Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį pareiškė, kad Maskva galėtų pateikti Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo praėjusią savaitę vykusio pokalbio įrašą. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis. Negalima tikėti nė vienu jo žodžiu.

JAV lyderis kaltinamas tuo, kad susitikimo su S. Lavrovu metu atskleidė jam slaptą informaciją, informuoja naujienų agentūra AFP.

„Jei Jungtinių Valstijų administracija ras būdų, esame pasiruošę JAV Kongresui ir Senatui pateikti S. Lavrovo ir D. Trampo pokalbio įrašą“, – per spaudos konferenciją sakė Rusijos lyderis.

Rusijos lyderis D. Trampui mestus kaltinimus pavadino kvailyste ir smerkė šiuos kaltinimus skleidžiančius asmenis.

„S. Lavrovas neatskleidė šių paslapčių mums – nei man, nei Rusijos saugumo žvalgybų atstovams. Jis labai blogai pasielgė“, – ironiškai kalbėjo V. Putinas ir pridūrė galįs skirti S. Lavrovui papeikimą dėl to, kad politikas neperdavė tos informacijos Rusijos pareigūnams.

„Ką dar sugalvos žmonės, kuriantys tokias kvailas kalbas ir nesąmones? Jie drebina savo vidaus politiką, naudodamiesi prieš Rusiją nukreiptais šūkiais. Arba jie nesupranta, kad kenkia savo pačių šaliai ir tiesiog yra kvailiai, arba jie nieko nesupranta ir yra pavojingi bei korumpuoti“, – teigė V. Putinas.

Cituodamas nežinomus šaltinius dienraštis „The Washington Post“ anksčiau šią savaitę pranešė, kad Jungtinių Valstijų prezidentas D. Trampas atskleidė S. Lavrovui žvalgybos paslaptis, susijusias su „Islamo valstybės“ (IS) grupuotės planais.

Teigiama, kad D. Trampas atskleidė Rusijai partnerės perduotą informaciją, tačiau negavęs tos partnerės leidimo, o vėliau paaiškėjo, kad informacija perdavęs partneris yra Izraelis.

Antradienį JAV lyderis taip pat apgynė „absoliučią savo teisę“ dalintis informacija su Rusija. D. Trampas socialiniame tinkle „Twitter“ rašė pasidalinęs su Rusija duomenimis, susijusiais su terorizmu ir oro linijų saugumu, nes norėjęs, kad Rusija imtųsi daugiau veiksmų prieš vadinamąją IS.

JAV lyderis su S. Lavrovu susitiko praėjusią savaitę, politikai kalbėjosi Ovaliajame kabinete. Nors JAV prezidentas nepadarė nieko neteisėto, daugelis JAV žvalgybos bendruomenės narių mano, kad šiuo neapdairiu žingsniu prezidentas sulaužė pasitikėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.18; 01:00

Tikrieji Trumpo ketinimai Rusijos atžvilgiu taip ir neaiškūs, bet jis Europą įtikinėja, kad JAV „neparduos“ Rytų Europos ir Ukrainos Rusijai. Kremliaus viltys blėsta.

Tuo tarpu įsisuka konspirologinės kautynės, rašo žiniasklaida: prezidento neprieteliai sako, kad dėl pergalės rinkimuose jis sudarė suokalbį su Putinu. Trumpas, priešingai, laiko save Barako Obamos sumanyto sąmokslo auka.

„Trumpo išrinkimą į prezidento postą Rusija sutiko džiūgaudama, o Europa – susirūpinusi, nes Trumpas viešai reiškė simpatijas Rusijos prezidentui Putinui, – rašo The Wall Street Journal žurnalistai. – Bet per šešias savaites, praėjusias nuo Trumpo prezidentavimo pradžios, emocijos ir ten, ir ten pradėjo keistis priešingai“.

Trumpas parinko keletą administracijos narių, kurie vykdo griežtą kursą Kremliaus atžvilgiu, o taip pat pradėjo kalbėti apie NATO palankesniu tonu.

Net vedantieji ekspertai kol kas spėlioja, kokie tikrieji Trumpo ketinimai, sakoma straipsnyje. Gal jis „pozuoja“ prieš derybas su Kremliumi, kurių tikslas – judėti link susitaikymo su Rusija ir rasti bendrą požiūrį į Europą ir Artimuosius Rytus, mano kai kas.

Europa ploja permainai, o Maskva nerimauja. Europos diplomatai pareiškė: juos įtikino, kad JAV „neparduos“ Rusijai Rytų Europos ir Ukrainos, nes taip pripažintų išplėstą Maskvos įtakos sferą.

Putino vyriausybė, priešingai, riboja viltis suartėti su JAV ar sušvelninti amerikiečių pozicijas, tvirtina autoriai, remdamiesi Dmitrijaus Peskovo ir Aleksejaus Puškovo pareiškimais.

Leidinyje rašoma: „Kremliaus ekspertai iš JAV sako, kad nuodugnus santykių su Rusija „perkrovimas“ visada būdavo sudėtingas uždavinys, nes Putinas, remdamasis vidaus politikos sumetimais, iš tikrųjų nenori tokio „perkrovimo“. Kremlius seniai įtikinėja, kad JAV stengiasi nuversti Putiną, ir prieš rinkimus kaitina antiamerikanizmą“.

„Mano nuomone, pranešimai apie Trumpo iniciatyvos Maskvos atžvilgiu mirtį per ankstyvos, – sakė Carnegie Endowment for International Peace tyrimų viceprezidentas Endrius Veisas. – Tai buvo jo požiūrio į užsienio politiką idee fixe“.

Center for the National Interest vykdomasis direktorius Polas Sondersas, priešingai, neatmeta, kad santykiai gali paaštrėti. „Kai Trumpas sako, kad nori pagerinti santykius, tai jam labai svarbu padaryti iš jėgos pozicijų, – paaiškino Sondersas. – O Rusijai tai, matyt, nepatinka“.

„Polemika apie prezidentą Trumpą ir Rusiją – tai, iš esmės, konkuruojančių konspirologinių teorijų tarpusavio kova, – leidinyje The Wall Street rašo Hudson Institute vyresnysis mokslinis bendradarbis Maiklas Doranasa. – Jei paklausysime prezidento neprietelių, tai dėl pergalės rinkimuose jis sudarė suokalbį su Putinu. Trumpas, priešingai, laiko save Obamos sumanyto ir turinčio jį suteršti, pavaizduoti Putino „mančžūrišku kandidatu“, sąmokslo auka.

Šeštadienį Trumpas pradėjo naują kautynių raundą, Twitter‘yje pareiškęs: „Prezidentas Obama klausėsi mano telefonų spalyje, tiesiog prieš rinkimus!“ Didelė dalis žiniasklaidos paskelbė, kad tas Trumpo pareiškimas neturi pagrindo. Džeimsas Kleperis, kuris buvo JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius iki Obamos kadencijos pabaigos, pareiškė: „Nacionalinio  saugumo aparatas, kurį aš kuravau, nesiklausė prezidento telefonų, tuo metu išrinkto prezidento ar jam esant kandidatu, ar jo rinkiminio štabo telefonų“.

Doranas mano: galima situacija, kai ir Trumpo, ir Kleperio tvirtinimai teisingi (bent jau tiesiogine prasme).

Straipsnio autorius grynai teoriškai spėlioja, kad gal buvo klausomasi Trumpo neoficialaus politikos patarėjo Rodžerio Stouno, jo asmeninio juristo Maiklo Koeno ir jo tuomečio nacionalinio saugumo patarėjo Maio Flino. „Visi trys turėjo kažkokių ryšių su Maskva ar jos draugais“.

Autorius prašo nevadinti Trumpo skundų „nepagrįstais“. NSA sekti Trumpo partnerių pokalbiai bei susirašinėjimas „kol kas nedavė jokių įrodymų, kad būta Trumpo rinkiminio štabo ir Rusijos vyriausybės hipotetinio aljanso, užtat iššaukė visą srautą informacijos nutekinimų, kurie sudaro įspūdį, kad tokio aljanso būta“, sakoma straipsnyje.

Obama pakeitė NSA „telefoninių pasiklausymų“ plėtros taisykles ir garantavo, kad toji medžiaga bus paskleista daugybėje žinybų. Valdininkai tą žingsnį grindė siekiu sutrukdyti nuslėpti informaciją apie kenksmingus Rusijos veiksmus. Tas pagrindimas pats savaime sustiprino vaizdą, kad Trumpas sudaręs sąjungą su Putinu, o naujos taisyklės pametėjo šviežios medžiagos Trumpo priešininkams, „nutekinantiems“ informaciją, rašo Doranas.

Autorius apibendrina: „Prezidento kritikus piktina bet kokios prielaidos, kad Obamos administracija „nukalibravo“ NSA vykdytą sekimą, kad sutrukdytų Trumpui. Užtat jie prašo mūsų patikėti alternatyvia konspirologine teorija – kad Trumpas yra Putino marionetė. Įrodymų persvara kol kas liudija Trumpo naudai“.

The Independent praneša: „Buvęs kontržvalgas iš JAV NSA, saugumo ekspertas, šnipinėjimo ir terorizmo specialistas Džonas Šindleris Twiterr‘yje parašė: „Cha-cha, JAV žvalgybos bendruomenė turi daug SIGINT (perimtos slaptos informacijos, – red. past.) apie aukštus rusus, aptarinėjusius su Trumpo komanda jų suokalbį“.

Kitame įraše Šindleris pareiškė: „Vienas perimtas dviejų svarbių Kremliaus vyrukų pokalbis apie suokalbį su Trumpu, – nedidelis dalykas, keletas tokių pokalbių – labai didelis dalykas“.

The New York Times skiria straipsnį naujajam JAV prekybos ministrui Vilburui L. Rosui, pabrėždamas, kad „Kipro banko“ bendrasavininkis „nebuvo rusų draugas“.

„Kai amerikiečių milijardierius ir investuotojas Vilburas L. Rosas prieš trejus metus nusipirko „Kipro banko“ akcijų, jis tapo didelio, bet problemiško banko bendrasavininkiu su vicepirmininku, kuris anksčiau dirbo su Vladimiru Putinu Leningrado KGB, ir penkiais kitais rusais direktorių taryboje“, – rašo laikraštis.

