Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiuo metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo svarstymai apie vadinamosios „dvigubos“ pilietybės instituto legalizavimą Lietuvos Respublikoje. Tai labai probleminė tema, o jos problematika prasideda jau nuo paties pavadinimo, nes jis nėra tikslus. Įsigilinus į įstatymų projektus, kuriuos siūlo Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybė ir liberalioji mūsų visuomenės dalis, pasidaro aišku, kad siūloma ne dviguba, o neribota, daugybinė pilietybė.

Tikriausiai būtent todėl šiam atvejui labiausiai tinka žodis „daugybinė“, kuris atspindi visą šios idėjos pavojų ir keliamas grėsmes. Juk šis žodis naudojamas ligos išplitimui (daugybinės vėžio metastazės) arba traumų kiekį (daugybiniai kaulų lūžiai), o emigracija, dėl kurios ir svarstoma ši galimybė, yra vienas didžiausių mūsų tautos ir valstybės iššūkių ir plintanti kaip vėžio metastazės liga. Daugybinės pilietybės entuziastai siūlo, kad Lietuvos pilietis galėtų būti kartu ir kitų šalių piliečiu, nes neva tai padėtų išlaikyti jų ryšį su tėvyne.

Paskutiniuoju metu pasirodo ir nemažai įtakingų populistinių politikų pasisakymų, kad tai gyvybinis klausimas ir kad reikia dėti visas pastangas tam, kad įstatymai būtų pakoreguoti daugybinei pilietybei palankia linkme. Bet ar jie supranta, kad daugybinės pilietybės institutas iššauktų labai didelių grėsmių mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Juk yra logiška alternatyva, tai Lietuvos visuomenininkų siūloma „Lietuvio kortos“ idėja, kuri išspręstų tuos mūsų emigravusių tautiečių sunkumus, dėl kurių yra siūloma įteisinti dvigubą pilietybę, bet nesukeltų papildomų problemų.

Kadangi argumentų už dvigubą ar dar platesnę pilietybę neturime, panagrinėkime argumentus prieš daugybinę pilietybę !

Mokesčiai. Vienas iš abipusio ryšio tarp valstybės ir piliečio kūrimo segmentų yra mokesčiai. Valstybę ir konkretų žmogų sieja ryšiai, pagrįsti teisėmis ir įsipareigojimais. Valstybė įsipareigoja saugoti ir ginti savo pilietį, o pilietis įsipareigoja mokėti valstybei mokesčius ir atlikti kitas prievoles. Ar dvigubą pilietybę pasirinkęs žmogus mokės mokesčius abiems valstybėms, o trigubą – trims ir panašiai? Tai, aišku, daugiau retorinis klausimas, nes dabar dalis piliečių vengia mokėti mokesčius net vienai valstybei, o ką jau kalbėti apie dvi ir daugiau.

Karinė prievolė. Dėl karo prievolės yra labai panaši situacija kaip su mokesčiais. Kai tik dėl išaugusios Rytų kaimynės grėsmės prasidėjo privalomas šaukimas į kariuomenę, iš karto pasigirdo nemažai balsų, kad tarnyba kariuomenėje yra žmogaus teisių ir laisvių ribojimas, viešojoje erdvėje atsirado gražus „verktinio“ terminas, kai keletas susireikšminusių mergužėlių fotografavo vaikinukus, kurie nesijaučia nei patriotais, nei tėvynės gynėjais, nei lietuviais, nei galų gale, tikrais vyrais, skruostais riedančiomis krokodilo ašaromis.

Pasvarstykime, kaip turėtų jaustis dvigubą pilietybę turintys šauktiniai? Ar jie norėtų tarnauti dviejose kariuomenėse ir atiduoti dvigubai daugiau savo laiko karinei prievolei? O kur dar galimybė, nors kai kuriais atvejais ir tik teorinė, dėl karinio konflikto tarp dviejų valstybių, kaip tada persiplėšti? Savaitę kariauti vienoje pusėje, o savaitę kitoje? Juokai juokais, bet situacija, sutikite, būtų kuriozinė.

Pasyvi ir aktyvi rinkimų teisė. Kiekvienas veiksnus pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę rinkti atstovus į savivaldos instituciją, Seimą ir Europos parlamentą, taip pat turi teisę rinkti Prezidentą. Pagalvokime, ar žmogus, kuris jau daug metų negyvena Lietuvoje, gali deramai atlikti šią funkciją. Ar jam užteks kompetencijos susigaudyti sudėtinguose politikos vingiuose? Galų gale ar moralu, kad jis, gyvenantis ir dirbantis kitoje valstybėje rinktų žmones, kurie leis įstatymus ir valdys mūsų šalį?

Taip pat turint pilietybę yra ir teisė būti renkamam į visas institucijas, į kurias piliečiai renka savo atstovus. O kas būtų, jei žmogus taptų dviejų skirtingų šalių parlamentų nariu? Galų gale, ar teisinga būti atstovu žmonių, su kuriais negyveni toje pačioje šalyje, ar galėsi tinkamai atstovauti jų interesams ir lūkesčiams? Greičiausiai, kad su labai nedidelėmis išimtimis į visus šiuos klausimus turėtume atsakyti „ne“. Nustatant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba pilietybė taptų ne reta išimtimi, o masiniu reiškiniu, neišvengiamai reikėtų spręsti klausimą, ar dvigubą pilietybę turintis asmuo galėtų tapti Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, teisėju, stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, ar jis turėtų įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ar turėtų atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. 

Geopolitinė grėsmė nacionaliniam saugumui. Remdamiesi tarptautinių ir Lietuvos ekspertų prognozėmis, galime drąsiai teigti, kad didžiausia grėsmė mūsų nepriklausomybei ir regiono taikai kyla iš Rusijos Federacijos. Ši valstybė savo tikslų siekia įvairiomis priemonėmis. Viena iš priemonių, tai pilietybės politika. Rusija nekreipia dėmesio į asmens pilietybių kiekį, ši valstybė skelbia, kad rūpinasi ir gina visus savo piliečius. Jai užtenka informacijos, kad asmuo yra jos pilietis, o visa kita šiai agresyviai nusiteikusiai valstybei yra neįdomu.

Prieš suintensyvėjant kariniams ir politiniams konfliktams Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kryme ir Padniestrėje Rusija suintensyvindavo savo pilietybės lengvatinį teikimą tų regionų žmonėms. Jei įteisinsime dvigubą pilietybę, kas galės jai sutrukdyti vykdyti tokią pat akciją čia, Lietuvoje? Rusija skelbs, kad ateina ginti savo piliečių ir teoriškai ji bus teisi. 

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Kita geopolitinė grėsmė yra Lenkija, kurios požiūris į dvigubą pilietybę yra analogiškas Rusijos požiūriui. Visus Lenkijos piliečius ji laiko tiesiog savo piliečiais ir jai neįdomu, ar žmogus turi dar kitą pilietybę ar ne. Gal kas nors pasakys, kad Lenkija juk NATO ir ES narė, mūsų strateginis partneris ir tikrai nėra grėsmė. Nesiginčysime, tik pateiksime keletą pavyzdžių – lenko korta, kuri Lenkijos valstybės dalinama vadinamųjų „kresų“, pakraščių, prarastų po II Pasaulinio karo, gyventojams ir kurioje deklaruojama ištikimybė Lenkijos valstybei. Ne kartą girdėti kai kurių aukštų Lenkijos politikų pareiškimai, kad Vilniaus krašto okupacijos ir aneksijos nebuvo, kad ši šalis neturi dėl ko atsiprašyti savo kaimynių ir t.t. Istorikai žino, kad aljansai ir Sąjungos keičiasi, byra, susikuria naujos, o kova dėl teritorijų XXI amžiuje ne mažiau kruvina ir aktuali nei buvo viduramžiuose ar kruvinajame XX amžiuje.

Jei kam iškiltų klausimas, kokios esminės priežastys trukdo dvigubos pilietybės idėjos realizavimui Lietuvoje, atsakymas galėtų susidėti iš trijų dalių: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 2. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 3. Lietuvos piliečių sveikas protas. Šiuo metu bandoma pakeisti pirmuosius du dėmenis manipuliuojant ir griaunant trečiąjį.

Pigų populizmą deklaruojantys politikai jau ne kartą bandė reglamentuoti daugybinę pilietybę įvairiais įstatymais. Toks reglamentavimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Konstitucijos 12 straipsniui ir 2006 m. Konstitucinio teismo išaiškinimui dėl dvigubos pilietybės kaip išimtinio atvejo. Todėl tam, kad būtų įteisinta daugybinės pilietybės idėja yra būtina pakeisti dvyliktą Konstitucijos straipsnį. Tačiau nepasiduodantys populistų užmačioms politikai ir visuomenininkai pritaria, kad Konstitucijos 12 straipsnio tikrai nereikia keisti. Emigrantų padėtį ženkliai pagerintų „Lietuvio kortos“ įvedimas, o kažkaip balansuoti imigrantų padėtį nėra jokios prasmės. Imigrantų padėtį apibrėžia Lietuvos Respublikos įstatymai, jei jiems jie nepatinka – jie visada gali išvykti. Tinkamai mūsų šalies realijoms subalansuotas Lietuvos Pilietybės įstatymas apibrėžia, kaip imigrantas gali tapti Lietuvos piliečiu, tam tikrą laikotarpį gyventi Lietuvoje, dirbti, mokėti mokesčius, išlaikyti kalbos ir istorijos egzaminą ir t.t.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Prieš porą savaičių Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, pilkasis kardinolas Ramūnas Karbauskis pareiškė kad padarys viską, kad 2019 metais būtų surengtas referendumas 12 Konstitucijos straipsnio keitimui, kuris privalo įvykti. Ir nors referendumus galima vertinti kaip vieną esminių demokratijos formų, nes šiuo atveju išreiškiama visos tautos, o ne keleto išrinktų asmenų pozicija, šis pasiūlymas yra pigus populistinės politinės partijos žingsnis.

Jis greičiausiai turi tikslą atkreipti dėmesį į prarandančią populiarumą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, suteikti jos kandidatams papildomą matomumą, girdimumą ir žiniasklaidos dėmesį, rinkimų, su kuriais kartu vyktų referendumas, metu.

Dar daugiau – Ramūnas Karbauskis prasitarė, kad dabar svarstoma galimybė šiam referendumui priimti atskirą įstatymą, kad jis vyktų ne vieną dieną. Tikriausiai mūsų tauta dar neužmiršo, kaip buvo vykdomas Lietuvos stojimo į Europos sąjungą referendumas, kuriam irgi buvo priimtas išskirtinis įstatymas, leidžiantis piliečiams balsuoti dvi dienas.

Tada buvo mobilizuotos beveik visos politinės partijos agitacijai už stojimą. Referendumo organizatoriai tada išleido milžinišką sumą pinigų reklamai, surengė ne vieną dešimtį agitacinių laidų visose žiniasklaidos priemonėse, leido žmonėms balsuoti ne savo apylinkėse, po keletą kartų ir leido apsukriems prekybininkams atvirai papirkinėti į referendumą atėjusius piliečius dovanojamu alumi ir skalbimo milteliais. Tačiau tikslas buvo pasiektas – valdžia išprievartavo tautą ir reikiamas jos atstovų kiekis atėjo į referendumą ir pasakė „taip“.

Panašu, kad dabar bus stengiamasi padaryti panašiai. Referendumas prasidės su Lietuvos Prezidento rinkimų pirmuoju turu, tada bus dviejų savaičių pertrauka, po kurių vyks Prezidento rinkimų ir referendumo II turas ir rinkimai į Europos parlamentą. Iš karto iškyla keletas klausimų, kas garantuos biuletenių saugumą tuo pertraukos laikotarpiu ir ar bus užtikrinta, kad piliečiai negalėtų balsuoti po keletą kartų. Žinant, kad daugybinė pilietybė būtų naudinga ir imperialistiškai nusiteikusioms Lietuvos kaimynėms, kyla labai svarbus klausimas, kaip bus užtikrinta, kad užsienio šalys neįtakotų referendumo dėl „dvigubos“ pilietybės rezultatų? Kai mus pasiekia žinios, kad Rusija galimai įtakojo JAV ir Prancūzijos prezidentų rinkimų rezultatus, atsakykime sau į klausimą, ar Lietuvos saugumo struktūros užtikrins skaidrų referendumą ir objektyvius rezultatus.

Aišku, diskutuodami apie mūsų tautos išlikimą, turime suprasti, kad per 25 Nepriklausomybės metus įvairiais skaičiavimais apie milijonas mūsų tautiečių išvyko iš tėvynės. Didelė jų dalis sieja savo ateitį su šalimi, į kurią išvyko. Dažnas tautietis, ypač jei kalbėsime apie emigravusius prieš dešimtmetį ar ankščiau, išvykdamas į užsienį, sakydavo, kad išvykstąs tik trumpam, kad užsidirbs pinigų ir sugrįš, beje, nemaža dalis tarpukario Lietuvos išeivių elgėsi būtent taip, išvykdavo keleriems metams į užjūrį, ten dirbdavo iki paskutinio prakaito, be laisvalaikio, be asmeninio gyvenimo, be elementaraus poilsio, jei dėl tokio darbo nenukeliaudavo į kapus, po keleto metų grįždavo į Lietuvą ir už sukauptus pinigus įsigydavo ūkį ar pradėdavo verslą.

Deja, XXI amžius labai skiriasi nuo XX, todėl dabar dažnas emigrantas svečioje šalyje įsikuria, sukuria ten šeimą arba atsiveža ją iš Lietuvos, pasistato namą, pradeda kilti karjeros laiptais. Tada viskas susiklosto taip, kad grįžimas į Lietuvą tampa labai komplikuotas ir nusikelia neribotam laikui. Dėl intensyvaus gyvenimo ritmo vyksta negrįžtamas nutautėjimas. Išeiviai dažnai gyvena ir dirba įvairiatautėje aplinkoje, dalis jų sukuria mišrias šeimas, tai sąlygoja savo kalbos, kultūros ir tradicijų įtakos sumažejimą ir kai kuriais atvejais, netgi jų palaipsnį užmiršimą ir atsižadėjimą.

Ypatingai jautrūs nutautėjimui vaikai, kurie save su Lietuvą sieja tik per tėvus, jiems lietuvių kalba ir Lietuva tampa tik tėvų gimtine, su kuria jų nesieja joks emocinis ryšys. Panašiai XX amžiaus antroje pusėje, Lietuvoje vykstant intensyviai urbanizacijai, vaikai, jau gimę mieste, žiūrėjo į kaimą, iš kurio kilo jo tėvai, ar į tėvų ir senelių vartotą tarmę. O tėvai, šiame intensyviame gyvenimo ritme dažnai neturi laiko, kurį galėtų skirti vaikams, tai skatina susvetimėjimą ir dar intensyvesnį nutautėjimą. Iš viso to, kas pasakyta ankščiau, galima daryti vienintelę išvadą:  „Būtina stiprinti emigrantų ryšį su Lietuva“. 

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikriausiai su tuo visi sutinkame, bet klausimas – KAIP tai padaryti? Vienadienių populistų ir valstybės ateitimi susirūpinusių politikų ir visuomenininkų požiūriai išsiskiria. Pastarųjų siūloma alternatyva, kuri būtų realus tiltas tarp Lietuvos ir jos pilietybės atsisakiusio lietuvio, tai – Lietuvio pažymėjimas (Lietuvio korta), kurio esmė būtų sutarus su konkrečia šalimi, joje gyvenantiems, bet atsisakiusiems Lietuvos pilietybės tautiečiams išduodamas pažymėjimas, kuris suteiktų: lengvatų Lietuvoje, pagalbą Lietuvos ambasadose, teisę bet kada atsisakius kitos pilietybės susigrąžinti Lietuvos pilietybę.

Tai eliminuotų  grėsmes, o kartu išspręstų tas problemas, kurios atsiranda lietuviui išeiviui, kuris nori įgyti kitos šalies pilietybę, bet nenori visiškai nutraukti ryšio su Lietuva.

Ar leisime mumis manipuliuoti, kai valdžia ciniškai laužys elementarias demokratijos normas, kurdama vienadienius referendumų įstatymus, kai sprendžiant svarbius valstybei klausimus taisyklės keičiamos pagal tai, ar kokia referendumo baigtis yra naudinga esantiems prie valdžios vairo politikams? Ar pritarsime „Lietuvos ne Lietuvoje“ projektui, pagal kurį lietuvis tampa viso pasaulio piliečiu, be teisių ir įsipareigojimų savo tėvynei? Sprendimų metas sparčiai artėja, atsakingai ruoškimės jam.

2017.12.01; 09:00

Julius Panka, šio komentaro autorius

Prieš savaitę Latvija šventė savo 99-ąsias gimimo metines, būtent 1918 metų lapkričio 18-ą dieną pasaulį išvydo nauja šalis – Latvijos Respublika.

Jos vyresnei sesei Lietuvai tada jau buvo mažiausiai 900 metų daugiau. Todėl kai latviai vienas kitą sveikina su valstybės gimtadieniu, tai skamba visiškai suprantamai, tačiau, kai kartais koks nelabai išsilavinęs lietuvis bando kalbėti apie tai, kad vasario 16-oji – Lietuvos gimtadienis, darosi ne tik liūdna, bet ir labai keista.

1918 metų vasario 16-ąją Lietuva dar kartą išgyveno atgimimą ir tam tikrą transformaciją, kažkada buvus karalyste, vėliau kunigaikštyste, dabar tapo respublika. Tačiau šis straipsnis ne apie Lietuvą, o daugiau apie Latviją ir jos naująją švietimo reformą. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet Lietuvai yra labai daug ko pasimokyti iš savo beveik tūkstantmečiu jaunesnės sesutės. Bet apie viską iš eilės.

Tautinis klausimas Latvijoje yra kaip labai aštrus kirvis, stipriai skaldantis visuomenę. Dėl įvairių subjektyvių ir objektyvių priežasčių Latvija labiausiai nukentėjo nuo kolonizacijos Sovietų sąjungos okupacijos laikotarpiu. Nepriklausomybę 1991 metais latvių tauta pasitiko būdama vos ne mažuma savo pačių žemėje. 1990 metais Latvijoje buvo latvių tik 52 procentai, tai reiškia, kad 48 procentus šalies gyventojų sudarė kitataučiai, dauguma iš kurių buvo atvykę kaip kolonistai ir ekonominiai migrantai per paskutinius 50 metų. Latvijos sostinėje Rygoje 1990 metais latvių gyveno tik kiek daugiau nei trečdalis – 36 procentai.

Savaime aišku, tokios proporcijos ne tik kad netenkino latvių, bet tai tiesiog grėsė tautos išnykimu. Todėl iš karto po sovietinės kariuomenės išvedimo Latvijos visuomenėje prasidėjo aštri ir gyva diskusija apie tautinių mažumų mokyklas ir jų ateitį. Labai po truputį nuo kalbų buvo pereita prie darbų. 2004 metais buvo pradėta švietimo reforma, kuri sulaukė milžiniško pasipriešinimo iš kolonistų ir jų palikuonių bendruomenės, aišku, alyvos į ugnį įpilti neužmiršdavo ir Rusijos valdžia bei žiniasklaida. Tačiau kad ir koks didelis buvo priešinimasis, latviai savo pasiekė – tautinių mažumų mokyklose 10-12 klasėse ne mažiau nei 60 dalykų buvo pradėta dėstyti latvių kalba.

