Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Popiežiaus Pranciškaus sutikimo ceremonijoje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasitiko su valstybiniu apaštaliniu vizitu į Lietuvą atvykusį Popiežių Pranciškų. Šventasis Tėvas Lietuvoje vieši Prezidentės, Katalikų bažnyčios ir Lietuvos žmonių kvietimu.

Šventasis Tėvas atskrido iš Vatikano „Air Italia“ specialiuoju skrydžiu. Kartu su Popiežiumi atvyko oficiali Šventojo Sosto delegacija, taip pat apie 70 žurnalistų iš įvairių Europos ir pasaulio šalių.

Šventojo Tėvo valstybinis vizitas sutampa su dviem itin svarbiomis mūsų šalies žmonėms datomis – Lietuvos valstybės 100-mečiu ir Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje 25 metų jubiliejumi.

Taikos ir vilties žinią skelbiantis Popiežius Pranciškus yra didelis moralinis autoritetas milijonams tikinčiųjų visame pasaulyje. Šventasis Tėvas ypatingą dėmesį skiria nedidelėms valstybėms ir tautoms. Popiežiaus vizito metu bus akcentuoti ir skaudūs Lietuvos istorijos puslapiai. Šventasis Tėvas pagerbs sovietinės ir nacių okupacijų aukų atminimą, susitiks su Lietuvos laisvės kovotojais, tremtiniais, rezistentais, Holokaustą išgyvenusiais žydų bendruomenės atstovais.

Vilniaus oro uoste Popiežiaus garbei buvo išrikiuota Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, skambėjo Lietuvos ir Vatikano himnai. Vaikai Katalikų bažnyčios vadovui įteikė gėlių. Popiežių pasitiko Lietuvos valstybinė delegacija, vadovaujama Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Delegacijoje – Prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Taip pat Šventąjį Tėvą pasitiko Vatikano nuncijus Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Katalikų bažnyčios atstovai. Pasitikimo ceremonijoje dalyvavo vaikai iš katalikiškų mokyklų su tėveliais ir mokytojais.

Popiežius Pranciškus šeštadienį viešės Vilniuje, sekmadienį – Kaune. Popiežius gyvens Vilniuje, iš čia kitą savaitę vyks vizitų į Latviją ir Estiją. Šiam vizitui buvo kruopščiai ruošiamasi beveik metus. Visas vizitas tiesiogiai transliuojamas per LRT.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2018.09.22; 12:18

Popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą pristatymas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Popiežiaus Pranciškaus metu Lietuva bus viso pasaulio dėmesio centre. Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininko Gintaro Grušo teigimu, vizitas bus tiesiogiai transliuojamas į visus kontinentus, verčiamas į daugybę kalbų.

Rugsėjo 23 dieną iš Kauno Santakos į visą pasaulį bus transliuojamos Šv. Mišios, kurias popiežius Pranciškus aukos kartu su Lietuvos ir užsienio vyskupais, kunigais, susirinkusiais tikinčiaisiais.

Kaip atkreipė dėmesį Lietuvos vyskupai, įprastai sekmadienio vidurdienį popiežiaus kalbama Viešpaties angelo malda, po kurios jis kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius, šį kartą sklis ne iš Apaštališkųjų rūmų lango Vatikane, bet iš Kauno.

Pasak LVK pasiruošimo popiežiaus vizitui generalinio sekretoriaus kun. Sauliaus Rumšo, popiežius atvažiuoja pasimatyti su Lietuvos žmonėmis, tačiau į susitikimus taip pat pakviesti kitų konfesijų atstovai, laukiama maldininkų iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos. Popiežiaus susitikime su jaunimu ir Šv. Mišiose Kauno Santakoje išgirsime meldžiantis įvairiausiomis kalbomis, kuriomis kalba Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautybių žmonės.

Antradienį Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius artėjant Šventojo Tėvo vizitui Lietuvoje, primindami, kad lygiai prieš 25 metus tapome istorinio įvykio liudininkai – pirmą kartą popiežius apsilankė Lietuvos žemėje.

Šv. Jono Pauliaus II apsilankymas tapo vienu didžiausių naujai atgimusios Lietuvos valstybės įvykių.