„To pakako, kad kiltų įtarimų, kai prezidentas Trumpas paskyrė Rosą į prekybos ministro postą“, – rašo straipsnio autorius Endrius Higinsas. Tačiau Rosas netapo draugu rusams Kipre – maža to, iš esmės, jis juos išstūmė iš banko.

Vienintelis rusas, šiuo metu turintis reikšmingos įtakos banke, lieka Viktoras Vekselbergas.

2013 metų bankų krizė leido rusams, kai kuriems turėjusiems glaudžių ryšių su Kremliumi, įgyti „Kipro banko“ kontrolę, bent jau popieriuje, rašo autorius.

„Tai atsitiko, kai Kipro valdžia, kuriai beviltiškai reikėjo pinigų bankams palaikyti, konfiskavo milijardus dolerių „Kipro banko“ ir Laiki Bank, taip pat žinomo kaip „Kipro liaudies bankas“ depozituose. Daugiausia tai buvo rusų indėliai, ir jie kaip dalinę kompensaciją gavo „Kipro banko“ akcijų“, – paaiškino Higinsas.

Deja, sako didžiausios Kipro juridinės kompanijos steigėjas ir pirmininkas Andreas Neokleusas, niekas iš jų nenusimanė banko reikaluose, ir jie nesugebėjo susitarti, kokiais būdais išgelbėti nuo nusigyvenimo „Kipro banką“. Pasak jo, „Rosas tapo savotišku gelbėtoju“, nes turėjo daug patirties investuojant į probleminius aktyvus.

„Rosas tapo banko vicepirmininku 2014 metų lapkritį ir paliko tas pozicijas, kai buvo patvirtintas JAV prekybos ministru“, – rašoma leidinyje.

Informacijos šaltinis – inopressa.ru portalas.

2017.03.13; 05:57

Tuo metu, kai prezidentas Donaldas Trampas (Trumpas) viešai kaip ir anksčiau gina Vladimirą Putiną, Amerikos politikai pagaliau suprato, kad Rusija kišasi į demokratinį procesą JAV, ir investuoja milijonus į kontrpropagandą, nukreiptą į rusiškąją propagandą.

Apie tai rašo Timas Makas straipsnyje „JAV rengiasi informaciniam karui su Rusija“, išspausdintame leidinio The Daily Beast  portale. Prezidentas Trumpas ir toliau viešai reiškia simpatiją Vladimirui Putinui. Bet užkulisiuose Jungtinės Valstijos slapta rengiasi informaciniam karui prieš Rusiją.

Per 2016 metų prezidento kampaniją visuomenė sužinojo, kad informacija yra kaip ginklas ir ji neįtikėtinai efektyvi, jei naudojama teisingai. Pasitelkdama į pagalbą WikiLeaks, RT ir Sputnik, Rusijos vyriausybė bandė pasėti nesantaiką tarp amerikiečių, sakoma nesename JAV žvalgybos pranešime. Tai šiek tiek pasisekė, sustiprinus visuomenės skepticizmą Amerikos institucijų bei spaudos atžvilgiu ir sužlugdžius Hilari Klinton kampaniją.

„Rusija stengiasi sukelti chaosą visuomenėje, iškelti klausimus, ką galima laikyti patikimu, ir sužadinti nepasitikėjimą institucijomis“, – sakė Jungtinio Amerikos baltų nacionalinio komiteto direktorius Karlas Altau, kuris pasisako prieš Rusijos dezinformaciją. „Tai nacionalinė grėsmė. Tai turi žinoti atsakingi piliečiai“.

Rusijos kišimasis į demokratinius procesus JAV užgriuvo daugelį Amerikos politikų, kai jie snaudė, sako stebėtojai. Bet žvalgybos išvados iki ir po Trumpo rinkimų juos pažadino. „Tam neskyrėme daug dėmesio, iki atsitikimo su Hilari Klinton (kurios prezidentinė kampanija buvo apversta nuo kojų ant galvos dėl įsilaužimo ir paskelbus laiškus iš jos elektroninio pašto) praeitą vasarą“, – sakė Europos politikos analizės centro, geriausio centro, užsiimančio Rusijos informaciniu karu, vyresnysis mokslinis bendradarbis Donaldas Džensenas. „Jeigu praeitą vasarą jūs būtumėte paklausę senatorių bei įstatymų leidėjų, ar tai problema, jie būtų atsakę „ne“… Žmonės vaikosi vieni kitus (žaidžia „pasivyk“)“.

Be didelio triukšmo, pamažu pradedama vytis. Jungtinių Valstijų vyriausybė leidžia dešimtis milijonų dolerių kovai su Vladimiro Putino ir kitų valstybinių subjektų propaganda. Tokį sprendimą priėmė Kongresas metiniame gynybos politikos įstatymo tūkstančio puslapių projekte.

Visiškai nieko konkretaus ir naujoje kontrapropagandos koncepcijoje, nežinia, kaip ją formuoti valdant Trumpui, ar administracija naudos propagandos priemones protingai ir teisėtais tikslais. Vieša Trumpo simpatija Putinui verčia tuo abejoti. Ir naujovė kelia dar vieną klausimą: ar tai gera idėja duoti prezidentui dar vieną propagandos instrumentą? Kaip taisyklė, Kongreso atsakymas Amerikos priešams įgyja sankcijų formą – spaudimas nutaikytas į priešo ekonominę sveikatą. Pasipriešinimas propagandai ir informaciniam karui abstraktesnis ir sudėtingesnis, ir dažnai slaptas.

Bet dvipartinė iniciatyva, vadovaujant senatoriui respublikonui Robui Portmanui ir senatoriui demokratui Krisui Merfiui, patvirtino kovai su valstybinių žaidėjų propaganda 160 mln. dolerių išmoką per dvejus metus per mažai žinomą tarpžinybinį biurą Valstybės departamente, kuris vadinasi Global Engagement Center (GEC, Globalinis sąveikos centras). Abiejų partijų paremtas Sankcijų Rusijai įstatymas, kurį praeitą mėnesį pateikė senatoriai Benas Kardinomas ir Džonas Makeinas, dar labiau išplės paramą ir paskirs dar 100 mln. dolerių GEC bei kitiems, kad paremtų objektyvią rusų žurnalistiką, pasipriešintų „suklastotoms naujienoms“ ir paremtų informacinio karo padarinių tyrimus.

Operacija, kurią tarpžinybinis biuras pradės dar šiemet, bus pirmasis centralizuotas atsakomasis smūgis rusams nuo praėjusio šimtmečio dešimtojo dešimtmečio, kai šaltasis karas, atrodė, paliko tokią kontrapropagandą praeityje. GEC atseks užsienio propagandos kampanijas, analizuos taktiką, ir priešinsis joms įvairiomis subsidijomis teikiamomis užsienio žurnalistams, pilietinėms organizacijoms ir privačioms kompanijoms.

„Tiesioginiu pasipriešinimu apgaulingoms istorijoms ir išplėtus vietinės žiniasklaidos ir nekomercinių organizacijų galimybes ginantis nuo išorinių manipuliacijų, tas įstatymas padės paremti mūsų sąjungininkus ir interesus šiame vis nestabilesniame pasaulyje“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast. Subsidijos bus atiduotos nepriklausomoms organizacijoms, pavyzdžiui, vebsaitams, tokiems kaip Bellingcat ir StopFake.org, kurie užtikrina priėjimą prie patikimos informacijos ir veikia prieš melagingas Rusijos istorijas apie Ukrainą.

„Mes negalime atsakinėti į valstybinę propagandą dar didesniu kiekiu valstybinės propagandos. Teisingas atsakymas – išnaudoti pagrindinį pranašumą, kurį iki šiol turi Vakarų bendruomenės prieš autoritarinius režimus: iš tikrųjų stiprią, pliuralistinę pilietinę visuomenę“, – aiškino Atlanto tarybos Eurazijos centro direktoriaus pavaduotoja Alina Poliakova, viena iš pirmųjų GEC įstatymo šalininkių. Globalinės sąveikos centras iš pradžių buvo įsteigtas prie Barako Obamos kovai su Islamo valstybės propaganda, bet Portmano–Merfio priemonė išplėtė jo veikimo sferą, kad nukreiptų jį prieš valstybinių subjektų propagandą, pirmiausia prieš Rusiją. Tos priemonės dėka taip pat buvo padidintas finansavimas – 16 kartų. Iš pradžių GEC gavo tik 5 mln. dolerių per metus operacijoms vykdyti, praneša Merfio biuras.

Ir vis dėlto informacinis karas lieka kaip kautynių laukas, kuriame rusai turi žymiai daugiau patirties. Koncepcija – tai 2013 metais deklaracijose pristatytos Rusijos karinės doktrinos formali idėja. Putinas savo žodžius sutvirtina veiksmais: Poliakovos vertinimu, Rusija skiria mažiausiai 400 mln. dolerių per metus informaciniam karui Jungtinėse Valstijose. „Rusija turi gerai apgalvotą, sudėtingą informavimo sistemą, kuri stengiasi paveikti įvykių nušvietimą ir politiką Vakarų šalyse…“, – sakė ji. Skirtingai nei šaltojo karo laikais, dabar Putinui nereikia prastumti komunizmo sovietiniu stiliumi: jis paprasčiausiai turi susprogdinti Amerikos demokratiją. „Rusijai nebereikia parduoti ideologijos, jai paprasčiausiai tereikia išnaudoti susiskaldymą Vakaruose ir Vakarų nepasitikėjimą savo vertybėmis ir tuo, kas tikra, o kas ne“, – sakė Džensenas. „Vakarai per daug pasitiki savimi, turint omeny keliamą pavojų“.