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų rudenį po ilgų ginčų ir diskusijų Latvijos valdančioji koalicija pagaliau susitarė dėl to, kad nuo 2020/2021 mokslo metų Latvijos mokyklose vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi tik valstybine latvių kalba, kitaip tariant, pradedamas galutinai naikinti senas sovietmečio rudimentas – tautinių mažumų mokyklos. Tiesa, tautinės bendrijos nuo to niekaip nenukentės, tėvų pageidavimu tose vietose, kur kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė bendrija, mokiniai galės rinktis papildomas savo gimtosios kalbos pamokas. Kitaip tariant eilinėje Rygos mokykloje vyresnėms klasėms visi dalykai bus dėstomi latviškai, bet jei tėveliai pageidaus, kaip pasirenkamas dalykas mokykloje bus dėstoma ir rusų, lenkų, lietuvių ar kitos tautinės bendrijos kalbos pamokos.

Latvijos Švietimo ir mokslo ministerijos paruoštame projekte dėl tautinių bendrijų reformos siūloma, kad perėjimas prie visų dalykų dėstymo valstybine kalba vyktų etapais. Pirmasis etapas prasidės jau 2018 metais, jo metu bus atsisakyta naudoti tautinių bendrijų kalbas valstybinių egzaminų metu. Antrasis etapas vyks 2018 – 2019 mokslo metais, jo tikslas – pakeisti pagrindinės mokyklos mokymo modelį taip, kad baigdamas devintą klasę moksleivis ne mažiau 80 procentų dalykų mokytųsi valstybine kalba.

9-oje klasėje vykdomuose egzaminuose jau nuo 2019 metų taip pat teks atsakinėti tik latvių kalba. Trečiasis, paskutinis reformos etapas numatytas 2019-2020 mokslo metais, kai visi dalykai vyresnėse klasėse bus dėstomi tik latviškai. Reforma taip pat bus vykdoma ir ikimokyklinėse institucijose, jau nuo ateinančių mokslo metų vaikų darželiuose, kur ugdymas vyksta tautinių bendrijų kalbomis, bus įvesta intensyvaus latvių kalbos mokymo programa.

Tiek 2004-ųjų, tiek 2017-ųjų reformos pagrindinis vykdytojas Latvijos Švietimo ministras Karlis Šadurskis, šiuo metu priklausantis Latvijos liberalus atstovaujančiai ir milžinišką politinę krizę išgyvenančiai partijai „Vienybė“ (Vienotība). Nors ši partija šioje valdančiojoje koalicijoje yra didžiausia, tačiau pagal populiarumo tarp rinkėjų apklausas balansuoja ant patekimo į parlamentą kitais metais vykstančiuose rinkimuose.

Kai kurie politikos apžvalgininkai įžvelgia ryšį tarp šios reformos spartinimo ir partijos populiarumo kritimo. Tokiu būdu „Vienybė“ galėtų atsiriekti kažkurią dalį tautininkų partijos „Nacionalinis susivienijimas“ (Nacionālāapvienība) balsų. Pastaroji partija jau beveik dešimtmetį kalba apie radikalesnę tautinių bendrijų mokyklų reformą.

Partijos lyderis Raivis Dzintaras dar 2009 metais siūlė reformą pradėti nuo darželių: iš anksto sutartą datą panaikinant visus tautinių bendrijų kalbomis ugdymo paslaugas teikiančius darželius ir pereinant prie ikimokyklinukų ugdymo valstybine latvių kalba. Iš karto po darželių turėjo ateiti laikas mokykloms, pradedant ilgalaikę, 12 metų turėjusią tęstis reformą. Reformos esmė daug paprastesnė ir aiškesnė nei Karlio Šadurskio procentų kilnojimas, didinant valstybinės kalbos įtaką tautinių bendrijų mokymosi įstaigose.

Latvijas_herbas
Latvijos herbas

„Nacionalinis susivienijimas“ siūlė kiekvienais metais panaikinti po vieną tautinės mažumos mokyklos klasę, pradedant nuo pirmokų. Pavyzdžiui, nuo pasirinktų mokslo metų tautinių bendrijų mokyklose pirmoji klasė būtų formuojama tik kaip dėstoma valstybine kalba, nuo kitų metų vėl ir taip per 12 metų natūraliai išstumiant po vieną ne valstybine kalba dėstomą klasę, kol galų gale pirmą kartą visose mokyklose mokslus baigs karta, kurios visi atstovai išsilavinimą bus įgiję latviškai.

Ši reforma greičiausiai nesulaukė palaikymo iš koalicijos partnerių dėl savo konkretumo ir neatšaukiamumo. Juk jei dalini skirtingomis kalbomis dėstomus dalykus procentais į vieną pusę, pasikeitus valdžiai tuos procentus gali perdėlioti į kitą pusę, o moksleiviui, kuris, nors ir būdamas tautinės bendrijos atstovas, nuo pirmos klasės mokosi visų dalykų tik valstybine kalba, taiga jam būtų daug sunkiau pereiti prie mokymosi kita kalba, jau nekalbant apie mokytojus, kurių daliai tai būtų net neįmanoma dėl to, kad jie patys nebūtinai mokės tautinės bendrijos kalbą. Kitas dalykas, taip būtų panaikintos atskiros mokyklos ir tiek mokyklos, tiek klasės būtų mišrios tautiniu pagrindu, bet su vienoda dėstomąja kalba.

Visuomenė į naująją reformą reaguoja labai panašiai kaip ir 2004 metais, apklausos rodo, kad daugiau kaip 60 procentų gyventojų palaiko reformos idėją, o maždaug 35 procentai jai nepritaria. Šie skaičiai maždaug atitinka dabartines latvių ir kitataučių, gyvenančių Latvijoje, proporcijas.

2003 metais aktyviai kišantis Maskvos atstovams buvo sukurta visuomeninė organizacija „Rusiškų mokyklų gynimo štabas“, kuri per porą savo veikimo metų surengė daugiau kaip 200 piketų prieš švietimo reformą. Didžiausioje protesto akcijoje dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių, o tai vienas didžiausių protestuojančių žmonių susibūrimas per visą atkurtos Latvijos valstybės istorija. Buvo organizuojamos bado akcijos, rašomi pikti straipsniai, apibendrinant galima pasakyti, kad buvo mobilizuotos visos jėgos, kad sutrukdytų reformą, bet tai neišdegė.

Šiuo metu tie patys kolonistų lyderiai vėl bando įsiūbuoti politinę valtį, bet kol kas sunku pasakyti, ar jiems tai pavyks, nes įvyko keletas negausių protestų, kuriuose aiškiai matėsi „etatiniai“ protestuotojai, kuriems renginio pradžioje įbrukamas į rankas plakatas, o pasibaigus akcijai atseikėjami komisiniai.

Tačiau jau dabar politologai pastebi, kad situacija pasikeitusi, nes pati vadinamųjų rusakalbių bendruomenė yra susiskaldžiusi, dalis jų net išreiškia palaikymą reformai suprasdami, kad vaikai, baigę mokyklą, kurios vyresnėse klasėse dėstoma tik latvių kalba, bus labiau paklausūs darbo rinkoje.

Panašu, kad jei 2004 metais, nežiūrint milžiniško pasipriešinimo, reforma pavyko, tuo labiau ji turėtų pavykti ir 2017 metais. Ypač dėl to, kad esant padidėjusiai Rusijos agresijai yra labiau susitelkusi latvių tauta, o Vakarų šalys irgi neturėtų kreipti dėmesio į visokių Kremliaus išlaikomų „žmogaus teisių ekspertų“ pareiškimus. 

Latvijos vėliavos

Tuo labiau, kad paskutiniu metu Latvijos vyriausybė išmetė dar vieną kozirį dėl reformos reikalingumo. Švietimo ir mokslo ministras pareiškė, kad reforma padės sutaupyti kelias dešimtis milijonų eurų, o premjeras viešai pažadėjo, kad šie pinigai bus skirti mokytojų atlyginimams kelti.

Baigiant šį straipsnį norėtųsi retoriškai paklausti – kada Lietuva turės tokią valdžią, kuri bent pradėtų rimtai kalbėti apie tautinių bendrijų mokyklų, kaip atgyvenusio sovietinio balasto ir nelojalumo židinių, atsisakymą? Pažvelgus į savęs negerbiantį Seimą, kuriame puikiai jaučiasi antivalstybiškai nusiteikusios „Lenkų rinkimų akcijos“ nariai, o jų atstovė net vadovauja Etikos ir procedūrų komisijai, atsakymas peršasi pats – dar negreitai.

Nieko, palauksim, tikiuosi, jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai sulauks tos dienos. Juk tam, kad visi Lietuvos piliečiai būtų lojali ir vieninga bendruomenė, jų negalima skaldyti nuo darželio gimtosios kalbos pagrindu. Lietuva yra viena, valstybinė kalba irgi viena, supraskime, kad valstybinėse švietimo įstaigose (apie privačias galima diskutuoti atskirai) ugdymas privalo vykti irgi viena – lietuvių kalba.

2017.11.24; 05:23

Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neseniai vienas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų, Seimo narys Tomas Tomilinas portale Delfi publikavo straipsnį „Dar kartą apie žemės pardavimą, arba kodėl pjauti reikia tik devynis kartus pamatavus“.

Jame nuskambėjo atsakymas, koks esminis skirtumas skyrė prieš trejus metus vykusio Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatorius nuo vangokai prie parašų rinkimo prisidėjusios, bet iš to milžinišką politinę naudą gavusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Esminis skirtumas – tai intencija, kuri skatino rengti visuotinį Referendumą.

Kadangi buvau vienas iš Referendumo dėl žemės nepardavimo iniciatyvinės grupės koordinatorių, galiu drąsiai tvirtinti, kad didžiosios dalies visuomenininkų, kuriuos po viena vėliava suvienijo šviesios atminties ūkininkas Pranciškus Šliužas, pagrindinis tikslas buvo, kad Lietuvos žemė, aplaistyta mūsų protėvių prakaitu ir krauju, liktų lietuvių tautos nuosavybe. Kad jos nuosavybėn negalėtų įsigyti kitataučiai, kitų valstybių piliečiai. Kitaip tariant mus jungė šūkis „Lietuvos žemė tik lietuviams ir Lietuvos piliečiams!“

O LVŽS atstovas Tomas Tomilinas gana aiškiai savo straipsnyje išreiškė savo atstovaujamos politinės jėgos tikslus: „… vienas pamatinių mūsų, LVŽS, siekių – išvengti spekuliacijos žemės ūkio paskirties žeme bei sudaryti sąlygas žemės ūkiu užsiimti visiems to norintiems…“

Jaučiate intencijos skirtumą? Taip, ji yra esminė, vieniems svarbu žemė kaip tautos vertybė, krauju aplaistyta nuosavybė, kitiems tik spekuliacijos stabdymas ir galimybė visiems norintiems, gal net pabėgėliams iš Afrikos, ją įsigyti už prieinamą kainą. Tik dabar, prabėgus beveik ketveriems metams po Referendumo parašų rinkimo, paaiškėjo, kodėl LVŽS prie šios iniciatyvos prisidėjo tik simboliškai ir beveik nepanaudojo savo kaip politinės partijos administracinių resursų – nesutapo galutinis tikslas, intencija. Tačiau tai nesutrukdė šiai partijai sėkmingai pasinaudoti Referendumu kaip tramplynu į politinį Olimpą, pradžioje aktyviai savo rinkiminėje reklamoje naudojant žemės nepardavimo užsieniečiams temą rinkimuose į Europos parlamentą, taip padedant stiprų pamatą 2016 metų Seimo rinkimų sėkmei.

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet apie viską iš eilės. Prieš ketverius metus šiuo laikotarpiu keli tūkstančiai Lietuvos patriotų darbavosi iš peties – buvo pats parašų Referendumo dėl žemės nepardavimo užsienio šalių piliečiams rinkimo įkarštis. Tuo metu valdžios žmonės tik patyliukais šaipėsi iš tokių paprastų žmonių iniciatyvų. Nes niekas nesitikėjo, kad marga tiek politinėmis pažiūromis, tiek socialine padėtimi iniciatyvinė grupė, vadovaujama skardžiabalsio ūkininko – žurnalisto Pranciškaus Šliužo, surinks mūsų Konstitucijoje numatytą parašų kiekį, reikalingą norint surengti referendumą „iš apačios“.

Iniciatyvinė grupė neturėjo nei lėšų, nei administracinių resursų, nei elementarios struktūros. Tačiau įvyko skruzdėlyno efektas, bendram tikslui susivieniję skirtingi žmonės atnešė po šapelį ir per tris mėnesius buvo surinkta daugiau kaip 320 000 Lietuvos piliečių parašų.

Vėliau sekė ilga kova dėl parašų pripažinimo teisėtais, parašų tikslinimas, panašus į pasaką apie piktą pamotę, išvariusią našlaitėlę viduryje žiemos rinkti žibučių. Tik pamotės vaidmenį šiuo atveju atliko nepakeičiamasis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, o našlaitėlės rolė atiteko Referendumo iniciatyvinei grupei ir šimtams jos pagalbininkų. Tačiau su Dievo pagalba stebuklas įvyko, parašus „piktoji pamotė“ Zenonas buvo priverstas pripažinti, tada Seimas po ilgų trypčiojimų paskelbė Referendumo datą – birželio pabaigoje.

Nepatogesnės datos referendumui tikriausiai nebuvo įmanoma sugalvoti – kaime šienapjūtės įkarštis, mieste atostogų laikotarpis, žmonėms ne politika galvoje. Ir kasdien per radiją, per TV ir internetinėje žiniasklaidoje visas politinis „elitas“ gąsdina tautą. Neikite į Referendumą, išmes mus iš Europos Sąjungos, ateis pikti rusai, supirks pusvelčiui žemę vietiniai žemgrobiai, tokius ir panašius baubus piešė ir politinė pozicija, ir opozicija, o nūnai neslepiantis ambicijų dalyvauti Prezidento rinkimuose laisvų pažiūrų ir elgesio jaunimėlio numylėtinis Andrius Tapinas net siūlė jaunimui savo pilietinį aktyvumą užkasti giliai į žemę su kvietimo į referendumą lapeliu.

Lietuvos laukai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visuotinis gąsdinimas ir baubų piešimas pasiekė tokią stadiją, kad Referendumo priešininkai kaime žmonėms melavo, kad laimėjus referendumui nebus galima šulinių savo kiemuose kasti ir žvyro bei smėlio karjerai bus uždrausti, o iš karto po šio Referendumo Vilnijos lenkai paskelbs savo referendumą dėl atsiskyrimo nuo Lietuvos, kuriame kažkodėl didžioji dalis Lietuvos piliečių palaikys šią idėją. Dabar tai sukelia tik juoką, bet tada žmonės buvo sukiršinti, išgąsdinti ir nebežinojo, kuo čia jiems labiau tikėti.

Taigi tuometinei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei pasiūlius referendumą surengti vidurvasaryje, jis iš karto buvo pasmerktas, o kartu buvo iššvaistyta apie 13 milijonų litų, kuriuos buvo galima sutaupyti rengiant Referendumą su Europos parlamento rinkimais ir Prezidento rinkimų antruoju turu. Bet valdžia išsigando, į šiuos rinkimus susirenka daugiau žmonių, o jei jie sugalvos pareikšti savo valią ir Referendumo klausimais, gali įvykti tai, ko „elitas“ nelaukė.

Tačiau kad ir kaip džiūgavo tuometiniai Referendumo oponentai, kad jis neįvyko, bet Pranciškus Šliužas su bendraminčiais bent vieną savo tikslą pasiekė – apgynė lietuvių teisę į Lietuvos žemę. Seimas bijodamas, kad žmonės palaikys Referendumą, dar gegužės mėnesį priėmė griežtus įstatymus, kurie de facto apribojo užsienio šalių piliečių teisę įsigyti dirbamos žemės ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šie įstatymai buvo praminti saugikliais ir plačiai paviešinti viešose diskusijose su Referendumo iniciatoriais, teigiant, kad kai yra tokie saugikliai, Referendumas nebeturi prasmės. Referendumo iniciatoriai buvo pravardžiuojami paranojikais, kai bandė argumentuoti, kad Seimui priėmus saugiklius, Seimas juos bet kada gali ir atšaukti, o Referendumo priimti saugikliai būtų įrašyti Konstitucijoje, kurios taip lengvai nepakeisi, šią nuostatą būtų galima pakeisti tik surengus kitą Referendumą. Kokie jie buvo tada teisūs, galime įvertinti tik dabar.

Gandrai varlinėja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiemet, rugsėjo 25-ą dieną, mįslingomis aplinkybėmis tragiškai žuvus pagrindiniam Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatoriui ir koordinatoriui Pranciškui Šliužui, jau kitą dieną, rugsėjo 26-ą, rytinio posėdžio metu Seimas balsų dauguma pritarė saugiklius, priimtus 2014 metų gegužę, naikinančiam įstatymui po pateikimo.

Tai reiškia, kad dar du balsavimai ir viskas, mūsų valstybės žemė bus pardavinėjama beveik liberaliausiomis sąlygomis visoje Europos sąjungoje.

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugikliais vadinami dabar galiojančiame įstatyme nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties: fiziniam asmeniui – trejų metų žemės ūkio veiklos vykdymo, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo, registruoto ūkininko ūkio, žemės ūkio išsimokslinimo diplomo reikalavimas, juridiniam asmeniui – 50 procentų pajamų iš žemės ūkio veiklos, ekonominio gyvybingumo įrodymas. Europos Komisija būtent šias įstatymo nuostatas yra įvardijusi kaip prieštaraujančias įsisteigimo teisei, laisvam kapitalo judėjimui ir neproporcingai suvaržančias asmenų teises. Būtent šiuos saugiklius ir panaikina naujasis ir Seimo narių aktyviai palaikomas įstatymas. Likimo ironija, bet Referendumo iniciatyvos dėka Seimo priimti saugikliai bus panaikinti daugiausiai politinių veidmainių partijos, kuri ta iniciatyva tik ciniškai pasinaudojo, balsais.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Ir pabaigai norėtųsi paneigti nežinau ar sąmoningai ar dėl užsienio kalbų žinių spragų Tomo Tomilino skelbiamą netiesą apie tai, kad Latvija, gavusi perspėjimą iš Europos komisijos „besąlygiškai kapituliavo ir atšaukė visus saugiklius“. Latvija kaip tik pasielgė gudriau nei Lenkija ar Vengrija, kurios būdamos didelės ir turinčios savigarbą valstybės, nusprendė ignoruoti Europos komisijos grasinimus ir gudriau, nei nori pasielgti mūsų, kinkas prieš EK drebinantys, parlamentarai. Latvijos parlamentas, panaikindamas Europos komisijai neįtikusias žemės ūkio pardavimo saugiklių įstatymo nuostatas, įvedė daug efektyvesnį saugiklį, kuris dar rimčiau įtvirtina Latvijos žemės priklausymą latvių tautai. Latvijos Seimas šių metų vasarą priėmė reikalavimą, kad Latvijoje žemės ūkio paskirties žemę įsigyti gali tik asmenys, išlaikę valstybinės kalbos egzaminą ne mažesniu kaip B2 lygiu. Dar daugiau, ta pati nuostata galioja ir juridinių asmenų, kurie nori įsigyti žemės Latvijos teritorijoje, kontrolinį akcijų paketą valdantiems akcininkams.

