Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.

Kodėl pamiršta KSSO?

Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.

KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.

Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.

Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.

Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.

Karinis konfliktas – įmanomas

Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.

Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.

Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.

Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.

Pataikavimas Kremliaus kišenėje sėdinčiai Armėnijai

Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.

Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.

Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.

Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.

Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.

Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.

Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…

Garbės žodis

Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…

Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.

Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?

Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?

Lietuvai tai turėtų rūpėti Lietuvai.

2020.08.31; 05:00

Rusijos karinis transporto orlaivis

Gintaras Visockas

Po liepos 12-osios, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos surengė karinę provokaciją Azerbaidžanui priklausančiame Tovuzo rajone, apšaudydama jį iš pačių galingiausių pabūklų, – prabėgo vienas mėnuo. Azerbaidžano karinės pajėgos tuomet sėkmingai atrėmė priešiškus išpuolius. Skirtingai nuo Armėnijos, Tovuzo rajone žuvo ne tik azerbaidžaniečių kariškių, bet ir su kariuomene nieko bendro neturinčių civilių gyventojų.

Dabar ten – ramu, nors Azerbaidžanas neatmeta galimybės, jog Armėnija vėl bandys puldinėti. Būtent – Tovuzo kryptimi. Juk Tovuzas – labai svarbus rajonas ne tiek Azerbaidžanui, kiek Gruzijai, Turkijai ir net Europos Sąjungai. Per jo žemes driekiasi patys įvairiausi vamzdynai, kuriais transportuojamos dujos ir nafta ne tik turkams, gruzinams, bet ir į keletą Europos Sąjungos šalių. Tovuzo regione nutiesta ir daug svarbių geležinkelių, vedančių į kaimynines šalis. Tad jei Armėnijai pavyktų sugriauti tuos vamzdynus ar geležinkelius, kentėtų ne vien azerbaidžaniečiai. Finansinių sunkumų patirtų ir turkai su gruzinais bei keletas pietinių Europos Sąjungos šalių.

Šių aplinkybių nederėtų pamiršti. Taip pat – ir šios: Tovuzas neturi nieko bendro su Kalnų Karabachu, kurį vis dar okupavę armėnų separatistai ir aplink kurį iki šiol dažniausiai kildavę susišaudymai.  

Dabar aiškėja naujų svarbių detalių. Pavyzdžiui, kas padėjo oficialiąjam Jerevanui surengti 2020-ųjų liepos 12-osios kruviną išpuolį prieš Azerbaidžaną Tovuzo regione.

Ogi Rusija. Nors Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo pavaduotojas Andrėjus Rudenko, duodamas interviu agentūrai TACC, yra dievagojęsis, esą Kremlius deda milžiniškas pastangas sureguliuoti šį incidentą ir elgiasi taip, kad nekiltų naujų susišaudymų, šio Rusijos diplomato nuoširdumu patikėti sunku. Sunku patikėti ir diplomato A.Rudenkos patikinimais, jog ir 2016-aisiais Rusija dėjo milžiniškas pastangas, kad nuramintų tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilusį karinį susidūrimą Kalnų Karabacho pusėje.

Kremliaus bokštai

Sunku patikėti oficialiais Kremliaus patikinimais, nes modernūs kariniai Azerbaidžano bei Turkijos radarai yra užfiksavę, kaip incidento Tovuze išvakarėse iš Rusijos miesto Rostovo į Jerevaną (Rostovas – Mineraliniai Vandenys – Aktau – Turkmenbaši – Rešt – Megri – Jerevanas) vienas po kito skrido galingi Rusijos kariniai transporto lėktuvai IL-76, pajėgūs gabenti 40 tonų svorio krovinius. Tų skrydžių į Armėnijos sostinę Tovuzo incidento išvakarėse būta net keliolika. Taigi liepos 4-ąją į Jerevaną buvo nugabentas itin solidus krovinys. Kas tai – pliušiniai meškiukai, medicininės kaukės nuo COVID-19, vaistai ar ginklai?

Viešojoje erdvėje prasprūdo pranešimų, kad 2020-ųjų liepos 4-ąją, paskui liepos 17-ąją ir net rugpjūčio 4-ąją rusų kariniai transporto orlaiviai Il-76 labai dažnai, pakilę Rostovo aerodrome, skrisdavo Jerevano kryptimi. Kai kurių NATO valstybių žvalgybos mano, jog Tovuzo karinės operacijos išvakarėse Rusija specialiai apginklavo Armėniją pačiais moderniausiais ginklais. Skatino, ragino pulti, o gal net liepė atakuoti Azerbaidžaną pažadėdama visokeriopą pagalbą nesėkmės atveju. Liepos 17-osios ir rugpjūčio 4-osios IL-76 skrydžiai Rostovas-Jerevanas maršrutu byloja, jog Rusija parengusi Armėniją naujiems kariniams išpuoliams.

Ar keista, kad Rusijos valdžia – viena šneka, o visai kitaip elgiasi? Visiems senų seniausiai aišku, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Rusijos.

Prisiminkime 1997-uosius metus. Tuomet Rusijos Dūmos deputatas Levas Rochlinas viešai iš Dūmos tribūnos kaltino Kremlių, kad šis į Jerevaną nugabeno ginklų už milijardą dolerių. Anuomet, beje, kaip ir dabar, Armėnija buvo labai skurdi šalis, ir tokių pinigų Rusijai sumokėti už ginklus tikrai nepajėgė. Tad Rusija greičiausiai 1997-aisiais tiesiog padovanojo Armėnijai modernios ginkluotės už milijardą tuometinių JAV dolerių. Beje, generolas L.Rochlinas netrukus žuvo keistomis aplinkybėmis (esą jį 1998 metų liepos mėnesį pamaskvės viloje nušovė žmona).

Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.

Viešojoje erdvėje ne sykį buvo rašyta, kaip Rusija dovanoja Armėnijai ginklų ir 2009-ųjų sausio mėnesį. Nei daug – nei mažai: už 800 milijonų JAV dolerių. Tą mėnesį Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo papildytos tankais T-72, moderniais šarvuočiais, raketomis „Šilka“, „Strela“, „Grad“, „Kub“, savaeigėmis artilerijos mašinomis „Akacija“, „Gvazdika“, granatsvaidžiais, automatais „Kalašnikov“, rankinėmis granatomis.

Tad 2020-ųjų liepos mėnesį surengta Armėnijos provokacija Tovuzo regione – ne vien oficialiojo Jerevano kaltė. Atsakomybė už Tovuze pralietą kraują tenka ir Armėniją nuo galvos iki kojų kontroliuojančiam Kremliui.

Tiesa, Kremlius kategoriškai neigia šių metų liepos pradžioje į Jerevaną skraidinęs modernių, galingų ginklų. 

Slaptai.lt informacija

2020.08.09; 18:20

Neramumai Los Andžele
Azerbaidžaniečiai surengė mitingą Los Andžele

Liepos 21-oji diena Los Andželo miestui pasitaikė įtemta. Čia siautėjo smurtautojai. Deja, policija nesugebėjo jų iškart sutramdyti.

Nėra sunku nuspėti, kas nutiko liepos 21-ąją Kalifornijos valstijos sostinėje Los Andžele, kur gyvena gausi armėnų diaspora. Juk liepos 12-ąją Azerbaidžano ir Armėnijos pasienio zonoje ties Tovuzu aidėjo šūviai – tarp Armėnijos ir Azerbaidžano karinių pajėgų kilo rimtas incidentas, pareikalavęs tiek vienų, tiek kitų kareivių gyvybių.

Po kruvino susišaudymo daugelyje Europos miestų azerbaidžaniečiai surengė spontaniškus mitingus, primindami europiečiams, kad Kalnų Karabachas, remiantis pačios Europos Sąjungos išvadomis, yra azerbaidžanietiška žemė, tačiau okupacinės Armėnijos pajėgos vis dar dislokuotos Juoduoju Sodu vadinamame Kalnų Karabache. Azeraidžaniečių susirūpinimą galima suprasti – europietiškos derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho sugrąžinimo teisėtiems šeimininkams beviltiškai įstrigusios. Tiek Europoje, tiek Azerbaidžane gyvenantys azerbaidžaniečiai tvirtina, jog jiems nusibodo laukti Europos paramos.

Po liepos 12-osios karinių susirėmimų spontaniški azerbaidžanietiški mitingai surengti Berlyne, Budapešte, Rygoje, Vienoje, Varšuvoje. Keliuose Europos miestuose užfiksuoti bandymai sutrukdyti azerbaidžaniečiams taikiai mitinguoti. Situacijų pasitaikė pavojingų – provokatoriai į azerbaidžaniečius svaidė akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu, azerbaidžaniečius mėginta sumušti į pagalbą pasitelkiant strypus, grandines, peilius.  

Panaši situacija susiklostė ir Los Andžele. Armėnijos vėliavomis mosuojanti minia liepos 21-ąją puolė Azerbaidžano diplomatinę atstovybę. Atakuojančius suskaičiavus turėtume net kelis tūkstančius jaunuolių, tarp kurių pastebėti tvirtai sudėti, augaloti, primenantys liūdnai pagarsėjusius armėniškos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ smogikus.

Armėniška provokacija Los Andžele

Ginti Azerbaidžano konsulato skubiai rinkosi azerbaidžaniečiai. Bet jų buvo akivaizdžiai mažiau – vos keli šimtai (Los Andžele azerbaidžaniečių bendruomenė ne tokia gausi kaip armėniškoji). Antiazerbaidžanietiškus lozungus šaukianti minia neapsiribojo vien žodiniais įžeidinėjimais bei vėliavų mosavimu. Viešosios tvarkos pažeidėjai į konsulatą mėtė akmenis, daužė diplomatinius numerius turėjusius automobilius, mušė azerbaidžanietiškas vėliavas laikiusius vaikinus ir merginas. Vaizdo kameros užfiksavusios, kaip Armėnijos vėliavomis papuošti automobiliai bando suvažinėti ant šaligatvio stovinčius azerbaidžaniečius, rankose laikančius plakatus su patriotiniais lozungais „Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas“, „Okupantai – lauk iš Juodojo Sodo“, „Ne – „Dašnakcutiun“ teroristams“.