Kita vertus, Jungtinės Valstijos didele dalimi nusišalino nuo antirusiško informacinio karo, uždariusios JAV Informacijos agentūrą 1999 metais. Kontrapropagandai skirti ištekliai pastaraisiais metais buvo nukreipti veiklai prieš džihadistų, o ne rusų propagandą, – ir jų veiksmingumas buvo gana abejotinas. Globalinės sąveikos centras, pagal originalų Obamos administracijos sumanymą, turėjo susitelkti į potencialius ekstremistus ir pranešimų prieš ISIS (Islamo valstybę) platinimą. Bet ir ISIS turėjo pranašumą prieš Vakarų kampaniją: Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės nesugebėjo susitarti dėl pranešimų prieš ISIS.

Viename iš tokių pranešimų panaudotas teroristų siautėjimo vaizdo įrašas – nukryžiuoti kūnai ir tarp jų nupjautos galvos. Įrašas buvo sukritikuotas kai kurių ekspertų, kurie jį pavadino gėdingu ir gal net naudingu priešininkams. Iniciatyvos atrodė banalios, kad ir kaip stengėsi patys kūrybingiausi Holivudo talentai. Amerikos valdininkai priėjo išvadą, kad ISIS labiau sekasi platinti savo pranešimus, negu JAV kovoti su jais. Neapgalvotos arba blogai organizuotos buvo ir kitos amerikiečių pastangos informaciniame kare, tokios kaip 24 mln. dolerių išlaidos lėktuvui virš Kubos, transliavusiam Amerikos televizijos programas, kurias čia pat užblokavo Kubos vyriausybė.

Ties dešimtmečio riba Jungtinės Valstijos pabandė naudoti prieigą prie Interneto ir socialinius tinklus, kad išplėstų disidentų ir kovotojų už demokratiją galimybes, taip pat ir Rusijoje. Tų pastangų tokiuose socialiniuose tinkluose, kaip Twitter ir Facebook, efektas buvo priešingas, nes Putinas palaikė tuos instrumentus JAV pagalba jam nuversti – ir dabar naudoja tuos pačius tinklus klastotėms ar prorusiškoms naujienoms skleisti. Ir vis dėlto, Rusijos agresyvumas ir efektyvumas tame fronte, derinyje su amerikietišku delsimu, atkreipė JAV žvalgybos dėmesį.

Per vieną iš savo paskutiniųjų klausymų ant Kapitolijaus kalvos išeinantis nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pasiūlė atkurti JAV Informacijos agentūrą, siekiant priešintis dezinformacijai. Toji idėja privertė sukrusti abiejų partijų įstatymų leidėjus. Senatorius demokratas Krisas Kunsas ir senatorius respublikonas Todas Jangas kalbėjo apie kovą su Rusijos propaganda per klausymus tvirtinant Rekso Tilersono kandidatūrą į valstybės sekretoriaus postą. „Mūsų priešai naudoja užsienio propagandą ir dezinformaciją prieš mus ir mūsų sąjungininkus, o iki šiol JAV vyriausybė poste miegojo. Mes turime delegitimuoti suklastotas naujienas, ateinančias iš Rusijos, Kinijos ir kitų šalių, ir plėsti priėjimą prie faktinės informacijos“, – sakė Portmanas leidiniui The Daily Beast.

„Mes turime pasiekti, kad įstatymai būtų vykdomi, ir sureguliuoti naujojo centro darbą, kad padėtume priešintis plačiai ir destabilizuojančiai užsienio propagandai bei dezinformacijos sklaidos operacijoms, kurias vykdo prieš mus mūsų priešai užsienyje“.

Šiaip ar taip, Trumpas žino, kokios galingos naujos priemonės, tokios kaip socialiniai ryšiai, skleidžiant kontrapranešimus, – pasekmės siekia toli. Kaip pasakytų prezidento draugas ir nelemtai išgarsėjęs sąmokslo teorijų šalininkas Aleksas Džonsas, kariaujama dėl mūsų protų.

Informacijos šaltinis – The Daily Beast leidinys.

2017.02.08; 04:27

Daily News viršelis skelbia: „Trumpas užveria auksines duris“; „verkianti laisvės statula“; „antikonstitucinis“, „neamerikietiškas“, „pažeidžiantis įstatymus“ – tokie ir panašūs šūkiai bei epitetai lydi pirmuosius Baltuosiuose rūmuose įsikūrusio išrinktojo JAV prezidento sprendimus. Lydi ir nuo 1960 metų šalyje nematyto chaoso bei protestų visoje šalyje banga. 

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Donaldas Trumpas nuosekliai vykdo programą, dėl kurios jį rinko darbo klasė. Akcentuodamas smulkiojo verslo skatinimą ir 25 milijonų darbo vietų sukūrimą, jis jau pasiekė, kad kai kurios didžiosios korporacijos atitraukia gamybą iš užsienio.

Kitas daugelio ilgai lauktas žingsnis – tikros sienos su Meksika statyba. Šiuo požiūriu jam pasisekė mažiau: Meksikos prezidentas Enrique Peña Nieto nesutiko mokėti už sieną tarp JAV ir Meksikos, tai lėmė susitikimo atšaukimą ir D. Trumpo sprendimą apmokestinti Meksikos eksportą 20 procentų. Ekonominius  sprendimus priimant pirmenybė teikiama dvišaliams susitarimams.

„Transformuojanti politika“, kaip ją įvardija nuosaikieji, gana nuosekliai atmeta Baracko Obamos inicijuotus potvarkius, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje. Bendra D. Trumpo programos kryptis kelia daug klausimų ne tik dėl konservatyvumo, būdingo respublikonams.

Pasauliniame kontekste ji keičia JAV įvaizdį ir rodo sąmoningą mėginimą grįžti į šaltojo karo laikus – jūs sau, mes sau. Tai recesija, kurios mastas tik pradeda aiškėti, o dėl iš verslo pasaulio atėjusio žmogaus politinių įgūdžių stokos ir kitų subjektyvių priežasčių yra pagrindo manyti, kad darbo principus radikaliai keičiantis D. Trumpas suka ne tik regresyviu, bet ir pavojingu keliu, kuris gali išbalansuoti tarptautines jėgas.

D.Trumpas – pirmasis šalies vadovas, beatodairiškai keičiantis iki šiol išrinktųjų prezidentų vadovavimo stilių, tiek demokratų, tiek respublikonų. Tarp daugiausiai aptarinėjamų yra jo pomėgis žiūrėti televiziją, sekti socialinius tinklus ir žinių pagrindu savo nuomonę iškart skelbti trumpomis žinutėmis „Twitter“‘yje anksti ryte. Niekas iš administracijos tokiais būdais iki šiol nesinaudojo, o į „New York Times“ kritiką prezidentas atsakė liepimu patylėti. Tvitinti ir konfrontuoti su žiniasklaida, juolab laikyti ją „opozicine partija“ galėtų privatus asmuo, tačiau šalies vadovas rado būdą tiesiogiai kreiptis į rinkėją, kad ir kaip neįprastai ir vaikiškai tai atrodytų. Turint galvoje, jog „Twitter“‘is galingai padėjo pasiekti pergalę, galime manyti priešingai: kad ir neįprasta, bet efektyvi priemonė gali tapti rimtu įrankiu manipuliuoti masių jausmais, o žiniasklaidos analitikų refleksija nebebus reikalinga.

Kitas ir daugiausiai bangų sukėlęs prezidento dekretas yra dėl sienų kontrolės, vadinamasis „Keliavimo draudimas“ (Travel Ban), pagal kurį 90 dienų draudžiama atvykti žmonėms iš 7 šalių (Jemeno, Sirijos, Irano, Irako, Somalio, Libijos ir Sudano), 120 dienų sustabdyta pabėgėlių programa. Pabėgėliams iš Sirijos iš viso neribotam laikui uždrausta atvykti į šalį. Buvo nustatyta, kad iš šių 7 šalių nė vienas pilietis neatliko teroro aktų JAV, todėl draudimas laikomas „musulmonų draudimu“ su kita žodžio potekste – „ištrėmimo nuosprendis“. Administracija vėliau mėgino šią poziciją švelninti, juolab, kad krikščionių lyderiai parašė atvirą laišką, kuriame teigia visų religijų ir tikėjimų lygybės viršenybę.

Nacionaliniame JFK oro uoste ir kituose sustabdyti atvykėliai su vizomis, visoje šalyje išplito protestai. Daugelis žmonių įstrigo tarp dviejų šalių: sutuoktiniai, verslininkai, studentai, dėstytojai, kurių judėjimas automatiškai tapo apribotas dėl kilmės šalies ar darbo vietos. Sulaikytų žmonių speciali apklausa ir patikra bei prieglobstis, galimi teismo procesai mokesčių mokėtojams kainuos nemažai. Kita vertus, D. Trumpas teigia, kad draudimas „veikia gražiai“, ir kad jo tikslas nuo terorizmo pavojaus apsaugoti pirmiausia amerikiečius. Buvęs R. Reagano politinis patarėjas Edas Rollinsas taip pat sako, kad grėsmė iš islamo teroristų pusės išlieka, o Jeffrey Lordas primena Rugsėjo 11-ąją ir mini du sirus, dėl kurių žuvo amerikiečiai.

Tačiau nelogiškas ir prieštaringas potvarkis pranoksta kitų prezidentų taip pat taikytus apribojimus kaip dalines priemones norint JAV piliečius apsaugoti nuo teroristų atakų. Į ypač nemalonią padėtį pateko irakiečiai, kurie kartu su Irako valdžia dešimt metų remia JAV kovą su ISIS. Aštriausiai šiuo aspektu dekretą kritikuoja respublikonai Johnas McCane‘as ir Lindsey Grahamas. Taip pat gali būti, kad dėl plataus dekreto pobūdžio ir reakcijų į jį laikina priemonė gali tapti nuolatine, ypač turint omeny terorizmo prigimtį, kuris iš esmės skaičiuoja šimtmečius ir yra faktiškai neprognozuojamas.

