donskis_1

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodantys rašiniai apie lietuvių tautos kaltes, sietinas su žydų genocidu, skatina aiškintis, tyrinėti, vertinti. Tačiau perdėtas, dažnai deramai neargumentuotas dėmesys sulaukia atoveikio, prilygstančio antisemitizmo skatinimui.

Lietuvių rašytojas Jonas Mikelinskas ne kartą savo publikacijose klausė: ,,KODĖL“ arba ,,Kada KODĖL pavirs TODĖL?“, skatino iš esmės aiškintis žydų genocido priežastis, siekti, kad reiškinys niekad nepasikartotų. Tačiau kažkodėl niekas nebando aiškintis „kodėl?“, todėl susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia patys žydų veikėjai. Ir todėl kyla pamatuotas įtarimas, kad žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga.

Continue reading „Leonido Donskio pamokslėliai iš tikrųjų yra antisemitizmą provokuojantys veiksniai“

mikelinskas_

–  Juk kosmopolitizmas ir globalizmas pašauktas šviesiausių žmonijos protų ne tam, kad didintų pasaulyje ir taip didelį chaosą, o tam, kad išspręstų amžiną jos karų ir badų problemą, kurios šaknys ir glūdi tose uždarose nacionalinėse konstitucijose.

– Išspręstų?! – net pašoko iš pasipiktinimo tavo pašnekovas. – Kaip išspręstų? Per tautų ir jų gyvybių – kalbų sunaikinimą? Per jų identiteto sužlugdymą? Per vienos nacijos pasaulyje atsiradimą? Tokios dirbtinės, a la Amerika nacijos užgimimą? Su kokiu ištvirkėliu Klintonu ar teroristu Bušu priešaky? Ein Volk – ein Fuhrer! Ar tu žinai, ką kalbi?

– Nežinau ir nebenoriu žinoti, – tu nebeapsikentęs jo priekaištų, numojai ranka ir numetei lapą su ta pragariška Daleso doktrina. – Man jau gana!

Continue reading „Smerkiu vyriausybės nacionalinę politiką“

mikelinskas_

Susipažinau su istoriko, profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus atsakymais į “Lietuvos ryto” korespondento Vytauto Bruverio klausimus (žr.”Lietuvos rytas”, 2005 m. gruodžio 19 d., Nr. 294) ir nebegaliu atsikratyti klausimu pavirtusios minties: kodėl šiandien Lietuvoje yra taip, kaip yra?

Pirmiausia tenka pasakyti, kad tasai korespondento ir istoriko pokalbis dienraštyje pavadintas grėsmingai – “Lietuva žudoma iš vidaus ir iš išorės”. Dar prieš atsakydamas į klausimus profesorius Egidijus Aleksandravičius tvirtina: “jog pagrindiniai visuomenės gyvybingumo ir atsparumo šaltiniai – istorinė atmintis bei politinė sąmonė – šiandien yra visiškai išsekę”.

Argi nebaisu? Bet tai tik pradžia, o toliau dar bus kraupiau.

Į korespondento klausimą: Kalbame apie niūrią visuomenės būklę. Baisu netgi klausti, į ką ji galiausiai gali išvirsti?” – istorikas E.Aleksandravičius, be viso kito, atsako: “Posovietinei nomenklatūrai, kuri šiandien galutinai yra sudariusi sąjungą su “naujųjų lietuvių” sluoksniu, nereikalinga jokia visuomenė.”

Continue reading „Istorinė atmintis ir Prokrusto lova“

mikelinskas_

Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių keistu nesusipratimu, net tikru apsėdimu, kone prakeikimu tapo įprotis kovoti ne su nelemto reiškinio ar blogio priežastimis, o su jo pasekmėmis. Ir ryškiausias, klasiškas tokios akcijos pavyzdys yra kova su pasauliniu terorizmu, įgijusi globalinį mastą po to, kai 2001 metais rugsėjo 11 dieną buvo Niujorke susprogdintas finansinės oligarchijos simbolis – dangoraižiai dvyniai.

O gal tą elegantišką bylą pradėti ne nuo to? Tad nuo ko? Na kad ir nuo to, kaip kadaise rašiau:

“Kai 1978 metais Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, kalbėdamas Harvardo universiteto absolventų diplomų įteikimo proga, iškėlė pasiaukojimo visuomenės labui būtinybę ir pabrėžė, kad reikia šiuo metu ginti ne tiek žmogaus teises, kiek pareigas, jis buvo nesuprastas. Kodėl? Ogi vien todėl, kad ten visa žiniasklaida dieną naktį kala žmonėms į galvą – kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka, kad ten vengiama kalbėti apie gerą ir blogą žmogų, o kalbama tik apie skirtingus gyvenimo būdus ir stilių, kad ten vertybių šaltiniu paverčiama ne tiek sveiko žmogaus prigimtis, kiek Homo sapiens rafinuoti kaprizai”(žr.”Žmogus ir jo legenda”, p.98-99).

Continue reading „Ko išsigando Aleksandras Solženicynas?“

mikelinskas_

Trečioji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Iš atsakymų į “Lietuvos aido” redaktoriaus Algirdo Pilvelio klausimus.