Pagal Europos komisijos nustatytas taisykles B2 lygiu kalbą mokantis žmogus:

Geba suprasti sudėtingų tekstų tiek konkrečiomis, tiek abstrakčiomis temomis pagrindines mintis, taip pat ir specializuotas diskusijas profesinėmis temomis. Geba pakankamai spontaniškai ir laisvai bendrauti žodžiu ir raštu, todėl bendravimas su gimtakalbiais, nesukeliant jiems įtampos ir patiems jos nejaučiant, yra visiškai įmanomas. Geba kurti aiškų, detalų tekstą daugeliu temų ir paaiškinti savo požiūrį svarstomais klausimais, išdėstydamas įvairių pasirinkimų pranašumus ir trūkumus.”

Nežinau, kaip Tomas Tomilinas ir jo partiečiai, bet aš, taip gerai mokančiam lietuvių kalbą užsieniečiui siūlyčiau ne tik leisti nusipirkti žemės Lietuvoje, bet ir suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes taip gerai įvaldęs kalbą žmogus parodo, kad jam svarbus šis kraštas ir jo kultūra, kad tai nėra vienadienė spekuliacija, o labai rimti ketinimai ir ilgalaikė investicija.

2017.10.20; 05:00

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visai neseniai minėjome Baltų vienybės dieną, o tai ne tik puiki šventė, švenčiama abiejose baltų tautų valstybėse, bet kartu ir graži proga dar šiek tiek praskleisti informacijos bado užsklandą ir pažvelgti į tai, kas darosi pas mūsų brolius latvius.

Baltų vienybės dienos išvakarėse Latvijos Saeima atmetė prezidento Raimondo Vėjuonio siūlytą, prieštaringai visuomenėje vertintą įstatymą, kuris įteisintų nepiliečių vaikų automatinį įpilietinimą. Ir nors šis įstatymas būtų palietęs tik maždaug po 52 vaikus kasmet, kurie gimsta Latvijos nepiliečių šeimose, tačiau jis buvo principinis.

Šį egzaminą Latvijos parlamentas išlaikė, anot Latvijos politologų skeldamas stiprų antausį savo prezidento prestižui, tačiau kalba, kultūra ir tautinės valstybės koncepcija Latvijos parlamentarams pasirodė daug svarbiau nei pirmo asmens valstybėje prestižas.

Žinome, kad neužilgo Lietuvos Seimas laikys panašų egzaminą dėl vadinamojo “trijų raidžių“ įstatymo. Sąmoningai pavartojau šį liberalų ir prorusiškų kosmopolitų mūsų visuomenei primetamą nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose problemos suprimityvinimą rodantį pavadinimą. Juk iš tikrųjų kalbama ne apie tris raides, o apie svetimą gramatiką ir mūsų kalbos nuskurdinimą bei tautos diskriminavimą.

Nejaugi neužtenka, kad dėl parsidavusio mūsų kalbininkų elito juokinam pasaulį nemokėdami taisyklingai ištarti užsienio autorių, ypač naujesnių, pavardžių, nes dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta visus užsienio autorių asmenvardžius ant jų lietuviškai išverstų knygų viršelių rašyti tik originalo kalba.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nejaugi dar turėsime spėlioti ir kaip ištarti mūsų valstybės piliečių vardus ir pavardes? Tai sužinosime visai netrukus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atėjimui į valdžią nemažai padėjo vadinamoji „Talkos“ iniciatyva, kai buvo surinkta beveik 70 000 Lietuvos piliečių parašų dėl lietuviško raidyno išsaugojimo valstybės išduodamuose asmens dokumentuose. Jei dabartinis Seimas išduos šios iniciatyvos suformuotus tikslus, tai greičiausiai galutinai palaidos šią oligarchui Ramūnui Karbauskiui priklausančią partiją.

Priėmus buvusių komunistų I.Šiaulienės ir G.Kirkilo siūlomą įstatymo variantą be daugybės sunkiai pataisomų pasekmių prisidėtų dar viena – Latvijos ir Estijos kaimyninio bendrumo sutrypimas, būtų atkartota nepriklausomybės atgavimo aušroje įvykdyta trumparegė ir klastinga išdavystė, kurią tuometinės Lietuvos valdžios įvykdė Latvijos ir Estijos atžvilgiu.

Bet apie viską iš eilės. Pradėsime nuo 1988 -1990 metų, kai mūsų tautas ir atgimstančias valstybes jungė Baltijos kelio dvasia ir noras grįžti į civilizuotą Vakarų pasaulį. Tada, praktiškai iš karto po Baltijos kelio vienybės tuometinė LSSR Aukščiausioji taryba priima “LTSR pilietybės įstatymą“, kuris Latvijoje ir Estijoje įvertinamas kaip vienybės išdavystė, nes LSSR deputatai nusprendė išsiskirti iš trijų Baltijos valstybių ir patvirtino vadinamąjį nulinį pilietybės variantą. Tai reiškia, kad atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybę gavo ne tik tarpukario Lietuvos piliečių palikuonys ir po pasaulį išsibarstę etniniai lietuviai, bet ir keli šimtai tūkstančių Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų metu atsibasčiusių kolonistų ir jų palikuonių.

Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų jauna vyriausybė ir galvotieji signatarai neištaisė sovietinių deputatų klaidos ir 1991 metais priimdami naują Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą patvirtino 1989 metų valdžios apsisprendimą, tuo dar kartą išduodami Baltijos šalių solidarumą. Būdamos labiau kolonizuotos nei Lietuva, Latvijai ir Estija sukūrė vadinamojo nepiliečio statusą, išduodami kolonistams laikinus kitokios spalvos pasus, kurie taip ir vadinosi – “nepiliečio pasas“. Vėliau, jei žmogus išgyveno tam tikrą laiką nepriklausomybę atkūrusioje šalyje ir išlaikė pilietybės egzaminą, susidedantį iš kalbos, istorijos ir konstitucijos esminių žinių patikrinimo, jis galėdavo gauti pilietybę.

Nemaža dalis Latvijos ir Estijos kolonistų taip ir padarė, tačiau ir dabar, prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, yra asmenų, kurie turi nepiliečio pasus ir tikriausiai slapta svajoja apie Sovietų sąjungos atsikūrimą. Buvo daugybė diskusijų, kas šioje situacijoje pasirinko geresnį kelią, ar Lietuva, kuri tikėjosi, kad geranoriškumas padės pasiekti kolonistų lojalumą, ar latviai su estais, kurie nesuteikdami pilietybės visiems gyvenantiems savo teritorijoje asmenims tiesiog gynė savo politinę sistemą ir net nepriklausomybę. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui ir mes galime matyti, kokius rezultatus nulinis variantas davė Lietuvoje ir kokius rezultatus davė nepiliečių institucija pas mūsų Baltijos seses.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad vadinamasis nulinis variantas daug naudos Lietuvai neatnešė, tik pasėjo nesantaikos ir nepasitikėjimo sėklą tarp Baltijos valstybių. Panagrinėkime plačiau, kuo skiriasi dabartinė Lietuvos ir Latvijos situacija, vertinant ją pagal vadinamosios penktosios kolonos egzistavimą ir piliečių lojalumą valstybei. Šiame straipsnyje nenorime teigti, kad visos tautinės bendrijos ir mažumos yra nelojalios valstybei, kurioje gyvena. Tikrai kiekvienoje šalyje yra dalis nuo seno gyvenančių tautinių mažumų ir bendrijų atstovų, kurie ne tik lojalūs, bet ir prisideda prie savo naujosios tėvynės puoselėjimo. Tačiau neturint lojalių ir nelojalių valstybei tautinių mažumų procentų duomenų bandysime proporcijas pateikti apibendrintai.

Latvijoje etninių latvių gyvena apie 60 proc. Lietuvoje etninių lietuvių – 87 proc. Latvijos parlamente nelojalios prorusiškos partijos atstovų yra 24 iš 100 (24 proc.), Lietuvoje 8 iš 141 (6 proc.). Taigi proporcijos labai panašios pagal gyvenančių kitataučių kiekį. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos tautinės bendrijos dalyvauja šalies politiniame gyvenime, turi teisę balsuoti visuose valstybėje vykstančiuose rinkimuose ir turi teisę būti išrinkti į visas institucijas. Turi teisę dalyvauti politinių partijų veikloje.

Tačiau žymesnių kitataučių tradicinėse partijose nėra daug, galima net dar drąsiau pasakyti – beveik nėra, o rusų ir lenkų tautinių bendrijų nariai buriasi į prieštaringai vertinamas, užsienio šalių interesus atstovaujančias etnines partijas, tokias, kaip Lietuvos rusų sąjunga Rusų aljansas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Sociologinių tyrimų duomenimis, iki 40 proc. Šalčininkų rajono gyventojų yra sovietinių laikų kolonistai ir jų palikuonys, atvykę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš skurdesnių Baltarusijos rajonų. Deja, neturime duomenų kiek Šalčininkų, Vilniaus, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų gyventojų yra Lenkijos okupacijos metu atvykę kolonistų palikuonys, bet, galima daryti prielaidą, kad tokių yra ne vienas ir ne du procentai.

Suteikdama tokiems asmenims Lietuvos pilietybę mūsų valdžia ne tik nuvertino pilietybės sąvoką iki pigaus popieriuko, bet faktiškai paneigė okupacijų faktą. Nes jei mes teigiame, kad Lenkija 1920 – 1939 metais buvo aneksavusi Vilniaus kraštą, tai asmenys kurie įsikūrė šioje teritorijoje aneksijos laikotarpiu ir jų palikuonys ne tik kad neturi jokios teisės į tuo laikotarpiu įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą ir jo restituciją, bet negali pretenduoti į pilietybę, nepraėję natūralizacijos procedūros.

Polonizacija

Jau nekalbant apie tai, kad save gerbianti Lietuvos vyriausybė privalėtų pateikti Lenkijai ieškinį reparacijoms už Vilniaus krašto aneksiją ir jos metu padarytą ilgalaikę žalą Vilnijai. Bet tai tema kitam straipsniui. Tuo labiau griežtas natūralizacijos procesas turėjo būti taikomas sovietinės okupacijos kolonistams, norint gauti Lietuvos pilietybę.

Gal tuometinės Lietuvos valdžios tokį pasirinkimą galėtų apginti tai, kad mes išvengėme tos milžiniškos kritikos, kurios susilaukė mūsų kaimynės tarptautinėje arenoje dėl tautinių mažumų diskriminacijos? Pasvarstykime detaliau. Rusijos propagandinė žiniasklaidos mašina, politikai ir didžioji visuomenės dalis neskiria Baltijos šalių.

Jų sąmonėje „Pribaltika“ tai Lietuva, kurios sostinė Ryga, kurortinis miestas Palanga, o pagrindinis uostas Talinas ir neskiria jie nei lietuvių nuo latvių ar estų, nei šalių, nei miestų, nei tuo labiau mūsų politinių peripetijų. Todėl statistinis Rusijos gyventojas bus įsitikinęs, kad Lietuvoje uždaromos rusų mokyklos, o rusakalbiai turi nepiliečių statusą.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Pažvelgę į Vakarus pamatysime labai panašią situaciją. Nesvarbu, kad Lietuva kažkada visiems „svieto perėjūnams“ išdalino pilietybę, kasmet skiria milžinišką finansavimą sovietiniam rudimentui – tautinių mažumų mokykloms ir yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, suteikianti idealiausiais sąlygas tautinėms mažumoms ir bendrijoms puoselėti savo kultūras ir kalbas, bet įvairiems ES viršūnių gausiai finansuojamiems žmogaus teisių „ekspertams“ esame negailestingi tautinių mažumų engėjai ir asimiliuotojai.

Dabar pasidarė madinga Lietuvos Respublikos šimtmečio proga siūlyti idėjas Lietuvos ateičiai. O gal atraskime savyje drąsos ir įgyvendinkime lietuviškos Lietuvos idėją? Kad asmenvardžiai Lietuvos piliečių dokumentuose būtų rašomi tik lietuviškomis raidėmis ir pritaikytomis pagal lietuvių kalbos taisykles galūnėmis, kad galėtume juos linksniuoti. Kad visos valstybinės Lietuvoje veikiančios švietimo įstaigos teiktų ugdymo ir mokymo paslaugas tik valstybine kalba, kad verstų knygų autorių vardus ir pavardes šalia originalo kalbos būtų privaloma rašyti ir sulietuvintai.

Tada gal pradėsime didžiuotis, kad esame lietuviai ir emigruoti mažiau norėsis? Gal pabandykime, juk latviai jau darbais kuria latvišką Latviją ir tuo rodo kelią mums, ar eisime su jais kartu?

2017.10.14; 06:04

Julius Panka, šio komentaro autorius

Daugiau kaip pusę metų Lietuva intensyviai laukė Baltarusijos ir Rusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“. NATO aljansas stiprino gynybines pajėgas regione, siųsdamas papildomas karių, kovinės technikos ir lėktuvų pajėgas, organizuodamas tuo pat metu įvairias atsakomąsias pratybas.

Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinės vadovybės jau seniai turi sukūrę gynybinius planus patiems netikėčiausiems scenarijams, nes, juk kaip sakoma, „Rusijos protu nesuprasi“, iš šio kaimyno galima tikėtis bet ko ir bet kada, ir ne tik karinių veiksmų, bet ir visapusiško, ciniško akivaizdžių agresijos faktų neigimo.

Jei, neduok Dieve, Rusija užpultų Baltijos šalis, jų atstovai tarptautinėse organizacijose susiriesdami aiškintų, kad tai netiesa, kad Rusijos karių regione nėra, kad tai melas ir provokacija. Dėl to, ar bus pradėti realūs kariniai veiksmai, politikai ir apžvalgininkai nesutaria, bet daugelis daro prielaidą, kad kai Rusija perkels nemažą arsenalą ir karinius dalinius į Baltarusijos teritoriją, mažų mažiausiai neskubės jų išvesti iš šalies, o gal įtakos staigų Baltarusijos valdžios pasikeitimą, paspartins šios jaunos valstybės integraciją į Rusijos federaciją, tuo labiau, kad yra sukaupta praktika iš Krymo aneksijos.

Tikėkimės, kad sveikas protas nugalės netgi tokioje šalyje kaip Rusija ir raudonoji linija peržengta nebus, nes karas tarp NATO ir Rusijos gali tapti lemtingas ne tik Aljansą sudarančioms valstybėms ir Rusijai, bet ir visai žmonijos civilizacijai. Vienai pusei panaudojus branduolinį ginklą, o kitai atsakius analogišku žingsniu procesai taptų nebevaldomi ir tikriausiai pranoktų pačių niūriausių apokaliptinių scenarijų kūrėjų šedevrus kine ir literatūroje.

Ne tik karo ekspertai, bet ir viso pasaulio, o ypač Baltijos šalių, žiniasklaida jau kurį laiką kasdien gaudo net menkiausius informacijos trupinius apie pratybas, apie jų scenarijų, apie karių ir įvairios ginkluotės kiekį.

Šviesios atminties filosofas ir istorinių, geopolitinių, etninių, socialinių procesų tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius teigė, kad rusų tauta yra jauna civilizacija, kad tai paaugliškai maištinga pagyvenusios lietuvių tautos dukra. Jis pateikė ne vieną pavyzdį ir iš senesnės, ir iš naujausios istorijos, parodančius slavų genčių, o ypač rusų valstybės nebrandžius, iššaukiančius poelgius, nukreiptus prieš lietuvius. 

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.

Juk Kremliaus strategai ir politikos technologai svarbiausia visą rusų tautą vienijančia švente pasirinko ne ką kitą, o Lietuvos didžiosios kunigaikštystės karinės įgulos išvarymą iš Kremliaus 1612 metais. Mums, baltams, jau daugiau kaip 5000 metų, mes esame pagyvenusi ir subrendusi civilizacija, slavams tik apie 1500 metų, o iš jų kilusiai rusų tautai dar ir tūkstančio metų nėra. Tačiau rusų tauta formavosi ant baltiško substrato. Kiekvienas rusas – tai baltų palikuonis, mus jungia bendros kultūros ir kalbos ištakos. Tik lietuviai išlaikė daugmaž autentišką kalbą ir kultūrą, o rusai šiek tiek „sulaukėjo“, ypač susidėję su mongolais totoriais, kurie, žvelgiant per Vakarų kultūros prizmę, buvo nepaliesti civilizacijos.

Kai Rusija leido sau praskleisti pratybų organizavimo užkulisius, visi sukluso, pagrindiniai žiniasklaidos, gynybos ekspertų ir politikos apžvalgininkų komentarai buvo apie karines pajėgas, kurios bus dislokuoti Baltarusijoje pratybų laikotarpiu.

Lyg tarp kitko buvo paminėta ir manevrų legenda, kuri pasirodė ypač keista ir net šiek tiek intriguojanti. Pasirodo, anot pratybų legendos, Baltarusijoje pasikartoja Ukrainos Donbaso regiono scenarijus, tik visai iš kitos pusės. Dalis Baltarusijos teritorijos, kuri ribojasi su Lietuva, nusprendžia nepaklusti Minsko valdžiai ir paskelbia apie nepriklausomos valstybės Veišnorijos susikūrimą. Šią nepripažintą sukilusią teritoriją neva palaiko nedraugiški kaimynai – Vesbarija ir Lubenija. Vesbarijos sienos beveik identiškos Lietuvos, o Lubenijos – Lenkijos teritorijoms. Taigi, anot legendos, kaimynai, naudodami hibridinio karo scenarijų, nori atplėšti dalį Baltarusijos, o Baltarusijos ir Rusijos kariniai daliniai turi neutralizuoti sukilėlius ir sugrąžinti Veišnorijos teritoriją į Baltarusijos valstybę.

Teorinės valstybės Veišnorijos ribos gali būti tapatinamos su įvairiais dalykais. Tiek Baltarusijos, tiek užsienio ekspertai pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad Veišnorijoje ribos beveik idealiai sutampa su rajonais, kuriuose 1996 metų vykusiais paskutiniais sąlyginai laisvais prezidento rinkimais rinkėjai nepalaikė dabartinio diktatoriaus, o tada jauno ambicingo kovotojo prieš korupciją Aleksandro Lukašenkos kandidatūros ir balsavo už tuometinės valdžios kandidatą Zenoną Pozniaką.

Kai kuriems politologams gal tai pasirodė labai svarbu ir jie šio regiono atsiradimą karinių pratybų legendoje kildina būtent iš šio fakto. Tačiau reiktų pažvelgti daug giliau. Kiekvienam nors kiek suprantančiam istorinius procesus žmogui yra aišku, kad tie rinkimų rezultatai būtent tokie buvo ne šiaip sau, kad tai ne netyčinis sutapimas, tai ilgų, nuo senovės iki pat šių laikų besitęsiančių procesų išdava. Tų procesų supratimo raktas slypi baltų slavėjime, arba jei konkrečiau, lietuvių lenkėjime ir baltarusėjime.