„Šiuo metu mūsų Tėvynė rengiasi istoriniam susitikimui. Tai bus ypatinga pamatyti ir išgirsti Šventąjį Tėvą, kuris atvyksta aplankyti savo bendruomenės Baltijos šalyse. Katalikų Bažnyčios vadovas planuoja susitikti ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su visais laisvos valios žmonėmis, kuriems yra svarbios žmogiškosios vertybės, žmogaus prigimtinių teisių apsauga bei pagalba patiems vargingiausiems“, – pabrėžia vyskupai.

Popiežiaus vizitą ganytojai vadina svarbia tikėjimo ir vilties sustiprinimo proga bei demokratinės visuomenės pamatų tvirtinimu.

Spaudos konferencijoje (iš kairės): Gintaras Grušas, Saulius Rumšas ir Pedro Lopezas-Quintana. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ką reiškia toks svarbus istorinis momentas Lietuvai? Pasak vyskupų, visų pirma tai nuostabi Dievo dovana: mūsų nedidelis kraštas, palyginti su kitomis pasaulio tautomis, sulauks tokio svarbaus svečio. Antra – mus visus pasieks Šv. Petro įpėdinio žodis, kuris ilgiems metams taps kelrodžiu stiprinant tikėjimą ir pasitikėjimą maloninga Dievo apvaizda. Trečia – į visą pasaulį pasklis žinia apie mus ir mūsų kraštą. Tai suteiks galimybę daugeliui žmonių pasaulyje susipažinti su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis, padrąsins vis daugiau maldininkų ir turistų aplankyti Lietuvą.

„Švęsdami Lietuvos atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 100 metų sukaktį dar kartą turime unikalią progą iš naujo pajusti Atgimimo sąjūdžio nuotaiką, tarsi vėl pasikartojantį Baltijos kelio vienybės momentą. Drąsinkime savo šeimos narius, kaimynus, bendradarbius tapti istorinio įvykio dalyviais. Popiežiaus vizito šūkis – „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ vėl naujai težadina tą jaudinančią patirtį, kai prieš 25 metus Lietuvoje priėmėme popiežių Šv. Joną Pauliu II. Kvieskime vieni kitus atvykti! Padovanokime sau ir savo artimiesiems tikėjimo įkvėpimo progą ir mūsų tautos vienybės patirtį!” – kviesdami atvykti susitikti su popiežiumi Pranciškumi ragino Lietuvos vyskupai.

Kaip skelbė ELTA, popiežius Pranciškus rugsėjo 22-23 dienomis lankysis Lietuvoje prezidentės Dalios Grybauskaitės, Katalikų Bažnyčios ir visų šalies žmonių kvietimu. Tai antrasis Šventojo Tėvo vizitas per atkurtos mūsų valstybės istoriją.

Šalies vadovės teigimu, tai ypatinga žinia ir dovana šimtmetį mininčiai Lietuvai bei išskirtinis Šventojo Sosto draugystės ir palaikymo ženklas. Pasaulyje yra tik nedaugelis šalių, kuriose popiežius lankosi antrą kartą per tokį trumpą laikotarpį, rašoma Prezidentūros pranešime.

Prieš 25 metus į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II atvežė padrąsinimo žinią laisvę iškovojusiems ir demokratinę valstybę kuriantiems žmonėms. Po kelių savaičių laukiamas popiežius Pranciškus yra stipriausias taikos ir sąžinės balsas pasaulyje, raginantis atsigręžti į vertybių politiką, siekti santarvės, taikos ir vienybės, padėti engiamoms valstybėms ir tautoms.

Antradienį Vatikanas paskelbė galutinę popiežiaus Pranciškaus valstybinio ir apaštalinio vizito Lietuvoje programą.

Šventasis Tėvas valstybinį vizitą pradės Vilniuje. Šeštadienį, rugsėjo 22 d., 11.30 val., Vilniaus oro uoste įvyks oficiali popiežiaus pasitikimo ceremonija, per kurią jį pasveikins prezidentė D. Grybauskaitė ir jos vadovaujama valstybinė delegacija, Lietuvos Bažnyčios vadovai bei maldininkai.

