Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Slaptai.lt turi patikimų žinių, jog Armėnijos komunistų partija į Kremlių išsiuntė laišką, adresuotą asmeniškai Vladimirui Putinui. Remiantis šaltiniais Armėnijos spaudoje, laiško autoriai ragina, kad Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas „aktyviai dalyvautų derybose dėl Kalnų Karabacho likimo“.

Išsiųsto laiško autoriai taip pat prašo, kad „V.Putinas asmeniškai kreiptųsi į ESBO Minsko grupę ir Azerbaidžano valdžią, nes šiuo metu įtampa regione – labai didelė“. Armėnijos komunistai įsitikinę, kad tik „asmeninis V.Putino autoritetas“ gali sustabdyti „įtampos eskalavimą šioje Pietų Kaukazo teritorijoje“. Jie mano, kad dabar tik V.Putinas gali padėt išvengti pačių „skaudžiausių pasekmių abiems pusėms“.

Bet labiausiai įsidėmėtina, kad laišką pasirašiusi Armėnijos politinė partija prašo V.Putino, jog šis duotų įsakymą į Kalnų Karabachą nedelsiant įvesti kovinius rusų kariuomenės dalinius. Pasak laiško autorių, Rusijos kariuomenės dislokavimas Kalnų Karabache atitiktų armėnų tautos interesus.

Pastaruoju metu susišaudymai fronto linijoje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų – ypač dažni. Esama aukų iš abiejų pusių. Nūnai sunku suprasti, ko siekia oficialusis Jerevanas. Kelia nuostabą ir aplinkybė, jog vos prieš keletą dienų Armėnijos gynybos ministras asmeniškai įsakė armėnų snaiperiams nušauti bent vieną azerbaidžanietį. Esą tai bus kerštas už kiek anksčiau žuvusio armėnų kario mirtį. Atkreipkite dėmesį: ministras ne tik davė įsakymą specialiai nušauti bent vieną azerbaidžanietį, bet dar ir asmeniškai apdovanojo „šioje karinėje operacijoje dalyvavusius karius“.

Tuo tarpu tarptautinėse tribūnose Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas įrodinėja, girdi, armėnų kariškiai niekuo dėti dėl Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų majoro mirties.

Esama nepriklausomų šaltinių Azerbaidžane, kurie praneša, kad visoje fronto linijoje jau šaudo ne tik armėnų snaiperiai, bet ir armėnų sunkioji ginkluotė.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.06.14; 14:11

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

2018.12.02; 08:32

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Šiuo metu Azerbaidžane įkalintas armėnų diversantas Karenas Kazarianas. Štai šio vyro šeima prieš keletą dienų Armėnijoje surengė protesto akciją – mitinguotojai blokavo į Gruziją vedantį kelią.

Kaip tokią situaciją įvertino laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikolas Pašinianas? N.Pašinianas pareiškė, kad oficialusis Jerevanas atsisako mainytis karo belaisviais – jam nepriimtinas Azerbaidžano pasiūlymas „keisti visus į visus“.

„Mano žmona du sykius aplankė suimtojo šeimą. Ši tema niekad neliko be mūsų dėmesio. Bet prieš keletą dienų surengta akcija kelia įtarimų – prieš ką ji nukreipta? Jeigu prieš Azerbaidžaną, tai kodėl būtent blokuojamas kelias, kurį uždaryti būtų strategiškai naudinga azerbaidžaniečių pusei? Jeigu prieš mus, esą mes per mažai skiriame dėmesio šiai temai, tai kodėl ministro pirmininko žmona net du sykius aplankė kalinamojo artimuosius? Ar iki šiol būta atvejų, kad Armėnijos valdžia taip nuoširdžiai rūpintųsi armėnų karo belaisviais? O jeigu svarstoma, ar šią problemą reikia dar labiau aktualizuoti, nepamirškime galvosūkio, ar galima rezultatų siekti bet kokia kaina? Tai – sudėtinga tema“. Maždaug taip N.Pašinianas komentavo susidariusią situaciją dėl K.Kazariano likimo. Šiuos jo žodžius cituoja tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių spauda.

N.Pašinianas taip pat prisiminė, jog Azerbaidžane įkalintas dar vienas Armėnijos pilietis – Zavenas Karapetianas. Bet dėl jo likimo kažkodėl niekas nepergyvena, nerengia protesto mitingų, neblokuoja kelių. Dėl to, kad jis – našlaitis, neturi artimųjų? Štai tokius retorinius klausimus kėlė N.Pašinianas.

Ir vis dėlto kodėl N.Pašinianas nenori keistis karo belaisviais? Šis politikas, matyt, siekia skausmingą karo belaisvių temą eskaluoti ir ateityje: pažiūrėkite, koks žiaurus oficialusis Baku.

Bet juk būtent Baku siūlo liautis politizuoti suimtųjų tema – kuo greičiau pasikeisti visais karo belaisviais. Neieškant jokių politinių naudų, atsisakant abipusių kaltinimų antihumaniškumu, neskaičiuojant, kurių belaisviai – vertingesni, svarbesni.

Slaptai.lt informacija

2018.11.21; 07:34

KSSO embelma

Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tai – nenuginčijama tiesa. Taip pat žinoma, kad vienas iš paskutiniųjų šios organizacijos vadovų buvo Armėnijos atstovas – tūlas Jurijus Chačaturovas. Bet šiandien J.Chačaturovas jau nebevadovauja KSSO. Jis buvo priverstas trauktis iš generalinio sekretoriaus posto.

Taigi šiuo metu iškilęs galvosūkis – kas taps naujuoju KSSO generaliniu sekretoriumi? Į šį postą Armėnija norėtų ir vėl įtaisyti saviškį. Bet kiti KSSO nariai, sakykim, Baltarusija ir Kazachstanas, nesutinka. Tiek Minskas, tiek Astana vadovaujasi logika: kadangi Armėnijos atstovas buvo priverstas pasitraukti dėl pačių armėnų užkulisinių žaidimų (ne dėl ligos ar mirties), dabar į šį postą turi būti skiriamas kitos valstybės, sakykim, Baltarusijos ar Kazachstano, narys. Minskas ir Astana siūlo vadovautis rotacijos principu.

Armėnijai toks sąjungininkų pasiūlymas nepatiko. Ji supyko, įsižeidė.  

Kad skaitytojams būtų aiškiau, kas teisus dėl šio konflikto, būtina prisiminti, kas gi tas J.Chačaturovas? Į valdžią Armėnijoje taikios revoliucijos būdu atėjus Nikolui Pašinianui, J.Chačaturovui buvo pareikšti kaltinimai dėl pažeistos šalies Konstitucijos. Mat eidamas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizono vado pareigas J.Chačaturovas leido 2008 metų kovo pirmosiomis dienomis prieš protestuotojus panaudoti karinę jėgą (tąsyk Jerevane žuvo dešimt protestuotojų).

Kas teisus – protestuotojai, manę, kad 2008-ųjų rinkimai Armėnijoje buvo suklastoti, ar valdžia, tvirtinusi, kad mitingai pavirto į nevaldomas riaušes, – šiuo atveju ne tiek aktualu. Svarbiausia, kad valdžią Armėnijoje taikiu būdu iškovojus N.Pašinianui, ponas J.Chačaturovas buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė jam pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą.

Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. J.Chačaturovui kilo viltis išbristi iš balos sausam.

Bet įdomiausia, kad socialiniuose tinkluose tuo metu buvo pasirodęs sensacingas įrašas – Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.

Nikolos Pašiniano karikatūra

Pokalbis tetruko vos aštuonetą minučių, tačiau jį išklausius lengva susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos verda šiandieninėje Armėnijoje. Pasirodo, konfidencialaus pokalbio metu (vėliau jis tapo viešu, kas jį užrašė ir kodėl išplatino socialiniuose tinkluose – nežinoma), du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria kai kurias svarbias bylas. Tarp jų – ir kaltinimus Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generaliniam sekretoriui J. Chačaturovui. Atidžiai išanalizavus įrašą tampa aišku: dėl J.Chačaturovo duodami aiškūs nurodymai – šio žmogaus negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“ (Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi).

Taigi J.Chačaturovas vos vienerius metus vadovavo KSSO struktūroms. Pašalinti J.Chačaturovą iš KSSO generalinio sekretoriaus posto panoro pati Armėnija, kai premjeru tapo N.Pašinianas. Revoliuciją Armėnijoje sukėlusio N.Pašiniano poziciją galima suprasti – jis iš strategiškai svarbių postų siekia kuo greičiau išstumti visus nuverstojo prezidento Seržo Sargsiano žmones – visą vadinamąjį „Karabacho klaną“.

Ypač N.Pašinianas skubėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie 2008-aisiais prieš protestuotojus įsakė panaudoti jėgą. Tarp jų – ir Jerevano karinio garnizono vadą J.Chačaturovą. Bet J.Chačaturovas – pavojingas konkurentas, nes turi „rimtų ryšių Kremliuje“.

Kad ir kaip N.Pašinianas bandė laviruoti, Kremliaus susierzinimo neišvengė. Nors oficialusis Jerevanas vis tik leido J.Chačaturovui išvažiuoti į Maskvą, KSSO reputacija liko sutepta. Juk Armėnijos teisėsauga persekiojo ne bet ką, o patį KSSO generalinį sekretorių. Taigi sušlubavo ne tik KSSO, bet ir jai teoriškai bei praktiškai vadovaujančios Rusijos įvaizdis. Šios organizacijos istorijoje pirmą sykį generaliniam sekretoriui pateikiami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai!

Ir vis dėlto J.Chačaturovo likimas – jau nebesvarbu. Jis tikriausiai Maskvoje ramiai sulauks pensijos. Naujoji politinė intriga – kas pakeis susikompromitavusį sekretorių? Painiavą kelia tai, kad KSSO organizacijos įstatuose aiškiai nenurodyta, kaip privalu elgtis, kai vadovas nušalinamas nuo pareigų. Įstatuose teparašyta, kad sekretoriui mirus arba sunkiai susirgus į postą naują kandidatą skiria toji pati šalis, kurios atstovas mirė arba susirgo. Tačiau J.Chačaturovo atveju – visai kitaip. Tad Armėnija, nors labai nori į šį postą vėl prastumti savąjį, šios teisės, vadovaujantis sveiku protu, – nebeturi. Naująjį kandidatą turėtų siūlyti Kazachstanas, Baltarusija, Rusija, tik ne Armėnija. Bet N.Pašinianas deda visas pastangas, kad į šią įtakingą karinę – politinę organizaciją vadovauti būtų paskiras jos žmogus.

Į KSSO viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje premjeras N.Pašinianas atvyko turėdamas pasiūlymą – naujuoju organizacijos lyderiu skirti dabartinį Armėnijos gynybos ministrą Mikaelį Aratiunianą (N.Pašinianas pareiškė, kad J.Chačaturovo atsistatydinimas neva prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms, todėl Armėnija tarsi išsaugoja teisę skirti savo kandidatą).

Tačiau kai kurie KSSO organizacijos dalyviai neseniai surengtame viršūnių susitikime Astanoje turėjo kardinaliai kitą nuomonę. Jie mano, kad naujasis vadovas į šį postą dabar turėtų būti skiriamas rotacijos keliu. O tai reiškia, kad naująjį vadovą skirs ne Armėnija, bet Baltarusija arba Kazachstanas.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijos dėl naujojo vadovo truko net trejetą valandų. Posėdis buvo uždaras. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pranešė, kad naująjį vadovą nūnai deleguos Baltarusija. Tiesa, galutinis žodis bus tartas šių metų gruodžio 6-ąją dieną Sankt Peterburge įvyksiančiame KSSO viršūnių susitikime (beje, po šito kazachų lyderio pareiškimo tiek N.Nazarbajevas, tiek pats Kazachstanas tapo mirtinu Armėnijos priešu (remiantis armėniškoje spaudoje pasirodžiusiomis pulikacijomis-http://armenianreport.com/pubs/202068/).

Remiantis rusų spaudos pranešimais, prieš Armėnijos pasiūlymą į KSSO postą skirti vėl armėnų atstovą prieštaravo Baltarusija, Kazachstanas ir „keletas kitų valstybių“. O tai reiškia, kad net Armėnijai palankaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka nepadėjo. KSSO narėms greičiausiai nusibodo nuolatinės armėnų intrigos (Armėnija nepasitarė su KSSO narėmis versdama iš posto J.Chačaturovą, tad kodėl trokšta, kad KSSO narės su ja tartųsi dėl naujo vadovo?).

Belieka paklausti, kodėl N.Pašinianui toks svarbus KSSO generalinio sekretoriaus postas? N.Pašinianas bijo, jog į KSSO posėdį Sankt Peterburge stebėtojo teisėmis gruodžio mėnesį nebūtų pakviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (Azerbaidžanas nėra šios organizacijos narys).

Armėnija kategoriškai nesutinkanti, jog į KSSO posėdį stebėtojo teisėmis būtų priimtas Azerbaidžanas (ši idėja svarstyta politiniuose užkulisiuose visą 2018-ųjų vasarą). Bet Azerbaidžanas greičiausiai bus pakviestas į Sankt Peterburgo posėdžius (be teisės balsuoti). Juk musulmoniškas Azerbaidžanas sugeba palaikyti draugiškus, dalykiškus santykius su visomis KSSO šalimis, išskyrus Armėniją. Azerbaidžanas nesipyksta nei su Baltarusija, nei su Kirgistanu, nei su Kazachstanu… O ir su Rusija oficialiojo Baku santykiai nėra blogi.

Armėnija lieka vienui viena net tarp sąjungininkių – KSSO narių.

2018.11.16; 10:45

KSSO embelma

Antanas Rašimas

Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, jog Armėnija prašosi priimama į NATO? Ar įtikinamas pasirodytų teiginys, esą Armėnijos premjero pareigas einantį Nikolą Pašinianą karinių NATO pratybų stebėti buvo pakvietęs pats Aljanso generalinis sekretorius? O jei portalas slaptai.lt parašytų, jog Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas tikrai svečiavosi Norvegijoje asmeniškai pakviestas Aljanso vadovo Jenseno Stoltenbergo – ar nepasirodytų ši žinia įtartina, labiau panaši į melą, propagandinę „antį“, nei į neginčijamą tiesą?

Be abejo, Armėnijos premjero niekas nekvietė į Norvegijos Karalystę, niekas jam neleido stebėti NATO karinių pratybų. Juolab NATO vadovybė nesiuntė ponui N. Pašinianui asmeninių pakvietimų.

Būtų didžiausia kvailystė, neapdairumas, beprotybė, jei NATO vadovai šiandien prašytų Armėniją prisijungti prie Aljanso pajėgų. Taip nėra ir negali būti. Šito oficialusis Briuselis negali padaryti dėl kelių svarių, rimtų priežasčių. Pirma, Armėnijoje dislokuota gausi Rusijos karinė bazė (Giumri miestas). Antra, Armėnija iki šiol okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (įskaitant ir septynetą su KK nesusijusių rajonų). Todėl Vakarai šią valstybę tebelaiko agresore, nevykdančia Jungtinių Tautų rezoliucijų, įpareigojančių trauktis iš užgrobtų teritorijų. Ir, galų gale, visi puikiai žino, jog Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tas KSSO – tai visiška priešingybė NATO aljansui. Tai – akivaizdžiai antieuroatlantinė organizacija. Kad ir kaip norėtų oficialusis Jerevanas, jis negali siekti draugystės su NATO ir tuo pačiu tampriai bendradarbiauti su KSSO. Sėdėti ant dviejų skirtingų kėdžių neįmanoma, kad ir koks gudrus, lankstus bebūtum.

Ir vis dėlto internetinėje erdvėje pasirodė pranešimų, girdi, ponas N. Pašinianas svečiuojasi Norvegijoje, dalyvauja derybose su NATO generaliniu sekretoriumi, iš garbingų užsienio svečių ložės stebi, kaip gintis mokosi NATO kariai. Kad tokių „ančių“ buvo paleista internetinėje erdvėje, apgailestauja internetinis leidinys Armenianreport.com. Šis armėniškas portalas mano, kad primityvią dezinformaciją dėl neva Armėnijos noro jungtis į NATO struktūras skleidžia Kremliaus remiami ir apmokami troliai. Būtent jie neva paskleidė melagingų žinių, esą N. Pašinianas, vaizdžiai tariant, staiga Rusijai atsuko užpakalį, o Vakarams – veidą.  

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Niekas nesiginčija: pranešimai apie Armėnijos siekį bičiuliautis su NATO tėra primityvus, pigus melas. N. Pašinianas nevažiavo į Norvegiją, nesusitiko su NATO vadovybe ir nematė karinių NATO pratybų. Tuo metu, kai internetiniai troliai įrodinėjo, esą N. Pašinianas šnekučiuojasi su J. Stoltenbergu, Armėnijos premjeras iš tikrųjų buvo nuvykęs į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą, kur susitiko su šią azerbaidžanietišką teritoriją dabar valdančiais saviškiais – armėnais. Remiantis Armenianreport.com pranešimais, N. Pašinianui rūpėjo sužinoti, ar užtektinai rimtai jie, armėnai, saugo okupuotą teritoriją. Žodžiu, skirtumas tarp to, kas buvo rašyta, ir to, kaip nutiko iš tikrųjų, – akivaizdus: ne Norvegija, ne NATO, ne Briuselis, o Kalnų Karabachas.

Minėtas armėnų leidinys armenianreport.com klausia, kodėl Kremliaus troliai atkakliai skleidžia primityvų melą apie dabartinę Armėnijos vadovybę? Juk teiginiais, esą armėnai jau klastingai suvarė peilį Rusijai į nugarą arba ketina artimiausiu metu Rusiją išduoti, iškeisdami Maskvos politinę, ekonominę ir karinę paramą į draugystę su Vakarais, – niekas netiki. Nebent vienas kitas primityvus kvailys, nesusigaudantis užsienio politikoje. Tokios minėto leidinio versijos. Suprask, Armėnija nė neketina nusisukti nuo Kalnų Karabachą okupuoti padėjusios Rusijos.

J. Stoltenbergas stebėjo Norvegijoje vykstančias NATO pratybas. EPA-ELTA nuotr.

Ir vis dėlto dezinformacija, jog Armėnija išduoda Rusiją ir beldžiasi į Vakarus, – tebeplatinama.

Kodėl rusų troliams prireikė vaizduoti Armėniją kaip NATO sąjungininkę? O gal šį melą platina visai ne Kremliaus propagandistai? Gal esama jėgų, kurios suinteresuotos sužinoti, kokia būtų tiek Briuselio, tiek Maskvos reakcija į neva provakarietiškas Jerevano nuotaikas? Galų gale gal šias „antis“ platina pats Jerevanas, siekiantis suminkštinti griežtą Vakarų požiūrį dėl Kalnų Karabacho – kol šių žemių negrąžins tikriesiems šeimininkams, tol Armėniją laikys agresore?  

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.07; 09:05

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Armėnijos turizmo plėtros fondo svetainė parašė, kad spalio 20–21 dienomis „seniausias pasaulyje miestas Jerevanas švęs savo jubiliejų – 2800 metų nuo įkūrimo“. Anot vieno armėnų žurnalisto, miesto gyventojai sostinės svečiams į akis nesako, bet sau galvoja: jūs dar ant šakų sūpavotės, kai mes jau statėme miestus ir rūmus.

Erebunio tvirtovę įkūrė karalius Argištis Pirmasis

Pasikeitus Armėnijoje vyriausybei ir atsistatydinus Jerevano merui, paėjo gandas, girdi, numatytas švęsti rugsėjo 29-30 dienomis festivalis „Erebuni-Jerevan 2800 gali iš viso žlugti. Vasaros pabaigoje vyriausybės atstovas per žiniasklaidą nuramino: „Svarbiausia armėnų sostinės  šventė – Jerevano 2800-osios metinės būtinai įvyks“. „Sputnik Армения“ pranešęs, kad „šventė, kurios taip ilgai laukė“, tik nukeliama, priminė: „Erebunį (Jerevaną) Armėnijos kalnyno pietryčiuose 782 metais prieš mūsų erą įkūrė karalius Argištis Pirmasis“; Jerevanas buvo paskelbtas Armėnijos pirmosios respublikos sostine 1918 metų gegužės 28 dieną; „miesto diena“ švenčiama kasmet, spalio viduryje, nuo 1968-ųjų. Neseniai tas pats leidinys parašė, kad Rusijos kosmonautas Antonas Škaplerovas atvežė į Jerevaną Armėnijos vėliavą, 195 dienas išbuvusią Tarptautinėje kosminėje stotyje. „Tai – savotiška dovana Jerevano 2800-osioms metinėms ir Armėnijos pirmosios respublikos 100-mečiui“. Kosmose pabuvojo ir Jerevano miesto vėliava, kurią iš Baikonūro kosmodromo atvešiąs kitas kosmonautas „miesto dienos“ išvakarėse.

