EPA – ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Rusų generolams, kurie be gailesčio sprogdina ir šaudo, labiau už klastingiausią priešą pavojingas jų vyriausiasis vadas – čekistas šaltomis žuvies akimis, pasirengęs viskam…

Rusų generolai krinta kaip lapai

Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose; du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko. Praėjusį rudenį žuvo dar vienas – priešakinėse pozicijose, kur generolams ne vieta.  

Boriso Jelcino valdymo metu gal didžiausio atgarsio sulaukė Valstybės dūmos deputato, Visos Rusijos sąjūdžio armijai, gynybos pramonei ir karo mokslui remti pirmininko generolo leitenanto Levo Rochlino mirtis – jį 1998 metų liepos pradžioje nušovė jo paties vasarnamyje pamaskvėje. Nežinia, ar kas patikėjo prokurorų išvada, kad tai padarė jo sutuoktinė. Rochlinas vadovavo Čečėnijos prezidento rūmų šturmui Grozne, kitoms operacijoms. 1997 metais sukūrė politinį sąjūdį, kritikavo Jelciną ir, pasak kai kurių autorių, kūrė planus išversti jį iš valdžios ginklu. Beje, būdamas Dūmos gynybos komiteto pirmininku, pirmas prabilo apie slapta siunčiamas dideles ($ 1 milijardas) rusiškų ginklų partijas Armėnijai.

2010 metų rudenį buvęs Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1992) Michailas Poltoraninas, pristatydamas iš spaudos išėjusią savo knygą  (“Власть в тротиловом эквиваленте. Хроника царя Бориса“) papasakojo bendravęs su generolu Rochlinu kelios dienos iki jo žūties ir tas jam ištaręs: Mane užsakė. Girdi, Rochlinui paskambinęs prezidento žentas („Jelcino šeimos“ narys): Borisas Nikolajevičius siūlo gynybos ministro pavaduotojo pareigas; generolas pasiuntęs prezidentą velniop…

Generolą nušovė liepos 3-iosios paryčiais, o dieną ne per toliausiai nuo jo vasarnamio miške rado trijų smarkiai apdegusių 25-30 metų vyrų lavonus; tą pačią dieną pasikėsinta į generolo bendražygį – teisinių paslaugų bendrovės vadovą. Liepos 23 d. Jelcinas paskyrė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi dar mažai kam šalyje žinomą prezidento administracijos viršininko pavaduotoją Vladimirą Putiną. Kalbos apie tai, kad prie Rochlino nužudymo prisidėjo Putinas, pasigirdo dar naujojo amžiaus pradžioje. Poltoraninas žurnalistams pareiškė tada negalėjęs tiesiai pasakyti, kad Rochlino nužudymą parengė Putinas, nes iškart būtų padavę į teismą ir pareikalavę įrodymų. Tačiau tikrai nustatytų įvykių ir faktų visuma rodo, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo. Jelcino artimiausioji aplinka iš pradžių norėjo šį reikalą patikėti FSB Maskvos padalinio viršininkui, tačiau vėliau pasirinko čekistą šaltomis žuvies akimis, pasirengusį viskam… 

Borisas Jelcinas

Paties Putino valdymo pradžioje daugiausia kalbų sukėlė generolo Aleksandro Lebedžio žūtis 2002-ųjų pavasarį, nukritus sraigtasparniui, skraidinusiam jį su palyda; generolą sutraiškė 1,5 tonos sveriantis sraigtas… Tuo metu jis buvo Krasnojarsko krašto gubernatorius. Iki tol desantininkų generolas pabuvojo daugelyje „karštų vietų“. Kariavo Afganistane, vadovavo Rusijos kariuomenės desantininkams, siautėjusiems 1989 metų balandį Tbilisyje (žuvo 18 žmonių), 1990 metų sausį Baku (130 aukų), o 1992 metais – 14-ai armijai Padniestrėje… Su Putinu nedraugavo, tačiau ir nieko pikta, regis, nebuvo jam iškrėtęs. Tačiau daug kitų jo nemėgo, tarp jų ir buvęs prezidentas Jelcinas, pasakęs: Šito žmogaus negalima leisti prie šalies valdymo nė per patrankos šūvį. Karštos galvos ragino pakelti 14-ą armiją ir nukreipti ant Maskvos, tačiau generolui šie raginimai buvo tuščias garsas. 