Kitas šio potvarkio aspektas – ne techninis, bet moralinis. Sureagavo „Microsoft“, „Apple“ ir „Facebooke“ vadovai ir pabrėžė būtinybę laikyti atviras duris visiems pabėgėliams nepaisant šalies, kalbos ar religijos, nes žmonių laisvė neturi nukentėti, o imigracijos įstatymai turi juos ginti. Vėliau panašią nuomonę išreiškė „Wikipedijos“ kūrėjas. Iš politikų neigiamai šį potvarkį įvertino ką tik Vašingtone viešėjusi Theresa May, taip pat Angela Merkel. Anglijos ministrė pirmininkė susitikime su D. Trumpu patvirtino istorinio bendradarbiavimo tęstinumą ir NATO svarbą, tačiau ji pasakė, kad stebės, kaip „Keliavimo draudimas“ paveiks šalių santykius. Regis, poveikis buvo žaibiškas, nes surinkta jau beveik du milijonai britų balsų, kviečiančių nepriimti D. Trumpo pagal numatytą vizitą.

Iranas savo ruožtu rengiasi deportuoti amerikiečius iš šalies, jais gali pasekti kiti juodojo sąrašo kraštai. Yra balsų, teigiančių, kad dekretas ne tik atkreips islamistų įtūžį, bet ir paskatins rasistinius Vakarų šalių gyventojų išpuolius. Sekmadienio vakarą Kanados ministras pirmininkas paskelbė, kad kviečia sirų pabėgėlius į savo šalį, o jau pirmadienio rytą pasaulis sužinojo, kad Kvebeke į musulmonų kultūros centrą per pamaldas įsiveržė šauliai, 6 nukauti, 8 sužeisti. Jauno prancūzų kilmės kanadiečio, garbinančio Marine Le Pen ir D. Trumpą išpuolį policija kvalifikuoja būtent kaip teroro aktą, už kurio gali būti tarptautiniai ryšiai.

Iš esmės tai nėra paprastas klausimas „leisti–neleisti“. Tokio masinio įvairaus išsilavinimo, rasės, kilmės ir lyties žmonių nepritarimo vien priešiškų ideologijų provokatoriams ar atskiriems judėjimams neprirašysi. Daugelis mano, kad visus 7 šalių piliečius ir visus musulmonus iš anksto paskelbti nusikaltėliais yra betikslis ir žalingas, diskriminuojantis ir žeminantis požiūris, visiškai nebūdingas amerikiečių pasaulėžiūrai. Kadangi dekretu nusitaikyta kur kas giliau, nei paprasta atsargine priemone, jis išjudino ypač galingus svertus ir tikrai turės milžiniškų pasekmių, kurias dar ne visi pajuto.

Pirmieji tai suprato teisėsaugininkai. Teisėjai laikinai sustabdė dekreto vykdymą, o demokratų senatorius iš Niujorko Chuckas Schumeras sunkiai sulaikė ašaras, teigdamas, jog „šis dekretas buvo blogos dvasios ir neamerikietiškas. Jis buvo įdiegtas siekiant sukurti chaosą ir sąmyšį šalyje ir pasitarnaus padrąsinti ir įkvėpti tuos pasaulyje, kurie mums padarys žalos. Jis turi būti kuo greičiau atšauktas, ir demokratai pradės įstatymų leidybą taip greitai, kaip įmanoma“.

Tačiau D. Trumpas per vieną dieną pasiekė tai, kam R. Nixonui prireikė dešimtmečio: sausio 31 dieną jis atleido iš pareigų generalinę teisėją Sally Yates, kuri atsisakė vykdyti dekretą ir paskyrė naują, Daną J. Boente. Vasario 1 dieną išrinko jauną konservatyvių pažiūrų Aukščiausiojo teismo teisėją Neilą Gorsuch‘ių. Nepaisant nieko, nežinia, kaip demokratams pavyks oponuoti, nes D. Trumpas kongrese turi daugumą, kurios B. Obama neturėjo per abi vadovavimo kadencijas.

Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, kurios yra Vakarų demokratijos kraštinis sparnas, ypač svarbu, kokios politikos JAV prezidentas laikysis su Rusija. Jeigu kitoms valstybėms tai rūpi daugiau dėl ekonominių ar pasaulėžiūrinių sumetimų, buvusios sovietų imperijos „dalims“ tai – gyvybės ar mirties klausimas. D. Trumpas teigia, kad visos NATO šalys turi mokėti deramą įnašą ir pritaria Vladimiro Putino nuomonei, esą “NATO pasenusi“. Jis mano, kad sankcijų didinimas Rusijai yra per ankstyvas.

Tačiau daugiausia nerimo sukėlė tai, kad jis suabejojo savo šalies žvalgybos institucijų pateiktais faktais dėl Rusijos kibernetinio įsikišimo į JAV prezidento rinkimus. Sausio 28 dieną kalbėdami telefonu apie 45 minutes JAV ir Rusijos prezidentai šių jautrių temų nelietė arba apie tai neskelbė, svarbiausia tema buvo kova su ISIS ir terorizmu, taip pat aptartos Šiaurės Korėjos, Irano ir Krymo problemos. Pašnekovai pokalbį laiko dalykišku ir kuriančiu naujus Vašingtono ir Maskvos ryšius. Žinome, jog D. Trumpas dar tik susitiks su V. Putinu asmeniškai. Tačiau vargu ar sutapimas, kad po pokalbio ir net penktadienį sustiprėjo separatistų atakos Rytų Ukrainoje. Šalies prezidentas Petro Porošenka paskelbė, jog „prieš civilius buvo panaudoti sunkieji pabūklai“.

Gali būti, kad tokios linijos D. Trumpą laikytis verčia įvykiai Vidurio Rytuose, nes jis pareiškė, kad „mes saugosime savo žmones ir sienas atsižvelgdami į tą siaubą, kuris vyksta Sirijoje“. Reali politika ar nekritiškas Rusijos prezidento siūlymų priėmimas lemia jo užsienio politiką, dar pamatysime. Tačiau vasario 1 dieną Europos tarybos vadovas Donaldas Tuskas padėtį įvertino vienareikšmiškai: „Donaldas Trumpas – tai grėsmė“. Tačiau kažin ar D. Trumpas supranta, kad „grėsmingai“ atriša rankas Rusijai taikyti Alepo scenarijų ne tik Ukrainoje, bet ir visur, kur siekia jos sukti interesai.

Status, stambus ir dantytą diagramą primenantis Donaldo Trumpo parašas rodo pasitikėjimą savimi, polinkį rizikuoti, kartu kategoriškumą ir sprendimų kietumą. Kai žiūri į JAV prezidentą, stulbinamu greičiu paraidžiui vykdantį rinkimų pažadus, matai ir aikštingą papūstomis lūpomis vaiką, kuris linkęs įsižeisti, jei jo užgaida netenkinama. Kartais atrodo, jog D. Trumpas ne tik nelinkęs dirbti komandoje, bet dirba pagal įvaldytą šou programų scenarijų, kai gali tučtuojau sušukti: „Tu atleistas! Sekantis…“ ir palikti net savo aplinkos žmones pasimetusius. Į vienvaldystę linkusį charakterį rodo tai, kad jis net užsienio šalių vadovus linkęs mokyti tarsi jie būtų kandidatai eilėje į darbo vietą… Anksčiau „mokęs“ Kiniją ir Japoniją, Vokietiją apkaltino dėl esą dirbtinai sumažinto euro, gadina santykius su Iranu griaudamas tai, ką susitarimais pasiekė B. Obama, o štai susikivirčijęs su Australijos ministru pirmininku dėl pabėgėlių šiurkščiai nebaigęs pokalbio metė telefono ragelį… Visi šie poslinkiai signalizuoja apie neregėtą susipriešinimą moderniojoje JAV ir jų sąjungininkių bei potencialių partnerių istorijoje.

Dėmesį patraukia ir faktas, jog pirmoji šalies dama visą šį laiką buvo Niujorke ir dar nepadarė nieko, ką paprastai iškart atlieka išrinktųjų prezidentų žmonos. Galbūt neryžtingą ir mielą Melania Trump sėkmingiau pavaduos prezidento duktė Ivanka?

Dekretai ir spalvingai atsiskleidžiantis netipiškas prezidentas smarkiai išjudino viso pasaulio žiniasklaidą ir verčia stebėtis tuo, kas vyksta galingiausioje pasaulio šalyje. Tačiau kad ir ką  nuspręstų JAV administracija, kiekvienas veiksmas turės ilgalaikį atgarsį ir pasekmes globaliu mastu. Belieka tikėtis, kad D. Trumpo aplinka įtikins savo lyderį, jog politika nėra tik linksmas spektaklis, o už sprendimus teks atsakyti.

2017.02.02; 23:30

JAV žvalgybos ataskaitoje rašoma, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi Donaldą Trampą (Donald Trump) kompromituojančios medžiagos. Ataskaitoje taip skelbiama, kad Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi išsamių žinių ir apie D.Trampo finansinę veiklą. 

CNN televizijos, paskelbusios, kad Rusija gali turėti Donaldą Trampą kompromituojančios medžiagos, emblema.

Apie tai pranešta ir kadenciją baigiančiam JAV prezidentui Barakui Obamai, ir naująjam Amerikos prezidentui Donaldui Trampui.

Tokią sensacingą žinią paskelbė televizija CNN, kuri remiasi keliais oficialiais JAV pareigūnais, susipažinusiais su visa, įskaitant ir slaptąją, JAV žvalgybos ataskaita (apie Rusijos slaptųjų tarnybų ardomąją veiklą JAV prezidento rinkimų metu ir apie asmeninę Rusijos prezidento Vladimiro Putino atsakomybę dėl FSB, GRU kišimosi į Amerikos vadovo rinkimus). D.Trampą kompromituojanti medžiaga užfiksuota dviejuose puslapiuose, pridėtuose prie slaptosios dalies.

CNN taip pat skelbia, jog ši žinia gauta iš buvusio Didžiosios Britanijos slaptųjųjų tarnybų agento, kurį JAV žvalgybininkai laiko „patikimu šaltiniu“. Šiuos duomenis slaptasis britų agentas gavo iš rusiškųjų šaltinių.