Armėnų žiniasklaida ne be pasitenkinimo pranešė, kad solidus žurnalas „Emerging Europe“ paskelbė straipsnį apie Jerevaną ir pristatė Armėnijos bei visų pasaulio armėnų sostinės, šiemet mininčios 2800-ąsias įkūrimo metines, turistines įdomybes. Vieną seniausių pasaulio miestų – Jerevaną, rašoma, įkūrė 782 metais prieš mūsų erą karalius Arguštis I, apie tai liudija dantiraštis, aptiktas vykdant archeologinius kasinėjimus Erebunio tvirtovėje (ar žurnalas neparašė, ar atpasakotojai pamiršo nurodyti, kaip vadino to karaliaus valdomą valstybę).

Interneto visatos lietuviškame ūke pavyko aptikti „Erebuni“ ir „Jerevan“ – viešbučius Druskininkuose. Iš lietuviškai parašyta sužinome, jog armėnų protėviai – vienos seniausių valstybių, Urartu, gyventojai vertėsi vynininkyste, tai patvirtina ir archeologiniai tyrinėjimai, antai dešimt vyno saugyklų su 200 ąsočių aptikta kasinėjant Erebunyje, kuris yra „tvirtovė ir miestas dabartinio Jerevano vietoje, pastatytas prieš 2800 metų ir po 2700 metų tapęs Armėnijos sostine“ (tai skelbiantis armėniškų vynų platintojai siūlo ir brendį „Grand Yrevan“). Vikipedijoje: „Archeologiniai duomenys rodo, kad Urartu valstybės tvirtovė ir miestas Erebuni dabartinio Jerevano vietoje buvo jau VIII a. pr. m. e. ir konkuravo su sostine Ani.“ Ne per seniausiai laikraščiui „Šiandien“ jau ketvirtą dešimtį Lietuvoje gyvenantis armėnas, „žinomas gydytojas, vienintelis skausmo gydymo specialistas Vakarų Lietuvoje“ pasakė, be kita ko, kad „Jerevanui šiemet sukanka 2800 metų“. Tą patį, regisi, norėjo pasakyti ir leidinys „Sputnik Lietuva“, vasarą pranešęs apie Vilniuje iškilmingai atidengiamą „Užupio respublikos konstitucijų“ lentą armėnų kalba ir pridėjęs: Šiais metais rudenį bus minimas 2800-osios Jerevano, senosios Armėnijos sostinės, įkūrimo jubiliejus“ (taip parašyta).

Praėjusių metų pabaigoje matematikas, mokslų kandidatas Levonas Arutiunianas parašė 1968 metais, švenčiant Jerevano 2750-ąsias metines, buvęs pirmaklasis. Tik vėliau, tapęs matematiku, pamatė nuo dantiraštyje nurodytos Erebunio tvirtovės įkūrimo datos praėjusius metus skaičiuojant neteisingai: sudedant iš metų prieš m. e. skaičiaus reikia atimti 1. „Iš tikrųjų 2750 metų mūsų sostinei sukako tik 1969 metais, o 2800-metis bus 2019 metais.“ Matematikas kreipėsi į jubiliejinės komisijos pirmininką, tuometį ministrą pirmininką Kareną Karapetianą (baigusį taikomąją matematiką) su pasiūlymu atšvęsti sostinės 2800-ąsias metines „nelaužant matematikos taisyklių“ – 2019 metais.

Armėnijos centrinis bankas sukaktį įamžino tikrąja šio žodžio: rugsėjo 20 d. išleido į apyvartą sidabrinę 5000 dramų monetą, kurios averse išmušta 2800 YEREVAN, o kitoje pusėje – 782 В.С. EREBUNI (kaldino, beje, Lietuvos monetų kalykloje). Jeigu ši moneta paklius į akis matematikams ateinančiais metais, tai jie turėtų likti patenkinti… Banko oficialiojoje interneto svetainėje ta proga miestą-tvirtovę Erebunį pavadino „mūsų dienų Jerevanu“, kurio amžių paliudija dantiraštis – „akmeninis pasas“. Bankas dar pridėjo, jog „1924 metais pagal Aleksandro Tumaniano projektą pradėta naujojo Jerevano statyba“ ir architekto sumanymu visi miesto prospektai regisi vedantys istorinio Ararato kalno link…

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

O štai prie kito jubiliejaus neprikibsi – sukanka 50 metų, kai Jerevanas atšventė 2750-metį. Armėnų žurnalistas Armenas Chalatianas pasigyrė, kad tai įvyko jo vaikystės metais. Nuo tų dienų bet kuris Jerevano gyventojas, kad ir vidury nakties pažadintas, išpyškins: Jerevanas – seniausias miestas Sovietų Sąjungos teritorijoje ir net 30 metų pranoksta Romą. Svečiams iš kitų respublikų ir užsieniečiams tai buvo sakoma su „kukliu orumu“, tačiau akyse galėjai išskaityti: jūs dar ant šakų sūpavotės, kai mes jau statėme miestus ir rūmus… Dėl teisybės, tęsia žurnalistas, tai Jerevanas, be Erebunio senosios tvirtovės griuvėsių – Urartu valstybės istorijos paminklo, dar kelių senų laikų bažnyčių, tikru miestu virto gerokai vėliau – XIX ir XX amžių sandūroje, po Rytų Armėnijos radimosi Rusijos imperijos sudėtyje.

Šimtmečius trukusi tamsa ir tyla

Tai, kas lietuviškai parašyta Vikipedijoje – „Urartu valstybės tvirtovė ir miestas Erebuni dabartinio Jerevano vietoje buvo jau VIII a. pr. m. e. ir konkuravo su sostine Ani“ – absurdum in quidem est. Armėnų metraštininkai Ani (tvirtovę ant kalvos) pamini tik V amžiuje po Kristaus ir turėjo praeiti dar  keli šimtmečiai iki šiam miestui tampant Bagraditų Armėnijos sostine (885–1045). Erebunio tvirtovė (ne miestas) gal ir stovėjo „jau VIII a. pr. m. e.“, tačiau „dabartinio Jerevano vietoje“ (miesto ribose) jis atsidūrė tik XX amžiuje. „Erebunis“ neilgai laikėsi pačių urartų atmintyje – apie 600 m. pr. Kr. tvirtovės gyventojai persikraustė ant kitoje būsimo Jerevano pusėje stūksančios kalvos ir ten po keliolikos metų pralaimėjo paskutinį mūšį (čia tikrai atkasta vyno ir alaus ąsočių, kurie buvo perkelti į 1968 metais atidaryta muziejų Erebunyje).

Urartu tvirtovėje archeologai aptiko dvi 478 m. a. pr. Kr. Mileto mieste kaldintas monetas ir kai kuriuos rykus, likusius iš Achemenidų imperijos laikų (ši valstybė, vadinama dar Persijos pirmąja imperija, gyvavo iki 329 m. pr. Kr., kai ją užkariavo Aleksandras Makedonietis; karaliaus Darijaus I įsakymu  svarbiausi 523–521 metų pr. Kr. įvykiai įamžinti Behistuno uoloje). Ir visiškai nežinoma, kas ten ten dėjosi nuo IV a. prieš Kr. iki IV a. po Kr. –  patys armėnai šį laikotarpį vadina „Jerevano tamsiuoju laikotarpiu“.

Kitas armėnų žurnalistas, Arisas Kazinianas (Арис Казинян), savo knygoje apie Jerevaną („Ереван: с крестом или на кресте“) nurodo „beraštį laikotarpį“ (бесписьменный период) Jerevano istorijoje užtrukus iki VII amžiaus pradžios – nerasta paminint raštuose miesto vardą trylika amžių. Autoriaus tikinimu, gyvenimas čia tęsėsi, tačiau šią vietovę nustelbė visiškai netoliese, trijų dešimčių kilometrų spinduliu, įsikūrę miestai – Armaviras, Artašatas, Vagaršapatas, Dvinas. Dar autorius, atsikirsdamas sakantiems „beraštį laikotarpį“ trukus gal ir visą visą tūkstantį metų, ragina atkreipti akis „Jerevaną“ vis dėlto šmėkštelėjus šen bei ten VII amžiuje ir vėlesniais šimtmečiais. Pavyzdžiui, VII amžiaus istoriko Sebeoso parašytoje „Imperatoriaus Iraklijaus istorijoje“. 

1840 metais bevardžio autoriaus rankraščio apie Bizantijos-Persijos karus Pietų Kaukaze ir kita nuorašas (1672) kažin kokiu būdu radosi Ečmiadzino (Rusijos imperatoriaus valia, jau ne Armėnų apaštališkosios, o Armėnų Grigaliaus bažnyčios hierarchų buveinės) rūsiuose ir buvo priskirtas vyskupu vadinamo Sebeoso plunksnai. Daugelis tyrėjų šį sudarkytą ir pinklų nuorašą laiko įvairių autorių kūrinių, parašytų ir vėlesniais amžiais, kratiniu. „Iraklijaus istorijoje“, be kitų įvykių, pasakojama ir apie musulmonus ateivius, kurie „pasmerkė ugniai ir žemes, ir vandenis“. Arabai, pranešama, patraukė Ararato link – jau vienas šis pranešimas verčia abejoti autorių parašius tai VII amžiuje, kai armėnai kalną tebevadino Masisu. Ir pati Armėnija tada dar vadinta Hayk‘u (Հայք), o ne Hayastan‘u (Հայաստան-), kaip randama „Iraklijaus istorijoje“… Armėnai didžiuojasi, kad XVI–XVIII amžiuose buvo perrašyta krūvos Jerevano bažnyčiose ir aplinkiniuose kaimuose susigulėjusių senųjų rankraščių, plušėjo visas būrys perrašinėtojų, tarp jų – labai išgarsėjusių. Tačiau ir pripinklino atitinkamai. Tų riktų ir vėlesnių intarpų išknebinėjo tiek ir tiek dar didesni būriai.

Puotą iškėlė ne archeologai, o politikai

Artėjant festivaliui „Erebuni-Jerevan 2800“ prabilo daug skaitytojų turintis Rusijos leidinys „Gazeta.ru“: prieš 2800 metų buvo įkurta Armėnijos sostinė Jerevano miestas („Vyresnis už Romą: kaip įkūrė Jerevaną“ – „Старше Рима: как основали Ереван“). Jerevanas čia vadinamas Erebunio tvirtovės teisių paveldėtoju“ (правопреемником).  Autorius primena garsaus sovietinio archeologo Boriso Piotrovskio, paskyrusio gyvenimą Urartu civilizacijos tyrimui, 1959 metais paskelbtą hipotezę: „Erebunio miesto vardas toliau gyvuoja Armėnijos SSR sostinės pavadinime“ (название города Эребуни продолжает жить в названии столицы Армянской СССР, taip parašyta 2018.10.12 – „СССР“). Piotrovskis dalyvavo 1950 metais pradėtuose piliakalnių Jerevano prieigose kasinėjimuose ir 1959 metais savo veikale apie Urartu karalystę tikrai  parašė „galimas dalykas, kad netgi Armėnijos SSR pavadinime toliau gyvuoja Urartu miesto vardas“.  (Возможно, что даже в названии столицы Армянской ССР города Еревана продолжает жить урартское название города Эребуни.) Tačiau „Gazeta.ru“ nutylėjo paskesnius akademiko žodžius: „Būtina pasakyti, kad senovės Urartu pavadinimų tapatinimas su Viduriniųjų amžių ir šiuolaikiniais nesant pakankamo pagrindimo gali nuvesti tyrėjus klystkeliais.“ (Следует заметить, что сопоставления древних урартских названий со средневековыми и современными, проведенные без достаточного обоснования, могут ввести исследователей в заблуждение.)

Šių dienų rusų etnologas Viktoras Šnirelmanas, kaip ir akademikas Piotrovskis, praleidęs karo metus Jerevane ir vedęs armėnę kolegę, diskusijose aiškiai palaiko armėnų pusę. Ir vis dėlto rašo („Войны памяти: мифы, идентичность и политика в Закавказье”, М., 2003), kad archeologų atradimai tebuvo dingstis, o prašmatnias Jerevano 2750-ųjų metinių minėjimo iškilmes Armėnijos SSR vadovai surengė dėl kita ko. Kodėl jie nesurengė tokios šventės 1953 ar 1958 metais, nepalaukė iki 2018-ųjų, kad atšvęstų iškart 2800-ąsias metines? Atsakymas slypi 1965 metų įvykiuose, kai buvo sukeltas bruzdėjimas visoje Armėnijoje, „suteikęs galingą impulsą armėnų nacionalizmui“ (50 metų nuo armėnų žudynių Osmanų imperijoje, Armėnijos senovės didybė, turkų kaltė). Kaip galima sieti Armėnijos sostinę, Jerevaną, su Urartu tvirtove, stebisi mokslininkas, kai tiesioginį armėnų ryšį su ja dar reikia įrodyti? (Да и какое отношение имеет столица Армении, Ереван, к урартской крепости, связь которой с армянами еще требует доказательств?) Juk patys armėnų archeologai pripažįsta po Jerevano miesto pamatais taip ir nepavykus aptikti Urartu laikų kultūrinio sluoksnio.

Pasaulyje archeologai atkasė daugybę gyvenviečių, tačiau į seniausius pasaulio miestus gali taikytis tik visą laiką, nuo įkūrimo iki mūsų dienų, žmonių gyvenami. Patys armėnai pripažįsta nesant tiesioginio ryšio tarp Erebunio, kurį urartai paliko IV amžiuje prieš mūsų erą, ir Jerevano, pirmą kartą paminėto VII amžiaus pradžioje (kaip jie tvirtina). Ir vis dėlto – „kad ir kaip būtų, dabartinio Jerevano amžių priimta skaičiuoti nuo Erebunio tvirtovės įkūrimo 728 m. per. e.“ Armėnijos sostinės himnas prasideda žodžiais „Mano Erebuni, virtęs Jerevanu“.

Maskvoje leidžiamas armėnų laikraštis „Nojev Kovčeg“ praėjusią vasarą skelbė ištraukas iš knygos „Armėnija pasaulio kartografijoje“ (Армения в мировой картографии). Pateikė ir žemėlapį, atkurtą pagal Klaudijaus Ptolomėjaus (apie 90–168) „Geografijoje“ esantį „Trečiąjį Azijos žemėlapį: Kolchidė, Iberija, Albanija ir Didžioji Armėnija“. Laikraštis nurodo, kad šiame žemėlapyje galima atpažinti (можно узнать) kai kuriuos Armėnijos miestus, tarp jų – „Tervą (Jerevaną)“. Iš tiesų atitikankamai nusiteikę mėgėjai žemėlapiuose randamus Tervą arba Terua savo spėlionėse sieja su Jerevanu (girdi, Ptolomėjus graikiškai parašyta „Irva“ paskesnių amžių restauratoriai iškraipė), tačiau įrodyti – neįstengia. Vienintelis Rubenas Galčianas prie šių mįslingų užrašų (Terva,Terua) skliausteliuose be dvejonių nurodo „Jerevaną“. Anglijoje gyvenantis garbingo amžiaus veikėjas, Armėnijos mokslų akademijos garbės akademikas daugelį metų žarsto po pasaulį žemėlapius su „Didžiąja Armėnija“. Knygos „Istoriniai Armėnijos žemėlapiai“ ir kitų leidinių autorius praėjusį pavasarį surengė tokių žemėlapių kopijų parodą Estijoje, o prieš tai jas galima buvo pamatyti Vilniuje ir Rygoje.

Erivanę pastatė Azerbaidžano valdovai

Geografai ir metraštininkai XIII amžiaus pirmoje  pusėje, kai Pietų Kaukaze viešpataujančią Gruzijos karalystę užplūsta mongolai, dar nežino  „Jerevano“– žemėlapiuose matyti Karsas, Ani, Dvinas, Nachičevanė. Pastarųjų dienų žemėlapių kūrėjai, vaizduodami Gruzijos karalystę (1184–1230) jos didžiausioje galybėje, kiek aukščiau tos vietos, kur dabar rodomas Jerevanas, rašo to meto administracinio vieneto pavadinimą: Somkhiti.  Žemėlapyje „Europa 1360 metais“ (Historical Atlas, New York, 1926) regime Lithunia su Vilna ir Kovno iki Juodosios jūros (tiesa, Baltijos nesiekia), o kur kadaise būta „Didžiosios Armėnijos“ parašyta Kara Kuyunli-Turkomans. Europiečiai turkomanais vadino ir tiurkų oguzų gentis, įkūrusias 1410 metais Persijos Azerbaidžane valstybę ir išplėtusius jos valdas šiaurėje iki Gruzijos. Kara Kojunlu gyvavo nuo 1410 iki 1468 metų. 1441 metais emyras leido perkelti Armėnų apaštališkosios bažnyčios sostą iš Mažojoje Azijoje žlugusios Kilikijos karalystės į Učkulisą, kur jis buvo beveik prieš 1 tūkstantį metų (1945 metais šį miestą pervardijo į Ečmiadziną, nuo 1992 metų – Vagaršapatas). „Juodieji avinai“ paliko žemėlapyje Erivan – tiesa, kairiajame upės krante ir labai arti prie Arakso, kur labiau tiktų Dvinas). Liko ir šių dienų sulaukęs emyrų mauzoliejus 8 kilometrų atstumu nuo Jerevano. Ir neatsakytas klausimas: kodėl juos pakeitę kiti valdovai iš Persijos Azerbaidžano turėjo statyti tvirtovę ten, kur dabar pats Jerevano miesto centras?

„Jerevaną įkūrė Urartu karalius Argištis I 782 m. pr. m. e. Erebunio vardu. VI-V a. pr. m. e.  miestą jau vadino Jerevanu“. (Ереван был основан урартским царем Аргишти I в 782 г. до н. э. под названием Эребуни. В VI–V вв. до н.э. город уже назывался Ереваном.) Ne, tai ne publicisto ir net ne politiko svaičiojimas. Tai – paaiškininimas 1983 metais Maskvoje rusiškai išleistoje XVII amžiaus turkų keliautojo Evlijos Čelebio „Kelionių knygoje“. Turkas XVII amžiaus viduryje lankėsi Jerevane – Jerevano chanato sostinėje (tarp teksto komentatorių pavardžių viena – armėniška). Jam papasakojo, esą Timūro bičiulio pirkliui patiko šis derlingas kraštas ir 1407 ar 1408 metais jis čia įsikūrė su visa gimine. „Diena po dienos jis turtėjo iš ryžių auginimo ir statė šitą miestą“. (День ото дня он богател на выращивании риса и строил этот город.) Praėjus 100 metų, Persijos šachas Ismailas paliepė savo pavaldiniui Revankuliui pastatydinti šioje vietoje tvirtovę; tas per 7 metus ją pastatydino ir pavadino Revanu.

Ismailas I – iš tos pačios Azerbaidžano provincijos kilusios Sefevidų dinastijos (kyzylbašių) pradininkas 1501 metais pasiskelbė Persijos šachu, o „Jerevano chanatas“ ir toliau buvo vadinamas, kaip ir Kara Kojunlu laikais – Čuchursadu, ir mokėjo mokesčius Azerbaidžano provincijos valdytojui. Ismailo statydintoji tvirtovė per Sefevidų Persijos karus su Osmanų imperija (1514–1823) 14 kartų teko tai vieniems, tai kitiems – ją degino, atstatinėjo ir perstatinėjo. XVI amžiaus pabaigoje Persijos sostą užėmęs Abasas I šio krašto valdytoju skyrė prie kyzylbašių pridėjusių tiurkų kadžarų genties karo vadą („Geltonąjį liūtą“); Kadžarų dinastijos atstovai valdė ir kaimyniniame Karabache (jie 1795 metais tapo ir visos Persijos valdovais). 1679 metais žemės drebėjimas sugriovė Erivanės tvirtovę ir chanų rūmus, tačiau Azerbaidžano valdytojai juos atstatė; Osmanų imperijos valdymo metais turkai irgi stiprino ir gražino. Chanas Huseinas Ali Hadžaras (1759–1783) pastatydino naujus Valdovų (chanų, sardarų) rūmus. Erivanės chanatas įkurtas 1747 metais (viename žemėlapių matome Revan Hanlığı ir Erivan) ir gyvavo iki 1827 m. spalio 1 d., kai Rusijos kariuomenė, anot Brokhauzo ir Efrono enciklopedijos, „privertė tvirtovę pasiduoti“.

Kai pavergimas vadinamas išlaisvinimu

Praėjusių metų spalio mėnesį, armėnų žiniasklaidos pranešimu, „Jerevane paminėjo 190 metų, kai Rusijos kariuomenė išlaisvino miestą-tvirtovę Erivanę, sukaktį“.  Nuo ko išlaisvino? Pasirodo, miestas buvo persų apsiaustyje (под осадой персов). Rusijos pasiuntinys Armėnijoje kalbėjo, esą Erivanės tvirtovės išlaisvinimas buvo svarbi Rusijos kariuomenės pergalė ir didelis istorinis įvykis armėnų tautos, daugelį metų kovojusios dėl išsilaisvinimo iš persų jungo, istorijoje. Esą tas šlovingas puslapis bendroje Rusijos ir Armėnijos istorijoje parodė, kad dvi broliškos tautos pajėgios sutelktomis jėgomis įveikti bet kokius sunkumus. Iškilmes surengė Rusų mokslo ir kultūros centras bei visuomeninė organizacija „Rusijos draugai“ (Российский центр науки и культуры и общественная организация «Друзья России»).

