Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Lietuvos istorijos instituto vadovas profesorius Alvydas Nikžentaitis teigia, kad Lietuvos ir Rusijos kuriamas istorinis naratyvas dažnai susikerta. Pasak istoriko, skleisdama melagingą informaciją apie Sausio 13-ąją, partizanų kovą ir lietuvių kolaboravimą su naciais, Rusija siekia diskredituoti Lietuvos istorinę atmintį ir legitimuoti savo politinį režimą.

„Rusijos atminties centrinė figūra yra didvalstybė, arba dar geresnis rusiškas žodis – „deržava“. „Deržavos“ idėja yra viena iš pagrindinių, nesvarbu ar ji būtų carinėje Rusijoje, ar dabartinėje valstybėje. Kitas šito centrinio mito pagrindinis resursas yra pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą ir pergalę Didžiajame Tėvynės kare“, – Eltai sakė A. Nikžentaitis.
 
Pasak profesoriaus, Rusijos istorijos politika yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į šiuos jos istorinės atminties pamatinius akmenis.
 
„Būtent šiame kontekste reikia ir žiūrėti į Rusijos istorijos politiką kaimynų atžvilgiu. Ji, visų pirma, yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į jos atminties pamatinius akmenis: ar tai būtų bandymas sumenkinti vadinamąją „deržavą“, ar tiesiog bandymas paneigti herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitą“, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovas.
 
A. Nikžentaičio teigimu, „deržavos“ sampratoje yra pretenzijų ir į buvusias vadinamosios didvalstybės dalis, tarp jų ir į Lietuvą. Pasak istoriko, dėl to Rusijos istorijos politika Lietuvos valstybingumo istoriją siekia pavaizduoti nelegitimia.
 
„Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Nikžentaitis.
 
Todėl, pasak profesoriaus, Rusija savo istorijos politika siekia diskredituoti Lietuvos istoriją, skleisdama melagingą informaciją apie partizanų kovą, lietuvių kolaboravimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metais žudant žydus. Istoriko teigimu, šiame kontekste į Rusijos politikos akiratį patenka ir Sausio 13-osios įvykiai.
 
Pasak A. Nikžentaičio, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neabejotinai siekia įeiti į istoriją kaip „deržavos“ kūrėjas, todėl, pasak profesoriaus, nieko keisto, kad jam imponuoja tokios istorinės asmenybės, kaip Ivanas Rūstusis, Petras I ir Jekaterina II.
 
„Aktyvi Rusijos istorijos politika, galima sakyti, yra V. Putino nuopelnas, nes B. Jelcino laikais mes negalėjome kalbėti apie kokią nors aktyvesnę Rusijos istorijos politiką“, – sakė A. Nikžentaitis, pabrėždamas, kad būtent V. Putino valdymo laikotarpiu yra sukurti ir pagrindiniai Rusijos istorijos politikos vykdymo mechanizmai.
 
A. Nikžentaičio teigimu, Rusijos teisėsauga, iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, siekia dviejų tikslų.
 
„Yra siekiama dviejų tikslų: siekiama parodyti, kad Rusija gina savo piliečius, o ypač savo specialiųjų tarnybų žmones. (…) Kitas siekis yra pademonstruoti, kad to meto specialiųjų pajėgų būriai Lietuvoje veikė legaliai. Kitaip tariant, yra nepripažįstamas vienas iš pamatinių Lietuvos nepriklausomybės Aktų – Kovo 11-osios“, – teigė istorikas.
 
A. Nikžentaičio įsitikinimu, kol Rusija netaps normalia demokratine visuomene, kažkas esminio Lietuvos santykiuose su Rusija nesikeis.
 
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Raimundas Lopata taip pat laikosi nuomonės, kad Rusijoje istorijos politika naudojama kaip vienas iš egzistuojančio režimo pagrindų.
 
„Istorija yra naudojama kaip egzistuojančio režimo legitimumo vienas iš pagrindų. Taip pat istorijos pagalba legitimuojami ir kai kurie dabartinio režimo užsienio politikos žingsniai. (…) Istorijos klausimus kuruoja specialūs Rusijos prezidento administracijos padaliniai, netgi vadinamoji Rusijos prezidento administracijos biblioteka, pagal kurios taikinius spausdinamos knygos, kurios, režimo vadovų galva, yra tinkamos leisti“, – sakė VU TSPMI dėstytojas.
 
R. Lopata taip pat visiškai sutinka su teiginiu, kad Rusijos istorinė politika ir Rusijos teisėsauga yra persipynusios tarpusavyje. Politologas, kaip ir istorikas A. Nikžentaitis, laikosi nuomonės, kad Rusijos istorijos politika pasikeis, tik pasikeitus pačiam režimui.
 
„Galima prisiminti B. Jelcino Rusijos politiką – ji buvo visiškai kitokia. Taip kad laukiami, norimi pokyčiai įvyks tik tada, kai pasikeis pats režimas“, – teigė R. Lopata. Visgi, pasak politologo, kol kas nėra jokių požymių, kad greitu metu režimas galėtų pasikeisti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 14:55

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaukazas – ypatingas regionas. Įsispraudęs tarp dviejų jūrų, paskendęs aukštuose kalnuose, padabintas vešlių ir turtingų slėnių. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis priskiriamas Europai. Graikų mitologijoje Kaukazas buvo vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Čia Dzeusas prie uolos prikalė Prometėją.

Istoriškai tai kultūrinės, karinės, religinės ir politinės konkurencijos arena. Dėl pozicijų Kaukaze visą laiką kovėsi trys jėgos – Turkija, Iranas ir Rusija. Pastaroji regione įsigalėjo tik XIX a. viduryje, išvijusi kadžarų dinastiją, 131 metus valdžiusią Persiją. 