Lebedį iškėlė į Rusijos prezidentus ir jis rinkimuose (1996) iškovojo trečią vietą. 1998 metais jį išrinko Krasnojarsko krašto gubernatoriumi. Buvo ūmaus ir valdingo būdo; be kita ko, žmonėse paplito kai kurie jo „sparnuotieji posakiai“ (Paskutinis juokiasi tas, kas šaudo pirmas; Lekiančio laužtuvo nepagauti; Aš stukteliu du kartus, pirmą kartą – į kaktą, antrą – į karsto dangtį…), paprasti žmonės jį mėgo. Daugelis jį, „rusų Pinočetą“, laikė Jelcino įpėdiniu (ar tik ne Jelcino aplinkoje ir pažadėjo jam, kad „Senis“ ilgai netrauks ir tada prezidento postas teks jam, Lebedžiui, rinkimuose atėmusiam nemažai balsų iš komunistų kandidato; Jelcinas žinojo generolą laukiant jo paskutinių dienų, todėl ir nemėgo ).

Vienas Krasnojarsko krašto deputatas paskleidė per generolo laidotuves Maskvoje iš dviejų GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) karininkų išgirdęs, kad daugeliui neįtinkantis generolas žuvo specialios operacijos metu. Kalbos apie tai, kad sraigtasparnis nukrito ne šiaip sau, sklandė iki 2004-ųjų, kai teismas pripažino įgulos kaltę. Tačiau įsidėmėtina, kad diversija laikyta visiškai įmanoma… Tais pačiais 2002-aisiais vienas armijos generolas mirė nuo širdies priepuolio, kitas, generolas majoras, – eismo įvykyje, dar vieną generolą majorą nušovė atsitiktinė pakeleivė iš jo paties pistoleto, trečias generolas majoras sudegė savo automobilyje, ketvirtas – mirė; vienas generolas leitenantas žuvo automobilio avarijoje, o kitą su visa automobilyje buvusia palyda sušaudė Grozne. Galiausiai rudenį numirė dar vienas armijos generolas – šis buvo senyvo amžiaus ir ilgai sirgo, tačiau kiekviena aukšto rango karininko mirtis jau rodėsi įtartina.

Kiek kryžių – tiek klaustukų

2009 metų lapkričio pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė GRU karininkas 48-erių Antonas Surikovas. Tikrai net nežinoma, kokį laipsnį jis turėjo – pulkininko ar generolo, dar tirštesnė migla dengė jo žygius. Kaukaze jį pažinojo Mansuro Načojevo vardu. Kalbėta, sukėlė karą Abchazijoje, vertė iš prezidentų Zviadą Gamsachurdiją Gruzijoje, sukurstė Šamilį Basajevą užpulti Dagestaną… Surikovą siejo su paslaptinga bendrove „Far West Ltd.“, ginklų prekyba (pardavinėjo strategines raketas X-55 Iranui, siuntė ginklus į Afganistaną, Šiaurės Afriką, Kalnų Karabachą) ir dar daug su kuo… Rodosi, jam buvo žadamos GRU viršininko pareigos…

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Pulkininką (ar generolą), slaptąjį Rusijos vyriausybės patarėją palaidojo Maskvoje, dalyvaujant aukštiems valdžios pareigūnams ir lydint  šnabždesiui, kad buvo nunuodytas Rusijos ginklų kalvėje, Iževsko mieste, kavinėje… Vadinasi, vyksta pjautynės tarp Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų viduje? 1996 metais Surikovas kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis tuo atveju, jeigu šios įstosiančios į NATO. Keli mėnesiai prieš mirtį samprotavo: Pašalinus Putiną ir išlaisvinus Chodorkovskį, prasidės Perstroika-2 ir Rusijos tautoms reikia būti pasirengusioms nepriklausomybei. Jeigu to neįvyks, tai, jo galva, dar 10–15 metų tęsis „primityvios žaliavinės ekonomikos“ griūtis, o Rusijos federacijos ir buvusios Sovietų sąjungos tautos turės rengtis karui. Trečio kelio nėra… 

