Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu būtų atsižvelgiama į mano, Lietuvos piliečio, pageidavimus, kitas balsavimas Seime turėtų įvykti dėl Viktorijos Čmilytės-Nielsen tinkamumo užimti parlamento pirmininkės pareigas.

Šalin rankas nuo LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko. Mitingas Nepriklausomybės aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

Parlamentui dabar vadovaujančios moteriškaitės daromų nesąmonių svoris pavojingai auga diena iš dienos ir greitai gali tapti nesustabdoma lavina. Neilgai dar pabuvusi tokiose aukštose pareigose, anoji jau sugebėjo apsidirbti pers visą savo stotą.  

Kaip atrodo, planuotas susitikimas su Izraelio ambasadoriumi Seime vis tik įvyko, nes Čmilytė draskėsi kaip pasiutusi katė, ragindama  kuo greičiau, pametus galvas, Seime balsuoti už Ado Jakubausko išspyrimą iš LGGRTC direktoriaus pareigų. Kyla įspūdis, kad Seimo pirmininkė dėl tokio savo užmanymo sėkmės griebėsi teisėtų ir neteisėtų veiksmų. Kas galėtų paneigti, kad  į prestižines Lygių galimybių kontrolieriaus pareigas Čmilytė pasiūlė skirti įtakingo socialdemokrato Sabatausko dukrą mainais už pažadą  mobilizuoti visus Seimo socialdemokratus balsavimui prieš A.Jakubauską.

Žinoma, tokios galimybės numatymas yra tik loginės dėlionės pagrindu daromos prielaidos, kita vertus, jeigu   būtų galimą tai įrodyti  kaip faktą,  Čmilytė ir  Sabatauskas turėtų  būti teisiami dėl piktnaudžiavimo pareigomis ir statusu.

Apginkime LGGRTC direktorių Adą Jakubauską. A.Jakubauską palaikantys mitinguotojai prie Seimo. Slaptai.lt nuotr.

Kyla klausimas – kuo galėjo užrūstinti visas Seimo čmilytes A.Jakubauskas, kai matai jo oponentų Seime neįtikėtiną įsiaistrinimą? Vis tik nedrįsčiau suvesti tokį užsiangažavimą tik į asmenines antipatijas ir staigias alergines reakcijas. Čia tikriausiai taip pat svarbiausiuoju faktoriumi yra politiniai susitarimai, pokiliminiai manevrai. 

Kas ir su kuo susitarė, kokios pajėgos yra mobilizuotos – to mes tikriausiai iki galo niekados ir nesužinosime, tačiau dar instinkto lygyje jaučiame, kad tokie susitarimai nieko gero neduoda Lietuvai arba net tiesiogiai yra nukreipti prieš šalies ir tautos interesus.

Kažkada „Respublikos“ vyr. redaktorius Tomkus publikavo straipsnį su  visus sujudinusia ar net šokiravusia antrašte – „Pasaulį valdo žydai ir gėjai“. Nelabai atitinkantis  tikrąją dalykų padėtį teiginys, ar ne?  Tačiau niekaip kitaip kaip likimo ironija nepavadinsi tokios įvykių sekos, kai  Lietuvos visuomenę  pavaldyti  vis labiau pretenduoja gėjus žydas, atsiųstas į mūsų šalį kaip Izraelio ambasadorius Lietuvai.

Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

LGGRRC užpuolimo istorija atvėrė daug įdomių dalykų, visų neįmanoma aprašyti trumpame straipsnelyje. Čia dar atkreipsiu dėmesį tik į tai, kad  savo ruožtu konservatorių frakcijos Seime vadovės Mikulėnienės tulžingi pasisakymai prieš A.Jakubauską prikišamai parodė, kas liko iš kažkada šlovingos konservatorių partijos.

Be visa ko kito, Mikulėnienė yra viena iš tų Ingridos Šimonytės artimiausios aplinkos moterų bendražygių, kurios dėl baisaus karjeristinio užsidegimo jau „išėjo iš veido“ ir tapo nebeatpažįstamos kaip moterys. Tai nauja, socialinė lytis.

Niekados anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, kad triummoterato valdymas vis labiau taps panašus į okupanto režimą su nešvankia moraline prievarta.

