. O ne, tai išsirinksime tokį prezidentą, kuris taip pasielgs be jokių skrupulų.

2019.04.09; 10:23

 

Vladimiras Zelenskis šoko aukščiau. Jis pasiryžo tapti ne antruoju žmogumi valstybėje, o prezidentu. Po įtemptos V. Juščenkos, P. Porošenkos eros tai gana įžūlu, bet juk 41 m. artistui toks elgesys nėra neįprastas. Pirmame Ukrainos prezidento rinkimų ture surinkęs apie 30 proc. balsų – beveik dukart daugiau negu jo patyręs varžovas – jis drąsiai veržiasi vadovauti didžiulei 46 mln. gyventojų turinčiai valstybei. Serialu „Tautos tarnas“ (tiksliau versčiau „Liaudies tarnas“) labiausiai išgarsėjęs komikas taip pavadinęs ir savo partiją, kuri įkurta pernai metų pabaigoje, bet į prezidentus kandidatas išsikėlė pats. Net naudodamas tautos vardą ir čia V. Zelenskis kažkuo panašus į A. Valinską…

Kino komikas gimė 1978 m. sausio 25 d. Krivoj Roge. Motina inžinierė, tėvas – matematikas, programuotojas, technikos mokslų profesorius, 20 metų dirbęs Mongolijoje. Čia 4 metus gyveno ir Volodia. Grįžęs į gimtinę daug sportavo, buvo geras imtynininkas, sunkumų kilnotojas, šoko, grojo pianinu, žaidė krepšinį, pramoko anglų kalbos. 16 metų turėjo galimybę mokytis Izraelyje, tačiau tėvas pasakė: „Tik per mano lavoną“.

Kaip ir A. Valinskas įgijo teisininko diplomą, bet nuo jaunų dienų buvo pramogų mėgėjas. Nuo 11 metų iki 2003-ųjų jis žaidė Linksmųjų ir išradingųjų klube, o iki šių dienų – LIK bazėje įsikūrusios studijos „Kvartalas-95“ režisierius, vedantysis aktorius ir bendrasavininkas. Dalyvavo keliuose TV šou, nusifilmavo keliose komedijose. Sausio 21 d. paskelbė dalyvausiąs prezidento rinkimuose.

V.Zelenskis pritarė Euromaidanui ir koncertuodavo jo dalyviams. Nepriklausomos Ukrainos judėjimui jis paaukojęs keletą milijonų grivenų, tačiau prokuratūra buvo sudariusi jam bylą pagal 356 BK straipsnį (uždraustų priemonių ir metodų naudojimas kare). 2016 m. vasarį jis atsisakė vykti į Maskvą dalyvauti filmo „Aštuoni geriausi pasimatymai“ premjeroje, kurioje jis vaidina vieną pagrindinių vaidmenų.

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau sausį „Laisvės radijas“ pranešė, kad V. Zelenskis turi verslą Rusijoje. Paaiškėjo, kad viena iš trijų jo kontroliuojamų kompanijų filmo gamybai laimėjo dalį finansavimo iš Rusijos valstybės biudžeto. Apžvalgininkai mano, kad tai gali gerokai supančioti artisto rankas ir kojas jo gana patriotiškiems veiksmams.

Tikėdamasis įveikti savo varžovą, jau dabar galimas prezidentas rikiuoja ministrų komandą ir į ją ketina pakviesti Aivarą Abromavičių. Jis skelbia, kad prezidentu bus tik vieną kadenciją. Kaip minėjome, jo politinės pažiūros artimos P. Porošenkai: jis remia Ukrainos armiją, šaiposi iš Rusijos politikų ir Donecko bei Luhansko lyderių. Maskva įšaldė serialo „Svotai“ finansavimą. Tuo tarpu V. Zelenskis pasisakė prieš draudimą Rusijos kultūros veikėjams atvykti į Ukrainą.

2003 m. vedė Jeleną Kijaško, pažįstamą iš paralelinės klasės, turi dukterį Aleksandrą (14 m.) ir sūnų Kirilą (6 m.).

Portalas „Gordon“ skelbia, kodėl V. Zelenskis įsivelė į keletą konfliktų: su Čečėnijos lyderiu R. Kadyrovu, su legendiniu LIK įkūrėju ir vedėju A. Masliakovu; svarsto, kodėl V. Janukovičius jam siūlęs 100 mln. dolerių, bet jis jų neėmė, ir ką Ukrainai reikia rinktis vietoj karinių sąjungų ir patrankų. Savo interviu Gordonua.com jis sako: „Jei mane išrinks prezidentu, iš pradžių apipils purvu, paskui – gerbs, o vėliau, kai išeisiu, verks…“

Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Apžvalgininkai nesutaria, ar šis būsimas trečias po Maidano Ukrainos vadovas bus Kremliaus nekenčiamas ar jam naudingas. Bet jau pirmieji V. Zelenskio pasisakymai apie aneksuotą Krymą gerokai suerzino Kremlių.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2019.04.02; 20:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Signataro Egidijaus Bičkausko kalba Seime per Kovo 11-osios minėjimą vis dar kelia didelį rezonansą. Sąmoningai ar ne, valdantieji ja pradėjo visą iškilmingą parlamento posėdį, tarsi norėdami pabrėžti, kad į šventinį ažiotažą reikia įmaišyti ir kokį šaukštą deguto. Populizmas ir tariamas patriotiškumas tapo šio priedo esminiu ingredientu.  

Tad netikėtas žinomos kalbininkės, virtualios erdvės kolegės Jūratės Laučiūtės pasvarstymas „Vėjų vėjai… Tribūnose ar galvose?“ apie „tiesos sakytojo“ akibrokštą šventėje privertė grįžti prie signataro pasisakymo.

Žinoma, tokie vertinimai subjektyvūs. Niekaip negali atsikratyti kartėlio, kurį jauti tokią iškilmingą dieną klausydamas įgudusio teisininko, diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro abejonių, ar verta didinti gynybos išlaidas, nes juk vis tiek neapsiginsime nuo galimos agresijos iš Rytų, o Vakarai nusigręžę nuo mūsų. Pažiūrėkite: net tokia Vokietija neskiria gynybai 2 proc. BVP, kaip reikalauja D. Trumpas, o čia mažytė Lietuvėlė suskato jas didinti iki 2,5 proc.

Pats signataras ir jo kalbos vertintoja tarsi sako: iš anksto pakelkime rankas prieš galimą agresorių, paskelbkime neutralitetą kaip prieškariu, o gal geriau vietoj NATO pajėgų įsileiskime kokius 130 tūkst. „žmogeliukų“ iš kaimyninės šalies, kaip pasielgė Lietuvos vadovybė 1939-1940 m. Tada ši kariuomenė susijungs su Karaliaučiuje dislokuota didžiule branduoline armada, ir štai turėsime patikimą gynybinį stogą…

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

Žinoma, utriruoju. Šito nesakė nei E. Bičkauskas, nei J. Laučiūtė. Bet potekstė skamba būtent taip: grėsmė iš Rytų nereali, o jei ir kils, mes su savo 2 proc. vargu ar apsiginsime. Nesvarbu, kad Lietuvos saugumo strategijoje valstybinės gynybinės funkcijos galimo pavojaus pradžioje yra aiškiai apibrėžtos: išsilaikyti savo jėgomis tam tikrą laikotarpį, duodant signalą sąjungininkams NATO atremti potencialų priešą.

Betgi J. Laučiūtė vėl klausia: ką mes, didindami karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones? Valstybę, savo tautą, kurią sudaro ir teritorija, ir žmonės. Paskui dar: ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Apie tai diskutuojama nuo pat atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dienų, gi kasmet – tvirtinant valstybės metų biudžetus.

JAV kariuomenės atstovai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čia vėl nuslystama į populistinius mintijimus: gal geriau vietoj to daugiau lėšų skirkime emigracijai mažinti, atvykėlių srautui riboti… Kitaip sakant, valstybės gynybos ir saugumo reikmes pakeiskime sotesniu duonos kąsniu, pasienio tvorų statymu… J. Laučiūtės ypač vertinamas signataro kalbos pasažas: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis.“

Iš tiesų, į mūsų tautos vertybes „didesnėmis akimis“ pažvelgė ir nesuprastas menininkas M. Ivaškevičius, apdergęs partizaninį judėjimą ir jo vadus, arba R. Vanagaitė, žydšaudžiais vaizdavusi kone visą tautą. Dabar kitos prioritetinės vertybės – ginti savo valstybę – pakaitalų ieško E. Bičkauskas su savo simpatikais.

Nesiimu spręsti, ar užsienio reikalų ministro atsakas signatarui yra išsamus, parengtas ne trafaretine kalba, ar taip jis negina savo kėdės, tačiau konservatorės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnaitės (kažkodėl jos pavardė nepagarbiai trumpinama iki inicialų MM, lyg premjero – SS) beletristinis kūrinėlis ironiška forma tiksliai formuluoja pagrindinę mintį: E. Bičkausko išsakyta kritika pagrindiniams valstybės prioritetams klibina šios valstybės pamatus ir yra naudinga Kremliui. J. Laučiūtei nereikia piršti nuorodų į Rusijos naujienų agentūras, kurios uoliai išplatino ir komentavo signataro kalbą… Tai irgi iškalbingas faktas.

Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

E. Bičkausko kalboje pakaitom su populistiniais viražais buvo ir disonansu jiems skambėjusių trafaretinių frazių, kaip antai: „Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.

Tuo galėtume ir užbaigti. Bet Kovo 11-osios iškilmėse man išdidžiau buvo klausytis gyvos atsakomybės už savo Tėvynę ir jos didvyrius persmelktos 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Justinos Kozakaitės kalbos. Pagalvojau: štai kur Lietuvos ateitis.

2019.03.20; 11:10

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho – šio nedidelio ginčijamo žemės lopinėlio Kaukaze – problemą reikia nagrinėti bendrame regiono arba netgi Eurazijos kontekste. Šitos analizės pjūvių taip pat gali būti daug: religinis, santykių tarp valstybių, geopolitinis, etninis, ekonominis…

Akivaizdu, kad K.Karabacho konflikto pamatai buvo padėti ne šiandien ir ne vakar, o tuomet, kai bolševikinė Rusija (kai kurie politologai teigia, kad jie glūdi dar carinėje Rusijoje) inkorporavo Kaukazo tautas į savo sudėtį. Taip buvo sukurtas jautrus geopolitinis kamuolys, pavertęs teritoriją tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų liepsnojančia žeme.

„Skaldyk ir valdyk“

1918-aisiais įkurta nepriklausoma Armėnijos Respublika gyvavo tik porą metų, kaip ir nepriklausoma Azerbaidžano Demokratinė Respublika. Abi valstybes 1920-aisiais okupavo bolševikinė Rusija. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo V. Jurkonio teigimu, to, kad šių šalių nepriklausomybė tuomet truko taip trumpai, pasekmės jaučiamos ir šiandieną. Jis priduria, kad sovietinėje erdvėje matėme ir dar trumpesnių nepriklausomybių, pavyzdžiui, Baltarusijos nepriklausomybė truko tik porą mėnesių.

Ką tai reiškia? Savarankiškų valstybių pamatai nespėjo sutvirtėti, kai jas užėmė svetima imperija su visa savo teisine, ekonomine, dvasine struktūra, svetima šiems kraštams. Būtent trumpa valstybingumo tradicija ir aiškina pereinamojo laikotarpio problemas – tai, kad demokratijos deficitas šiandien čia iš tiesų labai jaučiamas. Nepaisant to, kad 1918-aisiais Azerbaidžanas buvo ypatinga valstybė – pirmoji musulmonų valstybė, paskelbusi save demokratine. Armėnija savo ruožtu tuo metu buvo išgyvenusi savo tautos netektis Osmanų imperijoje. Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, ir galima sakyti, kad pasekmės jaučiamos dar ir dabar, tvirtina politologas.

Imperinio modelio primetimas šioms respublikoms būdingas ne tik joms. Okupacijos sukeltos žaizdos iki šiol kraujuoja Čečėnijoje, Ingušijoje, svetima valstybė inspiruoja čia gyvenančių vainachų tautų susipriešinimą, atsiveria ir naujos – Gruzijoje, kai separatizmo virusas buvo įneštas į Abchaziją ir Pietų Osetiją, beveik po šešerių metų – ir į Ukrainą, atplėšiant nuo jos totoriškąjį Krymą.

Separatinių teritorijų sukūrimas – tai vienas iš imperinio valdymo principų „skaldyk ir valdyk“. Taip įžiebiami amžinai rusenantys konflikto židiniai, kokius dabar matome Padnestrėje, separatinėse Lugansko ir Donecko respublikose. Kalnų Karabachas – vienas iš skaudžiausių pavyzdžių, kai išgalvotu pagrindu sukiršinamos dvi kaimyninės šalys. Ir tas skausmas – tarsi nuo skaudančio danties – persiduoda į visą didžiulį bei margaspalvį Kaukazo kūną…

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis kalnuotas Azerbaidžano regionas užima 12 tūkst. kvadratinių kilometrų, taigi, yra daugiau nei 5 kartus mažesnis nei Lietuva.

Kruvinas konfliktas iki 1994 metų paliaubų nusinešė maždaug 30 tūkst. gyvybių, o apie 1 mln. žmonių turėjo palikti savo namus. Teritoriją, kurioje gyvena per 150 tūkst. žmonių, jau daugiau nei du dešimtmečius kontroliuoja vietos etninių armėnų pajėgos ir Armėnijos kariuomenė.