2010-ieji tapo paskutiniais gyvenimo metais dar keliems generolams. Atsargos generolo leitenanto Georgijaus Dubrovo žūtis spalio 28 d. buvo itin, pasakytume, nepritinkanti generolui: nukrito nuo perono po atriedančio traukinio ratais. Kodėl imta manyti, kad tai buvo ne tragiškas incidentas, o užsakomoji politinė žmogžudystė? 73-ejų Dubrovas buvo Rusijos aukščiausiosios karininkų tarybos pirmininkas, 2010 metų vasario mėnesį jam pirmininkaujant įvyko Visos Rusijos karininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta priešintis Putino ir Medvedevo režimui. Lapkričio 7-ąją Dubrovas turėjo sakyti kalbą Rusijos desantininkų sąjungos telkiamame mitinge „Armija prieš  Serdiukovą“ (tuometį gynybos ministrą); žuvo grįždamas namo iš šio mitingo organizavimo komiteto posėdžio.

Šio mitingo nesulaukė ir atsargos generolas leitenantas Borisas Debašvilis: jį spalio 30 d. rado negyvą prie vieno daugiaaukščių Maskvos centre be smurto žymių. Mitinge turėjo dalyvauti ir generolas leitenantas Vladimiras Šamanovas, tačiau tą pačią dieną prie Tulos automobilį, vežusį Oro desanto pajėgų vadą, taranavo į priešingą eismo juostą išvažiavęs sunkvežimis; žuvo BMV vairuotojas, o sužalotas Šamanovas atsidūrė ligoninėje.

Rusijos oro desanto pajėgų vadu Šamanovą paskyrė 2009 metais, o iki tol jis vadovavo desantininkų padaliniams per abejus karus Čečėnijoje (1999 metais jam suteikė Rusijos didvyrio vardą), Abchazijoje, Gruzijoje, Kryme. Jau pačioje pradžioje čečėnai jam davė „Antrojo Jermolovo“ pravardę, prilyginę Kaukazo kare XIX amžiuje žiaurumu pagarsėjusiam caro generolui. 1999 metų rudenį rusų aviacija subombardavo čečėnų pabėgėlių minią, žuvo ne mažiau kaip 150 gyventojų ir Strasbūro žmogaus teisių teismas atsakingu dėl jų žūties pripažino Šamanovą. Tad nenuostabu, kad jį dar vadino „mėsininku“, „čečėnų tautos maru“…

Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbama, daug kas nerimavo dėl būsimojo mitingo, neišskiriant ir Kremliaus šeimininko. Ar tik ne karinis perversmas rengiamas? Prokuroras atsiuntė Rusijos desantininkų sąjungos vadovui, buvusiam Oro desanto pajėgų vadui Vladislavui Ačalovui įspėjimą užkardyti mitinge net ir menkiausią ekstremizmą. Mitingo išvakarėse Maskvoje įvyko šios sąjungos konferencija, kurioje perskaitė generolo Šamanovo laišką, raginantį nestoti į priešpriešą su gynybos ministerija; Šamanovas rašė (ar jam kas parašė) neabejojąs, jog oro desanto pajėgos po reformų bus dar galingesnės.

Lapkričio 7 d. Maskvoje, ant Poklonajos kalvos, įvykusiame mitinge „Apginsime armiją ir laivyną nuo valdininko Serdiukovo savivalės“ dalyvavo, anot „Lenta.Ru“, apie 1 000 žmonių (rengėjai prašė miesto valdžios leisti susirinkti 10 000, gavo leidimą 5 000). Kas tikėjosi mitingo dalyvius ryžtingai patrauksiant Kremliaus link, tas turėjo smarkiai nusivilti… (Beje, generolas pulkininkas Ačalovas, dėl nesutaikomo priešiškumo Putino režimui vadinamas „generolu maištininku“, mirė 2011-ųjų vasaros pradžioje, eidamas 66-uosius, tačiau ir šią mirtį lydėjo abejonės: ar tikrai dėl ilgos ir sunkios ligos?).

