Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.

Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.

Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.

Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.

Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.

Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.

Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.

Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?

Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.

Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?

Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?

Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.

Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.

Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.

Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.

Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.

Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.

Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?

Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.

Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.

Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.

Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.

Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?

Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.

Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.

Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:

O, juk bus ta diena…
Kai pro vėliavų
Plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils
Ir aukštai danguje suspindės…

Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.

Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.

Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.

Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.

2019.09.14; 06:37

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Po Prezidentūroje vykusio Kultūros forumo, skirto istorinės atminties klausimams analizuoti, sprendimų, kaip teisingai įamžinti istorinę atmintį, kol kas nepriimta. Forumai bus tęsiami.
 
Po pirmadienį vykusios diskusijos su mokslininkų bendruomenės atstovais – istorikais, paveldosaugininkais, politologais ir menotyrininkais – prezidento patarėja Sonata Šulcė sakė, kad ateityje į diskusijas bus siekiama įtraukti dar platesnį ratą visuomenės narių.
 
„Vieni iš siūlymų buvo stiprinti dar mokykloje edukacinę, švietėjišką veiklą, vadovėlių leidybą. Galiausiai buvo kalbėta apie tai, kad reikėtų stiprinti ekspertines programas prie Lietuvos mokslo tarybos arba prie kitų egzistuojančių institucijų. Ir apskritai dominavo tokia idėja, kad reikėtų dar daugiau kalbėtis ir diskutuoti istorinės atminties klausimais, nes tai mums visiems yra svarbu, tai mums rūpi, ir šita situacija (kilęs skandalas dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros įamžinimo lentos. – ELTA) parodė, kad to kalbėjimosi visuomenėje dar yra per mažai,“ – sakė S. Šulcė.
 
Istorikas Alvydas Nikžentaitis pastebi, kad istorinės atminties klausimai Lietuvoje tampa vis aštresni, ir ši tendencija tęsis. Jo manymu, skandalas dėl Generolo Vėtros atminimo lentos yra tik „vandens sudrumstimas prieš audrą“.
 
„Maždaug po 2010 metų mes turime visiškai kitokią sąsają su praeitimi, nei kad buvo iki tol. Visų pirma, šie procesai labiau internacionalizuojasi. 2010 metai yra savotiška riba, kada praeitis tampa informacinių karų tarp valstybių objektu. Prezidentūra nėra ta vieta, kuri spręstų vienos lentelės klausimą. Yra žymiai svarbiau surasti principus, rasti prieigą, kuo vadovaujantis būtų galima spręsti ateityje tokias problemas. Nes šita lentelė, prognozuoju (aš iš karto pridursiu, kad nusiramintumėt – mano visos prognozės neišsipildo), tai yra tiktai šiek tiek vandens sudrumstimas prieš pakankamai dideles audras… ” – sakė A. Nikžentaitis.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
 
Pasak jo, diskutuojant apie istorinę atmintį, sprendžiamas dabarties klausimas – kokiomis vertybėmis visuomenė turi vadovautis šiandien. Todėl per forumą pabrėžta būtinybė tęsti visuomenės dialogą.
 
Istorikas Rimvydas Petrauskas sako, kad per forumą mokslininkai patarė prezidentui Gitanui Nausėdai plėsti viešąjį diskursą istorinės atminties klausimais, įtraukiant kuo daugiau suinteresuotų visuomenės grupių.
 
„Prezidentas formuluoja iš tiesų patrauklią gerovės visuomenės idėją. Iš tiesų, mes dažnai šitą idėją suprantame tik daugiausia ekonominiais aspektais. Vis dėlto šita kategorija neabejotinai apima ir turi apimti daug plačiau, taip pat ir dvasinius, istorinius dalykus. Visos bendruomenės, kurios gyvena Lietuvoje, turi jaustis, kad apie jas kalbama, kad į jas žiūrima pagarbiai, taip pat ir istoriniu požiūriu,“ – sakė R. Petrauskas.
 
Pasak jo, prezidentui buvo siūloma prie Prezidentūros ar kitų institucijų kurti forumą svarbiais istorinės atminties klausimais, įtraukiant specialistus ir žiniasklaidą. Taip pat pabrėžta, kad būtina stiprinti istorijos mokymą mokyklose.
 
„Dažnai žmonėms mokykla yra pirma ir vos ne paskutinė vieta, kur jie susiduria su intensyvesniu istorijos mokymu. Tai mes norime, kad mokykloje ir žiniasklaidoje suintensyvėtų kalbėjimas istorijos klausimais,“ – sakė R. Petrauskas.
 
Kitas susitikimas istorinės atminties klausimu Prezidentūroje numatomas spalio antroje pusėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.10; 00:05

Šeštadienį Seimo Konstitucijos salėje prasidėsianti Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo bei Senato narių asamblėjos 21-oji sesija vyks ne tik Vilniuje, bet ir Šiluvoje bei Palangoje.
 
Asamblėjos nariai šeštadienio rytą pagerbs sovietinio totalizmo aukas: padės gėlių ant Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo, prie Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse, prie atminimo kryžiaus Kaniūkų kaime, skirto žuvusiųjų Kaniūkų kaimo gyventojų atminimui. Parlamentarai taip pat dalyvaus pasmerktųjų karių pagerbimo ir perlaidojimo ceremonijoje Eišiškėse. Tą pačią dieną popiet Asamblėjos nariai rinksis į sesiją Seimo rūmuose.
 
Sesijos dalyviams sveikinimo žodį tars Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotoja Malgorzata Gosiewska, Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius.
 
