Po Rusijos ir Ukrainos karinių laivų konfrontacijos NATO ketina dar labiau stiprinti savo buvimą Juodojoje jūroje. Aljanso užsienio reikalų ministrai šią savaitę Vašingtone nuspręs dėl „naujų priemonių padėties vertinimui gerinti“, pirmadienį pareiškė generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Tarp jų bus daugiau pratybų regione, NATO laivų apsilankymai uostuose, Ukrainos ir Gruzijos pakrančių apsaugos ir karinio laivyno apmokymas bei aktyvesnis pasikeitimas informacija su abiem šalimis partnerėmis.

Rusijos pakrančių apsauga lapkričio pabaigoje sąsiauryje tarp Juodosios ir Azovo jūrų apšaudė ir sulaikė tris ukrainiečių karinius laivus. Keli Ukrainos jūreiviai buvo sužeisti, 24 įgulų nariai suimti.

NATO trečiadienį ir ketvirtadienį minės 70-ąsias įkūrimo metines. Tada posėdžiaus ir Aljanso užsienio reikalų ministrai.

J. Stoltenbergas pirmadienį dar kartą paragino Rusiją atiduoti Ukrainos laivus ir paleisti įgulas. Jis, be to, atkreipė dėmesį į tai, kad NATO laivai jau gerokai padidino savo buvimą Juodojoje jūroje. 2017-aisiais jie čia plaukiojo 80 dienų, o pernai jau 120.

J. Stoltenbergas taip pat patvirtino, kad NATO ketina skirti 260 mln. dolerių (231,4 mln. eurų) bazei Lenkijoje įsteigti. Tai yra Varšuvos ir Vašingtono susitarimas, anot kurio, bazė Povidze bus skirta JAV kariuomenės ginkluotei, amunicijai ir šarvuočiams laikyti.

Pasak NATO vadovo, investicija yra dalis Aljanso strategijos paspartinti savo dalinių perdislokavimą ir stiprinimą. Iš viso Aljansas per praėjusius ketverius metus 2,3 mlrd. dolerių investavo į planus didinti perdislokavimo pajėgumus.

Nuo Ukrainos konflikto ir Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos NATO sustiprino savo karinį buvimą Rytų Europoje. 2017-aisiais Aljansas trijose Baltijos šalyse bei Lenkijoje dislokavo 4 000 kareivių. Vokietija perėmė vadovavimą batalionui Lietuvoje.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.04.02; 02:00

Ketvirtadienis, kovo 7 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Sakartvelo Prezidente Salome Zurabišvili. Sakartvelo valstybės vadovė Lietuvoje lankosi su oficialiu vizitu. Tai vienas pirmųjų naujosios Sakartvelo Prezidentės užsienio vizitų.

Susitikime aptarti dvišaliai santykiai, Sakartvelo bendradarbiavimo su ES ir NATO klausimai, saugumo padėtis Juodosios jūros regione, atsako kibernetinėms grėsmėms stiprinimas.

Šalies vadovės teigimu, nors Lietuvą ir Sakartvelą skiria beveik 3 tūkstančiai kilometrų, tačiau esame artimos tautos, tvirtai mylinčios laisvę ir drąsiai dėl jos kovojusios. Tvirtus abiejų valstybių ir tautų ryšius liudija ir stipri draugystė tarp lietuvių ir kartvelų žmonių, noras tarpusavyje bendrauti ir vieni kitus gerai pažinti. Pernai gegužės mėnesį Tbilisyje minint Sakartvelo nepriklausomybės 100-metį šios šalies studentai Lietuvos Prezidentei lietuviškai sugiedojo „Tautišką giesmę“. Lietuvai švenčiant Vasario 16-osios Akto šimtąsias metines mūsų šalies žmonių pasveikinti į Vilnių atvyko Sakartvelo Prezidentas.

Praėjus daugiau nei 10 metų po Rusijos agresijos prieš Sakartvelą, Lietuva tvirtai remia šios valstybės suverenumą ir teritorinį vientisumą, smerkia Rusijos vykdomą Sakartvelo teritorinių žemių „slenkančią okupaciją“.

Lietuva taip pat taiko nacionalines sankcijas už šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus okupuotose teritorijose atsakingiems asmenims.

Valstybių vadovės aptarė Sakartvelo bendradarbiavimą su Europos Sąjunga. Prezidentės teigimu, Sakartvelas padarė didžiulę eurointegracinę pažangą ir pelnytai laikoma ES Rytų partnerystės lydere. Sėkmingai įgyvendinamos ES asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys, veikia bevizis režimas su ES, vykdomos valstybės ateičiai svarbios reformos. Pasak Lietuvos vadovės, labai svarbu išlaikyti spartų reformų tempą.

Aptariant saugumo, gynybos ir bendradarbiavimo NATO klausimus, Prezidentė pabrėžė, kad Lietuva tvirtai remia Sakartvelo narystės NATO siekį.

Pasak Lietuvos vadovės, Aljansas labai vertina Sakartvelo indėlį bei dalyvavimą daugelyje NATO misijų bei programų, prisideda prie Aljanso greitojo reagavimo pajėgų, o šios šalies karių skaičius misijoje Afganistane viršija daugelio sąjungininkų skaičių. Prezidentės teigimu, toks aktyvus Sakartvelo įsitraukimas demonstruoja tvirtą šios valstybės ryžtą ir pastangas ateityje tapti NATO nare.

Susitikime kalbėta ir apie Rusijos veiksmus bei keliamą įtampą Juodosios jūrose regione. Lietuva palaiko siūlymus per bendras pratybas ir mokymus didinti NATO buvimą regione. Savo ruožtu Lietuva kovą Sakartvele dalyvaus bendrose pratybose su NATO.

Vizito metu didelis dėmesys skiriamas kibernetinio saugumo užtikrinimui. Rytoj, kovo 8 d. Lietuvos ir Sakartvelo Prezidentės lankysis Lietuvos nacionaliniame kibernetinio saugumo centre, kur bus pasirašyta Ketinimų deklaracija dėl bendradarbiavimo kibernetinio saugumo srityje.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2019.03.07; 14:14

Ukrainoje gali būti įvesta karinė padėtis reaguojant į tai, kad Rusijos laivai sekmadienį Kerčės sąsiauryje apšaudė ir užgrobė tris Ukrainos laivus. Šį klausimą pirmadienį svarstys Aukščiausioji Rada. Taip pat pirmadienį įvyks skubus JT Saugumo Tarybos posėdis, skirtas įvykiams Juodojoje jūroje, praneša BBC.

Sekmadienį prezidento Petro Porošenkos sušauktame Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (NSGT) posėdyje buvo prieita išvada, kad šalyje reikia įvesti karinę padėtį. 

„Rusijos veiksmai prieš Ukrainos karinių jūrų pajėgų yra ginkluota agresija prieš Ukrainą“, – pareiškė po posėdžio NSGT sekretorius Oleksandras Turčynovas.

NSGT siūlys Aukščiausiajai Radai įvesti Ukrainoje karinę padėtį 60 dienų laikotarpiui, pridūrė O. Turčynovas.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-26

Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis lapkričio 1-2 dienomis dalyvaus Batumyje vykstančioje XII kasmetinėje Sakartvelo (Gruzijos) gynybos ir saugumo konferencijoje. Tai – didžiausias gynybai ir saugumui skirtas renginys. Jame, pasak Krašto apsaugos ministerijos, dalyvauja aukšto rango politikai, saugumo ir gynybos ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai ir spaudos atstovai. 

Konferencijoje bus diskutuojama apie kintančią Juodosios jūros regiono ir globalią saugumo situaciją, naujas grėsmes ir iššūkius, pasirengimą atremti juos bei Sakartvelo kariuomenės transformaciją ir jos pasirengimą tapti NATO nare.