Los Andželo policija. EPA – ELTA nuotr.

Incidento Los Andžele metu sužeisti 7 azerbaidžaniečiai; viena iš jų – jauna moteris.

Bet keisčiausia, kad Los Andželo policija nesutramė Azerbaidžano diplomatinę atstovybę puolusių vandalų. Po 15 minučių trukusių bergždžių pastangų Los Andželo policija tesugebėjo paprašė azerbaidžaniečius palikti aplink konsulatą esančią teritoriją. Keista todėl, kad Los Andželo policija buvo iš anksto įspėta, jog liepos 21-ąją mieste gyvenantys azerbaidžaiečiai rengs taikų, savo valstybę palaikantį mitingą. Tačiau liepos  21-ąją į rajoną, kur įsikūręs Azerbaidžano konsulatas, atvyko vos 8 policijos automobiliai, o fanatiškai įsiaudrinusių agresyvių puolėjų (video paskelbti youtube) būta, remiantis liudininkų parodymais, gal net keli tūkstančiai.

Per riaušes Los Andžele nukentėjęs azerbaidžanietis atsidūrė ligoninėje

Azerbaidžano konsulas Los Andžele ponas Nasimi Agajevas pareiškė didelį nusistebėjimą, kad šio miesto policija nesugebėjo apginti nei diplomatinės atstovybės, nei ją saugojusių taikių mitinguotojų. Los Andželo policijos nuovados viršininkas Mišelis Muras atsiprašė tvirtindamas, jog riaušių organizatoriai bei įkvėpėjai bus ne tik surast, bet būtinai sulauks deramų bausmių. Tačiau turint omenyje, kad Kalifornijoje gyvena ypač įtakinga, ženkliai gausesnė už azerbaidžaniečius armėnų bendruomenė, sunku patikėti, jog Los Andželo teismams pavyks išlikt visiškai objektyviems ir nešališkiems.

Remiantis paskutinėmis žiniomis, nuo armėnų fanatikų nukentėjo ir Azerbaidžao diplomatinės atstovybės Belgijoje bei Liuksemburge.

Verta atkreipti dėmesį, kad Jerevane nukentėjo net Ukrainos ambasada. Viešosios tvarkos drumstėjai ją apmėtė vadinamaisiais ukrainietiškais barščiais vien todėl, kad oficialusis Kijevas tvirtina, jog Kalnų Karabachas, remianis tarptautinėmis tasyklėmis, priklauso Azerbaidžanui, ir Armėnija privalanti trauktis iš šio regiono.

Slaptai.lt informacija

2020.07.24; 14:42

Karinis incidentas

Įtampa tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tebetvyro. Dar nežinia, kuo baigsis kilęs nedidelis konfliktas Tovuzo regione – taika ar dideliu karu? Slaptai.lt pateikia naujausias žinias, susijusias su įtampa Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje.

XXX

Kaip informuoja ELTA, Azerbaidžanas ir Armėnija nesiliaujančio pasienio konflikto fone ketvirtadienį apsikeitė griežtais pareiškimais dėl galimų smūgių svarbiausiems dviejų šalių infrastruktūros objektams.

Azerbaidžano gynybos ministerija įspėjo, jog jei bus atakuojama Mingačevyro vandens telkinio užtvanka ir ten esanti hidroelektrinė, tai Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos gali smogtų atsakomąjį smūgį Mecamoro atominei elektrinei Armėnijoje. „Jerevanas neturi pamiršti, kad mūsų armijos turimos naujos raketų sistemos leidžia paleisti labai tikslius smūgius Mecamoro AE, kas būtų didelė katastrofa Armėnijai“, – pareiškė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas.

Azerbaidžano tankai

Pasak kai kurių ekspertų, sugriovus Mingačevyro vandens telkinio užtvanką, būtų apsemta didelė Azerbaidžano teritorijos dalis.

Situacija dviejų šalių pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Azerbaidžanas pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti jo armijos pozicijas, naudodamos artileriją, o Jerevanas tvirtino, kad padėtis paaštrėjo dėl azerbaidžaniečių veiksmų.

XXX

Pastarosiomis dienomis šio konflikto atgarsiai pasiekė ir kitas šalis. Štai Armėnijoje buvo užpulta Ukrainos ambasada. Jerevane vandalai apmėtė „ukrainietiškais barščiais“ Ukrainos diplomatų būstinę tik todėl, kad oficialusis Kijevas, kaip ir NATO bei Europos Sąjungos šalys, tvirtina Kalnų Karabachą esdant Azerbaidžano teritorija ir ragina Armėniją išvesti visas savo karines pajėgas iš šio regiono. Armėnų vanadalų išpuolis prieš Jerevane reziduojančius ukrainiečių diplomatus užfiksuotas vaizdo kamerų (lenta.ru)

Incidentų būta ir Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Lenkijos sostinėje gyvenantys azerbaidžaniečiai surengė legalų taikų mitingą, kurio metu reiškė paramą savo Tėvynei. Tačiau provokatoriai (manoma, kad tai – Varšuvoje gyvenantys armėnai) mėgino išprovokuoti muštynes. Raminant aistras įsikišo teko Lenkijos policija (youtube.com).

XXX

Armėnijos spauda, neva remdamasi oficialiuoju Jerevanu, gyrėsi, esą jų šalies karinėms pajėgoms pasisekė numušti bepilotį Azerbaidžano orlaivį. Publikavo net sugadinto karinio bepiločio orlaivio nuotraukas.

Azerbaidžaniečių karinis bepilotis orlaivis

Azerbaidžano gynybos ministerija paneigė šią informaciją. Visi azerbaidžanietiški bepiločiai orlaiviai – rikiuotėje. Neprarasta nė viena skraidyklė. Tokia buvo oficiali Baku reakcija.

Beje, Azerbaidžano ekspertams atlikus analizę paaiškėjo, jog Armėnijos išplatintoje fotografijoje užfiksuotas 2014-aisiais metais Afganistane numuštas bepilotis orlaivis.

XXX

Dėmesio verta publikacija, paskelbta armėniškame leidinyje Armenian Report. Omenyje turime Tevos Aršakiano straipsnį, kuriame jis kritikuoja Rusijos Dūmos deputatą Konstantiną Zatuliną.

Teksto autorius pripažįsta, kad Armėnija metų metais kvietė į svečius rusų politikus, politologus, deputatus ir žurnalistus. Posakis „kvietė pasisvečiuoti“ – per švelnus. Teksto autorius neslėpė, kad į Armėniją iš Rusijos pakviesti svečiai buvo ne tik vaišinami, girdomi. Jiems į kišenes buvo kišami ir pinigai. Jiems teiktos brangios dovanos. Visa tai daryta tam, kad jie taptų Armėnijos draugais ir visur visada kritikuotų Azerbaidžaną. Kol Armėnija buvo dosni, jie palaikė oficialųjį Jerevaną.

ArmenianReport publikacija

Bet štai po vadinamosios aksominės revoliucijos į valdžią atėjus Nikolai Pašinianui Jerevanas liovėsi būti dosnus. Naujoji valdžia nusprendė, kad už draugystę nereikia mokėti.

Štai tada ir paaiškėjo, kad Armėnija neturi daug draugų. Tie, kurie ją iki šiol rėmė, perbėgo Azerbaidžano pusėn. Vienas iš tokių neva yra Rusijos deputatas Konstantinas Zatulinas.

Publikacijos autorius teigia, kad Armėnija apmokėjo šio politiko rinkiminę kampaniją į Rusijos valstybės Dūmą. Pabrėžtina, kad K.Zatulinas balotiravosi Sočyje, kur stipri armėnų diaspora.

Tačiau vos tik šį Rusijos politiką Jerevanas liovėsi remti, jis, pasak T.Aršakiano, „parodė savo tikrąjį veidą“. vaizdžiai tariant, pradėjo kritikuoti ne Azerbaidžaną, bet „vargšę Armėniją“. Straipsnio autorius mano, kad Armėnijai derėtų vengti „tokių draugų“.

XXX

Copy of maksim-shevchenko1
Maksimas Ševčenko

Norint perprasti tikrąsias incidento Tovuzo regione priežastis vertėtų susirasti jau senokai objektyviai įvykius Kaukazo regione komentuojančio rusų žurnalisto, politologo Maksimo Ševčenkos komenatrus. Viename iš paskutiniųjų savo videointerviu (facebook) jis neatmeta galimybės, jog dabar Pietų Kaukaze tikrai gali kilti rimtas karas. Tačiau didelis karinis konfliktas reikalingas ne Azerbaidžanui, o būtent Armėnijai. 

M.Ševčenko ragina atkreipti dėmesį, kad šį sykį Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė ne su Kalnų Karabachu susijusias teritorijas, o būtent Tovuzo rajoną, kuris tarptautinės bendruomenės pripažįstamas oficialia Armėnijos – Azerbaidžano siena. Šis oficialiojo Jerevano žingsnis leidžia įtarti, jog Armėnija į konfliktą bando įvelti Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) nares. Juk Armėnija oficialiai priklauso šiai organizacijai. Jos narės įsipareigojusios viena kitą remti, iškilus pavojui. Panašiai – kaip NATO narės. Į KSSO įeina Baltarusija, Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. vadinasi, jei konfliktas įsipliekstų Kalnų Karabacho regione, KSSO neturėtų teisės niekaip paremti Armėnijos, nes tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą traktuoja kaip neginčijamą Azerbaidžano regioną. O jei konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano įsipliekstų būtent Tovuze (tarptautinės bendruomenės neginčijama Armėnijos – Azeraidžano siena), KSSO būtų priversta reaguoti.

Štai ši detalė, pasak M.Ševčenkos, labai svarbi.