Įtampa tarp armėnų, kurie yra krikščionys, ir musulmonų azerbaidžaniečių rusena nuo seno. Kalnų Karabache daug amžių abi etninės grupės sugyveno gana taikiai, tačiau žiežirbų įskėlė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rusijoje valdžią perėmę bolševikai. Pastarieji buvo įvaldę „skaldyk ir valdyk“ politiką, tad įkūrė etninių armėnų gyvenamą Kalnų Karabacho autonominį regioną, kuris gyvavo Azerbaidžano sovietinėje respublikoje. Konfliktas per kraštus pradėjo veržtis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ėmė aižėti Sovietų Sąjunga. Regione karas kilo dar prieš tai, kai 1991 metais Sovietų Sąjunga galutinai subyrėjo, o jos respublikos tapo nepriklausomomis valstybėmis.

Ugnį įžiebė Kalnų Karabacho parlamento sprendimas prisijungti prie Armėnijos. Kalnų Karabache įsigalėjo etniniai armėnai. Jie taip pat užėmė Azerbaidžano teritorijų už Kalnų Karabacho ribų, taip sukurdami buferinę zoną, jungiančią Armėniją ir Kalnų Karabachą. 1994-aisiais pasirašius paliaubas, kurioms tarpininkavo Rusija, Kalnų Karabachas tapo de facto nepriklausomas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai stojo vieni prieš kitus ties kontaktine linija. Absoliuti dauguma etninių azerbaidžaniečių per karą paliko Kalnų Karabachą. Savo ruožtu etniniai armėnai spruko iš Azerbaidžano. Nei vieni, nei kiti namo grįžti negali iki šiol. Čia nuolat prasiveržia smurtas, kaip, pavyzdžiui, 2016 m. balandį.

Rusija konflikte nedalyvauja?

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių nedavė, ir azerbaidžaniečių – armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės Europos erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos votimi. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu, todėl susiduria su rimtomis ekonominėmis problemomis. Santykių atšilimo ženklų nedaug. Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių susitikimai reti. Nors 2009-aisiais buvo viltingai pranešta apie galimą galutinę taiką, procesas vėl sustojo, o paliaubų sutartį vis sudrebina nauji jos pažeidimai.

Kaip ir Ukrainos atveju, tarptautinės organizacijos čia bejėgės. Kalnų Karabachas – teritorija, kuri de jure priklauso Azerbaidžanui, o de facto – Armėnijai. Keletą dešimtmečių klausimas sprendžiamas įvairiais formatais, visų pirma, 1992 m. įkurtos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina JAV, Rusija ir Prancūzija. Buvo daug įvairių susitikimų. Tačiau nuo pat Helsinkio saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m. ši organizacija neturi jokio poveikio panašiems įšaldytiems konfliktams, o pastaruoju metu ji apskritai apmirusi. Paliaubų priežiūra Kalnų Karabache rūpinasi tik šeši ESBO stebėtojai, kartą ar du per mėnesį patikrinantys, ar nepažeista kontaktinė linija, skirianti realiai vis dar kovojančias puses. Tuomet tenka konstatuoti, kad didžiąja dalimi šio konflikto sprendimo raktas lieka Maskvoje, nes tiek už vienos, tiek už kitos pusės matome būtent Kremliaus manipuliavimą.

Kur pažvelgsi – griuvėsiai

Kai kurių politologų tvirtinimai, esą Rusija šiame regione nedalyvauja, čia nėra jos bazių ar taikdarių, neatitinka tikrovės. Glaudūs Jerevano elito ryšiai su Maskva leidžia Rusijai visiškai kontroliuoti tiek visą administracinę-politinę Armėnijos sistemą, tiek stiprinti savo pajėgumus pietiniame buvusios SSRS flange. Štai ir rašant šias eilutes pranešta, kad Armėnijai skirtas 100 mln. dolerių kreditas naujiems ginklams įsigyti, o jie pirmiausiai perkami už tą patį kreditą Rusijoje. Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas RIA naujienų agentūrai vasario antroje pusėje patvirtino, kad už jį iš Rusijos bus įsigyta 12 naikintuvų Su-30.

Armėnijos ir Gruzijos separatinių respublikų Abchazijos bei Pietų Osetijos teritorijose prasidėjo plačios Rusijos karinės pratybos. Žinoma, toks Rusijos dalyvavimas negali nieko apgauti: taip daromas didžiulis spaudimas visam regionui ir pačiam Jerevanui, kad jis liktų imperijos įtakos zonoje. Maskva netiesiogiai formuoja Armėnijos valdžios ešeloną. Yra vilčių, kad naujasis Armėnijos lyderis Nikolas Pašinianas šalį ves kitu farvateriu. Baigtas tyrimas dėl buvusio šalies vadovo Roberto Kočariano, kuris kaltinamas mėginimais nuversti konstitucinę santvarką 2008 m. O, kaip tvirtino radijo „Echo Moskvy“ neseniai vykusios diskusijos dalyviai, naujieji vadovai rengia ekonominių reformų planą, kuris numato net 5 proc. BVP augimą, ryžtingą kovą su korupcija ir monopolijomis. Kitas klausimas, kiek ta ekonomika bus nepriklausoma nuo Rusijos. Vienu ekonomikos planu tos priklausomybės nepanaikinsi…

Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra

Savotiška Armėnijos izoliacija nuo likusio pasaulio, paliekant nedidelį langelį į Rusiją, nepadeda spręsti ir Kalnų Karabacho problemos. Azerbaidžaną aktyviai remia Turkija, o Rusija palaiko Armėniją. Šiuo metu Turkija, būdama NATO narė, puolė bičiuliautis su V. Putino režimu. Šis keturkampis dar nereiškia, kad pavyks sutaikyti Baku ir Jerevaną, kurie štai jau keli dešimtmečiai nepalaiko diplomatinių santykių. Ankara neketina kištis į šį konfliktą, o Maskvai jo įšaldymas yra netgi naudingas, nes leidžia tarpininkauti ir vieniems, ir kitiems, o galų gale – kontroliuoti situaciją pietiniame Vakarų ir ypač NATO flange.

Tad kurgi išeitis? Visi puikiai supranta, kad bet koks karinių veiksmų paaštrėjimas atneštų daug negandų visoms įsitraukusioms pusėms ir jų žmonėms bei destabilizuotų ir šiaip jau ne itin stabilų Pietų Kaukazą. Tačiau kol kas priimtiniausia alternatyva, deja, išlieka grįžimas į jau daugiau nei dvidešimt metų palaikomą „nei karo, nei taikos“ būseną. Kitaip sakant, „ramus“ konflikto rusenimas (čia sąskambis su Rusija niekuo dėtas) yra geriau negu naujas šios problemos išjudinimas, kuris gali grėsti naujomis žudynėmis ir azerbaidžaniečių bei armėnų nesantaikos pliūpsniu.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ir vis dėl nihilizmui pagrindo nėra. Tarptautinė teisė yra aiškiai apibrėžusi Kalnų Karabacho statusą. Būtent Azerbaidžanas 1991 m. spalio 18 d. paskelbė savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtinių Tautų Organizaciją buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Būtent Armėnija pažeidė keturias JR rezoliucijas, reikalaujančias išvesti okupacinę kariuomenę iš užimtos teritorijos.

ES sutartys ir NATO įstatai, taip pat tarptautinė teisė nustato valstybių teritorinį vientisumą ir teritorijos nedalomumą. Šiuos įprasto tarptautinio sugyvenimo principus palaiko ir Lietuva bei visas laisvasis pasaulis. Jų pagrindu gali būti ir turi būti sureguliuotas ir Kalnų Karabacho konflikto sprendimas.

201902.19; 04:00

Dažniausiai rašydamas straipsnį jo pavadinimą sugalvoju paskiausia – pagal viso rašinio turinį. Bet šįkart elgiuosi kitaip, ir ne šiaip sau.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tokią išvadą padariau perkopęs į Geltonosios Kiaulės metus, kurie pagal kinų kalendorių prasidės tik vasario 5 d. Jeigu prognozuosime politiniu aspektu, 2019-ieji išsiskirs temperamentingu, nors ir nešvariu, brutaliu įvykių ir poelgių srautu, racionaliai purvina valstybių ir jų lyderių politika.

Štai kad ir Kinija. Jos santykiai su SSRS istorijos tėkmėje buvo permainingi. Vyresnieji prisimena praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos konfliktą su Mao DzeDuno režimu, kai N. Chruščiovas po Karibų krizės džiaugėsi santykių su JAV atšilimu, atleido Jugoslavijos lyderiui Broz Titui, bet tada užsiuto Pekinas, kuris SSRS vertino kaip pernelyg draugišką Vakarams. Žodiniai kaltinimai virto atvira konfrontacija, ir 1967 m. buvo užimta SSRS ambasada Pekine, kilo susirėmimai abiejų valstybių pasienyje, Damansko saloje, grėsė branduolinis karas…

Maskva elgėsi gudriai. 1972 m. vasarį suorganizavo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitą į Pekiną, ir Maskvą kinai pamažu vėl ėmė vadinti strateginiu partneriu Azijoje. Jau senokai dėmesį atkreipė įžūli Kinijos ekspansija į Rusijos Tolimuosius Rytus, jos ir Rusijos suartėjimas ypač jaučiamas po Rusijos agresijos Ukrainoje ir Krymo aneksijos. Prieš pusantrų metų Rusijos ir Kinijos kariniai laivai surengė bendras pratybas Baltijos jūroje.

Sustabdykime Rusijos agresiją. AFP nuotr.

Kita šios abipusės meilės pusė: Maskvą žavi tai, kad dėl išskirtinio Kinijos komunistų partijos dėmesio BVP augimui per pastaruosius kelis dešimtmečius Kinijoje įvyko tikras ekonomikos stebuklas: nominalių pajamų vienam gyventojui rodiklis šovė viršun nuo 333 JAV dolerių 1991 m. iki 7 329 dolerių 2017 metais. Tai svarbiausia priežastis, kodėl Kiniją iki šiol valdo komunistai, portale project-syndicate.org rašė Kinijos tarptautinių santykių ir demokratizacijos ekspertas Minxinas Pei.

Geopolitine prasme Rusijai naudinga kuo gilesnė Kinijos konfrontacija su JAV.  Pernai įsiliepsnojęs prekybinis ir muitų karas tarp dviejų supervalstybių sumažino Vakarų ekonominių ir politinių sankcijų poveikį Rusijai.

Prieš dvejus metus „Veide“ apžvalgininkas Arūnas Brazauskas priminė George‘o Orwello kūrinį „1984“, kuriame vaizduojamos trys galybės: Okeanija, Eurazija ir Rytų Azija. Jos nuolatos kariauja tarpusavyje. Kurios nors dvi sudaro koaliciją prieš trečią, tačiau koalicijos nuolat keičiasi. Pasaulyje, kuriame Amerika vis mažiau dominuoja, G. Orwelo trijulę atitinka JAV, Kinija ir Rusija. Pastaroji, palyginti su pirmosiomis dviem, yra ekonominė nykštukė, tačiau galinga kariniu požiūriu. Zbigniewas Brzezinskis mano, kad tvarka pasaulyje gali būti palaikoma pasiekus pusiausvyrą tarp šių valstybių, bet Kinija ir Rusija turėtų būti „pastatytos į vietą“. Amerika galėtų pasinaudoti Rusijos ir Kinijos prieštaravimais. Tačiau šįkart tuo naudojasi Rusija.

Dar labiau ji suinteresuota įkalti pleištą tarp JAV ir Europos Sąjungos. Nuolatiniai D. Trumpo priekaištai NATO šalims, ypač Vokietijai, kad jos skiria nepakankamai lėšų į Aljanso biudžetą, ir gyvena Amerikos sąskaita, šaldo šių trijų galybių – ES, NATO ir Amerikos – santykius. V. Putinas nežino, kaip elgtis su nenuspėjamu Amerikos prezidentu, tad lūkuriuoja, kartais pakritikuoja, bet nerizikuoja griebtis atviros konfrontacijos.

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Maskva gudriai žaidžia ir su atskiromis Europos šalimis. Ji atidžiai stebi „Brexit“ procesą, nes Didžioji Britanija, valdant konservatoriams, yra griežčiausia Maskvos oponentė. Jos pasitraukimas iš ES būtų didelis smūgis Europos vienybei. Vokietiją Rusija glaudžiai pririšo „Nord Stream-2“ saitais, ir A. Merkel retorika dėl agresijos prieš Ukrainą tampa tiesiog pabodusia ir neveiksminga skeldėjančios Bendrijos fone.

Rytų Europos šalys kol kas V. Putino dar neįveiktas Vakarų skydas. Nors Vengrija, Čekija, slaviškieji Balkanai ir šliejasi prie V. Putino, ypač migracijos klausimais, tačiau Maskva niekaip nepažaboja Lenkijos, Rumunijos, net Bulgarijos, jau nekalbant apie Baltijos šalis ir, žinoma, „pafrontės“ valstybes Ukrainą, Moldovą, Gruziją…

Paskutinis V. Putino žygis – į Balkanus. Į Serbiją jis atvyko kaip didvyris, vienijąs slaviškąjį aljansą ir žadantis paramą prieš musulmoniškąją ir Vakarų invaziją į regioną. Praradusi autoritetą Makedonijoje ir Juodkalnijoje, Maskva skuba užimti geras pozicijas šioje neramioje Europos dalyje, kuri strategiškai yra be galo svarbi tiek NATO, tiek Vakarams. Belgradą ir Maskvą supykdė toks mažmožis, kaip Kosovo sprendimas kurti savo ginkluotąsias pajėgas. Vakarų valstybės, deja, garsiai nepalaikė šios idėjos…

Ko gero, didžiausias Vakarų praradimas yra Turkijos dreifavimas Rusijos farvateriu. Ilgai kėlęs Ankarai sąlygas dėl Turkijos stojimo į ES (svarbiausia jų – Kipro dalies deokupacija), Briuselis tokiu būdu atstūmė Turkiją nuo vieningos Europos. Galingas NATO forpostas Europos pietuose braška per visas siūles ir pakerta Aljanso karinį pajėgumą. Ankara leidžia Maskvai daryti ką nori ir Sirijoje, iš kurios nedrąsiai, bet nuosekliai traukiasi amerikiečiai, užleisdami opozicijos turėtas pozicijas B. Assado režimui ir Rusijai.