Čia ilgus amžius didžiulę įtaką turėjo įvairios imperijos, bet anksčiausiai – VII a. pr.m.e. – minima Armėnijos karalystė. 301 metais ji tapo pirma krikščioniška valstybe pasaulyje, bet musulmonams užėmus Iraną, regioną užėmė arabai, o 1045 m. Armėnijos emyratą užvaldė Bizantija. Žlugus Bizantijai 1204 m., galingiausia krikščioniška šalimi visuose Artimuosiuose Rytuose buvo Gruzija. Vėliau Kaukazą valdė turkai, mongolai, vietinė karalystės, Persija ir galiausiai Rusija.

Naujaisiais laikais, žlugus SSRS, 1991 m. Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija – didžiausios Kaukazo teritorijos – tapo nepriklausomos, bet ir tuomet regionas neišvengė konfliktų ir karų: Kalnų Karabacho karas (1988–1994 m.), Osetinų-ingušų konfliktas (1989–1991 m.), Abchazijos karas (1992–1993 m.), Pirmasis Čečėnijos karas (1994–1996 m.), Antrasis Čečėnijos karas (1999–2009 m.) ir Pietų Osetijos karas (2008).

Ekspansinė Rusijos politika

Kone visi jie pažymėti vienu ekspansiniu ženklu: savo nagus prie jų prikišo Rusija. Iki šiol Maskvos propagandistai tvirtina, kad nuo seniausių laikų Rusija tik ginasi, tai yra, visuomet kariauja „šventą karą“. Anaiptol. Pasitelkę savo tradicinius sąjungininkus armėnus jie nuo Petro I laikų įgyvendina savo interesus šiame regione.

Žinomas istorikas profesorius Algimantas Liekis savo knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ (Mokslotyros institutas, 2016) skyriuje „Mažosios tautos didžiųjų žaidimuose“ pabrėžė, kad „Rusija, jos caras Petras I, matydamas, kad Kaukazą ir išėjimą į Pietų jūras gali dar negreitai laimėti ginklu, ėmė ieškoti sąjungininkų tarp pačios Osmanų imperijos tautų, ir čia perspektyviausiai atrodė armėnų tauta, taip pat kaip ir rusai krikščionys. Ji buvo susikūrusi mitą apie savo turėtą galingą valstybę ir senovinę didybę ir manė, kad geriausia sąjungininkė gali būti tik krikščioniškoji Rusija. Ypač viltingai į ją žiūrėjo Armėnų krikščionių bažnyčios hierarchai.

Algimantas Liekis. Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.

Dar 1701 metais armėnai, neradę paramos Europos šalyse, kreipėsi į Petrą I, ir nuo to viskas prasidėjo. Po trejų metų šios bažnyčios atstovas Izraelis Orius nugabeno į Peterburgą Popiežiaus tarpininkavimo raštą, kuriame prašė perimti armėnus caro globon ir visiškai remti kovoje su musulmonais. Netrukus pasirodė Petro I dekretai, kad armėnai gali atvažiuoti į imperiją be jokios baimės, įsikurti, gyventi, prekiauti. Iki tol jų Rusijos imperijoje išvis nebuvo.

Ilgai laukti nereikėjo: jau per 1722-1723 m. karą su persais Rusijos kariuomenė užvaldė Kaspijos jūros pakrantes ir daug azerbaidžaniečių miestų ir čia atkeldino armėnų krikščionis.

Paskui estafetę perima Jekaterina II, kurios įsakuose bylojama: „Leidžiame jums valstybėje naudotis ne tik visomis tomis teisėmis ir privilegijomis, kaip visi kiti pavaldiniai, kurie mūsų ir mūsų protėvių malone naudojasi, tačiau priedo ir papildomomis (ilgas sąrašas).“

Kaukazas tada dar nebuvo galutinai Rusijos imperijos dalis, vyko nuolatiniai kivirčai su Iranu ir Turkija. O štai azerbaidžaniečiai, kaip ir totoriai, Petrui I buvo lyg ašaka gerklėje. Reikėjo perkelti sau ištikimus pavaldinius, kad ir visą etnosą, bei sukurti forpostą, tarnaujantį imperijai.

Žurnalistas Leonas Jurša savo tyrime „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Vilnius, 2017) rašo, jog Petras I Šiaurės Azerbaidžane, o Jekaterina II Karabache ketino įkurti jai pavaldžią ir ištikimą armėnų valstybę, kad Rusija įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Jų pastangas tęsė Aleksandras I, o tai padaryti galiausiai pavyko Nikolajui I… Kitaip sakant, Rusijos carai žarijas puikiai žarstė kitų – pirmiausiai vasališkai atsidavusių armėnų – rankomis…

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

„Skaldyk ir valdyk“ su parankinių pagalba

Iš tikrųjų, nesantaikos grūdą tarp Kaukazo tautų pasėjo carinė Rusija, visą XIX a. pirmąją pusę plėtusi savo įtaką Kaukaze. Mokomajame portale Istorija.lt rašoma, kad, kovodama su Turkija, Rusija veržėsi į Šiaurės Kaukazą ir Užkaukazę. Ji teisino savo ekspansiją Kaukazo krikščionių globa bei gynimu, nors dauguma Šiaurės Kaukazo ir kai kurios Užkaukazės tautos buvo musulmonai. Kaukaze būta daug didelių ir mažų, stiprių ir nusilpusių karalysčių, chanysčių ir kitokių valstybės darinių. Kaukazas Rusijai buvo labai svarbus kaip užtvara derlingoms pietinėms stepėms ir Juodosios jūros uostams.