R. Karoblis lapkričio 1-ąją pasisakys trečioje diskusijoje, kurios tema – „Euroatlantinės bendruomenės iššūkiai – prisitaikymas prie kintančios saugumo aplinkos“. Kartu su ministru šioje ekspertų diskusijoje dalyvaus Jungtinės Karalystės, Turkijos, Gruzijos, Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) atstovai.

Lietuvos krašto apsaugos ministerijos atstovai kasmet kviečiami dalyvauti šioje gynybos ir saugumo konferencijoje. Taip pat renginyje dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės atstovai, Seimo nariai.

Lankydamasis Batumyje R. Karoblis susitiks su Sakartvelo kolega, gynybos ministru Levanu Izorija ir jo pavaduotoja Lela Chikovani. Numatoma aptarti aktualius dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje klausimus ir Lietuvos paramą įgyvendinant Gruzijos gynybos reformą, taip pat ir esmines NATO ir Sakartvelo paketo iniciatyvas.

Ministras R. Karoblis pastarąjį kartą Gruzijoje lankėsi šių metų gegužės 25-27 dienomis, kai gynybos ministro L. Izorijos kvietimu dalyvavo Sakartvelo nepriklausomybės 100-mečio minėjimo renginiuose. 

Lietuva remia Sakartvelo nepriklausomybę, suverenumą ir teritorinį vientisumą, šalies narystės NATO ir ES siekius. Lietuva ir Sakartvelas gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2001 m., kai buvo pasirašytas dvišalis susitarimas.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-01

Rusijos karo laivai. EPA-ELTA nuotr.

Rumunijos gynybos ministras Mihai’us Fiforas pareiškė esąs sunerimęs dėl didėjančio Rusijos karinio buvimo Juodojoje jūroje. „Situacija per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė“, – sakė jis ir įspėjo: Rusija naudojasi Juodąja jūra, kad išplėstų savo įtaką rytiniame Viduržemio jūros regione, praneša agentūra „Reuters“.

Todėl, imdamasis atgrasymo, Bukareštas dar šiais metais investuos į naikintuvus ir karinę įrangą, sakė ministras, tačiau detalių neįvardijo. M. Fiforas pabrėžė, kad Rumunija jau dabar vykdo NATO tikslą skirti gynybai 2 proc. BVP – tai darys ir ateityje.

Nuo 2019 metų sausio Rumunija perims pirmininkavimą ES. Vėliausiai tada Bukareštas, anot M. Fiforo, nori, kad Europos gynyba taptų viena pagrindinių temų. Be kita ko, turėtų būti sprendžiama, kaip ateityje pasiruošti rusų kibernetinėmis atakoms.

Metų pradžioje NATO jau paskelbė, kad Juodojoje jūroje dažniau vykdys manevrus. Rumunija planuoja pirkti daugiau naikintuvų ir įrangos, įskaitant „Patriot“ raketas.

Be Rumunijos prie Juodosios jūros yra ir NATO narės Turkija bei Bulgarija.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-11

Skaitytojams siūlome susipažinti su vesti.az leidinyje kadaise paskelbta Bahramo Batyjevo publikacija apie padėtį kai kuriuose pietiniuose Rusijos regionuose. Kuo ši publikacija gali būti įdomi Baltijos šalims? Skelbiame ją be sutrumpinimų.

Vesti.az publikacijos iliustracija

Bahramas Batyjevas

Per vos ketverius savo gyvavimo metus informacijos agentūra Vesti.Az ne kartą bandė atmerkti akis rusų tautai į šliaužiančią armėnų ekspansiją, daugelį metų vykdomą Rusijos pietuose, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, taip pat ir Rostovo srityje („Armėnai kuria antrą Karabachą Rusijos pietuose“ (http://vesti.az/news/57489). „Stavropolio ir Krasnodaro kraštuose armėnai masiškai užgrobia žemes (http://vesti.az/news/58275), „Per „antiarmėniškus atsišaukimus“ išlindo kelių milijonų rublių vertės sklypas“  ir t. t.).

Mes stengėmės atkreipti mūsų šiaurinių kaimynų dėmesį į tai, kad Rusijos pietinių regionų šliaužiantis armėnizavimas vykdomas griežtai pagal armėnų katalikoso 1988 metų paliepimą: „Ne paslaptis, kad ne visos mūsų žemės priklauso mums, bet ateis laikas jas išsikovoti ir apgyvendinti. Per pastaruosius 40 metų armėnai užėmė protėvių žemes. Jų ten 60 proc. Palaipsniui iš Rusijos įtakos išlaisvinamos žemės Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose… Armavire (Šiaurės Armėnija, – taip armėnai vadina Rostovo sritį) mūsų žemių yra 80 proc… Ir jeigu teisingai elgsimės, mes apgyvendinsime ir Rostovo sritį… Nėra ko nerimauti, mus palaiko rusų cerkvė ir daugybė aukštus postus užimančių mūsų šalininkų. Manau, kad 480 000 armėnų Maskvoje šį bei tą reiškia. Vaikai mano, tyliai ramiai supirkinėkite namus… įkalbinėkite vietinius iš ten išvažiuoti, įsitvirtinkite gimtojoje žemėje… Dabar griūva SSSR, netrukus mes prisidėsime prie Rusijos griūties… Metas kryžiaus žygiui prieš tuos, kas išgujo mūsų iškankintą tautą iš jos žemių!“.

Ir atrodo, mūsų pastangos buvo sėkmingos. Šiomis dienomis „Južnyj Federalnyj“ portalas paskelbė Rostovo žurnalisto Jevgenijaus Michailovo straipsnį „Kubanės Karabachas“, kuriame autorius atvirai išdėsto savo nuogąstavimus dėl Rusijos pietų amėnizavimo.

„Ar rami, Kubanės valdžios nepastebima armėnų ekspansija neprives prie autonomijos klausimo, po kurio ranka pasiekiami ir šalies dalies atsiskyrimo reikalavimai?  

Pernai Krasnodaro krašto gubernatorius Tkačiovas kreipimesi į gyventojus pareiškė, kad kuriamos kazokų draugovės ir patruliai, padėsiantys policijai sutramdyti neteisėtą emigraciją iš Šiaurės Kaukazo respublikų. Tai sukėlė audringą polemiką žiniasklaidoje ir tarp blogų, kurių dalis pritarė jo iniciatyvai, o kiti kaltino tarpnacionalinės nesantaikos kurstymu.

Į neakivaizdinę polemiką su juo įsitraukė ir Čečėnijos galva – Ramzanas Kadyrovas, užsimindamas apie konfliktų kurstymą nacionaliniu pagrindu (http://ngkub.ru/news/dvgagad). Paskutiniai statistikos duomenys rodo, kad didelė dalis krašto gyventojų pritaria gubernatoriaus sprendimui, jie sutinka, kad Stavropolio kraštas jau nebėra filtras tarp Šiaurės Kaukazo ir Krasnodaro krašto. Tačiau kalbant apie emigracijos iš Kaukazo problemą, tai, mano manymu, nutylima kur kas gilesnė problema (o nepriklausomų analitikų nuomone, tai išvis uždelsto veikimo bomba, galinti sugriauti krašto vientisumą per artimiausius 20 metų). Tai – armėnų ekspansija.

Viršūnės ir šaknys

Dar 2003 metais interviu laikraščiui „Novaja gazeta“ (2003 03 28) gubernatorius Tkačiovas bandė suskirstyti mažumas į „grynus“ ir „negrynus“, „blogiems“ turkams jis kaip priešpriešą nurodė „gerus“ migrantus – armėnus ir graikus, girdamas pastaruosius už gerą asimiliaciją.

Nuo 2003 metų krašto nacionalinė politika armėnų atžvilgiu buvo pakoreguota iš pagrindų. 2003 metų liepos 3-iąją, kalbėdamas tiesioginiame eteryje per kelis krašto televizijos kanalus, Tkačiovas, išvardydamas čiabuves (vietines) Kubanės tautas, kartu su kitomis paminėjo ir armėnų.