Sesijoje bus kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos bendrą istorinę atmintį – pagrindą dabarties ir ateities tarpvalstybiniams santykiams. Apie tai pranešimus skaitys Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties pirmininkas Arūnas Gumuliauskas ir Lenkijos Seimo narys Tadeuszas Aziewiczius.
 
Lietuvos ir Lenkijos parlamentarai aptars bendrą šalių politinę kryptį tarptautinėse organizacijose (ES, NATO, ET ir kt.). Šią temą savo pranešimuose gvildens Europos Parlamento narys Andrius Kubilius ir Lenkijos Seimo narys Wojciechas Zubowskis.
 
Seimo pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Seimo delegacijos vadovas parlamentinėje asamblėjoje A. Nekrošius, Seimo nariai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Arūnas Gumuliauskas, Laimutė Matkevičienė, Viktoras Rinkevičius, Julius Sabatauskas ir Algirdas Sysas rugsėjo 8–9 dienomis taip pat dalyvaus Seimo ir Lenkijos Seimo ir Senato narių asamblėjos 21-ojoje sesijoje Šiluvoje ir Palangoje.
 
Dvišalės parlamentinės asamblėjos delegacija Šiluvoje dalyvaus šv. Mišiose už krikščioniškas šeimas, susitiks su Raseinių r. meru Andriumi Bautroniu ir savivaldos atstovais. Palangoje parlamentarai susitiks su Palangos miesto meru Šarūnu Vaitkumi.
 
Sesijos apibendrinimas ir baigiamojo sesijos dokumento pasirašymas numatytas Palangos kurhauze.
 
Kaip primena ELTA, Asamblėja savo darbą atnaujinusi po 10 metų pertraukos, šių metų vasarį rinkosi Varšuvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.07; 02:00

Pastarojo meto Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai sukėlė rezonansą visuomenėje ir dar kartą parodė, kad istorinė atmintis neturėtų būti vieno kurio nors miesto ar savivaldybės spręstinas klausimas, o nacionaliniu lygiu priimama nutartis.

Norėdamas, kad problema būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kviečia institucijas ir specialistus burtis diskusijoms, duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento suformulavimui, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.  

Šiuo metu egzistuojanti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka labai reikalingą ir naudingą darbą, tačiau, kaip rodo esama situacija, jos vienos konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka. Todėl į diskusijų grupę siūloma įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų – istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires.

„Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina,“ – sakė Prezidentas G. Nausėda.

Prezidentūra yra pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.07.30; 16:00

 

Birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Diskusija apie Birželio sukilimo reikšmę ir atmintį šiandienos Lietuvoje organizuojama artėjančių Birželio sukilimo metinių proga.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Diskusijoje pranešimus skaitė istorikai prof. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas), prof. Valdas Rakutis (Klaipėdos universitetas), dokt. Simonas Jazavita (Vytauto Didžiojo universitetas), Karolis Zikaras (Lietuvos kariuomenė). Renginį moderavo A. Gumuliauskas.

„1941-ųjų metų vasara buvo viena baisiausių ir sudėtingiausių Lietuvos istorijoje. Tragediją sekė tragedija. Šiandienos Lietuvai tai paliko labai sudėtingą palikimą, kuriuo labai dažnai manipuliuojama. Valstybės tyla prie to prisideda. Šia diskusija kviečiame visus ne tik paminėti Birželio sukilimą, per 2000 žuvusių jo dalyvių, tačiau ir analitiškai pasvarstyti apie jo organizatorių likimą, paties sukilimo reikšmę Lietuvai, skirtingas egzistuojančias jo atmintis ir vietą informacinio karo kontekste“, – sako A. Gumuliauskas.

Šiame videoreportaže skelbiame Rasos Čepaitienės pranešimą.

2019.06.20; 10:00

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Arūnas Gumuliauskas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, ragindami jį atstatyti sudaužytą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti skirtą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje. 

„Atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Vilniaus miesto savivaldybė lentos atkurti neplanuoja, esame sunerimę, kad tokia pozicija gali pateisinti vandalizmo aktus ir paskatinti panašius veiksmus ateityje. Todėl raginame merą atstatyti sunaikintą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos arba tai savo jėgomis padarys visuomeninės organizacijos“, – teigia L. Kasčiūnas.

A. Ažubalis sako, kad lenta J. Noreikai privalės būti atstatyta: „Neatmestina, kad tokias barbariškas akcijas paskatino ir aukštų Lietuvos pareigūnų, tokių kaip Linas Linkevičius, Lietuvoje ir toli už jos ribų viešai reikštas nepasitenkinimas šia lenta. O kai valstybės institucijų (teismų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) vertinimu pradeda abejoti Vyriausybės nariai – rezultatus matome.“

„Mero pasisakymas atskleidžia visiškai formalistinį ir nevalstybinį požiūrį. Atminimo lenta jam atrodo tik viešosios išlaidos, kaip koks šviesoforas ar autobusų stotelė. Tačiau paminklai ir atminimo lentos yra tautos pagarbos žmogaus aukai išraiška. Dabar tai nesuprantama. Priešingai, duodamas kelias tolesniam vandalizmui. Vilniaus mieste vidury dienos sudaužyta lenta ir savivaldybės vadovas sutinka, kad to pasekmės liktų visam laikui. Tai žalia šviesa visiems vandalams griauti viską, kas jiems nepatinka. Ar pradėsime savo nuožiūra lupti gatvių pavadinimų lenteles ir griauti paminklus, o meras leis tam vykti, ieškodamas kam permesti atsakomybę ir išlaidas? Neturėtume nusileisti iki tokio teisinio nihilizmo. Atminimo lenta privalo būti atstatyta vien iš pagarbos teisės viršenybei Lietuvoje“, – įsitikinęs prof. A. Gumuliauskas.