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Rusijos žurnalistas M.Ševčenka taip pat manąs, kad liepos 12-13-dienomis prasidėję šaudymai naudingi Armėnijai dar ir dėl to, kad netoliese driekiasi Azerbaidžano dujų tranzitai į Europą. Šie dujotiekiai Azerbaidžanui gyvybiškai svarbūs. Be to, šie susišaudymai kenkia daug problemų turinčiai Turkijai – ji priversta laikyti gausias karines pajėgas netoli Azerbaidžano, kad bet kada galėtų ateiti azerbaidžaniečiams į pagalbą, nors Ankarai su Stambulu reikia kariuomenės ir pasieniuose su Sirija, Libija, Kipru.

Be to, M.Ševčenka tvirtina, kad Armėnijoje nėra grynai armėniškos kariuomenės. Ten greičiau dislokuota bendra, mišri armėnų – rusų kariuomenė. Niekas šito oficialiai nepatvirtina, bet sprendžiant iš šalutinių detalių akivaizdu, kad Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms greičiausiai vadovaujama iš armėniškame Giumri mieste dislokuotos Rusijos karinės bazės.

M.Ševčenka įsitikinęs, kad į incidentą Tovuze reikia žiūrėti per Turkijos ir Rusijos konfliktų prizmę.

Slaptai.lt informacija

2020.07.17; 09:00

Armėnijoje patvirtintų koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejų skaičius penktadienį viršijo 23 tūkstančius, per praėjusią parą šalyje patvirtintus 759 naujus infekcijos atvejus, praneša šalies Sveikatos apsaugos ministerija.
 
„Per pastarąją parą nustatyti 759 nauji koronaviruso atvejai, 814 pacientų pasveiko. Bendras pasveikusių skaičius yra 12 149, o patvirtintų infekcijos atvejų – 23 247“, – nurodoma ministerijos pareiškime.
 
Armėnijoje nuo infekcijos iš viso mirė 410 žmonių.
 
Šalyje padėtis išlieka sudėtinga. Trečią parą paeiliui Armėnijoje patvirtinta po daugiau kaip 700 naujų užsikrėtimų infekcija atvejų.
 
Pirmasis koronaviruso atvejis Armėnijoje buvo patvirtintas kovo 1-ąją.
 
Visame pasaulyje koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 9,7 mln. žmonių, per 492 tūkst. mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.27; 00:01

Jerevanas. Armėnijos sostinė. Slaptai.lt nuotr.

Antanas Rašimas

Birželio 19-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją 2019/2209(INI), kuri tapo svaria rekomendacija Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojams, atsakingiems už sėkmingą Rytų partnerystės programos įgyvendinimą.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ši rezoliucija – labai svarbi Azerbaidžanui, siekiančiam kuo greičiau susigrąžinti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalbant atvirai, tai – akivaizdi Azerbaidžano užsienio politikos pergalė. Ir tuo pačiu – oficialiosios Armėnijos valdžios, tvirtinančios, esą Kalnų Karabacho ateitį turi lemti šiandien ten gyvenantys žmonės, – pralaimėjimas.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabacho priklausomybę Azerbaidžanui vėl patvirtinančią rezoliuciją rengė kadaise vienas iš aršiausių Azerbaidžano kritikų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Rezoliuciją rengiant jam talkino ir buvę Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslavas Sikorskis, Ana Fotygi, taip pat Vengrijos (Atlila Ara-Kovač) ir Čekijos (Marketa Gregorova) atstovai.

Naujoji rezoliucija turi nuorodą į Europos Parlamento dokumentą „Reikalavimai ES strategijai Pietų Kaukaze“, kuri priimta 2010 metų gegužės 20 dieną. Toje dešimties metų senumo rezoliucijoje net du sykius armėnų pajėgų užimtas Kalnų Karabachas bei septynetas aplink jį esančių rajonų oficialiai vadinami „okupuotomis teritorijomis“. Prabėgus dešimtmečiui Europos Parlamentas priėmė naująją rezoliuciją dėl konfliktų Pietų Kaukaze, ir vėl demonstruoja neginčijamą paramą teritoriniam Rytų Partnersytės programoje dalyvaujančių šalių vientisumui. Apie tautų teisę apsispręsti (atsiskirti) – nė žodžio.

Nors Armėnijos lobistai dėjo milžiniškas pastangas, kad rezolucijoje atsirastų bent mažytė užuomina apie tautų apsisprendimo teises. Armėniškojo separatizmo lobistai Kipro ir Graikijos europarlamentarų rankomis bandė įterpti pataisą dėl „teisės apsispręsti“, tiksliau – dėl „teisės atsiskirti“. Šią nuostatą bandyta įrašyti klastingu būdu – penktadienį, kai visi europarlamentarai pavargę po savaitės darbų ir laukia nesulaukia savaitgalio, kada galėsią pailsėti nuo politikos. Todėl būta tikimybės, jog į balsavimo salę susirinksią mažai europarlamentarų, o ir tie, sėdintys sqalėje, per neapsižiūrėjimą bei skubėjimą palaimins oficialiojo Jerevano klastas. Bet šį kartą Europos Parlametas, sykį jau pamokytas apgaulių, buvo budrus, ir šis armėnų separatistų „gelbėjimo šiaudas“ nepateko į rezoliuciją.

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Naujoji rezoliucija svarbi Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad būta atvejų, kai Europa labai akivaizdžiai rėmė Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teises į teritorinį vientisumą, o Azerbaidžano teisė susigrąžinti Kalnų Karaachą nebuvo įvardfinama labai aiškiai. Dabar jau Europa kategoriškai brėžia reikalavimus – teritoriniai konfliktai privalo būti sureguliuoti vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis ir 1975-aisiais pasirašytu baigiamuoju Helsinkio aktu, aiškiai brėžiančiu, kas yra valstybės teritorinis vientisumas, o kas – teisė tautai sukurti savo valstybę.

Naujojoje rezoliucijoje kalbama, kad kai kurių Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių teritorinis vientisumas yra pažeistas išorės agresijos. Rezoliucijoje nurodoma agresorė – trečioji šalis. Be abejo, omenyje turima Rusija. Bet rezoliucija sukonstruota taip, kad akivaizdu: be trečiosios jėgos esama dar vienos grobuoniškai besielgiančios jėgos. N tik Rusija yra okupavusi Rytų partnerystės programos atstovių teritorijas. Kita šalis, užgrobusi svetimas šalis, – Armėnija (ji išties okupavusi 20 proc. Azerbaidžano žemių).

Beje, buvę ir esami Armėnijos užsienio politikos formuotojai Zograbas Mnacakanianas ir Edvardas Nalbandianas vis bandė įpiršti sąvoką, esą būtina ginti „Kalnų Karabache gyvenančių žmonių teises“. Naujoji rezoliucija užkirto kelią šiems armėnų demagogams manipuliuoti sąvoka „žmogaus teisės“. Naujoji rezoliucija surašyta taip, jog akivaizdu: svarbiausia, kad pažeistos iš Kalnų Karabacho išvytų arba ten nužudytų žmonių – azerbaidžaniečių – teisės.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Rezoliucija taip pat reikalauja, kad okupantės kuo greičiau išvestų savo kariaunas iš okupuotų teritorijų. ES taip pat pripažįsta, kad Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės turi teisę ginti savo nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą.

Jerevanas jau griebėsi demagogijos, girdi, Europa, kalbėdama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą, neturi mintyse Kalnų Karabacho. Bet ši demagogija prieštarauja EP priimtos rezoliucijos postulatams.

Birželio 19-ąją priimta rezoliucija – akivaizdus Armėnijos užsienio politikos pralaimėjimas.

Slaptai.lt informacija

2020.06.20; 11:00

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda konferenciniu skambučiu kalbėjosi su Armėnijos Respublikos vadovu Armenu Sarkisianu. Pokalbis organizuotas ruošiantis Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimui birželio 18 dieną. Šią ir praėjusią savaitėmis Prezidentas jau kalbėjosi su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Moldovos lyderiais.

Pokalbio su Armėnijos Prezidentu metu aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga. „Intensyvėjantys ryšiai su Europos Sąjunga atveria naujų perspektyvų. Lietuva ir ES pastebi jūsų šalies progresą, įgyvendinant reformas, palaikome ir skatiname drąsiai žengti šiuo keliu“, – teigė Prezidentas ir pridūrė palaikąs vizų liberalizavimo sprendimus, kurie šiuo metu svarstomi ES. Lietuva, remdama demokratines reformas, pasirengusi perduoti savo patirtį Armėnijai teisės sistemos konsolidacijos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos srityse.

Prezidentai aptarė koronaviruso plitimo dinamiką šalyse, viruso padarinių mažinimo strategiją ir karantino atlaisvinimo priemones.

Šalies vadovas akcentavo, kad šios beprecedentės krizės akivaizdoje ypač svarbus šalių solidarumas ir vienybė. Pasveikinta Europos Sąjungos iniciatyva suteikti paramą Rytų partnerystės šalims, laukiama ir papildomų finansinių priemonių, skirtų trečiosioms šalims kovoti su pandemijos sukeltos krizės padariniais. Lietuva taip pat skyrė Armėnijai paramą medicininėmis priemonėmis.

Pokalbio metu aptartas dvišalis Armėnijos ir Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas. Auganti prekyba yra pozityvi tendencija, kurią svarbu tęsti ir sustiprinti bendradarbiavimą mokslo ir technologijų, kultūros srityse.

Lietuvos vadovas priminė Armėnijos lyderiui kvietimą apsilankyti Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė

2020.04.30; 02:00

 

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Paskutinę kovo dieną, prieš pat „melagių“ šventę balandžio 1-ąją, Kalnų Karabache (trumpinkime – KK), kurią vietinė armėnų valdžia vadina demokratine Respublika, vyko vienu metu ir prezidento, ir parlamento rinkimai.