Paslapčių nugramzdintas skenduolis

Bene su didžiausiomis paslaptimis šį pasaulį 2010 metų rugpjūtį paliko GRU viršininko pavaduotojas, generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tačiau pradėkime nuo kiek ankstėliau buvusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininką Sergejų Tretjakovą ištikusios mirties. Šis iki 2000 metų buvo rusų šnipų Niujorke rezidento pavaduotoju, dėdamasis Rusijos atstovybės Jungtinėse Tautose pirmuoju spaudos atašė (vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas), o po to perėjo į amerikiečių pusę. 2008 metais išleido prisiminimų knygą. Mirė savo namuose 2010 m. birželio 13 d., teigiama, paspringęs, tačiau žiniasklaidoje tuo ne visi patikėjo: esą tai Maskva atkeršijo išdavikui. Priminė, ką velionis sakęs po Lenkijos prezidento lėktuvą prie Smolensko balandžio 10 d. ištikusios katastrofos: Rusijoje naudojami įvairūs planai ir scenarijai užsienio lyderiams likviduoti, kai to pageidauja Putinas ir FSB. Esama įrodymų, patvirtinančių Putiną ir jo specialiąsias tarnybas prikišus ranką prie Kačinskio žūties

Samdomas žudikas

O rugpjūčio 13 d. turkų žiniasklaida paskelbė, kad prieš penkias dienas Viduržemio jūros pakrantėje žvejai užėjo skenduolį su stačiatikių kryželiu ant kaklo. Rusijos pasiuntinybės Turkijoje aiškinimu, tai buvo 53-ejų metų rusų diplomato Jurijaus Ivanovo kūnas; diplomatas atvyko į Sirijos miestą Latakiją turistu ir nuskendo maudydamasis. Dar po kelių dienų apie rusų diplomato mirtį pranešė ir Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. O rugpjūčio 28 d. „Novosti“ skaitytojai sužinojo tą Ivanovą buvus visiškai ne diplomatą: maudydamasis žuvo GRU viršininko pavaduotojas (ne nuskendo, o, kaip pasakyta antraštėje, žuvo, beje, vos prieš kelias dienas – „Несколько дней назад во время купания погиб генерал-майор Юрий Иванов“.

Apie generolo laidotuves, įvykusias rugpjūčio 28-ąją, po dviejų dienų pranešusi „Rosijskaja gazeta“ nurodė ir mirties oficialiąją versiją: žvalgas poilsiavo Sirijoje, nuėjo maudytis ir nuskendo, pervertinęs savo jėgas. Tačiau mirties (tragedija įvyko dar rugpjūčio 6 d.) aplinkybės taip ir liko migloje. Ar verta spėlioti? – klausė vyriausybinis laikraštis. – Pastarąją vasarą nuskendo daugybė žmonių, dargi labai gerų plaukikų. Todėl ir tai, kad šitaip žuvo net profesionalus žvalgas, nėra kažin kas ypatinga.

Vienas žydų autorius netrukus brūkštelėjo apie Rusijos oficialių pranešimų reputaciją: Jeigu Vakarų ir nepriklausomi analitikai bei žurnalistai nelaikytų Rusijos oficialiųjų organų pranešimų žinomai melagingais arba tuščiažodžiavimu, tai pagrindinio oficialaus laikraščio pranešimas apie tai,  jog rusų aukšto rango žvalgai krinta tiesiog kaip musės nuo visokių atsitiktinių priežasčių ir nieko ypatinga čia nėra, būtų buvęs tikra sensacija.

Rugpjūčio 30 d. Rusijos žiniasklaida parašė: GRU nesiims vidinio tyrimo dėl generolo mirties  – suprask, viskas aišku kaip ant delno. Vienas Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros karininkas žurnalistams pašnibždėjo: darant skrodimą kūne aptikti pėdsakai medicininių preparatų, kurių didelė dozė ir spaudimo permaina (generolas buvo povandeninio plaukiojimo mėgėjas) galėjo ūmiai sutrikdyti širdies raumens veikimą. Rusijos žiniasklaida dar piršo mintį, kad generolas, gali būti, nardė įkaušęs.

Izraelio naujienų tarnyba „Debka File“ (rašo gynybos ir žvalgybos temomis) netrukus paskelbė šalies specialiųjų tarnybų spėjimą, kad Jurijus Ivanovas ne nuskendo, kaip tvirtina Rusijos žiniasklaida, o buvo nužudytas. Pasigirdo, jog ir Ivanovo bičiuliai, GRU karininkai, ėmęsi neoficialaus tyrimo, padarė išvadą: jų šefą išvalė („зачистили“) FSB specialistai. Oficialioje žūties versijoje iš tikrųjų nesimezgė galai: jeigu prigėrė, tai kūnas turėjo nugrimzti į dugną, o ne plaukti bangų nešamas; per dvi paras lavoną nuplukdė net 90 km, iki Turkijos pakrantės; neįtikėtinu būdu ant kaklo liko bangų nenuplėštas kryželis…