Nepaisant to, kad atminimo lentą daug kartų reikalauta pašalinti, o viešojoje erdvėje buvo kuriamos visuomenę priešinančios kontraversijos, šių metų kovo pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą ir kaltinimus J. Noreikai kolaboravus su naciais, o remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtomis išvadomis, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2019.04.08; 14:13

Pasitinkant 2019-uosius Kaunas atgaivino istorinę atmintį aukščiausioje miesto vietoje iškeldamas didžiausią trispalvę mieste. Aidint patrankos salvėms ir trimito garsams, daugiau kaip 40 kvadratinių metrų ploto vėliava suplazdėjo ant Pelėdų kalno, praneša Kauno miesto savivaldybė.

Virš Kauno – istorinë trispalvė. Kauno miesto savivaldybės nuotr.

„Labai simboliška, kad ši vėliava virš Kauno iškyla baigiantis mūsų modernios valstybės atgimimo šimtmečio metams ir prasidedant 100 metų sukakčiai, kuomet Kaunas tapo laikinąja sostine ir buvo itin svarbus tolesniame Lietuvos kelyje. Tai vienas didžiausių mūsų valstybingumo simbolių, kuris sykiu įprasmins šias dvi mūsų miestui ir visai tautai reikšmingas istorines datas“, – vėliavos pakėlimo ceremonijoje kalbėjo Kauno mero pavaduotojas Simonas Kairys.

„Norisi, kad ši vieta būtų iš toli matoma, žinoma ir lankoma ne tik Lietuvos istorija, tarpukariu besidominčių žmonių, bet ir visų kauniečių bei miesto svečių. Tai priminimas kiekvienam, kas mes esame“, – pridūrė meras Visvaldas Matijošaitis.

Vienas iš šios idėjos sumanytojų Kęstutis Ignatavičius pabrėžė, kad čia, aukščiausioje miesto vietoje, vėliava plevėsavo ir prieš šimtą metų. Pasak jo, simboliška, kad istoriškai reikšmingų šimtmečių sandūroje trispalvė iškilo būtent į 100 metrų aukštį virš jūros lygio. Jos kraštinių matmenys – 8,5 metrų pločio ir 5 metrai aukščio.

„1920 metų gegužę čia kalbėjo Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, buvo susirinkę Lietuvos diplomatijos atstovai. Tad ši vieta išties istoriškai paženklinta ir šiandien mes sugrąžiname tą istorinę atmintį. Trispalvė bus plačiai matoma iš senamiesčio, Aleksoto ir kitų miesto vietų. 1919 metų sausio 1-ąją vėliava buvo iškelta Vilniuje ant Gedimino kalno, o vėliau buvo nuimta, kuomet Vyriausybė persikėlė į mūsų miestą ir Kaunas tapo laikinąja sostine“, – kalbėjo K. Ignatavičius.

Tai – didžiausia trispalvė Kauno mieste. Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Istorikas Ovidijus Jurkša priminė daugiau kaip šimtmečio istoriją, kai 1912 metais šioje vietoje ant devintosios baterijos stiebo kasdien kildavo Kauno tvirtovės vėliava: „Kiekvieną dieną 9 valandą čia stovėdavo garbės sargyba, iššaudavo salvė ir kildavo vėliava, o 18 valandą ceremonija būdavo kartojama. Šitaip tarsi būdavo skelbiama, kad Kaunas yra tvirtovė, laisvas miestas. Po kelerių metų užėjus vokiečiams, tradicija buvo pamiršta ir vėliau atkurta tik atkūrus nepriklausomybę 1918 metais.“

Pasak Kauno savivaldybės pranešimo, iškilmingos ceremonijos dalyviai sutartinai teigė, kad šis istorinės tradicijos atgaivinimas Kaune ypač svarbus jaunajai kartai, perduodant ir parodant, jog tautos simbolius būtina saugoti ir gerbti. Be to, tai yra gyvas įrodymas, patvirtinantis pranašiškus amžininkų žodžius, kad anuomet čia, gana nuošalioje vietoje, iškėlus vėliavą, aplink bursis bei plėsis ir miestas.

Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas prisiminė šiemet rugsėjį Lietuvoje ir Kaune viešėjusio Šventojo Tėvo žodžius. Tąkart popiežius Pranciškus ragino pažinti ir laikytis savo tautos šaknų bei dvasios, kad Lietuva visada išliktų laisva.

„Labai džiaugiuosi, kad ši vėliava iškilo būtent čia, Lietuvos širdyje. Tikiu, ji mus telks dar labiau branginti ir puoselėti savo kraštą. Dėkoju visiems prisidėjusiems prie šio projekto“, – sakė Kauno kolegijos direktorius Paulius Baltrušaitis.

Būtent kolegijos administracija miesto ir įstaigos lėšomis įgyvendino prieš metus kilusią idėją, pastatydama 25 metrų aukščio stiebą J. Vienožinskio menų fakulteto kiemelyje.