Iš anksto priminsiu, kad Europos Sąjunga pareiškė nepripažįstanti šių rinkimų teisinio pagrindo, nes jau keletas dešimtmečių teritorija yra okupuota Armėnijos. Rinkimų organizatorių nesustabdė nei koronavirusas, kuris ir čia tiesia savo nagus. Pačioje Armėnijoje nuo kovo 16 d. yra paskelbta ypatingoji padėtis ir griežtas karantinas (čia rinkimų dieną buvo užfiksuota beveik 500 užsikrėtusiųjų virusu; tai nedidelė dalis 3 mln. gyventojų turinčioje šalyje, bet jos teritorija perpus mažesnė negu Lietuvos).

Rinkimai KK pirmą kartą vyko be tarptautinių stebėtojų. BBC cituoja Jerevano atstovus, esą taip siekiama apsaugoti juos nuo pavojingos infekcinės ligos. Armėnijoje taip pat įvesta griežta cenzūra, nušviečiant pandemijos plitimo eigą, o pirmadienį vyriausybė pateikė parlamentui įstatymo projektą, numatantį kontroliuoti piliečių pokalbius mobiliaisiais įtaisais. KK uždarytos cerkvės, mokyklos, universitetai, uždrausti masiniai renginiai.

Tačiau rinkimų niekas neuždraudė. Iš 150 tūkst. KK gyvenančių žmonių užregistruota 103 tūkst. rinkėjų, kuriems prie rinkimų punktų dalijamos kaukės ir asmeniniai rašikliai. Kaip praneša BBC, keletas parlamento deputatų reikalavo rinkimus atidėti, nes pandemija neleidžia rengti reikiamos rinkimų kampanijos. Juo labiau kad ypatingosios padėties metu į KK teritoriją įvažiuoti neleidžiama.

Jerevanas, kuris kontroliuoja visas KK veiklos sritis, atsisakė perkelti rinkimus. Mat, nuo 2007 m. nepripažintai respublikai vadovaujantis buvęs Nacionalinės saugumo tarnybos šefas Bako Saakajanas mano, kad jam dabar labai palankus metas. 2017 m., kai jis po dviejų kadencijų vėl buvo perrinktas prezidentu, jo iniciatyva buvo surengtas referendumas, kuris nustatė, kad nuo to laiko KK bus prezidentinė valdymo sistema. Konstitucijos pakeitimai leido „nunulinti“ prezidentavimo terminus ir pasilikti valdžioje iki 2020, o paskui būti išrinktam dar dviem kadencijom. Jerevanas aiškiai nusižiūrėjo į Rusiją, kur V. Putinas žengia tuo pačiu – amžino viešpatavimo valdžios viršūnėje – keliu.

Karabache tebešaudoma

Tačiau žmonės tai įvertino kitaip: 2018 m. gegužę kilo dideli neramumai Jerevane, paskui, birželį, jie išplito ir į Stepanakertą. B. Saakajanas atsisakė pretenzijų į amžiną lyderystę ir sutiko surengti neeilinius rinkimus. Tačiau jis šiuose rinkimuose dalyvauti negali. O dėl aukščiausio posto kovojo 14 kandidatų – nuo saugumo veikėjų, buvusių ministrų iki žurnalistų.

Parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti 10 partijų ir du partiniai blokai. KK parlamente yra vos 33 deputatai.

Žinoma, Baku nepripažįsta nei armėniškojo Kalnų Karabacho, nei šių rinkimų. Vasario 15 d. Miuncheno konferencijos metu Azerbaidžano iniciatyva įvyko antras per ketvirtį amžiaus šios šalies prezidento Ilchamo Alijevo  ir Armėnijos lyderio Nikolo Pašiniano susitikimas (pirmas surengtas 2019 m.). I. Alijevas jį pradėjo nuo esminės Baku nuostatos: „Kalnų Karabachas istoriškai yra Azerbaidžano dalis“. Tai pripažįsta tarptautinė teisė ir Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucija.

Armėnų lyderis bandė pateikti savo istorinius apibendrinimus, tačiau iškart nukirto: „Neįmanoma išspręsti 30-metį konfliktą vienu ar dviem žingsniais“, – pasakė jis. Tad pusvalandinė diskusija baigėsi tuščiais lozungais, ir šalys išsiskyrė. Gerai tai, kad abu lyderiai atsisveikindami bent paspaudė vienas kitam rankas…

Azerbaidžane išleisto žurnalo apie Karabachą viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Bet dabartinių rinkimų organizavimas KK žemėje parodė, kad Jerevanas toliau įtvirtina savo dominavimą tame Azerbaidžanui priklausančiame žemės lopinėlyje. Naujausiais duomenimis juose pirmauja buvęs premjeras Araikas Arutunianas, antras – užsienio reikalų ministras Masis Mailianas. Kadangi pirmaujantys pretendentai nė vienas nesurinko daugiau negu 50 proc. balsų, matyt, įvyks antras rinkimų turas.

Tai neišspręs šio tris dešimtmečius įšaldyto konflikto problemos. Reikalingos sąžiningos derybos, kurių sąlyga vienintelė: Armėnija turi palikti Kalnų Karabacho teritoriją. To reikalauja vienas pirmųjų nuo konflikto pradžios Jungtinių Tautų dokumentų. Armėniją neteisėtai okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos yra pripažinusi Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo taryba dar 1993 metais.

Tai ko verti kokie nors rinkimai okupuotose žemėse?

2020.04.01; 15:00

Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.

Kas bijo viešumo?

Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.

Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.

Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?

Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.

Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.

Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.

Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?

Pietų Amerikos pavyzdys

Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?

Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).

Lietuviška laikysena

Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!

Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.

Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:

„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“

Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.

Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?

Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.

2020.02.03; 07:00

 

Ketvirtadienį nežinomas vyras surengė šaudynes Jerevano centre esančiame viešbutyje „Erebuni“. Tai žurnalistams pranešė Armėnijos policijos spaudos tarnyba.
 
Portalas „Factor.am“, remdamasis savo šaltiniais, teigia, kad šaulys ginkluotas automatu ir paėmė įkaitais pirmame aukšte buvusius žmones.
Viešbutis apsuptas, prie jo sutelktos didelės teisėsaugos pajėgos.
 
Viešbutyje „Erebuni“, be kita ko, yra buvusio šalies prezidento Roberto Kočariano, suimto pagal kaltinimą dėl konstitucinės santvarkos nuvertimo 2008 metais, biuras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.24; 00:45

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.

Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.

Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?

Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.

Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.

Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.

Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.

1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.

Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?

Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.

Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.

Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.

Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?

Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.

Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?

Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.

Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijoje gyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?

Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.

Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.

Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.

Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?

Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.

Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?

Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.

Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?

Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.

Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?

Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.

Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?

Aš nepakeičiau savo nuomonės.

Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?

Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.

Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?

Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.

Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.

Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?

Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!

2020. 01. 19:30

Georgijus Kutojanas, buvęs Armėnijos saugumo vadovas

Sausio 17 dieną viename iš Jerevano butų aptiktas buvusio Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos vadovo Georgijaus Kutojano kūnas. Georgijus Kutojanas tebuvo 38 metų amžiaus.

Mirties priežastis – šūvis į smilkinį.

Nelaimės vietoje rastas pistoletas „Glock“, priklausantis G.Kutojanui. Šį ginką jam oficialiai padovanojo Armėnijos valstybė kaip pareigūnui. Tačiau dar neaišku, ar būtent iš šio ginklo paleistas mirtinas šūvis. Mat bute, kuriame gulėjo kūnas, rasta apie 30 – 40 gilzių ir aptikta šūvių žymių sienose.

G.Kutojanas vadovavo Armėnijos saugumui vos dvejis metus: nuo 2016 metų vasario iki 2018 metų gegužės.  Iki tol G.Kutojanas ėjo Armėnijos prezidento padėjėjo teisiniais klausimais pareigas.

Butas, kuriame vyras buvo nužudytas arba nusižudė, G.Kutojanui nepriklausė – tai jo giminaičio butas.

Šiuo metu policija tiria pačias įvairiausias versijas – nuo savižudybės iki žmogžudystės. Pirmoji mirusį vyrą rado jo žmona – 31 metų Asmik Bišarian.  

Kai kurie Armėnijos leidiniai rašo, kad prieš mirtį G.Kutojanas studijavo Didžiosios Britanijos Kembridžo universitete (norėjo gauti aukštesnį mokslinį laipsnį), bet kažkas jį iškvietė į Armėniją „svarbiems pokalbiams“, ir jis parskrido į Jerevaną. Taip pat pastebėta, jog prieš pat mirtį internetinėje enciklopedijos Wikipedia paskyroje „Georgijus Kutojanas“ būta pakeitimų. Tik kelblu pasakyti, ar paskyrą redagavo pats G.Kutojanas.

Beje, tai – nebe pirma įtartina, keista aukštų Armėnijos pareigūnų savižudybė (žmogžudystė?). Pavyzdžiui, yra nusižudęs (nužudytas?) Armėnijos saugumo pareigūnas Mariusas Juzbašianas.  2019-ųjų metų rugsėjo mėnesį nusižudė (nužudytas?) buvęs Armėnijos policijos viršininkas Aikas Arutunianas. O buvęs Jerevano policijos viršininkas nusižudė (arba jam padėjo nusižudyti) 2019 metų lapkričio mėnesį Rusijoje.

Taigi Armėnijoje mažai kas tiki, jog G.Kutojanas pasitraukė iš gyvenimo savo valia, savo noru.

Slaptai.lt informacija

Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson)

Teisės profesorius Judžinas Kontorovičius iš George’o Masono universiteto apkaltino organizaciją „Human Rights Watch“. Kaltinimai – dėl neobjektyvumo, dėl dvigubų standartų. 

Profesorius Kontorovičius įtakingame „The Wall Street Journal“ leidinyje paskelbė straipsnį, kuriame pastebi, jog „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos padalinio vadovė Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson) tęsia išpuolius prieš Izraelį dėl okupuotų teritorijų apgyvendinimo politikos ir tuo pačiu palaiko armėnų imigrantų perkėlimą į okupuotas Azerbaidžano teritorijas.