Remiantis CNN pranešimais, Federalinis Tyrimų Biuras (FTB) šiuo metu tikrina D.Trampui nepalankią versiją. CNN kalbinti analitikai tvirtina, kad sprendimas šias žinias įtraukti į ataskaita buvo priimtas siekiant parodyti, jog Rusija turėjo potencialiai pavojingos informacijos apie abu kandidatus į JAV prezidento postą. Tačiau Kremlius paskelbė tik tas žinias, kurios žalos atnešė demokratų kandidatei Hilary Klinton.

Priminsime, kad sausio 5-ąją Amerikos žvalgyba paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma: „Rusija kelia milžinišką kibenetinį pavojų visoms svariausioms JAV struktūroms, įskaitant JAV vyriausybę, karines, žvalgybines, diplomatines ir ekonomines žinybas“. JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas Kleperis pareiškė, kad Rusijos slaptųjų tarnybų pastangos kištis į JAV preizidento rinkimų kampaniją neapsiribojo vien programišių (hakerių) atakomis. Programišių atakas lydėjo ir propagandiniai, dezinformaciniai, sąmoningi akivaizdžiai melagingų žinių skelbimo triukai.

Svarbu ir tai, kad ataskaitoje apžvelgiami ne tik 2016-ieji metai. Ataskaitoje analizuojama Rusijos slaptųjų tarnybų ardomoji veikla, apimanti beveik dešimties metų laikotarpį.

Sausio 6-ąją ataskaita buvo pateikta naująjam JAV prezidentui D.Trampui.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com portalas.

2017.01.11; 04:27

Gregas Mileris / The Washington Post

Artimiausiu metu naujai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pirmą sykį susipažins su necenzūruota informacija apie valstybės paslaptis. Taip leidinyje „The Washington Post“ rašo žurnalistas Gregas Mileris. 

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Donaldas Trampas tikriausiai skaitymus pradės nuo kasdienio „prezidentinio biuletenio“, kuris – ypatingai slaptas ir kurį iki šiol kasdien skaitydavo tik JAV prezidentas Barakas Obama.

Neatmetama galimybė, kad po to JAV slaptųjų tarnybų vadovai surengs keletą specialių susitikimų, kurių metu naująjį šalies vadovą informuos apie labiausiai saugomas JAV paslaptis papildomai – žodžiu. Leidinio tvirtinimu, šie susitikimai bus įtempti.

Po netikėtos D.Trampo pergalės rinkimuose JAV slaptųjų tarnybų bendruomenė „apimta siaubo“. Šį terminą naudoja publikacijos autorius žurnalistas G.Mileris. D.Trampą jis apibūdina šitaip: „išsišokėlis respublikonas, kuris nusispjovė į Amerikos žvalgybos perspėjimus dėl Rusijos ir Sirijos keliamų pavojų bei grasino įsakysiąs CŽV vadovus atsisakyti tų tardymo priemonių, kurios traktuojamos kaip kankinimai“.

„Mus apėmusi baimė prieš nežinomybę ir netikrumą. Mes neįsivaizduojame, kas iš tiesų yra D.Trampas“, – tokius žodžius ištarė aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojas, nenorėjęs, kad viešai būtų paskelbta jo pavardė. Specialistas dar pridūrė: „Daug darbuotojų, kurie talkino Hilary Klinton komandai, pasiruošę išeiti į atsargą. Jie neketina dirbti D.Trampo komandoje“.

JAV slaptąsias tarnybas labiausiai baugina D.Trampo pozicija dėl Rusijos. Pavyzdžiui, D.Trampo priešgyniavimas, esą kibernetinį šnipinėjimą prieš JAV demokratus ir ponią H.Klinton organizavo Kremlius. 

Generolas - leitenantas Maiklas Flintas, kuris dažniausiai prisimenamas kaip tas Amerikos karininkas, kuris pietavo prie vieno stalo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Generolas – leitenantas Maiklas Flintas, kuris dažniausiai prisimenamas kaip tas Amerikos karininkas, kuris pietavo prie vieno stalo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

CŽV, Pentagonas ir kitos slaptosios tarnybos sunerimusios, kad D.Trampo komandoje nėra patyriusių saugumo specialistų, dirbusių arba tebedirbančių JAV saugomo sferoje.

Pats iškiliausias D.Trampo komandos žmogu, išmanantis saugumo reikalus, – buvęs JAV kariuomenės generolas – leitenantas Maiklas Flintas. Bet jis iš kariuomenės pasitraukė ne savo noru, o buvo priverstas atsistatydinti. Atsistatydino po JAV specialiųjų tarnybų vadovybės įsakymo.

Šis generolas – leitenantas išgarsėjo dar ir tuo, kad kadaise yra pietavęs prie vieno stalo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Ši detalė – iškalbinga. Drauge pietauti su V.Putinu leidžiama toli gražu ne visiems JAV generolams.

Informacijos šaltinis – The Washington Post.

2016.11.11; 05:48

Greg Miller / The Washington Post

„Pasak JAV oficialių asmenų, JAV žvalgybos tarnybos plečia šnipinėjimo operacijas prieš Rusiją smarkiau, nei bet kada per visą laiką po šaltojo karo“, – rašo The Washington Post.

Šaltinių, panorusių likti anonimais, tvirtinimu, į jas pasitelkti ir „nelegalūs CŽV agentai, NSA kibernetinio šnipinėjimo potencialas, palydovinės sistemos bei kiti žvalgybos ištekliai“, – praneša žurnalistas Gregas Mileris. Anksčiau Amerikos žvalgyba buvo persimetusi nuo Rusijos grėsmių prie teroristinių grėsmių, o taip pat zonų, kur JAV vykdė kovos veiksmus.

„Amerikos oficialūs asmenys sakė, kad tie žingsniai – tai pastangų atkurti JAV žvalgybos galimybes, kurios atrofavosi, net kai Rusija pasistengė patvirtinti savo galią kaip globalinė valstybė, elementas. Pasak šaltinių, per pastaruosius dvejus metus Maskvos agresija užklupdavo JAV netikėtai: kalbame apie Krymą, Rusijos įsikišimą į karą Sirijoje ir jos spėjamą vaidmenį hakerių operacijose prieš JAV ir Europą“, – sakoma straipsnyje.

Neįvardytas aukšto rango JAV žvalgybos bendradarbis sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos „stengiasi iš tikrųjų pasivyti Rusiją“. Jis paaiškino, kad terorizmas išlieka pagrindiniu rūpesčių objektu, bet šviežiose Baltųjų rūmų ir JAV nacionalinės žvalgybos Direktoriaus valdybos direktyvose „Rusija pirmą kartą nuo SSSR žlugimo laikų“ pakilo Amerikos žvalgybos prioritetinių uždavinių sąraše.

Leidinyje tvirtinama, kad šnipinėjimo eskalacija – tai dalis JAV ir Rusijos tarpusavio konfliktinių santykių ir rungtyniavimo, kurie atsinaujino po 20 metų tylos.

„JAV oficialūs asmenys pabrėžė: nors poreikis turėti geresnių žvalgybinių duomenų apie Rusiją laikomas neatidėliotina prioritetine užduotim, niekas neketina CŽV ar kitų žvalgybų veikloje grįžti prie šaltojo karo mastų“, – rašoma leidinyje. Pasak atitarnavusių valdininkų, šaltojo karo įkarštyje JAV žvalgybos tarnybos sekimui SSSR ir jos satelitinėse šalyse dažnai nukreipdavo 40 proc. ir daugiau savo personalo bei išteklių.

„Amerikos oficialūs asmenys pareiškė, kad dabar CŽV ir kitos žinybos nukreipia su Rusija susijusiam šnipinėjimui daugiausia 10 proc. savo biudžeto, beje, per pastaruosius dvejus metus toji dalis išaugo“, – sakoma straipsnyje.

Bet kritikai kaltina Amerikos specialiąsias tarnybas per dideliu lėtumu.

„Nesugebėjimas suprasti Vladimiro Putino planų ir ketinimų – didžiausia žvalgybos nesėkmė po rugsėjo 11“, – pareiškė JAV kongreso Atstovų rūmų Žvalgybos reikalų komiteto pirmininkas Devainas Nunesas.

Bet, pasak Amerikos valdininkų, Putino ketinimus nelengva nuspėti.

JAV Nacionalinės žinybos valdybos direktorius Džeimsas R. Kleperis-jaunesnysis sakė, kad Putinas „impulsyvus ir lankstus“. „Kas sudaro jo ilgalaikį planą? Aš nesu įsitikinęs, kad jis jį turi, – sakė pernai Kleperis interviu. – Mano nuomone, jis kasdien veikia ekspromtu“.

Tiesa, Amerikos dimisijos žvalgai mano, kad Putinas vadovaujasi aiškiais motyvais: nori sugrąžinti Rusijai solidžios JAV varžovės statusą, išklibinti Vakarų šalių vyriausybes, o taip pat patikrinti, kaip smarkiai galima provokuoti priešininką, kol tas sureaguos, sakoma straipsnyje.

Bet ir veikiantys, ir buvusieji Amerikos valdininkai sutiko, jog Putinas griebiasi išskirtinio saugumo, kad nuslėptų savo ketinimus bei planus.

JAV išleidžia šnipinėjimui maždaug 53 mlrd. dolerių per metus. Laikraštis spėja, kad Rusijos žvalgybos biudžetas daug mažesnis. Bet, kaip tvirtina valdininkai, Rusija nukreipia į JAV didžiąją dalį savo išteklių ir naudojasi operatyvinių darbuotojų persvara. Amerikos šaltinių duomenimis, SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) turi ne mažiau kaip 150 agentų JAV teritorijoje, rašo autorius.

„CŽV, atvirkščiai, Rusijoje turi daugiausia keletą tuzinų case-karininkų (taip vadinami valdybos bendradarbiai, atsakingi už paslapčių grobimą užsienyje), dar keletą tuzinų išmėtyta Rytų Europoje ir buvusiose SSSR respublikose“, – rašo Mileris, remdamasis atitarnavusiais valdininkais.