Kuo arčiau Lietuvos, tuo Rusija ima elgtis kaip savo namuose. Tariami A. Lukašenkos nesutarimai su V. Putinu dėl menamo Baltarusijos prisijungimo prie Rusijos greičiausiai tėra noras matyti esama už norima: taip zonduojama baltarusių nuomonė apie šią fiktyvią Sąjunginę valstybę, o A. Lukašenka dedasi didesnis jų nepriklausomybės gynėjas, negu esąs iš tikrųjų.

luka
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Tačiau dvigubas nuo 2004 m. valdžioje esančio Baltarusijos lyderio žaidimas sudaro gerą progą Vakarams „pasigauti“ jo intencijas užmegzti geresnius santykius su Vakarais. Bet šie į tai nereaguoja. Nors sankcijos Minskui iš dalies panaikintos, tačiau ES, užsiėmusi savo problemomis, pamiršo, kaip svarbu šią didžiulę posovietinę valstybę patraukti į savo pusę. Net Lietuvoje nerado oficialaus atgarsio A. Lukašenkos pareiškimas, kad, kylant problemoms su eksportu per Rusijos terminalus, Minskas dalį krovinių, ypač trąšų eksportą, nukreips per Klaipėdos uostą. Lietuvos užsienio reikalų ministerija šį pareiškimą praleido negirdomis, nors užteko diplomatinio rašto, kad „baltarusių prekėms Lietuvos rinka visada atvira“ ir pan.

Kitaip sakant, jėgų balansas senutėje Europoje krypsta Maskvos naudai. Tiek JAV, tiek Europa užsiėmusi savo problemomis ir nepastebi geopolitinių permainų, kurių priekyje žengia Maskva. Taip gali susidaryti kritinė masė, kai bus peržengtas rubikonas tarp taikos ir karo. Vienos jėgos dominavimas, ypač jei ta jėga įrodžiusi savo agresyvią prigimtį, niekada pasauliui neneša taikos ir pažangos.

2019.01.22; 06:12

Nėra abejonių, kad „penktakolonininkai“ nuo senų laikų reiškėsi bei reiškiasi ir Lietuvoje. Netiesa, kad mūsų šalis jiems nesvarbi, nereikšminga, per maža, kaip tvirtina Kremliaus propagandistai. Čia jie aktyvūs dėl keleto priežasčių: mūsų valstybė yra tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, lyg jungiamoji grandis tarp euroatlantinių struktūrų ir posovietinio bloko, ji prieina prie jūros, svarbaus uosto, lietuviai nuolat kovojo su okupantais, yra nepakantūs bet kokiai priespaudai ir mylintys laisvę, kiek tai beskambėtų pompastiškai. Tai įrodo prieš beveik tris dešimtmečius metų vykę istoriniai pokyčiai.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie Penktąją koloną rašėme prieš aštuonerius metus. Dabartinis šių pokyčių etapas, susijęs dar ir su ES deformacijomis, britų pasitraukimu iš bendrijos, NATO plėtros pristabdymu, Rusijos agresija Rytų Europoje, hibridiniais ir informaciniais karais, sudaro sąlygas naujam Penktosios kolonos suaktyvėjimui.

Lenkų ir vokiečių destrukcija

Nežinia, kiek Penktosios kolonos terminą galima pritaikyti senajai Lietuvos istorijai, bet neabejotinai tiek kovose su kryžiuočiais, tiek LDK laikais, tiek Vytauto žygiuose link Juodosios jūros ar Maskvos, tiek nepaliaujamose grumtynėse su Lenkija dėl valdžios ir įtakos abiejose stovyklose tas nematomas destrukcinis frontas dirbo savo darbą.

Naujaisiais amžiais Penktosios kolonos veiklos apraiškos galėjo atsirasti dar anksčiau negu kur kitur Europoje. Carinis Lietuvos rusinimas, lietuviškos raštijos kančios, tautinis atgimimas, pirmojo pasaulinio karo audros, nepriklausomybės kovos negalėjo apsieiti be ardomosios ideologijos, kolaboravimo, slaptųjų agentų tinklo, šnipinėjo, sabotažo ir t.t.

Istorikas A. Šapoka savo „Lietuvos istorijoje“, išleistoje Kaune 1936 m., daugiausiai išryškina lenkiškosios Penktosios kolonos veiklą okupuojant Vilniaus kraštą 1919-1920 m. (žinoma, šio termino jis dar nevartoja). Iš Varšuvos ir iš užimto Vilniaus buvo skleidžiami įvairūs gandai ir agituojama dėtis su Lenkija, nes esą taip buvę ištisus amžius, o su vokiečiais lietuviai liksią amžinais vergais. Agitacijai ir šnipinėjimui buvo sukurta plačiai išsikerojusi lenkų karininkų organizacija „Polska Organizacja Wojskowa“ (POW). Lenkams ji šnipinėjo apie Lietuvos kariuomenės padėtį, skleidė nepasitikėjimą ir verbavo savo narius ne tik tarp sulenkėjusių dvarininkų, bet ir tarp liberalių lietuvių. POW centras buvo Kaune, o jos komendantūros buvo pasklidę po visas 13 Lietuvos apskričių.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Pagaliau buvo nutarta naktį iš 1919 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje surengti sukilimą, paimti valdžią į savo rankas ir taip paruošti sostinę Lenkijos kariuomenės atėjimui. Tačiau tą pačią naktį POW būstinėje buvo atlikta krata, kurios metu rasti dokumentai įrodė, jog tai iš tikrųjų buvo diversinė organizacija, kurios tikslas – išpurenti dirvą lenkų okupacijai. Nors jos tinklas buvo išardytas (vėliau pavienės jos grupės dar veikė Lietuvoje), 1920 m. spalio 8 d., sulaužęs Suvalkų sutartį, L. Zeligowskis užėmė Vilnių, o paskui visą rytinį kraštą. Dėl akių Varšuva tvirtino esą jis tai padarė savavališkai, paskatintas tariamo „sukilimo“ sostinėje…

Ne mažesnis Penktosios kolonos vaidmuo buvo ir gražinant Lietuvai Klaipėdos kraštą. Čia gyvenantys ir infiltruoti vokiečiai visokiais būdais trukdė vadinamos Ambasadorių Konferencijos sudarytos komisijos veiklai, skleidė melagingą informaciją apie Lietuvą. Net 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašius krašto gražinimo susitarimą (1928 m. Berlynas sudarė sienų sutartį su Lietuva, taip pripažindamas Klaipėdos kraštą Lietuvai), Vokietija visokiais būdais kišosi į Klaipėdos administracijos reikalus, kiršino gyventojus, ragino nesilaikyti konvencijos. Jos agentūrinis tinklas, kuriam nuo 1933-ųjų jau vadovavo Hitleris, ruošė Klaipėdą naujai okupacijai…

Naiviojo kolaboravimo vaisiai

Nebuvo ramybės ir iš kitos pusės. Istorikas Mindaugas Tamošaitis 2007 m. birželį „Kultūros baruose“ išsamiai rašė apie tarpukario SSRS agentūrinį tinklą Lietuvoje. 1929 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti. Iš tikrųjų tai buvo bandymas verbuoti lietuviškąją inteligentiją į Penktąją koloną. Tuo metu Lietuva buvo nuskriausta. Vakarų valstybės lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus, o Tautų Sąjunga 1923 m. vasario 3 d. jį pripažino Lenkijai, dar po pusantro mėnesio jį Lenkijai galutinai priskyrė Ambasadorių Konferencija, kurią sudarė Prancūzija, Anglija, Japonija ir Italija – būsimos nesutaikomos priešės Antrajame pasauliniame kare.

Demonstruodama užuojautą Lietuvai, Maskva elgėsi gudriai: balandžio 5-ąją ji užprotestavo šį sprendimą ir notoje pareiškė, kad Vilniaus byloje remia lietuvius.

Tai paskatino prosovietines nuotaikas, kurios ėmė sparčiai plisti, ypač tarp inteligentų, baigusių mokslus carinėje Rusijoje, gerai mokėjusių rusų kalbą, vertinusių rusų kultūrą. Į minėtos Draugijos tinklą įsipainiojo garsūs to meto žmonės – prof. V. Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Pranas Augustaitis, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Ignas Jonynas, Paulius Galaunė, kairysis veikėjas Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir daug kitų. Populiarindama įvairius bolševizmo kultūros židinius, Draugija ėmė rengti renginius, šlovinančius Stalino rūpestį rusų kultūra ir menu, spaudoje su VOKS ženklu liaupsino sovietinius laimėjimus ne tik kultūroje ar mene, bet ir jo represijas.

Prieš sovietinę propagandą priemonių bandė imtis prezidentas A. Smetona, tačiau ir jis neįstengė įveikti kilusios slaviškos euforijos, nors dar 1926 m. gruodį po perversmo, atrodė, perėmė valdymą į savo tvirtas rankas.

Sovietinis lageris

1939 m. spalio 10 d. priimta klastinga, prievartinė Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis, tad minėta draugija gyvavo iki pat sovietinės okupacijos ir jai gerai paruošė dirvą. Paskutiniame metiniame jos susirinkime 1940 m. gegužės 10-ąją – likus porai mėnesių iki pirmųjų represijų ir tremčių (pirmieji masiniai suėmimai įvyko1940 m. liepos 10–17 d. ir nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. buvo suimti 6606 žmonės, iš jų 3565 buvo išsiųsti į SSRS lagerius ir kalėjimus) – sovietų pasiuntinys Lietuvoje N. Pozdniakovas jau kalbėjo atviru grėsmingu tekstu ir toli gražu ne literatūriniais terminais…

Ar išsiskirstė Penktoji kolona?

Ar išnyko Penktoji kolona naujaisiais laikais? Toli gražu. Tik jos veiklos formos tapo subtilesnės ir pridengtos daugiausiai ekonominiais socialiniais reikalavimais, vadinamųjų tautinių mažumų gynimu, „kitos nuomonės“ eskalavimu. Tam dirvą gerai išpurena neapgalvota valdančiųjų politika, nesugebėjimas manevruoti krizės sąlygomis, pasivumas visokių kremlinių radikalų atžvilgiu, o kartais ir atvirai piktybiniai veiksmai.

Negalima laikyti tik sutapimu, kad jau kitą dieną, kai tuometinė ministrų kabineto vadovė K. Prunskienė 1991 m. sausį drastiškai pakėlė kainas būtiniausiems maisto produktams, prie Seimo sugužėjo įniršusių „jedinstvininkų“ minia, kurios įsiveržimo į parlamentą nekantriai laukė generolo V. Uschopčiko tankai ir šarvuočiai. Penktoji kolona perversmininkams tapo buferiniu avangardu, turėjusiu išvalyti kelią sovietiniams kariškiams, kurie savo ruožtu būtų susodinę į valdžios kėdes visokius Burokevičius ir Jermalavičius… Naivu manyti, kad šie neturėjo palaiminimo Kremliuje, nors šiaip padėtį mažai kontroliuojantis M. Gorbačiovas tomis naktimis neva kietai miegojo.

Tąkart Penktajai kolonai ryžtingai kelią užkirto tautinė kolona. Bet anoji niekur nedingo. Iškart po 2009 m. sausio 16 d. riaušių prie Seimo rašėme: „Manėme, kad jie išnyko, išsisklaidė, ištirpo, išvažinėjo. Galvojome, kad jie veikia tik Rygoje ir Taline, prisidengdami rusakalbės mažumos teisių gynimu ir karių atminimo puoselėjimu. Ten jų daugiau. Jie susimaišę su įvairiais vietos gyventojų sluoksniais, įsiterpę į valdžios struktūras, nors dažniausia dirba ir veikia aptarnavimo bei paslaugų sferoje. Tačiau daug nacbolševikinių radikalų imigruoja. Jais naudodamasi Maskva nuolat stimuliuoja rusakalbių engimo problemą, kuri dažnai paverčiama teritorinių ginčų aistromis. Kažkam tai naudinga“.

„Jedinstvo – 2“ – Penktosios kolonos smogiamasis būrys

O kas gali paneigti, kad įvairiatautė Penktoji kolona neveikia Lietuvoje ir šiandien? Beveik 30 metų pritilę, neturėję geros dirvos sodriai tarpti, jie vėl atsigaus, aptikę gerą progą pakelti galvas. Tiesa, tai jau visai kita „Jedinstvo -1“ karta: anie arba išsislapstė po motulę Rusiją, arba aptilo nutvilkyti teisingumo, arba jaukiai asimiliavosi čia, Lietuvoje. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo M. Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsbergistov“. Jie skiriasi nuo tų prisivaišinusių gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“.