Visų pirma, Sarah Leah Witson yra viena griežčiausių žydų valstybės buvimo Vakarų Krante kritikių, skatinanti boikotus ir tarptautinį patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie siunčia žydų naujakurius apsigyventi Vakarų Krante. Tačiau kitais atvejais Sarah Leah Witson remia okupuotų teritorijų kolonizavimo politiką. Pavyzdžiui, Sarah Leah Witson remia oficialiojo Jerevano politiką armėnų tautybės žmonėmis apgyvendinti Azerbaidžanui priklausantį, tačiau iš Azerbaidžano šiuo metu atimtą (okupuotą) Kalnų Karabachą.

Po 1994-ųjų, kai šis Azerbaidžano regionas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės remiamų armėnų separatistų, Armėnijos vadovybė Jerevane visąlaik aktyviai skatino armėnų naujakurių perkėlimą į rajoną. Nors daug armėnų Karabachą laiko savo istorine tėvyne, tačiau Jungtinės Tautos, tarptautiniai teismai, JAV ir Europos Sąjunga mano, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Be to, Karabachą savo tėvyne laiko ir šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių“, – savo straipsnyje rašo Judžinas Kontorovičius.

Autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson, kilusi iš armėnų šeimos, 2018 memats dalyvavo lėšų rinkimo renginių organizacijoje Armenian National Committee of America (Armėnijos nacionaliniame Amerikos komitete – labdaros organizacijoje), finansiškai remiančioje Karabacho apgyvendinimą armėnais.

Kol S.L. Witson dirbo „Human Rights Watch“, siekdama boikotuoti Izraelio ekonominę veiklą Vakarų Krante, socialiniame „Twitter“ tinkle ji reklamavo armėniškus vynus, įskaitant ir tuos, kurie atkeliaudavo iš armėnų separatistų okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Paklausta apie įgyvendinamos politikos nenuoseklumą, S.L.Witson elektroniniu laišku atsakė: „Mano asmeninė parama Armėnijos diasporos organizacijoms yra susijusi su jų labdaringu ir švietėjišku darbu Armėnijoje bei pastangomis skatinti Armėnijos genocido pripažinimą“.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prof. Judžinas Kontorovičius pažymi, kad šis paaiškinimas prieštarauja „Human Rights Watch“ objektyvumo ir nešališkumo politikai.

„Tai taip pat prieštarauja faktams: p. Witson raginimai surinkti lėšų grupėms, kurios pasisako už armėnų gyvenviečių statybą Azerbaidžano teritorijoje, jokiu būdu nėra vien švietimo klausimai“. 

Ypač skandalinga, kad Sirijos armėnai specialiai, kryptingai perkeliami ne į Armėniją, o į Armėnijos okupuotą ir šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą (šia veikla užsiima Armenian General Benevolent Union). Remiantis tarptautine teise, šitaip elgtis negalima.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Publikacijos autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson yra toli gražu ne vienintelė aktyvistė, raginanti boikotuoti Izraelį dėl palestiniečių žemėse statomų žydų gyvenviečių ir tuo pat metu remianti armėnų gyvenviečių kūrimą iš Azerbaidžano atimtose teritorijose. Armėnijos imigrantus, apgyvendinamus Kalnų Karabache, taip pat palaiko „Code Pink“ boikoto kampanijos prieš Izraelį vadovė Nensi Krikorian (Nancy Krikorian). JAV atstovų rūmų iš Mičigano narys Rašidas Tlaibas (Rashidas Tlaibas) taip pat ragina boikotuoti Izraelį, kartu remdamas įstatymo projektą, skirtą normalizuoti santykius su neteisėtomis Armėnijos gyvenvietėmis Kalnų Karabache.

„Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations) įdėjo daug pastangų apriboti Europos ir neteisėtai Vakarų Krante besielgiančio Izraelio bendravimą. Ši ekspertų grupė teigia, kad tai aiškiai ir konkrečiai diktuoja tarptautinė teisė. 

Tačiau neseniai paaiškėjo, kad kai kurie didžiausieji jos rėmėjai turi svarbių verslo interesų Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje. Taigi panašu, kad Taryba nėra susirūpinusi dėl ryšių su šiomis okupuotomis teritorijomis. Tai byloja, kad kai kurios įtakingos tarptautinės organizacijos vadovaujasi ne vien dvigubais, bet jau net trigubais, keturgubais standartais: kas leidžiama vienam, kitam –griežtai uždrausta.

Informacijos šaltinis – „The Wall Street Journal“

2020.01.17; 08:00

Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.

Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Slaptai.lt skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.

Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje.

XXX

Turgut Kerem TUNCEL

PASIPRIEŠINIMAS DEZINFORMACIJAI GINANT MOKSLĄ IR KALBOS LAISVĘ

1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.

Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.

Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.

„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“
„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“

Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.

Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.

Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.

Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.

Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:

1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.

2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.

Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.

Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.

1) Dėl ko  ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?

Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.

Užrašas – kas dabar prisimena armėnų aukas?

Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.

Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.

Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:

1) actusreus (teisinė sudėtis);

2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).

Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).

Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.

Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – slaptai.lt informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.

Aukšta įrodymo kartelė

Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.

Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.

Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo

Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.

Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų

1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)

2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)

1948-ųjų Genocido konvencija

Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.

Asmeninė atsakomybė

Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti. 

Valstybinė atsakomybė

Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.

Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė

Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.

Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.

………..

Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.

Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.

Pasakojimai ir diskursas

Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.

Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.

1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.

Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.

Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.

Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.

2)Neigimas

Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.

Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.

Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.

3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti
Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją“.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)

Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Bauginimas ir dezinformacija

Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.

Nesutampančių nuomonių šmeižimas

Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.

Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.

Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.

Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.

Nesutampančių nuomonių atskyrimas

Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.

Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.

Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.

Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.

Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.

Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.

Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.

Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.

Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.

Noriu parodyti kelias nuotraukas.

Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!

Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.

Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.

Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.

Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.

3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu

Rafaelio Lemkino knyga

Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.

Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.

Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.

Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.

Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.

Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.

Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.

2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.

 „Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.

Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.

Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.

Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.

Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.

Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija

Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.

Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.

Propagandinis plakatas, kurio tikslas – sukurti žiauraus turko įvaizdį

Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.

Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:

Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.

Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.

Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:

 „Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.

Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.

Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.

Nesutampančių nuomonių kriminalizacija

Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.

Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.

Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.

2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.

Dar vienas antiturkiškos knygos viršelis

Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:

1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.

2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.

3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.

4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.

5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.

6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.

Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.

2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje

2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.

Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.

Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.

Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.

Pabaiga

2019.12.18; 06:30

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – du neatskiriami draugai. EPA – ELTA nuotr.

Naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžane. Oficiali Ukrainos vadovo išvyka į Azerbaidžaną laikytina sėkminga.

Beje, lankydamasis kankinių alėjoje Baku V.Zelenskis pagerbė visus, kurie krito už Azerbaidžano nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Taigi pagerbė ir tuos, kurie žuvo nuo Armėnijos – Rusijos agresijos ginant Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą. Tarp tokių asmenų – Ukrainos sūnus Viktoras Sereginas, kurio kapas yra Kankinių alėjoje. Po mirties jam suteiktas Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas. Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas, be kita ko, suteiktas ir dar vienam Ukrainos sūnų – Ruslanui Polovinkai. Jie abu atidavė savo gyvybes gindami Azerbaidžaną.

O kokia buvo Armėnijos reakcija? Oficialusis Jerevanas ir vėl pademonstravo, kad jam labiau miela Kremliaus politika, kad jam – nusispjauti į Ukrainos lūkesčius susigrąžinti ne tik Krymo pusiasalio, bet ir rytinių Ukrainos teritorijų kontrolę. Pavyzdžiui, po Ukrainos prezidento V.Zelenskio vizito Azerbaidžane pasirodė pikta Armėnijos politologų, komentatorių, žurnalistų reakcija. Armėnijos žiniasklaida nurodinėjo, ką Ukrainos prezidentas, susitikęs su Azerbaidžano valdžia, privalėjo šnekėti. Suprask, Ukraina turėtų palaikyti ne azerbaidžaniečių, o armėnų teisę į Kalnų Karabachą. Nors NATO ir Europos Sąjunga kategoriška: Kalnų Karabachas nėra Armėnijos žemė, tai – Azerbaidžano teritorija. Tad jei gerbi tarptautinius šalių teritorino vientisumo principus, privalai gerbti ir Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.

Bet būtent tokia oficialiojo Kijevo laikysena dėl Kalnų Karabacho Armėnijos valdžiai labai nepatinka.

Kai kurių armėnų politologų ir žurnalistų pyktis dėl principingos V.Zelenskio pozicijos remiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą ciniškas dar ir dėl to, kad premjero Nikolos Pašiniano vadovaujama Armėnija demonstratyviai negerbia … Ukrainos teritorinio vientisumo. Štai tik vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių: šių metų liepos mėnesį ESBO Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų ir saugumo komiteto posėdyje Armėnija atsisakė balsuoti dėl rezoliucijos, raginančios gerbti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą jos istorinėse sienose, įskaitant Krymą. Žodžiu, Armėnija dabar ignoruoja ne tik JT Saugumo tarybos rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho konflikto, bet ir niekina rezoliucijas, liepiančias Rusiją traukti iš Krymo ir rytinių Ukrainos žemių.

Įsidėmėtina ir dar viena aplinkybė: tuoj po V. Zelenskio vizito Baku Armėnija leido Rusijos aviacijos kompanijai „Ikar“ skraidyti tiesiogiai iš Krymo į Jerevaną bei atgal. Tokiu savo žingsniu oficialusis Jerevanas dar sykį nusispjovė į civilizuoto, demokratinio pasaulio nuostatą, jog Krymą galinti teisėtai kontroliuoti tik Ukraina. Juk visiems aišku, kad tiesioginiai skrydžiai Krymas – Jerevanas yra neteisėti. Leidimą tokiems skrydžiams duoti gali tik Ukainos valdžia.