„Gazeta.ru“, apie  „Jerevano išlaisvinimą“ nežino. Anot šio leidinio,1827 metais „Rusijos imperija jį atkariavo iš Persijos“. Seni ir jauni, vyrai ir moterys meldėsi ir verkė iš džiaugsmo, sveikino Rusijos kareivius…

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, gvildenančios Pietų Kaukazo istoriją. Slaptai.lt nuotr.

Tuoj po Erivanės tvirtovės užėmimo Gribojedovas rašė: „Tarp kita sakant, miestą sugriovė siaubingai: baisybė bombų visą apsiausties laiką. (Сказать мимоходом, разрушили город ужасно: тьма кромешная бомб во все время осады.) 1974 metais Jerevane pastatė paminklą šiam rašytojui ir diplomatui, dalyvavusiam sudarant 1828 metų Turkmančajaus taikos sutartį, kuri „Rytų Armėniją įtraukė į Rusijos imperijos sudėtį ir išgelbėjo nuo sunaikinimo“. (и была спасена от уничтожения). Tačiau jis rašė ir kita. 1825 metais viename jo laiške skaitome: „Jermolovo vardas tebesėja siaubą; duok Dieve, kad šie apžavai neišblėstų“. (Имя Ермолова еще ужасает; дай бог, чтобы это очарование не разрушилось… Будем вешать и прощать и плюем на историю). Pats Jermolovas 1817 metais pavasarį laiške sakėsi „alkūnes kandžiojąs“ iš apmaudo, negalėdamas tuoj pat užimti Erivanės srities, nes imperatorius Aleksandrui I griežčiausiai prisakė neerzinti persų: „Paimti turtingiausią provinciją, sienas pagal Araksą, ir be šūvio, kuri mus tiek triūso kainavo, tiek kariuomenės netekome! Širdis mano plūsta krauju ir aš nedrįstu to padaryti!“ Generolas pateikė imperatoriui planą Kaukazą pavergti negailestingu žiaurumu ir badu – taip ir darė.

Po „išlaisvinimo“ Erivane apsilankė ir Peterburgo valdininko Ivanas Šopenas, vėliau išsamiai aprašęs chanato palikimą. Jo žodžiais, vietinis chanas Huseinas Kadžaras buvo „puikus šeimininkas“. Apgyvendino dykras, veisė sodus, sodino girias, kasė kanalus; padėdavo valstiečiams įsigyti gyvulių, padargų, sėklos; sritis „gyvavo palyginti pasiturimai“.

Tas pats etnologas Viktoras Šnirelmanas bei kiti rusų specialistai kritikuoja tuos Kaukazo respublikų istorikus, kam praeitį vaizduoja šališkai – tam esama ir termino „revizionistinės tendencijos istoriografijoje“. Tiems patiems armėnams prikišamos pastangos įrodyti jų protėvius nuo seniausių laikų gyvenus Armėnijos kalnyne (Mažosios Azijos rytuose ir Pietų Kaukaze) ir tuo remtis ginčuose su kaimyninėmis valstybėmis dėl teritorijų; armėnai skelbia jų protėvius priklausius urartams ir iš viso Armėniją buvus „žmonijos lopšiu“. Tačiau ir patys rusai, vadindami svetimų tautų pavergimą „išlaisvinimu“, nenusileidžia armėnams.  

„Seniausias pasaulio miestas“ – be senamiesčio

Valstybės banko kiekvienas žodis turi būti pasvertas iki šimtųjų ir tūkstantųjų: „1924 metais pradėta naujojo Jerevano statyba“ ir architekto  miesto prospektai regisi vedantys istorinio Ararato kalno link. Vyriausiajam miesto architektui iki šiol giedami ditirambai: genijus, jo svajonė buvo miestas-sodas. Jam siūlė kurti sostinę dabartiniame Aboviano mieste, kur sveikesnis oras, daugiau vietos ir nebūna nuošliaužų, tačiau jis nepaklausė patarimų. (Apskritai, Erivanės miestas buvo ne pirmasis galimų sostinių sąraše: 1918 metų pavasarį armėnai Pirmosios respublikos sostine mieliau būtų paskelbę Giumrio (Aleksandropolio) miestą, tačiau jį užėmė turkai. Pastarųjų paraginta Azerbaidžano nacionalinė taryba sutiko perleisti armėnams Erivanę – su sąlyga, kad jie išves kariuomenę iš Baku ir neikėsins į azerbaidžaniečių žemes.)     

Architekto Tumaniano sostinės plėtros projekte viena svarbiausių vietų buvo Respublikos aikštė. Jai sugaišo ištisus 32 metus – nuo 1926 iki 1958-ųjų. Paskaitykime, kaip ją giria kelionių rengėjai. Respublikos aikštė yra tikriausias armėnų kultūros ir kūrybinės minties įkūnijimas. Čia statyta iš armėniško akmens – tufo, kai kurie pastatai – iš rožinio, itin būdingo miesto architektūrai (kaip antai Vyriausybės rūmai), kiti – iš baltojo (pavyzdžiui, buvę Užsienio reikalų ministerijos rūmai). Respublikos aikštė vilioja ir istorijos mėgėjus, jie tikrai turi aplankyti Armėnijos istorijos muziejų, pamatyti rastą seniausią Žemėje apavą, seniausias astronomines figūras iš metalo ir kitus nematytus daiktus.

Išsilavinę miesto svečiai nepraleis progos apsilankyti toje vietoje, kur tuoj po Erivanės užėmimo karininkai pirmą kartą Rusijoje pastatė Aleksandro Gribojedovo komediją „Vargas dėl proto“. Respublikos aikštėje ant rūmų sienos jiems parodys memorialinę lentą: „Čia, 1827 metais, dalyvaujant autoriui … „Vargas dėl proto“. (Здесь, в 1827 году, в присутствии автора…) Tačiau tai – ne Valdovų rūmai su  „veidrodžių sale“, kurioje Erivanės chanas priėmė rusų diplomatą ir rašytoją 1819 metais ir kur šis dalyvavo spektalio premjeroje 1827-aisiais. Vieni apgailestauja, kad „laikas nepagailėjo“ nei Erivanės tvirtovės, nei jos sienose buvusių rūmų ir mečečių. Tačiau ne visi žvelgia pro rožinius akinius: sovietų valdžiai vykdant didelio masto miesto rekonstrukciją miestas pasikeitė neatpažįstamai. (Aptinkame parašyta „1924 metais Jerevanas tapo pirmuoju SSRS miestu, kuriam buvo sudarytas generalinis rekonstrukcijos planas“, tačiau oficialiai Erivanė pervardyta į Jerevaną 1936 metais.) Beveik visi ankstesniais laikais pastatyti pastatai bei jų liekanos miesto istoriniame centre buvo sunaikinti, tarp jų – Erivanės tvirtovė, kurios akmenimis išgrindė krantinę, Chanų rūmai, beveik visos bažnyčios ir mečetės.

XX amžiaus 3 dešimtmetyje sovietinei valdžiai užsimojus nušluoti visas Erivanės mečetes, kalbama, tik armėnų poeto Jegišės Čarenco „didelėmis pastangomis“ pavyko išgelbėti „Žydrąją mečetę“ (1776): ją atidavė muziejams. XXI amžiaus 1 dešimtmetyje „Žydrąjį briliantą“ restauravo – Irano vyriausybės lėšomis. Miesto svečiams ji pristatoma „persų mečete“. Minėtasis Kara Kojunlu valdytojų mauzoliejus (XV a.) vadinamas „turkmėnų emyrų mauzoliejumi“. 2002 metais čia iškilmėse Turmėnistano pasiuntinys Armėnijoje kalbėjo šį architektūros paminklą simbolizuojant daugelį amžių trunkančią armėnų ir turkmėnų tautų draugystę ir padėkojo respublikos valdžiai už paramą jį restauruojant.

2012 metais Turkmėnistano prezidentas, kaip rašė turkmėnų žiniasklaida, „asmeniškai aplankė Turkmėnų emyrų mauzoliejaus istorinį kompleksą, kur susipažino ir su čia vykdytų restauravimo darbų, išgelbėjusį šį puikų paminklą, istorija“.

2018.10.16; 10:00

Azerbaidžano kariuomenė. Baku. Azerbaidžanas

Nepasakysiu nieko naujo, jei akcentuosiu: į valdžią taikios revoliucijos būdu atėjusio Nikolos Pašiniano reformos stringa. Jei pirmosiomis savaitėmis Vakarai į pasikeitimus Armėnijoje žvelgė vildamiesi, esą Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai ne tik turi gražių tikslų, bet ir pajėgs juos įgyvendinti, tai dabar šios viltys žlunga. Slaptai.lt portale jau užtektinai rašyta, kaip naujoji valdžia, nuvertusi išties korumpuotą ir, svarbiausia, karines provokacijas prieš kaimynines šalis organizavusį Seržą Sargsianą, pati pradeda panašiai vadovauti šaliai.

Nepatrauklumo priežastys

N.Pašinianui nesiseka. Jis klumpa kiekviename kelyje. Pasirodo, susodinti į kalėjimus finansinių aferų nevengusius politikus, kariškius, verslininkus, – ne taip paprasta. Ypač jei bandoma laikytis teisinių procedūrų. Be to, nubaudus kyšininkus bei sukčius į jų vietą linkę prasibrauti ne mažiau korumpuoti ir godūs vyrai, o didžioji dauguma Armėijoje gyvenančių armėnų – kaip skurdo, taip skursta. Vakarai jau nebežada didelių finansinių injekcijų. Jie reikalauja: pirma – reformos, ir tik tada – parama. Nes anksčiau iš Vakarų atėjusi parama buvo tiesiog išgrobstoma. Todėl išsaušo diena, kai Vašingtonui ir Briuseliui nusibodo veltui išlaidauti.

Ypač N.Pašinianą į šonus mėto tarptautinių vandenynų audros. Jerevanas lyg ir norėtų atitrūkti nuo korumpuoto, agresyvaus, Vakaruose smerkiamo ir ekonominėmis sankcijomis baudžiamo Kremliaus. Bet tai padaryti nepajėgus. Juk iki šiol Armėnija naudojosi Rusijos finansine bei karine pagalba grobdama svetimas žemes (šis procesas trunka jau kelis šimtus metų). Padėdama Armėnijai veržtis į Azerbaidžano teritoriją (okupuotas azerbaidžanietiškas Kalnų Karabachas bei septyni gretimi rajonai; apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais) Rusija pasirūpino visais svertais, kad už šią paslaugą išlaikytų Jerevaną savo gniaužtuose (pavyzdžiui, ilgiems dešimtmečiams Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė).

Azerbaidžano vėliava

Vakaruose – taip pat niekas nepuola bičiuliautis su N.Pašinianu. Nepasaint aplinkybės, jog krikščioniški Vakarai jaučia simpatijų panašų tikėjimą išpažįstančiai Armėnijai, naujasis jos vadovas Vakaruose sutinkamas be didelio entuziazmo, atsargiai. Nors Armėnijos valdžia niekuo dėta dėl JAV ar Europoje siautėjančių mafijinių grupuočių, sudarytų iš armėnų tautybės žmonių, tiek Amerikoje, tiek Ispanijoje surengtos karinės operacijos prieš armėnų mafijos lyderius ponui N.Pašinianui solidumo nepridėjo. Neprideda solidumo ir žinia, jog kai kurie armėnų generolai savo namuose metų metais išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius kaip vergus.

Tačiau labiausiai N.Pašinianui kenkia Vakarų nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir šį regioną nūnai valdanti armėnų valdžia tai daro neteisėtai. Jei N.Pašinianas pradėtų ieškoti būdų, kaip armėnams garbingai pasitraukti iš okupuotų žemių, – Vakarai tai deramai įvertintų. Pagerėtų santykiai ir su ekonomiškai turtingu, įtakingu Azerbaidžanu, nebeliktų tiek daug trinčių su regione taip pat labai įtakinga Turkija. Žodžiu, pasitraukdama iš svetimų žemių Armėnija ne tik nusikratytų mažosios agresorės ir okupantės vardo (didžioji agresorė – Rusija), bet ir atkurtų pašlijusius santykius su visomis valstybėmis, smerkiančiomis ją dėl Juodojo Sodo užgrobimo (Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Deja, N.Pašinianas pasirinko priešingą kelią. Jis desperatiškai reikalauja, kad Azerbaidžanas derėtųsi ne tik su oficialiuoju Jerevanu, bet kaip lygų derybų partnerį pripažintų šiandieninę Kalnų Karabache įsikūrusią valdžią.

Taigi oficialusis Jerevanas – apsiaustas tirštų neperžvelgiamų dūmų. Armėnijai ir vėl nesiseka. Beje, armėnišką revoliuciją, šiuo metu valdomą Nikolos Pašiniano, dūmų uždanga pavadinau ne aš, o žymus armėnų politologas Andranikas Migranianas. Ir padarė jis tai ne dabar, kai akivaizdu, jog Armėnijai bent jau iki minimalios demokratijos – dar labai toli.

Suvienyti turėjusi idėja tapo prakeiksmu

Štai išvada, kurią brėžia A.Migranianas: „Jau trečią dešimtmetį šalyje nesibaigiančios revoliucijos patvirtina seną kaip pasaulis karčią tiesą, kad talentingai, darbščiai armėnų tautai geriausiai sekasi gyventi svetur, tik ne savo valstybėje. Šiai tautai nesiseka sukurti nepriklausomos nacionalinės valstybės, kuri ekonomiškai ir politiškai klestėtų“.

Analizuojant klausimą, kodėl armėnams sekasi gyventi JAV ar Ispanijoje, bet nesiseka gyventi Armėnijoje, galima būtų prisiminti ir kitą armėnų šviesuolį. Dar 1914-aisiais metais armėnų istorikas Gevorgas Aslanas knygoje „Armėnija ir armėnai“ rašė: „Armėnai neturi valstybingumo tradicijų. Jų nevienija Tėvynė ir politiniai ryšiai. Armėniškas patriotizmas susijęs tik su ta vieta, kur armėnai gyvena“. Šis istorikas dar priduria: „Idėja apie „Didžiąją Armėniją“, kuri kaip valstybė niekada neegzistavo, buvo sukurta kaip koncepcija, turinti suvienyti viso pasaulio armėnus.“

Bet ši koncepcija ne tiek suvienijo, kiek atnešė daug nelaimių, tapo prakeiksmu. Nes sukurti „Didžiąją Armėniją“ įmanoma tik vienu bjauriu būdu – įsikuriant svetimose žemėse. Bandydama įsitvirtinti turkų, azerbaidžaniečių, gruzinų teritorijose armėnai, akivaizdu, susipyko tiek su Turkija, tiek su Azerbaidžanu, taip pat iki šiol įtemti santykiai ir su Gruzija. Ieškodama sąjungininkių Armėnija buvo priversta atsiduoti didžiąją Rusijos imperiją kuriančiam ir ją išlaikyti siekiančiam Kremliui, o nuo Vakarų, kurie – nuodėmingi, bet kur kas padoresni, sąžiningesni ir tvarkingesni už Rusiją, – atitolo. Žodžiu, svetimų teritorijų grobimas Armėnijai laimės neatnešė – tik bėdas.

Azerbaidžano specialiosios pajėgos

Kol šios skaudžios tiesos N.Pašinianas neperpras, kol iliuzijų dėl didžiosios Armėijos neatsisakys bent pusė po visą pasaulį išsibarsčiusių armėnų, tol Armėnija ir liks užguita Kremliaus vasalė, kurios nevertina nei Europa, nei Rusija.

Atsargiai – armėniška provokacija

Kaip artimiausiu metu klostysis tarptautinės intrigos dėl Kalnų Karabacho, – keblu pasakyti. Akivaizdu tik tai, kad N.Pašinianas ir jo komanda dar aršiau nei S.Sargsianas neigia Azerbaidžano teisę susigrąžinti prarastą regioną. Ir tuo pačiu (sąmoningai ar ne?) tarsi kursto Azerbaidžaną … susigrąžinti Juodąjį Sodą karinės operacijos pagalba.

Tikiu, kad Azerbaidžanas karinėmis priemonėmis pajėgtų susigrąžinti Kalnų Karabachą. Gal net susigrąžintų labai greitai – vos per keletą parų. Nes turi išties stiprias ginkluotąsias pajėgas.

Be to, Armėnija dabar pakrikusi – tiek morališkai, tiek finansiškai (armėnai pradeda nusivilti revoliucijos rezultatais). 

O ir Rusija nūnai, regis, neskubėtų ginti Armėnijos visomis priemonėmis, nes vos tik į valdžią atėjęs N.Pašinianas puolė rodyti didelį lojalumą Vakarams: teigė galįs pademonstruoti, jog armėnai sugebės išsilaikyti ant dviejų kėdžių (ilgainiui paaiškėjo, kad tiek Vakarai, tiek Rusija reikalauja iš Jerevano rimto apsisprendimo: arba – arba).

Vis tik viliuosi, kad Azerbaidžanas nepasiduos armėniškoms klastoms. Šiandien pasaulis toks, kad kariuomenės pagalba susigrąžinti savo žemes, net jeigu esi absoliučiai teisus, – labai sunku. Teritorijas susigrąžinti lengviau ir patikimiau derybų keliu (taip pat tiesa, kad dėl Vakarų abejingumo ir ištižimo šios derybos per daug ilgai užtruko, todėl Azerbaidžanas teisus, kai tegia: „mums nusibodo laukti aktyvesnės Vakarų paramos”).

Vienintelė išeitis – būti kantriam

Jei Azerbaidžanas išties nori visiems laikams susigrąžinti Kalnų Karabachą, jis privalo Vakarams kantriai įrodinėti savo teisybę. Beje, per pastaruosius keliolika metų ši musulmoniška šalis pasiekė puikių rezultatų supažindindama Vakarus su tikrąja Pietų Kaukazo istorija. Armėnų lobistų sukurtais mitais apie armėniškas teritorijas nuo jūrų iki jūrų, apie neva visur ir visada skriaudžiamus armėnus, apie labai piktus musulmonus ir geručius krikščionis, – Vakarai vis mažiau tiki (tokių lengvatikių mažėja ir Lietuvoje).

Karinė technika parado metu centrinėje Baku aikštėje

Taigi Azerbaidžanas neturi kitos išeities – reikia būti kantriam. Priešingu atveju oficialusis Baku rizikuoja iš aukos pavirsti agresoriumi. Nereikia azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho šaknis akiplėšiškai neigiančiam N.Pašinianui suteikti galimybės tapti … visų armėnų didvyriu. Nereikia armėnų propagandistams suteikti galimybės Azerbaidžaną įvardinti piktuoju agresoriumi. Nereikia prieš save nuteikti teritorinį Azerbaidžano vientisumą gerbiančių Vakarų.

2018.10.05; 11:30

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.

Portale slaptai.lt buvo paskelbtas Antano Rašimo straipsnis „Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl akiplėšiškai meluoja“ (https://slaptai.lt/armenijos-premjeras-nikolas-pasinianas-vel-akiplesiskai-meluoja/).

Kolega A. Rašimas stebėjosi naujojo Armėnijos vadovo požiūriu į Kalnų Karabacho problemą. Premjeras – naujas, o žvilgsnis į Kalnų Karabacho praeitį, dabartį ir ateitį – senas! Sąžiningai vertinant, – separatistinis, šovinistinis, panašus į požiūrį tų, kurie didžiąją Armėniją kūrė jėga išstumdami vietinius gyventojus.

Kad N.Pašinianas  – toks pat separatistas kaip, sakykim, jo pirmtakas Seržas Sargsianas, byloja štai tokia citata, paskelbta prancūziškame „Le Monde“ leidinyje:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Kritiškai komentuodamas šias N.Pašiniano nuostatas A.Rašimas remiasi tarptautinės bendruomenės įsitikinimu, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Azerbaidžanui: šios teritorijos priklausymas Armėnijai arba jos savarankiškas egzistavimas nepriklausomai tiek nuo Armėnijos, tiek  ir nuo Azerbaidžano pažeistų Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus. Konkrečiau tariant, prieštarautų tikrąjai Kaukazo istorijai.

Armėnų separatistams nepalankios pozicijos dėl Kalnų Karabacho priklausomybės laikosi ir NATO, ir Europos Sąjungos šalys. Tokia ir Lietuvos nuomonė: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Ir šito nenuneigs niekas – nei N.Pašinianas, nei armėnų separatistų šalininkai, išsibarstę po JAV ir Europą (tokių, deja, esama ir Lietuvoje).

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, džiugu, kad A. Rašimas drįsta pasakyti tiesą – nebijo būti internete užpultas armėnų versijas palaikančių komentatorių. Tačiau lietuviškoje spaudoje vis tik  pasigendu išsamesnių paaiškinimų, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija. Trūksta gilesnio žvilgsnio į Kaukazo istoriją.

Šią baltąją dėmę pabandysiu užpildyti.

Pirmosios žinios apie armėnų teritorines pretenzijas

Pirmosios intrigos dėl įsitvirtinimo azerbaidžanietiškose žemėse aptinkamos senų seniausiai. 1699 metais Indijos armėnas Israelis Ori siunčia kreipimąsį į Petrą I – prašo, kad caras pradėtų globoti armėnus. 1701 metais šis armėnas pasiekia, kad Rusijos caras priimtų jį asmeniškai. Oficialaus priėmimo metu pradedamos derybos dėl to, kad Rusijos imperija turėtų okupuoti Irevanės tvirtovę – Kaukaze sukurti armėnišką valstybę (dabartinis Jerevanas). Bet Petras I nepalaiko šios idėjos, caras tvirtina, kad Rusijai dabar svarbiausia – karas su Švedija.

Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Taip pat negalima pamiršti, kad 1701 metais sukuriamas Mchitaro Sebastacijaus vienuolių – katalikų ordinas, kuris sau naudinga kryptimi pradeda falsifikuoti Kaukazo istoriją, užfiksuotą senuosiuose archyvuose. Be to, perrašinėjant archyvus šie vienuoliai ne tik iškraipo tendencijas, bet net nenaudingus faktus visai išbraukia juos pakeisdami išgalvotais. 1717 metais specialiuoju dekretu Venecijos respublika Mchitaro brolijai skiria vaizdingą San Lazaro salą. Nuo to laiko Europoje pradėta falsifikuoti Pietų Kaukazo istorija taip, kaip naudinga armėnų vienuoliams. Žodžiu, jau tada pradedama meluoti, esą XVI – XIX azerbaidžanietiškos teriritorijos, įskaitant Karabacho, Irevanės, Giandžos, Nachičevanės chanatus, yra „neatskiriama armėnų tautos dalimi“.

Taip pat nenuginčijamas faktas, kad caras Petras I, nesutikęs okupuoti Irevanės tvirtovės (vėliau – Jerevanas), armėnų prekybininkus vis tik apdovanojo ypatingomis privilegijomis. Taigi 1710 metais caras suteikia armėnų prekybininkams teisę per Rusijos teritoriją be muitų gabenti persiškus šilkus. Beje, britų prekybininkai tokios privilegijos neturėjo. Tačiau armėnų pirkliai slapta nuo Petro I daug persiško šilko išveža ir per Turkijos teritoriją carui nežinant. Sužinojęs apie šią apgavystę Petras I atima iš armėnų pirklių visas privilegijas.

Kalnų Karabachas

Petrui I gulint mirties patale armėnai atkakliai įtikinėja valdovą, kad šis vis tik suteiktų armėnams ypatingai globojamos tautos statusą. Miršantis caras nusileidžia. 1724 metais pasirodo Petro I įsakymas, kad visose Rusijos užimtose Pietų Kaukazo teritorijose būtų specialiai apgyvendinti armėnai.  Šios privilegijos armėnai reikalavo atkakliai – net 24 metus. Ir galų gale pasiekė savo tikslą.

Masinis armėnų perkėlimas į Irevanės, Nachičevanės ir Karabacho chanatus

1805 metais gegužės 14-ąją buvo pasirašyta Kiurekčajaus sutartis, kurią savo parašais patvirtino Karabacho valdovas Ibragimchanas Šušinskij ir generolas P.Cicianovas. Tas traktatas bylojo, kad Karabacho chanatas pereina Rusijos imperijos valdžiai. Remiantis 5-uoju punktu caras duoda garantijas, kad chanatas išsaugos teritorinį vientisumą, o Karabacho chanas ir jo šeima išsaugos neliečiamybę. Tuo metu Karabache jau veikė kelios bažnytinės armėnų organizacijos, bet, remiantis šia sutartimi, visos jos privalėjo paklusti Karabacho chanatui. Apie jokį armėnų savarankiškumą dar nebuvo nė užuominos.

Giulistano sutartis, pasirašyta po Rusijos pergalės Rusijos – Irano kare 1804 – 1813-aisiais Rusijai leido užimti dar daugiau Azerbaidžano teritorijų ir tik paspartino armėnų masinį perkėlimą į Baku, Karabacho, Giandžos, Širvano, Gubos, Liankarano, Derbento chanatus. Britų diplomatas Gora Ousli pasiūlė 1813 metais pasirašyti visą sutartį, o teritorinius ginčus aptarti vėliau.

Kaukazo istorija (1)

Tas ir nutiko Turkmenčajuje. Taigi praėjus 15 metų po Giulistano sutarties pasirašymo Rusijai atiteko minėti chanatai, o taip pat – Irevanės ir Nachičevanės chanatai.

1827 metais spalio 1 dieną carinė Rusija užėmė Irevanės tvirtovę. 1828 metų pradžioje armėnų katolikas Nersesas Aštarakeci paruošė projektą, kaip armėnai iš Irano turėtų būti perkelti į Kaukazą. 1827 metų lapkritį jis rašė pulkininkui Lazerevui: armėnai privalo be trukdžių persikelti į Rusijos okupuotą Kaukazą. 1828-aisiais pasirašytas Turkmėnčajaus sutartis, kur 15-asis punktas kalba, kad armėnams leidžiama be jokių keblumų persikelti į azerbaidžaniečiams priklausiusias žemes Pietų Kaukaze. Taip pat parašyta, kad armėnus globoja carinė Rusija

Vos tik buvo pasirašyta Turkmėnčajaus sutartis, iš Irevanės ir Nachičevanės chanatų pradėta dirbtinai formuoti Armėnijos sritis. Tokį pavadinimą sugalvojo Rusijos valstybės patarėjas Kristoforas Lazarevas, brolis pulkininko Lazario Lazarevo, kuris organizavo Irano armėnų perkėlimą į azeraidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tuo metu Rusijai atitekusiame Irevanės chanate iš 526 kaimų tik 63 kaimuose gyveno armėnai (1911 metais mokslininkas N.I.Šavrovas rašė: „Iš dabar čia gyvenančių 1 milijono 300 tūkst. armėnų didžioji dalis, daugiau nei milijonas, yra atkelti, jie atvykėliai…. jei iki armėnų perkėlimo ten gyveno 16078 musulmonų šeimos ir tik 4428 armėnų šeimos, tai po perkėlimo iš Irano armėnų padaugėjo iki 60691 (11377 šeimos)“.

1828 – 1829 metais po Rusijos pergalės rusų – turkų kare, armėnai pradėti perkelti ir iš Turkijos sričių – Karso, Bajazeto, Igdyro, Erzurumo. Iš šių teritorijų perkelti armėnai buvo apgyvendinti Irevanės, Nachičevanės ir Giandžos gubernijose, kur buvo derlingos žemės, puikus klimatas. Iš viso buvo perkelti 20324 armėnai iš Turkijos ir 23098 armėnai iš Irano. Iš viso – 43422 žmonės. Taigi armėnų azerbaidžanietiškose teritorijose tuo laikotarpiu padaugėjo trigubai, ir azerbaidžaniečiai neteko daugumos: jei iki perkėlimo jie sudarė 77,9 proc., tai dabar šis skaičius smuktelėjo iki 46,7 proc.

Norėdamas užsitikrinti Turkijos armėnų paramą Nikolajus I įtvirtino įstatymą, kad Albanijos patriarchatas priklausytų Armėnijos bažnyčiai, ir nuo 1836 metų kovo 11-osios visos Albanijos cerkvės tapo armėniškomis. Taip virš Albanijos cerkvės pradėjo šeimininkauti Armėnijos bažnyčia, kurios iki XV amžiaus Kaukaze niekada nebuvo.

Antroji perkėlimo anga

Po rusų armijos pergalės Rusijos – Turkijos kare 1877 – 1878 metais armėnų ėmė ženkliai daugėti būtent Jerervano ir Nachičevanės chanatuose. Pirmasis grafo I.Paskevičiaus pavaduotojas Mkrtčanas Arcruni pasiekė, kad grafas pasirašytų įstatymą, apibrėžiantį, esą 1829 metais 600 armėnų šeimų iš turkiškojo Bajazeto perkeliamos į Jerevano chanatą. Taigi 1829-aisiais iš viso buvo perkelta 14 tūkst. armėnų šeimų – apie 100 tūkst. žmonių iš Turkijos.

Kaukazo istorija (2)

1882 metais Aleksandras III, baimindamasis stiprėjančios armėnų įtakos, priėmė ryžtingus veiksmus. 1885 metais uždaryta 160 armėniškų mokyklų. Beveik visi armėnai atleisti iš svarbių valstybinių postų. 1889 metais išėjo nutarimas, bylojantis apie Armėnijos geografijos išbraukimą iš dėstomų dalykų mokyklose.

1897 metais caro vietininkas kunigaikštis Grigorijus Golicynas atkreipė caro Nikolajaus II dėmesį į tai, kad Tifliso ir Baku miestuose armėnai paėmė visą valdžią į savo rankas. Todėl G.Golicynas pasirašė nutarimą, įpareigojantį neleist armėnų tautybės žmonėms dalyvauti rinkimuose į Tifliso ir Baku valdžios organus.

1902 metai. Nikolajus II pasirašo nutarimą, įpareigojantį iš Armėnijos bažnyčios atimti visą turtą, o pačią Bažnyčią – uždrausti, taip pat uždaryti visas armėniškas mokyklas. Pirmosios rusiškos revoliucijos išvakarėse Nikolajus II suprato, kad neva natūraliai kilę neramumai išties buvo specialiai organizuojami bei kurstomi. Kaukaze aptikta daug slaptų ginklų slėptuvių, spaustuvių. Suprasta, kad revoliucija Kaukaze specialiai ir dirbtinai peršama per „Dašnakcutiun“ – armėnišką partiją.

1903 metai garsūs armėniškais terorais. Armėnų organizacijos „Gnčak“ atstovas sunkiai sužeidė caro vietininką Kaukaze kunigaikštį G.Galicyną. Nuo patirtų žaidų (į galvą smogta kelis kartus durklu) kunigaikštis mirė ligoninėje. Nikolajus II pasirūpino, kad partija „Dašnakcutiun“ būtų uždaryta.

1905 – 1907 metai. Šis laikotarpis pasižymi etniniais valymais, nukreiptais prie azerbaidžaniečius, gyvenusius Jerevano gubernijoje. 1905 – 1916 metų gyventojų prieaugis ten sudarė 0,7 proc. Tačiau armėnų tautybės padaugėjo 139 tūkst. žmonių – 132 proc. 1916 metais, lyginant su 1831-aisiais, armėnų išaugo 40 kartų, o azerbaidžaniečių – tik 4,6 proc.

1912 metai. Peterburge pradėtas teismo procesas prieš 159 asmenis iš „Dašnakcutiun“, kurie kaltinti terorizmu, diversijomis ir antivalstybine veikla.

Kaukazo istorija (3)

1918 metais kovo 31-ąją Azerbaidžano demokratinėje respublikoje, kai prasidėjo religinė musulmonų šventė „Novruz“,  armėnų nacionalistai, vadovaujami Stepano Šaumiano, nužudė apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių, lezginų, žydų šiose teritorijose: Guboje, Baku, Liankarane, Šamachoje… Vien 1918 – 1919 metais Šiaurės ir Pietų Kaukaze nuo armėnų nacionalistų iš „Dašnakcutiun“ žuvo apie 500 tūkst taikių gyventojų.

Armėnijos valstybė kuriama svetimose teritorijose

1918 metų gegužės 28 dieną armėnai paskelbė kuriantys Kaukaze nepriklausomą valstybę. Tų pačių metų gegužės 29 dieną azerbaidžaniečiai buvo priversti užleisti savąjį Jerevaną ir gretimus rajonus – iš viso 9,5 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ši priverstinė azerbaidžaniečių dovana armėnams buvo pakvietimas liautis armėnų dašnakams kariauti prieš Azerbaidžaną ir Gruziją.

Deja, „Dašnakcutiun“ grupuotė, vadovaujama Andraniko Ozaniano ir Gajaus (Haika Bžškianas), vien nuo 1917 metų gruodžio iki 1918 kovo sunaikino 197 kaimus, užmušė apie 90 tūkst. taikių azerbaidžaniečių. Azerbaidžaniečių labai sumažėjo teritorijose, į kurias pretendavo armėnai ir kurios armėnų ilgaioniui buvo užimtos. Azerbaidžaniečių sumažėjo drastiškai: nuo 333 tūkst. iki 84,5 tūkst. Kur jie dingo? Nužudyti? Ištremti?

1920 metų lapkričio 29 dieną įkurta Armėnijos sovietinė socialistinė respublika. Atkreipkime dėmesį, kur ji įkurta – ogi azerbaidžaniečių ir gruzinų gyvenamose teritorijose.

1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų. Pagal 1923 metų surašymo duomenis, iš 20 tūkst. Karabache gyvenusių šeimų tik 1,5 buvo armėniškos. Tačiau nuo 1926 iki 1979 metų Kalnų Karabache ženkliai padaugėjo armėnų. 1979 metų surašymo duomenimis, čia azerbaidžaniečių tebuvo 23 proc. o armėnų – jau 75,9 proc. Nors 1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų.

Kaukazo istorija (4)

1924 metais sovietinėje Armėnijoje pradėti naikinti senieji azerbaidžanietiški pavadinimai. Vien 1935 metais pakeisti 195 azerbaidžanietiškų kaimų pavadinimai.  Taigi iki 1991-ųjų iš viso buvo pakeista per 2000 azerbaidžanietiškų pavadinimų – upių, kalnų, vietovių, ežerų.

1947 metais per prievarta 130 tūkst. azerbaidžaniečių iškelti iš Armėnijos SSR teritorijos. Ši operacija atlikta tam, kad į Armėniją iš užsienio galėtų repatrijuoti armėnai (iš užsienio atsikėlė tik apie 90 tūkst. armėnų, nors planuota, kad persikels apie 400 tūkst.).

1978 metais Kalnų Karabache armėnų bendruomenė pastatė obeliską, pažymintį, kad prieš 150 metų čia atkelta 200 armėnų šeimų iš Persijos. Bet vėliau armėnų nacionalistai paminklą su užrašu „Maraga – 150“ sunaikino. Jiems buvo nenaudingas užfiksuotas faktas, kad jie į Maragą buvo atkelti. Armėnų separatistams buvo reikalinga tvirtinti, kad Maragoje ir jos apylinkėse jie gyveno nuo seno.

1988 metai. Nuo pat Kalnų Karabacho konflikto pradžios armėnų šovinistai rengė teroro aktus. Nuo 1989 iki 1994 metų surengta 10 teroro aktų. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis surengtos Hodžaly skerdynės (nužudyta 613 šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų). 1992 – 1994 metais apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra priėmusi keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884), o JT Generalinė Asamblėja – tris rezoliucijas (Nr. 48/114; 60/285, 62/243). rezoliucijas pasirašiusieji reikalauja, kad armėnijos kariauna pasitrauktų iš Kalnų Karabacho.

Tikslas – išvyti visus azerbaidžaniečius

Nuo 1988 metų Jerevane teatro aikštėje organizuojami mitingai, kurių vadovai reikalauja išvyti visus azerbaidžaniečius iš Armėnijos. Taip pat pasigirsta reikalavimų prie Armėnijos prijungti ir Kalnų Karabachą. Per tuos metus apie 10 tūkst. azerbaidžaniečių buvo išvyti iš Armėnijos, iš jų 219 – nužudyta. 

Kaukazo istorija (5)

Kad Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas ir musulmoniškas, jau keletą sykių rašė žurnalistas Gintaras Visockas, publicistas Leonas Jurša. Tiesiog dar sykį priminsiu: XX amžiaus pradžioje Jerevano gubernijoje stovėjo 382 mečetės, dabar ten – tik viena. Akivaizdu, kad tiek mečečių negalėjo pačios sugriūti. Jas sunaikino. Taip pat akivaizdu, kas sunaikino jas.

Žodžiu, azerbaidžaniečiai net tris kartus patyrė etninius valymus. Ypač žiaurių valymų būta 1918-1920 ir 1948 – 1952 metais. O 1988-aisiais iš Armėnijos buvo išvyti absoliučiai visi azerbaidžaniečiai – iš viso 250 tūkst.

Taip įgyvendinta sena šovinistinė idėja „Armėnija be tiurkų“.

Įdomu, kaip elgtųsi ponas N. Pašinianas, jei jam būtų pateikti mano išvardinti faktai? Ir vis dėlto šiuos klausimus N.Pašinianui derėtų pateikti kiekvieną kartą, kai kalbame apie Kalnų Karabacho problemas.

2018.09.25; 10:40

Slaptas A.Vaneciano ir S.Chačatriano pokalbis

Saulius Kizelavičius

Socialiniuose tinkluose pasirodė labai įdomus įrašas. Prieš keletą dienų internetinėje erdvėje viešai paskelbtas Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.

Nors pokalbis truko vos aštuonetą minučių, jį išklausius galima susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos šiuo metu verda Armėnijoje. Taigi viešu tapusio pokalbio metu du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria buvusio šalies prezidento Roberto Kočariano suėmimo aplinkybes. Taip pat analizuojamos bylos, iškeltos prieš Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos generalinį sekretorių Jurijų Chačaturovą ir buvusį šalies gynybos ministrą Mikaelą Arutunianą.

Atidžiai išklausius įrašą tampa aišku: A.Vanecianas pasakoja Specialiosios tyrimo komisijos vadovui apie slaptą pokalbį su teisėju, kuriam duota instrukcija bet kokiomis priemonėmis į kalėjimą pasodinti eksprezdentą R.Kočarianą. O štai dėl J.Chačaturovo duodami visiškai priešingi nurodymai – esą šio žmogaus negalima skriausti, negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio”.

Slaptai.lt primena, kad visi trys asmenys kaltinami tuo, kad po 2008-ųjų metų rinkimų kovo 1 – 2 dienomis pažeidė šalies Konstituciją, panaudodami grubią jėgą prieš protestuojančius žmones, maniusius, jog rinkimų rezultatai – suklastoti (tąsyk žuvo dešimt protestuotojų).

Kaip praneša agentūra Sputnik – Armėnija, šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas liepė organizuoti specialią spaudos konferenciją, kurioje šalies saugumo vadovai paaiškintų, kaip konfidencialus pokalbis tapo viešas. N.Pašinianas taip pat svarsto, pasak minėtos agentūros, kas ir kodėl paviešino slaptus pokalbius. Premjero įsitikinimu, tai padaryta sabotažo tikslais. Tautai nusikaltę asmenys nenori sėsti į kalėjimą, nenori sulaukti pelnyto atpildo, todėl visaip išsisukinėja pasitelkdami į pagalbą saviškius rėmėjus. Taip sakydamas N.Pašinianas omenyje turėjo buvusius Armėnijos vadovus: Robertą Kočarianą, Seržą Sargsianą, Oviką Abranianą, Manvelą Grigorianą, Taroną Markarianą, Gagiką Chačatrianą…

Taigi didžiausia intriga – dėl J.Chačaturovo likimo. 2008-aisiais metais jis vadovavo Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizonui ir rėmė iniciatyvą, kad šalyje būtų įvesta nepaprastoji padėtis – sutiko, kad protestuotojai būtų išvaikyti naudojant grubią jėgą.  

J.Chačaturovas iš pradžių buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą. Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų vis tik pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. Žodžiu, šiandien teisiamas J.Chačaturovas turi šansų likt išteisintas. Juolab kad, remiantis į viešumą patekusiu telefoninio pokalbio įrašu, jį remia Kremlius. O Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi.

2018.09.13; 08:10

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas JURŠA

Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skelbia, kad šalyje korupcija jau sunaikinta ir „visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos“. Tačiau buvę Armėnijos valdovai vogė ne tik iš armėnų tautos – jie apiplėšė ir azerbaidžaniečius, išvarytus iš gimtųjų namų Kalnų Karabache. 

Buvusios korupcijos mastai varo į neviltį

Nikolas Pašinianas nuo 1999-ųjų vadovavo opoziciniam laikraščiui „Aikakanžamanak“ (Armėnijos laikas). 2012 metais žurnalistą išrinko į Nacionalinį susirinkimą, kur jis atstovavo Armėnų nacionalinio kongreso blokui, vadovaujamam pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano. Vėliau įkūrė partiją „Pilietinis susitarimas“, kuri susitelkusi su dar dviem liberalios krypties partijomis 2017-ųjų rinkimuose laimėjo 9 vietas ir sudarė parlamente opozicinį bloką „Išėjimas“ (Armėnija turi palikti Eurazijos ekonominę sąjungą ir dėtis prie Europos Sąjungos). Visus tuos metus Pašinianas nuosekliai kritikavo valdžioje esančią Armėnijos respublikos partiją, išplėtojusią korupcija persmelktą valstybės plėšimo sistemą. „Piktnaudžiavimo mastui pamatyti žmonėms užtenka pažvelgti per langą“ (2013).

Praėjusių metų pavasarį, dar senos sudėties parlamento sesijoje, Nikolas Pašinianas ragino steigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo sienų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 % akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau respublikonai palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą. Juo labiau kad rankoves pasiraitojusi pluša vyriausybės antikorupcinė taryba.

Šių metų sausio pabaigoje vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskutines dienas Armėnijos prezidento poste būnantis Seržas Sargsianas gyrėsi šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui ir tikino: „Mes tęsime ta pačia dvasia.“ Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (EŽTT pripažino, kad Armėnija okupavo Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: „Mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį.“ Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Gal respublikonų partiją, kuriai vadovauja. O gal ir patį save regėjo netrukus parlamentine tapsiančios respublikos vadovu – dabar ministro pirmininko pareigose. Kaip žinome, juo ir tapo, tačiau nespėjęs apšilti kojų turėjo užleisti vietą „liaudies išrinktajam“ Nikolui Pašinianui.