Po iškilmingos ceremonijos oro uoste popiežius atvyks į Prezidentūrą, kur įvyks dvišalis Šventojo Sosto vadovo ir prezidentės susitikimas. Jame bus kalbama apie pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.

Vėliau prezidentė ir popiežius Pranciškus kreipsis į Lietuvos visuomenę S. Daukanto aikštėje. Būtent ši Šventojo Tėvo kalba bus pagrindinė ir pirmoji žinia Lietuvos valstybei bei jos žmonėms. Susitikime taip pat dalyvaus valstybės vadovai, dvasininkai, signatarai, diplomatai, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovai, ateitininkai, skautai, šauliai, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijų, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariai.

Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje. Sekmadienį, rugsėjo 23 d., Šventasis Tėvas Kaune, Santakos parke, aukos Šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.

Vizito metu didelis dėmesys bus skirtas skaudžiausiems Lietuvos istorijos puslapiams. Popiežius susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.

Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.05; 08:21

Vokietijos kanclerė Angela Merkel teigė esanti sunerimusi dėl nuolatinių Ukrainos paliaubų tarp vyriausybės ir Rusijos remiamų separatistų pažeidimų.

„Kiekvieną naktį matome paliaubų pažeidimus ir kiekvieną dieną yra aukų“, – A. Merkel sakė Italijos Asyžiaus mieste, kur Vokietijos vadovė susilaukė apdovanojimo už pastangas skleidžiant taiką.

„Ukraina kelia nerimą šalims „Normandijos formate“, kuris jungia Vokietiją, Prancūziją, Rusiją ir Ukrainą. Siekiame, kad Minsko paliaubų susitarimas būtų gerbiamas“, – teigė ji.

Konfliktas Rytų Ukrainoje prasidėjo 2014-aisiais, po masinių protestų nuvertus Kijevo valdžią. Nepaisant nuolatinių pastangų įgyvendinti paliaubas tarp kariaujančių šalių, konflikte per daugiau nei ketverius metus žuvo daugiau nei 10 tūkst. žmonių.

A. Merkel Asyžiuje šeštadienį buvo įteiktas Pranciškonų vienuolių apdovanojimas už „jos darbą taikant žmones bei skatinant taikią žmonių koegzistenciją“.

Tarp ankstesnių šio apdovanojimo laureatų yra popiežius Jonas Paulius II, motina Teresė ir Michailas Gorbačiovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.13; 00:30

Emiliado Fittipaldi / La Repubblica

„Dokumentas apie Emanuelę Orlandi (15-metę Vatikano pilietę, dingusią paslaptingomis aplinkybėmis ir iki šiol nerastą, – red. past.)“ – tai numanoma finansinė ataskaita apie „išvežtą iš namų“ mergaitę, dingusią 1989 metais.

„Anot dokumento autoriaus – velionio kardinolo Lorenco Antonečio iniciatyva – ar tai netikras (kaip atrodo), ar visiškai prasimanytas dokumentas – tai tik viena iš ataskaitų, galinčių sujaudinti Vatikaną artimiausioje ateityje, – rašo Emilianas Fitipaldis italų žurnale L‘Espresso. – Esmė tokia, kad po to, kai pontifiku buvo išrinktas Bergoljas, tarpusavio karai aplink Šventąjį Sostą toli gražu nesibaigė, ir daugelis nuogąstauja, kad naujų slaptųjų dokumentų publikavimas gali netrukus įžiebti naują nutekinimo sezoną“.

„Raštelis apie išlaidas, susijusias su Orlandi, kupinas formalių klaidų, bet suregztas tų, kas labai gerai pažinojo žmones, įvykius ir Jono Pauliaus II pontifikato aplinkybes, iš tikrųjų atsidūrė Šventojo sosto Ekonomikos reikalų prefektūros šarvuotoje spintoje, kurią saugojo Lusijus Valechas Balda, prefektūros sekretorius 2011–2015 metais, – sakoma straipsnyje. – Tą seifą 2014 metų kovo pabaigoje išlaužė paslaptingi vagys, kurie taip ir nebuvo išaiškinti ir kurie išsinešė krūvą aplankų su delikačiomis bylomis, liečiančiomis, bent jau pasak tose patalpose dirbusių liudytojų, kai kuriuos reikšmingus ankstesnius ir nesenus Vatikano istorijos epizodus“.