Slaptai.lt informacija

2019.12.21; 10:38

 

Painus klausimas

Žinome iš savo patyrimo, kad istorija neturi vienos interpretacijos, vienos nuomonės. Praeitis tarsi sudėtinga mozaika, susidedanti iš skirtingų liudijimų bei persipynusi ir su gretimų valstybių istorija.

Dar ir šiandien užverda karšti ginčai palietus jautrius praeities įvykius ir jos dalyvius: Holokaustą, partizanines kovas… Tačiau kalbėdama apie kitas valstybes Lietuva kartais linkusi užimti visažinio teisuolio poziciją ir veržiasi rodyti pavyzdį kitiems.

Panagrinėkime konkretų atvejį: artėja dešimtmetis, kai mūsų Seimas armėnų žudynes 1915 m. pripažino armėnų tautos genocidu ir Turkijos Respubliką paragino „pripažinti šį istorinį faktą“.

Skirtingi Prezidentų apsilankymai

Pietų Kaukaze, taip pat ir Armėnijoje, lankėsi trys Lietuvos prezidentai: 2003 metų rugsėjį – nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, 2006 m. balandį – Valdas Adamkus, o 2011 m. gegužės pradžioje – Dalia Grybauskaitė. Kiekvieno jų apsilankymą primena vardinė „Ararato“ brendžio statinė Jerevane, tačiau iš esmės šie vizitai buvo labai skirtingi.

R.Pakso vizito metu Lietuva ruošėsi narystei NATO ir ES. Be to, į svečių programą oficialusis Jerevanas įtraukė memorialo armėnų genocido aukoms lankymą. Tai vizito organizatoriams sukėlė tam tikrų diplomatinių nepatogumų. Mat nenorėta pakenkti Lietuvos santykiams su Turkija. Juk tai Aljanso narė nuo 1952 m., be to, nuo 1999 m. turėjusi ir ES valstybės narės kandidatės statusą. Osmanų imperijos teisių perėmėja laikoma Turkija kaltę dėl armėnų tragedijos kategoriškai neigė pastebėdama, jog Pirmojo pasaulinio karo metai pasiglemžė ir šimtus tūkstančių turkų gyvybių.

Lietuvos vadovo apsilankymo memoriale klausimą padėjo derinti net Lietuvos ambasada Turkijoje. Lietuva patikino, kad bus pasitenkinta gėlių padėjimu, o kitokių esminių ceremonijų, tokių kaip eglaitės sodinimas ar įrašas lankytojų garbės knygoje, nebus.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitokia situacija buvo Jerevane lankantis prezidentui V.Adamkui. Lietuva jau buvo priimta į NATO ir ES. Be to, oficialiai pareiškusi nuomonę dėl armėnų tautos genocido. Reveranso Turkijai jau nereikėjo. Lietuvos vadovas dalyvavo iškilmingoje ceremonijoje memoriale žuvusiesiems per armėnų tautos genocidą.

D.Grybauskaitės vizito Pietų Kaukaze tikslai bei akcentai buvo kiti – ji čia lankėsi kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) pirmininkaujančios šalies vadovė, ragino regiono konfliktuojančias puses nenaudoti jėgos, ieškoti išimtinai taikių sprendimų…

Kaip buvo priimta rezoliucija

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ buvo priimta 2005 m. gruodžio 15 d. – baigiantis rudens sesijai. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55  iš 141. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito su delegacija Šveicarijos Konfederacijoje. Jį šiame posėdyje pavadavo vicepirmininkas, valstiečių liaudininkų frakcijos narys Alfredas Pekeliūnas.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Seimo narė Dangutė Mikutienė pasiūlė neforsuoti dokumento priėmimo, labiau įsigilinti į klausimą pavesti Seimo Užsienio reikalų komitetui, bet dauguma nutarė kitaip – neatidėlioti, juolab kad artėja Kūčios, sesija baigiasi, o Seimo komiteto nuomonė yra žinoma…

Rezoliucija vieno sakinio: „Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas armėnų tautos genocido devyniasdešimtmetį, smerkdamas turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, ragina Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą“.

Rezoliucijos projektą pasirašė 49 Seimo nariai, pirmasis parašas Algio Kašėtos, tuomet Liberalų ir centro frakcijos seniūno, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vicepirmininko (po gero pusmečio bus įkurta Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupė, ir A.Kašėta jai vadovaus).

Algis Kašėta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dokumento pateikimą A.Kašėta pradėjo popiežiaus Jono Pauliaus II citata: „Armėnų genocidas tapo preliudija vėlesniems siaubams – dviem pasauliniams karams, nesuskaičiuojamai daugybei regioninių konfliktų ir iš anksto apgalvotoms organizuotoms žmonių naikinimo kampanijoms, dėl kurių milijonai tikinčiųjų neteko gyvybės“.

Diskusijų iš esmės nekilo, jų vietoje – tik keli vienas kitą papildantys pasisakymai. Manau, kad praėjus beveik dešimčiai metų jie įdomūs.

Antai kitas rezoliucijos iniciatorius,Tarpparlamentinių ryšių su Pietų Kaukazo valstybėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Gruzija) pirmininkas Egidijus Klumbys, emocingai kalbėjo:

„Pagaliau Lietuvos Respublikos Seime priėjome prie armėnų tautos genocido klausimo. Ne per seniausiai mes priėmėme rezoliuciją dėl genocido Ukrainoje. Genocido, kuris vyko vėliau negu armėnų tautos genocidas. Aš suprantu, čia galima įžiūrėti tam tikrą politinę potekstę, kad įvykiai Ukrainoje, kad reikia ją Lietuvos Seimui taip paremti. Tačiau aš manau, kad armėnų tautos genocido įvertinimas yra kur kas svarbesnis, nes šitas genocidas yra pripažintas tarptautiniu mastu. Jį pripažino ne tik daugelis Europos Sąjungos valstybių, Prancūzija, Graikija, pripažino naujosios Europos Sąjungos valstybės, kaip Slovakija ir Lenkija. Pripažino ir kitos pasaulio valstybės, jeigu neklystu, Urugvajus, Argentina. Aš manau, kad Lietuva seniai turėjo tai padaryti. Bet dėl tam tikrų politinių išskaičiavimų, aš tai puikiai matau, dėl stojimo į NATO, kad mums netrukdytų Turkija, buvo eita į kompromisą su sąžine. Todėl aš raginu nedelsti šiuo klausimu. Šioje rezoliucijoje nėra ką redaguoti. Čia yra grynas, nuogas, skaudus faktas, kurį mes konstatuojame ir raginame Turkijos Respubliką pripažinti šitą skaudų atvejį, ir viskas. Aš manau, kad tai yra ir Armėnijos valstybės, kaip krikščioniškos valstybės, kaip pačios seniausios pasaulyje krikščioniškos valstybės, parėmimas. Šitas parėmimas mūsų, katalikų, šventųjų Kalėdų išvakarėse būtų tikrai labai simbolinis, solidarumo su armėnų tauta ir Armėnijos valstybe žingsnis.“

Rezoliucija buvo priimta 48 balsais (3 susilaikė).

Dokumento priėmimą Seime stebėjo armėnų bendruomenės atstovai. Lietuva po to sulaukė Armėnijos padėkos ir Turkijos priekaištų.

Pretekstai kalbėti šia tema

Armėnų genocido klausimas periodiškai šmėžuoja publikacijų antraštėse, nors Lietuvoje į pirmuosius laikraščių puslapius nepatenka. Be to, tema nėra giliau atskleidžiama ar pateikiama iš skirtingų vertinimo pozicijų. Vartant įvairiais metais parašytas žinutes atrodo, kad daugelis sakinių yra tiesiog pakartojami. Kas vyko prieš šimtmetį? Informacijos šaltinių ne per daugiausia, o populiariajai žiniasklaidai tema nėra labai įdomi. Tačiau pretekstų minėti armėnų genocido temą – atsiranda.

Kalbant apie 2005-uosius, tai buvo ne vien Seimo rezoliucijos priėmimas. Išties tema Lietuvoje buvo aktuali nuo pat pavasario.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras gegužės 6-ąją atidarė kartu su Lietuvos armėnų sąjunga parengtą parodą, skirtą armėnų tautos genocido 90-osioms metinėms. Paroda veikė ilgiau nei penkis mėnesius.

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Dvylika parodos stendų pasakoja apie 1915–1916 m. Turkijos valdžios vykdytas vakarų Armėnijos, Kilikijos ir kitų Osmanų imperijos provincijų gyventojų armėnų masines žudynes bei deportacijas. Jų aukomis tapo 1 mln. 500 tūkst. žmonių. Priskaičiavus 1894–1896 m. sultono Abdulhamido išžudytus 300 tūkst., jaunaturkių partijos 1909 ir 1918 m. sunaikintus 90 tūkst. ir kemalistų 1919–1922 m. aukomis tapusius 200 tūkst. armėnų, šios tautos netektys per mažiau nei trisdešimt metų sudaro apie 2 mln. 100 tūkst. žmonių. Genocidas sunaikino ir trijų tūkstančių metų Armėnijos kultūrą. Iš Vakarų Armėnijos dingus armėnams, neliko ne tik pavadinimo, dingo ir jų miestai, bažnyčios, vienuolynai, mokyklos ir bibliotekos“, – teigiama parodos anotacijoje.

Čia pat buvo priminta, kad oficialiai armėnų genocidą yra pripažinęs Nuolatinis Žmogaus Teisių Teismas (1984), JTO Žmogaus teisių pakomisė (1985), Europos Parlamentas (1987), apie dvidešimt valstybių, taip pat ir kai kurios ES šalys, tarp jų ir Švedija, Lenkija.

Lietuvoje viešėjo bei parodą aplankė svečiai iš Armėnijos: birželio 30-ąją – šios šalies premjero Andraniko Margaryano vadovaujama delegacija, o spalio 18-ąją – užsienio reikalų ministras Vartanas Oskanianas.

Nebuvo aplenktas ir Seimas. Siekiant dar labiau atkreipti politikų bei visuomenės dėmesį, vėlyvą rudenį parlamento rūmuose buvo eksponuojama nuotraukų paroda, perkelta iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.