Šio amžiaus pradžioje Rusija prisijungė ir dalį dabartinio Azerbaidžano — Gandžos chanystę ir kitas žemes. 1805 m. kilo Rusijos karas su Iranu. Tai padėjo Rusijai užimti Azerbaidžano žemes. Ji prisijungė Karabacho, Sekino ir Širvano chanystes. Rusų kariuomenė užėmė Derbentą ir Baku, o 1806 m. prasidėjusio karo su Turkija metu — Suchumį ir kitus pajūrio miestus. Rusija greitai prisijungė visą Abchaziją ir sustiprino savo pozicijas Juodosios jūros Kaukazo pakraštyje. Pagal Bukarešto taikos sutartį (1812 m.) Rusijai atiteko jau anksčiau prisijungta Gruzija ir Abchazija.

Galutinai užvaldyti Kaukazą Rusijai nebuvo lengva. Karas su nedidelėmis Šiaurės Kaukazo tautomis truko beveik 50 metų ir buvo pavadintas Kaukazo karu (1817—1864 m). Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Sunkiausiai Rusijai sekėsi kovoti su Dagestanu ir Čečėnija. Šiaurės Kaukazo tautos atkakliai grūmėsi su rusų armija, negaudamos iš kitų šalių jokios paramos. Imamas Šamilis 1834 m. sukūrė gana stiprią Dagestano ir Čečėnijos kalniečių valstybę. Todėl Dagestanas ir Čečėnija priešinosi ilgiausiai. Bet ir ši galiausiai krito XIX a. viduryje.

Carinei, sovietinei ir putiniškai Rusijai lengviau įgyvendinti savo tikslus, kai atsiranda vietinių lyderių, netgi tautų, ieškančių prieglobsčio imperijose. Tokia buvo ir Armėnija, kuri, neturėdama jokio išėjimo į pasaulines jūras ir platesnes teritorijas, didžiuodamasi vien savo senąja praeitimi, ėmė vasališkai tarnauti stipresniajai jėgai. Jie iki šiol didžiuojasi sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų, jie ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, ir t.t. Bet tai tuščias pasididžiavimas.

Ar buvo armėnų genocidas?

Tragiškas istorijos pavyzdys – vadinamasis armėnų genocidas 1915 m. Dar ir šiandien gaji versija, uoliai skleista sovietmečiu, esą Osmanų imperija per kelerius metus, pradedant 1915 m. balandžio 24-ąją ir baigiant kokiais 1923 m., kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai, buvo išžudyta daugiau kaip pusantro milijono armėnų. Pagal JAV istoriką ir demografą, Turkų istorijos studijų instituto profesorių Džastiną Makkartį (Justin McCarthy), imperijoje tada gyveno 1,698 mln. armėnų tautybės žmonių.

1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat, Didžiajame (Pirmajame pasauliniame) kare Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o kur kas daugiau – apie 200 tūkstančių – carinėje Rusijos armijoje. Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino abiejose kariuomenėse tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje.

Tai armėniškoji versija, kuri tapo populiari visame pasaulyje ir netgi prilyginama holokaustui. Ypač daug pastangų čia deda sionistinės jėgos ir visokie žydų centrai, nuo seno konfliktuojantys su islamiškuoju, ypač šiitų (Iranas, Azerbaidžanas), pasauliu ir remiantys stačiatikių (Rusija, Armėnija) terpę.

Dėl genocido versijų susipriešinimo kilo nemažai diplomatinių skandalų. Vienas jų įsiliepsnojo 2012 m. tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyko aštrios diskusijos, o balandžio 24-ąją Barackas Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti NATO sąjungininkės Turkijos. Beje, jo nevartojo ir Donaldas Trumpas, šiemet sakydamas kalbą Kapitolijuje šios sukakties proga.

Užtat Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės). Turkija buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus. Iki 2012 m., kaip pranešė portalas www.tja.lt, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos. Deja, šis pripažinimas nei liepsnojančių regioninių konfliktų, nei paties genocido esmės neišsprendžia, o tik pagilina nesutarimus tarp konfliktuojančių ir diplomatinius santykius nutraukusių šalių.

Žudynes pradėjo armėnai…

Šiaip jau pats genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukomponavo kalbėdamas apie 1915 m. armėnų, graikų ir asirų genocidą. Armėnų genocido (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo prarasta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių, pasak mokslininkų, istorija yra kur kas sudėtingesnė, nei teigia armėnų pusė, sakanti, kad turkai tiesiog negailestingai naikino armėnus, o tam esą nebuvo jokios svarios priežasties.

Turkai šoka Vilniaus Rotušės aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Priežastis buvo. Gi turkiškoji pusė įrodinėja, kad jokio genocido nebuvo. O pažaboti armėnų teroristus prireikė po daugybės armėnų sukilimų, trukusių šimtmetį nuo 1815-ųjų, kai armėnai išžudė dešimtis tūkstančių turkų. Tada osmanų vyriausybė informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų, stačiatikių dvasininkų. Už bendradarbiavimą su Rusija tūkstančiai armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas.

Turkijos laikraščio „Star gazete“ apžvalgininkas Resulas Tosunas (Resul Tosun) aiškina, kad armėnai Osmanų imperijoje tarnavo carinei Rusijai ir per Pirmąjį pasaulinį karą nuolat rengė sukilimus prieš islamiškąją valdžią. Jie formavo partizanų būrius ir užpuldinėjo musulmonų kaimus. Taip rusų okupuotose teritorijose armėnų smogikai išžudė apie 120 tūkstančių musulmonų. Todėl turkai pradėjo vykdyti vadinamą „perkėlimo programą“ ir visus armėnus, galinčius priešintis Osmanų imperijai, išsiuntė iš šalies rytų į pietus, kur daugiausiai plytėjo dykumos. Vakariniai rajonai nebuvo paliesti. Ištremtieji buvo aprūpinami vandeniu ir maistu, jų likęs turtas buvo saugomas, rašo „Star gazete“.