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Po trijų dešimtmečių patyrimą perėmė jų vaikai ir anūkai. Stebiuosi, kad, jei senieji nomenklatūros ir SSKP vilkai atsargiai reiškia pasididžiavimą buvus komunistais, tai jaunesnė jų karta, matyt, paveldėjusi komunistinės ištikimybės genus, atvirai šlovina V. Putiną ir Kremliaus vanagus, pateisina Krymo aneksiją ir Ukrainos separatistus. Neseniai akis užkliuvo už tūlo Jaro Valiukėno asmenybės. Beveik 60-metis tremtinio, 2000-aisiais gavusio Lietuvos pilietybę, vaikas marginaliniame portale „Šauksmas“ (naujienų agentūra SPUTNIK verčia kaip «Призыв»; jį dubliuoja LDiena.lt) atvirai dergia Lietuvą, ragina vaikyti valdžią, o šį interviu komentuojantis garsus perversmininkas Vladislovas Švedas jam antrina.  Gi kažkoks Jonas Kovalskis pateikia Eurostat statistiką, „kaip “suklestėjo” Lietuva valdant landsberginiams JAV 5-os kolonos menedžeriams…“

Juos padrąsina iš Sausio 13-osios puikiai žinomas KGB pulkininkas Edmundas Kasperavičius – tuo tragišku metu buvęs „Kaspervizijos“ vadas, komandiruotas ir apsigyvenęs Kinijoje, dabar Maskvoje davęs keletą interviu tai pačiai SPUTNIK agentūrai.  Okupantų atstovas (beje, gimęs 1945 m. Tauragės raj. Bataliuose, prieš 7 metus išleidęs knygą „Gyvenime visko buvo…“) giria savo žygius Lietuvoje, atvirai prognozuoja, kad „Lietuva grįš į Rusijos sudėtį“. Matyt, žino, ką sako… A. Paleckio Socialistų partija prieš pusmetį tokį interviu mielai talpino savo svetainėje…

Galima užsimerkti prieš tokius beviltiškus „šauksmus“, nepastebėti jų sapalionių, bet gi jų Lietuvos daugėja. Jų šeimininkai, matyt, deda daug pastangų, lėšų, kad pamažu būtų išplautas tikėjimas nepriklausoma valstybe, Sausio krauju iškovota laisve.

2019.01.12; 12:37

Terminas „Penktoji kolona“ dažnas mūsų politiniuose tekstuose, tačiau kokia jo kilmė, ką jis reiškia konkrečiu laikotarpiu, ne visai aišku.

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje apie mistinę ir kartu realią Penktąją koloną pradėjome kalbėti tomis lemiamomis 1991-ųjų sausio dienomis, kai šalia reguliariosios sovietinės kariuomenės, VRM pajėgų galvas pakėlė vadinamieji „penktakolonininkai“ – įvairių įmonių, organizacinių, saugumo, partinių struktūrų suburti smogikai, kurie, pasivadinę mobilizuojančiu „Jedinstvo“ („Vienybė“) vardu, turėjo uždengti okupacinės valdžios darytas piktadarybes. Ši sąvoka įgavo neigiamą atspalvį, nes reiškė svetimos valstybės ar organizacijos destrukcinę veiklą Lietuvoje, kuria buvo siekiama išlaikyti senąjį okupacinį režimą.

Apie tai jau esu rašęs prieš devynerius metus ir straipsnį patalpinęs 2012 m. išleistoje knygoje „Neįtikėtina, bet tikra“.

Bet šiandien šie veikėjai vėl kelia galvas. Visokie paleckiai, subotinai, titovai, prisidengę „savo nuomonės“ reiškėjais, tėra tik šito judėjimo žiedeliai, o jiems, dažnai to net neįvardindami, talkina įvairaus plauko radikalai, tariami „visuomenininkai“, valdžios kritikai, aiškiai pildami gausų propagandinį vandenį ant ideologinio Kremliaus malūno.

Dar kartą pažvelkime į Penktosios kolonos prigimtį.

Kolonos – tai kolonizacija?

Šiaip jau kolonos, stulpo simbolika iki mūsų dienų atėjo iš gilios senovės. Kolonos – tai apaštalų, valdžios, Rytuose – falinis simbolis, reiškiantis gamtos reprodukcinę energiją bei visatos polių pusiausvyrą. Galbūt kažkokios sąsajos yra ir su terminu „kolonizacija“. Suvienyti, vadinasi, sujungti visas savo dalis į vieną. Senovės Egipte penkios kolonos simbolizavo pasaulio visumą. Numerologijoje skaičius 5 simbolizuoja penkis rankos pirštus, išreiškia žmogaus kūno savybes, jo dvasinį gyvenimą, meilę, santuoką, kančią. Iš penkių knygų sudarytas Senasis Testamentas (penkios Mozės knygos, arba Penkiaknygė). Penki laikomas Jėzaus skaičiumi, simbolizuojančiu penkias jo žaizdas.

Islamo tikėjime Koranas fiksuoja penkis Alacho priesakus, kurie yra tarsi visos religijos stulpai: šachadas („Nėra kitos dievybės išskyrus Alachą, o Mahometas – jo pasiuntinys“), saliatas (malda penkiskart per dieną), saumas (pasninko mėnuo Ramadanas), zakiatas (išmalda, pagalba vargšams) ir hadžas (piligrimystė į Meką, į šventąją Kaabą). Štai iš šio penktojo priesako neva ir kilusi platesnė ir dažnai politizuojama 5-osios kolonos reikšmė.

Tačiau stulpų simboliką naudojo ir kitos religijos. Antai, budizme ugninis stulpas yra Budos galios išraiška. Krikščionybė tarsi nutolsta nuo tiesmuko šio simbolio aiškinimo, ir dažnai „stulpininkais“ būdavo vadinami atsiskyrėliai asketai, kurie kone visam savo gyvenimui įsitaisydavo ant akmeninio stulpo nedideliame 4-5 kv. m plote. Nors toks gyvenimo būdas keldavo nuostabą, atsiskyrėliai dažnai būdavo skelbiami šventaisiais. Geriausias tokio stulpo pavyzdys yra Delyje, Kutub Minaro minareto kieme daugiau kaip prieš tūkstantį metų pastatyta ir iki šiol nė kiek nepaveikta korozijos 72,5 m. aukščio kolona.

Nežinia, ar yra koks nors ryšys su musulmonų piligrimyste, tačiau politinė Penktosios kolonos sąvoka kai kurių istorikų aiškinimu atsirado per Ispanijos pilietinį karą 1936-1939 m. Tvirtinama, kad „Quinta Columna“ vadinosi generolo Francisco Franco slaptas agentūrinis pulkas, o pats terminas „Penktoji kolona“ priklauso generolui Emilio Molai, gimusiam Ispanijos provincijoje Kuboje ir 50 m. amžiaus 1937 06 03 žuvusio aviakatastrofoje. E.Mola perėjo į Liaudies frontą, kurio būriai kontroliavo šalies šiaurę, o F.Francas – pietinę dalį.

Tuo metu Madride veikė keturi pulkai. Generolas E.Mola suformavo penktąjį, kuris buvo dislokuotas respublikonų užnugaryje. Liepos 18-ąją per sukilėlių radiją ištarti žodžiai „Virš visos Ispanijos giedras dangus“ buvo signalas 1936 m. spalio pradžioje kilusiam maištui Madride, į kurį su savo Šiaurės armija pasuko sukilėliai. Bet jam Madrido taip ir nepavyko paimti. 1937 m. pavasarį jis užėmė baskų regioną, kai vokiečių bombonešiai subombardavo Gerniką. Po generolo žūties kontrolę šalyje perėmė F.Francas, kurio režimas išbuvo iki 1975 m.

Žengdamas į Madridą ir laikydamas jį apsiaustyje, E. Mola skelbė, kad pagrindinė jėga kovoje su respublikonais yra ne tik reguliarioji armija, bet ir sostinėje jau seniai veikianti Penktoji kolona. Pirmieji jos kovotojai (pulke buvo apie 70 tūkst. savanorių) buvo Madrido komunistai (apie 50 proc.), paskui prie jų prisijungė socialistai, kairieji respublikonai, kitų partijų atstovai. Tai iš esmės buvo šnipų ir diversantų pulkas, sėjęs paniką tarp sostinės gyventojų, sabotavęs tiekimus, prekybą, leidęs agitacinius lapelius ir net laikraštį. Ypatingą reikšmę turėjo Penktosios kolonos politiniai komisarai, kurie įmonėse ir įstaigose ragino žmones versti valdžią, žadėjo juos apginkluoti ir išmokyti karo meno. Istorikai tvirtina, kad taip E. Mola tapo nacistų agresijos įrankiu. Nors jis nesutarė su F. Franco, abu vedė slaptas derybas su A. Hitleriu ir B. Mussoliniu. Ispanija II pasaulinio karo metais oficialiai paskelbė neutralitetą, tačiau frankistai vis tiek liko ištikimi fašistinėms idėjoms.

Nežinia, kas anksčiau, bet A. Hitleris sėkmingai perėmė ispaniškąją „Penktosios kolonos“ patirtį (pilietinio karo metais čia keletą kartų lankėsi fiurerio žvalgybos tarnybos Abvero šefas V. Canaris). Nacių agentūros tinklas sėkmingai veikė tiek II pasaulinio karo išvakarėse, tiek jo metu. Kai kas tvirtina, kad ją panaudojo ir Lietuvoje, įsteigdamas Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), padėjusį reicho kariuomenei išvalyti kelią nuo bolševikų.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet kai kurie šaltiniai teigia, kad Penktosios kolonos prototipas 1935 m. buvo sukurtas nacistinėje Vokietijoje. Slaptas žvalgybos būrys, kuriam vadovavo admirolas Vilhelmas Canaris (vėliau jis tapo A. Hitlerio priešu ir, įtarus jį ryšiais su JAV žvalgyba, 1945 m. balandžio 9 d. buvo pakartas koncentracijos stovykloje, likus mėnesiui iki Berlyno kritimo), veikė kitų valstybių teritorijose, ruošdamas dirvą nacių įsiveržimui.

Belieka pridurti, kad ir šiomis dienomis Penktosios kolonos vaidmuo yra keleriopas. Antai 2010 m. buvo paskelbta, kad Indija kovai su kyšininkavimu ir korupcija perėmė Merilendo universitete dirbančio indų profesoriaus Vijay‘jaus Anando idėją sukurti nevyriausybinę organizaciją „5-oji kolona“ („5th Pillar“), kuri panaudojo neįprastą, bet galingą ginklą – nulio vertės rupijos banknotą. Per akciją „Corruption Killer“ buvo išplatinta 1 mln. rupijų tokių beverčių pinigų, kuriais atsiskaitoma su už įvairias mokamas paslaugas prašančiais kyšio.

Daug kur Penktoji kolona panaudojama ardomiesiems teroristiniams veiksmams. Analitikai pastebi, kad jos tinklas veikia daugelyje pasaulio valstybių, kuriose reiškiami kitų šalių ar organizacijų interesai. Prieš dešimtmetį paaiškėjo, kad labai aktyvi islamo Penktosios kolonos veikla Vakaruose, Artimuosiuose Rytuose jos padaliniu laikoma radikali organizacija „Broliai musulmonai“, ji pastebima Turkijoje, o daugelyje šalių susilieja su ekonominės ir politinės žvalgybos tinklu.

Rusijos diskusijų svetainėje Gidepark.ru galima rasti išsamią Penktosios kolonos veiklos prieš Sovietų Rusiją ir SSRS apžvalgą. Pavyzdžiui, jos cituojamoje M. Sejerso ir A. Kano knygoje „Slaptas karas prieš Tarybų Rusiją“ rašoma, kad 1925 m., dar net neatėjus į valdžią Vokietijoje A. Hitleriui, Sovietų Sąjungoje pradėjo veikti nacistų infiltruota pogrindinė organizacija „Prompartija“, kuriai vadovavo Plano komiteto pirmininko pavaduotojas L. Rabinovičius, Inžinierių sąjungos veikėjai L. Ramzinas, I. Palčinskis ir kt. Jos tikslas – sabotuoti liaudies ūkį, priimti neteisingus sprendimus, kaip buvo pabrėžta garsioje 1930 m. jų teismo byloje, „nuversti tarybų valdžią, atkurti kapitalizmą“.

Sovietizmas

1937 m. sausio 23-30 d. surengtas nemažiau garsus antitarybinio trockistų centro teismo procesas. Pagal žinomą Aleno Dalleso direktyvą 1948 m. rugpjūčio 18 d. JAV valstybės nacionalinio saugumo tarnyba parengė programą, kaip SSRS sugriauti iš vidaus. Penktajai kolonai taip pat buvo pavesta likviduoti J. Staliną, tačiau, kaip rašoma Gidepark.ru, jam gyvam esant, vien dėl ryžtingų „generalisimo“ veiksmų to įgyvendinti nepavyko. Istorikas V. Zacharovas tvirtina, kad taip galima pateisinti J. Stalino represijas ir valymus, ypač jų griebtasi prieš žydus, kurie užėmė aukštus valstybinius postus ir tarp teisiamųjų iš trockistų-zinovjevininkų centro sudarė du trečdalius visų represuotųjų. Daugelis jų buvo iš vokiečių imigrantų aplinkos, kai kurie kaltinami ryšiais su gestapu.