„Pastaraisiais metais tas skaičius išaugo, nes CŽV davė dešimtis papildomų „naujokų“, išėjusių iš jo mokymo centro šalia Viljamsburgo (Virdžinija) pastato, kurie vėliau aprėps ir Rusijos šnipinėjimą. Bet, pasak valdininkų, mažai kas iš tų neseniai pasamdytų bendradarbių moka rusų kalbą, ir jiems prireiks metų metus mokytis, kad taptų veiksmingais case-karininkais, gebančiais verbuoti šnipus ir valdyti šnipinėjimo tinklus“, – sakoma straipsnyje.

Kai dėl kontržvalgybos išteklių, tai disbalansas dar didesnis, tvirtina amerikiečių atitarnavę valdininkai.

„Kontržvalgybos operacijoje, kurią vykdo (Maskva) prieš JAV ambasadą, rezultatas skaičiuojamas tūkstančiais“ bendradarbių, sako buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas.

Atitarnavę valdininkai tvirtina, kad FTB bendradarbių, kuriems pavesta sekti Rusijos vykdomą šnipinėjimą, žymiai mažiau.

„Buvusieji valdininkai sako, kad, nepaisant palyginti mažo skaičiaus, CŽV pastaraisiais metais stengėsi aktyviau verbuoti Rusijos oficialiuosius asmenis šnipinėti JAV naudai“, – sakoma straipsnyje. „Valdininkai sakė, kad, be to, CŽV agentai įžūliau ieško priėjimo prie Rusijos „objektų“ – mojuoja pakeliais pinigų, kad sugundytų numanomus „naujokus“ šalyje, kur viešpataujančia ideologija, išstūmusi komunizmą, tapo potraukis turtui“, – rašo straipsnio autorius.

Atsakydama Maskva sugriežtino Amerikos valstybės tarnautojų persekiojimą. Autorius primena birželio incidentą su amerikiečiu, kurį JAV ambasados Maskvoje rusų apsaugininkas pargriovė ant žemės. Oficialiuose pranešimuose tas amerikietis pavadintas diplomatu, bet laikraščio šaltiniai pareiškė, kad jis buvo CŽV bendradarbis ir dirbo Maskvoje po diplomatine priedanga.

O štai kibernetiniame šnipinėjime, Amerikos valdininkų nuomone, Rusija savo galimybėmis atsilieka nuo JAV.

Ir vis dėlto šaltiniai nuogąstauja, jog pagrindinės JAV galimybės šnipinėjimo sferoje taip nusilpo, kad joms atstatyti prireiks kelerių metų.

Pernai JAV Kongresas papildomai skyrė dešimtis milijonų dolerių šnipinėjimui, susijusiam su Rusija. „Bet oficialieji asmenys sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos delsia įsisavinti tuos pinigus, o CŽV negavo papildomų įgaliojimų slaptoms operacijoms, nepatenkančioms į tradicines Maskvos šnipinėjimo kategorijas“, – sakoma straipsnyje.

Pasak korespondento, Putinas vargu ar patikės, kad JAV specialiųjų tarnybų veikla taip sukaustyta. Makfolas spėja, kad Putinas smarkiai perdeda CŽV ir kitų panašių organizacijų pasaulyje ir Vašingtone galimybes. „Bet kadangi jis taip žiūri į pasaulį, jis nori karą laimėti“, – pareiškė Makfolas.

Informacijos šaltinis: „The Washington Post“ leidinys.

2016.10.03; 06:23

Ed Pilkington / The Guardian

„Bernis Sandersas stojo vadovauti chorui žymių visuomenės veikėjų, kurie ragina suteikti malonę Edavardui Snoudenui, sudaryt su juo ikiteisminę sutartį arba, kai kuriais atvejais, jį visiškai išteisinti, – praneša Edas Pilingtonas laikraštyje The Guardian. 

Pasaulyje kyla didelis vajus, kad oficialusis Vašingtonas suteiktų malonę JAV interesus išdavusiam ir Rusijoje šiuo metu besislapstančiam Edvardui Snoudenui. Toks judėjimas - labai keistas.
Pasaulyje kyla didelis vajus, kad oficialusis Vašingtonas suteiktų malonę JAV interesus išdavusiam ir Rusijoje šiuo metu besislapstančiam Edvardui Snoudenui. Toks judėjimas – labai keistas.

Pareiškime laikraščiui The Guardian politikas, užėmęs antrą vietą keliant Demokratų partijos kandidatus į prezidentus, nurodo, kad Snoudenas padėjo apšviesti Amerikos visuomenę, kaip NSA savo masinio stebėjimo sistema pažeidė piliečių konstitucines teises.

Sandersas tvirtina, kad turi būti paskelbtas sprendimas, pripažįstantis tiek „šokiruojančius atskleidimus“, kuriuos (Snoudenas) atvėrė pasauliui, tiek ir nusikaltimą, kurį jis tuo pačiu pats atliko. Bet tai reikia padaryti taip, kad jis būtų „gelbėjamas nuo ilgo kalėjimo ar amžinos tremties“.

„Prie Sanderso prisidėjo 20 žymių visuomenės veikėjų – pradedant Holivudo aktoriais bei roko muzikantais ir baigiant politikais, profesoriais bei Blac Live Matters judėjimo aktyvistais, kurie ragina Baraką Obamą rasti kokį nors būdą leisti Snoudenui grįžti namo į JAV iš tremties Rusijoje.

Šie balsai skambėjo The Guardian tą pačią savaitę, kai JAV buvo rodomas Oliverio Stouno filmas „Snoudenas“, o grupių koalicija, kuriai priklauso ACLU ir Amnesty International, pradėjo naują kampaniją už tai, kad prezidentas Obama suteiktų malonę (Snoudenui) prieš pasitraukdamas iš posto“, – sakoma straipsnyje.

Tarp rašiusiųjų laikraščiui The Guardian – ir demaskuotojas Danielis Elsbergas, 1970 metais išspausdinęs „Pentagono popierius“. Jis ragina leisti Snoudenui panaudoti visuomenės interesų gynimą kaip aplinkybę, atleidžiančią nuo atsakomybės.

Suteikti malonę Snoudenui aistringai ragina tokie meno pasaulio atstovai, kaip aktorė Siuzen Sarandon, režisierius Teris Džiliamas, romanistas Baris Eisleris ir dainininkas iš Sonic Youth Tiorston Muras, – rašo Pilkingtonas. – Su Snoudeno sugrąžinimo į tėvynę vėliava atėjo aukšti politikai iš abiejų Atlanto pakrančių, tarp jų buvęs JAV senatorius Markas Udalas, britų parlamentaras Deividas Vinikas ir vokiečių Žaliųjų partijos narys Hansas Kristianas Štriobelė. Tokius raginimus skelbia ir žymūs intelektualai, tokie kaip Noamas Chomskis, Kornelis Vestas ir buvęs Sanderso varžovas demokratų prezidentinėse varžybose Harvardo teisės profesorius Lourensas Lesigas.

„Ne visi, kas šiandien rašė The Guardian, simpatizuoja demaskuotojui, – pabrėžia straipsnio autorius. – Buvęs NSA direktorius Maiklas Heidenas pareiškia, kad Snoudeną reikia teisti „visu įstatymų griežtumu“, jeigu jis grįš namo. Stiuartas Beikeris, taip pat NSA bendradarbis, tvirtina, kad Snoudeno surengtas nutekinimas padarė daug žalos JAV nacionaliniams interesams. Daugelis iš rašiusiųjų mūsų leidiniui ginčija tą požiūrį“.

Informacijos šaltinis: „The Guardian“ leidinys.

2016.09.25; 03:13

Patikimi JAV žvalgybos šaltiniai pranešė televizijos kanalui CNN, kad Maskvai tarnaujantys programišiai (hakeriai) bandė įsilaužti į įtakingo amerikiečių leidinio „The New York Times“ duomenų bazes. 

"The New York Times" laikraštis, į kurio duomenų bazes įsilaužti bandė Rusijos slaptųjų tarnybų kontroliuojami hakeriai (programišiai).
„The New York Times“ laikraštis, į kurio duomenų bazes įsilaužti bandė Rusijos slaptųjų tarnybų kontroliuojami hakeriai (programišiai).

Be kita ko, konkrečiai neįvardintas šaltinis JAV slaptosiose tarnybose informavo, kad stengtasi įsilaužti ir į kitų įtakingų Amerikos leidinių kompiuterius.

Šiuos incidentus dabar nuodugniai tiria FTB (Federalinis tyrimų biuras).

FTB atstovai pabrėžė, jog Rusijos slaptosios tarnybos nuolat rengia kibernetines atakas prieš Vašingtono analitinius, žvalgybinius centrus, įskaitant ir įtakingąją žiniasklaidą.  Rusijos žvalgybai rūpi sukaupti kuo daugiau konfidencialios informacijos apie Jungtinių Valstijų nevyriausybines organizacijas, bendraujančias su Amerikos politikais.

Rusijos žvalgyba tikisi, jog žurnalistų bei reporterių kompiuteriuose galima aptikti ne tik konfidencialių, bet ir slaptų žinių, gautų iš politikų.

Laikraščio „The New York Times“ vadovybė kol kas susilaiko nuo bet kokių komentarų. Leidinio savininkai apsiribojo pareikšdami, kad visos leidinio kompiuterinės sistemos „puikiai apsaugotos“.

Šiuo metu JAV žvalgyba tiria incidentą, kas, kaip ir kodėl pagrobė elektroninių laiškų iš Demokratų partijos Nacionalinio komiteto narių kompiuterių.

Iš liūdnai pagarsėjusiame WikiLeaks paskelbtų tekstų galima daryti išvadą, kad tie, kurie pagrobė elektroninius laiškus, bet kokia kaina siekė sukurti nuomonę, esą kandidatai į JAV prezidento postą buvusi valstybės sekretorė Hilary Klinton ir senatorius Berni Sandersas, – nepatikimi.

Ponia H.Klinton atvirai kaltina Rusijos žvalgybą, kad būtent ji įsilaužė į jos asmeninį kompiuterį ir pagrobė pluoštą privačių elektroninių laiškų.

Tiesa, Amerikos spaudoje būta pranešimų, kad panašių kibernetinių atakų sulaukė ir H.Klinton oponento Donaldo Trampo rinkimų štabo kompiuteriai.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com.