„Buvo nustatyta, kad dalis tų pagrobtų ataskaitų grįžo kaip anoniminė siunta į prefektūrą, praėjus mėnesiui po vagystės: joje neva tai buvo dokumentai apie numanomą Bažnyčios teiktą finansavimą Lenkijos profsąjungai „Solidarnost“, bankininkų Roberto Kalvio ir Mikelės Sindonos susirašinėjimas apie Banco Ambrosiano krachą, laiškai, kurie dokumentuoja kivirčus dėl 1999 metais mirusio buvusio nuncijaus Prancūzijoje Marijaus Taljaferio ginčijamo palikimo, taip pat ir kiti finansiniai dosjė, saugomi tos įstaigos, kuri iki 2015 metų buvo Šventojo sosto Apskaitos rūmai, spintoje“, – perduoda leidinys.

„Dabar gali būti, kad nelabai tolimoje ateityje tie, kas išsaugojo slaptuosius dokumentus, panorės išlįsti iš šešėlio ir suduoti naują smūgį, vėl sukti ratus „kaip varnai virš Šventojo Petro kupolo, – tęsia žurnalistas. – Gal tam, kad atskleistų taip ir neišaiškintas mįsles. Arba kad pasiųstų naujus kurjerius,  atkeršytų ir suvestų dar nesuvestas sąskaitas“.

„Kas mano, kad į VatiLeaks įsipainiojusios tik smulkios žuvelės, labai klysta, – cituoja autorius labai aukšto rango prelatą. – Noriu pabrėžti, kad jos įnešė savo indėlį į Popiežiaus atsistatydinimą pirmą kartą per daugelį šimtmečių: argi įmanoma patikėti, kad tokio masto operacija buvo suorganizuota tik dvaro liokajaus Paolo Gabrielės? Prisipažinsiu, man neramu“.

„Faktas, kad Pranciškaus popiežiavimas jau kurį laiką išgyvena sudėtingą momentą, – tęsia žurnalistas. – Ir jeigu Bergolją dievina jo parapijiečiai, o pasaulietiška žiniasklaida jį laiko revoliucingu Popiežiumi, Vatikano viduje jo priešų per tuos pirmuosius ketverius su puse popiežiavimo metų, užuot sumažėjus, padaugėjo. Išaugo jų ir skaičius, ir jėga. Pasirengimas dialogui pagal doktriną šventinti vėl besituokiančius išsiskyrusiuosius, įžūlus progresyvumas, bent jau žodžiais, homoseksualų ir netradicinių šeimų atžvilgiu, kova (nors ir nelengva) prieš korupciją Vatikane sutelkė įvairialypį frontą, kuris vis kritiškiau žiūri į Bergolją, tiek iš ganytojiško taško („jau nieko nebesuprasi“, kartoja priešininkai), tiek ir dėl karingo valdymo stiliaus“.

„Štai čia pat mūsų laukia naujas štormas“, – apibendrina pokalbį su autoriumi autoritetingas šaltinis. “Vatikane spėjama, kad numanomos ataskaitos apie fleita grojusios mergaitės pagrobimą, – tai tik kovos pradžia, kai į darbą bus paleisti dokumentai. Ir neapykantos nuodai“, – apibendrina žurnalistas.

Informacijos šaltinis: La Repubblica

2017.10.02; 06:00

Viešėdamas Varšuvoje JAV prezidentas pareiškė, kad Amerika myli Lenkiją. EPA – ELTA nuotr.

Lenkijoje viešintis JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) savo kalboje prie Varšuvos sukilimo paminklo pabrėžė Lenkijos ir JAV santykių reikšmę. „Amerika myli Lenkiją, Amerika myli lenkų tautą“, – sakė jis. Jam esą yra didelė garbė būti čia. D. Trampas padėkojo už didžiulį Lenkijos prezidento Andžejaus Dudos (Andrzej Duda) draugiškumą, praneša agentūros dpa ir AFP.