V. Matijošaitis Kauno kolegijos vadovui perdavė ir tokio paties dydžio Lietuvos istorinę vėliavą – Vytį. Tačiau K. Ignatavičius neabejoja, kad čia išskirtinėmis progomis suplazdės ir Kauno miesto vėliava.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.01; 07:10

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Dominuojančiu Lukiškių aikštės akcentu turi būti joje įrengtas memorialas Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms ir istorinį Lietuvos laisvės kovų simbolį Vytį vaizduojantis monumentas.

Tokia nuostata numatyta Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projekte, kurį inicijavo ir parengė Seimo nariai Audronius Ažubalis, Arūnas Gumuliauskas ir Laurynas Kasčiūnas.

Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotą šį projektą parėmė 41 įvairioms frakcijoms priklausantys Seimo narys.

Pagal įstatymo projektą, Lukiškių aikštė Vilniuje yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turi apimti ir suderinti šias tris funkcijas. Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir jų atminimo įamžinimą. Projektiniai sprendimai turi derėti su Aukų g. 2a veikiančiu Genocido aukų muziejumi ir būti parengti kompleksiškai įvertinus Pamėnkalnio urbanistinių sprendimų perspektyvą“, – įstatymo projekte numatytos tokios Lukiškių aikštės funkcijos ir memorialiniai akcentai.

Įstatymo projekte siūloma Vyriausybei iki 2018 m. balandžio 31 d. parengti ir patvirtinti memorialo ir Vyčio monumento projektą, pagal kurį Lukiškių aikštė galutinai sutvarkoma ir Lietuvos Laisvės kovos įamžinamos ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d., deramai užbaigiant Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio jubiliejų.

Įstatymą siūloma priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Projekto autoriai atkreipia dėmesį ir į šios Seimo kadencijos 2017 m. gegužės 2 d. priimtą rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai parlamentarai pasisakė, „jog Lukiškių aikštėje turi būti atidengtas paminklas tautos ir valstybės simboliui Vyčiui“.

„Lietuvos valstybės ir laisvės kovų simbolis Vytis yra tinkamiausias ir visuomenei priimtiniausias simbolis Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukų atminimui įamžinti“, – pažymima įstatymo projekte.

Pasak projekto rengėjų, jo tikslas – užtikrinti, kad aikštės valstybinis statusas būtų įtvirtintas įstatymu, o vykstantys jos atnaujinimo darbai išpildytų Seimo išreikštą valią ir visuomenės lūkesčius dėl tinkamo jos įrengimo.

„Įvertinant Lukiškių aikštės tvarkymo ir memorialo konkurso vykdymą, išryškėja, kad teisinio reglamentavimo aukščiausiu lygiu stoka sukuria terpę institucinei netvarkai. Todėl Seimo priimtas įstatymas ir jame įtvirtintas įpareigojimas Vyriausybei padėtų užkirsti kelią šiuo metu vykstančiam chaotiškam aikštės tvarkymo procesui, apsisaugoti nuo Lietuvos laisvos kovotojų memorialinės koncepcijos neatitinkančio aikštės apipavidalinimo, taip pat suspėti pabaigti darbus iki valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo metų pabaigos. Todėl šiuo projektu siūloma įstatymo lygmeniu įtvirtinti aikštės valstybinę reprezentacinę funkciją bei joje įrengti memorialą su svarbiausiu simboliu – Vyčio paminklu. Naujas reglamentavimas padėtų aiškiai apibrėžti aikštės reikšmę ir memorialo turinį, taip pat pavedant Vyriausybei suderinti Vyčio memorialo projektą, išpildyti visuomenės lūkesčius“, – sako įstatymo projekto iniciatoriai Seimo nariai Audronius Ažubalis, Arūnas Gumuliauskas ir Laurynas Kasčiūnas. 

Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jie pažymi, kad, nepaisant aiškiai išreikštos Seimo valios (2017 m. gegužės 2 d. rezoliucija), taip pat vienareikšmiškos visuomenės paramos Vyčio paminklui, Kultūros ministerijos įvykdytas konkursas dėl Lukiškių aikštės memorialo neatsižvelgė nei į tai, nei į faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybės atlikti aikštės rekonstrukcijos darbai parengė pamatus ir vietą būtent Vyčio paminklui.

Parlamentarų duomenimis, įstatymo įgyvendinimui apytiksliu skaičiavimu prireiktų 1 mln. eurų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams ir Vyčio projekto pabaigimui, pagaminimui ir pastatymui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.08; 03:00

Pastarosiomis dienomis teko svečiuotis keliuose renginiuose, kurie, mano supratimu, – verti dėmesio. 

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia – keletas žodžių apie Vilniuje Signatarų namuose sausio 31-ąją surengtą diskusiją „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis“. Diskusijos organizatoriai ruošėsi nagrinėti skaudžias temas. Jos apibrėžtos renginio afišoje: „Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime?“

1940 – 1941-ųjų tragedija

Deja, jokio konkretaus atsakymo, ką privalu daryti, kad nuo klastotojų apgintume Lietuvos istoriją, diskusijos organizatoriai nerado. Tik dar kartą pakartojo visiems seniai žinomas tezes, ką reikėtų daryti. Tačiau recepto, kaip tai atlikti būtent šiandien ir čia, t.y. šiomis konkrečiomis sąlygomis šiame konkrečiame žemės lopinėlyje, – nepaaiškino. Taigi vėl kalbėjome … vardan kalbėjimo.

Šitaip sakydamas nenoriu sumenkinti renginio svarbos. Diskusijos reikalingos. Salė juk buvo sausakimša. Dalyvavo nemažai žymių politikų, istorikų, visuomenininkų, rašytojų. Bet, grįžtant namo, neapleido liūdna mintis: ar tiesa apie Lietuvos istoriją buvo bent kiek apginta?