Apdovanoti ir nedovanoti

2000 –2006 metais generolas Jurijus Ivanovas vykdė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos žvalgybos viršininko pareigas ir kurpė slaptus  čečėnų kovotojų vadų ir Putino asmeninių priešų naikinimo planus. Ne vienas autorius tikino GRU generolą prikišus ranką ir prie Lenkijos prezidento lėktuvo Tu-154M katastrofos. Kai kurie Lenkijos žurnalistai ir ekspertai tvirtino, jog būtent jis vadovavo teroristinei operacijai, kurios eigoje buvo sunaikintas Lenkijos prezidento lėktuvas. Kai kam Lenkijoje pasirodė, kad generolas nuskendo vonioje savo bute Maskvoje, tiksliau – buvo nuskandintas rugpjūčio 24-26 d. Mes esame tikri, – parašė Lenkijos naujienų tarnyba „Polska Web News“, – kad „vonioje prigėręs“ Ivanovas vadovavo balandžio 10 d. sąmokslui Smolenske, bendradarbiaudamas su vienu lenkų generolu iš karinės žvalgybos WSI. Dar vienas lenkų leidinys, „Pardon“: Vienas iš svarbiausių žmonių rusų žvalgyboje prieš kelias dienas… nuskendo maudydamasis. Taip būna tik Rusijoje.

Ukrainos politiko, buvusio karinės kontržvalgybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko Grigorijaus Omelčenkos įsitikinimu, po kiekvienos svarbesnės Kremliaus nusikalstamos operacijos Putino nurodymu slaptas FSB padalinys vykdo „valymus“ Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje. Jo duomenimis, būdamas Latakijoje ir išgėrinėdamas su kolegomis iš kitų rusų specialiųjų tarnybų, Ivanovas pasigyrė savo žygiu prieš lenkus. Girdi, kaip kadaise Ivanas Susaninas paklaidino liachus miške prie Smolensko, nuleido „psia krew“ (šunišką kraują) Kačinskiui ir kitiems. Viskas buvo padaryta kaip reikiant – uodas snapo neįkiš. Už tai iš Putino rankų gavo ordiną… Šis prasitarimas esą ir kainavęs jam gyvybę.

Pasak kitų, priešingai – operacijos prie Smolensko nepavyko nuslėpti. Netrukus po Lenkijos lėktuvo sudužimo internete pasirodė vaizdo liudijimas: katastrofos vietoje šmirinėja rusiškai kalbantys asmenys (Visi atgal, dingstame iš čia!) ir girdėti pistoleto šūviai. Lenkų ir kiti apžvalgininkai padarė išvadą, jog pirmieji lėktuvo sudužimo vietoje, dar iki atvažiuojant ugniagesiams, atsirado greičiausiai GRU specialiosios grupės smogikai – mat aerodromas „Smolensk-Severnyj“ yra karinis. Vaizdo įraše girdėti ir lenkiškai kalbant (Nežudykite mūsų!), šmėžuoja vien baltiniais vilkintys žmonės – greičiausiai įgulos nariai. Visa tai telefonu nufilmavo netoli tragedijos vietos esančios techninio aptarnavimo stoties darbininkas.

Vadinasi, lėktuvui sudužus ne visi keleiviai žuvo! Įraše girdėti šūviai – iš to galima daryti išvadą, kad rusų smogikai pribaigė gyvuosius. Vėliau rusai pranešė, kad 21 žuvusiojo nepavyko atpažinti (liko tik genetinė medžiaga). Ekspertų nuomone, iš nedidelio aukščio nukritusiame lėktuve neatpažįstamai sudarkytų kūnų galėjo būti daugiausia 10-12. Ir žūti visi ligi vieno negalėjo. Mat prieš šią katastrofą prie Maskvos leisdamasis sudužo lėktuvas Tu-204, irgi miške, jam irgi nuplėšė sparnus, tačiau visi (tiesa, skrido tik įgulos nariai) liko gyvi, nors keli ir buvo smarkiai sužaloti. Prie Smolensko sudužus lėktuvui gyvų galėjo likti nuo 10 iki 21, tai yra tie, kurių kūnų nepavyko atpažinti. Dauguma jų buvo karininkai ir prezidento asmens sargybiniai, supratę, kad jų lėktuvą numušė. Juos ir pribaigė rusų specialiųjų tarnybų grupė (juk su rusiška kulka galvoje, kaip 1940 metais, žuvusio lėktuvo katastrofoje artimiesiems nesugrąžinsi).

Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto

Sklido kalbos vieną aukštą karininką iš Rusijos gynybos ministerijos prasitarus, kad Smolensko operacijos vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų. Nelikę ir antros linijos šaulių, kurie pateko į telefono objektyvą. Putinas esą nedovanojo operacijai vadovavusiam generolui Jurijui Ivanovui, nesugebėjusiam nuslėpti galų – po keturių mėnesių tarp gyvųjų neliko ir jo…

Ir dar apie vieną mirtį – lenkų kario. Prokurorai, aiškindamiesi katastrofos aplinkybes, tarp kitų apklausė ir lenkų lėktuvo Jak-40 įgulos techniką Remigiušią Mušą. Jie ne be vargo nutūpė „Smolensk-Severnyj” likus 1 valandai iki numatomo prezidento lėktuvo pasirodymo. Technikas sėdėjo lėktuvo kabinoje ir girdėjo rusų skrydžių valdymo tarnybos nurodymus prie nusileidimo tako artėjančio prezidento lėktuvo įgulai. Lenkas girdėjo ką kita, negu vėliau radosi šio pokalbio popieriniame variante: jis girdėjo įgulai leidžiant skristi iki 50 m aukštyje, o ant popieriaus buvo parašyta būti pasirengusiems kilti antram ratui pasiekus „100 m aukštį”… 2012 metų rudenį šį liudytoją rado savo namų rūsyje pasikorusį.

„Rusų pavasario“ ruduo

Per dvejus metus, rašo Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“, iš gyvųjų tarpo pasitraukė beveik visi Donbaso savanorių vadai (донбасского ополчения – Гиви, Моторола, Бэтмен, Болотов, Ищенко, Дрёмов и Мозговой). Žuvo ir kai kurie aukšti Rusijos karininkai, dalyvavę „rusų pavasario“ įvykiuose Kryme ir Donbase. Ar tai stebėtina nelaimingų įvykių virtinė, ar vis dėlto jų mirtys buvo neatsitiktinės?

2017-ųjų rudenį Sirijoje, Deir ez Zoro miesto apylinkėse, žuvo rusų patarėjų grupės vyresnysis, generolas leitenantas 51-erių metų Valerijus Asapovas. Iki komandiruotės į Artimuosius Rytus buvęs 5-os armijos vadas tarnavo Donbase, kur nuo 2015 metų rudens vadovavo „Donecko liaudies respublikos milicijai“ – Donecko separatistų, vadinančių save savanoriais, pajėgoms; ten jį pažinojo kaip Valerijų Primakovą. Tai išaiškino ukrainiečių kontržvalgyba ir tai dar kartą parodė Maskvą meluojant, kad Donbase nėra Rusijos kariuomenės.

Tokio aukšto rango patarėjo žūtis – ypatingas atvejis. Sunkiai įtikėtina tai buvus atsitiktinumą. Rusijos federacijos tarybos (aukštųjų rūmų) saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius, pats telkęs ir lydėjęs rusus savanorius į Krymą, pasakė: Esama tikrų duomenų, kad tai buvo išdavystė.

Kartu su Asapovu žuvo dar vienas Rusijos karininkas – pulkininkas, kuris 2014 metų pavasarį okupuojant Krymą derino kariuomenės junginių ir specialiųjų tarnybų veiksmus. Jis nelindo į akis, tačiau paslapčių žinojo kaip niekas kitas. Paskutinis atsisveikinimas su juo įvyko rugsėjo 19 d. Jekaterinburge, kur tarnavo. Tarnybos draugai taip ir nesužinojo tikrų jo žūties aplinkybių. Juos nustebino, kad kare žuvusį karininką pašarvojo vienos miesto ligoninių ritualinių paslaugų salėje, kai tam labiau tiko karininkų namai.