Armėnų žudynių 90-ųjų metinių akcentavimas Lietuvoje neabejotinai lėmė Seimo narių pasiryžimą paskelbti Lietuvos poziciją. Beje, rezoliucijos projektas atsirado kaip tik tuomet, kai iš komandiruotės į Jerevaną grįžo parlamentaras E.Klumbys ir Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas.

Latviai jaučia spaudimą

Visur, kur gyvena armėnų, vietos bendruomenės bei oficialusis Jerevanas nuolat akcentuoja, kiek valstybių yra pripažinusios armėnų genocido faktą, to nepadariusias šalis ragina apsispręsti.

Mūsų kaimyninė Latvija taip pat yra švelniai, bet atkakliai spaudžiama. Su politikais dirba lobistai, taip pat atvykstantys Armėnijos valdžios atstovai, atvirai reiškiantys lūkesčius. Latviams pavyzdžiu rodoma Lietuva, kuri pirmoji iš Baltijos valstybių pripažino armėnų genocidą. (Lietuva iki šiol yra vienintelė tokia Baltijos šalis.)

Kaip ir kitose šalyse, Latvijoje dėmesį į armėnų tautos tragediją siekiama atkreipti. Verčiamos knygos, rengiamos fotoparodos. 2015 m., minint žudynių šimtąsias metines, tokia paroda buvo surengta Latvijos nacionalinėje bibliotekoje, o po metų, armėnų vietos verslininko pastangomis, nuolatinė ekspozicija atidaryta Rygos geto ir Latvijos holokausto muziejuje.

Balandžio 24 d. minimą armėnų genocido dieną vietos armėnai renkasi prie Rygoje pastatyto chačkaro. Lygiai kaip ir Berlyne, kitose didžiosiose Europos sostinėse ar už Atlanto.

Tai yra tautą vienijantis aktas. Tačiau keista, kad tokie atminimo simboliai statomi valstybėse, nesusijusiose su armėnų tautos tragedija. Žudynės, kurios vyko prisidengus Pirmuoju pasauliniu karu, yra kraupi istorijos dalis. To negalima nei paneigti, nei pateisinti. Lietuvos istorija taip pat buvo rašoma krauju. Tačiau mums nešauna į galvą mintis, pvz., rezistencijos kovų atminimo ženklus statyti Berlyne ar Paryžiuje.

Santykių aklavietė

Daugiau nei dvidešimt valstybių yra pripažinusios armėnų tautos genocidą. Siekiama, jog jį galiausiai pripažintų Turkija.

Pirmasis atviras Turkijos lyderių komentaras, kada nors atvirai pareikštas tuo klausimu, buvo 2014-ųjų balandį, armėnų masinio deportavimo pradžios 99-ųjų metinių išvakarėse, Turkijos premjero Recepo Tayyipo Erdogano (Redžepo Tajipo Erdohano) pareikšta užuojauta masinio armėnų žudymo Pirmojo pasaulinio karo metais aukų palikuoniams. Pareiškime pastebima, kad šio „karo incidentai yra mūsų bendras skausmas”, ir kad gyvybes jo metu prarado “milijonai žmonių visų religijų ir tautų“.

Kaip taikliai yra apibūdinęs prof. Liudas Mažylis (Šalia ne Europos. Europos Sąjungos kaimynystės politikos iššūkiai Rytų kaimynėms, VDU, 2010), 1915 m. įvykių pripažinimo genocidu problema yra Armėnijos santykių su Turkija ypatingas faktorius, kurio šaknys yra gilioje istorijoje ir kuris smarkiai veikia regioninę situaciją.

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Moderniosios Armėnijos elitas laiko moraline pareiga reikalauti, kad šiandienė Turkija pripažintų, jog vyko masinis genocidas. Turkija ilgą laiką atsisakė pripažinti armėnų genocidą ir užmegzti diplomatinius santykius su Armėnija tol, kol ši nepasitrauks iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų ir neatsisakys teritorinių pretenzijų“, – problemos esmę nusako prof. L.Mažylis.

Prieš dešimtmetį jau buvo pasiektas susitarimas, galėjęs išvesti šalis iš santykių aklavietės, atkurti diplomatinius ryšius ir atidaryti sieną; Armėnija sutiko nekelti išankstinės sąlygos, kad Turkija 1915 m. vykdytas armėnų žudynes pripažintų genocidu. Deja, valstybių santykiai taip ir liko aklavietėje.

Kuriamos naujos problemos

Klystame manydami, kad pažįstame Pietų Kaukazo tautas, nes tam tikrą laiką gyvenome „broliškų tautų sąjungoje“. Tai Gordijaus mazgas, kuriame yra susipynusios įsisenėjusios problemos, teritorinės pretenzijos, religiniai nesutarimai, ambicijos.

Verta atkreipti dėmesį į kelis, mano galva, svarbius dalykus.

Armėnų genocido klausimo turinys XXI a. išsiplėtė. Akcentuojama, kad tai yra PIRMASIS pasaulio istorijoje genocidas. Taigi tai reiškia, kad jis yra pats svarbiausias, nusipelno didžiausio dėmesio. Galimai kaip tik tai užkliuvo Izraelio parlamentarams, kai jie nutarė nepripažinti armėnų tautos genocido.

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kažkodėl nutylima ir dar viena aplinkybė: armėnų genocido klausimu yra provokuojama religinė nesantaika, krikščionybės ir islamo priešprieša.

Armėnų diaspora yra įtakinga ir gausi, pvz., Prancūzijoje tai reikšminga rinkėjų dalis. Neatsitiktinai Prancūzija viena pirmųjų (2001) Europoje armėnų žudynes pripažino genocidu, 2012 m. priėmė įstatymą, pagal kurį už armėnų genocido neigimą gresia baudžiamoji atsakomybė, o šį pavasarį pirmą kartą minėjo Nacionalinę armėnų genocido minėjimo dieną. Kiekvienas toks žingsnis erzina Turkiją, taip pat ir turkų diasporą.

Tai nėra kelias, kuris padėtų rasti išeitį iš Armėnijos ir Turkijos santykių akligatvio.

2019.07.24; 07: 10

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Slaptai.lt turi patikimų žinių, jog Armėnijos komunistų partija į Kremlių išsiuntė laišką, adresuotą asmeniškai Vladimirui Putinui. Remiantis šaltiniais Armėnijos spaudoje, laiško autoriai ragina, kad Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas „aktyviai dalyvautų derybose dėl Kalnų Karabacho likimo“.

Išsiųsto laiško autoriai taip pat prašo, kad „V.Putinas asmeniškai kreiptųsi į ESBO Minsko grupę ir Azerbaidžano valdžią, nes šiuo metu įtampa regione – labai didelė“. Armėnijos komunistai įsitikinę, kad tik „asmeninis V.Putino autoritetas“ gali sustabdyti „įtampos eskalavimą šioje Pietų Kaukazo teritorijoje“. Jie mano, kad dabar tik V.Putinas gali padėt išvengti pačių „skaudžiausių pasekmių abiems pusėms“.

Bet labiausiai įsidėmėtina, kad laišką pasirašiusi Armėnijos politinė partija prašo V.Putino, jog šis duotų įsakymą į Kalnų Karabachą nedelsiant įvesti kovinius rusų kariuomenės dalinius. Pasak laiško autorių, Rusijos kariuomenės dislokavimas Kalnų Karabache atitiktų armėnų tautos interesus.

Pastaruoju metu susišaudymai fronto linijoje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų – ypač dažni. Esama aukų iš abiejų pusių. Nūnai sunku suprasti, ko siekia oficialusis Jerevanas. Kelia nuostabą ir aplinkybė, jog vos prieš keletą dienų Armėnijos gynybos ministras asmeniškai įsakė armėnų snaiperiams nušauti bent vieną azerbaidžanietį. Esą tai bus kerštas už kiek anksčiau žuvusio armėnų kario mirtį. Atkreipkite dėmesį: ministras ne tik davė įsakymą specialiai nušauti bent vieną azerbaidžanietį, bet dar ir asmeniškai apdovanojo „šioje karinėje operacijoje dalyvavusius karius“.

Tuo tarpu tarptautinėse tribūnose Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas įrodinėja, girdi, armėnų kariškiai niekuo dėti dėl Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų majoro mirties.

Esama nepriklausomų šaltinių Azerbaidžane, kurie praneša, kad visoje fronto linijoje jau šaudo ne tik armėnų snaiperiai, bet ir armėnų sunkioji ginkluotė.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.06.14; 14:11

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

2018.12.02; 08:32

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Šiuo metu Azerbaidžane įkalintas armėnų diversantas Karenas Kazarianas. Štai šio vyro šeima prieš keletą dienų Armėnijoje surengė protesto akciją – mitinguotojai blokavo į Gruziją vedantį kelią.

Kaip tokią situaciją įvertino laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikolas Pašinianas? N.Pašinianas pareiškė, kad oficialusis Jerevanas atsisako mainytis karo belaisviais – jam nepriimtinas Azerbaidžano pasiūlymas „keisti visus į visus“.

„Mano žmona du sykius aplankė suimtojo šeimą. Ši tema niekad neliko be mūsų dėmesio. Bet prieš keletą dienų surengta akcija kelia įtarimų – prieš ką ji nukreipta? Jeigu prieš Azerbaidžaną, tai kodėl būtent blokuojamas kelias, kurį uždaryti būtų strategiškai naudinga azerbaidžaniečių pusei? Jeigu prieš mus, esą mes per mažai skiriame dėmesio šiai temai, tai kodėl ministro pirmininko žmona net du sykius aplankė kalinamojo artimuosius? Ar iki šiol būta atvejų, kad Armėnijos valdžia taip nuoširdžiai rūpintųsi armėnų karo belaisviais? O jeigu svarstoma, ar šią problemą reikia dar labiau aktualizuoti, nepamirškime galvosūkio, ar galima rezultatų siekti bet kokia kaina? Tai – sudėtinga tema“. Maždaug taip N.Pašinianas komentavo susidariusią situaciją dėl K.Kazariano likimo. Šiuos jo žodžius cituoja tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių spauda.