Taip sakydamas jis tam tikra prasme įteikė armėnų diasporai carte blanche, tvarkant savo nacionalinius ir ekonominius interesus.

Oficiali statistika rodo, kad Krasnodaro krašte 2010 metais armėnų buvo ne daugiau kaip 5–5,5% (apie 300 000 ru.wikipedia.org., „Krasnodaro krašto gyventojai“). Tačiau neoficialiais duomenimis, realiai krašte gyvena žymiai daugiau armėnų. Nurodoma net nuo 500 tūkstančių iki milijono. Štai Rusijos armėnų sąjungos vadovo Aros Abramiano duomenimis, Krasnodaro krašte gyvena nuo 650 tūkstančių iki 700 tūkstančių armėnų (http://ru.wikipedia.org., „Armėnai Krasnodaro krašte“).

Armėnų naktys Sočyje

Šiuo aspektu ryškiausias pavyzdys – Sočis. Galima įvairiai žiūrėti į  dabar stiprėjančią tarpnacionalinę įtampą šiame mieste. Valstybinių analitikų nuomone, aiškių nacionalinių išorinių „ardomųjų desantų“, nepastebima. Nors nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad  smarkiai pagausėjo neteisėtų emigrantų srautų, ypač prieš Sočio olimpiadą (http://maxpark.com/community/2817/content/1361075).

Pagrindinė priežastis, kodėl daugėja nacionalinių problemų, yra neleistinai didelis mononacionalinis netolygumas (kai maksimumas siekia 15%, lyginant su tuo pačiu Krasnodaro kraštu, Sočyje armėnų vien tik oficialiais duomenimis gyvena daugiau kaip 20%). Tas procentas aiškiai sumažintas, – nepriklausomi šaltiniai mini 40–50%. Krašto, kur visgi gyvena ne daugiau 5–6%, fone tai didžiulis skirtumas. Kito tokio miesto Rusijoje, su tokia neįtikėtina daugianacionaline deformacija, paprasčiausiai nėra.    

Reikia pažymėti, kad gausėja ir čečėnų etnoso prieaugis šalia dagestaniečių iš Krasnodaro, kuris, beje, visiškai nekontroliuojamas. Staigus armėnų kiekio prieaugis Sočio regione, kai jie kryptingai užiminėja praktiškai visas verslo kryptis, o taip pat postus teisėsaugoje ir municipalinėse tarnybose, veda prie sunkiai tramdomo natūralaus vietinių gyventojų slavų ir kitų etnosų nepasitenkinimo.

Armėnai jaučia absoliutų antagonizmą čečėnams ir dagestaniečiams, nes nenori prileisti jų prie ekonominės erdvės „gardėsių“. Tad nuolat vyksta kruvini susirėmimai tarp tų etninių grupių (http://www.rosbalt.ru/federal/2012/05/30/986790.html).

Tokiomis aplinkybėmis rusai daugiausia lieka stebėtojais, nes jų pasionarumas pastaraisiais metais smarkiai susilpnėjo, nors, nepaisant valstybės spaudimo ir baudžiamųjų straipsnių (282 str. – „Ekstremizmas“), rusai pamažu atgyja, ir tai gresia galimu maištu prieš atvykėlių įsigalėjimą.

Analitikų nuomone, rusų visuomenės supratimas apie visišką ir nekonfliktišką armėnų asimiliaciją bendros religijos pagrindu – klaidingas, nes konfliktiškumo laipsnis šiuo atveju priklauso nuo slavų ir armėnų etnoso ekonominių interesų.

Gelbsti diaspora

Analitikų nuomone, valdžia negali nepastebėti armėnų ekspansijos Krasnodaro krašte, bet kokie vietinės valdžios mėginimai įvesti tvarką neteisėtos emigracijos sferoje atsimuša į stiprų, įskaitant ir finansinį, armėnų diasporos priešinimąsi. Visame pasaulyje ji laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai stipriausių. Buvęs krašto gubernatorius Mikolajus Kondratenka ne kartą yra pareiškęs, kad rusai praranda Adlerį, mokyklose jau daugiau kaip 50% moksleivių – armėnai: „Visas žemes superka armėnai, rusai – nemokūs“.

Ką tau reiškia mano pavardė?

Šiuo momentu visi Krasnodaro krašto miestai prie Juodosios jūros pastebi, kad armėnų bendruomenes smarkiai papildo atvykėliai iš Armėnijos, Abchazijos ir t. t. Tai sustiprina jų politinę ir ekonominę įtaką regione Juodosios jūros pakrantėje. To negali nepastebėti tik aklas. Atvykėliai keičia pavardes, pavyzdžiui, Zirinian – į Zirinovą, Šakarian – į Šakarovą ir t. t. Dažnai sudaro fiktyvias santuokas su vietiniais gyventojais, tai padeda jiems išsikovoti ekonominių ir politinių resursų.

Galimas dalykas, neseniai stambaus Anapos verslininko ir krašto Įstatymų leidimo susirinkimo deputato pono Zirinovo areštas prasklaidė rūką prieš akis gubernatoriui Tkačiovui. Grumdamasis dėl Anapos žemių Zirinovas pasikėsino į gubernatoriaus globotinius – kazokus, pabandęs likviduoti Anapos miesto atamano pavaduotoją, kuris protestavo prieš nusikalstamą armėnų diasporos atstovų elgesį – kurorto žemių grobimą (http://paffnyti.livekuban.ru/blog/507480 ).

Autonomija kaip pakelės stotelė?

Visai neseniai visuomeninės organizacijos “Mano Moldova“ atstovai parašė laišką V. Putinui, prašydami suteikti autonomiją Moldovos piliečiams, gyvenantiems Rusijoje (http://pan.md/news/Assotsiatsiya-Moya-Moldova-obratilasi-k-rossiyskomu-p…). Ir tas atvejis gana išraiškingas. Moldavai prašo išskirti teritoriją, kurioje gyvendami jie padės Rusijos plėtrai ir klestėjimui. Bet moldavai – tai maža nepavojinga tauta, be politinių ir ekonominių pretenzijų.

Na o kol kas, kol Rusijos valdžia visiškai nuolaidžiauja, ar nesusidarys situacija, kad sustiprėjusi ir galinga armėnų diaspora pareikalaus autonomijos? Po to ranka pasiekiamas ir Krasnodaro krašto Juodosios jūros pakrantės regiono atsiskyrimas nuo Rusijos, paskelbiant, kad tai Armėnijos respublika – „Kubanė“,  – rašo  J. Michailovas.

Žinoma, kad armėnų propagandistai nedelsiant apšaukė Rostovo žurnalistą „Baku ikrų diplomatijos auka“. Antai, armėnų propagandinis ruporas – laikraštis „Naujieji laikai“ („Новое время“) rašė, kad J. Michailovas „gavo gerą honorarą už bendradarbiavimą su savo opuso užsakovais azerbaidžaniečiais“. Inkščia armėnai ir komentuodami straipsnį portale „Pietų Federalinis“ („Южный Федеральный“) (http://u-f.ru/Article/u201/2013/06/27/657126), kaltindami autorių, kad šis gavęs užsakymą iš Baku. Tačiau pats J. Michailovas davė gerą atkirtį šmeižikams, parašęs: „Jeigu straipsnis jus taip įžeidė, vadinasi, jis pataikė į tikslą. O dėl palaipsnio armėnizavimo, nereikia ir azerbaidžaniečių. Patikėkite, mano vaikams niekada nebus gėda dėl tėvo, to ir jums linkiu“. Manau, tuo Jevgenijus Michailovas viską pasakė.

Artimiausiu metu mes planuojame susisiekti su J. Michailovu ir paimti iš jo interviu. Likite su mumis.