Prieš mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje naujasis šalies vadovas kalbėjo apie savo akistatą su buvusių prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano režimų palikimu. „Aš esu šokiruotas korupcijos masto Armėnijoje, – kalbėjo Pašinianas. – Tai neįsivaizduojama, ir netgi mano aštriausi pasisakymai dėl korupcijos atrodo juokingi palyginti su tikraisiais plėšimo ir grobimo mastais.“ Pašinianas kalbėjo ir kalbėjo. „Įsivaizduokite šalį, kurios ministras pirmininkas nuolat patiria šoką, nors visą gyvenimą kalbėjo, kad šalis grobstoma. Tačiau vis viena kasdien patiria šoką, nes negali patikėti tokiu cinizmu.“ Jam, vyriausybės vadovui, kasdien praneša naujus duomenis apie korupciją, kurie yra neįtikėtini. „Aš negaliu per dieną gauti tiek neigiamos informacijos ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.“ Vieną sykį jam neišlaikė nervai ir jis paprašė nutraukti pranešimą. („Aš pasakiau stop, šiandien man pakaks, iki pasimatymo, sėkmės, papasakokite kitiems…“). Iš Pašiniano žodžių nesunku numanyti greitos pabaigos tam nebūsiant: „Kaip suprantu, dar kokius keturis mėnesius aš kiekvieną dieną turėsiu stebėtis.“

„Tai tiesiog neįsivaizduojama, neįsivaizduojama“. Vogė visur, netgi ten, kur negali ir pamanyti. Korupcija įsismelkė į visas gyvenimo sritis ir visus gyventojų sluoksnius. Korupcija tapo norma, gyvenimo būdu. Kūdikis jau gimdymo namuose susiduria su korupcija, ir ji lydi visą gyvenimą – nuo vaikų darželio iki karjeros viršūnių. Korupcija buvo sistemos ideologija, leido sistemai užimti privilegijuotą padėtį ir be saiko pelnytis grobiant nacionalinį turtą. Per du gyvavimo dešimtmečius ši sistema įgijo pasibaisėtinus pavidalus, tapo paveldima – jau suėmė ne vieną šeimą. Valstybės vadovas dargi suabejojo, ar visuomenė labai nudžiugs, vyriausybei pasakius visą tiesą apie katastrofos mastą. Tačiau tiesą reikia žinoti, kad ir kokia ji būtų. Visuomenė turi pamatyti visą šio pasibaisėtino reiškinio mastą – tik šitaip įmanomas apsivalymas ir negrįžtamos permainos.

Kovotojams liko dar 250 dienų

Armėnijoje naujajai vyriausybei išdirbus 100 dienų, ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pakvietė žmones ateiti į mitingą – ir vėl sostinės Respublikos aikštėje jų susirinko ne mažiau kaip „balandžio revoliucijos“ įkarščiu. Kviesdamas į mitingą, ministras pirmininkas kalbėjo, kad Armėnijoje įsitvirtino liaudies  valdžia ir nėra tokios jėgos, kuri įstengtų sužlugdyti „liaudies revoliucijos“ pergalę. Toliau nėra kito kelio – tik teisėtumo įkūnijimas. Vyriausybė siekia tai, kas kitų išgrobstyta, grąžinti į biudžetą valstybės ir liaudies labui. Visi įvykdę nusikaltimus turės už tai atsakyti. Kiekviena kapeika, pavogta iš žmonių, bus jiems sugrąžinta. „Armėnijoje yra vienas šeimininkas, viena valdžia – liaudis.“

Pačiame mitinge Pašinianas kalbėjo apie tolesnius vyriausybės žygius vaduojant šalį iš korupcijos palikimo. Vyriausybė siekia ne prikimšti kalėjimus, o sugrąžinti žmonėms pavogta. Dešimtys milijonų dolerių grąžinama į biudžetą. Teisėsauga dirba dideliu krūviu, tik kyla abejonė, ar teisminė sistema yra moraliai ir fiziškai pajėgi kovoti su korupcija. Vyriausybė nuo pirmosios savo veiklos dienos laikosi nuostatos nesikišti į teismų reikalus, tačiau kai kurie teisėjai tebeklauso buvusių valdininkų instrukcijų. Nepasitikėjimas teismais išlieka labai didelis. „Korupcijos apnikta teismų sistema meta šešėlį visam valstybingumui.“ Todėl vyriausybė siūlanti įsteigti „pereinamojo teisingumo organus“.

Tas organas reikalingas dėl to, kad šiuo metu galiojančiuose kodeksuose anaiptol ne viskas yra numatyta. Antai įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo veikia nuo 2017 m. liepos 1 d.  ir tai trukdo patraukti atsakomybėn įtariamus iki to laiko padarytais nusikaltimais. Arba vieno aukščiausių šalies valdininkų tikro brolio vardu komercinio banko sąskaitoje padėta 30 milijonų dolerių, tačiau jis nebuvo valstybės tarnautojas ir neprivalėjo deklaruoti turto… Tokie teisingumo organai veikė ir pasiteisino kitose valstybėse. Daugelis tarptautinių organizacijų pareiškė prisidėsią prie Armėnijos teisėsaugos pastangų išaiškinti užsienio bankuose esančias korupcija įtariamų asmenų sąskaitas ir grąžinti pavogtus pinigus.

Mitingo dalyviai ir visi Armėnijos žmonės dar kartą išgirdo: „Visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos.“ Tačiau dabartinė Armėnijos vyriausybė yra laikinoji, veiksianti iki naujų šalies parlamento rinkimų, kurie turėtų įvykti vėliausiai kitų metų pavasarį. Pagal šalies konstituciją, priešlaikiniai  parlamento rinkimai skelbiami tuo atveju, kai ministras pirmininkas atsistatydina, o deputatai du kartus iš eilės neišrenka naujo. „Aš galiu atsistatydinti, – pasakė mitinge Pašinianas, – tačiau parlamentas patylomis susieis ir išrinks… žinote ką.“ Todėl vyriausybė siūlysianti konstitucines pataisas, kurios leistų parlamentui pačiam išsiskirstyti. Jeigu liaudis tokiam reikalavimui pritars, tai parlamentas turės konstitucijos pakeitimus įteisinti.

Žiniasklaida naujosios vyriausybės 100 dienų veiklos nuopelnu paskelbė tai, kad biudžetas jau atgavo $100 milijonų, atimtų iš iždo vagių. Iš tikrųjų konfiskuotos lėšos dar neatiteko valstybei: prokurorams teks teismuose įrodyti, kad tas ar kitas įtariamasis praturtėjo pažeisdamas įstatymus. Kita vertus, valstybės įstaigose gal iš tikrųjų neliko kam pakišti ir verslininkai uoliai ėmėsi vykdyti naujojo ministro pirmininko patarimą: „Mokėkite į biudžetą! “Valstybinio pajamų komiteto duomenimis, 1 000 didžiausių Armėnijos mokesčių mokėtojų šių metų antrajame ketvirtyje sumokėjo į biudžetą $186 milijonais (50%) daugiau negu pirmajame ir $134 milijonais (31,6%) daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Armėnijos parlamentas pritarė įstatymui dėl 150 tūkstančių asmenų atleidimo nuo baudų už eismo taisyklių pažeidimą ($28,4 milijono), 100 tūkstančių bankai pažadėjo nurašyti delspinigius dėl laikų negrąžintų žemės ūkio paskolų. Tokį palengvinimą Pašinianas žadėjo dar masinių protestų dienomis. Vyriausybė kiek sumažino elektros energijos ir dujų įkainius vargingiausiam gyventojų sluoksniui – apie pusei milijono gyventojų…

Nikolo Pašiniano šalininkai, pasak vieno politologo, „per artimiausius pusę metų vis dar turi šansų gauti parlamentinę daugumą, tačiau vėliau viskas gali pasisukti labai netikėta linkme“. Todėl ir toliau dienos švieson bus velkami  asmenys, veikę, anot kito, „neformaliose mafijinėse struktūrose, pasiglemžusiose valstybės aparato kontrolę“. Rinkėjams tai daro didelį įspūdį.

Ministro pirmininko sūnus tarnaus marodierių nusiaubtame Kalnų Karabache

Naujasis Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos vadovas Arturas Vanecianas veikiai tapo vos nacionaliniu didvyriu; kai kas jį vadina „Rembo“ – kokius „neliečiamuosius“ guldo ant menčių! Suėmė buvusį Valstybinės apsaugos tarnybos viršininko pavaduotoją ir Seržo Sargsiano asmens sargybinių vadą – išeinantį iš banko su 123 tūkstančiais dolerių ir 436 milijonais dramų (apie $900 tūkstančių). Generolas ketino paimti dar 3,2 milijono dolerių, esančių jo ir žmonos sąskaitose. $50 tūkstančių aptiko jo automobilyje. Buvusiam prezidento sargybiniui  priklausančiame naktiniame klube saugumiečiai rado dar $1,5 milijono grynaisiais, žmonos namuose –  panašiai tiek pat. Nei pinigų, nei automobilių su kitomis vertybėmis sutuoktiniai nebuvo deklaravę, nors privalėjo. Vienas artimiausių Seržo Sargsiano patikėtinių neįstengė įtikinamai paaiškinti, iš kur jo sąskaitoje radosi tokie pinigai – girdi, turėjęs grąžinti juos tikrajam savininkui, tačiau pastarojo pavardės nepasakė…

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Kai suėmė generolą Manvelą Grigorianą, prie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos rūmų ėmė telktis protestuotojai, reikalaudami nedelsiant paleisti „tautos didvyrį“. Prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano bendražygis, 8 metus ėjo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, parlamento narys nuo 2012 metų. Tačiau kitą dieną nuo jo nusisuko ir respublikonų partija, kuriai jis atstovavo parlamente, ir Karabacho karo veteranai, savanoriai, kuriems jis vadovavo. Niekam Armėnijoje nebuvo paslaptis, kad šis reto atgrasumo tipas, maldininkų ir turistų lankomo Ečmiadzino „caras ir dievas“, turtus susikrovė plėšdamas azerbaidžaniečių namus Kalnų Karabache. Tačiau vaikų laiškai… Per televiziją parodė kratos generolo valdose vaizdus. Ginklų arsenalas. Senoviniai ir elitinių automobiliai (iš viso – 33). Tūkstančiai skardinių su kondensuotu pienu ir mėsos konservais, dėžės su kitais produktais, gynybos ministerijos skirti jo vadovaujamai savanorių sąjungai. Moksleivių siuntiniai – ir jų laiškai, turėję lydėti siuntinius kareiviams 2016 metų pavasarį… Šoką sukėlė ne vogimo mastas, o tai, kas vadinama nužmonėjimu…

Tokį generolą… Tačiau naujasis ministras pirmininkas, galima sakyti, tik pabarė karo Kalnų Karabache veteraną. „Niekas neneigia, kad Manvelas Grigorianas yra Arcacho didvyris, – pareiškė jis. – Tačiau netgi didvyriams neleistina savintis moksleivių siuntinius ir šerti gyvūnų kareiviams skirtu maistu.“ Tačiau dar prieš porą metų kitas karinės agresijos prieš Azerbaidžaną dalyvis tiesiai sakė: „Manvelo kariaujant niekas nematė, karo metais jis buvo paprasčiausiais marodierius.“ Nacionaliniame susirinkime svarstant suimtojo deputato neliečiamybės atšaukimą, bloko „Carukian“ atstovė tėškė: visiškas marodierius ir valstybės išdavikas! Pasigirdo liudijimų, jog brigadai vadovavęs Grigorianas šaudė į savo kareivius – kad kitus įbaugintų ir priverstų pulti. Radijo stoties „Azatiun“ žurnalistams jis prisipažino savo namuose kaip vergą laikęs belaisvį azerbaidžanietį, be to, išnaudojęs ne jį vienintelį: po karo į Armėniją sugrįžęs „su šimtais belaisvių“. Kai pamatė, kad tokie „žygdarbiai“ gali blogai baigtis, armėnų žurnalistams teisinosi iki karo pradžios nespėjęs perskaityti Ženevos konvencijos: „Aš – armėnas, ir mūšio lauke mano Ženevos konvencija buvo mano sąžinė ir tikėjimas.“

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Apie generolo karo nusikaltimus Nikolas Pašinianas nutylėjo. Beje, pačią pirmą darbo dieną naujasis ministras pirmininkas apsilankė okupuotame Kalnų Karabache, kur pareiškė reikalausiąs į derybas su Azerbaidžano pusę įtraukti ir vadinamosios „Arcacho respublikos“ atstovus. Apžvalgininkai teisiškai nepripažintos „trečiosios pusės“ dalyvavimą derybose pavadino „mažiausiai absurdu“… Gegužės pabaigoje ministras pirmininkas pranešė, kad jo sūnus grįžtąs į tėvynę karinės pareigos atlikti, tarnausiąs Arcache.

Daugelį metų Jerevanas gyrėsi „puikiu armėnų diplomatų laimėjimu“: Jungtinių Tautų deklaracijose Azerbaidžano teritorijos užgrobimu kaltinamos „vietinės armėnų pajėgos“ (lokal Armenian forces) – taigi ne Armėnijos kariuomenė. 2015-ųjų vasarą šešių Azerbaidžano piliečių byloje prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre nustatė: Kalnų Karabachas ir aplinkiniai rajonai yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Taigi ministro pirmininko sūnus gins tai, ką „iškovojo“ generolas Manvelas Grigorianas.

Ant kranto laukia pagaunant ryklį

Tuo tarpu buvusio respublikonų frakcijos parlamente nario Arturo Gevorgiano nuomone, „Ečmiadzino caras ir dievas“ – kad ir kokios pasibaisėtinos buvo jo piktadarystės – nepatenka nė tarp šimto didžiausių šalies korupcinių veikėjų. Anot jo, visuomenė tik tada patikės apsivalymu nuo korupcijos, kai vyriausybė sugaus „stambią žuvį“. Liepai baigiantis Armėnijos kontrolės tarnybos vadovas Davidas Sanasarianas „Facebook“ žiūrovams apie buvusį režimą pasakė: „Mums neįtikėtina atrodo visa, ką aptinkame. Iš vidaus matome, kokie nepatriotiški jie buvo, šitaip plėšdami.“ Ir perspėjo būti pasirengusius išgirsti apie naujus, dar didesnį akibrokštą keliančius korupcijos atvejus.

Prašom – teismas leido suimti antrąjį Armėnijos prezidentą (1998–2008), Robertą Kočarianą. Jam pateikė įtarimus kėsinimusi nuversti valstybės konstitucinę santvarką 2008-ųjų kovo mėnesį, kai prieš taikius protestuotojus buvo nukreiptas ginklas, žuvo aštuoni žmonės ir daugiau kaip du šimtai buvo sužeista. Tiesa, apeliacinis teismas netrukus sušvelnino kardomąją priemonę, tačiau Kočarianui tebetaisomas teisiamųjų suolas ir gresia 15 metų kalėjimo. Kaip ir tuomečiams gynybos ministrui Mikaeliui Arutunianui bei Jerevano įgulos vadui Jurijui Chačaturovui. Neseniai sužinojome, jog „Kovo 1-osios“ byloje Specialioji tyrimų tarnyba apklaus ir trečiąjį šalies prezidentą (2008–2018), Seržą Sargsianą, kurį tada, 2008-ųjų pavasarį, pirmą kartą išrinkus ir kilo protestai.  Pastarojo valdymo metais šios bylos tyrimas buvo visaip marinamas. Maža to – kai kurie protestuotojus apkaltino riaušių kurstymu ir pasiuntė už grotų, tarp jų ir dabartinį šalies vadovą Nikolą Pašinianą (gavo 7 metus kalėjimo, tačiau po vienerių metų išėjo į laisvę, paskelbus amnestiją). „Šimtadienio“ mitinge ministras pirmininkas pranešė, kad tyrimas „Kovo 1-osios“ byloje iš esmės baigtas ir žudikų laukia atpildas.

Kočarianas – „stambi žuvis“, tikras „ryklys“, tačiau plikomis rankomis jos nepagriebsi. Išleistas iš izoliatoriaus TV žurnalistams jis pasakė savo nuomonę ir dėl „keturių milijardų dolerių“: tokį turtą tiesiog neįmanoma sukaupti šalyje, kurios metinis biudžetas tesudaro 2,5 milijardo. Jo laikais nebuvo monopolijų ir korupcinės piramidės. Esą naujoji valdžia jo kompanijas irgi tikrina, tačiau nieko nusikalstama neranda. Anksčiau leidinys „Žamanak“ buvo pranešęs žinantis bent kelis verslininkus, pasirengusius paliudyti Kočarianą užvaldžius jų nuosavybę: „Kalbama ne tik apie daugelio milijonų vertės statinius Jerevano centre, bet ir bankų privedimą prie bankroto, jų privatizavimą“. Antrą Armėnijos prezidentą tebevadina korupcionieriumi Nr.1“. Tačiau niekas neprimena, kad dar prieš keliolika metų patys armėnai vadino „marodieriumi“: jo vadovaujami armėnų separatistai apiplėšė ir sudegino Azerbaidžano rajono centrą – Agdamo miestą 1993 metų vasarą.

Į korupcijos simbolį dar nesitaiko

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Savo pirmtako šešėlyje liko Seržas Sargsianas. Kai pavasarį buvusį prezidentą respublikonų valdomas parlamentas išrinko ministru pirmininku, protestuotojų vedlys Nikolas Pašinianas jį pavadino „korupcijos Armėnijoje simboliu“. Kaip sakyta, suėmė jo sargybinių viršininką. Policija įtaria pasisavinus $2 milijonus dvi kompanijas, susijusias su buvusio prezidento broliu Aleksandru, iškalbinga pravarde „Penkiasdešimt Procentų“ (dar kalbama apie $2,8 milijonų vertės apartamentus Kalifornijoje). Kitam broliui, Levonui, Valstybinis pajamų komitetas iškėlė baudžiamąją dėl $6,8 milijonų pajamų nedeklaravimo ir neteisėto praturtėjimo, paskelbta jo, buvusio Armėnijos  ypatingojo pasiuntinio ir Senųjų rankraščių instituto direktoriaus, paieška. Iškeltos baudžiamosios bylos Seržo Sargsiano sūnėnams ir dukterėčiai. Ilgai spardęsis Iš Jerevano mero pareigų atsistatydino jo „numylėtiniu“ vadinamas Taronas Margarianas (dideli finansiniai pažeidimai, giminėms ir artimiesiems priklausantys prabangūs pastatai ir didžiuliai žemės sklypai). O pačiam Seržui Sargsianui, „korupcijos simboliui“, dėl jo paties turtų – nieko.

„Nemanau, kad ponas prezidentas padarė ką nors, dėl ko turėtų ateiti ir jo eilė“, – pasakė žurnalistams vienas respublikonų partijos šulų ir parlamento vadovų, Eduardas Šarmazovas, tuo metu, kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kaltinimus Seržo Sargsiano giminėms ir artimiesiems. O gal ir dar kai kurie kiti aukšti pareigūnai ir oligarchai darė tik „gerus dalykus“? Su tuo nesutinka politikos technologas Vigenas Akopianas: „Gal naujoji valdžia ne visus gaudo dėl esančių kokių nors susitarimų?“

Nepriklausomų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.im žodžių kišenėje neieško, Kočarianą vadina „velniu“, respublikonų partiją – „parazitu ant Armėnijos kūno“, o visus tris buvusius prezidentus – „politiniais lavonais, su kuriais vieną kartą reikia atsisveikinti“. Prieš kiek laiko parašė: „Muilo burbulo vardu pavadintas Gagikas Carukianas pabaigia: kaip kriminalinis oligarchas kvailino liaudį“. Specialioji tyrimų tarnyba suėmė partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano saugumo tarnybos viršininką Eduardą Babajaną, smarkiai sumušusį žmogų. Kaip rašo autorius, šis veikėjas ir jo komanda taip darydavusi ir buvusios vyriausybės laikais, tačiau policija dėdavosi to nematanti, nes Carukianas buvo „vienas pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“. Daugiau taip nebus, nes naujoje Armėnijoje gyvenama pagal naujas taisykles ir dideli pinigai jau neteikia privilegijų, kaip buvo pastaruosius du dešimtmečius. Naujoji valdžia nė vienam neleis likti nenubaustam. „Eduardas Babajanas suimtas, – rašė autorius. – Kas laukia Gagiko Carukiano?“

Ne per seniausiai mušeiką (beje, Armėnijos policijos vyriausiosios valstybinės apsaugos valdybos darbuotoją, Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininko padėjėją) paleido, palikus užstatą. Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkui Gagikui Carukianui iki šios dienos nieko neatsitiko. Prieš mėnesį jis kreipėsi į Sporto ir jaunimo reikalų ministeriją, kad išbrauktų jo sūnų iš jaunuolių, kuriems atidėtas šaukimas į kariuomenę, sąrašų (po to, kai Pašinianas iškvietė pokalbiui ministrą, „Klestinčiosios Armėnijos“ statytinį). Turtingiausiu žmogumi Armėnijoje vadinamas Carukianas (turtas vertė – gal $500 milijonų, o gal ir visas milijardas) užsistojo „Seržo Sargsiano asmeniniu oligarchu“ ir „cukraus karaliumi“ vadinamą parlamento narį Samvelą Aleksanianą (jam priklausantys ir kiti prekybos centrai padarė valstybei didelę žalą nemokėdami mokesčių): „Anksčiau žmonės veikė taip, kaip diktavo valdžia, dabar taisyklės pasikeitė ir visi turi žaisti pagal naujas taisykles.“ Toliau patys susivokite: prie „naujų taisyklių“ didžiausiu indėliu prisidėjo kaip tik jo vardu pavadinta parlamento frakcija (31 narys).