Publicisto Vidmano Valiušaičio pozicija

Vienintelis publicistas Vidmantas Valiušaitis tądien Signatarų namuose ragino dėmesį sukoncentruoti į tai, kas labai svarbu – į Lietuvai lemtinguosius 1940 – 1941-uosius metus. Būtent šioje atkarpoje susipynę lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų interesai. Būtent apie to laikotarpio tragediją kuriami Lietuvai nepalankūs mitai. Dirbtinai kuriami naratyvai ir neleidžia Lietuvai judėti į priekį. Štai todėl mums ypač aktualu kuo detaliau žinoti, kas, ką ir kodėl 1940 – 1941-aisiais veikė.

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Apibendrinti publicisto V.Valiušaičio kalbėjimą nėra lengva. Publicistas rėmėsi dokumentais, bylojančiais, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva nepuoselėjo jokių blogų kėslų nė prieš vieną tautą. Kol buvome laisvi, Lietuvoje nepasitaikė pogromų nei prieš čigonus, nei prieš žydus, nei prieš jokią kitą bendruomenę. Tačiau kai patyrėme, kokia „saldi“ yra Sovietų Sąjungos globa, jau reikėjo laviruoti. Tačiau svarbiausia, kad net vokiečių okupacijos metais Lietuva labai stengėsi, kad išliktų padori ir garbinga.

Publicisto V.Valiušaičio pateikti dokumentai šaukte šaukia: to meto Lietuvos politikai, karininkai, visuomenininkai nepuoselėjo antisemitizmo. Dėl Lietuvos žydų tragedijos kalta vien patalogiškai žydų nekentusi Lietuvą okupavusi hitlerinė Vokietija. Štai ir visa intriga. Kodėl šią akivaizdžią tiesą kai kam sunku priimti? Juk Lietuva puikiai supranta žydų tragediją: bėgdami nuo Hitlerio, jie „atsitrenkė“ į Staliną, t.y. jie kitaip nei mes žiūrėjo į sovietus.

Beje, publicisto V.Valiušaičio komentarų apie 1940 – 1941-uosius metus teko klausytis ir Vilniaus Rotušėje. Ten jis akivaizdžiai apgynė pulkininką Kazį Škirpą, kurį žydų bendruomenė bando paskelbti pagarbos nevertu lietuviu, esą jis tiesiogiai ar netiesiogiai kaltas dėl žydų tragedijos. Apgynė remdamasis konkrečiais dokumentais.

Arkadijaus Vinokuro knyga

Kitas renginys, kurį įsiminiau, įvyko vasario pradžioje Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Tąsyk buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Autorius apie savo knygą renginio afišoje teigia: „Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų…“

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Ačiū A.Vinokurui už žodžius „lietuviai nėra žydšaudžių tauta“. Tačiau Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasigedau svarbiausio akcento: kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydai, Lietuvos jau nebuvo. Taigi svarbu nubrėžti konkrečią liniją, kurios nederėtų peržengti, jei išties norime draugauti ir bičiuliautis: kol žydų tautybės Lietuvos piliečiai neprabils, kad dėl jų tragedijos Lietuvoje kalta būtent hitlerinė Vokietija, o ne Lietuva, tol vargu ar  įmanomas labai nuoširdus abipusis supratimas. Abejoju ir dėl A.Vinokuro nuoširdumo „tiesiant tiltus“. Kai A.Vinokuras parašys knygą apie lietuvių tautai bėdų atnešusių žydų nusikaltimus, kai bus prakalbinti lietuvius skriaudusių žydų vaikai ir anūkai, štai tada tikrai galėsime džiaugtis: „supratimo tiltai tiesiami“.

Suprantama, nėra paprasta suvokti painius lietuvių – žydų santykius. Tačiau nuo vienpusiškumo ir tendencingumo įmanoma apsisaugoti. Galima remtis ne vien lietuvių ir žydų santykių žaizdas draskančia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ arba iš lietuvos partizanų romane „Žali“ išsityčiojusio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsniu „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (delfi.lt), bet pasiremti ir giliai „kabinančiais“, nešališkais tekstais. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Mikelinsko publicistiniu veikalu „Kada kodėl taps todėl?“ arba Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (2004). Atkreipčiau dėmesį ir į Algimanto Zolubo straipsnius, kuriuose svarstoma, kas, kaip ir kodėl Lietuvoje skatina antisemitizmą. Siekiant kuo didesnio objektyvumo, derėtų į pagalbą pasitelkti ir istorikę, germanistę Ireną Tumavičiūtę, parašiusią, kokių nemalonumų Lietuvai yra atnešę sovietams nuoširdžiai ar nenuoširdžiai pataikavę žydai.

Bet ar žurnalistui A.Vinokurui užteks principingumo pripažinti lietuvių tragediją: Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą žiauriai trypė trys žymiai už lietuvius galingesnės jėgos: Rusija, Vokietija, Lenkija. Nepaisant to, mes, triskart pavergti, triskart išniekinti, patyrę milžiniškų aukų ir nuostolių, esame verčiami muštis į krūtinę, atgailauti.