Bachramas Batyjevas, vesti.az

2018.07.24; 09:00

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Arūnas Spraunius

Publikacijoje „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ („slaptai.lt“ 11 27) žadėta papildyti „Rytų partnerystės“ temą iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ laiku ištrūkusių Baltijos šalių politikų (be abejo, ir Lietuvos) atsakomybės visų šios programos narių-šalių atžvilgiu tema. Todėl, kad tos šešios posovietinės šalys yra labai skirtingos. Pažadas galioja, kol kas tebelaukiama atsakymų, ką apie tai galvoja Lietuvos europarlamentarai. Kol laukiama, tinkama pateikti gana iliustratyvią to skirtingumo iliustraciją.

Pradėti norisi kiek iš toliau. Paskutinę lapkričio dieną televizijos kanalo „112 Ukraina“ eteryje trečiasis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka priminė, jog Rusija Europos Sąjungoje (ES) parduoda 82 proc. savo energetinių resursų, ES energetinių poreikių struktūroje rusų eksportas tesudaro 30 proc., likusią dalį energetinių resursų Europa gauna iš Šiaurės jūros bei Afrikos. Prezidentas apibendrino, kad atsilygindama už rusiškas dujas bei naftą ES yra didžiausia Rusijos agresijos Donabase, Kryme, Kalnų Karabache, Abchazijoje, Pietų Osetijoje (papildykime – ir Padniestrėje) kreditorė.

Ukrainos žemėlapis

Šį tam tikra prasme beatodairišką pareiškimą galima ginčyti, vis dėlto agresijos posovietinėje erdvėje temą ir ypač požiūrį į ją dar sykį aktualizavo incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje jubiliejinėje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje. JJEBO pozicionuoja save 12-a Juodosios jūros baseino bei pietų Balkanų šalių (nebūtinai turinčių priėjimą prie Juodosios jūros) vienijančia tarptautine tarpvyriausybine organizacija, pašaukta skatinti bendradarbiavimą taikos, stabilumo bei klestėjimo regione labui. JJEBO pagrindai padėti 1992-ųjų birželio 25 dieną sutarties dėl Juodosios jūros baseino šalių ekonominio bendradarbiavimo pasirašymu, taigi Kijeve minėtas 25-etis organizacijos, kuriai antrą šių metų pusmetį pirmininkavo Ukraina.

Organizacijos misiją vienas jos generalinių sekretorių moldavų politikas Viktoras Cvirkunas 2013-aisiais yra apibrėžęs taip: JJEBO labai reikalinga Juodosios jūros baseino šalims, ypač sudėtingais laikais, kuomet kai kurios į ją įeinančios šalys yra nutraukusios ne tik politinius, bet ir diplomatinius ryšius, taigi organizacija yra gal net vienintelė platforma jų dialogui. Kokioms šalims ji tampa platforma dialogui, nesunku nuspėti iš JJEBO dalyvių sąrašo – tai Albanija, Armėnija, Azerbaidžanas, Bulgarija, Graikija, Gruzija, Moldova, Rumunija, Rusija, Serbija, Turkija ir Ukraina. Beje, įspūdingas yra organizacijos stebėtojų bei partnerių statusą turinčių šalių sąrašas, kur tarp 22 pozicijų atrasime JAV, Japoniją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Izraelį, Italiją, Pietų Korėją. Lyg ir byloja apie siekį turėti autoritetingos organizacijos įvaizdį. JJEBO save pabrėžtinai pozicionuoja kaip ekonominę organizaciją, vengiančią be kokios politikos, bei skelbia siekianti skatinti smulkaus ir vidutinio verslo vystymąsi regione. Jo projektams bei regioninei plėtrai finansuoti 1997 metų sausio 24 dieną JJEBO įsteigė Juodosios jūros prekybos bei vystymo banką, nuo 2012-ųjų remiama Konrado Adenauerio bei ERENET (vis dėlto pažymėkime – europietiškų) fondų organizuoja verslavimo mokymo programas.

Nors JJEBO kilmė pabrėžtinai ekonominė, dar klausimas, ar painiame šiuolaikiniame pasaulyje ir ekonominiuose klausimuose įmanoma išvengti geopolitikos. Su tuo ir teko susidurti Kijevo parlamentinės asamblėjos dalyviams. Ukrainos delegacija lapkričio 29-ąją pasiūlė planuojamoje priimti deklaracijoje pataisas, akcentuojančias neteisėtai organizacijos narių-šalių aneksuotų žemių grąžinimą be jokių išankstinių sąlygų bei jų teritorinio vientisumo atstatymą pagal tarptautinius standartus, kuriuos remia tokios organizacijos kaip Jungtinės Tautos (JT), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Europos Tarybos parlamentinė asamblėja bei Europos parlamentas.

Juodosios jūros regiono žemėlapis

Prieš klausimo svarstymą Armėnijos delegacija protestuodama paliko JJEBO posėdžių salę, vėliau savo demaršą argumentavusi protestu prieš pirmą kartą istorijoje nutikusį organizacijos tradicijų bei esmės pažeidimą. Kaip lapkričio 29 dieną skelbta Armėnijos nacionalinio susirinkimo interneto puslapyje, visoms delegacijoms apie valandą laukus 50-osios sesijos atidarymo paaiškėjo, jog JJEBO generalinio sekretoriaus bei Ukrainos delegacijos vadovės Liudmilos Denisovos iniciatyva visų delegacijų vadovai, išskyrus Armėnijos, buvo pakviesti aptarti „kažkokio klausimo“. Ukrainos delegacijos narys, Aukščiausiosios rados deputatas Refatas Čiubarovas vėliau paliudijo, kad Ukrainos delegacijos vadovė prieš posėdį pakvietė delegacijų vadovus aptarti ukrainiečių siūlomas pataisas, išskyrus armėnų, nes ukrainiečiams jų pozicija buvo ir taip absoliučiai aiški. Pasak politiko, Armėnijos delegacija irgi siūlė savo pataisas, tarkime, skatinančias susilaikyti nuo sankcijų kitoms JJEBO partnerėms. Galų gale už deklaraciją nubalsavo visos delegacijos, išskyrus armėnų. Šios šalies delegacijos vadovas vėliau iš tribūnos išreiškė pasipiktinimą, kad jai nebuvo leista dalyvauti deklaracijos pataisų aptarime, į ką Ukrainos delegacijos vadovė atrėmė, esą jei armėnai norėjo dalyvauti pataisų svarstyme, jai derėjo apie tai informuoti.

Armėnai situaciją kvalifikavo kaip įžeidimą ne tik jų, bet ir visų delegacijų, paragino visus  nepasiduoti provokacijoms ir neaukoti ekonominės struktūros kai kurių valstybių politinių interesų naudai. Armėnijos parlamente ukrainiečių pataisos įvertintos kaip visiškai neatitinkančios tarptautinės teisės, nes jėgos nenaudojimo, pagarbos šalių teritoriniam vientisumui bei tautų laisvo apsisprendimo teisės normos svarstytinos viename pakete ir nė viena jų nėra prioritetinė. Lapkričio 30-ąją Armėnijos parlamento vicepirmininkas Eduardas Sharmazanovas žurnalistams pareiškė, kad priimtos deklaracijos formuluotės neprisideda prie Kalnų Karbacho problemos taikaus sureguliavimo, prieštarauja tarptautinei teisei, ES, Kalnų Karabacho konflikto sprendimo ESBO Minsko grupei bendrai vadovaujančių Prancūzijos, Rusijos ir JAV oficialiai pozicijai. Į asamblėją Kijevo nepakviestos Rusijos delegacijos vadovas Michailas Jemeljanovas situaciją įvertino kaip reglamento tradicijų bei parlamentinės demokratijos principų pažeidimą, kuris bus apsvarstytas ir įvertintas kitoje asamblėjoje.