Iš tiesų, perkėlimo metu nuo ligų ir nepriteklių mirė apie 60 tūkst. armėnų. 1397 jų aktyvistai, priešinęsi valdžiai, buvo nuteisti kalėti ir mirties bausme. Kai karas baigėsi, 1918 m. gruodžio 22 d., apie 200 tūkst. armėnų grįžo į savo namus, bet buvo akylai stebimi policijos. Įsikurti iš biudžeto jiems buvo skirta 120 mln. lirų, t.y. apie milijardas JAV dolerių. O kai karas baigėsi, vadinamasis „genocidas“ išblėso.

Tariamai išžudytųjų skaičius – daugiau kaip 1,6 mln. – neišlaiko jokios kritikos, rašo Turkijos spauda. Osmanų imperijoje 1919 m. iš viso gyveno 1,4 mln. armėnų tautybės asmenų. Kaip čia išeina, stebisi R. Tosunas: iš beveik 1,7 mln. išžudyta 1,5 mln. ir dar liko 1,4 mln.?

Vadinasi, genocido sąvoka šiuo atveju sunkiai pritaikoma. Turkija neginčija 100 tūkstančių armėnų aukų, bet kartu pateikia ir kitą skaičių: šio konflikto metu žuvo 120 tūkst. musulmonų. Tai abipusis skausmas. Kartu ji ragina sukurti tarptautinę istorikų komisiją ir išsiaiškinti tikrąją padėtį, o ne priimti sprendimus balsuojant parlamentuose.

Vietoj išvadų

Atidžiau pažvelgėme į vieną istorinį Kaukazo skaudulį, išeinantį už posovietinės erdvės ribų. O jų buvo ir yra daugiau. Informacinę erdvę užvaldžiusios armėniškosios-rusiškosios propagandinės klišės šiuos konfliktus traktuoja vienpusiškai, nepalikdamos vietos kitoms, kur kas tikroviškesnėms versijoms, kurios vertina ir konfliktų priežastis, kilmę, ir jų pagrindinius iniciatorius, ir konflikto padarinius. Tiek vadinamasis armėnų genocidas, tiek tebevykstantis Kalnų Karabacho konfliktas, tiek Chodžaly tragedija nepasiduoda vien tik armėniškoms interpretacijoms. Juo labiau, kad beveik visur (kaip, beje, visoje posovietinėje, ir ne tik posovietinėje, erdvėje) pastebimas ekspansinis Rusijos pėdsakas.

Kita vertus, Armėnijos ambicijos, nuolat eskaluojant įvairius konfliktus, neturi menkiausio loginio ir ekonominio pagrindo. Prie jūrų išėjimo neturinti Armėnija negali lygintis su savo kaimyne nei gyventojų skaičiumi (apie 3 mln. ir 10 mln.), nei plotu (30 t. kv. km ir 86 tūkst.), nei žemės ištekliais. Armėnija importuoja visą kurą iš Rusijos, o tai didina jos priklausomybę nuo Maskvos. Smarkiai skiriasi ne tik BVP vienam gyventojui, bet ir nedarbo lygis: Armėnijos jis siekia 19 proc., o Azerbaidžane – 13 proc. Šiuos skaičius skelbia JAV CŽA duomenų bazė „The World Factbook“.

Niekas netvirtina, kad tai lemia valstybių santykius ar tautų tarpusavio gyvenseną. Tačiau Jerevano nuolaidžiavimas tiems, kurie kursto šią – religinę ir tautinę – nesantaiką, užkerta kelia kaimyniškoms deryboms tiek bendradarbiavimo srityje, tiek sprendžiant etninius konfliktus, tiek aiškinantis istorines nuoskaudas.

2019.05.06; 13:30

2014-ųjų pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užgrobė Krymą lygiai taip, kaip tai 1783 metais padarė Jekaterina Antroji. Tikrai nerasime dešimt skirtumų. Tiesa, būsimasis generalisimas Suvorovas neslėpė, kieno įsakymus vykdo. Ir imperatorė nesakė tas žemes nuo amžių buvus rusų…

Šventinė SSRS šmėkla

Tomsko valstybinio universiteto rektorius gavo srities administracijos raštą, įpareigojantį  pasiųsti 500 studentų, dėstytojų ir kitų darbuotojų į kovo 18-ąją įvyksiantį mitingą Krymo susivienijimo su Rusija proga (воссоединение, tiksliai sakant, pakartotinis susivienijimas; kaip vokiečių: Wiedervereinigung). To reikia, aiškino rašte gubernatoriaus pavaduotojas, visos Rusijos akcijai palaikyti ir jaunimo patriotiniam auklėjimui. Tai pat prašė mitingo dalyvius aprūpinti plakatais. Pridėjo ir rekomenduojamų šūkių sąrašą, tarp trijų dešimčių randame, pavyzdžiui, tokius:

Svetimo mums nereikia, bet savo neatiduosime!

Putinas – Krymo ir Sevastopolio gelbėtojas!

Ačiū Putinui už Krymą ir Sevastopolį!

Kovo 18-oji – Didžios šalies Didi diena!

Kovo 18 – teisingumo Rusijoje diena!

Krymo sugrąžinimas – teisingumo triumfas!

Kremliui nepavaldi rusų žiniasklaida pranešė ir kitur buvus panašių valdžios žygių. Antai Maskvos technologinio instituto vadovybė ar pati sumanė, ar kieno paraginta numatė į mitingą pasiųsti 1 500 studentų ir dėstytojų. Maskvos valstybiniame universitete Krymo prijungimo metines ketinta pagerbti dideliu festivaliu, tačiau 2 300 studentų pasišiaušė sužinoję, kad esą šventę sumanė… jie patys.

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą. Focus.ua nuotr.