Negana to, rusų istorikai suranda Penktosios kolonos atstovų ir šiuolaikinėje Rusijos istorijoje. Jai priskiriami ne tik SSRS palaidojęs M. Gorbačiovas, jo reformas įgyvendinęs premjeras N. Ryžkovas, privatizacijos architektas A. Čiubaisas, bet ir B. Jelcinas. Tai jis esą Vakarų naudai likvidavo SSRS pasiekimus, sugriovė pramonę ir galingą valstybę „be jokio šūvio“ pavertė bejėgiu JAV satelitu… O ir dabar, kaip įtaria V. Zacharovas, Penktoji kolona veikia Amerikos interesais, siekdama Jugoslavijos pavyzdžiu suskaldyti Rusiją į mažas kunigaikštystes, sužlugdyti karinį-pramoninį kompleksą, pakirsti imperijos galią…

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Nesunku spėti, kad tokie Šaltojo karo teiginiai atsiranda Kremliuje, jų savo kalbose nevengia V. Putinas.

Kaip Penktoji kolona veikė ir/ar veikia Lietuvoje – jau kito straipsnio tema.

2019.01.12; 03:00

ČŽurnalistiniai keliai su odioziniu politiku Algirdu Paleckiu mane suvedė senokai, kai 2009 m. gruodį kairuoliška „Fronto“ ir Lietuvos socialistų partijos susijungė į „Socialistinį liaudies frontą“ ir netrukus, 2010-ųjų vasarį, jį užregistravo Teisingumo ministerija. Jau tada naujasis darinys teigė, kad partija siekianti šalies neutralumo ir pasisakanti prieš Lietuvos dalyvavimą NATO bloke. Ji yra už civilizuotus, daugumos Europos šalių palaikomus abipusiai naudingus santykius su NVS šalimis. Tai kai kam atrodė patrauklu tada ir dabar.

Algirdas Paleckis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Politikas buvo geranoriškas, susikaupęs ir mano TV laidai išdėstė naujo politinio junginio perspektyvas. Prieš tai jis buvo Vilniaus vicemeras, o dar anksčiau dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ir 2004 m. net buvo išrinktas į Seimą. Nežinia, kuriuo metu „frontininko“ keliai pradėjo skirtis su A. Brazausko socialdemokratų partija, bet 2008 m. pradžioje jis buvo iš jos pašalintas.

Paskui atsirado jo teiginys „savi šaudė į savus“, dėl ko 2011 m. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo baigtas ikiteisminis tyrimas ir 2013 m. sausio 22 d. teismas paskelbė baudžiamąjį verdiktą ir skyrė 10,4 tūkst. litų baudą. Parašius straipsnį apie tai, paskambino pats A. Paleckis ir apgailestavo, kad aš esą nesuprantąs jo pozicijos ir ją iškraipąs. Pokalbis buvo mandagus ir trumpas. Jutau, kad politikas nė kiek neabejoja savo teisumu ir, kaip visi užkietėję komunistai, nekeis pažiūrų.

Pamažu SLF, vienijantis visokio plauko marginalinius veikėjus, tarp kurių daug slaviškų pavardžių, virto ne tiek politine, kiek destruktyvia organizacija. 50-metė jo žmona, Maskvoje gimusi prancūzų kalbos specialistė žurnale „Stilius“ 2009 m. skundėsi, kad vyras taip paniręs į politiką, jog šeimai skiria per mažai dėmesio… Iš tiesų partijos lyderis A. Paleckis nesustojo, bet kuriuo metu jis tapo Rusijos slaptųjų tarnybų sraigteliu, tenka tik spėlioti.

Apžvalgininkai rašė, kad A. Paleckio ir žmonos deklaruotas turtas 2004 m. nebuvo įspūdingas. Tačiau jau po metų būdamas Seimo nariu jis ir žmona deklaruoja dukart didesnę sumą, o jau 2006 m. – šešis kartus. Jis gražino ir nemažą paskolą, gyveno ištaigingame Laurų kvartale. Iš kur tokie pinigai, klausia apžvalgininkai? Ar jie nėjo per mistinį prieš 8 metus įsteigtą centrą „Kremliaus strategija“, kuriame susitelkę nuožmiausi Maskvos propagandistai ir ideologai? O gal per tarptautinę Maskvos kontroliuojamą organizaciją „Pasaulis be nacizmo“, kurios konferencijoje Rusijos sostinėje 2016 m. A. Paleckis buvo pristatytas „Lietuvos komunistu“ ir vaizduojamas vos ne kaip kankiniu…?

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad šis „kankinys“ peržengė pavojingą valstybės interesų išdavimo ribą. O kažkada, kaip rašiau 2016-ųjų vasarį,  2004 m. A. Paleckis tuometinio laikinajai Prezidento pareigas ėjusio Artūro Paulausko įsaku „Už nuopelnus Lietuvai“ buvo apdovanotas Riterio kryžiumi, bet 2013 m. kovą dabartinės Prezidentės dekretu jis buvo išbrauktas iš apdovanotųjų sąrašo. Socialistas skundėsi, kad iš jo neteisėtai (kitaip sakant, už garsiąją frazę „savi šaudė į savus“) atimtas ir Prancūzijos Garbės legiono ordinas, kurį už dvišalių Lietuvos ir Prancūzijos santykių plėtojimą 2002 m. įteikė Prancūzijos prezidentas Jacquesas Chiracas.

Kol vyko ikiteisminis tyrimas prieš Socialistinį liaudies frontą Sausio 13-osios byloje, teismas neleido jam vykti į JAV, kur 2011 m. balandį turėjo dalyvauti JAV Nacionalinio spaudos klubo (,,The National Press Club“, NPC) renginyje „Ataka prieš demokratiją, žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvės pažeidimai iš Lietuvos Vyriausybės pusės pažeidžiant Algirdo Paleckio teises.“ Po to jis nebuvo išleistas ir į Briuselį. Tačiau po metų, kai kardomoji priemonė buvo panaikinta, birželio 7 d. jis nuvyko į JAV, kur buvo pristatytas kaip diplomatas, gerai žinomas politikas, žurnalistas ir „kovos už žodžio laisvę Europoje simbolis“. Taip savo regalijas šeimininkams nurodė jis pats. Bet, kaip vėliau rašė lietuvių dienraštis „Draugas“, čia A. Paleckis patyrė visišką fiasko: jo klausė tik kokios aštuonios neaiškios žmogystos, tarp kurių buvo keletas NPC darbuotojų…

Iš tikrųjų, A. Paleckis nebuvo toks asmuo, kuriam buvo draudžiama išvykti. Štai dar 2005 m. balandį kaip Seimo narys jis su dar 17 kolegų iš Europos vėl lankėsi JAV, dalyvaudamas „JAV tarptautinių lankytojų programoje“. Tuomet dar lojalus Lietuvai politikas, beje, buvęs ES derybininkas, savo ataskaitoje Seimo valdybai neigiamai vertino Amerikos komplikuojamus santykius su Europos Sąjunga…

Nepavykusiuose savivaldybių rinkimuose pritariant gitara sudainavęs kovingą frontininko dainelę „Aš tikiu tavim, vilnieti“ (galbūt ji buvo savotišku „Fronto“ himnu?), A. Paleckis 2016 metų sausį padarė du netikėtus pranešimus: kad jis palieka Socialistinį liaudies frontą ir kad kandidatuos Seimo rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Jis prisipažino, kad jau metai nėra partijos vadovybėje, jos vairą perleidęs 42 metų inžinieriui ir vadybininkui iš Elektrėnų Edikui Jagelavičiui („feisbuko“ paskyroje šis politikas bendrauja tik rusų kalba, rašė „Elektrėnų kronika“), tad nutraukęs narystę joje, nes nesutampa požiūriai į keletą dalykų, bet tai nekeičia jo ideologinių nuostatų. Kitais duomenimis, šis postas pastarajam veikėjui buvo perduotas dar 2014 m. lapkritį.

Tvirtas socialisto charakteris imponavo LSDP veikėjai Birutei Vėsaitei, kuri savo paskyroje socialiniame tinkle save pavadino jo bendraminte ir parašė: „Tikrai laikas Tau, Algirdai, grįžti ir sustiprinti kairįjį sparną.“ „A. Paleckis stiprus tarptautininkas ir retorikos iš jo neatimsi“, – iškart po Sausio 13-osios metinių 2016 m. rašė politikė, matyt, įkvėpta skandalingų politiko pareiškimų. Vėliau ji paskyroje teigė, kad buvo ne taip suprasta, o LSDP spaudos centras išplatino pareiškimą, kad tai jos asmeninė nuomonė. Nuo jos atsiribojo ir partijos vadovas, tuometinis premjeras A. Butkevičius.

A. Paleckio bandymas save reabilituoti ir ieškoti draugų kairėje, kartu įgyjant Seimo nario neliečiamybę, tebuvo taktinis planas vėl grįžti iš politinės izoliacijos. Gali būti, kad tas planas gimė irgi ne Lietuvoje. Juk kaimyninės šalies juodųjų technologijų mašina, įsukusi minkštakūnį veikėją į savo traiškančius velenus, taip lengvai nepaleidžia. Tad vis Baltijos šalis nuo kažko laisvinantis A. Paleckis iš tikrųjų yra auka – tik Kremliaus propagandinės mašinos, rašiau 2016-ųjų sausį.

mitingvien_paleckis_1
Algirdas Paleckis mitinguoja. Slaptai.lt nuotr.

Dabar A. Paleckio gyvenime jau pakvipo aitriais degėsiais: jis kaltinamas šnipinėjimu kaimyninės valstybės naudai. Tikiu, kad gabus, penkias kalbas mokantis žurnalistas ir tarptautininkas paverstas Rusijos specialiųjų tarnybų „šestiorka“ ir netrukus Maskvai taps neįdomus, nes Rusijos GRU ir kitos panašios tarnybos Baltijos šalyse išvysčiusios tokį galingą profesionalių šnipų ir informatorių tinklą, prie kurio šliejasi ir tokios ideologinio marazmo prisotintos asmenybės kaip šis garsios kairiųjų politikų ir diplomatų plejados atstovas.

2018.12.23; 06:00

www.iskauskas.lt

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje surengtas masinis protestas baigėsi taikiai: Vyriausybės rūmų langai liko sveiki, riaušių neįvyko, nors policija turėjo darbo. Akcijos organizatoriai ragino sustabdyti antradienį numatomą kitų metų valstybės biudžeto priėmimą ir mokesčių reformą, skirti papildomų lėšų mokytojų atlyginimams kelti.

Šia jungtinių profsąjungų demonstracija norėta išreikšti paramą streikuojantiems mokytojams. Vyriausybės duomenimis, penktadienį streikavo 1115 pedagogų – tai sudaro 2,5 proc. visų pedagogų. Pedagogai gi tikina, kad jų kelis kartus daugiau.

Premjeras S. Skvernelis perspėjo, kad delsimas priimti biudžetą sukeltų chaosą, kad tuo suinteresuota opozicija, o konservatoriai turį slaptą planą, kaip nuversti valdžią. Dar teigiama, kad tokių akcijų iniciatorius ir aktyvistas Andrius Tapinas tarnauja destrukcinėms jėgoms. Viešojoje erdvėje pasipylė kaltinimai žinomam žurnalistui ir perspėjimai, kad ši akcija gali būti panaši į smurto proveržį Prancūzijoje…

Neramumai Paryžiuje. EPA – ELTA nuotr.

Taigi, turime ką turime: visuomenė įkaitinta nesiskaitymo su pedagogais, kurie trečia savaitė streikuoja Švietimo ir mokslo ministerijoje ir žada ten likti bent iki šv. Kalėdų arba „kiek reikia“. Į juos lygiuojasi ugniagesiai, medikai, kultūros darbuotojai, mokslininkai. Vyriausybė savo buldozeriu nori po Seimą prastumti 2019 m. metų biudžetą, kuriame nenumatyta mokykloms skirtas lėšas padidinti jų reikalaujamais 300 milijonų, na, bent puse šios sumos. Kitaip sakant, iki švenčių patvirtinsime biudžetą, išeisime kelių savaičių atostogų, ramiai kramtysime kūčiukus, o mokytojai bus priversti – kur jie dėsis? – sutikti jas savo namuose, savo šeimose. Iš tikrųjų, kur jie dėsis? – piktdžiugiškai svarsto koks ministerijos klerkas…

Pasakysiu atvirai: man gaila streikuojančių. Jie susiskaldę ir pralaiminčio padėtyje. Bet nusiteikę ryžtingai ir laukia nesulaukia plačiosios visuomenės paramos. Mokytojo darbas įtemptas, psichologiškai sunkus ir neišmatuojamas gamyklinėmis normomis, jokiomis detalėmis prie konvejerio. Gaunami grašiai jokiu būdu neprilygsta eilinio, šiltoje ministerijos kėdėje ar kitoje valstybės tarnyboje įsitaisiusio specialisto atlyginimui, jau nekalbant apie teisėjus ar finansininkus. Mano aplinkoje nemažai pedagogų, ir jie skundžiasi, kad tenka suktis it voverei, dirbti keliuose darbuose, kad jų pajamos bent iš dalies prilygtų popierius dėliojančio įstaigos klerko algai.

Mokytojų mitingas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Visa tai tiesa, bet…

Prisimenu 2009 m. sausio antrą pusę. Iš karto po tragiškojo Sausio 13-osios metinių – pliūpsnis smurto, agresijos prieš tuos pačius parlamento rūmus. Iš pradžių taiki akcija, kuria buvo siekiama stabdyti kai kurias valdančiosios koalicijos vykdomas reformas, apie 100 jaunuolių pastangomis peraugo į neramumus. Jų metu sužeisti 34 mitingo dalyviai ir keli pareigūnai. Pas sulaikytus chuliganus rasti peiliai, geležiniai strypai bei molotovo kokteiliai. Seimo langus daužė ir į policininkus akmenis, butelius bei žalius kiaušinius mėtė dešimtys aktyviausių jaunuolių. Nemažai jų buvo neblaivūs. 151 chuliganas buvo sulaikytas, 34 mitingo dalyviai sužeisti. VRM pranešimais, aiškiai matėsi, kad riaušės prie Seimo buvo išprovokuotos.