Lenkija yra Europos siela, kalbėjo prezidentas. Šalis esą ne kartą atlaikė puolimus. Amerikiečiams Lenkija visad buvo susijusi su viltimi. „Lenkijos istorija yra istorija tautos, kuri niekuomet neprarado vilties“, – sakė D. Trampas. Stipri Lenkija, anot jo, yra palaima Europai, palaima pasauliui. D. Trampas užsiminė ir apie buvusį lenkų popiežių Joną Paulių II ir jo vaidmenį komunistinio valdymo metais.

JAV vadovas toliau kalbėjo apie naujas grėsmes laisvajam pasauliui. Europą drebina vienas išpuolis po kito. Terorizmas yra didelis pavojus. „Mes jį sustabdysime, – pabrėžė D. Trampas. – Mes nuožmiai kovojame su radikaliuoju islamizmu. Ir mes nugalėsime“. Jis tęsė: „Mes turime drauge kovoti su šiuo priešu, mes turime sutriuškinti jų tinklus ir pažaboti paramą jiems. Mūsų siena terorizmui liks uždaryta“.

Kalbėdamas apie Rusiją, D. Trampas sakė, kad šalis privalo nutraukti savo „destabilizuojančią veiklą“. Čia jis veikiausiai visų pirma turėjo omenyje Ukrainos konfliktą ir Rusijos vaidmenį Sirijoje. D. Trampas penktadienį Hamburge pirmą kartą tiesiogiai kalbėsis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Prieš tai surengtoje spaudos konferencijoje su A. Duda D. Trampas pareiškė tikįs, kad Rusija programišių atakomis kišosi į 2016 metų prezidento rinkimų kampaniją. „Tačiau tai galėjo būti ir kitos šalys“, – pridūrė jis. D. Trampas apkaltino savo pirmtaką Baraką Obamą (Barack Obama) laiku nesiėmus veiksmų.

Savo kalboje Varšuvoje D. Trampas užsiminė ir apie NATO valstybių išlaidas gynybai. Amerikiečiai supranta, kad svarbu yra stiprus tarptautinis aljansas. Todėl jis norįs, kad NATO šalys didintų savo gynybos biudžetus. JAV reikalauja, kad NATO valstybės aljansui skirtų 2 proc. savo BVP. „Europa turi daryti daugiau ir investuoti į saugumą“, – akcentavo JAV vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.07; 08:16

Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Continue reading „V. Baltijos kraštų pagonijos byla“

XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000  krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį.

Jau liturginio homilijos pamokslų metu Romos popiežius prašė Dievo „atleisti už prievartos vartojimą tiesos tarnyboje“ ir už Romos Bažnyčios „nepasitikėjimo ir priešiškumo pozicijas, kurios ne kartą buvo pasirinktos kitų religijų išpažintojų atžvilgiu“.

Septynis kartus kurijos vadovai kvietė maldai ir septynis kartus popiežius, po tylos akimirkos, prašė Dievą atleisti. Po to Romos popiežius Jonas Paulius II priėjo prie didžiojo kryžiaus ir pabučiavo Nukryžiuotojo kojas. O eucharistijos, trukusios porą valandų, pabaigoje popiežius paskelbė: "Niekados daugiau tenebūnie paneigta meilė tiesos tarnyboje (…) niekados daugiau tenebūnie įžeista ir apžmeižta jokia tauta“.

Continue reading „IV. Atgaila, arba sugrįžimas prie Aukščiausių tiesų“

pukenis_kaledos

Tai – kanauninko Roberto Pukenio objektyvūs atsiminimai apie savo Rektorių, apie kurį niekas taip ir nežino tiesos arba tendencingai.

Jis važinėjo į Berlyno komunistų konferencijas ir labai stipriai auklėjo seminaristus. Taigi autorius nėra komunistinių pažiūrų, bet sugebėjo pažvelgti į politines aplinkybes.

Jis sielvartauja, kad nuolat šiandien dega bažnyčios, ir jeigu būtų tiek skirta dėmesio bažnyčių priežiūrai,  kaip sutrukdyti Jo svajonei Santarvės Rūmams, tai šiandien nei viena nebūtų sudegusi. Tautai reikia ramybės, kūrybos, o ne vaidų, todėl jo koncepcijoje įsiterpia nacionalinės vienybės skelbimas.