Vis dėlto iškilmės įvyko, politonline.ru pranešė, kad prie Maskvos valstybinio universiteto pagrindinių rūmų įvyko festivalis „Pavasaris“ (Весна), skirtas Pavasario sutikimui visoje Rusijoje ir, suprantama, susivienijimui su Krymu. Jame dalyvavo 150 tūkstančių piliečių. Tvarką palaikė 3 tūkstančiai policininkų, nacionalinės gvardijos karių ir draugovininkų. Mes atkūrėme istorinį teisingumą ir grąžinome tėvynainius į gimtąjį uostą. Viršum Krymo dabar visada plevėsuos Rusijos vėliava, – pasakė miniai Vladimiras Žirinovskis ir riktelėjo: – Todėl kad mūsų armija galingiausia pasaulyje! BBC duomenimis, Universiteto aikštėje muzikantų ir politikų klausėsi 10,5 tūkst. žmonių, patikrintų metalo detektoriais.

Dėl Tomsko (tarp kitko, šiame Vakarų Sibiro krašte XVII amžiaus pradžioje dar šeimininkavo totorių gentys), tai NTV pranešė, jog laukiama mitinge „Krymas mūsų“ (Крым наш) dalyvausiant apie 3 tūkstančius žmonių. Ne per daugiausia pusę milijono gyventojų turinčiam miestui. Į kiekvieno širdį neįlįsi, bet šiukšlių dėžėje paliktas plakatas (nuotrauka iš Maskvos) bylotų ne visus į mitingą ėjus su nuoširdžiu džiaugsmu. Prieš 230 metų į Krymą atvykusią Jekateriną iš atokiausių kaimų susirinkę totoriai sutiko su duona ir druska, tačiau tai buvo apsimestinė pagarba, nes nusilenkti (для принесения поклона) juos suginė policija imperatorės didžiai numylėtajam bendražygiui kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui paliepus (Известия Таврической Ученой Архивной Комиссии№ 11). Pasak legendos, ten buvusi net ne druska, o maltas akmuo… Ką jau kalbėti apie sovietinių laikų laisvanoriškas-prievartines demonstracijas…

Kaip Juodoji jūra teko rusų liaudžiai

Publicistinę mito „Krymas – tai nuo seniausių laikų rusų žemė“ (Крым – это исконно русская земля) versiją pasiūlė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. 2104 m. kovo 18 d. Putinas pasakė Kremliuje kalbą, kuri 33 kartus buvo nutraukta plojimų ir truko 45 minutes. Tiesą sakant, prezidentas kalbėjo miglotai: reikia žinoti Krymo istoriją, žinoti, ką reiškė ir reiškia Rusija Krymui ir Krymas Rusijai. Kryme iš tikrųjų viskas persmelkta (пронизано) mūsų bendros istorijos ir pasididžiavimo… Visus tuos metus ir piliečiai, ir daug visuomenės veikėjų kėlė šitą temą, kalbėjo, kad Krymas – tai nuo amžių rusų žemė (исконно русская земля).

Ką reiškė Rusijai Krymas – daugiau mažiau aišku, o štai ką reiškė Rusija Krymui – paklauskite Krymo totorių. Ir su kuo bendros istorijos, dėl ko pasididžiavimo? Praėjus metams, žurnalistams aiškino: Krymas – tai ne kokia nesuprantama mums teritorija. Krymas – tai istoriškai rusiška, Rusijos (российская) teritorija su gyventojų rusų dauguma… Aš kalbėjau su kolegomis (Vakarų valstybių vadovais). Ir sakiau jiems tiesiai, kaip dabar sakau, visiškai atvirai, kad tai yra mūsų istorinė teritorija, ten gyvena rusai.

Tokio aiškinimo pakanka TV propagandoje ir komentatorių mūšiuose. Šių dienų rusų propagandistas Maksimas Kononenka rašo, jog 2014 metų pavasarį buvo ištaisyta didelė istorinė neteisybė. O tai, kad  pažangioji žmonija to nepripažįsta, tai velniop tą pripažinimą (Да чёрт с ним, с признанием этим). Kas jie tokie, kad mums reikėtų jų pripažinimo? Turime savo jūrą, savo palmes, savo rūmus, viduramžių tvirtoves ir antikos griuvėsius – irgi savus (russian.rt.com).

Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“ tekstas apie Krymo prijungimą imperatorės Jekaterinos II-osios 1783 m. balandžio 8 d. manifestu pradedamas tokiu sakiniu: Senaisiais laikais stepių klajoklių spaudimu Rusia buvo atkirsta nuo Juodosios jūros. Prezidento bibliotekos (veikia Sankt Peterburge, pavaldi Rusijos prezidento reikalų valdybai) internetinėje svetainėje, prlib.ru, apie tai rašoma: Manifestas buvo dėsninga kelis amžius trukusių Rusijos kovų dėl senųjų rusiškų žemių (исконно русских земель) susigrąžinimo ir patikimų prieigų prie Juodosios jūros baigtis.

Tiesa, pačiame manifeste nerasime nė žodžio apie paimtų žemių rusiškumą, taigi ir grąžinimą. Šitai po daugelio metų, XX amžiaus 6 dešimtmetyje, įstengė įžvelgti sovietiniai istorikai, suskatę uoliai visur ir visame kame ieškoti slaviškų šaknų; 1952 metais Maskvoje įvykusioje konferencijoje nustatytos naujos Krymo istorijos tyrimo ir dėstymo gairės. Daugumoje anksčiau rašytų Krymo istorijos veikalų esama daugelio principinių klaidų, – kirto istorikas Pavelas Nadinskis. Ir pasigyrė savo veikalu, kuriame esą pirmą kartą mėginama Krymo istoriją nušviesti teisingai – kaip senosios rusų žemės istoriją. Pasak jo, Krymo žemės net turkų-totorių valdymo laikotarpiu buvo rusų žemėmis. Jekaterina II-oji 1783 metais Krymo pusiasalį net ne Rusijos valdžion paėmė, kaip pati manifeste skelbė, o grąžino tikrajam šeimininkui – rusų liaudžiai (Надинский П.Н. Очерки по истории Крыма. Т. 1 – 3. Симферополь, 1951-1964).