R.Čiubarovas Armėnijos delegacijos demaršą susiejo su Maskvos įtaka – kadangi Rusijos delegacijos nebuvo, jos vaidmenį esą atliko armėnai. Pasak kito Ukrainos delegacijos nario, irgi Rados deputato Romano Semenuchos, kalbant apie JJEBO ekonominę raidą negalima ignoruoti saugumo situacijos regione, taigi ir problemų Azerbaidžane, Gruzijoje, Moldovoje bei Ukrainoje. Ir irgi pareiškė manąs, jog Armėnijos delegatų protestą sugestijavo Maskva ir kad armėnai nepriėmė sprendimo vien savarankiškai. R.Semenuchos žiniomis, Armėnijos delegacija iš anksto nesirengė balsuoti už pataisas, jos tikslas buvo torpeduoti deklaracijos priėmimą, akcentuojant vien ekonominį turinį ir ignoruojant saugumo problemas.

Ukrainos aukščiausiosios rados pirmininko Andrejaus Parubijo asamblėjos atidarymo bei uždarymo kalbose iš tiesų netrūko politinių akcentų, raginant JJEBO nares šalis susitelkti prieš  Rusiją, nes vienos organizacijos narės agresyvi politika kitų narių atžvilgiu ir okupacinių karinių dalinių įvedimas į Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriją naikina šios organizacijos veiklos pagrindus. Pasak Ukrainos parlamento pirmininko, JJEBO turi susivienyti ir priversti Rusiją gerbti esminius taikaus sugyvenimo bei kaimynystės pricipus, nes Maskvos agresija gresia stabilumui Juodosios jūros regione bei trukdo JJEBO konstruktyviai partnerystei.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Atleiskite, o ką turėtų kalbėti lyderis parlamento šalies, kuri dėl išorės karinės agresijos nužudytaisiais jau prarado per 10 tūkstančių savo piliečių ir bent 20 proc. ekonomikos? Ir apskritai – kas smerktino autoritetingų tarptautinių institucijų pripažįstamoje teritorinį vientisumą palaikančioje deklaracijoje? Tarkime, ar kam pakaktų vaizduotės patikėti, kad dėl tokios deklaracijos kiltų problemų bet kur Europoje?

Grįžtama prie tos pačios, deja, geopolitinės istorijos – konfliktų židinių „Rytų partnerystės“ veikimo teritorijoje (ją beveik pilnai „dengia“ ir JJEBO galiojimo sfera), yra iš viso šeši, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė. Viename likusiame, kurio vardas Kalnų Karabachas, ta pati žinoma valstybė Rusija yra Armėnijos sąjungininkė (Giumri mieste ilgam dislokuota rusų karinė bazė) – armėnų separatistai su Maskvos karine pagalba iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. ES bei NATO pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą su Kalnų Karabachu, ES yra paskelbusi pluoštą rezoliucijų, reikalaujančių armėnų ginkluotąsias pajėgas pasitraukti iš svetimų teritorijų, bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį.

Armėnija vengia dalyvauti Maskvos pastangose logistiškai izoliuoti Ukrainą. Na, ir pagaliau žinomi faktai, kai Jerevanas užsiima neretai nešvariu ir neteisėtu savo interesų lobavimu ES struktūrose (apie tai – galutinai baigiant temą Baltijos šalių politikų atsakomybės tema visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu). Atmetus politinę sofistiką, štai ir visas iš Sovietų Sąjungos paveldėtas geopolitinis turinys.

Klausimas vis tiek vertybinis, susijęs su solidarumu nuo imperinių Rusijos ambicijų kenčiančioms šalims bei skirtingu posovietinių respublikų santykiu į vakarietiškas demokratijos vertybes. Beje, iškart po „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas nuskubėjo į Minską, virūnių susitikimą Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas. Nors buvo pirmą kartą kviestas, Baltarusijos prezidentas Aleksnadras Lukašenka į Briuselį vykti nesiryžo. Savaip simboliška.

2017.12.13; 05:30

2014-ųjų pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užgrobė Krymą lygiai taip, kaip tai 1783 metais padarė Jekaterina Antroji. Tikrai nerasime dešimt skirtumų. Tiesa, būsimasis generalisimas Suvorovas neslėpė, kieno įsakymus vykdo. Ir imperatorė nesakė tas žemes nuo amžių buvus rusų…

Šventinė SSRS šmėkla

Tomsko valstybinio universiteto rektorius gavo srities administracijos raštą, įpareigojantį  pasiųsti 500 studentų, dėstytojų ir kitų darbuotojų į kovo 18-ąją įvyksiantį mitingą Krymo susivienijimo su Rusija proga (воссоединение, tiksliai sakant, pakartotinis susivienijimas; kaip vokiečių: Wiedervereinigung). To reikia, aiškino rašte gubernatoriaus pavaduotojas, visos Rusijos akcijai palaikyti ir jaunimo patriotiniam auklėjimui. Tai pat prašė mitingo dalyvius aprūpinti plakatais. Pridėjo ir rekomenduojamų šūkių sąrašą, tarp trijų dešimčių randame, pavyzdžiui, tokius:

Svetimo mums nereikia, bet savo neatiduosime!

Putinas – Krymo ir Sevastopolio gelbėtojas!

Ačiū Putinui už Krymą ir Sevastopolį!

Kovo 18-oji – Didžios šalies Didi diena!

Kovo 18 – teisingumo Rusijoje diena!

Krymo sugrąžinimas – teisingumo triumfas!

Kremliui nepavaldi rusų žiniasklaida pranešė ir kitur buvus panašių valdžios žygių. Antai Maskvos technologinio instituto vadovybė ar pati sumanė, ar kieno paraginta numatė į mitingą pasiųsti 1 500 studentų ir dėstytojų. Maskvos valstybiniame universitete Krymo prijungimo metines ketinta pagerbti dideliu festivaliu, tačiau 2 300 studentų pasišiaušė sužinoję, kad esą šventę sumanė… jie patys.

Rusijos „žalieji žmogeliukai“ okupuoja Krymą. Focus.ua nuotr.

Vis dėlto iškilmės įvyko, politonline.ru pranešė, kad prie Maskvos valstybinio universiteto pagrindinių rūmų įvyko festivalis „Pavasaris“ (Весна), skirtas Pavasario sutikimui visoje Rusijoje ir, suprantama, susivienijimui su Krymu. Jame dalyvavo 150 tūkstančių piliečių. Tvarką palaikė 3 tūkstančiai policininkų, nacionalinės gvardijos karių ir draugovininkų. Mes atkūrėme istorinį teisingumą ir grąžinome tėvynainius į gimtąjį uostą. Viršum Krymo dabar visada plevėsuos Rusijos vėliava, – pasakė miniai Vladimiras Žirinovskis ir riktelėjo: – Todėl kad mūsų armija galingiausia pasaulyje! BBC duomenimis, Universiteto aikštėje muzikantų ir politikų klausėsi 10,5 tūkst. žmonių, patikrintų metalo detektoriais.

Dėl Tomsko (tarp kitko, šiame Vakarų Sibiro krašte XVII amžiaus pradžioje dar šeimininkavo totorių gentys), tai NTV pranešė, jog laukiama mitinge „Krymas mūsų“ (Крым наш) dalyvausiant apie 3 tūkstančius žmonių. Ne per daugiausia pusę milijono gyventojų turinčiam miestui. Į kiekvieno širdį neįlįsi, bet šiukšlių dėžėje paliktas plakatas (nuotrauka iš Maskvos) bylotų ne visus į mitingą ėjus su nuoširdžiu džiaugsmu. Prieš 230 metų į Krymą atvykusią Jekateriną iš atokiausių kaimų susirinkę totoriai sutiko su duona ir druska, tačiau tai buvo apsimestinė pagarba, nes nusilenkti (для принесения поклона) juos suginė policija imperatorės didžiai numylėtajam bendražygiui kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui paliepus (Известия Таврической Ученой Архивной Комиссии№ 11). Pasak legendos, ten buvusi net ne druska, o maltas akmuo… Ką jau kalbėti apie sovietinių laikų laisvanoriškas-prievartines demonstracijas…

Kaip Juodoji jūra teko rusų liaudžiai

Publicistinę mito „Krymas – tai nuo seniausių laikų rusų žemė“ (Крым – это исконно русская земля) versiją pasiūlė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. 2104 m. kovo 18 d. Putinas pasakė Kremliuje kalbą, kuri 33 kartus buvo nutraukta plojimų ir truko 45 minutes. Tiesą sakant, prezidentas kalbėjo miglotai: reikia žinoti Krymo istoriją, žinoti, ką reiškė ir reiškia Rusija Krymui ir Krymas Rusijai. Kryme iš tikrųjų viskas persmelkta (пронизано) mūsų bendros istorijos ir pasididžiavimo… Visus tuos metus ir piliečiai, ir daug visuomenės veikėjų kėlė šitą temą, kalbėjo, kad Krymas – tai nuo amžių rusų žemė (исконно русская земля).