Jerevano geopolitinio klubo prezidentas Armanas Bošianas taip atsako į klausimą, kodėl Pašinianas leidžia „vieną pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“ vaikščioti užvertus galva: „Jis susitarė su Carukianu, todėl Pašiniano pareiškimai, kad jis kovoja su oligarchais, kelia didelių abejonių“ (Pravda.Ru).

Ar sužinosime, kas iš tikrųjų valdo Armėniją?

Seržas Sargsianas balandžio 23 d. pasitraukė iš ministro pirmininko posto, tačiau anaiptol ne iš valdžios, nes respublikonai (58 vietos parlamente iš 105) su koalicijos partneriais parlamente, kaip tada rašyta, „lengvai išrinks kitą premjerą, kuris ne taip erzins opoziciją ir jos šalininkus, tačiau atstovaus valdančiajam elitui“. Nikolą Pašinianą ministru pirmininku išrinko iš antro karto, jo kandidatūrai pritarus ir daliai respublikonų. Šios frakcijos parlamente vadovas rinkimų išvakarėse paskelbė, jog partijos pozicija lieka vieninga, tačiau jie padės išrinkti Pašinianą premjeru, nes jiems labai neramu dėl padėties Armėnijoje. Buvo numatyta dešimt respublikonų, kurie balsuos prieš savo valią. Iš tikrųjų Pašiniano kandidatūrą palaikė net 13 respublikonų frakcijos narių ir jis iš viso gavo 59 balsus.

Toks turėtų būti atsakymas į klausimą, kurį antrojo balsavimo išvakarėse iškėlė Rusijos žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“: kodėl valdančioji partija netikėtai ėmė palaikyti Pašinianą? Tačiau šis žurnalistinių tyrimų leidinys (nespausdina informacijos, kurios neįmanoma patikrinti) tada manė kitaip. Respublikonus paveikė ne vien tai, kad masiniai protestai paralyžiavo valstybines žinybas, eismą ir kita. Pagrindinį vaidmenį, kaip „Insider“sužinojo iš savo šaltinių Armėnijos parlamente, suvaidino oligarchas Gagikas Carukianas, „įstengęs neliečiamybės garantijomis ir tiesioginiu papirkimu pakeisti kriminalinių autoritetų, tikrųjų Armėnijos respublikos partijos lyderių, nuomonę.“

Politinė korupcija

Vienas respublikonas pasakė, kad jų partijoje yra nemaža nusikalstamą praeitį turinčių ir tebesančių kriminaliniame pasaulyje žmonių. Su šiais „autoritetais“ ir derėjosi Pašiniano vardu Gagikas Carukianas – kad jie nekeltų į ministrus pirmininkus Kareno Karapetiano (vyriausybės vadovo Seržo Sargsiano prezidentavimo paskutiniaisiais metais). „Ir jie mielai su tuo sutiko, kiek man žinoma, už jiems pažadėtas saugumo garantijas atėjus naujai valdžiai.“ Kitas „Insider“ šaltinis, iš partijos „Klestinčioji Armėnija“, pasakė, kad tarp respublikonų yra 10-12 žmonių, kurie neturi jokios politinės ateities Armėnijoje. Tai „Seržo Sargsiano ir oligarchų-banditų žmonės“. Jiems išpuolė paskutinė proga pagerinti savo materialinę padėtį. Derybos dėl balsų prasidėjo nuo $500 tūkstančių. Carukianas manė, kad tokių pinigų užteks, nes kiti respublikonai atrodė balsuosią ir be papirkimo. Tačiau gegužės 1 d. Pašinianas pralaimėjo, ir tą patį vakarą derybos dėl balsų buvo tęsiamos, kaina pakilo iki $1,5 milijono. Pinigus siūlė tiems deputatams, kuriuos nurodė respublikonų „autoritetai“. Jie prikalbino partijos vadovą Seržą Sargsianą pasisakyti partiečių susirinkime ir paraginti gegužės 8 d. balsuoti už Pašinianą (beje, „už“ balsavo ir generolas Manvelas Grigorianas).

Dar šaltinis „Klestinčioje Armėnijoje“ pasakė: jeigu Pašinianas darys tai, ką pažadėjo, tai tų žmonių pavardės išaiškės ir jiems bus iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau jis labai abejoja, ar žmogus, kurio sąjungininkas yra Carukianas, iš tikrųjų kovosiantis su korupcija ir vykdysiąs žadėtąją liustraciją pagal įstatymą ir sąžinę, o ne pagal „supratimą“. Gal būsią persekiojimų ir tyrimų dėl akių, kai kurie asmenys išvažiuosią, tačiau jų verslas liksiąs. Jeigu Nikolas imtųsi jų iš rimtųjų, tai jam tektų ką nors daryti ir su pačiu Carukianu. O išteklių kovoti su Carukianu jis neturįs – oligarchas gali išvesti į Jerevano gatves kelių šalies rajonų žmones, kurie jį palaiko.

Šitai žinant, kitaip reikėtų skaityti ir žiniasklaidos pranešimus suėmus Roberto Kočarianą: esą suimtojo šeima buria komandą ir rengiasi tartis su Gagiku Carukianu… Telieka žiūrėti, kaip jam seksis toliau.

2018.08.31; 06:37

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.

Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.

Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.

Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.

Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.

Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.

Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.

ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?

Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“

Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“

Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima”. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!

Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.

Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.

Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.

2018.08.20; 10:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas

Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.

Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.

Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.

Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:

„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.

O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…

Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus

Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.

Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.

Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.

Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam  vientisumui.

Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.

Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų. 

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.

Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.

Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.

Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.

Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais  pirmininkaujančių  šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.

Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.

Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos

Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.

Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.

Rygos susitikimas

Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.

Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.

Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.

Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.

Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją

2018.07.17; 10:50

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Saulius Kizelavičius

Pirmadienį BNS išplatino pranešimą, o internetinis leidinys 15min.lt pakartojo, esą Armėnijos premjero sūnus Ašotas atliks privalomąją karo tarnybą „neramiame Kalnų Karabacho regione“. Nevengti karinės tarnybos – gražus žingsnis. Bet, sutikite, tai – joks didvyriškumas. Taip turi būti. Taip turėtų būti. Karinę tarnybą atlikti privalo visų valdžios atstovų sūnūs, jei tik leidžia sveikata.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

O štai žinia, jog Ašotas tarnaus ne kur nors užnugaryje, bet būtent priešakinėse linijose – jau turi akivaizdžią politinę potekstę. Jūsų portalas ne sykį atkreipė skaitytojų dėmesį, jog Lietuva, kaip ir visos kitos NATO bei Europos Sąjungos valstybės, nepripažįsta Armėnijos teisės į Kalnų Karabachą. Šis, kaip teigia BNS ir 15min.lt, neramus regionas priklauso Azerbaidžanui. Tokia oficiali NATO ir ES pozicija. Be kita ko, Jungtinės Tautos ne sykį ragino oficialųjų Jerevaną trauktis iš Kalnų Karabacho išvedant visas savo karines pajėgas. Bet Armėnija nepaiso Vakarų raginimų, prašymų, reikalavimų. Todėl nusipelno pasmerkimo.

Akivaizdu, kad taikios revoliucijos keliu į valdžią atėjusio Armėnijos premjero, kuris dedasi esąs demokratas, sūnaus tarnyba Kalnų Karabache – tai toks pat gėdingas užsiėmimas, kaip ir tarnyba karinėse struktūrose, kurios okupavo Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teritorijas. Armėnai gali vadinti Kalnų Karabachą kaip tinkami. Bet Kalnų Karabachas taip ir liks pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui priklausančiu regionu. Ir visai nesvarbu, kad dabar ten daugumą sudaro armėnai (o kaip kitaip gali nutikti Armėnijos okupuotame krašte?). Pavyzdžiui, dabartinėje Kaliningrado srityje dauguma gyventojų – rusakalbiai. Bet ar ši tiesa paneigia tiesą, kad šios žemės – okupuotos, aneksuotos ir kolonizuotos? O jei persikelsime į Pietų Kaukazą ir atidžiau pažvelgsime į kalnus? Tą patį, ką Kremlius įgyvendino Kaliningrado srityje, Moldovoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, oficialusis Jerevanas, padedamas to paties Kremliaus, bando įdiegti ir Kalnų Karabache.

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Facebook nuotraukoje: Armėnijos premjero sūnus Ašotas Pašinianas

Nuolat kartojamas posakis, jog Kalnų Karabache nūnai dauguma gyventojų – armėnų tautybės, todėl, suprask, Vakarams ir Azerbaidžanui būtina šią tikrovę priimti kaip neišvengiamą, – neteisinga. Literatūros šiuo klausimu jau turime net lietuviškai. Sakykim, Jūsų portale paskelbta Leono Juršos knygutė „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“, kurioje išsamiai išdėstyta, kaip šimtmečiais Rusija kolonizavo Kaukazą, dirbtinai keisdama nacionalinę Azerbaidžano sudėtį.

Nematyti skrupulingai išguldytų publicisto L.Juršos argumentų, paremtų neišgalvotomis praeities realijomis, pavyzdžiui, Turkmančajaus sutartimi tarp Rusijos ir Irano, – kvaila. O gal neigsite, kad 1828 metais buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis? Tik primityvus, politiškai angažuotas žmogus neigia akivaizdžius senovės įvykius.

Todėl Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sūnaus Ašoto karinė tarnyba „priešakinėse pozicijose“ – ne vien propagandinis žingsnis, kuriantis premjerui N.Pašinianui neva padoraus ir sąžiningumo politiko įvaizdį. Vakarams į demonstratyvų premjero sūnaus troškimą tarnauti „priešakinėse linijose“ pirmiausia derėtų žvelgti kaip į agresijos, nukreiptos prieš kaimyninę šalį, demonstravimą. Karinė tarnyba savo žemėje – šventas reikalas. Atlikti privalomąją karinę tarnybą neteisėtai okupuotame Kalnų Karabache, juolab tuo didžiuotis, – visai kas kita.

2018.07.10; 07:33

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Pirmiausia norėčiau grįžti į 2014-uosius metus – prisiminti portale slaptai.lt paskelbtą publikaciją „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“ (https://slaptai.lt/azerbaidzanieciai-klausia-kada-europa-liausis-taikiusi-dvigubus-standartus/).

Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?

Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.

Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.

Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.

Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti. 

Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.

Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.

Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.

Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?

Hodžaly aukoms atminti

Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų” sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).

Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).

Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.

Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.

Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.

Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.

Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams.  Tokių dalykų negalima pamiršti.

2018.06.25; 09:00

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 100 metų Pietų Kaukaze susikūrė nepriklausomos Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos respublikos. Ir gruzinai šoka dainuoja, ir azerbaidžaniečiai neliūdi. Tik armėnai nepaliauja raudoję, kad prieš 100 metų juos nuskriaudė. Ir atranda pritariančių balsų.

Jubiliejinės kaltųjų paieškos

Neseniai Rusijos visuomeninis-politinis leidinys Lenta.ru išspausdino tekstą su Azerbaidžaną kaltinančia antrašte – „При поддержке Азербайджана армян вынудили покинуть родину“. Rusiškai parašyta ne visada pavyksta tiksliai išversti į lietuvių kalba, tačiau šiuo atveju ir geriausias rusų kalbos žinovas sutriktų – „Su Azerbaidžano palaikymu armėnus privertė palikti tėvynę“? Su pagalba? Pritarimu? Toliau aišku: „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ (Их резали турки, убивали соседи-мусульмане и предавала Россия)… Fotografija „Armėnė ir jos vaikai trėmimo į Sirijos dykumą metu“… Galiausiai sužinome ir pokalbio temą: prieš 100 metų, suirus neseniai įkurtai Užkaukazės demokratinei federacinei respublikai, politiniame pasaulio žemėlapyje vėl atsirado nepriklausoma Armėnijos valstybė. Apie tai – leidinio žurnalisto pokalbis su Armėnijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, istorijos daktaru, profesoriumi Karenu Chačatrianu.

Taigi prieš 100 metų, kai radosi valstybė, kažin kas vertė armėnus palikti tėvynę, o Azerbaidžanas tuos nežinomus piktadarius palaikė?  (Jeigu nebūtų palaikęs, tai gal nebūtų ir privertę?) Kas tie armėnus žudę kaimynai musulmonai – irgi azerbaidžaniečiai? Kadangi kabutės antraštėje reiškia pašnekovo žodžius, ieškome atsakymo, kur ir kaip istorikas tai pasakė.

Iš profesoriaus žodžių sužinome, kad Armėnijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta istorinės Rytų Armėnijos teritorijoje, kuri nuo XIX pradžios buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1828 – 1840 metais Armėnų sritis, vėliau – Erivanės gubernija). Netrukus suprantamai iškilo reikalas dėl Rytų Armėnijos ir Vakarų Armėnijos suvienijimo ir 1919 m. gegužės 28 d., tai yra praėjus lygiai vieniems metams nuo Armėnijos respublikos paskelbimo, vyriausybė priėmė istorinį aktą dėl vieningos ir nepriklausomos Armėnijos. Reikalas, tiesa, neišdegė… Bet Azerbaidžanas dėl to, atrodo, nekaltas.

Štai: „Kaimynų nesantaika“. Žurnalistas sako, kad tą pačią 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta Azerbaidžano Demokratinė Respublika, ir klausia pašnekovo, kodėl iš pat pradžių santykiai tarp dviejų naujų valstybių, švelniai kalbant, nesusiklostė. Profesorius pradeda nuo to, kad tarp armėnų ir Kaukazo totorių, gyvenusių tose žemėse, kur susikūrė Azerbaidžano Respublika, nesutarimų bei pykčių būta ir Rusijos imperijos laikais. Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tarp jų iš karto kilo nesutarimai dėl sienų, privedę iki karo. Be teritorinių pretenzijų, – aiškina profesorius, – Azerbaidžane parodė visišką solidarumą su Turkijos politika pamėginti susidoroti ir su rytiniais armėnais, neleisti sukurti armėnų valstybės. Visa tai sutrukdė susiklostyti normaliems santykiams tarp dviejų naujai susikūrusių valstybių

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Toliau žurnalistas klausia, ar Nachičevanė bei Karabachas didžiųjų valstybių – Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų sprendimu irgi turėjo tekti nepriklausomai Armėnijai. Profesorius: anglų karinė atstovybė sutiko, kad Nachičevanę valdytų Armėnijos Respublika ir dėl to 1919 metų gegužės pradžioje buvo pasirašytas atitinkamas dokumentas. Deja, Turkijos ir Azerbaidžano palaikoma krašto musulmonų dauguma grasindama sunaikinimu netrukus privertė tūkstančius armėnų palikti savo gimtuosius židinius. Dėl Karabacho istorikas nieko nepaaiškino. Apskritai, armėnų istoriko žodžiais, turkų-armėnų kare 1920 metais Sovietų Rusija siuntė turkams ginklus, šelpė pinigais ir beveik iš visų pusių priešų supama armėnų respublika buvo pasmerkta. Be to, Armėnijos sąjungininkės – Vakarų valstybės parodė nusikalstamą neveikimą.

Taigi profesorius pasakė, kad sukurti „vieningą ir nepriklausomą Armėniją“ sutrukdė turkai, jiems ginklus tiekė Sovietų Rusija, turkų politikai pritarė Azerbaidžanas ir nė piršto dėl armėnų nepajudino Vakarų valstybės. Žurnalistui iš viso pasakyta svarbiausia pasirodė, kad Nachičevanėje armėnus privertė palikti gimtuosius židinius būtent Azerbaidžano palaikomi šiame krašte gyventojų daugumą sudarantys musulmonai.

Tai, kad teksto antraštėje neliko pašnekovo nurodytos Turkijos, galima suprasti: Maskva pastaruoju metu sutaria su Ankara, o vienas iš pagrindinių Rusijos naujienų internetinių leidinių, Lenta.ru, dabar laikomas Kremliaus projektu (nuo 2014 metų, kai atleido vyriausiąją redaktorę ir redakciją paliko daugiau kaip pusė žurnalistų). Kita vertus, ir su Azerbaidžanu Rusija nesipyksta. Ir vis dėlto viskas atrodo taip, tarytum kažin kas autoriaus ar redaktoriaus labai paprašė: užpliekite Azerbaidžanui! Juk sunku patikėti nesuprantant, jog ginklų tiekimas yra didesnė blogybė negu nežinia ką reiškiantis palaikymas.

Tekstas sukėlė skaitytojų diskusiją, o kai kurie jos dalyviai kaip reikiant susipliekė… Vienas komentatorius pasiskundė, kad moderatorius pašalino jo pirmą komentarą:  šio straipsnio nereikėjo spausdinti, nes jis nieko neduoda abiem tautoms, tik kursto neapykantą. Straipsnis ne tik iškraipo faktus. Jis kaitina armėnų pyktį – mes nieko nenusikaltome, o mus nuskriaudė! Jis kursto azerbaidžaniečių neapykantą, nes jame rašoma, kad tokios tautos iki praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių iš viso nebuvo. Melas. Tačiau rusų leidiniai kaip mantrą kartoja armėnų peršamas pasibaisėtinas klastotes be jokių dvejonių ir gėdos… Kitas komentatorius Lenta.ru tekstą pavadino paskviliu: ar ne kartą šiame paskvilyje minėtų Turkijos ir Azerbaidžano ekspertai irgi gaus galimybę pasisakyti?

Azerbaidžaniečiams nusileidus, armėnai ėmė lipti ant galvos

Anot profesoriaus, „vieningos ir nepriklausomos Armėnijos“ teritorija turėjo apimti 160 tūkstančių kvadratinių kilometrų ir siekti Juodąją jūrą… Paprastai armėnų autorių rašomi straipsniai apie Pirmąją respubliką pradedami nuo išsamaus išvardijimo žemių, į kurias ji pretendavo. O pretendavo teisėtai, nes šiose teritorijose daugėjo armėnų gyventojų: pradedant 1917 metais turkų iškeldinti armėnai pradėjo grįžti į gimtąsias vietas, atstatinėti savo namus ir dirbti žemę. (dic.academic.ru). Visiems bėgėliams sugrįžus, armėnai Vakarų Armėnijoje būtų sudarę apie 2 milijonus žmonių (https://ru.wikipedia.org).

Iš tikrųjų nepriklausomos respublikos paskelbimo dieną armėnai nežinojo, kur eis jų valstybės sienos, neturėjo sostinės nei „Vakarų Armėnijoje“ (kur Rytų Anatolija), nei „Rytų Armėnijoje“ (Pietų Kaukaze). Tačiau rasime parašyta, kad valstybės kūrėjai pasirinko Jerevaną (tada Erivanę). Gegužės 29 d. Azerbaidžano nacionalinės tarybos posėdyje vyriausybės pirmininkas Fatali Choiskis pranešė apie derybas su Armėnų nacionalinės tarybos atstovais dėl Azerbaidžano ir Armėnijos sienų ir kitų dalykų: Armėnijai reikalingas politinis centras. Aleksandropolį (Giumrį) užėmus turkų kariuomenei, tam tetinka Erivanė (Эривань), todėl miesto perleidimas armėnams yra neišvengiamas. Kalbėję dar keturi tarybos nariai pripažino, kad Erivanės perleidimas yra istorinė būtinybė, neišvengiamas blogis. 16 narių balsavo už, vienas – prieš, trys – susilaikė. Tą pačią dieną Choiskis parašė užsienio reikalų ministrui Mamedui Gadžinskiui: Mes padarėme galą visiems ginčams su armėnais, jie priims ultimatumą ir nutrauks karą (iki kovo mėnesio iš Rytų Anatolijos pasitraukę armėnų ginkluoti būriai vien buvusioje Erivanės gubernijoje nusiaubė 198 gyvenvietes). Mes perleidome jiems Erivanę.

1918 m. liepos 31 d. Choiskis pasiuntė Stambulo derybose dalyvaujančios Azerbaidžano delegacijos pirmininkui Mamedui Rasulzadei žemėlapius su juose paženklintomis Azerbaidžano sienomis ir priesaku jas visais būdais ginti. Kaip antai: armėnams pareiškus pretenzijas į Karabachą, atsisakyti jiems perleisti Erivanę ir dalį Kazacho apskrities (Jelizavetpolio gubernijos rytiniame pakraštyje); armėnams laikantis anksčiau pasiekto žodinio susitarimo, galima būtų net perleisti jiems Erivanės apskrities dalį, žemėlapyje apibrėžtą punktyru…

Azerbaidžano kareiviai iškėlę nacionalinę Azerbaidžano vėliavą

Dabar daugelis Azerbaidžano istorikų ir politikų mano šį Azerbaidžano nacionalinės tarybos sprendimą buvus abejotiną ir net klaidingą. Esą Batumio derybose (truko nuo 1918 m. gegužės 11 d. iki birželio 4 d., kai buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Osmanų imperijos ir spėjusiomis savarankiškumą paskelbti Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikomis) Azerbaidžano atstovai sutiko perleisti Erivanę su kai kuriomis aplinkinėmis teritorijomis turkų spaudžiami. Savo ruožtu Armėnija įsipareigojo iškeldinti iš Baku armėnų karinius dalinius, nutraukti armėnų gaujų siautėjimą musulmonų gyvenamose apskrityse, garantuoti musulmonams teisę laisvai išpažinti tikėjimą ir mokytis gimtąja kalba Erivanėje ir kitose jai paliktose teritorijose (apie 12 tūkstančių kv. kilometrų); Armėnija turėjo atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui.