Rusijos imperijos valdovė būtų neapsakomai nustebusi, jeigu kas būtų pasakęs tokius žodžius jai gyvai esant. Ji pati susirašinėjime su Potiomkinu tai vadino net ne paėmimu. Antai 1783 m. liepos 26 d. laiške praneša, kad Peterburge publika džiaugiasi žinia apie Krymo prijungimą: pačiupti – mums visada nepriešinga, o štai prarasti mes nemėgstame (Публика здешняя сим происшествием вообще обрадована, цапано — нам никогда непротивно, потерять же мы нелюбим).

Kolonizatorius ir Kryme kolonizatorius

O šit iki Antrojo pasaulinio karo sovietų istorikai, stropiai vykdydami Kremliaus valdovo Stalino nurodymą ryžtingai kovoti su didžiarusiškojo šovinizmo atgyvenomis, Rusijos imperiją vadino tautų kalėjimu, carus – kolonizatoriais. Tiesą sakant, jiems nereikėjo meluoti, nes to patvirtinimų netrūko pačių rusų istorikų veikaluose bei kituose anų amžių raštuose. Todėl drąsiai rašyta: Maskvos valstybė (Московское государство) pradedant XVI amžiumi atkakliai siekė užimti Juodosios jūros pakrantes ir paversti Krymą savo kolonija. Ir galiausiai tai padarė Jekaterina II po rusų-turkų 1768-1774 metų karo.

Sovietiniai istorikai dar nežinojo sąvokos „genocidas“. Pirmaisiais posovietiniais metais ją pavartojo Sankt Peterburgo istorikas Valerijus Vozgrinas (Возгрин В.Е. Исторические судьбы крымских татар. – M., 1992), vėliau išleidęs 4 tomų „Krymo totorių istoriją“ (История крымских татар). Pasak šio autoriaus, Rusijos imperija pavertė Krymo chanatą savo kolonija ir vykdė Krymo totorių genocidą, siekė ne tik ištrinti iš pasaulio etninio žemėlapio vieną iš Europos tautų, bet ir išnaikinti jos socialinių, kultūrinių, ekonominių papročių pėdsakus, dargi Krymo totorių istorinės tėvynės vietovardžius. Kai kurie autoriai, pripažinę, jog aneksija totorius įkinkė į žiaurų kolonijinį jungą, aiškino tai buvus, iš kitos pusės, mažesne blogybe, negu kentėti Turkijos priespaudą. Tokie samprotavimai, Vozgrino nuomone, net nevadintini moksliniais ir jais tesiekiama pateisinti imperinę ekspansiją į rytus, vakarus ir pietus nuo pradinės rusų etnoso įsikūrimo vietos.

2008-aisiais Sevastopolyje atidengė paminklą Jekaterinai Didžiajai, o 2015 metais ten turėjo iškilti ir 10 metrų aukščio monumentas kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui, tačiau iškilmės buvo vis atidedamos (neseniai sužinojome, kad Krymo prijungimo prie Rusijos iniciatoriaus skulptūrai Sevastopolyje rado kitą vietą – kur statys naują vyriausybinių pastatų rajoną). Ant Jekaterinos paminklo skaitome ištrauką iš įsako įkurti naują miestą ir uostą. Potiomkino paminklui geriausiai tiktų ištrauka iš laiško imperatorei, kuriame jis išsijuosęs giria Krymą – karo laivynui tinkamą ir šiaip gerą vietą. Šis pusiasalis būtų dar viskuo geresnis, jeigu mums pavyktų priversti totorius išeiti iš jo (еже ли мы избавимся татар навыход их вон). Daug yra tam būdų. Dievaži, jie neverti žemės, o Kubanė jiems gyventi tinkama (Екатерина II и Г. А. Потемкин. Личная переписка (1769-1791). – М., 1997). Žinoma, tokio įrašo nesulauksime.

Netekus žemės nemiela tėvynė

1860 metais Kryme lankėsi karo inžinierius generolas Eduardas Totlebenas, pašlovintas kaip vienas neseniai pasibaigusio Krymo karo didvyrių (jo vadovaujamus Sevastopolio bastionus anglai su sąjungininkais 1855 metais subombardavo, tačiau miestas galiausiai liko rusams, sutikusiems atsisakyti Juodosios jūros karo laivyno). Be karinių reikalų, generolas vykdė slaptą imperatoriaus Aleksandro II pavedimą ištirti Krymo totorių emigracijos į Turkiją aplinkybes. Totlebenas parašė carui ataskaitą, apie kurią viešai sužinota tik po trijų dešimtmečių, kai ją išspausdino Rusijos praeitį aprašinėjantis žurnalas (О выселении татар из Крыма в 1860 году //Русская старина Т. 78, 1893). Kalbėdamas apie pastarosios Krymo totorių emigracijos priežastis, generolas apžvelgė ir praeities dalykus.

Prieš 30 metų Kryme beveik nebuvo kitų žemdirbių, išskyrus laisvus totorius, ir nedaugelį asmenų, turėjusių sodus pietinėje pakrantėje bei upių slėniuose, – rašo Totlebenas. – Tuo tarpu dabar didesnė dalis žemės Kryme priklauso dvarininkams ir joje gyvenantys totoriai paversti beveik baudžiauninkais. Autorius tai laiko įrodymu, jog rusų didikai ir dvarininkai pasisavino totoriams priklausančias žemes, padedami valdininkų, kurie ir patys kaip reikiant pralobo.