Ką reiškė Rusijai Krymas – daugiau mažiau aišku, o štai ką reiškė Rusija Krymui – paklauskite Krymo totorių. Ir su kuo bendros istorijos, dėl ko pasididžiavimo? Praėjus metams, žurnalistams aiškino: Krymas – tai ne kokia nesuprantama mums teritorija. Krymas – tai istoriškai rusiška, Rusijos (российская) teritorija su gyventojų rusų dauguma… Aš kalbėjau su kolegomis (Vakarų valstybių vadovais). Ir sakiau jiems tiesiai, kaip dabar sakau, visiškai atvirai, kad tai yra mūsų istorinė teritorija, ten gyvena rusai.

Tokio aiškinimo pakanka TV propagandoje ir komentatorių mūšiuose. Šių dienų rusų propagandistas Maksimas Kononenka rašo, jog 2014 metų pavasarį buvo ištaisyta didelė istorinė neteisybė. O tai, kad  pažangioji žmonija to nepripažįsta, tai velniop tą pripažinimą (Да чёрт с ним, с признанием этим). Kas jie tokie, kad mums reikėtų jų pripažinimo? Turime savo jūrą, savo palmes, savo rūmus, viduramžių tvirtoves ir antikos griuvėsius – irgi savus (russian.rt.com).

Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“ tekstas apie Krymo prijungimą imperatorės Jekaterinos II-osios 1783 m. balandžio 8 d. manifestu pradedamas tokiu sakiniu: Senaisiais laikais stepių klajoklių spaudimu Rusia buvo atkirsta nuo Juodosios jūros. Prezidento bibliotekos (veikia Sankt Peterburge, pavaldi Rusijos prezidento reikalų valdybai) internetinėje svetainėje, prlib.ru, apie tai rašoma: Manifestas buvo dėsninga kelis amžius trukusių Rusijos kovų dėl senųjų rusiškų žemių (исконно русских земель) susigrąžinimo ir patikimų prieigų prie Juodosios jūros baigtis.

Tiesa, pačiame manifeste nerasime nė žodžio apie paimtų žemių rusiškumą, taigi ir grąžinimą. Šitai po daugelio metų, XX amžiaus 6 dešimtmetyje, įstengė įžvelgti sovietiniai istorikai, suskatę uoliai visur ir visame kame ieškoti slaviškų šaknų; 1952 metais Maskvoje įvykusioje konferencijoje nustatytos naujos Krymo istorijos tyrimo ir dėstymo gairės. Daugumoje anksčiau rašytų Krymo istorijos veikalų esama daugelio principinių klaidų, – kirto istorikas Pavelas Nadinskis. Ir pasigyrė savo veikalu, kuriame esą pirmą kartą mėginama Krymo istoriją nušviesti teisingai – kaip senosios rusų žemės istoriją. Pasak jo, Krymo žemės net turkų-totorių valdymo laikotarpiu buvo rusų žemėmis. Jekaterina II-oji 1783 metais Krymo pusiasalį net ne Rusijos valdžion paėmė, kaip pati manifeste skelbė, o grąžino tikrajam šeimininkui – rusų liaudžiai (Надинский П.Н. Очерки по истории Крыма. Т. 1 – 3. Симферополь, 1951-1964).

Rusijos imperijos valdovė būtų neapsakomai nustebusi, jeigu kas būtų pasakęs tokius žodžius jai gyvai esant. Ji pati susirašinėjime su Potiomkinu tai vadino net ne paėmimu. Antai 1783 m. liepos 26 d. laiške praneša, kad Peterburge publika džiaugiasi žinia apie Krymo prijungimą: pačiupti – mums visada nepriešinga, o štai prarasti mes nemėgstame (Публика здешняя сим происшествием вообще обрадована, цапано — нам никогда непротивно, потерять же мы нелюбим).

Kolonizatorius ir Kryme kolonizatorius

O šit iki Antrojo pasaulinio karo sovietų istorikai, stropiai vykdydami Kremliaus valdovo Stalino nurodymą ryžtingai kovoti su didžiarusiškojo šovinizmo atgyvenomis, Rusijos imperiją vadino tautų kalėjimu, carus – kolonizatoriais. Tiesą sakant, jiems nereikėjo meluoti, nes to patvirtinimų netrūko pačių rusų istorikų veikaluose bei kituose anų amžių raštuose. Todėl drąsiai rašyta: Maskvos valstybė (Московское государство) pradedant XVI amžiumi atkakliai siekė užimti Juodosios jūros pakrantes ir paversti Krymą savo kolonija. Ir galiausiai tai padarė Jekaterina II po rusų-turkų 1768-1774 metų karo.

Sovietiniai istorikai dar nežinojo sąvokos „genocidas“. Pirmaisiais posovietiniais metais ją pavartojo Sankt Peterburgo istorikas Valerijus Vozgrinas (Возгрин В.Е. Исторические судьбы крымских татар. – M., 1992), vėliau išleidęs 4 tomų „Krymo totorių istoriją“ (История крымских татар). Pasak šio autoriaus, Rusijos imperija pavertė Krymo chanatą savo kolonija ir vykdė Krymo totorių genocidą, siekė ne tik ištrinti iš pasaulio etninio žemėlapio vieną iš Europos tautų, bet ir išnaikinti jos socialinių, kultūrinių, ekonominių papročių pėdsakus, dargi Krymo totorių istorinės tėvynės vietovardžius. Kai kurie autoriai, pripažinę, jog aneksija totorius įkinkė į žiaurų kolonijinį jungą, aiškino tai buvus, iš kitos pusės, mažesne blogybe, negu kentėti Turkijos priespaudą. Tokie samprotavimai, Vozgrino nuomone, net nevadintini moksliniais ir jais tesiekiama pateisinti imperinę ekspansiją į rytus, vakarus ir pietus nuo pradinės rusų etnoso įsikūrimo vietos.

2008-aisiais Sevastopolyje atidengė paminklą Jekaterinai Didžiajai, o 2015 metais ten turėjo iškilti ir 10 metrų aukščio monumentas kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui, tačiau iškilmės buvo vis atidedamos (neseniai sužinojome, kad Krymo prijungimo prie Rusijos iniciatoriaus skulptūrai Sevastopolyje rado kitą vietą – kur statys naują vyriausybinių pastatų rajoną). Ant Jekaterinos paminklo skaitome ištrauką iš įsako įkurti naują miestą ir uostą. Potiomkino paminklui geriausiai tiktų ištrauka iš laiško imperatorei, kuriame jis išsijuosęs giria Krymą – karo laivynui tinkamą ir šiaip gerą vietą. Šis pusiasalis būtų dar viskuo geresnis, jeigu mums pavyktų priversti totorius išeiti iš jo (еже ли мы избавимся татар навыход их вон). Daug yra tam būdų. Dievaži, jie neverti žemės, o Kubanė jiems gyventi tinkama (Екатерина II и Г. А. Потемкин. Личная переписка (1769-1791). – М., 1997). Žinoma, tokio įrašo nesulauksime.