N.Pašinianas taip pat prisiminė, jog Azerbaidžane įkalintas dar vienas Armėnijos pilietis – Zavenas Karapetianas. Bet dėl jo likimo kažkodėl niekas nepergyvena, nerengia protesto mitingų, neblokuoja kelių. Dėl to, kad jis – našlaitis, neturi artimųjų? Štai tokius retorinius klausimus kėlė N.Pašinianas.

Ir vis dėlto kodėl N.Pašinianas nenori keistis karo belaisviais? Šis politikas, matyt, siekia skausmingą karo belaisvių temą eskaluoti ir ateityje: pažiūrėkite, koks žiaurus oficialusis Baku.

Bet juk būtent Baku siūlo liautis politizuoti suimtųjų tema – kuo greičiau pasikeisti visais karo belaisviais. Neieškant jokių politinių naudų, atsisakant abipusių kaltinimų antihumaniškumu, neskaičiuojant, kurių belaisviai – vertingesni, svarbesni.

Slaptai.lt informacija

2018.11.21; 07:34

KSSO embelma

Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tai – nenuginčijama tiesa. Taip pat žinoma, kad vienas iš paskutiniųjų šios organizacijos vadovų buvo Armėnijos atstovas – tūlas Jurijus Chačaturovas. Bet šiandien J.Chačaturovas jau nebevadovauja KSSO. Jis buvo priverstas trauktis iš generalinio sekretoriaus posto.

Taigi šiuo metu iškilęs galvosūkis – kas taps naujuoju KSSO generaliniu sekretoriumi? Į šį postą Armėnija norėtų ir vėl įtaisyti saviškį. Bet kiti KSSO nariai, sakykim, Baltarusija ir Kazachstanas, nesutinka. Tiek Minskas, tiek Astana vadovaujasi logika: kadangi Armėnijos atstovas buvo priverstas pasitraukti dėl pačių armėnų užkulisinių žaidimų (ne dėl ligos ar mirties), dabar į šį postą turi būti skiriamas kitos valstybės, sakykim, Baltarusijos ar Kazachstano, narys. Minskas ir Astana siūlo vadovautis rotacijos principu.

Armėnijai toks sąjungininkų pasiūlymas nepatiko. Ji supyko, įsižeidė.  

Kad skaitytojams būtų aiškiau, kas teisus dėl šio konflikto, būtina prisiminti, kas gi tas J.Chačaturovas? Į valdžią Armėnijoje taikios revoliucijos būdu atėjus Nikolui Pašinianui, J.Chačaturovui buvo pareikšti kaltinimai dėl pažeistos šalies Konstitucijos. Mat eidamas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizono vado pareigas J.Chačaturovas leido 2008 metų kovo pirmosiomis dienomis prieš protestuotojus panaudoti karinę jėgą (tąsyk Jerevane žuvo dešimt protestuotojų).

Kas teisus – protestuotojai, manę, kad 2008-ųjų rinkimai Armėnijoje buvo suklastoti, ar valdžia, tvirtinusi, kad mitingai pavirto į nevaldomas riaušes, – šiuo atveju ne tiek aktualu. Svarbiausia, kad valdžią Armėnijoje taikiu būdu iškovojus N.Pašinianui, ponas J.Chačaturovas buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė jam pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą.

Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. J.Chačaturovui kilo viltis išbristi iš balos sausam.

Bet įdomiausia, kad socialiniuose tinkluose tuo metu buvo pasirodęs sensacingas įrašas – Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.

Nikolos Pašiniano karikatūra

Pokalbis tetruko vos aštuonetą minučių, tačiau jį išklausius lengva susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos verda šiandieninėje Armėnijoje. Pasirodo, konfidencialaus pokalbio metu (vėliau jis tapo viešu, kas jį užrašė ir kodėl išplatino socialiniuose tinkluose – nežinoma), du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria kai kurias svarbias bylas. Tarp jų – ir kaltinimus Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generaliniam sekretoriui J. Chačaturovui. Atidžiai išanalizavus įrašą tampa aišku: dėl J.Chačaturovo duodami aiškūs nurodymai – šio žmogaus negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“ (Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi).

Taigi J.Chačaturovas vos vienerius metus vadovavo KSSO struktūroms. Pašalinti J.Chačaturovą iš KSSO generalinio sekretoriaus posto panoro pati Armėnija, kai premjeru tapo N.Pašinianas. Revoliuciją Armėnijoje sukėlusio N.Pašiniano poziciją galima suprasti – jis iš strategiškai svarbių postų siekia kuo greičiau išstumti visus nuverstojo prezidento Seržo Sargsiano žmones – visą vadinamąjį „Karabacho klaną“.

Ypač N.Pašinianas skubėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie 2008-aisiais prieš protestuotojus įsakė panaudoti jėgą. Tarp jų – ir Jerevano karinio garnizono vadą J.Chačaturovą. Bet J.Chačaturovas – pavojingas konkurentas, nes turi „rimtų ryšių Kremliuje“.

Kad ir kaip N.Pašinianas bandė laviruoti, Kremliaus susierzinimo neišvengė. Nors oficialusis Jerevanas vis tik leido J.Chačaturovui išvažiuoti į Maskvą, KSSO reputacija liko sutepta. Juk Armėnijos teisėsauga persekiojo ne bet ką, o patį KSSO generalinį sekretorių. Taigi sušlubavo ne tik KSSO, bet ir jai teoriškai bei praktiškai vadovaujančios Rusijos įvaizdis. Šios organizacijos istorijoje pirmą sykį generaliniam sekretoriui pateikiami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai!

Ir vis dėlto J.Chačaturovo likimas – jau nebesvarbu. Jis tikriausiai Maskvoje ramiai sulauks pensijos. Naujoji politinė intriga – kas pakeis susikompromitavusį sekretorių? Painiavą kelia tai, kad KSSO organizacijos įstatuose aiškiai nenurodyta, kaip privalu elgtis, kai vadovas nušalinamas nuo pareigų. Įstatuose teparašyta, kad sekretoriui mirus arba sunkiai susirgus į postą naują kandidatą skiria toji pati šalis, kurios atstovas mirė arba susirgo. Tačiau J.Chačaturovo atveju – visai kitaip. Tad Armėnija, nors labai nori į šį postą vėl prastumti savąjį, šios teisės, vadovaujantis sveiku protu, – nebeturi. Naująjį kandidatą turėtų siūlyti Kazachstanas, Baltarusija, Rusija, tik ne Armėnija. Bet N.Pašinianas deda visas pastangas, kad į šią įtakingą karinę – politinę organizaciją vadovauti būtų paskiras jos žmogus.

Į KSSO viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje premjeras N.Pašinianas atvyko turėdamas pasiūlymą – naujuoju organizacijos lyderiu skirti dabartinį Armėnijos gynybos ministrą Mikaelį Aratiunianą (N.Pašinianas pareiškė, kad J.Chačaturovo atsistatydinimas neva prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms, todėl Armėnija tarsi išsaugoja teisę skirti savo kandidatą).

Tačiau kai kurie KSSO organizacijos dalyviai neseniai surengtame viršūnių susitikime Astanoje turėjo kardinaliai kitą nuomonę. Jie mano, kad naujasis vadovas į šį postą dabar turėtų būti skiriamas rotacijos keliu. O tai reiškia, kad naująjį vadovą skirs ne Armėnija, bet Baltarusija arba Kazachstanas.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijos dėl naujojo vadovo truko net trejetą valandų. Posėdis buvo uždaras. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pranešė, kad naująjį vadovą nūnai deleguos Baltarusija. Tiesa, galutinis žodis bus tartas šių metų gruodžio 6-ąją dieną Sankt Peterburge įvyksiančiame KSSO viršūnių susitikime (beje, po šito kazachų lyderio pareiškimo tiek N.Nazarbajevas, tiek pats Kazachstanas tapo mirtinu Armėnijos priešu (remiantis armėniškoje spaudoje pasirodžiusiomis pulikacijomis-http://armenianreport.com/pubs/202068/).

Remiantis rusų spaudos pranešimais, prieš Armėnijos pasiūlymą į KSSO postą skirti vėl armėnų atstovą prieštaravo Baltarusija, Kazachstanas ir „keletas kitų valstybių“. O tai reiškia, kad net Armėnijai palankaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka nepadėjo. KSSO narėms greičiausiai nusibodo nuolatinės armėnų intrigos (Armėnija nepasitarė su KSSO narėmis versdama iš posto J.Chačaturovą, tad kodėl trokšta, kad KSSO narės su ja tartųsi dėl naujo vadovo?).

Belieka paklausti, kodėl N.Pašinianui toks svarbus KSSO generalinio sekretoriaus postas? N.Pašinianas bijo, jog į KSSO posėdį Sankt Peterburge stebėtojo teisėmis gruodžio mėnesį nebūtų pakviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (Azerbaidžanas nėra šios organizacijos narys).

Armėnija kategoriškai nesutinkanti, jog į KSSO posėdį stebėtojo teisėmis būtų priimtas Azerbaidžanas (ši idėja svarstyta politiniuose užkulisiuose visą 2018-ųjų vasarą). Bet Azerbaidžanas greičiausiai bus pakviestas į Sankt Peterburgo posėdžius (be teisės balsuoti). Juk musulmoniškas Azerbaidžanas sugeba palaikyti draugiškus, dalykiškus santykius su visomis KSSO šalimis, išskyrus Armėniją. Azerbaidžanas nesipyksta nei su Baltarusija, nei su Kirgistanu, nei su Kazachstanu… O ir su Rusija oficialiojo Baku santykiai nėra blogi.

Armėnija lieka vienui viena net tarp sąjungininkių – KSSO narių.

2018.11.16; 10:45