Generolas Asapovas žuvo rugsėjo 23 d., o prieš savaitę įvyko įsidėmėtinas incidentas – Murmansko srityje vidury baltos dienos, kaip rašo „Naša versija“, susidūrė du automobiliai ir avarijoje tik per stebuklą liko gyvas generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas – Rusijos oro desanto pajėgų vadas; sunku pasakyti, ar jis galės tęsti tarnybą. Jis laikomas vienu „rusų pavasario“ didvyrių, ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai tvirtina jį tiesiogiai vadovavus Krymo pusiasalio užgrobimo operacijai. Vėliau jis (pravarde „Sedov“) vadovavo abiejų apsišaukėlių respublikų separatistų pajėgoms. Kartu su Serdiukovu Kryme veikė dar du generolai – Aleksandras Šušukinas ir Igoris Sergunas.

Pirmasis – oro desanto pajėgų štabo viršininko pavaduotojas – mirė 2015 metų pabaigoje būdamas 52 metų, sustojus širdžiai, Kryme jis vykdė Andrejaus Serdiukovo įsakymus. Antrasis – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas – mirė, oficialiu pranešimu, 2016 m. sausio 3 d., turėdamas 57 metus, nuo infarkto (amerikiečių privati kompanija „Stratfor“ pranešė generolas mirus ne pamaskvėje, o Libane, pirmosiomis 2016 metų dienomis). Įžvalgieji atkreipė dėmesį, kaip Rusijos leidinyje „Vesti.Ru“ parašyta apie gynybos ministro užuojautą: Šoigu užjaučia dėl GRU viršininko Serguno žūties; tiesa, netrukus žūtį pakeitė, bet abejonės liko. Ukrainiečiai tvirtina Serguną buvus pagrindiniu slaptu visų Rusijos operacijų Ukrainoje vykdytoju. Taigi dabar didžiausias „rusų pavasario“ paslaptis težino sužalotasis generolas Serdiukovas.

Dar ne visi. Šie, tiesa, ne generolai, tačiau buvo greta. 2015-ųjų kovo mėnesį neliko ir trijų šaukimų Ukrainos parlamento deputato Viktoro Janukovyčiaus, nuverstojo šalies prezidento jaunesniojo sūnaus. Nuskendo… Baikale (su keturiais bičiuliais keliavo ežero ledu ir jam įlūžus vienintelis neįstengė išsigelbėti). Janukovyčius jaunesnysis, kalbama, buvo pagrindinis Krymo okupacijai vadovavusio rusų štabo ir Maskvai artimų Ukrainos politikų ryšininkas, taigi Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, kurį jos vėliau aprūpino naujais asmens dokumentais… „Krymo pavasario“ mirtininkų sąrašą 2015 metų gruodį papildė dar vienas. Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos aktyviai veikęs Valerijus Saratovas po visų įvykių išvyko į Maskvą gydytis. Ten jam darė chirurginę operaciją, kurios metu ir mirė.

Ukrainiečių skausmas

2017 metų rudenį į Maskvą sugrįžęs buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Šių metų vasario pradžioje JAV karo aviacija nušlavė prie Deir ez Zoro miesto kurdų pozicijas atakavusias Sirijos vyriausybines pajėgas, kurių gretose buvo ir Rusijos pasiųstų samdinių. „Laisvės“ radijo korespondentės kalbinamas kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ veikėjui, nuo 2015 metų rudens – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkui) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Maskva pasiuntė samdinius naftos ir dujų verslovėms užgrobti, tačiau turėjo ir kitą tikslą – Donbaso veteranų utilizavimą. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų pirmose gretose… Atamanas neslėpė, kad neatšauktas ir to paties Strelkovo-Girkino likvidavimas.

Stalinas būtų patenkintas

Kitaip samprotauja žinomas rašytojas ir istorikas Borisas Sokolovas; profesorius parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų – apie Stalino represijas, kritikavo paplitusį teiginį SSRS per Antrąjį pasaulinį karą netekus apie 27 milijonų karių ir civilių, tvirtindamas, kad žuvusiųjų buvo daugiau – iki 43 milijonų. Viena pastarųjų jo knygų – apie prieškariu bene labiausiai pagarsėjusį SSRS karvedį maršalą Tuchačevskį, Stalino pasmerktą myriop 1937 metais ir tapusį masinių represijų Raudonojoje armijoje simboliu.