Netekus žemės nemiela tėvynė

1860 metais Kryme lankėsi karo inžinierius generolas Eduardas Totlebenas, pašlovintas kaip vienas neseniai pasibaigusio Krymo karo didvyrių (jo vadovaujamus Sevastopolio bastionus anglai su sąjungininkais 1855 metais subombardavo, tačiau miestas galiausiai liko rusams, sutikusiems atsisakyti Juodosios jūros karo laivyno). Be karinių reikalų, generolas vykdė slaptą imperatoriaus Aleksandro II pavedimą ištirti Krymo totorių emigracijos į Turkiją aplinkybes. Totlebenas parašė carui ataskaitą, apie kurią viešai sužinota tik po trijų dešimtmečių, kai ją išspausdino Rusijos praeitį aprašinėjantis žurnalas (О выселении татар из Крыма в 1860 году //Русская старина Т. 78, 1893). Kalbėdamas apie pastarosios Krymo totorių emigracijos priežastis, generolas apžvelgė ir praeities dalykus.

Prieš 30 metų Kryme beveik nebuvo kitų žemdirbių, išskyrus laisvus totorius, ir nedaugelį asmenų, turėjusių sodus pietinėje pakrantėje bei upių slėniuose, – rašo Totlebenas. – Tuo tarpu dabar didesnė dalis žemės Kryme priklauso dvarininkams ir joje gyvenantys totoriai paversti beveik baudžiauninkais. Autorius tai laiko įrodymu, jog rusų didikai ir dvarininkai pasisavino totoriams priklausančias žemes, padedami valdininkų, kurie ir patys kaip reikiant pralobo.

Galima pridurti Krymo totorių apiplėšimą prasidėjus ne prieš 30 metų, o netrukus po pusiasalio užgrobimo, kai imta dalyti chano ir jau su pirmąja emigracijos banga pasitraukusių Krymo totorių žemes (taip pat krikščionių, Jekaterinos II iškeltų iš Krymo pusiasalio dar 1779 metais). Su tuščiomis žemėmis naujieji savininkai grobė ir likusių vietinių gyventojų sklypus. Pasak Totlebeno, nemokantys rusiškai, nežinantys svetimų įstatymų ir nuosavybės dokumentų neturintys totoriai buvo visiškai priklausomi nuo valdininkų sauvalės. Patiklius čiabuvius vertė pasirašinėti popierius, kurių tikrąją prasmę jie sužinodavo tik teismuose netekę savo nuosavybės, dažnai po daugelio metų.

Žemių grobimo pavyzdį parodė pats Krymo užkariautojas Potiomkinas, pirmiausia, kaip rašo rusų autoriai, paėmęs sau (забрав для себя) 86 460 dešimtines (1 dešimtinė – tai 1 hektaras su menku trupučiu) derlingiausių žemių Novorosijos gubernijoje, nusitaikė į gražiausią Krymo vietovę – Baidaros slėnį. Po netikėtos jo mirties (1791) 12 kaimų su 900 totorių kiemų, pievomis ir žūklės vietomis, sodais, malūnais, miškais, tame slėnyje esančiais, javais, gyvuliais, paukščiais ir su visu turtu, tiek kaimiečių, tiek ponų, atiteko Nikolajui Mordvinovui, Juodosios jūros laivyno kūrėjui, kurį Jekaterina II apdovanojo dešimtinėmis būsimojo kurorto – Jaltos vietoje dar 1794 metais (leido pačiam pasirinkti). Baidaros slėnis vadinamas Krymo Šveicarija. 2016 metų pavasarį žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinelė, jog Sevastopolio gubernatorius pasiūlė šiame slėnyje skirti žemės sklypą pramogų parkui, kurį statysianti Arkadijui Rotenbergui priklausanti bendrovė (anot „Forbes“ rusiško leidinio, brolių Rotenbergų turtas siekia $2,95 milijardo, jie priklauso artimiausiai prezidento Putino aplinkai).

Potiomkino asmeniniam sekretoriui teko „tik“ 57876 dešimtinės… 1816 metais Senato siųstieji tikrintojai nustatė, kad Kryme pusvelčiui išdalyta 500 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 1/5 visų žemių) rusų didikams, dvarininkams, taip pat dvarininkų teises įgijusiems Rusijai parsidavusiems Krymo totorių didžiūnams; nenuskriaudė savęs ir visa tai tvarkę valdininkai. 4 dešimtmetyje imperatorius Nikolajus I padovanojo savo žmonai dvarą Krymo pietinėje pakrantėje. Trijų paskesnių Rusijos carų šeimos vasaras leido Livadijos rūmuose, išgarsėjusiuose pasaulyje 1945 metų pradžioje, kai čia įvyko trijų sąjunginių valstybių vadovų Krymo (Jaltos) konferencija. Beje, archyvuose išlikę dokumentai liudija, jog  Aleksandro II žirgams šerti buvo nuomojama į užsienį pabėgusių totorių žemė.

1877 metais išaiškėjo: valstybinių žemių Kryme nelikę nė 13% , o privačios sudaro 81%, iš jų dvarininkų – 57,5%. Iš XIX amžiaus pradžioje Krymo totorių valdytų apie 600 tūkst. dešimtinių žemės amžiaus viduryje jų nuosavybėje buvo likusi pusė, o XX amžiaus pradžioje – vos apie ketvirtadalis; XIX amžiaus viduryje tarp Krymo čiabuvių bežemiai sudarė 52%,  XX amžiaus pradžioje – 64% (Кабузан В.М. Эмиграция и реэмиграция вРоссии XVIII-XX вв. – М., 1998).

Sovietiniai istorikai Krymo totorių prievoles chanų valdžioje laikė irgi priespauda: reikėjo atiduoti dešimtą dalį derliaus, eiti lažą 5-8 dienas per metus. Rusų dvarininkai, pasiglemžę čiabuvių žemes, savo nuosavybe, senu papratimu, ėmė laikyti ir juos pačius, be to, dar didesniais beteisiais negu tikrieji baudžiauninkai, nes buvo svetimos kilmės ir tikėjimo. Įžūliausias žemių grobėjas, tas pats Mordvinovas, stojo piestu sužinojęs norint valstiečiams grąžinti chano laikų prievoles. Kada Krymas priklauso Rusijai, – piktinosi būsimasis grafas, – neleistina rusų liaudžiai taikyti įstatymus iš chano knygų. Be to, mažų prievolių už nuomojamą žemę įteisinimas gali pasitarnauti tinginystei skatinti, visada žalingai. (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией//Сборник „Крым“. Ч. 1-я, 1930).

Kolonistų antplūdis

Ypatingosios komisijos ginčams dėl žemės nagrinėti nario Pavelo Sumorokovo duomenimis, 1783-1800 metais Krymą paliko iki 300 tūkstančių totorių (Сумароков П. Досуги крымского судьи или второе путешествие в Тавриду. Ч. 1. – СПб, 1803). 1854-1862 emigravo 192,4 tūkstančio (Кабузан В.М. Эмиграция…). Keturiose apskrityse jie apleido 687 kaimus, iš kurių 315 visiškai ištuštėjo. Vargu ar kruviniausias karas, ar visuotinis badas, ar pasaulinis maras galėjo per tokį trumpą laiką taip ištuštinti kraštą kaip pačios administracijos paskatintas totorių išsikraustymas, – rašė minėtasis Totlebenas. 1874 metais totorių jaunimas bėgo iš Krymo nuo visuotinės karo prievolės. Apie 30 tūkstančių Krymo totorių paliko pusiasalį per 1877-1878 metų rusų-turkų karą ir po jo…