Galima pridurti Krymo totorių apiplėšimą prasidėjus ne prieš 30 metų, o netrukus po pusiasalio užgrobimo, kai imta dalyti chano ir jau su pirmąja emigracijos banga pasitraukusių Krymo totorių žemes (taip pat krikščionių, Jekaterinos II iškeltų iš Krymo pusiasalio dar 1779 metais). Su tuščiomis žemėmis naujieji savininkai grobė ir likusių vietinių gyventojų sklypus. Pasak Totlebeno, nemokantys rusiškai, nežinantys svetimų įstatymų ir nuosavybės dokumentų neturintys totoriai buvo visiškai priklausomi nuo valdininkų sauvalės. Patiklius čiabuvius vertė pasirašinėti popierius, kurių tikrąją prasmę jie sužinodavo tik teismuose netekę savo nuosavybės, dažnai po daugelio metų.

Žemių grobimo pavyzdį parodė pats Krymo užkariautojas Potiomkinas, pirmiausia, kaip rašo rusų autoriai, paėmęs sau (забрав для себя) 86 460 dešimtines (1 dešimtinė – tai 1 hektaras su menku trupučiu) derlingiausių žemių Novorosijos gubernijoje, nusitaikė į gražiausią Krymo vietovę – Baidaros slėnį. Po netikėtos jo mirties (1791) 12 kaimų su 900 totorių kiemų, pievomis ir žūklės vietomis, sodais, malūnais, miškais, tame slėnyje esančiais, javais, gyvuliais, paukščiais ir su visu turtu, tiek kaimiečių, tiek ponų, atiteko Nikolajui Mordvinovui, Juodosios jūros laivyno kūrėjui, kurį Jekaterina II apdovanojo dešimtinėmis būsimojo kurorto – Jaltos vietoje dar 1794 metais (leido pačiam pasirinkti). Baidaros slėnis vadinamas Krymo Šveicarija. 2016 metų pavasarį žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinelė, jog Sevastopolio gubernatorius pasiūlė šiame slėnyje skirti žemės sklypą pramogų parkui, kurį statysianti Arkadijui Rotenbergui priklausanti bendrovė (anot „Forbes“ rusiško leidinio, brolių Rotenbergų turtas siekia $2,95 milijardo, jie priklauso artimiausiai prezidento Putino aplinkai).

Potiomkino asmeniniam sekretoriui teko „tik“ 57876 dešimtinės… 1816 metais Senato siųstieji tikrintojai nustatė, kad Kryme pusvelčiui išdalyta 500 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 1/5 visų žemių) rusų didikams, dvarininkams, taip pat dvarininkų teises įgijusiems Rusijai parsidavusiems Krymo totorių didžiūnams; nenuskriaudė savęs ir visa tai tvarkę valdininkai. 4 dešimtmetyje imperatorius Nikolajus I padovanojo savo žmonai dvarą Krymo pietinėje pakrantėje. Trijų paskesnių Rusijos carų šeimos vasaras leido Livadijos rūmuose, išgarsėjusiuose pasaulyje 1945 metų pradžioje, kai čia įvyko trijų sąjunginių valstybių vadovų Krymo (Jaltos) konferencija. Beje, archyvuose išlikę dokumentai liudija, jog  Aleksandro II žirgams šerti buvo nuomojama į užsienį pabėgusių totorių žemė.

1877 metais išaiškėjo: valstybinių žemių Kryme nelikę nė 13% , o privačios sudaro 81%, iš jų dvarininkų – 57,5%. Iš XIX amžiaus pradžioje Krymo totorių valdytų apie 600 tūkst. dešimtinių žemės amžiaus viduryje jų nuosavybėje buvo likusi pusė, o XX amžiaus pradžioje – vos apie ketvirtadalis; XIX amžiaus viduryje tarp Krymo čiabuvių bežemiai sudarė 52%,  XX amžiaus pradžioje – 64% (Кабузан В.М. Эмиграция и реэмиграция вРоссии XVIII-XX вв. – М., 1998).

Sovietiniai istorikai Krymo totorių prievoles chanų valdžioje laikė irgi priespauda: reikėjo atiduoti dešimtą dalį derliaus, eiti lažą 5-8 dienas per metus. Rusų dvarininkai, pasiglemžę čiabuvių žemes, savo nuosavybe, senu papratimu, ėmė laikyti ir juos pačius, be to, dar didesniais beteisiais negu tikrieji baudžiauninkai, nes buvo svetimos kilmės ir tikėjimo. Įžūliausias žemių grobėjas, tas pats Mordvinovas, stojo piestu sužinojęs norint valstiečiams grąžinti chano laikų prievoles. Kada Krymas priklauso Rusijai, – piktinosi būsimasis grafas, – neleistina rusų liaudžiai taikyti įstatymus iš chano knygų. Be to, mažų prievolių už nuomojamą žemę įteisinimas gali pasitarnauti tinginystei skatinti, visada žalingai. (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией//Сборник „Крым“. Ч. 1-я, 1930).

Kolonistų antplūdis

Ypatingosios komisijos ginčams dėl žemės nagrinėti nario Pavelo Sumorokovo duomenimis, 1783-1800 metais Krymą paliko iki 300 tūkstančių totorių (Сумароков П. Досуги крымского судьи или второе путешествие в Тавриду. Ч. 1. – СПб, 1803). 1854-1862 emigravo 192,4 tūkstančio (Кабузан В.М. Эмиграция…). Keturiose apskrityse jie apleido 687 kaimus, iš kurių 315 visiškai ištuštėjo. Vargu ar kruviniausias karas, ar visuotinis badas, ar pasaulinis maras galėjo per tokį trumpą laiką taip ištuštinti kraštą kaip pačios administracijos paskatintas totorių išsikraustymas, – rašė minėtasis Totlebenas. 1874 metais totorių jaunimas bėgo iš Krymo nuo visuotinės karo prievolės. Apie 30 tūkstančių Krymo totorių paliko pusiasalį per 1877-1878 metų rusų-turkų karą ir po jo…