Šis procesas vertas ne vieno straipsnio, o kelių dešimčių disertacijų, todėl šioje publikacijoje nesiekiama išsamiai atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl lietuviai didelėje dalyje dabartinių Baltarusijos ir Lenkijos valstybių teritorijų suslavėjo. Viena, gana nemaža jų dalis suslavėjo vėliausiai, jau po LDK padalijimų, XIX amžiuje, ir šios ribos rytuose daugmaž sutampa su Rusijos ir Baltarusijos bendrų karinių pratybų „Zapad 2017“ legendoje minimos sukilėlių valstybės Veišnorijos sienomis.

Taip pat ši teritorija iš dalies sutampa su 1920 metais pasiskelbusia nepripažinta valstybėle „Vidurio Lietuva“, kurią 1920 metų pabaigoje sukūrė neva sukilę prieš Pilsudskį generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės pulkai.

Baltarusiški papročiai. Belarus Press Foto

Ar šie Baltarusijos ir Rusijos nuogąstavimai gali turėti realų pagrindą? Ir taip, ir ne. Lietuvių liaudis turi labai gražų posakį „kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepą“, ir jis labai tinka Rusijos politiniams technologams. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad dabartinė Lietuva arba Lenkija siųstų „žaliuosius žmogelius“, ginkluotę ir lėšas į Baltarusijos dalį ir tokiu būdu paskatintų separatizmą, sukeldamos realią grėsmę Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Ir net ne todėl, kad šios šalys neturėtų teisėtų arba neteisėtų lūkesčių, susijusių su šia teritorija, o todėl, kad Vakarų civilizacija šiame amžiuje taip nesielgia. Todėl, jei mums Rusijos televizijos teigs, kad tai gynybinės pratybos, kuriose treniruojamasi kovai su realiomis grėsmėmis, galime tik nusijuokti dėl tokio primityvaus melo.

Tačiau apibendrinant norisi šiek tiek pažeisti vakarietišką politkorektiškumo principą ir atsargiai aptarti, kas iš tikrųjų turi istorines teises į šį rusų politinių strategų sukurtą Veišnorijos regioną, o kas kryptingai veikia investuodamas į šio krašto ateitį. Jei net ne istorijos ar filologijos mokslininkas, o paprastas, eilinis Lietuvos pilietis sugalvos pakeliauti po Veišnoriją, pirmas dalykas, kas jam kris į akis – tai lietuviški kaimų, upių ir ežerų pavadinimai bei lietuviška medinė kaimų architektūra. Lietuva neturėjo sienos su dabartine Vakarų Baltarusija iki pat XX amžiaus.  Ilgus amžius kaimai ir miestai bendravo tarpusavyje, žmonės laisvai važinėjo po kraštą ir tik maždaug 1920 metais imperialistinės Lenkijos užmačios atplėšė didelį plotą lietuviškų žemių. Buvo paskelbta vadinamoji Vidurio Lietuva, ji iš karto surengė rinkimus į savo parlamentą, kuris priėmė sprendimą besąlygiškai prisijungti prie Lenkijos. 

Vėliau, kai 1939 metais pagal SSRS ir Lietuvos susitarimą Vilnius grįžo Lietuvai, jo apylinkės mūsų šaliai nebuvo atiduotos. Ir tik 1940 metų rugpjūčio mėnesį po Lietuvos prijungimo prie SSRS buvo grąžinta dar keletas lietuviškų rytinių rajonų, didesniąją dalį paliekant Baltarusijai, kurios valdžia per paskutinius 50 metų jai likusioje dalyje lietuvybę beveik ištrynė su šaknimis. 

Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis

Lietuvos valdžiai tai nekelia problemų ir tik milžiniškomis pasiaukojančių visuomenininkų pastangomis yra išlaikomos dvi lietuviškos bendrojo lavinimo mokyklos ir keletas kitokių švietimo įstaigų Baltarusijoje. Panašu, kad 25 metus mus valdančio elito sukurtoje Lietuvos ateities strategijoje nėra vietos net svajonėms apie lietuvybės palaikymą ir stiprinimą etninėse žemėse. Taigi dabartinė Lietuva, nors istoriniu ir moraliniu požiūriu turi teisę, bet šiuo metu Baltarusijos teritoriniam vientisumui tikrai nekelia jokios grėsmės.

Visai kita situacija yra dėl Lenkijos. Ši šalis investuoja milžiniškas lėšas lenkiškumui vadinamuosiuose „kresuose“ išlaikymui ir plėtrai. Šiais klausimais Lenkijos politikai ir Katalikų Bažnyčia darbuojasi ranka rankon. Įdirbis toks milžiniškas, kad beveik pasiektas XIX amžiaus vietinių žmonių savimonės lygis – jei katalikas, vadinasi esi lenkas ir atvirkščiai. Vakarų Baltarusijos bažnyčiose absoliuti dauguma šv. Mišių aukojama lenkų kalba, nuolatos vyksta piligriminės kelionės į įvairias Lenkijos šventoves. Baltarusijoje dirba šimtai vienuolių iš Lenkijos, kurie ypatingą dėmesį skiria vaikų ir jaunimo sielovadai. Tikriausiai nereikia net abejoti, kad į jaunimo sielovadą įtraukiamas ir lenkiškos savimonės skiepijimas.

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Ukrainoje ir Lietuvoje, taip ir čia sėkmingai dalijamos „lenko kortos“, kurios suteikia įvairių lengvatų Lenkijoje. Iš šių ir daugybės kitų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad Lenkijos strategai gali būti numatę galimybę kada nors grįžti prie sienų perbraižymo ir „kresų“ susigrąžinimo. O tokiu atveju atsirastų reali grėsmė Baltarusijos teritoriniam vientisumui. Jeigu iki dvidešimto amžiaus teritoriniams valstybių pokyčiams esminę įtaką darydavo jų turima karinė galia, tai šiame amžiuje didžiausias ginklas – gyventojų tautinė ir pilietinė savimonė.

Nors agresyvus ir neslopinamas Lenkijos imperializmas kelia grėsmes tiek Lietuvai, tiek Ukrainai, tiek Baltarusijai, juk visi suprantame, kad šiuo metu didžiausia grėsmė yra iškilusi ne Baltarusijos teritoriniam vientisumui, o suverenitetui, nes bijodami mistinių Veišnorijos „sukilėlių“ Baltarusijos strategai gali vieną rytą atsibusti geriausiu atveju Rusijos federacijos Baltarusijos autonominėje srityje, o blogiausiu – Minsko gubernijoje.

Kol kas klausimas lieka neatsakytas, ką ir kam Kremlius norėjo pasakyti tokia daugiaprasmiška karinių pratybų „Zapad 2017“ legenda? Eilinį kartą paerzinti Lietuvą, kuriai jaučia sunkius psichologinius kompleksus ar įspėti Lenkiją, kad mato ir supranta jos toli siekiančią „kresų“ strategiją? O gal tiesiog paskatinti separatistines nuotaikas Baltarusijoje, kad galėtų „ateiti į pagalbą broliškai tautai“ kovoje su priešu ir tokiu būdu aneksuoti šią paskutine Europos diktatūra tituluojamą šalį?

2017.09.16; 06:00

Apie susirinkimų nelaisvę

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – Kovo 11-osios Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Patackas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiame straipsnyje tęsiame demokratijos pėdsakų Lietuvoje paieškas. Praeitoje dalyje neradome jų mūsų partinėje sistemoje ir rinkimų organizavime, o dabar pabandysime aptarti kitą aspektą, pagal kurį dažnai ekspertai nustatinėja esamo rėžimo demokratiškumą, tai – piliečių teisė organizuoti įvairius taikius renginius: mitingus, piketus, eitynes ir t.t.

Kuo piliečiams lengviau ir paprasčiau organizuoti renginius, tuo šalis laikoma labiau pažengusi demokratiškumo raidoje ir kuo sunkiau surengti renginius dėl formalumų, leidimų derinimo, išankstinio informavimo ir panašių dalykų, tuo šalyje mažiau demokratijos.

Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje draudžiami vieno ar kelių piliečių piketai be valdžios informavimo. Susirinkimų įstatymas aiškiai nurodo, kad net organizuojant nedidelius iki 15 asmenų piketus, prieš piketą privaloma apie jį informuoti savivaldybės, kurioje planuojamas piketas, administraciją.

Net ir nedidelis piketas susilaukia nemažo policijos dėmesio, dažnai atsiunčiami keli policijos ekipažai, pareigūnai filmuoja ir fotografuoja dalyvaujančius žmones, jų plakatus, primygtinai aiškinasi, kas yra pagrindinis renginio organizatorius, užsirašo jo asmens duomenis. Taigi impulsyvus, stichiškas net ir nedidelis piketukas mūsų šalyje yra neįmanomas, viskas yra privalomai reglamentuojama. Įdomiausia, kad taip prižiūrimos ne tik protesto akcijos, bet ir su nusipelniusių žmonių pagerbimo akcijos ar net šventiniais renginiais.

Su liūdesiu ir nuostaba tenka prisiminti, kad kasmetines tautinio jaunimo organizuojamas Sausio 13-osios aukų pagerbimo akcijas filmuoja po keletą policijos ir kitų tarnybų kamerų. Ar daug pažengėme nuo sovietmečio, kai milicijos ir saugumo darbuotojai fotografuodavo ir surašinėdavo žmones, einančius į bažnyčią ar dedančius gėles prie patriarcho Jono Basanavičiaus kapo? Nešališkas stebėtojas tikriausiai atsakys, kad pažengėme labai daug, dabar jėgos struktūrų darbuotojai turi tokią vaizdo įrašymo aparatūrą, kad jiems galėtų pavydėti net tik tuometiniai jų kolegos iš KGB, bet ir to laikotarpio propagandistai iš sąjunginės ar respublikinės televizijų. Kaip savo nemirtingame kūrinyje rašė utopistas Džordžas Orvelas, „tave visada stebi Didžiojo Brolio akis“.

Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aušroje buvau dar vaikas, bet puikiai atsimenu, kaip žmonių minios stichiškai žygiuodavo Vilniaus aikštėmis ir gatvėmis į mitingus ir iš jų, dažnai net visiškai paralyžiuodamos transporto eismą, žmonės eidavo grupelėmis, nešdami vėliavas, skanduodami patriotinius šūkius ir dainuodami, jie tuomet jautėsi piliečiai, jautėsi esą savo šalies, savo miesto šeimininkais. Tie žmonės žinojo, kad vergovės ir okupacijos grandinės jau nebe ilgai ribos jų laisvę, jie tikėjo, kad kurs gerovę Tėvynėje sau ir savo vaikams bei anūkams. 

Mokytojai protestuoja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jie tada būtų nustebę, jei kas nors būtų tiems optimistiškai nusiteikusiems patriotams tada pasakęs, kad gerovę jie sukurs saujelei nomenklatūros atstovų ir keliems šimtams verslininkų, tuo metu vadintų spekuliantais ir kad jų vaikai ir anūkai turės bėgti iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės į užsienį, kad galėtų išmaitinti savo šeimas.

Bet šis straipsnis ne apie tai. Tuo metu žmonės žygiuodavo gatvėmis ir dainuodavo neprašydami valdžios leidimo, jie rinkdavosi į piketus ir mitingus net ir tada, kai valdžia pranešdavo, kad renginį draudžia. Tačiau po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių situacija pasikeitė iš esmės. Dabar valdžia ir jėgos struktūros į bet kokį renginį „iš apačios“ žiūri įtariai su tam tikra išankstine „kaltumo prezumpcija“. Jei renginio neorganizuoja savivaldybė, Seimas ar Vyriausybė, tai viskas valdžiai jau iš anksto atrodo labai įtartina. Ir nesvarbu, kad tai ne protesto akcija, o didvyrių pagerbimas arba šventinė jaunimo ir šeimų eisena.

Prieš keletą metų šio straipsnio autoriui teko keletą mėnesių derinti šventišką jaunimo eiseną sostinės gatvėmis, savivaldybės biurokratai užsispyrė ir pasakė „nepraeisite“, mes pasakėme – „praeisime“. Ir ką? Pražygiavome parodydami, kad mes, piliečiai, esame Lietuvos ir šio miesto šeimininkai, o ne korumpuoti valdininkai ir bedvasiai biurokratai. Tačiau žinojome, kad valdžia sutelkė milžiniškas jėgos struktūrų pajėgas, buvo mobilizuoti du Viešosios tvarkos tarnybos pulkai, kurie yra profesionali riaušių malšinimo policija, taip pat netoli tūkstančio policijos pareigūnų. Šias pajėgas buvo iš anksto suplanuota panaudoti šventinių eitynių išvaikymui, bet, ačiū Dievui, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas, nes į eitynes susirinko daug šeimų su vaikais, pagyvenusių žmonių, kurie galėjo skaudžiai nukentėti, o tada jėgos struktūrų vadovams būtų tekę atsisveikinti su šiltomis ir patogiomis kėdėmis.

Kitą dieną po eitynių tuometinis Vilniaus meras, viešojoje erdvėje pramintas Abonentu, nudelbęs žvilgsnį teisinosi, kad piliečiai „išlaikė egzaminą“, renginys praėjo be incidentų ir kitais metais savivaldybė jo nebedraus. Juokingiausia, kad jokių incidentų šiame tradiciniame renginyje niekada ir nebuvo, o „egzamino“ neišlaikė būtent meras su savo šutve, kuris tikriausiai gyvenime nebuvo girdėjęs tokių sąvokų kaip laisvė, pilietiškumas ir demokratija.

Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Per kitus rinkimus šis veikėjas nebuvo išrinktas meru, o jo partija vietoj turėto didžiausio skaičiaus mandatų gavo tik keletą vietų naujojoje miesto taryboje. Noriu tikėti, kad pilietinių renginių draudimas buvo vienas iš akmenų, į kurį atsimušęs apvirto jų politinės karjeros vežimas. Šis pavyzdys yra apie keletą mėnesių planuotą ir derintą šventinį renginį, esminiai žodžiai šitame sakinyje turėtų būti „derintą“ ir „šventinį“. O jūs, mieli skaitytojai, pamėginkite dabartinėje Lietuvoje stichiškai suorganizuoti protesto renginį, atkreipkite dėmesį, kad šiame sakinyje pagrindiniai žodžiai yra „stichišką“ ir „protesto“ ir neduok Dieve, jose dalyvaus daugiau nei 15 asmenų. Galiu užtikrinti, kad policijos komisariatas Jums taps antraisiais namais, o tyrėjos veidą matysite dažniau nei sutuoktinio. Geriausiu atvejo po teismus būsite tampomi keletą metų ir būsite išteisinti, o blogiausiu – sumokėsite solidžią baudą, neteksite darbo, o gal ir pasėdėsite keletą parų areštinėje, toli gražu nekvepiančioje jokiomis europinėmis normomis .

Prieš porą savaičių Kaune kilo skandalas, naujasis miesto meras, kuris laikinojoje sostinėje tvarkosi kaip savo asmeninėje įmonėje, nusprendė keliose gatvėse iškirsti medžius. Į klausimą, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, atsakyti nėra lengva. Savivaldybė teisinosi, kad taisant gatves ir tiesiant naujus dviračių takus buvo pažeistos medžių šaknys ir šie buvo pasmerkti nudžiūti. Pilietiškai aktyvūs kauniečiai spėja, kad buvo nuspręsta pasipelnyti iš naujų medžių sodinukų pirkimo ir sodinimo į nupjautų medžių vietą.

Tikrosios priežastys greičiausiai niekada nepaaiškės, nors kai kurie žmonės tiesiog spėja, kad Visvaldas Matijošaitis šį sprendimą priėmė paskaičiavęs, kad maksimalios numatytos sutartyje Kasko draudimo sumos nepakaks padengti žalai, jei koks medis užkris ant jo naujojo „Ferrari“. Apie diskusiją su kauniečiais ir išsamią dendrologinę medžių būklės ekspertizę, aišku, pagalvota nebuvo. Atvykdavo darbininkų brigada, nupjaudavo medžius ir išvažiuodavo, laikas būdavo parenkamas toks, kad vietinių gyventojų nebūtų namuose ir nesusirinktų nereikalingų liudininkų ir žioplių minios.

Tačiau šiek tiek kitaip viskas susiklostė dėl kaštonų Antano Smetonos alėjoje. Pilietiškai aktyviems žmonėms pavyko sužinoti, kada tiksliai atvažiuos darbininkai kirsti medžių. Todėl jie pagal įstatymus informavę Kauno miesto savivaldybės administraciją, pradėjo piketą, siekiant sustabdyti barbarišką medžių naikinimą. Atvykę darbininkai negalėjo pjauti medžių, nes po jais sėdėjo žmonės ir taikiai protestavo. 

Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekvienoje bent kiek imituojančioje demokratinę santvarką valstybėje darbininkai būtų atsitraukę, atvyktų savivaldybės atstovai, susitartų dėl viešos diskusijos su visuomene ir prasidėtų visuomenės dialogas su savo išrinktais atstovais ir jų prižiūrimais biurokratais. Taip būtų daug kur, bet tik ne Lietuvoje. Čia buvo iškviestos gausios policijos pajėgos ir panaudojant jėgą žmonės buvo patraukti nuo medžių, išvežti į nuovadą ir ten laikomi apie šešias valandas.

Policija Lietuvoje dar sunkiai vaduojasi iš sovietinės milicijos palikimo, ir nors jau nebevažinėja „Žiguliais“, „Uazikais“ ir „Viliukais“, dažnai vadovaujasi „senu geru“ šūkiu „jėgos yra, proto nereikia“. Juk jei policijoje dirbtų išsilavinę ir pilietiški žmonės, jie nebūtų naudoję jėgos prieš taikius protestuotojus. Liūdniausia, kad po viso šio įvykio visuomenė visuomenininkų išvaikymą priėmė natūraliai, tarsi taip ir turėjo būti. Nei Vidaus reikalų ministras, nei Generalinis policijos komisaras, nei Kauno policijos komisaras neatsistatydino, jokie tarnybiniai tyrimai pradėti nebuvo, atvirkščiai, taikiems protestuotojams buvo surašyti administracinės teisės nusižengimo protokolai, rugsėjo mėnesį jų laukia teismas. Kartais kyla klausimas, ar dažnai generalinis komisaras Linas Parnavas su savo pavaldiniais vyksta į kaimyninėje Baltarusijoje vykstančius milicininkų gebėjimų treniravimo kursus?

Neseniai keliuose Lietuvos miestuose surengtos Lietuvos kariuomenės pratybos, atrodytų, kad šiais, aiškios grėsmės iš Rusijos laikais, tai labai pozityvus ir reikalingas dalykas. Tikrai taip, bet pratybos pratyboms nelygu. Kai persirengę civiliais rūbais kariškiai imituoja protesto mitingą prie vieno miesto savivaldybės, sako kalbas su megafonu ir laiko plakatus, kuriuose reikalaujama darbo ir socialinio teisingumo, o paskui jų kolegos su uniformomis grubiai išvaiko „mitinguotojus“, darosi tikrai nejauku, nes parodoma aiškiai, kad kariuomenė pasiruošus ne tik mus ginti nuo priešiškai nusiteikusių valstybių, bet gali grubia fizine jėga nutraukti bet kokią pilietinę akciją.

Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai parodo visišką kariuomenės vadovybės nesigaudymą Lietuvos politinėje ir socialinėje situacijoje. Iš dalies galima pateisinti hibridinio karo scenarijaus užkardymo pratybas Šalčininkuose, Eišiškėse, Visagine ar Baltojoje Vokėje, bet tikrai ne Marijampolėje, Vilkaviškyje, Telšiuose ar Anykščiuose.