Armėnai nenutraukė karo, kaip to tikėjosi Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Choiskis. 1918 metų vasaros pradžioje iš Turkijos parsiradusi armėnų kariauna, vadovaujama Andraniko Ozaziano, įsibrovė į Zangezurą – buvusią Jelizavetpolio (Giandžios) gubernijos apskritį. Siaubė kaimus, žudė musulmonus, ginė juos iš namų. Prancūzų misija Kaukaze pripažino, kad Andraniko ir vietinio armėnų komiteto veiksmai prieš totorius buvo nežmoniški. Su Andraniko kariauna iš Turkijos atslinko 30 tūkstančių armėnų pabėgėlių: dalis liko Zangezure, o kiti patraukė į Erivanės apskritį.

Pasirašius Mudroso paliaubas (1918 m. spalio 30 d.), Turkija pasitraukė iš Pietų Kaukazo, užleisdama vietą Santarvės atstovams. Vokiečiai pareikalavo iš armėnų liautis puldinėjus Karabachą ir šie pritilo, tačiau neilgai tvėrė. Į Azerbaidžaną sugrįžusių britų karinės atstovybės vadas generolas Tomsonas pasiskelbė Baku generalgubernatoriumi ir tapo tikruoju krašto valdytoju. Gruodžio pradžioje jis pasiuntė Giandžios, Kazacho ir Džavanširo apskričių armėnų vadeivoms telegramas, reikalaujančias nustoti smurtavus prieš musulmonus. Telegramose įsakyta visiems armėnams pranešti: sėdėti savo namuose ir nekelti galvos. Nepaklusę šiam įsakymui atsakys už pralietą kraują ir piktadarystes. Metams baigiantis, Armėnija pradėjo karą su Gruzija…

Lenta.ru žurnalisto parašymas „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ reiškia, kad ir vidurinis šio sakinio narys yra valstybė. Jeigu turima galvoje karai, tai „juos“ žudė ir kaimynai krikščionys – Gruzijos kariuomenės kariai. Krikščionys šaudė vienas į kitą, o musulmonai, tai matydami, trynė delnus? 1918 m. gruodžio 20 d. Azerbaidžano nacionalinio parlamento nariai neeiliniame posėdyje su giliu dvasiniu jauduliu išklausė liūdną pranešimą apie kruvinus susirėmimus tarp kaimyninių Armėnijos ir Gruzijos respublikų. Ir pasiuntė jų vyriausybėms kreipimąsi, raginantį sustabdyti kraujo liejimą ir neleisti Užkaukazei vėl panirti į kruviną verpetą, nes šiame kraujyje ir gaisre – mūsų laisvės ir nepriklausomybės žūtis.

Patys muša, patys šaukia

Armėnų profesorius Lenta.ru žurnalistui kalba apie Vakarų valstybių – Santarvės narių nusikalstamą neveikimą. Tiesa, pripažįsta anglų karinės atstovybės palankumą armėnų pretenzijoms į Nachičevanę (Rusijos imperijoje – Erivanės gubernijos apskritis, dabar – autonominė respublika Azerbaidžano sudėtyje). Daugelį dešimtmečių sovietiniai istorikai tylėjo ir dabar ne per daugiausia rašoma apie kalbamuoju metu „istorinėse Armėnijos žemėse“ vietinių musulmonų nacionalinių tarybų paskelbtas dvi respublikas.

Kaip tik profesoriaus nurodytoje Nachičevanėje musulmonai 1918 m. lapkričio 3 d. paskelbė Arakso respubliką; kitų metų vasaros pradžioje armėnai ginklu užėmė Nachičevanės miestą anaiptol ne be „santarvininkų“ pritarimo. 1918-ųjų gruodžio mėnesį susikūrė musulmoniška Pietvakarių Kaukazo respublika su centru Karso mieste. 1919 metų pradžioje ten buvo išrinktas parlamentas, vėliau sudaryta vyriausybė, užsibrėžusi laikytis neutralumo ir gerų santykių su visomis valstybėmis – britų karinė atstovybė tam iš pradžių neprieštaravo; vyriausybė rengėsi pasiųsti savo atstovus į Taikos konferenciją. Tačiau 1919 m. balandžio 12 d. anglai suėmė 35 vietinio parlamento ir vyriausybės narius; tą pačią dieną į „Karso respubliką“ įžengė grįžtančiais pabėgėliais apsimetę armėnų kariai, vedęsi Erivanės paskirtą „srities gubernatorių“.   

Armėnai iš kailio nėrėsi juodindami Karso ir Arakso respublikas Santarvės valstybių akyse – esą turkai nori išsaugoti savo įtaką šiuose kraštuose, atkirsti „Rytų Armėniją“ nuo „Vakarų Armėnijos“, o Azerbaidžanas veržiasi susilieti su Osmanų imperija į vieną musulmonų karaliją nuo Viduržemio jūros iki Indijos vandenyno. Armėnų ir gruzinų atakuojama „Karso respublika“ šaukėsi Azerbaidžano vyriausybės paramos, tačiau ši tegalėjo viena – protestuoti. 1919-ųjų vasarai baigiantis vyriausybės pavedimu Azerbaidžano delegacija Paryžiuje įteikė Taikos konferencijos pirmininkui protestą dėl Santarvės atstovų nuolaidžiavimo armėnams. Azerbaidžano atstovai nurodė būsiant teisinga Karso srities valdymą palikti „santarvininkų“ rankose ir išvesti iš ten kitų kariuomenių dalinius. Dėl Nachičevanės, Erivanės (dalies) ir dar dviejų apskričių, kur akivaizdžią gyventojų daugumą sudaro musulmonai – tos pačios tautybės, to paties tikėjimo, kalbantys ta pačia kalba, kaip ir tikrieji Azerbaidžano gyventojai, tai šios apskritys neabejotinai turi likti Azerbaidžano vyriausybės pavaldume.

Rusų kalba leidžiamas laikraštis „Azerbaidžan“ musulmonų padėtį pačioje Armėnijos Respublikoje 1919-ųjų metų vasarą pavadino tragiška. Prie Erivanės artinantis turkų kariuomenei, musulmonai – turtingiausių namų ir didžiausių sodų savininkai pasitraukė iš miesto. Jų paliktą turtą užgrobė iš Turkijos atplūdę armėnų pabėgėliai. Pripažinusius Armėnijos valdžią ir grįžtančius į Erivanę pakeliui apiplėšė ginkluoti armėnai. Sugrįžusių namų ir sodų savininkų armėnai pabėgėliai neįleido į jų valdas. Armėnų vyriausybė verčia tūkstančius nuskurdusių, alkanų, ligotų musulmonų gyventi po atviru dangumi. Musulmonų patirtų kančių neįmanoma aprašyti

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos parlamento nariai socialistai-revoliucionieriai (iš 80 deputatų tik aštuoni nepriklausė „Dašnakcutiun“) pareikalavo iš vidaus reikalų ministro pasiaiškinti, kodėl daugelyje gyvenamųjų vietovių totorius gyventojus žudė, ginė iš namų, plėšė jų turtą, tuo tarpu vietinė administracija ne tik nestabdė, tačiau netgi pati dalyvavo plėšimuose ir pogromuose.

Karabachas: kas sužlugdė paliaubas

1919 metų pradžioje Paryžiaus taikos konferencija paskelbė, kad ginčytinose teritorijose bet kokie vienpusiai veiksmai neleistini ir bus griežtai tramdomi. Birželio pradžioje armėnai atidengė ugnį Šušos mieste. Gali būti, ginklo griebtasi nepavykus įvesti savo valdžią Karabache be triukšmo. To meto Armėnijos vyriausybės ir vietinių armėnų veikėjų susirašinėjime pabrėžiama: Ypatingai būtina imtis energingiausių veiksmų armėnų valdymui įvesti jų gyvenamose Karabacho dalyse. Tai yra itin neatidėliotinas uždavinys. Negalima gaišti nė valandos. Iš Erivanės į Karabachą pasiųsta komisija turėjo atgabenti daug pinigų ir šovinių, veikti be triukšmo ir slėpti tikrąją savo priklausomybę: Būtina, kad visi asmenys, įvedantys civilį valdymą, veiktų ne Respublikos vardu

Į Šušos miesto armėnų kvartalą iš tikrųjų atgabeno daug ginklų, tačiau jie nepadėjo – krašto generalgubernatorius Chosrovas Sultanovas ryžtingai numalšino sukilimą, jam vadovavusius vietinio armėnų komiteto narius ištrėmė iš Karabacho. Apie armėnų nepritarimą sprendimui palikti Karabacho ir Zangezuro apskritis Azerbaidžano pavaldume generolas Tomsonas pasakė: Kai kurie armėnai labai nusivylę, kad britų okupacija nesuteikė jiems galimybės atsikeršyti. Jie nenori pripažinti to, kad viską nuspręs Taikos konferencija, o ne karinės pajėgos.

1919 m. rugpjūčio 15 d. 7-asis Karabacho armėnų suvažiavimas pritarė anksčiau pasirašytam laikinajam susitarimui su Azerbaidžano vyriausybe. Šio dokumento įžangoje sakoma, kad Karabacho kalnuotosios dalies pavaldumas priklausys nuo Taikos konferencijos sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju armėnai ir musulmonai turės gyventi kartu. Iki priimant sprendimą Paryžiuje armėnų gyvenamos Karabacho sritys lieka Azerbaidžano Respublikos sienose. Visų gyventojų teisėms ginti prie generalgubernatoriaus administracijos įkuriama Taryba, į kurią azerbaidžaniečiai ir armėnai renka po tris atstovus. Armėnų bendruomenė renka savo nacionalinę tarybą. Gali būti kviečiami bendri azerbaidžaniečių ir armėnų atstovų suvažiavimai… Vyriausybė garantuoja, kad niekas nebus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, anksčiau dėl šito iš Karabacho išvykę armėnai gali sugrįžti ten, kur gyveno; garantuojama žodžio, spaudos, susivienijimų laisvė…

Rugpjūčio 25 d. kalbėdamas parlamento posėdyje Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Nasibas Usubekovas pasidžiaugė, kad Karabache pavyko sugrąžinti rimtį nepraliejus nė lašo kraujo. Po trijų mėnesių, pristatydamas parlamente vyriausybės veiksmų programą, jis siūlė Karabacho patyrimą (armėnų nacionalinės mažumos teisių pripažinimas, armėniškų mokyklų statyba ir kt.) taikyti ir maištininkų rankose tebesančioje kaimyninės Zangezuro srities dalyje. (Lapkričio 23 d. Azerbaidžanas ir Armėnija pasirašė susitarimą visus nesutarimus spręsti derybomis ir ginklo jėga nesikėsinti į kitos pusės kontroliuojamas teritorijas. Azerbaidžanui išvedus savo karius iš Zangezuro, armėnai užpuolė ir nusiaubė čia apie 40 musulmonų gyvenviečių.) Mes siekiame viską spręsti taikiai ir tai patvirtiname ne žodžiais, o darbais, – dar pasakė parlamente vyriausybės pirmininkas ir pareiškė viltį kaimynus paseksiant jų pavyzdžiu: – Mes turime atsiminti, kad ir Azerbaidžano, ir Armėnijos ateitis susijusi su tautinių mažumu teisių gerbimu.

Taika Karabache truko 7 mėnesius – armėnai vėl sukilo per 1920-ųjų pavasario lygiadienį, naktį iš kovo 22 į 23 d., kai musulmonai šventė savo Naujuosius metus. Armėnai užpuolė azerbaidžaniečių įgulas Šušoje, Hankendyje ir kitose vietovėse, užėmė Askerano tvirtovę pakeliui iš Šušos į Agdamą. Tai buvo ne sukilimas, o tikriausias nepaskelbtas karas. Iš Zangezuro pusės į Karabachą įsiveržė Armėnijos reguliariosios kariuomenės daliniai (Jerevanas oficialiai neigė Armėniją dalyvaujant šiuose įvykiuose). Baku pasiuntė į Karabachą beveik visą savo kariuomenę (iki 20 tūkstančių karių). Karas truko 12 dienų ir jį laimėjo azerbaidžaniečiai, tačiau pergalės vaisiai buvo kartūs. Baku galvas pakėlę bolševikai žvelgė į šiaurę, iš kur artinosi Raudonoji armija. Balandžio 27 d. vėlų vakarą Azerbaidžano nacionalinis parlamentas nutarė taikiai perduoti valdžią komunistams – kad nebūtų kraujo praliejimo. Maskvos bolševikų kariuomenė užėmė Baku be mūšių. Tūkstančiai azerbaidžaniečių karių tuo metu tebebuvo Karabache…

36 tomai tragedijos liudijimų

1918 m. liepos 15 d. Giandžioje įvykusiame Azerbaidžano vyriausybės posėdyje nutarta įsteigti Ypatingąją tyrimo komisiją. Tam paskatino Užsienio reikalų ministro Mamedo Gadžinskio pranešimas, kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia ginkluoti armėnų būriai ir kitos gaujos, prisidengusios bolševikų vardu, žvėriškai žudo taikius musulmonus, plėšia jų turtą, o Europą tepasiekia šių gaujų vadeivų skleidžiami melagingi pranešimai. Vyriausybė pavedė Ypatingajai tyrimo komisijai tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų prieš musulmonus gyventojus aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų  kalbomis.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų dalį pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje – jiems pasiuntė 6 tomus dokumentų, liudijančių apie armėnų dalyvavimą musulmonų masinėse žudynėse Baku, Šemachoje, Kuboje, taip pat apskrityse (уездах). Tą patį liudijantys dokumentai buvo pateikti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūroje. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų. Daugiau kaip pusė jų buvo suimta. Visus įtariamuosius amnestavo 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto.

Ypatingoji komisija nustatė, kad 1918 metų kovo 30 d. – balandžio 1 d. Baku mieste buvo nužudyta apie 12 tūkstančių musulmonų gyventojų. Žudynes sukurstę bolševikai siekė sutriuškinti Baku mieste vis daugiau šalininkų įgyjančią nacionalinę demokratinę partiją „Musavat“. Ši partija praėjusį rudenį įvykusiuose Baku tarybos rinkimuose gavo apie 40 procentų rinkėjų balsų. „Musavat“ siekė azerbaidžaniečių nacionalinės autonomijos, kurioje  bolševikams nebuvo vietos. Sprendėsi Užkaukazės likimas, – aiškino, kodėl reikėjo pirma dingstimi ginklu užpulti musulmonų partiją, bolševikų vadas Stepanas Šaumianas. – Jiems paėmus viršų Baku, miestas būtų buvęs paskelbtas Azerbaidžano sostine

Pats Šaumianas (ištikimo armėnų tautos sūnaus vardu nuo sovietinių laikų vadinama dabartinė „Kalnų Karabacho respublikos sostinė“ Stepanakertas) aiškino Baku kilus pilietinį karą. Jis parašė ataskaitoje savo vadams Maskvoje, kad armėnų partijos „Dašnakcutiun“ ginkluotų būrių (3-4 tūkstančiai žmonių) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Persų pasiuntinys, tuščiai mėginęs taikyti priešininkus ir gelbėti Persijos valdinius, visa tai pavadino musulmonų skerdynėmis, kurias sukurstė ginkluotos armėnų pajėgos. Didžiosios Britanijos pasiuntinys aiškino, kad bolševikai vieni niekada nebūtų ryžęsi pulti musulmonų; armėnų prisidėjimą prie bolševikų jis pavadino viena didžiausiu Armėnų nacionalinės tarybos klaidų jos istorijoje ir dėlto kalčiausia esanti armėnų politinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Armėnų vadeivų vedami baudėjų būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus Baku apylinkėse ir kituose Azerbaidžano miestuose. Ypač nukentėjo Šemacha, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkstančiai taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla; nusiaubta 72 kaimai apylinkėse. Kuboje taikius gyventojus žudė armėnų sudaromas būrys (1920 metų rudenį Armėnijoje valdžią užgrobę bolševikai nugalabijo šio būrio vadą Amazaspą ir kitus suimtus buvusius savo bendražygius neįprastu būdu – užkapojo kirviu, tuo tarpu šio būrio komisaras iškopė į aukščiausius Sovietų Sąjungoje postus – Anastazas Mikojanas)… Ypatingosios tyrimo komisijos duomenimis, Baku, kituose miestuose ir srityse iš viso nužudyta 30 tūkstančių musulmonų.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypatingoji komisija, suprantama, veikė Azerbaidžano respublikos sienose, o musulmonų žudynių buvusioje Erivanės gubernijoje aplinkybės daugeliu atveju taip ir liko nežinomos. Antai 1918 m. vasario 17 – 21 dienomis pulkininko Pirumovo vadovaujami armėnų reguliariosios kariuomenės daliniai nušlavė nuo žemės paviršiaus 21 azerbaidžaniečių kaimą. Nušlavė – nes griovė iš patrankų; gyventojų likimas – nežinomas… Akivaizdu štai kas: 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR priskaičiuota 12 tūkstančių azerbaidžaniečių, kai 1916 metais penkiose Erivanės gubernijos apskrityse, tekusiose sovietinei Armėnijai, gyveno  246,5 tūkstančio „Aderbeidžano totorių“. Per paskesnius dvejus metus sugrįžo 60 tūkstančių čia gyvenusių azerbaidžaniečių ir 1922 metais Armėnijos SSR jų gyveno  72 596 žmonės.

1921 metais Armėnijai tekusioje Zangezuro apskrities vakarinėje dalyje 6,5 tūkstančio azerbaidžaniečių sudarė vieną 1/10 visų gyventojų (armėnai – 89,5 %), kai tuo tarpu 1916 metais apskrityje jų buvo 119,5 tūkstančio (53,3%). 1992-1994 metų Armėnijos-Azerbaidžano karo metų armėnai okupavo ir likusias žemes, kadaise priklaususias Zangezuro apskričiai.

1919 ir 1920 metais kovo 31-oji Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje buvo minima kaip Nacionalinio gedulo diena. 1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, skelbiantį kovo 31-ąją Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai.

2018.05.23; 18:00

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ką Lietuvai derėtų žinoti apie Nikolo Pašiniano valdomą Armėniją? Vilčių, jog ši Pietų Kaukazo šalis suks tikros demokratijos ir tikro teisingumo keliu net ir kardinaliai pasikeitus valdžioms, – mažoka. Jau sykį rašėme, kad naujasis šalies Ministras Pirmininkas bent kol kas demonstruoja nepagarbą tarptautinės bendruomenės reikalavimams grąžinti Kalnų Karabachą teisėtam šeimininkui (omenyje turimos keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, įpareigojančios Armėniją nedelsiant pasitraukti iš šių teritorijų).

Kodėl pamirštamos azerbaidžaniečių pabėgėlių teisės

Būkime atidūs: N.Pašinianas iki šiol neparodė nė mažiausios užuominos, jog atitrauks kariuomenę iš svetimų žemių. N.Pašiniano laikysena paskutiniosiomis dienomis leidžia įtarti, jog jis linkęs net aštrinti teritorinių pretenzijų temą. Vienas iš pirmųjų N.Pašiniano vizitų – simbolinis. Tai išvyka į Kalnų Karabachą, žinoma, neturint Azerbaidžano valdžios leidimo.

Tuo tarpu Vakarų šalių žurnalistai, aprašę naujojo premjero kelionę po Kalnų Karabachą (KK), pirmiausia paprašė oficialiojo Baku leidimo ir tik po to išskrido į šį regioną. Žodžiu, pasielgė civilizuotai – pagerbė ne tik Azerbaidžano, bet ir tarptautinės bendruomenės nuostatas, kam priklauso šios žemės. Jei Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, tai vizos reikia ieškoti Baku, o ne Jerevane. Kas gi čia neaiškaus ir nesuprantamo?

Be kita ko, N.Pašinianas jau prabilo, kad derybose dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo dalyvauti ne tik Vakarų, Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai, bet ir nūnai armėnų pajėgų kontroliuojamame Kalnų Karabache gyvenantys žmonės. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas siekia, kad prie derybų stalo sėstųsi dar ir Armėnijos kariškiai bei kolonistai. Šie reikalavimai primena Rusijos laikyseną – Kremlius labai panašiai elgiasi Kryme bei rytų Ukrainoje. Vos tik ten organizuojami rinkimai arba referendumai, tuoj pat pasiremiama kariškių bei kolonistų balsais.