Lenkiškasis aspektas

Reikšmingas interviu, kurį davė Vilniaus krašte gyvenantis politikas, visuomenininkas, internetinio leidinio Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai. Jis teigia, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, ir premjerą Saulių Skvernelį, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas. Juolab, kad ten gyvenantys žmonės – ne iš Lenkijos atsikėlę lenkai, o sulenkėję lietuviai.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

Pašnekovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta Varšuvai suformuluoti aiškios, griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių. Jo įsitikinumu, tai skandalingas dalykas: Vilniaus krašto švietimo reikalus Lietuva atidavė svetimos valstybės žinion. Ar galima sugalvoti dar didesnę nesąmonę?

Jam taip pat keista, kad Vilniaus krašto gyventojai bus skatinami žiūrėti būtent Lenkijos televiziją. Žinoma, rusiškų televizijų įtaka – bjauri, tačiau kodėl Lietuvos piliečiams Vilniaus krašte siūloma ne lietuviška, o būtent lenkiška televizija?

Kaip apibendrinti šiuo tris skirtingus ir tuo pačiu susijusius, šiandien aktualius epizodus? Nepaisant nieko, Lietuva privalo išsaugoti sveiką stuburą. Žemai lenkiantis galima ir neatsitiesti.

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org.

Slaptai.lt nuotr.

2017.02.23; 07:02

Vilniaus Signatarų namuose sausio 31 dieną buvo surengta prasminga diskusija įsimenančiu pavadinimu – „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“

Diskusijoje aktyviai dalyvavo istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, politologas Dovilas Petkus. 

Renginio metu taip pat bus paminėtas Romualdo Ozolo gimtadienis, trumpai aptarta jo įsteigto istorijos žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ veikla, tačiau pirmąkart pagrindiniu renginio akcentu pasirinkta diskusija aktualia politine tema.

„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime – šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti sausio 31 dienos renginyje“ – rašoma kvietime. 

Susitikimą organizavo Signatarų klubas ir Romualdo Ozolo paramos fondas.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų iš publicisto Vidmanto Valiušaičio pranešimo apie lemtinguosius Lietuvai 1940 – 1941-uosius metus.

video

2017.02.01; 22:24

Vilniaus Signatarų namuose sausio 31 dieną, 16 valandą rengiamas susitikimas-diskusija „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“. Diskusijoje pasisakys istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis ir politologas Dovilas Petkus. 

Renginio metu taip pat bus paminėtas Romualdo Ozolo gimtadienis, trumpai aptarta jo įsteigto istorijos žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ veikla, tačiau pirmąkart pagrindiniu renginio akcentu pasirinkta diskusija aktualia politine tema.

„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime – šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti sausio 31 dienos renginyje“ – rašoma kvietime. 

Susitikimą organizuoja Signatarų klubas ir Romualdo Ozolo paramos fondas.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.30; 05:54

Artėjant Sausio 13-ajai rengiama dar viena ,,Neužmirštuolės“ akcija. Dangstantis kilniu tikslu – telkti lėšas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms – tęsiamos kryptingos pastangos sukurti ir visuomenės sąmonėje vietoje patriotų krauju aplaistytos Trispalvės įtvirtinti naują Lietuvos laisvės simbolį, neturintį nieko bendra su Tautos ir valstybės simbolika. 

Lietuva švenčia nepriklausomybę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Neužmirštuolės“ akcija skleidžiamas istorinę tiesą iškraipantis požiūris, kad Lietuvos valstybę atkūręs Sąjūdis buvo neaiškios „savaveiksmės“ pilietinės visuomenės kūrinys, o ne kovai už savo laisvę ir nepriklausomybę pakilusios Tautos susitelkimo ir politinės valios išraiška.

Tačiau Sąjūdžio idealas buvo ne egoistinė ir siaura pilietinės visuomenės individo laisvė tapti su savo tautine bendruomene ir valstybe ryšius nutraukusiu globalios rinkos vartotoju ar „pasaulio piliečiu“.

Tikrasis Sąjūdžio keltas tikslas pirmiausia buvo visos Tautos, kaip savarankiško istorijos ir politikos subjekto, nevaržoma teisė išskleisti savo kūrybines galias ir įtvirtinti save tarp kitų Europos ir pasaulio tautų. Sąjūdis siekė, kad atkurta Lietuvos valstybė taptų Tautos išlikimą per amžius turinčiais užtikrinti jos namais ir politine tikros demokratijos erdve, laiduojančia teisingumą visiems piliečiams ir saugančia lygias jų teises ir laisves.

Net sunkiausiais okupacijos metais brangintus ir Tautos atmintyje saugotus valstybės simbolius nuosekliai keičianti „Neužmirštuolė“ atspindi ir palaiko pastangas pakeisti šį Sąjūdžio tikslo supratimą. „Neužmirštuolė“ kviečia prisiminti aukas už laisvę, tačiau neatsitiktinai pasirenkama „talpi prasmėms“ atmintis.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Propaguojant „Neužmirštuolę“ nuolatos kartojama frazė „auka už Laisvę“. Tačiau Sausio 13-osios aukos buvo sudėtos už labai konkrečią ir apibrėžtą laisvę: Tautos laisvę turėti valstybę ir pačiai valdyti save. Sausio 13-ąją buvo ginama būtent ši ir jokia kita laisvė ir tik šią laisvę simboliškai įprasmino Trispalvė ir kiti valstybingumo simboliai.

Seimo gynėjai žinojo, jautė ir matė, kad kovoja už šią konkrečią laisvę. „Neužmirštuolė“ perša visai kitokią – abstrakčią ir todėl tuščią laisvės sampratą. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo tokia laisvė savaime nenumato jokio asmens įsipareigojimo savo Tautai ir valstybei ir gali būti niekaip nesusijusi su Nepriklausomybės gynėjus žygdarbiui įkvėpusia laisvos Tėvynės vizija.