2021.04.01; 15:58

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, atsižvelgdamas į Istorijos instituto ir kelių universitetų atstovų pareiškimą, kad jie nutraukia bendradarbiavimą su Centru, pakvietė juos atvykti į Centrą kolegiškam pokalbiui ir išsiaiškinti tokio jų protesto priežastis. 

Istorijos instituto direktoriui dr. Alvydui Nikžentaičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanei dr. Loretai Skurvydaitei, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriui dr. Vasilijui Safronovui bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjui dr. Mariui Sirutavičiui buvo išsiųsti tokie Centro gen. direktoriaus pakvietimai:

„Gerbiami kolegos, maloniai kviečiu Jus vasario 9 d. (antradienį) 11.30 val. atvykti aptarti eskaluojamą situaciją ties LGGRTC ir galimas bendradarbiavimo galimybes. Susitikimą siūlau organizuoti Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso administracijos aktų salėje. Naudojuosi proga Jus pakviesti pokalbiui, nes sužinojau, kad Jūs vasario 9 d. 14.00 val. lankysitės pas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen.”

Tačiau į kvietimą atsiliepė tik dr. L. Skurvydaitė, pranešdama, kad tokiam susitikimui neturės laiko, kiti istorikai kvietimą ignoravo.

Centro gen. direktorius prof. dr. A. Jakubauskas apgailestauja, kad žymių mokslo institucijų atstovai nepanoro ne iš žiniasklaidos, o tiesiogiai susipažinti su Centro problemomis, išklausyti kitokios nuomonės, nei viešai yra pareiškę 17 Centro darbuotojų, ir kartu aptarti tarpsinstitucinio bendardarbiavimo galimybes.  

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2021.02.09; 18:20

vamzdis_menas

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Ar pastebėjote, kokius puikius vaizdus galima išvysti, stovint ant Žaliojo tilto? Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų. Kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje galima išvysti vėlais vakarais prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną… Žaliojo tilto stotelėje dažnokai tenka laukti autobuso, todėl turėdavau užtektinai laiko įdėmiai pasižvalgyti. Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuviškas ambicijas.

Na kad ir tos keturios sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl tie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kapsuko paminklą iš Rotušės aikštės išvežėme, generolo Černiachovskio paminklą iš Gedimino prospekto ne tik iškėlėme, bet jo vietoje pastatėme monumentą lietuviškojo himno autoriui Vincui Kudirkai, Lenino biustą iš Lukiškių aikštės taip pat senų seniausiai išgabenome. O štai tų keturių gūdžius, niūrius sovietinius laikus menančių kompozicijų nuo Žaliojo tilto nenukėlėme. Kažkodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Belaukdamas autobuso kartą atidžiau apžiūrėjau išlikusius sovietinio “meno” reliktus. Kad jie jau gerokai surūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės?

Continue reading „Ką pasakytų genialusis rusų humoristas Michailas Zadornovas?“

Lietuvio tautinę savigarbą žeminančių faktų norėčiau pateikti ir daugiau. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų sugebėjome sukurti tik vieną meninį filmą apie pokario partizanus. Beje, filmo rengėjai yra sakę, jog šio filmo kūrimui buvo daromos milžiniškos kliūtys net iš oficialių valdžios struktūrų. Filmo „Vienui vieni“ sumanytojai tvirtino, jog būtinai kada nors įvardins tuos, kurie viešai padėjo kurti filmą, o užkulisiuose ręzgė pinkles, kad juosta dienos šviesos niekad neišvystų arba bent jau pasiektų žiūrovų sales kuo vėliau ir kuo prastesnė, kuo neįdomesnė. Neįvardijo, nepapasakojo. Per 17-a atkurtos valstybės gyvavimo metų jaunimui nesukūrėme nė vieno nesudėtingo, populiaraus, vaidybinio filmo apie mums svarbias asmenybes. Pavyzdžiui, Vytautą Didįjį. O televizijos laidų, esą Vytautas Didysis buvo šunsnukis, teko girdėti iš labai autoritetingų lietuvių istorikų lūpų.

Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas norėtų, kad jo sūnus niekad nepamirštų esąs totorius ir sukurtų totorišką šeimą. G. Visocko nuotr.

Continue reading „Lietuva egzistuos, bet Lietuvoje nebus lietuvių?“