Tada už tokių mitinguotojų nugarų stovėjo Algirdas Paleckis, kurį mielai klausinėjo Rusijos televizija. LRT televizijai jis tvirtino, kad už riaušes turi atsakyti premjeras A. Kubilius, o Vyriausybė – atsistatydinti. Tuomet į Seimą nepatekusios partijos „Frontas“ lyderis, jau baustas už sovietinės agresijos neigimą per Sausio 13-osios pogromus, aiškino, kad policijai įsakinėjo A. Kubilius ir policijos generalinio komisaro pavaduotojas S. Skvernelis. Policininkai tvirtino, kad dalis aršiausių smurtautojų, besiveržiančių į Seimą, kaip 1991 m. sausio pradžioje, kalbėjo rusiškai ir galbūt buvo organizuotai prisišlieję prie profsąjungų rengto protesto bei juo pasinaudojo. Visa tai priminė „Jedinstvos“ mitingus tą neramų Sausį…

Sausio 19 d. smurtui prie Seimo skirtame straipsnyje rašiau, kad tokius nepatenkintų žmonių mitingus labai nesunku paversti nežabotomis riaušėmis. „Atrodo, kad gimė „Jedinstvo-2“. Ji jau ne tokia, kad, kaip 1991-ųjų sausio 10 dieną, šauktų nuo M. Mažvydo bibliotekos laiptų „Daloj fašistov, daloj landsabergistov“. Jie skiriasi nuo tų gamyklų darbininkėlių, kuriuos autobusais tą 1991-ųjų sausį gabeno prie televizijos ir radijo Konarskio gatvėje ir kurie buvo sovietinės kariuomenės „gyvasis skydas“. Už vieną tokią išvyką toks rusakalbis tekintojas gaudavo kokius 10 rublių ir taloną apsipirkti. Dabar jokiais talonėliais jaunimo nepaimsi. Bet principas tas pats. Liudininkams teko girdėti, kaip troleibuse link Seimo vienas vaikinukas rusiškai klausė kito: kokias „babkes“ už tai žadėjo? Anas linksmai spragtelėjo sau į pažiaunę ir nusijuokė: šito iki žemės graibymo užteks… Kelioms dešimtims tokių samdinių žemę graibyti privertė policija. Bet šiaip ar taip jų samdytojai rado gerą progą sukelti riaušes ten, kur prieš keletą dienų degė Sausio 13-osios aukų atminimo laužai, kur ne vienam ašarą spaudė anų laikų dainos…“, – rašiau straipsnyje (https://www.delfi.lt/spausdinti/?id=20175415).

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo 2009-aisiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už tokias įžvalgas prieš 9 metus gavau pylos. Vieni ragino neteisinti A. Kubiliaus vyriausybės, A. Valinsko vadovaujamo parlamento bei ašarines dujas panaudojusios policijos, kiti teigė, kad be reikalo žmones gąsdinu atsigaunančia „Jedinstvo“. Dar ir šiandien kai kurie portalai ir garbūs profesoriai piktinasi, jog raginu pagaliau tobulinti ir vykdyti Liustracijos įstatymą, siūlau uždrausti komunistinę ideologiją, esą atstovauju „landsbergizmą“, kad perspėju, jog kolaboravimo su kaimynine valstybe virusas valstybės saugumui gali pakenkti iš vidaus.

Taip, šį sekmadienį profsąjungų surengta demonstracija buvo taiki. Minia žmonių (LTV teigimu, prie Vyriausybės buvo susirinkę keli tūkstančiai, o policininkų nuomone – apie 10 tūkstančių) reikalavo gerinti mokyklų finansavimą, atsisakyti mažo etatinio atlyginimo, „krepšelių“ sistemos, palaikė streikuojančius ŠMM. Bet policija buvo budri.

Tas budrumas neatsitiktinis. Nesiliauja smurto išpuoliai Prancūzijoje. Nors šalies vyriausybė paskelbė įšaldanti kuro kainų augimą, Paryžiuje ir kituose šalies miestuose nesiliauja pogromai, siaučia gaisrai, liejasi kraujas. Tarp mitinguotojų „geltonosios liemenės“ įsimaišę įvairiausio plauko provokatoriai, radikalai, pranešama, kad riaušininkus inspiruoja iš Rusijos plaukiantys raginimai nuversti esamą politinę struktūrą. Prancūzija paralyžiuota. Turistai ją aplenkia.

Tad visai suprantamas daugelio Lietuvos žmonių nuogąstavimas, kad tokiomis protesto akcijomis, nusižiūrėję į prancūzus, gali pasinaudoti priešiškos mūsų valstybei jėgos. Kol dialogas tarp profsąjungų ir valdžios struktūrų nebaigtas, kol jis nepateko į visišką aklavietę, geriausia išeitis – derybos už apskrito stalo. Protestuotojai pasilieka teisę į efektyvias nesmurtines spaudimo priemones.

O gaisrai ir kraujas gatvėse ir įstaigose – pilietinio karo ženklas, kuriuo rankas šildosi toli gražu ne šio dialogo dalyviai.

www.iskauskas.lt

2018.12.09; 18:35

Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir ne tik kalendorinės, bet ir tikrosios žiemos pranašas – lengvas sniegutis. Jis nubalina stogus ir žemę, po baltu nuometu paslepia purvą ir šiukšles, atšviežina jausmus ir atgaivina viltis, kad apsivalysime, vėl viskas bus gerai, kad judėsime į priekį. Juk netrukus ir diena pradės ilgėti…

Dar prieš kelis dešimtmečius į Lietuvą atkeliaudavo štai tokios žiemos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O vis tik – keletas miestiečio lapkritinių pabambėjimų. Šįkart jų tik du.

I pabambėjimas

Lapkritis baigėsi mokytojų sukilimu. Dešimtys jų okupavo ŠMM rūmus, protestuodami prieš netikusią švietimo reformą ir „trijų krepšelių“ idėją, kuri netenkina pedagogų.

Miegmaišiai, picos, uždaryti tualetai, grasinimai policija, nuovargis ir kantrybė. Atėjo savaitgalis. Būrelis mokytojų nesitraukia. Ministrė ir ministerijos klerkai poilsiauja ir ramiai geria rytinę kavą: juk savaitgalis…

Taigi, jėgos nelygios. Šalyje streikuoja 73 ugdymo įstaigos – apie 3 proc. visų bendrojo lavinimo mokyklų, iš viso apie 1600 pedagogų iš visų 45 tūkst. dirbančių. Trys savaitės nemokomi mokiniai, o jų maždaug 16 tūkstančių. Netrukus kalėdinės atostogos. Nuo gruodžio 22 iki sausio 2-os, o gal dar ilgiau, valstybės įstaigų klerkai ir mokiniai išeis šventinių atostogų. Darbas apmirs ne tik ŠMM, bet ir Seime bei Vyriausybėje. Protesto ateitis miglota.

Abiejų šalių derybininkai kaltina vieni kitus nepagrįstomis ambicijomis ir reikalavimais. Vieniems netinka rugsėjį įvestas etatinis mokytojų apmokėjimo modelis, kiti gi tvirtina, kad protestuotojų reikalavimai pernelyg išpūsti ir nerealūs. Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas Andrius Navickas reikalauja padidinti mokytojų atlyginimus penktadaliu, ministrė Jurgita Petrauskienė atkerta, kad iš karto daugiau kaip 200 mln. eurų sumos biudžete neįmanoma rasti, ją galima numatyti tik kitų metų biudžete, kuris bus tvirtinamas Seime tik prieš šv. Kalėdas. Vadinasi, teigia ŠMM vadovai, mokytojų atlyginimų pakėlimas nukeliamas iki 2020 m.

Prie Seimo – mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tai netenkina mokytojų. Nesusikalbėjimas tęsiasi. Visa bėda, kad streikuojantys mokytojai neturi didelės paramos visuomenėje. Daugeliui žmonių apskritai neaiški reformos esmė ir kodėl ji suvedama į mokytojų atlyginimų didinimą. Nedirbantiems šioje srityje nesuprantama mokytojų apmokėjimo („trijų krepšelių“) esmė. Kai veidaknygėje to paklausiau žinomo filosofo, rašytojo ir edukologo Liutauro Degėsio, jis pasiūlė atskirti reformą ir apmokėjimą. „Su „reforma“ etatinis atlyginimas neturi nieko bendro. Tai buvo nevykęs, techniškai neapskaičiuotas bandymas imituoti mokytojų atlyginimų kėlimą… manau, kad daug efektyviau būtų buvę – nesupriešinant mokytojų, kai vieniems prideda, kitiems atima – visiems įvesti etato normą, standartą – pavyzdžiui, 18 pamokų – etatas, ir sumažinti mokinių skaičių klasėje – automatiškai atsirastų daugiau klasių, daugiau darbo vietų, daugiau etatų, ir mokytojai galėtų uždirbti daugiau. Ir problema paprasta – pinigų net nereikėtų daugiau, reikėtų tik nebandyti taupyti švietimo sąskaita, nes tikrai neaišku, kur švietimo pinigai. Nes: jeigu švietimui skiriama 2 procentai nuo BVP, o BVP padidėjo, o mokyklų skaičius sumažėjo, tai likusioms mokykloms turėjo likti daugiau. Klausimas: kur pinigai?“, – svarstė garsus edukologas (atsiprašau, kad šį jo pasažą be leidimo kopijuoju iš viešosios žiniasklaidos).

Tad iš tiesų: kur pinigai?

Tarp pedagogų irgi nėra visiško sutarimo. Pagaliau įsikišo ir Prezidentė. Penktadienį ji pareiškė: „Kaktomuša tarp Vyriausybės ir švietimo profesinių sąjungų užsitęsė per ilgai, o padėtis tampa nekontroliuojama. Vyriausybė kartu su profesinėmis sąjungomis turi užtikrini, kad moksleiviai kuo greičiau galėtų grįžti į klases, – sakė šalies vadovė. – Tokiomis aplinkybėmis tolesnis ministrės darbas kelia abejonių“, – pridūrė ji.

Iš tiesų, pertvarkos švietimo sistemoje, atrodo, ne pagal liaunus ministrės pečius. Tačiau ji nuduoda nesuprantanti Prezidentės užuominos ir nemano, kad reikia trauktis. O čia – savaitgaliai, šventės, atostogos… Laikymasis įsikibus ministrės kėdės, nesuprantama baimė bendrauti su streikuojančiais, nenoras įtikinti Premjerą, kad tam tikras nuolaidas daryti būtina, – štai tos asmeninės politikės ir „profesionalės“ ambicijos, kurios trukdo „minkštųjų“ derybų su protestuotojais eigai.

Beje, ar S. Skvernelis ir Seimo švietimo ir mokslo komiteto nariai, ypač jos pirmininkas E. Jovaiša, o gal ir pats parlamento vadovas gali užsukti į apgultą ministeriją? Klausimas daugiau negu retorinis.

II pabumbėjimas

Ar jūsų niekada neaplankė toks palyginimas: kaip siejasi Adolfo Ramanausko – Vanago tragedija su lapkričio 25 d. įvykdyta nauja Rusijos agresija Kerčės sąsiauryje? Lyg ir jokio ryšio…

A. Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Kai perskaičiau mėnesio pabaigoje plačiai pristatytą istoriko Arvydo Anušausko knygą „Aš esu Vanagas“, pirmas buvo ne gedėjimo, gailesčio ir užuojautos aukai ir artimiesiems jausmas, bet įkyri mintis, kad sovietiniai paniekos, prievartos ir kitos tautos pavergimo metodai gajūs ir šiandien.

Koks nepaprastai platus buvo pokarinio meto sovietinių struktūrų parengtas kiekvieno Lietuvos žmogaus sekimo ir žeminimo tinklas! NKVD ir KGB nesitaikstė su priemonėmis, ištekliais ir būdais. Nei sekamojo amžius, nei lytis, nei padėtis visuomenėje A. Sniečkaus bendrams nebuvo kliūtis. Net partizanų vado dukrelei, kelerių metų Auksutei („дочь бандглаваря Раманаускаса Ауксуте“ – užrašas po mažametės nuotrauka) buvo sudaryta byla.

Sučiupti A. Ramanauską – Vanagą N. Dušanskio vadovaujami smogikai parengė begalę planų, sukūrė neįtikėtinai platų agentų tinklą, ir partizanas vienoj vietoj suklupo: artimiausias jo bičiulis, klasės draugas nuo 1941 m., užsimaskavęs KGB agentas A. Urbonas jį išdavė, ir atsargumą praradęs kovotojas 1956 m. spalio 12 d. buvo suimtas bei išvežtas į KGB įgaliotinio Kaune P. Raslano kabinetą…

Pastebėjote: A. Ramanauskas – Vanagas buvo sekamas ir sučiuptas beveik vien lietuvių ir jų pagalbininkų pastangomis. Rusiškų pavardžių A. Anušausko tyrime kur kas mažiau. Tad ar verta stebėtis, kad nemažam būriui tautiečių iki šiol kabinamos žydšaudžių etiketės…

Rusija įkalino devynis Ukrainos jūreivius. EPA-ELTA nuotr.