Rusų istoriko ir demografo Vladimiro Kabuzano apskaičiavimu, XVIII amžiaus I ketvirtyje Krymo pusiasalyje gyveno 444 tūkstančiai totorių (95 % visų gyventojų), o 1793 metais – jau keturis kartus mažiau, nors ir šiuo metu jie sudarė akivaizdžią daugumą – daugiau kaip 87%. 1793 metais revizija parodė Kryme apsigyvenus 6,4 tūkstančio rusų, tarp jų į valstiečius (dirbančius valstybinę žemę) įrašytus atvykėlius iš užsienio, tai yra pabėgėlius baudžiauninkus, didžiarusius dezertyrus ir atsargos kareivius (Водарский Я. Е., Елисеева О. И., Кабузан В. М. Население Крыма в конце XVIII – конце XX веков. – М., 2003). Iškart po manifesto paskelbimo Potiomkino įsakymu Kryme buvo palikti gyventi dviejų pulkų kareiviai, jiems leido atsikviesti čionai savo šeimas. Į Krymą vežė sutikusias už kareivių tekėti merginas ir našles, viengungiai ėmė į žmonas ištraukusias iš kareiviškos kepurės jų vardus…

1795 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 156 400 žmonių (87,6 % Krymo totorių, 4,3 % rusų, 1,9 % graikų, 1,7 % romų, 1,5 % karaimų, 1,3 % ukrainiečių, 0,8 % žydų, 0,6 % armėnų, 0,1 % vokiečių, 0,1 % bulgarų). XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiaus pirmoje pusėje Tauridės gubernijoje atsirado užsienio kolonistai: rusų pusėje karuose su turkai dalyvavę graikai, iš Osmanų imperijos pabėgę bulgarai ir galiausiai vokiečiai (1798 metų pradžioje Jekaterina paskelbė manifestą dėl užsienio kolonistų įkurdinimo Kryme). Dvarininkai gabenosi savo baudžiauninkus. Anot vieno amžininko, Tauridės gubernatorius Borozdinas, šeimininkavęs 1807-1817 metais, labiau žiūrėjo ne krašto žmonių reikalų, o Kryme jam tekusių dvarų gėrovės. Jis perkėlė į savo valdas 1 000 savo baudžiauninkų, o vietiniams nesiteikė žemės nė išnuomoti. Kryme telkėsi pabėgę baudžiauninkai, Jekaterinos II atleisti nuo bausmės (1784). Vis dėlto atsikėlėlių daugumą sudarė Rusijos gubernijų rusai ir ukrainiečiai valstiečiai (gaudavo po 8-12 dešimtinių).

1864 metais, po antrosios Krymo totorių emigracijos bangos, pusiasalyje gyveno 198 700 žmonių (50,3 % Krymo totorių, 28,5 % rusų ir ukrainiečių, 6,5 % graikų, 5,3 % žydų, 2,9 % armėnų, 2,7 % vokiečių, 1,7 % karaimų, 1,6 % bulgarų). Vėliau į Krymą patraukė geresnio gyvenimo ieškoti iš baudžiavos išlaisvinti valstiečiais. 1897 metais čia gyveno 546 700 žmonių (35,6 % Krymo totorių, 33,1 % rusų, 11,8 % ukrainiečių, 5,8 % vokiečių, 4,4 % žydų, 3,1 % graikų, 1,5 % armėnų, 1,3 % bulgarų, 1,2 % lenkų, 0,3 % turkų).

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ne vienoje vietoje rusų raštuose rasime parašyta: tūkstančiai Krymo totorių iš pusiasalio išsikraustė patys (ушли сами). Tačiau toli gražu ne visi taip manė. Štai viename amžininko straipsnyje nurodoma tokia Krymo totorių emigravimo į Turkiją priežastis: Valdžia norėjo išplėšti Krymą iš totorių rankų ir apgyvendinti jame stačiatikius (Левицкий Г. П. Переселение татар из Крыма в Турцию // Вестник Европы. – 1882, № 10).

1833 metais Kryme rusų valdžia surinkusi sudegino totoriškas knygas ir rankraščius – metraščius, literatūros, istorijos, filosofijos veikalus (Кричинский А. Очерки русской политики на окраинах. Часть I: К истории религиозных притеснений крымских татар. Баку, 1919).

Kaip matyti iš knygos pavadinimo, autorius Krymo totorių religinę priespaudą laiko ištisa istorija). Beje, publicistas ir istorikas Leonas (Arslanas) Kričinskis gimė Vilniuje, kartu su kitu Vilniaus krašto totoriumi Motiejumi Sulkevičiumi 1918-1920 metais dalyvavo dviejų neilgai tvėrusių nepriklausomų respublikų – Krymo ir Azerbaidžano vyriausybių veikloje.

Bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metais buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų.

Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo. Tačiau netrukus viskas ėmė keistis.

(Bus tęsinys)

Focus.ua nuotr.

2017.03.21; 20:09

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kroatijos Prezidentės Kolindos Grabar-Kitarovič kvietimu rugpjūčio 25 dieną Dubrovnike dalyvauja Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų iniciatyvai aptarti skirtame forume. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš forumą įvyks dvišalis Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir Lenkijos Prezidento Andžejaus Dūdos susitikimas, kuriame šalių vadovai aptars bendradarbiavimą energetikos ir karinio saugumo srityse, strateginius dvišalius projektus, bendradarbiavimą ES ir NATO, geopolitinę situaciją, Lietuvos, Lenkijos ir viso regiono saugumui kylančias grėsmes,  padėtį Europoje po „Brexit“.

Dubrovniko susitikime bus aptariamos Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų regioninio bendradarbiavimo galimybės energetikos, transporto, ekonomikos ir skaitmeninės rinkos sektoriuose, potencialūs regionų saugumui ir spartesnei raidai svarbūs infrastruktūros projektai.

Forumo moto – „Stiprinti Europą sujungiant Šiaurę ir Pietus“. Po lyderių susitikimo planuojama pasirašyti bendrą politinę Trijų jūrų deklaraciją.

Trijų jūrų iniciatyva geografiškai sujungs 12 valstybių: Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Austriją, Slovėniją, Kroatiją, Rumuniją ir Bulgariją.

Pirmajame forume dalyvaus ir Balkanų šalių – Kosovo, Makedonijos ir Juodkalnijos vyriausybių vadovai. Atskirose teminėse forumo diskusijose susitiks ES ir Balkanų šalių užsienio reikalų, energetikos ir susisiekimo ministrai, Turkijos, JAV, Kinijos atstovai.

Lietuvos Prezidentė Dubrovniko forume kalbės apie energetiniam saugumui kylančius iššūkius, Lietuvos patirtį juos įveikiant ir tarptautinio bendradarbiavimo svarbą stabdant grėsmingus geopolitinius projektus.

Klaipėdos SGD terminalą įsirengusi ir elektros jungtis su Švedija ir Lenkija nusitiesusi Lietuva laikoma pavyzdžiu, kaip diversifikuoti dujų tiekimą ir užsitikrinti energetinį saugumą.

Lietuva prisidės prie Adrijos regionui ir visai ES svarbaus SGD terminalo statybos Krko saloje.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.08:25; 05:07

turcinavicius_vladas

Voratinkliai gamtoje atrodo paslaptingi, paprastai nepastebimi ir tik saulės spinduliams apšvietus, voratinkliai savo blyksniu nušvinta žmogaus akyse ir pasirodo išraizgytu tinkliniu daugiakampiu.

Istoriniai ryšiai tarp tautų ar baltų kalbiniai reliktai kitose kalbose mums bendraujant atsiskleidžia netikėtomis mintimis, nuojautomis, kurios kaip voratinkliai staiga atsiranda ir vėl pradingsta, jei nepapasakoji arba neaprašai.

Dar 1800 m. lietuvių kilmės filosofas Imanuelis Kantas rašė, kad lietuvių kalba yra ne tik kalbotyros paslapčių, bet ir tautų istorijos lobynas.

Continue reading „Anaklijos voratinkliai – pro istorijos ūkus“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2011-06-04