Tačiau pratybos buvo absurdiškos ir netikroviškos netgi tuose pačiuose Šalčininkuose, nes jei kariai, kurie imitavo „žaliuosius žmogeliukus“, būtų apsirengę ne su Gariūnuose pirktais treningais, o rusiško modelio kamufliažine uniforma ir kalbėtų ne švaria lietuviška kalba, o kiekvienam sovietmečiui nostalgiją jaučiančiam žmogeliui suprantama rusų kalba, pratybų rezultatai galėjo ir nustebinti.

Dabar galima tik spėlioti, kiek vietinių gyventojų būtų iškėlę prie namų raudonas SSRS arba dabartinės Rusijos valstybines vėliavas, kiek tautinių bendrijų mokyklas baigusių jaunuolių būtų pasiprašę į separatistų gretas ir kiek vietinių policininkų būtų nukreipę ginklus į savus ir perėję į „žaliųjų žmogeliukų“ pusę.

Tokios pratybos išryškintų Lietuvos valdžios silpnąsias vietas nutautėjusiuose šalies regionuose ir parodytų tikrąją situaciją. O rodyti visuomenei, kaip Lietuvos kariuomenė išvaiko taikų protestą Vilkaviškyje, yra ne hibridinio karo užkardymas, o pilietiškumo ir patriotizmo žlugdymas piliečių širdyse ir sąmonėje. Tai buvo skirta pagąsdinti nepatenkintus valdžios sprendimais žmones, kad jie nedrįstų protestuoti ir kovoti už savo teises. Tik kariuomenės taktikos ir strategijos ekspertai nesupranta, kad Lietuvos nepriklausomybės garantas ne kariuomenė, ne jos pasiruošimas ir ginkluotė, net ne mūsų šalies narystė NATO. Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės garantas yra laisva, sąmoninga, pilietiška ir patriotiška lietuvių tauta. Jei tauta norės laisvės ir bus jos verta, Lietuva bus ir klestės.

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos savanoriai atkovojo šalies nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, jaunimas, inteligentija ir ūkininkai nuplovė 1940 metų gėdą 1941 metų sukilimu ir didvyriška beveik dešimtmetį trukusia pokario laisvės kova, tauta dainomis ir krauju apgynė teisę į laisvę 1988 – 1991 metų laikotarpiu.

Ir Lietuva čia nėra išimtis, istorija žino ne vieną mažą tautą, kuri kai nuoširdžiai nori laisvės ir yra vieninga, gali nugalėti daug skaitlingesnį ir stipresnį priešą. Bet jei tauta netikės valstybe, bijos valdžios, policijos ir kariuomenės, Lietuvos valstybės nebeliks, tam neprireiks ir priešų tankų.

2017.09.06; 05:00

Kam naudingas Lietuvos politinių partijų sunaikinimas?

Jei šiandien man kas nors pasakytų, kad Lietuvoje gyvename demokratijos sąlygomis vakarietiškuoju jos supratimu, labai ilgai ir nuoširdžiai juokčiausi tokiam naivuoliui tiesiai į akis.

Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau tikrai tikiu, kad tokie naivuoliai egzistuoja, jų tikrai nėra mažai, jų išsilavinimas, intelektas, profesija, lytis ar religinė priklausomybė gali būti pati įvairiausia, tačiau juos vienija trumpa politinė atmintis ir pilietinis infantilumas.

Pamėginkime pasigilinti į dabartinę lietuvišką „demokratiją“, tenka rašyti „demokratija“, nes iki tikros demokratijos mums toli kaip iki Mėnulio pėsčiomis. Kadangi diskusija be argumentų kaip namas be pamatų, pradėkime nuo jų.

Pasaulyje demokratijos padėtis valstybėje matuojama įvairiais matais. Vienas iš esminių lakmuso popierėlių demokratijai konkrečioje šalyje išmatuoti yra žmonių teisė rinktis į taikius susirinkimus ir susibūrimus, kita – laisvė burtis į politines partijas bei dalyvauti laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose. Dar yra žiniasklaidos nepriklausomumas, bendras korupcijos lygis, teismų ir teisėtvarkos savarankiškumas ir nesikišimas į politinius procesus…

Šiame straipsnyje bandysime analizuoti piliečių laisvę burtis į politines partijas ir pastarųjų galimybę laisvai veikti ir dalyvauti sąžininguose ir demokratiniuose rinkimuose, kitame straipsnyje apžvelgsime taikių susirinkimų, renginių ir susibūrimų laisvę.

Kokios politinės partijos ir organizacijos bei laisvo jų veikimo Lietuvoje sąlygos?

„Trisdešimt penktas Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skamba taip:

Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politiniai partijai ar asociacijai.

Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“ (paryškinta šio straipsnio autoriaus).

Kaip matome, Konstitucijos kūrėjai numatė Lietuvos piliečių teisę burtis ne tik į politines partijas, bet ir į kitas politines organizacijas. Tačiau per 25 Lietuvos Konstitucijos veikimo metus įstatymų leidėjai nesugebėjo apibrėžti, kas yra politinė organizacija ir priimti jų veikimą reglamentuojančių įstatymų, todėl toliau analizuosime tik politines partijas.

Partijos – geriausias vaistas nuo populizmo

Visame demokratiniame pasaulyje piliečiai savo politinę valią išreiškia rinkimuose, rinkdamiesi sau artimiausią politinę partiją arba jos atstovą, perskaitę jų deklaruojamas vertybes ir programines nuostatas. Eilinis pilietis savo gyvenime neturi laiko labai plačiai įsigilinti į valstybėje bei pasaulyje vykstančius politinius ir ekonominius procesus. Šiems procesams perprasti reikia papildomo pasiruošimo, žinių ir įvairiapusės informacijos. Todėl dažnai prieš balsuodami pasiklauso politikų deklaruojamų tikslų ir pažadų ir pagal juos atiduoda savo balsą.

Tačiau demokratija nenumato tiesioginės bausmės už tai, kad politikas netesės prieš rinkimus duotų pažadų. Vienintelė bausmė, kurią numato demokratinė santvarka – rinkėjų pasitikėjimo praradimas ir politiko neperrinkimas kitai kadencijai.

Rinkimai

Bet kaip iš anksto patikrinti, ar politikas bus linkęs tesėti savo pažadus ar kalba tik tai, ką nori girdėti rinkėjai? Juk čia negali pasinaudoti prinokusio arbūzo rinkimosi parduotuvėje ritualo, kai pabeldžiama į arbūzo galvą arba jis perpjaunamas pusiau. Politikai greičiausiai neleistų rinkėjams tokiu būdu jų patikrinti prieš rinkimus.

Politologai teigia, kad brandžių, nevienadienių politinių partijų egzistavimas yra vienas geriausių vaistų nuo populizmo. Teisingai, politinės partijos – vaistas nuo populizmo. Vakarų demokratinėse šalyse rinkėjai gali pasigilinti, ką ir kuriuo metu politinė partija žadėjo, ką įgyvendino ir kas iš to išėjo. Pasaulio ekonominiai procesai dažnai yra dinamiški ir sunkiai nuspėjami, todėl kartais politikai turi priimti greitus ir nepopuliarius sprendimus, kad amortizuotų iškylančios krizės sukeltą neigiamą efektą.

Dažniausiai tokie sprendimai pasiteisina ateityje, kaip kad gydytojams kritiniu atveju gelbėjant paciento gyvybę pateisinama skausminga chirurginė operacija. Todėl ir politinių partijų, esančių valdžioje, sprendimus kartais galima įvertinti tik po tam tikro laiko. Demokratiniame pasaulyje piliečiai gali pareikalauti iš politinių partijų ir jų atstovų, kad šie laikytųsi rinkiminių pažadų. Tai galioja tose šalyse, kur stipri pilietinė visuomenė.

Kuo skiriasi partija nuo verslo subjekto

Lietuvoje, deja, pilietinė visuomenė yra tik formavimosi stadijoje, o brandžias politines partijas, kurios turėtų garbingą istoriją, galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Iš karto po nepriklausomybės atgavimo įstatymų kūrėjai suprato politinių partijų reikalingumą ir naudą demokratiniam procesui. Tačiau praėjus ketvirčiui amžiaus turime atvirkštinę situaciją. Visuomenė visai pagrįstai nebepasitiki politinėmis partijomis, kurias dažnai labai sunku atskirti nuo pelno siekiančių uždarųjų akcinių bendrovių arba tiesiog nusikaltėlių grupuočių.

Pamėginkime atsakyti į klausimą – ar kaltas vaisto gamintojas, jei pacientas apsinuodijo  nuo vaisto klastote? Ar kaltas gėrimo gamintojas, jei klientas apsinuodijo padirbtu surogatu? Tikriausiai ne. Tai kodėl kaltiname partinę sistemą dėl to, kad leidome mus apgauti aferistams, kurie savo gaujas pavadinę politinėmis partijomis daugiau nei du dešimtmečius mus mulkino? Faktas, kad taip įvyko, rodo tik tai, kad turime dar labiau stiprinti politinių partijų segmentą, turime į jų veiklą įtraukti kuo daugiau pilietiškai nusiteikusių žmonių, akademinį jaunimą, ūkininkus, inteligentiją.

Juk kuo daugiau bus idėjinių žmonių politinėse partijose, tuo jos bus švaresnės ir sąžiningesnės, tuo bus lengviau rinkėjams per rinkimus. Tačiau šiuo metu einama kitu keliu. Stengiamasi, kad išliktų tik nomenklatūrinės arba oligarchų kišeninės partijos, o idėjinės sąžiningos ir skaidrios politinės jėgos numirtų natūralia mirtimi arba būtų per prievartą numarintos.

Tas skaidriai neskaidrus politinių partijų finansavimo modelis

Pirmiausiai buvo sugriežtintas politinių partijų finansavimas, kuris beveik nepridėjo skaidrumo didžiųjų partijų finansuose, bet smarkiai komplikavo mažųjų partijų išlikimą. Panaikinus juridinių asmenų galimybę remti politines partijas, buvo suduotas didelis smūgis mažų partijų finansavimui, o tuo pačiu „paslėpti galai“ didžiųjų partijų nesąžiningam atidirbimui savo rėmėjams.

Pateiksiu paprastą pavyzdį, kaip buvo iki politinių partijų finansavimo įstatymo pakeitimų: UAB „Įmonė“ paremia valdančią politinę partiją „Biudžeto sąjunga“, o praėjus pusmečiui po paramos pervedimo ši įmonė laimi 15 iš 16 konkursų ministerijoje, kurią kuruoja jos paremta politinė partija. Viskas aišku rinkėjui, viskas aišku teisėsaugai. Dabar UAB „Įmonė“ negali remti valdančiosios politinės partijos kaip juridinis asmuo, bet jos pagrindinis akcininkas Vardenis Pavardenis gali ją remti kaip fizinis asmuo. Parama pervedama, įmonė konkursus laimi, o galai jau paslėpti ir ausys taip aiškiai nekyšo. Ir jei ankščiau dalis įmonių rėmė po keletą politinių partijų dėl demokratijos plėtros, tai dabar mažų ir neįtakingų partijų turtingi verslininkai neremia savo asmeniniais pinigais.

Viskas mokama, nes rinkimus turi laimėti tik dideli pinigai…

Paimkime kitą pavyzdį – rinkiminės kampanijos įkarštis, politinė partija ir pavieniai politikai stengiasi, kad rinkėjai juos pastebėtų, kad bent akį užmestų į jų nuveiktus darbus, aprašytus autobiografijose ir į jų išdailintas programas, kurios pilnos realių ir utopinių pažadų kaip strazdų prinokusių vyšnių krūmuose. Pagal dabartinius įstatymus už viską politikai privalo mokėti: nori susitikti su rinkėjais – mokėk rinkos kaina už salės nuomą mokykloje ar kultūros namuose, nori pasidalinti savo idėjomis su rinkėjais spaudoje – mokėk pagal iš anksto leidinio Vyriausiajai rinkimų komisijai deklaruotus įkainius.

Dolerių krūva

Galima tik priminti, kad jau esančios valdžioje partijos ne tik turi neskaidriais ryšiais susaistytų rėmėjų tarp turtingų fizinių asmenų, bet iš biudžeto kasmet išsidalina milijonus eurų savo reikmėms ir politinėms kampanijoms finansuoti.

Jau seniai niekam ne paslaptis, kad vadinamosios biudžetinės partijos aktyviai naudojasi administraciniais resursais savo valdomose savivaldos institucijose, ministerijose ir Seime bei valstybinėse įmonėse.

Žmonės įdarbinami valstybės įmonėse, ministerijose ar savivaldybėse fiktyviai, o realiai dirba administracinį darbą partijoms. Šie darbuotojai gali operatyviai surinkti parašus už partijos sąrašus ar kandidatus į merus ir Seimo vienmandatininkus, jie gali surinkti žmonių deklaracijas skirti politinei partijai 1 proc. nuo asmens sumokėto Gyventojo pajamų mokesčio, tvarkyti partijos finansinius, administracinius ir rinkiminius dokumentus. Viso šito nedidelės nepriklausomos partijos neturi ir yra priverstos visur remtis savanorių pagalba, kuri sunkiai konkuruoja su etatinių darbuotojų darbu.

Latvijoje 200, o Lietuvoje – 2000

Priešpaskutinis smūgis mažosioms partijoms buvo būtinojo minimalaus partijos narių skaičiaus pakėlimas nuo 1000 iki 2000 narių. Šis įstatymas be jokios abejonės priimtas dėl partijų skaičiaus sumažinimo ir tuo pačiu piliečių politinio aktyvumo bei galimybės dalyvauti politinėje veikloje ribojimo. Juk esant dabartiniam Lietuvos pilietiniam aktyvumui surasti 1000 bendraminčių, norinčių ir galinčių priklausyti politinei organizacijai yra labai sunku, o rasti 2000 aktyvių žmonių, kurie būtų patikimi, suprastų ir pritartų partijos vertybėms ir programai yra labai sunkiai įgyvendinama misija. Jei lygintume su mūsų artimiausia kaimyne Latvija, tai ten užtenka 200 žmonių, kad politinė partija galėtų būti įsteigta ir pilnavertiškai veiktų. Skirtumas: 10 kartų! Gali kilti klausimas, kodėl tai blogai? Atsakymas būtų dvejopas – dėl to, kad kiekybė dažnai mažina kokybę ir todėl, kad apskritai mūsų visuomenėje žmonių, kurie sutiktų priklausyti politinei partijai, skaičius yra labai ribotas.

Istorija mus moko, kad ne kiekybėje esmė, o kokybėje. Maža grupelė idealistų gali apversti pasaulį, jie būdami vieningi ir veiklūs vieniems ar kitiems procesams išjudina mases. O jei kokia organizacija tampa labai skaitlinga, masinė, ji dažniausiai yra pasmerkta išsigimti, prarandama galimybė pažinoti vieni kitus ir vieningai, komandiškai veikti.

Kodėl nepopuliaru dalyvauti politinių partijų veikloje?

Nors sovietinė sistema subyrėjo seniai, bet žmonės vis dar bijo priklausyti politinėms partijoms, nes galvoja, kad nuo to gali nukentėti, todėl net statistų pririnkti mažesnėms politinėms partijoms nėra lengva. Iš kitos pusės tokias baimes labai stiprina finansinės institucijos, tokios kaip užsienio šalių bankai, kurie, prisidengdami absurdiškais argumentais, piktybiškai renka informaciją apie asmenų arba jų artimųjų priklausymą politinėms partijoms.

Ne visuomet reikia būti užsispyrusiam kaip ožys. Slaptai.lt

Ne kartą ir ne du mažosios politinės partijos netenka narių po to, kai asmuo apsilanko banke ir ten jam tenka užpildyti asmens duomenų anketą, kurioje yra net keletas klausimų apie priklausymą politinėms partijoms. Atmetus bankų absurdiškus argumentus apie tai, kad tokia informacija renkama terorizmo ir pinigų plovimo prevencijai, tikroji priežastis taip ir lieka paslaptis. Logiškiausia išvada peršasi tokia, kad duomenys renkami turint tikslą įtakoti politinius procesus, priimamus įstatymus ir bendrą verslo aplinką šalyje.

Juk tikrai ne vienas esame sulaukę iš bankų asmeninių pasiūlymų dėl vartojamųjų paskolų, pensijinių fondų ir kitų finansinių paslaugų, nesunku nuspėti, kad valdančiųjų politinių grupuočių nariai gali sulaukti palankesnių asmeninių bankų pasiūlymų, taip darant poveikį asmenims, nuo kurių priklauso bankų finansiniai rezultatai ir verslo aplinka. Tikriausiai nereikia nei sakyti, kad paprastą, eilinį postsovietinės šalies pilietį išgąsdins klausimas apie jo priklausymą politinei partijai ir dažnas partietis, ypač jei nėra politinėje veikloje labai aktyvus, po tokios anketos užpildymo nusprendžia pasitraukti iš partijos, kad ateityje nesusilauktų panašių klausimų.

Teisingumo ministerijos metodai

Teisingumo ministerija turi kitų būdų mažinti politinių partijų narių skaičių – tai asmenų santuokos ir skyrybos. Reiktų paminėti, kad partijos tam, kad galėtų legaliai veikti politinėje arenoje, dalyvauti rinkimuose ir nebūtų priverstiniu būdu išregistruotos ir uždarytos, privalo mažiausiai 2 kartus per metus siųsti savo atnaujintą narių sąrašą Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai. Pastaroji gavusi duomenis išbraukia iš narių mirusius asmenis (kas yra logiška ir teisinga), netiksliai užpildžiusius stojimo dokumentus (jei neatitinka asmens kodas, asmuo turi keletą vardų, o užpildė tik vieną ir panašiai).

Taip pat išbraukiami asmenys, kurie per paskutinį pusmetį dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakeitė savo pavardę, dažniausiai dėl santuokos sudarymo arba skyrybų su sutuoktiniu. Taigi asmuo, pakeitęs pavardę, visų pirma privalo apie tai informuoti politinės partijos vadovybę, kiek tokių sąmoningų žmonių gali būti? Tikriausiai tik vienetai. Tokiu atveju tokiais dalykais privalo rūpintis partijos vadovybė. Kadangi nepatekusi į valdžią ir neparsidavusi oligarchui partija etatinių darbuotojų neturi, vadinasi, tuo rūpinasi neetatiniai savanoriai, kurie be šito dalyko rūpinasi dar daugybe kitų reikalų, be kurių partija negalėtų normaliai veikti ir funkcionuoti.

Politinių partijų kova – tai plėšrūnų kovos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galima dar priminti, kad Vyriausioji rinkimų komisija kiekvienais metais vis labiau sunkina ir komplikuoja partijų ataskaitas ir kitus dokumentus, kuriuos jos turi pateikti. Rinkiminių kampanijų metu žmogus, kuris prisiima atsakomybę būti kampanijos iždininku, aukodamas savo laisvalaikį turi tiek dokumentų užpildyti, kad net rimti buhalteriai turėtų paprakaituoti; jei suklys, jis rizikuoja būti nubaustas administracine tvarka, o prie viso to mažosiose partijose dažniausiai už darbą negauna nė cento.