2016.08.25; 05:36

Amael Giton / Liberation

Jau ketverius metus Džulijanas Asandžas neišeina iš Ekvadoro ambasados Londone pastato, kur 2012-ųjų metų birželio 19-ąją pasislėpė nuo amerikiečių.

Būtent Ekvadoro ambasadoje jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. Tokios apsaugos vyriškiui prireikė, kad nepakliūtų į JAV teisingumo rankas.

Džulijanas Asandžas, WikiLeaks įkūrėjas.
Džulijanas Asandžas, WikiLeaks įkūrėjas.

Suėjus ketverių metų sukakčiai Dž.Asandžas telefonu atsakė į kai kuriuos prancūzų laikraščio Liberation klausimus. Kaip tvirtina interviu ėmusi Liberation žurnalistė Amael Giton, vyro balsas bylojo apie nuovargį, tačiau Dž.Asandžo nepasitenkinimas bei susierzinimas – vis dar milžiniškas.

Atsakinėdamas į Liberation klausimus Dž.Asandžas prisipažino, jog 2011-aisiais WikiLeaks iškeltų tikslų neįmanoma įgyvendinti. Absoliutus teisingumas – nepasiekiamas. Ir vis tik WikiLeaks pasiekė pergalių, kuriomis jis didžiuojasi.

„Dokumentai, kuriuos mes paskelbėme, padarė milžinišką įtaką politinėms sistemoms visose šalyse, išjudino procesus, kurių metu neteisingai apkaltinti žmonės paleisti laisvėn. Kai kurios pasaulio vyriausybės buvo priverstos atsistatydinti, atsistatydino ir susimovę kai kurių žvalgybų vadovai“, – džiaugėsi Dž.Asandžas.

Dėl ko dar džiūgavo Dž.Asandžas? WikiLeaks – tai ir milžiniška biblioteka, sukaupusi duomenų apie žmogaus prigimtį, godumą, nesąžiningumą. Būtent šios bibliotekos dėka įmanomi globalūs pasikeitimai politikoje. Būtent šioje bibliotekoje sukaupta informacija remiasi užsienio šalių diplomatai, advokatai, politologai – mokslininkai.

Dž.Asandžas taip pat pabrėžė, esą WikiLeaks stengiasi praplėsti spaudos laisvės ribas. „Mes – tarsi ledlaužis, besigrumiantis su cenzūra“, – komentavo Ekvadoro ambasadoje „įkalintas“ Dž.Asandžas.

Beje, Dž.Asandžas ir šį sykį kategoriškai neigė kaltinimus dėl „antiamerikonizmo“. Jis neva nėra specialiai nusiteikęs prieš JAV. Tiesiog tuo metu, kai WikiLeaks paskelbia duomenų, bylojančių apie amerikiečių karių nusikaltimus Irake arba Afganistane, Vašingtonas ima keršyti jam, kaltindamas specialiu tendencingumu. Vašingtonas niekaip negali paneigti dokumentų, todėl esą amerikiečiams belieka abejoti Dž.Asandžo objektyvumu.

Gindamasis nuo kaltinimų tendencingumu Dž.Asandžas pabrėžė, kad WikiLeaks skelbia neigiamas žinias apie visas pasaulio Vyriausybes, neisškiriant nei JAV, nei Rusijos Federacijos. Pavyzdžiui, WikiLeaks yra paskelbusi tūkstančius Rusijai nemalonių dokumentų.

Dž.Asandžas pareiškė nuomonę ir dėl JAV valstybinio šnipinėjimo, kuris neva tapo masiniu, problemų.

Džulijanas Asandžas turi užtektinai gerbėjų Vakaruose.
Džulijanas Asandžas turi užtektinai gerbėjų Vakaruose.

„Didžiausia bėda ne ta, kad valstybės viena kitą šnipinėja. Didžiausias pavojus šis: JAV ir amerikiečių sąjungininkai Didžioji Britanija, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija tapo pasauline žvalgybos imperija, sukaupusia milžiniškus resursus, pajėgumus bei galimybes. Šis amerikietiškas tandemas įgavo absoliutų pranašumą lyginant su kitų pasaulio šalių gebėjimais užsiimti žvalgyba bei kontržvalgyba. Žvelgiant globaliai, Vašingtono pranašumas žvalgybos sferoje nėra naudingas niekam pasaulyje. Sugriautas balansas. Amerikietiškasis pranašumas žvalgybos ir kontržvalgybos srityje kitas šalis varo į neviltį“.

Ne mažiau svarbus bei aktualus ir ši problema: ar valstybė turi teisę masiškai sekti savo piliečius ir gyventojus? Dž.Asandžas retoriškai teiravosi: kodėl gi Vašingtono siekis kaupti duomenis apie visus be išimties nėra iššūkis demokratinėms vertybėms?

Dž.Asandžas įsitikinęs, kad politinis elitas turėtų griežtai kontroliuoti „žvalgybininkų apetitus sekti visus ir visada“. Galimybė žvalgyboms imtis masinio šnipinėjimo turėtų būti sumažinta iki minimumo. Nuo šnipinėjimo taip pat būtina apsaugoti kai kuriuos visuomenės elementus: profesinių sąjungų vadovus, žurnalistus, kompanijų vadovus…

Informacijos šaltinis – Libération.

Nuotraukose: WikiLeaks įkūrėjas Džulijanas Asandžas (Julian Assange).

XXX

Aktualijų portalo Slaptai.lt komentaras.

Dž.Asandžas įrodinėja, jog nėra tendencingas. Tačiau akivaizdu, kad WikiLeaks veikla labiausiai pakenkė ir iki šiol tebekenkia būtent Amerikai. Ameriką demaskuojančių dokumentų kiekiai akivaizdžiai nustelbė Rusiją demaskuojančių dokumentų archyvus. Gal Kremliui naudingos proporcijos susidarė atsitiktinai, juk informacijos tiek daug, kad ją apibendrinti labai sunku…

Džulijanas Asandžas interviu šiuo metu dažniausiai dalina telefonu arba internetu Skype pagalba.
Džulijanas Asandžas interviu šiuo metu dažniausiai dalina telefonu arba internetu Skype pagalba.

Ir vis dėlto nenorime tikėti, jog paleisdamas į gyvenimą WikiLeaks projektą Dž.Asandžas nematė Vašingtonui kenksmingų – Maskvai naudingų proporcijų. Juolab kad buvo lengva numatyti ir žymiai subtilesnes pasekmes. Pavyzdžiui, nebūtina teisinti Rusijos, užtenka vien to, kad visuomenė, peržvelgdama atskleistas paslaptis, turės galimybę susimąstyti, esą Amerika, pasirodo, nėra nė kiek padoresnė už kritikuojamą Rusiją. Žodžiu, abu labu – tokie patys. Tad ar beverta palaikyti „už rusus nė kiek ne geresnius amerikiečius“?

Keistas ir Dž.Asandžo noras suabsoliutinti JAV žvalgybininius pajėgumus sąmoningai ar nesąmoningai nutylint Rusijos šnipinėjimo patirtį, resurus, galimybes. Lietuvai derėtų tik džiaugtis, jei Jungtinės Valstijos su savo artimiausiomis sąjungininkėmis tikrai sukūrė rimtą žvalgybinę imperiją. Mat Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi ne ką mažesnę imperiją.

Be kita ko, Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbti žymiai lengviau nei amerikiečių „džeimsams bondams“. Kremlius agentams iš FSB, GRU, SVR leidžia nepaisyti jokių įstatymų, tuo tarpu amerikiečių žvalgų rankos dažnusyk pančiojamos įvairiausiomis demokratiją saugoti įpareigojančiomis direktyvomis.

Vaizdžiai tariant, amerikiečiai žvalgybos ringe priversti kautis griežtai laikydamiesi taisyklių, rusų šnipai kaunasi nepaisydami jokių taisyklių.

2016.06.22; 05:57

„Amerikos kovos su terorizmu specialistai nusivylę ir įsiutę dėl Belgijos nesugebėjimo susitvarkyti su ISIS teroristinėmis kuopelėmis, kurios sėkmingai planuoja mirtinas atakas prieš Vakarus iš vidaus mažos šalies sostinėje“, – rašo The Daily Beast.

„Jų pasirengimas iš tiesų mėšlinas“, – pareiškė laikraščiui aukšto rango JAV žvalgybos bendradarbis.

Continue reading „Amerikiečių specialistai koneveikia „mėšlinas“ Belgijos saugumo tarnybas“

Už poros žingsnių nuo oro uosto Šiaurės Karolinoje viena tamsiaplaukė, apsidairiusi, išpila skystą deguonį į šaldymo krepšį, prikimštą mažyčių aliuminio rutuliukų, pasakoja leidinys Newsweek.

„Po dispečerių bokštu iškyla tirštas baltas debesis – tokia „raganų sriuba“, kuri treška ir šnypščia, o niekieno nepastebėta tamsiaplaukė įšoką į savo džipą ir nuvažiuoja“, – rašo žurnalistas Džimis Popkinas.

Continue reading „Ar JAV žvalgyboms padeda ekstrasensai?“

Žvalgybos bendradarbiai, kurie tiria, kaip Edvardui Snoudenui pavyko prieiti prie daugybės slaptų dokumentų, tvirtina, kad jis naudojosi nebrangiomis ir visiems prieinamomis priemonėmis JAV Nacionalinio saugumo agentūros tinklams „iššukuoti“, rašo The New York Times.

Kaip pažymėjo aukšto rango žvalgybos bendradarbis, E.Snoudenas, pasinaudodamas web crawler programa, skirta paieškai saituose, indeksacijai ir rezerviniam kopijavimui, „šukavo mūsų sistemų duomenis“ ir lygiagrečiai dirbo savo kasdienį darbą. „Mes nemanome, kad tas žmogus sėdėjo prie kompiuterio ir pumpavo medžiagas vieną po kitos tokiais kiekiais“, – sakė atstovas. Tas procesas „automatizuotas“, pridūrė jis.