Brukant ,,Neužmirštuolę“ tęsiama sovietinė Tautos mankurtinimo – istorinės atminties trynimo ir perrašymo politika. Sausio 13-ąją didžiausia įmanoma – patriotų gyvybės – auka buvo sudėta ne tam, kad pasiryžusi susigrąžinti Nepriklausomybę šalis taptų globalios rinkos teritoriniu segmentu ir viršnacionalinės imperijos provincija. Aukotasi už Tautos teisę išlikti savimi nuo amžių jai priklausančioje žemėje ir už atkuriamą suverenią Lietuvos valstybę.

Daug geros valios ir patriotiškų žmonių remia ,,Neaužmirštuolės“ akciją neperprasdami jos antitautinio ir antivalstybinio pobūdžio. Neįvertinama tai, kad ši akcija skirta nupolitinti šalies piliečius atsiejant jų sąmonėje asmeninės laisvės troškimą nuo Tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės idealų. 

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl ji objektyviai silpnina Lietuvos visuomenės patriotines nuostatas ir šitaip griauna šalies nacionalinio saugumo pagrindus. Valstybę gali apginti ir išsaugoti tik sąmoningi ir patriotiški piliečiai, aiškiai suvokiantys Sąjūdžio kovos prasmę bei lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės neatsiejamumą. 

Todėl Sausio 13-ąją nepritarkime ,,Neužmirštuolės“ akcijai. Laisvės gynėjų dieną švęskime prisimindami, kad Sausio 13-ąją kritusius didvyrius įkvėpė ir jų kelią į nemirtingą auką nutvieskė vienintelė tikra – lietuviškos Trispalvės vėliavos skleidžiama meilės ir ištikimybės Tėvynei Lietuvai šviesa.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.01.12; 09:22

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų senjorų bendruomenė surengė konferenciją „Lietuvos mokykla ir istorinė atmintis“.

Konferencijos metu aptartos aktualios švietimo sistemos problemos, pabrėžiama istorijos svarba jauno žmogaus savimonės ir pilietiškumo ugdyme, nemažai dėmesio skiriama švietimo programų aptarimui.

Continue reading „Apie TS-LKD frakcijos konferenciją „Lietuvos mokykla ir istorinė atmintis““

Esu dalyvavęs įvairiuose renginiuose, kur piktintasi, kad istorijos vadovėliai nutyli arba neteisingai traktuoja partizanų kovas, 1941-ųjų birželio sukilimą; kad nepastatyti paminklai Lukiškių aikštėje, kad istorikų knygose niekinamas Margiris, Vytautas, Basanavičius, Smetona; pataikūniškai minimi arba visai nutylimi kai kurie Lietuvos-Lenkijos istorijos faktai…

Per du ribotos nepriklausomybės dešimtmečius beveik praradome Tėvynės meilės jausmą, bėgame iš Lietuvos ne tik dėl ekonominių sunkumų, bet ir dėl abejingumo savo tautai, jos kultūrai, istorijai…

Reikia kažką daryti.

Ir dar praėjusios kadencijos metu grupė Seimo narių užregistravo „Lietuvos Respublikos tautos istorinės atminties įstatymo“ projektą.

Koks kilo triukšmas! Į visas aukščiausias valdžios instancijas pasipylė „dideli susirūpinimai“, nes toks įstatymas „abejotinas ir kenksmingas“, jį vertiname „kaip bandymą cenzūruoti istorinę atmintį“. Toks įstatymas „diskredituoja šiuolaikinę Lietuvą“…

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas gruodžio 11 dienos posėdyje svarstė Tautos istorinės atminties įstatymo projektą.

Komiteto biuro patarėja Asta Šutinienė informavo, kad parengti Tautos istorinės atminties įstatymo projektą paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį kaip žmogaus vertybių orientacijos ir Tautos valstybės egzistencijos pamatą. Projekto tikslas – sukurti instrumentus istorinės atminties politikai įgyvendinti, įprasminti Tautos istorinio paveldo atminimą, jo prioritetus, sklaidą, švietimą, puoselėti valstybinių švenčių, atmintinų datų bei atmintinų metų įamžinimo tradicijas, nustatyti įstatymu reglamentuotų valstybės institucijų, atsakingų už Tautos istorinės atminties įtvirtinimą, funkcijas, veiklą  ir prioritetus.

Komiteto nariai aptarė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinės sekretorės Marijos Drėmaitės, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Valentino Sventicko, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus Rimanto Miknio, Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovų, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos edukologijos universiteto prof. Eugenijaus Jovaišos, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano dr. Andriaus Vaišnio pastabas ir pasiūlymus dėl Tautos istorinės atminties įstatymo projekto.

Komitetas bendru sutarimu pritarė patobulintam įstatymo projektui, įvertinus ir atsižvelgiant į Seimo Teisės departamento, Vyriausybės pastabas, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto siūlymus, piliečių, asociacijų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymus.

Reikia kažką daryti, kad toks įstatymas nebūtų priimtas!

Ir Seimo liberalai, vadovaujami Eligijaus Masiulio, į Seimo Konstitucijos salę sukvietė  jiems pasaulėžiūriškai artimus istorikus (žūrėkite čia skelbiamas nutraukas), kad šie dar kartą pasipiktintų bandymu išsaugoti Tautos istorinę atmintį, sustabdytų Tautos niekinimą bei valstybės naikinimą.