Neseniai Kauno ir Vilniaus merai pasigyrė, kad šių miestų tarybos panaikino politinių partijų teisę į lengvatinę patalpų nuomą iš savivaldybių. Ką tai reiškia sisteminėms valdžios partijoms? Visiškai nieko, jos pasididins dotacijas iš biudžeto ir už mokesčių mokėtojų pinigus išsinuomos dar prabangesnius apartamentus miestų centruose, o mažosios partijos liks be namų, be šanso turėti kambariuką, kur galėtų rengti susirinkimus, laikyti dokumentus, priimti rinkėjus ar svečius. Tikrai galima pritarti, kad prabangūs ofisai miestų centre politinėms partijoms neturi būti skiriami, tačiau po kuklų kabinetą savivaldybei priklausančiose patalpose kiekvienai politinei partijai valstybė turėtų užtikrinti.

Kas balsuoja, o kas balsus skaičiuoja!

Visi esame girdėję Josifui Stalinui priskiriamą posakį, kad nesvarbu, kas kaip balsuoja, o svarbu, kas balsus skaičiuoja. O ar susimąstome, kas Lietuvoje skaičiuoja balsus, jei sakysite, kad tai daro apylinkių, apygardų ir Vyriausioji rinkimų komisijos, būsite teisūs tik dalinai. Nes Lietuvoje balsus skaičiuoja politinės partijos, bet tik valdančiosios. Rinkimų apylinkių, būtent kurios ir skaičiuoja rinkėjų balsus, komisijas sudaro tik šiuo metu esančių valdžioje politinių partijų deleguoti atstovai, rinkimų apygardų, kurios nagrinėja pažeidimus ir kontroliuoja balsavimo eigą apylinkėse, rinkimų komisiją sudaro valdančiųjų partijų atstovai, teisingumo ministro (kurį skiria valdančios partijos) paskirtas atstovas, savivaldybės administracijos vadovo (kurį skiria valdančios partijos) deleguotas atstovas ir asociacijos, kuri vadinasi „Lietuvos teisininkų draugija“ deleguotas atstovas, kuris vienintelis turi teorinę galimybę nebūti susijęs su valdančiomis politinėmis grupėmis.

Labai panašiai sudaroma ir Vyriausioji rinkimų komisija, ją sudaro pirmininkas, kurį deleguoja valdančios partijos, visų valdančių partijų atstovai, 3 teisingumo ministro deleguoti atstovai ir 3 Lietuvos teisininkų draugijos deleguojami nariai, kurie turi teorinį šansą išlikti tikrai objektyvūs, bet visada sudaro tik kuklią mažumą. Aišku, šiame straipsnyje nenorime teigti, kad Lietuvoje visi rinkimai klastojami, bet balsų skaičiuotojų skyrimo būdai švelniai tariant demokratija nekvepia ir sukelia įvairių minčių.

Ar reikia Rinkimuose į Seimą panaikinti partinius sąrašus?

Paskutiniu metu visuomenė masiškai nepasitiki politinėmis partijomis, vis dažniau pasigirsta siūlymų atsisakyti daugiamandatės apygardos, kurioje išrenkama 70 Seimo narių pagal politinių partijų sąrašus. Siūloma palikti tik vienmandates apygardas, kuriose lygiateisiškai galėtų konkuruoti partijos ir nepartiniai kandidatai. Atsiranda politikų ir visuomenininkų, kurie partinių sąrašų panaikinimą laiko panacėja, kuri turėtų iš esmės pagydyti mūsų labai sergančią demokratiją. Nesinori manyti, kad šie žmonės taip kalba vedini nesąžiningų paskatų, tikriausiai jie yra tiesiog labai naivūs. Daugiamandatės apygardos panaikinimas būtų žalingas dėl keleto priežasčių.

Visų pirma, tam, kad kandidatas į Seimą laimėtų rinkimus vienmandatėje apygardoje, turi būti tam tikros aplinkybės. Dažniausiai rinkimus vienmandatėse laimi „seni vilkai“, tai apkerpėję, dažnai korumpuoti iki kaulų smegenų, bet žinomi politikai. Šie politikai tikrai nepasiūlys nieko naujo ir pozityvaus, jie Seime jau ne vieną ir ne dvi kadencijas, moka labai gražiai kalbėti ir nieko nepasakyti, gražiai šypsosi prieš kameras, dažniausiai turi „užgyvenę“ ne vieną dešimtį nekilnojamo turto objektų, paėmę milijonines paskolas, tačiau tuo pačiu ir paskolinę maždaug tiek pat, kiek yra skolingi, taip pat apvalią sumelę piniginių lėšų laiko bankuose. Ar tie pilietiški žmonės, kurie siūlo panaikinti rinkimuose partijų sąrašus, nori, kad tokie politikai būtų išrinkti? Greičiausiai ne. 

2012-ieji. Kovo 11-oji. Protestų diena. Vytauto Visocko nuotr.

Kita kategorija žmonių, kurie turi šansų būti išrinkti vienmandatėje, yra labai turtingi verslininkai, dar kitaip vadinami oligarchai, jie gali eiti į rinkimus kaip nepartiniai, gali eiti kaip kurios nors partijos atstovai, bet jie bus išrinkti vien dėl savo pinigų ir įtakos. Ar būtent tokių Seimo narių nori pilietiški kovotojai prieš sąrašus? Tikriausiai irgi ne.

Trečias būdas patekti į Seimą per vienmandatinę apygardą – būti iškeltam partijos, kuri šiuo metu yra „ant bangos“. Tai gali būti naujos, ką tik atsiradusios, tautos gelbėtojų, kurie atsiranda per kiekvienus rinkimus, partijos atstovas, arba sisteminės partijos, kuri įgijo pasitikėjimą dėl vadinamosios politinės švytuoklės, nes paskutinėje kadencijoje buvo opozicijoje, iškeltas kandidatas.

Juos vienija tik vienas faktas, jie yra išrenkami tik todėl, kad jų sąrašas daugiamandatėje yra lyderis. O jei daugiamandatės apygardos nebūtų, jiems tikrai nebūtų jokių šansų būti išrinktiems.

Štai ir atsakymas visiems, kurie taip kovoja prieš politinių partijų sąrašus, daugiamandatės apygardos panaikinimas demokratijos Seimo rinkimuose nepadidins, o sumažinti tikrai gali, gal netgi ženkliai.

Demokratija ar pigi jos imitacija?

Apibendrinant norisi pasakyti, kad valdantysis Lietuvos elitas sąmoningai ir metodiškai naikina politinių partijų autoritetą visuomenėje, griauna piliečių pasitikėjimą politine sistema ir tokiu būdu mažina demokratiją Lietuvoje. Konstitucijos garantuojama piliečių teisė laisvai burtis į partijas ir politines organizacijas yra ciniškai ribojama įstatymų, kurie sudaro daugybę dirbtinių kliūčių kurtis ir veikti nedidelėms, idėjinėms politinėms partijoms, tuo pačiu sudarydami ypatingai palankias sąlygas valdžioje esančių sisteminių, neturinčių jokių vertybių, politinio elito grupių veikimui ir plėtrai. 

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šioms interesų grupėms kasmet išdalinamos milžiniškos lėšos iš valstybės biudžeto, tik jų atstovai turi teisę skaičiuoti balsus rinkimų apylinkėse ir apygardose, jų atstovai sudaro daugumą Vyriausiosios rinkimų komisijos narių. Šios partijos nevengia naudotis turimais administraciniais resursais, todėl susirenka liūto dalį nuo piliečių partijoms skiriamo 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio lėšų.

Tie patys administraciniai resursai šioms organizacijoms suteikia pranašumą tvarkant daugybę biurokratinių prievolių, kurias valdžia yra nustačiusi partijoms.

Visus aukščiau suminėtus faktus sudėjus išeina, kad teoriškai partinio pliuralizmo teisė Lietuvoje yra, bet praktiškai ji neegzistuoja. Kaip kažkada sakė vienas humoristas „Teoriškai arklys, o praktiškai nepasivelka…“

Taigi, prieš juokdamiesi iš totalitarinių valstybių ir smerkdami jų santvarkas, pažiūrėkime į savo kiemą ir prikąskime liežuvį.

(Bus daugiau)

2017.09.05; 07:00

Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo. 

Visi keliai vedė į Rygą

Latvijos herbas

XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.

Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.

Visai kita carinė politika

Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.

Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.

Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą

Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.

Latvijos vėliavos

Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.

Versalio politikos užkulisiai

Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.

Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.

Sienų demarkacijos bėdos

Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.

Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.

Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.

Dar vienas juodas katinas

Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.

Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.

Baltijos kelio didybė

Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.

Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.

Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.

Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.

Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.

Abrenės rajonas atiteko Rusijai

Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės.  Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.

Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.

Vadinamasis „kiaulių karas“

Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.

Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.

Informacinė izoliacija

Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija. 

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.

Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.

Dujų ūkis

Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?

Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.

Ginčai dėl „Via Baltica“

Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.

Paskutinis šaukštas deguto

Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.

Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.

Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.

Pasaka apie tris paršelius

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.

Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.

2017.08.15; 08:30

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.

Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.

Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.

Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją. 

Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“ 

Ivano Berladino iš Liepojos istorija  – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės  Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.

Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.

Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?

Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.

Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį)  vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.

Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.

Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.

Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.

Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…

2017.07.27; 07:14

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Latvija – arčiausia mums šalis visomis prasmėmis, labai panaši kalba, valstybės dydis, santvarka, keleto paskutinių šimtmečių istorinė patirtis.

Tačiau taip jau susiklostė, kad apie šią šalį Lietuvoje žinome labai nedaug. Galima drąsiai teigti, kad nebus daug lietuvių, kurie galėtų įvardinti dabartinį Latvijos prezidentą, ministrą pirmininką ar parlamento vadovą. Nė kiek nebūtų geriau, jei paklaustume, kiek žmonių Lietuvoje žino šiuolaikinės Latvijos muzikos atstovus, naujausius kino filmus, o tuo labiau politines peripetijas.

Sunku pasakyti, kas dėl to kaltas, gal mūsų žmonių žingeidumo trūkumas, gal visuomenės inercinė orientacija į kitas kaimynines valstybes, gal abejinga žiniasklaida, kuri beveik nenušviečia naujienų iš šiaurinio vektoriaus valstybių. Kaip visada, vieno kaltininko nerasime, kalta visuma, bet labai keista, kad nei viena kabelinės televizijos paslaugas teikianti įmonė nesiūlo latviškų kanalų. Jos pertekusios propagandiniais Rusijos kanalais, kurių siūlo ne vieną ir net ne dešimt, jos nemokamai į rinkinius kiša Lenkijos kanalus, baltarusiškus, ukrainietiškus, vokiškus, angliškus ir prancūziškus, tačiau tik ne latviškus.

Panaši situacija ir dėl mūsų televizijų ir radijo žinių laidų bei pagrindinių internetinių žinių portalų, ten pilna žinių iš Vakarų Europos, Amerikos, Artimųjų Rytų ir daugybės kitų regionų. Tačiau daug didesnė tikimybė, kad sužinosite naujienas iš kokios nedidelės valstybės Afrikoje, nei Latvijoje. 

Latvijos herbas

Šiuo atveju tikriausiai reiktų pagirti Latvijos žiniasklaidą, kurioje tikrai netrūksta žinių iš Lietuvos. Latvijos nacionalinės televizijos laidoje „Panorama“ beveik kiekvieną dieną galime išvysti bent naujieną iš Lietuvos, jei tai nebus reportažas, tai bent bėgančioje eilutėje bus kas nors pateikta iš Lietuvos aktualijų.

Aišku, galima būtų pagalvoti, kad Lietuva tokia įdomi ir dinamiška valstybė, kad kaimynams net norint nepavyktų nutylėti tas įdomias ir dėmesį prikaustančias naujienas, kurios kasdien nutinka Lietuvoje. Bet greičiausiai tai nebūtų tiesa, Latvija tikrai ne mažiau dinamiška ir įdomi šalis, apie kurią lietuviams reiktų žinoti ne mažiau, nei latviams apie Lietuvą.

Taigi pamėginkime šiek tiek praskleisti paslapties skraistę ir pažvelgti, kuo dabar kvėpuoja mūsų šiauriniai broliukai.

Politikos aktualijos: audringi savivaldos rinkimai

2017 metų birželio pradžioje Latvijoje vyko rinkimai į vietinių savivaldybių tarybas. Nors visame pasaulyje savivaldybių valdžia daugiausiai sprendžia ūkines miestų ir rajonų problemas, bet daugelyje šalių tai tampa tam tikromis politinių partijų treniruotėmis prieš parlamento rinkimus. Kiekvieną kartą mes tokią aiškią iliustraciją matome Lietuvoje, panašiai viskas vyko ir Latvijoje. Nupiešti aiškų Latvijos politinių jėgų paveikslą reiktų daug laiko ir tikrai neužtektų vieno ar keleto straipsnių, gal neužtektų net storos knygos.

Tačiau pamėginkime perprasti bent porą paskutiniu metu įtakingiausių politinių jėgų, kurios laimėjo daugiausiai mandatų paskutiniuose savivaldos rinkimuose, kokias vertybes jos atstovauja ir su kuo galima būtų jas lyginti Lietuvoje.

Daugiausiai balsų šiuose rinkimuose laimėjo partija, kurios pavadinimas labai ilgas ir painus: Nacionalinis aljansas “Viskas Latvijai!” – “Tėvynei ir Laisvei!/JLNN”. (Nacionālā apvienība „Visu Latvijai!” – „Tēvzemei un Brīvībai/LNNK”). Tai yra tautiška, konservatyvi partija, kuri susideda iš visų pagrindinių tautinių partijų, kurios 2010 metais galutinai susivienijo į vieningą už dešiniasiasias konservatyvias politikos vertybes pasisakantį junginį. Ši partija kasmet tampa vis įtakingesnė, dabartinėje koalicinėje vyriausybėje jai priklauso 3 ministrų postai – kultūros ministrė Dacė Melnbardė, teisingumo Dzintaras Rasnačas  vidaus ir regioninių reikalų – Kasparas Gerhardas. Jų partijos narė yra ir antra pagal svarbumą valstybės pareigūnė – Saeimos pirmininkė Inara Mūrniecė, taip pat jiems priklauso vienas iš aštuonių Latvijos atstovų Europos parlamente Robertas Zylė, jų merai valdo 6 savivaldybes ir dar 50 –yje savivaldybių ši partija turi savo atstovus.

Valdančioje koalicijoje ši politinė jėga yra jau trečią kadenciją, tačiau ne kartą jų ministrai turėjo palikti postus dėl savo politinių principų ir išpažįstamų vertybių. Tiesioginės šios partijos atitikmens Lietuvos politikoje nėra, tačiau dalinai jos vertybes Lietuvoje atstovauja dešinysis TS-LKD sparnas (talibai), kai kurie Tvarkos ir teisingumo ir LVŽS astovai. Pagal savo ideologiją ši partija būtų artimiausia nepatekusioms į Lietuvos parlamentą “Jaunosios Lietuvos” partijai ir Tautininkų sąjungai.

Vienas įdomesnių skandalų, vykusių rinkiminės kampanijos metu Latvijoje – tai visame pasaulyje išgarsėjusio asmens, dokumentinio filmo „Soviet story“ režisieriaus Edvino Šnuorės pasisakymas, dėl kurio oponentai kreipėsi į visas Latvijos teisėsaugos institucijas, o šioms atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, buvo kreiptasi ir į Rusijos federacijos generalinę prokuratūrą.

Pačioje rinkiminės kampanijos finišo tiesiojoje 2017 metų gegužės antroje pusėje Nacionalinio Aljanso laikraštyje buvo išspausdinta trumpa parlamentaro Edvino Šnuorės žinutė rinkėjams „Už latvišką Latviją“, kurioje jis citavo prieškario Latvijos socialinių reikalų ministrą Adolfą Beržinį: „Jei mes įleisim rusišką utėlę į kailinius, iškrapštyti ją iš ten bus labai sunku.“

Prie jos pridėjo savo interpretaciją „Ir iš tikrųjų mes matome, kad sovietiniu laikotarpiu atvykę į šalį rusakalbiai, nors nuolatos keikia Latviją, bet iš jos neišvyksta…“ To užteko, kad šalyje kiltų skandalas, visokio plauko rusakalbių „teisių gynėjai“ išsitraukė nuvalkiotą nacizmo ir fašizmo kortą ir pradėjo ja mosuoti.

Liūdnai pagarsėjusio referendumo dėl Latvijos konstitucijos pakeitimo, kuris turėjo įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą, organizatorius Vladimiras Lindermanas kreipėsi į Latvijos prokuratūrą dėl tautinės nesantaikos kurstymo. Žurnalistams jis teigė, kad Edvino Šnuorės pareiškimas jam tiesiogiai asocijuojasi su žymiąją Jozefo Gebelso fraze, kad „žydų, kaip ir utėlių naikinimas, tai ne ideologinis, o higienos klausimas“.

Latvijos teisėsaugai atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, žymus rusų klapčiukas kreipėsi su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo Edvinui Šnuorei į Rusijos Federacijos prokuratūrą. Beje, lietuviams turėtų būti įdomu, kad ponas Vladimiras Lindermanas bendrauja su Lietuvoje už sausio 13-osios aukų šmeižimą nuteistu veikėju Algirdu Paleckiu, organizuoja bendras akcijas ir konferencijas su liūdnai pagarsėjusiu Efraimu Zurofu.

Antra pagal laimėtų vietų skaičių savivaldos rinkimuose partija yra Santarvės centras (Saskaņas Centrs), paskutiniuose rinkimuose pasivadinęs Santarvė, socialdemokratinė partija (Saskaņa sociāldemokrātiskā partija). Šios partijos atstovas Nilas Ušakovas jau aštuonis metus yra Rygos meras, jai priklauso 1 iš 8 Latvijos Europos parlamento narių Anrejus Mamikinas.

Tai atvirai prorusiška partija, kuri Lietuvoje artimiausia būtų Lenkų rinkimų akcijai ir neparlamentinei marginalinei Liaudies partijai. Su Lenkų rinkimų akciją šią partiją galima lyginti dėl tautinės nesantaikos kurstymo, reikalaujant ypatingų sąlygų sovietiniu laikotarpiu atvykusiems kolonistams ir jų palikuonims, bendradarbiavimo su atvirai prokremliškomis visuomeninėmis organizacijomis ir veikėjais, sovietinių švenčių, tokių kaip “Pergalės diena” organizavimu, koloradinės juostelės simbolikos naudojimo ir panašiai.

Absoliuti dauguma šios partijos atstovų prastai moka valstybinę kalbą, reikalauja įteisinti rusų kalbą kaip antrą valstybinę, aršiai kovoja už rusakalbių mokyklų ir darželių išlikimą. Ši partija dažnai spekuliuoja socialine tematika, kadangi prie jos prisijungus neįtakinga Latvijos socialdemokratų partija, kartais rinkimuose naudojamas ir šis pavadinimas, ypač rajonuose, kur daug etninių latvių ir mažiau kolonistų ir jų palikuonių, arba tiesiog sudaromas koalicinis sąrašas, kad būtų matomas ir girdimas socialdemokratų terminas.

Tai irgi labai panašu į Lietuvos lenkų rinkimų akciją, kuri dabar pradėjo dengtis “Krikščioniškų šeimų sąjungos” vardu. 2009 metais ši partija, kaip ir kažkada Kazimiros Prunskienės įkurta Lietuvos liaudies partija, pasirašė oficialią bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino vadovaujama Rusijos partija “Vieningoji Rusija” (“Jedinaja Rosija”).