Continue reading „Kunigo rektoriaus prof. Viktoro Butkaus asmenybė – totalitarinio režimo sąlygomis“

pukenissss

Bažnyčia yra Kristaus įsteigtoji regima institucija, kurios tikslas išmokyti žmones prasmingai gyventi, o po mirties laimėti palaimintąją amžinybę. Dieviškasis Mokytojas Jėzus suteikė Bažnyčiai teisinę galią: mokyti, pašvęsti ir valdyti. Bažnyčios yra dvasinė paskirtis nešti pasauliui evangelines vertybes, formuoti teisingą sąžinę, puoselėti dorybes, ugdyti žmogaus kilnumą, jo solidarumą visuomenėje arba kaip Popiežius Jonas Paulius II mokė, kad žmonija gyventų „meilės civilizacijoje“.

Kristaus neturėjo laiko rašyti kanonų, formuoti apibrėžimų, jo tikslas buvo išmokyti žmones „apsčiai gyvenimo“, kad jo atneštoji tikėjimo ugnis liepsnotų ir būtų perduota iš kartos į kartą. Kristaus bendravimo pavyzdys yra mūsų krikščioniškosios etikos pagrindai, kaip mes turime elgtis tarp savęs kiekvienoje situacijoje ir koks turi būti požiūris į materialines gėrybes. Nors Kristus, siųsdamas mokinius skelbti Dievo karalystės, jiems pabrėžtinai nurodė nesiimti su savimi aukso, sidabro ir išvis atsisakyti piniginės, tačiau Bažnyčiai atliekant misiją reikalingos ir materialinės priemonės (plg Mt 10,9; Lk 9,2; Lk 10,4).

Continue reading „Bažnyčios turtų administravimas Lietuvoje“

kebabas_2

Vilniaus senamiestyje – gausu užeigų, kur galima paskanauti turkiškų kebabų. Ir jų, man regis, kaskart daugėja.

Gal ne itin sparčiai. Bet turkiškų kavinių Lietuvos sostinėje tikrai – ne viena dešimtis.

Beje, anksčiau niekad į tokio pobūdžio kavines  neužsukdavau. Ne todėl, kad nesižavėčiau Turkija. Atvirkščiai.

Sykį ilsėjęsis Turkijos kurorte Marmaryje mielai dar sykį nuskrisčiau ten pasilepinti karšta pietų saule.

Apie kurortinį Marmario priemiestį Ičmelerą išlikę patys šilčiausi atsiliepimai: tiek apie gamtą, tiek apie eksursijas, tiek apie žmones, jūrą. Tačiau rinkdamasis, kur pietauti, dažniausiai likdavau ištikimas lietuviškai virtuvei.

XXX

Vis dėlto vieną sykį pravėriau senamiestyje veikiančios kebabinės duris. Tiesiog pasidarė smalsu, koks gi to kebabo skonis. Knietėjo savo kailiu patirti, ką gi ten nepaprasto išvysiu – kaip būsiu aptarnautas, kokią muziką grojant išgirsiu…

Continue reading „Ar skanus turkiškas kebabas“

iliuminatai_1

Tačiau greitai Vatikaną sukrečia įvykis, kuris ne juokais išgąsdina naujai išrinktą Romos poppiežių.

Jonui Pauliui  I atsisėdus į Romos popiežiaus sostą, praėjus dešimčiai dienų, su oficialiu vizitu, siekdamas sumažinti įtampą tarp katalikiškojo ir Rusijos ortodoksų pasaulio, atvyko Rusijos  ortodoksų bažnyčios arkivyskupas Nikodimas. Ryte, kaip ir priimta, paduodama kava. Vos tik arkivyskupas nuryja pirmą gurkšnį, čia pat iškreiptu veidu krenta ant žemės negyvas. Popiežius Jonas Paulius pasimetęs, baimės ir išgąsčio sumaištyje supranta, kad ši nuodų dozė buvo skirta jam. Būtent už pertvarkas Vatikano valstybėje.

Continue reading „Slaptieji iliuminatai, Naujoji Pasaulio Tvarka, Popiežius ir KGB ( 2 )“