Sokolovas rašo, kad Kremliui būtų prireikę šalinti anaiptol ne šlovingų Rusijos ginkluotųjų pajėgų žygio į Krymą liudytojus nebent tuo atveju, jeigu pusiasalis tuoj turėtų grįžti Ukrainai. Tačiau net ir šiuo atveju valymas (зачистка) netrodo kaip kažin kas būtiniausia; tuo tarpu Putinas visiškai nesirengia atsisakyti Krymo. Labiau tikėtinas kitas dalykas: ir Šušukino, ir Serguno pavaldume buvo, pabrėžia profesorius, specialiosios paskirties daliniai. Jų uždavinys yra greitai ir netikėtai užgrobti priešininko rankose esančius objektus, tarp jų – ir vyriausybinius pastatus. Sokolovas siūlo prisiminti, kas vyko prieš šešiasdešimt metų, kai SSRS valdė Chruščiovas.

nikita_ch
Nikita Chruščiovas

Tada gynybos ministras maršalas Žukovas, labiausiai išliaupsintas sovietinis karvedys, nutarė įkurti prie Tambovo miesto „diversantų mokyklą“ (2 tūkstančiai specialios paskirties pajėgų karininkų). Chruščiovas apie „diversantų mokyklą“, steigiamą be Sovietų Sąjungos komunistų partijos prezidiumo žinios ir pritarimo, sužinojo likus porai mėnesių iki jos atidarymo. SSRS valdovui pasirodė Žukovą telkiant patikimą padalinį, pajėgų įvykdyti valstybinį perversmą: diversantams nieko nereiškė kaip mat atsidurti Maskvoje. Dar Žukovas siūlė vidaus reikalų ministru paskirti savo bendražygį maršalą Konevą, Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku – irgi Ginkluotųjų pajėgų atstovą (greičiausiai GRU viršininką Štemenką, „diversantų mokyklos“ globėją). Chruščiovui teliko manyti, kad Žukovas rezga patį tikriausią valstybės perversmą.

Chruščiovo valioje buvo padaryti taip, kaip būtų padaręs Stalinas: tiesiog sušaudyti Žukovą ir jo artimiausius bendražygius. Tačiau sąmokslininkams galvos liko ant pečių: Žukovą atleido iš ministro pareigų, Štemenkai pažemino laipsnį, o Konevą privertė pasirašyti po Žukovą smerkiančiu straipsniu pagrindiniame komunistų partijos laikraštyje „Pravda“. Griežčiausių represijų nesiėmė gal manydamas, kad ateityje nauji sąmokslininkai nepagailėtų ir jo paties. Taip ir atsitiko 1964 metais: Brežnevas su savais paėmė valdžią be kraujo, tiesiog išvarę Chruščiovą į pensiją.

Visiškai įtikėtina, rašo Sokolovas, kad Putiną pasiekė ar tikri, ar pramanyti gandai generolus kažin ką rezgant prieš jį. Tačiau dabartinis Kremliaus valdovas, skirtingai nuo Chruščiovo, sąmokslininkų nepasigailėjo (perspėdamas ir kitus). FSB slaptose laboratorijose, paveldėtose iš KGB ir dar ankstesnių pirmtakų, seniai esama nuodų, sukeliančių ūmų širdies nepakankamumą… Tačiau nieko tikra nežinoma, perspėja Sokolovas. Teoriškai galima įtarti, kad du generolus pašalino ir kokia nors ukrainiečių diversantų grupė, tačiau sunku patikėti ją galėjus atlikti tokį žygį. O svarbiausia, – neabejoja profesorius, – visiškai neįtikėtina, kad tokią užduotį galėjo duoti politinė vadovybė.

Taigi nė galvon neateina mintis Kijevą galint ryžtis tokiam žingsniui, o štai Kremliaus klasta turima omenyje visada, vos kokį garsesnį asmenį ištinka mirtis. Tokia reputacija. 

2018.04.02; 05:00

Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“

Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?

Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje

Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.

Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…

Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.

Reputacija: valstybė nuodytoja

Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.

Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių. 

disidentas_litvinenka
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.

Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.

Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.

Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.

„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!

Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.

Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių  normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.

Tik ar Rusija išsigąs?

Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau

Kovo 14 d.  Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.

Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.   

Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų,  –  tai prezidento saugumo tarnyba.

Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su  „Gelsemiumelegans“). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.

Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.

Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus  propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…

Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…

Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.

2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.

Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.

Vadinasi, numušė?

Kaip kalbėti su barbarais?

Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина“).

Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!

Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!

Aleksandras Perepeličnas

Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“

…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.

(Bus tęsinys)

2018.04.01; 06:00