Taigi, pokario atėjūnų panieka tautos vertybėms, laisvei ir kovai prieš okupantus atsispindi ir šiandienos įvykiuose. Pagal 2003 m. gruodį pasirašytą Ukrainos ir Rusijos sutartį „Dėl bendradarbiavimo naudojantis Azovo jūra ir Kerčės sąsiauriu“ bet kokie Ukrainos laivai – ir prekybiniai, ir kariniai – turi teisę plaukioti numatytose zonose. Po Krymo aneksijos niekas sutarties neanuliavo. Tai kodėl po 15 metų Rusijos karinė armada staiga apšaudo Ukrainos laivus, užblokuoja sąsiaurį ir sulaiko 21 ukrainiečių jūreivį? Dabar jie tardomi garsiojoje Lubiankoje ir „Matroskaja tyšina“, kur anais laikais NKVD kankinimų mašiną yra išgyvenęs ne vienas ukrainietis, rusas, lietuvis…

Klasta, panieka kitai tautai, laisvės ir apsisprendimo paniekinimas gyvas ir šiandien. Argi lietuvių tautos genocidas, ar tremtys ir kalėjimai, ar šiuolaikinė įžūli agresija prieš Ukrainą – ne to paties „kagėbistinio“ krūmo raudonos uogos? Mes niekur toli nenužengėm. Teroristinė valstybė peri savo vaikus ir jiems iškart į rankas įbruka peilį.

2018.12.01; 15:47

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

www.iskauskas.lt

Vienu požiūriu vis garsiau skambanti iniciatyva sukurti ES ginkluotąsias pajėgas filosofo Vytauto Radžvilo įvertinta tiksliai: Merkel ir Macrono pasiūlymas naudingas Putinui. Kodėl? Sena jo svajonė supriešinti JAV ir Europą pildosi.

Ši idėja nėra nauja. Diskusijos pagyvėjo tuomet, kai 2003 m. Briuselyje priimtas sprendimas dislokuoti ES policijos pajėgas Balkanų šalyse, tiksliau – tvarkai Makedonijoje palaikyti, perimant šias funkcijas iš NATO taikdarių (EUROFOR), nebuvo labai vykęs. Regione, ypač pasienyje su Albanija ir Kosovu, siautėjo nusikalstamos grupuotės, kurias, kaip buvo įtariama, inspiravo Serbija.

Kelių šimtų Europos policininkų kontingentas nesusidorojo su padėtimi šiose buvusiose Jugoslavijos respublikose, be to, strigo koordinacija su NATO misija, tad gimė idėja kurti savas ginkluotąsias pajėgas. 2015 m. kovą, kaip rašė politologas Vadimas Volovojus, Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris „tiesiog susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę“.

„Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – tada pareiškė EK vadovas.

JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.

NATO tam neprieštaravo. Tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be kita ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.

Įdomu, kad pirmoji šiai idėjai pritarė Vokietija, ilgai po kapituliacijos 1945 m. neturėjusi teisės savo ribotas ginkluotąsias pajėgas naudoti už valstybės sienų. Paskui tam pritarė Prancūzija. Buvo manoma, kad B. Obama pritars šiam pasiūlymui, nes, kaip rašė „US News“, ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą.

Tada idėją palaikė Suomija, net ES nepriklausanti Turkija, kuri pažadėjo Europos kariuomenei duoti 60 tūkstančius karių (bėda tik ta, kaip rašo V. Volovojus, kad vokiečiai ir prancūzai priešinasi turkų narystei ES). Palankiai pasiūlymą įvertino Austrija ir Švedija.

Rusijai aneksavus Krymą, kilus karui Ukrainoje, išsiplėtus migrantų antplūdžiui į Europos šalis, „Union Europa Forces“ (UEF) idėja įgavo pagreitį. Europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimo sumanymas buvo aptartas 2016 m. rugpjūtį vykusiame Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderių uždarame susitikime italų lėktuvnešyje „Garibaldi“ prie Ventotene salos. Britams traukiantis iš ES, italai, kuriems ypač aktuali pabėgėlių problema, finansai ir šlyjanti ekonomika, tampa geri idėjos bendraautoriai.

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Vienu pirmųjų rimtesnių idėjos realizavimo momentų tapo Europos parlamento 2017 metų vasarį priimta rezoliucija Europos Sąjungoje įsteigti vieningą kariuomenę. Motyvas aiškus: vieningos Europos ginkluotosios pajėgos gali kainuoti ES šalims pigiau, nei gynybos išlaidų didinimas iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip to nuosekliai reikalauja naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

Dar 2010 m. „Respublikos“ diskusijų platformoje svarstėme, kuo Lietuvai būtų naudingas naujas ES jėgos mechanizmas. Jau kuris laikas Briuseliui nepakanka priemonių, kuriomis galima būtų kontroliuoti tai, kas dedasi ES valstybėse narėse. Mat ekonominiai ir politiniai svertai ne visuomet veikia taip, kaip norėtųsi.

“Šiuo metu mechanizmai, kuriais Briuselis gali priversti atskiras ES valstybes nares imtis susitvarkyti savo darže, nėra labai patikimi. O netvarka atskirose valstybėse kenkia visai Sąjungai, – kalbėjo šių eilučių autorius. – Be abejo, kariuomenė sustiprintų ES įtaką. Tikėtina, kad ji galėtų atlikti savotišką įbauginimo funkciją, tarkime, prieš nepaklusnias ar nenorinčias susitvarkyti Bendrijos nares”.

Amerikos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet kaip ir NATO, Europos armija negalėtų kištis į jos narių vidaus reikalus. „Tai tik dar labiau padidintų piliečių nepasitenkinimą savo šalies valdžia ir ES”, – tada pritarė V. Volovojus. „Veikiausiai tai labiau būtų savotiškos policijos funkcijos, panašios į tas, kurias ES šiuo metu atlieka Kosove. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas, karių rengimas, vietinių pareigūnų mokymas. Tokiu atveju ES kariuomenė skirtųsi nuo Aljanso funkcijų”, – anuomet svarstė diskusijos dalyviai.

Iš tiesų, idėja rizikinga, dėl jos apsispręsti bus nelengva. Juo labiau, kad ES atotrūkis nuo JAV pastaruoju metu didėja. D. Trampas daug pastangų deda vengdamas Rusijos ir Kinijos keliamų grėsmių, o JAV karinė galia, kaip pastebi laikraštis „The New York Times“, nagrinėjantis 90 puslapių Kongreso komisijos parengtą pranešimą „Dėl nacionalinės gynybos strategijos“, tolydžio mažėja. Komisija rekomenduoja 3-5 proc. virš infliacijos tempų kasmet didinti JAV karinį biudžetą, kad, be kita ko, augtų NATO karinis dalyvavimas aljanso Rytų flange ir Baltijos šalyse.   

Bet štai D. Trumpas kalba kitaip. Jis sukritikavo E. Macrono pasiūlymą kurti vieningas Europos ginkluotąsias pajėgas – „realią Europos armiją“, kad „apsisaugotume nuo Kinijos, Rusijos ir netgi Jungtinių Valstijų“. Amerikos vadovui ypač nepatiko mintis, kad Europai kada nors gali tekti gintis ir nuo Amerikos. D. Trumpas savo „Twiterio“ paskyroje idėją pavadino „labai įžeidžiama“. Gi Prancūzijos lyderis tai pavadino „tviterio tauškalais“.

Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas neaišku, kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ išplatino pranešimą, esą D. Grybauskaitė paragino E. Macroną „priešintis ordoms iš Rytų“. Žinoma, sunku įtarti, kad Lietuva, pritardama UEF idėjai, sutinka būti įtraukta, kaip V. Radžvilas rašo, į Merkel-Putino paktą, panašų į Miuncheno sąmokslą, kad ji dėl to grįžtų į Rusijos įtakos sferą. Jos pasirinkimas, kaip ir prieškarių, labai ribotas…

Užtat stebina tai, kad V. Putinas nedvejodamas pritarė Europos armijos kūrimui. A. Merkel paaiškino, kad UEF „parodytų pasauliui, jog karas Europoje neįmanomas“. Kitaip tariant, bet kokioms Rusijos pastangoms įžiebti ir išplėsti konfliktą Senajame žemyne būtų užkirstas kelias. Maskvos išskaičiavimas čia aiškus: JAV ir ES supriešinimas po „Brexit“ lūžio ir pabėgėlių invazijos, naudingas V. Putinui, siekiančiam suskaldyti ir taip traškančią Bendrijos vienybę bei pakirsti NATO slinktį link vakarinių Rusijos sienų. Kitaip sakant, Vakarų galios sumažėjimas pačių Vakarų rankomis…

Kur du pešasi – trečias laimi. Lietuva bet kuriuo atveju ketina stoti pralaimėjusių pusėn. Ar iš tiesų kartojasi 1938-ųjų situacija?

2018.11.15; 13:25

Čečėnija ir čečėnai
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Politologai sako: jeigu nori karo, pareikšk kaimyninei valstybei teritorines pretenzijas. Rusija nuo seno elgėsi visaip: užgrobdavo jai niekada nepriklaususias žemes, vykdydavo agresiją prieš kaimyninę šalį, okupuodavo didžiules teritorijas. Toli į istoriją gilintis nė nereikia: karas Gruzijoje, Krymo aneksija, konflikto eskalavimas Ukrainoje… Dabar gi Maskva R. Kadyrovo rankomis žarsto karo su Ingušija žarijas.

Iškart pasekime įvykių eigą. Po tariamai ilgai trukusių derybų spalio 4 d. vakare (kitais duomenimis – rugsėjo 26-ąją) Čečėnijos ir Ingušijos vadovai Ramzanas Kadyrovas bei Junusas – Bek Jevkurovas pasirašė įstatymą dėl apsikeitimo teritorijomis. Jį neva jau buvo patvirtinę abiejų respublikų parlamentai. Ingušijos parlamento deputatai pareiškė, kad nieko panašaus neįvyko, ir tik spalio 10 d. pabandė surengti posėdį, tačiau nepavyko surinkti kvorumo.

Visą tą savaitę naujoje Ingušijos sostinėje Magase (anksčiau buvo Nazranė; ingušų kalba „Saulės miestas“, pradėtas atstatyti tik 2000 m. vos tik į valdžią atėjusio V. Putino įsaku, vietoj seno sugriauto miesto) tęsėsi protesto mitingai. Protestuotojai pareiškė, kad tokius klausimus reikia spręsti referendumu. Per akciją saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į orą. Čečėnijos galva Ramzanas Kadyrovas pagrasino Ingušijai karu, jeigu ji nepripažins sienos tarp dviejų regionų.

Tuo metu generolas Jevkurovas vejamas iš aikštės, į jį skrieja protestuotojų mėtomi buteliai. Šis žada, kad jėga prieš mitinguojančius nebus naudojama, ir teisinasi, jog prieš balsavimą dėl sienos su Čečėnija deputatams darė spaudimą artimiausieji giminaičiai, todėl kai kurie iš jų priversti sakyti, kad nepritarė tam sprendimui. Alyvos į ugnį įpylę išplaatinta žinia ir nuotraukos, kaip į Ingušijos teritoriją pro Aršty aulą rieda čečėnų buldozeriai, kurie čia ruošiasi tiesti savo kelius…

Rusijos televizija slepia šį konfliktą, ignoruoja gresiantį karą tarp dviejų pietinių respublikų, o V. Putinui svarbiau buvo vizitas Indijoje, kurio metu Maskva Deliui pardavė daug karinės ginkluotės. Rusų politikas, Rusijos judėjimo „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ bloge pareiškė: „Dabar Magase, Ingušijoje, stovi žmonės, kurie nenori atiduoti savo žemės kaimynams – beje, tokiam pat RF subjektui, kaip ir jie patys. Ir Ingušijos, pasiuntusios toliau Kremliaus paskirtą Ingušijai generolą Jevkurovą, policija palaiko žmones ir meldžiasi kartu su jais. Ir kažkas nepraleidžia į Ingušiją OMON-o kolonos iš broliškų Federacijos subjektų – girdi, patys išsiaiškinsime, neleisime niekaip „tvarkos įvedinėti“.

Kai reikėjo informacijos apie pasirašytą įstatymą, staiga sutriko mobilusis interneto ryšys. Mitinguotojai įtarė, kad valdžia kažką slepia nuo visuomenės ir taip nori išparceliuoti Ingušijos žemes. Juo labiau, kad 1991 m., kai iširo Čečėnijos – Ingušijos ASSR, sienos tarp šių regionų nebuvo tiksliai nustatytos.  Čečėnijai teko dalis Ingušijos Nadterečno rajono ir miškingoji kalnų vietovė, o Ingušijai – teritorija ties siena su Malgobeko rajonu.

Portalas Kazkaz-uzel.eu atskleidžia, kad Ingušija atiduoda Čečėnijai net 26 kartus žemės daugiau negu gauna mainais. Nepriklausomi kartografijos ekspertai patvirtino, kad Čečėnijai bus perduota 26,8 tūkst. ha žemės (6000 ha Goragoro aulo apylinkėse ir 26 km į šiaurę nuo Magaso oro uosto ir 26 tūkst. ha Ingušijos gamtos draustinio Erzi rajone).

Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.

Ingušijos konstitucinis teismas nepritarė susitarimui dėl sienos demarkacijos, o Liaudies susirinkimo deputatai pranešė, kad balsavimo rezultatai buvo sufalsifikuoti. Penktadienį į Magasą atvyko V. Putino spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas, kuris susitiko su mitinguotojais centrinėje sostinės aikštėje ir kritikavo Jevkurovą bei pažadėjo, jog V. Putinas anuliuos susitarimą dėl Čečėnijos – Ingušijos sienos demarkacijos.