Įtakingiausia “Santarvės centro” partija yra stipriai nutautėjimo ir skurdo paliestuose Latgalos rajonuose, Rygoje ir didesniuose šalies miestuose – Daugpilyje, Venspilyje, Liepojoje, tose vietose, kur sovietmečiu privažiavo daug kolonistų ir etninių latvių procentas mažesnis.

Rygoje ji iki šių rinkimų rinkdavo daugiau nei 50 proc. balsų ir tam, kad galėtų šeimininkauti Latvijos sostinėje, jai net nereikėjo formuoti koalicijos, balsų užtekdavo ir svarbiausiems sprendimams priimti ir merą išrinkti (Latvijoje merai renkami savivaldybių tarybų).

Šiemet pirmą kartą iki daugumos Rygoje šiai partijai balsų pritrūko. Parlamente partija visada gauna daugiau nei 20 proc. balsų, o kartais ir daugiau nei 30 proc., bet niekada nėra buvusi valdančiojoje koalicijoje, nes latviškos partijos, nežiūrint jų politinių krypčių, skirtingai nei Lietuvos partijos, parlamente su kolonistais į koalicijas neina.

Galime pasidžiaugti, kad nors ši partija išlieka stipri ir įtakinga regioninėje politikoje, jos įtaka valstybės politikai yra minimali, o rinkimų rezultatai turi tendencija prastėti.

Visuotinis Latvijos šeimos gydytojų streikas

Kaip jau buvo minėta ankščiau, su latviais esame labai panašūs ir ne tik kilme, kultūra ir istorija, bet ir dabartinėmis problemomis, su kuriomis susiduria mūsų visuomenės ir valstybės. Medicina – tai iššūkis net ir išsivysčiusioms, turtingoms valstybėms, o ką jau kalbėti apie varganas postsovietines šalis. Ne išimtis ir Latvija, problemos tos pačios, kaip ir Lietuvoje – tragiškai maži atlyginimai, dėl kurių didelė dalis medikų emigruoja, o likusieji turi dirbti su daug didesniu krūviu ir dar klausytis nuolatinių nepatenkintų eilėmis pacientų piktinimosi.

Kita problema – nuolatinis lėšų plovimas diegiant elektroninę sveikatos priežiūros sistemą, kuri vietoje to, kad padėtų gydytojui operatyviau ir paprasčiau atlikti darbą, labai komplikuoja jį. Gydytojui faktiškai nebelieka laiko ligonio apžiūrai, nes nuolatos stringančios, netobulos programos duomenų pildymas atima daugiau laiko, nei jo skirta vieno ligonio priėmimui.

Nors Lietuvoje problemos identiškos, o Sveikatos apsaugos ministras didžiąją laiko dalį skiria kovai su alkoholio vėjo malūnais, padėtis daug ramesnė – gydytojai tyliai emigruoja, o gydytojų profesinės sąjungos nebylios arba jų balsas neprasimuša į viešąją erdvę.

Latvijoje viena labiausiai apkrautų, bet mažiausiai apmokamų medikų dalis – šeimos gydytojai ryžosi pačiam radikaliausiam sprendimui – neterminuotam streikui. Lietuvoje tikriausiai rimtesnio streiko nebuvo po to, kai teismai pripažino alų – strategine šalies preke ir uždraudė alaus gamyklų darbininkams streikuoti, parodomasis mokytojų streikas tikriausiai nesiskaito, nes nebuvo visuotinis ir faktiškai jokių rezultatų nepasiekė.

Taigi, kai Latvijos gydytojams trūko kantrybė, jie liepos 3-ą dieną, 12 valandą dienos pradėjo neterminuotą šeimos gydytojų streiką. Streiko metu gydytojai teikia tik būtiniausią pagalbą ir neatlieka savo įprastinių funkcijų, tuo sukeldami didelių nepatogumų pacientams. Gydytojų reikalavimai drąsūs, bet realūs, jie prašo, kad vyriausybė raštu įsipareigotų tris metus kelti gydytojų atlyginimų koeficientą: 2018 metais 30 proc., 2019 dar 30 proc. ir 2020 dar 30 proc.

Kitas reikalavimas – išplėsti gydytojų paslaugų, už kurias mokami pinigai skaičių, tuo irgi šiek tiek pakeliant skurdžius atlyginimus. Dar vienas reikalavimas – sustabdyti Latvijos šeimos gydytojams daromą spaudimą privalomai naudotis nuolatos stringančia ir nepatikima e-sveikatos (e-veseliba) programa tol, kol ši nepradės veikti greitai, efektyviai ir nepriekaištingai.

Pradžioje į streiką reagavusi gana vangiai po pirmos savaitės vyriausybė pradėjo žiūrėti rimčiau, sveikatos apsaugos ministrė netgi atšaukė savo atostogas, kad galėtų vadovauti deryboms.

Derybos davė šiokių tokių vaisių – po beveik savaitę trukusio streiko, gydytojai pakeitė streiko formą. Streikas tęsis iki spalio mėnesio arba iki tol, kol bus susitarta dėl gydytojų reikalavimų patenkinimo. 

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuo laikotarpiu šeimos gydytojai priiminės po ne daugiau kaip 20 pacientų per dieną, visai nevykdys nemokamų profilaktinių priemonių suaugusiems ir nesinaudos e-sveikatos kompiuterine sistema. Streikas jau dabar pakenkė Latvijos sveikatos sistemai, nes streikuodami šeimos gydytojai išrašo daug mažiau nukreipimų pas gydytojus specialistus, o šie nėra pilnai apkrauti, nors ankščiau tam, kad pas juos patektų, ligoniui tekdavo palaukti ne vieną savaitę. Latvijos šeimos gydytojai sako, kad prarasti neturi ko, ir streiką tęsia, kol valstybė patenkins jų reikalavimus.

Jei byrant sovietų imperijai trys Baltijos sesės nebūtų buvusios drauge – neaišku ar būtų pavykę taip lengvai išsprūsti iš Blogio imperijos gniaužtų. Vertinkime bendrą istoriją, neignoruokime bendrų pasiekimų ir domėkimės visų Baltijos šalių kasdienybe, gal ne tik praturtinsime savo žinių bagažą, bet ir pasimokysime iš kaimynų klaidų, kad patys jų nekartotume.

2017.07.20; 06:00

2017 metų liepos 1-ąją dieną Lietuvos darbo rinką, darbuotojų ir darbdavių santykius supurtys revoliucija. Priimamas vienas liberaliausių Europoje Darbo kodeksas, kuris, kaip sako dalis ekspertų, turės įtakos dar didesnei emigracijos bangai, dar didesniam darbuotojų išnaudojimui ir savo beteisiškumo supratimui. 

Vienas iš liberaliausių kodeksų

Ginčai dėl Darbo kodekso. Slaptai.lt nuotr.

Darbo kodeksas užsakytas ir pradėtas rengti dar premjeru būnant Andriui Kubiliui, baigtas ruošti ir paskubomis buldozeriu priimtas Algirdo Butkevičiaus laikais, visos Seimo rinkimų kampanijos metu labai keiktas žaliųjų valstiečių įsigalios tik su kosmetinėmis pataisomis, bet vis dar socialiai žalingas ir neteisingas.

LVŽS laimėjus rinkimus naujojo Darbo kodekso įsigalėjimas buvo atidėtas pusmečiui, neva tikintis jį iš esmės pataisyti. Tačiau vietoje to, kad būtų atsižvelgta į socialinės politikos ekspertų pasiūlymus ir prezidentės veto išdėstytus trūkumus, buvo negarbingai sužaista Trišalės tarybos korta. Neformalus Seimo vadovas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad jei pakeitimai nebus priimti Trišalėje taryboje už juos nebus balsuojama ir Seime.

Ką tai reiškia, reiktų pateikti paprastesne kalba. Trišalę tarybą sudaro Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovai. Kadangi darbo kodeksas labai patogus darbdaviams jie nėra suinteresuoti jokiomis jo pataisomis

Tikriausiai dažnas iš mūsų atsimena iš istorijos kurso, kad laukinio kapitalizmo gimimą lydėjo audringos, o kartais ir kruvinos demonstracijos bei protestai. Tada, būtent tose kovose gimė profsąjungos, tikrosios profsąjungos, kurių vienintelis tikslas buvo apginti darbuotojų interesus ir kurių, deja, mes Lietuvoje faktiškai niekada neturėjome ir nežinia ar kada nors turėsime.

Šiek tiek istorijos. Abiejų Tautų Respublikos laikais nei kapitalizmas, nei pramonė nebuvo dar tiek pažengę, kad atsirastų profsąjungos. Po to sekė daugiau kaip šimto metų carinės Rusijos okupacijos, kurios metu pramonė vystėsi lėtai, o valdžia drakoniškais metodais malšino bet kokią iniciatyvą iš apačios ir stengėsi užgniaužti bet kokio pasipriešinimo židinius.

Tiesa, XX amžiaus pradžioje tuometėje Rusijos imperijoje prasidėjo profsąjungų kūrimasis, bet tai buvo tik pradžia, o ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusias profsąjungas nebūtų teisinga tapatinti su Lietuvos profsąjungomis. Tai, kaip ir tuometinės politinės partijos, buvo Rusijos imperijos dariniai, kurie neturėjo platesnio tęstinumo nepriklausomoje Lietuvoje. Trumpą, bet labai progresyvų tarpukario Lietuvos laikotarpį sparčiai vystėsi pramonė, o jai vystantis kūrėsi ir profsąjungos. Galima būtų išskirti krikščioniškąją ir socialdemokratinę kryptis, beje, pastarajai vis labiau pasiduodant  komunistų agentūros įtakai ir nerandant dialogo su valdžia 1936 metais visos profsąjungos Lietuvoje tiesiog uždraudžiamos.

Sovietmečio monstras

Tikriausiai nereikia plėtoti temos, kas buvo profsąjungos sovietmečiu, kieno interesus jos gynė ir į kokį monstrą pavirto. Užtenka tik pasakyti, kad su kova už darbuotojų teises ši milžinišką turtą valdžiusi, be galo korumpuota sistema, neturėjo nieko bendro. Priklausymas profsąjungai, kaip ir spaliukų, pionierių ar komjaunimo organizacijoms faktiškai buvo privalomas, tačiau iš jos narių buvo reikalaujama tik laiku mokėti nario mokestį, o sprendimus priimdavo komunistų partijos viršūnėlė. Galbūt būtent dėl sovietmečio laikotarpiu sugadintos profsąjungų reputacijos, Sąjūdžio laikotarpiu atgimusios pirmosios nepriklausomos Lietuvos profsąjungos nebuvo labai populiarios. Lietuvos žmonės tikėjo idealistine ateities prognoze ir nematė priežasčių burtis į jų, kaip darbuotojų, teises ginančias organizacijas.

Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėliau dalis profsąjungų susikompromitavo neskaidriomis profsąjungų turto dalybomis, o dalis tapo politinių partijų įkaitėmis. Kaip gali ką nors naudingo išreikalauti iš valdžios darbuotojams tokia profsąjunga, kurios lyderis tuo pačiu yra įtakingas valdančiosios partijos narys, kuri gauna nemažai paramos iš didelių pramonės įmonių ir darbdavių teises atstovaujančių organizacijų. Naujasis darbo kodeksas kelia grėsmę apskritai profsąjungoms išnykti iš Lietuvos padangės, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Lietuvos profsąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas teigia, kad Darbo kodeksui pokyčių reikėjo todėl, kad nuo 2003 metų, kai buvo priimtas ankstesnis Darbo kodeksas, labai keitėsi Lietuvos ekonomika – didelės įmonės persitvarkė, atsirado daug nedidelių įmonių. Vis labiau keičiasi darbuotojų darbo vietos atstumas nuo jo gyvenamosios vietos. Kartais į darbą važiuojama šimtą ir daugiau kilometrų.

Teigiamų pokyčių nėra

Tokia kasdieninė darbuotojo logistika yra brangi ir nepatogi nei darbuotojams, nei darbdaviams, todėl kartais tikslinga nenormuoti darbo dienos po aštuonias valandas, jas atitinkamai padidinant, tačiau neišeinant iš maksimalios 40 valandų darbo savaitės rėmų. Apskritai apie teigiamus naujojo Darbo kodekso ypatumus daug rašyti neišeina, nes jų beveik nėra, o tie keletas, kuriuos galima būtų taip pavadinti, būtų visai sėkmingai susiderinę priėmus keletą pataisų senajame kodekse. Tačiau buvo pasirinktas kitas variantas ir tos kelios razinos ant torto iš jo tragiško skonio tikrai nepataisys. Vienas teigiamų pavyzdžių galėtų būti ankščiau minėta darbo sutarčių įvairovė, įteisinanti nuotolinį darbą ir panašiai, tokie dalykai realiai vyko ir senojo darbo kodekso galiojimo metu, tačiau tai nebuvo visai legalu.

Dar daugybė pagerinimų darbuotojams yra deklaratyvaus, lozunginio pobūdžio. Jie skamba labai gražiai, tačiau jau dabar aišku, kad jų niekas arba beveik niekas nesilaikys, nes jokios prievolės nėra, taip pat nėra ir pasekmių nevykdantiems šių lozungų. Dar viena grupė „teigiamų“ darbuotojams pokyčių yra Darbo kodekso nuostata, kad minimalus atlyginimas galės būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Vėl viskas skamba neblogai, bet kad tik skamba, o to skambesio į kišenę neįsikiši. Juk Darbo kodekse niekur nenurodyta „kiek daugiau“ nei minimali alga, reikia mokėti kvalifikuotam darbuotojui.

Kokia išeitinė pašalpa?

Šiai dienai minimali alga yra 380 eurų „ant popieriaus“, jei darbdavys mokės kvalifikuotam darbuotojui 381 eurą jis formaliai nenusižengs naujajam darbo kodeksui, tik ar didelę naudą pajus kvalifikuotas darbuotojas nuo tokio algos pakėlimo, tai dar labai didelis klausimas.

Vienas baisiausių naujojo darbo kodekso aspektų yra darbdavio teisė išmesti iš darbo darbuotoją dėl to, kad viršininkas atėjo prastokos nuotaikos ar darbuotojas nenusijuokė iš nevykusio direktoriaus pokšto. Tiesa, jis turės atleidžiamam darbuotojui išmokėti 6 mėnesių išeitinę išmoką. Skamba neblogai? O gal kalbėkime skaičiais? Minimali alga šiuo metu sudaro apie 310 eurų į rankas, tai reiškia, kad atleidžiamas darbuotojas, kuris pavyzdžiui nesijuokė iš kvailo viršininko pokšto arba išdrįso ištarti uždraustą ir pavojingą žodį „profsąjunga“ gaus 1860 eurų ir galės eiti ravėti šieno. Tai atveria galimybes darbuotoją atleisti, pavyzdžiui, už jo politines ar religines pažiūras, nors tai draudžia kiti įstatymai, tačiau puikiai žinome, kad įrodinėti tokius dalykus tenka teismuose ir tik retais atvejais pasiseka pasiekti palankaus teismo sprendimo.

Panaikinama galimybė streikuoti

Faktiškai panaikinama darbuotojų visuotinio streiko galimybė. Atsiranda XIX amžiuje plačiai darbdavių praktikuota priemonė prieš streikuojančius darbuotojus – lokautas. Jei darbuotojai streikuoja daugiau kaip savaitę, visiškai nesvarbu, kad streikas teisėtas, darbdavys gali į jų vietą priimti kitus darbuotojus ir sėkmingai bei pelningai tęsti veiklą, palikdamas streikuojančius darbuotojus be pajamų, be šanso ko nors išsireikalauti ir be darbo. Kitaip tariant darbuotojų streikas, kraštutinė, bet civilizuotose šalyse vis dar efektyviausia kovos už savo teises ir interesus priemonė  visai praranda savo prasmę ir tampa ne tik nepaveikia, bet labai pavojinga patiems darbuotojams.

Gyvenimas per brangus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sutrumpintos kasmetinės atostogos ir panaikintas vienos valandos darbo sutrumpinimas prieššventinę dieną. Kad ir kiek liberaliojo Darbo kodekso šalininkai aiškintų, kad atostogų skaičiavimas darbuotojams nepasikeitė – jie nepasako tiesos. Iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo pagrindinė darbuotojų dalis turėjo 28 kalendorines atostogų dienas per metus iš kurių 14 buvo privaloma panaudoti nenutrūkstamai, o visas kitas kaip nori, kad ir po vieną dieną, iš to išplaukia, kad 10 +14 lygu 24, tiek darbuotojai turėdavo darbo dienų atostogų, o dabar turės 20, vadinasi 4 dienos iš darbuotojo yra ciniškai atimamos.

To dar negana, panaikinamas darbo viena valanda sutrumpinimas prieššventinę dieną. Tokių valandų per metus susidarydavo nuo 6 iki 8, vadinasi tai dar viena atostogų diena. Mieli, Lietuvos dirbantieji, valdžia ką tik iš mūsų visų nušvilpė 5 atostogų dienas, tačiau gatvės tuščios, protestuotojų nesimato, parašų irgi niekas nerenka. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad dalis jau kraunasi lagaminus emigracijai, o kita dalis niekada nedirbo ir jiems neįdomios atostogos, nes jiems atostogos yra nuolatinės, o dar kiti visuomenės nariai dirba, kad uždirbtų šių veikėjų pašalpoms.

Ignoruojamos motinų teisės

Panaikinama kūdikius maitinančių motinų teisė į papildomą pertrauką pamaitinti kūdikį darbo laiko metu. Galime priminti, kad iki šiol galiojusio Darbo kodekso 278 straipsnio 8 dalis skelbė: „krūtimi maitinančiai moteriai, be bendros pertraukos pailsėti ir pavalgyti, ne rečiau kaip kas trys valandos suteikiamos ne trumpesnės kaip pusės valandos pertraukos kūdikiui maitinti. Moters pageidavimu pertraukas kūdikiui maitinti galima sujungti ar pridėti prie pertraukos pailsėti ir pavalgyti arba perkelti į darbo dienos pabaigą atitinkamai sutrumpinant darbo dieną. Pertraukos kūdikiui maitinti apmokamos pagal darbuotojos vidutinį darbo užmokestį.“

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šios nuostatos naujajame Darbo kodekse paprasčiausiai nebelieka. Tokiu atveju iškyla labai rimtas ir pagrįstas klausimas – ar darbo rinkoje nepageidaujamos maitinančios moterys, ar jos vaikus turi maitinti nenutraukiant darbo proceso, prie bendradarbių ir klientų, gal jos turi imti pertraukas savo sąskaitą, kurias vėliau atidirbtų viršvalandžiais, o gal tiesiog tos pertraukos bus suteikiamos kaip neapmokamos ir tiesiog jos gaus mažesnį atlyginimą? Klausimų daugiau nei atsakymų, bet visoms europinėms institucijoms ir žmogaus teisių gynėjams garsiai šaukiant, kad reikia kovoti už moterų teises ir vienodus atlyginimus su vyrais, šis Darbo kodekso pokytis tikrai panašus į diskriminacinį.

