vamzdis_menas

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Ar pastebėjote, kokius puikius vaizdus galima išvysti, stovint ant Žaliojo tilto? Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų. Kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje galima išvysti vėlais vakarais prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną… Žaliojo tilto stotelėje dažnokai tenka laukti autobuso, todėl turėdavau užtektinai laiko įdėmiai pasižvalgyti. Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuviškas ambicijas.

Na kad ir tos keturios sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl tie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kapsuko paminklą iš Rotušės aikštės išvežėme, generolo Černiachovskio paminklą iš Gedimino prospekto ne tik iškėlėme, bet jo vietoje pastatėme monumentą lietuviškojo himno autoriui Vincui Kudirkai, Lenino biustą iš Lukiškių aikštės taip pat senų seniausiai išgabenome. O štai tų keturių gūdžius, niūrius sovietinius laikus menančių kompozicijų nuo Žaliojo tilto nenukėlėme. Kažkodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Belaukdamas autobuso kartą atidžiau apžiūrėjau išlikusius sovietinio “meno” reliktus. Kad jie jau gerokai surūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės?

Continue reading „Ką pasakytų genialusis rusų humoristas Michailas Zadornovas?“

Lietuvio tautinę savigarbą žeminančių faktų norėčiau pateikti ir daugiau. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų sugebėjome sukurti tik vieną meninį filmą apie pokario partizanus. Beje, filmo rengėjai yra sakę, jog šio filmo kūrimui buvo daromos milžiniškos kliūtys net iš oficialių valdžios struktūrų. Filmo „Vienui vieni“ sumanytojai tvirtino, jog būtinai kada nors įvardins tuos, kurie viešai padėjo kurti filmą, o užkulisiuose ręzgė pinkles, kad juosta dienos šviesos niekad neišvystų arba bent jau pasiektų žiūrovų sales kuo vėliau ir kuo prastesnė, kuo neįdomesnė. Neįvardijo, nepapasakojo. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų jaunimui nesukūrėme nė vieno nesudėtingo, populiaraus, vaidybinio filmo apie mums svarbias asmenybes. Pavyzdžiui, Vytautą Didįjį. O televizijos laidų, esą Vytautas Didysis buvo šunsnukis, teko girdėti iš labai autoritetingų lietuvių istorikų lūpų.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas norėtų, kad jo sūnus niekad nepamirštų esąs totorius ir sukurtų totorišką šeimą. G. Visocko nuotr.

Continue reading „Lietuva egzistuos, bet Lietuvoje nebus lietuvių?“