Tomas Venclova mane sudomino dar tada, kai jis nebuvo asmenybė, o tik Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas. Mat dirbdamas Švietimo ministerijoje galėjau susipažinti su jo lietuvių kalbos abitūros egzamino rašiniu, kuris mane sudomino neįprastu kitiems brandumu. Net jį, tą jo rašinį, paskelbiau savo recenzijoje apie 1954 metų Lietuvos abiturientų rašinius žurnale “Tarybinė mokykla”. Neatslūgo mano susidomėjimas Tomu Venclova ir vėliau. O jo didelis straipsnis, publikuotas 1990 metais savaitraštyje “Gimtasis kraštas”, – “Nepriklausomybė ir atsakomybė” tiesiog privertė mane rašyti jam didelį atvirą laišką, analizuojantį jo mintis, išreikštas tame straipsnyje. Ypač mane nustebino toks T.Venclovos tvirtinimas: “Vos prieš kelerius metus gyvenimas okupuotoje Lietuvoje atrodė giliai beprasmis ir žeminantis žmogų, o tarybinis okupacinis režimas – nė per colį nepajudinamas, amžinesnis už Egipto piramides” (pajuodinta mano – J.M.).

Continue reading „Apie Tomo Venclovos erezijas“

mikelinsk_niurnberg

Tokių knygų labai mažai. Tokių rašytojų turime vieną kitą. Tokių, kurie nebijotų Efraimo Zurofo, ketinančio Lietuvą persekioti šimtą metų. Kurie nebijojo žurnalisto Saliamono Vaintraubo ir nebijo istorikų Sauliaus Sužiedėlio, Liudo Truskos, Alfredo Bumblausko, Edvardo Gudavičiaus, filosofo (?) Leonido Donskio, poeto Tomo Venclovos… Tokių, kurie patriotų nevadina idiotais, kurie sako tiesą apie Vinstoną Čerčilį ir Niurnbergo procesą, apie globalizmą ir kapitalo diktatūrą, apie “daugelio mūsų rašytojų, poetų, menininkų, žurnalistų, istorikų, filosofų, sociologų ir visokių kultūrtregerių, sakytum, bendras pastangas kuo greičiau ir įžūliau žmogų sukompromituoti, nužeminti, nužmoginti, sugyvulinti… Pavaizduoti jį kaip egoistą, žydšaudį, praradusį sąžinę asmenį, žemųjų instinktų vergą, prievartautoją ir t.t.”

Continue reading „Tiesos paieškų keliu“

niurnbergo_seselyje

Kny­gy­nuo­se pa­si­ro­dė šeš­to­ji ra­šy­to­jo Jo­no Mi­ke­lins­ko  pub­li­cis­ti­kos kny­ga „Niurn­ber­go še­šė­ly­je“ (V., 2009). Prieš ją bu­vo „Ke­lio­nė į Del­fus“ (1994); „Ave, Li­ber­tas“ (2001); „Žmo­gus ir jo le­gen­da“ (2002); „Ko­dėl yra taip, kaip yra?“ (2004); „Ka­da KODĖL taps TODĖL“ (2004). Ra­šy­to­jo pub­li­cis­ti­ko­je – vi­si tau­tos so­pu­liai, ne­gan­dos ir skriau­dos, už­lie­jus ją jau nacio­na­li­nių ko­mu­nis­tų rau­do­na­jai ban­gai po 1992 me­tų rin­ki­mų. Kny­go­je „Niurn­ber­go še­šė­ly­je“ ana­li­zuo­ja­mos mū­sų ne­gan­dos ge­o­po­li­ti­kos kon­teks­te. Tai pa­de­da su­vok­ti, ko­dėl yra taip, kaip yra.

Ste­bi­na ra­šy­to­jo po­li­ti­nis įžval­gu­mas, jo nag­ri­nė­ja­mų reiš­ki­nių ir jų pa­sek­mių vals­ty­bės po­li­ti­niam ir so­cia­li­niam gy­ve­ni­mui gi­lu­mas, jo pa­vy­dė­ti­nas dar­bin­gu­mas ir pro­duk­ty­vu­mas. Kny­go­je „Niurn­ber­go še­šė­ly­je“ su­rink­ti ir pub­li­kuo­ti ra­šy­to­jo pas­ta­rų­jų pen­kio­li­kos me­tų pub­li­cis­ti­kos straips­niai ir eseis­ti­nė apy­sa­ka „Dok­tri­nos še­šė­ly­je ar­ba šei­mi­nin­ko gi­mi­mas“, po­le­mi­ka su „Lie­tu­vos ry­to“, „Šiau­rės Atė­nų“, „Res­pub­li­kos“ straips­nių au­to­riais, at­sa­ky­mai į „Lie­tu­vos ai­do“, „Me­tų“, „Lie­tu­vos ry­to“ re­dak­to­rių klau­si­mus, trys pa­reiš­ki­mai (S. Al­pe­ra­vi­čiui, J. Šmulkš­čiui ir D. Kuo­dy­tei).

Continue reading „Naujas žvilgsnis į Niurnbergo procesą“