Taigi, susidūrę su ingušų pasipriešinimu, tiek Maskva, tiek Groznas, jau nekalbant apie generolo Jevkurovo svitą, tarsi ir traukiasi. Abiejų respublikų lyderiai varžosi, kas greičiau palaižys V. Putinui ranką, tačiau visus čia aplenkia buvęs boksininkas ir savo tėvo Achmedo Kadyrovo apsaugininkas Ramzanas. Atrodytų, kad jis Maskvai kelia daug rūpesčių, bet V. Putinui patinka aplink su hienos įsiteikimu zujantys pavaldiniai, kurie ištikimai tarnauja imperatoriui, nors ir kartais peržengiantys subordinacijos bei paklusnumo ribas.

Taip ir šį kartą: R. Kadyrovas be skrupulų  ketina kaimyninei respublikai primesti savo užgaidas, nederinęs projektų su žmonėmis. Ištikimybė imperiniam Maskvos mastymui jam aukščiau negu vainachų – čečėnų ir ingušų – bendrumas.

Beje, apie vainachus.

Iš pradžių ir aš, ne kartą lankęsis tose Kaukazo žemėse, vainachus kildinau nuo įprasto rusiško žodžio „voijna“ („karas“). Tačiau Argūno slėnių ir kalnų žmonės karingi tiek, kiek juos tokiais pavertė nesibaigiantys kitų genčių puldinėjimai, okupacinės carinės ir sovietinės kariaunos reidai į Kaukazą. Šimtmečiais vainachai sėkmingai gynėsi nuo nesuskaičiuojamų klajoklių ordų, tačiau liko gyventi toje pačioje vietoje, išsaugojo savo papročius ir – o tai svarbiausia – jie išsaugojo savo kalbą. Kalba išliko nesudarkyta, neužteršta, todėl seniausi tekstai, užrašyti jų protėvių prieš tūkstančius metų, laisvai skaitomi kaip dabartinės čečėnų ir ingušų kalbų tekstai. Pakanka pasakyti, kad patys stipriausi, žiauriausi ir didžiausi senovės užkariautojai mongolai, hunai, net pats didysis Tamerlanas negalėjo įveikti vainachų.

Savo kilme didžiuodamasis ir kviesdamas pasaulio tikinčiuosius palaikyti taiką Kaukaze, prieš 10 metų atvirą laišką tuometiniam Popiežiui Benediktui XVI parašė čečėnų rašytojas Vachidas Elchojevas. Jis teigė, kad čečėnai ir ingušai – seniausios pasaulyje nochči (išvertus iš čečėnų kalbos – Nojaus palikuonys) tautos atstovai. Rašytojas galvoje turėjo biblinį pranašą Nojų, kuriam mūsų didysis Kūrėjas liepė pastatyti didelį laivą ir į jį paimti po porą abiejų lyčių žmonių ir visokių gyvūnų. Vainachai iš tiesų yra žmonijos protėvių tauta, išsaugojusi ir iki šiol kalbanti seniausia pasaulyje kalba vaj mot. Čečėnų mokslininkai pavadino tą kalbą nana mot, išvertus – kalbų motina. Žinoma, kiekviena kalba ir tauta yra gerbtina, tačiau kolonijinė politika, ypač kai ji vykdoma šautuvų durtuvais, tankais ir represijomis, peržengia bet kokio žmogiškumo ribas.

Ir šiandien Maskvos statytinis R. Kadyrovas skelbia karą savo likimo broliams vainachams…

2018.10.13; 13:010

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Valstybės dienos šventės paskatino diskusijas apie monarchijos atkūrimo galimybes Lietuvoje. Ta proga liepos 11 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks monarchijos įvedimo 1918 m. 100-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvauja ir Wilhelmo von Uracho vaikaitis, princas Inigo von Urachas. Siūlome žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, paskelbtą žurnalo „Apžvalga“ gegužės-birželio numeryje ir autoriaus žurnalistiniame tinklaraštyje www.iskauskas.lt„.

Apie valstybės valdymo formas diskutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vieni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir renkamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.

Pagal pirmąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį mūsų valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį apie demokratijos užuomazgas, valdymo formas LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinkimuose Rusija patvirtino, kad V. Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš bolševikinės-stalininės valstybės, sutvirtintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums nepakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokratija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.

Istoriniai monarchijos išbandymai Lietuvai

Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

Bet kodėl LDK per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės? Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Petrauskas LRT laidoje „Mokslo ekspresas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių naujovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikščio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.

Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liublino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.

Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint…

Nors XVI-XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirinkime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.

Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdymo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasinaudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomą respubliką. Tai kartu buvo ir valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių valstybę į gabalus, respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia valdyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo… Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t.y. karalystę.

Trečiasis Lietuvos karalius – vėl ant slenksčio

Prieš penkerius metus DELFI portale rašiau, kad mūsų šalyje egzistuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.

LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokios instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai…

Kvietimas į susitikimą su Inigo von Urachu ir princese Danielle von Urach Trakų pilies Didžiojoje menėje 2018 metų liepos 11 dieną.

Dar kartą Lietuvoje Inigo von Urachas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LTV laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kategoriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išmetamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau, negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, politikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusijos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.

Monarchija – 113 dienų…

Priminsiu, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėjusioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, ir tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus…

Kas pakeis demokratiją?

Kol kas Lietuvoje veši utopinės idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonominiai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Taigi, šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Per pirmąją savo viešnagę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. diktatorių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra universali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma.

2018.07.08; 18:14

Protestai Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Žinomas diplomatas, kuriam iki gyvos galvos suteiktas Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas, istorikas Vytautas Plečkaitis viename portale aimanuoja, kad apie Rusiją mes įstengiame kalbėti „tik blogai arba – labai blogai“. Kai sovietinė propaganda apie SSRS suokė tik gerai arba labai gerai (na, kartais ir joje pasitaikydavo laikinų trūkumų), tai dabar apie Rusiją skleidžiamos kone vien fake news (melagingos naujienos).

Ambasadorius pliekia žurnalistus ir politologus, kurie „demonizuoja Putiną ir pervertina Rusijos galią“, taip „narkotizuodami Putino pasitenkinimą“. Esą yra ir kitų autoritarinių režimų…

Sunku nesutikti, kad dažniausiai propaganda yra tarsi lazda, turinti du galus: vienu ji tvoja kritikuojamam režimui ir informuoja visuomenę, antruoju – demonizuoja jo lyderius ir visokius nenaudėlius. Bet apskritai nutylėti, kas dedasi kaimyninėje šalyje, kurioje vykstantys procesai veikia ir Lietuvą, neįmanoma. Informacijos balansas, kurį siūlo V. Plečkaitis, čia niekuo dėtas. Tada užmerktume akis prieš grėsmes, kurios iš tiesų egzistuoja. 

Caras pasitelkė kazokus

Gegužės pradžia Rusijai gerų naujienų atnešė nedaug. Gegužės 5 d., šeštadienį, Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, kuriam nebuvo leista dalyvauti prezidento rinkimuose kovo mėnesį, į gatves išvedė tūkstančius protestuojančių rusų. Pagrindinis protestuotojų šūkis – „Jis mums ne caras“ – buvo nukreiptas į kovą vykusius rinkimus laimėjusį V. Putiną, kuris po keleto dienų pradėjo ketvirtą 6 metų kadenciją, surinkęs 76% balsų – daugiau nei pirmuosius tris kartus.

Nevyriausybinė organizacija „OVD-Info“ paskaičiavo, kad iš viso 26 Rusijos miestuose suimta 1599 žmonės. Žurnalistai rašė, kad policija, „rosnacgvardija“ ir kazokai nepagailėjo ir vaikų: Maskvoje buvo suimamas kas penktas protestuotojas, neišskiriant ir moksleivių. Į policijos automobilius buvo grūdamos motinos su vaikais, apsvaigintais ašarinėmis dujomis. Radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistė Karina Orlova pastebi, kad vienam vaikui tramdyti teko penki omonininkai.

Tramdant protestuotojus Puškino aikštėje Maskvoje šmėžavo galingo stoto vyrai su kazokų kepurėmis. Kubanės kazokų organizacijos atamanas Nikolajus Doluda paneigė informaciją, kad jos nariai dalyvavo akcijoje. Interneto leidinys „The Bell“ pranešė, kad kazokai susiję su Maskvos merija: arba jais aprengti patyrę smogikai, arba su Maskvos atamanais sudarytos trys sutartys 16 mln. rublių sumoje. Visos Rusijos kazokų atamaną metų gale skirs V. Putinas.

Putinas tolsta nuo masių

Rusijos opozicinė spauda atkreipia dėmesį, kad V. Putinas vis labiau tolsta nuo masių. Kažkada jis važinėdavo caro automobiliu (tėvyninės gamybos mašina už 12 mlrd. rublių, panašiu į „Rolls Royce Phantom“) iš savo rezidencijos į Kremlių, o minios šaukdavo „ura“. Per ketvirtąją inauguraciją jis, tarsi ko bijodamas, nužingsniavo 200 m iš savo darbo kabineto į Kremliaus rūmus vienui vienas, lydimas tik sargybos ir šventiškai sustingusių kariškių.

O ir pati ceremonija buvo kukli. Išvaikęs opozicijos mitingą, V. Putinas išvengė kortežo, o ir jo šventinė kalba buvo kažkokia bedvasė. Garsus rašytojas ir vertėjas Borisas Akuninas savo bloge dar 2012 m. aiškino, kad žodis „inauguracija“ kilęs nuo „avgur“ – Romos laikų spėjikų, laiminančių viršininkus, skiriamus į aukštas pareigas. „Bet mes jo į tas pareigas nelaiminom, – tada rašė autorius, – todėl galime tik spėti, kiek tas carizmas tęsis“. Jis mano, kad tai paskutinė jo kadencija – iki 2024 m.

Iš tiesų, šiandien politologai mano, kad tai paskutinė V. Putino kadencija. Įstūmęs šalį į izoliaciją, sunkindamas rusų pragyvenimą, žvangindamas ginklais jis kelia ne tik opozicijos, bet ir plačiųjų masių įniršį.

Kai šventės euforija išnyksta…

Dar po dviejų dienų V. Putinas atsigriebė, Pergalės dienos parade pademonstravęs pasauliui tai, ką žadėjo savo metinėje kalboje Dūmoje  kovo mėnesį – 5-osios kartos naikintuvus Su-57 ir modernizuotus naikintuvus MiG-31K, nešančius hipergarsines sparnuotąsias raketas „Kinžal“. Žiūrovai taip pat pirmą kartą pamatė bepilotes skraidykles „Korsar“ ir „Katran“ bei kibernetines karines mašinas „Uran 6“ ir „Uran 9“, kitą modernią techniką. 

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Savo kalboje V. Putinas leido suprasti, kad pagrindinis šių raketų ir kitos ginkluotės taikinys – JAV ir jų sąjungininkės, kurios esą „supa Rusiją“ ir kelia jai grėsmę. Kartu su ketinimais atsisakyti branduolinės ginkluotės mažinimo sutarties ši jėgos demonstracija kaip tik ir kelia pavojų visam pasauliui, ypač Rusijos kaimynėms, tad šito nepastebėti ir nevertinti tik neigiamai negalima.

Po šventinės euforijos Rusija grįžo į savo niūrią kasdienybę: jau gegužės 13-ąją Maskvoje įvyko masinis protestas „Už laisvą internetą“. Prie Rusijos sostinės centre įrengtos scenos susirinko žmonių su įvairių opozicinių ir kairiųjų partijų bei judėjimų vėliavomis. Susirinkusieji skandavo šūkius, reikalaudami interneto laisvės ir kritikuodami valdžią. Demonstrantai per akciją ragino panaikinti „Roskomnadzor“, apriboti vyriausybės įtaką internetui bei atšaukti baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos už savo pranešimus socialiniuose tinkluose persekiojami piliečiai.

Dar balandį Rusijos pareigūnai ėmė blokuoti populiarią susirašinėjimo programėlę „Telegram“, jos operatorei atsisakius vykdyti Federalinės saugumo tarnybos (FSB) reikalavimą pateikti susirašinėjimo šifravimo kodus programėlės vartotojų žinutėms netrukdomai skaityti. „Telegram“ kūrėjas rusų verslininkas Pavelas Durovas jau seniai kartoja, kad neleis Rusijos saugumo tarnyboms slapta stebėti programėlės vartotojus. Jis pažadėjo, kad programėlė ir toliau veiks, nepaisant draudimo.

„Roskomnadzor“ jau blokavo milijonus IP adresų, kuriuos vartotojai naudojo, kad apeitų draudimą naudotis „Telegram“. Prieš Rusijos prezidento rinkimus neveikė opoziciniai portalai Graniru.com ir kiti.

***

Taigi, garbiojo diplomato dejonės, kad apie Rusiją kalbame tik blogai, o reiktų ir gerų žinių, būtų akivaizdus veidmainiavimas. Liaupsinti V. Putiną už antidemokratinius veiksmus būtų tas pats, kaip jį girti už prieš ketverius metus įvykdytą Krymo aneksiją ar invaziją į Rytų Ukrainą. Pasaulis ne šiaip sau varo Maskvą į izoliaciją. Geros žinios priklauso tik nuo jos pačios.

2018.05.15; 15:44