Continue reading „Edvardas Snoudenas pasinaudojo nebrangiomis priemonėmis, kad pranoktų NSA“

„Amerikos žvalgyba ragina Barako Obamos administraciją patikrinti naują Amerikos sveikatos apsaugos tarnybos kompiuterinį tinklą, ar nėra kenksmingų programų, nes pasirodė pranešimų, kad prie svetainės rengimo prisidėję programuotojai, susiję su Baltarusijos vyriausybe“, – sakoma straipsnyje, išspausdintame laikraštyje Washington Times.

Žvalgybos tarnyba apie savo nuogąstavimus praėjusią savaitę pranešė JAV Sveikatos apsaugos ir socialinių tarnybų ministerijai, kuri atsakinga už HealthCare.gov tinklo parengimą. Konkrečiai sakoma, jog programuotojai iš Baltarusijos, buvusios sovietinės respublikos, palaikančios glaudžius ryšius su Rusija, įtariami įvedę kenksmingus kodus, kurie gali būti panaudojami kibernetinėse atakose.

Continue reading „Baltarusijos hakeriai įtariami sugadinę Amerikos svetainę“

NSA valdininkai svarsto galimą nevienareikšmišką amnestiją, kurios rėmuose Edvardas Snoudenas grįžtų į JAV mainais už gausybę dokumentų, prie kurių demaskuotojas turėjo priėjimą dirbdamas agentūroje, rašo Spenceris Ackermanas laikraštyje The Guardian.

NSA atstovas Richardas Leggettas, atsakingas už numanomą žalą, kurią padarė Edvardo Snoudeno organizuotas informacijos nutekinimas, pranešė CBS News, kad amnestija vis dažniau laikoma nevienareikšmiška pačioje agentūroje, kuri jau pusmetį ginasi nuo piktų protestų visame pasaulyje, parduoda laikraštis.

Continue reading „NSA valdininkai svarsto galimybę amnestuoti Edvardą Snoudeną mainais už dokumentus“

Raulis Valenbergas (1910 – 194?) -švedų diplomatas, kuriam priskiriamas apie 20 000 Vengrijos žydų išgelbėjimas per antrąjį pasaulinį karą iš hitlerininkų okupuotos teritorijos. Raulis Valenbergas taip pat dirbo Amerikos Strateginių tarnybų valdybai.

R.Valenbergas kilęs iš garsios Švedijoje šeimos ir įgijo puikų išsilavinimą (be viso kito, jis studijavo architektūrą Mičigano universitete). 1944 metų liepą R.Valenbergas išvyko į Vengriją kaip Tarptautinio Raudojo Kryžiaus atstovas žydų, kuriuos naciai siuntė į Aušvico mirties lagerį, gelbėjimo misijai.

Kadangi priklausė Švedijos diplomatinei misijai Budapešte, jis neatidėliodamas pradėjo veikti, išvaduodamas žydus iš kur tik įmanoma (iš getų, o kartais tiesiog pakeliui į lagerį), aprūpindamas juos patikimais dokumentais ir nuomodamas jiems butus. Tokiu būdu jis apgyvendino kelis tūkstančius žmonių.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: švedų diplomatas Raulis Valenbergas“

Ralfas Van Demanas (1865–1952, generolas majoras) JAV armijos karininkas, kuris laikomas šiuolaikiškos Amerikos karinės žvalgybos tėvu.

1889 metais Van Demanas baigė Harvardo universitetą, bet nusprendė dar tęsti mokslus. Per metus jis išstudijavo teisę, o paskui nuėjo į medicinos mokyklą, kurią baigė 1893 metais. Tuo pačiu metu neatsitraukdamas nuo mokymosi Van Demanas lankė kavalerijos pėstininkų mokyklą Livenvorto tvirtovėje Kanzaso valstijoje ir 1891 metais buvo pakeltas į karininkus.

1898 metais Van Demanas buvo paskirtas į JAV armijos Karinės informacijos valdybą ir apie metus tarnavo Kuboje. 1901 metais buvo perkeltas į Filipinų departamento Karinės informacijos skyrių, kur jis dirbo iki 1903 metų, rinkdamas informaciją apie Amerikos atžvilgiu priešiškai nusiteikusius ir vietinius gyventojus, ir apie japonus. Būdamas Filipinuose, jis atskleidė ir likvidavo sąmokslą, kurio dalyviai ketino nužudyti generolą Artūrą Makartūrą.

Continue reading „Amerikos karinės žvalgybos tėvas“

bercas

Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.
Dž.Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.
1942 metais kiniečių valstietis Šanchajuje gyvenusiam Dž.Bėrčui parodė, kur slapstosi  amerikiečių lakūnas papulkininkis Džeimsas (Džimis) Dolitlis su savo keliolikos vyrų komanda. Papulkininkis Dž.Dolitlis buvo ypatingai svarbus asmuo. Likimas jam pirmąjam lėmė pulti Japoniją, bombarduojant Tekančios saulės šalį iš galingų amerikietiškų bombonešių.
Štai tada Dž.Bėrčas atliko pirmąją savo žvalgybinę užduotį. Amerikiečių lakūnus jis saugiai nuvedė ten, kur buvo įsikūrusi nedidelė JAV karių bazė. Atsisveikindamas su bombonešių lakūnais Dž.Bėrčas užsiminė, kad pasijustų esąs labai laimingas, jei “Skraidančiųjų tigrų” eskadrilės vadui generolui Klerui L.Šeno būtų perduotas jo prašymas. O prašymas toks: jis norėtų tapti kariuomenės kapelionu. Generolas Kleras L.Šeno, į savo eskadrilę subūręs civilinės amerikiečių aviacijos lakūnus profesionalus, palaimino misionieriaus Dž.Bėrčo prašymą. Tačiau Dž.Bėrčas į eskadrilę buvo priimtas ne kaip misionierius, o kaip … žvalgas. Gal tuo metu žodis “žvalgyba” skambėjo per daug pompastiškai. Ir vis dėlto nuo to momento Dž.Bėrčo gyvenime svarbiausiu tikslu tapo karinės užduotys, o misionieriaus abitas tapo kaip puiki priemonė “pėdų mėtymui”.
Po Antrojo pasaulinio karo generolas Kleras L.Šeno rašė savo prisiminimuose: “Ponas Bėrčas nepastebėtas prasibrovė per japonų užimtas teritorijas ir sugebėjo patekti pas kiniečių partizanus. Pas kiniečių partizanus jis praleido keletą mėnesių. Per tą laikotarpį sugebėjo sumontuoti keletą galingų specialių radiosignalų gaudytuvų, kurie mums suteikė galimybę žinoti, kas vyksta gretimuose uostuose. Bėrčo dėka mes turėjome tikslios informacijos, kokias operacijas planuoja net keliuose artimiausiuose uostuose stovėję japonų karo laivai.” Dž.Bėrčas tuo metu buvo pelnytai vadinamas “14-osios JAV oro pajėgų armijos akimis ir ausimis”.
Vėliau Dž.Bėrčas tapo JAV armijos ryšių karininku, komandiruotu į Šanduinio provicijoje stovėjusius kiniečių armijos dalinius. Minėtoji provincija – Šiaurės Kinijoje. 1945 metais žvalgybinės funkcijos, susijusios su informacijos apie Kiniją rinkimu, kaupimu ir analizavimu, buvo perduotos JAV Strateginių tarnybų valdybai. Dž.Bėrčui buvo pavesta palaikyti ryšį su šia valdyba. Jis tapo pilnateisiu valdybos darbuotoju.
Po Japonijos kapituliacijos 1945-ųjų rugpjūčio 15-ąją amerikiečiai nepasitraukė iš Kinijos. Darbo jiems Kinijoje užteko ir po karo. Amerikiečiai rūpinosi į nelaisvę pakliuvusių karių reikalais, prižiūrėjo, kaip nuginkluojami japonų daliniai. Taip pat daug dėmesio skyrė žvalgybinio pobūdžio informacijos rinkimui.
1945-aisiais Kinijoje įsiplieskė pats tikriausias pilietinis karas tarp proamerikietiškai ir prosovietiškai nusiteikusių kinų. Dž.Bėrčas kaip Amerikos atstovas neišvengė šių intrigų. 1945 metų rugpjūčio 25 dieną kinų komunistai atsitiktinai sučiupo Dž.Bėrčą ir žiauriai nužudė. Tikslios šios žmogžudystės priežastys nežinomos. Vargu ar kinų komunistams tuo metu buvo žinoma apie Dž.Bėrčo žvalgybinę veiklą. Priešingu atveju komunistai Dž.Bėrčą būtų tardę. Tačiau žinių apie tardymus neužfiksuota. Kinų komunistai nužudė Dž.Bėrčą greičiausiai tik dėl to, kad šis buvo JAV pilietis.
Žymus amerikiečių antikomunistas Robertas Velčas 1950-aisiais metais pareiškė, jog “Dž.Bėrčas tapo pirmąja “šaltojo karo” auka”. Šis pono R.Velčo posakis įsitvirtino amerikiečių sąmonėje. Dž.Bėrčas dabar išties daug kur laikomas pirmąja “šaltojo karo” auka. Antikomunistinėmis pažiūromis garsėjantis R.Velčas įkūrė konservatyviųjų Amerikos jėgų judėjimą, šią organizaciją pavadindamas Džono Bėrčo vardu.
Nuotraukoje: Džonas Bėrčas, dirbęs JAV žvalgyboje iki 1945-ųjų, kol buvo sučiuptas Kinijos komunistų ir sušaudytas.
2011.11.21
Redakcijos prierašas.
Lapkričio 23 dieną laikraštis “XXI amžius” išleidžia naują “Slaptųjų takų” priedo numerį. Norintieji įsigyti “XXI amžių” su specializuotu priedu “SLAPTIEJI TAKAI” turėtų kreiptis: gilanis.gintaras@gmail.com.
Džonas Bėrčas gimė 1918 metais religingo JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.

 
Dž. Bėrčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Tai būta drąsaus misionieriaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą. Mirtiną priešą. Tačiau Dž.Bėrčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž.Bėrčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.

Continue reading „Norėjo tapti kunigu, o tapo žvalgu“