Rusų istoriko ir demografo Vladimiro Kabuzano apskaičiavimu, XVIII amžiaus I ketvirtyje Krymo pusiasalyje gyveno 444 tūkstančiai totorių (95 % visų gyventojų), o 1793 metais – jau keturis kartus mažiau, nors ir šiuo metu jie sudarė akivaizdžią daugumą – daugiau kaip 87%. 1793 metais revizija parodė Kryme apsigyvenus 6,4 tūkstančio rusų, tarp jų į valstiečius (dirbančius valstybinę žemę) įrašytus atvykėlius iš užsienio, tai yra pabėgėlius baudžiauninkus, didžiarusius dezertyrus ir atsargos kareivius (Водарский Я. Е., Елисеева О. И., Кабузан В. М. Население Крыма в конце XVIII – конце XX веков. – М., 2003). Iškart po manifesto paskelbimo Potiomkino įsakymu Kryme buvo palikti gyventi dviejų pulkų kareiviai, jiems leido atsikviesti čionai savo šeimas. Į Krymą vežė sutikusias už kareivių tekėti merginas ir našles, viengungiai ėmė į žmonas ištraukusias iš kareiviškos kepurės jų vardus…

1795 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 156 400 žmonių (87,6 % Krymo totorių, 4,3 % rusų, 1,9 % graikų, 1,7 % romų, 1,5 % karaimų, 1,3 % ukrainiečių, 0,8 % žydų, 0,6 % armėnų, 0,1 % vokiečių, 0,1 % bulgarų). XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiaus pirmoje pusėje Tauridės gubernijoje atsirado užsienio kolonistai: rusų pusėje karuose su turkai dalyvavę graikai, iš Osmanų imperijos pabėgę bulgarai ir galiausiai vokiečiai (1798 metų pradžioje Jekaterina paskelbė manifestą dėl užsienio kolonistų įkurdinimo Kryme). Dvarininkai gabenosi savo baudžiauninkus. Anot vieno amžininko, Tauridės gubernatorius Borozdinas, šeimininkavęs 1807-1817 metais, labiau žiūrėjo ne krašto žmonių reikalų, o Kryme jam tekusių dvarų gėrovės. Jis perkėlė į savo valdas 1 000 savo baudžiauninkų, o vietiniams nesiteikė žemės nė išnuomoti. Kryme telkėsi pabėgę baudžiauninkai, Jekaterinos II atleisti nuo bausmės (1784). Vis dėlto atsikėlėlių daugumą sudarė Rusijos gubernijų rusai ir ukrainiečiai valstiečiai (gaudavo po 8-12 dešimtinių).

1864 metais, po antrosios Krymo totorių emigracijos bangos, pusiasalyje gyveno 198 700 žmonių (50,3 % Krymo totorių, 28,5 % rusų ir ukrainiečių, 6,5 % graikų, 5,3 % žydų, 2,9 % armėnų, 2,7 % vokiečių, 1,7 % karaimų, 1,6 % bulgarų). Vėliau į Krymą patraukė geresnio gyvenimo ieškoti iš baudžiavos išlaisvinti valstiečiais. 1897 metais čia gyveno 546 700 žmonių (35,6 % Krymo totorių, 33,1 % rusų, 11,8 % ukrainiečių, 5,8 % vokiečių, 4,4 % žydų, 3,1 % graikų, 1,5 % armėnų, 1,3 % bulgarų, 1,2 % lenkų, 0,3 % turkų).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ne vienoje vietoje rusų raštuose rasime parašyta: tūkstančiai Krymo totorių iš pusiasalio išsikraustė patys (ушли сами). Tačiau toli gražu ne visi taip manė. Štai viename amžininko straipsnyje nurodoma tokia Krymo totorių emigravimo į Turkiją priežastis: Valdžia norėjo išplėšti Krymą iš totorių rankų ir apgyvendinti jame stačiatikius (Левицкий Г. П. Переселение татар из Крыма в Турцию // Вестник Европы. – 1882, № 10).

1833 metais Kryme rusų valdžia surinkusi sudegino totoriškas knygas ir rankraščius – metraščius, literatūros, istorijos, filosofijos veikalus (Кричинский А. Очерки русской политики на окраинах. Часть I: К истории религиозных притеснений крымских татар. Баку, 1919).

Kaip matyti iš knygos pavadinimo, autorius Krymo totorių religinę priespaudą laiko ištisa istorija). Beje, publicistas ir istorikas Leonas (Arslanas) Kričinskis gimė Vilniuje, kartu su kitu Vilniaus krašto totoriumi Motiejumi Sulkevičiumi 1918-1920 metais dalyvavo dviejų neilgai tvėrusių nepriklausomų respublikų – Krymo ir Azerbaidžano vyriausybių veikloje.

Bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metais buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų.

Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo. Tačiau netrukus viskas ėmė keistis.

(Bus tęsinys)

Focus.ua nuotr.

2017.03.21; 20:09

Jam iš tiesų nebe daug beliko, ir reikia nuodugniai apgalvoti projektą „Gyvenimas po Putino“. Ponia Angela Merkel jau kelintą kartą skambina Vladimirui Putinui vis prašydama jo paveikti teroristus.

Tuo pačiu ji tarsi netiesiogiai pripažįsta bei patvirtina nūdienos pasaulyje visiems žinomą faktą: pats jos telefoninis pašnekovas ir yra pagrindinis teroristas. Jei būtų kitaip, kam jo kelintą kartą prašyti vieno ir to paties? Kas dar gali paveikti teroristus, jei ne jų aukščiausias, nors ir neformalus, vyriausias vadas?

Kodėl ponia Merkel skambina ir skambina? Atrodo, kad, deja, skambins dar. Tuo tarpu asmeniškai man žymiai veiksmingesnė atrodo priešinga elgesio linija – jokių skambučių. 

Continue reading „Gyvenimas po Putino ir Jekaterinos II portretas“