Masiniai protestai Armėnijos sostinėje Jerevane. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, N.Pašiniano reikalavimas, kad KK likimą lemtų ir ten dabar gyvenantys žmonės, – nesąžiningas. Nes Kalnų Karabache iki 1988 – 1994 karinės suirutės gyveno ne vien armėnai. Ten gyventa ir daug azerbaidžaniečių. Tik azerbaidžaniečiai nūnai iš ten išvyti. Jeigu N.Pašinianas – teisingas politikas, jis prie derybų stalo būtų raginęs susodinti ir azerbaidžaniečius, kadaise ne savo noru pasitraukusius iš Juodojo Sodo (toks yra Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos). Bet apie azerbaidžaniečių, iki šiol negalinčių grįžti į gimtuosius namus, teises ponas N.Pašinianas nė neužsiminė. Jei naująjam Armėnijos premjerui nusispjauti į šimtų tūkstančių priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, tarptautinė bendruomenė galėtų priminti Jerevanui, jog sąžiningose derybose abi pusės atstovaujamos lygiomis dalimis.

Kalnų Karabacho kolonizuoti negalima

Dabar – apie dar vieną armėnišką akibrokštą. Klastingą akibrokštą. Armėnijos diasporos ministras Mchitaras Airapetianas žada inicijuoti plataus masto armėnų repatriaciją.

Kaip praneša ELTA, M. Airapetianas neseniai tvirtino žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje: „Mes artimiausiu metu organizuosime didelę užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių repatriaciją. Tai, žinoma, reikalauja maksimalių pastangų ir kruopštaus darbo. Po revoliucijos žmonės pajuto viltį. Mūsų uždavinys – plėtoti šią atmosferą“, – sakė M. Airapetianas.

Repatriacija, žinoma, prasmingas užsiėmimas. Gyventojų skaičius Armėnijoje kasmet mažėja. Tą žino visi. Visiems žinoma ir aplinkybė, jog išvykimą skatinančios priežastys – ekonominės ir socialinės. Remiantis 2016 metų sausio 1-osios duomenimis, Armėnijos gyventojų skaičius pirmą kartą nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio nukrito žemiau 3 milijonų ribos.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Armėnijai norėtųsi palinkėt sėkmės susigrąžinant po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius (ką gali žinoti, gal Lietuvai teks ateityje remtis armėniška patirtimi susigrąžinant saviškius, jei tik deklaruojama Jerevano politika bus sėkminga). Ir vis dėlto sveikindami šią iniaciatyvą Vakarai pirmiausia turėtų suklusti: o kur perkelsite grįžtančius armėnus? Jei į sostinę Jerevaną ar Giumri, kur stovi Rusijos karinė bazė, – jokių prieštaravimų. Bet juk sugrįžtantieji tikriausiai bus raginami persikelti ir į Kalnų Karabachą, kuris pagal tarptautinę teisę Armėnijai nepriklauso bei dėl kurio tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bet kada gali kilti didelis karas.

Todėl NATO ir Europos Sąjungos atstovams, pripažįstantiems, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška, o ne armėniška teritorija, vertėtų paklausti ne tik Armėnijos diasporos ministro, bet ir paties premjero N.Pašiniano, kur jie siūlys įsikurti reptriantams. Net jei išgirsime oficialiojo Jerevano patikinimus, kad po pasaulį išsibarsčiusieji armėnai į Kalnų Karabachą nebus vežami, vien armėnišku garbės žodžiu nepasikliaukime.

Visiems žinoma, kad armėnai nenoriai keliasi į Kalnų Karabachą. Kalnų Karabache šiandien gyvenantys žmonės neturi šimtaprocentinių saugumo garantijų. Jie suvokia, kad vieną gražią dieną teks palikti šias žemes. Todėl ir neskuba įsikurti. Ir vis dėlto Armėnijai, su Rusijos pagalba okupavusiai Kalnų Karabachą, verkiant reikia šią teritoriją apgyvendinti saviškiais. Kad Azerbaidžanui kuo sunkiau būtų ją susigrąžinti. Štai kodėl Armėnija žūtbūt stengiasi parodyti pasauliui, kaip neva „klesti Azerbaidžano įtakos atsikratęs kraštas“. Bet meluoti nesiseka. Šiuo metu Juodasis Sodas greičiau panašus į dykras, kur tai ten, tai šen išsidėstę kariniai objektai bei mažytės civilių gyvenvietės.

Nenustebkime, jei kada nors paaiškės, kad Jerevanas slepia tikruosius duomenis apie KK populiaciją. Azerbaidžano slaptosios tarnybos tikriausiai pelnytai mano, kad ten – du kartus mažiau gyventojų nei tvirtina oficialusis Jerevanas. Todėl vakariečiams politikams, kurie rūpinasi Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinio vientisumo atstatymu, derėtų atkreipti dėmesį ir į neteisėtas Armėnijos pastangas kolonizuoti azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą.

Sirijos armėnai perkeliami į Juodąjį Sodą

Juk Armėnija jau seniai pusiau slapta, pusiau viešai į Kalnų Karabachą vilioja karo išvargintus Sirijos armėnus. Net armėniškame Lragir.am leidinyje pripažįstama, kad į Kalnų Karabachą kadaise buvo perkelta 40 armėnų šeimų iš Sirijos. Viena iš tokių – 2001-aisiais atsikėlusi Nerseso Demirčano šeima. Nors Sirijos armėnams žadamos įvairios lengvatos – tiek buities reikmenys, tiek socialinės pašalpos – šis armėnas Kalnų Karabche skursta. Jis nebežino, kur trauktis, kur prašyti pagalbos. Beje, iškalbinga detalė – jo istorija aprašyta ne azerbaidžanietiškoje, o armėniškoje spaudoje. Nors paprastai armėniški leidiniai linkę dabartinį gyvenimą Kalnų Karabache vaizduoti žymiai palankiau. Suprask, ten – rojus. Nors iki tikro rojaus – labai toli.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu,  įtarimai, jog Armėnija į Kalnų Karabachą vilioja daug Sirijos armėnų, – vieša paslaptis. O tai, kaip bežiūrėsime, grubus tarptautinės teisės pažeidimas. Tarptautiniai įstatymai draudžia okupantams kolonizuoti užkariautas žemes saviškiais (tik šitos taisyklės mažai kas laikosi).

Todėl nėra šimtaprocentinių garantijų, jog ir dabar į Kalnų Karabachą neplūstels po pasaulį išsibarsčiusios gausios armėnų diasporos atstovai. Jei NATO ir ES – principingos institucijos, jos turėtų perspėti naująjį premjerą N.Pašinianą: kolonizuoti Kalnų Karabacho negalima.

Pirmasis prisistatymas – Vladimirui Putinui

Bet N.Pašinianui tikriausiai nusispjauti į Vakarų perspėjimus. Juk pirmasis jo vizitas – pas amžinąjį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kaip skelbia ELTA, N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.

„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.

42 metų amžiaus Armėnijos premjeras padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.

Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.

Tad Armėnijos fronte – nieko naujo. Graži, taiki, daug vilčių teikusi armėniška revoliucija pradeda kelti daug abejonių – vardan ko ji kilo? Kad Jerevanas ir ateityje pataikautų Kremliui bei pyktųsi su Azerbaidžanu?

2018.05.17; 11:13

Trečiadienį kelios dešimtys aktyvistų įsiveržė į Jerevano merijos pastatą ir reikalauja, kad atsistatydintų miesto administracijos vadovas Taronas Margarianas.

„Mes reikalaujame, kad meras T. Margarianas atsistatydintų. Gana bjauroti mūsų miestą. Jam algą moka mūsų piliečiai, o jis sukūrė korupcinę sistemą“, – sakė žurnalistams vienas iš aktyvistų Armanas Garibianas. Jerevano mero pavaduotojas Davidas Oganianas pakvietė visus demonstrantus į posėdžių salę ir pažadėjo, kad į jų klausimus atsakys pats T. Margarianas.

Kaip pranešama, padėtis Armėnijos sostinės merijos pastate yra įtempta.

Mero priešininkai jį kaltina neefektyviai dirbant ir neatsiskaitant piliečiams. Akcijos dalyviai, be kita ko, reiškia nepasitenkinimą skvero prie merijos tvarkymo darbais, kuriuos atliekant buvo iškirsti medžiai.

T. Margarianas – buvusios valdančiosios Respublikonų partijos narys. Ši partija perėjo į opoziciją, kai gegužės 8 d. Armėnijos premjeru buvo išrinktas Nikolas Pašinianas. T. Margirianas eina Jerervano mero pareigas nuo 2011 metų.

Informacijos šaltinis – ELTA

201805.16; 14:34

Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Kol armėnų opozicijos lyderis dar nebuvo premjeras, bet jau buvo aišku, kad šalies parlamentas privalės jį tvirtinti Ministru Pirmininku, šių eilučių autoriaus galvoje kirbėjo atsargi mintis – gal gi naujojo Armėnijos vadovo Nikolo Pašiniano užsienio politika vis tik bus civilizuota, paremta tarptautine teise bei pagarba kaimyninių šalių teritoriniam vientisumui?

Nieko panašaus. Tikrieji Nikolo Pašiniano ketinimai išryškėjo labai greitai. Jau gegužės 9-ąją naujasis premjeras nuvyko į Kalnų Karabachą. Vien tik šis faktas – nuvykimas – byloja, jog buvo grubiai pažeistas kaimyninės šalies teritorinis vientisumas. Kalnų Karabachą (arba Juodąjį Sodą, išvertus į lietuvių kalbą) kaimyninis Azerbaidžanas laiko sava teritorija.

Į diskusijas, kodėl oficialusis Baku teisus, traktuodamas Kalnų Karabachą esant savu, šį sykį nesileisime (apie tai jau daug rašyta, visi argumentai seniai žinomi, be to, šiandien noriu apžvelgti visai kitus apsektus). Ir vis dėlto privalau priminti, kad Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho remia ir tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO bei Europos Sąjungos šalis. Tad, vadovaujantis tarptautine teise, N.Pašinianas tikrai neturėjo teisės vykti į Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo – vizos. Bet nuvažiavo. Nepaisė aplinkybės, jog po šio akibrokšto oficialusis Baku bus priverstas griežtai reaguoti (taip pasielgtų bet kuri kita valstybė, jei į jos teritoriją įžengtume be jos sutikimo).

Tad akivaizdu, kad N.Pašinianas, net nespėjęs deramai įsitaisyti premjero krėsle, jau savo pirmaisiais žingsniais pademonstravo nepagarbą ne tik Azerbaidžanui, bet ir tarptautinei bendruomenei, taip pat – ir Lietuvai. Suprask, jam nusispjauti į mūsų rezoliucijas, raginančias grąžinti Juodąjį Sodą teisėtiems šeimininkams.

Beje, remiantis naujausiomis žiniomis, N.Pašinianas, regis, dar aršesnis separatistas nei liūdnai pagarsėjęs jo pirmtakas eksprezidentas Seržas Sargsianas. Tuoj paaiškinsiu – kodėl. Maždaug prieš du dešimtmečius Jerevanas liovėsi viešai svaičiojęs apie Kalnų Karabacho prisijungimą tenkindamasis vien minimum programa: „Kalnų Karabacho tauta nori nepriklausomybės“. Armėnijos politikai tuomet suprato, kad, tarptautinei bendruomenei vieningai smerkiant Kalnų Karabacho okupaciją, jiems nepavyks sulaukti Vakarų palaiminimo mechaniškai prijungus žemes.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Armėnija pradėjo taikyti gudresnę taktiką – neva Kalnų Karabache gyvena kažin kokia ypatinga Arcacho tauta, skelbianti nepriklausomybę nuo Azerbaidžano, mat buvo azerbaidžaniečių engiama ir skriaudžiama. Gudriau nesugalvosi. Pirmiausiai įtvirtinkime Vakarų sąmonėje nuomonę, kad Kalnų Karabachas – atskira valstybė, o jos gyventojai – unikali tauta, o jau tada, nurimus aistroms ir pasipiktinimams, toji atskira valstybė neva demokratinio referendumo būdu panorės prisijungti prie draugiškos Armėnijos.

Šią nuosaikiai klastingą poziciją armėnų lobistai atkakliai kalė į sąmonę tiek Amerikos, tiek Europos politikams, žurnalistams kelis dešimtmečius be sustojimo. Šią nuostatą garsino ir dešimt metų Armėnijai vadovavęs aršus separatistas S.Sargsianas, buvęs šalies prezidentas.

Be abejo, Armėnijai nepavyko apgauti Vakarų, jog Kalnų Karabache dabar esantys žmonės tiesiog nori gyventi nepriklausomi nuo neva nesukalbamų azerbaidžaniečių. Tačiau armėniškos gudrybės slepiant tikrąsias priežastis – teritorines pretenzijas Azerbaidžanui – kai kam Vakaruose susuko galvas. Juk lozungai apie tautos teisę į nepriklausomybę bei apie nuolat visų skriaudžiamus vargšus armėnus žadina užuojautą. Ir vis dėlto patikėjusių Jerevano pasakomis – mažuma. Tiek Vašingtono, tiek Briuselio pozicija liko nepalaužiama: Kalnų Karabachas – okupuotas, okupantai, t.y. armėnai, privalo pasitraukti.

Dabar Vakarams teks būti dar atidesniems, principingesniems, piktesniems. Mat naujasis Armėnijos premjeras, nuvykęs į Kalnų Karabachą, pradėjo kalbėti netikėtai aršiai. Užuot prabilęs bent jau taip, kaip kadaise sakydavo jo pirmtakas S.Sargsianas, N.Pašinianas rėžė be diplomatinių vingrybių: jam jau neužtenka atskiros Kalnų Karabacho respublikos, jis atvirai reikalauja Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Užuot pripažinęs armėniškas kaltes ir klaidas jis tvirtino sieksiąs tarptautinio Arcacho (taip dabar armėnai vadina Kalnų Karabachą) pripažinimo. Jis net pareiškė norįs keisti derybų sąlygas: tegul diskusijose dėl Kalnų Karabacho dalyvauja ne tik tarptautinės bendruomenės atstovai, Azerbaidžanas ir Armėnija, bet ir tie, kurie nūnai gyvena Kalnų Karabache. Akivaizdus bandymas susilpninti Azerbaidžano pozicijas. 

Tokią poziciją N.Pašinianas demonstravo tiek kalbėdamas Armėnijos parlamente gegužės 1-osios ir 8-osios dienomis, tiek gegužės 9-ąją neteisėtai nuvažiuodamas į Kalnų Karabachą. „Kai Arcachą pripažins tarptautinė bendruomenė, tada Armėnijos ir Arcacho tautos pareikš savo poziciją dėl susijungimo“, – kalbėjo N.Pašinianas.

Kodėl N.Pašinianas tapo net aršesnis separatistas nei jo pirmtakai, – atspėti lengva. N.Pašinianas tikisi, kad Vakarai, sužavėti jo antikorupcinėmis kalbomis bei pažadais demokratiškai valdyti šalį, ims nebepastebėti konfrontacinės Jerevano politikos kaimynų atžvilgiu. Jis deda dideles viltis, kad Vakarams labiau rūpės demokratija nei Kalnų Karabacho likimas.

N.Pašinianas daro lemtingą klaidą. Vakarai negali ignoruoti šalių teritorinio vientisumo taisyklių pažeidimų Pietų Kaukaze, nes priešingu atveju bus sukurtas precedentas naujoms teritorinėms pretenzijoms atsirasti bet kurioje pasaulio teritorijoje. Dėl teritorinių pretenzijų Vakarai turi būti principingi visur – ne tik Pietų Kaukaze. Tai supranta ir Vašingtonas, ir Briuselis, ir Berlynas, ir Paryžius. Nusileisi vienur, gaisras įsiliepsnos kitur.

Savo politikos klaidingumo nesuvokia, regis, tik Jerevanas. Jei Armėnija nebūtų okupavusi Kalnų Karabacho (aktyvūs veiksmai plėtojosi 1988 – 1994 metais), šiandien ji būtų visai kitokia šalis. Bent jau žymiai turtingesnė, nes nereikėtų pyktis nei su Turkija, nei su Azerbaidžanu (būtų atvira prekyba), bei mažiau priklausoma nuo Rusijos (nereikėtų Rusijos karinės bazės), nes netektų baimintis Azerbaidžano karinės galios.

Pažymėtina, kad jau pirmieji N.Pašiniano raginimai „kaimynams gyventi draugiškai“ pasirodė esantys klastingomis intrigomis. Prisiminkime, kaip N.Pašinianas bandė susidraugauti su Turkija ignoruodamas Azerbaidžaną. Naujasis Armėnijos premjeras tikriausiai svarstė: „Turkija – didesnė, galingesnė už Azerbaidžaną. Jei su ja pavyktų pradėt bent minimalų dialogą, sukalbamesnis taptų ir Azerbaidžanas“.

Nepavyko. Turkijos užsienio reikalų ministerija iš karto atkirto: negali būti jokių kalbų apie Ankaros ir Jerevano draugystes, kol armėnai laiko okupavę Kalnų Karabachą. Turkija atmetė ir Jerevano pastangas pradėti bet kokias kitas derybas. Nes Jerevanas vis dar reikalauja, kad Turkija pripažintų 1915-ųjų tragediją „armėnų tautos genocidu“. Turkai stebisi, kodėl tada Jerevanas neatidaro savo archyvų, kad įrodytų tokias tiesas? Juk jei 1915-ieji – genocidas, kodėl Armėnija nuo tartpautinės bendruomenės slepia savo archyvuose faktus, įrodančius turkų kaltę? Pavyzdžiui, turkai senų seniausiai atidarę savo archyvus: ieškokite ko tik norite. O armėnai – slapukauja. Keistas, įtartinas slapukavimas.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Žodžiu, konfrontacija su Azerbaidžanu (o tuo pačiu – ir su tarptautine bendruomene) tikriausiai tęsis šaliai vadovaujant ir N.Pašinianui. Turime padėtį be išeities. Jei N.Pašinianas – separatistų pusėje, vadinasi, jis – ne tas armėnų lyderis, su kuriuo Vakarams derėtų nuoširdžiai glebesčiuotis. Sveikindami demokratinius procesus Armėnijoje mes privalome nuolat reikalauti, kad armėnai kuo greičiau pasitrauktų iš okupuotų teritorijų. Kol Armėnija – mažoji Rusijos kopija, Vakarų draugystė su naujuoju premjeru N.Pašinianu privalo būti atsargi, rezervuota. Jei N.Pašinianas laimina svetimų teritorijų grobimą, jis negali būti priskirtas civilizuotų politikų grupei. Jei N.Pašinianas skatina teritorines pretenzijas (esama pavojaus, kad įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho peraugs į rimtą karą), jis neturėtų būti priimamas Vakarų sostinėse kaip lygiavertis politikas. „Pirma – grąžink, ką neteisėtai užgrobei, štai tada, tik tada, pradėsime draugiškai kalbėtis” – tokia privalo būti vieninga Vakarų laikysena bendraujant su ponu N.Pašinianu.  

Maža vilčių, jog Armėnija pradės gerbti Jungtinių Tautų rezoliucijas, įpareigojančias grąžinti užgrobtas teritorijas, dar ir dėl to, kad prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos per parą apšaudė azerbaidžaniečių pozicijas fronto linijoje net 130 kartų. Viešojoje erdvėje niekur neaptikau pranešimų, jog N.Pašinianas būtų liepęs nedelsiant nutraukti ugnį.

Iškalbinga tyla. Tyla prieš audrą?

2018.05.11; 11:10

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Europos Sąjunga pasveikino buvusį ilgametį Armėnijos opozicijos politiką ir protestų lyderį Nikolą Pašinianą tapus naujuoju šalies premjeru.

N. Pašiniano pristatytose užsienio politikos gairėse žadama išlaikyti tradiciškai artimus Armėnijos santykius su Rusija. Tačiau tuo pat metu skelbiama apie ketinimą plėtoti santykius su Bendrija, siekiant, kad šaliai būtų suteiktas bevizis režimas.

V. Putinas teigė tikintis, kad N. Pašinianas „padės toliau stiprinti draugiškus mūsų šalių, sąjungininkių, santykius“, sakoma Kremliaus išplatintame pranešime.

Tuo tarpu ES teigia nekantriai laukianti bendradarbiavimo su N. Pašinianu įgyvendinant lapkritį pasirašytą ES ir Armėnijos tvirtesnės partnerystės susitarimą, rašoma Bendrijos užsienio politikos tarnybos pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.09; 07:48

Azerbaidžano sostinė Baku vakare

Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.

Paryžius pasitraukė,  Baku žengia į priekį

Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).

Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją). 

Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką:  šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir  EXPO.

Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“,  tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Minėtos  BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.

Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“

Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje  www.bakuexpo2025.com).

Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti  gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą  gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.  

Jerevanas griežia dantimis

Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.

Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.

Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams

Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“

Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.

Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.

Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.

Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų.  Visi to linki. Tik ne armėnai…

Katalikai, judėjai – visi broliai

Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.

Azerbaidžano sostinėje Baku

Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.

Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025  vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“

„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje,  gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.

Azerbaidžanas. Sostinė Baku

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis  veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

Į visas keturias pasaulio puses

Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus,  vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.

Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai  juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas. 

Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.

Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.

2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius  „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.

Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.

O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…

2018.05.08; 06:00