Man atrodo, kad Masiuliui, Steponavičiui, Plečkaičiui ši diskusija nelabai pavyko ta prasme, kad net „tikrieji“ istorikai ne vien tik neigė, piktinosi įstatymo projektu, bet ir bandė jį tobulinti. Diskusijos rengėjams  „kortas“ gerokai  „sumaišė“ rezistentas Antanas  Terleckas, perskaitęs grupės istorikų, signatarų, visuomenės bei politikos veikėjų „Pareiškimą“ dėl kovo 6 d. LR Seime rengiamos konferencijos „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“.

Š.m. kovo 6 d. Seime yra rengiama konferencija labai svarbiu visai Lietuvai ir jos piliečiams klausimu „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“. Šis klausimas – kaip dera požiūris į istoriją su realia politika, rūpi visiems sąmoningiems Lietuvos piliečiams, nepaisant jų pasaulėžiūros bei politinių įsitikinimų.

Tuo tarpu tautos istorinę atmintį nori uzurpuoti ne pati populiariausia politinė jėga – liberalai bei jiems pasaulėžiūriškai artimi istorikai. Tarp pranešėjų nėra nė vieno kitų įsitikinimų istoriko ar visuomenės veikėjo, jiems palikta statisto ar eilinio diskusijos dalyvio rolė. Neabejojame, kad žiniasklaidoje konferencijos išvados bus tendencingai pristatytos kaip vyraujančios bei rekomenduotinos Švietimo sistemai ir kitoms humaritarinėms institucijoms. Neigiant Tautos istorinę atmintį, niekinama Tauta ir rengiama dirva svetimos kultūros invazijai bei Valstybės naikinimui. Protestuojame prieš tokią neleistinai vienašališką svarbaus Lietuvos likimui klausimo uzurpavimą. Istorija ir jos poveikis politikai rūpi visiems Lietuvos piliečiams be išimties.

Pasirašė: Bronislovas Genzelis, signataras, Romualdas Ozolas, signataras, Algirdas Patackas, signataras, Antanas Terleckas, rezistentas, Eugenijus Jovaiša, istorikas, Tomas Baranauskas, istorikas, Antanas Tyla, istorikas, Alvydas Butkus, kalbininkas, Valentinas Stundys, Seimo narys, Rytas Kupčinskas, Seimo narys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.03.10; 09:14

2013 ir 2014-ųjų metų sandūroje vyko įdomūs dalykai. Gruodžio 20 d. Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas paskelbė laišką „Dėl Lietuvos tautos istorinės atminties įstatymo projekto". Lietuvos istorikų profesionalų bendruomenę vienijanti ir jai atstovaujanti institucija minėtame laiške, adresuotame Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, išreiškė susirūpinimą įstatymo projekte deklaruojamu siekiu įtvirtinti Lietuvoje „vieningą bendros istorijos praeities suvokimą" (iš įstatymo projekto „Aiškinamojo rašto"), kuriuo turėtų rūpintis Tautos istorinės atminties taryba.

Istorikų ir politikų keliai nuolat susikerta arba išsiskiria. Pastaroji tarpusavio sąveika vyksta istorijos politikos lauke, sukeldama diskusijas, įtampas ir, neretai, konfliktus. Kartais į šį lauką pabando įsibrauti ir kitų profesijų bei akademinių disciplinų atstovai siūlydami savitus receptus, ką reikėtų daryti su istorija, kokį naratyvą apie praeitį konstruoti, kaip juo indoktrinuoti visuomenę. Pastaruoju metu šiuos sudėtingus klausimus ėmėsi aktyviai spręsti politikai, sukurdami anksčiau minėto įstatymo projektą ir taip išprovokuodami diskusiją, kuri, esu įsitikinęs, privalėjo prasidėti anksčiau.

Continue reading „Žiniasklaidos laikas“

2013 m. gruodžio 18 d. visuomeninės organizacijos kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininkę, Ministrą pirmininką ir Vilniaus merą dėl viešai nedemostruotino, žeidžiančio Laisvės kovotojų jausmus, paveldo žemiau pateiktu raštu.

Omenyje turimos sovietmetį garbinančios Žaliojo tilto skulptūros Vilniaus mieste.

Slaptai.lt skelbia visuomeninių organizacijų raštą be sutrumpinimų.

Continue reading „Viešai nedemonstruotinas paveldas“

Kokiu tikslu stumiamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ir Tautos istorinės atminties tarybos institucija?

Akivaizdu, kad daugiau nei du dešimtmečius visuomenei nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas pseudo patriotinis Lietuvos Istorijos įvykių, procesų bei reiškinių vertinimas nebeatlaiko nepaliaujamai aiškėjančių, iki tol anksčiau ne šiaip atsitiktinai nutylėtų, o kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo ir vis labiau praranda gyvybingumą, netenka Ateities perspektyvų.

Liepos 31-osios, žinomos žudynių Medininkų poste bylos pavadinimu, ir Sausio 13-osios bylose palaipsniui atsiskleidžiantys faktai akivaizdžiai liudija, kad rezonansinės Naujausiųjų laikų istorinės 1991 m. įvykių Lietuvoje bylos (ir ne vien tik šios dvi) iki šiol absoliučiai neištirtos ir deramai net netyrinėtos.

Continue reading „Cenzūra – istorijos ar pseudo patriotizmo išsaugojimo garantas?“

maceina_antanas

Nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino…

Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.

Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.

Continue reading „Asmuo ir istorija“