Vadinamosios geltonos profsąjungos

Naikinama teisinė apsauga profsąjungų renkamų organų nariams. Grįžkime prie profsąjungų perspektyvų Lietuvoje. Puikiai suprantame, kad didžioji dalis darbdavių ir administracijos vadovų būtų labai patenkinti, kad jų įmonėje ar įstaigoje visai nebūtų profsąjungos, arba ji būtų vadinama „geltonoji“, tada nebus triukšmo, nereikės derėtis, galima būti visiškai laisvam savo sprendimuose. „Geltonąja“ profsąjunga vadinama tokia profsąjunga, kuri sudaryta darbdavio arba administracijos iniciatyva ir nuolankiai vykdo jų valią nekovodama už darbuotojų teises ir interesus. Jei nepavyksta sukurti „geltonosios“ profsąjungos, darbdavys dažnai imasi visokių trukdžių įsikurti tikrajai profsąjungai „iš apačios“.

Trukdžiai gali būti patys įvairiausi – nuo darbuotojų bauginimo ir gąsdinimo, grasinimų išmesti iš darbo iki aktyvistų grupės skaldymo daliai pakeliant atlyginimus ar pareigas už pasitraukimą iš profsąjungos iniciatorių. Tas gąsdinimas ir skaldymo veiksmai tęsiasi ir įsikūrus profsąjungai, kai svarstomos kolektyvinės sutarties nuostatos ir kiti svarbūs darbuotojams klausimai. Kad būtų galima apsaugoti darbuotojus nuo tokio valdžios spaudimo ankstesniajame darbo kodekse buvo nustatyta, kad profsąjungos renkamo valdymo organo narių negalima šalinti iš darbo be profsąjungos pritarimo.

Ateina liūdnos dienos

Naujajame Darbo kodekse šis imunitetas paliktas tik profesinės sąjungos vadovui. Vadinasi, nesąžiningas darbdavys ar administracijos vadovas galės daryti spaudimą visai profsąjungai išskyrus vieną pirmininką, kuris be savo komandos, be aktyvo negalės nieko nuveikti ar iškovoti, nes, kaips sakoma, vienas lauke ne karys.

Galima drąsiai konstatuoti, kad ir taip sunkiai besivystančioms Lietuvos profsąjungoms ateina liūdnos ir sunkios dienos, jų įtaka ir plėtra bus labai apribota ir darbuotojų teises joms apginti bus sunku, o kartais taps ir visiškai neįmanoma. Tačiau gal pagerės darbdavių požiūris, gal jie supras, kad socialiai saugiai besijaučiantis ir orų atlyginimą gaudamas darbuotojas bus lojalesnis, iniciatyvesnis ir daug kartų naudingesnis įmonei ar įstaigai, nei tas, kuris nesijaučia vertinamas, gyvena skurde ir didžiąją dalį darbo galvoja, kaip prisidurti prie atlyginimo, kad netektų jam ir šeimai badauti.

Dar XX amžiaus pradžioje šią tiesą suprato vienas iš automobilių gamybos pradininkų Henris Fordas, ar tai supras Lietuvos darbdaviai – tikėkimės, kad taip. Pagyvensim – pamatysim, kaip sakoma, šuo ir kariamas pripranta, pripras lietuviai ir prie XIX amžiumi atsiduodančio, bet naujojo, Darbo kodekso.

2017.06.30; 20:41

Šiandien Lietuva mini 76-ąsias Birželio 23-osios sukilimo metines. Ši data labai simbolinė ir tikrai verta iškilmingo paminėjimo, tačiau kasmet vis mažiau prisimenama ir kontraversiškiau vertinama.

Pamėginkime pasigilinti, kodėl taip yra ir kam tai naudinga.

Birželio 23-iosios sukilimas ir bolševikų propaganda

Pagarba Lietuvos didvyriams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bolševikams kartais galima pavydėti jų sugebėjimo meluoti nuosekliai ir be jokių skrupulų. Nuo pat 1940 metais sovietinės okupacijos pradžios iki XXI amžiaus Rusijos istorijos vadovėliuose kartojasi nuolatinis ciniškas melas – kad Baltijos šalys buvo pavargusios nuo žiauraus ir tironiško autoritarinio režimo ir laukė savo utėlėtų „išvaduotojų“ iš Rytų. Tam buvo organizuojami sveikinimo mitingai, tam buvo sukurta Liaudies vyriausybė, imituojami „demokratiniai“ ir „laisvi“ rinkimai.

Tačiau labiausiai sovietų pasaką, kad nebuvo brutalios okupacijos, griauna ne pasakojimai apie tremtį, pokario rezistencinės kovos ar išslaptinti Molotovo Ribentropo pakto slaptieji protokolai, kuriuose aiškiai skelbimas Europos pasidalinimas tarp dviejų žiauriausių XX amžiaus totalitarinių režimų. Visa tai ne taip griauna tą melą kaip Birželio 23-osios visuotinis sukilimas, kilęs visoje Lietuvoje ir išvijęs sovietų banditus dar vokiečiams net neįžengus į Lietuvos miestus ir miestelius.

Birželio 23-iosios sukilimas ir Lietuvoje gyvenančios tautinės bendrijos

Sovietiniai, dabartinės Rusijos ideologai ir žmonės, kurie dėl kitų priežasčių yra nusiteikę prieš Birželio 23-osios sukilimą, naudojasi sena kliše – kad sukilėliai, vadinamieji „baltaraiščiai“ yra ne kas kitą, o žydšaudžiai ir būtent jie, o ne specialios vokiečių grupės yra kalti dėl Lietuvos žydų žudynių.

Nuo pat sovietmečio baltaraiščiai sukilėliai siejami su žymiosiomis žudynėmis Ūkio garaže ir nors jau ne vienas istorinis tyrimas įrodė, kad prie šių žudynių lietuviai beveik neprisidėjo, pasaka sekama toliau ir yra ja šventai tikinčių.

Taip pat mėgstama juodinti idėjinio sukilimo vado Kazio Škirpos ir Laikinosios vyriausybės atminimą priskiriant jiems antisemitizmą. Sukilėliai žudė tik tuos žydus, kurie buvo susiję su NKVD, LKP ir kitomis represinėmis struktūromis ir žudė ne todėl, kad jie žydai, o todėl, kad tie veikėjai parsidavė ir tarnavo sovietams. Lygiai taip pat „baltaraiščiai“ naikino ir lietuvius, rusus, lenkus, baltarusius, ukrainiečius, bet ne dėl tautybės, o dėl prisidėjimo prie Lietuvos naikinimo, tremčių, kankinimų, žudynių ir kitų baisių Raudonojo maro nusikaltimų. O jei vienos ar kitos tautinės bendrijos atstovų tose struktūrose buvo didesnis procentas, juk ne sukilėliai kalti.

Labai norisi tikėti, kad ateities istorikai plačiai nušvies šį istorijos etapą ir atskirs pelus nuo grūdų. Jei kai kurie sukilėliai vėliau susitepė nekaltų Lietuvos piliečių, kad ir kokia jų tautybė buvo, krauju, jie turi būti pasmerkti, o pats Sukilimas, jo tikslai ir vertybės turi būti apginti. Juk tarp sukilėlių buvo ne vien lietuviai, pasitaikė ir tautinių mažumų atstovų, kurie nekentė raudonųjų ir prisidėjo genant juos lauk iš Lietuvos.

Birželio 23-iosios sukilimas ir dabartis

Šiuo metu mūsų šalis su kiekviena diena netenka vis daugiau suvereniteto. Pilietiškumas, patriotizmas ir tikėjimas, kad nuo mūsų, Lietuvos piliečių, kas nors šioje šalyje dar priklauso, blėsta ne dienomis, o valandomis. Žmonės jau emigruodami ne tik „balsuoja kojomis“, bet ir „protestuoja kojomis“. Tie, kurie liko, bijo prarasti savo darbą, kurį dirba už tai, kad galėtų šiaip ne taip prasimaitinti ir pamaitinti savo šeimą, jie tikrai neprotestuos, nekovos už savo teises, neapgins savo teisės į gyvenimą, o ne apgailėtiną išgyvenimą.

Dabartiniai valstybės išlaikomi propagandistai stengsis apeiti bet kokio sukilimo temą, nes stichiškas, galingas ir šluojantis viską sukilimas yra visų pirma grėsmė, kad tauta supras savo jėgą, savo galią ir valią, savo galimybes.

Kitas dalykas – tai dabartinės Europos sąjungos viršūnėlių koketavimas su komunistiniu režimu, tas bukas nenoras suprasti, kad tarp nacių ir bolševikų ideologijos ir žalos civilizacijai galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Europa į komunizmą žiūri atlaidžiai ir net su tam tikru vaikišku, naiviu smalsumu, sovietiniai simboliai nėra prilyginami nacistiniams ir kairieji banditėliai, vadinamieji „antifa“ Vakarų Europos saugumo struktūrų nedomina arba jei kartais sudomina, tai labai menkai.

Todėl užsiminimas apie sukilimą, kuris 1941 metais iš karto po to, kai Hitlerio vadovaujamo Trečiojo reicho kariuomenė užpuolė Sovietų Sąjungą, smogė bėgančiai sovietinei kariuomenei ir kalbant tiesiai, išvalė kelią pergalingam Vokietijos kariuomenės maršui link Maskvos, dažnam Vakarų Europos veikėjui atrodo neteisingas, kolaboracinis, išdavikiškas ar bent jau mažų mažiausiai neetiškas. Juk jiems per istorijos pamokas pasakojo tik apie holokaustą ir sudegintus rusų kaimus, tačiau veidmainingai tylėjo apie tūkstančius Lietuvos, Latvijos ir Estijos inteligentų, žiauriai ir žvėriškai nukankintų vien per pirmuosius sovietinės okupacijos metus. Apie sadistiškai išpjaustytus mokytojų, kunigų ir karininkų kūnus, kuriuos po keleto savaičių ekshumavo vokiečių okupantai trijose Baltijos valstybėse, paskelbdami apie tai visam pasauliui. Tačiau tai buvo priskirta nacių propagandai ir net dabar nėra populiaru apie tai kalbėti Vakarų Europoje, diskutuojant apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.

Kartais susidaro toks jausmas, kad statistinis europietis, kalbėdamas apie karo žiaurumus, vis dar jaučiasi sąjungininkais su utėlėtų azijatų ordomis, taigi, nesistebėkime, kad mūsų tautos sukilimas jiems nesuvokiamas ir kartais atrodo vertas pasmerkimo ir užmiršimo. Tačiau mes neturime pamiršti jo, šviesti ne tik savo piliečius, bet skleisti sukilimo faktą visai Europai, įrodyti, kad tai nebuvo kolaboravimas su naciais, kad tai buvo tautos veržimasis į laisvę, okupanto išvijimas ir tikėjimas artėjančia nepriklausomybe.

Apibendrinat galima pasakyti, kad mes patys privalome apginti savo istoriją, savo teisę į neiškraipytą tautos atmintį. Niekas neturi jos iš mūsų atimti, ir niekas, išskyrus mus pačius, jos neapgins. Nes istorija, kaip ir žmogaus atmintis yra labai individuali ir šiek tiek subjektyvi gerąja prasme. Kiekviena tauta istorinius įvykius atsimena, supranta ir interpretuoja skirtingai, nes iš skirtingų prizmių ją matė. Jei mes perimsime ne savo, o kitų surašytą istorinį naratyvą, mes prarasime save, mes prarasime savo praeitį ir tapsime, kaip tie praradę atmintį amžinų meksikietiškų muilo operų herojai, tada nebeliks tautos, nebeliks ir šios valstybės prasmės.

Todėl belieka pasveikinti Seime sudarytą, profesoriaus Arūno Gumuliausko vadovaujamą, Valstybinės atminties komisiją, kuri, tikėkimės, atims iš bumblauskų ir nikžentaičių istorijos interpretavimo ir monopolio teisę ir tada mes turėsime savo, lietuvišką istorijos matymą, kuris padės mums išlikti savimi.

Gal pradėkime nuo teisingo ir pagarbaus 1941 metų Birželio 23-iosios sukilimo ir jame dalyvavusių didvyrių įvertinimo?

2017.06.23; 06:35

Mūsų tauta neturės ateities, jei neprisimins savo praeities. Prieš keletą dienų minėjome Mažosios Lietuvos genocido dieną, tačiau šiemet jos niekas neatsiminė, nei Prezidentė, nei Vyriausybė, nei Seimo nariai, nei didžioji dauguma žiniasklaidos.

O ši data yra tikrai ne mažiau svarbi nei trėmimų, partizanų žūčių ar holokausto minėjimai.

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Tautininkų Sąjungos aktyvistai organizuoja Mažosios Lietuvos genocido dienos minėjimą.

2016-10-19 dieną, 12.00 valandą Vilniuje, prie Rusijos Federacijos ambasados išskleisime 6 metrų Mažosios Lietuvos vėliavą ir uždegsime atminimo žvakutes.

1944–1949 metais pagrindinėje Mažosios Lietuvos dalyje – Karaliaučiaus krašte Maskvos Kremliaus nurodymu buvo žvėriškai nužudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų, o ir likę 100 tūkst. gyvųjų deportuoti.

Sovietų sąjunga, norėdama užmaskuoti nusikaltimus, ištrinti šios vietos nužudytų žmonių palikimą, neteisėtai kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, o jo vietovardžius pakeitė į rusiškus.

Antrojo pasaulinio karo metu Klaipėdos kraštas priklausė tuometinei hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalį į jį įžengė sovietinė armija. Armijos tankai važiavo per visa, kas pasitaikydavo kelyje – per vežimus, arklius, bloškė bėgančius žmones. Dauguma krašto vyrų tuo metu buvo patekę į nelaisvę arba žuvę, tad visa sovietinės armijos neapykanta ir kerštas teko Klaipėdos krašto moterims, vaikams ir seneliams.

Ten, kur praeidavo sovietų kariuomenė, pakelėse likdavo į pakaušius nušautų pabėgėlių kūnai, o kaimuose – išprievartautos moterys ir net mažos mergaitės.

Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje, sovietų torpedoms nuskandinus laivus.

Neturime to užmiršti, tai mūsų tautiečių genocidas!

Pranešimo autorius – LTJS vicepirmininkas Julius Panka.

2016.10.19; 04:47

Andrius K.

Kas sugalvojo tas nestandartines gatvių pavadinių lenteles – vertas nacionalinės premijos. Per visą nepriklausomybės laikotarpį įstatymiškai nepavyko įteisinti gatvių, gyvenviečių lenkiškų pavadinimų. Visuomenė atkakliai priešinosi, ypač nacionalistai, vadinami tautininkais. Politikai bijodavo prarasti populiarumą, todėl elgėsi neryžtingai, muistėsi, atidėliojo įteisinti Lietuvos lenkų reikalavimus.

Pašlijo Lietuvos – Lenkijos santykiai vien dėl tokių niekų, kaip kelios nelietuviškos raidės dokumentuose, dėl reikalavimo lenkiškose mokyklose daugiau dėmesio skirti lietuvių kalbai, istorijai. Žodžiu – dėl politikų bailumo, o lietuviškos visuomenės dalies trumparegiškumo. Juk kas mus apgins, jeigu ne Lenkija. Bet visuomenė nesupranta, kad už saugumą reikia mokėti. Galime tik džiaugtis: Lenkija tiek mažai iš mūsų reikalauja – kelių raidžių ir lenkiškų lentelių. Ji neprašo atiduoti Vilnių ir Vilniaus kraštą, o tik jo nelietuvinti, ji tik nori, kad mes nekalbėtume apie buvusią šio krašto okupaciją.

Tai štai. Vilniaus galvos galvojo galvojo ir sugalvojo, kaip apgauti tuos naivius lietuvybės puoselėtojus, lietuviškos nepriklausomybės sergėtojus, kurių vis mažiau ir mažiau. Štai Julius Panka kažkur prapuolė, iš akiračio išnyko Gintaras Songaila, pavargo ir Kazimieras Garšva…

Puikus metas apeiti vis dar tebegaliojančius įstatymus, konstituciją ir veikti taip, kad ne kiekvienas suprastų, kas čia dedasi. Jeigu negalima įstatymiškai įteisinti dvikalbysės, tai gal prastumsime daugiakalbystę? Iškilmingai prikalsime nestandartines angliškas, islandiškas, lenkiškas, rusiškas, totoriškas… lenteles – ir taip pamažu pripratinsime visuomenę nesipiktinti dėl niekaip neįveikiamų Šalčininkų gatvių lentelių.

Pašlemėkai (Rimvydo Valatkos epitetas) pašūkaus, vieną kitą lentelę slapta užteplios, bet ilgainiui pripras ir supras, kad Vilnius buvo, yra ir bus internacionalinis miestas. Minėtas žurnalistas ragina lentelių reikalo nepalikti pakabinto tarp šviesaus entuziastų dangaus ir juodos įstatymo raidės. Vilniaus meras Remigijus Šimašius turėtų būti ryžtingesnis ir visas lietuviškas lenteles papildyti daugiakalbėmis.

Įstatymas kaip stulpas – jį galima apeiti. Jeigu negalima pakeisti.

2016.06.16; 04:12

Tai – dar vienas visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt interviu su rašytoja, filosofe Daiva Tamošaityte. Šį kartą apie politiką – nė žodžio.

Šiandien mūsų dėmesio centre – vis įkyriau, vis atkakliau demonstruojami seksualiniai  reikalai.

Kodėl ši tema pastaruoju metu tapo tokia aktuali? Ar šis aktualumas – natūralus? Ko siekia šią temą eskaluojančios jėgos?

Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Daiva TAMOŠAITYTĖ: „Tai veikiau tendencija susidoroti su kitaminčiais““

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.14

Liūdnai pagarsėjusios, sovietinių ekstremistų švenčiamos „Pergalės“ dienos išvakarėse, Vilniuje, dešimt patriotiškai nusiteikusių jaunuolių norėjo ant vieno iš Geležinio vilko gatvės viadukų pakabinti plakatą, kuriame buvo pavaizduoti penki siluetai, laikantys trispalvę ir trypiantys sovietinę vėliavą.

Mūsų žiniomis, dar nespėjus pradėti šios socialinės akcijos, jie buvo užpulti ir sulaikyti policijos pareigūnų, prieš sulaikymą vienas buvo stipriai sumuštas už tai, kad bandė viską fiksuoti filmavimo kamera. Policija juos visą naktį pralaikė areštinėje, galimai naudojo fizinį ir psichologinį smurtą.

Continue reading „Julius Panka: „Kviečiame į teatralizuotą piketą prieš absurdišką pareigūnų savivalę““

Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.

Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu? Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?

Kovo 11-osios proga visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmojoje interviu dalyje dėmesys buvo sukoncentruotas į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti. Šioje, antrojoje, dalyje, žvelgiama plačiau: kas, kodėl ir kokiomis priemonėmis bando menkinti šią lietuviško jaunimo organizaciją, kaip LTJS vadovybė vertina Lietuvos – Lenkijos bei Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius, kodėl savo vasaros stovykloms pasirinko būtent Dieveniškes…

Continue reading „LTJS vadovas Julius Panka: “Lietuvių tauta yra išskirtinai tolerantiška”“

Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.

Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu?

Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?

Kovo 11-osios išvakarėse visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pirmojoje interviu dalyje dėmesys sukoncentruotas būtent į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti.

Continue reading „Kaip Kovo 11-ąją pasielgs LTJS – žygiuos ar atsisakys eitynių?“